Byla 2K-112-697/2016

Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio, sekretoriaujant Gražinai Pavlenko, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, nuteistajam G. I., nuteistojo gynėjai advokatei Eglei Dargvainei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. I. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio.

2Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu G. I. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, pripažinus, kad nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis – G. I. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dviem mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 15 valandų per mėnesį.

4Priteista iš G. I. nukentėjusiajam A. M. 86,88 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

61. G. I. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 3 d., apie 15.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „Maxima“, esančio Kaune, T. Masiulio g. 16, dėl kilusio asmeninio ginčo tyčia vieną kartą kumščiu smogė A. M. į veidą, taip padarė jam poodine kraujosruva pasireiškusį nežymų sveikatos sutrikdymą.

72. Kasaciniu skundu nuteistasis G. I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

82.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas, priimtas iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes teismas netinkamai įvertino bylos įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, išimtinai jį grįsdamas tik prielaidomis, t. y. tik kaltinančiais nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai, nevertindamas ir nepasisakydamas dėl jį teisinančių įrodymų. Dėl šių priežasčių teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y., nenustatęs kasatoriaus veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties, įžvelgė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, kurių bylos nagrinėjimo metu nesvarstė.

92.2. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu, pagrįstai dėl jo priėmė išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, jog nepakanka įrodymų išvadai, kad jis padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Nuteistasis pažymi, kad jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog smūgio nukentėjusiajam nesudavė. Teismas teisingai nustatė, kad į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai tik po to, kai A. M. pradėjo koliotis, pats suklupo ir pradėjo jį (nuteistąjį) gąsdinti, jog dabar turės jam sumokėti.

102.3. Nuteistasis įsitikinęs, kad A. M. parodymai yra nepatikimi, neobjektyvūs ir nenuoseklūs, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, siekia prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo parodymus, nes viso bylos tyrimo metu šis nuolat juos keitė, be to, jo parodymai prieštarauja nešališkiems liudytojų A. N., N. Č. ir A. P. parodymams, pagal kuriuos jie, bendraudami su A. M., sužalojimo žymių (nubrozdinimų, patinimo ar paraudimo) jo veide nematė, pats nukentėjusysis jiems sužalojimo nerodė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. M. buvo pasišalinęs iš konflikto vietos, į ekspertus kreipėsi tik po paros, pas gydytojus nesilankė, pagrįstai sprendė, jog nėra aišku, kur, kokiomis aplinkybėmis, kada ir kas padarė jam sužalojimą.

112.4. Nuteistojo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl įrodymų pakankamumo. Šis teismas neatsižvelgė į pirmosios instancijos teisme duotus objektyvius kasatoriaus parodymus ir besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, nekreipdamas dėmesio į jų nenuoseklumą. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jam buvo trenkta į veido sritį, po to, kad suduota į skruostą, o teisiamojo posėdžio metu – kad smogta į žandikaulį ir buvo pataikyta po akimi, teigė, kad kraujosruva apėmė veido dalį prie akies, tačiau apeliacinės instancijos teismas tai vertino kaip neesminį skirtumą. Nuteistojo nuomone, tai rodo, kad nukentėjusysis painiojasi savo susikurtoje situacijoje ir tik apeliacinės instancijos teisme kalbėjo taip, kaip buvo parašyta prokuratūros apeliaciniame skunde.

122.5. Nuteistojo nuomone, specialisto išvada yra nepatikima, nes formali, surašyta tik iš nukentėjusiojo žodžių, nors nurodyta, kad tyrimas atliekamas ir pagal medicininius dokumentus, kurie iš tikrųjų nebuvo pateikti. Kasatorius abejoja šios specialisto išvados objektyvumu ir dėl to, kad prieš ją surašant nebuvo tinkamai apžiūrėtas asmuo, neįsitikinta, ar vidinėje žando pusėje yra sužalojimų, padaryti sužalojimai visapusiškai ir objektyviai neištirti, be to, išvadoje nebuvo tinkamai surašyti tyrimo rezultatai, nepateiktas motyvuotas jų vertinimas, sužalojimų padarymo mechanizmas aprašytas paviršutiniškai, tik nurodant, kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, o sužalojimo laikas nustatytas pagal nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes.

133. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teisme jis negalėjo motyvuotai pasisakyti dėl galimybės perkvalifikuoti inkriminuotą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat tam paprieštarauti, tik nurodė, kad su kaltinimo keitimu nesutinka, nes nei BK 284 straipsnio 1 dalyje, nei 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų nepadarė. Nuteistasis pažymi, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gindamasis nuo jam pareikštų kaltinimų neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir iš esmės toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas jam buvo staigmena.

143.1. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, kai bylą nagrinėjant teisme yra pagrindas manyti, jog kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuojama iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos turi paklausti nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jeigu veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius (BPK 417 straipsnio 2 dalis). Byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai.

154. Kasatorius nurodo, kad jis yra normalus, tvarkingas, adekvatus, nepriekaištingos reputacijos žmogus, dirbęs specifinį darbą, turėjęs tris kovinius ginklus savigynai, jis kategoriškai nusiteikęs prieš bet kokį smurtą ir visada jo vengia. Be to, jis yra ligotas – serga II tipo diabetu, hipertonija, daryta širdies operacija, todėl fiziškai negali veltis į konfliktus, kartu rizikuoti savo sveikata, mėgstamu darbu ir reputacija. Apeliacinės instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, jis liks bedarbis.

16Nuteistojo G. I. kasacinis skundas atmestinas.

17Dėl bylos proceso metu gautų duomenų vertinimo bei kaltinimo pakeitimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

18Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendina bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Pripažindamas G. I. kaltu sudavus smūgį nukentėjusiajam teismas rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų A. N. ir N. Č. parodymais, kurie iš karto po įvykio atvyko į vietą ir patvirtino, kad tarp vyriškių kilo konfliktas, nukentėjusysis sakė, jog jam buvo suduota į dešinį skruostą. Nukentėjusiojo parodymus netiesiogiai patvirtino ir A. N., kuris teigė, kad tarp nukentėjusiojo ir G. I. vyko susistumdymas. Liudytojas A. P., policijos tyrėjas, pas kurį iš karto po įvykio buvo pristatyti konflikto dalyviai, patvirtino, kad nukentėjusysis teigė, jog G. I. jam vieną kartą trenkė į dešinę veido pusę. Nors nurodyti liudytojai sumušimo žymių pas nukentėjusįjį ir nematė, teismas pagrįstai rėmėsi posėdyje apklaustos specialistės Z. Makšimaitės paaiškinimais, kad specialisto išvadoje A. M. konstatuota poodinė kraujosruva veide galėjo atsirasti ir vėliau ir kad sužalojimas yra būdingas smūgiui. Specialisto išvadoje Nr. G 3173/13(02) konstatuota, kad A. M. poodinė kraujosruva veide (dešiniajame žande) padaryta kietu buku daiktu, tikėtina, 2013 m. gruodžio 3 d. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nukentėjusiojo po įvykio specialistui duoti paaiškinimai apie jo sumušimo aplinkybes taip pat netiesiogiai įrodo smurto panaudojimo faktą. Skundo argumentai, kad nukentėjusysis yra nenuoseklus netiksliai nurodydamas, į kurią konkrečią dešinio skruosto sritį jam buvo suduota, yra nereikšmingi, nes nuo suduoto smūgio skausmą galėjo jausti visam plote, o konkrečią smūgio lokalizacijos vietą nustatė specialisto išvada. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra priežasčių netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, nes viso proceso metu iš esmės jie buvo nuoseklūs ir byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis A. M. būtų turėjęs pagrindą apkalbėti G. I. nepagrįstai jį apkaltindamas.

19Apibendrinant pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas, pripažįstant veiką įrodyta, taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, laikėsi šių proceso reikalavimų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK 326 straipsnio 4 dalies, 329 straipsnio 2 punkto reikalavimų, jo turinys atitinka BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

20Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad kaltinimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme neatitiko įstatymo reikalavimų ir pažeidė nuteistojo G. I. procesines teises.

21Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas; surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme.

22BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ir teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2011).

23Užtikrinant efektyvią kaltinamojo teisę į gynybą bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeista kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų tvarkos. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2012).

24Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas G. I. baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, pakeitė veikos kvalifikaciją, kuri buvo nustatyta ikiteisminio bylos tyrimo metu surašant kaltinamąjį aktą ir teismo nutartyje perduodant bylą nagrinėti teisme. Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo G. I. veiksmus iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį. Atlikdamas šį procesinį veiksmą teismas nepažeidė BPK 256 straipsnio reikalavimų, nes veiką perkvalifikavo į švelnesnę, o esminės faktinės aplinkybės nebuvo pakeistos, buvo tik pašalintos aplinkybės, kad G. I. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sukėlė išgąstį, pasipiktinimą, taip sutrikdydamas viešąją tvarką ir rimtį. Todėl nuteistojo G. I. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. Kadangi BK 140 straipsnio 1 dalis priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai, kurios nagrinėjamos BPK XXX skyriuje numatyta tvarka, apeliacinės instancijos teismas laikėsi šio proceso ypatumų, pasiūlė nukentėjusiajam ir kaltinamajam G. I. taikytis, tačiau nukentėjusysis nesutiko, todėl bylos procesas baigtas apkaltinamuoju nuosprendžiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi įrodymus, pagrįstai pripažino, kad G. I. 2013 m. gruodžio 3 d., apie 15.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje ties prekybos centru „Maxima“, Kaune, T. Masiulio g. 16, dėl kilusio asmeninio ginčo tyčia vieną kartą kumščiu smogė A. M. į veidą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

26Atmesti nuteistojo G. I. kasacinį skundą.