Byla 1A-115/2014
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo), teisėjų: Reginos Gaudutienės, Aloyzo Kruopio, sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant prokurorui Nikolajui Kozliakui, gynėjams Linui Belevičiui, Gediminui Bukauskui, nuteistiesiems V. K., A. K., nukentėjusiosioms D. R., J. R., nukentėjusiųjų atstovams advokatams Vytautui Griežei, Tatjanai Skirtun,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios D. R., nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal

3BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

4BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

5Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė V. K. paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

6A. K. nuteistas pagal

7BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų;

8BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

9Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. K. paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

10Iš nuteistųjų V. K. ir A. K. solidariai priteista neturtinės žalos atlyginimo D. R. 80 000 Lt, P. R. 80 000 Lt, J. R. 100 000 Lt, M. R. 100 000 Lt, nustatant įstatyminei atstovei J. R. uzufrukto teisę į nepilnametei dukrai priteistas lėšas, taip pat D. R. 742 Lt turtinės žalos atlyginimo.

11Iš nuteistųjų V. K. ir A. K. taip pat solidariai priteista J. R. naudai M. R. išlaikymui nuo 2013 m. kovo 22 d. kas mėnesį po 180,16 Lt iki 2022 m. vasario 11 d., t.y. iki M. R. pilnametystės.

12Be to, iš nuteistųjų V. K. ir A. K. priteista po 300 Lt nukentėjusiajam P. R., po 750 Lt nukentėjusiajai J. R. ir po 748,55 Lt valstybei išlaidų advokatų, kurie dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovai, paslaugoms apmokėti.

13Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

14V. K. ir A. K. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nužudė M. R.. Šią nusikalstamą veiką jie padarė tokiomis aplinkybėmis.

152011 m. liepos 30 d., apie 7 val., siekiant atkeršyti M. R. už V. K. sužalojimą prieš tai įvykusio konflikto metu, A. K., paėmęs nelegaliai laikomą šaunamąjį ginklą – nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletą, savo automobiliu L. R. Freelander, valst. Nr. ( - ) kartu su V. K. atvyko į Elektrėnų „( - )“ baikerių klubo organizuoto sąskrydžio vietą, esančią prie ( - ), kur pakviestam ir priėjusiam M. R. stovėjęs priešpriešai V. K. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į galvą o A. K., stovėdamas M. R. už nugaros, tuo pačiu metu, iš nelegaliai laikomo pistoleto tyčia du kartus iššovė į nuo V. K. smūgio patyrusį fizinį skausmą ir praradusį pusiausvyrą M. R., tuo padarydamas nukentėjusiajam šautinę įėjimo žaizdą krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje su stuburo VlI-to krūtininio dešinės pusės slankstelio atskėlimu ir dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimais bei kairio peties šautinę įėjimo žaizdą su krūtinės ląstos minkštųjų audinių, III-čio tarpšonkaulinio raumens, kairio plaučio apatinės skilties, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio, diafragmos ir kepenų sužalojimais, po ko, nugriuvusiam sužalotam M. R., tyčia, kartu su V. K. sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį. Nuo patirtų sužalojimų M. R. mirė iki pristatymo į ligoninę, taip V. K. ir A. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d.

16Be to, V. K. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė L. A. sveikatą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

17Tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje kaltinamųjų pakviestam ir priėjusiam Liudvikui A. V. K. tyčia sudavė alaus buteliu vieną kartą į galvą, padarydamas muštinę žaizdą dešinio antakio srityje ir tokiu būdu nežymiai sutrikdydamas L. A. sveikatą, taip V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.

18Be to, A. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

19A. K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, vietoje ir būdu, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletą ir mažiausiai penkis fabrikinės gamybos 6,35 mm kalibro „Brauningo“ šovinius, kuriuos, neturėdamas leidimo, neteisėtai nešiojo su savimi ir laikė, tame tarpe automobilyje L. R. Freelander, valst. Nr. ( - ) iki 2011 m. liepos 30 d., kuomet neteisėtai nešiodamas šį šaunamąjį ginklą jį panaudojo, du šovinius iššaudamas į M. R., ir po šio nusikaltimo padarymo šaunamojo ginklo atsikratė, taip A. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 str. 1 d.

20Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis dalyje dėl V. K. ir A. K. išteisinimo pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. ir BK 129 str. 2 d. 7 p., taip pat dėl V. K. veikos perkvalifikavimo į BK 129 str. 1 d. ir 140 str. 1 d., o A. K. veikos perkvalifikavimo į BK 129 str. 1 d. keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, netinkamo įrodymų vertinimo, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Be to, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi ir BPK 303 str. 5 d. 1 p., kadangi V. K. ir A. K. neišteisinti, o jų veikos tiek M. R. atžvilgiu, tiek L. A. atžvilgiu buvo perkvalifikuotos.

21V. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis sukurstė A. K. nužudyti M. R. ir L. A. ir veikdamas su juo bendrininkų grupe, pasikėsino juos nužudyti bei nužudė M. R. kitiems žmonėms pavojingu būdu, o būtent:

22Jis, 2011 m., laikotarpyje nuo liepos 29 d. 23 val. iki liepos 30 d. 07 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir supykęs dėl konflikto, kuris įvyko 2011-07-29 apie 23 val. ( - ), ( - ) baikerių klubo organizuotoje sąskrydžio vietoje, ir kurio metu jis nukentėjo, turėdamas tikslą atkeršyti konflikte su juo dalyvavusiems asmenims, pranešė apie tai savo broliui A. K., kuriam telefonu bei susitikęs su juo, papasakojo apie įvykį bei paprašęs pagalbos, fiziškai susidorojant su konflikte dalyvavusiais M. R. ir L. A., įkalbėjo A. K. tai padaryti kartu ir tokiu būdu palenkė jį padaryti nusikalstamą veiką, po ko, veikdamas bendrininkų grupėje su A. K., pastarajam paėmus su savimi nelegaliai laikomą šaunamąjį ginklą - nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletą, automobiliu „L. R. Freelander", valst. Nr. ( - ) kartu atvyko į „Klajoklių" klubo įrengtą sąskrydžio vietą, kur pakviestam, priėjusiam ir jam priešpriešai stovinčiam M. R. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į galvą, o stovėjęs nuo smūgio patyrusiam fizinį skausmą ir praradusiam pusiausvyrą M. R. už nugaros A. K., tuo pačiu metu, sukeldamas pavojų poilsiavusiems ir nieko neįtariantiems aplink įvykio vietą įsikūrusiems kitiems sąskrydžio dalyviams, tyčia du kartus į jį iššovė iš specialiai su savimi paimto nelegaliai laikomo pistoleto, tuo padarydamas nukentėjusiajam šautinę įėjimo žaizdą krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje su stuburo VII-to krūtininio dešinės pusės slankstelio atskėlimu ir dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimais bei kairio peties šautinę įėjimo žaizdą su krūtinės ląstos minkštųjų audinių, IlI-čio tarpšonkaulinio raumens, kairio plaučio apatinės skilties, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio, diafragmos ir kepenų sužalojimais, po ko, nugriuvusiam sužalotam M. R. tyčia, kartu su A. K. sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį, taip sukeldamas nukentėjusiam fizinį skausmą. Tuo pačiu metu, tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą, jis kartu su A. K. priėjo prie atėjusio į įvykio vietą L. A., ir A. K. įrėmus pastarajam į kaktą to paties šaunamojo ginklo - nelegaliai laikomo pistoleto vamzdžio laibgalį bei pabandžius, tačiau nepavykus iššauti, V. K. turimu rankoje alaus buteliu tyčia sudavė vieną smūgį L. A. į galvą, padarydamas jam muštinę žaizdą dešinio antakio srityje. Nuo patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo M. R. iki buvo atvežtas į ligoninę mirė, o L. A. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokiu būdu, V. K., sukurstęs A. K. padaryti nusikalstamą veiką ir veikdamas su juo bendrininkų grupe, bendrais veiksmais nužudė M. R. bei pasikėsino nužudyti L. A., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nepriklausančių nuo jo valios priežasčių, nes A. K. nuspaudus pistoleto nuleistuką, šūvis į L. A. neįvyko, be to, į įvykio vietą subėgo daug kitų pašalinių asmenų.

23A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, pasikėsino nužudyti M. R. bei L. A. ir nužudė M. R. kitiems žmonėms pavojingu būdu, o būtent:

24A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011-07-30 apie 07 val., sukurstytas savo brolio V. K. atkeršyti už pastarojo sužalojimą prieš tai įvykusio konflikto metu, veikdamas su V. K. bendrininkų grupe, paėmęs su savimi nelegaliai laikomą šaunamąjį ginklą - nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletą, savo automobiliu „L. R. Freelander", valst. Nr. ( - ) kartu su V. K. atvyko į Elektrėnų ( - ) baikerių klubo organizuoto sąskrydžio vietą, esančią prie ( - ) kur pakviestam ir priėjusiam M. R. stovėjęs priešpriešai V. K. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į galvą, o jis, stovėdamas M. R. už nugaros, sukeldamas pavojų poilsiavusiems ir nieko neįtariantiems aplink įvykio vietą įsikūrusiems kitiems sąskrydžio dalyviams, tuo pačiu metu, iš specialiai paimto nelegaliai laikomo pistoleto tyčia du kartus iššovė į nuo V. K. smūgio patyrusį fizinį skausmą ir praradusį pusiausvyrą M. R., tuo padarydamas nukentėjusiajam šautinę įėjimo žaizdą krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje su stuburo VII-to krūtininio dešinės pusės slankstelio atskėlimu ir dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimais bei kairio peties šautinę įėjimo žaizdą su krūtinės ląstos minkštųjų audinių, IlI-čio tarpšonkaulinio raumens, kairio plaučio apatinės skilties, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio, diafragmos ir kepenų sužalojimais, po ko, nugriuvusiam sužalotam M. R., tyčia, kartu su V. K. sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį, taip sukeldamas nukentėjusiam fizinį skausmą. Tuo pačiu metu, tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą, jis kartu su V. K. priėjo prie atėjusio į įvykio vietą L. A. ir įrėmęs pastarajam į kaktą to paties šaunamojo ginklo - nelegaliai laikomo pistoleto vamzdžio laibgalį, tyčia į jį iššovė, o šūviui neįvykus, V. K. turimu rankoje alaus buteliu tyčia sudavė L. A. į galvą, padarydamas jam muštinę žaizdą dešinio antakio srityje. Nuo patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo M. R. mirė iki buvo atvežtas į ligoninę, o L. A. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokiu būdu, A. K., būdamas sukurstytas savo brolio V. K. ir veikdamas su juo bendrininkų grupe, bendrais veiksmais nužudė M. R. bei pasikėsino nužudyti L. A., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nepriklausančių nuo jo valios priežasčių, nes jam nuspaudus pistoleto nuleistuką, šūvis į L. A. neįvyko, be to, į įvykio vietą subėgo daug kitų pašalinių asmenų.

25Teismas, ištyręs visus surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad 2011 m. liepos 30 d. naktį tarp V. K. ir sąskrydžio (šventės) dalyvių, tame tarpe M. R. ir L. A., įvyko konfliktas, kurį išprovokavo pats neblaivus V. K., reikšdamas šventės dalyviams nepagrįstas pretenzijas, ir kurio metu V. K. buvo nežymiai sužalotas. Taip pat teisingai nustatyta, kad iš karto po įvykio V. K. paskambino savo broliui A. K. ir papasakojo apie konfliktą ir jo pasekmes, po ko, pakviestas baikerių klubo prezidento G. V., kad būtų išvengta tolesnių pasekmių, A. K. buvo nuvykęs į sąskrydžio stovyklavietę, kur bendraudamas su G. V. pažadėjo pakalbėti su savo broliu. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad A. K. su G. V. išsiskyrė draugiškai. Nekelia abejonių ir teismo padaryta išvada, kad tolesnių nuteistųjų veiksmų motyvas (siekiant atkeršyti už V. K. sužalojimą prieš tai įvykusio konflikto metu), patys veiksmai ir elgesys 2011 m. liepos 30 d. ryte tiek baikerių šventės vietoje, tiek ir vėliau patvirtina abiejų brolių tyčios kryptingumą.

26Tačiau teismo išvados, kad V. K. nesukurstė A. K. pasikėsinti į dviejų asmenų (M. R. ir L. A.) gyvybę, kad į baikerių šventę nuteistieji vyko keršyti tik vienam M. R., kad A. K. šaunant į M. R. nekilo pavojus kitų šventėje dalyvavusių asmenų gyvybei ir kad tuoj pat po šūvių į M. R. nebuvo pasikėsinta į L. A. gyvybę, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

27Teismo išvados dėl V. K. nekaltumo dėl sukurstymo nužudyti grindžiamos tuo, kad duomenų apie naktį ir ryte vykusių K. telefoninių pokalbių turinį nėra, todėl, teismo manymu, nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad būtent V. K. įkalbėjo savo brolį A. K. kerštauti. Be to, teismas, kaip patvirtinančią savo išvadą aplinkybe nurodė, kad nuteistųjų parodymai šioje dalyje yra nuoseklūs.

28Teismo išvada, kad nėra neginčijamų įrodymų, leidžiančių kvalifikuoti V. K. veiksmus kaip kurstytojo yra nepagrįsta. Kaip matyti iš liudytojų G. V., L. L., L. B. parodymų, pokalbis naktį tarp G. V. ir A. K. dėl konflikto vyko ramiai, dalykiškai, o atsisveikinta buvo netgi draugiškai (to neneigia ir pats A. K.). Be to, buvo sutarta dėl dar vieno susitikimo po dviejų dienų. Pasak liudytojo L. L., pokalbis vyko apie 3 val. nakties. Nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad po apsilankymo stovyklavietėje ir pokalbio su baikerių klubo prezidentu A. K. konfliktą dėl savo brolio V. K. jau laikė baigtu. Įvertinus abiejų K. telefoninių pokalbių išklotines, darytina išvada, kad V. K. 06.47 val. ir 06.53 val., t.y. jau po A. K. sugrįžimo (iki tol broliai nebendravo nuo 02.04 val.) paskambino savo broliui ir tie du pokalbiai buvo vieni ilgiausių. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent šie du V. K. inicijuoti pokalbiai bei toliau vykęs brolių bendravimas iš esmės pakeitė A. K. susiformavusią ir jo stovyklavietėje pareikštą nuomonę apie konflikto išsprendimą, t.y. jo pabaigą. Pažymėtina ir tai, kad atsižvelgiant į pačių V. K. ir A. K. parodymų apie jų telefoninių pokalbių turinį, matyti, kad V. K. teigia su broliu kalbėjęs apie žvejybą, nors dėl jos buvo sutarta ir aptarta anksčiau, o A. K. - dar ir apie brolio pastangas pasiekti savo namus, nors, kaip matyti iš liudytojo Š. J. parodymų bei paties V. K. parodymų, pastarasis namo buvo atvežtas tuoj pat po jo sužalojimo šventėje, t.y. neužilgo po vidurnakčio. Atsižvelgiant į tai, kad ir visi kiti V. K. ir A. K. duoti parodymai akivaizdžiai neatitiko ištirtais įrodymais nustatytų faktinių įvykio aplinkybių, vien dėl nuteistųjų parodymų nuoseklumo remtis jais, nustatant bet kokią šiam įvykiui reikšmingą aplinkybę, nėra pagrindo.

29Spręsdamas klausimą dėl M. R. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, teismas pagrįstai pažymėjo, kad nužudant žmogų šaunamuoju ginklu trečiųjų asmenų akivaizdoje ne visada taikomas LR BK 129 str. 2 d. 7 p. Tačiau vertinant A. K. šūvių į M. R. aplinkybes, teismas neatsižvelgė į visas konkrečias šio įvykio aplinkybes, o tik nurodė, kad nebuvo objektų, kurie šaudant į M. R. galėjo sudaryti galimybę įvykti rikošetui. Be to, teismas padarė prieštaraujančią faktinėms bylos aplinkybėms išvadą, kad „šūvio" (taip tekste) metu arti nukentėjusiojo kitų žmonių nebuvo.

30Ištirti teisme įrodymai (įvykio vietos apžiūros duomenys, specialistų išvados, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų šventės dalyvių parodymai) leidžia teigti, kad palapinės, kuriose poilsiavo sąskrydžio dalyviai, buvo išsidėsčiusios ne tik už šovusio A. K. nugaros, bet ir už M. R., o atstumas nuo šių palapinių iki A. K. ir M. R. buvo pakankamas pasiekti šaudant net ir iš nelabai didelio kalibro pistoleto. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad šūvių į M. R. metu netoli jo ir iš esmės ta pačia kryptimi nuo A. K. stovėjo A. K.. Aplinkybė, kad šaunamasis ginklas nesurastas, neturėjo sutrukdyti teismui susidaryti objektyvią nuomonę apie patį nusikaltimo įrankį. Iš balistinio tyrimo išvados Nr. ( - ) seka, kad aptiktos M. R. kūne dvi kulkos ir įvykio vietoje paimtos dvi tūtelės yra fabrikinės gamybos 6,35 mm kalibro „Brauningo" kulkos ir tūtelės, kulkos iššautos iš 6,35 mm kalibro pistoleto su išdėvėtu vamzdžiu. Iš kompleksinio teismo medicinos-balistinio tyrimo išvados Nr. ( - ) matyti, kad šautiniai pažeidimai M. R. odinėje liemenėje ir marškinėliuose padaryti šaunant iš atstumo, kuriame jau nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai. Bylos duomenys įrodo, kad A. K. domėjosi šaunamaisiais ginklais (teiravosi policijoje), buvo kreipęsis dėl oficialaus leidimo šaunamajam ginklui įsigyti ir disponuoti, todėl A. K. parodymai, kad pirkdamas ginklą, jis net neįtarė, kad šis ginklas gali būti šaunamasis, vertinami kritiškai. Nurodytos aplinkybės įrodo, kad būdamas nepatyręs šaulys, tačiau šaudamas du kartus, ne visai iš arti iš ginklo su išdėvėtu vamzdžiu ir matydamas bei realiai įvertinęs aplinką, A. K. negalėjo nesuvokti, kad jo veiksmai kelia realų pavojų akivaizdžiai šūviais pasiekiamų kitų žmonių gyvybėms, todėl veiksmai nužudant M. R. turėjo būti kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 2 d. 7 p.

31Teismas nuosprendyje nepagrįstai ir iš esmės nemotyvuotai konstatavo, kad V. K. ir A. K. 2011-07-30 apie 7 val. atvyko į „Klajoklių" baikerių klubo organizuoto sąskrydžio vietą, esančią prie Elektrėnų marių, siekiant už V. K. sužalojimą atkeršyti tik M. R., kurį nužudė, o išvadai dėl jų pasikėsinimo nužudyti L. A. duomenų nėra.

32Ištirtais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad naktį vykusiame konflikte tarp V. K. ir šventės svečių dalyvavo ne tik M. R., bet ir L. A., kuriuo vaidmuo buvo pakankamai aktyvus. Kaip parodė pats V. K., tik šiuos du asmenis iš visų jį puolusių jis apskritai pažinojo. Vien ta aplinkybė, kad 2011-07-30 ryte atvykę į stovyklavietę V. K. ir A. K. kvietė „G." (M. R.), neparodo ir neįrodo jų ketinimų atkeršyti tik vienam M. R.. Bylos duomenimis įrodyta, kad konfliktas naktį prasidėjo būtent L. A. susitrenkus su V. K. ir baigėsi L. A. išlydėjus V. K. ir Š. J. iš stovyklavietės. Tuo labiau, kad tolesni įvykiai akivaizdžiai įrodė, kad tiek V. K., tiek A. K. veiksmai buvo nukreipti vienodai abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Negalima sutikti ir su teismo argumentais vertinant A. K. ir V. K. veiksmus L. A. atžvilgiu. Savo išvadas šioje dalyje teismas motyvavo tuo, kad L. A. negalėjo kategoriškai patvirtinti, jog A. K. jam buvo įrėmęs į galvą pistoletą, kad pats A. K. savo kaltę dėl šios kaltinimo dalies visą laiką neigė, o liudytojų, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme būtų davę parodymus, kad A. K. pasikėsino šauti į L. A., nėra. Teismas padarė išvadą, kad įvykio vietos apžiūros metu surastas neiššautas šovinys iš „tos pačios rūšies ginklo" (taip tekste), kuriuo buvo nušautas M. R., nėra pakankamas įrodymas pripažinti V. K. ir A. K. kaltais. Be to, teismo manymu, aptikto neiššovusio šovinio atstumas iki kranto 20,75 m yra didesnis nei šis atstumas iki iššautų tūtelių (15,80 m bei 14,80 m), t.y. toje vietoje, kur buvo nužudytas M. R., todėl, atsižvelgiant į teismo nurodytus L. A. parodymus, kad jam į galvą daiktas, panašus į pistoletą, buvo įremtas pasilenkus prie parkritusio M. R., neiššautas šovinys galėjo „iškristi“ nebent toje pačioje vietoje, kur gulėjo M. R., o ne pakankamai dideliu atstumu nuo šios vietos. Analogiško pobūdžio teismo argumentas, kad viso proceso metu A. K. nuosekliai neigė, jog apskritai buvo priėjęs prie L. A., yra nepagrįstas, nes A. K., beje, kaip ir V. K., parodymai ne tik apskritai prieštaravo iš esmės visiems neginčytiniems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms, bet ir pačią įvykio vietą jie nurodė neteisingai.

33Teismo išvada apie nukentėjusiojo L. A. duotų parodymų turinį (dėl A. K. jo atžvilgiu atliktų veiksmų) yra prieštaringa. Iš pradžių teigiama, kad L. A. išvis negalėjo kategoriškai patvirtinti apie pistoleto įrėmimą jam į galvą, tačiau vertinant šovinio ir tūtelių išsidėstymą įvykio vietoje, jau teigiama, kad iš L. A. parodymų seka, jog panašus į pistoletą daiktas buvo įremtas į galvą jam pasilenkus prie gulinčio M. R.. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. A. parodymai (kuriais pagrindo netikėti nėra) apie tai, kad A. K. įrėmė panašų į ginklą daiktą į kaktą jam stovinčiam, prispaudęs jį prie automobilio priekinės dalies (o ne pasilenkus prie M. R.), yra nuoseklūs. A. K. nukreiptą į L. A. ranką su pistoletu matė ir liudytojas L. L.. Beje, pažymėtina, kad šio liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (skirtingai ne kitų apklaustų asmenų parodymų), nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra, tokiu būdu jie, pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2003- 06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.4 p. reikalavimus, liko neįvertinti. Iš nukentėjusiojo L. A. parodymų bei kitų liudytojų parodymų (P. B., S.A. V., L. L.), tame tarpe duotų parodymų patikrinimo vietoje metu, matyti, kad veiksmus nukentėjusiojo L. A. atžvilgiu A. K. ir V. K. atliko ne toje pačioje vietoje, kur gulėjo sužalotas M. R., o kiek toliau automobilio priekinės dalies link. Nukentėjusysis neneigia, kad į jį tuo metu buvo šauta, o tik tvirtina to neprisimenąs, kas, beje, dėl įvykių spartos, jau kilusio triukšmo ir L. A. stresinės būsenos yra visiškai natūralu. Akivaizdu, kad tokioje aplinkoje buvę įvykio vietoje, tame tarpe ir pats L. A., galėjo neišgirsti pistoleto nuleistuko garso nepavykusio šūvio metu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad L. A. patvirtino, jog, įrėmęs ginklą, A. K. tuo pačiu metu jam pasakė, kad ir jis čia kaltas, ir jam taip bus (šiuos adresuotus L. A. žodžius girdėjo ir liudytojas S.A. V.), tačiau teismas šios svarbios aplinkybės spręsti klausimą dėl abiejų nuteistųjų tyčios L. A. atžvilgiu apskritai nevertino, tuo taip pat padaręs paminėto LAT Senato nutarimo pažeidimą.

34Teismas taip pat netinkamai įvertino aptikto įvykio vietos apžiūros metu 6,35 mm kalibro „Brauningo" šovinio reikšmę, o padaręs išvadą, kad pats jo aptikimo faktas, konkreti vieta ir priklausomybė (balistinio tyrimo prasme) nėra pakankamas pagrindas pripažinti A. K. ir V. K. kaltais dėl pasikėsinimo nužudyti L. A., savo išvados iš esmės nemotyvavo. Balistiniu tyrimu (specialisto išvada Nr. ( - )) kategoriškai nustatyta, kad šis šovinys buvo įstatytas į ginklo šovinio lizdą ir bandytas šauti, tačiau ne tos pačios „rūšies“ ginklo, kaip teigiama nuosprendyje, o iš to paties ginklo, kuriame iššautos dvi tūtelės, t.y. ginklo, kuriuo buvo nužudytas M. R.. Vertinant įvykio vietoje užfiksuotus duomenis, specialistų išvadas ir liudytojų parodymus, darytina pagrįsta išvada, kad tūtelės po šūvių į M. R. iš pistoleto buvo automatiškai išmestos į dešinę ir atgal, o ne nukritusios, kaip teigiama nuosprendyje, todėl teismo išvada, kad tūtelių aptikimo vieta yra M. R. nužudymo vieta, yra neteisinga, juolab, kad ji neatitinka ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių (įvykio vietos apžiūros duomenų, nukentėjusiojo L. A. bei liudytojų parodymų). Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad aptiktas įvykio vietoje šautas iš to paties pistoleto, bet neiššovęs šovinys turėtų būti aptiktas ten pat, kur ir tūtelės. Kaip jau minėta, pistoletas L. A. į kaktą buvo įremtas ne toje pačioje vietoje, kur gulėjo M. R., o toliau automobilio priekio link. Be to, L. A. kūno padėtis, o tuo pačiu ir pistoleto kryptis buvo akivaizdžiai kitokie nei M. R.. Neiššovęs šovinys iškristi iš ginklo lizdo L. A. buvimo vietoje negalėjo, o iš ginklo pašalinti jį buvo galima tik iš naujo užtaisant pistoletą, o išmestas jis buvo taip pat į dešinę ir atgal, ta kryptimi, kur ir buvo aptiktas. Objektyviai nustatyta neiššauto šovinio aptikimo vieta, atstumai iki tūtelių ir kt. neprieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nustatytoms aplinkybėms, nes ginklo ir L. A. tarpusavio padėtis buvo kitokia nei ginklo ir M. R.. Šias išvadas patvirtina liudytojų parodymų apie M. R. kūno padėtį automobilio ir vandens telkinio kranto atžvilgiu bei tūtelių ir šovinio aptikimo vietų analizė. A. K. parodymai šioje dalyje, kad šovinys iškrito jam traukiant ginklą iš maišelio prie automobilio vairuotojo pusės priekinių durelių, t.y. priešingoje veiksmams M. R. ir L. A. atžvilgiu automobilio pusėje, akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Paminėtų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. K., tuoj po šūvių į M. R., priėjo prie atėjusio iš pirties vandenyje L. A., įrėmė jam į kaktą tą patį pistoletą ir, pasakęs, kad ir jam (L. A.) „taip reikia", šovė nukentėjusiajam į galvą, o neįvykus šūviui, jo veiksmai vertinami kaip pasikėsinimas į L. A. gyvybę. Kitų apklaustų liudytojų parodymai apie nepavykusį šūvį į L. A., įvykusį šovinio užsikirtimą („asečka“) papildo ištirtus įrodymus ir jiems neprieštarauja, be to, parodymai buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu dar iki balistinio tyrimo atlikimo.

35Teismas, netinkamai įvertinęs ištirtus įrodymus, pagrindžiančius A. K. kaltę dėl pasikėsinimo nužudyti L. A., o tuo pačiu dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą išteisinti jį pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p., ir tuo pačiu padarė nepagrįstą išvadą dėl V. K. vaidmens veikiant L. A. atžvilgiu, pripažinęs jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d. Šioje dalyje teismas prieštaravo savo pirmiau padarytai pagrįstai (aukščiau paminėtai) išvadai, kad kaltinamųjų veiksmai ir jų elgesys, nuvykus į baikerių šventės vietą 2011 m. liepos 30 d. ryte tiek iki M. R. nužudymo, tiek ir vėliau patvirtina abiejų tyčios kryptingumą. Nustatyta (to iš esmės neneigė ir nuteistieji), kad įvykiai V. K. ir A. K. atvykus į įvykio vietą klostėsi labai greitai, ypač po to, kai iš plaukiojančios pirties į krantą atėjo M. R., o netrukus ir L. A.. Iš bylos medžiagos matosi, kad V. K. tik priėjusiam M. R. iš karto sudavė smūgį ranka į veidą, po A. K. šūvių abu nuteistieji sudavė nugriuvusiam sužalotam M. R. smūgius kojomis, o per trumpą laiko tarpą pasirodžiusiam įvykio vietoje L. A. tuoj pat pistoletas buvo įremtas į galvą, A. K. ištarti jo akivaizdžius ketinimus L. A. atžvilgiu patvirtinantys žodžiai pasakyti bei bandoma šauti į galvą, o V. K. tuo pačiu metu sudavė L. A. smūgį buteliu į galvą. Taigi ištirti įrodymai patvirtina, kad tiek A. K., tiek V. K. elgėsi ir veikė analogiškai abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Tokie abiejų nuteistųjų keršto jausmais motyvuoti veiksmai įrodo ne tik jų kryptingumą bei suderinamumą, bet ir jų vieningą tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti tiek M. R., tiek L. A. gyvybes. Jokio spontaniškumo nuteistųjų veiksmuose nebuvo, nebuvo ir vykdytojo eksceso.

36Ištirtų įrodymų visuma ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad teismas nepagrįstai nepripažino V. K. kaltu sukursčius A. K. pasikėsinti nužudyti du asmenis (M. R. ir L. A.) ir nepagrįstai perkvalifikavo V. K. ir A. K. veiksmus (išteisino) iš BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. ir 129 str. 2 d. 7 p. į BK 129 str. 1 d. (o V. K. ir į LR BK 140 str. 1 d.) bei paskyrė jiems neteisingas bausmes.

37Prašo Vilniaus apygardos teismo 2013-03-22 nuosprendį pakeisti. V. K. pripažinti kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. ir BK 129 str. 2 d. 7 p. dėl pasikėsinimo nužudyti M. R. ir L. A. bei dėl M. R. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir nuteisti: pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. laisvės atėmimu 11 m., pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. laisvės atėmimu 14 m. Paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 14 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

38A. K. pripažinti kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. ir BK 129 str. 2 d. 7 p., dėl pasikėsinimo nužudyti M. R. ir L. A. bei dėl M. R. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir nuteisti: pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. laisvės atėmimu 12 m., pagal LR BK 129 str. 2 d. 7 p. laisvės atėmimu 16 m. Paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, tame tarpe su pagal BK 253 str. 1 d. paskirta bausme, ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 16 m., bausmę pirmus 2 (dvejus) metus atliekant kalėjime, likusią bausmę - pataisos namuose.

39Nukentėjusioji D. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nuteistiesiems skyrė pernelyg švelnias, neatitinkančias teisingumo principų, bausmės paskirties ir bausmės skyrimo pagrindų bausmes (BK 41 str., 54 str.). Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas nustatė nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie nužudė M. R. veikdami bendrininkų grupe. Esant tik sunkinančioms aplinkybėms yra pagrindas skirti griežtesnę bausmę nei atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką numatančio straipsnio sankcijos vidurkis (BK 61 str. 2 d.). Tačiau teismas, nuteistąjį V. K. pripažinęs kaltu padarius BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, jam netgi paskyrė švelnesnę bausmę nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Taip pat teismas nepakankamai atsižvelgė į nuteistųjų elgesį iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo padarymo metu, po nusikaltimo padarymo, jų asmenybę charakterizuojančius duomenis. Pažymėtina, kad nuteistieji į nusikaltimo padarymo vietą atvyko turėdami išankstinių nusikalstamų ketinimų, nusikaltimą padarė viešoje vietoje, baikerių sąskrydyje, kur buvo susirinkę daug žmonių, atvirai demonstruodami aplinkiniams teisės normų nepaisymą. Tai parodo nuteistųjų įžūlumą ir ciniškumą. M. R. nušautas dviem šūviais, paleistais vienas po kito, iš esmės kryptingai siekiant sunkiausių pasekmių ir nepaliekant galimybės nukentėjusiajam išgyventi. Po paleistų šūvių nuteistieji dar tyčiojosi ir elgėsi niekinančiai, laistė alų ant gulinčio šūvių pakirsto M. R., spardė jį. Po nusikaltimo padarymo nuteistieji nesuteikė pagalbos, o priešingai, kūrė planus, kaip nuslėpti nusikaltimą, išvengti atsakomybės, sukliudyti išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Veždami M. R. į ligoninę, keletą kartų buvo sustoję, iš liudytojo L. L. parodymų galima daryti išvadą, kad tik dėl šio liudytojo, važiavusio paskui nuteistuosius, buvimo, nusprendė nuvežti nukentėjusįjį į ligoninę. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bylos duomenis nusikaltimas padarytas apie 7.00 val. ryto, o M. R. į ligoninę atvežtas 8.10 val., kai nuo nusikaltimo padarymo vietos iki Elektrėnų ligoninės tėra keleto kilometrų atstumas. Siekdami nuslėpti nusikaltimą, nuteistieji melavo, kad į ligoninę atvežė rastą kelyje gulintį žmogų. V. K. tą pačią dieną apklaustas policijos komisariate taip pat melavo, kad pakelėje rado gulintį žmogų ir atvežė į ligoninę. Po nusikaltimo padarymo abu nuteistieji slapstėsi. Nuteistieji iki proceso pabaigos neprisipažino padarę nusikalstamą veiką, nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, neatgailauja, tikimybės, kad jie artimiausiu metu pasitaisytų, beveik nėra.

40Abu nuteistieji buvo teisti, V. K. net keturis kartus. Nors teistumai išnykę, tačiau tiek šie, tiek kiti byloje esantys duomenys charakterizuoja nuteistųjų neigiamas nuostatas visuomenei priimtinų elgesio bei teisės normų požiūriu. Nuteistuosius pažinoję liudytojai apibūdino juos kaip „problemiškus" žmones, liudytojos- gydymo įstaigos darbuotojos parodė, kad dėl nuteistųjų agresyvaus elgesio ligoninėje joms tekdavo slėptis nuo nuteistųjų (liudytojai G. V., L. Z., A. V.). Be minėtų duomenų apie teistumą, byloje esantys duomenys apie nuteistųjų baustumą administracinėmis nuobaudomis taip pat neigiamai charakterizuoja nuteistuosius. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistieji yra daugybę kartų bausti nuobaudomis už įvairaus pobūdžio administracinės teisės pažeidimus.

41Taigi iš byloje esančių duomenų visumos darytina išvada, kad teisės normų nepaisymas ir jų pažeidimas nuteistiesiems yra tapęs jų elgesio norma, pastarasis nusikaltimas buvo logiška jų gyvenimo būdo pasekmė, jų vertybinės nuostatos po nusikaltimo padarymo nesikeičia. Tai rodo didelį nuteistųjų pavojingumo laipsnį. Sulaikyti šiuos asmenis nuo nusikaltimų darymo ar atimti galimybę daryti nusikaltimus galima tik griežtomis baudžiamosiomis priemonėmis. Jos manymu, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nuteistiesiems turėtų būti skirta maksimali arba artima maksimaliai už atitinkamą nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22d. nuosprendį pakeisti, nuteistiesiems V. K. ir A. K. skirti griežtesnes laisvės atėmimo bausmes.

42Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis dalyje dėl M. R. nužudymo jam ir V. K. veikiant bendrininkų grupe, dėl to, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, dėl paskirtos bausmės dydžio ir neturtinės žalos dydžio yra nepagrįstas.

43Dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo konstatuojant, kad nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupe. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl kaltės neturi kilti abejonių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 Nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.8 punkte konstatuojama, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais turi būti pagrįsta kiekviena kaltinimo aplinkybė.

44Sutinkamai su BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis teismas savo išvadas pagrindžia teisminio nagrinėjimo metu betarpiškai ištirtais įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, nes sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006 irkt.).

45Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, M. R. nužudymas, už kurį nuteisti jis ir jo brolis V. K., buvo padarytas ne jų dviejų veikiant bendrininkų grupe, o apelianto vieno. Todėl skundžiamame nuosprendyje be pagrindo buvo konstatuota bendrininkavimo forma- bendrininkų grupė. Kvalifikuodamas jo veiką kaip įvykdytą bendrininkų grupe, teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas, šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

46BK 24 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendrininkavimo sąvoka- tai yra tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 25 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog bendrininkavimo forma- bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis ar nesulaukusius įstatyme nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Tai reiškia, kad vykdytojas yra asmuo, kuris pats asmeniškai realizavo bent dalį nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymių arba tai padarė per kitus asmenis, kurie nėra baudžiamosios atsakomybės subjektai. Baudžiamosios teisės doktrinoje yra išskiriami būtinieji bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Objektyviai kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, priežastinis ryšys tarp kiekvieno iš bendrininkų atliktų veiksmų ir kilusių nusikalstamų pasekmių yra būtini objektyvieji bendrininkavimo darant nusikaltimą požymiai. Esminis subjektyvusis bendrininkų grupės požymis yra susitarimas padaryti nusikaltimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-377/2007). Nesant susitarimo, negali būti ir bendrininkavimo. Bendrininkavimas yra įmanomas tik bendrininkams bendrai veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia, visus bendrininkus turi sieti psichinis santykis su bendrai daroma nusikalstama veika, jos padariniais, bendrininkus turi sieti ir vidiniai psichiniai santykiai. Keliems asmenims veikiant atskirai, tarp jų nesant jokių susitarimų, jiems neapjungus savo valios bendrai daryti tą pačią veiką, bendrininkavimas yra apskritai neįmanomas. LAT kasacinėse nutartyse yra ne kartą akcentavęs, jog tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra vieno asmens padaryti sužalojimai, teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į bendrininkų susitarimo buvimą, jo turinį, taip pat į tai, kad bendrininkai nusikaltimo darymo metu turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali įvykti bet kurioje stadijoje, iki bus pasiektas norimas rezultatas (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-423/2006). Byloje ištirtais įrodymais yra neabejotinai nustatyta, jog V. K. įvykio metu jokio šaunamojo ginklo neturėjo, į M. R. šūvių neiššovė. Kaip ir konstatuota I-osios instancijos teismo nuosprendyje, tarp apelianto ir kito nuteistojo V. K. nebuvo susitarimo žaloti ar nužudyti M. R. ar kitus asmenis. Be to, teismas pripažino (nuosprendžio 13-as lapas), jog nėra pagrindo išvadai, jog V. K. įkalbėjo apeliantą kerštauti. Apygardos teismas taip pat nurodė, jog A. K. ir V. K. parodymai šia prasme yra nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Teismas taip pat konstatavo, jog nenustatyta įrodymų, kad V. K. iš anksto žinojo apie apelianto turimą šaunamąjį ginklą. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo brolis V. K. jo nekurstė, apie jokį kerštą, kūno sužalojimą kalbėta nebuvo. M. R. nužudymas įvyko spontaniškai, apeliantui neadekvačiai sureagavus į įvykio situaciją, staiga pasiėmus iš automobilio ten buvusį pistoletą ir iš jo staiga paleidus du šūvius į nukentėjusįjį. Iki paleidžiant šūvius V. K. nežinojo apie automobilyje buvusį pistoletą, nematė kaip apeliantas jį pasiėmė ir nešėsi (apeliantas atėjo pro automobilio galą, V. K. būnant nusisukus į kitą pusę). Taigi iki įvykdydamas M. R. nužudymą apeliantas dėl to nebuvo susitaręs su V. K., jų veiksmų nejungė bendras susitarimas, bendra tyčia, todėl nėra esminio bendrininkavimo požymio. Nuosprendyje teigiama, jog V. K. prie apelianto daromo M. R. nužudymo galėjo prisijungti konkliudentiniais veiksmais nusikaltimo darymo momentu, teismas nurodė, jog V. K. po to, kai A. K. peršovė M. R., buvo abejingas galimiems veikos padariniams ir neišreiškė jokio nepritarimo A. K. veiksmams, netgi priešingai- siūlė peršauti M. R. dar ir kojas, spardė gulintį, pylė ant jo alų. Tačiau šie motyvai rodo, jog teismas netinkamai aiškina bendrininkų valios sujungimo ir prisijungimo prie jau daromo nusikaltimo, nesant išankstinio susitarimo, sampratą. Prisijungti prie daromo nusikaltimo yra įmanoma tik iki nusikaltimui pasibaigiant, t.y. iki realizuojant visus objektyvųjį požymį- veiką,- sudarančius veiksmus. Pabaigus nusikaltimą prie jo prisijungti nebeįmanoma, todėl veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės veiksmai, kuriuos kiti asmenys darė jau po nusikaltimo pabaigimo. Teismo motyvuose įvardinti neva V. K. padaryti veiksmai (nors iš tikrųjų nei jis, nei apeliantas tokių veiksmų neatliko)- gulinčio nušautojo spardymas, alaus pylimas, žodiniai komentarai buvo atlikti jau po to, kai M. R. buvo nušautas, taigi, kai nusikaltimas jau buvo baigtas, todėl šie veiksmai negali būti traktuojami kaip prisijungimas konkliudentiniais veiksmais prie daromo nusikaltimo.

47Nuosprendyje nustatyta, kad iki šūvio momento V. K. nieko nežinojo apie ginklą, todėl jis negalėjo žinoti ar nuspėti, kad apeliantas gali šauti į M. R.. Šis nusikaltimas buvo baigtas būtent jam paleidus du šūvius, nuo kurių M. R. mirė. Jokių kitų sužalojimų, kurie būtų susiję su nukentėjusiojo mirtimi, jam nebuvo padaryta. Prie nusikaltimo, nesant išankstinio susitarimo, bendrininkui įmanoma prisijungti tik iki nusikaltimui pasibaigiant. Šiuo atveju V. K. iki šūvių paleidimo konkliudentiniais veiksmais prisijungti prie nusikaltimo negalėjo, nes apie ginklą nežinojo ir jo nematė iki jam (A. K.) paleidžiant šūvius, o paleidus šūvius nusikaltimas jau buvo pabaigtas, todėl po šio momento jis vėlgi negalėjo prisijungti prie jau padaryto nusikaltimo. Kaip matyti iš apelianto bei liudytojų parodymų, tarpas tarp šūvių buvo kelios sekundės, todėl V. K. prie daromos nusikaltimo negalėjo prisijungti ir šiuo momentu. V. K. veiksmai jau to po, kai nusikaltimas buvo pabaigtas (t.y. po to, kai buvo paleisti šūviai), nebegali būti vertinami kaip prisijungimas prie pabaigto nusikaltimo ir jokios įtakos veikos kvalifikacijai negali turėti. Baudžiamasis įstatymas ir teismų praktika tokius atvejus, kai nukentėjusysis miršta nuo padarytų kūno sužalojimų visumos arba kai padaryti keli kūno sužalojimai, kurių kiekvienas galėjo būti mirties priežastimi, vertina kaip bendrą kaltę asmenų, kurie padarė šiuos sužalojimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-191/2008). Kadangi M. R. padaryti tik šautiniai sužalojimai, kuriuos šaudamas į jį padarė apeliantas, o jokių kitų sužalojimų jo kūne nėra, todėl V. K. negali būti pripažintas bendrininkavęs nužudant M. R..

48Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. (kasacinė nutartis Nr. Nr. 2K-P-247/2009). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tarp V. K. atliktų veiksmų ir įvykusių pasekmių jokio priežastinio ryšio nėra. Nuosprendyje nurodyta, jog V. K. sudavus smūgį M. R. per galvą, šis susvyravo ir po to apeliantas į jį paleido šūvius. Tokiu būdu daroma prielaida, jog smūgio sudavimas lyg ir palengvino nužudymo padarymą ar sudarė sąlygas jį padaryti. Tačiau iš liudytojų A. V., P. B. parodymų matyti, jog po smūgio sudavimo M. R. susvyravo, tačiau vėl atsistojo. Be to, šaunant iš šaunamojo ginklo nėra jokio skirtumo ar asmuo stovi, ar guli, ar yra suklupęs, bet kokiu atveju šaunantysis asmuo turi vienodas galimybes jį sužaloti. Kaip jau minėta, pats V. K. asmeniškai neatliko jokio veiksmo, kuris būtų M. R. mirties priežastis, savo veiksmais jis nepalengvino nusikaltimo padarymo, juolab, kad iki nusikaltimo pabaigimo net nežinojo, kad toks nusikaltimas apskritai gali būti daromas. Taigi, nėra dar vieno būtinojo objektyviojo bendrininkavimo požymio.

49Kadangi nėra nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų būtinųjų bendrininkavimo požymių, todėl V. K. negalėjo būti nuteistas dėl M. R. nužudymo, juolab jis negalėjo būti pripažintas šio nusikaltimo bendravykdytoju, taip pat negalėjo būti pripažinta, kad M. R. nužudymas padarytas bendrininkų grupėje. Ši teismo išvada, kad M. R. nužudymas įvykdytas bendrininkų grupėje, yra nepagrįsta, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, padarant šią išvadą buvo neteisingai pritaikytos baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatos. Todėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu ir turi būti pakeistas.

50Dėl neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, konstatuojant, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Konstitucinis Teismas 2003-06-10 nutarime nurodė, kad „konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. Neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas". Teismo pareiga paskirti teisingą bausmę įtvirtinta ir BK 41 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kuriame numatyta, kad bausmė turi užtikrinti ir teisingumo principo įgyvendinimą.

51Teisingumo principas neatskiriamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra viena svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindas. P. K. teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. (Konstitucinio Teismo 1995- 03-08, 1998-10-27, 2003-03-04 nutarimai). Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija) (Konstitucinio Teismo 2004-01-26 nutarimas).

52BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja teismą skiriant bausmę atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Šių aplinkybių turinys yra plačiau aiškinamas 2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje. Motyvuodamas konkrečią bausmę teismas privalo aprašyti šias aplinkybes, įvertinti kiekvienos jų reikšmę ir nurodyti, kurios aplinkybės ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė, paneigianti kitas aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-457/2008, 2K-251/2008, 2K-444/2007, 2K-7-576/2006 ir kt.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

53Teismas ne tik nepagrįstai konstatavo, jog yra apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė - kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje, bet ir nepagrįstai nenurodė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kaip jau minėta, jam inkriminuotus nusikaltimus jis padarė vienas, o ne bendrininkų grupėje, todėl skundžiamame nuosprendyje nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė- veiką padarė bendrininkų grupė,- turi būti pašalinta. Skunde nuteistasis nurodo, kad jo atsakomybę lengvina eilė aplinkybių, kurios nuosprendyje yra nutylėtos ir nepateikta jokių motyvų, kodėl teismas objektyviai nustatytų aplinkybių nevertino kaip jo atsakomybę lengvinančių.

54Ištirtais bylos įrodymais yra nustatyta aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 1 p.- kaltininkas aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių. Byloje yra neginčijamai įrodyta, jog pamatę, kad nuo šūvių M. R. buvo sunkiai sužalotas, apeliantas ir jo brolis V. K. M. R. nedelsdami įkėlė į savo automobilį ir nuvežė tiesiai į Elektrėnų ligoninę, taip bandydami išgelbėti jo gyvybę. Jie atliko visus įmanomus veiksmus, kurie priklausė nuo jų valios ir kuriuos atitinkamoje situacijoje atliktų kiekvienas protingas žmogus, tačiau nukentėjusiojo gyvybės išgelbėti nepavyko dėl sužalojimų sunkumo. Šie objektyviai apelianto ir V. K. atlikti veiksmai turi būti vertinami ne tik kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet įrodo ir tai, jog M. R. nužudymas nebuvo iš anksto planuotas, jog paleisdamas šūvius į M. R. apeliantas veikė netiesiogine, neapibrėžta tyčia ir nesiekė jo mirties, o atvirkščiai, stengėsi jo mirties išvengti ir būtent todėl jį neatidėliotinai gabeno į gydymo įstaigą.

55Taip pat egzistuoja ir BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta aplinkybė - apeliantas prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą. Pabrėžtina, jog apeliantas pats savo noru atvyko į Elektrėnų policijos komisariatą, žinodamas jog bus sulaikytas ir suimtas, atvykęs neatsisakė duoti parodymų, o priešingai- nuo pirmos apklausos davė išsamius parodymus, kuriais pripažino savo padarytos veikos faktines aplinkybes, šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir teisme, jo pozicija visą laiką buvo nuosekli. Apeliantas nepripažino tik nužudymą kvalifikuojančių aplinkybių, kurias teismas ir pašalino iš kaltinimo, t.y. konstatavo, jog šios aplinkybės jam buvo inkriminuotos nepagrįstai, todėl jo prisipažinimas yra nuoširdus ir išsamus. Visus išvardintus veiksmus jis atliko savanoriškai, nebūdamas sulaikytas, pats atvyko į policiją ir prisipažino. Jis visą laiką gailėjosi ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kiek pajėgė būdamas suimtas, ėmėsi veiksmų savanoriškai atlyginti žalą ir tą iš dalies padarė. Jo gailėjimasis dėl padarytos veikos yra ne formalus, o nuoširdus, jis tikrai supranta savo veikos pavojingumą ir žalingumą, dėl įvykdyto nusikaltimo labai išgyvena. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgoje nurodyta (Teismų praktika Nr.28), jog atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai kaltininkas gera valia atvykdamas į valstybės instituciją, nors iš dalies pripažindamas savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, vis dėlto nemažai padeda teisėsaugos institucijoms išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Ta aplinkybė, kad į policijos įstaigą kaltininkas atvyksta praėjus kelioms dienoms po įvykio, nepaneigia pranešimo svarbos išaiškinant nusikaltimą, nes tai jis padarė savo valia (baudžiamoji byla Nr.lA-88/2007). Teismų praktikoje nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo pripažįstamas tada, kai kaltininkas atlieka tam tikrus pozityvius veiksmus, pavyzdžiui, stengiasi atlyginti žalą. Apygardos teismas šią aplinkybę, jog apeliantas savo noru atvyko į policijos įstaigą, nuosprendyje taip pat nutylėjo, teigdamas, jog jis slapstėsi ir buvo sulaikytas, kas prieštarauja bylos duomenims.

56Taip pat egzistuoja ir BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta aplinkybė – iš karto po nužudymo apeliantas per savo brolį nukentėjusiojo draugams laidotuvėms perdavė 3000 Lt, prašydamas šiuos pinigus perduoti M. R. šeimai. Tai patvirtina ir liudytojo R. G. parodymai, kurie yra nutylėti skundžiamame nuosprendyje, nors šis liudytojas buvo apklaustas teisiamajame posėdyje. Tai, kad nukentėjusiojo draugai šiuos pinigus pasisavino ir pasiėmė į baikerių klubą, negali sumenkinti apelianto valios atlyginti žalą. Teisminio nagrinėjimo metu į nukentėjusiosios sąskaitą buvo pervesta dar 14000 Lt, t.y. tokia suma, kurią šiuo metu sugebėjo sumokėti apelianto sutuoktinė siekiant atlyginti padarytą žalą. Visą procesą būdamas suimtas jis neturėjo galimybių gauti didesnės pinigų sumos, kadangi dėl suėmimo neteko visų pajamų šaltinių, o visam jo kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui yra taikomas laikinasis nuosavybės teisių apribojimas, todėl jis neturėjo objektyvių galimybių jam priklausančio turto parduoti ir gautais pinigais atlyginti žalą. Savo skunduose dėl suėmimo jis visą laiką teigė, jog jeigu būtų išleistas iš suėmimo, rastų galimybių atlyginti didesnę žalos dalį, tačiau į tai atsižvelgta nebuvo. Todėl įmanomai didžiausios pinigų sumos sumokėjimas žalos atlyginimui vertintinas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nors apygardos teismas ir nurodė, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nuosprendyje (15-as lapas) taip pat pripažįstama, jog iki nuosprendžio priėmimo nukentėjusiajai J. R. buvo atlyginta dalis turtinės žalos. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajai J. R. jau sumokėta 14 000 Lt turtinės žalos <...>, iš 22 580 Lt išmokų dalis 18 976,80 Lt priteistina kas mėnesį iki M. R. pilnametystės, likusi 13 926,14 Lt turtinės žalos jau yra atlyginta. Tokiu būdu teismas pripažino, jog jis savanoriškai atlygino nukentėjusiajai J. R. padarytą turtinę žalą, ir, sutinkamai su BK 59 str. 1 d. 3 p., privalėjo pripažinti šią aplinkybę kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos.

57Taip pat yra ir BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta aplinkybė - M. R. buvo nužudytas ir dėl jo paties provokuojančio bei rizikingo elgesio. Provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikaltimą. Toks elgesys iš esmės prieštarauja moralės normoms, yra smurtinis ar kitaip pavojingas, įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį ir taip sukeliantis jam emocinę įtampą, pavyzdžiui, nukentėjusiojo asmens fizinio smurto naudojimas prieš kaltininką ar jo artimuosius. Turi būti vertinamas ne tik nukentėjusiojo elgesys prieš pat nusikaltimo padarymą, bet ir ankstesnis elgesys (LAT Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga (Teismų praktika Nr. 28). Nakties metu M. R. su kitais asmenimis sumušė apelianto brolį V. K. ir jam padarė kūno sužalojimus (tai patvirtina V. K., liudytojo N. Z. parodymai, jog konflikte dalyvavo M. R., kuris sužalojo V. K.; nukentėjusiojo L. A. parodymai, kad jis bandė atitraukti žmones nuo V. K., kad pastarojo nemuštų; liudytojo L. L. parodymai, kad M. R. sudavė smūgį V. K.). Toks M. R. elgesys buvo neabejotinai neteisėtas. Dėl tokio M. R. neteisėto elgesio apeliantui skambino G. V., papasakojo, kad brolį primušė, prašė pakalbėti su juo, kad jis nepyktų. Ryte jis matė, kad jo brolio galva buvo sužalota. Pamatęs į stovyklavietę ryte atvykusius apeliantą ir jo brolį V. K., žinodamas, jog jie turi pagrindą bijoti M. R. ir kitų vietoje buvusių baikerių, M. R. su L. A. ėjo link jų demonstruodami savo agresiją. Kaip nustatyta teismo medicinos specialisto išvada, V. R. buvo sunkiame girtumo stovyje. Būtent šie V. R., L. A. ir kitų kartu su jais buvusių asmenų veiksmai leido apeliantui subjektyviai vertinti šią situaciją kaip grėsmingą ir pavojingą užpuolimą, gresiantį jo ir brolio sveikatai, nuo kurio reikia gintis šaunamuoju ginklu.

58Kaip jau minėta, nusikaltimas, nors ir labai sunkus, tačiau buvo padarytas spontaniškai, nesant išankstinės tyčios, veikiant neapibrėžta tyčia, nusikaltimas nebuvo planuotas, jam nebuvo ruoštasi, tartasi, jį nebuvo bandoma paslėpti. Apeliantas nurodo, kad turėjo pakankamo pagrindo subjektyviai tikėti, jog jis ir jo brolis gali būti sužaloti, nes brolis šių asmenų jau buvo sužalotas anksčiau, tačiau apeliantas netinkamai pasirinko neadekvačias užpuolimui gynybos priemones, todėl egzistuoja ir aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 9 p. Nurodytų aplinkybių nepripažinęs atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir be pagrindo pripažindamas jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teismas netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas.

59Be to, teismas nuosprendyje nepagrįstai nutylėjo apie jo asmenybę teigiamai charakterizuojančius duomenis, kurie yra svarbūs skiriant bausmę. Apeliantas yra susituokęs, turi tris vaikus, iš kurių vienos nepilnametės dukters priežiūra ir išlaikymas teismo sprendimu nustatyti jam, o ne buvusiai sutuoktinei. Turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinę darbo vietą, iki suėmimo taip pat ilgą laiką vykdė ir individualią veiklą, t.y. turėjo nuolatines teisėtas pajamas. UAB „Statybos investicija" pateikė pažymą, kurioje nurodė, jog apeliantas darbe charakterizuojamas išimtinai teigiamai, jo vykdytos funkcijos buvo itin svarbios sėkmingam bendrovės darbui. Į bylos medžiagą buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys, jog jis nuolat ilgą laiką vykdė labdaringą veiklą ir asmeninėmis piniginėmis lėšomis savanoriškai padėdavo Elektrėnų vaikų globos namams, už ką yra gavęs ne vieną padėką. Kadangi jis pats buvo užaugęs vaikų namuose, todėl siekė padėti likimo nuskriaustiems vaikams. Taigi jo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės esmingai skiriasi nuo įprastinio nužudymą įvykdžiusio asmens asmenybę apibūdinančių duomenų. Jis yra kur kas mažiau pavojingas visuomenei nei kiti analogiškus nusikaltimus įvykdę asmenys. Šis sunkus nusikaltimas buvo įvykdytas dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, o ne dėl jo antivisuomeninių nuostatų.

60Kaltinamojo pavojingumą nulemia požymiai, apibūdinantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo (ankstesnės nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas, vertybinė orientacija, požiūris į šeimą, darbą, mokslą ir pan.), nusikalstamos veikos padarymo metu (ar apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, ar blaivus ir pan.), bet ir po nusikalstamos veikos padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis ir pan.) (Teismų praktikos skiriant bausmes už kontrabandą tyrimas, „Teismų praktika" Nr. 34). Šių kriterijų išskyrimo svarba pabrėžiama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-61/2006, Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-7- 576/2006). Be abejo, nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrįžtamas pasekmes, tačiau skiriant bausmę būtina atsižvelgti ir į visas kitas aplinkybes, leidžiančias spręsti apie konkretaus nužudymo pavojingumo laipsnį. Tiek lengvinančios aplinkybės, tiek BK 54 str. 2 d. išvardintų aplinkybių, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, visetas rodo ženkliai mažesnį apelianto ir jo padarytos veikos pavojingumą nei panašiais nužudymo panaudojant šaunamąjį ginklą atvejais. Skiriant bausmę turi būti vadovaujamasi teisingumo, proporcingumo ir humanizmo principais. Neatsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas.

61Sutinkamai su BK 61 str. 4 d., jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Kaip jau minėta, teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nepagrįstai pripažino, kad yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl įvertinus visas šias aplinkybes ir pripažinus aukščiau nurodytas aplinkybes lengvinančiomis jo atsakomybę aplinkybėmis bei pašalinus atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, jam, sutinkamai su BK 61 str. 4 d. nuostatomis, turėtų būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, artimesnė BK 129 str. 1 d. numatytos sankcijos minimumui.

62Dėl neturtinės žalos dydžio. Skundžiamu nuosprendžiu nužudytojo M. R. našlei J. R. bei mažametei dukrai M. R. priteista po 100 000 Lt, o nužudytojo tėvams D. R. ir P. R. priteista po 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuosprendžiu nustatytas neturtinės žalos dydis yra pernelyg didelis, neatitinkantis teismų praktikos ir turi būti mažinamas. Pažymėtina, jog nustatant neturtinės žalos dydį, reikšminga aplinkybe turi būti laikoma paties nukentėjusiojo asmens elgesys. Provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys vertintinas kaip neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinantis faktorius. (LAT Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga, Teismų praktika Nr. 29). Todėl turi būti atsižvelgta ne tik į apelianto atliktus veiksmus, bet ir į nukentėjusiojo elgesį bei stovį- jis nakties metu atliko neteisėtus veiksmus jo brolio atžvilgiu ir jį sužalojo, įvykio metu nukentėjusysis kartu su kitais asmenimis eidamas link apelianto ir jo brolio V. K., savo veiksmais skatino įvykdyti nusikaltimą, jį provokavo, sukėlė vaizdą, jog apeliantui iškilo reali grėsmė, nuo kurios būtina gintis, M. R. įvykio metu buvo sunkiame girtumo stovyje.

63Dėl visų aukščiau nurodytų motyvų konstatuotina, jog Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2013-03-22 nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas), teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas) bei jam buvo neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Todėl nuosprendis turi būti pakeistas. Prašo nuosprendį pakeisti iš dalies:

  • pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies konstatavimą, jog M. R. tyčinis nužudymas buvo įvykdytas jam ir V. K. veikiant bendrininkų grupėje;
  • pašalinti iš nuosprendžio konstatavimą, jog yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, jog veiką padarė bendrininkų grupė;
  • pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte (kaltininkas aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių), 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai galisi, padėjo išaiškinti šią veiką), 3 punkte (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą), 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys), 9 punkte (veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas);
  • už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, artimesnę sankcijoje nurodytai bausmės dydžio minimaliai ribai;
  • nustatyti mažesnį nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį.

64N. V. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiama yra nuosprendžio dalis, kuria V. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 1 d.

65Dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 str. 5 d. nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodoma, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nesilaikė ir baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai, kadangi nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas V. K. priskyrė veiksmus, kuriuos, anot teisme apklaustų liudytojų, atliko V. K. brolis A. K..

66Pirma, kaip minėta, teismas konstatavo, kad V. K. siūlė peršauti M. R. kojas. Šią išvadą teismas grindė tariamai duotais liudytojo L. L. parodymais, kad „V. K. prašė A. K. duoti jam ginklą, sakė, kad dar reikia peršauti kojas" (citata iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų liudytojo L. L. parodymų). Tuo tarpu teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad tos pačios apklausos metu 2012-09-14 L. L. du kartus konkrečiai nurodė, kad būtent A. K. sakė, kad M. R. reikia peršauti kojas, kai nukentėjusysis jau gulėjo peršautas. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas S.A. V. (vadovaujantis BPK 276 str., jo parodymai perskaityti 2012-11-05 teismo posėdyje) taip pat parodė, kad būtent A. K. buvo lygtai nusitaikęs į gulinčio M. R. kojas ir sakė „džiaukis, kad neperšoviau kojų" (1 t. 196 b.l.). Taigi, nepriklausomai nuo to, kaip tiksliai buvo pasakyta dėl M. R. kojų peršovimo, bet kokiu atveju šiuos žodžius, remiantis liudytojų parodymais, pasakė ne V. K., o A. K..

67Antra, teismas konstatavo, kad V. K. pylė ant gulinčio peršauto nukentėjusiojo alų, tačiau 2012-11-05 apklaustas liudytojas S.A. V., kuris vienintelis patvirtina alaus pylimo ant peršauto nukentėjusiojo aplinkybę, nurodė, kad alų ant M. R. pylė lyg aukštesnysis iš brolių, pagal jų ūgį atskyrė kiekvieno jų veiksmus (pagal bylos medžiagą nustatyta, kad aukštesnis yra A. K.). Kad A. K., o ne V. K. pylė ant M. R. alų, S.A. V. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (lt. 192-193 b.l.).

68Akivaizdu, kad nuteistajam V. K. nepagrįstai priskirti A. K. atlikti veiksmai buvo vienas esminių teismo motyvų, kurie leido jam vienareikšmiškai konstatuoti, kad V. K. nužudė M. R.. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje aplinkybes, kad V. K. pylė ant peršauto nukentėjusiojo alų ir siūlė peršauti jam kojas, teismas įvertino kaip kaltinamųjų bendrininkavimą nužudant M. R. patvirtinantį faktą. Toks bylos faktinių duomenų supainiojimas lėmė klaidingą teismo vidinį įsitikinimą vertinant įrodymus, todėl laikytinas esminiu BPK pažeidimu, kadangi jis sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti V. K. atžvilgiu teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.).

69Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo kvalifikuojant V. K. veiką pagal BK 129 str. 1 d. Pagal susiformavusią teismų praktiką tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Remiantis mirties dėl sužalojimų visumos doktrina, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai už nužudymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys, jei jie apibrėžta ar neapibrėžta tyčia numatė mirties galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) nutartis byloje Nr. 2K- 423/2006).

70Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne suduotų smūgių visuma, bet konkretūs vieno asmens suduoti smūgiai ir jų padaryti sužalojimai, teismas, darydamas išvadą tik dėl vieno asmens kaltės, esant visai eilei smūgių ir sužalojimų, padarytų kelių asmenų bendrais veiksmais, turi vadovautis ne tik išvada, kas sudavė mirtiną smūgį, bet turi atsižvelgti ir į susitarimo tarp bendrininkų buvimą, jo turinį, taip pat į tai, kad bendrininkai nusikaltimo darymo metu turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Esant susitarimui visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.

71Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. ( - ) matosi, kad M. R. mirė nuo šautinių kiauryminių krūtinės ląstos sužalojimų, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu, širdies tamponada krauju. Jokių kitų sužalojimų, išskyrus du šautinius, M. R. lavone nebuvo.

72Kadangi nukentėjusiojo M. R. mirtį lėmė ne sužalojimų visuma, o du šautiniai sužalojimai, akivaizdu, kad teismas šioje byloje vadovavosi mirtino smūgio doktrina, tačiau nuosprendyje nurodomos teismo išvados dėl V. K. kaltės formos ir tarp nuteistųjų buvusio susitarimo nužudyti M. R. yra prieštaringos ir nepagrįstos.

73Pirmiausia pažymėtina, kad konstatavęs tarp nuteistųjų buvusį susitarimą nužudyti M. R. ir tyčios kryptingumą, kas neabejotinai yra tiesioginės tyčios požymis, teismas tuo pačiu nustatė skirtingas nuteistųjų kaltės formas, t.y. kad A. K. veikė tiesiogine tyčia, o V. K. netiesiogine tyčia. Pagal BK 15 str. 3 d. nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi remiantis teismo logika, V. K. su A. K. susitarė nužudyti M. R., jų tyčia buvo nukreipta į M. R. mirtį, tačiau V. K., veikdamas netiesiogine tyčia, nukentėjusiojo mirties nenorėjo. Skunde nesutinkama su šia teismo išvada ir nurodoma, kad V. K. tyčia apskritai nebuvo įrodyta.

74Dėl tyčios kryptingumo ir susitarimo nužudyti M. R.. Kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, vertinant asmenų, kurių padaryti kūno sužalojimai nebuvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, veiksmus, teismų praktikoje reikalaujama įvertinti, ar jų smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą (LAT nutartis Nr.2K-83/2013, 2K-10-/2012).

75Byloje vienareikšmiškai nustatyta aplinkybė, kad iki šūvių V. K. sudavė M. R. tik vieną smūgį ranka. Jokių M. R. gyvybei pavojingų daiktų V. K. rankose nelaikė ir su savimi neturėjo. Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų nuteistųjų ir liudytojų parodymų aišku, kad nuo V. K. smūgio M. R. į veidą iki A. K. šūvių praėjo tik keletas sekundžių. Netrukus po to A. K. sugriebė nukentėjusįjį L. A., o V. K. sudavė jam buteliu į galvą. Taigi V. K. smurtas M. R. atžvilgiu nebuvo nei ilgai trunkantis, nei intensyvus, V. K. nenaudojo jokių M. R. gyvybei pavojų galinčių kelti daiktų ir tokiu būdu jokie V. K. veiksmai, atlikti iki A. K. šūvių, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui daryti išvadą tarp kaltinamųjų buvus susitarimui nužudyti M. R. ir to, kad V. K. suvokė tiesiogiai dalyvaujantis gyvybės atėmimo procese. Be to, teismas neįrodyta pripažino aplinkybę, kad V. K. sukurstė brolį nužudyti M. R.. Taip pat teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, kad V. K. žinojo apie A. K. turimą šaunamąjį ginklą. Taigi darytina išvada, kad iki mirtinų šūvių į M. R. V. K. nebuvo žinoma, kad A. K. panaudos prieš nukentėjusįjį M. R. šaunamąjį ginklą, t.y. įrankį, kuriuo galima padaryti pavojingus gyvybei sužalojimus. Tokiu būdu, net neginčijant teismo įrodyta pripažintos aplinkybės, kad atvykę broliai A. ir V. K. kvietė ateiti M. R., nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusįjį jie kvietė jau iš anksto susitarę jį nužudyti. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo V. K. tyčios kryptingumo ir susitarimo nužudyti M. R. prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

76Dėl netiesioginės tyčios. Pripažindamas V. K. veikus netiesiogine tyčia nužudant M. R., teismas privalėjo įrodymais pagrįsti tiek intelektualųjį, tiek valinį kaltės momentą. Nustatydamas intelektualųjį netiesioginės tyčios momentą, teismas privalėjo ne tik nustatyti, kad V. K. suvokė savo ar A. K. veikos pavojingumą, bet kad ir numatė M. R. mirties galimybę. Konstatavus, kad V. K. nebuvo žinoma apie A. K. turėtą šaunamąjį ginklą ir galimą jo panaudojimą, kad jis nekurstė brolio žudyti M. R., akivaizdu, jog nebuvo jokio pagrindo ir išvadai, kad V. K. iki brolio šūvių galėjo numatyti M. R. mirtį. Teismas, nuosprendyje pasisakydamas dėl V. K. kaltės, faktiškai taip ir nemotyvavo, kuo remdamasis jis mano, kad V. K. numatė galimą M. R. mirtį.

77Nustatydamas valinį netiesioginės tyčios momentą, teismas turėjo konstatuoti ir motyvuotai pagrįsti, kad V. K. nenorėjo M. R. mirties ir nieko nedarė, kad tokios pasekmės nekiltų, t.y. buvo abejingas galimiems padariniams. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui (LAT nutartys Nr. 2K-22/2013, 2K-386/2012). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje valininis V. K. netiesioginės tyčios momentas grindžiamas tuo, kad po to, kai A. K. peršovė M. R., V. K. buvo abejingas galimiems padariniams ir neišreiškė jokio nepritarimo pastarojo veiksmams. Tokios teismo išvados yra aiškiai nepagrįstos: jeigu teismas konstatavo, kad V. K. nežinojo apie brolio turimą ginklą ir galimą jo panaudojimą, akivaizdu, kad apie ginklą V. K. sužinojo tik po šūvių, t.y. kai nukentėjusiajam M. R. buvo padaryti jo mirtį sukėlę sužalojimai. Taigi nepriklausomai nuo to, ar po M. R. padarytų mirtinų sužalojimų V. K. būtų abejingas ar neabejingas nukentėjusiojo mirčiai, V. K. veikos kvalifikavimui tai negalėjo turėti jokios reikšmės, kadangi po A. K. padarytų šūvių tolimesni V. K. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu su šio mirtimi priežastiniu ryšiu nebuvo ir negalėjo būti susiję. Be to, faktinės bylos aplinkybės, priešingai nei konstatavo teismas, parodo, kad V. K. buvo ne tik kad neabejingas M. R. mirčiai, tačiau ėmėsi visų įmanomų priemonių išvengti M. R. mirties. Nuosprendyje nutylėta, kas neginčijamai nustatyta byloje surinktais įrodymais, kad iš karto po to, kad V. K. suprato, kad M. R. yra sužeistas šūvių, V. K. kartu su broliu nedelsdami įkėlė nukentėjusįjį į automobilį ir nuvežė į ligoninę. Pakeliui sustoję dar bandė nukentėjusįjį gaivinti. Ši aplinkybė aiškiai paneigia V. K. veikus netiesiogine tyčia nužudant M. R., kadangi jau savaime logiška, kad gaivindamas ir gelbėdamas gyvybę M. R., V. K. nebuvo abejingas jo mirčiai. Akivaizdu, kad šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nutylėjo sąmoningai, kadangi ši aplinkybė paneigia teismo padarytas išvadas dėl V. K. tyčios.

78Kadangi, kaip nurodyta aukščiau, byloje surinkti įrodymai paneigia V. K. tyčią (tiek tiesioginę, tiek netiesioginę) dėl M. R. nužudymo, pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs V. K. veiksmus pagal BK 129 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 str. 2 d.) ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

79Prašo Vilniaus apygardos teismo 2013-03-22 nuosprendžio dalį, kuria V. K. pripažintas kaltu padaręs BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, panaikinti ir šioje dalyje V. K. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad V. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

80Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro ir nukentėjusiosios D. R. apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusioji D. R. ir jos atstovas prašo nukentėjusiosios D. R. ir prokuroro apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis A. K. prašo patenkinti jo apeliacinį skundą. Nuteistojo A. K. gynėjas prašo nuteistojo A. K. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo V. K. gynėjas ir pats nuteistasis V. K. prašo V. K. gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusioji J. R. ir jos atstovė prašo prokuroro ir nukentėjusiosios D. R. apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo A. K. ir nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

81N. V. K. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios D. R. apeliaciniai skundai atmetami. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalis, kuria V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d., taip pat nuosprendžio dalis dėl kaltinimo A. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. naikinama iš šiose dalyse priimamas naujas nuosprendis. Nors pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. K. kaltu ir nuteisdamas jį pagal BK 129 str. 1 d., priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog V. K. pagal BK 129 str. 1 d. turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.). Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaręs išvadą, kad A. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. turi būti išteisintas BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje teismas sprendimo A. K. pagal nurodytą kaltinimą išteisinti iš viso neišdėstė. Todėl dėl šios kaltinimo dalies kolegija irgi priima naują nuosprendį ir A. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.). Be to, tenkinant nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinį skundą ir iš dalies tenkinant nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, skundžiamas nuosprendis taip pat keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p.).

82Kolegija pirmiausia pasisako dėl M. R. nužudymo. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. ( - ) matosi, kad M. R. mirė nuo šautinių kiauryminių krūtinės ląstos sužalojimų, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu, širdies tamponada krauju.

83M. R. lavone rasti sužalojimai:

  • šūvio įėjimo žaizda krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje, dešinėje pusėje su VII-to krūtininio slankstelio šoninio paviršiaus atskėlimu ir dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimu;
  • šūvio įėjimo žaizda kairio peties srityje, priekiniame paviršiuje su krūtinės ląstos minkštųjų audinių, III-čio tarpšonkaulinio raumens, kairio plaučio apatinės skilties, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio, diafragmos ir kepenų sužalojimu.

84Sužalojimai padaryti šūviais iš šaunamojo ginklo, užtaisyto kulkomis (kulkos rastos lavono tyrimo metu kepenyse ir dešiniame diafragmos kupole kojytės srityje).

85Sužalojimai padaryti neilgai trukus iki mirties, iš atstumo, kuriame papildomų šūvio faktorių poveikis nebepasireiškė, ir kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu.

86M. R. lavono kraujyje rasta 2,51 prom. etilo alkoholio, šlapime – 2,82 prom. etilo alkoholio.

87Šautinių krūtinės ląstos sužalojimų M. R. negalėjo pasidaryti pats.

88Sužalojimų padarymo metu M. R. galėjo būti vertikalioje arba pusiau vertikalioje padėtyje. Asmuo, paleidęs šūvius, galėjo būti iš nugaros ir iš kairio šono nukentėjusiojo kūno atžvilgiu. (1 t., 25-31 b. l.)

89Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė tokias faktines bylos aplinkybes. Teismas nustatė, kad 2011 m. liepos 30 d. naktį tarp V. K. ir baikerių šventės dalyvių (tame tarpe M. R., L. A.) įvyko konfliktas, kurį išprovokavo neblaivus V. K., reikšdamas šventės dalyviams nepagrįstas pretenzijas. Konflikto metu V. K. buvo nežymiai sužalotas (t. 3 b.l. 122-123). Iš karto po šio įvykio V. K. paskambino broliui A. K. ir papasakojo apie konfliktą. Siekdamas išvengti tolesnių pasekmių baikerių klubo prezidentas G. V. naktį skambino A. K., minėjo apie konfliktą, į ką A. K. atsakė, kad apie tai žino. G. V. pakviestas A. K. naktį nuvyko į šventės vietą ir G. V. pažadėjo pakalbėti su broliu. Šias aplinkybes patvirtina pačių kaltinamųjų, liudytojų Š. J., L. B., G. V., L. Z. ir kitų parodymai. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, naktį broliai K. vienas kitam skambino ne vieną kartą, tačiau duomenų apie jų pokalbių turinį nėra, todėl nėra pagrindo neabejotinai išvadai, jog V. K. įkalbėjo brolį kerštauti. Byloje taip pat nustatyta, kad 2011 m. liepos 30 d. ryte broliai ruošėsi žvejoti A. K. sodyboje, todėl pastarasis savo automobiliu nuvyko pas V. K., matė, jog šiam sužalota galva ir ranka. Brolis pasakė, kad naktį baikerių šventėje buvo sumuštas ir ten galimai pametė raktus. Nuvykę į stovyklavietę nuteistieji kvietė M. R., šiam priėjus V. K. sudavė jam kumščiu į galvą, po ko A. K. du kartus šovė į M. R.. Su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis kolegija sutinka, jas patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Toliau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad M. R. nukritus ant žemės, abu nuteistieji jį spardė, V. K. pylė ant jo alų ir dar siūlė peršauti ir kojas. Kolegija su šiomis teismo išvadomis sutinka tik iš dalies. Įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, kolegija konstatuoja, jog daryti neabejotiną išvadą, kad abu nuteistieji dar spardė nukritusį M. R., o V. K. pylė ant jo alų bei siūlė peršauti ir kojas, nėra pagrindo. Šių aplinkybių nepatvirtina abu nuteistieji, o ir liudytojų parodymai yra prieštaringi. Būent šias aplinkybes nepagrįstai pripažinęs įrodytomis, teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad V. K. buvo nužudymo bendravykdytojas.

90Nuteistasis V. K. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę neigė. Jis nuosekliai parodė, kad 2011 m. liepos 29 d. šventė bendradarbio gimtadienį, paskui aikštelėje gėrė vyną, po to kartu su Š. J. ir kitais pažįstamais nuvyko į baikerių šventę. Ten gėrė alų, o kai susiruošė išvykti, netyčia atsitrenkė į kažkokius žmones, po to apsistumdė su L. A. ir tada jį užpuolė kažkokie vyrai, sumušė, praskėlė galvą. Š. J. jį parvežė į namus, važiuojant paskambino broliui A., pasakė apie konfliktą. Vėliau brolis jam keletą kartų skambino, klausinėjo, ar jis jau namuose. Jis tuo metu buvo namų laiptinėje, miegojo ant fotelio, nes baikerių šventėje pametė buto raktus. Iš anksto buvo susitaręs, kad 30 dienos ryte važiuos su broliu žvejoti, naktį su broliu telefonu kalbėjosi apie žvejybą. Ryte žmona jį įleido į namus, jis nusiprausė, pasakė žmonai, kad važiuoja žvejoti, kai brolis atvažiavo prie namų jo paimti, pasakė, kad šventėje pametė raktus. Brolis apie konfliktą žinojo, jis šventėje jau buvo apsilankęs naktį. Tada jie abu nuvažiavo į šventę ieškoti raktų, kerštauti nesiruošė, kad brolis turi ginklą, jis nežinojo. Nuvažiavus į vietą, jis pirmas išlipo iš automobilio, matė, kad prie jų artėja agresyviai nusiteikę 3-4 vyrai, tarp jų buvo M. R. ir L. A., kažkas iš jų pasakė „ar mažai gavai naktį per galvą“, tada pastarajam jis sudavė alaus buteliu į galvą. Po to išgirdo brolio pasakytus žodžius „stokit, šausiu“. Pamatė ant žemės gulintį M. R., bandė jį judinti, po to įkėlė į automobilį ir nuvežė į ligoninę.

91Kitas nuteistasis A. K. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad 2011 m. liepos 29 d. buvo namuose, ruošėsi miegoti, kai jam paskambino baikerių klubo prezidentas G. V. ir paprašė atvažiuoti į šventę, sakė, jog buvo nemalonumų su broliu. Brolis jam irgi skambino, bet šiam pasakė, kad išvažiavęs į kaimą, grįš ryte, kaip buvo sutarę, vykti į žvejybą. Po to su kaimynu nuvažiavo į šventę, tik išlipus iš automobilio juos apsupo būrys agresyvių žmonių, bet G. V. jiems liepė pasitraukti. Tada jie su G. V. išgėrė šampano, pastarasis papasakojo, jog buvo atvažiavęs brolis su Š. J., kilo konfliktas ir kad brolį primušė, prašė pakalbėti su Virgilijumi, kad šis nepyktų. Jis pažadėjo, kad problemų nebus, ir išvažiavo namo. Ryte paskambino brolis, kalbėjo nerišliai, prašė jį vežtis su savimi žvejoti. Privažiavus prie brolio namų, šis pasakė, kad šventėje pametė raktus ir kad reiktų nuvažiuoti į tą vietą, kur jį spardė, paieškoti raktų. Nuvažiavus į stovyklą, iš automobilio pirmas išlipo brolis, o kai jis pamatė, kad nuo ežero pusės ateina M. R., L. A. ir dar kažkoks vyras, keikiasi, suprato, kad jie nusiteikę agresyviai, todėl iš po automobilio sėdynės išsitraukė maišelį su anksčiau savigynai įsigytu ginklu, ginklą įsidėjo į kišenę, atsistojo broliui už nugaros ir paklausė tų vyrų, kas čia vyksta. Bandydamas pagąsdinti išsitraukė pistoletą, bet užkliuvo už šakos ir netyčia paleido du šūvius, tuo metu L. A. puolė brolį, tada brolis alaus buteliu sudavė L. A. per galvą ir pasakė pažiūrėti kas yra M. R.. Atsisukęs jis pamatė gulintį M. R., suprato, jog jis peršautas. Tada įkėlė jį į savo automobilį ir su broliu vežė į ligoninę, kur sužinojo, kad M. R. mirė. Buvo šoke, grįždamas į namus pistoletą išmetė į krūmus.

92Liudytojas Š. J. teisme parodė, kad 2011 m. liepos 29 d. vakare su V. K. ir draugais buvo nuvykę į baikerių šventę, ten V. K. buvo sumuštas, jį mušė ir L. A.. Tuomet liudytojas sužalotą V. K. nuvežė namo. V. K. pamatė, kad neturi raktų ir naktį miegojo namo laiptinėje esančiame fotelyje, į namus įėjo tik apie 7 val. ryto. Tai patvirtino ne tik pats V. K., bet ir liudytoja N. K., kuri parodė, kad V. K. negrįžo naktį miegoti į namus, apie 7-7.30 val. vyras (V. K.) tyliai pasibeldė į duris, grįžęs nuėjo praustis. Kol jis prausėsi, skambėjo jo telefonas. Nusiprausęs paėmė porą butelių alaus ir pasakė, kad važiuoja su broliu A. K. žvejoti. Kai ji pamatė sužalotą jo galvą, jis atsakė, kad nieko tokio, susistumdė. Iš šios liudytojos parodymų matosi, kad V. K. nebuvo piktas ar agresyviai nusiteikęs. Kita liudytoja A. Ž., nuteistojo V. K. kaimynė, taip pat parodė, kad liepos 30 d. apie 6 val. ryte ėjo į darbą, išėjusi į laiptinę, pastebėjo fotelyje miegantį V. K.. Anksčiau yra taip jau buvę, ji yra pakvietusi V. K. pas save nakvoti, nes jis neturėdavo raktų. Tolesnė įvykių seka rodo, kad V. K. su A. K. važiavo į A. K. sodybą žvejoti, tačiau nutarė prieš tai užsukti į šventės vietą, kur V. K. manė pametęs namų raktus. Nuvykus į šventės vietą, nuteistieji kvietė M. R., tai patvirtina stovyklavietėje buvę asmenys. Liudytoja E. G. parodė, kad atvažiavę broliai K. šaukė „kur gražuolis“ (M. R.), ji suprato, kad bus kažkas negero ir savo vyro liudytojo R. G. paprašė važiuoti iš ten, tai patvirtino ir šis liudytojas. Jie abu ėjo link palikto keturračio, išgirdo šūvius, pamatė gulintį M. R., matė atbėgantį L. A.. Kitas liudytojas L. L. parodė, kad naktį į baikerių šventę atvyko Š. J. ir neblaivus V. K.. Dėl pastarojo agresyvaus elgesio kilo konfliktas, M. R. su juo apsižodžiavo, po to susistumdė, M. R. sudavė smūgį V. K.. Jis stengėsi konfliktą išspręsti taikiai, pakvietė G. V. ir L. A., su jais aiškinosi, išsiskyrė draugiškai. Apie 3 val. nakties atvažiavo kitas brolis – A. K., kalbėjosi su G. V., susitarė, jog susitiks pirmadienį ir išsiaiškins, atsisveikino draugiškai. Apie 8 val. nubudo nuo šūvių garso, išbėgęs iš palapinės matė brolių K. automobilį ir abu brolius, jie keikėsi, rėkavo „va, gaidy, atsisveikink“. Priėjęs arčiau pamatė parkritusį M. R., po to pamatė, kad A. K. rankoje laiko ginklą, V. K. sakė, kad „viskas, jie jau išsiaiškino“. V. K. prašė A. K. duoti jam ginklą, sakė, kad dar reikia peršauti kojas. Tada jis pamatė, kad A. K. rankoje laiko pistoletą, priėjęs prie gulinčio M. R. taikėsi į kojas, bet neiššovė. Po to išgirdo „ir tau dar“ ir pamatė, kaip V. K. kažkokiu daiktu trenkė L. A. į galvą, pastarasis nuo smūgio nukrito. M. R. rankos ir veidas buvo pilkas, jis buvo įsodintas į brolių K. automobilį ir nuvežtas į ligoninę. Jis pagalvojo, kad broliai gali M. R. kur nors išmesti, todėl su A. K. važiavo iš paskos. Ligoninėje konstatuota M. R. mirtis. L. A. vėliau pasakojo, kad A. K. jam buvo įrėmęs ginklą į galvą, bet nesakė, kodėl tai darė, pats to nematė.

93Liudytojas A. V., taip pat šventės dalyvis, parodė, kad 2011 m. liepos 30 d. ryte į šventę atvažiavo džipas, iš jo išlipo du vyrai, kurie šūkavo, kvietė „G.“, jų niekas nepuolė. Tam žmogui atėjus (M. R.), jie pradėjo tarp savęs kažką aiškintis, susikivirčijo, vienas smogė M. R. į veidą, o kitas maždaug iš pusės metro atstumo du kartus iššovė į nugarą. Priėjo dar vienas vaikinas, kuriam vienas iš atvažiavusiųjų džipu smogė buteliu per galvą. Parkritusį peršautą vyriškį tie du asmenys spardė, A. K. pylė ant jo alų. Prie nukentėjusiojo atsirado dar kažkokia moteris, o po to nuo plaukiojančios pirtelės pusės atėjo ilgaplaukis vyriškis (L. A.). Tam ilgaplaukiui atvažiavę vyriškiai pradėjo priekaištauti, šaukė, kad „ir tu ten buvai, ir tu prisidėjai“. Pagal žodžių prasmę buvo aišku, kad ir ilgaplaukis vyriškis yra kažkuo kaltinamas. Jis matė, kad mažesnio ūgio vyriškis sudavė jam alaus buteliu į galvą ir šis nukrito link laužavietės. Smūgis buvo iš viršaus žemyn, butelis lyg ir sudužo. Prie ilgaplaukio vyriškio buvo priėjęs ir aukštesnis vyriškis, tačiau jo veiksmų jis apibūdinti negali. Jau po įvykio iš kalbų girdėjo, kad jam į kaktą buvo įremtas pistoletas, bet jis pats to momento nematė. Tuo metu aplink pradėjo „judėti“ žmonės, todėl mano, kad tiesiog tą momentą uždengė arba kiti asmenys, arba užstojo tas aukštesnis vyriškis. Ilgaplaukį vyriškį kažkas iš moterų nuvedė ežero link.

94Teisme apklaustas liudytojas P. B. parodė, kad 2011 m. liepos 30 d. anksti ryte į stovyklavietę atvyko abu kaltinamieji, pasikvietė M. R., vadinamą „g.“, o jam priėjus V. K. trenkė į veidą, o antrasis (A. K.) išsitraukė pistoletą ir šovė M. R. du kartus į nugarą. Atvykusiems broliams K. niekas negrasino ir jų nepuolė. Kai M. R. nukrito, kaltinamieji jį dar spardė, pilstė alumi. Po šūvių įvykio vietoje atsirado L. A.. Vėliau matė kaip vienas iš kaltinamųjų sudavė L. A. buteliu į galvą.

95Nukentėjusysis L. A. apklaustas teisme parodė, kad jis buvo vienas iš organizatorių 2011 m. liepos 29 d. įvykusios baikerių šventės. Vakare kilo susistumdymas, jame dalyvavo ir klubo nariai, ir kiti asmenys, tarp konfliktuojančių buvo V. K.. Jis su kitais klubo nariais bandė šį konfliktą išspręsti bei atitraukti žmones nuo V. K., kad pastarojo nemuštų. Jis pats paprašė V. K., kad šis su draugais išeitų ir budėtojo prašė išleisti per vartus V. K. iš teritorijos. Ryte apie 7 val. dar miegojo pirties terasoje, kai išgirdo riksmą bei du šūvius. Atsikėlęs pamatė, kad maždaug už 10 metrų prie kranto stovi automobilis, aplink vaikšto V. ir A. K., o ant žemės guli M. R.. Pribėgęs prie jo suprato, jog M. R. negyvas. Tuo metu A. K. buvo labai agresyvus, sugriebė jį už liemenės, pasuko, įrėmė į kaktą kažkokį blizgantį daiktą, panašų į pistoletą, pasakė „ir tau taip bus“, ir tuo metu jis gavo smūgį stikliniu daiktu į kaktą, nuo ko parkrito. Jo nuomone, smūgį sudavė V. K..

96Iš liudytojų, mačiusių kaip buvo nušautas M. R., parodymų aišku, kad tai padarė A. K., to neneigia ir pats nuteistasis. Taip pat įrodyta, kad V. K. tik priėjusiam M. R., dar prieš šūvius, sudavė į veidą. Po šūvių, M. R. nukritus, teismas nustatė, kad V. K. kartu su A. K. jį spardė, o V. K. dar ir pylė ant jo alų bei siūlė peršauti kojas. Kolegija su tokiomis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis sutinka tik iš dalies. Pirmiausia pažymima, kad patys nuteistieji kategoriškai neigia dar spardę nukritusį M. R.. Iš minėtos specialisto išvados Nr. ( - ) matosi, kad jokių kitų sužalojimų, išskyrus šautines žaizdas, M. R. kūne nerasta, taip pat nurodyta, kad pomirtinių sužalojimų lavone nėra. Apie tai, kad abu nuteistieji spardė gulintį M. R., parodė keli iš įvykį mačiusių liudytojų: P. B., kuris parodė, kad M. R. nukritus broliai jį dar spardė, kažkur į viršutinę kūno dalį, bei A. V., parodęs, jog broliai gulintį M. R. spardė, šis dengėsi galvą. Kaip minėta, šį įvykį matė ir daugiau asmenų. Nukentėjusysis L. A., kuris pačių šūvių momento nematė, nes buvo plaukiojančioje pirtyje, o juos išgirdęs pašoko ir pamatė ant kranto gulintį M. R., o brolius K. vaikštančius aplink, A. K. rankoje kažkas šmėstelėjo, tačiau nepastebėjo kas. Liudytojas L. L. teisme parodė, kad po šūvių išbėgo iš palapinės, broliai lakstė aplink automobilį ir laužavietę, M. R. gulėjo ant žemės. Kad jie muštų gulintį M. R., jis nematė. Liudytoja E. G. parodė, kad atvažiavus broliams, ji girdėjo kaip V. K. sako M. R. „ką tu“ ar „ko tu“, paėjus apie 15 žingsnių išgirdo šūvius, atsitūpė, pamatė M. R., gulintį ant nugaros ir šalia vaikščiojančių žmonių kojas. Tada matė atbėgantį L. A.. Liudytojas R. G. parodė, kad po šūvių užsidengė galvą, paskui atsisuko, pamatė ant nugaros gulintį M. R., kur tuo metu buvo broliai K., jis nepastebėjo, nes žiūrėjo į gulintį M. R.. Natūralu, jei M. R. būtų spardomas, liudytojas būtų tai pastebėjęs. Taigi prieštaravimai liudytojų parodymuose apie tai, kad buvo ar nebuvo spardomas M. R., teisme nepašalinti. Kolegija laiko, kad neįrodyta, jog po šūvių M. R. nukritus nuteistieji jį dar spardė. To nepatvirtina ir jau minėta specialisto išvada. Kartu kolegija pažymi, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nepasitvirtinus aplinkybei, kad nuteistieji spardė gulintį M. R., ši aplinkybė iš kaltinimo šalinama. Kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad V. K. pylė ant gulinčio M. R. alų. Alaus pilstymo aplinkybę teisme nurodė tik liudytojas A. V., ir jis parodė, kad alų ant M. R. pylė aukštesnis brolis – A. K.. Todėl neaišku, kodėl teismas šį veiksmą, jei jis buvo, priskyrė V. K.. Teismas taip pat kaip vieną iš V. K. veiksmų, neva rodančių jo tyčią bendrais veiksmais su A. K. nužudyti M. R., nuosprendyje nurodė, kad M. R. gulint ant žemės, V. K. siūlė peršauti jam ir kojas. Iš tiesų nuosprendyje užfiksuota, kad liudytojas L. L. parodė, jog V. K. prašė A. K. ginklo, sakydamas, kad reikia peršauti ir kojas. Tačiau teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota priešingai – kad A. K. sakė, jog reikia peršauti M. R. kojas. Kitas liudytojas A. V., kurio parodymai teisme buvo perskaityti BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka, parodė, kad aukštesnis vyriškis ginklu nusitaikė į gulinčio M. R. kojas ir pasakė „džiaukis, kad neperšoviau kojų“. Iš šių liudytojų parodymų matosi, kad būtent A. K. buvo nusitaikęs į M. R. kojas, tačiau nešovė. Byloje nėra duomenų, kad ginklą kažkuriuo momentu būtų turėjęs V. K., juolab, kad viskas vyko labai greitai, kelias minutes. Taigi kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių minėtas nuosprendyje nurodytas aplinkybes apie kokius nors V. K. veiksmus M. R. atžvilgiu šiam nukritus po šūvių.

97Kiti liudytojai N. Z., R. G., G. V. patys tiesiogiai kaip buvo nušautas M. R. nematė, apie tai sužinojo iš kitų įvykį mačiusių šventės dalyvių.

98Byloje neabejotinai nustatyta, kad kai broliai K. nuvyko į stovyklavietę, ir prie jų priėjo M. R., V. K. sudavė jam vieną kartą ranka į veidą, o A. K. rankoje laikytu ginklu du kartus į jį šovė. Jau minėta specialisto išvada Nr. ( - ) įrodyta, kad M. R. mirties priežastis buvo būtent šie šūviai. Nuteistasis A. K. ir pats neneigia šovęs į M. R., tačiau neigia bendrininkavęs su V. K. nužudant jį. Pats V. K. taip pat nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė žinojęs, kad A. K. turi ginklą, neigė taręsis jį panaudoti nuvykus į šventę, ir nuvykęs jo rankose neturėjo bei į nukentėjusįjį nešovė. Abu nuteistieji neigia susitarimą daryti nusikaltimą. Ir pats teismas nuosprendyje nurodė, kad V. K. nežinojo apie A. K. turimą ginklą, tačiau jų susitarimą grindė bendrais veiksmais iki įvykio ir po jo. Tačiau jokių bendrų veiksmų nei iki įvykio (šūvių), nei po jo, nuteistieji neatliko.

99BK 129 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas nužudė kitą žmogų. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Tarp A. K. paleistų dviejų šūvių ir M. R. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tuo tarpu V. K. pats neatliko jokio veiksmo, kuris būtų M. R. mirties priežastis. Visgi, teismas nusprendė, kad abu nuteistieji bendrininkavo nužudant M. R.. Nuosprendyje nurodė, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Tokiu atveju, bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008). Taigi kai kaltininkai supranta vieni kitų veiksmus, jiems pritaria, suvokia daromos veikos pobūdį, numato, kad nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali mirti, laikoma, kad kaltinamieji veikia kaip bendravykdytojai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-485/2008). Teismas pažymėjo, kad pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose dėl tyčinio nužudymo asmenys atsako kaip bendrininkai ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų panaudoto smurto, tačiau visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, 2K-324/2009). Taigi pagal galiojančią teisminę praktiką iš tiesų nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus. Tačiau svarbu, kad suprastų vykdytojo veiksmus, jiems pritartų, numatytų galimus padarinius ir jų norėtų. Šioje byloje tai nenustatyta. Ir pats teismas pripažino, kad V. K. nežinojo apie tai, kad A. K. turi ginklą iki šūvių momento, taigi ir niekaip negalėjo pritarti tokiems A. K. veiksmams, jokio susitarimo nebuvo, tai neigia ir abu nuteistieji. Prie daromo nusikaltimo, nesant išankstinio susitarimo, bendrininkas gali prisijungti iki nusikaltimo pasibaigimo. Šioje byloje V. K. iki šūvių jokiais konkliudentiniais veiksmais prie nužudymo prisijungti negalėjo, kadangi, kaip minėta, apie ginklą nežinojo ir jo nematė iki paleidžiant šūvius. Po šūvių nusikaltimas buvo baigtas, todėl prisijungti prie jo jau buvo neįmanoma. Juolab, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad V. K. po šūvių būtų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus M. R. atžvilgiu. Kolegija dar atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje nurodomos teismo išvados dėl V. K. tyčios rūšies ir tarp nuteistųjų buvusio susitarimo nužudyti M. R. yra prieštaringos bei nepagrįstos. Teismas, konstatavęs tarp nuteistųjų buvusį susitarimą nužudyti M. R. ir jų tyčios kryptingumą, kas yra tiesioginės tyčios požymis, tuo pačiu nustatė skirtingas nuteistųjų tyčios rūšis, nuosprendyje nurodė, kad A. K. veikė tiesiogine tyčia, o V. K. - netiesiogine tyčia. Nusikaltimas padaromas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Pagal nuosprendį išeina, kad abu nuteistieji susitarė nužudyti M. R., tačiau V. K. jo mirties nenorėjo. Taigi jeigu V. K. būtų veikęs netiesiogine tyčia, jis turėjo suvokti A. K. veiksmų pavojingumą, taip pat turėjo numatyti ir M. R. mirties galimybę. Jau minėta, kad V. K. apskritai nežinojo apie A. K. turėtą ginklą, kol pastarasis neiššovė, taigi ir iki šūvių jis negalėjo numatyti M. R. mirties galimybės. Juolab, kad netiesioginės tyčios atveju sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Pats teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. K. nežinojo apie A. K. turėtą ginklą, todėl neaišku kaip jis galėjo būti abejingas ar neabejingas M. R. mirčiai. Be to, byloje pačių nuteistųjų bei liudytojų parodymais nustatyta, kad po šūvių į M. R., V. K. su A. K. įkėlė M. R. į automobilį ir skubiai vežė į ligoninę. Taigi byloje neįrodyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji būtini bendrininkavimo požymiai.

100Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones turi vertinti kaltinamojo naudai. Įvertinusi šioje byloje išnagrinėtų įrodymų visumą, jau aptartas bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pats V. K. jokių sužalojimų, sukėlusių nukentėjusiojo M. R. mirtį, nepadarė, apie į įvykio vietą brolio A. K. atsivežtą šaunamąjį ginklą nieko nežinojo, nužudyti arba sužaloti M. R. su A. K. nesitarė ir tokių padarinių nenorėjo. Teismo išvada, kad broliai K. (V. K. dar ir veikdamas netiesiogine tyčia) bendrininkavo nužudant M. R., neatitinka bylos aplinkybių. Dėl to, kas išdėstyta, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl V. K. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 129 str. 1 d. naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis. Pagal BK 129 str. 1 d. V. K. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Kadangi nuteistasis V. K. pagal BK 129 str. 1 d. išteisinamas, skundžiamas nuosprendis dar ir keičiamas dėl neteisingai nustatytų nuteistojo A. K., nužudžiusio M. R., nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama kaltinimo dalis, kad nuteistasis A. K. nužudė M. R. veikdamas bendrininkų grupe su V. K.. Dėl šiame nuosprendyje jau aptartų aplinkybių, nepasitvirtinus dar vienai kaltinimo daliai, iš skundžiamo nuosprendžio taip pat šalinama kaltinimo dalis, kad nuteistasis A. K. kartu su V. K. nugriuvusiam sužalotam M. R. tyčia sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį.

101Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad V. K. nesukurstė A. K. pasikėsinti į dviejų žmonių gyvybę, kad A. K. šaunant į M. R. nekilo pavojus kitų šventėje dalyvavusių asmenų gyvybei ir kad tuoj po šūvių buvo pasikėsinta ir į L. A. gyvybę. Prokuroras tai grindžia liudytojų L. L., G. V., L. B. parodymais apie tai, kad naktį, kai į šventę atvažiavo A. K., pokalbis vyko dalykiškai, atsisveikinta buvo draugiškai. Be to, V. K. su A. K. daug kartų tą naktį kalbėjosi telefonu, o ryte V. K. inicijuoti du pokalbiai, trukę ilgiausiai, pakeitė A. K. susiformavusią nuomonę apie konflikto pabaigą. Dėl M. R. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu prokuroras nurodo, kad palapinės, kuriose stovyklavo sąskrydžio dalyviai, buvo išsidėsčiusios A. K. už nugaros, be to, šūvių į M. R. metu ne toli jo stovėjo A. K.. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad V. K. sukurstė nužudyti M. R.. Dėl prokuroro minimų pokalbių ir jų turinio pažymėtina, kad, kaip matosi iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matosi, kad iš viso nuo 1.11 val. iki 8.25 val. tarp kaltinamųjų užfiksuota 13 telefoninių pokalbių bei 11 neatsakytų skambučių. Skambučiai buvo skirti vienas kitam – tiek nuo A. K., tiek nuo V. K.. Prokuroro minimi du skambučiai (6.47 val. ir 6.53 val.), kurie truko ilgiausiai ir kurių metu neva pasikeitė A. K. požiūris į vykusį konfliktą, vienas truko pusantros minutės, o kitas pokalbis tik 45 sekundes. Byloje nuteistųjų ir liudytojų parodymais nustatyta, kad tą rytą broliai K. planavo vykti žvejoti, A. K. turėjo paimti V. K. nuo namų, abu ir parodė, kad kalbėjo apie žvejybą. Kitų duomenų apie jų pokalbių turinį byloje nėra, todėl remtis prielaidomis ar subjektyviais pamąstymais, apie ką jie galėjo kalbėti telefonu, nėra pagrindo. Iš kitų vykusių pokalbių trukmės matosi, kad praktiškai visi jie truko apie 11-14, 25 sekundes, todėl tikėtina, kad, kaip teigia patys nuteistieji, tie pokalbiai buvo apie V. K. grįžimą namo bei žvejybą, šie nuteistųjų parodymai nepaneigti.

102Dėl M. R. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu prokuroras nurodo, kad palapinės, kuriose stovyklavo sąskrydžio dalyviai, buvo išsidėsčiusios A. K. už nugaros, be to, šūvių į M. R. metu ne toli jo stovėjo A. K.. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. R. nebuvo nužudytas pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu. Prokuroras šį kaltinimą iš esmės grindžia tuo, kad už A. K., kai jis šovė į M. R., buvo žmonių palapinės ir netoli M. R. stovėjo A. K.. Dėl palapinių kolegija pažymi, kad A. K., kaip ir pats prokuroras nurodo, stovėjo nugara į palapines, ginklas buvo nutaikytas tiesiai į M. R. nedideliu atstumu, todėl ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pavojingas kitų asmenų gyvybei būdas. Kas liečia liudytoją A. K., tai iš viso neaišku kuo remiantis prokuroras teigia, kad jis stovėjo netoli ir ta pačia kryptimi kaip M. R.. Iš šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matosi, kad jis miegojo palapinėje, net šūvių negirdėjo, o atsikėlęs nuo triukšmo ir išlindęs iš palapinės, pamatė kaip nuo žemės buvo keliamas pašautas M. R.. Neaišku kokia bylos medžiaga remiasi prokuroras, teigdamas, kad A. K. stovėjo netoli M. R. ir ta pačia kryptimi, tai nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Nužudymą kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 str. 2 d. 7 p., yra suformuluotas kaip nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Bendriausia prasme šis nužudymo būdas baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje aiškinamas kaip toks, kurio panaudojimas yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus gyvybei, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei. Be to, kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi būti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti. Šis būdas, esant kitoms aptartoms sąlygoms, gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – padegimą, sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, transporto priemonių, kitų padidinto pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir kt. Bylos specifika reikalauja dėmesio būtent šaudymui kaip vienai iš galimų aptariamo kvalifikuojamojo požymio formų. Šaudoma gali būti iš įvairiausių ginklų: kovinių, sportinių, medžioklinių, savadarbių ir kt. Svarbu, kad iš tokio ginklo paleistas šūvis būtų pavojingas žmonių gyvybei ir kad kaltininkas tą suvoktų (2K-530/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis M. R. nužudytas dviem vienas paskui kitą sekusiais šūviais. A. K. stovėjo M. R. už nugaros, arti jo, šautuvą laikė nukreiptą tik į nukentėjusįjį. Šūvio metu greta nukentėjusiojo kitų žmonių nebuvo. Nukentėjusysis L. A. atbėgo jau po šūvių. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė teismas, objektų, kurie minėtomis aplinkybėmis galėjo sukelti šaudmens rikošetą, pavojingą kitų asmenų gyvybei, taip pat nebuvo. Tokiomis aplinkybėmis A. K. negalėjo suvokti ir nesuvokė, kad jo veiksmai gali sukelti realų pavojų kitų asmenų gyvybei. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino šį nužudymą kvalifikuojantį požymį ir nuteistojo A. K. nusikalstamą veiką pagrįstai perkvalifikavo į BK 129 str. 1 d.

103Taip pat nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad teismas nepagrįstai nepripažino V. K. kaltu sukursčius A. K. nužudyti M. R. ir L. A. ir nepagrįstai perkvalifikavo V. K. veiksmus į BK 140 str. 1 d., o A. K. nepagrįstai išteisino dėl pasikėsinimo nužudyto M. R. ir L. A.. Prokuroras skunde savo teiginius grindžia L. A. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu. Dėl V. K. sukurstymo nužudyti M. R. kolegija jau pasisakė šiame nuosprendyje, apie tai savo nuosprendyje išsamiai pasiskė ir pirmosios instancijos teismas, todėl dar kartą dėstyti tas pačias aplinkybes ir motyvus nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad kaltinimai A. K. ir V. K. dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones (M. R. ir L. A.) nepasitvirtino ir kad nuteistųjų kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p., neįrodyta, yra pagrįsta. Byloje nuteistųjų, nukentėjusiojo L. A. bei liudytojų parodymais nustatyta, kad iškart po šūvių prie nuteistųjų ir gulinčio M. R. pribėgo L. A.. Jam pribėgus V. K. sudavė buteliu jam į galvą, jis nuo smūgio nukrito. Aplinkybę, kad L. A. buvo į galvą įremtas pistoletas, buvo nurodęs tik jis pats ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiant jį teisme, tiksliai jis negalėjo patvirtinti, kad A. K. jam buvo įrėmęs ginklą į galvą. Šioje dalyje pažymėtina, kad prokuroras kritikuoja nuosprendyje nurodytą aplinkybę apie tai, kad A. K. buvo įrėmęs ginklą L. A. kai jis buvo pritūpęs prie M. R., ir nurodo, kad ginklas buvo įremtas jam tik priėjus, prirėmus jį prie automobilio. Teismas nuosprendyje rėmėsi būtent teisme duotais L. A. parodymais, kad jam bandant atsikelti nuo M. R., A. K. jį sugriebė už liemenės ir įrėmė kažkokį daiktą jam į kaktą. Ikiteisminio tyrimo metu šis nukentėjusysis kelis kartus apklaustas buvo parodęs, kad jam ginklas buvo įremtas bandant keltis, prispaudus jį prie automobilio, o parodymų patikrinimo vietoje nurodė, kad tuo metu jis stovėjo prie automobilio priekio. Liudytojai, tiesiogiai matę įvykį ir davę nuoseklius parodymus, nė vienas neparodė, kad A. K. būtų įrėmęs ginklą L. A. į galvą. Liudytojas L. L. parodė, kad A. K. po šūvių į M. R. dar taikėsi į jo kojas, tuo metu V. K. kažkokiu daiktu trenkė L. A. į galvą, šis nuo smūgio nukrito. Jis nematė, kad L. A. būtų įremtas ginklas į galvą. Kitas liudytojas A. V. parodė, kad po šūvių priėjusiam ilgaplaukiui vyriškiui (L. A.) mažesnio ūgio vyriškis (V. K.) sudavė buteliu per galvą. Prie ilgaplaukio vyriškio buvo priėjęs ir aukštesnis vyriškis (A. K.), tačiau jo veiksmų liudytojas negali apibūdinti, kad jis būtų įrėmęs ginklą L. A. į galvą, to jis nematė. Liudytojas P. B. parodė, kad po šūvių įvykio vietoje atsirado L. A., kažkuris iš atvykusių sudavė jam buteliu per galvą. Po įvykio dar girdėjo kalbas apie nepavykusį dar vieną šūvį, tačiau detalių nežino. Taigi iš visų šių nuteistųjų, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų matosi, kad vienareikšmės išvados dėl to, kad A. K. būtų įrėmęs ginklą L. A. į galvą, daryti negalima. Šioje vietoje ir paties nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi. O apie tai, kad buvo ne tik įremtas ginklas į galvą, bet ir bandyta šauti, bet tai nepavyko įvykus šovinio užsikirtimui, irgi neparodė ir pats nukentėjusysis. Prokuroras iš esmės daro tik prielaidas, o remtis tik prielaidomis priimant apkaltinamąjį nuosprendį draudžiama. Prokuroras nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl rasto neiššauto šovinio. Skunde nurodo, kad specialisto išvadoje Nr. ( - ) kategoriškai nurodyta, jog šis šovinys buvo įstatytas į šovinio lizdą ir bandytas šauti, tačiau ne tos pačios rūšies ginklo, kaip teigiama nuosprendyje, o iš to paties ginklo, iš kurio iššautos dvi tūtelės. Kolegija ne visai sutinka su tokia prokuroro pozicija. Kaip matosi iš minėtos specialisto išvados, ja nustatyta, kad tirti pateiktas šovinys yra fabrikinės gamybos 6,35 mm kalibro „Brauningo“ šovinys. Šis šovinys yra šaudmuo, skirtas šaudyti iš 6,35 mm kalibro Brauningo 1906 metų modelio pistoletų ir įvairių gamintojų daugelio modelių 6,35 mm kalibro pistoletų. Tirti pateiktos dvi kulkos ir dvi tūtelės yra 6,35 mm kalibro „Brauningo“ šovinių kulkos ir tūtelės. Tirti pateiktos tūtelės buvo šautos 6,35 mm kalibro pistolete, paliekančiame tiriamojoje išvados dalyje nurodytų ginklo pėdsakų kompleksą. Kokio modelio yra šis pistoletas, nustatyti negalima dėl tiriamojoje išvados dalyje nurodytų priežasčių, tirti pateiktos kulkos buvo iššautos iš 6,35 mm kalibro pistoleto su išdėvėtu vamzdžiu, turinčiu šešias dešinės krypties graižtvas su 1,0 mm pločio graižtvų laukais. Tirti pateiktas šovinys buvo įstatytas į ginklo šovinio lizdą ir bandytas šauti, dvi tūtelės buvo šautos viename ginkle. Tikėtina, kad tirti pateiktos dvi kulkos buvo iššautos iš vieno ginklo. Tirti pateiktas šovinys buvo bandytas iššauti iš to paties ginklo, kuriame šautos dvi tūtelės (1 t., 53-58 b.l.). Tačiau vien šios aplinkybės negali būti pagrindu nuteisti A. K. dėl pasikėsinimo nužudyti L. A.. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, schemos ir nuotraukų matosi, kad tarp dviejų tūtelių buvo 1,3 m atstumas, būtent toje vietoje A. K. šovė į M. R. ir tūtelės nukrito viena šalia kitos. Toje pačioje vietoje A. K. prispaudė prie automobilio L. A., tačiau neiššautas šovinys buvo 7,88 m ir 9 m atstumu nuo tūtelių. Įvykio vietos schemą palyginus su A. K. automobilio stovėjimo vieta matosi, kad šovinys rastas toje vietoje, kur buvo automobilio kitas šonas – vairuotojo pusė, o toje vietoje joks veiksmas nevyko. Nuteistasis A. K. visą laiką parodė, kad jis po vairuotojo sėdyne vežiojosi pistoletą, kartu su juo maišelyje buvo įdėtas vienas iššauti nepavykęs šovinys, kurį jis turėjo kaip pavyzdį, kad įsigytų kitų šovinių. Logiška būtų teigti, kad traukiant ginklą, ten ir iškrito iš maišelio šovinys. Nuteistasis parodė, kad po šūvių į M. R. ginklas nebuvo užsikirtęs ir nebuvo jokių techninių kliūčių nušauti L. A.. Tokie nuteistojo parodymai byloje nėra paneigti. Kolegijos nuomone, teismas teisingai ir pagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog įvykio vietos apžiūros metu surastas neiššautas šovinys iš ginklo, kuriuo buvo nušautas M. R., nėra pakankamas įrodymas pripažinti V. K. ir A. K. kaltais pasikėsinus nužudyti L. A.. Teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad dvi tūtelės rastos 15,80 m ir 14,80 m nuo vandens telkinio, t.y. toje vietoje, kur buvo nužudytas M. R.. Tuo tarpu neiššautas šovinys aptiktas 20,75 m atstumu nuo vandens. Teismas nurodė, jog iš L. A. parodymų seka, kad jam į galvą daiktas, panašus į pistoletą, buvo įremtas pasilenkus prie parkritusio M. R., todėl šovinys neiššovus ginklui galėjo iškristi nebent toje pačioje vietoje, kur gulėjo M. R., o ne pakankamai dideliu atstumu nuo šios vietos. Esant tokioms aplinkybėms, įvertinant ir tai, kad nusikaltimo įrankis nebuvo rastas ir ištirtas, teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pakankamai abejonių nekeliančių duomenų šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Šioje dalyje teismas pagrįstai pripažino įrodytu tik tai, kad nuteistasis V. K. tyčia sudavė L. A. smūgį buteliu į galvą, padarydamas šiam nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą ir šią V. K. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 140 str. 1 d. Šios nuosprendžio dalies apeliaciniame skunde neginčija ir paties nuteistojo V. K. gynėjas.

104Pati teismo išvada apie tai, kad abiejų kaltinamųjų kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p., neįrodyta, yra teisėta ir pagrįsta. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas sprendimo išteisinti kaltinamuosius, apie ką nurodė nuosprendžio motyvuose, neišdėstė skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

105Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog tikslinga kaltinamuosius iš kaltinimo dėl pasikėsinimo nužudyti L. A. bei dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones (BK 129 str. 2 d. 5 p.) išteisinti BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas tokio sprendimo neišdėstė. BPK 307 str. 2 d. nurodyta, kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas. Be to, BPK 307 str. 4 d. 2 p. nurodoma apie tai, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas. Priimdamas nuosprendį šioje byloje, pirmosios instancijos teismas nurodytų nuosprendžio surašymo taisyklių laikėsi tik iš dalies ir pažeidė jau nurodytų BPK normų reikalavimus.

106Jau buvo nurodyta apie tai, kad A. K. ir V. K. buvo kaltinami pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. dėl pasikėsinimo nužudyti du žmones, t.y. M. R. ir L. A.. Padaręs pagrįstą išvadą, kad abiejų kaltinamųjų kaltė padarius šią nusikalstamą veiką neįrodyta, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. abu kaltinamieji išteisinami BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu. Tuo tarpu nuosprendžio rezoliucinėje dalyje sprendimas kaltinamuosius pagal nurodytą kaltinimą išteisinti, taip pat jų išteisinimo pagrindas nebuvo išdėstyti. Iš nuosprendžio matosi, kad kaltinamąjį V. K. teismas iš tikrųjų ne išteisino, o perkvalifikavo jo nusikalstamą veiką iš BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. į BK 140 str. 1 d. (dėl L. A. nežymaus sveikatos sutrikdymo). Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje sprendimas pripažinti V. K. kaltu pagal BK 140 str. 1 d. yra išdėstytas, todėl, nepaisant nuosprendyje esančio prieštaravimo tarp išvadų dėl V. K. išteisinimo ir jo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, pats teismo sprendimo išdėstymas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje atitinka BPK 307 str. 1 d. reikalavimus. Tačiau nuteistojo A. K. nusikalstamos veikos teismas neperkvalifikavo, o sprendimo išteisinti A. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neišdėstė, nors pati išvada A. K. pagal šį kaltinimą išteisinti buvo išdėstyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Tam, kad būtų pašalinta ši skundžiamo nuosprendžio klaida, kaip jau buvo nurodyta šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje, kolegija skundžiamo nuosprendžio dalį dėl kaltinimo A. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. naikina ir šioje dalyje taip pat priima naują nuosprendį. A. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

107Šiame nuosprendyje kolegija jau buvo nurodžiusi, kad teismas pagrįstai V. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 140 str. 1 d., nes buvo įrodyta, kad V. K., suduodamas smūgį buteliu per galvą L. A., padarė šiam nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šios nuosprendžio dalies nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde neginčija. Tačiau byloje įrodyta ir tai, kad nuteistasis V. K., prieš A. K. nužudant M. R., tyčia sudavė M. R. vieną smūgį ranka į galvą, skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, kad dėl to M. R. patyrė fizinį skausmą. Atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą, kaip ir už nežymų sveikatos sutrikdymą, numato tas pats baudžiamasis įstatymas, t.y. BK 140 str. 1 d. Tačiau perkvalifikuoti V. K. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam M. R. nėra pagrindo. BPK 3 str. 1 d. yra išvardintos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. To paties BPK straipsnio 1 d. 6 p. nurodyta viena iš tokių aplinkybių, t.y. jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Tuo tarpu BK 140 str. 4 d. (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-501 redakcija) kaip tik ir yra nurodyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad perkvalifikuodamas nuteistojo V. K. nusikalstamą veiką iš BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. į BK 140 str. 1 d. dėl L. A. nežymaus sveikatos sutrikdymo, tokį sprendimą, be kitų motyvų, teismas argumentavo dar ir tuo, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje prokuroras priėmė nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 str. 1 d. dėl L. A. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Tuo tarpu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo arba bent dėl kaltinamojo V. K. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo M. R. byloje nėra nei jokių skundų ir pareiškimų, nei prokuroro reikalavimo. Todėl kolegija nuteistojo V. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo M. R.) neturi įstatyme numatyto pagrindo ir V. K., kaip jau buvo nurodyta anksčiau, pagal BK 129 str. 1 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

108Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir dėl nuteistiesiems neteisingai paskirtų bausmių. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę veikimą bendrininkų grupėje, nustatyti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 1 p., 2 p., 3 p., 6 p., 9 p. ir paskirti jam bausmę, artimesnę BK 129 str. 1 d. sankcijos minimumui. Tuo tarpu prokuroras ir nukentėjusioji D. R. apeliaciniuose skunduose prašo nuteistiesiems paskirtas bausmes dar sugriežtinti. Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, o prokuroro ir nukentėjusiosios skundai atmetami.

109Prokuroras A. K. paskirtos bausmės griežtinimą sieja su jo veikų perkvalifikavimu pagal sunkesnius baudžiamuosius įstatymus, o šiuos prokuroro apeliacinio skundo argumentus kolegija jau atmetė ir šiame nuosprendyje apie tai pasisakė. Todėl A. K. griežtinti bausmę prokuroro nurodytais argumentais nėra pagrindo.

110Iš nuosprendžio matosi, kad teismas, skirdamas bausmę A. K., jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog M. R. jis nužudė veikdamas bendrininkų grupe su V. K.. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo nuosprendžiu V. K. išteisinamas pagal BK 129 str. 1 d., kad nužudė M. R. su A. K. veikdamas bendrininkų grupe. Byloje įrodyta, kad A. K. nužudymą padarė vienas, todėl atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 1 p., šalinama. Kita A. K. apeliacinio skundo dalis dėl jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių tenkinama iš dalies. Nuteistasis A. K. skunde prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 str. 1 d. 1 p.). Šiame straipsnyje numatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė į įvykių eigą įsiterpti taip, kad padarinių neatsirastų, tai yra jo veiksmai, kuriais jis stengėsi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai (pvz., iškvietė greitąją medicinos pagalbą, prašė aplinkinių pagalbos arba pats bandė suteikti pagalbą nukentėjusiajam). Iš bylos matosi, kad po šūvių praėjus neilgam laiko tarpui, V. K. su A. K. iš tiesų įkėlė M. R. į automobilį ir vežė į ligoninę. Paskui jų automobilį važiavo automobilis, kuriame buvo liudytojai L. L., A. K., jie šią aplinkybę patvirtino. Šie aktyvūs A. K. veiksmai rodo jo siekį išvengti negrįžtamų padarinių, tai yra M. R. mirties, tačiau to išvengti nepavyko dėl sužalojimų sunkumo. Byloje tiksliai nėra nustatytas M. R. mirties laikas, tiksliai nenustatyta, ar jis mirė dar nusikaltimo įvykio vietoje, ar keliamas į automobilį, ar jau vežamas į ligoninę. Tačiau ši aplinkybė vertinant A. K. aktyvius veiksmus bandant suteikti nukentėjusiajam pagalbą ir išvengti sunkesnių padarinių, reikšmės neturi. Todėl, kolegija pripažįsta A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 1 p. Kolegija pripažįsta ir dar vieną aplinkybę A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. A. K. skunde prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 3 p. – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Pagal galiojančią teisminę praktiką BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai pats kaltininkas ar jo pavedimu kiti asmenys atlygina visą dėl nužudymo atsiradusią žalą. Tačiau dalinį žalos atlyginimą teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe vadovaudamasis BK 59 str. 2 d. Tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis. Šioje byloje nustatyta, tą nuosprendyje nurodė ir teismas, kad J. R. atlyginta dalis turtinės žalos – 14 000 Lt. Nukentėjusiajai J. R. teismas priteisė M. R. išlaikymui po 180,16 Lt iki pilnametystės (2022 m.), tai yra, susidaro apie 20 000 Lt suma. Kolegijos manymu, 14 000 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimas iš tiesų yra didelė jau atlygintos turtinės žalos dalis. Toks A. K. elgesys sudaro pagrįstas prielaidas, kad likusi žalos dalis tikrai bus sumokėta. Kolegija šią aplinkybę pripažįsta A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tuo tarpu kitų nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių kolegija nepripažįsta jo atsakomybę lengvinančiomis. Apeliantas taip pat prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kaltininko prisipažinimas yra tada, kai jis savo noru pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nužudymo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažinti nėra pagrindo. Šioje byloje nustatyta, kad A. K. teisiamajame posėdyje kai kurių esminių įvykio aplinkybių nepripažino, šūvių aplinkybes nurodė neteisingai, parodė, kad iššovė į M. R. netyčia, nes užkliuvo už šakos. Tuo tarpu tokių aplinkybių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Tai, kad A. K. iš esmės pripažino tai, ką nustatė teismas – pačius šūvius, negali būti laikoma, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Juolab, kad savo parodymais jis akivaizdžiai bandė sušvelninti savo teisinę padėtį, nurodydamas, kad padarė neatsargų nužudymą. Todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta A. K. atsakomybę lengvinančia. Apeliantas taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl nukentėjusiojo provokuojančio bei rizikingo elgesio (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Skunde nurodo, kad provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikaltimą. Toks elgesys iš esmės prieštarauja moralės normoms, yra smurtinis ar kitaip pavojingas, įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį ir taip sukeliantis jam emocinę įtampą, pavyzdžiui, nukentėjusiojo asmens fizinio smurto naudojimas prieš kaltininką ar jo artimuosius. Turi būti vertinamas ne tik nukentėjusiojo elgesys prieš pat nusikaltimo padarymą, bet ir ankstesnis elgesys. Kolegija šį prašymą atmeta. Pirmiausia pažymima, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, konfliktą stovyklavietėje naktį sukėlė V. K.. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-450/2011) provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis Nr. 2K-386/2012). Nagrinėjamoje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes konfliktą stovyklavietėje naktį sukėlė V. K.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. K. po V. K. sumušimo stovyklavietėje jau buvo, ten būtent apie konfliktą kalbėjosi su G. V., atsisveikino draugiškai. Kad M. R. būtų provokavęs A. K. panaudoti fizinį smurtą jau betarpiškai prieš pat nusikaltimo (nužudymo) padarymą, byloje irgi nėra jokių duomenų, to nepatvirtina netgi paties nuteistojo A. K. parodymai. Taip pat M. R. elgesys negali būti pripažintas ir rizikingu. Vis dėlto, nors ši aplinkybė ir negali būti pripažįstama A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kolegija laiko, kad jo brolio sumušimas, be abejo, turėjo įtakos A. K. veiksmams ir į tai atsižvelgia skiriant A. K. bausmę. Apeliaciniame skunde A. K. taip pat prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Apeliantas nurodo, kad turėjo pakankamai pagrindo subjektyviai tikėti, jog jis ir jo brolis gali būti sužaloti, nes brolis šių asmenų jau buvo sužalotas anksčiau, tačiau apeliantas netinkamai pasirinko neadekvačias užpuolimui gynybos priemones, todėl egzistuoja ir aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 9 p. Šiame straipsnyje numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą. Baudžiamoji atsakomybė už būtinosios ginties ribų peržengimą gali atsirasti tada, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, dėl to tiesiogine tyčia kaltininkas nužudomas ar jam sunkiai sutrikdoma sveikata. Būtinąja gintimi gali būti laikomi tik tokie veiksmai, kuriais atremiamas pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis. Pagal galiojančią teisminę praktiką toks pavojingas kėsinimasis turi būti realus, t.y. jis turi egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Be to, kėsinimasis turi būti ir akivaizdus, t.y. jis turi būti pradėtas ar tiesiogiai turi grėsti besiginančiajam ar kitam asmeniui. Aplinkybės, kurios buvo nustatytos šioje byloje, leidžia padaryti išvadą, kad nukentėjusiojo M. R. gyvybė buvo atimta ne ginantis nuo jo kėsinimosi, o panaudojus menkavertę dingstį. Byloje nustatyta, kad į stovyklavietę atvažiavę broliai K. kvietė M. R.. Jis priėjo, tačiau jokių kėsinimosi veiksmų neatliko, net po V. K. sudavimo jam į veidą, jis tik stovėjo, o A. K., kuris nurodo neva gynęsis, stovėjo nukentėjusiajam už nugaros ir jam jokia grėsmė apskritai nekilo. Byloje nustatyta, kad A. K. nuo nieko nesigynė, tai yra neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Kadangi būtinosios ginties situacijos apskritai nebuvo, tai ir apie jos ribų peržengimą kalbėti nėra pagrindo. BK 59 str. 1 d. 9 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės kolegija nepripažįsta A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

111Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes teismas, skirdamas bausmę A. K., atsižvelgė. Įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kilusius padarinius, taip pat kitas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę. Kas liečia nukentėjusiosios D. R. apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes apie A. K. teistumus, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jo teistumai yra išnykę, o į administracinės teisės pažeidimus skiriant bausmę jau atsižvelgta. BK 129 str. 1 d. sankcijos vidurkis yra 11 metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių A. K. atsakomybę lengvinančių ir nustatęs vieną sunkinančią aplinkybę, paskyrė nuteistajam bausmę, nežymiai griežtesnę už sankcijos vidurkį. Šiuo nuosprendžiu kolegija skundžiamą nuosprendį keičia dėl jau aptartų priežasčių. A. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę šalina, taip pat nustato dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Apie tai, kad skiriant bausmę būtina atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, tiesiogiai nurodoma tiek BK 54 str. 2 d. 7 p., tiek BK 61 str. Todėl panaikinus atsakomybę sunkinančią ir nustačius dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, turi būti švelninama ir skundžiamu nuosprendžiu šiam nuteistajam paskirta bausmė. Įvertinusi visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, A. K. pagal BK 129 str. 1 d. kolegija skiria ne artimesnę minimaliai, kaip to skunde prašo apeliantas, tačiau neženkliai mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę. Subendrinant šią bausmę su bausme, skundžiamu nuosprendžiu paskirta pagal BK 253 str. 1 d., kolegija taiko bausmių apėmimo būdą (BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p.).

112Prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentai dėl bausmės griežtinimo V. K. irgi pirmiausia atmetami dėl to, kad šiuo nuosprendžiu jis pagal BK 129 str. 1 d. iš viso yra išteisinamas. Iš nuosprendžio matosi, kad V. K. pagal BK 129 str. 1 d. buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų. Kaip minėta, kadangi V. K. šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 str. 1 d. išteisinamas, nuosprendžio dalis, kuria jam paskirta galutinė subendrinta bausmė, naikinama. Griežtinti nuteistajam V. K. pagal BK 140 str. 1 d. paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę nėra jokio pagrindo. Kita vertus, šiuo nuosprendžiu V. K. išteisinant pagal BK 129 str. 1 d., kolegija daro išvadą, kad šiam nuteistajam pagal BK 140 str. 1 d. paskirta bausmė savo rūšimi yra aiškiai per griežta, todėl turi būti švelninama. Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčijo tik dėl V. K. pripažinimo kaltu dalyvavus M. R. nužudyme ir prašė savo ginamąjį tik išteisinti pagal BK 129 str. 1 d. Tačiau V. K. paskirtos pagal BK 140 str. 1 d. bausmės švelninimas, kolegijos nuomone, šiuo atveju neprieštaraus BPK 320 str. 3 d. nuostatoms dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Tokia išvada daroma dėl kelių priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje teismas neišdėstė jokių motyvų, dėl kurių V. K., kurio teistumai išnykę ir todėl jis laikomas neteistu (BK 97 str. 6 d.), pagal BK 140 str. 1 d. buvo paskirta būtent griežčiausios rūšies, t.y. terminuoto laisvės atėmimo bausmė. BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Neišdėstęs jokių motyvų, dėl kurių už nesunkų nusikaltimą pagal BK 140 str. 1 d. V. K. skiria būtent laisvės atėmimo bausmę, teismas aiškiai pažeidė BK 55 str. reikalavimus. Nors skundžiamame nuosprendyje apie tai nenurodoma, vis dėlto, kolegijos nuomone, galima padaryti išvadą apie tai, kad teismo sprendimą paskirti nurodytos rūšies bausmę pagal BK 140 str. 1 d. nulėmė tai, kad skundžiamu nuosprendžiu V. K. buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme ir už labai sunkų nusikaltimą, t.y. už nužudymą. Tačiau V. K. pagal BK 129 str. 1 d. išteisinant, laisvės atėmimo bausmės paskyrimas pagal BK 140 str. 1 d. iškelia dar didesnių abejonių. Dėl paminėtų aplinkybių kolegija V. K. pagal BK 140 str. 1 d. paskirtą bausmę švelnina. Atsižvelgiant į tai, kad V. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, V. K. teistumas išnykęs ir jis laikomas neteistu, nukentėjusysis L. A. jokio civilinio ieškinio dėl jam padarytos turtinės ar neturtinės žalos nepareiškė, už nurodytą nesunkų nusikaltimą, vadovaudamasi BK 54 str. 2 d. ir BK 55 str. nuostatomis, kolegija V. K. pagal BK 140 str. 1 d. skiria švelnesnės rūšies, t.y. arešto bausmę.

113Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

114Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo sumažinti priteistus neturtinės žalos dydžius. Nurodo, kad nustatant neturtinės žalos dydį, reikšminga aplinkybe turi būti laikomas paties nukentėjusiojo asmens elgesys. Provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys vertintinas kaip neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinantis faktorius. Todėl turi būti atsižvelgta ne tik į apelianto atliktus veiksmus, bet ir į nukentėjusiojo elgesį bei stovį- jis nakties metu atliko neteisėtus veiksmus jo brolio atžvilgiu ir jį sužalojo, įvykio metu nukentėjusysis kartu su kitais asmenimis eidamas link apelianto ir jo brolio V. K., savo veiksmais skatino įvykdyti nusikaltimą, jį provokavo, sukėlė vaizdą, jog apeliantui iškilo reali grėsmė, nuo kurios būtina gintis, M. R. įvykio metu buvo sunkiame girtumo stovyje. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nustatyta, jog link brolių K. M. R. atėjo ne pats, o jie jį kvietė, be to, jis atėjo vienas, o ne su „kitais asmenimis“. Pirmasis po M. R. prie brolių K. atbėgo nukentėjusysis L. A., ir tik jau po šūvių. Todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta.

115Tačiau nukentėjusiesiems priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžiai mažintini dėl kitų priežasčių. Iš bylos matosi, kad teismas iš abiejų V. K. ir A. K. solidariai nužudytojo M. R. žmonai bei dukteriai priteisė po 100 000 Lt, o tėvams po 80 000 Lt kiekvienam. Kadangi V. K. dėl M. R. nužudymo išteisinamas, todėl iš jo neturtinė žala nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams nepriteisiama. Ji priteisiama tik iš A. K.. Nuosprendyje teismas teisingai atsižvelgė į neturtinės žalos atlyginimo dydžio kriterijus, numatytus CK 6.250 str. 2 d., ir kitas reikšmingas aplinkybes: nužudytojo dukra M. R. neteko tėviškos meilės, globos ir išlaikymo, tai be abejo, ateityje turės įtakos jos kaip asmenybės formavimuisi, tarp M. R. ir nukentėjusiųjų – žmonos, dukros, tėvų, buvo susiformavę artimi santykiai, todėl artimo žmogaus netektis jiems sukėlė didelius dvasinius ir emocinius išgyvenimus.

116Byloje nukentėjusiaisiais pripažinti keturi asmenys, su nužudytuoju M. R. susiję artimais giminystės ryšiais. Kaip žinia, asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.250 straipsnis, 6.284 straipsnio 1 dalis). Paprastai šiuos asmenis sieja glaudūs tarpusavio dvasiniai, emociniai ryšiai. Natūralu, kad žuvus sutuoktiniui, jo žmona ir dukra bei žuvusiojo tėvai patyrė dvasinius išgyvenimus, todėl, nustatant priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, iš esmės teisingai atsižvelgta į minėtas pasekmes, tačiau visgi, šioje konkrečioje byloje, nustačius, kad M. R. nužudė vienas A. K., vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje priteisti neturtinės žalos dydžiai vis dėlto turi būti mažinami.

117Skundžiamu nuosprendžiu dėl M. R. nužudymo keturiems nukentėjusiesiems teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimus, kurių bendra suma sudaro net 360 000 Lt. CK 6.250 str. 2 d. yra nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ne tik į kitas šiame straipsnyje išdėstytas aplinkybes, bet ir į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bendras skundžiamu nuosprendžiu priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydis faktiškai prieštarauja ir jau įtvirtintai teisminei praktikai dėl neturtinės žalos atlyginimo analogiškose baudžiamosiose bylose. Be to, įvertinant dar ir tai, kad šiuo atveju, išteisinus V. K., tie žalos atlyginimai turi būti priteisti tik iš vieno nuteistojo A. K., iš dalies tenkinant šio nuteistojo apeliacinį skundą, kolegija nukentėjusiesiems priteistus neturtinės žalos atlyginimus mažina. Jų dydį kolegija nustato atsižvelgdama į visas CK 6.250 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, o taip pat, kaip jau buvo nurodyta, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

118Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad, vadovaujantis BPK 105, 106 str., teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, taip pat iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

119Byloje pirmosios instancijos teisme nukentėjusiųjų P. R. ir D. R. interesus atstovavo advokatas A. G. Iš byloje esančio mokėjimo kvito matosi, jog P. R. už advokato paslaugas sumokėjo 600 Lt, šią sumą lygiomis dalimis teismas išieškojo P. R. iš abiejų nuteistųjų. D. R. advokatas A. G atstovavo pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, jog bendros antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 1497,10 Lt, šią sumą taip pat lygiomis dalimis teismas išieškojo iš abiejų nuteistųjų. Nukentėjusiajai J. R. advokato teisinėms paslaugoms apmokėti išieškota 1500 Lt taip pat lygiomis dalimis iš V. K. ir A. K.. Kadangi šiuo nuosprendžiu V. K. pagal BK 129 str. 1 d. dėl M. R. nužudymo išteisinamas, iš jo negali būti išieškomos ir nukentėjusiųjų turėtos išlaidos advokatų, kurie dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovai, paslaugoms apmokėti. Todėl nuosprendžio dalis, kuria šias išlaidas nuspręsta išieškoti iš nuteistojo V. K., naikinama. Kolegija nusprendžia išieškoti išlaidas advokatų paslaugoms apmokėti nukentėjusiesiems ir valstybei tik iš nuteistojo už nužudymą A. K. ir tik tokias išlaidų sumas, kurias iš A. K. jau buvo nusprendęs išieškoti pirmosios instancijos teismas.

120Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p., 329 str. 1 p.,

Nutarė

121Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, taip pat nuosprendžio dalį dėl kaltinimo A. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p., panaikinti ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį.

122V. K. pagal BK 129 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

123A. K. pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

124Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymo, dėl nuteistiesiems V. K. ir A. K. paskirtų bausmių, taip pat nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių ir išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti išieškojimo klausimų išsprendimo pakeisti.

125Nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam V. K., vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, panaikinti.

126N. V. K. pagal BK 140 str. 1 d. paskirti bausmę 20 (dvidešimt) parų arešto.

127Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., 2 d., 65 str. 1 d., į paskirtą bausmę įskaityti kardomąjį kalinimą (suėmimą) nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai arešto parai, ir nuteistąjį V. K. laikyti jam paskirtą bausmę visiškai atlikusiu.

128N. V. K. paskirtas kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

129Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti kaltinimo dalį, kad nuteistasis A. K. nužudė M. R. veikdamas bendrininkų grupe su V. K..

130Taip pat pašalinti kaltinimo dalį, kad nuteistasis A. K. kartu su V. K. nugriuvusiam sužalotam M. R. tyčia sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį.

131Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo A. K. atsakomybę pagal BK 129 str. 1 d. sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad šią nusikalstamą veiką nuteistasis padarė veikdamas bendrininkų grupe.

132Nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti tai, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 str. 1 d. 1 p.) ir tai, kad savo noru atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 str. 2 d.)

133Nuteistajam A. K. pagal BK 129 str. 1 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 10 metų ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., šią bausmę ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžiu pagal BK 253 str. 1 d. paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu ir paskirti nuteistajam A. K. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.

134Nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų V. K. ir A. K. priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimai ir išlaidos nukentėjusiųjų advokatų paslaugoms apmokėti panaikinti. Civilinių ieškinių ir išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti išieškojimo klausimus išspręsti taip:

135Iš nuteistojo A. K. priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. R., 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. R., 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam P. R., 742 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. R.. Nustatyti nukentėjusiajai ir atstovei pagal įstatymą J. R. uzufrukto teisę į nepilnametei M. R. priteistą žalos atlyginimo sumą.

136Iš nuteistojo A. K. nukentėjusiajai J. R. M. R. išlaikymui kas mėnesį priteisti po 180,16 Lt nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2022 m. vasario 11 d., t.y. iki M. R. pilnametystės.

137Iš nuteistojo A. K. išieškoti 300 Lt nukentėjusiajam P. R., 750 Lt nukentėjusiajai J. R. ir 748,55 Lt valstybei išlaidų advokatų, kurie dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovai, paslaugoms apmokėti.

138Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

139Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios D. R. apeliacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;... 4. BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.... 5. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo... 6. A. K. nuteistas pagal... 7. BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų;... 8. BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.... 9. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo... 10. Iš nuteistųjų V. K. ir A. K. solidariai priteista neturtinės žalos... 11. Iš nuteistųjų V. K. ir A. K. taip pat solidariai priteista J. R. naudai M.... 12. Be to, iš nuteistųjų V. K. ir A. K. priteista po 300 Lt nukentėjusiajam P.... 13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 14. V. K. ir A. K. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nužudė M.... 15. 2011 m. liepos 30 d., apie 7 val., siekiant atkeršyti M. R. už V. K.... 16. Be to, V. K. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė L. A. sveikatą. Šią... 17. Tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje kaltinamųjų pakviestam ir... 18. Be to, A. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir... 19. A. K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, vietoje ir būdu, iš... 20. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde... 21. V. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis sukurstė A. K. nužudyti M. R. ir L. A. ir... 22. Jis, 2011 m., laikotarpyje nuo liepos 29 d. 23 val. iki liepos 30 d. 07 val.,... 23. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, pasikėsino... 24. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011-07-30 apie 07 val., sukurstytas savo... 25. Teismas, ištyręs visus surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad 2011 m.... 26. Tačiau teismo išvados, kad V. K. nesukurstė A. K. pasikėsinti į dviejų... 27. Teismo išvados dėl V. K. nekaltumo dėl sukurstymo nužudyti grindžiamos... 28. Teismo išvada, kad nėra neginčijamų įrodymų, leidžiančių kvalifikuoti... 29. Spręsdamas klausimą dėl M. R. nužudymo kitų žmonių gyvybei pavojingu... 30. Ištirti teisme įrodymai (įvykio vietos apžiūros duomenys, specialistų... 31. Teismas nuosprendyje nepagrįstai ir iš esmės nemotyvuotai konstatavo, kad V.... 32. Ištirtais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad naktį vykusiame konflikte... 33. Teismo išvada apie nukentėjusiojo L. A. duotų parodymų turinį (dėl A. K.... 34. Teismas taip pat netinkamai įvertino aptikto įvykio vietos apžiūros metu... 35. Teismas, netinkamai įvertinęs ištirtus įrodymus, pagrindžiančius A. K.... 36. Ištirtų įrodymų visuma ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia... 37. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2013-03-22 nuosprendį pakeisti. V. K.... 38. A. K. pripažinti kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p. ir BK 129... 39. Nukentėjusioji D. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nuteistiesiems... 40. Abu nuteistieji buvo teisti, V. K. net keturis kartus. Nors teistumai išnykę,... 41. Taigi iš byloje esančių duomenų visumos darytina išvada, kad teisės... 42. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis dalyje dėl M.... 43. Dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai... 44. Sutinkamai su BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto... 45. Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, M. R.... 46. BK 24 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendrininkavimo sąvoka- tai yra... 47. Nuosprendyje nustatyta, kad iki šūvio momento V. K. nieko nežinojo apie... 48. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp... 49. Kadangi nėra nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų būtinųjų... 50. Dėl neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo... 51. Teisingumo principas neatskiriamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra... 52. BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja teismą skiriant bausmę... 53. Teismas ne tik nepagrįstai konstatavo, jog yra apelianto atsakomybę... 54. Ištirtais bylos įrodymais yra nustatyta aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d.... 55. Taip pat egzistuoja ir BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta aplinkybė - apeliantas... 56. Taip pat egzistuoja ir BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta aplinkybė – iš karto... 57. Taip pat yra ir BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta aplinkybė - M. R. buvo... 58. Kaip jau minėta, nusikaltimas, nors ir labai sunkus, tačiau buvo padarytas... 59. Be to, teismas nuosprendyje nepagrįstai nutylėjo apie jo asmenybę teigiamai... 60. Kaltinamojo pavojingumą nulemia požymiai, apibūdinantys jį iki... 61. Sutinkamai su BK 61 str. 4 d., jeigu kaltininkas savo noru prisipažino... 62. Dėl neturtinės žalos dydžio. Skundžiamu nuosprendžiu nužudytojo M. R.... 63. Dėl visų aukščiau nurodytų motyvų konstatuotina, jog Vilniaus apygardos... 64. N. V. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiama yra... 65. Dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Lietuvos Respublikos... 66. Pirma, kaip minėta, teismas konstatavo, kad V. K. siūlė peršauti M. R.... 67. Antra, teismas konstatavo, kad V. K. pylė ant gulinčio peršauto... 68. Akivaizdu, kad nuteistajam V. K. nepagrįstai priskirti A. K. atlikti veiksmai... 69. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo kvalifikuojant V. K. veiką... 70. Tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne suduotų smūgių... 71. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. ( - ) matosi, kad M. R. mirė nuo... 72. Kadangi nukentėjusiojo M. R. mirtį lėmė ne sužalojimų visuma, o du... 73. Pirmiausia pažymėtina, kad konstatavęs tarp nuteistųjų buvusį susitarimą... 74. Dėl tyčios kryptingumo ir susitarimo nužudyti M. R.. Kai nukentėjusiojo... 75. Byloje vienareikšmiškai nustatyta aplinkybė, kad iki šūvių V. K. sudavė... 76. Dėl netiesioginės tyčios. Pripažindamas V. K. veikus netiesiogine tyčia... 77. Nustatydamas valinį netiesioginės tyčios momentą, teismas turėjo... 78. Kadangi, kaip nurodyta aukščiau, byloje surinkti įrodymai paneigia V. K.... 79. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2013-03-22 nuosprendžio dalį, kuria V. K.... 80. Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro ir nukentėjusiosios D. R.... 81. N. V. K. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo A. K. apeliacinis... 82. Kolegija pirmiausia pasisako dėl M. R. nužudymo. Iš teismo medicinos... 83. M. R. lavone rasti sužalojimai: