Byla A-1999-575/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. P., V. T., N. B., J. P., V. S., Ž. L., M. K., D. J., D. P., D. Č., L. B., G. K., V. K., F. B., S. M., V. D., D. P., Z. P., V. K., R. R., R. M., G. S., G. Š., A. S., A. J. K., D. K., R. G. ir D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. P., V. T., N. B., J. P. V. S., Ž. L., M. K., D. J., D. P., D. Č., L. B., G. K., V. K., F. B., S. M., V. D., D. P., Z. P., V. K., R. R., R. M., G. S., G. Š., A. S., A. J. K., D. K., R. G. ir D. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

    1. Pareiškėjai N. P., V. T., N. B., J. P., V. S., Ž. L., M. K., D. J., D. P., D. Č., L. B., G. K., V. K., F. B., S. M., V. D., D. P., Z. P., V. K., R. R., R. M., G. S., G. Š., A. S., A. J. K., D. K., R. G. ir D. S. (toliau – ir pareiškėjai) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (I t., b. l. 2–11) ir patikslintus skundus (II t., b. l. 118–127; III t., b. l. 50–56), kuriuose prašė priteisti pareiškėjams iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius, atsakovas) darbo užmokesčio dalį, susidariusią atskaičius grąžintiną dalį pagal 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) už visą laikotarpį, kurio metu pareiškėjai gavo sumažintą darbo užmokestį, kaip tai numatyta Grąžinimo įstatyme: N. P. – 3 360,56 Eur; V. T. – 1 402,79 Eur; N. B. – 1 251,26 Eur; J. P. – 1 963,79 Eur; V. S. – 2 038,63 Eur; Ž. L. – 1 324,83 Eur; M. K. – 1 998,30 Eur; D. J. – 1 245,45 Eur; D. P. –1 266,94 Eur; D. Č. – 1 427,66 Eur; L. B. – 209,45 Eur; G. K. – 1 258,57 Eur; V. K. – 1 424,37 Eur; F. B. – 562,29 Eur; S. M. – 536,14 Eur; V. D. – 519,56 Eur; D. P. – 871,29 Eur; Z. P. – 2 237,83 Eur; V. K. – 185,39 Eur; R. R. – 3 532,36 Eur; R. M. – 1 413,81, Eur; G. S. – 1 269,21 Eur; G. Š. – 2 517,10 Eur; A. S. – 1 403,04 Eur; A. J. K. – 1 265,86 Eur; D. K. – 1 867,85 Eur; R. G. – 1 568,12 Eur; D. S. – 2 381,25 Eur.
    1. Skunde nurodė, kad yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus valstybės tarnautojai. Lietuvos valstybės norminiais teisės aktais nuo 2009 m. gegužės 1 d. jų atžvilgiu buvo taikomos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonės – sumažinti 15 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 11 ir aukštesnių kategorijų (tarp jų – 15 ir aukštesnių kategorijų – antrą kartą) valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacinę klasę, paskutinio sumažinimo galiojimo laikas buvo tris kartus pratęstas (2010 m., 2011 m. ir 2012 m.), dėl ko jiems neteisėtai nebuvo išmokėta dalis jiems priklausančio darbo užmokesčio.
    2. Pareiškėjų nuomone, valstybės tarnautojų darbo užmokestis minėtu teisiniu reguliavimu buvo sumažintas nevienodai (nevienoda proporcija), neišlaikant iki sunkios finansinės, ekonominės padėties buvusių skirtingų kategorijų valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių proporcijų, taip pat atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, bet tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Be to, buvo mažinamas tik dalies (t. y. turinčių kvalifikacinę klasę) valstybės tarnautojų darbo užmokestis. Taigi, minėtu teisiniu reguliavimu pareiškėjų darbo užmokestis buvo neteisėtai ir nepagrįstai sumažintas (kai kurių – net kelis kartus), tokiu būdu pažeidžiant konstitucinį teisinės valstybės principą, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir aiškumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo principus. Šiuos argumentus parėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.
    3. Pažymėjo, kad nors pagal viešai skelbiamą informaciją ekonominė krizė yra pasibaigusi, tačiau atlyginimų dydis ilgą laiką nebuvo atkurtas į ankstesnį (2009 m. sausio 1 d.) lygį. Konstituciniam Teismui pripažinus minėtą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai (nutarimas įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d.), iki šiol jokio teisinio reguliavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo Lietuvos valstybės įgaliotos institucijos nėra priėmusios, dėl ko toliau yra pažeidžiamos pareiškėjų teisės ir teisėti interesai.
    4. Patikslintame skunde (III t., b. l. 50–56) pareiškėjai iš dalies palaikė savo reikalavimus, pateiktus pirminiame skunde, tačiau atsisakė dalies skundo reikalavimų, dėl tos sumos, kuri apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatymą.
    5. Pažymėjo, jog skundo teikimo metu Lietuvos Respublikos valstybė (Seimas) nebuvo nustačiusi jokio kompensavimo mechanizmo dėl sumažinto darbo užmokesčio grąžinimo, ką buvo išaiškinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Lietuvos Respublikos Seimas tik 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Nors valstybė savo įsipareigojimą nustatyti kompensavimo mechanizmą įvykdė, pareiškėjų teisėti lūkesčiai nepasitvirtino.
    6. Pareiškėjų teigimu, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kadangi realiai negauto darbo užmokesčio dalis ir grąžintina suma pagal valstybės nustatytą mechanizmą yra neadekvačiai skirtinga ir didžiąja dalimi nekompensuoja negauto, sumažinto darbo užmokesčio. Šiuo atveju valstybė išskyrė atskiras asmenų grupes ir pati nesilaikė nediskriminavimo principo (Konstitucijos 29 str.). Sumažinusi socialines išmokas, priėmė teisės aktus, pagal kuriuos išmokų gavėjams buvo grąžintos / grąžinamos visos neišmokėtos išmokų dalys, o valstybės tarnautojams nustatomas neadekvatus grąžinimo mechanizmas.
    7. Atkreipė dėmesį į tai, kad valstybė nenuosekliai laikosi savo pačios įtvirtintų principų: 2002–2003 m. valstybės tarnautojams buvo sumažintas darbo užmokestis (pareiginė alga (atlyginimas) buvo skaičiuojamas pagal atitinkamą formulę bei taikomas indeksavimas), tačiau buvo priimti teisės aktai, pagal kuriuos grąžintas visas neišmokėtas darbo užmokestis. Tačiau, sumažinusi valstybės tarnautojų atlyginimus 2009–2013 m., valstybė įvedė formulę, pagal kurią grąžintina suma siekia tik 3–5 proc. negauto darbo užmokesčio. Valstybė, nustatydama grąžinimo mechanizmą, numatė, kad neišmokėto darbo užmokesčio dalis bus mokama atitinkamais procentais per penkerius metus. Tokiu būdu valstybė įteisino grąžinimą už visą neteisingai mokėtą laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. birželio iki 2013 m. rugsėjo 30 d., todėl akivaizdu, kad teisės aktų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia pripažįsta savo neteisėtus veiksmus.
    8. Pareiškėjų atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu skundą ir patikslintą skundą palaikė ir prašė stabdyti bylą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo, kadangi jame nustatyta formulė socialiniu požiūriu neatitinka teisingumo principų, be to, įstatymas atgaline data negali veikti.
  1. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius atsiliepimuose į pareiškėjų skundą ir patikslintus skundus (II t., b. l. 85–86, 97–98, 104–105, 110–111, 122–123, 130–131; III t., b. l. 36–38, 121–122) su pareiškėjų reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
    1. Nurodė, kad, apskaičiuodamas pareiškėjams darbo užmokestį, taikė tuo metu galiojančius teisės aktus, kurie tuo metu nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus. Atsakovas neprieštarautų, kad ši administracinė byla būtų stabdoma ir būtų kreipiamasi į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjų nurodytų aplinkybių išaiškinimo.

6II.

7

  1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (III t., b. l. 133–140) pareiškėjų skundą ir patikslintus skundus atmetė kaip nepagrįstus.
  2. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo 1 straipsnio, 2 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtinto Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo nuostatomis, pažymėjo, jog šiais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas darbo užmokesčio dalies išmokėjimas, o neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą sprendžiantis teismas yra ribojamas įstatymuose nustatytų terminų.
  3. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nukrypdamas nuo šio įstatymo nuostatų. Grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas šiuo metu nėra suėjęs, todėl teismas neturi pagrindo priteisti. Tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjai galės ginti savo teises kreipdamiesi į teismą.
  4. Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas sprendė, kad šiuo atveju teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių, todėl pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016).
  5. Teismas pridūrė, jog, remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija, matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

8III.

9

  1. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 142–155), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. Nr. XII-1927) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) (ta apimtimi, jog nustatyta tvarka yra naujai reguliuojami teisiniai santykiai / juridiniai faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo, taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl taikyto Konstitucijai prieštaraujančio norminio reguliavimo) neprieštarauja lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, priimtas netinkamai taikius materialiosios ir proceso teisės normas, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakyta stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, dėl ko buvo pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos ginamos ir saugomos vertybės, pareiškėjų konstitucinės teisės.
    2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas, iš jo nėra aišku, kaip teismas vertino pareiškėjų patikslintą skundą – laikė jį nauju skundu, ar patikslinto pirminio skundo variantu. Iš esmės skundo dalykas (reikalavimas) tiek pirminiame skunde, tiek patikslintame skunde liko tas pats, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai pasisakė dėl pirminio skundo reikalavimo, jį atmesdamas kartu su patikslintu skundu. Toks proceso teisės normų pažeidimas turėjo įtakos teisingo sprendimo priėmimui, prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinimui.
    3. Pareiškėjoms L. B., V. D. ir V. K. pagal Grąžinimo įstatymą jų patirti praradimai iš vis negrąžinami (Pažymos 2016 m. balandžio 14 d. Nr. F-67; 2016 m. balandžio 25 d. Nr. F4-76; 2016 m. balandžio 25 d. Nr. F4-77). Tai reiškia, kad pagal Gražinimo įstatymą, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus, pareiškėjoms neišmokamas net skirtumas tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio, kas prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime padarytai išvadai, jog įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatytą formulę apskaičiavus grąžintinas sumas pareiškėjoms L. B., V. D. ir V. K. patirti praradimai iš vis nekompensuojami, o kitiems pareiškėjams praradimai kompensuojami mažesni, pažeidžiant Konstitucijos 23 ir 48 straipsnių nuostatas. Dėl to pareiškėjams kyla abejonės dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai, kadangi akivaizdu, jog įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, pažeidžiantį teisę į teisingą atlygį. Taip pat toks kompensavimo mechanizmas prieštarauja asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principams, pažeidžia nuosavybės teisę bei kitus konstitucinius principus.
    4. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą kreiptis į Konstitucinį Teismą skundžiamame sprendime privalėjo pagrįsti aiškiais teisiniais argumentais, motyvais, kurie pareiškėjams būtų aiškūs ir suprantami, tačiau to nepadarė. Taip pat teismas dėl pareiškėjų teismui pateikto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir jame išdėstytų ir nurodytų argumentų nepasisakė.
  2. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (III t., b. l. 160) nurodo, jog atsižvelgus į pareiškėjų pateiktą pagrįstą poziciją ir byloje esamą situaciją, dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyto prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sustabdyti administracinę bylą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą palieka spręsti teismo nuožiūra.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (valstybės tarnautojams) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
  2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
