Byla 2K-42-942/2016
Dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 18 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir nuteistojo R. R. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 18 d. nutarties.

3Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį ir jam paskirta 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1130 Eur) dydžio bauda. V. V. pripažintas kaltu pagal BK 229 straipsnį ir jam paskirta 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1130 Eur) dydžio bauda.

4Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 18 d. nutartimi nuteistojo R. R. gynėjo advokato R. Jurkos ir nuteistojo V. V. gynėjo advokato I. Motužio apeliaciniai skundai atmesti.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6V. V. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, netinkamai atliko savo pareigas, dėl to valstybė ir juridinis asmuo patyrė didelės žalos, o būtent: V. V. , būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, t. y. ( - ) valdymo grupės (toliau – ( - )) specialistu, pagal 2008-10-10 ( - ) įsakymu Nr. 30-V–22 (2011-07-14 įsakymo Nr. 30-V–459 redakcija) patvirtinto ( - ) PK VPS OVG specialisto pareigybių aprašymo 7.1. p., būdamas asmeniškai atsakingas už jam pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą, taip pat kitų teisės aktų nustatytų operatyvaus valdymo padalinio uždavinių ir funkcijų vykdymą; privalėdamas vadovauti ( - ) PK VPS OVG pamainos pareigūnams ir būdamas atsakingas už jiems pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą (7.2 p.); privalėdamas užtikrinti ( - ) PK policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas (7.3 p.), taip pat pagal 2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V–553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 16 p., privalėdamas vadovauti operatyvaus valdymo padalinio pamainai ir būdamas tiesiogiai atsakingas už jai pavestų uždavinių bei funkcijų vykdymą; pagal tos pačios instrukcijos 6.1. p., privalėdamas užtikrinti policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas, prireikus pradėti ikiteisminį tyrimą, organizuoti ir koordinuoti operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą; gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ar kitą informaciją, privalėdamas imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui, apsaugoti įvykio vietą ir įrodymus, nustatyti įvykio liudininkus, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenis, padariusius neteisėtą veiką (2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 25, 25.6, 25.6.2 p.); pagal 2007-12-28 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-850 (2009-06-30 įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 p. reikalavimus privalėdamas išsiųsti policijos pajėgas į policijos užregistruotą įvykį, nepaisė šių jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, taigi netinkamai atliko savo pareigas, t. y.:

72013 m. vasario 11 d., apie 18.46 val., ( - ) PK VPS OV grupėje, ( - ), elektroninio ryšio priemonėmis iš ( - ) gavus „C“ kategorijai priskirtą pranešimą apie užregistruotą įvykį, tekstu: „Pranešėja teigia, kad vyras V. P. , šiuo metu galimai neblaivus, atvyko į jos namus. Moteris turi teismo sprendimą, kuris draudžia vyrui artintis prie pranešėjos. Namie yra mažamečių vaikų. Pranešėja laukia pareigūnų. Įvykis ,,Orbita2„ parduotuvės kieme“, suvokdamas, kad prieš pranešėją L. V. ir mažamečius asmenis gali būti pavartotas fizinis smurtas, tyčinis psichinis ar kitoks poveikis, į šį pranešimą nereagavo, neišsiuntė į įvykio vietą – ( - ) rajoną – policijos pajėgų informacijai patikrinti ir daromam teisės pažeidimui užfiksuoti, neužtikrino, kad pareiškėja būtų apsaugota nuo gresiančio pavojaus. Taip pat neužtikrino, kad minėtus veiksmus atliktų jam pavaldus operatyvaus valdymo padalinio pareigūnas – ( - ) vyresnysis postinis R. R. . Dėl tokio V. V. neveikimo nebuvo laiku ir tinkamai užfiksuotas P. V. , kuriam Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-18 nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios L. V. , gyvenančios ( - ) rajone, įpareigojant nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja L. V. bei nesilankyti jos gyvenamoje vietoje, daromas teisės pažeidimas, L. V. nebuvo apsaugota nuo jai kilusio pavojaus sveikatai ir gyvybei bei smurto, dėl to L. V. buvo nužudyta.

8Taip V. V. , netinkamai atlikdamas savo pareigas, pažeidė 1999-07-08 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1694 ir 2009-06-11 įstatymo Nr. XI-286 redakcija) 15 str. 1 d. 1 p., 3 p ir 4 p. reikalavimus, numatančius, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.), gerbti žmogaus teises ir laives, tarnauti visuomenės interesams (3 p.), tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 p.), 2003-04-29 Lietuvos Respublikos vidaus statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 str. 9 d. 2 p., numatantį, kad pareigūnas, gavęs žinių apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat būdamas liudytoju, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, taip pat 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 3 p., numatantį, kad policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, 2008-10-10 ( - ) policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-V–22 (2011-07-14 įsakymo Nr. 30-V–459 redakcija) patvirtinto ( - ) PK VPS OVG specialisto pareigybių aprašymo 7.2 ir 7.3 p. reikalavimus, 2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.1, 16, 25, 25.6 ir 25.6.2 p. reikalavimus, 2007-12-28 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-850 (2009-06-30 įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 p. reikalavimus, sulaužė duotą priesaiką sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, pažemino pareigūno vardą, sudarė sąlygas formuotis neigiamai visuomenės nuomonei apie policijos, kaip institucijos, atsakingos už asmens ir visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimą, neveiklumą ir nesugebėjimą tinkamai atlikti pavestas funkcijas, sumenkino pasitikėjimą ir pažemino Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei ( - ) vyriausiojo policijos komisariato autoritetą ir taip šioms institucijoms bei valstybei padarė didelę neturtinę žalą.

9R. R. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju, netinkamai atliko savo pareigas, kai dėl to valstybė ir juridinis asmuo patyrė didelės žalos, o būtent: R. R. , būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, t. y. ( - ) rajono PK VPS OVG vyresniuoju postiniu, pagal 2008-10-10 ( - ) policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-V-22 (2011-07-14 įsakymo Nr. 30-V-459 redakcija) patvirtinto ( - ) PK VPS OVG vyresniojo postinio pareigybių aprašymo 7.1. p., būdamas asmeniškai atsakingas už jam pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą, taip pat kitų teisės aktų nustatytų operatyvaus valdymo padalinio uždavinių ir funkcijų vykdymą; privalėdamas užtikrinti ( - ) PK policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas (7.2 p.), taip pat pagal 2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.1. p., privalėdamas užtikrinti policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas, prireikus pradėti ikiteisminį tyrimą, organizuoti ir koordinuoti operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą; gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ar kitą informaciją, privalėdamas imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui, apsaugoti įvykio vietą ir įrodymus, nustatyti įvykio liudininkus, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenis, padariusius neteisėtą veiką (2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 25, 25.6, 25.6.2 p.); pagal 2007-12-28 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-850 (2009-06-30 įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 p. reikalavimus, privalėdamas išsiųsti policijos pajėgas į policijos užregistruotą įvykį, nepaisė šių jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, dėl to netinkamai atliko savo pareigas, t. y.:

102013 m. vasario 11 d., apie 18.46 val., ( - ) rajono PK VPS OVG, ( - ) rajone, elektroninio ryšio priemonėmis iš ( - ) AVPK OVS gavus ,,C“ kategorijai priskirtą pranešimą apie užregistruotą įvykį tekstu: ,,Pranešėja teigia, kad vyras V. P. , šiuo metu galimai neblaivus, atvyko į jos namus. Moteris turi teismo sprendimą, kuris draudžia vyrui artintis prie pranešėjos. Namie yra mažamečių vaikų. Pranešėja laukia pareigūnų. Įvykis ,,Orbita2„ parduotuvės kieme“, suvokdamas, kad prieš pranešėją L. V. ir mažamečius asmenis gali būti pavartotas fizinis smurtas, tyčinis psichinis ar kitoks poveikis, į šį pranešimą nereagavo, neišsiuntė į įvykio vietą – ( - ) rajoną – policijos pajėgų informacijai patikrinti ir daromam teisės pažeidimui užfiksuoti, neužtikrino, kad pareiškėja būtų apsaugota nuo gresiančio pavojaus. Dėl tokio R. R. neveikimo nebuvo laiku ir tinkamai užfiksuotas P. V. , kuriam Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-11-18 nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios L. V. , gyvenančios ( - ) rajone, įpareigojant nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja L. V. bei nesilankyti jos gyvenamoje vietoje, daromas teisės pažeidimas, L. V. nebuvo apsaugota nuo jai kilusio pavojaus sveikatai ir gyvybei bei smurto, dėl to L. V. buvo nužudyta.

