Byla e2-596-381/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutarties, kuria pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą iškelta bankroto byla atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VKK Vilnius“, trečiasis asmuo – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VKK Vilnius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutarties, kuria pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą iškelta bankroto byla atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VKK Vilnius“, trečiasis asmuo – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV) 2017 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „VKK Vilnius“ bankroto bylą.
  2. Ieškovas nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas VSDFV susidarė nuo 2016 m. vasario mėnesio ir nuolat didėjo. 2016 m. kovo 31 d. atsakovė buvo skolinga ieškovui 375,25 Eur socialinio draudimo įmokų ir 13,32 Eur delspinigių, 2017 m. kovo 31 d. 1 922,18 Eur socialinio draudimo įmokų ir 52,79 Eur delspinigių, 2017 m. gruodžio 1 d. 2 278,86 Eur socialinio draudimo įmokų ir 52,79 Eur delspinigių.
  3. Taip pat ieškovas ieškinyje nurodė, kad siekdamas išieškoti įsiskolinimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsniu, taikė priverstinio poveikio priemones atsakovei – kredito įstaigoms buvo teikiami mokėjimo nurodymai dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka iš atsakovės sąskaitų. Paskutinį kartą piniginės lėšos, kurių dydis 3,59 Eur, buvo nurašytos iš atsakovės sąskaitos 2017 m. vasario 17 d. ir buvo iš dalies padengtas 2016 m. balandžio 25 d. mokėjimo nurodymas. Kiti mokėjimo nurodymai yra neapmokėti. Pati atsakovė paskutinį kartą valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, kurios dydis 118,42 Eur, sumokėjo 2017 m. liepos 20 d.
  4. Ieškovas 2016 m. gegužės 3 d. išsiuntė atsakovei raginimą Nr. (7.2) R-6544 dėl 388,57 Eur skolos sumokėjimo geruoju, tačiau skola nebuvo sumokėta. Ieškovas 2016 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. (8.1)3-122959 įpareigojo skolą, kurios dydis 1 285,24 Eur, sumokėti iki 2016 m. lapkričio 30 d., tačiau skola taip pat nebuvo sumokėta.
  5. Ieškovas 2016 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir vykdomąjį dokumentą perdavė vykdyti antstoliui D. Kisieliui. Antstolis 2017 m. balandžio 13 d. informavo ieškovą, kad atsakovė registruotų transporto priemonių neturi, nuosavybės teise atsakovei priklauso du žemės sklypai, esantys Klaipėdos miesto savivaldybėje, kurie nuo 2007 m. įkeisti hipotekos kreditoriui, todėl išieškojimas į juos nėra nukreipiamas. Be to, antstolių informacinės sistemos duomenimis atsakovės atžvilgiu yra vykdomos dar 8 bylos, kuriose bendra išieškotina suma sudaro daugiau nei 300 000 Eur, areštuotose atsakovės banko sąskaitose piniginių lėšų nėra.
  6. Ieškovo vertinimu, atsakovė yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla.
  7. UAB „Parama verslui“ 2018 m. sausio 10 d. pateikė teismui prašymą, kuriame prašė įtraukti UAB „Parama verslui“ trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų byloje ieškovės pusėje, ir iškelti atsakovei bankroto bylą.
  8. Atsakovė 2018 m. sausio 10 d. pateikė teismui prašymą, kuriame prašė skirti papildomą 14 dienų terminą skolai VSDFV sumokėti ir atidėti iki šio termino pabaigos bylos nagrinėjimą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi atsakovei UAB „VKK Vilnius“ iškėlė bankroto bylą.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2007 m. birželio 1 d., VSDFV draudėja atsakovė įregistruota nuo 2007 m. birželio 4 d. Juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2015 m. balandžio 14 d. UAB „VKK Vilnius“ vadovė yra R. R.. Pagrindinė bendrovės veikla – nekilnojamojo turto paslaugos.
  3. Ieškovas, siekdamas iš atsakovės išieškoti valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio nuostatomis, bendrovei taikė priverstinio poveikio priemones – kredito įstaigoms buvo teikiami mokėjimo nurodymai dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka iš draudėjos sąskaitų, vykdomasis dokumentas perduotas vykdyti antstoliui D. Kisieliui. Atsakovei pritaikytos priverstinio poveikio priemonės nebuvo veiksmingos, įsiskolinimas VSDFV liko neapmokėtas.
  4. UAB „VKK Vilnius“ 2017 m. balandžio 12 d. pateikė paaiškinimą ieškovui dėl skolos VSDFV susidarymo ir įsipareigojo skolą sumokėti pagal grafiką, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė.
  5. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas byloje aplinkybes ir įvertinęs atsakovės turėtas galimybes sumokėti įmokas ieškovui, vertino, kad pagrindo patenkinti atsakovės prašymo dėl papildomo 14 dienų termino nustatymo nėra, nes atsakovė jokių įrodymų apie realias galimybes padengti įsiskolinimą VSDFV nepateikė.
  6. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovė UAB „VKK Vilnius“ Juridinių asmenų registrui finansinę ataskaitą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pateikė 2013 m. kovo 24 d. Pagal pateiktą ataskaitą įmonės turtas buvo 828 545 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams sudarė 830 541 Eur, t. y. įsipareigojimai buvo didesni nei įmonės turėtas turtas. Daugiau finansinių ataskaitų atsakovė Juridinių asmenų registrui nėra pateikusi, todėl nustatyti atsakovės realią finansinę padėtį nėra galimybės. Taip pat atsakovė teismui nepateikė atsiliepimo ir jokių duomenų, kurie leistų įvertinti atsakovės finansinę padėtį.
  7. Pagal Valstybinės įmonės Registrų centro 2017 m. lapkričio 28 d. duomenų bazės išrašą, bendrovės vardu nuosavybės teise yra įregistruoti 2 žemės sklypai, esantys Klaipėdos miesto savivaldybėje, kurie nuo 2007 m. įkeisti hipotekos kreditoriui ir areštuoti antstolių. Valstybinės įmonės „Regitra“ 2017 m. lapkričio 28 d. duomenų bazės išrašo duomenimis atsakovės vardu įregistruotų transporto priemonių nėra.
  8. Teismas nurodė, kad nei atsakovei priklausančiose sąskaitose, nei kasoje nėra pakankamai piniginių lėšų sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ieškovui.
  9. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, įvertinęs teismui pateiktus ieškovo argumentus ir duomenis apie atsakovės turto ir įsipareigojimų santykį bei iš viešųjų registrų gautus duomenis, teismas padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki, negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, todėl jai keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas).
  10. Pareiškėjos UAB „Parama verslui“ prašymo įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, teismas netenkino, nurodydamas, kad įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi teisę pateikti įmonės bankroto administratoriui ĮBĮ nustatyta tvarka.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė UAB „VKK Vilnius“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti teikiamas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui ištyrus visus įrodymus byloje nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Įmonė laikoma nemokia tik tada, jeigu jos pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija puse į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iškėlė UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylą, neturėdamas jokių objektyvių duomenų nei apie UAB „VKK Vilnius“ pradelstus įsipareigojimus, nei apie UAB „VKK Vilnius“ turtą, nurodytą įmonės balanse. Skundžiama nutartis priimta formaliai, taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus, skubotai ir pažeidžiant UAB „VKK Vilnius“ bei jos kreditorių interesus. Akivaizdu, kad šioje viešąjį interesą turinčioje byloje teismas buvo neobjektyvus ir šališkas, todėl pažeisti viešojo intereso, teisingumo, protingumo ir teisėtų lūkesčių principai.
    2. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje, nustačius faktines aplinkybes, atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Remdamasi bylos medžiaga atsakovė mano, kad teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, kurios svarbios ginčui išspręsti, nesurinko visų įrodymų, pažeidė CPK 176-185 straipsniuose nurodytas taisykles, netinkamai pritaikė teisės normas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apibendrindama atskirojo skundo argumentus, atsakovė nurodė, kad teismas išnagrinėjo bylą be jokių įrodymų ir remdamasis prielaidomis iškėlė atsakovei UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylą.
  3. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
  4. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad teismas iškėlė UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylą, neturėdamas jokių objektyvių duomenų nei apie UAB „VKK Vilnius“ pradelstus įsipareigojimus, nei apie UAB „VKK Vilnius“ turtą, nurodytą įmonės balanse. Skundžiama nutartis buvo priimta formaliai, taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus, skubotai ir pažeidžiant UAB „VKK Vilnius“ bei jos kreditorių interesus. Šiuo aspektu ieškovas pažymi, kad atsakovė pateikė neišsamią ir tik jai naudingą informaciją, nutylėdama reikšmingus faktus, savaip interpretuodama pradelstų įsipareigojimų esmę. Atsakovė nepateikė duomenų apie jos vykdomą veiklą. Taip pat atskirajame skunde nenurodė, kada ir iš kokių šaltinių galės atsiskaityti su ieškovu ir kitais kreditoriais. Tokiu būdu atsakovė klaidina teismą ir vilkina procesą.
    2. Ieškovo vertinimu, teismas, vadovaudamasis pateikta informacija ir duomenimis apie įmonės turtinę ir finansinę padėtį, remdamasis faktine informacija apie įmonės įsiskolinimus, veiklos rezultatus, įvertinęs pradelstus įsipareigojimus ir duomenis apie priklausantį turtą bei bendrovės mokumo galimybes, padarė teisingą išvadą, kad įmonė yra nemoki, atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nustatytas nemokumo sąlygas ir priėmė nutartį dėl UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylos iškėlimo.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3Atskirasis skundas netenkintinas

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  2. Atskirajame skunde keliamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės VSDFV prašymas dėl bankroto bylos atsakovei UAB „VKK Vilnius“ iškėlimo, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį ribas nenustatyta (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, 338 straipsnis).
  3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės 2011 m. balanso duomenis, viešai prieinamus duomenis apie įmonės valdomą turtą, transporto priemones, padarė išvadą, jog UAB „VKK Vilnius“ yra nemoki, pagal byloje esančius duomenis skolos viršija apskaitytą turto vertę, todėl bendrovė pagal IBĮ 2 straipsnio 8 dalį yra nemoki ir tuo pagrindu jai keltina bankroto byla.
  4. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas dėl atsakovės nemokumo padarė netinkamas išvadas, buvo neobjektyvus ir šališkas, todėl byloje pažeisti viešojo intereso, teisingumo, protingumo ir teisėtų lūkesčių principai.
  5. Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalimi, bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent vienas iš numatytų pagrindų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Taip pat pažymėtina, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne) mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014; 2016 m. vasario 22 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 2-643-798/2016; 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1687-798/2016).
  6. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nurodytų apeliantės atskirojo skundo argumentų, pirmiausia, pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2635/2013). Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013, 2013 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2203/2013 ir kt.). Vadinasi, būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad UAB „VKK Vilnius“ yra moki bei turi realias galimybes toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ieškovą.
  7. ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalis nustato, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus kreditorius (kreditoriai) privalo pateikti įmonei. Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir informaciją apie priimtą pareiškimą paskelbus viešai specialioje interneto svetainėje, pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus įmonės vadovas ar kitas asmuo, turintis teisę veikti įmonės vardu, privalo pateikti įmonės dalyviams jų prašymu (ĮBĮ 8 straipsnio 3 dalis). Kai įmonei yra įteikti ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje ir 8 straipsnio 3 dalyje nurodyti dokumentai, įmonės vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jų gavimo dienos pateikia teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Jeigu įmonės vadovas be pateisinamos priežasties per nurodytą terminą nepateikia teismui nurodytų dokumentų, teismas arba teisėjas gali skirti įmonės vadovui iki 2 896 eurų baudą (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).
  8. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantė neįvykdė ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje jai nustatytos pareigos bei nepateikė teismui duomenų, kurie leistų įvertinti įmonės finansinę būklę, sprendžiant įmonės mokumo klausimą. Apeliantė nepateikė atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat jokių (net minimalių) įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantės finansiniai sunkumai yra tik laikino pobūdžio. Šiuo aspektu sutiktina su ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais argumentais, kad apeliantė nepateikė duomenų apie įmonės vykdomą veiklą bei duomenų, iš kokių šaltinių apeliantė ketina įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Vien apeliantės deklaratyvūs teiginiai, kad teismas įvertino apeliantės mokumo būseną netinkamai, nepateikus šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, nesuteikia pagrindo vertinti, kad įmonė yra moki.
  9. Nors apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „VKK Vilnius“, neturėdamas duomenų apie įmonės turtą, nurodytą įmonės balanse, tačiau teismų praktikoje pažymimas ir tas aspektas, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1179-241/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1966-330/2017).
  10. Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas apeliantės mokumą, rėmėsi VĮ Registrų centrui pateiktais 2013 m. finansinės atskaitomybės ir kitais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš 2011 m. įmonės balanso matyti, kad atsakovė nurodytais finansiniais metais turėjo iš viso turto už 828 545 Eur (2 860 802 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams sudarė 830 541 Eur (2 867 694 Lt). VĮ Registrų centro 2017 m. lapkričio 28 d. duomenimis atsakovės vardu įregistruoti du žemės sklypai, esantys Klaipėdos miesto savivaldybėje, kurie nuo 2007 m. įkeisti hipotekos kreditoriui ir areštuoti antstolių. VĮ „Regitra“ 2017 m. lapkričio 28 d. duomenimis atsakovės vardu registruotų transporto priemonių nėra. Antstolio D. Kisieliaus 2017 m. balandžio 13 d. pranešime ieškovui nurodoma, kad antstolių informacinės sistemos duomenimis apeliantės atžvilgiu vykdomos 8 vykdomosios bylos, kuriose išieškojimo suma sudaro daugiau nei 300 000 Eur, o areštuotose apeliantės banko sąskaitose piniginių lėšų nėra.
  11. Atsižvelgdamas į nustatytą atsakovės turto sudėtį, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „VKK Vilnius“ įsipareigojimų ir turto santykis atitinka nustatytą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumo kriterijų. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, o apeliantė šių įrodymų nepaneigė (CPK 178 straipsnis).
  12. Apeliantės nemokumą patvirtina ir tai, kad po daugelio ieškovės raginimų dėl 2 331,65 Eur skolos (2 278,86 Eur socialinio draudimo įmokų ir 52,79 Eur delspinigių) sumokėjimo, kuri, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturėtų būti didelė veiklą vykdančiam juridiniam asmeniui, įsiskolinimas vis tiek liko nepadengtas.
  13. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias apeliantės nemokumą, iš esmės tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad apeliantės finansinė padėtis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą iškelti apeliantei bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

4Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

5Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai