Byla e2A-471-883/2018
Dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Toreda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 15 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1069-251/2018 pagal ieškovės DM Prosjekter AS ieškinį atsakovei UAB „Toreda“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės UAB „Toreda“ priešieškinį ieškovei DM Prosjekter AS dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė DM Prosjekter AS pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Toreda“ 21 429,97 Eur patirtų išlaidų parodoms, 605,91 Eur delspinigių, 2 300 Eur kompensaciją už įsigytą nekokybišką daiktą, 125 Eur transportavimo ekspertizei išlaidų (iš viso – 24 460,88 Eur) ir 40 Eur išlaidų kompensavimo, 8 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, priteisti iš atsakovės UAB „Toreda“ ieškovės DM Prosjekter AS patirtas bylinėjimosi išlaidas, išlaidas ieškinio priedų vertimui ir išlaidas teisinėms paslaugoms ikiteisminiame ginčo sprendime bei teisminio nagrinėjimo metu.
  2. Ieškovė DM Prosjekter AS nurodė, kad tarp jos ir atsakovės UAB „Toreda“ 2016-03-07 buvo sudaryta distribucijos sutartis (toliau – Sutartis), pagal kurią šalys susitarė dėl ilgalaikio tarpusavio bendradarbiavimo, skirto atsakovės produkcijos realizavimui Norvegijos rinkoje. Ieškovė pagal Sutartį ieškojo pirkėjų atsakovės produkcijai bei skatino jos pardavimus – platino reklamą, dalyvavo parodose, vykdavo pas potencialius klientus ir t.t., o atsakovė gamino prekes pagal ieškovės pateiktus užsakymus ieškovės surastiems klientams Norvegijoje ir tiekė jas ieškovei. Ieškovė DM Prosjekter AS 2017 m. kovo mėnesį sužinojo, kad atsakovė savarankiškai (ne per ieškovę) tiekia prekes į Norvegijos rinką ir 2017-04-07 pranešimu informavo atsakovę apie vienašališką Sutarties nutraukimą nuo 2017-05-07 dėl atsakovės kaltės ir pareikalavo atlyginti visas ieškovės patirtas išlaidas, susijusias su dalyvavimu parodose per 30 dienų nuo patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų pateikimo bei kompensuoti nekokybiškų sulankstomų durų kainą. Atsakovė nurodė, kad ieškovės reikalavimų nevykdys. Teismas 2017-08-31 preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai.
  3. Atsakovė nesutiko su preliminariu sprendimu ir ieškovės reikalavimais, pareiškė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo, prašė panaikinti preliminarų sprendimą, skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pateikiant teismui nepagrįstą ieškinį bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė prašo priteisti parodoms patirtas išlaidas nuo 2016-01-04, nors Sutartis buvo pasirašyta tik 2016-03-07, sutartį ieškovė nutraukė nesilaikydama Sutarties VII skyriaus 3 p. nuostatos. Taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė atsakovei nei vieno užsakymo nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio, todėl pati ieškovė nevykdė Sutartyje nustatytų įsipareigojimų. Atsakovė pažymėjo, kad jos į Norvegiją gabentas vasarnamis yra visai kita prekė nei pavėsinė, dėl kurių tiekimo Norvegijos rinkai šalys susitarė Sutartyje. Atsakovė teigė, kad ieškovė atsakovei raštu nepateikė jokios informacijos apie H. D. pristatytos prekės kokybės neatitikimus.
  4. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, teigė, kad šalys bendradarbiauti ir faktiškai vykdyti Sutartį pradėjo iki jos pasirašymo, pirmą užsakymą atsakovei ieškovė pateikė dar 2015-04-14. Ieškovė taip pat nurodė, kad ieškovės buvęs vadovas D. M. 2016-09-05 įsteigė įmonę „DMV“ AS, o 2016-09-16 nutraukė darbo santykius su ieškove. Vėliau paaiškėjo, kad „DMV“ AS prekiauja UAB „Toreda“ prekėmis Norvegijoje, kuriomis turėjo teisę prekiauti išimtinai tik ieškovė. Teigė, kad Sutarties pagrindu ieškovė turėjo teisėtą lūkestį būti vieninteliu atsakovės prekių pardavėju Norvegijos rinkoje ir tai buvo esminė sutarties sąlyga. Prieštaravimuose taip pat buvo pažymėta, kad dėl prekės defektų atsakovės atsakomybė už netinkamos kokybės daiktą kyla pagal įstatymą ir nepriklauso nuo prekės garantinio termino, taip pat nurodė, kad 2017-04-24 atsakomajame pareiškime atsakovė neužsiminė, kad norėtų apžiūrėti nekokybišką prekę, ji 2017-05-08 ir 2017-06-30 buvo informuota, kad nepašalinus prekės trūkumų, ieškovė kreipsis į ekspertą, tačiau atsakovė ir toliau nereagavo į pranešimus.