11Tokiu būdu R. R. , netinkamai atlikdamas savo pareigas, pažeidė 1999-07-08 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1694 ir 2009-06-11 įstatymo Nr. XI-286 redakcija) 15 str. 1 d. 1 p., 3 p ir 4 p. reikalavimus, numatančius, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.), gerbti žmogaus teises ir laives, tarnauti visuomenės interesams (3 p.), tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 p.), 2003-04-29 Lietuvos Respublikos vidaus statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 str. 9 d. 2 p., numatantį, kad pareigūnas, gavęs žinių apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat būdamas liudytoju, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, taip pat 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 3 p., numatantį, kad policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromais nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, 2008-10-10 ( - ) vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-V-22 (2011-07-14 įsakymo Nr. 30-V-459 redakcija) patvirtinto ( - ) rajono PK VPS OVG specialisto pareigybių aprašymo 7.2 reikalavimus, 2010-06-30 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.1, 25, 25.6 ir 25.6.2 p. reikalavimus, 2007-12-28 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-850 (2009-06-30 įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 p. reikalavimus, sulaužė duotą priesaiką sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, pažemino pareigūno vardą, sudarė sąlygas formuotis neigiamai visuomenės nuomonei apie policijos, kaip institucijos, atsakingos už asmens ir visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimą, neveiklumą ir nesugebėjimą tinkamai atlikti pavestas funkcijas, sumenkino pasitikėjimą ir pažemino Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei ( - ) vyriausiojo policijos komisariato autoritetą ir taip šioms institucijoms bei valstybei padarė didelę neturtinę žalą.

12Kasaciniu skundu nuteistojo R. R. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 18 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti apeliacine tvarka. Netenkinus pirmojo prašymo prašoma R. Žukauskui skirti švelnesnę bausmę.

13Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

14Gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. R., dėl BK 229 straipsnyje numatytos veikos įvykdymo, neanalizavo būtinų, veiką apibrėžiančioje normos dispozicijoje nurodytų objektyviųjų – teisės akto pažeidimo bei didelės žalos, požymių. Nepateikė kaltės formos nustatymo analizės, t. y. kokiu objektyviu būdu R. R., vykdydamas teisės aktuose numatytas funkcijas, galėjo ir turėjo suvokti apie kilsiančius padarinius. Skunde nurodyta, kad skundžiamame nuosprendyje formaliai išdėstyti liudytojų parodymai, jais nesivadovauta, o jie yra išskirtinai palaikantys gynybos poziciją. Pastarąjį teiginį patvirtina liudytojo G. S. teisme akcentuoti parodymai, kad pradėjus tarnybinį patikrinimą buvo renkama medžiaga, tačiau, anot liudytojo, nenustačius savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, patikrinimas sustabdytas. Kasatorius nurodo, kad teismas nuosprendyje išskirtinai pabrėžia, jog pareigūnai (tame tarpe ir R. R. ) privalėjo kuo skubiau siųsti pajėgas, vien ta aplinkybė, kad asmuo turi teismo sprendimą draudžiantį artintis prie jo, jau rodo galbūt daromos nusikalstamos veikos požymius, o tam, kad būtų patikrinta tokia informacija ir sulaikytas toks teisės pažeidėjas, turėjo būti išsiųstos pajėgos, veiksmai, gavus pranešimą buvo atsainūs, atmestini ir atlikti netinkamai. Anot gynėjo, šie teismo R. R. keliami reikalavimai nepagrįsti, nes liudytojai V. Z. , D. U. , A. P. , A. K. vienareikšmiškai teigė, kad įvykiui pagrįstai buvo suteikta „C“ kategorija ir į tokios kategorijos įvykį neprivaloma reaguoti siunčiant policijos pajėgas. Priežastis dėl ko R. R. negalėjo išsiųsti policijos pajėgų informacijos patikrinimui buvo objektyvi – užimti visi ekipažai, kurie vyko į aukštesnės kategorijos įvykius. Gynyba teigia, kad teismas nepagrįstai iš R. R. , vykdžiusio teisės aktuose numatytas taisykles, reikalauja elgesio, kuris tomis sąlygomis neturėjo ir negalėjo būti kitoks. Pasak kasatoriaus, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio seka, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesivadovaudamas byloje surinktais duomenimis, ignoruojant R. R. tinkamą veikimą, nuosprendį grįsdamas prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 305, 331 straipsnių nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas ne tik, kad neatsakė į apeliaciniame skunde išdėstytus esminius klausimus, tačiau taip pat, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikydamas apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomajai daliai keliamų reikalavimų (BPK 332 straipsnio 3 dalis), nepateikė motyvuotų išvadų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko pagrįstą ir teisėtą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos deklaratyvių frazių ir apibendrinimų pagrindu, o pati nutartis priimta ne teisinių argumentų pagrindu, o kaip visuomenės spaudimo rezultatas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje ignoruoti apeliaciniame skunde išsamiai aptarti liudytojų parodymai, teisės aktų, reglamentuojančių R. R. vykdytinas funkcijas, turinys. Teismas atkartojo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, t. y. pateikė nuorodas į bendro pobūdžio teisės aktus, neanalizavo jų esmės ir tiesioginio ryšio su R. R. pareigybe ir įvykio dieną atliktais veiksmais. Juolab apeliacinės instancijos teismas neanalizavo apeliaciniame skunde išdėstytų liudytojų parodymų, kurie leido gynybai pagrįstai teigti, kad R. R. veiksmai įvykio dienos kontekste negali būti traktuojami kaip nusikalstami. Pasak gynėjo, apeliacinės instancijos teismas, išskirtinai palaikydamas kaltinimo poziciją, nutartyje nurodė tik kaltinančius duomenis, ignoruodamas apeliaciniame skunde nurodytus pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio trūkumus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sąmoningai išvardintų duomenų netyrė bylos liečiamumo aspektu, nesiejo įrodymų į bendrą visumą, juos vertino atsietai, kas aiškiai lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

15Skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog „V. V. ir R. R. pažeidė jų veiklą reglamentuojančių kaltinime išsamiai išdėstytų teisės aktų reikalavimus, netinkamai nereagavo į gautą pranešimą taip kaip numato jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, neišsiuntė pajėgų. Būtent tokie pareigūnų veiksmai ir nulėmė tai, kad nebuvo užkirstas kelias labai sunkiam nusikaltimui. Veiksmai, gavus pranešimą buvo atsainūs, atmestini ir atlikti netinkamai. <...> Šiuo konkrečiu atveju esminės aplinkybės, apsprendžiančios didelę žalą: pareigūnų netinkamas reagavimas į įvyki pažeisti teisės aktų reikalavimai, ko pasekmėje buvo sudarytos sąlygos kitam asmeniui atlikti nusikalstamus veiksmus ir buvo padarytas kitas nusikaltimas – nužudytas žmogus, būtent kaltinamųjų pareigų svarba lėmė operatyvų reagavimą į pagalbos besikreipiančio asmens šauksmą, o pareigūnų netinkamas reagavimas, sunkias pasekmes. Įstatymų leidėjas, policijos pareigūnams, suteikdamas plačius įgaliojimus kelia ir aukštus profesionalumo reikalavimus. Visgi aptartais policijos pareigūnų veiksmais buvo padaryta didelė žala policijos autoritetui, nes šioje situacijoje policija nesugebėjo užtikrinti pagalbos besikreipiančio asmens saugumo. Aptartos aplinkybės besąlygiškai pagrindžia, jog pareigūnų veika buvo padaryta didelė žala (Policijos departamentui, ( - ) VPK bei valstybei). Toks Žalos atsiradimas sietinas tik su kaltinamų pareigūnų veiksmais, tai ir yra priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių“. Gynėjas teigia, kad iš pateiktos nuosprendžio citatos akivaizdu, jog R. R. veika preziumuota ignoruojant, kad jo veikoje nėra privalomų objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių. Analizuojant skundžiamus teismų sprendimus ir kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-622/2004, 2K-563/2006, 2K-238/2007, 2K-10/2008, 2K-7-228/2008, 2K-305/2011, 2K-366/2013 2K-439/2014, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgą Nr. 2-2007, gynyba daro išvadą, kad teismai byloje nustatytas aplinkybes vertino vienareikšmiškai kaltinančia prasme, nepaisant to, jog pirmosios instancijos ištirtos ir pripažintos įrodymais aplinkybės neduoda net formalaus pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 229 straipsnį. Gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai paneigė apeliaciniame skunde dėstomus argumentus dėl R. R. veiksmuose BK 229 straipsnio veikos sudėties nebuvimo. Tokia išvada daroma, nes, pirma, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo nustatyta, jog R. R. pažeidė, kokius nors konkrečius jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus; antra, pirmosios instancijos teisme nenustatytas, o apeliacinės instancijos teisme tik formaliai įvardintas, būtinas didelės žalos kriterijus; trečia, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatytas priežastinis ryšys tarp R. R. veiksmų ir kilusių padarinių; ketvirta, neteisėtai preziumuota R. R. kaltė.

16Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas perkėlė iš kaltinamojo akto jame nurodytus teisės aktus, nesigilinant į tai, jog išvardinti teisės aktai neįpareigojo R. R. siųsti policijos pajėgas į „C“ kategorijos įvykį. Skunde tvirtinama, kad R. R. pagal išvardintus teisės aktus negali asmeniškai atsakyti už tai, jog pamainai vadovaujantis V. V. , būdamas specialistu (budėtoju) privalėjęs vadovauti OVG pamainos pareigūnams, nenurodė elgtis kitaip nei elgėsi R. R., nors buvo informuotas apie esamą situaciją. Kaip matyti iš kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje 2K-577/2013, inkriminuojant BK 229 straipsnį, būtina nurodyti konkrečius teisės aktus, kurių pažeidimai lėmė kilusius padarinius. Šiuo atveju nėra tokių teisės aktų, kuriuos būtų pažeidęs R. R. , todėl kaltinimas sąmoningai nurodė kuo daugiau bendrų teisės aktų, kurie nėra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su R. R. pateiktais kaltinimais. Nurodyti teisės aktai numato įpareigojimus veikti ne konkrečias pareigas ar konkretų veiksmą atliekančiam pareigūnui, o didelei daliai neįvardytų pareigūnų, dirbančių valstybės tarnyboje. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas apskritai neanalizavo kaltinime pateiktų teisės aktų turinio, kurie iš esmės atskleidžia, jog BK 229 straipsnio saugomas objektas – valstybės tarnyba ir viešieji interesai. Pasak gynėjo, vienintelis teisės aktas, pagal kurį galima vertinti R. R. veiksmus yra Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 (2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 punktai. Atkreiptinas dėmesys į kiekvieną iš nurodytų punktų: 33.3 punktas nurodo pareigą privalomai vykti į A ir B (ne į C) kategorijos įvykius; 35 punktas nurodo, kad „Tais atvejais, kai į įvykio vietą išsiųsti policijos pajėgų nereikia (įvykio kategorija ,,C“) ir pranešėjas informuoja, kad pats atvyksta į policijos įstaigą <...>“. Šis punktas patvirtina, kad į ,,C“ kategorijos įvykius vykti neprivaloma. Kaip matyti, būtent šis teisės aktas ir rodo, kad R. R. viską padarė pagal savo kompetenciją ir galimybes. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, užuot ištaisęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą samplaiką tarp R. R. ir V. V. inkriminuojamų veiksmų, toliau atkakliai savo nutartį grindė, be kita ko, teisės aktu, kuris niekaip nesusijęs su R. R. veiksmais – ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 30-V-22 (2011 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 30-V-459 redakcija) patvirtinto ( - ) r. PK VPS OVG specialisto pareigybių aprašymo 7. 2.: „vadovauja ( - ) r. PK VPS OVG pamainos pareigūnams ir atsako už jiems pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą“. Anaiptol, šis teisės aktas kaip tik ir rodo, kad R. R. buvo pavaldus V. V. , kuris atsakingas už tinkamą pamainos funkcijų vykdymą (tame tarpe ir R. R. , kaip žemesnės kvalifikacijos, pareigūno veiksmus). Gynėjas teigia, kad didžiausias teisinis nesusipratimas išplaukia iš to, jog teismai aplaidžiai vertino kaltinimo pateiktus teisės aktus, nesigilino į gynybos pateiktus argumentus dėl esminės takoskyros tarp specialisto (budėtojo) ir vyresniojo postinio (budėtojo padėjėjo) pareigybių. Atskyrus šioms pareigybėms priskiriamas funkcijas ir atsakomybes, taptų akivaizdu, kad R. R. veiksmai tiesiogiai priklausė nuo V. V. duodamų nurodymų. Kadangi V. V. buvo žinoma susiklosčiusi situacija, R. R. nebuvo nurodyta veikti kitaip, todėl jis elgėsi pagal teisės aktus ir ekipažus siuntė į aukštesnės nei „C“ kategorijai priskirtus įvykius. Iš to seka, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti apie teismų sprendimuose pateiktų teisės aktų hipotetinius pažeidimus, neva lėmusius didelės žalos atsiradimą. Gynėjui nesuprantama, kaip R. R. , kuris veikė pagal jo veiklą reglamentuojantį teisės aktą bei specialisto (budėtojo) V. V. nurodymus, veiksmai galėjo diskredituoti policijos pareigūno vardą. Juolab atsižvelgiant į tai, kad realių galimybių veikti kitaip, t. y. išsiųsti policijos ekipažą į L. V. iškvietimą, kuris per Bendrojo pagalbos centro darbuotojų klaidą buvo priskirtas „C“ kategorijai, nebuvo. Didelė žala turėjo kilti būtent dėl teisės aktų, reglamentuojančių R. R. pareigybę, netinkamo vykdymo. Pagal teismų praktiką, pareigos netinkamas atlikimas – tai nevykdymas pareigos, kuri priklauso valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai. R. R. darė viską, kas priklausė jo kompetencijai – bandė susisiekti su pranešėja, pranešė apie situaciją budėtojui, dėl to jis taip pat bandė susisiekti su pranešėja. Tačiau budėtojas (V. V. ), kaip aukštesnės kvalifikacijos ir už pamainą tiesiogiai atsakingas asmuo, nenurodė, kaip kitaip elgtis šioje situacijoje. R. R. padarė viską pagal savo kompetenciją ir keliamus reikalavimus. Apie tai parodė ir liudytojas V. Z. , kuris šiuo klausimu nurodė, kad V. V. , būdamas budėtoju ir atsakingu už pamainą, apie visus jo pamainos metu gautus pranešimus turi būti informuotas ir užtikrinti tinkamą jų vykdymą. Kasatorius teigia, kad teismai didelę žalą konstatavo formaliai vien dėl to, jog šis įvykis sukėlė rezonansą visuomenėje, tačiau, kaip teigiama teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2014), toks argumentas nėra savaime reiškiantis didelę žalą. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant priežastinio ryšio nustatymą, reiktų kalbėti apie tai, kodėl nebuvo siunčiamos pajėgos reaguojant į L. V. pranešimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į viso proceso metu gynybos keltą klausimą dėl Bendrojo pagalbos centro specialistės A. K. ir ( - ) Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnės D. U. atsakomybės. Pasak gynėjo, teismas klaidingai aiškina, kad Bendrojo pagalbos centro darbuotojai už tai, jog neatsakingai, neadekvačiai įvertina ir tokią nevisapusiškai įvertintą informaciją perduoda tarnyboms, neturi jokios atsakomybės. Pažymi, kad būtent jų veiksmai ir lemia, ar įvykis bus priskirtas teisingai kategorijai ir nuo to priklauso, ar tarnybos tinkamai sureaguos į įvykį. Skunde cituojamos Bendrojo pagalbos centro įstatymo nuostatos ir išskiriami šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 17 straipsnio 1 dalies reikalavimai, numatantys Centro pareigūno pareigas ir atsakomybę. 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad: Centro pareigūnas, be Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalyje nustatytų bendrųjų pareigų, privalo vykdyti šias pareigas: 1) tinkamai įvertinti pagalbos prašymus: jei įmanoma, suteikti pagalbą telefonu arba perduoti pranešimą apie pagalbos poreikį atitinkamoms pagalbos tarnyboms ir, jei reikia, teikti pagalbą iki pagalbos tarnybų atvykimo. Tuo tarpu 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad: Centro pareigūnas asmeniškai atsako už savo, taip pat pagal įgaliojimus ir kompetenciją už jam pavaldžių asmenų veikas ir sprendimus bei jų padarinius. Kasatorius pažymi, kad pirminis kontaktas su L. V. buvo Bendrojo pagalbos centro specialistės A. K. . Anot A. K., kuri davė parodymus teisme, įvykis objektyviai buvo priskirtas „C“ kategorijai. Liudytoja parodė, kad ji įvykį įvertino pagal sekančius požymius: ,,Iš viso pokalbio su moterimi nesijautė, kad jai grėstų pavojus, nebuvo ir kitų jokių įtartinų garsų, kurie sukeltų įtarimą, kad prieš moterį gali būti tuoj pat panaudotas fizinis smurtas. Pokalbio metu moteris buvo rami, kalbėjo nesusijaudinusi, ramiu tonu“. Kasatorius pažymi, kad be to, kas paminėta, svarbus akcentas tai, kad L. V. kalbėdama su A. K. nurodė, jog „bijo vyro“, tačiau Centro darbuotoja to pranešime nenurodė perduodant įvykį ( - ) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

