Byla 2K-8-696/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Piesliako, sekretoriaujant Gražinai Pavlenko, dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei, nuteistajam T. A., gynėjams advokatams Vytautui Sviderskiui, Egidijui Bičkauskui, Algaudai Šimkūnienei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Tomo Meškausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio ir nuteistųjų R. E. ir T. A. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio.

2Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu nuteisti:

3R. E. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų;

4T. A. – pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 259 straipsnio 1 dalį 75 MGL dydžio (9750 Lt, t. y. 2823 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo ir visiško sudėjimo būdais paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų ir 75 MGL dydžio (9750 Lt, t. y. 2823 Eur) bauda.

5T. A. dėl kaltinimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (dėl 2010 m. rugpjūčio – lapkričio mėn. padarytos veikos) išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

6Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendis.

7Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria T. A. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: T. A. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

8Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria T. A. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrintos su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, ir jam palikta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – 75 MGL dydžio (9750 Lt, t. y. 2823 Eur) bauda.

9Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo R. E. atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarytos veikiant bendrininkų grupe.

10Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, R. E. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė.

11Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu R. E. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.

12Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

13Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros departamento prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

14Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, prokuroro, prašiusio tenkinti prokuroro kasacinio skundo dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo R. E. ir nepalaikiusio kitos šio skundo dalies, nuteistojo T. A. kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo R. E. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo T. A. ir jo gynėjų, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą dėl T. A. atmesti, nuteistojo R. E. gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

151. R. E. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu psichotropinių medžiagų JWH-018 ir JWH-073 kiekiu, kontrabandos būdu šias medžiagas atgabendamas iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką:

16R. E. 2009 m. gruodžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje, Londone, pasinaudodamas siuntų bendrovės DHL paslaugomis, neturėdamas leidimo, išsiuntė į Lietuvos Respubliką T. A. adresu: ( - ) Vilnius, labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 0,284 g psichotropinės medžiagos JWH-018 ir 637,56 g psichotropinės medžiagos JWH-073, kurią bendrovė DHL 2009 m. gruodžio 16 d. atgabeno į siuntų terminalą, esantį Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 81.

17T. A. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad, neturėdamas tikslo platinti, laikė psichotropinę medžiagą – mefedroną, supiltą į du maišelius, atitinkamai 1,168 g ir 0,312 g, kol 2010 m. rugsėjo 3 d., apie 00.30 val., Vilniuje, Ateities g. 91, automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Mandarinas“ buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

182. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas kasaciniu skundu prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendį: R. E. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, netaikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, paskirti dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, kurią apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį paskirta bausme; T. A. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį penkerių metų laisvės atėmimo bausme; kitas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

192.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistajam R. E. netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, nes selektyviai vertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis. Apeliacinis teismas išimtinėmis aplinkybėmis pripažino tai, kad: R. E. padaryta BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika nesukėlė neigiamų padarinių kitiems asmenims; buvo kontroliuojama teisėsaugos pareigūnų, todėl nebuvo realaus pavojaus padariniams kilti; jo neteisėtai disponuotos psichotropinės medžiagos buvo neseniai įtrauktos į draudžiamų medžiagų sąrašą; psichotropinėmis medžiagomis faktiškai nebuvo disponuojama, nes jas sulaikė muitinės pareigūnai. Prokuroras nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog teisėsaugos institucijos žinojo apie R. E. daromus nusikalstamus veiksmus ir juos kontroliavo slapto sekimo, kontroliuojamo gabenimo, nusikalstamos veikos imitavimo ar kitokiais veiksmais, leidžiančiais užtikrinti siuntos kontrolę, nes siunta su psichotropinėmis medžiagomis buvo sulaikyta atsitiktinai. Tai, kad R. E. siųsta medžiaga nepasiekė galutinio adresato, negali būti vertinama kaip jo elgesio pavojingumą mažinantis veiksnys. Tuo atveju, kai psichotropinės medžiagos yra transportuojamos siuntimo būdu, veikos baigtumo momentas nepriklauso nuo siuntos atsiėmimo ar įteikimo galutiniam adresatui momento. Tai reiškia, kad pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms atsiranda žymiai anksčiau nei draudžiamos medžiagos pasiekia norimą tikslą.

20Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. E. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas (ir jos pavojingumo laipsnis) buvo nulemtas labai didelio jų kiekio. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. V-424 psichotropinės medžiagos JWH-018 bei JWH-073 buvo įtrauktos į 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas kiekiui įvertinti ir pripažinta, kad labai didelis abiejų medžiagų kiekis yra tada, kai jis viršija 2,5 g. Nustatyta, kad R. E. neteisėtai siųsta psichotropinė medžiaga JWH-073 daugiau kaip du šimtus penkiasdešimt kartų viršijo teisės aktuose nustatytą minimalaus kiekio ribą, nuo kurios šios medžiagos kiekis laikomas labai dideliu. R. E. disponuotos psichotropinės medžiagos uždraudimo data taip pat negali būti laikoma veikos pavojingumą mažinančia aplinkybe – jo tuometinės veiklos pobūdis bei tiesioginis suinteresuotumas leido jam sekti visus dėl šių medžiagų priimamų teisės aktų pakeitimus. Nepagrįsta ir teismo nuomonė, kad pusmečio laikotarpis nuo medžiagos uždraudimo šiuo atveju gali būti vertinamas sąvoka „neseniai“.

21Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo motyvais švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmę R. E. pagrįsti jaunu jo amžiumi, nuolatinio darbo turėjimu, tvirtų socialinių ryšių buvimu, administracinių nuobaudų nebuvimu, daugiau nei penkerių metų laikotarpiu, praėjusiu nuo nusikaltimo padarymo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad gyvenimiškai įprastos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės (teigiama nuteistojo charakteristika, tvirti socialiniai ryšiai, administracinių nuobaudų nebuvimas) nesudaro pagrindo pripažinti, jog paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Be to, Apeliacinis teismas neanalizavo R. E. elgesio prieš nusikalstamos veikos padarymą, jos darymo metu ir po jos. Sprendžiant pagal R. E. vykdytą veiklą nusikaltimo padarymo metu (prekybą svaiginančiomis medžiagomis), jo padarytas nusikaltimas negali būti vertinamas kaip atsitiktinis. Liko neįvertinta ir tai, kad viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis nepripažino kaltės, nesigailėjo, nerodė iniciatyvos padėti išsiaiškinti padarytų veikų aplinkybes, o davė besikeičiančius bei faktinių aplinkybių neatitinkančius parodymus. Kita vertus, R. E. apeliacinio teismo nuosprendžio priėmimo metu nebuvo išskirtinai jaunas (29 metų), jis pripažino, jog nutraukė savo santuoką, todėl dalis Apeliacinio teismo nurodytų bausmės švelninimą pagrindžiančių aplinkybių nėra teisingos. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirtos bausmės faktą siejo išimtinai su už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirta bausme, nors ši veika ir BK 199 straipsnio 2 dalyje numatyta veika sudarė idealią sutaptį. Tai reiškia, kad teismas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė selektyviai, išimtinai vienos, nuteistajam inkriminuotos griežčiausią bausmę numatančios baudžiamojo įstatymo normos atžvilgiu.

222.2. Kasatorius nurodo, kad nuteistojo T. A. veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad T. A., kaip buvo nustatęs ir pirmosios instancijos teismas, neturėjo tikslo platinti neteisėtai laikytos psichotropinės medžiagos – mefedrono. Apeliacinis teismas, grįsdamas T. A. teisei priešingų veiksmų vertinimą BK 259 straipsnio 1 dalies kontekste, lemiamą reikšmę teikė jo parodymams apie mefedrono laikymo tikslus, kurie pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti atitinkantys faktines aplinkybes. Tačiau, pasak kasatoriaus, darant išvadą apie tai, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropinę medžiagą, svarbu atsižvelgti į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, draudžiamų medžiagų laikymo, radimo aplinkybes, duomenis apie tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas. Nagrinėjamu atveju T. A. veiksmai buvo jo verslumo, realizavimo tikslų ir nusistovėjusių ryšių padarinys. Tai patvirtina telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuoti duomenys (dėl jų Apeliacinis teismas nepasisakė): T. A. su įvairiais asmenimis bendravo mefedrono realizavimo temomis, aptarinėjo platinamų medžiagų (ir mefedrono) kiekio, kainos, įpakavimų, gabenimo, pristatymo, legalizavimo bei draudžiamumo klausimus. T. A. sulaikymo metu rastuose mobiliojo ryšio telefonuose buvo užfiksuoti duomenys apie jo nuolatinius kontaktus su potencialiais užsakovais, tarpininkais ir vežėjais, kurių veikla buvo susijusi ir su disponavimu mefedronu. Kasatoriaus manymu, tai, jog nenustatyta, kad dėl T. A. 2009 m. rugsėjo 3 d. automobilyje rastų dviejų maišelių su mefedronu būtų sudarytas sandoris su potencialiais jų įgijėjais ar kad šios medžiagos jiems būtų perduotos, negali būti vertinama kaip baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį eliminuojanti aplinkybė.

23Pasak kasatoriaus, nors mefedronas į draudžiamų vartoti medžiagų sąrašą buvo įrašytas sveikatos apsaugos ministro 2010 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. V-540, tai, priešingai nei sprendė Apeliacinis teismas, negalėjo būti įvertinta kaip tikslą platinti psichotropinę medžiagą paneigianti aplinkybė, o galėjo būti reikšminga tik skiriant bausmę. Tikslą platinti draudžiamas medžiagas taip pat patvirtina abiejų instancijų teismų neįvertinta, bet bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta aplinkybė, kad T. A. nevartoja narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Be to, abiejų instancijų teismai T. A. neteisėtai disponuotų psichotropinių medžiagų kiekį vertino kaip vieną iš aplinkybių, paneigiančių tikslo platinti buvimą. Mefedrono kvalifikaciniai kiekiai buvo nustatyti sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-93, t. y. jau po T. A. padarytos nusikalstamos veikos. Todėl tuo metu, kada nuteistasis neteisėtai disponavo mefedronu, jo kiekis negalėjo būti laikomas nei nedideliu, nei dideliu ir kartu paneigiančiu ar patvirtinančiu tikslą platinti. Abiejų instancijų teismai nepateikė motyvų, kuo remdamiesi rasto mefedrono kiekį laikė viena iš pagrindinių aplinkybių, keičiančių BK 260 straipsnio 1 dalies kvalifikavimą, ir kodėl 1,480 g mefedrono kiekį įvertino kaip skirtą asmeniniam vartojimui. Pasak kasatoriaus, minėtas mefedrono kiekis, priešingai nei šios medžiagos įpakavimo būdas, atspindintis paskirstymą dozėms ir siekį platinti, negalėjo būti suvokiamas kaip nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, atribojimo kriterijus.

243. Nuteistasis R. E. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

253.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį) ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

26Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamas veikas R. E. padarė vienas, psichotropines medžiagas išsiuntė sau, tik siuntos gavėju nurodydamas T. A.. Kasatorius pažymi, kad savo apeliaciniame skunde jis neprašė pakeisti nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis. Žinojimas, kad jis gali būti nuteistas esant iš esmės skirtingoms aplinkybėms, kasatoriaus manymu, būtų lėmęs kitokį ginimąsi, tačiau apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 2 dalis), taip apeliacinės instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas ir pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas. Kasatorius, remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyta nauja faktinė aplinkybė (labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų jis siuntė sau) buvo teismo netirta, o byloje apie tai nėra jokių duomenų. Nuosprendyje konstatuota, kad byloje nėra duomenų, jog šias psichotropines medžiagas R. E. būtų ketinęs parduoti ar kitaip platinti, ir tuo, pasak kasatoriaus, netiesiogiai patvirtinama kita faktinė aplinkybė – siunta per klaidą, jos nesuvokus, buvo išsiųsta į Lietuvą. Nauja faktinė aplinkybė yra teismo samprotavimas, prielaida. Iš nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) ir jos realizavimo teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80/2014) išplaukia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėlionėmis ir nepatikrintais duomenimis. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad „R. E. neteisėtai disponavo labai dideliu psichotropinių medžiagų JWH-018 ir JWH-073 kiekiu, kontrabandos būdu šias medžiagas atgabenant iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką <...> R. E. 2009 m. gruodžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje, Londone, pasinaudodamas siuntų bendrovės DHL paslaugomis, neturėdamas leidimo, išsiuntė į Lietuvos Respubliką T. A. adresu <...> labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų“. Pasak kasatoriaus, sąvoka „išsiuntė“ jau neapibrėžia siuntos gavėjo, o tai rodo, jog nuosprendžio dalis dėl iš esmės naujos aplinkybės nesusieta į vieningą loginę visumą, padarytos viena kitai prieštaraujančios išvados dėl tos pačios aplinkybės nustatymo. Tai laikytina esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimais.

273.2. Kasatorius nurodo ir tai, kad in dubio pro reo principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014), ir juo apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nustatydamas nusikalstamos veikos požymių nebuvimą T. A. veikoje. Vertindamas šio principo kontekste apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl jo veikų („atsisiuntimas“, „siuntėsi“, „išsiuntė“), kasatorius pažymi, kad teismas nepagrįstai pernelyg kritiškai vertino jo duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, kad nusikaltimo sudėtis nereikalauja, jog disponavimas JWH-018 ir JWH-073 psichotropinėmis medžiagomis būtų draudžiamas toje valstybėje, kur tos medžiagos įgyjamos, kad pakanka fakto, jog jos įgyjamos siekiant jas išsiųsti į kitą šalį, šiuo atveju – į Lietuvos Respubliką. Kasatoriaus manymu, bylos duomenimis nepatvirtinta, kad psichotropinės medžiagos buvo įgytos išsiųsti į Lietuvos Respubliką. Jis (R. E.) nuolat aiškino, kad smilkalus pirko siųsti į Rusiją. Teismas turi būti vienodai teisingas visiems kaltinamiesiems, įrodymus vertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, tais pačiais kriterijais ir principais. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatuota, kad teismas turi veikti taip, jog baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas; teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims.

283.3. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog, neturėdamas leidimo per siuntų tarnybą psichotropines medžiagas gabendamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, R. E. veikė tiesiogine tyčia, nes ji padaryta esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatoriaus manymu, jam inkriminuot nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai – „neteisėtai disponavo“, „kontrabandos būdu šias medžiagas atgabenant“ – yra preziumuoti remiantis bylos eigoje nustatytais faktais („DHL Lietuva“ terminale paimtos jo siuntos iš Jungtinės Karalystės faktu, specialistų išvadomis dėl siuntoje buvusių mišinių pripažinimo psichotropinėmis medžiagomis), neįrodinėjant tiesioginės tyčios. Šioje smilkalų įgijimo po patikinimų apie medžiagos legalumą, o vėliau ir išsiuntimo veikoje, kasatorius negalėjo suvokti ir nesuvokė pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir nenorėjo nusikalstamai veikti, taigi nagrinėjama situacija yra kazusas.

29Be to, Apeliacinio teismo nuosprendyje nurodyta: „Nors nuteistasis R. E. aiškina, kad jam buvo pasakyta, kad šios medžiagos neuždraustos, gal tik ruošiamasi jas ateityje įtraukti į draudžiamų disponuoti medžiagų sąrašus, tačiau R. E. (nuosprendžio tekste – T. A.), būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, užsiimdamas cheminių medžiagų prekyba, turi suvokti, jog reikia pasidomėti prekės teisėtumu savo šalyje“. Pasak kasatoriaus, taip teismas aptarė BK 16 straipsnio 2 dalyje numatytą neatsargaus nusikaltimo požymį. Kasatorius pažymi, kad jis buvo įsitikinęs įgijimo legalumu, nes tuo buvo patikintas pardavėjo Anglijoje ir pirkėjo Rusijoje. Jis neturėjo nei tikslo, nei motyvo įgyti uždraustų medžiagų, nes vertėsi legaliu verslu. Nebuvo tirta, kad psichotropines medžiagas jis įgijo siekdamas jas išsiųsti į Lietuvos Respubliką,. Asmens kaltumas ne preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Net ir pripažinus, kad teismai teisingai konstatavo objektyviuosius veikos požymius (medžiagas siuntėsi (išsiuntė) į Lietuvą), baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnį kilti to nepakanka (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nenustačius subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, nėra nusikaltimo sudėties.

303.4. Kasatoriaus manymu, net ir nustačius jo kaltę paskirtoji bausmė, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, vis tiek prieštarautų teisingumo principui. Nėra baigtinio išimtinių aplinkybių, pagrindžiančių būtinumą ar nepagrįstumą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, sąrašo. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo: „Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. <...> Įstatymų leidėjas <...> kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę lengvinančias bylos aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra expressis verbis nurodytos įstatyme, ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.“

314. Nuteistasis T. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

324.1. Kasatorius nurodo, kad teismų padaryta išvada dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo priimta iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus.

33Nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 3 d., apie 00.30 val., T. A. ir jo pažįstamas E. U. buvo sulaikyti policijos, iš jų buvo paimta plastikinių paketėlių, tarp kurių buvo du paketėliai su uždrausta psichotropine medžiaga – mefedronu. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas konstatavo paketėlių su uždrausta medžiaga priklausomybę kasatoriui, motyvuodamas tuo, kad būtent tokia priklausomybė nurodyta specialisto, tyrusio jų turinį, o be to, kad kasatorius teigęs, jog šie paketėliai galėjo priklausyti jam. Apeliacinės instancijos teismas jo prieštaravimų iš esmės neaptarė, deklaratyviai nurodydamas, kad jo argumentai prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims. Pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai sprendė, kad minėti paketėliai priklausė jam. Bylos medžiaga nustatyta, kad paėmimo metu nebuvo užfiksuota, kurie išoriškai visiškai tapatūs paketėliai buvo paimti iš kasatoriaus, o kurie – iš E. U. (tai patvirtina 2010 m. rugsėjo 3 d. tarnybinis pranešimas, liudytojai pareigūnai M. P. ir R. U., vaizdo įrašas). Pasak kasatoriaus, išvestiniais įrodymais (šiuo atveju įrašais specialisto išvadoje) yra prasmės remtis tik tada, jeigu jie padaryti remiantis tiksliais duomenimis. Šiuo atveju nenustatyta (ir tai dabar padaryti neįmanoma), iš ko konkrečiai paimti du paketėliai su mefedronu, o nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal BK 2 straipsnį nesant jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kad būtent kasatorius laikė draudžiamą psichotropinę medžiagą, jam turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

344.2. Kasatorius nurodo ir tai, kad net konstatavus, jog įrodyta, kad būtent jis laikė draudžiamas psichotropines medžiagas, žinojo (ar privalėjo žinoti), kad jos yra draudžiamos, baudžiamoji byla jam nutrauktina dėl kitų motyvų. Mefedronas, kaip draudžiama laikyti psichotropinė medžiaga, į draudžiamų medžiagų sąrašą įtraukta tik 2010 m. birželio 15 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-540, kuriuo nebuvo nustatyti draudžiamų laikyti medžiagų kiekiai. Tokių nustatymų nebuvo ir paketėlių paėmimo iš kasatoriaus ir E. U. dieną (2010 m. rugsėjo 3 d.). Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-93, reguliuojantis kiekių nustatymą, priimtas tik 2011 m. vasario 1 d., kuriuo nustatyta, jog nedidelis mefedrono kiekis yra iki 0,25 g, didelis – 25 g, labai didelis – 125 g.

35Kasatorius teigia, kad jam inkriminuotas psichotropinių medžiagų kiekis yra gerokai mažesnis nei pagal normas nustatytas didelis šios medžiagos kiekis. Pagal BK 2 straipsnį įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau įstatymo ar normos nebuvimas apskritai nėra tapatus nežinojimui ir nesuponuoja galimybės iš konkretaus asmens reikalauti atitinkamo elgesio. Atsižvelgiant į BK 3 straipsnio reikalavimus, kad įstatymas, sunkinantis teisinę asmens padėtį, neturi grįžtamosios galios, paimtos psichotropinės medžiagos kiekis negali būti nustatinėjamas pagal sunkiausią (jau po įvykio nustatytą) vertinimą ir turi būti vertinamas kaip nedidelis, o pati veika kvalifikuotina ne pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, o 259 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-201/2013). Be to, už neteisėtą nedidelio kiekio psichotropinių medžiagų laikymą, priklausomai nuo aplinkybių, galima tiek administracinė (ATPK 44 straipsnio 1 dalis), tiek baudžiamoji atsakomybė (BK 259 straipsnio 2 dalis), todėl, įvertinus kasatoriaus asmenybę (neteistas, turi darbą, gyvenamąją vietą) ir bylos aplinkybes, turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

365. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Tomo Meškausko ir nuteistojo R. E. kasaciniai skundai netenkinami, o nuteistojo T. A. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

37Dėl T. A. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir bausmės

386. Nuteistasis T. A. teigia, kad byloje neįrodyta, jog rasta psichotropinė medžiaga –mefedronas – priklausė kasatoriui. Šį klausimą kasatorius kėlė ir apeliaciniame skunde.

39Apygardos teismo nuosprendžiu T. A. nuteistas už tai, kad jis, neturėdamas tikslo platinti, laikė psichotropinę medžiagą – mefedroną, supiltą į du maišelius, atitinkamai 1,168 g ir 0,312 g, kol 2010 m. rugsėjo 3 d., apie 00.30 val., Vilniuje, Ateities g. 91, automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Mandarinas“ buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

40Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 3 d. naktį T. A. kartu su E. U. policijos pareigūnų buvo sulaikyti netoli parduotuvės „Mandarinas“ Vilniuje; keliuose pakeliuose buvo rastos psichotropinės medžiagos. Nors T. A. neprisipažino 2010 m. rugsėjo 3 d. disponavęs psichotropinėmis medžiagomis, apygardos teismas konstatavo, kad jo kaltę patvirtina teisme ištirti įrodymai. Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad 2010 m. rugsėjo 3 d., apie 00.30 val., Vilniuje, Ateities g. buvo sulaikytas automobilis „BMW X5“ (valst. Nr. ( - )), kuriuo važiavo T. A. ir E. U.; E. U. rankinėje rasta 30 vnt. polietileninių maišelių su baltos spalvos milteliais, 18 vnt. maišelių su rudos spalvos augaline medžiaga ir 8 vnt. maišelių su žalsvos spalvos milteliais; pas T. A. rasta 6 vnt. polietileninių maišelių su baltos spalvos milteliais. Be to, asmens apžiūros metu pas juos buvo rasta po vieną maišelį su baltos spalvos milteliais. Iš kito tarnybinio pranešimo matyti, kad sulaikius E. U. ir T. A. iš jų buvo paimta 36 vnt. polietileninių maišelių su baltos spalvos milteliais, 18 vnt. maišelių su augalinės kilmės rudos spalvos medžiaga ir 8 vnt. maišelių su žalsvos spalvos medžiaga. Sulaikius T. A., pas jį buvo surastas ir paimtas polietileninis praplėštas maišelis su baltos spalvos milteliais. T. A. sulaikymo procesas buvo užfiksuotas vaizdo įraše kompaktiniame diske, kuris buvo peržiūrėtas teisiamajame posėdyje. Liudytojai M. P. ir R. U. (Vilniaus patrulių rinktinės pareigūnai) parodė, kad 2010 m. rugsėjo 3 d. naktį, Ateities g. pastebėjo automobilyje „BMW X5“ du įtarimą sukėlusius vyriškius. Įtarimą sukėlė tai, kad priekinėje keleivio vietoje sėdintis asmuo, pastebėjęs policijos automobilį, staigiai numetė ant galinės sėdynės rankinę. Patikrinus šioje rankinėje rasti vienkartiniai polietileniniai maišeliai su augalinės kilmės medžiaga. Teismas, pagal BPK 20 straipsnio taisykles įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pripažino, kad T. A. neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą – 1,480 g mefedrono. Teismo nuomone, nėra pagrindo manyti, kad pas T. A. rasta psichotropinė medžiaga jam nepriklausė.

41Apeliaciniame skunde nuteistasis T. A. teigė, kad ši medžiaga priklauso ne jam, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, o kasatoriaus keliamą versiją atmetė, remdamasis ir paties T. A. parodymais, kad šias medžiagas jam neva per klaidą galėjo atsiųsti pavyzdžių tiekėjai. Be to, visos medžiagos, paimtos iš T. A., kaip ir medžiagos, rastos pas E. U., buvo supakuotos atskirai vokuose (atskirai tiek rasta pas T. A., tiek pas E. U.), nurodant kiekvieno paketėlio turinį ir priklausomybę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad būtent T. A. laikė mefedroną, supiltą į du maišelius, atitinkamai 1,168 g ir 0,312 g. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti teismų padarytų išvadų, su jomis sutinka ir neranda pagrindo keisti šias teismų sprendimų dalis.

42Dėl T. A. priimtą nuosprendį skundžia ir prokuroras. Prokuroras yra įsitikinęs, kad T. A. turi atsakyti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes jis ne tik laikė šią psichotropinę medžiagą, bet ir turėjo tikslą ją platinti. Pažymėtina, kad kaltinamuoju aktu T. A. buvo kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Už tuos pačius veiksmus be tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti atsakomybė numatyta BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Esminis požymis, atribojantis BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, yra tikslas platinti. Tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas yra subjektyvusis BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų požymis, todėl, kaip ir kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog T. A. turėjo tikslą platinti pas jį rastą mefedroną. Vien tai, kad mefedrono rasta dviejuose atskiruose maišeliuose ir prieš tai T. A. vertėsi įvairių cheminių medžiagų (nebūtinai draudžiamų) prekyba, nesudaro pagrindo pripažinti, jog kaltinamasis turėjo tikslą platinti šią medžiagą. Kadangi byloje nėra duomenų, paneigiančių kaltinamojo versiją, kad šiuos maišelius jis gavo iš partnerių, iš kurių anksčiau pirkdavo įvairias chemines medžiagas, kaip medžiagų mėginius, atsižvelgiant į surastą psichotropinės medžiagos kiekį, darytina išvada, jog T. A. veiksmai šioje kaltinimo dalyje kvalifikuotini pagal BK 259 straipsnį.

43Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumą, jų teisinį vertinimą, pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

44Iš bylos medžiagos galima įtarti, kad T. A. ir E. U. susitikimo tikslas buvo įsigyti iš T. A., kaip asmens, užsiimančio panašių medžiagų prekyba, psichotropinių medžiagų. Tačiau paties sandorio nei T. A., nei E. U. nepatvirtino. Akivaizdu, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina tik tai, jog T. A. laikė draudžiamą disponuoti mefedroną, tačiau byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad kaltininkas disponavo šia psichotropine medžiaga turėdamas tikslą ją platinti, todėl nėra pagrindo keisti šios teismų sprendimų dalies.

45Kasatorius T. A. teigia, kad mefedronas, kaip psichotropinė medžiaga, į draudžiamų medžiagų sąrašą sveikatos apsaugos ministro įsakymu įtraukta tik 2010 m. birželio 15 d., tačiau šiuo įsakymu nebuvo nustatyti draudžiamų medžiagų kiekiai, jie buvo nustatyti vėliau, dėl to jo padaryta veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

46Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tikrųjų psichotropinė medžiaga – mefedronas į draudžiamų vartoti medžiagų sąrašą buvo įrašyta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. V-540. Tuo tarpu mefedrono kvalifikaciniai kiekiai buvo nustatyti tik 2011 m. vasario 1 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-93. T. A. policijos buvo sulaikytas 2010 m. rugsėjo 3 d. Konstatuotina, kad nusikaltimo padarymo ir T. A. sulaikymo metu mefedronas teisės aktų jau buvo pripažintas psichotropine medžiaga, todėl kolegijai nekyla abejonių dėl padarytos veikos nusikalstamumo ir atsakomybės pagal atitinkamus BK XXXVII skyriaus straipsnius. Kartu pažymėtina, kad kasatorius teisus teigdamas, kad mefedrono kvalifikaciniai kiekiai, turintys esminės įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, buvo nustatyti tik po kurio laiko (2011 m. vasario 1 d.). Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą lemia įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu. Įstatymas teisinę atsakomybę už psichotropinių medžiagų įgijimą ir laikymą diferencijuoja priklausomai nuo laikytų ir rastų medžiagų kiekio. Antai BK 259 straipsnio 2 dalis nustato atsakomybę už nedidelio kiekio, 259 straipsnio 1 dalis – už normalaus kiekio, 260 straipsnio 3 dalis – už labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą siuntimą. 2011 m. vasario 1 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo nustatyta, kad nedidelis mefedrono kiekis yra iki 0,25 g, didelis ir labai didelis kiekiai atitinkamai daugiau kaip 25 g ir 125 g. Sulaikymo metu pas T. A. buvo rasta iš viso 1,480 g mefedrono. Toks kiekis formaliai atitinka normalaus kiekio požymį, už kurį atsakomybė numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje. Tačiau kadangi nusikalstamos veikos padarymo metu kiekiai nebuvo nustatyti, nors veika buvo kriminalizuota, o BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę, neturi grįžtamosios galios, konstatuotina, kad kasatoriaus neteisėtai, turint tikslą platinti, laikytas mefedrono kiekis negali būti pripažįstamas nei dideliu, nei labai dideliu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-201/2013). Sprendžiant šios T. A. padarytos veikos kvalifikavimo klausimus, 2011 m. vasario 1 d. įsakymu dėl pas kasatorių rasto mefedrono kiekio nesiremiama. Todėl veika kvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę už nedidelio kiekio psichotropinių medžiagų laikymą.

47Atitinkamai švelnintina bausmė T. A. už šį nusikaltimą. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžiu, T. A. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 75 MGL dydžio bauda. BK 259 straipsnio 2 dalis, pagal kurią teisėjų kolegija nutarė perkvalifikuoti T. A. padarytą veiką, neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų be tikslo platinti laiko baudžiamuoju nusižengimu ir numato už tai viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba baudą, arba areštą. Kasatoriui skirtina bauda. BK 47 straipsnis už baudžiamąjį nusižengimą numato baudą iki 50 MGL dydžio. Skirtina bauda lygi įstatymo sankcijos vidurkiui.

48Dėl R. E. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį

497. Kasatorius R. E. teigia, kad teismai nuteisė jį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, nesant šių nusikaltimų sudėties (subjektyviųjų požymių).

50R. E. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje, Londone, pasinaudodamas siuntų bendrovės DHL paslaugomis, neturėdamas leidimo, išsiuntė T. A. adresu: ( - ), Vilnius, labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 0,284 g psichotropinės medžiagos JWH-018 ir 637,56 g psichotropinės medžiagos JWH-073, kurią bendrovė DHL 2009 m. gruodžio 16 d. atgabeno į siuntų terminalą Vilniuje.

51Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 27 d įsakymu Nr. V-425 į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą buvo įtraukta JWH-018-(Naphthalen-1-yl)(1-Pentyl-1H-Indol-3-yl)methanon) arba (1-Pentyl-3-(1-Naphthoyl)Indole) ir JWH-073-(1-butyl-3-(1-naphthoyl)indol) arba Naphthalene-1-yl-(1-butylindol-3-yl)methanon). Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. V-424 šios psichotropinės medžiagos įtrauktos į 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas kiekiui nustatyti. Taigi nusikaltimo padarymo metu 2009 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymai draudė medžiagų, dėl kurių siuntimo yra nuteistas R. E., laisvą apyvartą. Už jų gaminimą, įgijimą, siuntimą ir kitokį platinimą buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė.

52Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra kaltės, nes jis buvo patikintas dėl jo turėtų medžiagų legalumo, ir išsiųsdamas jas negalėjo suvokti ir nesuvokė pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir nenorėjo nusikalstamai veikti, taigi nagrinėjama situacija yra kazusas.

53Abiejų R. E. inkriminuotų nusikaltimų subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad įgyja, siunčia ir neteisėtai (neturėdamas leidimo) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena uždraustas psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti. Asmuo už disponavimą psichotropine ar narkotine medžiaga atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo neteisėti veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, taip pat koks jų kiekis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-201/2013).

54Nuteistasis kaltės klausimą kėlė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas į šį jo skundo argumentą atsakė: „Iš nuteistojo R. E. parodymų ir jo apeliacinio skundo turinio seka, kad jo žinios apie psichotropinių medžiagų poveikį, jų neįtraukimą į Psichotropinių medžiagų konvencijos sąrašus ir įtraukimą į Lietuvos Respublikos teisės aktus, draudžiančius paminėtų psichotropinių medžiagų apyvartą, baudžiamosios atsakomybės už šias veikas universalųjį principą yra pakankamai gilios. Iš to išplaukia, kad R. E. aiškiai suvokė, kokias medžiagas siunčiasi iš Jungtinės Karalystės, ir žinojo, kad už tai Lietuvos Respublikoje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas šią aplinkybę, teisingai nustatė, kad, šias psichotropines medžiagas siųsdamas iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką ir neturėdamas leidimo per siuntų tarnybą jas gabendamas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, R. E. veikė tiesiogine tyčia. Tokią tyčios rūšį įrodo bylos aplinkybės, jog R. E. suvokė siunčiamų medžiagų pobūdį, nes aktyviai domėjosi įvairiomis psichotropinėmis medžiagomis ir jų poveikiu; nuteistasis nuolat tikrino draudžiamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, taigi turėjo žinių ir domėjosi šiomis medžiagomis. Taip pat, pagal nuteistojo R. E. aiškinimus, jis, įsigydamas šias medžiagas, domėjosi, ar jos neuždraustos. Nors nuteistasis R. E. aiškina, kad jam buvo pasakyta, jog šios medžiagos neuždraustos, gal tik ruošiamasi jas ateityje įtraukti į draudžiamų disponuoti medžiagų sąrašus, tačiau jis, būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, užsiimdamas cheminių medžiagų prekyba, turi suvokti, kad reikia pasidomėti prekės teisėtumu savo šalyje, nes kitos šalies prekiautojai negali žinoti kitų šalių įstatymų ir taikomų apribojimų. Todėl netgi darant prielaidą, kad apeliantas nuteistasis R. E. nežinojo, jog šios psichotropinės medžiagos apyvarta Lietuvos Respublikoje yra draudžiama (nors skundžiamame nuosprendyje aptartais bylos duomenimis tai yra paneigta), jis, prieš imdamasis veiksmų, susijusių su disponavimu šiomis psichotropinėmis medžiagomis, turėjo išsiaiškinti šias aplinkybes. Todėl apelianto nuteistojo R. E. deklaruojamas teisės aktų nežinojimas ir šiuo atveju neatleistų jo nuo baudžiamosios atsakomybės“.

55Teisėjų kolegija neturi motyvų paneigti šių apeliacinės instancijos teismo argumentų dėl kasatoriaus kaltės. Iš tikrųjų, kasatorius nėra naujokas psichotropinių medžiagų srityje. Jis Jungtinėje Karalystėje turėjo su tuo susijusį verslą. Tikėtina, kad šioje šalyje kasatoriaus disponuojamos medžiagos jų įgijimo ir siuntimo į Lietuvą metu nebuvo įtrauktos į psichotropinių medžiagų sąrašą. Tačiau siųsdamas jas į kitą valstybę ir žinodamas, kad skirtingos valstybės įvairioms medžiagoms suteikia nevienodą teisinį statusą: vienose valstybėse jų apyvarta legali, kitose – ne, kasatorius turėjo pasidomėti siunčiamų medžiagų teisiniu statusu Lietuvoje. Nepadaręs to, jis abejingai žiūrėjo į galimai pavojingą veikos pobūdį, taigi suvokė, kad daro galbūt pavojingą pagal Lietuvos įstatymus veiką, siunčia galbūt uždraustas psichotropines medžiagas, ir to norėjo. Dėl to jo veika yra nusikalstama. Tai, kad už minėtų psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą siuntimą Jungtinės Karalystės įstatymai veikos padarymo metu nenumatė baudžiamosios atsakomybės, neatleidžia R. E. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus. BK 4 straipsnio (Baudžiamojo įstatymo galiojimas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais) 1, 2 ir 3 dalys nustato, kad asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais, atsako pagal šį kodeksą. Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra tokia vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko. Taigi jei dalis veikos padaryta kitos valstybės teritorijoje, o dalis Lietuvos Respublikos teritorijoje, veika laikoma padaryta Lietuvos Respublikos teritorijoje. BK 260 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo veikos padarymo momento. Tačiau kai kurios veikos, aprašytos BK 260 straipsnio dispozicijoje, kaip antai psichotropinių medžiagų laikymas ar siuntimas, nėra vienmomentinės, jos yra ištęstos laike, daromos tam tikrą laiką ir vadinamos trunkamosiomis veikomis. Taigi įstatymo galiojimo erdvėje požiūriu jos gali būti padaromos kelių valstybių teritorijoje ir priklausyti kelių valstybių jurisdikcijai. Siuntimo veika prasideda nuo pašto siuntos perdavimo siuntėjui ir baigiasi siuntai pasiekus adresatą ar veikai nutrūkus iki tol, kol siunta pasiekia adresatą. Kadangi siunta, išsiųsta iš Jungtinės Karalystės, buvo skirta adresatui Lietuvos Respublikoje, pasiekė ją ir nutrūko tik sulaikius siuntą muitinėje, Lietuvos teritorijoje, laikytina, kad BK 260 straipsnyje numatyta veika padaryta Lietuvos Respublikos teritorijoje.

56Dėl R. E. kasacinio skundo argumentų dėl kaltinimo pakeitimo apeliacinės instancijos teisme

578. Kasatorius R. E. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog psichotropines medžiagas iš Jungtinės Karalystės jis išsiuntė sau į Lietuvos Respubliką, t. y. kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, jis padarė vienas, o ne veikdamas bendrininkų grupe su nuteistuoju T. A., pakeitė nusikalstamų veikų faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, nors jis apeliaciniame skunde to neprašė, ir pažeidė BPK 255, 256 straipsnius. Pasak kasatoriaus, žinojimas, kad jis gali būti nuteistas esant iš esmės skirtingoms faktinėms aplinkybėms, būtų lėmęs kitokią kasatoriaus gynybą, tačiau apie aplinkybių pakeitimo galimybę apeliacinės instancijos teismas jam iš anksto nepranešė, taip peržengė kaltinimo ribas ir pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalį, 256 straipsnio nuostatas.

58Asmens teisės į gynybą (BPK 10 straipsnis) baudžiamajame procese įgyvendinimas, be kita ko, yra tiesiogiai susijęs ir su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) užtikrinimu.

59Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija, galiojusi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu) kaltinamasis negalėjo būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnyje įtvirtintas kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo procesas teisme.

60Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-233/2008, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-282/2013, 2K-262/2014).

61Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tokiu atveju teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą. Pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį BPK 255, 256 straipsnių nuostatos dėl inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus BPK XXV skyriuje. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šioje dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju šio straipsnio 6 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma. Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu pripažino ir tai, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas; plenarinės sesijos kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

62Nagrinėjamoje byloje nuteistasis R. E. teisiamajame posėdyje, savo apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jam inkriminuotas psichotropines medžiagas (JWH-018 ir JWH-073) jis išsiuntė iš Jungtinės Karalystės į Rusiją asmeniui, vardu Dmitrijus, tačiau per klaidą siuntinys buvo adresuotas T. A., gyvenančiam Lietuvoje; jis neigė, kad inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė susitaręs su T. A., veikdamas su juo bendrininkų grupe, ir prašė jį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, išteisinti. Nuteistasis T. A. savo apeliaciniu skundu taip pat neigė kartu su R. E. dalyvavęs kontrabandos būdu gabenant labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir prašė jį išteisinti.

63Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad neįrodyta, jog T. A. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, ir dėl šių veikų jį išteisino. Kartu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. E. vienas neteisėtai disponavo labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, kontrabandos būdu šias medžiagas iš Jungtinės Karalystės atgabendamas į Lietuvos Respubliką, išsiųsdamas jas per bendrovę DHL T. A. gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas nuteistojo R. E. (taip pat ir nuteistojo T. A.) apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nustatė faktinę aplinkybę, kad R. E., darydamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, veikė vienas, o ne bendrininkaudamas su T. A., kaip buvo inkriminuota kaltinime ir patvirtinta pirmosios instancijos teismo. Dėl šios faktinės aplinkybės, susiaurinančios kaltinimo apimtį, nustatymo kaltinimas R. E. nei nepasunkėjo, nei iš esmės pasikeitė. Dėl to R. E. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. Juo labiau, kad jis viso proceso metu neigė bendrininkavimą su T. A. ir tikslą minėtą siuntą iš Jungtinės Karalystės siųsti į Lietuvos Respubliką, o savo apeliaciniu skundu apskritai prašė jį išteisinti. Dėl to negalima laikyti, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė galėjo turėti įtakos jo gynybai. Taip pat nėra pagrindo pritarti kasatoriui, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 255 straipsnio 2 dalimi, 256 straipsnio nuostatomis, turėjo iš anksto pranešti nuteistajam apie minėtos faktinės aplinkybės nustatymo galimybę ir apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, nes, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. E., darydamas jam inkriminuotas veikas, veikė vienas, o tokia aplinkybė, neigianti bendrininkavimą su nuteistuoju T. A., buvo nurodyta nuteistojo R. E. apeliaciniame skunde.

64Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino šią R. E. apeliacinio skundo dalį ir BPK 255, 256 straipsnių nuostatų nepažeidė bei nuteistojo teisės į gynybą nesuvaržė.

65Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo R. E. ir paskirtos bausmės

669. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padaryto veikiant bendrininkų grupe, panaikindamas šią aplinkybę. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, šis teismas R. E. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę ir, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrino apėmimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą šešeriems metams.

67Šią nuosprendžio dalį skundžia tiek prokuroras, tiek ir R. E.. Nuteistasis teigia, kad paskirta bausmė neteisinga ir prieštarauja teisingumo principui. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas R. E. nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, nes selektyviai vertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis. Apeliacinis teismas išimtinėmis aplinkybėmis pripažino tai, kad: R. E. padaryta BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika nesukėlė neigiamų padarinių kitiems asmenims; buvo kontroliuojama teisėsaugos pareigūnų, todėl nebuvo realaus pavojaus padariniams kilti; jo neteisėtai disponuotos psichotropinės medžiagos buvo neseniai įtrauktos į draudžiamų medžiagų sąrašą; psichotropinėmis medžiagomis faktiškai nebuvo disponuojama, nes jas sulaikė muitinės pareigūnai. Prokuroras nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog teisėsaugos institucijos žinojo apie R. E. daromus nusikalstamus veiksmus ir juos kontroliavo slapto sekimo, kontroliuojamo gabenimo, nusikalstamos veikos imitavimo ar kitokiais veiksmais, nes siunta su psichotropinėmis medžiagomis buvo sulaikyta atsitiktinai. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirtos bausmės faktą siejo išimtinai su už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirta bausme, nors ši veika ir BK 199 straipsnio 2 dalyje numatyta veika sudarė idealią sutaptį. Tai reiškia, kad teismas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė selektyviai, išimtinai vienos, nuteistajam inkriminuotos griežčiausią bausmę numatančios baudžiamojo įstatymo normos atžvilgiu.

68Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro argumentu dėl selektyvaus BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo tik vienam iš idealią sutaptį sudarančių nusikaltimų. Tačiau kartu pažymi, kad minimali laisvės atėmimo bausmės riba, nustatyta už BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, yra skirtinga. Teismas laikė, kad minimalios trejų metų laisvės atėmimo bausmės, numatytos BK 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje, paskyrimas yra teisinga bausmė ir nebuvo būtinumo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Teismas pažymėjo, kad R. E. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl kolegija pagal šį BK straipsnį R. E. paliko pirmosios instancijos paskirtą bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies baudžiamojo įstatymo nepažeidė.

69Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė pagrįsti bausmę R. E. už padarytą BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Teismas akcentavo bausmės paskirtį ir pagrįstai išskyrė bausmės teisingumo tikslą, kaip vieną pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi prieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatskiriamai susijęs ir su kitu pamatiniu baudžiamosios teisės principu, glaudžiai susijusiu su bausmės paskirtimi – bausmės individualizavimu. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

70Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012). Aišku, teismas turi išvardyti, kuo remdamasis padarė savo išvadą, t. y. turi būti įvertinamas padaryto nusikaltimo pavojingumas ir kaltininko asmenybės pavojingumas.

71Teisėjų kolegija laiko, kad prokuroras kasaciniame skunde įvertino tik dalį teismo motyvų ir neatsižvelgė į visuminį apeliacinės instancijos teismo padarytą nusikaltimo padarymo aplinkybių bei kaltininko asmenybės vertinimą. Teismas pažymėjo, kad už šį nusikaltimą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą realią laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumas yra dešimt metų laisvės atėmimo (tokio dydžio bausmę pirmosios instancijos teismas ir paskyrė). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad siuntinys su labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu adresato nepasiekė, nes buvo sulaikytas muitinės pareigūnų, todėl šiomis medžiagomis kiti asmenys realiai nepasinaudojo. Šios psichotropinės medžiagos buvo neseniai įtrauktos į draudžiamų disponuoti narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Atsižvelgdamas į pirmiau išvardytas aplinkybes, teismas laikė, kad padarytų nusikaltimų pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo būdą, kilusius padarinius ir kitas aplinkybes, yra daug mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytus nusikaltimus sankcijose. Tai yra viena iš sąlygų išvadai dėl paskirtos bausmės neatitikties teisingumo principui padaryti.

72Be to, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas pastūmėtų prie išvados, kad net minimalios įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį vaidina kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Teismas konstatavo, kad nuteistasis R. E. turi nuolatinį darbą, anksčiau neteistas, nebaustas už administracinius teisės pažeidimus. Nenustatyta, kad po aptariamos veikos jis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų, nors nuo nusikaltimo padarymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas – daugiau kaip penkeri metai. R. E. yra jauno amžiaus, teigiamai apibūdinamas, saistomas šeimos ryšių. Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė, o nuteistojo R. E. pozityvus elgesys parodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą. Be to, teismas įvertino ir tai, kad R. E. ilgalaikis atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, darbo santykius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti paskiriant jam įstatymo sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Be to, pašalinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas jis padarė, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

73Atsižvelgus į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, t. y. padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad įstatymo sankcijoje numatyta ir kaltininkui paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra teisinga, išeinant iš BK 41 straipsnyje keliamų bausmės tikslų, nes yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitinka kaltininko asmenybės, prieštarauja teisingumo principui ir yra mažintina taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskiriant mažesnę bausmę negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė. Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Nors kasatorius R. E. teigia, kad ir tokia bausmė yra neteisinga, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindų dar labiau švelninti R. E. paskirtos bausmės, nes baudžiamasis įstatymas skiriant jam bausmę buvo pritaikytas tinkamai.

7410. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktu,

Nutarė

75Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Tomo Meškausko kasacinį skundą atmesti.

76Nuteistojo R. E. kasacinį skundą atmesti.

77Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nuosprendį. T. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 259 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 2 dalį ir paskirti 25 MGL dydžio (941,5 Eur) baudą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu nuteisti:... 3. R. E. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260... 4. T. A. – pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų,... 5. T. A. dėl kaltinimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį... 6. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 7. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria T. A. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3... 8. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria T. A. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį,... 9. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo R. E. atsakomybę pagal BK 260... 10. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, R. E. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį... 11. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirta... 12. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.... 13. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros departamento prokuroro... 14. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą,... 15. 1. R. E. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį... 16. R. E. 2009 m. gruodžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje, Londone, pasinaudodamas... 17. T. A. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad, neturėdamas... 18. 2. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir... 19. 2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistajam R. E.... 20. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. E. inkriminuotos nusikalstamos... 21. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo motyvais švelnesnę... 22. 2.2. Kasatorius nurodo, kad nuteistojo T. A. veiksmai netinkamai kvalifikuoti... 23. Pasak kasatoriaus, nors mefedronas į draudžiamų vartoti medžiagų sąrašą... 24. 3. Nuteistasis R. E. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 25. 3.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir... 26. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamas veikas R. E.... 27. 3.2. Kasatorius nurodo ir tai, kad in dubio pro reo principas draudžia esant... 28. 3.3. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad... 29. Be to, Apeliacinio teismo nuosprendyje nurodyta: „Nors nuteistasis R. E.... 30. 3.4. Kasatoriaus manymu, net ir nustačius jo kaltę paskirtoji bausmė,... 31. 4. Nuteistasis T. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 32. 4.1. Kasatorius nurodo, kad teismų padaryta išvada dėl jam inkriminuotos... 33. Nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 3 d., apie 00.30 val., T. A. ir jo pažįstamas... 34. 4.2. Kasatorius nurodo ir tai, kad net konstatavus, jog įrodyta, kad būtent... 35. Kasatorius teigia, kad jam inkriminuotas psichotropinių medžiagų kiekis yra... 36. 5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir... 37. Dėl T. A. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir bausmės... 38. 6. Nuteistasis T. A. teigia, kad byloje neįrodyta, jog rasta psichotropinė... 39. Apygardos teismo nuosprendžiu T. A. nuteistas už tai, kad jis, neturėdamas... 40. Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 3 d. naktį T. A. kartu su E. U.... 41. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. A. teigė, kad ši medžiaga priklauso ne... 42. Dėl T. A. priimtą nuosprendį skundžia ir prokuroras. Prokuroras yra... 43. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, patikrinęs... 44. Iš bylos medžiagos galima įtarti, kad T. A. ir E. U. susitikimo tikslas buvo... 45. Kasatorius T. A. teigia, kad mefedronas, kaip psichotropinė medžiaga, į... 46. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tikrųjų psichotropinė medžiaga –... 47. Atitinkamai švelnintina bausmė T. A. už šį nusikaltimą. Vilniaus... 48. Dėl R. E. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį... 49. 7. Kasatorius R. E. teigia, kad teismai nuteisė jį pagal BK 260 straipsnio 3... 50. R. E. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje,... 51. Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 27 d įsakymu Nr. V-425 į... 52. Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra kaltės, nes jis buvo patikintas dėl... 53. Abiejų R. E. inkriminuotų nusikaltimų subjektyvusis požymis – kaltė –... 54. Nuteistasis kaltės klausimą kėlė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės... 55. Teisėjų kolegija neturi motyvų paneigti šių apeliacinės instancijos... 56. Dėl R. E. kasacinio skundo argumentų dėl kaltinimo pakeitimo apeliacinės... 57. 8. Kasatorius R. E. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs,... 58. Asmens teisės į gynybą (BPK 10 straipsnis) baudžiamajame procese... 59. Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo ir kvalifikavimo... 60. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad faktinės aplinkybės iš esmės... 61. Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatavo, kad pagal... 62. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis R. E. teisiamajame posėdyje, savo... 63. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad neįrodyta, jog T. A. dalyvavo... 64. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino šią R.... 65. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo R. E. ir paskirtos bausmės... 66. 9. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo... 67. Šią nuosprendžio dalį skundžia tiek prokuroras, tiek ir R. E.. Nuteistasis... 68. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro argumentu dėl selektyvaus BK 54... 69. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė... 70. Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, reikalauja... 71. Teisėjų kolegija laiko, kad prokuroras kasaciniame skunde įvertino tik dalį... 72. Be to, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, BK 54 straipsnio 3... 73. Atsižvelgus į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, t. y. padaryto nusikaltimo... 74. 10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 75. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir... 76. Nuteistojo R. E. kasacinį skundą atmesti.... 77. Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...