  5. Atsakovė pareiškė ieškovei priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti vienašališką Sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti iš ieškovė visas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad Sutartis nutraukta neteisėtai, nes nesilaikyta Sutarties VII skyriaus 3 p. nustatyto 6 mėnesių termino, teigė, kad atsakovė jokių sutarties pažeidimų nedarė, o ieškovė vienašališką sutarties nutraukimą grindžia bendro pobūdžio pareiškimais. Teigė, jog yra neaišku, kokiu pagrindu ieškovė medinį vasarnamį laiko atsakovės produkcija.
  6. Atsiliepimu į priešieškinį ieškovė su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Šiaulių apylinkės teismas skundžiamu 2018 m. kovo 15 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė, ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovės UAB „Toreda“ ieškovei DM Prosjekter AS 6 961,31 Eur išlaidų parodoms atlyginimą, 196,84 Eur palūkanas, 2 300,00 Eur kompensaciją už įsigytą nekokybišką daiktą, 125,00 Eur transportavimo ekspertizei išlaidas, 40,00 Eur sumą pagal LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 str. 1 d., 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 9 583,15 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 114,66 Eur žyminį mokestį bei 2 121,72 Eur išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti bei kitas išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių ir liudytojų parodymus ir paaiškinimus sprendė, kad 2017-03-26 atsakovės tiekta prekė – vasarnamis – nesiskiria individualiais požymiais nuo prekės – pavėsinės, todėl atsakovė, platindama per kitą juridinį asmenį prekę Norvegijos karalystės teritorijoje, pažeidė Sutarties I skyriaus 8 punktą. Teismas nurodė, jog, įvertinus bylos aplinkybes, tikslus sutarties sąlygų laikymasis ieškovei buvo svarbus siekiant sėkmingai vystyti verslą Norvegijos karalystės teritorijoje, ir byloje nustatytas sutarties pažeidimas yra esminis. Teismas sprendė, kad ieškovė, nustačiusi esminį sutarties pažeidimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 str. 1, 2 dalimis, įgijo teisę vienašališkai nutraukti Sutartį. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, atmetė atsakovės priešieškinį.
  3. Spręsdamas dėl sutarties nutraukimo pasekmių taikymo teismas nustatė, kad išlaidos parodoms susidarė laikotarpiu nuo 2016-01-04 iki 2016-11-30, t. y., kad dalis išlaidų patirta iki Sutarties sudarymo. Teismas nustatė, kad nuo 2016-03-07 iki 2016-11-30 ieškovė turėjo 63 753,78 Norvegijos kronų (6 942,79 Eur taikant ieškovės nurodytą valiutos keitimo kursą arba 6 961,31 Eur pagal 2017-04-07 valiutų kursą) išlaidų dalyvaujant parodose. Todėl teismas pripažino, kad ieškinys dalyje dėl reikalavimo priteisti parodų išlaidas yra pagrįstas iš dalies. Teismas sprendė, kad šalys Sutartyje nenurodė sąlygos, kad ji taikoma ir ikisutartiniams šalių santykiams ir šalys dėl iki Sutarties sudarymo patirtų išlaidų atlyginimo nesitarė.
  4. Ginčijamo galutinio sprendimo dalyje dėl netinkamos kokybės prekės kainos grąžinimo ir nuostolių priteisimo teismas nustatė, kad atsakovė ieškovei 2016-06-08 pardavė armonikines duris, tačiau 2017-06-15 ieškovė elektroniniu laišku informavo atsakovę, kad durys yra su defektais ir pareikalavo atlyginti nekokybiškos prekės kainą. Ieškovė išsiuntė duris ekspertizei atlikti, o ekspertizės defektiniame akte buvo nurodyta, kad „Armonikinės durys 5-0“ neatitinka sistemininko YAWAL S.A. gamybinės dokumentacijos, t. y. yra nekokybiškos. Teismas sprendė, jog atsakovė sutartyje garantavo prekių kokybę, todėl per prekės garantinį terminą paaiškėjus prekės trūkumams ir ieškovei pareikalavus kompensuoti patirtus nuostolius, atsakovė privalo juos atlyginti.
  5. Atsakovė UAB „Toreda“ pateikė teismui prašymą priimti papildomą sprendimą priteisiant atsakovei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą ieškovės atmestų ieškinio reikalavimų daliai, kurį teismas tenkino ir priteisė iš ieškovės DM Prosjekter AS atsakovei UAB „Toreda“ 2 204,66 bylinėjimosi išlaidas, taip pat įskaitė priešpriešinius ieškovės DM Prosjekter AS ir atsakovės UAB „Toreda“ reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisė iš atsakovės UAB „Toreda“ ieškovei DM Prosjekter AS 31,72 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8

  1. Atsakovė UAB „Toreda“ teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-03-15 galutinį sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1069-251/2018, ir priimti naują sprendimą, t. y., atmesti ieškovės DM Prosjekter AS ieškinį, pareikštą atsakovei UAB „Toreda“, patenkinti atsakovės priešieškinį, panaikinti byloje priimtą 2017-08-31 preliminarų sprendimą, skirti ieškovei DM Prosjekter AS 5 000 Eur dydžio baudą už akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis; apeliacinės instancijos teismui nustačius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 327 str. įtvirtintus pagrindus, prašo bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti atsakovės UAB „Toreda“ naudai visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės DM Prosjekter AS. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, prieštaraujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Teismas sprendimą priėmė suklaidintas ieškovės, neteisingai aiškino tarp šalių pasirašytos ginčo sutarties nuostatas ir jos esmę. Teismas išimtinai vadovavosi vienašališkai M. K. pareiškimais.
    2. Šalių sudaryta Sutartis nebuvo distribucijos sutartis. Teismo išvados, kad apeliantas iš viso negalėjo prekiauti prekėmis Norvegijoje, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Ginčo Sutartyje ieškovei nebuvo numatyta pareiga pirkti prekę iš apeliantės, ieškovė pagal Sutartį įsipareigojo prekes tik parduoti, platinti. Ginčo Sutartimi apeliantė įsipareigojo pagal ieškovės užsakymą jai tiekti atitinkamas prekes, kurios nebuvo įvardintos ar apibrėžtos, sutartyje taip pat nebuvo numatyta prekių kaina ar jų kiekis. Ginčo sutartimi apeliantė įsipareigojo pagal ieškovės užsakymą jai tiekti atitinkamas prekes, kurios net nebuvo apibrėžtos ar detaliai įvardintos.
    3. Šalių sudaryta Sutartis turėtų būti vertinama ne kaip distribucijos, o kaip tiekimo sutartis. Šalių susitarimai dėl draudimo prekiauti su kitais pirkėjais yra draudžiami kaip ribojantys konkurenciją, todėl pirmosios instancijos teismo 2018-03-15 galutinis sprendimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra neteisėtas.
    4. Šalys taip pat nesudarė ir išimtinės distribucijos sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad tik ieškovė turėjo išimtinę teisę platinti prekes Norvegijos karalystės teritorijoje, o tokios teisės apeliantė neturėjo. Šalys ginčijamoje Sutartyje jokios konkrečios prekės ar jų sąrašo ar jų kainos nenurodė, šalys nepasirašė sutarties I skyriaus 1 punkte ir VIII skyriaus 4.1. punkte nurodyto priedo, apeliantė nepažeidė jokių ginčo sutarties sąlygų.
    5. Nagrinėjamu atveju neegzistavo nei sutartinės, nei deliktinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškovės ieškinys negalėjo būti patenkintas. Ginčo atveju ginčo šalys neapsibrėžė konkrečios ir neginčytinos pavėsinės sąvokos. Ieškovė byloje nenurodė ir neatsakė konkrečiai, kokių išmatavimų pavėsines užsakė iš apeliantės, kuo jos skiriasi nuo vasarnamio, todėl ieškovė nepagrindė savo pozicijos, kodėl apeliantė negalėjo parduoti prekės trečiajai šaliai DMV AS, kokie konkrečiai išmatavimai ir kiti matmenys dėl pavėsinių buvo sulygti pasirašant ginčo Sutartį.
    6. Iš teisės aktų matyti, kad bylos ginčo prekės (pavėsinė ir vasarnamis) yra visiškai skirtingos prekės, teismas netinkamai aiškino šias sąvokas ir padarė nepagrįstas išvadas, kad apeliantė pažeidė sudarytos Sutarties esmę.
    7. Teismas, priimdamas galutinį sprendimą netinkamai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais dėl prekių tapatumo, prekių individualių požymių nustatymo kriterijų.
    8. Teismas nepagrįstai atsakovei nustatė pareigą įrodyti ieškinio reikalavimo pagrindą ir dalyką. Ieškovė taip pat neįrodė apeliantės nesąžiningumo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad prekės „Vasarnamis“ ir „pavėsinė“ yra vienodos ir analogiškos prekės. Ieškovė pateikdavo užsakymus apeliantei dėl prekės „pavėsinė“, kurios karkaso/balkių matmenys buvo tik dviejų tipų (100x100 mm arba 140x140 mm), tačiau apeliantė įmonei DMV AS pardavė visiškai kitokią prekę, t. y. vasarnamį, kurio karkaso/balkių matmenys buvo visiškai kitokie (88x88 mm).
    9. Teismas nepagrįstai taikė Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą, kadangi šis įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti.
    10. Teismo sprendimas priimtas atsižvelgiant į įrodymus, kurie nėra susiję su tarp šalių kilusiu ginču. Ieškovė nėra pateikusi nei sutarčių dėl dalyvavimo parodose, nėra nurodžiusi, su kuo yra susijusios ir kur konkrečiai buvo panaudotos pirktos prekės, paslaugos, be to, dauguma ieškovės pateiktų dokumentų yra neįskaitomi.
    11. Teismas nepateikė jokio priteistos 6 961,31 Eur sumos pagrindimo ar detalizavimo. Byla, vadovaujantis CPK 327 str. nuostatomis turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Faktas, kad teismas nedetalizavo ir nepagrindė 6 961,31 Eur sumos, sudaro pagrindą galutinį teismo sprendimą panaikinti.
    12. Ieškovei negalėjo būti nežinoma ar nesuvokiama, kad ji neturi teisės reikalauti priteisti jos naudai iš apeliantės jokių piniginių sumų laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016-03-07, tačiau ieškovė tokį reikalavimą pateikė, be to prašė apeliantės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl tokie ieškovės veiksmai yra laikytini akivaizdžiu piktnaudžiavimu procesinėmis priemonėmis.
    13. Teismas, 2017-08-31 pakeitęs preliminarų sprendimą ir nepatenkinus didžiosios dalies ieškovės reikalavimų, privalėjo pakeisti apeliantės atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė CPK 150 str. 2 d. nuostatas.
    14. Pirmosios instancijos teismas galutiniame sprendime nurodė, kad ieškinio reikalavimus patvirtina ieškovo pateikti įrodymai, tačiau teismo išvardintuose įrodymuose ieškovo pateiktų įrodymų nėra. Nuo 2 t., b. l. 66-80 yra apelianto į bylą pateikti procesiniai dokumentai su priedais.
    15. Ieškovė Sutartį nutraukė pažeisdama sutarties VII skyriaus 3 p., t. y. nesilaikydama sutartyje nustatyto 6 mėnesių termino. Nesąžininga ieškovė negali remtis įstatyme nustatytomis kreditoriaus interesų garantijomis, kurios skirtos teisėtai besiginantiems asmenims. Taip pat iš susidariusios situacijos akivaizdu, kad visi ginčai dėl prekių pardavimo iš esmės vyksta tarp DMV AS ir ieškovės, t. y. tarp šalių, kurių vadovai yra buvę ieškovės akcininkai. Apeliantas nėra šių ginčų šalis.
    16. Galutinis tesimo 2018-03-15 sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas 2 300 Eur ir 125 Eur sumą priteisė nurodydamas, kad šios išlaidos pagrįstos ir įrodytos, remiantis ieškovės pateiktais įrodymais (2 t., b. l. 39-44, 97, 126), tačiau šioje bylos medžiagoje nėra tokių įrodymų, apie kuriuos nurodoma galutiniame teismo sprendime.
    17. Ieškovė pati sąlygojo nuostolius dėl durų. Vadovaujantis Sutarties I skyriaus 5 p., visus ginčus dėl prekių kokybės ieškovė ir apeliantė turėjo spręsti bendru susitarimu arba pasirenkant ekspertą. Ieškovė pažeidė Sutarties reikalavimus, kadangi per 10 dienų terminą nuo pretenzijų iš vartotojų gavimo nepateikė apeliantei raštu jokios informacijos ir duomenų apie durų kokybės neatitikimus.
    18. Ieškovė iš apeliantės įsigytas duris pardavė kitiems vartotojams ir iš to uždirbo. Ieškovė ieškiniu prašo iš apeliantės priteisti 2 300 Eur nuostolius, susijusius su netinkamos kokybės daiktu, tačiau pačių ginčo durų apeliantei negrąžino. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtina, kad vartotojui grąžino pinigus už tariamai nekokybiškas duris ar kažką kompensavo.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė DM Prosjekter AS prašo atmesti atsakovės (apeliantės) UAB „Toreda“ 2018-04-16 apeliacinį skundą, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės UAB „Toreda“ ieškovės DM Prosjekter AS naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Apeliantė apeliaciniu skundu dėsto naują poziciją, esą šalių pasirašyta Sutartis neatitinka distribucijos sutarties sąlygų, todėl Sutarties pagrindu negalėjo būti ribojama atsakovės teisė tiekti prekes kitiems subjektams Norvegijoje.
    2. Ginčo Sutartis atitiko abi distribucijos sutarčiai būdingas sąlygas (egzistuoja tiek pirkimo-pardavimo santykis, tiek santykis dėl su pardavimu susijusių darbų atlikimo). Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai ginčo Sutartį kvalifikavo kaip distribucijos.
    3. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovė neįsipareigojo nupirkti atitinkamo kiekio prekių, kas neva paneigia distribucijos santykio galimybę, tačiau CK XXXIX skyriaus nuostatose nėra jokios teisės normos, įpareigojančios šalis Sutartyje numatyti konkretų prekių kiekį.
    4. Priešingai nei teigia atsakovė, prekės šalių sutartyje buvo apibrėžtos, Sutartyje šalys numatė, kad sutarties pagrindu tiekiamos pavėsinės, aliuminio stoginės, stacionarios ir slankiojančios sistemos. Tai, kad šalys nesudarė atsakovės akcentuojamo 1 priedo, patvirtina, jog šalys sąmoningai nesutarė dėl prekių rato papildomo siaurinimo, tačiau nepaneigia šalių susitarimo esmės ir distribucijos santykio.
    5. Iš sutarties faktinio vykdymo akivaizdu, kad šalys realiai buvo sutarusios dėl prekių teikimo ieškovei kainų, nors to expresis verbis ir neįtvirtino Sutartimi. Šalys taip pat sutarė, kad prekių bus tiekiama tiek ir tokiomis partijomis, kaip tai užsakys ieškovė. Be to, prekių tiekimo masto ir kainos sąlygos nėra esminės ir jos nelemia Sutarties kvalifikavimo.
    6. Nors apeliantė teigia, kad Sutartimi jai numatytas draudimas prekiauti Norvegijos rinkoje prieštarauja teisės normoms ir teismų praktikai, tačiau teisės doktrinoje nurodoma, kad išimtinę distribuciją galima laikyti viena iš ribotos distribucijos formų.
    7. Apeliantė Sutarties kvalifikavimo klausimą pradėjo kelti tik apeliacinėje instancijoje. Apeliantė neįrodė ir teismas neturi pagrindo sutartį kvalifikuoti kitaip, nei tai padarė šalys sudarydamos ir vykdydamos Sutartį, bei pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą.
    8. Nekeldama sutarties kvalifikavimo ir teisėtumo klausimų, atsakovė ginčijo ieškovės atliktą Sutarties vienašalį sutarties nutraukimą, tokiu būdu pripažindama distribucijos sutarties teisėtumą. Sutarties kvalifikavimo ir jos teisėtumo klausimai nepateko į bylos nagrinėjimo pirmąja instancija ribas, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir neturėjo pagrindo tirti aplinkybių, suponuojančių galimą pagrindą Sutartį pripažinti niekine.
    9. Atsakovės pozicija dėl tariamo Sutarties prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo normoms yra teisiškai ydinga. Konkurencijos įstatymo pažeidimus tiria ir konstatuoja Konkurencijos taryba, Konkurencijos tarybos nutarimai skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Be to, ginčui dėl šalių Sutarties atitikties konkurencijos teisės normoms aktualios Norvegijos karalystės konkurencijos teisės normos.
    10. Dar iki ginčo pradžios pačių šalių parengti apskaitos dokumentai pagrindžia, kad ta pati (bei taip pat pavadinta) prekė („Medinis vasarnamis“) Sutarties pagrindu, visų pirma, buvo tiekta ieškovei, o tik vėliau – DMV AS. Šalių dar iki ginčo pradžios parengti apskaitos dokumentai „Medinį vasarnamį“ įvardijo kaip „pavėsinę“. Pats atsakovės direktorius, dar iki teisminio ginčo pradžios pripažino faktą, kad distribucijos sutartimi apibrėžta prekė buvo tiekta kitai Norvegijos rinkoje esančiai įmonei (DMV AS) ir, jis pats šią prekę įvardijo pavėsine. „Pavėsinė“ ir „Medinis vasarnamis“ yra tapati prekė, kurios galutinis pavadinimas priklauso nuo naudojimo būdo. Be to, apeliantė apskritai neprekiauja mediniais vasarnamiais.
    11. Nagrinėjamoje byloje nėra aktualus STR 1.01.03:2017 nustatytas reglamentavimas. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovė būtų įsipareigojusi tiekti ir faktiškai tiekusi prekes tik pagal konkrečių balkelių matmenis, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde.
    12. Apeliantės pozicija dėl tariamo Sutarties nutraukimo termino pažeidimo yra nepagrįsta. Atsakovės akcentuojamas 6 mėnesių terminas yra nustatytas vienašališkam Sutarties nutraukimui, kuomet sutarties nutraukimo pagrindas yra šalies sprendimas (t. y. elementari šalies valia) nutraukti Sutartį, o ne kontrahento atliktas esminis sutarties pažeidimas.
    13. Kadangi sulankstomos durys yra netinkamos dėl gamybinio defekto, tai reiškia, kad defektai egzistavo jau iki prekių perdavimo ieškovei, todėl už tokius defektus atsakinga yra atsakovė. Taip pat atsakovė atsako už sulankstomų durų kokybės trūkumus ir pagal suteiktą garantiją. Taip pat nepagrįsti atsakovės argumentai, neva ieškovė nevykdė bendradarbiavimo pareigos – ieškovė 2017-04-07 pranešimu pareiškė grąžinsianti atsakovei brokuotas duris ir kartu pareikalavo grąžinti nekokybiškos prekės įsigijimo kainą. Ieškovė 2017-06-30 papildomu el. laišku priminė atsakovei apie pareikštą reikalavimą dėl nekokybiškų sulankstomų durų.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas atmetamas.

12Dėl ginčo esmės ir faktinių aplinkybių

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėjami apeliacinių skundų teisiniai ir faktiniai pagrindai.
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolos priteisimo ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
  3. Byloje nustatyta, kad ieškovė DM Prosjekter AS ir atsakovė UAB „Toreda“ 2016-03-07 sudarė Distribucijos sutartį, kurios objektas ir tikslas yra ilgalaikis tiekėjo (UAB „Toreda“) ir distributoriaus (DM Prosjekter AS) bendradarbiavimas, skirtas Tiekėjo produkcijos – pavėsinių, aliuminio stoginių, stacionarių ir slankiojančių sistemų, (toliau sutartyje vadinamų „Prekėmis“) platinimui ir jų pardavimams vykdyti Norvegijos rinkoje (I t., 14-18 b. l.). Sutarties pagrindu ieškovė DM Prosjekter AS ieškojo pirkėjų atsakovės produkcijai bei skatino jos pardavimus, o atsakovė UAB „Toreda“ gamino prekes pagal ieškovės pateiktus užsakymus ieškovės surastiems klientams Norvegijoje ir tiekė jas ieškovei. Ieškovė DM Prosjekter AS, sužinojusi, kad atsakovė pradėjo savarankiškai tiekti prekes Norvegijos rinkai, 2017-04-07 pranešimu informavo atsakovę apie vienašališką Sutarties nutraukimą nuo 2017-05-07 dėl atsakovės kaltės ir pareikalavo atlyginti visas ieškovės patirtas išlaidas, susijusias su dalyvavimu parodose (21 429,97 Eur) per 30 dienų nuo patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų pateikimo dienos bei kompensuoti nekokybiškų sulankstomų durų kainą. Atsakovei atsisakius vykdyti ieškovės reikalavimus, DM Prosjekter AS ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Toreda“ 21 429,97 Eur patirtų išlaidų parodoms, 605,91 Eur delspinigių, 2 300 Eur kompensaciją už įsigytą nekokybišką daiktą, 125 Eur transportavimo ekspertizei išlaidų (iš viso – 24 460,88 Eur) ir 40 Eur išlaidų kompensavimo, 8 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, priteisti iš atsakovės UAB „Toreda“ ieškovės DM Prosjekter AS patirtas bylinėjimosi išlaidas, išlaidas ieškinio priedų vertimui ir išlaidas teisinėms paslaugoms ikiteisminiame ginčo sprendime bei teisminio nagrinėjimo metu.
  4. Pirmosios instancijos teismas 2017-08-31 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė, ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovės UAB „Toreda“ ieškovei DM Prosjekter AS 6 961,31 Eur išlaidų parodoms atlyginimą, 196,84 Eur palūkanas, 2 300,00 Eur kompensaciją už įsigytą nekokybišką daiktą, 125,00 Eur transportavimo ekspertizei išlaidas, 40,00 Eur sumą pagal LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 str. 1 d., 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 9 583,15 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 114,66 Eur žyminį mokestį bei 2 121,72 Eur išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti bei kitas išlaidas. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė.

13Dėl ginčo šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo

  1. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).
  3. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).
  4. Apeliaciniu skundu apeliantė UAB „Toreda“ ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių sudarytą Sutartį. Apeliantė teigia, jog ginčo Sutartimi ieškovė neįsipareigojo nupirkti atitinkamo kiekio apeliantės prekių, Sutartyje taip pat nebuvo punkto, numatančio, kad ieškovė apskritai privalo nupirkti prekę ar prekes iš apeliantės, Sutartimi tik apeliantė įsipareigojo pagal ieškovės užsakymą jai tiekti atitinkamas prekes, kurios net nebuvo apibrėžtos ar detaliai įvardytos, Sutartyje nebuvo aptarta prekių kaina. Apeliantė nurodo, kad ginčo Sutartis turėtų būti kvalifikuojama ne kaip distribucijos, o kaip tiekimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
  5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.796 str. 1 d. nurodyta, kad distribucijos sutartimi viena šalis – distributorius – įsipareigoja tam tikrą laiką ar neterminuotai savo vardu ir lėšomis pirkti iš kitos šalies – gamintojo (tiekėjo) – prekes (paslaugas) ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) perpardavimu susijusius darbus, o gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti prekes (paslaugas) distributoriui bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) paskirstymu susijusius darbus. CK 6.800 str. 1 d. numatyta, kad distribucijos sutartys gali būti išimtinės arba pasirinktinės. Išimtine distribucijos sutartimi gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti sutartyje nurodytas perparduoti skirtas prekes tik vienam distributoriui konkrečioje distributoriui išimtinai priskirtoje teritorijoje arba konkrečiai distributoriui išimtinai paskirtai pirkėjų grupei (CK 800 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant distribucijos sutarties apibrėžtį galima išskirti dvejopo pobūdžio santykius, kurie susiklosto sudarius distribucijos sutartį. Visų pirma tai pirkimo–pardavimo santykiai, nes distributorius prekes perka savo vardu ir lėšomis ir antra – tai santykiai dėl tam tikrų darbų, kurie tiesiogiai susiję su prekių pirkimu–pardavimu, atlikimo. Distribucijos sutartis yra sudaroma distributoriui turint tikslą perparduoti iš tiekėjo nupirktas prekes. Pagal distribucijos sutartį susiklostę tarp šalių santykiai yra platesni nei didmeninio pirkimo–pardavimo sutarties atveju, nes jie nustato distributoriaus pareigą atlikti tam tikrus su prekių platinimu susijusius darbus. Tiekėjui svarbu, kad distributorius atliktų ir tam tikrus tolesnio perparduodamų prekių populiarinimo, pardavimų didinimo ir kitus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2009).
  6. Nagrinėjamu atveju iš apeliantės UAB „Toreda“ (Tiekėjas pagal Sutartį) ir ieškovės DM Prosjekter AS (Distributorius pagal sutartį) sudarytos 2016-03-07 Distribucijos sutarties matyti, kad sutarties objektas ir tikslas yra ilgalaikis Tiekėjo ir Distributoriaus bendradarbiavimas, skirtas Tiekėjo produkcijos – pavėsinių, aliuminio stoginių, stacionarių ir slankiojančių sistemų (Prekės pagal Sutartį) platinimui ir jų pardavimams vykdyti Norvegijos rinkoje (ginčo Sutarties I skyriaus 1 punktas). Sutarties I skyriaus 2 punkte numatyta, kad pagal Sutartį Distributoriui suteikiama išimtinė teisė platinti Prekes visoje Norvegijos karalystės teritorijoje. Šalys sutaria tinkamai kooperuotis ir bendradarbiauti bei proporcingai dėti pastangas siekiant sutarties tikslo – parduoti prekes galutiniam vartotojui. Sutarties I dalies 3 punktu Tiekėjas (apeliantė) įsipareigojo pagal Distributoriaus užsakymus pagaminti ir pateikti Sutarties priede Nr. 1 numatytas prekes, o Distributorius įsipareigoja jas parduoti bei tinkamai ir laiku, kaip numatyta šioje sutartyje, sumokėti už prekes tiekėjui. Be to, iš byloje esančių duomenų ir šalių paaiškinimų teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu matyti, kad šalys, dar prieš sudarydamos ginčo Sutartį, tarėsi, kad UAB „Toreda“ gamins prekes, kurias DM Prosjekter AS parduos bei platins Norvegijos rinkoje. Iš šalių sudarytos sutarties ir kitų byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad šalys buvo sudariusios būtent išimtinės distribucijos sutartį, t. y. šalys sutarė, kad būtent Distributoriui (DM Prosjekter AS) yra suteikiama išimtinė teisė platinti prekes visoje Norvegijos karalystės teritorijoje. Šalys susitarė tinkamai kooperuotis ir bendradarbiauti bei proporcingai dėti pastangas siekiant Sutarties tikslo – parduoti prekes galutiniam vartotojui (ginčo Sutarties I skyriaus 2 punktas).
  7. Apeliantė nurodo, kad Ginčo sutartyje šalys nesudarė ir nepasirašė Sutarties priedo Nr. 1, kuriame turėjo būti konkrečiai įvardintos prekės, kurias ieškovei DM Prosjekter AS turėjo tiekti apeliantė. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmeta. 2017-12-19 teismo posėdžio metu liudytojas D. M. (buvęs ieškovės vadovas) patvirtino, kad šalys žodžiu buvo sutarusios kokias prekes apeliantė UAB „Toreda“ tieks ieškovei DM Prosjekter AS (2017-12-19 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 1 val. 49 min. 18 sek.). Be to, distribucijos sutarties objekte nurodyta, jog sutarties objektas ir tikslas yra ilgalaikis Tiekėjo ir Distributoriaus bendradarbiavimas, skirtas Tiekėjo produkcijos – pavėsinių, aliuminio stoginių, stacionarių ir slankiojančių sistemų platinimui ir jų pardavimams vykdyti Norvegijos rinkoje. Tai patvirtina ir šalių susirašinėjimas iš kurio matyti, jog šalys bendradarbiavo siekdamos Norvegijos karalystės rinkoje realizuoti modernias pavėsines ir aliuminio konstrukcijas (2 t., 81-86 b. l.).
  8. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje esantys įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šalys buvo sudariusios distribucijos sutartį, todėl atmestini yra apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tarp šalių pasirašyto ginčo sandorio nuostatas ir jo esmę.

14Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia

  1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčo Sutartis prieštarauja LR Konkurencijos įstatymo 5 str., CK 6.796 str. 1 d., 6.800 str., 6.801 str., 1 d. įtvirtintoms teisės normoms. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti ar naujiems reikalavimams ir atsikirtimams nagrinėti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir/ar fakto klaidoms ištaisyti. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodžiusi argumentų, susijusių Sutarties prieštaravimu Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 5 str., CK 6.796 str. 1 d., 6.800 str., 6.801 str., 1 d. įtvirtintoms teisės normoms, apeliantė UAB „Toreda“ savo procesiniuose dokumentuose taip pat nereiškė reikalavimo Sutartį pripažinti negaliojančia, todėl šie apeliacinio skundo argumentai laikytini naujomis aplinkybėmis, kuriomis apeliacinis skundas negali būti grindžiamas (CPK 306 str. 2 d.).

15Dėl ginčo prekių tapatumo ir sutarties nutraukimo

  1. Apeliaciniu skundu apeliantė nurodo, kad, bylos ginčo prekės (pavėsinė ir vasarnamis) yra visiškai skirtingos prekės, teismas netinkamai aiškino šias sąvokas ir padarė nepagrįstas išvadas, kad apeliantė pažeidė sudarytos Sutarties esmę.
  2. Kaip minėta, ieškovė ir apeliantė 2016-03-07 sutartimi susitarė dėl ilgalaikio bendradarbiavimo, skirto UAB „Toreda“ produkcijos – pavėsinių, aliuminio stoginių, stacionarių ir slankiojančių sistemų platinimo ir jų pardavimų vykdymo Norvegijos karalystėje. Byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo mėnesį apeliantė savarankiškai ėmė tiekti prekes Norvegijos rinkai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš byloje pateikto eksporto pranešimo (I t., 19-20 b. l.) matyti, jog 2017-03-26 UAB „Toreda“ tiekė bendrovei DMV AS į Norvegijos karalystę medinį vasarnamį. Tačiau apeliantė nesutinka pažeidusi sudarytos Sutarties esmę ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškinio „pavėsinės“ ir „vasarnamio“ sąvokas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Apeliantė teigia, jog medinis vasarnamis ir pavėsinė yra skirtingos prekės ir šalys Sutartimi nenustatė draudimo apeliantei prekiauti vasarnamiais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais.
  3. Apeliantė vadovaujasi LR Aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.01.03:2017 ir nurodo, kad prekės „medinis vasarnamis“ ir „pavėsinė“ yra skirtingos. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-368-611/2017). Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalys prekes „medinis vasarnamis“ ir „pavėsinė“ laikė tapačiomis. Tai patvirtina PVM sąskaita faktūra TOR Nr. 0140, iš kurios matyti, kad apeliantė ieškovei pardavė medinį vasarnamį (angl. Wooden summerhouse), šalių susirašinėjimas, kuriame šalys prekes įvardina pavėsine. Pažymėtina, kad 2017-12-19 teismo posėdžio metu liudytojas D. M. nurodė, kad prekę galima naudoti ir kaip pavėsinę ir kaip vasarnamį, t. y. daikto paskirtis priklauso nuo jo sumontavimo (2017-12-19 teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 1 val. 42 min. 59 sek.). Be to, kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, iš ieškovės pateiktų nuotraukų taip pat matyti, kad į Norvegijos karalystę buvo vežamos stiklinės su aliuminio rėmais varčios/durys, karkasas, dailylentės, grindinės ir stoginės lentos, o tai atitinka šalių sudarytoje distribucijos sutartyje numatytą produkciją. Atsižvelgus į išdėstytą yra sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2017-03-26 apeliantės tiekta prekė „medinis vasarnamis“ nesiskiria individualiais požymiais nuo prekės „pavėsinė“.
  4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu nepagrįstai atmetė apeliantės priešieškinį, teigia, jog ieškovė ginčo sutartį nutraukė pažeisdama Sutarties VII skyriaus 3 p., t. y. nesilaikydama Sutartyje numatyto 6 mėnesių termino. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais. Buvo minėta, kad šalys ginčo Sutarties VII dalies 3 punkte numatė, jog kiekvienos iš šalių sprendimu Sutartis gali būti vienašališkai nutraukta apie tai pranešus raštu kitai Šaliai prieš 6 mėnesius. Tuo tarpu šios dalies 4 punkte yra kalbama apie sutarties nutraukimo prieš terminą dėl tiekėjo kaltės padarinius ir nuostolių atlyginimą. Taigi, kadangi nagrinėjamo ginčo atveju šalys sutartimi nebuvo numačiusios ką jos laiko esminiu sutarties pažeidimu, turėjo būti taikomos CK 6.217 str. įtvirtintos normos, kaip tą pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. CK 6.217 str. 2 d. yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant ar sutarties pažeidimas buvo esminis ar ne. Aiškindamas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, dėl kokių priežasčių liko neįgyvendinti nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012). Ginčo Sutarties I dalies 8 punktu šalys sutarė, kad tiekėjas po Sutarties įsigaliojimo ir jos galiojimo laikotarpiu, teisės platinti prekių pats ir (ar) per kitus asmenis, Šios Sutarties I dalies 1 ir 2 punktuose numatytoje teritorijoje, neturi. Byloje buvo nustatyta, kad UAB „Toreda“ 2017-03-26 į Norvegijos rinką tiekė prekę „Medinis vasarnamis“, kuri buvo tapati prekei „Pavėsinė“ ir tokiu būdu pažeidė Sutarties I skyriaus 8 punkte įtvirtintą draudimą.
  5. Byloje nustačius, kad šalys buvo sudariusios išimtinės distribucijos sutartį, kuria gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti sutartyje nurodytas perparduoti skirtas prekes tik vienam distributoriui konkrečioje distributoriui išimtinai priskirtoje teritorijoje arba konkrečiai distributoriui išimtinai paskirtai pirkėjų grupei, pirmosios instancijos teismas apeliantės UAB „Toreda“ sutarties pažeidimą pagrįstai laikė esminiu ir vertino, kad ieškovė, vadovaujantis CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalimis įgijo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Apeliantės argumentas, kad DM Prosjekter AS turėjo vadovautis Sutarties VII skyriaus 3 dalimi ir laikytis 6 mėnesių įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminu, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

16Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo

  1. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodinėjimo pareigą, kadangi ieškinio pagrindą ir dalyką įrodinėti turėjo ieškovė. Nurodo, jog ieškovė neįrodė apeliantės nesąžiningumo bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodomas aplinkybes. Apeliacinis skundas grindžiamas ir kitais argumentais, apeliantės nuomone patvirtinančiais teismo priimto galutinio sprendimo nepagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šie apeliantės argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.
  2. Byloje buvo nustatyta, kad apeliantės 2017-03-26 į Norvegijos karalystę tiekta prekė buvo tapati prekėms, kurių apeliantė UAB „Toreda“ distribucijos Sutartimi įsipareigojo netiekti nei pati, nei per kitus asmenis Norvegijos karalystėje. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.).
  3. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle tikimybių pusiausvyros principu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; 2003 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
  4. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ieškovė įrodinėjo šalių sudarytos distribucijos sutarties pažeidimą. Ieškovė teigė, kad apeliantė į Norvegiją tiekė prekę „pavėsinė“, kurios tiekti neturėjo teisės, o apeliantė gynėsi nurodydama, kad ji Sutarties nepažeidė, kadangi Sutartis jai prekės „medinis vasarnamis“ tiekti nedraudė. Taigi ieškovė teismo proceso metu įrodinėjo prekių tapatumą, o apeliantė – tai, kad prekės „medinis vasarnamis“ ir „pavėsinė“ nėra tapačios. Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl nepagrįstas yra apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė jai pareigą pateikti įrodymus, kad prekės „medinis vasarnamis“ ir „pavėsinė“ yra tapačios. Būtent atsakovei teko pareiga pateikti įrodymus, kuriais ji grindė savo atsikirtimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius duomenis ir bylos šalių bei liudytojų paaiškinimus ir priėmė pagrįstas išvadas dėl šalių įrodinėjamų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė CPK įtvirtintų įrodymų vertinimo pažeidimų.

17Dėl netinkamos kokybės daikto

  1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo galutiniu sprendimu ir dalyje dėl 2 300 Eur priteisimo už nekokybišką prekę ir teigia, kad ieškovė neįrodė, kad ginčo prekė (durys) buvo su trūkumais iki perdavimo ieškovei, taip pat nurodo, kad ieškovė dėl tariamai nekokybiškų durų nebendradarbiavo su apeliante, neteikė jai raštu jokios informacijos.
  2. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad ieškovė iš apeliantės 2016-06-08 pirko duris (PVM sąskaita faktūra TOR Nr. 0130). 2016-06-15 ieškovė informavo UAB „Toreda“, kad minėtos durys yra su defektais (I t., 97 b. l.). Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė dar kartą informavo apeliantę apie durų defektus ir pareikalavo kompensuoti nuostolį, kurį ieškovė patyrė tenkindama kliento pretenziją dėl apeliantės produkcijos defekto, kompensuoti ieškovės nuostolį, kuri ji patyrė įsigydama nekokybišką prekę ir pašalinti prekės defektus. Ieškovė 2017-06-30 informavo apeliantę, kad minėtas duris išsiųs ekspertizei atlikti. Iš į bylą pateikto defektinio akto matyti, kad gaminys „Armonikinės durys 5-0“ neatitinka sistemininko YAWAL S.A. gamybinei dokumentacijai. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl ieškovės nebendradarbiavimo su apeliante. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė ne kartą informavo UAB „Toreda“ apie nekokybišką produkciją ir reikalavo apeliantę pašalinti prekės trūkumus, tačiau pastaroji nesutiko su distributoriaus DM Prosjekter AS reikalavimu atlyginti išlaidas už produkcijos defektų šalinimą.
  3. Šalių sudarytos Sutarties IV skyriaus 1 punkte numatyta, kad jeigu tiekėjas ir distributorius neaptarė prekių kokybės individualiai, jų kokybė turi būti ne prastesnė negu distributorius protingai gali tikėtis, atsižvelgdamas į atitinkamų prekių pagaminimo procese naudojamas medžiagas, technologiją ir pan. To paties skyriaus 2 punkte nurodyta, jog tiekėjas garantuoja pagamintų prekių ir jų sudėtinių dalių, konstrukcijų tvirtumą, konstrukcijų apkrovų paskaičiavimą ir jų saugumą. 3 punktu šalys sutarė, kad tiekėjas parduotoms prekėms suteikia 2 metų garantiją. Be to, CK 6.333 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010). Pagal nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus, sprendžiant dėl UAB „Toreda“ atsakomybės už parduotų durų trūkumus ir jos pareigos sumokėti kompensaciją už nekokybišką daiktą, esmine nustatytina aplinkybe laikytina tai, kad lėmė durų neatitikimą kokybės reikalavimams.
  4. Kaip minėta, iš į bylą pateikto defektinio akto matyti, kad gaminys „Armonikinės durys 5-0“ neatitinka sistemininko YAWAL S.A. gamybinės dokumentacijos reikalavimų (el. bylos 1 tomo 41 lapas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti minėto defektinio akto pagrįstumu. Sutiktina su ieškove, kad iš minėto defektinio akto matyti, jog jis buvo pasirašytas YAWAL S.A. atstovo Baltijos šalims ir atestuoto gamintojo UAB „Gipura“ technikos direktoriaus, o gaminys „Armonikinės durys 5-0“ buvo gamintos būtent pagal YAWAL S.A. gamybinę dokumentaciją; „Armonikinių durų 5-0“ trūkumai atsirado jų gamybos proceso metu, t. y. prieš jas įsigyjant ieškovei DM Prosjekter AS. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės ieškinį dalyje dėl nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės, atlyginimo tenkinti visiškai.

18Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

  1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė sąmoningai reiškė nepagrįstą reikalavimą UAB „Toreda“ ir taip piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.
  2. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį įtvirtinta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).
  4. Nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad teikdama ieškinį ieškovė šia teise naudojosi ne pagal jos paskirtį. Dalis ieškinio reikalavimų buvo pripažinti pagrįstais ir patenkinti. Nenustačius ieškovės piktnaudžiavimo procesu pateikiant ieškinį, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti ieškovei baudą.

19Dėl palūkanų priteisimo

  1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudaryta sutartis atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas dėl komercinių sandorių požymių ir ieškovei, kaip kreditorei, reikalaujant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė įstatyme nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, t. y. procesines palūkanas, nes pagal CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 2 d. yra numatyta galimybė taikyti kitokio dydžio palūkanas, kurias numato kiti įstatymai. Pažymėtina, kad pagrindas priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo yra asmeninė atsakovo, kaip skolininko, atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, dėl to ieškovas, kaip kreditorius, negalėjo naudotis jam priklausančiais pinigais ir turėjo kreiptis į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, tuo pažeisdamas kreditoriaus interesus, ir pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas turi mokėti palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai.

20Dėl procesinės bylos baigties

  1. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (peticija Nr. 16034/90); mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (peticija Nr. 20772/92); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
  2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, galutinis sprendimas kartu su papildomu sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

21Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jį atstovavusiai advokatų profesinei bendrijai sumokėjo 1 312,00 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), taigi, maksimali priteistina suma už apeliacinio skundo parengimą negali viršyti 1 106,04 Eur. Kadangi ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šį dydį viršija, įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, turinį, nagrinėto klausimo sudėtingumą, priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 1 106,04 Eur sumos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš apeliantės priteistina 1 106,04 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

22Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

23Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 15 d. galutinį sprendimą (kartu su 2018 m. balandžio 3 d. papildomu sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo) palikti nepakeistą.

24Priteisti iš atsakovės UAB „Toreda“, juridinio asmens kodas 303184850, ieškovei DM Prosjekter AS, juridinio asmens kodas 913705661, 1 106,04 Eur (vieną tūkstantį šimtą šešis eurus, 4 ct) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.