Byla e2A-540-302/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3425-619/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lindena“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Ekvalda“ ieškinį atsakovams D. O. Č. (buvusi Ch.), A. V., M. P. dėl žalos atlyginimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė BUAB „Lindena“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, kurio patikslintu ieškiniu prašė priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 56 794,49 Eur (196 100 Lt) žalos atlyginimo, 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi UAB „Lindena“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Ekvalda“. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 3 d. nutartimi įpareigojo įmonės vadovę D. O. Č. ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui visus įmonės dokumentus ir turtą. Iki ieškinio padavimo dienos buvusi įmonės direktorė bankroto administratoriui perdavė tik dalį dokumentų, nurodydama, kad ji buvo fiktyvi įmonės direktorė, o BUAB „Lindena“ turto neperdavė visiškai, nors 2012-12-31 dienos balanse nurodyta, jog įmonė turi turto už 227 100 Lt. Atsakovei pažeidus savo pareigas ir neperdavus įmonės turto bei dokumentų, įmonei padaryta žala 56 794,49 Eur sumai. Patikslintame ieškinyje ieškovės atstovas nurodė, kad solidariais atsakovais laikytini ir atsakovai A. V., M. P., nes jie buvo faktiniai įmonės vadovai, priiminėjo įmonei svarbius sprendimus.

4Atasakovė O. D. Č. su ieškiniu nesutiko, tvirtino, kad nėra sąlygų visumos jai taikyti civilinę atsakomybę. Nurodė, kad realiai nebuvo įmonės vadove, nedalyvavo įmonės valdyme, nepriėmė jokių su šios įmonės veikla susijusių sprendimų. Ieškovės įmonėje atsakovė įsidarbino 2010-11-09 buhalterės pareigose, tai buvo iš esmės vienintelės jos vykdomos pareigos įmonėje. Įmonės vadovo pareigas realiai įgyvendino M. P., kuris yra BUAB „Lindena“ akcininkės E. L. sūnus, kartu su A. V.. Dėl jų psichologinio spaudimo atsakovė sutiko būti įmonės statytine direktore, nes jai buvo grasinama atleidimu iš darbo. Atsakovės teigimu, ieškinys turėtų būti reiškiamas faktiniams įmonės vadovams A. V. ir M. P., kurie realiai valdė įmonės veiklą, disponavo įmonės turtu, piniginėmis lėšomis. Atsakovės teigimu, bankroto administratorius neįrodė jos neteisėtų veiksmų, be to, nebuvo įrodytas ir realios žalos dydis. Nors bankroto administratorius ir teigia, kad įmonė neva turėjo ilgalaikio turto 227 100 Lt sumai, atsakovės nuomone, nėra jokių įrodymų, kad šis turtas buvo fiksuotas įmonės finansiniuose dokumentuose, kokia jo įsigijimo, reali turto vertė. Be to, atsakovė nurodė, kad, įvertinus atsakovės turtinę bei sveikatos padėtį, ieškinio tenkinimas jos atžvilgiu sukeltų akivaizdžiai nepriimtinų ir sunkių pasekmių, neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimų.

5Atsakovai M. P. ir A. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

6Atasakovas M. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu jo atžvilgiu nesutinka, kadangi jis jokio įmonės turto neturi. Atsakovo teigimu, dabartinę įmonės turto buvimo vietą turi žinoti atsakovas A. V.. Be to, tvirtino, jog ir atsakovė su bankroto administratoriui neperduotu turtu nėra susijusi, todėl priteisti iš jos žalą būtų negarbinga. Dėl atsakovės tapimo įmonės direktore nurodė, kad ji pati pasisiūlė užimti direktorės pareigas, pradžioje tik laikinai, spaudimas nebuvo daromas, iš pareigų atleisti prašėsi tada, kai įmonė jau nevykdė veiklos. Paaiškino, kad atsakovė direktorės funkcijas vykdė, gavo už tai darbo užmokestį, sprendimą įkeisti bendrovės turtą bei imti paskolą iš Nacionalinės kredito unijos priėmė atsakovas A. V. ir jis, jie taip pat priiminėjo sprendimus dėl įmonės veiklos modelio.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei BUAB „Lindena“ solidariai iš atsakovų D. O. Č., A. V. ir M. P. 56 794,49 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2014 m. liepos 17 d., nuo priteistos 56 794,49 Eur sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Be to, iš kiekvieno iš atsakovų priteisė valstybei 356 Eur žyminio mokesčio.

9Išnagrinėjęs bylą iš esmės, pirmos instancijos teismas sprendė, kad atsakovai, būdami įmonės vadovais, netinkamai, aplaidžiai vykdė tiesiogines savo pareigas, dėl to neišsaugojo įmonės turto, jo neperdavė bankroto administratoriui ir tokiu BUAB „Lindena“ ir jos kreditoriams padarė 56 794,49 Eur nuostolį, kurį privalo atlyginti (CK 2.87 str. 7 dalis, 6.279 str.).Teismas vertino kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, jog ji buvo tik fiktyvi įmonės vadovė, nurodydamas, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovė dirbo pagal darbo sutartį, gaudavo darbo užmokestį kaip įmonės vadovė, pasirašė įmonės balansą, atlikinėjo kitus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai (pvz. hipotekos sutartinio įkeitimo lakštas).Teisinių pagrindų pripažinti darbo sutartį niekine ir negaliojančia atsakovės nurodytais pagrindais pirmos instancijos teismas nenustatė.

10Įvertinęs bylos medžiagą, liudytojų parodymus ir atsakovo M. P. paaiškinimu, teiktus teismo posėdžio metu, teismas darė išvadą, kad faktiniais įmonės vadovais kartu su atsakove buvo ir atsakovai M. P. bei A. V.. Taip pat pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad 2014-07-01 daiktų perdavimo-priėmimo aktu bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui buvo perduoti tik mediniai balkiai - 112 vnt., kitas įmonės balanse apskaitytas turtas perduotas nebuvo. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, liudytojų parodymus bei į tai, kad atsakovai, būdami įmonės vadovais, atsakingais už tinkamą įmonės turto apskaitą, nepateikė teismui įrodymų, jog balanse apskaitytas turto dydis ir jo vertė yra kitokia, teismas 2012 m. gruodžio 31 d, balanse pateiktus duomenis apie įmonės materialų turtą vertino kaip leistiną ir tinkamą įrodinėjimo priemonę žalos faktui ir jos dydžiui nustatyti.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Atsakovė D. O. Č. su pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą dalyje, kuria buvo tenkinti ieškinio reikalavimai jos atžvilgiu, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį toje dalyje atmesti. Be to, apeliantė prašo prie bylos prijungti 2015-11-11 prokuroro nutarimą, kuriame patvirtintos aplinkybės, jog BUAB „Markita“ ieškovei jokio turto neperdavė.

13Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:

141. Pirmos instancijos teismas tik formaliai vertino byloje esančius įrodymus, išskirtinai rėmėsi tik ieškovės deklaratyvia pozicija ir atsakovo M. P. paaiškinimais, kurie sutapo su ieškovės pozicija, tačiau prieštaravo nuosekliems liudytojų parodymams, nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neįsigilino į liudytojų parodymus ir byloje pateiktus paaiškinimus, savo išvadas grindė nenuosekliais ir tinkamai neištirtais duomenimis.

152. Tikrieji įmonės vadovai buvo M. P. ir A. V., kurie vieninteliai sprendė visus įmonės veiklos klausimus, duodavo darbuotojams nurodymus, priimdavo sprendimus dėl darbuotojų priėmimo/atleidimo, sprendė visus klausimus, susijusius su įmonės turtu, įrangos ar baldų įsigijimu, dėl grynųjų pinigų paskirstymo, jų žinioje buvo banko sąskaitos generatorius bei įmonės antspaudas. Atsakovė jokių sprendimų įmonės veikloje nepriiminėjo, jai realiai joks įmonės turtas perduotas nebuvo, ji realiai atlikinėjo tik įmonės buhalterės funkcijas. Šias aplinkybes patvirtinto ir byloje apklausti liudytojai, tačiau pirmos instancijos teismas šių asmenų parodymų visiškai nevertino, o minėtus atsakovės paaiškinimus pirmos instancijos teismas atmetė kaip neįrodytus ir padarė nepagrįstą išvadą, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, kad atsakovė įmonės vadovės pareigas užėmė laisva valia, už tai gavo darbo užmokestį ir vykdė visas įmonės vadovo funkcijas. Įmonės vadove atsakovė tapo dėl M. P. ir A. V. daryto spaudimo, atsakovei, nesutikus tapti įmonės vadove, jai buvo grasinama ją atleisti iš įmonės buhalterės pareigų. Nors teismas ir nurodė, kad atsakovė pasirašė balansą, hipotekos sutartinio įkeitimo lakštą, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad balansą atsakovė pasirašė kaip neva buvusi įmonės vadovė, realiai ja nebūdama, nes balansas buvo parengtas pagal atsakovės, kaip realiai ir nuolatos vykdžiusios buhalterės funkcijas, turimus duomenis, o sprendimą paimti paskolą bei įkeisti įmonės turtą priėmė ir nurodė tokius dokumentus pasirašyti būtent M. P. ir A. V.. Be to, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovei už atliekamas įmonės vadovo funkcijas buvo mokamas užmokestis. Darbo užmokestis atsakovei buvo mokamas ne už įmonės vadovės pareigų atlikimą, o už buhalterės funkciją vykdymą. Pirmos instancijos teismas ignoravo ir tas aplinkybes, kad atsakovė 2012 metais kreipėsi dėl darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš fiktyviai užimamų įmonės vadovės pareigų. Tokio prašymo netenkinus, atsakovė tiesiogiai kreipėsi į VĮ Registrų centrą, kur prašymas taip pat buvo atmestas. Darbo sutarties pakeitimas dėl tariamo atsakovės paskyrimo įmonės vadove yra fiktyvus, neatitinkantis tikrosios šalių valios, tokiu susitarimu nebuvo siekiama realių pasekmių, todėl šį sandorį pirmos instancijos teismas ex officio turėjo pripažinti niekiniu.

163. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę. Pirmos instancijos teismas neindividualizavo atsakovės neteisėtų veiksmų, tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovei buvo žinoma apie turto išvežimo faktą, kad atsakovė nesiėmė jokių priemonių turtui apskaityti ir išsaugoti, kad neva visi atsakovai, būdami įmonės vadovais, netinkamai, aplaidžiai vykdė savo tiesiogines pareigas, dėl ko ir buvo neišsaugotas įmonės turtas ir neperduotas bankroto administratoriui. Pirmos instancijos teismas ignoravo tą aplinkybę, kad atsakovei realiai joks turtas nebuvo perduotas, be to, atsakovei realiai nebūnant įmonė vadove nekilo ir pareiga imtis kažkokių veiksmų turto atžvilgiu. Įmonės turtu išimtinai disponavo tik M. P. ir A. V., ką akivaizdžiai patvirtina ir atsakovo M. P. išsamūs paaiškinimai, kur buvo įmonės turtas, iš ko buvo ketinama įsigyti turtą ir kur buvo vežamas įmonės turtas. Skundžiamame sprendime taip pat tik formaliai nurodoma, kad žalą ieškovei neva sąlygojo visų atsakovų bendri veiksmai.

174. Ieškovė jokiais realiais ir patikimais įrodymais nepatvirtino realiai padarytos žalos dydžio ir fakto. Bankroto administratorius žalos dydį grindė remdamasis 2012 metų balanso duomenimis, nepateikdamas jokių kitų realių ir patikimų žalos dydį patvirtinančių įrodymų, o pirmos instancijos teismas, nepagrįstai konstatuodamas, kad balanse pateikti duomenys yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, iš esmės nesiėmė jokių priemonių nustatyti tikrąjį ieškovės tariamai patirtos žalos dydį, neįpareigojo bankroto administratorių pateikti pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie ne tik patvirtintų balanse nurodomų duomenų tikrumą, bet ir tai, kad įmonės apskaitoje apskaitytas turtas realiai priklausė įmonei. Teismo posėdžio metu M. P. paaiškino, kad dalį turto 2011 metų pradžioje įmonė neva įgijo iš UAB „EP Investicija“, kuri šiuos baldus neva įgijo iš UAB „Milduva“. UAB „Milduva“ šiuos baldus naudojo patalpose prekybos centro UAB „Panorama LT“ patalpose. UAB „Milduva“ susidūrus su finansinėmis problemomis, baldai liko UAB „Panorama LT“ patalpose, tarp UAB „EP Investicija“ ir UAB „Panorama LT“ teisme vyko ginčas dėl minėtų daiktų išreikalavimo iš neteisėto valdymo, ginčas baigėsi tuo, kad UAB „EP Investicija“ atsiėmė ieškinį, o daiktai liko UAB „Panorama LT“ patalpose. Esant minėtiems duomenims, darytina išvada, kad UAB „EP Investicija“ minėto turto neįgijus iš UAB „Milduva“, šis turtas negalėjo būti perduotas ir UAB „Lindena“ ir apskaitytas įmonės buhalterinėje apskaitoje. Be to, atsakovas M. P. nurodė, kad įrangą bei baldus UAB „Lindena“ ketino įsigyti ir iš BUAB „Markita“, šis turtas buvo apskaitytas UAB „Lindena“ buhalterinėje apskaitoje, tačiau įsigytas taip ir nebuvo. Pirmos instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, prašymą apklausti BUAB „Markita“ bankroto administratorių atmetė bei nepagrįstai palaikė ieškovės poziciją, kad sutartinio įkeitimo lakštuose nurodymas, jog turto savininkas yra UAB „Lindena“, patvirtina turto priklausymą ieškovei. Taip pat pirmos instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad dalį turto, t.y. 112 vnt. medinių balkių, kurie buvo įsigyti už 27 684,0 Lt, M. P. grąžino bankroto administratoriui. Be to, teismas nepagrįstai sureikšmino tai, jog 2012 m. balansas ir ilgalaikio turto sąrašai buvo pasirašyti atsakovės, kadangi atsakovė balansą pasirašė ne kaip įmonės vadovė, o kaip įmonės buhalterė, remdamasi iš tikrųjų įmonės vadovų gautais, vykdant buhalterės pareigas, duomenimis. Minėtas balansas nėra patvirtintas įmonės akcininkės, kaip to reikalauja norminiai teisės aktai.

185. Pirmos instancijos teismas neindividualizavo atsakovei taikytinos atsakomybės, nesvarstė klausimo dėl iš atsakovės priteistinos žalos mažinimo CK 6.521 straipsnio 2 dalies ar 6.282 straipsnio 3 dalies pagrindu. Į bylą yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog atsakovė yra nedirbanti ir jai yra nustatytas tik 50 proc. darbingumo lygis.

19BUAB „Lindena“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Ekvalda“, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:

211. Asmenys, kurie pagal įstatymus ar sutartis turi teisę vykdyti ar faktiškai vykdo su bendrovės valdymu susijusias funkcijas, atsako už valdymo funkcijų vykdymo metu savo veiksmais sukeltą žalą bendrovei pagal bendrovės vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Tai, kad apeliantė buvo de jure vadovė, byloje ginčo nėra, jos vadovavimo įmonei faktas buvo įregistruotas viešajame registre, tai patvirtina ir darbo sutartis bei faktinė apeliantės veikla įmonėje. Nagrinėjamu atveju apeliantės atsakomybei kilti pakanka to, jog ji atliko bent dalį įmonės valdymo funkcijų, kadangi įmonės valdymą de facto vykdė ir atsakovai M. P. bei A. V.. Atsakovė, veikdama įmonės vardu, sudarinėdavo sutartis, pasirašinėdavo PVM sąskaitas – faktūras, turto priėmimo – perdavimo aktus, įmonės finansinius dokumentus, įmonės turto sutartinio įkeitimo lakštus, sudarinėjo darbo sutartis su darbuotojais bei jas nutraukdavo, tvarkė ir prižiūrėjo buhalteriją. Be to, iš į bylą pateikto 2015-11-11 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-00597-14 matyti, kad atsakovė, veikdama kaip įmonės atstovė, dalyvavo derybose perkant iš BUAB „Markita“ baldus bei kitą įrangą, kas tik patvirtina, jog atsakovė atliko įmonės vadovo funkcijas. 2011 m. rugsėjo mėnesį buvo padidintas atsakovės valandinis darbo užmokestis, kas taip pat patvirtina pasikeitusias atsakovės pareigas įmonėje. Atsakovė iki tapdama ieškovės vadove įmonėje dirbo vyr. finansininke, šios pareigos reikalauja atitinkamo išsilavinimo, teisės aktų išmanymo bei asmeninių savybių, kurios atsakovei leido suprasti pasikeitusių jos darbinių pareigų esmę.

222. Teismo posėdžio metu dauguma apklaustų liudytojų teigė, kad apeliantė įmonėje vykdė buhalterės pareigas, tačiau viena iš įmonės vadovo funkcijų ir yra buhalterinės apskaitos priežiūra, todėl liudytojų parodymai, kuriais remiasi apeliantė, nepaneigia fakto, jog ji vykdė ir įmonės valdymo funkcijas. Liudytojų parodymai tik patvirtina, kad įmonės vadovais de facto buvo atsakovai M. P. ir A. V., kuriems taip pat kaip ir atsakovei kyla civilinė atsakomybė, ką pagrįstai ir nustatė pirmos instancijos teismas. Nors apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama liudytojų parodymams, tačiau kai kurie liudytojų parodymai kelia abejonių dėl jų objektyvumo ir patikimumo. Dauguma liudytojų yra dirbę ir kitose susijusiose įmonėse: UAB „Gesita“, UAB „Milduva“, UAB „EP investicija“, UAB „EP2 investicija“, todėl praėjus daugiau nei 4 metams nuo to laiko, kai apeliantė tapo įmonės vadove, galėjo netiksliai nurodyti faktinę situaciją įmonėje. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, o ne atskirų liudytojų parodymais.

233. Apeliantės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad apeliantė, kaip įmonės vadovė, nesilaikė ir pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, nesiėmė jokių priemonių tam, kad būtų išsaugotas įmonės turtas, taip pat elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Apeliantės teiginiai, kad jai buvo darytas spaudimas dėl tapimo įmonės vadove, yra nepatvirtinti jokiais įrodymais. Atsakovė savo paskyrimo įmonės vadove ir darbo sutarties neginčijo, į kompetentingas institucijas dėl neva jai daryto spaudimo nesikreipė, darbo sutarties nenutraukė. Žalos dydis grindžiamas 2012 m. įmonės balansu, ilgalaikio turto sąrašais ir kitais įrodymais. Nors atsakovė ir tvirtina, kad minėtame balanse pateikti duomenys yra netikri, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pati atsakovė šį balansą sudarė bei pasirašė. Bankroto bylos iškėlimo nutarties duomenimis, pati apeliantė raštu patvirtino, kad balanso duomenys bankroto bylos iškėlimo dienai nepasikeitė, todėl būtent apeliantė ir turi pareigą atsakyti už balanse pateiktų duomenų tikrumą ir teisingumą. Įmonės ilgalaikis turtas buvo apskaitytas, buvo daromi nusidėvėjimo atskaitymai, galiausiai visas turtas buvo įkeistas Nacionalinei kredito unijai. Įmonės balansas ir jame pateikti duomenys yra tinkama bei leistina įrodinėjimo priemonė žalos faktui ir dydžiui nustatyti, juolab, kad balanso duomenys yra patvirtinti ir kitais įrodymais. Atsakovus sieja veiksmų bendrumas žalos padarytos įmonei ir jos kreditoriams atžvilgiu, todėl pagal CK 6.279 straipsnį kartu padarė žalos asmenys atsako solidariai.

24IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

25Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

26Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos

27Apeliantė prašo prie bylos prijungti 2015-11-11 prokuroro nutarimą, kuriame patvirtintos aplinkybės, jog BUAB „Markita“ ieškovei jokio turto neperdavė. Tvirtina, kad šis nutarimas buvo priimtas pirmos instancijos teismui jau išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, todėl jo pirmos instancijos teismui pateikti nebuvo jokių galimybių.

28Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.).

29Atsižvelgiant prokuroro nutarimo priėmimo datą, sutiktina su apeliante, kad šis rašytinis įrodymas negalėjo būti pateiktas bylą nagrinėjusiam pirmos instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai išnagrinėti bylą, atsižvelgdama į tai, kad teismo atsisakymas priimti vėliau pateikiamą, bet galintį turėti bylai įrodomosios reikšmės, įrodymą yra nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013), sprendžia, kad yra pagrindas prijungti prie bylos 2015-11-11 prokuroro nutarimą ir juo vadovautis nagrinėjant šią bylą kaip rašytiniu įrodymu (CPK 197-200 straipsniai). Be to, pastebėtina, kad šis rašytinis įrodymas ieškovei yra žinomas, todėl jo prijungimas prie bylos niekaip nepažeis ieškovės procesinių teisių.

30Dėl faktinių bylos aplinkybių

31Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi UAB „Lindena“ iškelta bankroto byla (c.b. Nr. B2-2316-104/2014) (t. 1, b.l. 13-14). Keldamas bankroto bylą, teismas rėmėsi 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, pagal kuriuos įmonės turtas sudarė 227 100 Lt (materialusis įmonės turtas – 196 100 Lt, kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai – 43 059 Lt, kitas materialusis turtas – 153 041 Lt) (t. 1, b.l. 5-6). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtinta įmonės kreditorinių reikalavimų suma sudaro 433 530,83 Lt (t. 1, b.l. 15-17). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartimi UAB „Lindena“ vadovė buvo įpareigota ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui visus įmonės dokumentus ir turtą. Iki ieškinio pateikimo dienos įmonės direktorė D. O. Č., tvirtindama, kad ji buvo tik fiktyvi įmonės vadovė, o realiai įmonei vadovavo A. V. ir M. P., bankroto administratoriui perdavė tik dalį įmonės dokumentų, o turtas perduotas nebuvo. Ieškovė BUAB „Lindena“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, kurio patikslintu ieškiniu prašė priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų D. O. Č., A. V. ir M. P. 56 794,49 Eur (196 100 Lt) žalos atlyginimo, 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė D. O. Č. su ieškiniu nesutiko, tvirtino, kad ji realiai nebuvo įmonės vadove, nedalyvavo įmonės valdyme, nepriėmė jokių su šios įmonės veikla susijusių sprendimų, todėl ieškinys turėtų būti reiškiamas faktiniams įmonės vadovams A. V. ir M. P.. Atsakovas M. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu jo atžvilgiu nesutinka, kadangi jis jokio įmonės turto neturi. Įvertinęs bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei BUAB „Lindena“ solidariai iš atsakovų D. O. Č., A. V. ir M. P. 56 794,49 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2014 m. liepos 17 d., nuo priteistos 56 794,49 Eur sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, pirmos instancijos teismas sprendė, kad atsakovai, būdami įmonės vadovais, netinkamai, aplaidžiai vykdė tiesiogines savo pareigas, dėl to neišsaugojo įmonės turto, jo neperdavė bankroto administratoriui ir tokiu BUAB „Lindena“ ir jos kreditoriams padarė 56 794,49 Eur nuostolį. Atsakovė D. O. Č. su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą dalyje, kuria buvo tenkinti ieškinio reikalavimai jos atžvilgiu, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį toje dalyje atmesti. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: 1) pirmos instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir liudytojų parodymus; 2) tikrieji įmonės vadovai buvo M. P. ir A. V., todėl tik jie buvo atsakingi už įmonės turtą; 3) pirmos instancijos teismas nepagrįstai neindividualizavo atsakovės neteisėtų veiksmų, tik nurodydamas, kad žalą ieškovei neva sąlygojo visų atsakovų bendro veiksmai; 4) ieškovė jokiais realiais ir patikimais įrodymais nepatvirtino realiai padarytos žalos dydžio ir fakto; 5) pirmos instancijos teismas nepagrįstai neindividualizavo atsakovei taikytinos atsakomybės, nesvarstė klausimo dėl iš atsakovės priteistinos žalos mažinimo CK 6.521 straipsnio 2 dalies ar 6.282 straipsnio 3 dalies pagrindu.

32Dėl apeliantės civilinės atsakomybės

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės valdymo organo nario (direktoriaus) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 str.). Ieškovas, reikšdamas atsakovui, kaip įmonės vadovui, reikalavimą atlyginti įmonei padarytą žalą, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, tačiau, teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovas (CPK 178, 182 str. 4 d.). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 str.) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę, reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, draudimas painioti juridinio asmens turtą su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, pareiga pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7 dalį bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-266/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014).

34Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškinys atsakovei D. O. Č. yra grindžiamas jos kaip paskirtosios įmonės vadovės, o atsakovams A. V. ir M. P. kaip faktinių įmonės vadovų civilinės atsakomybės pagrindais, kylančiais konkrečiu įstatyme numatytu pagrindu – įmonei tapus nemokia, išsaugoti tinkamai apskaitytą turtą, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir eiliškumu būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, padarant jiems kuo mažiau žalos bei iškėlus įmonei bankroto bylą – perduoti visą įmonės balanse apskaitytą turtą. Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad atsakovė D. O. Č. nuo 2011-07-07 iki 2014-01-20 ėjo įmonės vadovės pareigas (t. 1, b.l. 8-12). 2012 m. gruodžio 31 d. balansas, kuriuo remiantis buvo iškelta bankroto byla UAB „Lindena“, yra pasirašytas atsakovės D. O. Č.. Tuo tarpu pati atsakovė neigia buvimo įmonės vadove faktą, tvirtina, kad faktiniai įmonės vadovai buvo atsakovai A. V. ir M. P.. Pirmos instancijos teismas šiuos atsakovės argumentus atmetė kaip neįrodytus, pažymėdamas, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovė dirbo pagal darbo sutartį, gaudavo darbo užmokestį kaip įmonės vadovė, be to, atsakovė pasirašė įmonės balansą ir atlikinėjo kitus veiksmus, priskirtus įmonės vadovo kompetencijai. Įvertinęs atsakovo M. P. bei kitų liudytojų parodymus, pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovė įmonės vadovės pareigas užėmė savo noru, teisinių pagrindų darbo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovės nurodytais pagrindais teismas nenustatė. Atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmos instancijos teismas tik formaliai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl jos buvimo įmonės vadove.

35Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015;kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2012; kt.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.

36Įvertinus bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su šiuo atsakovės teiginiu, kad ji buvo tik fiktyvi įmonės vadovė. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantė 2010 m. lapkričio 9 d. buvo priimta dirbti įmonėje UAB „Lindena“ buhaltere, o 2011 m. birželio 21 d. sutartis buvo pakeista, nurodant, kad atsakovė D. O. Č. yra skiriama eiti UAB „Lindena“ įmonės vadovės pareigas. Pastebėtina, kad nors atsakovė ir tvirtina, jog 2011 m. birželio 21 d. padarytas 2010 m. lapkričio 9 d. darbo sutarties pakeitimas buvo fiktyvus, tačiau šio pakeitimo įstatymo numatyta tvarka atsakovė neginčijo. Kasacinis teismas laikosi vieningos praktikos, kad teismas ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes, tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003; 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-701/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neįžvelgtinas 2010 m. lapkričio 9 d. darbo sutarties pakeitimo akivaizdus fiktyvumas. Priešingai, tai, kad apeliantė atliko įmonės vadovo kompetencijai priskirtas funkcijas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina aplinkybės, jog būtent apeliantė yra pasirašiusi paskutinį 2012 m. gruodžio 31 d. įmonės balansą, ilgalaikio turto sąrašus, apeliantės parašas yra ir ant hipotekos sutartinio įkeitimo lakštų, dalį įmonės dokumentų bankroto administratoriui taip pat perdavė pati apeliantė, kuri atstovavo įmonę ir santykiuose su trečiaisiais asmenimis, be to, pasikeitus apeliantės pareigoms, jai buvo mokamas didesnis darbo užmokestis, kas suponuoja išvadą, jog apeliantė gaudavo papildomą atlygį už vadovavimą įmonei. Vertintinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad darbo užmokesčio padidėjimas buvo susijęs su tuo, jog nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. atsakovė pradėjo dirbti pirmaeilėse pareigose pilnu etatu, o iki to laiko dirbo antraeilėse pareigose nepilną darbo dieną. Kaip matyti iš 2010 m. lapkričio 9 d. darbo sutarties, atsakovė iš pradžių buvo įdarbinta antraeilėse vyr. buhalterės pareigose, tačiau jai buvo nustatyta „4-8 val. per dieną, ne daugiau kaip 40 val. per savaitę“ darbo dienos trukmė, o tai negali patvirtinti, kad apeliantė iki 2011-09-01 dirbo nepilnu etatu (t. 1, b.l. 82-84). Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju apeliantės civilinei atsakomybei kilti nėra būtina nustatyti, jog apeliantė atliko absoliučiai visas įmonės vadovui priskirtas funkcijas, pakanka to, kad apeliantė atliko bent dalį įmonės valdymo funkcijų. Įvertinus atsakovės išsilavinimą, darytina išvada, kad ji negalėjo nesuprasti pasikeitusių darbinių pareigų esmės ir prisiimtos atsakomybės apimties. Apeliantė į bylą pateikė prašymą, adresuotą VĮ Registrų centrui, kuriuo prašė ją atleisti iš UAB „Lindena“ direktorės pareigų, ir VĮ Registrų centro atsakymą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti atsakovės prašymą (t. 1, b.l. 41, 42). Šie rašytiniai įrodymai, apeliantės teigimu, taip pat patvirtina, kad ji nebuvo įmonės faktinė vadovė, todėl siekė, jog jos duomenys būtų išregistruoti iš Juridinių asmenų registro. Vertindama šiuos rašytinius įrodymus nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovės prašymas atleisti ją iš vadovės pareigų VĮ Registrų centrui buvo teiktas praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo jos paskyrimo eiti įmonės vadoves pareigas, tada, kai įmonės finansinė padėtis jau buvo bloga. Taigi tokį atsakovės prašymą galėjo sąlygoti paprasčiausiai blogėjanti įmonės finansinės situacija, todėl nėra pagrindo išvadai, kad minėti rašytiniai įrodymai patvirtina apeliantės poziciją, jog ji nebuvo įmonės vadovė. Nors apeliantė skunde daug dėmesio skiria liudytojų parodymams, siekdama įrodyti, kad ji ėjo tik UAB „Lindena“ buhalterės pareigas, tačiau pastebėtina, jog, vertindamas liudytojų parodymus, kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmos instancijos teismas pagrįstai išskirtinės reikšmės nesuteikė liudytojų parodymams. Abejonių dėl liudytojų objektyvumo kelia tos aplinkybės, kad dauguma liudytojų yra dirbę su UAB „Lindena“ susijusiose įmonėse – UAB „Gesita“, UAB „Milduva“, UAB „EP investicija“, UAB „EP2 investicija“, todėl praėjus daugiau nei keturiems metams nuo apeliantės tapimo UAB „Lindena“ vadove galėjo netiksliai įvardinti tuo metu buvusią faktinę situaciją, susijusią su atsakovės darbinių funkcijų vykdymu, be to, liudytojai yra buvę apeliantės kolegos, kas taip pat gali sąlygoti jų nešališkumą. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas šioje dalyje tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė D. O. Č. ėjo UAB „Lindena“ vadovės pareigas. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

37Pirmos instancijos teismo išvada, kad faktiniai įmonės vadovai buvo ir atsakovai A. V. ir M. P., kvestionuojama nėra, todėl, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas šios pirmos instancijos teismo išvados pagrįstumo nevertina.

38Dėl apeliantės neteisėtų veiksmų

39Teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas sukelia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatytus padarinius: įmonė įgyją bankrutuojančios įmonės statusą, įmonės valdymo organai privalo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą; įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų ir kt. (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Jei administratoriui perduotuose įmonės finansiniuose dokumentuose yra užfiksuotas konkretus įmonės turtas, įvertintinas konkrečia pinigų sumą, ir nėra jokių duomenų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims, tai būtent šį turtą ir privalo perduoti įmonės valdymo organai bankroto administratoriui. Nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organų kaltės ir pareigų nevykimo (neveikimo), bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, juridinio asmens valdymo organai turi atlyginti įmonei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai įmonės finansiniuose dokumentuose.

402012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, UAB „Lindena“ turtas 2012 metais sudarė 227 100 Lt (materialusis įmonės turtas – 196 100 Lt, kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai – 43 059 Lt, kitas materialusis turtas – 153 041 Lt) (t. 1, b.l. 5-6). 2014 m. vasario 14 d. apeliantė bankroto administratoriui pateikė paaiškinimą dėl ilgalaikio įmonės turto, kuriame nurodė, kad likutis įmonės kasoje sudaro 0,78 cnt, perdavė įmonės dokumentus, nurodydama, jog trumpalaikio turto įmonė neturi, be to, pateikė ilgalaikio turto sąrašą, nurodydama, kad ilgalaikio turto nurašymo nebuvo, o 2011 m. gruodžio 19 d. sąrašas iki bankroto bylos iškėlimo nesikeitė (t. 2, b.l. 2-4). Į bylą buvo pateiktas 2011 m. balandžio 28 d. Sutartinio įkeitimo lakštas Nr. 01 02 2011/0007068, kuriuo Nacionalinei kredito unijai buvo įkeista UAB „Lindena“ turto iš viso už 97 459,54 Lt (t. 2, b.l. 5-7), 2011 m. rugpjūčio 10 d. Sutartinio įkeitimo lakštas Nr. 01 02 2011/0013293, kuriuo įkeistų daiktų vertė sudaro 44 275,81 Lt (t. 2, b.l. 8-10), ir 2011 m. liepos 7 d. Sutartinio įkeitimo lakštas Nr. 01 02 2011/0011291, pagal kurį bendra įkeistų daiktų vertė – 89 052 Lt (t. 2, b.l. 14-16). Sutiktina su pirmos instancijos teismu, kad minėti duomenys patvirtina, jog įmonė turėjo turto. Iš liudytojų ir atsakovų paaiškinimų matyti, kad turtas buvo išgabentas saugojimui į sandėlius, o kur šiuo metu jis ir dėl kokių priežasčių nėra perduotas bankroto administratoriui, jokių duomenų į bylą pateikta nebuvo. 2014-07-01 daiktų priėmimo – perdavimo aktu bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo iš UAB „Lindena“ perėmė tik 112 vnt. medinių balkių (t. 2, b.l. 41). Jokio pagrindo tikėti apeliantės teiginiais, jog ji nežinojo apie turto išvežimą iš įmonės patalpų, atsižvelgiant į tai, kad pagal savo teisinę padėtį atsakovė yra atsakinga už įmonės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir įmonės turto išsaugojimą, jų perdavimą, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius, kad atsakovė tinkamai nevykdė fiduciarinių pareigų bendrovei, nesiėmė jokių priemonių įmonės turto išsaugojimui, spręstina, jog ji pažeidė savo, kaip įmonės vadovės, pareigas, veikė priešingai įmonės interesams ir tuo atliko neteisėtus veiksmus ir padarė žalą ne tik įmonei, bet ir jos kreditoriams.

41Esant nurodytiems atsakovės D. O. Č. neteisėtiems veiksmams, žalos padarymo faktui ir priežastiniam ryšiui, bei atsakovei nepaneigus kaltės prezumpcijos, spręstina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovei, kaip buvusiai įmonės vadovei, taikytina deliktinė atsakomybė (CK 2.87 str. 7 d., CK 6.246 – 6.249 str.).

42Dėl žalos dydžio

43Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiškas nuostolių atlyginimo principas, pagal kurį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę.

44Įmonės vadovų neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, todėl vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius žalos dydį įrodinėja remdamasis paskutiniu įmonės balansu už 2012 metus. Dėl įmonės balanso kaip įrodinėjimo priemonės žalos faktui ir dydžiui nustatyti kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 str.), tačiau, vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 str.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013; 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016). Nagrinėjamu atveju įvertinus UAB „Lindena“ 2012 m. balanso duomenis visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste, sutiktina su pirmos instancijos teismo nuomone, kad balanse pateikti duomenys apie įmonės materialiųjų turtą vertintini kaip leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui nustatyti. Pažymėtina, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog įmonės ilgalaikis turtas buvo apskaitytas, buvo daromi nusidėvėjimo atskaitymai, be to, visas turtas buvo įkeistas Nacionalinei kredito unijai. Apeliantės teiginiai, kad neva dalis turto buvo įtraukta į apskaitą, tačiau realiai įmonė to turto nebuvo įsigijusi, vertinti kaip nepagrįsti. Į apskaitą yra registruojamas visas įmonės ilgalaikis materialusis turtas. Apeliantė, kuri buvo ir įmonės buhalterė, būdama atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, pati turtą įtraukė į įmonės apskaitą, todėl dabar nėra jokio pagrindo tikėti jos gynybine pozicija, kad neva turto įmonė realiai taip ir nebuvo įsigijusi. Tačiau sutiktina su apeliante, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai, priteisdamas žalą, neatsižvelgė į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog bankroto administratoriui vis dėlto buvo perduotas tam tikras turtas. 2014 m. liepos 1 d. daiktų perdavimo – priėmimo aktas patvirtinta, kad BUAB „Lindena“ bankroto administratorius perėmė iš įmonės valdymo organų 112 medinių balkių (t. 2., b.l. 41). Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuos medinius balkius šalys bylos nagrinėjimo metu buvo įvardinusios medinėmis kolonomis. Iš laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. įsigyto ilgalaikio turto sąrašo matyti, kad 2011 m. birželio 27 d. įmonė įsigijo interjero komplektą, kurį sudaro dekoratyvinės kolonos – 98 vnt., dekoratyvinės sijos – 97 vnt., skiriamojo sienelė – 24 vnt. ir jungiamųjų elementų komplektas – 1 vnt. (t. 2., b.l. 12). Minėtų daiktų įsigijimo kaina – 56 057 Lt. Apie šių daiktų įsigijimą patvirtina ir atsakovės į bylą pateikta 2011 m. birželio 27 d. sąskaita – faktūra Nr. 0064, iš kurios matyti, kad vertikalios dekoratyvinės kolonos (98 vnt.) kainavo 22 880 Lt + PVM (iš viso 27 684,80 Lt) (t. 2., b.l. 127). Iš į bylą pateikto 2011 m. rugpjūčio 5 d. turto nusidėvėjimo lentelės matyti, kad nuo turto įsigijimo iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio minėto turto vertė sumažėjo 1,67 proc., daugiau jokių duomenų apie kolonų vertę į bylą pateikta nebuvo.

45Įvertinus tai, kad bankroto administratorius iš įmonės perėmė 112 medinių kolonų, ir bankroto administratoriui nepateikus jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių perimto turto dabartinę rinkos vertę, teisėjų kolegijos nuomone, būtų pagrįsta ir teisinga pirmos instancijos teismo priteistą žalos sumą sumažinti paskutine žinoma kolonų verte, t.y. 27 222,43 Lt (7 884,16 Eur).

46Dėl priteistinos žalos dydžio mažinimo

47Sutiktina su apeliante, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė klausimo dėl priteistinos žalos mažinimo CK 6.521 straipsnio 2 dalies ar 6.282 straipsnio 3 dalies pagrindu, tačiau šį motyvacijos trūkumą gali ištaisyti ir apeliacinės instancijos teismas.

48Kaip jau ir buvo minėta, nagrinėjant civilines bylas dėl deliktinės civilinės atsakomybės, žalos faktą ir dydį turi įrodyti nukentėjęs asmuo, o aplinkybes, dėl kurių žalos atlyginimas turėtų būti sumažintas, – žalą padaręs asmuo. CK 6.251 straipsnio 2 dalyje teismui suteikta teisė, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma gali būti taikoma ne tik sutartinės, bet ir deliktinės civilinės atsakomybės atveju. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010, kt.). Apeliantė tvirtina, kad šiuo metu niekur nedirba, vienintelės gaunamos pajamos – valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, dėl netekto 50 proc. darbingumo jos įsidarbinimo galimybės yra ribotos, jos turimas nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui. Nors pagal apeliantės nurodytas aplinkybes ir būtų galima spręsti apie sunkią jos finansinę padėtį, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti įrodymai nėra pakankami atlygintinos žalos sumažinimui. Pastebėtina, kad apeliantė nepateikė teismui jokių duomenų apie turimas banko (bankų) sąskaitose lėšas bei jų kitimą pastaruoju laiku, be to, į bylą nebuvo pateiktos ir Nekilnojamojo turto registro, VĮ Regitra pažymos, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovė daugiau neturi jokio nekilnojamojo turto, išskyrus nurodomą bankui įkeistą butą, bei kilnojamojo turto ir transporto priemonių. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad vien tik bloga asmens turtinė padėtis savaime nelemia atlygintinos žalos dydžio mažinimo, apie tokią galimybę sprendžiama įvertinus aplinkybių visetą. Nagrinėjamu atveju nuostoliai atsirado dėl netinkamo įmonės vadovo pareigų vykdymo, ieškovė BUAB „Lindena“ yra bankrutuojanti įmonė, o pareikštu ieškiniu yra ginami įmonės kreditorių interesai. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu žalos dydžio sumažinimas reikštų kreditorių teisių sumenkinimą.

49Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju žala yra priteisiama iš visų atsakovų solidariai, kas suponuoja išvadą, jog kreditorius turės teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Tuo atveju, jei kreditorius pareikalautų, jog prievolę įvykdytų apeliantė, ji žalą įstatyme numatyta tvarka galėtų išsiieškoti iš solidariųjų skolininkų regreso tvarka.

50Taip pat nuo visiško nuostolių atlyginimo principo gali būti nukrypta ir CK 6.282 straipsnio pagrindu, kuriuo apeliantė irgi remiasi, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šio straipsnio nuostatos taikomos tik deliktinės atsakomybės atveju, o atsakovės civilinė atsakomybė yra kildinama iš sutartinių teisinių santykių, t.y. iš darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, nevykdymo, todėl ir šiuo pagrindu mažinti priteistinos žalos dydį būtų nepagrįsta.

51Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

52Dėl bylos procesinės baigties

53Vadovaujantis tuo, kad išdėstyta, spręstina, jog yra pagrindas atsakovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti sumažinant ieškovei priteistą sumą nuo 56 794,49 Eur iki 48 910,33 Eur, atitinkamai proporcingai paskirstant ir bylinėjimosi išlaidas.

54Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme

55Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, pakeitus pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, turi būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos.

56CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos, tarp jų ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

57Šiuo procesiniu sprendimu tenkinus 86,12 proc. ieškinio reikalavimų, proporcingai tenkintų reikalavimų dydžiui iš kiekvieno atsakovo priteistina po 306,59 Eur žyminio mokesčio valstybei. Pagal į bylą pateiktus duomenis matyti, kad atsakovė yra pateikusi įrodymus, patvirtinančius, jog ji bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu patyrė 1 815 Lt (525,66 Eur) bylinėjimosi išlaidų (t. 1., b.l. 69-70). Proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, atsakovei iš ieškovės priteistina 251,92 Lt (72,96 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

58Įrodymų, patvirtinančių šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, į bylą pateikta nebuvo.

59Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

60Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

61„Ieškinį tenkinti iš dalies.

62Priteisti ieškovei BUAB „Lindena“ (j.a.k. 302560189) solidariai iš atsakovų D. O. Č. (a/k ( - ), A. V. (gim. ( - )), M. P. (a/k ( - ) 48 910,33 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2014 m. liepos 17 d., nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

63Iš D. O. Č. (a/k ( - ) A. V. (gim. ( - )), M. P. (a/k ( - ) priteisti po 306,59 Eur iš kiekvieno žyminio mokesčio valstybei.

64Atsakovei D. O. Č. (a/k ( - ) priteisti iš ieškovės BUAB „Lindena“ (j.a.k. 302560189) 72,96 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme, išmokant jas iš ieškovei administruoti skirtų lėšų“.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė BUAB „Lindena“, atstovaujama bankroto administratoriaus,... 4. Atasakovė O. D. Č. su ieškiniu nesutiko, tvirtino, kad nėra sąlygų... 5. Atsakovai M. P. ir A. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.... 6. Atasakovas M. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu jo atžvilgiu... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino,... 9. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, pirmos instancijos teismas sprendė, kad... 10. Įvertinęs bylos medžiagą, liudytojų parodymus ir atsakovo M. P.... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Atsakovė D. O. Č. su pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka,... 13. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu... 14. 1. Pirmos instancijos teismas tik formaliai vertino byloje esančius įrodymus,... 15. 2. Tikrieji įmonės vadovai buvo M. P. ir A. V., kurie vieninteliai sprendė... 16. 3. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas... 17. 4. Ieškovė jokiais realiais ir patikimais įrodymais nepatvirtino realiai... 18. 5. Pirmos instancijos teismas neindividualizavo atsakovei taikytinos... 19. BUAB „Lindena“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Ekvalda“,... 20. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu... 21. 1. Asmenys, kurie pagal įstatymus ar sutartis turi teisę vykdyti ar... 22. 2. Teismo posėdžio metu dauguma apklaustų liudytojų teigė, kad apeliantė... 23. 3. Apeliantės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad apeliantė, kaip... 24. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados... 25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 26. Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos... 27. Apeliantė prašo prie bylos prijungti 2015-11-11 prokuroro nutarimą, kuriame... 28. Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui yra ribojamas.... 29. Atsižvelgiant prokuroro nutarimo priėmimo datą, sutiktina su apeliante, kad... 30. Dėl faktinių bylos aplinkybių... 31. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d.... 32. Dėl apeliantės civilinės atsakomybės... 33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės valdymo... 34. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškinys atsakovei D. O.... 35. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra... 36. Įvertinus bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus,... 37. Pirmos instancijos teismo išvada, kad faktiniai įmonės vadovai buvo ir... 38. Dėl apeliantės neteisėtų veiksmų ... 39. Teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas sukelia Lietuvos... 40. 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, UAB „Lindena“ turtas 2012... 41. Esant nurodytiems atsakovės D. O. Č. neteisėtiems veiksmams, žalos padarymo... 42. Dėl žalos dydžio ... 43. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako... 44. Įmonės vadovų neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai... 45. Įvertinus tai, kad bankroto administratorius iš įmonės perėmė 112... 46. Dėl priteistinos žalos dydžio mažinimo... 47. Sutiktina su apeliante, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė... 48. Kaip jau ir buvo minėta, nagrinėjant civilines bylas dėl deliktinės... 49. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju... 50. Taip pat nuo visiško nuostolių atlyginimo principo gali būti nukrypta ir CK... 51. Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti apeliaciniame skunde nurodyti... 52. Dėl bylos procesinės baigties... 53. Vadovaujantis tuo, kad išdėstyta, spręstina, jog yra pagrindas atsakovės... 54. Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme ... 55. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, pakeitus pirmosios instancijos teismo... 56. CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji... 57. Šiuo procesiniu sprendimu tenkinus 86,12 proc. ieškinio reikalavimų,... 58. Įrodymų, patvirtinančių šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas... 59. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 60. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti, jo... 61. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 62. Priteisti ieškovei BUAB „Lindena“ (j.a.k. 302560189) solidariai iš... 63. Iš D. O. Č. (a/k ( - ) A. V. (gim. ( - )), M. P. (a/k ( - ) priteisti po... 64. Atsakovei D. O. Č. (a/k ( - ) priteisti iš ieškovės BUAB „Lindena“...