Byla e2-1172-381/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų V. J. T. ir J. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-3218-160/2015 pagal ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovų V. J. T. ir J. T. patikslintą ieškinį atsakovams antstoliams V. Š. ir T. U., BTA Insurance Company SE filialui Lietuvoje, UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir A. V. dėl visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimų, kuriais padidintas įmonių įstatinis kapitalas, pripažinimo negaliojančiais, dėl varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir turtinės žalos atlyginimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančiais ab initio UAB „Transnetas“ visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimus, kuriais 2003 ir 2004 metais buvo padidintas UAB „Transnetas“ įstatinis kapitalas, o taip pat ir kitus dėl šio sprendimo priimtus sprendimus (sprendimą dėl įstatų keitimo dalyje dėl įstatinio kapitalo dydžio, įstatų registravimą viešajame registre ir pan.); 2) pripažinti negaliojančiais ab initio UAB „Vaivorykštė“ visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimus, kuriais 2006 metais buvo padidintas UAB „Vaivorykštė“ įstatinis kapitalas, o taip pat ir kitus dėl šio sprendimo priimtus sprendimus (sprendimą dėl įstatų keitimo dalyje dėl įstatinio kapitalo dydžio, įstatų registravimą viešajame registre ir pan.); 3) pripažinti negaliojančiais ab initio: (i) antstolės V. Š. 2004 m. spalio 28 d. surašytą Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 71-2148; (ii) antstolio T. U. 2005 m. lapkričio 16 d. surašytą Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 71-1126; (iii) antstolės V. Š. 2007 m. rugpjūčio 28 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 71-1126; 4) taikyti piniginę restituciją: (i) solidariai iš atsakovų UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir A. V. priteisti ieškovei V. J. T. skirtumą tarp tikrosios 2004 m. spalio 28 d. vykusiose varžytynėse parduotų UAB „Transnetas“ 720 vnt. akcijų rinkos vertės (gavimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu vertė buvo didžiausia) ir 72 000 Lt sumos, kurią atsakovas UAB „Tikroji vaivorykštė“ sumokėjo ieškovei V. J. T.; (ii) priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir A. V. ieškovui J. T. skirtumą tarp tikrosios 2005 m. lapkričio 16 d. vykusiose varžytynėse parduotų UAB „Vaivorykštė“ 300 000 vnt. akcijų rinkos vertės (gavimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu vertė buvo didžiausia) ir 180 000 Lt sumos, kurią atsakovas UAB „Vaivorykštė“ sumokėjo ieškovui J. T.; (iii) priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir A. V. ieškovui J. T. skirtumą tarp tikrosios 2007 m. rugpjūčio 28 d. vykusiose varžytynėse parduotų UAB „Vaivorykštė“ 368441 vnt. akcijų rinkos vertės (gavimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu vertė buvo didžiausia) ir 227000 Lt (65743,74 Eur) sumos, kurią atsakovas UAB „Vaivorykštė“ sumokėjo ieškovui J. T.; 5) priteisti solidariai ieškovei V. J. T. iš atsakovų patirtą turtinę žalą (kurios dydis bus nustatytas paskirtos ekspertizės metu), kilusią dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, varžytynėse vykdant ieškovei priklausiusių UAB „Transnetas" akcijų pardavimą 2004 m. lapkričio 28 d.; 6) priteisti solidariai ieškovui J. T. iš atsakovų patirtą turtinę žalą (kurios dydis bus nustatytas paskirtos ekspertizės metu), kilusią dėl šių atsakovų neteisėtų veiksmų, varžytynėse vykdant ieškovui priklausiusių UAB „Vaivorykštė“ akcijų pardavimą 2005 m. lapkričio 16 d. ir 2007 m. rugpjūčio 28 d.; 7) priteisti ieškovei V.J. T. iš atsakovų UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir A. V. patirtą turtinę žalą (kurios dydis bus nustatytas paskirtos ekspertizės metu), kilusią dėl nepagrįsto UAB „Transnetas“ įstatinio kapitalo didinimo 2003 ir 2004 metais; 8) priteisti ieškovui J. T. iš atsakovų UAB „Vaivorykštė“ ir A. V. patirtą turtinę žalą (kurios dydis bus nustatytas paskirtos ekspertizės metu), kilusią dėl nepagrįsto UAB „Vaivorykštė“ įstatinio kapitalo didinimo 2006 metais.

4Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti 40 proc. UAB „Tikroji vaivorykštė“ akcijų bei 9,54 proc. UAB „Vaivorykštė“ akcijų, uždraudžiant šias akcijas parduoti ar kitaip perleisti, jas įkeisti, kitaip apsunkinti ar kitaip apriboti šių akcijų suteikiamas teises. Ieškovai nurodė, jog UAB „Tikroji vaivorykštė“ 2004 m. lapkričio 28 d. įsigijo 720 vnt. UAB „Transnetas“ paprastųjų vardinių akcijų, o UAB „Vaivorykštė“ 2005 m. lapkričio 16 d. įsigijo 300 000 vnt. UAB „Vaivorykštė“ paprastųjų vardinių akcijų, o 2007 m. rugpjūčio 28 d. įsigijo dar 368 441 vnt. akcijų. Kadangi taikius piniginę restituciją, pinigų skirtumas tarp tikrosios varžytynėse parduotų ieškovams priklausiusių akcijų vertės ir sumų, kurios ieškovams buvo sumokėtos, bus nustatytas tik ekspertizės metu, todėl šiuo metu nežinant tikslios sumos, yra prašoma areštuoti UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir UAB „Vaivorykštė“ akcijų dalį, atitinkančią ieškovams priklausiusių įmonių akcijų proporcinę dalį, atitinkamai 40 proc. ir 9,54 proc. Netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai A. V. ir UAB "Vaivorykštė“ neabejotinai perleis akcijas kitiems asmenims, arba suvaržys akcijas jas įkeičiant, arba perkels įmones į užsienio šalis, dėl ko bus apsunkintas galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas, arba apskritai nebus įmanoma jo įvykdyti. Kad tokių veiksmų atsakovai gali imtis, patvirtina byloje esantys patikslinto ieškinio priedai Nr. 58 ir 59, t.y. kad 2013 m. UAB „Vaivorykštė“, kuomet buvo inicijuoti teisminiai ginčai, susiję su įmone UAB „Universal Auto“, nedelsiant turėtas UAB „Universal Auto“ 70 proc. paprastųjų vardinių akcijų, perleido Jungtinėje Karalystėje registruotai, bet neveikiančiai kompanijai; taip pat prasidėjus ginčams su UAB „ECAA Europe“, UAB „Vaivorykštė“, siekdami išvengti akcininko atsakomybės, net 59 procentus visų akcijų perleido J. D., sau pasilikdama tik 1 proc. visų paprastųjų vardinių akcijų. Be to, po patikslinto ieškinio šioje byloje pateikimo, atsakovas A. V. 2015 m. kovo 10 d. sprendimu sumažino UAB „Tikroji vaivorykštė“ įstatinį kapitalą 1 278 672 Eur suma, o tokie veiksmai neabejotinai turės įtakos nustatant akcijų vertę.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi netenkino ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tam, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtina nustatyti ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Ieškovai ieškiniu ginčija eilę sandorių, atliktų dar 2003-2006 metais, taip pat prašo skirti ekspertizę akcijų vertei nustatyti bei išreikalauti iš atsakovų eilę dokumentų. Todėl neišnagrinėjus bylos iš esmės nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovų ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir šioje situacijoje taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų nepagrįsta.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8Atskirajame skunde apeliantai V. J. T. ir J. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tekinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš esamų duomenų byloje negalima nustatyti, ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Ieškinyje yra aiškiai išdėstytos visos ginčo aplinkybės, aiškiai nurodyta, kokie 2003 - 2006 metais sudaryti sandoriai yra ginčijami, iš pateiktų duomenų matyti, kad ginčijamų sandorių metu perduotos akcijos buvo perleistos net keliolika kartu mažesne verte, kad akcijų perleidimas akivaizdžiai yra neteisėtas, be to yra pateikti visi kiti su bylos dalyku susiję rašytiniai įrodymai, o tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas disponuoja pakankamu kiekiu duomenų, jog būtų galima išspręsti ieškinio tikėtino pagrįstumo klausimą.
  2. Taikius piniginę restituciją, pinigų skirtumas tarp tikrosios varžytynėse parduotų ieškovams priklausiusių akcijų vertės ir sumų, kurios ieškovams buvo sumokėtos, bus nustatytas tik ekspertizės metu, todėl šiuo metu nežinant tikslios sumos, prašoma areštuoti UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir UAB „Vaivorykštė“ akcijų dalį, atitinkančią ieškovams ankščiau priklausiusių įmonių akcijų proporcinę dalį, atitinkamai 40 proc. ir 9,54 proc. Netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai A. V. ir UAB "Vaivorykštė“ neabejotinai perleis akcijas kitiems asmenims, arba suvaržys akcijas jas įkeičiant, arba perkels įmones į užsienio šalis, dėl ko bus apsunkintas galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas, arba apskritai nebus įmanoma jo įvykdyti. Kad tokių veiksmų atsakovai gali imtis patvirtina tai, jog 2013 m. UAB „Vaivorykštė“, kuomet buvo inicijuoti teisminiai ginčai, susiję su įmone UAB „Universal Auto“, nedelsiant turėtas UAB „Universal Auto“ 70 proc. paprastųjų vardinių akcijų perleido Jungtinėje Karalystėje registruotai, bet neveikiančiai kompanijai, o prasidėjus ginčams su UAB „ECAA Europe“, UAB „Vaivorykštė“, siekdama išvengti akcininko atsakomybės, net 59 procentus visų akcijų perleido J. D., sau pasilikdama tik 1 proc. visų paprastųjų vardinių akcijų. Be to, po patikslinto ieškinio pateikimo teismui, atsakovas A. V. 2015 m. kovo 10 d. sprendimu sumažino UAB „Tikroji vaivorykštė“ įstatinį kapitalą 1 278 672 Eur suma, o tokie veiksmai neabejotinai turės įtakos nustatant akcijų vertę.
  3. Už šio atskirojo skundo pateikimą žyminio mokesčio suma yra 28 eurai (CPK 80 str. 2. d.), tačiau atsižvelgiant į tai, jog ieškovai Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-220-943/2015, buvo atleisti nuo 97,08 procentų žyminio mokesčio mokėjimo, todėl analogiškai dėl pateikto atskirojo skundo ieškovai taipogi turėtų būti atleisti sumokėti dalį, lygią 97,08 procento, tad mokėtina žyminio mokesčio dalis sudarytų 0,82 Eur. Įvertinus tai, kad tai mažareikšmė suma, o žyminio mokesčio klausimas jau yra išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismo, tikslinga laikyti, jog ieškovai yra sumokėję pakankamą dalį žyminio mokesčio.

9Atsakovas „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

  1. Apeliantai, skųsdami Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį, kuria buvo atmestas jų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė jokių svarbių argumentų, kurie paneigtų teismo nutartyje išdėstytus motyvus.
  2. Ginčas dėl akcijų, parduotų ginčijamose varžytynėse (antstolė V. Š.), jau yra išspręstas įsiteisėjusia Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nutartimi, kurioje teismas konstatavo, kad nėra jokių neteisėtų antstolės veiksmų.
  3. Ieškovai yra praleidę ieškinio senatį reikalavimams dėl žalos atlyginimo, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnis). Be to, netinkamai suformulavę ieškinio dalyką, ieškovai patikslintu ieškiniu pakeitė ir ieškinio dalyką ir pagrindą, ką draudžia CPK 42 straipsnio 1 dalis.
  4. Ieškovai nuolat piktnaudžiauja teise, tuos pačius klausimus spręsdami pas skirtingus teisėjus, kurie, matomai nežinodami apie paduotus analogiškus dokumentus, neretai priima skirtingus sprendimus. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutarties, teisėjas Henrichas Jaglinskis, spręsdamas ieškovų atskirojo skundo priėmimo klausimą, nurodė ieškovams per 7 dienas ištaisyti trūkumus, t.y sumokėti 21 Eur dydžio žyminį mokestį. Iš minėto teismo rašto „Dėl atskirojo skundo kopijos siuntimo", kuris išsiųstas 2015 m. balandžio 17 d., matyti, kad ieškovų atskirasis skundas yra priimtas ir proceso dalyviams pasiūlyta pateikti atsiliepimus. Duomenų apie tai, kad ieškovai būtų apskundę teisėjo Henricho Jaglinskio priimtą nutartį nėra. Analogišką situaciją ieškovai buvo sukūrę paduodami ieškinį Vilniaus apygardos teismui, kuris sprendė teismingumo klausimą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartimi atsisakė ieškinį priimti, nurodydamas, kad byla teisminga Šiaulių apygardos teismui. Ši nutartis nebuvo skundžiama ir įsiteisėjo, tačiau ieškovai ieškinį pateikė Vilniaus apygardos teismui iš naujo, kurio priėmimo klausimą vėl sprendė teisėja Zita Smirnovienė, tačiau teismingumo klausimas jau nebuvo keliamas, o tik sprendžiama dėl žyminio mokesčio dydžio, atsižvelgiant į ieškovų turtinę padėtį.
  5. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas - užtikrinti ieškinį, būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Jos taikomos tada, kai, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnis). Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemonės, kurios atitinka ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir yra susijusios su sprendimo įvykdymu. Ieškovų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės - areštuoti 40 proc. UAB "Tikroji vaivorykštė" akcijų ir 9,54 proc. UAB "Vaivorykšte" akcijų, kai ieškiniu neprašoma taikyti restitucijos natūra, o yra reikalaujama priteisti piniginę kompensaciją, nėra susijęs su galimo teismo sprendimo vykdymo užtikrinimu.
  6. Taikant laikinąsias apsaugos priemones svarbus ir šalių interesų pusiausvyros balanso kriterijus. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ištyrus aplinkybes, ar ieškovas bus pajėgus atlyginti atsakovo ir/arba trečiųjų asmenų patirtus nuostolius, jei laikinosios apsaugos priemonės iš dalies ar visiškai bus nepagrįstos, o jei negalės, tai kiek tikslingiau (ekonomiškai) yra taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei netaikyti. Kaip matyti iš byloje esančių procesinių teismo dokumentų, ieškovai yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kadangi neišgali jo susimokėti, todėl manytina, kad jie neturės finansinių galimybių atlyginti nuostolius, atsiradusius atsakovams dėl laikinųjų priemonių taikymo. Taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, tai yra teisingumas reikalauja užtikrinti kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-260/2008 ir kt.).

10Atsakovai UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Tikroji vaivorykštė“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties palikti nenagrinėtą, nes jis pateiktas įgaliojimų neturinčio asmens, be to nustatyti atskirojo skundo trūkumus ir įpareigoti apeliantus sumokėti 28 Eur žyminį mokestį, o jo nesumokėjus - atskirąjį skundą palikti nenagrinėtą. Atsisakius atskirąjį skundą palikti nenagrinėtą, atsakovai prašo apeliantų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą iš esmės ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

  1. Procesinio atstovavimo esmė yra ta, jog procesinis atstovas veikia procese atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų. Procesinis atstovavimas apima kelių subjektų tarpusavio teisinius santykius: atstovaujamojo ir atstovo (vidinis atstovavimo aspektas), atstovo ir teismo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis atstovavimo aspektas). Vienas iš svarbiausių atstovavimo civiliniame procese tikslų - teikti atstovaujamajam kvalifikuotą teisinę pagalbą, taip padėti jam vesti bylą, kartu teismui - vykdyti teisingumą. CPK 57 str. 3 d. nustatytu teisiniu reglamentavimu, kad atstovams pagal pavedimą - advokatams arba advokato padėjėjams - atstovaujamojo suteiktų teisių ir pareigų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi, užtikrinamas ne tik tinkamas procesinis atstovavimas, dalyvaujant kvalifikuotiems teisininkams, bet kartu principo, kad „tas, kuris veikia per atstovą, veikia pats" įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5 82/2008). Kai šalį atstovauja advokatas, pateikdamas atstovavimo sutartį, teismas saistomas iš įstatymo nuostatų išplaukiančios pareigos įsitikinti, ar nepažeidžiamos juridinių asmenų atstovavimą teismuose nustatančios imperatyviosios CPK nuostatos, kai kyla pagrįstų abejonių dėl galbūt netinkamos atstovo teismui deklaruojamos teisės atstovauti klientui (išorinis atstovavimo aspektas). Šiuo atveju 2014 m. birželio 23 d. teisinių paslaugų sutartį su ieškinį pasirašiusiu advokatu G. P. sudarė ir pasirašė ne ieškovai V. J. T. ir J. T., bet Ž. A., kuris nėra nei vienas iš CPK 56 str. 1 d. 1 - 7 p. numatytų asmenų, turinčių teisę atstovauti fizinius asmenis teisme, t. y. jis nėra advokatas ar advokato padėjėjas, nėra vienas iš bendrininkų, o jeigu ir turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, nepateikta duomenų, kad yra ieškovų artimasis giminaitis ir/ar sutuoktinis (sugyventinis) ar pan. Nors prie ieškinio yra pridėti 2014 m. kovo 13 d. ieškovų V. J. T. ir J. T. įgaliojimai Ž. A., patvirtinti Šiaulių miesto 1 notarų biure, registro Nr. 1-2869 ir Nr. 1- 2871, ta apimtimi, kuri suteikia Ž. A. teisę atstovauti ieškovus teisme, inter alia kuria suteikiama teisė sudaryti teisinės pagalbos sutartis, ieškovų vardu pareikšti ieškinius ir kt.; teisė sudaryti teisinių paslaugų sutartis su advokatais dėl atstovavimo visose teismo įstaigose; vesti ieškovų bylas su visomis įstatymų suteiktomis teisėmis ieškovui ir kt., taip pat kitos teisės, susijusios su atstovavimu teisme, nesukuria jokių teisinių pasekmių, kadangi fizinio asmens atstovavimą teisme pagal pavedimą reglamentuoja įstatymas, o ne įgaliojimas (atstovavimo sutartis), todėl ta 2014 m. kovo 13 d. ieškovų įgaliojimų Ž. A. dalis, kuria jam suteikta teisė atlikti veiksmus, kuriuos turi teisę atlikti tik CPK 56 str. 1 d. 1 - 7 p. nurodyti asmenys, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, yra negaliojanti ab initio (CK 1.80 str. 1 d.) ir teismas šiomis įgaliojimų dalimis negali vadovautis ex offitio (CK 1.78 str. 1.5 d.).
  2. Pavedimas atstovauti asmenį teisme, kurį duoda ne atstovaujamas asmuo, o to asmens įgaliotinis, vadinamas perįgaliojimu. Kadangi Ž. A. neturi teisės atstovauti ieškovus teisme pagal pavedimą, atitinkamai jis neturi teisės pavesti atstovauti ieškovus kitam asmeniui (perįgalioti), t. y. taikomas principas nemo plus juris ad alium transferre potest quam in se haberet (niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu turi pats). Advokatas G. P., siekdamas pagrįsti savo atstovavimo teisę, turėjo pateikti sutartį (sutartis) su ieškovais, o ne su neturinčiu teisės atstovauti ieškovus teisme asmeniu. Taigi, pradinį ieškinį ir patikslintą ieškinį, o vėliau dar ir atskirąjį skundą pasirašęs adv. G. P. nėra tinkamas ieškovų V. J. T. ir J. T. atstovas.
  3. Apeliantai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už pateiktą atskirąjį skundą būtų sumokėtas 28 Eur žyminis mokestis, todėl apeliantai įpareigotini ištaisyti trūkumus, o jų neištaisius - atskirasis skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtas ir apeliacinis procesas nutrauktas.
  4. Nepagrįstas atskirojo skundo motyvas, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.e2-220-943/2015, apeliantai buvo atleisti nuo 97,08 proc. žyminio mokesčio teikiant pirminį ieškinį mokėjimo, apeliantai turi mokėti ir 97,08 proc. sumažintą žyminį mokestį už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Minėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas vertino tik atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo klausimą konkrečiu atveju, t. y. dėl konkretaus apeliantų procesinio dokumento, t. y. apeliantų teikto ieškinio. Teismas nepasisakė ir negalėjo pasisakyti dėl visų ateityje būsimų apeliantų teikiamų procesinių dokumentų ir apeliantams mokėtinų valstybės nustatytų rinkliavų. Priešingu atveju apeliantai faktiškai bet kada gali teikti bet kokius procesinius prašymus šioje civilinėje byloje, nuolat ir kaskart kelti vis naujus ieškinio reikalavimus, neribotai didinti ieškinio sumą bei nemokėti visiškai jokių valstybės nustatytų rinkliavų. Tai iš esmės prieštarautų šalių lygiateisiškumo principams, teisingumo ir protingumo kriterijams, nes teismas kiekvienu atveju privalo kaskart įvertinti, ar yra pagrindas asmenį atleisti nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, ar ne. Juolab, kai apeliantų finansinė padėtis teoriškai gali keistis, todėl kiekvienu atveju apeliantai privalo įrodyti, kad jų finansinė padėtis, atliekant procesinį veiksmą, yra bloga ar kritinė. Be to, net ir pačių apeliantų minimoje Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartyje konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl asmens prašymo iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, įvertina įrodymų visumą ir jų pagrindu sprendžia, ar asmuo gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį.
  5. Pagrįstai kyla abejonių dėl to, ar apeliantų finansinė padėtis iš tiesų yra bloga ar kritinė, nes apeliantus atstovauja du profesionalūs teisininkai, t. y. tiek advokatas G. P., tiek VšĮ „Nacionalinis teisės centras", kurio vadovas yra teisininkas Ž. A.. Apeliantai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jų finansinė padėtis iš tiesų yra bloga ir kad apeliantas J. T. negauna jokių pajamų ir neturi jokio turto užsienyje, todėl nėra pagrindo atleisti apeliantus nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo.
  6. Deklaratyvus ir itin nekonkretus apeliantų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra nepagrįstas iš esmės, nes vien iš apelianto prašymo formuluotės nėra aišku, kam konkrečiai nuosavybės teise priklausančių UAB „Tikroji vaivorykštė" ir UAB „Vaivorykštė" akcijų dalies areštą apeliantai prašo taikyti, nepateikė jokių įrodymų, kam prašomos areštuoti akcijos priklauso, t.y. apeliantai nesuformulavo aiškaus ir konkretaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl vien dėl to apeliantų prašymas negalėjo būti tenkinamas. Ieškovų motyvas, jog turi būti areštuotina būtent ta procentinė akcijų dalis, kuri apeliantams „priklausė anksčiau“, yra ne tik kad nepagrįstas, bet ir absurdiškas, kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones, gali būti areštuojamas tik šiuo metu egzistuojantis ir konkretų turto savininką turintis turtas, o ne deklaratyviais teiginiais grįstas kažkada ir galimai bei neapibrėžtoje praeityje egzistavęs turtas. Jeigu apeliantai prašo apskritai taikyti laikinąsias apsaugos priemones minėtų atsakovų akcijų atžvilgiu, t. y. nepriklausomai nuo to, kam tos akcijos faktiškai priklausytų, tokiu būdu nebūtų užtikrintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas ir esmė, o prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemones būtų neproporcingos siekiamam tikslui, nes pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovų UAB „Vaivorykštė" ir/ar UAB „Tikroji vaivorykštė" akcijų atžvilgiu, pastariesiems būtų padarytą didžiulė žala jų dalykinei reputacijai.
  7. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo (skolininko) veiksmų arba neveikimo, galimo teismo sprendimo vykdymas realiai gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-360/2007). Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs, jog nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat yra privaloma atsižvelgti ir į CPK 178 straipsnio nuostatas, kurios įpareigoja šalis (šiuo atveju apeliantus), pateikti įrodymus, pagrindžiančius teismo sprendimo neįvykdymo galimybę (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-839/2007). Apeliantai nepateikė absoliučiai jokių objektyvių duomenų, kurie vienareikšmiškai leistų teigti, kad atsakovai iš tiesų vengtų ar mažintų galimybes dėl teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įvykdymo užtikrinimo. Priešingai, apeliantai tik reiškia savo subjektyvią nuomonę, kas jokios teisinės ar įrodomosios reikšmės neturi. Kartu su patikslintu ieškiniu apeliantai taip pat nepateikė visiškai jokių įrodymų, kurie pagrįstų patikslinto ieškinio teiginius apie ieškinyje minimą Jungtinės Karalystės įmonę, kad ji neturi pastoviai dirbančių asmenų, neturi kontaktinių duomenų, įrodymų (teismų sprendimų, rašytinių patvirtinimų ir pan.), kad akcijų perleidimas jai būtų buvęs fiktyvus ir pan.
  8. Apeliantų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai neproporcingai sutrikdys atsakovų veiklą, akivaizdžiai pakenks tiek UAB „Vaivorykštė", tiek UAB „Tikroji vaivorykštė", tiek jų akcininkams, kurių nuostoliai niekada nebus atlyginti, bus suvaržytos akcininkų turtinės ir neturtinės teises (ABĮ 15-16 str.), o patirti nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktiškai niekada nebus atlyginti, kadangi akivaizdu, jog apeliantų finansinė padėtis yra kritinė. Tai savo procesiniuose dokumentuose pripažįsta ir patys apeliantai, nurodydami, kad jie neturi galimybės sumokėti net tokios itin nedidelės 28 Eur dydžio sumos už pateiktą atskirąjį skundą.
  9. CPK 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ir ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui (kreditoriui) palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. jos turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (LR CPK 17 str., 146 str.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atsižvelgiama ne tik į ieškovo (kreditoriaus), bet ir į atsakovo (skolininko) pagrįstus interesus, turtinę padėtį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes atsakovui (skolininkui) ir su jo veikla susijusiems asmenims. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja taikant laikinąsias apsaugos priemones laikytis proporcingumo principo, suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių ir jų masto taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) bei turi atitikti siekiamus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Taigi, nors įstatymų leidėjas siekė nustatyti pakankamai griežtą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką, tačiau šalių lygiateisiškumo užtikrinimo principas reikalauja, kad atsakovo interesai taip pat nebūtų ignoruojami (CPK 17 str.). Tenkinus apeliantų atskirąjį skundą ir skundžiamą nutartį panaikinus, o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinus - minėti universalieji teisės principai būtų akivaizdžiai pažeisti.
  10. Apie prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą ir tikslingumą yra spręstina kiekvienu atveju atskirai, t. y. priklausomai nuo asmens, kurio turto atžvilgiu siekiama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, finansinės padėtis, kadangi teismų praktikoje pažymima, jog prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne tik absoliučiu dydžiu, bet taip pat atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė jam pareikšto reikalavimo suma, lyginant ją su bendrovės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-131/2008). Nesant objektyvių duomenų apie tai, jog atsakovas (skolininkas) imasi veiksmų, kuriais siekiama vengti teismo sprendimo įvykdymo (o šiuo atveju tokių duomenų byloje nėra), tik esant ypatingoms aplinkybėms galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis gali būti sutrikdyta normali komercinė-ūkinė įmonės veikla (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-206/2008). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog atsakovai vengtų vykdyti teismo sprendimą arba jog atlieka kokius tai konkrečius veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, kuris bus priimtas šioje civilinėje byloje, o iš pridedamų UAB „Vaivorykštė" ir UAB „tikroji vaivorykštė" finansinės atskaitomybės dokumentų (balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos) matyti, kad šie atsakovai yra pelningai veikiantys ir itin didelės apimties turtą generuojantys juridiniai asmenys.
  11. Apeliantai savo pareikštu patikslintu ieškiniu prašo taikyti piniginę restituciją, o ne restituciją natūra, todėl turi būti vertintinas atsakovų UAB „Vaivorykštė" ir UAB „Tikroji vaivorykštė" turimas ir buhalterinėje apskaitoje apskaitomas turtas.
  12. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad vien iš ieškovų surinktų ir teismui pateiktų duomenų matyti, kad akcijos perleistos už net keliolika kartų mažesnę vertę. Pažymėtina, kad apeliantų patikslintame ieškinyje minimos akcijos buvo ne perleistos atliekant kokius tai pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitus komercinius sandorius, o jos buvo sąžiningai ir teisėtai įsigytos po viešųjų varžytynių, kurias organizavo valstybės vardu veikiantys antstoliai, kas iš esmės patvirtina akcijas įsigijusių asmenų visišką sąžiningumą ir veikimo įsigyjant akcijas teisėtumą, nes akcijų įsigijimas iš varžytynių buvo viešas ir organizuojamas laikantis absoliučiai visų vykdymo procese turto pardavimą iš varžytynių reglamentuojančių teisės normų. Esant atsakovų sąžiningumo faktui, konstatuotina, kad nėra absoliučiai jokios atsakovų kaltės įsigyjant UAB „Tikroji vaivorykštė" ir/ar UAB „Vaivorykštė" akcijas, neegzistuoja absoliučiai jokie neteisėti atsakovų veiksmai, todėl vien jau dėl atsakovų civilinės atsakomybės visų sąlygų neegzistavimo konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai.
  13. Atskirasis skundas yra akivaizdžiai nemotyvuotas, nes faktiškai vieninteliu atskirojo skundo motyvu apeliantai nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas pakankamai apeliantų pateiktų rašytinių įrodymų ir apeliantų išsakytų argumentų, nepagrįstai padarė išvadą, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkintinas. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį įvertino visus apeliantų pateiktus argumentus ir pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais buvo grindžiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantai, nesutikdami su skundžiama nutartimi, turi detaliai pasisakyti ir motyvuoti, kurie konkrečiai pateikti rašytiniai įrodymai ar apeliantų motyvai teismo buvo neįvertinti, įvertinti klaidingai ar pan. Tačiau tokių konkrečių argumentų bei motyvų apeliantai nenurodė.
  14. Apeliantai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvuoja deklaratyviai komentuodami aplinkybes apie 2003 metais ir 2004 metais vykusias UAB „Transnetas" akcijų varžytynes. Kadangi ieškinio senatis taikoma tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.), turėtų būti taikoma ieškinio senatis ieškinio reikalavimams: (i) dėl UAB „Transnetas" 2003 m. balandžio 29 d. ir 2004 m. spalio 8 d. visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimų pripažinimo negaliojančiais; (ii) dėl UAB „Vaivorykštė" 2006 m. nenurodyto visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais; (iii) dėl 2004 m. spalio 28 d. (kai kur nurodoma 2004 m. lapkričio 28 d.) turto pardavimo iš varžytynių akto, 2015 m. lapkričio 16 d. turto perdavimo išieškotojui akto ir 2007 m. rugpjūčio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais; (iv) dėl reikalavimų dėl žalos atlyginimo pagal 2004 m. spalio 28 d. (kai kur nurodoma 2004 m. lapkričio 28 d.) turto pardavimo iš varžytynių aktą, 2005 m. lapkričio 16 d. turto perdavimo išieškotojui aktą ir 2007 m. rugpjūčio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą ir dėl UAB „Transnetas" įstatinio kapitalo didinimo 2003 ir 2004 m. bei dėl UAB „Vaivorykštė" įstatinio kapitalo didinimo 2006 m.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

13Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą.

15Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

16Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo nutartį, iš esmės vadovaujasi aplinkybe, kad teismas tinkamai prima facie neįvertino ieškinio pagrįstumo, nes byloje pateikti dokumentai bei procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškinys yra pagrįstas. Kaip minėta, tuo atveju, jei ieškovas tikėtinai nepagrindžia pareikšto ieškinio reikalavimo, laikinosios apsaugos priemonės iš esmės negali būti taikomos. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. pats ieškinio reikalavimų pagrįstumas šioje proceso stadijoje nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas procesine prasme. Ieškovai nurodė ieškinyje savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jų manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Tačiau apeliantai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvuoja nurodydami aplinkybes apie 2003 metais ir 2004 metais vykusias UAB „Transnetas“ akcijų varžytynes, ginčija atitinkamus UAB „Transnetas“ bei UAB „Vaivorykštė“ visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimus bei turto pardavimo iš varžytynių aktus, kurie buvo priimti taip pat 2003 – 2006 metais, prašo priteisti žalos atlyginimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog iš esmės yra ginčijami prieš ilgą laikotarpį susiklostę šalių teisiniai santykiai (2003 – 2006 metais), įvertindamas įstatymo nustatytų ieškinio senaties terminų trukmę ir tai, jog yra galimas, atsakovų reikalavimo pagrindu, ieškinio senaties ieškinio reikalavimams taikymas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog kyla abejonių dėl tikėtino ieškinio pagrindimo. Vien ši aplinkybė gali būti vertinama kaip pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal pareikštus ieškovų reikalavimus.

17Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 str. 2 d.). Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-896/2014). Juo labiau, kad ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

18Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinio dalyką sudaro reikalavimas pripažinti negaliojančiais ab initio atitinkamus UAB „Transnetas“ bei UAB „Vaivorykštė“ visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimus, turto pardavimo iš varžytynių aktus, taikyti piniginę restituciją bei priteisti patirtą turtinę žalą. Ieškovai prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė areštuoti 40 proc. UAB „Tikroji vaivorykštė“ akcijų bei 9,54 proc. UAB „Vaivorykštė“ akcijų, uždraudžiant šias akcijas parduoti ar kitaip perleisti, jas įkeisti, kitaip apsunkinti ar kitaip apriboti šių akcijų suteikiamas teises. Taigi, vertinant ieškovų materialųjį reikalavimą taikyti piniginę restituciją ir priteisti turtinę žalą, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių dalykas – UAB „Tikroji vaivorykštė“ bei UAB „Vaivorykštė“ akcijų dalies areštavimas, uždraudžiant šias akcijas parduoti ar kitaip perleisti, jas įkeisti, kitaip apsunkinti ar kitaip apriboti šių akcijų suteikiamas teises, faktiškai nereiškia galimai palankaus ieškovams sprendimo įvykdymo užtikrinimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų argumentais, jog ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nekonkretus, nes iš prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo formuluotės nėra aišku, kam konkrečiai nuosavybės teise priklausančių UAB „Tikroji vaivorykštė" ir UAB „Vaivorykštė" akcijų dalies areštą ieškovai prašo taikyti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-990/2010). Atsižvelgiant į tai, kad turi būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais ir su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, vadovaujantis ekonomiškumo, teisingumo bei protingumo principais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo taikyti ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, o apeliantų argumentai, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovų atžvilgiu bus apsunkintas galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas, arba apskritai nebus jo įmanoma įvykdyti, atmestini kaip nepagrįsti.

19Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, t.y., kad ieškovai prašo taikyti piniginę restituciją (138 727, 99 Eur sumai), o ne restituciją natūra, taip pat prašo priteisti žalos atlyginimą, galima būtų reikalauti areštuoti ieškinio sumą atitinkantį atsakovų turtą. Tačiau pažymėtina, kad nors aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui, o šalis, kurios atžvilgiu jas prašoma taikyti, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Apie prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą ir tikslingumą yra spręstina kiekvienu atveju atskirai, t. y. priklausomai nuo asmens, kurio turto atžvilgiu siekiama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, finansinės padėties. Teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį atsižvelgdamas į tai, ar konkrečiam atsakovui – juridiniam asmeniui - yra didelė jam pareikšto reikalavimo suma, lyginant ją su bendrovės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-131/2008). Atsakovai UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Tikroji vaivorykštė“ kartus su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui finansinės atskaitomybės dokumentus (balansus bei pelo (nuostolių) ataskaitas). Iš byloje esančio atsakovo UAB „Vaivorykštė“ balanso, sudaryto 2015 m. kovo 31 dienai matyti, kad atsakovas turi turto už 20 597 743 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudaro 14 145 609 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 87 219 Eur. Per 2015 metų pirmus tris mėnesius atsakovas UAB „Vaivorykštė“ turėjo pelno už 137 222 Eur, o 2014 metais pelnas sudarė 581 297 Eur. Iš byloje esančio atsakovo UAB „ Tikroji Vaivorykštė“ balanso, sudaryto 2015 m. kovo 31 dienai, matyti, kad atsakovas turi turto už 12 962 886 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudaro 11 534 962 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 32 741 Eur. Nors per 2015 metų pirmus tris mėnesius atsakovas UAB „Tikroji Vaivorykštė“ ir turėjo nuostolių už 12 576 Eur, tačiau 2014 metais pelnas sudarė 10 041 Eur. Taigi, nors atsakovų atžvilgiu yra pareikštas didelis turtinis reikalavimas tačiau, atsižvelgiant į atsakovų finansinę padėtį, jiems pareikšto reikalavimo suma nesudaro prielaidų abejoti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovams, įvykdymo perspektyvomis. Duomenų, kad atsakovai siektų jų turimą turtą paslėpti, perleisti ar kitaip išvengti galimo išieškojimo, ar objektyvių prielaidų manyti, jog ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą pagal galimo patenkinti ieškovų piniginio reikalavimo dydį, nėra.

20Kiti apeliantų argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas jų nevertina. Atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

21Lietuvos apeliacinis teismas kartu atkreipia dėmesį, kad yra nepagrįsti atsakovų UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Tikroji vaivorykštė“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, jog ieškovų atskirasis skundas neturėjo būti priimtas, nesumokėjus už jį įstatyme nustatytos žyminio mokesčio sumos. Nors už atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimą žyminio mokesčio suma yra 28 eurai (CPK 80 str. 2. d.), tačiau atsižvelgiant į tai, jog ieškovai Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-220-943/2015, buvo atleisti nuo 97,08 procentų žyminio mokesčio mokėjimo, todėl analogiškai dėl pateikto atskirojo skundo ieškovai taip pat yra atleisti nuo žyminio mokesčio dalies, lygios 97,08 procento, sumokėjimo. Dalyvaujantį byloje asmenį atleidus nuo žyminio mokesčio ar jo dalies už atliekamą procesinį veiksmą dėl pagrindinio reikalavimo, tokie patys padariniai taikytini ir sprendžiant dėl žyminio mokesčio mokėjimo už atliekamą procesinį veiksmą dėl procesinio (tarpinio) klausimo. Nepagrįsti ir atsakovų argumentai dėl procesinio atstovavimo taisyklių, ieškovams pateikiant atskirąjį skundą, pažeidimo. Taigi, atskirąjį ieškovų skundą buvo pagrindas priimti ir jį persiųsti nagrinėti apeliacine tvarka, tačiau atskirasis skundas netenkintinas dėl jo argumentų nepagrįstumo.

22Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

23Palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančiais... 4. Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi netenkino... 7. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 8. Atskirajame skunde apeliantai V. J. T. ir J. T. prašo panaikinti Vilniaus... 9. Atsakovas „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje atsiliepime prašo... 10. Atsakovai UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Tikroji vaivorykštė“... 11. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 12. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 13. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria... 14. Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui... 15. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų... 16. Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo nutartį, iš esmės... 17. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį... 18. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinio dalyką sudaro reikalavimas... 19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju,... 20. Kiti apeliantų argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties dėl... 21. Lietuvos apeliacinis teismas kartu atkreipia dėmesį, kad yra nepagrįsti... 22. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 23. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį nepakeistą....