17Gynėjęs įsitikinęs, kad neadekvačiai įvertinus pirminę L. V. pateiktą informaciją, priskyrus situaciją kategorijai ,,C“, buvo padaryta esminė klaida lėmusi tai, jog nebuvo pasiųstos policijos pajėgos ir kilo nepataisomi padariniai – nužudytas žmogus. Šią informaciją dar galėjo koreguoti ( - ) aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnė D. U. , tačiau ji taip pat nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, tikrinti informaciją, ar pagal turimą informaciją keisti įvykio kategoriją į aukštesnę. Tuo tarpu R. R. veiksmai buvo atlikti tinkamai, t. y. pagal pirmiau pateiktuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, reaguojant į „C“ kategorijos įvykį. Pažymima, kad net turėjus papildomai policijos ekipažų, galėsiančių vykti pagal L. V. iškvietimą, jie būtų negalėję to padaryti, nes nei vienas iš pareigūnų nežinojo L. V. gyvenamosios vietos, o tai ir vėl Bendrojo pagalbos centro darbuotojos aplaidumas, nes nesugebėjo užfiksuoti ir nurodyti pareigūnams tikslios L. V. gyvenamosios vietos. Būtent dėl šios priežasties buvo būtina susisiekti su L. V. , kas ir buvo daroma. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sąmoningai paliko vieną deklaratyvų sakinį dėl priežastinio ryšio egzistavimo, nes analizuojant situaciją akivaizdu, kad ne dėl R. R. teisėtų veiksmų, bandant susisiekti su L. V., kilo nepataisomi padariniai, o dėl to, jog Bendrojo pagalbos centro specialistė A. K. nesilaikė pirmiau minėtų Bendrojo pagalbos centro įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Pareigos tinkamai įvertinti ir esant reikiamybei keisti įvykio kategoriją nesilaikė ir ( - ) aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnė D. U. . Taip pat pažymima, kad V. V., žinodamas apie susidariusią situaciją, būdamas aukštesnės kvalifikacijos ir atsakingas už pamainos pareigūnų veikimą, nedavė jokių nurodymų R. R. veikti kitaip. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorius daro išvadą, kad jei Bendrojo pagalbos centro ir ( - ) aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus darbuotojos būtų tinkamai įvertinusios L. V. pateiktą informaciją, priskyrusios ją aukštesnei nei „C“ kategorijai, R. R. būtų nedelsiant siuntęs policijos pajėgas ir L. V. nebūtų nužudyta. Iš to sprendžiama, kad tiesioginio priežastinio ryšio tarp R. R. veiksmų ir padarinių nėra. Genėjas teigia, kad Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus, esmingai paneigiančius bet kokią R. R. atsakomybę dėl L. V. mirties, ignoravo. Galima manyti, kad apeliacinės instancijos teismas sąmoningai neanalizavo apeliaciniame skunde išsamiai aptarto priežastinio ryšio ir galbūt nusikalstamo Bendrojo pagalbos centro darbuotojų veikimo, nes atskleidus priežastinį ryšį, būtų paneigti kaltinimai R. R. ir taptų aiškūs tikrieji kaltininkai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad abiejų instancijų teismai sutapatino R. R. ir V. V. kaltės klausimą. Pasak gynėjo, iš teismų sprendimų matyti, kad kalbama apie nusikalstamą nerūpestingumą, tačiau gynyba laikosi pozicijos, jog sprendžiant iš visų byloje nustatytų aplinkybių, R. R. negalėjo suvokti apie gresiantį pavojų L. V. ir juo labiau neturėjo nei pareigos, nei galimybės siųsti policijos ekipažą tikrinti pirminę, aplaidžiai užfiksuotą informaciją. Pažymima, kad apeliaciniame skunde buvo išsamiai aptartas galimas kazusas R. R. veiksmuose, kai asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumatė pavojingų padarinių kilimo galimybės ir neturėjo arba, nors ir turėjo, tačiau negalėjo surasti daromos veikos pavojingo pobūdžio ir numatyti pavojingų padarinių, tačiau jų kilo. Šis kazuso atvejis panašus į nusikalstamo nerūpestingumo kaltę, skirtumas tas, kad asmuo, sukėlęs pavojingų padarinių, arba neturi pareigos suprasti daromos veikos pavojingumo, arba, nors ir turi tokią pareigą, tačiau neturi galimybių suprasti daromos veikos pavojingumo, taigi numatyti ir išvengti padarinių. Tačiau šiuos argumentus, kaip ir daugelį kitų, teismas ignoravo. Skunde nurodyta, kad iš pateiktų pirmosios instancijos teismo ištirtų, tačiau neįvertintų pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, bei apeliacinės instancijos teismo ignoruotų duomenų akivaizdu, jog R. R. neturėjo jokių prielaidų numanyti apie kilsiančias pasekmes. Gynėjas tvirtina, kad teismai formaliai konstatuodami, jog R. R. turėjo suvokti, kad prieš pranešėją L. V. ir jos vaikus gali būti panaudotas smurtas, reikalauja iš R. R. neįmanomo (Lex non cogit ad impossibilia). Kasatorius teigia, kad pirmiau pateikta faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų analizė leidžia teigti, jog R. R. veikoje nebuvo nustatyta nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, todėl teismai nepagrįstai kriminalizavo R. R. veiksmus, kurie atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus, yra objektyviai ir logiškai paaiškinami pagal susiklosčiusią situaciją.

18Gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas R. R. gynėjo apeliacinį skundą, buvo šališkas objektyviąja prasme, nes buvo priklausomas nuo teismo pirmininko 2014 m. sausio 7 d. nutartimi (kuria patenkintas prokuratūros skundas ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria buvo nutarta baudžiamąją bylą perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti ir surašyti naujam kaltinamajam aktui, panaikinta) išreikštų teisinių argumentų, kas lėmė neteisėtos ir nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimą.

19Kasaciniame skunde nurodyta, kad gynyba įsitikinusi, jog R. R. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo atsakomybę R. R. , o apeliacinės instancijos teismas ne tik, kad neištaisė minimos klaidos, tačiau analogiškai pasisakė, jog šiuo konkrečiu atveju jų (R. R. ir V. V. ) atsakomybė yra vienoda. Gynėjas su tuo nesutinka, nes tai, pasak jo, iš esmės prieštarauja BK 54 straipsnio aiškinimui ir taikymui. Pasak kasatoriaus, šiuo atveju ypač reikšmingas V. V. ir R. R. individualus atsakomybių vertinimas, nes nuteistieji užėmė skirtingas pareigybes, kurios numato skirtingas funkcijas ir atsakomybes. V. V. (budėtojas) ir R. R. (budėtojo padėjėjas) yra nepagrįstai sutapatinami atsakomybės atžvilgiu, konstatuojant, kad jie buvo vienodai atsakingi už pamainoje atliekamas funkcijas. ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato ( - ) rajono policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio vidaus tvarkos taisyklių (Nr. 30-V-253) III skyriaus 7 punkte nurodyta, kad OVP pamainai vadovauja ir už pavestų uždavinių bei funkcijų vykdymą tiesiogiai atsako budėtojas, t. y. V. V. . Atkreiptinas dėmesys, kad budėtojo ir jo padėjėjo funkcijos bei atsakomybė negali būti tapatinama, nes šios pareigybės ir skiriasi tuo, jog budėtojas yra aukštesnės kvalifikacijos pareigūnas. Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnyje nurodyti valstybės tarnautojų pareigybių lygiai nuo A (aukščiausio lygio) iki C (žemiausio lygio) ir 20 kategorijų (20 – aukščiausio lygio, 1 – žemiausio lygio). Pagal pareigybių aprašymus, budėtojui yra paskirtas B lygis ir 7 kategorija, tuo tarpu budėtojo padėjėjui paskirtas C lygis ir tik 4 kategorija. Darytina išvada, kad šių dviejų pareigybių funkcijos, uždaviniai ir atsakomybė turi būti diferencijuojama. Iš budėtojo padėjėjo negalima reikalauti to, ko galima reikalauti iš aukštesnės kvalifikacijos budėtojo. Derėtų kvestionuoti ir budėtojo padėjėjo pareigybės aprašymą, nes jis neatitinka įstatyme dėstomų lygių ir kategorijų aprašymų, tačiau pareigybės sutapatinamos, nors iš esmės skiriasi savo lygiais ir kategorijomis. Kasatorius teigia, kad akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir siekė išvengti individualių R. R. ir V. V. veiksmų vertinimo, tačiau vis tik atkreipė dėmesį, kad būtent V. V. buvo atsakingas už tinkamą pamainos pareigūnų funkcijų vykdymą, tuo pačiu ir R. R. atliekamus veiksmus. Dėl to, gynėjui nesuprantama, kodėl R. R. skirta analogiška bausmė. Pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu buvo kategoriškas ir visiškai neindividualizavo kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų ir jų įtakos kilusiems padariniams. Kasatorius nurodo, kad nors ir gynybai akivaizdu, jog R. R. nepadarė jokios nusikalstamos veikos, tačiau jei teismui pavyktų atrasti bent vieną teisės aktą, kurį R. R. pažeidė 2013 m. vasario 11 d. vykdydamas savo funkcijas, V. V. ir R. R. atsakomybė vienareikšmiškai turėtų būti diferencijuojama pagal pirmiau aptartuose teisės aktuose nurodomą atsakomybės laipsnį.

20Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Priešingu atveju panaikinti ( - ) apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 18 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo gynėjo advokato apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

21Kasatorius teigia, kad teismai, nors ir išdėstė jo veikos aprašymą, atitinkantį suformuluotąjį kaltinamajame akte (suponuojantį nusikalstamo pasitikėjimo kaltės formą), tačiau tuo pat metu padarė prieštaraujančias (nurodančias nusikalstamo nerūpestingumo kaltės formą) išvadas, tokiu būdu pripažino jį kaltu dėl veikos, pasireiškusios kitokiu kaltę apibūdinančiu požymiu, nors tuo kaltinamas nebuvo. Nuteistasis nurodo, kad viso baudžiamojo proceso metu gynėsi nuo suformuluoto kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, pasireiškusią nusikalstamu pasitikėjimu, ir jo gynyba buvo akcentuota į paneigimą kaltinime suformuluotos aplinkybės, jog gavus kaltinime nurodytą pranešimą apie įvykį, jis suvokė kilus kokią nors grėsmę L. V. ar mažamečiams vaikams. Apie galimybę, kad baudžiamojo proceso metu jo veika gali būti kvalifikuojama ne kaip nusikalstamas pasitikėjimas, o kaip nusikalstamas nerūpestingumas, jam nebuvo pranešta, dėl to nuo to net nesigynė. Skunde pažymima, kad šios neatsargumo formos skiriasi savo subjektyviąja puse, todėl nusikalstamo nerūpestingumo atveju gynyba apimtų paneiginėjimą, jog kasatorius turėjo ir galėjo numatyti savo neveikimo padarinius, tuo tarpu nusikalstamo pasitikėjimo atveju pakanka paneigti pavojingų padarinių numatymą, o ne pareigą ir galimybę juos numatyti. Skunde nurodyta, kad BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kasatoriaus nuomone, nusikalstamos veikos kvalifikavimą reikia suprasti kaip asmens padarytos konkrečios veikos požymių ir BK numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių tapatumo nustatymą. Pasak nuteistojo, kadangi neatsargi veika gali pasireikšti BK 16 straipsnyje numatytomis dviem visiškai skirtingomis formomis, reiškiančiomis visiškai skirtingą kaltės turinį, akivaizdu, kad konstatavimas nusikalstamo nerūpestingumo, kuomet kaltinimas pareikštas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, reiškia kitokį, nei kaltinamajame akte nurodytą veikos kvalifikavimą. Kasatorius teigia, kad jį pripažinus kaltu dėl veikos, pasireiškusios nusikalstamu nerūpestingumu, kuomet buvo kaltinamas nusikalstamu pasitikėjimu pasireiškusia veika, ir neinformavus jo apie tokią galimybę bei nesuteikus galimybės gintis, buvo padaryti BPK 44 straipsnio 7 dalies, 45 straipsnio reikalavimo pažeidimai. Kasatorius teigia, kad jam baudžiamoji byla turi būti nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes abiejų instancijų teismai, nors ir netiesiogiai, pripažino, jog jis nepadarė veikos, pasireiškusios nusikalstamu pasitikėjimu, t. y. veikos, kuria buvo kaltinamas. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinimo neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimas, visiškai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodytų, kaip pažeistų teisės normų – Taisyklių 33.3, 35 punktų turinio nenurodymo, visiškai neatsakė į argumentus dėl to, kaip reikia suprasti jam (kasatoriui) inkriminuotus Taisyklių 33.3 punkto, kuriame išdėstyta, jog operatyvaus valdymo pareigūnas privalo išsiųsti policijos pajėgas tik į „A“ ar „B“ kategorijos įvykį, Taisyklių 35 punkto, kuriame nurodyta, kad esant pranešimui apie „C“ kategorijos įvykį policijos pajėgų į įvykio vietą išsiųsti nereikia, pažeidimus, kuomet tame pačiame kaltinime ir nuosprendyje teigiama, jog jis šias normas pažeidė neišsiųsdamas policijos pajėgų būtent gavęs pranešimą apie „C“ kategorijos įvykį. Kasatoriaus nuomone, minėtų prieštaravimų pašalinimas byloje yra būtinas, nes būtent Taisyklės yra ta teisės norma, kuri konkrečiai reglamentavo jo, kaip ( - ) AVPK ( - ) r. PK VPS OVG specialisto pareigas konkrečioje situacijoje. Kasatorius nurodo, kad dėl šios priežasties taip pat būtina konkrečiai įvardinti ir informacijos, kuria disponavo, priskyrimą konkrečiam teisės pažeidimui kaltinime nurodomų, kaip jo pažeistų, teisės normų prasme, o ne traktuoti situaciją, kurioje jis buvo veikos metu, vienu metu ir kaip gavimą žinių apie rengiamą, daromą nusikaltimą, administracinį teisės ar kažkokį kitą teisės pažeidimą, ar buvimą pažeidimo liudytoju, liudininku ar pan. Pasak nuteistojo, teismai, aiškindami LR policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir Taisyklių, kuriomis jis privalėjo vadovautis konkrečiai reaguodamas į pranešimą apie įvykį, LR policijos veiklos įstatymą aiškino plečiamai, tuo pat metu ignoruojant Taisykles. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl to, jog jis neturėjo įgalinimų ir jokio teisinio pagrindo išsiųsti į įvykio vietą policijos pajėgų, nes informacija apie kardomosios priemonės pažeidimą Taisyklių prasme yra „C“ kategorijos įvykis, į kurį reaguojama nesiunčiant policijos pajėgų, nes kardomųjų priemonių pažeidimų sprendimo klausimus reglamentuoja BPK normos, kuriomis jis, kaip pareigūnas, neturėjo jokio pagrindo vadovautis, neturėdamas jokių įgalinimų byloje, kurioje P. V. buvo paskirta kardomoji priemonė. Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie tai, kad kasatorius ir anksčiau dirbo su pranešimais dėl P. V. smurtavimo, jog P. V. praeityje ne kartą buvo teistas už smurtines veikas prieš L. V. ir, kad turint tokio pobūdžio informaciją bei pranešimą apie paskirtos kardomosios priemonės pažeidimą, kreipimasis dėl kardomosios priemonės pažeidimo turėjo būti suvoktas kaip reali galimos nusikalstamos veikos grėsmė, buvo padaryta atsietai nuo kitų bylos duomenų vertinimo, t. y. pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Anot kasatoriaus, visiškai ignoruota esminė dalis jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų (nemotyvuotai paliekant juos nenagrinėtais), kuriais buvo ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados būtent dėl to, kad jis nesuvokė pranešimo turinio, kaip suponuojančio informaciją apie grėsmingą kokiam nors asmeniui situaciją, nes ne jis tiesiogiai gavo pranešimą apie kardomosios priemonės pažeidimą, o, neįvardindamas nei pranešėjos, nei galimo pažeidėjo duomenų, ją jam žodžiu perteikė R. R. , dėl to įvykio metu jis net nesusiejo iš R. R. gautos žodinės informacijos su V. pavardėmis, kas rodo, jog jis neturėjo pagrindo įvertinti gauto pranešimo kaip grėsmingo. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsakydamas į jo gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus, jog jis, bylos duomenimis, nedisponuodamas informacija apie tai, kad gautas pranešimas apie kardomosios priemonės pažeidimą yra susijęs būtent su V., tik atkartojo pirmosios instancijos teismo išvadas, jog jis ta informacija disponavo, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

22Atsiliepimu į nuteistojo V. V. ir nuteistojo R. R. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė R. Kriščiūnaitė prašo juos atmesti.

23Atsiliepime nurodyta, kad nuteistojo V. V. ir nuteistojo R. R. gynėjo advokato R. Jurkos kasaciniai skundai nepagrįsti ir atmestini. Pasak prokurorės, bylos medžiaga patvirtina, kad pagal abiejų instancijų teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes nuteistųjų V. V. ir R. R. kaltės klausimas išspręstas teisingai, jų kaltumas padarius inkriminuotą nusikaltimą įrodytas BPK nustatyta tvarka ir pagrįstas ne prielaidomis, o nuosprendyje ir apeliacinėje nutartyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma. Pažymima, kad visos reikšmingos bylos aplinkybės teisme buvo išnagrinėtos, įrodymai ištirti tiesiogiai, vadovaujantis BPK 242 straipsniu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nuteistųjų padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 229 straipsnį. Dėl netinkamo BK 54 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam R. R. , kasatoriaus argumentus prokurorė laiko nepagrįstais.

24Kasaciniai skundai atmestini.

  1. Dėl nuteistojo R. R. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinio skundo argumentų
    1. Dėl BK 229 straipsnio taikymo R. R. atžvilgiu

25Kasaciniame skunde nuteistojo R. R. gynėjas advokatas R. Jurka nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 229 straipsnį ir be pagrindo nuteisė R. R. , nors jo veikoje nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių.

26R. R. nuteistas už teisės aktais nustatytų tarnybos pareigų neatlikimą už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas ir dėl to valstybė ir juridinis asmuo patyrė didelės žalos.

27BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, dėl neatsargumo neatlikusio savo pareigų ar jas netinkamai atlikusio, jeigu dėl to valstybė, juridinis asmuo ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) priešinga tarnybai veikla (neatlikimas valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui) savo pareigų arba jų netinkamas atlikimas; 2) nusikalstamais padariniais – didele žala (turtinio ar kitokio pobūdžio) valstybei, juridiniams ar fiziniams asmenims; 3) priežastiniu ryšiu tarp šios veiklos ir padarinių.

28Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, neatlikimas, nepasinaudojimas savo teisėmis, kurias suteikia teisės aktai, o netinkamas savo pareigų atlikimas – yra pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas. Tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305/2011). Darydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje, valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pažeidžia teisės aktus (įstatymus, nuostatus, instrukcijas ir kt.), kurie apibrėžia ir nustato jo kompetenciją, teises ir pareigas, todėl bylose turi būti nustatoma ir konkrečiais teisės aktais pagrindžiama, kokių savo pareigų jis neatliko arba atliko netinkamai.

29Pirmiausia kasaciniame skunde kasatorius kelia klausimą dėl to, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokius konkrečius R. R. veiklą reglamentuojančius teisės aktus jis pažeidė. Anot kasatoriaus, teismai tik apsiribojo kaltinimo pateiktų aktų citavimu, ignoruodami jų turinį ir esmę. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.

30R. R. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, jog būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, t. y. ( - ) AVPK ( - ) rajono PK VPS OVG vyresniuoju postiniu, pagal 2008 m. spalio 10 d. ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-V-22 (2011 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 30-V-459 redakcija) patvirtinto ( - ) AVPK ( - ) rajono PK VPS OVG vyresniojo postinio pareigybių aprašymo 7. 1 p., būdamas asmeniškai atsakingas už jam pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą, taip pat kitų teisės aktų nustatytų operatyvaus valdymo padalinio uždavinių ir funkcijų vykdymą; privalėdamas užtikrinti ( - ) AVPK ( - ) rajono PK policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas (7.2 p.), taip pat pagal 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.1 p., privalėdamas užtikrinti policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius ir nusikalstamas veikas, prireikus pradėti ikiteisminį tyrimą, organizuoti ir koordinuoti operatyvinės grupės išvykimą į įvykio vietą; gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ar kitą informaciją, privalėdamas imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui, apsaugoti įvykio vietą ir įrodymus, nustatyti įvykio liudininkus, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenis, padariusius neteisėtą veiką (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 25, 25.6, 25.6.2 p.); pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 (2009-06-30 įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3, 35 p. reikalavimus, privalėdamas išsiųsti policijos pajėgas į policijos užregistruotą įvykį, – informaciją, kad P. V. pažeidė jam paskirtą kardomąją priemonę, nesilaikė teismo jam skirtų įpareigojimų nesilankyti nukentėjusiosios L. V. gyvenamoje vietoje, nepaisė šių jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, juos pažeidė, sulaužė duotą priesaiką sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, pažemino pareigūno vardą, sudarė sąlygas formuotis neigiamai visuomenės nuomonei apie policijos, kaip institucijos, atsakingos už asmens ir visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimą, neveiklumą ir nesugebėjimą tinkamai atlikti pavestas funkcijas, sumenkino pasitikėjimą ir pažemino Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato autoritetą ir taip šioms institucijoms bei valstybei padarė didelę neturtinę žalą.

31Nors kasatorius teigia, kad šie teisės aktai neįpareigojo R. R. siųsti policijos pajėgas į C kategorijos įvykį, tačiau baudžiamojoje byloje esantys duomenys ir teismų nuosprendyje bei nutartyje išdėstyti teisės aktai ir teisės aktų reikalavimai, kuriuos kasatorius pažeidė, leidžia daryti priešingą išvadą. Apeliacinės instancijos teismas detaliai atskleidė, kokius konkrečius teisės aktus pažeidė R. R. ir kokių savo pareigų jis neatliko (pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2000 m. spalio 17 d. redakcija) reikalavimus, netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos vidaus statuto patvirtinimo įstatymo patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 punkto reikalavimus, pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos 6.1, 25, 25.6 ir 25.6.2 punktuose įtvirtintus reikalavimus).

32Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog 2007 m. gruodžio 28 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-850 (Lietuvos policijos generalinio policijos komisaro 2009 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 5-V-464 redakcija) patvirtintų policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3 punkte yra įtvirtinta, jog operatyvaus valdymo padalinio pareigūnas privalo išsiųsti policijos pajėgas į A ar B kategorijos policijos užregistruotą įvykį. Tais atvejais, kai į įvykio vietą išsiųsti policijos pajėgų nereikia (įvykio kategorija yra C) ir pranešėjas informuoja, kad pats atvyksta į policijos įstaigą (taisyklių 35 punktas).

33Kartu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 3 priede pateikiami įvykio kategorijų ir įvykio tipo paaiškinimai. Šio priedo 1.5.2 punkte (triukšmas, konfliktas bute su smurto požymiais) priskiriamas B įvykio kategorijai bei pateikiamas įvykio tipo paaiškinimas. Jame nurodoma, jog triukšmas, konfliktas (buitinis konfliktas) bute, name, kitoje gyvenamojoje patalpoje, pasireiškia pagalbos šauksmais, riksmais, indų ar baldų daužymu, kitais garsais ir įtariama, kad naudojamas fizinis smurtas ar jis tuoj bus panaudotas. Akivaizdu, jog šis punktas savyje apima ne tik fizinio smurto panaudojimą, bet ir tai, jog šis smurtas gali būti tuoj pat panaudotas. Be to, šio priedo pabaigoje pateikiamose įvykio kategorijų nustatymo pastabose teigiama, jog įvykio kategorija (A, B, C) policijos registruojamų įvykių registre nustatoma automatiškai, tačiau ją reikia patikslinti, pataisyti atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, t. y. reagavimo skubumą.

34Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 5-V-1132 „Dėl Lietuvos policijos generalinio policijos komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 5-V-850 „Dėl policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo buvo pakeistas policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 3 priedo 1.5.2 punktas ir pavadintas „smurtas artimoje aplinkoje“. Taip pat minėtas 1.5.2 punktas priskirtas įvykių kategorijai B, t. y. triukšmas, konfliktas (buitinis konfliktas, barnis), bute, name, kitoje gyvenamoje patalpoje tarp asmenų, siejamų arba praeityje sietų sutuoktiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenų, kartu gyvenančių ir tvarkančių bendrą ūkį, pasireiškiantis pagalbos šauksmais, riksmais, indų ar baldų dužimu, laužymu, kitais garsias, fizinio smurto panaudojimu, įtarimu, kad naudojamas fizinis smurtas ar jis tuojau bus panaudotas, ar daromas tyčinis psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą.

35Šioje baudžiamojoje byloje labai svarbios yra paties įvykio faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis (gavus pranešėjos L. V. pranešimą) R. R. buvo žinoma, kad pranešėjos vyras P. V. , galimai neblaivus, atvyko į jos namus, moteris turi teismo sprendimą, kuris draudžia vyrui artintis prie pranešėjos, namie yra mažamečių vaikų, pranešėja laukė pareigūnų, pareigūnai žinojo kur važiuoti, pareigūnams V. šeima buvo žinoma. Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, jog turint tokio pobūdžio informaciją bei pranešimą apie paskirtos kardomosios priemonės pažeidimą, o tai rodo, kad asmeniui, kuris kreipiasi pagalbos į policiją, jau vien dėl šios priemonės pažeidimo kyla reali galimos nusikalstamos veikos prieš jį grėsmė, nepaisant to, kad pagal konkrečiai gautą informaciją dėl įvykio, kuris buvo priskirtas C kategorijai, nebuvo privalu reaguoti skubiai, siunčiant pareigūnus į įvykio vietą, tačiau nepavykus tris kartus telefonu susisiekti su nukentėjusiąja, tai turėjo sukelti pareigūnams įtarimų dėl galimos jai grėsmės.

36Vertinat anksčiau aptartų teisės aktų turinį ir nustatytų baudžiamojoje byloje aplinkybių visumą, darytina išvada apie netinkamą policijos pareigūno R. R. operatyvų reagavimą į pagalbos besikreipiančią L. V. , kuris sukėlė sunkius padarinius (L. V. nužudymą).

37Kasatorius kasaciniame skunde taip pat nurodo, jog remiantis ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 30-V-22 (( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 30-V-459 redakcija) patvirtintų ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato ( - ) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo grupės specialisto pareigybės aprašymo (šiuo atveju V. V. ) 7.2 punktu, ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo grupės specialistas vadovauja ( - ) apskrities VPK ( - ) rajono PK VPS OVG pamainos pareigūnams ir atsako už jiems pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą. Tuo tarpu ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 30-V-22 (( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 30-V-459 redakcija) patvirtintų ( - ) apskrities vyriausiojo policijos skyriaus operatyvaus valdymo grupės vyresniojo postinio pareigybės aprašymo (šiuo atveju R. R. ) 7.2 punkte įtvirtinta, kad jis užtikrina ( - ) apskrities VPK ( - ) rajono PK policijos pajėgų operatyvų reagavimą į gautą informaciją apie įvykius apie nusikalstamas veikas.

38Kasatoriaus teigimu, remiantis šiais teisės aktais, R. R. , kaip žemesnės kvalifikacijos pareigūnas, buvo pavaldus V. V. ir R. R. veiksmai tiesiogiai priklausė nuo V. V. duodamų nurodymų. Taigi, anot kasatoriaus, V. V. buvo žinoma susiklosčiusi situacija, R. R. nebuvo nurodyta, kaip veikti kitaip, todėl jis elgėsi pagal teisės aktus ir ekipažus siuntė į aukštesnės nei C kategorijai priskirtus įvykius.

39Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog anksčiau minėtuose teisės aktuose (pareigybių aprašymuose) įtvirtinta, jog tiek V. V. , tiek ir R. R. vienodai yra pavaldūs ( - ) apskrities VPK ( - ) rajono PK VPS OVG vyresniajam specialistui. Be to, abiejų pareigybių aprašymų 7.1 punktuose įtvirtinta nuostata, kad jie asmeniškai atsako už jiems pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą. O taip pat, be šiuose pareigybių aprašymuose nustatytų funkcijų, vykdo ir kitas teisės aktais nustatytas operatyvaus valdymo padalinio funkcijas ir uždavinius. Taigi pritartina apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, jog diferencijuoti R. R. ir V. V. atsakomybę, atsižvelgiant į jų užimamas pareigas, nėra jokio pagrindo. Todėl šiuo konkrečiu atveju jų atsakomybė yra vienoda.

40Dar vieną kasacinio skundo argumentą kasatorius nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje teismai didelę žalą konstatvo formaliai vien dėl to, kad šis įvykis sukėlė rezonansą visuomenėje. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas.

41Kasacinėje praktikoje pabrėžiama, kad tokio pobūdžio bylose didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala vertinama kaip didelė ir kodėl padarytas pažeidimas negali būti vertinamas kaip drausminis pažeidimas. Didelė žala valstybei galėtų būti konstatuojama nustačius, kad dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens poelgio sutriko normali valstybės institucijų veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valstybės valdymo tvarka ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262/2011). Nustatant didelės žalos požymį neabejotinai svarbiais kriterijais tampa pačios veikos pobūdis, pažeistos įstatymo saugomos vertybės, veiklos sritis ir kaltininko einamos pareigos. Žalos turinį sudaro tiek turtinė, tiek ir neturtinė žala (fizinė, moralinė, organizacinė ir kt).

42Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismų išvadai dėl padarytos didelės žalos atsiradimo netinkamai vykdant savo pareigas. Šiuo konkrečiu atveju esminėmis aplinkybėmis, reiškiančiomis didelės žalos požymį, teismai laikė pareigūnų netinkamą reagavimą į įvykį pažeidžiant anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimus, dėl to buvo sudarytos sąlygos kitam asmeniui atlikti nusikalstamus veiksmus ir buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas – nužudytas žmogus. Teismai akcentavo nuteistųjų policijos pareigūnų einamų pareigų svarbą, nulėmusią oparatyvų reagavimą į pagalbos besikreipiančio asmens prašymą, o pareigūnų netinkamas reagavimas sukėlė šias sunkias pasekmes. Taigi tokiais veiksmais buvo padaryta didelė žala policijos autoritetui, nes šioje situacijoje policija nesugebėjo užtikrinti pagalbos besikreipiančio asmens saugumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog didelę neturtinę žalą dėl to patyrė ir nužudytosios L. V. vaikai bei artimieji. Esant padarytai didelei žalai, byloje nustatyto R. R. poelgio padaryto tarnybos pareigų neatlikimo pavojingumas peržengė tarnybinio nusižengimo ribas.

43Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp R. R. veiksmų ir kilusių padarinių. Šis kasacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas.

44Atsakomybė už tarnybos pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusiu padarinių (didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui) yra priežastinis ryšys. Vadinasi, byloje turi būti nustatyta, kad neatlikimas ar netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą. Nenustačius tokio priežastinio ryšio, nėra pagrindo taikyti BK 229 straipsnį.

45Šioje baudžiamojoje byloje žemesnių instancijų teismai pagrįstai nustatė, kad tarp nuteistųjų R. R. ir V. V. veikos ir kilusių padarinių yra dėsningas priežastinis ryšys, jų veika, pasireiškusi nurodytų teisės aktų nuostatų nesilaikymu, buvo tiesioginė didelės žalos atsiradimo priežastis ir būtina jos atsiradimo sąlyga.

46Kasatorius nesutinka ir su tuo, jog R. R. padaryta veika teismų buvo įvertinta kaip padaryta dėl neatsargumo. Kasatoriaus manymu, R. R. veiksmuose yra kazusas (veiksmai be kaltės).

47BK 229 straipsnis numato atsakomybę tik esant neatsargiai kaltei, kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu. Veikos kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio konstatavimo, – būtina nustatyti, kaip netinkamu pareigų atlikimu sukelti padariniai atsispindėjo kaltininko sąmonėje. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo supranta, kad jo pasirinktas tarnybos pareigų vykdymo būdas yra neteisėtas ir gali sukelti pavojingų pasekmių, tačiau savo rizikingo elgesio nekeičia ir lengvabūdiškai tikisi, kad yra aplinkybių, kurios neleis kilti žalingoms pasekmėms. Tuo tarpu nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka ,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka ,,galėjo” reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2004).

48Šioje baudžiamojoje byloje žemesnių instancijų teismai visiškai pagrįstai nustatė, kad R. R. ir V. V. netinkamai atliko valstybės tarnybos pareigas dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Taigi jie nors ir nenumatė, kad dėl neatsakingo pareigų neatlikimo kils žalingi padariniai, tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, jų išsilavinimą ir profesinę patirtį, darbo specifikos žinojimą, gebėjimą prognozuoti įvykio eigą ir pasekmes, galėjo ir turėjo tai numatyti, nes pagal gautą informaciją apie P. V. neteisėtus veiksmus, pažeidžiant jam paskirtą kardomąją priemonę ir įpareigojimus, privalėjo suprasti tokios informacijos reikšmingumą ir tai, kad ji gali sukelti didelius neigiamus padarinius.

49Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria teismų sprendimuose išdėstytoms išvadoms dėl BK 229 straipsnio taikymo, kurios padarytos nenukrypstant nuo kasacinės instancijos teismo praktikos. R. R. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai.

    1. Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo objektyviąja prasme

50Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas R. R. gynėjo apeliacinį skundą, buvo šališkas objektyviąja prasme, nes buvo priklausomas nuo teismo pirmininko 2014 m. sausio 7 d. nutartimi (šia nutartimi buvo panaikinta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį baudžiamąją bylą perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti ir surašyti naujam kaltinamajam aktui) išreikštų teisinių argumentų. Anot kasatoriaus, tai lėmė neteisėtos ir nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimą.

51Teismo pareiga būti subjektyviai nešališkam reiškia, kad nagrinėjant bylą teisme teisėjas negali asmeniškai dėl kokių nors priežasčių būti iš anksto nusistatęs arba būti tendencingas vienos iš bylos šalių atžvilgiu. Jokios asmeninės priežastys negali daryti įtakos teismui siekiant išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Tuo tarpu teismo pareiga būti objektyviai nešališkam reiškia, kad bet kuriame proceso etape teismas turi užtikrinti, jog su proceso šalimis bus elgiamasi lygiai ir sąžiningai, nė vienai iš jų nesuteikiant papildomų garantijų ar privilegijų, nė vienai jų nerodant „juridinio“ palankumo. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą svarbios yra ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir kitos aplinkybės. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

52Šioje baudžiamojoje byloje ta aplinkybė, kad ( - ) apygardos teismo teisėjas A. D., kuris yra ir šio teismo pirmininkas, panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį perduoti šią baudžiamąją bylą prokurorui naujo kaltinamojo akto surašymui, nustatęs, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus, nėra pagrindas kaltinti teismą šališkumu. Iš 2014 m. sausio 7 d. nutarties turinio matyti, kad teismas (teisėjas A. D.) pasisakė tik dėl kaltinamajame akte nurodytų duomenų pakankamumo bylą nagrinėti teisme, tačiau argumentų dėl įrodymų vertinimo, kaltinamųjų R. R. ir V. V. kaltumo ar nekaltumo, veikos kvalifikavimo ar dėl to, kokį sprendimą turės priimti bylą toliau nagrinėjantis teismas, šioje nutartyje neišsakė (t. 3, b. l. 62-67). Taigi Klaipėdos apygardos teismo trijų teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą apeliacine tvarka ir sprendusi pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimus, nebuvo saistoma 2014 m. sausio 7 d. nutartyje išdėstytų argumentų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismų praktikoje šališku pripažįstamas teismas, jeigu bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas nušalinimo teisėjams nepareiškė, o duomenų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti teismo nešališkumu, byloje nėra (t. 4, b. l. 130-131).

    1. Dėl netinkamo BK 54 straipsnio aiškinimo ir taikymo R. R.

53Kasatorius kasaciniame skunde nesutinka su tuo, jog teismai netinkamai individualizavo R. R. atsakomybę ir taip pažeidė BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

54Atkreiptinas dėmesys, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas pabrėžia bausmės paskirtį, kaip turinčią užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog teisingumo principas yra bendras, visų teisės šakų pagrindinis orientyras, teisės esmė, o skiriant bausmes, jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus. Skiriant galutinę subendrintą bausmę, kaip ir apskritai skiriant bausmę, turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui.

55Teisingumo principas bausmių skyrimo procese įtvirtintas ir BK 54 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2001). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

56Kasatorius teigia, jog teismai nepagrįstai sutapatino R. R. ir V. V. individualias atsakomybes. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad R. R. ir V. V. vienodos atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas dėl jų veikų padarymo tik BK 229 straipsnio prasme. Tuo tarpu skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, turinčias reikšmės bausmei individualizuoti, ir bausmę paskyrė tinkamai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. R. paskirta švelniausia bausmės, numatytos BK 229 straipsnio sankcijoje, rūšis – bauda, kurios dydis 30 MGL, yra arčiau minimalios sankcijos ribos (už nesunkų nusikaltimą gali būti skiriama iki 500 MGL dydžio bauda).

  1. Dėl kasatoriaus V. V. kasacinio skundo argumentų
    1. Dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 44 straipsnio 7 dalies pažeidimų, suvaržiusių kasatoriaus V. V. teisę į gynybą

57Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai padarė esminius BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 44 straipsnio 7 dalies pažeidimus, suvaržiusius jo teisę į gynybą.

58Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014).

59Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2014).

60Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje matyti, kad kaltinamajame akte ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje V. V. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo. Pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu kasatorius buvo pripažintas kaltu ir nuteistas būtent už nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, padarymą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje neatsargumo rūšis neįvardyta, tačiau iš šio nuosprendžio aprašomosios dalies galima spręsti, kad R. R. ir V. V. buvo nuteisti už aplaidumą, pasireiškusį nusikalstamu nerūpestingumu. Teismų praktikoje aiškinama, kad nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankami apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008). Šiuo konkrečiu atveju V. V. BK 229 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nors ir nenumatė pačių sunkiausių galimų tokio savo pareigų neatlikimo pasekmių (L. V. nužudymo), tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl kasatoriaus kaltės formos ir turinio atitinka teismų praktiką.

