Byla 2-1583/2014

Dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio technika“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. U. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, civilinėje byloje Nr. B2-872-459/2014 pagal pareiškėjo A. U. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio technika“.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėjas A. U. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovui UAB „Pajūrio technika“ iškėlimo bei bankroto administratoriaus UAB „Vermosa“ paskyrimo. Nurodė, kad antstolė, vykdydama iš atsakovo 32 153 Lt skolos išieškojimą, priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo dėl išieškojimo negalimumo. Pažymėjo, kad visą UAB „Pajūrio technika“ turtą sudaro automobilių detalės, kurios buvo įsigytos 1996 metais, todėl turtas yra nelikvidus, į balansą turtas įtrauktas jo įsigijimo kaina ir neatitinka realios jo vertės. Atsakovas yra nemokus, veiklos nevykdo, visi darbuotojai atleisti ir jam keltina bankroto byla.

5Atsakovas UAB „Pajūrio technika“ su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nesutiko. Buhalterinės apskaitos duomenis pas UAB „Pajūrio technika“ vieną iš akcininkų – pareiškėją A. U. turėtų būti prekių už 199 129,90 Lt. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją perduoti atsakovui įmonės dokumentus ir turtą (prekes), tačiau pareiškėjas pasisavintų dokumentų ir turto negrąžina. Todėl nenurodyti balanse šio pas pareiškėją esančio turto nėra pagrindo. Ieškovo pateiktas antstolės išieškojimo negalimumo aktas nepatvirtina įmonės nemokumo, neaišku, kuo remdamasi antstolė nenukreipė išieškojimo į trumpalaikį įmonės turtą – prekes ir kuo remdamasi padarė išvadą, kad šios prekės nelikvidžios. Šiuo metu įmonės veikla pristabdyta, kad nedidėtų įsiskolinimai, o įmonės veiklos sustabdymas neįrodo, kad įmonė neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 26 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Pajūrio technika“. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog UAB „Pajūrio technika“ vengia atsiskaityti su darbuotojais, kad viešai skelbė bei kitaip pranešė, kad negali atsiskaityti su skolininkais arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Iš atsakovo balanso už 2012 metus matyti, kad turto vertė buvo 353 968 Lt, o mokėtinos skolos ir įsipareigojimai 132 674 Lt. Iš 2013 m. rugsėjo 3 d. sudaryto balanso matyti, kad atsakovo turto vertė 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. rugpjūčio 31 d. sudarė 352 810 Lt, o mokėtinos skolos ir įsipareigojimai - 147 281 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos - 112 703 Lt. Taigi, atsakovo bendras įsipareigojimų dydis 2013 m. rugsėjo 1 d. sudarė apie 41 proc., o 2012 m. gruodžio 31 d. apie 37 proc. į balansą įrašyto turto vertės. Iš 2014 m. balandžio 4 d. sudaryto balanso už 2013 metus matyti, kad atsakovo turto vertė sudarė 307 586 Lt, o mokėtinos skolos ir įsipareigojimai - 129 618 Lt. Todėl teismas sprendė, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai 2012–2013 metais neviršijo ir neviršija pusės į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, o į bylą nepateikta jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad atsakovo balansas neatitinka tikrosios finansinės padėties. Byloje nėra duomenų, kad įmonėje dirbtų darbuotojai su kuriais nebūtų atsiskaitoma. Byloje nėra ginčo, jog UAB „Pajūrio technika“ nevykdo veiklos, o visi darbuotojai yra atleisti. Atsakovas 2014 m. balandžio 4 d. duomenimis skolingas 23 728 Lt valstybinio socialinio draudimo ir 54 872 Lt valstybės biudžetams, tačiau, teismo vertinimu, daugiau nebepatiria išlaidų veiklos organizavimui, mokesčiams, darbo užmokesčiui ir pan. Iš pateiktos kreditorių ir debitorių lentelės matyti, kad įmonės skolos yra 127 908,07 Lt, kurios galimai yra pradelsti įsipareigojimai. To, kad šie įsipareigojimai yra kitokio pobūdžio, neįrodė ir UAB „Pajūrio technika“ akcininkas A. S.. Teismas sprendė, kad pagal 2014 m. balandžio 4 d. balanso duomenis įmonė vis tik yra moki. Teismas taip pat nurodė, kad A. U. įpareigotas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi perduoti atsakovui jo žinioje esančius dokumentus ir turtą. Iš prekių transportavimo įmonės viduje važtaraščio bei prekių likučių aprašo teismas sprendė, kad pas pareiškėją galimai yra tam tikras įmonės prekių kiekis, kurių jis iki šiol negrąžina. Pareiškėjas nepateikė į bylą dokumentų, patvirtinančių priešingai arba kad pas jį esančių prekių vertė yra mažesnė kaip 199 129 Lt. Taigi, A. U. jas grąžinus ir realizavus būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Duomenų, kad įmonė būtų skolinga už patalpų nuomą ir išlaikymą, nėra. Atsižvelgiant į tai, kad nepateikta neginčijamų duomenų apie įmonės nemokumą, nėra duomenų dėl UAB „Pajūrio technika“ vengimo atsiskaityti su darbuotojais, dėl viešo paskelbimo, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų, teismas sprendė, jog nėra pagrindo šalinti iš rinkos finansiškai gyvybingą jos dalyvį.

8III. Atskirojo skundo argumentai

9Pareiškėjas A. U. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birelio 26 d. nutartį panaikinti ir bylą išspręsti iš esmės – iškelti UAB „Pajūrio technika“ bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad yra savarankiška sąlyga bankroto bylos iškėlimui - atsakovas neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
2. A. U. nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. atleista iš UAB „Pajūrio technika“ direktorės pareigų. Todėl atsakovo atsiliepimas ir prie jo pridėti dokumentai pasirašyti bei 2013 m. rugsėjo 19 d. pateikti teismui, kai ji jau nebebuvo įmonės direktorė ir akcininkė. Byloje nėra duomenų, kad įmonė akcininką A. S. įgaliojo atstovauti įmonės interesams teisme. Todėl, apelianto teigimu, byloje nepateiktas atsakovo atsiliepimas ir balansas už 2013 metus, o pateikti „popieriukai“ nepasirašyti, todėl negali būti vertintini kaip įrodymai byloje.
3. Antstolės V. V. surašytas išieškojimo negalimumo aktas; A. U. pateiktas (suklastotas) 2013 m. rugpjūčio 9 d. akcininkų susirinkimo protokolas, kuriame nurodyta, kad ji atleidžiama iš direktorės pareigų, o kitas vadovas neišrinktas bei tai, kad įmonės veikla sustabdoma įrodo, jog UAB „Pajūrio technika“ neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Antstolės surašytas išieškojimo negalimumo aktas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 str. 2 d.), teikiančiu pakankamą pagrindą kreditoriui manyti, kad įmonė negali arba neketina atsiskaityti. Šiame akte nurodyta, kad prekės yra nelikvidžios. Todėl teismas, neturėdamas jokių įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo turtas nebuvo realizuojamas įstatymo nustatyta tvarka, o antstolė negalėjo įsitikinti, kad prekės yra nelikvidžios. Teismas pasisakė dėl antstolės priimto dokumento teisėtumo net neįtraukus į bylą šalies, kurios veiksmus vertino.
4. Teismas nepagrįstai vertino į bylą pateiktą atsakovo balansą už 2012 metus, kuris nėra patvirtintas akcininkų susirinkimo, todėl negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje. Teismas taip pat nepagrįstai vertino 2014 m. balandžio 4 d. sudarytą balansą už 2013 metus, nežinant, kas šį dokumentą parengė, nes nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. įmonė neturėjo vadovo ir kitų darbuotojų. 2013 metais neatlikta atsakovo inventorizacija, todėl, apelianto teigimu, nežinomas ir su įmonę nesusijęs asmuo balanse pateikė nieko nepagrįstus duomenis.
5. Prekių transportavimo įmonės viduje važtaraštis ir prekių likučių aprašas nėra pasirašyti apelianto, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad pas apeliantą galimai yra tam tikras įmonės prekių kiekis. Tol, kol byloje nėra pateiktas dokumentas su apelianto parašu, kad jis priima iš UAB „Pajūrio technika“ turtą, tol jis negali būti atsakingas už svetimą turtą.

10Atsakovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

14Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

16Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalį bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius, tačiau pradedant šį procesą labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant ją kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-842/2008).

17Nagrinėjamoje byloje apeliantas atsakovui prašė iškelti bankroto bylą, nes įmonė neturi turto, kurio pakaktų įsiskolinimo apeliantui padengimo, t. y. dėl įmonės nemokumo. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo įmonės nemokumo fakto ir atsisakė atsakovui iškelti bankroto bylą. Tokią išvadą teismas padarė pagal atsakovo balanse už 2013 metus įrašytus duomenis.

18Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pradelstais įsipareigojimais laikomi tie, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Įstatymas nenustato jokio termino, kiek turi būti pradelsti įsiskolinimai, svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams, kurių reikalavimų atsakovas neginčija, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikoma nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla. Tačiau, kita vertus, visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Taip pat turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan.

19Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus 2012-2013 metų finansinius dokumentus, sprendė, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl nėra pagrindo atsakovui iškelti bankroto bylos ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu.

20Kaip matyti iš pateikto teismui 2014 m. balandžio 4 d. sudaryto balanso už 2013 metus, atsakovo turimas turtas sudaro 307 586 Lt (ilgalaikis turtas 4 825 Lt, trumpalaikis turtas 302 761 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 129 618 Lt. Iš atsakovo pateiktų duomenų apie įmonės kreditorius ir debitorius matyti, kad kreditoriniai reikalavimai sudaro 129 618 Lt, o debitoriniai – 373,86 Lt, t.y. šios sumos atitinka įmonės balanse už 2013 metus įrašytus duomenis. Šalims neginčijant, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad balanse nurodyti įsipareigojimai yra pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams. Taigi, nėra ginčo dėl pradelstų atsakovo įsipareigojimų kreditoriams 129 618 Lt sumai.

21Minėta, sprendžiant atsakovo (ne)mokumo klausimą yra svarbu nustatyti atsakovo turimo turto vertę. Atsakovo, besiverčiančio mažmenine prekyba automobilių atsarginėmis detalėmis, faktiškai turtą sudaro atsargos (prekės) – virš 300 000 Lt, viso balanse nurodyta turto vertė 307 586 Lt. Todėl iš tikrųjų, vien formaliai vertinant paskutinį įmonės balansą, galima teigti, jog atsakovas yra mokus. Tačiau, kaip minėta, klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, bet atsižvelgtina ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, jog sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį yra lyginami įmonės pradelsti įsipareigojimai ir įmonės turimo turto reali vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2514/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2525/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2387 ir kt.). Tuo tarpu šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės (ne)mokumo, tik formaliai lygino įmonės 2013 metų balanse esančio turto vertę (o ne realią turto vertę) su mokėtinomis sumomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas darė išvadas apie atsakovo mokumą neturėdamas duomenų apie realią į balansą įrašyto turto vertę bankroto bylos iškėlimo dienai.

22Esminis rodiklis sprendžiant klausimą dėl atsakovo (ne)mokumo nagrinėjamu atveju faktiškai yra atsakovo prekių vertė. Atsakovo teigimu, pagal buhalterinius apskaitos duomenis pas patį apeliantą turėtų būti prekių už 199 129 Lt, kurias jis įpareigotas perduoti atsakovui Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi. Šiame kontekste pažymėtina, kad jei tokios vertės prekių realiai nėra, pradelsti įmonės įsipareigojimai netgi viršytų atsakovo realiai turimo turto vertę ir tuo atveju, jei šis turtas būtų laikomas likvidžiu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pas apeliantą yra būtent tokios vertės atsakovo prekių, apskritai kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma, minėtoje Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartyje nėra nurodytas perduotino turto sąrašas ir (ar) šio turto vertė. Juo labiau, kad pats atsakovas nurodė, kad šio galimai pas apeliantą esamo turto vertė nustatyta buhalterinės apskaitos duomenimis. Byloje nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apelianto dispozicijoje ir šiuo metu tebėra (jeigu buvo) prekės ir būtent beveik 200 000 Lt vertės. Taigi, pagrįstų abejonių kelia atsakovo argumentai, kad pas apeliantą turėtų būti ir yra prekių 199 129 Lt sumai, o tas abejones ypač sustiprina paties atsakovo atsiliepime nurodomos aplinkybės apie (anot, atsakovo) apelianto nesąžiningumą ir veikimą prieš įmonės interesus, 2014 m. kovo 26 d. prašyme pats apeliantas yra nurodęs, kad išlikusio turto apimtis nėra žinoma. Akivaizdu ir tai, kad bet kuriuo atveju šis turtas nėra įmonės žinioje, taigi, nei įmonė gali juo atsiskaityti su kreditoriais, nei į jį realiai gali būti nukreipiamas išieškojimas. Antra, iš apelianto į bylą pateikto 2012 m. gruodžio 31 d. inventorizacijos aprašo, kurį pasirašė tuo metu atsakovo direktorės pareigas ėjusi A. U., matyti, kad pagal 2013 m. sausio 1 d. apskaitos duomenis faktiškai rasta 305 349,63 Lt vertės atsakovo turto. Duomenų, kad tokios vertės turtas būtų įmonėje šiuo metu, nėra. Pagal 2013 m. rugpjūčio 1 d. prekių transportavimo įmonės viduje važtaraštį, atsakovo teigimu, jo dispozicijoje yra turtas (prekės) 103 260,35 Lt vertės, kuri apeliacinės instancijos teismui taip pat kelia abejonių. Iš 2013 m. rugsėjo 3 d. Išieškojimo negalimumo akto matyti, kad antstolė nustatė, kad piniginių lėšų kredito įstaigose nėra, transporto priemonė bei kiti daiktai realizuoti priverstine tvarka; UAB „Pajūrio technika“ neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą; turimos prekės yra nelikvidžios. Tai, kad ir kitos vykdomosios bylos, kuriose skolininkas UAB „Pajūrio technika“, o išieškotojas valstybė, taip pat užbaigtos išieškojimo negalimumo aktais ir vykdomieji dokumentai grąžinti išieškotojams, patvirtina antstolės V. V. į bylą pateiktas raštas. Nors byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokiu pagrindu antstolė nustatė atsakovo turimas prekių atsargas esant nelikvidžiomis, tačiau šis įrodymas kelia pagrįstų abejonių ir dėl atsakovo balanse apskaitomų atsargų (prekių) realios vertės, atsakovo finansinių galimybių vykdyti savo turtinius įsipareigojimus kreditoriams gera valia ar patenkinti kreditorių reikalavimus netgi priverstine tvarka. Pažymėtina ir tai, kad 2012 - 2013 metai atsakovas dirbo nuostolingai. Pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad 2013 metais atsakovas patyrė 41 518 Lt nuostolį. Lyginant 2013 metais atsakovo pardavimo pajamas su praėjusiais finansiniais metais (2012 m.) matyti, kad jos žymiai sumažėjo, t.y. nuo 40 337 Lt iki 5 151 Lt.

23Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad negali būti laikoma pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada apie atsakovo mokumą, grindžiama iš esmės vien tik formaliai vertinant 2013 metų balansą ir neatsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog atsakovo pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, padarė nenustatęs visų būtinų tokiai išvadai faktinių aplinkybių, t.y. atsakovo į balansą įrašyto turimo turto realios vertės. Pažymėtina, kad tai jau buvo itin akcentuota šioje byloje apeliacinės instancijos teismo 2014 m. kovo 7 d. priimtoje nutartyje, tačiau iš esmės tos aplinkybės liko nenustatytos ir skundžiamoje nutartyje. Be to, ginčo klausimo teisingam išsprendimui svarbios ir kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių tarp šalių ginčo nėra: pas atsakovą nedirba nei vienas darbuotojas, kuris būtų apdraustas valstybinio socialinio draudimu, atsakovo vadovybė nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. atstatydinta iš pareigų bei iki šiol – faktiškai metus laiko - nepaskirta, įmonės veikla sustabdyta, atsakovas 54 872 Lt skolingas valstybės bei 23 728 Lt valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams, pagal antstolio išieškojimo negalimumo aktus atsakovas neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimus vykdomosiose bylose. Teismas šias aplinkybes nors ir konstatavo, tačiau jų reikšmės įmonės būklės ir jos perspektyvos vertinimo kontekste iš esmės nenurodė.

24Apibendrinant darytina išvada, kad nors formaliai pagal atsakovo pateiktą įmonės balansą galima teigti, jog atsakovas yra moki įmonė, tačiau dėl aukščiau paminėtų priežasčių bylos duomenys neleidžia pakankamai pagrįstai nuspręsti apie realią atsakovo mokumo būklę. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įmonių bankrotą reglamentuojančias teisės normas, nes nenustatė klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo teisingam išsprendimui teisiškai reikšmingų aplinkybių - įmonės turto realios apimties ir vertės bei atsakovo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydžio bylos dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo dienai, neįvertino aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, t. y. neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.). Todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bankroto bylos iškėlimo klausimui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.). Šiame kontekste pastebėtina, kad įstatymas nustato, jog apeliacinės instancijos teismas negali priimti nutarties iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 8 d.),

25Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi išsiaiškinti realią atsakovo turimo turto vertę, pradelstų įsipareigojimų ir turto santykį, aplinkybes dėl atsakovo finansinių sunkumų pobūdžio bei įvertinti, ar atsakovo esama būklė: veiklos bei savo įsipareigojimų kreditoriams nebevykdymas, vadovo ir kitų darbuotojų neturėjimas bei vykdomųjų bylų užbaigimas išieškojimo negalimumo aktais, sudaro sąlygas nepažeidžiant pačios įmonės ir jos kreditorių interesų toliau jai funkcionuoti rinkoje.

26Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

Nutarė

27Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Pajūrio technika“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.