Byla 2-131/2008
Dėl neišmokėtos draudimo išmokos

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Č. atstovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-747-54/2008 pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovui UADB „Baltijos garantas“ dėl neišmokėtos draudimo išmokos ir

Nustatė

2Ieškovė kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovo UADB „Baltijos garantas“ 1 200 000 Lt draudimo išmoką bei bylinėjimosi išlaidas. Be to, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą ir/ar kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis.

3Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 4 d. nutartimi netenkino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad atsakovas yra draudimo įmonė, todėl atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą, statusą bei ūkinės veiklos kontrolės lygį, nėra pagrindo abejoti šios įmonės mokumu. Be to, ieškovė nepateikė teismui pagrįstų įrodymų apie tai, jog atsakovas gali perleisti savo turtą kitiems asmenims, arba kitaip pabloginti savo turtinę padėtį. Teismo teigimu, kadangi šiuo konkrečiu atveju nėra duomenų apie teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, todėl, nepagrįstai pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeistos atsakovo teisės ir teisėti interesai.

4Atskiruoju skundu ieškovės atstovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 4 d. nutartį bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skundą grindžia tokiais motyvais:

  1. teismas nepagrįstai nustatė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atsižvelgiama į galimus kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų pažeidimus;
  2. teismų praktikoje pripažįstama, kad didelė ieškinio suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką;
  3. atsakovo turtinė padėtis nėra stabili, tai patvirtina faktas, kad atsakovas teismo sprendimu įpareigotas sumokėti 6 718 000 Lt Klaipėdos teritorinei muitinei. Tuo tarpu atsakovo įstatinis kapitalas tik 5 805 000 Lt, o sumokėjęs skolą (6 718 000 Lt), atsakovas negalėtų įvykdyti galimai palankaus ieškovei sprendimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo.

5Atsiliepimu atsakovas prašo apeliantės atstovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais motyvais:

  1. atsakovas yra perdraudęs savo prisiimtas rizikas pagal draudimo sutartis, todėl nėra rizikos, kad ieškovė negalėtų gauti draudimo išmokos;
  2. atsakovo įstatinis kapitalas nėra vienintelis turtas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki;
  3. skolos mokėjimas Klaipėdos teritorinei muitinei yra išdėstytas, todėl atsakovui nėra pareigos šiuo metu išmokėti visą skolą.

6Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

7CPK144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje preziumuojama, jog būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 24 d. nutartis c .b. R. J. v. UAB „Kranvita“, Nr. 2-48/2008; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 31 d. nutartis c. b. J. K. v. T. R., Nr. 2-51/2008). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šios bendrovės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat šios bendrovės įsipareigojimais. Tokiu atveju didelė ieškinio suma duoda pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).

8Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepakankamai įvertino ieškinio reikalavimo dydį (sumą), nevisapusiškai ištyrė atsakovo finansines galimybes, neatsižvelgė į teismų praktiką. Bylos duomenimis, ieškinio suma yra 1 200 000 Lt, o atsakovo įstatinis kapitalas 5 805 000 Lt, be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 19 d. nutartimi (c. b. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos teritorinė muitinė v. DUAB ,,Baltijos garantas“ , Nr. 3K-3-675/2007) priteista iš DUAB „Baltijos garantas“ Klaipėdos teritorinei muitinei 6 707 118 Lt draudimo išmokos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, be to, netyrė (net nepareikalavo) papildomų duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, neįvertino atsakovo skolų tretiesiems asmenims, o neištyrus bei neįvertinus nurodytų aplinkybių, negalima nustatyti grėsmės būsimo teismo sprendimo pagal ieškovės ieškinį įvykdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad Draudimo įstatymo 35 straipsnio septinta dalis nustato specialią tvarką, pagal kurią draudimo įmonei taikomos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo gauti Priežiūros komisijos išvadą dėl galimo laikinųjų apsaugos poveikio draudimo įmonės finansinei padėčiai ir draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesams. Apygardos teismas, spręsdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, netaikė šio įstatymo.

9Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina, o klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžintinas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes kolegijos nutartyje nurodyti argumentai sudaro pagrindą išvadai, jog apygardos teismas neatskleidė bylos esmės, ir pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teisme negalima išnagrinėti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

Nutarė

11Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 4 d. nutartį ir perduoti bylą tam pačiam apygardos teismui nagrinėti iš naujo klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.