61Neabejotinai svarbi teismo prielaida yra asmens teisė žinoti, kuo jis kaltinamas. Ši teisė susijusi su teise skubiai ir išsamiai asmeniui suprantama kalba būti informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą, teise į pakankamą laiką ir galimybes pasirengti savo gynybai, teise gauti kaltinamojo akto nuorašą, nagrinėjimo teisme ribomis ir kaltinimo pakeitimu teisme. Visi šie veiksniai yra reikšmingi apibrėžiant aiškią įtariamojo arba kaltinamojo teisinę padėtį baudžiamojoje byloje, puoselėjant konstitucinius asmens teisės į teisinį saugumą, aiškumą ir tikrumą principus, suponuojančius būtinumą užtikrinti teisėtų lūkesčių apsaugą.

62Kasatoriaus argumentą, kad buvo suvaržytos jo teisės į gynybą, paneigia baudžiamosios bylos medžiaga. V. V. buvo žinoma, kuo jis yra kaltinamas, jam buvo pranešta apie pareikšto kaltinimo pobūdį ir pagrindą, jis gavo kaltinamojo akto nuorašą, turėjo pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, turėjo gynėją, dalyvavo teismo procese ir realizavo visas BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas savo teise. Be to, nagrinėjant bylą teisme, nusikalstama veika, kuria V. V. buvo kaltinamas, nebuvo perkvalifikuota į kitą, taip pat nebuvo pakeistos ir faktinės aplinkybės iš esmės skirtingomis nei išdėstytos kaltinamajame akte. Todėl teismas neturėjo pareigos pranešti jam apie galimybę keisti kaltinimą ir BPK 44 straipsnio 7 dalies bei 255 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

    1. Dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto, 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų

63Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad buvo padaryti esminiai BPK 219 straipsnio 3 punkte įtvirtintų nuostatų pažeidimai.

64BPK 219 straipsnyje nustatyti reikalavimai kaltinamojo akto turiniui. Kaltinamajame akte turi būti nurodoma: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu; prokuroro nuomonė dėl galimybės teisme atlikti šio Kodekso 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą.

65Kaip matyti iš kaltinamojo akto, aprašant V. V. nusikalstamą veiką, yra nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos aplinkybės, taip pat ir teisės aktų reikalavimai, kuriuos kasatorius pažeidė. Iš kaltinimo formuluotės visiškai aišku, kad kasatorius buvo įtariamas tarnybos pareigų neatlikimu, dėl kurio valstybė ir juridinis asmuo patyrė didelės žalos. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2007, 2K-7-198/2008). Šiuo atveju kaltinamajame akte nurodytos tiek inkriminuoto nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, padariniai, nusikaltimo objektas ir kt.), tiek pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiami įtarimai, tiek juridinis veikos kvalifikavimas, todėl darytina išvada, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, kaltinamojo teisės į gynybą nesuvaržė ir nagrinėti bylą teisme netrukdė.

66Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad klausimas dėl kaltinamojo akto atitikimo įstatymo reikalavimams jau buvo išspręstas, kai Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. sausio 7 d. nutartimi panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimą perduoti bylą prokurorui.

67Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų dėl BPK 219 straipsnio pažeidimo ir nutartyje detaliai nepasisakė dėl nuosprendyje nurodytų pažeistų teisės normų – Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių 33.3 ir 35 punktų turinio, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Iš baudžiamojoje byloje paduoto V. V. gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad jame buvo suformuluoti trys pagrindiniai prašymai: 1) perduoti bylą prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, trukdančio nagrinėti bylą; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas; 3) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteistąjį V. V. išteisinti dėl to, kad jis nepadarė BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra iš esmės prieštaringos, grįstos prielaidomis, o V. V. nepagrįstai pripažintas kaltu.

68Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

69Iš Klaipėdos apygardos teismo, išnagrinėjusio šią bylą apeliacine tvarka, nutarties matyti, kad teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir kaltinamųjų parodymus, taip pat kitą byloje surinktą medžiagą ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos buvo įvertinęs teisingai (taip pat pažymėtina, kad nei nuteistasis V. V. , nei jo gynėjas advokatas I. Motužis apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprašė atlikti įrodymų tyrimo). Taigi Klaipėdos apygardos teismo nutarties turinys patvirtina, kad esminiai skundo argumentai dėl kaltinamojo akto atitikimo įstatymo reikalavimams, teismo šališkumo, nuosprendžio pagrįstumo, įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo, veikos kvalifikavimo yra išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti.

70Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7–85/2011). Vadinasi, teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas tik dėl apeliacinio skundo esmės, tą šiuo atveju ir padarė Klaipėdos apygardos teismas.

71Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

72Atmesti nuteistojo V. V. ir nuteistojo R. R. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinius skundus.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu R.... 4. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Teisėjų kolegija... 6. V. V. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, netinkamai... 7. 2013 m. vasario 11 d., apie 18.46 val., ( - ) PK VPS OV grupėje, ( - ),... 8. Taip V. V. , netinkamai atlikdamas savo pareigas, pažeidė 1999-07-08 Lietuvos... 9. R. R. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju, netinkamai atliko... 10. 2013 m. vasario 11 d., apie 18.46 val., ( - ) rajono PK VPS OVG, ( - ) rajone,... 11. Tokiu būdu R. R. , netinkamai atlikdamas savo pareigas, pažeidė 1999-07-08... 12. Kasaciniu skundu nuteistojo R. R. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti... 13. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos... 14. Gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį... 15. Skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog... 16. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas perkėlė iš kaltinamojo... 17. Gynėjęs įsitikinęs, kad neadekvačiai įvertinus pirminę L. V. pateiktą... 18. Gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas R. R.... 19. Kasaciniame skunde nurodyta, kad gynyba įsitikinusi, jog R. R. veiksmuose... 20. Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Klaipėdos rajono... 21. Kasatorius teigia, kad teismai, nors ir išdėstė jo veikos aprašymą,... 22. Atsiliepimu į nuteistojo V. V. ir nuteistojo R. R. gynėjo advokato R. Jurkos... 23. Atsiliepime nurodyta, kad nuteistojo V. V. ir nuteistojo R. R. gynėjo advokato... 24. Kasaciniai skundai atmestini.
  1. Dėl nuteistojo R. R. gynėjo... 25. Kasaciniame skunde nuteistojo R. R. gynėjas advokatas R. Jurka nurodo, kad... 26. R. R. nuteistas už teisės aktais nustatytų tarnybos pareigų neatlikimą už... 27. BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo... 28. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam... 29. Pirmiausia kasaciniame skunde kasatorius kelia klausimą dėl to, kad nei... 30. R. R. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, jog būdamas statutiniu valstybės... 31. Nors kasatorius teigia, kad šie teisės aktai neįpareigojo R. R. siųsti... 32. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog... 33. Kartu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog policijos... 34. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, jog Lietuvos policijos generalinio... 35. Šioje baudžiamojoje byloje labai svarbios yra paties įvykio faktinės... 36. Vertinat anksčiau aptartų teisės aktų turinį ir nustatytų baudžiamojoje... 37. Kasatorius kasaciniame skunde taip pat nurodo, jog remiantis ( - ) apskrities... 38. Kasatoriaus teigimu, remiantis šiais teisės aktais, R. R. , kaip žemesnės... 39. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog... 40. Dar vieną kasacinio skundo argumentą kasatorius nurodo, kad šioje... 41. Kasacinėje praktikoje pabrėžiama, kad tokio pobūdžio bylose didelės... 42. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria žemesnės... 43. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad nenustatytas ir priežastinis ryšys... 44. Atsakomybė už tarnybos pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą kyla... 45. Šioje baudžiamojoje byloje žemesnių instancijų teismai pagrįstai... 46. Kasatorius nesutinka ir su tuo, jog R. R. padaryta veika teismų buvo... 47. BK 229 straipsnis numato atsakomybę tik esant neatsargiai kaltei, kuri gali... 48. Šioje baudžiamojoje byloje žemesnių instancijų teismai visiškai... 49. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria teismų... 50. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad Klaipėdos apygardos teismas,... 51. Teismo pareiga būti subjektyviai nešališkam reiškia, kad nagrinėjant bylą... 52. Šioje baudžiamojoje byloje ta aplinkybė, kad ( - ) apygardos teismo... 53. Kasatorius kasaciniame skunde nesutinka su tuo, jog teismai netinkamai... 54. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas pabrėžia... 55. Teisingumo principas bausmių skyrimo procese įtvirtintas ir BK 54 straipsnio... 56. Kasatorius teigia, jog teismai nepagrįstai sutapatino R. R. ir V. V.... 57. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai padarė esminius BPK 255 straipsnio... 58. Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme... 59. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos... 60. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje matyti, kad kaltinamajame akte ir... 61. Neabejotinai svarbi teismo prielaida yra asmens teisė žinoti, kuo jis... 62. Kasatoriaus argumentą, kad buvo suvaržytos jo teisės į gynybą, paneigia... 63. Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad buvo padaryti esminiai BPK 219... 64. BPK 219 straipsnyje nustatyti reikalavimai kaltinamojo akto turiniui.... 65. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, aprašant V. V. nusikalstamą veiką, yra... 66. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad klausimas dėl kaltinamojo akto atitikimo... 67. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas... 68. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol... 69. Iš Klaipėdos apygardos teismo, išnagrinėjusio šią bylą apeliacine... 70. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo... 71. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 72. Atmesti nuteistojo V. V. ir nuteistojo R. R. gynėjo advokato Raimundo Jurkos...