  3. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Todėl pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, o vėliau savo reikalavimą patikslino, prašydami priteisti jiems pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuojamą neišmokėto darbo užmokesčio dalį, t. y. skirtumą tarp ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą grąžinamo darbo užmokesčio. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų reikalavimus atmetė, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo Grąžinimo įstatymo nuostatų. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka, iš esmės argumentuodami tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems visiškai arba iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Atitinkamai pareiškėjai apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai, tačiau nepagrįstai atsisakė tai padaryti. Apeliaciniame skunde pareiškėjai taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė ne tik jų patikslintą skundą, tačiau ir pirminį skundą, t. y. teismas nepagrįstai ir neteisėtai pasisakė dėl pirminio skundo reikalavimo, jį atmesdamas kartu su patikslintu skundu.
  4. Visų pirma, dėl pareiškėjų teiginių dėl pirminio skundo ir patikslinto skundo santykio teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog padavus teismui patikslintą skundą, skundas ir jo patikslinimas laikomas vienu skundu, o patikslintas skundas tokiu atveju nelaikytinas nauju. Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nors ir netiksliai bei nekorektiškai sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog atmeta tiek pareiškėjų skundą, tiek patikslintą skundą, tačiau iš sprendimo motyvų matyti, kad teismas iš esmės nagrinėjo ginčą tik pareiškėjų reikalavimų, suformuluotų galutiniame jų patikslintame skunde (2016 m. balandžio 25 d., III t., b. l. 50–56), apimtimi, todėl tai nelaikytina esminiu proceso teisės normų pažeidimu arba netinkamu jų pritaikymu, lėmusiu neteisingą bylos išsprendimą. Be to, pareiškėjai savo patikslintame skunde (III t., b. l. 50–56) patys nurodė, jog iš dalies palaiko savo pirminį skundą ir jo reikalavimus, tik atsisako dalies reikalavimų ta suma, kuri apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatymą. Taip pat ir apeliaciniame skunde pareiškėjai patys teigia, kad iš esmės skundo dalykas (reikalavimas) tiek pirminiame skunde, tiek patikslintame skunde liko tas pats. Tokiu būdu, kaip matyti ir iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas turėjo pagrindą atsižvelgti ir į pareiškėjų argumentus, suformuluotus pirminiame skunde, kadangi vėliau keitėsi tik pareiškėjų reikalavimų apimtis.
  5. Pasisakydama dėl byloje kilusio ginčo esmės, t. y. dėl pareiškėjų 2016 m. balandžio 25 d. patikslinto skundo reikalavimų priteisti iš atsakovo pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuojamą neišmokėto darbo užmokesčio dalį (skirtumą tarp ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą grąžintino darbo užmokesčio), teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.
  6. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
  7. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
  8. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ir jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
  9. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
  10. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 1 bei 2 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo ir 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis (dėl valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę), t. y. ir pareiškėjams.
  11. Taigi, atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti ir pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuotiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
  12. Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, jam nekilus abejonių dėl byloje taikytinų Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, taip pat pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo motyvacija šiuo aspektu yra pakankama.
  13. Taip pat teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Todėl, taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.).
  14. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog jiems (kai kuriems iš jų) pagal Grąžinimo įstatymą bus kompensuota mažesnė suma, nei susidaręs skirtumas tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio, arba iš vis nekompensuota, t. y. jiems pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjų teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl jų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Šiame kontekste akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo nustatytas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai pareiškėjų nurodytais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1766-575/2017 ir kt.).
  15. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14pareiškėjų N. P., V. T., N. B., J. P., V. S., Ž. L., M. K., D. J., D. P., D. Č., L. B., G. K., V. K., F. B., S. M., V. D., D. P., Z. P., V. K., R. R., R. M., G. S., G. Š., A. S., A. J. K., D. K., R. G. ir D. S. apeliacinį skundą atmesti.

15Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai