Byla 2K-265-693/2015
Dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžių

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžių.

3Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį trejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimu, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, iš nuteistojo V. S. konfiskuota 58 153,28 Lt (16 842 Eur), gautų iš nusikalstamos veikos.

4V. S. bylos dalis pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

5Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu minėtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pakeistas nustatant šias aplinkybes: V. S. laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2006 m. sausio 25 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Kaune, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytose vietose, veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais M. B., N. K., taip pat atskirais atvejais veikdamas bendrininkų grupe su Ž. J. J., V. R., bei veikdamas bendrininkų grupe su V. J., D. Ž. (dėl šių asmenų ikiteisminis tyrimas išskirtas), veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti PVM, žinodamas, kad ūkio subjektai, PVM mokėtojai, prekių bei paslaugų nepirks, jei nebus pateikiamos PVM sąskaitos faktūros, kuriose būtų išskirtas ir nurodytas PVM, todėl kaip priedangą neteisėtai veiklai nuslėpti naudodamas UAB „M“, UAB „L“, UAB „F“, UAB „C“ bei šių įmonių vardu išrašomas PVM sąskaitas faktūras, į kurias įrašius prekių kainą ir 18 proc. PVM bei pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 58 153,28 Lt (16 842 Eur) PVM. V. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 150 MGL (19 500 Lt – 5647 Eur) bauda. Į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2006 m. birželio 13 d. iki 2006 m. birželio 15 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL (76 eurų) sumai.

6Nuosprendžio dalis dėl V. S. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalies panaikinta ir byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

7Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

8Teisėjų kolegija

Nustatė

9Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. S. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2006 m. sausio 25 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Kaune, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytose vietose, veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais M. B., N. K., taip pat atskirais atvejais – veikdamas bendrininkų grupe su Ž. J. J. , V. R., bei veikdamas bendrininkų grupe su V. J., D. Ž. (dėl šių asmenų ikiteisminis tyrimas išskirtas), vieninga tyčia ir turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti PVM, žinodamas, kad ūkio subjektai, PVM mokėtojai, prekių bei paslaugų nepirks, jei nebus pateikiamos PVM sąskaitos faktūros, kuriose būtų išskirtas ir nurodytas PVM, todėl kaip priedangą neteisėtai veiklai nuslėpti naudodamas UAB „M“, „L“, „F“, „C“ bei šių įmonių vardu išrašomas PVM sąskaitas faktūras, į kurias įrašius prekių kainą ir 18 proc. PVM bei pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams – AB ,,A“, AB ,,Lif“, UAB ,,Lin“, išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 58 153,28 Lt (16 842 Eur) PVM.

10Teismas nustatė tokią sukčiavimo schemą: a) V. S. vertėsi komercine veikla jos neįregistravęs ir nemokėdamas PVM, iš nenustatytų asmenų įsigydavo įvairių santechnikos prekių ir kreipdavosi į fiktyvių bendrovių atstovus, kad šie bendrovių vardu išrašytų PVM sąskaitas-faktūras; b) bendrovių atstovai, pagal V. S. pateiktus duomenis, PVM sąskaitų faktūrų blankuose atspausdindavo tikrovės neatitinkančius duomenis (nes ūkinės operacijos nurodytomis sąlygomis tikrovėje neįvykdavo) apie fiktyvių bendrovių tariamą santechnikos prekių pardavimą (įskaitant ir PVM) realiai veikiančioms bendrovėms ir šiuos blankus perduodavo V. S.; c) V. S., tęsdamas bendrą iš anksto aptartą nusikalstamą veiką, pateikdamas minėtus suklastotus dokumentus, kuriuose buvo neteisėtai išskirtos mokėtino PVM sumos, apgaule įtikindavo realiai veikiančių bendrovių darbuotojus bendrovių vardu nupirkti jo (V. S.) kartu su minėtais suklastotais dokumentais pateiktas santechnikos prekes ir sumokėti kainą bei PVM; d) bendrovių darbuotojai, suklaidinti V. S. panaudotos apgaulės, manydami, kad santechnikos prekes parduoda bendrovės ir kad jos turi teisę už minėtas prekes gauti PVM, šias prekes nupirkdavo ir pagal pateiktus suklastotus dokumentus į fiktyvių bendrovių sąskaitas pervesdavo pinigines lėšas, įskaitant PVM; e) fiktyvių bendrovių atstovai, toliau tęsdami bendrą iš anksto aptartą nusikalstamą veiką, pervestus pinigus paimdavo grynaisiais ir atskaitę jų dalį perduodavo V. S.

11Tikslios šio nusikaltimo aplinkybės nurodytos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

12Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. S. bylos dalis pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuosprendžio dalis dėl V. S. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalies panaikinta ir byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šios nuosprendžių dalys kasacine tvarka neskundžiamos.

13Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

14Kasatorius skunde teigia, kad nagrinėdamas bylą šis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus, savo iniciatyva pakeisdamas faktines kaltinimo aplinkybes, dėl to buvo suvaržytos jo teisės.

15Kauno apygardos teismas savo iniciatyva nustatydamas iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. sausio 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014 formuojama teismų praktika dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme bei bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, kurios teiginiai grindžiami Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu. Konstituciniam Teismui nusprendus, kad BPK 256 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas turės būti koreguojamas, BPK 320 straipsnio 3 dalis, anot kasatoriaus, įgyja kitokį turinį. Po minėto nutarimo oficialaus paskelbimo (2013 m. lapkričio 20 d.) iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 256 straipsnio nuostatos turi būti taikomos tik ta apimtimi, kuria nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas, spręsdamas inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo klausimą, turi įgaliojimus, esant pagrindui, ir savo iniciatyva nustatyti iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą. Konstitucinio Teismo minėtame nutarime pripažinta, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kasatorius teigia, kad šiuo nutarimu nenustatyta apeliacinės instancijos teismui galimybė savo iniciatyva nustatyti iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes, kai to neprašoma apeliaciniu skundu bei tokiu kaltinimo pakeitimu pasunkinama nuteistojo padėtis nagrinėjant apeliacinį skundą. Net ir tuo atveju, jei pripažįstama, kad priėmus Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą BPK 320 straipsnio 3 dalis įgyja kitą turinį, tai nekeičia BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų. Po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo teisinis BPK 256 straipsnio 1 dalies reguliavimas nebuvo koreguotas. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje savo iniciatyva pakeitęs kaltinimą nustatant iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes, pasunkino V. S. padėtį, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva nustatydamas iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes, neatsižvelgdamas į kaltinimo apimtį, apibendrintai nurodė, kaip galėtų būti pakeistas kaltinimas. Toks pranešimas neatitinka įstatymo reikalavimų, neužtikrina V. S. teisės į gynybą. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nuostatose nurodoma, kad ypatingas dėmesys atkreiptinas į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Išsami informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą, ši informacija turi būti išsami. Kasatorius cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose Sassi ir Pelissier prieš Prancūziją ir teigia, kad naudodamasis neginčytinai turėta teise perkvalifikuoti faktus, kurie buvo jam teismingi, apeliacinės instancijos teismas privalėjo suteikti pareiškėjams galimybę pasinaudoti gynybos teisėmis šiuo klausimu; nepateisinama tai, kad teisminis nagrinėjimas nebuvo atidėtas papildomiems argumentams pateikti ar kad pareiškėjų nebuvo paprašyta pateikti paaiškinimus raštu, kol byla buvo nagrinėjama apeliaciniame teisme; priešingai, pareiškėjams nebuvo suteikta galimybė pasirengti gynybai nuo naujo kaltinimo, nes tik iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio jie sužinojo apie veikos perkvalifikavimą. Atsižvelgiant į kaltinimo apimtį, žodinis teismo paskelbimas posėdyje apie galimą kaltinimo faktinių aplinkybių pakeitimą ir tuojau pat paskelbimas, jog įrodymų tyrimas byloje baigtas, pažeidžia ne tik V. S. teisę į gynybą, nes jis neturėjo galimybės teikti įrodymų dėl naujų kaltinimų ar duoti paaiškinimų dėl naujų faktinių kaltinimo aplinkybių, bet ir pažeistas teisėtas asmens lūkestis, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas.

16Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. S. atveju apgaulė pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, pasinaudodamas fiktyviomis PVM sąskaitomis–faktūromis, legalizuodavo pramoninės santechnikos prekes, įgytas neturint oficialių dokumentų, nesumokant PVM. Vėliau, pateikdamas šiuos suklastotus dokumentus, kuriuose buvo neteisėtai išskirtos mokėtino PVM sumos, įtikindavo realiai veikiančių bendrovių darbuotojus bendrovių vardu nupirkti pateiktas santechnikos prekes ir sumokėti kainą bei PVM. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apgaulė buvo naudojama tiek mokesčių administratoriaus atžvilgiu (panaudojus suklastotus dokumentus nuslėptas tikrasis pardavėjas), tiek pačių realiai veikiančių bendrovių – pirkėjų atžvilgiu (panaudojus suklastotus dokumentus nuslepiant prekių kilmę ir bendroves suklaidinant dėl pardavėjo teisės į PVM). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad V. S. neveikė apgaule suklaidintų bendrovių naudai; buvo siekta išvengti mokėti PVM į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad V. S. išvengė didelės vertės turtinės prievolės, neįvertino aplinkybės, kad jis, kaip fizinis asmuo, neprivalėjo mokėti PVM, nesant mokesčių teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytų sąlygų, tačiau šios aplinkybės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo tirtos. Taigi, pasak kasatoriaus, nesant jam pareigos mokėti PVM, negali būti nustatyta aplinkybė, kad jis išvengė šios turtinės prievolės. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas už tai, kad nevykdė savo, kaip mokesčių mokėtojo, pareigos vykdant įstatyme numatytą ekonominę veiklą įsiregistruoti PVM mokėtoju, taip pat kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 92 straipsnio 3 dalies nuostatas nepateikė mokesčių administratoriui nustatytos formos PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitos bei nesumokėjo apskaičiuoto PVM mokesčio. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM, pelno mokesčio reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-34/2011). Įstatymų leidėjas už deklaracijų nepateikimą siekiant nuslėpti ar nuslepiant mokesčius yra nustatęs administracinę ir baudžiamąją atsakomybę, todėl, anot kasatoriaus, sistemiškai analizuojant BK normas, deklaracijos nepateikimas negali būti vertinamas kaip apgaulės būdas PVM sukčiavimo bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje NR. 2K-7-398/2013).

17Kasatorius, be to, teigia, kad 58 153,28 Lt (16 842 Eur) PVM – iš neva nusikalstamos veikos gauti valstybei priklausantys pinigai – nebuvo rasti ir paimti, todėl nebuvo konfiskuoti. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, baudžiamasis įstatymas įpareigoja teismą tai padaryti, nes BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai konfiskuotino turto negalima paimti, teismas išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pirmosios instancijos teismas nusprendė iš V. S. konfiskuoti tariamai iš nusikalstamos veikos gautus 58 153,28 Lt (16 842 Eur). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva pakeitė kaltinimą, nurodydamas, kad V. S. apgaulės būdu išvengė didelės vertės turtinės prievolės, o ne įgijo svetimą turtą, kaip tai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, paliko pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą dėl to, jog V. S. apgaule savo naudai įgijo valdomas ir valstybės biudžetui priklausančias lėšas, t. y. iš nusikalstamos veikos gavo valstybei priklausančius pinigus, kurie, vadovaujantis BK 72 straipsniu, turi būti konfiskuoti. Tai prieštarauja to paties teismo išvadoms. Būtina įrodyti, jog V. S. padarė nusikaltimą ir iš nusikaltimo gavo naudos, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis turėjo prievolę mokėti pridėtinės vertės mokestį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad pirkėjai – realiai egzistuojančios įmonės, mokesčių administratoriaus sprendimu pagal kaltinime nurodytus sandorius nesusigrąžino PVM ir neįgijo teisės į PVM atskaitą, todėl valstybės biudžetui jokia žala nepadaryta. Pasak kasatoriaus, jei dėl nurodytų sandorių kiltų mokestinė prievolė, iš jos kylantys santykiai yra ne baudžiamosios teisės, o mokesčių teisės reguliavimo sritis. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas V. S., kaip fiziniam asmeniui, prievolę mokėti PVM, nesirėmė byloje nustatytais įrodymais ir nesivadovavo įstatymo nuostatomis, priskirdamas mokesčių administravimo įstatymu reguliuojamus teisinius santykius baudžiamosios teisės reguliavimo sričiai. Anot kasatoriaus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis. Teisės požiūriu prieštaringos formuluotės įvardijant sukčiavimo aplinkybes, nesiderina su asmens teise žinoti, kuo jis kaltinamas, bei turėti galimybių pasirengti gynybai (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).

18Atsiliepimu į nuteistojo V. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas prašo nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.

19Atsiliepime teigiama, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-276/2012). Pagal baudžiamąjį įstatymą sunkesnė nusikalstama veika yra veika, už kurią baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę bausmę. V. S. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo procesiniais sprendimais nuteistas už tą pačią nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, taigi akivaizdu, kad jo teisinė padėtis nebuvo pabloginta. Prokuroras pažymi, kad veikos faktinės aplinkybės gali būti keičiamos ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės instancijos teisme. Kauno apygardos teismo posėdžio, vykusio 2014 m. birželio 19 d., metu V. S. buvo įspėtas, kad vertinant visus byloje surinktus įrodymus galimas kaltinime nurodytų aplinkybių keitimas, t. y. kaltinamojo veiksmai gali būti vertinami kitaip, nei nurodyta patikslintame kaltinime ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. V. S. nurodė, kad iš esmės supranta kaltinimą, kiti proceso dalyviai nepageidavo papildomo pasiruošimo dėl aplinkybių tikslinimo, taigi teisė žinoti, kuo asmuo kaltinamas, nebuvo pažeista. Atsiliepime, remiantis kasacinės instancijos teismo praktika sukčiavimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-620/2010, 2K-7-322/2013), teigiama, kad V. S. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, pasinaudodamas fiktyviomis PVM sąskaitomis faktūromis, legalizuodavo pramoninės santechnikos prekes, jo įgytas neturint oficialių dokumentų, nesumokant PVM. Vėliau, pateikdamas šiuos suklastotus dokumentus, kuriuose buvo neteisėtai išskirtos mokėtino PVM sumos, V. S. įtikindavo realiai veikiančių bendrovių darbuotojus bendrovių vardu nupirkti pateiktas santechnikos prekes ir sumokėti kainą bei PVM. Taigi apgaulė buvo naudojama tiek mokesčių administratoriaus atžvilgiu (panaudojus suklastotus dokumentus nuslepiamas tikrasis pardavėjas), tiek pačių realiai veikiančių bendrovių – pirkėjų atžvilgiu (panaudojus suklastotus dokumentus nuslepiant prekių kilmę ir jas suklaidinant dėl pardavėjo teisės į PVM). V. S. savo veiksmais siekė gauti kainą ir PVM už prekes ir, prisidengiant fiktyvių bendrovių vardu, išvengti prievolės mokėti PVM į valstybės biudžetą, todėl pagal BK 182 straipsnio 2 dalį jis buvo nuteistas pagrįstai, taip pat BK 72 straipsnis buvo pritaikytas tinkamai.

20Nuteistojo V. S. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

21Dėl BPK 255, 256 straipsnių taikymo ir nuteistojo teisių užtikrinimo apeliacinės instancijos teisme keičiant inkriminuojamos veikos kai kurias aplinkybes

22Esminis kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėdamas pagal nuteistojo skundą pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes pablogino jo teisinę padėtį savo iniciatyva pakeisdamas inkriminuojamos veikos kai kurias esmines aplinkybes ir taip pažeidė jo teisę į gynybą. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

23Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Taigi kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

24Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

25Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-102/2014). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme.

26Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymėtina, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, jog nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

27V. S. kaltintas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad inkriminuotu laikotarpiu, veikdamas įvairios sudėties bendrininku grupe su kitais asmenimis ir naudodamas UAB „M“, UAB „L“, UAB „C“, UAB „F“, kaip priedangą neteisėtai veiklai nuslėpti, veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą, apgaule, sukčiaudamas pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, savo naudai įgijo svetimas – juridinių asmenų valdomas, valstybės biudžetui priklausančias (mokėtinas į valstybės biudžetą) didelės vertės pinigines lėšas – 58 153,28 Lt (PVM). Šioje byloje teismas nustatė tokią sukčiavimo schemą: a) V. S. vertėsi komercine veikla jos neįregistravęs ir nemokėdamas PVM, įsigydavo įvairių santechnikos prekių ir kreipdavosi į fiktyvių bendrovių atstovus, kad šie bendrovių vardu išrašytų PVM sąskaitas-faktūras; b) bendrovių atstovai, pagal V. S. pateiktus duomenis, PVM sąskaitų faktūrų blankuose atspausdindavo tikrovės neatitinkančius duomenis (nes ūkinės operacijos nurodytomis sąlygomis tikrovėje neįvykdavo) apie fiktyvių bendrovių tariamą santechnikos prekių pardavimą (įskaitant ir PVM) realiai veikiančioms bendrovėms ir šiuos blankus perduodavo V. S.; c) V. S., tęsdamas bendrą iš anksto aptartą nusikalstamą veiką, pateikdamas minėtus suklastotus dokumentus, kuriuose buvo neteisėtai išskirtos mokėtino PVM sumos, apgaule įtikindavo realiai veikiančių bendrovių darbuotojus bendrovių vardu nupirkti jo (V. S.) kartu su minėtais suklastotais dokumentais pateiktas santechnikos prekes ir sumokėti kainą bei PVM; d) bendrovių darbuotojai, suklaidinti V. S. panaudotos apgaulės, manydami, kad santechnikos prekes parduoda bendrovės ir kad jos turi teisę už minėtas prekes gauti PVM, šias prekes nupirkdavo ir pagal pateiktus suklastotus dokumentus į fiktyvių bendrovių sąskaitas pervesdavo pinigines lėšas, įskaitant PVM; e) fiktyvių bendrovių atstovai, toliau tęsdami bendrą, iš anksto aptartą nusikalstamą veiką pervestus pinigus paimdavo grynaisiais ir atskaitę jų dalį perduodavo V. S.

28Kasacinės instancijos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi bylą grąžinus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, prokuroras pakeitė kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį V. S. inkriminuodamas kitą sukčiavimo objektyvųjį požymį – apgaule kitų – AB ,,A“, AB ,,Lif“, UAB ,,Lin“ (sąžiningi santechnikos prekių pirkėjai) – naudai panaikinta didelės vertės turtinė prievolė sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 58 153,28 Lt (16 842 Eur) PVM. Kitos aplinkybės iš esmės liko tos pačios.

29Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą įspėjo proceso dalyvius, kad teismas gali svarstyti ir tai, ar neinkriminuotinas sukčiavimo objektyvusis požymis, t. y. jog V. S. veikdamas su įvairiais bendrininkais sukčiavo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje ir apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 58 153,28 Lt (16 842 Eur) PVM. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad šis teismas atliko įrodymų tyrimą, o 2014 m. birželio 19 d. V. S. teismas įspėjo, kad vertinant visus byloje surinktus įrodymus galimas kaltinime nurodytų aplinkybių keitimas į ką tik paminėtas, t. y. nuteistojo veiksmai gali būti vertinami ne taip, kaip nurodyta prokuroro patikslintame kaltinime ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. V. S. nurodė, kad iš esmės supranta kaltinimą. Nei V. S., nei jo gynėjas dėl galimo aplinkybių keitimo nepageidavo papildomo pasiruošimo gynybai. Taigi teisė žinoti, kuo asmuo kaltinamas, bei teisė į gynybą nebuvo pažeistos. Esminė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostata, jog kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, nepažeista. Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėdamas pagal nuteistojo skundą esminių BPK pažeidimų nepadarė.

30Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

31Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Kvalifikuojant kaltininko veikas kaip sukčiavimą, būtina nustatyti, koks konkretus objektyvusis sukčiavimo požymis labiausiai atitinka kaltininko padarytą veiką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-112/2012).

32BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino (įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo metu).

33Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013).

34Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą.

35V. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad inkriminuotu laikotarpiu (nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2006 m. sausio 25 d.), veikdamas įvairios sudėties bendrininku grupe su kitais asmenimis ir naudodamas UAB „M“, UAB „L“, UAB „C“, UAB „F“, kaip priedangą neteisėtai veiklai nuslėpti bei veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą, apgaule, sukčiaudamas pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 58 153,28 Lt (16 842 Eur) PVM. Šioje byloje teismas nustatė tokią sukčiavimo schemą: a) V. S. vertėsi komercine veikla jos neįregistravęs ir nemokėdamas mokesčių bei PVM, iš nenustatytų asmenų įsigydavo įvairių santechnikos prekių ir kreipdavosi į fiktyvių bendrovių atstovus, kad šie bendrovių vardu išrašytų PVM sąskaitas-faktūras; b) bendrovių atstovai, pagal V. S. pateiktus duomenis, PVM sąskaitų faktūrų blankuose atspausdindavo tikrovės neatitinkančius duomenis (nes ūkinės operacijos nurodytomis sąlygomis tikrovėje neįvykdavo) apie fiktyvių bendrovių tariamą santechnikos prekių pardavimą (įskaitant ir PVM) realiai veikiančioms bendrovėms ir šiuos blankus perduodavo V. S.; c) V. S., tęsdamas bendrą iš anksto aptartą nusikalstamą veiką, pateikdamas minėtus suklastotus dokumentus, kuriuose buvo neteisėtai išskirtos mokėtino PVM sumos, apgaule įtikindavo realiai veikiančių bendrovių darbuotojus bendrovių vardu nupirkti jo (V. S.) kartu su minėtais suklastotais dokumentais pateiktas santechnikos prekes ir sumokėti kainą bei PVM; d) bendrovių darbuotojai, suklaidinti V. S. panaudotos apgaulės, manydami, kad santechnikos prekes parduoda bendrovės ir kad jos turi teisę už minėtas prekes gauti PVM, šias prekes nupirkdavo ir pagal pateiktus suklastotus dokumentus į fiktyvių bendrovių sąskaitas pervesdavo pinigines lėšas, įskaitant PVM; e) fiktyvių bendrovių atstovai, toliau tęsdami bendrą, iš anksto aptartą nusikalstamą veiką pervestus pinigus paimdavo grynaisiais ir atskaitę jų dalį perduodavo V. S.

36Minėta sukčiavimo schema patvirtina, kad apgaulė buvo naudojama tiek mokesčių administratoriaus atžvilgiu (panaudojus suklastotus dokumentus nuslepiamas tikrasis pardavėjas ir taip išvengiama turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą gautą pardavimo PVM), tiek pačių realiai veikiančių bendrovių – pirkėjų atžvilgiu (panaudojus suklastotus dokumentus nuslepiant prekių kilmę ir jas suklaidinant dėl pardavėjo teisės į PVM).

37V. S. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį, kad inkriminuotu laikotarpiu, veikdamas įvairios sudėties bendrininku grupe su kitais asmenimis, naudodamas UAB „M“, UAB „L“, UAB „C“, UAB „F“ išrašomas PVM sąskaitas faktūras – AB ,,A“, AB ,,Lif“, UAB ,,Lin“ neteisėtai realizuodamas prekes, kurias buvo įgijęs kaip fizinis asmuo, neteisėtu būdu versliškai bei stambiu mastu, t. y. įstatymų nustatyta tvarka neįregistravęs individualios veiklos, netvarkydamas buhalterinės apskaitos ir nemokėdamas mokesčių, vertėsi komercine veikla ir neteisėtai gavo 347 338,12 Lt (100 596,07 Eur) pajamų. Pirmosios instancijos teisme ši bylos dalis nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

38Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta sukčiavimo schema patvirtina, kad V. S. tyčia, neįregistravęs individualios veiklos, vertėsi komercine veikla, veikdamas su bendrininkais sukčiavo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje (įvairias santechnikos prekes pirko be PVM, o jas pardavęs pagal fiktyvių įmonių suklastotas PVM sąskaitas faktūras įgydavo PVM) ir apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 58 153,28 Lt (16 842 Eur) PVM. V. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad fiktyvios bendrovės UAB „M“, UAB „L“, UAB „C“, UAB „F“ teikė VMI PVM deklaracijas, kuriose nurodydavo panašias pirkimo ir pardavimo PVM sumas ir nurodydavo tik simbolines mokėtino į valstybės biudžetą PVM sumas.

39Kasatoriaus nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K- 34/2011, 2K-7-398/2013 negali būti laikomos precedentais šioje byloje, nes nagrinėtų bylų aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios į šios bylos aplinkybes.

40Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

41BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta: ,,Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas“.

42Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. S., veikdamas įvairios sudėties bendrininkų grupe su kitais asmenimis (du epizodai su Ž. J. J. – 7624,26 Lt (2208 Eur) PVM, vienas epizodas su Ž. J. J. ir V. R. – 2052 Lt (594 Eur) PVM, du epizodai su N. K. ir M. B. – 27 239,23 Lt (7889 Eur) PVM, trys epizodai su V. J. ir D. Ž. – 21 237,79 Lt (6150 Eur) PVM), apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 58 153,28 Lt (16 842 Eur) PVM ir būtent šią sumą pirmosios instancijos teismas konfiskavo iš V. S.

43V. S. byla buvo išskirta į atskirą bylą, o kitose bylose bendrininkai yra nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tas pačias veikas (pavyzdžiui, V. J. ir D. Ž. nuteisti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nuosprendžiu, tačiau iš kiekvieno jų BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu išieškota po 16 591,54 Lt (4805 Eur), N. K. ir M. B. nuteisti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu ir atsižvelgta į iš V. S. išieškotiną PVM sumą), todėl kaip neteisėtos veikos rezultatas nepagrįstai iš V. S. konfiskuota 58 153,28 Lt (16 842 Eur), gautų iš nusikalstamos veikos. Ši suma turi būti išieškota iš visų bendrininkų pagal kiekvienam bendrininkui proporcingai tenkančią dalį. V. S. dalis sudarytų 20 655,14 Lt (5982 Eur) (7079,27 Lt (2050 Eur) epizoduose su V. J. ir D. Ž., 3812,13 Lt (1104 Eur) epizoduose su Ž. J. J., 684 Lt (198 Eur) epizode su Ž. J. J. ir V. R., 9079,74 Lt (2629 Eur) epizoduose su N. K. ir M. B.), todėl iki šios sumos mažintina konfiskuotina pinigų suma, šią sumą išieškant iš V. S. (BK 72 straipsnio 5 dalis), nes turto natūra nerasta.

44Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

45Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžius pakeisti: sumažinti iš V. S. konfiskuotiną pinigų sumą iki 20 655,14 Lt (5982 Eur) ir šią sumą iš jo išieškoti.

46Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. nuosprendžiu V. S.... 4. V. S. bylos dalis pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį... 5. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 6. Nuosprendžio dalis dėl V. S. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalies... 7. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 8. Teisėjų kolegija... 9. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. S. nuteistas už tai, kad... 10. Teismas nustatė tokią sukčiavimo schemą: a) V. S. vertėsi komercine veikla... 11. Tikslios šio nusikaltimo aplinkybės nurodytos apeliacinės instancijos teismo... 12. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. S. bylos dalis pagal BK 24... 13. Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos... 14. Kasatorius skunde teigia, kad nagrinėdamas bylą šis teismas pažeidė... 15. Kauno apygardos teismas savo iniciatyva nustatydamas iš esmės skirtingas... 16. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. S. atveju apgaulė... 17. Kasatorius, be to, teigia, kad 58 153,28 Lt (16 842 Eur) PVM – iš neva... 18. Atsiliepimu į nuteistojo V. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos... 19. Atsiliepime teigiama, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiek... 20. Nuteistojo V. S. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.... 21. Dėl BPK 255, 256 straipsnių taikymo ir nuteistojo teisių užtikrinimo... 22. Esminis kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas bylą... 23. Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo... 24. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal... 25. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra... 26. Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš... 27. V. S. kaltintas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal... 28. Kasacinės instancijos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi bylą... 29. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą įspėjo proceso dalyvius,... 30. Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo... 31. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau... 32. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis... 33. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką... 34. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo... 35. V. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182... 36. Minėta sukčiavimo schema patvirtina, kad apgaulė buvo naudojama tiek... 37. V. S. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 202 straipsnio 1 dalį,... 38. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta sukčiavimo schema... 39. Kasatoriaus nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.... 40. Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo... 41. BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta: ,,Konfiskuotinu turtu laikomas šio... 42. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. S., veikdamas... 43. V. S. byla buvo išskirta į atskirą bylą, o kitose bylose bendrininkai yra... 44. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 45. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 17 d. ir Kauno apygardos teismo... 46. Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas....