Byla 2A-409/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-217-115/2013 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei DNB bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos turto vertinimo agentūra“, D. K., V. K., V. M. ir J. M. (tretieji asmenys – „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje ir uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“; išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutartį Nr. 4221-06IL (toliau – ir Kreditavimo sutartis) niekine ir prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms bei taikyti restituciją: 1.1. pripažinti, kad Kreditavimo sutarties Bendrųjų nuostatų 43, 44 ir 46.1 punktai yra negaliojantys ab initio, o Kreditavimo sutartis po 2008 m. vasario 1 d. akcinės bendrovės (toliau – ir AB) DNB banko (toliau – ir atsakovas, Bankas) rašto „Dėl sutarties nutraukimo“ nebuvo nutraukta vienašališkai ir buvo vykdoma; 1.2. panaikinti Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 50, 50.1, 50.2, 50.3 ir 50.4 punktus, kaip pažeidžiančius ieškovo teises ir darančius žalą, dėl sąlygų, įpareigojančių ieškovą būti atsakingu už D. K. asmeninei naudai panaudotas kredito sumas, atsižvelgiant į atsakovų Banko, D. K. ir V. K. sukčiavimo veiksmus; 2) pripažinti 2006 m. gruodžio 11 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Buto pirkimo–pardavimo sutartis) negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją; 3) pripažinti, kad 2006 m. lapkričio 6 d. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltijos turto vertinimo agentūros“ nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaita Nr. 666:2006 (V) (toliau – ir Ataskaita) yra nepagrįsta bei atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o nustatyta buto, esančio ( - ), rinkos vertė yra reikšmingai neteisinga; 4) priteisti iš atsakovų solidariai ieškovui 235 973,39 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 6 760 714 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovas D. K. (toliau – ir kredito gavėjai) su Banku sudarė Kreditavimo sutartį ir jiems buvo suteiktas 1 506 000 Lt dydžio kreditas butui, esančiam ( - ) (toliau – ir ginčo butas), įsigyti. Ieškovo nuomone, Bankas, prieš išduodamas kreditą, nevisiškai įsitikino kredito gavėjų mokumu ne tik kredito suteikimo dieną, bet ir jų galimybėmis ateityje vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, todėl suteikė nepagrįstai didelį kreditą, t. y. Bankas neįvertino, kad ieškovo finansinė padėtis nebuvo pakankamai gera, gaunamos pajamos 2005–2006 metais sudarė 90 866,83 Lt, ieškovas buvo sudaręs su Danke Bank A/S Lietuvos filialu kredito sutartį butui pirkti, vartojimo kredito sutartį, o bendra įsipareigojimų suma buvo 320 155,60 Lt. Ieškovas akivaizdžiai nebuvo pajėgus grąžinti iš Banko paimtą kreditą. Atsakovas D. K. pasirašant Kreditavimo sutartį neturėjo pirminio įnašo. Be to, D. K. buvo paėmęs kitą paskolą butui pirkti, o siekiant gauti kreditą butui, esančiam ( - ), pirkti, prie bendros kredito sumos, susijusios su buto, esančio ( - ), pirkimu, buvo pridėtas atsakovo asmeniniam butui, esančiam ( - ), gautas kreditas, taip padidinant gautino kredito sumą 306 000 Lt. Už prievolių pagal Kreditavimo sutartį vykdymą laidavo atsakovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Pegasus Novus“, bet Bankas taip pat neįsitikino, ar laiduotojas ateityje galės vykdyti savo įsipareigojimus. Bankas BUAB „Pegasus Novus“ pripažino tinkamu laiduotoju, vadovaudamasis tik šios įmonės pateiktais dokumentais, kurie turėjo Bankui kelti pagrįstas abejones dėl finansinių ataskaitų tikslumo ir visapusiškumo. Atsakovas D. K., būdamas nekilnojamojo turto rinkos specialistu ir nekilnojamojo turto projektų vystymo specialistu, įtikinėjo ieškovą, kad ginčo buto pirkimas yra naudingas. Atsakovas D. K. veikė kaip verslininkas plėtodamas BUAB „Pegasus Novus“ veiklą, o ieškovas dalyvavo kaip privatus fizinis asmuo, kurio tikslas buvo iš įgyto turto ateityje tenkinti asmeninius, šeimos ar ūkio poreikius. Banko padarytos klaidos dėl nepagrįsto kredito išdavimo, atsakovo D. K. klaidos dėl nepagrįsto kredito ėmimo butui pirkti, yra ne atsitiktinės klaidos, o visuma Banke egzistavusios galbūt finansinio nusikalstamumo sistemos, kurios neigiamas pasekmes siekiama perkelti ieškovui.

6Kredito dydis buvo nustatytas pagal atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ atliktoje Ataskaitoje nurodytą buto įkeitimo vertę – 1 420 000 Lt. Ieškovo teigimu, tokia vertė yra akivaizdžiai klaidinga. Tokia Ataskaita apskritai neturi juridinės galios, nes nepasirašyta nei turto vertintojo, nei užsakovo. Bankas neteikė jokių pastabų dėl vertinimo. Atliekant vertinimą nebuvo įvertinta, kad ginčo butas yra pirmame aukšte, dalis jo yra rūsyje, iš kurio sklinda blogas kvapas, prieš buto langus 7 metrų atstumu stovi kita pastato dalis, kuri užstoja šviesą, buvo būtina atlikti kosmetinį buto remontą. Pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Krivita“ ginčo buto retrospektyvų vertinimą buto rinkos vertė 2006 m. lapkričio 6 d. buvo 925 000 Lt. Tuo tarpu UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ atlikdama buto vertinimą neatsižvelgė į realius sandorius, užregistruotus valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“, nesivadovavo palyginamosios vertės metodu. Todėl ginčo butas buvo įsigytas už nepagrįstai didelę kainą – 1 420 000 Lt, o tai turėjo įtakos ir tam, kad buvo paimta per didelė kredito suma, kurios buvo neįmanoma sugrąžinti iš buto nuomos pajamų, mažesnių už kredito įmokas. Ieškovo manymu, dėl to UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ turi prisiimti atsakomybę, t. y. kompensuoti padarytą žalą dėl ginčo buto pirkimo bei Kreditavimo sutarties sudarymo ir solidariai atsakyti su atsakovais už kilusias pasekmes. Ieškovas pažymėjo, kad buto vertinimas buvo atliktas BUAB „Pegasus Novus“ iniciatyva, o ši aplinkybė taip pat galėjo turėti įtakos nepagrįstai didelei, neatitinkančiai rinkos kainų, buto vertei nustatyti.

7Ieškovas taip pat teigė, kad Bankas nurodė akivaizdžiai jokiais rinkos duomenimis nepagrįstą buto nuomos kainą, t. y. jog buto mėnesinė nuomos kaina yra ne mažesnė nei 10 500 Lt, neįvertinęs BUAB „Pegasus Novus“ finansinių galimybių mokėti tokio dydžio nuomos mokestį. Vertinimo metu buvo nustatyta, kad reali buto nuomos kaina – 3 550 Lt, t. y. 3 kartus mažesnė už nurodytą nuomos vertę Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 13.5 punkte. Bankas reikalavo, kad buto nuomos pajamos padengtų visą kreditą, t. y. tiek ginčo, tiek atsakovui D. K. priklausančio buto kreditą. Kadangi paminėti Banko veiksmai turėjo įtakos tam, jog Kreditavimo sutartis taptų neįvykdoma, todėl, ieškovas manė, kad yra pagrindas pripažinti Kreditavimo sutartį niekine, prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms nuo jos sudarymo momento.

8Ieškovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Bankas BUAB „Pegasus Novus“ 2007 metais papildomai suteikė 100 000 Lt kreditą, kuris buvo panaudotas sumokėti susikaupusias skolas, įskaitant ir skolą pagal nuomos sutartį, pagal kurią turėjo būti dengiamas kreditas. Tokiu būdu Bankas padarė žalą įmonės akcininkams, kreditoriams, nes suteikė paskolą įmonei, kuri nebuvo pajėgi vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Dėl šių veiksmų ieškovas neatgavo iš BUAB „Pegasus Novus“ 61 000 Lt paskolos ir 28 060 Lt delspinigių. Be to, kreditas BUAB „Pegasus Novus“ buvo išduotas be ieškovo, kaip įmonės akcininko, sutikimo. Jeigu BUAB „Pegasus Novus“ nebūtų buvęs suteiktas minėtas papildomas kreditas, įmonės bankroto procedūra būtų buvusi pradėta dar 2007 metais, taip sumažinant patirtus nuostolius.

9Ieškovas nurodė, kad BUAB „Pegasus Novus“ vadovė V. K. gyveno atsakovo D. K. bute, esančiame ( - ), ji buvo suinteresuota kredito gavimu, nes tokiu būdu buvo grąžinamas ir kreditas už butą, kuriame ji pati gyveno. Tai yra esminė aplinkybė, kodėl BUAB „Pegasus Novus“ pateikė galbūt suklastotą finansinę atskaitomybę sudarant laidavimo sutartį. Nors ieškovas nebuvo išreiškęs savo valios, tačiau kredito grąžinimo terminas buvo atidėtas vieneriems metams. Šie veiksmai buvo atlikti galbūt Banko ir atsakovo D. K. iniciatyva dėl kredito grąžinimo problemų, kurios kilo iškart po sutarties pasirašymo. Šis faktas taip pat patvirtina, kad nuo pat pradžių nuo ieškovo buvo slepiama informacija, susijusi su Kreditavimo sutarties vykdymu. Bankas sistemingai atsisakydavo pateikti ieškovui su šia sutartimi susijusią informaciją. Dėl Banko ir atsakovo D. K. veiksmų ieškovas tapo papildomai atsakingas už kredito dalį, kuri buvo skirta refinansuoti D. K. paimtą kreditą asmeniniam butui pirkti. Todėl Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 50 punktas, kuriame nustatyta, kad kredito gavėjai atsako solidariai, turi būti panaikintas, kaip pažeidžiantis ieškovo teises, nes ieškovas tapo atsakingas už kredito dalį, kuri buvo panaudota išimtinai D. K. asmeniniams poreikiams. Šios nuostatos negaliojimas turėtų būti konstatuotas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsnio 1 dalį ir 6.875 straipsnį. Paminėto punkto nuostatos yra labai nenaudingos ieškovui, jos buvo pasirašytos apgavus ieškovą. Solidarioji atsakomybė ieškovui yra aiškiai nenaudinga, todėl turi būti naikinama (pakeičiama) ir pripažįstama, kad ieškovas ir D. K. kreipėsi į Banką su prašymu suteikti 1 200 000 Lt dydžio kreditą, o Banko suteiktas kreditas buvo tikslinės paskirties, t. y. ginčo butui pirkti. Taip pat pripažintina, kad ieškovas iš 1 200 000 Lt kredito sumos 600 000 Lt panaudojo butui pirkti ir yra atsakingas tik už šios sumos grąžinimą.

10Ieškovo įsitikinimu, Banko veiksmai, vienašališkai nutraukiant Kreditavimo sutartį, taip pat laikytini pažeidžiančiais ieškovo, kaip vartotojo, teises. Be to, Sutarties nutraukimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo laiško su Banko pranešimu apie sutarties nutraukimą įteikimo dienos, tačiau, kita vertus, nėra aišku, kada buvo šis įteiktas, nes laiškas buvo įteiktas ne ieškovui asmeniškai. Siekdamas išsiaiškinti susidariusią situaciją, ieškovas 2008 m. sausio 25 d. kreipėsi į Banką su prašymu išduoti Kreditavimo sutarties ir susijusių dokumentų kopijas, tačiau Bankas informacijos nepateikė ir tokiu būdu pažeidė CK 6.200 straipsnį. Remiantis kasacinio teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 sutarties Bendrosios dalies 44 ir 46.1. punktuose nurodytos sutarties sąlygos turi būti pripažintos negaliojančiomis ab initio, o 2008 m. vasario 1 d. Banko pranešimu „Dėl Sutarties nutraukimo“ Kreditavimo sutartis laikytina nenutraukta ir vykdoma.

11Ieškovo vertinimu, teismui pripažinus Kreditavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei taikant restituciją, pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir buto pirkimo–pardavimo sutartis, o taip pat yra pagrindas atsakovams taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Ieškovo patirtą turtinę žalą sudaro atlikti mokėjimai (69 279,18 Lt) dėl ginčo buto pirkimo; atlikti mokėjimai (74 415,21 Lt) dėl Kreditavimo sutarties mokesčio ir kredito dengimo; išlaidos (2 721 Lt) dėl turto vertinimų; kitos išlaidos (498 Lt); žala dėl prarastų paskolų, suteiktų BUAB „Pegasus Novus“ (89 060 Lt). Dėl atsakovų veiksmų ieškovas privalėjo skirti daug laiko situacijai išsiaiškinti, o tai turėjo tiesioginį neigiamą poveikį galimybei susirasti geriau apmokamą darbą, patyrė nerimą ir stresą, kreipėsi dėl psichologinės pagalbos, pablogėjo galimybės ateityje pasinaudoti kitų bankų siūlomomis paslaugomis norint gauti kreditą (reputacijos pablogėjimas), Danske Bank A/S pareikalavo nedelsiant sugrąžinti kreditą, suteiktą asmeniniam butui pirkti, ieškovas negalėjo pagerinti savo gyvenimo sąlygų, kurti šeimos.

12II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

13Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

14Teismas, įvertinęs, kad ieškovui dėl jo išsilavinimo, darbo specifikos (auditorius) finansinio pobūdžio sandorių sudarymo santykiuose yra keltini aukštesni reikalavimai nei vidutiniam protingam asmeniui analogiškoje situacijoje, ir nustatęs, kad Kreditavimo sutartis buvo sudaryta turint vienintelį tikslą, t. y. ieškovo ir atsakovų D. K. bei V. K. valdomos įmonės ūkinės komercinės veiklos plėtimą; pasirašant Kreditavimo sutartį Bankas ieškovui atskleidė visą reikšmingą informaciją, turinčią įtakos sprendimui sudaryti Kreditavimo sutartį priimti, sandorio šalims buvo pateikta visa informacija, susijusi su sandorio vykdymo sąlygomis, jų neįvykdymo pasekmėmis, ieškovui pagal jo specialybę ir išsilavinimą turėjo būti suprantamas Kreditavimo sutarties rizikingumas bei iš sutarties nevykdymo galbūt kilsiančios pasekmės, sprendė, jog pripažinti Kreditavimo sutartį negaliojančia, kaip prieštaraujančią Lietuvos Respublikos finansų įstaigų 31 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 1 ir 4 straipsniams, t. y. imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis), nėra pagrindo. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės, jog Bankas galbūt netinkamai įvertino Kreditavimo sutarties šalių mokumą ir galėjimą vykdyti sutartimi prisiimamus įsipareigojimus, sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonių realumą, Kreditavimo sutarties galiojimui reikšmės neturi, nes kredito gavėjai išreiškė valią gauti kreditą, o kad jie galbūt jau gaunant kreditą nebuvo finansiškai pajėgūs įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, negali būti pagrindas atleisti ieškovą nuo jų vykdymo. Patys kredito gavėjai, sudarydami Kreditavimo sutartį, prognozavo, kad pajėgs laiku mokėti kredito įmokas.

15Teismas nenustatęs, kad Bankas, išduodamas kreditą, būtų pažeidęs jo veikloje keliamus profesinio elgesio reikalavimus, kurie lemtų Kreditavimo sutarties negaliojimą, pastebėjo, jog byloje pateikti Banko dokumentai, priešingai, patvirtina, jog buvo atlikta ne tik kredito gavėjų finansinės būklės analizė, bet ir įvertintas kredito grąžinimo būdų (buto nuomos mokestis mokamas BUAB „Pegasus Novus“) realumas. Teismas atkreipęs dėmesį, kad tuo atveju, jeigu BUAB „Pegasus Novus“ veikla būtų buvusi sėkminga, įsipareigojimai pagal Kreditavimo sutartį būtų buvę vykdomi tinkamai, priėjo prie išvados, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog jau nuo ginčo sutarties sudarymo momento ji buvo neįvykdoma. Teismo įsitikinimu, byloje pateikti duomenys, šalių paaiškinimai patvirtina, kad išduodamas kreditą, Bankas rėmėsi prielaida, jog kreditas bus grąžinamas kredito gavėjų iš verslo gautinomis pajamomis, tuo tikėjo ir patys kredito gavėjai, o kredito grąžinimas buvo užtikrintas kompleksinėmis priemonės – nekilnojamojo turto hipoteka ir BUAB „Pegasus Novus“ laidavimu. Be to, teismo vertinimu, Kreditavimo sutarties tinkamo neįvykdymo tiesioginius nuostolius patiria ir Bankas, kuris yra priverstas iš savo pajamų (pelno) daryti specialius atidėjimus; net ir pripažįstant, kad Bankas netinkamai vertino Kreditavimo sutarties vidinę riziką, ši aplinkybė jokiais būdais negali būti priežastimi atleisti ieškovą nuo įsipareigojimų įvykdymo, nes jis laisva valia, suvokdamas savo veiksmų pasekmes, siekė gauti kreditą, jį gavo ir panaudojo.

16Teismas nustatęs, kad Kreditavimo sutartis buvo sudaryta turint tikslą įsigyti butą, kurio patalpos turėjo būti panaudotos BUAB „Pegasus Novus“ administruoto restorano veiklai išplėsti; pardavimo sutartis patvirtina, jog buto pardavimo kaina buvo 1 350 000 Lt, t. y. 70 000 Lt mažesnė nei nurodyta vidutinė tokio turto vertė atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ parengtoje Ataskaitoje, skirtoje UAB „Pegasus Novus“, ir beveik dvigubai didesnė nei pardavimo sutartyje nurodyta buto vidutinė rinkos kaina, nustatyta VĮ „Registrų centro“ masinio vertinimo metodu (759 000 Lt); atsakovas UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ Ataskaitą rengė, siekdamas nustatyti buto įkeitimo vertę, kuri savaime negali būti tapati buvusiai realiai turto rinkos vertei; pačios Ataskaitos trūkumai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pateikta turto vertė neatitiko nekilnojamojo turto rinkoje galiojusių tendencijų, ir pripažinti ją negaliojančia; ieškovas nepateikė įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ nustatyta ginčo turto vertė buvo aiškiai per didelė, o pateiktos kitų vertintojų parengtos ataskaitos nelaikytinos turinčiomis didesnę įrodomąją reikšmę nei parengta atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“, ieškovo pateiktos turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos parengtos tuo metu, kai jau buvo vykdoma ginčo buto rekonstrukcija, konstatavo, kad pripažinti Kreditavimo sutartį, kaip sudarytą esant apgaulei, nėra pagrindo.

17Pažymėjęs, kad byloje nesant įrodymų, jog esmine sąlyga Kreditavimo ir pardavimo sutarčių sudarymui ieškovui buvo buto reali rinkos kaina; kreditą buvo planuojama grąžinti iš buto nuomos gautų pajamų, t. y. BUAB „Pegasus Novus“ veiklos ir jau tam pritaikytose buto patalpose, teismas padarė išvadą, jog ieškovo apsisprendimui sudaryti Kreditavimo sutartį ir pirkti butą iš esmės turėjo įtakos ne buto kaina, bet verslo prognozė, pagal kurią kredito grąžinimas turėjo būti perkeltas BUAB „Pegasus Novus“, bei buto vieta, kuri buvo itin palanki BUAB „Pegasus Novus“ administruoto restorano veiklai išplėsti. Teismo vertinimu, netgi pripažinus, kad Ataskaitoje nustatyta turto įkeitimo vertė aiškiai neatitiko vidutinių rinkos kainų, tai nesuteiktų teisinio pagrindo pripažinti Kreditavimo sutartį sudarytą esant apgaulei, nes byloje nenustatyta, jog sandorio šalys būtų tyčia siekusios tokiu būdu paskatinti ieškovą sudaryti ginčo sandorį ar kad turto pervertinimas būtų lėmęs ginčo sandorių sudarymo turinį.

18Teismas, nenustatęs, kad įmonės akcininkui, aktyviai dalyvavusiam įmonės veikloje, finansinės apskaitos specialistui, sudarant ginčo sandorius, nebuvo žinoma reali BUAB „Pegasus Novus“ finansinė padėtis, atmetė ieškovo argumentus, jog atsakovė V. K. teikė ieškovui ir Bankui suklastotus BUAB „Pegasus Novus“ finansinės atskaitomybės dokumentus. Teismas akcentavo, kad klastojimo faktas nebuvo nustatytas nei vykdant BUAB „Pegasus Novus“ bankroto procedūras, nei nagrinėjant bylą. Taip pat teismas atmetė ieškovo teiginius, susijusius su atsakovo D. K. ir Banko veiksmais, suklaidinusiais ieškovą dėl buto rinkos nuomos kainų, nes nustatė, kad sudarant Kreditavimo sutartį būtent kredito gavėjai pasiūlė kredito grąžinimo būdą – nuompinigius, gaunamus iš buto nuomos BUAB „Pegasus Novus“, o tai, teismo vertinimu, suponuoja, jog Kreditavimo sutartyje nustatyto nuomos mokesčio dydį (10 500 Lt) šalys siejo su kredito įmokomis ir tikėjo, kad išplėtus BUAB „Pegasus Novus“ administruojamo restorano patalpas įsigyto buto patalpomis, iš veiklos gaunamų pajamų pakaks nuomos mokesčiui – kredito įmokai mokėti. Atsakovai D. K. ir V. K. siekė vieningo tikslo, kaip ir ieškovas, gauti kreditą ir išplėsti kartu vykdomą verslą.

19Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį negaliojančiu turėtų būti pripažintas Kreditavimo sutarties 50 punktas, nes sudarant tiek Kreditavimo, tiek pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovui aiškiai ir nedviprasmiškai buvo atskleista, jog kreditas yra suteikiamas ne tik įkeičiant atsakovui D. K. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ), bet yra refinansuojama ir atsakovo D. K. paskola, gauta kitame banke, minėtam butui įgyti, bei priėjo prie išvados, kad nėra teisinių prielaidų keisti sutartį ar naikinti sąlygą, kad už kredito grąžinimą kredito gavėjai atsako solidariai. Teismo įsitikinimu, ieškovas be jokio pagrindo teigia, kad atsakovai Donatas ir Valerija Kerai siekė įtikinti ieškovą pasirašyti Kreditavimo sutartį, norėdami, jog būtų refinansuota atsakovo D. K. paimta paskola butui, esančiam ( - ), įgyti.

20Teismas, pripažinęs nepagrįstais ieškovo argumentus, kad Kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis, ir pažymėjęs, kad Kreditavimo sutarties sudarymo aplinkybės patvirtina, jog ji buvo sudaryta ne kredito gavėjų asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, bet kredito gavėjų vykdomam verslui plėtoti, o aplinkybė, kad Kreditavimo sutartis buvo panaudota įgyti butui, kuris pagal savo paskirtį galėjo būti naudojamas ir kredito gavėjų asmeniniams, su verslu nesusijusiems, tikslams ar poreikiams tenkinti, pagal bylos faktinę medžiagą yra nesvarbi, nes byloje pateikti duomenys patvirtina, jog nuo pat buto įgijimo buvo siekiama jį pritaikyti UAB „Pegasus Novus“ administruoto restorano veiklai; atsakovui D. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto refinansavimo Kreditavimo sutartimi pagrindinis tikslas buvo ne atsakovo D. K. asmeninių poreikių tenkinimas, bet kredito gavėjų verslo projekto finansavimui užsitikrinti, sprendė, kad Kreditavimo sutarčiai netaikytinos vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos. Nustatęs, kad Kreditavimo sutartis pagal jos Bendrosios dalies 43, 44 ir 46.1 punktus formaliai yra nutraukta nuo 2008 m. vasario 11 d.; Kreditavimo sutartis faktiškai nevykdoma nuo 2008 m. vasario 11 d.; Bankas priverstinio išieškojimo veiksmus pradėjo vykdyti tik 2009 metų pradžioje, t. y. praėjus beveik 1 metams po sutarties nutraukimo; kredito gavėjai iš esmės pripažįsta, kad kredito įmokų nemoka, teismas konstatavo, jog nėra jokių prielaidų pripažinti, kad Kreditavimo sutartis nebuvo nutraukta ir buvo vykdoma.

21Nenustatęs, kad pardavėjai – atsakovai V. M. ir J. M., sudarant buto pardavimo–pirkimo sutartį buvo nesąžiningi, atliko neteisėtus veiksmus, o sutarties galiojimui atsiskaitymo su pardavėjais būdas ir šaltinis reikšmės neturi, sprendė, kad nėra pagrindo šią sutartį pripažinti negaliojančia. Teismas, be kita ko, pažymėjo, net ir tuo atveju, jeigu Kreditavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia, šis faktas neturėtų jokios reikšmės pardavimo sutarties galiojimui.

22Įvertinęs, kad ieškovas Banko civilinę atsakomybę kildina iš delikto – kredito išdavimo nemokiai įmonei, tačiau nenustatęs, jog Bankas, suteikdamas BUAB „Pegasus Novus“ 100 000 Lt kreditą būtų elgęsis neteisėtai ir tokie jo veiksmai būtų tiesiogiai susiję su BUAB „Pegasus Novus“ bankrotu; pats ieškovas pripažįsta, kad BUAB „Pegasus Novus“ vadovė jam neteikė aktualių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų ir dėl to jis negalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo; ieškovas turėdamas reikalavimo teisę į BUAB „Pegasus Novus“ nesiekė skolos išsiieškoti teismine tvarka ar būdamas įmonės akcininku anksčiau kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, BUAB „Pegasus Novus“ bankroto byloje nekėlė klausimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu; pats ieškovas kaltas dėl prarastų paskolų, suteiktų BUAB „Pegasus Novus“, nes laiku nesirūpino savo, kaip kreditoriaus, turtinių teisių gynyba; BUAB „Pegasus Novus“ bankroto byloje nenustatyta, kad įmonės vadovė atsakovė V. K. ar kitas įmonės akcininkas atsakovas D. K. būtų atlikę tyčinius veiksmus, kurie būtų lėmę įmonės bankrotą, ar būtų nepagrįstai delsę inicijuoti įmonei bankroto bylos iškėlimą, teismas priėjo prie išvados, kad kaip neįrodytas atmestinas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų 89 060 Lt turtinę žalą. Be to, teismas pažymėjo, kad net ir pripažįstant, kad Bankas klaidingai vertino BUAB „Pegasus Novus“ mokumą, tokie Banko veiksmai negali būti vertinami kaip susiję priežastiniu ryšiu su BUAB „Pegasus Novus“ bankrotu, o tuo pačiu ir įmonės negalėjimu atsiskaityti su kreditoriais.

23Nenustatęs neteisėtų atsakovų veiksmų, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

24Taip pat teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių prielaidų daryti išvadą, jog būtent dėl atsakovų (ne)bendradarbiavimo ieškovas patyrė kokius nors nuostolius ir / ar negalėjimo vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Teismo vertinimu, nepamatuotas tikėjimas verslo finansine sėkme, tarpusavio partnerių nesutarimai, nesugebėjimas jų išspręsti abipusėmis derybomis, negali būti pagrindas pripažinti, kad už kilusias pasekmes ieškovas atleistinas nuo atsakomybės, o visa apimtimi privalo jas prisiimti atsakovai.

25III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

26Ieškovas A. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

27Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas. Priimdamas sprendimą, teismas pažeidė materialiosios teisės normas, taip pat įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, neužtikrino ieškovo teisės į tinkamą teismo procesą, teisės būti išklausytam, o neištyręs bylos rašytinių įrodymų, taip pat pažeidė ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 200 straipsnio nuostatas. Teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, nukrypo nuo nagrinėjamai bylai suformuotų aktualių kasacinio teismo išaiškinimų. Apelianto atstovas 2013 m. sausio 29 d. teismo posėdyje prašė teismo sudaryti galimybę užduoti klausimus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovams apie pateiktą išvadą, tačiau teismas šio prašymo netenkino, o toks ieškovo teisių suvaržymas prieštarauja CPK 6 straipsnio, 12 straipsnio ir 17 straipsnio nuostatoms.
  2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad aplinkybės, jog Bankas galbūt netinkamai įvertino Kreditavimo sutarties šalių mokumą ir galėjimą vykdyti sutartimi prisiimamus įsipareigojimus, sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonių realumą, Kreditavimo sutarties galiojimui reikšmės neturi, nes kredito gavėjai išreiškė valią gauti kreditą, o tai, kad jie galbūt jau kredito gavimo metu nebuvo finansiškai pajėgūs įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, negali būti pagrindas atleisti ieškovą nuo jų vykdymo; patys kredito gavėjai Kreditavimo sutarties sudarymo metu prognozavo, kad pajėgs laiku mokėti kredito įmokas, ir šios savo išvados visiškai nemotyvavo. Vien valios išreiškimas negali būti pagrindas pripažinti sandorį galiojančiu. Apeliantas ginčijo Kreditavimo sutarties galiojimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nepagrįstai padidinto kredito gavimas ir nepagrįstai pervertinto buto įsigijimas neatitinka ne tik apelianto valios ir lūkesčių, bet ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių bankų veiklą ir nekilnojamo turto vertintojų veiklą.
  3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo atleisti ieškovą nuo prievolių vykdymo. Šie teismo motyvai neatitinka ieškinio reikalavimų, nes apeliantas ieškinyje neprašė atleisti jį nuo įsipareigojimų vykdymo, o reikalavo pripažinti sandorį negaliojantį, kaip prieštaraujantį įstatymo normoms, ir taikyti restituciją, sugrąžinant Kreditavimo sutarties šalis į padėtį, buvusią iki Kreditavimo sutarties. Teismas taip pat neteisingai pastebėjo, kad Kreditavimo sutarties tinkamo neįvykdymo tiesioginius nuostolius patiria ir Bankas, kuris yra priverstas iš savo pajamų (pelno) daryti specialius atidėjimus, nes Bankas negali skaičiuoti jokių nuostolių iš neteisėtos veiklos, kurią jis siekė vykdyti pažeisdamas Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo reikalavimus.
  4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Bankas laikėsi Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimų. Bankas pažeidė Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1–3 dalyse, taip pat 31 straipsnio 6 dalyje bei 32 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus. Teismas neanalizavo apelianto argumentų, nurodytų tiek ieškinyje, tiek papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose. Teismas Banko pateiktus dokumentus vertino formaliai, nesigilindamas į juose užfiksuotus duomenis. Bankas priėmė sprendimą suteikti kreditą nepagrįstai atsižvelgdamas į palankesnę, nepatvirtintą BUAB „Pegasus Novus“ ataskaitą, kuri neturi jokios juridinės galios. Bankas neįsitikino, kad BUAB „Pegasus Novus“ yra netinkamas laiduotojas. Įsigyto buto nuomos sutartis, sudaryta tarp susijusių šalių, negalėjo būti vertinama, kaip tinkamas pagrindas kreditui išduoti, ypatingai įvertinus tai, kad nuomos (10 500 Lt/mėn.) kainą nustatė pats Bankas.
  5. Teismas padarė visiškai byloje ištirtais įrodymais nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad Banko pateikti dokumentai patvirtina, jog buvo įvertintas kredito grąžinimo būdų realumas. Bankas nevertino ir nesigilino į BUAB „Pegasus Novus“ finansinę būklę, nes savo sprendimą priėmė kreditą vertindamas kaip investicinį projektą.
  6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tuo atveju, jeigu BUAB „Pegasus Novus“ veikla būtų buvusi sėkminga, įsipareigojimai pagal Kreditavimo sutartį būtų buvę vykdomi tinkamai. BUAB „Pegasus Novus“ nuo pat Kreditavimo sutarties pasirašymo momento nebuvo ir net negalėjo būti tinkamas laiduotojas pagal šią sutartį, o taip pat negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų, t. y. mokėti 10 500 Lt dydžio nuomos mokesčio. Nė vienas civilinėje byloje esantis dokumentas nepagrindžia, kad buvo galima tikėtis, jog BUAB „Pegasus Novus“ veikė ir galėjo veikti sėkmingai. Priešingai, visi duomenys patvirtina, kad įmonė nuo pat jos įsteigimo veikė nuostolingai, jai buvo iškelta bankroto byla.
  7. Teismo išvada, kad net ir pripažįstant, jog Bankas netinkamai vertino Kreditavimo sutarties vidinę riziką, ši aplinkybė jokiais būdais negali būti priežastimi atleisti ieškovą nuo įsipareigojimų įvykdymo Bankui, nes ieškovas laisva valia, suvokdamas savo veiksmų pasekmes, siekė gauti kreditą, jį gavo ir panaudojo, nepagrįsta nei teisės aktais, nei susiformavusia ar besiformuojančia Lietuvos teismų praktika. Bankas yra savo veiklos profesionalas, o sandorio šalies valios išraiška neturi įtakos galimybei pripažinti sandorį niekinį ir negaliojantį kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms. Banko veiksmai turėjo įtakos Kreditavimo sutarties neįvykdomumui. Teismas iš esmės nevertino apelianto pateiktų argumentų, o tik formaliai vertino Banko pateiktus dokumentus, nevertindamas jų turinio. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti Kreditavimo sutartį negaliojančia, kaip prieštaraujančią Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 1 ir 4 straipsnių imperatyvioms normoms. Remiantis kasacinio teismo praktika, finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Finansų sistemos stabilumui esminę reikšmę turi ir Kreditavimo sutarties sąlygų atitikimas Lietuvos Respublikos teisės aktams, įskaitant ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymą, kurį pažeidė Bankas.
  8. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad bet kuriuo atveju ieškovui pagal jo specialybę ir išsilavinimą turėjo būti suprantamas Kreditavimo sutarties rizikingumas bei iš sutarties nevykdymo galbūt kilsiančios pasekmės. Teismas šią savo išvadą grindė ne bylos duomenimis, apelianto duotais parodymais teisme, bet subjektyvia, nieko neparemta nuomone. Apeliantas 2006 metais niekada nebuvo auditoriumi, o ėjo auditoriaus asistento pareigas ir atliko tik pavestus techninio pobūdžio darbus, susijusius su patikrinimu, ar apskaitos dokumentai teisingai suvesti į apskaitos sistemos duomenų bazę, t. y. jo darbo specifika nebuvo susijusi su nekilnojamojo turto vertės nustatymu ir bankų veiklos, kredito išdavimo analize. Kita vertus, jei teismas manė, kad šie duomenys yra svarbūs bylai išnagrinėti, jis turėjo CPK nustatyta tvarka pasiūlyti apeliantui tokius duomenis pateikti. Teismas neįvertino aplinkybės, kad apeliantas jaunas žmogaus, turintis mažai gyvenimo patirties, kurį tiesiog apgavo juridiniai asmenys, siekdami naudos (įskaitant ir pelno siekimą).
  9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartyje Nr. 3K-3-306/2007 yra konstatuota, kad tais atvejais, kai byloje nustatoma, jog atsakovas suklaidino ieškovą, tačiau ne tyčia, o neturėdamas tikslo apgauti, ir kad suklydimas turi esminę reikšmę, teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu. Iš teismo sprendimo motyvų matyti, kad Kreditavimo sutarties negaliojimo pagrindą jis analizavo tik CK 1.91 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, o visiškai neanalizavo CK 1.90 straipsnio taikymo galimybės.
  10. Teismas nepagrįstai nepripažino Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 43, 44 ir 46 punktų niekiniais ir kad Kreditavimo sutartis buvo vykdoma, o taip pat Kreditavimo sutarties nekvalifikavo vartojimo sutartimi.
  11. Esminė sandorio sudarymo priežastis buvo buto, esančio ( - ), deklaruota kaina, t. y. asmeninės nuosavybės teise galimybė nusipirkti butą, jį naudojant restorano veiklai, už mažesnę, nei rinkos kaina. Vadovaujantis CK 6.397 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties esminė sąlyga yra kaina. Teismo išvada, kad bet kuriuo atveju formalūs ginčo turto vertinimo ataskaitos trūkumai nėra pagrindas pripažinti, jog ataskaitoje pateikta turto vertė neatitiko sudarant pardavimo sutartį nekilnojamojo turto rinkoje galiojusių tendencijų ir tuo pačiu pripažinti ataskaitą negaliojančia, visiškai neteisinga, nes esant Ataskaitos formos trūkumams, tokia Ataskaita juridinės galios neturi ir yra apskritai negaliojanti. Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2012 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. T(1.13)42-33(12) yra galiojantis ir nenuginčytas. Teismo argumentai yra neįtikinami ir klaidingi. UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ pervertindama tiek butą, esantį ( - ), tiek butą, esantį ( - ), iš esmės suklaidino apeliantą, o Bankas, turėdamas pareigą įsitikinti, kad įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas, to tinkamai neatliko, todėl buvo paimtas per didelis kreditas. Šie faktai absoliučiai patvirtina, kad apeliantas, žinodamas, jog įsigyjamas nekilnojamasis turtas realiai tiek nėra vertas, tikrai nebūtų sudaręs Kreditavimo sutarties, o tuo pačiu ir pasirašęs buto pirkimo–pardavimo sutarties.
  12. Teismas sprendime nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, pateikto išaiškinimo dėl kreditavimo sutarčių nuostatų atitikties bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, kurie nagrinėjamu atveju taikytini visoms sutarties šalims, nepriklausomai nuo to, ar kuri nors šalis priskiriama vartotojui. Kreditavimo sutarties nevykdymą iš esmės lėmė Banko veiksmai, o apeliantas negali būti atsakingas už netinkamą Kreditavimo sutarties vykdymą ir jos nutraukimą.
  13. Nepaisant galimo fakto, kad atsakovai V. M. ir J. M. sudarant pirkimo–pardavimo sutartį buvo sąžiningi, byloje yra pakankamai dokumentų, kurie patvirtina, jog suklydimą, sudarant šią sutartį, lėmė D. K., Banko ir UAB „Pegasus Novus“ neteisėti veiksmai.

28Atsakovas AB DNB bankas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas pagrįstai nurodė, kad kredito gavėjai išreiškė valią gauti kreditą, tokios savo valios neginčijo, tokia sutarties šalių valia neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, ir tai sudaro pagrindą ieškinio reikalavimą CK 1.80 straipsnio pagrindu atmesti. Taip pat teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas dėl savo išsilavinimo, patirties turėjo galimybę suprasti sudaromo sandorio ir prisiimamų įsipareigojimų esmę. Apeliantas nei savo buhalterinio išsilavinimo, nei tokio darbo patirties neneigia. Kreditavimo sutartyje nurodyta paskolos suma ir kredito gavėjų užsakymu atlikto turto vertinimo duomenys negali būti pagrindu ginčyti Kreditavimo sutartį pagal CK 1.80 straipsnį. Apelianto akcentuojami tariamos kreditoriaus kaltės, Banko veiklos pažeidimų klausimai yra visiškai nesusiję su CK 1.80 straipsniui taikyti aktualiomis aplinkybėmis. Apeliantas painioja ginčo sutarties sudarymo ir jos vykdymo aplinkybes. Neturi jokios reikšmės apelianto nurodoma Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 dalies nuostata, reikalaujanti, kad finansų įstaiga stebėtų, ar klientas vykdo įsipareigojimus, pripažįstant sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį. Apelianto pozicija, kad Kreditavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia nuo pat sudarymo momento, nes negalėjo būti įvykdyta, akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kredito gavėjams nevykdant įsipareigojimų, o ieškovui nuo 2009 metų visais įmanomais būdais vilkinant ir stabdant įkeisto turto realizavimą, šiuo metu skolos suma yra žymiai išaugusi. Skolos padidėjimas yra nulemtas paties apelianto nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų ir Bankas už tokius apelianto veiksmus nėra atsakingas. Apeliantas akivaizdžiai tendencingai aiškina Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo nuostatas. Du įkeisti butai sudarant ginčo sandorį realiai egzistavo, o jų bendra rinkos vertė skirtingais duomenimis sudarė nuo 1 327 000 Lt iki 1 900 000 Lt. Apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, reikalauja išsaugoti finansų sistemos stabilumą, laikytis sudarytų sutarčių sąlygų ir jas vykdyti, o ne ginčyti nepavykusius (nepelningus) verslo sandorius.
  2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Kreditavimo sutarties nėra pagrindo pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 ir 1.91 straipsnius. Apeliantas nenurodo, kaip konkrečiai pasireiškė jo suklydimas ir apgaulė CK 1.90 ir 1.91 straipsnių taikymo kontekste. Ieškovas ieškinyje pripažino, kad žinojo ir suprato, jog sudaro sutartį dėl 1 506 000 Lt paskolos sumos, kurios dalis (306 000 Lt) yra skiriama D. K. įsipareigojimams kitai kredito įstaigai refinansuoti. Buto, esančio ( - ), įsigijimo tikslas buvo jo pertvarkymas ir panaudojimas UAB „Pegasus Novus“ priklausančio restorano veiklai. Galimybė butą pritaikyti ir panaudoti restorano veiklai nepriklausė nuo jo rinkos vertės. Aplinkybė dėl buto rinkos vertės pripažinimo esmine aplinkybe tinkamai (priimtinai) buto kainai nustatyti, galėtų turėti reikšmės tik buto pirkimo–pardavimo sutarties, o ne kreditavimo sutarties galiojimui. Buto pirkėjai (kredito gavėjai) patys kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją ir prisiėmė tinkamos turto rinkos vertės nustatymo riziką. Ieškovo pateikti turto vertinimo dokumentai buvo rengiami iš esmės pasikeitus vertinimo buto būklei. Paskirties pakeitimas iš gyvenamosios į gamybinę žymiai sumažino buto rinkos vertę. Visi turto vertinimai, atlikti neatsižvelgiant į ginčo sandorio metu buvusią buto būklę (nepriklausomai ar turto vertė nustatoma retrospektyviai) turi būti vertinami kritiškai, o skirtingu laikotarpiu ir skirtingomis aplinkybėmis nustatytos turto rinkos vertėmis negali sudaryti pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus. Kredito gavėjai iki šiol paskolos lėšomis naudojasi, taigi net pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, kredito gavėjai turėtų pareigą tiek sugrąžinti visą gautą paskolos sumą, tiek sumokėti atlyginimą (palūkanas) už naudojimąsi piniginėmis lėšomis. Tokio pobūdžio turtiniai reikalavimai iš esmės nepakeis nei apelianto, nei kitų kreditavimo sutarties šalių teisių ir pareigų (jų apimtis liks iš esmės ta pati). Apeliantas neįrodė, kad jis nesuprato paskolos tikslo ar solidarios atsakomybės už visus įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį.
  3. Teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus Kreditavimo sutartį pripažinti sutartimi, kylančia iš vartojimo santykių, ir reikalavimus panaikinti sutarties nutraukimą reglamentuojančias sutarties nuostatas. Apelianto teiginius apie būtinumą taikyti bendruosius sąžiningumo reikalavimus ir pripažinti Kreditavimo sutartį nenutraukta, paneigia aplinkybė, kad kreditavimo sutartis nuo 2008 m. balandžio mėnesio yra iš esmės nevykdoma.
  4. Teismas pagrįstai nepripažino pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia, taip pat netenkino ieškovo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
  5. Teismas išsamiai ir pagrįstai pasisakė dėl ieškinio reikalavimų. Pagal teismų praktiką nebūtina teismui pasisakyti dėl absoliučiai visų ieškovo ar kito byloje dalyvaujančio asmens nurodomų teiginių. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, o taip pat jo teisę į tinkamą teismo procesą. Teismas bylą išnagrinėjo nešališkai. Byla iš esmės buvo nagrinėjama antrą kartą (pasikeitus teismo sudėčiai), byloje dalyvaujantys asmenys buvo tinkamai ir detaliai susipažinę su bylos medžiaga, po teismo sudėties pasikeitimo papildomų įrodymų į bylą pateikta nebuvo.

30Atsakovas UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad Ataskaita neturi juridinės galios. Neesminiai ir formalūs Ataskaitos trūkumai neturėjo jokios įtakos nustatytos nekilnojamojo daikto vertės teisingumui ir pagrįstumui.
  2. Turto vertintojų garbės teismas drausmės bylą, iškeltą vertintojui G. Š., 2012 m. spalio 9 d. sprendimu nutraukė. Šiame sprendime, be kita ko, konstatuota, kad turto vertės nustatymas yra pagrįstas. Šį sprendimą ieškovas buvo apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. balandžio 22 d. priimta nutartimi (administracinė byla Nr. I-1669-561/2013, nutartis įsiteisėjusi) bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl 2012 m. spalio 9 d. Turto vertintojų garbės teismo sprendimo nutraukė, pažymėdamas, kad (garbės teismo) sprendimas A. M. teisinių pasekmių, įrodinėjant net ir jo reikalavimus civilinėje byloje, nesukelia. Ataskaita atitinka teisės aktų jai keliamus reikalavimus, yra pagrįsta ir jos pripažinti neteisinga ar negaliojančia jokio pagrindo nėra. Ieškovas akivaizdžiai ignoruoja aplinkybę, kad turto vertintojo veiksmai rengiant Ataskaitą bei pačios Ataskaitos rengimo, įforminimo bei joje padarytų išvadų teisėtumas buvo patikrintas įstatymo nustatyta tvarka, t. y. apeliantas ginčija aplinkybę, kuri jau yra neginčytinai nustatyta bei patvirtinta.
  3. Ieškovas neįrodė, kad bet kuris iš atsakovų, įskaitant ir turto vertintoją, būtų padaręs kokią nors žalą ieškovui. Ataskaitos užsakovas yra ne ieškovas, o UAB „Pegasus Novus“.

32Atsakovai V. M. ir J. M. su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad galbūt atsakovai buvo nesąžiningi sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Viena vertus, apeliantas nė viename procesiniame dokumente nenurodė aplinkybių ar įrodymų, kuriais remiantis galima būtų abejoti atsakovų sąžiningumu iki sudarant / sudarant / vykdant / įvykdžius sutartį, taip pat nenurodė jokios ginčijamos sutarties sąlygos, dėl kurios būtų atsakovų suklaidintas ar apgautas. Kita vertus, priešingai, apeliantas tvirtina, kad atsakovai jokių nesąžiningų veiksmų ar neveikimo neatliko. Bankas ir UAB „Pegasus Novus“ nebuvo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, o D. K. nebuvo priešinga sandorio šalimi apeliantui. Nurodyti asmenys neatstovavo atsakovams, nevykdė jokių jų pavedimų, todėl negali būti atsakingi už trečiųjų asmenų veiksmus ar neveikimą, kurie galėjo turėti įtakos apeliantui, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį.
  2. Sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovai jokios informacijos apie parduodamo turto vertę ar būklę neslėpė, nesudarė jokių kliūčių susipažinti su parduodamo turto būkle ir / ar dokumentais, nedarė jokio spaudimo ir nesudarė jokių kliūčių apeliantui savarankiškai ir laisva valia priimti sprendimą, ar jam priimtina atsakovų prašoma sumokėti kaina, ar ne. Bet kokie trečiųjų asmenų veiksmai, o ypač UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ parengta Ataskaita, kuri buvo parengta UAB „Pegasus Novus“, kurios akcininkas buvo pats apeliantas, užsakymu, niekaip nesusijusi su atsakovų siekimu suklaidinti ieškovą dėl sandorio kainos. Apeliantas puikiai suvokė ir suprato dėl kokios kainos šalys tarėsi ir kokį sutartinį įsipareigojimą jis prisiima. Apelianto neįvertinimas situacijos ir galimas klydimas dėl jo paties galimybių grąžinti kreditą, neturi nieko bendro su tariama klaida dėl turto kainos sudarant pirkimo–pardavimo sandorį.
  3. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Turto pardavimo kaina buvo 1 500 000 Lt, t. y. 70 000 Lt mažesnė nei nurodyta vidutinė vertė atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ parengtoje turto vertinimo ataskaitoje, skirtoje UAB „Pegasus Novus“, bet beveik dvigubai didesnė nei pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta turto vidutinė rinkos kaina, nustatyta VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo metodu (759 000 Lt). Apeliantas pats laisva valia ir niekieno neverčiamas pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtindamas, kad turtas atitinka jo, kaip pirkėjo, keliamus reikalavimus bei mokamą turto kainą. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pirkimo–pardavimo sutarties galiojimui atsiskaitymo su pardavėjais (atsakovais) būdas ir šaltinis reikšmės neturi.

34Tretieji asmenys „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje ir UAB DK „PZU Lietuva“ su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

35Atsiliepimuose į apeliacinį skundą tretieji asmenys nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Tretieji asmenys pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu draudėjui kiltų civilinė atsakomybė, draudikas nėra atsakingas už turto vertintojo profesinę veiklą. Be to, patenkinus ieškinio dalį dėl reikalavimų UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“, vis tiek tai nesuteiktų pagrindo konstatuoti buvus draudžiamajam įvykiui ir draudikui nekiltų pareiga mokėti draudimo išmoką.

36IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

37Apeliacinis skundas netenkintinas.

38Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

39Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo nepatenkintas jo ieškinys, ginčija dviem aspektais, t. y. kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą ir netenkindamas ieškovo ieškinio reikalavimų, pažeidė tiek proceso teisės normų reikalavimus, tiek materialiosios teisės normas, pirmiausia pasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su netinkamu proceso teisės normų taikymu.

40Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė nemotyvuotą sprendimą, nes nors ieškovas visus ieškinio argumentus pagrindė rašytinais įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesirėmė juose esančiais duomenimis, išimtinai vadovavosi tik atsakovų pateiktais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais.

41Nesutikdama su minėtais ieškovo argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 12 straipsnis nustato, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktas pripažintinas įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

43Teismas, ištyręs visus įrodymus ir laikydamas, kad yra pagrindas nuspręsti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo, išsprendžia šalių ginčą priimdamas sprendimą (CPK 260 straipsnis). Teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), o kaip nurodyta pirmiau, sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis.

44Apeliacinis procesas atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės funkciją (CPK 301 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas šią funkciją, privalo patikrinti ne tik, ar pirmosios instancijos teismas nesuklydo taikydamas materialiosios teisės normas, bet ir nepadarė proceso teisės pažeidimų. Kita vertus, pažymėtina, kad ne bet kokie proceso teisės normų pažeidimai aukštesnės instancijos teismui suteikia pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o tik tokie, kurie lemia neteisingą bylos išsprendimą, įskaitant ir aplinkybę dėl apskritai tinkamo proceso nebuvimo. Pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą yra civilinio proceso principų laikymasis. Teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi principai reikalauja, kad būtų užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas, kiekviena šalis būtų išklausyta, teismas motyvuotų savo sprendimą (CPK 12, 17 ir 270 straipsniai). Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis pirmiau nurodytų principų, užtikrinti bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nurodyti, kokias aplinkybes būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti pateikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti (CPK 159 ir 179 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2008; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2012).

45Vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, suteikiančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra tas atvejis, kai teismo sprendimo (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Taigi CPK nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61).

46Pastebėtina, kad kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, taip pat yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-72/2014).

47Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė ir visapusiškai bei objektyviai ištyrė teisiškai reikšmingus bylos faktus, o išnagrinėjęs bylą iš esmės, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo baigiamąjį procesinį aktą, kuris yra tinkamai motyvuotas, jame išdėstyti argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors ieškovo pateiktus įrodymus. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas, priimdamas teismo sprendimą neteisingai išnagrinėjo bylą, bei naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

48Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, 2013 m. sausio 29 d. teismo posėdyje netenkindamas apelianto prašymo sudaryti galimybę užduoti klausimus nagrinėjamoje byloje išvadą davusios Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovui dėl duotos išvados, suvaržė ieškovo teises.

49Teisėjų kolegija su minėtais apelianto argumentais nesutinka ir pastebi, kad būtent ieškovo prašymu Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi į bylą buvo įtraukta, kaip išvadą teikianti institucija (VI t., b. l. 90-92), kuri 2012 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. 4-10722 „Dėl išvados pateikimo civilinėje byloje Nr. 2-3131-345/2012“ pateikė išvadą, kad tarp ieškovo A. M. ir atsakovo D. K. bei atsakovo AB DNB banko yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kylantys ne iš vartojimo sutarties (VII t., b. l. 56-58). Teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pateikta išvada yra išsami ir motyvuota, teikdama minėtą išvadą Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 11 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 išnagrinėjus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal AB DNB banko ieškinį atsakovui A. M., D. M. ir D. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo padarytą išvadą, kad ginčijama Kreditavimo sutartis neatitinka vartojimo sutarties požymių (VII t., b. l. 10-29), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą ir sudaryti galimybę užduoti klausimus nagrinėjamoje byloje išvadą davusios Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovui dėl duotos išvados (VIII t., b. l. 42-51). Kita vertus, apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nenurodė, kokius konkrečiai klausimus šios institucijos atstovui jis norėtų užduoti (CPK 178 ir 314 straipsnis). Be to, kaip pirmiau jau buvo nurodyta, teisėjo vadovavimo procesui principas apima ne tik teisėjo pareigą, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo, kiekvienos šalies teise būti išklausytai principų, užtikrinti bylos eigą, bet ir visais atvejais užtikrinti proceso operatyvumo bei koncentruotumo principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2004; 2006 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2006; 2007 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2007, kt.). Taigi bylą nagrinėjantis teismas neturi jokio pagrindo besąlygiškai tenkinti kiekvieną bylos šalies pareikštą reikalavimą. Kartu pažymėtina, kad pagal bylos duomenis per visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpį, pirmosios instancijos teismas tenkino gausybę ieškovo prašymų, susijusių tiek su ieškinio reikalavimų tikslinimu, tiek su rašytinių įrodymų išreikalavimu, rašytinių paaiškinimų pridėjimu prie bylos ir pan., todėl teigti, kad vienu ar kitu būdu buvo suvaržytos ir / ar pažeistos ieškovo procesinės teisės nėra pagrindo.

50Ieškovas apeliaciniame skunde be kita ko teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neištyręs bylos rašytinių pagal CPK 200 straipsnį ir pateikė dalį teismo posėdžio, vykusio 2013 m. vasario 22 d., stenogramos, kuri neva įrodo, jog pirmosios instancijos teismas nepriėmė nutarties negarsinti bylos rašytinių įrodymų, nes dalyvaujantys byloje asmenys yra susipažinę su jais ir neprašo jų garsinti. Teisėjų kolegija šių apelianto argumentų nepripažįsta pagrįstais (CPK 185 straipsnis).

51Šioje nutartyje jau anksčiau konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė ir visapusiškai bei objektyviai ištyrė teisiškai reikšmingus bylos faktus, o išnagrinėjęs bylą iš esmės, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. CPK 200 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas expressis verbis nustatęs, kad rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atvejus, kai jie su šiais įrodymais susipažino iki teismo posėdžio pradžios. Pastebėtina, kad ieškovas apeliaciniame skunde nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog ieškovas su rašytiniais bylos įrodymais iki teismo posėdžio pradžios nebuvo susipažinęs, kad ieškovas prašė tirti bylos rašytinius įrodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti tokį ieškovo prašymą. Kita vertus, į bylą ieškovo teiktų prašymų gausa teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas buvo visapusiškai susipažinęs su bylos medžiaga, o prieš ir ar teismo posėdyje, vykusiame 2013 m. vasario 22 d., nebuvo pateikta naujų rašytinių įrodymų, reikalaujančių išsamios analizės. Teisėjų kolegijos vertinimu, netgi pripažinus, kad teismas pažeidė CPK 200 straipsnio nuostatas, šis pažeidimas negalėtų būti pagrindas panaikinti, iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nes teismo sprendimas gali būti panaikintas tik tuo atveju, kai pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo tinkamo proceso. Nagrinėjamu atveju tokių pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė, o ieškovas pasinaudojo teise į apeliaciją, kurios dalyką ir sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

52Kaip vieną iš pirmosios instancijos teismo neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentų apeliantas nurodo ir tą aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino ieškovo teisės į nešališką teismą.

53Nagrinėdama ir vertindama nurodytus apelianto argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad viena iš tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas, kuris suteikia teisę nušalinti teisėją (CPK 21 straipsnis, CPK 65–66, 68 straipsniai).

54Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, sukeliančių abejonių teisėjų nešališkumu. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47; kt.).

55Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių teisėjo šališkumu, kad bylą nagrinėjęs teisėjas būtų buvęs suinteresuotas bylos baigtimi, turėjo išankstinį nusistatymą, o atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, dėl kurių iš esmės apeliantas ir kelia abejones, teisėjų kolegijos vertinimu, negali savaime būti pripažįstama kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Todėl apelianto argumentus dėl teismo šališkumo teisėjų kolegija atmeta (CPK 185 straipsnis).

56Teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vertindamas įrodymus ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, taip pat privalo tinkamai pritaikyti ir materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o priimdamas sprendimą turi konstatuoti, koks įstatymas turi būti taikomas byloje (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (CPK 330 straipsnis).

57Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kai bankas išmoka kredito sumą kredito gavėjams, atsiranda kredito gavėjų, įsipareigojusių bankui grąžinti kreditą, prievolė grąžinti kredito sumą su nustatytomis palūkanomis bankui (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2014). Kita vertus, akcentuotina ir tai, kad kreditavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškiantis, be kita ko, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai. Be to, kreditavimo sutartys nėra specifinės, tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013).

58Ieškovas A. M. (apeliantas) apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nebuvo patenkinti jo ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2006 m. gruodžio 20 d. Kreditavimo sutartį, pagal kurią atsakovas AB DNB bankas ieškovui A. M. ir atsakovui D. K. suteikė 1 506 000 Lt dydžio kreditą iki 2031 m. lapkričio 30 d. butui, esančiam ( - ), įsigyti; pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2006 m. gruodžio 11 d. Buto pirkimo–pardavimo sutartį; pripažinti, kad 2006 m. lapkričio 6 d. UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaita Nr. 666:2006 (V) yra nepagrįsta, atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o nustatyta buto, esančio ( - ), rinkos vertė yra reikšmingai neteisinga; priteisti iš atsakovų AB DNB banko, UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“, D. K., V. K., V. M. ir J. M. solidariai ieškovui 235 973,39 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 6 760 714 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

59Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Kreditavimo sutartis turėjo būti pripažinta niekine ir negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nes ji prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, reglamentuojančios bankų veiklą. Grįsdamas šiuos savo argumentus, apeliantas ypatingai akcentuoja aplinkybes, susijusias su tuo, kad Bankas, prieš išduodamas kreditą, nevisapusiškai įvertino kredito gavėjų ir laiduotojo mokumą, jų galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ateityje, o nepagrįstai padidinto kredito gavimas ir nepagrįstai pervertinto buto įsigijimas neatitinka apelianto valios ir lūkesčių. Apeliantas taip pat nurodo, kad Kreditavimo sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento vadovaujantis ne tik pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal CK 1.90 straipsnį, nes ieškovo suklydimą, sudarant ginčijamą Kreditavimo sutartį, lėmė atsakovų D. K., Banko ir UAB „Pegasus Novus“ neteisėti veiksmai. Apeliantas, žinodamas aplinkybę, kad įsigyjamas nekilnojamasis turtas realiai tiek nebuvo vertas, kaip jis buvo įvertintas nekilnojamojo turto vertintojų, tikrai nebūtų sudaręs Kreditavimo sutarties, o tuo pačiu ir pasirašęs Buto pirkimo–pardavimo sutarties.

60Taigi nagrinėjamu atveju apeliantas A. M. siekia, kad būtų panaikintas kreditavimo sandoris ir ginčo šalys būtų sugrąžintos į iki šio sandorio buvusią padėtį.

61Nagrinėjant ir vertinant ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiais minėtus sandorius, pirmiausia pažymėtina, kad sandoriai – tai sąmoningai laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Lietuvos teisės doktrinoje pripažįstamas ir teismų praktikoje taikomas sandorio stabilumo principas (favor contractus), kuris teisinių santykių stabilumą leidžia iškelti kaip savarankišką materialinį teisinį argumentą, tokiu būdu ribojant sandorių nuginčijimą (Mikelėnas, Valentinas. Sandorių negaliojimo instituto taikymas teismų praktikoje. Justitia, Nr. 4, 2006, p. 6-7). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; kt.).

62Byloje nustatyta, kad ieškovas A. M. ir atsakovas D. K. su atsakovu AB DNB banku 2006 m. gruodžio 20 d. sudarė Kreditavimo sutartį ir jiems buvo suteiktas 1 506 000 Lt dydžio kreditas butui, esančiam ( - ), įsigyti (I t., b. l. 106-106). Už prievolių įvykdymą pagal šią Kreditavimo sutartį laidavo UAB „Pegasus Novus“, o taip pat kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamųjų daiktų, t. y. buto, esančio ( - ), kurį ieškovas A. M. ir atsakovas D. K. dalinės nuosavybės teise nupirko iš atsakovų J. M. ir V. M., bei D. K. priklausančio buto, esančio ( - ), įkeitimu (I t. b. l. 52-53, 96-105, 128-129). Kreditavimo sutarties sudarymo metu, butas, esantis Didžioji g. 11–28A, Vilniuje, šalių susitarimu buvo įvertintas 1 420 000 Lt, o butas, esantis ( - ), – 480 000 Lt (I t., b. l. 57; IV t., b. l. 87); butą, esantį ( - ), ieškovas A. M. ir atsakovas D. K. dalinės nuosavybės teise iš atsakovų J. M. ir V. M. nusipirko už 1 350 00 Lt (I t., b. l. 97-105). Ieškovui A. M. ir atsakovui D. K., nevykdant prisiimtų įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, AB DNB bankas 2008 m. vasario 1 d. pranešimu Kreditavimo sutartį nutraukė (II t. b. l. 53).

63Šioje byloje ieškovas, pareikšdamas ieškinį, siekė nuginčyti Kreditavimo sutartį, nurodydamas, kad ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes Bankas neįvertino ieškovo mokumo; kreditavimo sutartis jau nuo pat jos sudarymo momento buvo neįvykdoma (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Taip pat ieškovas prašė pripažinti negaliojančia Kreditavimo sutartį ir dėl to, kad šios sutarties Bendrosios dalies sąlygos, nustatytos sutarties 50 punkte, buvo nesąžiningos, sutartis sudaryta ieškovui ypač nenaudingomis sąlygomis ir apgavus jį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Be to, ieškovas siekė nuginčyti Kreditavimo sutarties Bendrųjų nuostatų 43, 44 ir 46.1 punktus ir pripažinti, kad Kreditavimo sutartis po 2008 m. vasario 1 d. AB DNB banko rašto „Dėl sutarties nutraukimo“ nebuvo nutraukta vienašališkai ir buvo vykdoma.

64Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, jog ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; kt.).

65Banko veiklą, teikiant kreditavimo paslaugas, reglamentuoja bendrosios sutarčių teisės normos ir atskiri teisės aktai. Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas, pagal kurį finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Paminėtos teisės normos turinio analizė apeliacinės instancijos teismui suponuoja išvadą, kad bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdamas kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą.

66Pirmosios instancijos teismas nustatė kad Kreditavimo sutartis buvo sudaryta turint vienintelį tikslą, t. y. ieškovo A. M. ir atsakovų D. K. bei V. K. valdomos įmonės ūkinės komercinės veiklos plėtimą; pasirašant Kreditavimo sutartį Bankas ieškovui atskleidė visą reikšmingą informaciją, turinčią įtakos sprendimui sudaryti Kreditavimo sutartį priimti; sandorio šalims buvo pateikta visa informacija, susijusi su sandorio vykdymo sąlygomis, jų neįvykdymo pasekmėmis, o ieškovui pagal jo specialybę ir išsilavinimą turėjo būti suprantamas Kreditavimo sutarties rizikingumas bei iš sutarties nevykdymo galbūt kilsiančios pasekmės.

67Pagal bylos duomenis, 2006 m. lapkričio 28 d. ieškovas A. M. padavė Bankui paraišką 1 200 000 Lt dydžio kreditui gauti, kurioje nurodė, kad jo išsilavinimas universitetinis aukštasis; specialybė – Verslo administravimas-auditas ir buhalterinė apskaita; einamos pareigos – auditoriaus asistentas; mėnesinės pajamos – 2 850 Lt; papildomos nuolatinės pajamos – 5 250 Lt, gaunami iš nuomos; galima nuosavų lėšų įnešimo suma – 75 000 Lt (I t. b. l. 94-95), o galimo įkeisti buto, esančio ( - ), rinkos vertė 1 420 00 Lt (II t., b. l. 124). Nurodytoje paraiškoje esančius duomenis Bankas patikrino (III t., b. l. 125-129). Atsakovas D. K. 2006 m. lapkričio 30 d. Paraiškoje kreditui gauti nurodė, kad prašo suteikti 1 200 000 Lt dydžio kreditą; kredito gavimo tikslas – buto / patalpų pirkimas; išsilavinimas – aukštasis universitetinis; specialybė – politikos mokslai; mėnesinės pajamos – 3 800 Lt; papildomos pastovios pajamos – 5 250 Lt; galima nuosavų lėšų įnešimo suma – 75 000 Lt, o galimo įkeisti buto, esančio ( - ), rinkos vertė 1 420 00 Lt (III t., b. l. 130-131). Atsakovo D. K. paraiškoje nurodytas aplinkybes Bankas taip pat patikrino (III t., b. l. 132-137). Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad Bankui be kitų dokumentų, buvo pateikti ir UAB „Pegasus Novus“, kaip laiduotojo, finansinės atskaitomybės dokumentai bei UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ turto vertinimo Ataskaita. Aplinkybes, kad Bankas patikrino tiek kredito gavėjų, tiek laiduotojo UAB „Pegasus Novus“ mokumą, patvirtina ir Banko 2006 m. gruodžio 13 d. Banko sprendimas dėl kredito išdavimo Nr. 233-1 ir 2006 m. gruodžio 21 d. Banko sprendimas dėl kredito išdavimo Nr. 238-14 (III t., b. l. 138-140, 141-142). Iš UAB „Pegasus Novus“ 2006 m. lapkričio 28 d. rašto „Dėl UAB „Pegasus Novus“ akcinių planų įsigyti butą ir nuomoti jį restoranui“, adresuoto atsakovui AB DNB bankui, kuriame bendrovė pristato savo verslo planus, matyti, kad bendrovės savininkai (akcininkai) siekė įsigyti butą, besiribojantį su bendrovės valdomu restoranu, nes tokiu būdu atsirastų galimybė išplėsti restorano patalpas; buto patalpos būtų nuomojamos tiesiogiai restoranui, o butas perkamas dviejų akcininkų, kaip fizinių asmenų, bei išnuomotas restoranui; bendrovė tikisi pardavimų padidėjimo ir verslo sąlygų pagerėjimo (I t., b. l. 130-131). Be to, bylos duomenys tvirtina ir tai, kad ieškovas aktyviai dalyvavo BUAB „Pegasus Novus“ veikloje, Bankui priimant sprendimą suteikti kreditą (III t., b. l. 156-200; IV t., b. l. 1-41), taip pat buvo BUAB „Pegasus Novus“ akcininkas, kuriam priklausė 33,3 procentai akcijų (III t., b. l. 138-140, 141-142, 156-200; IV t., b. l. 1-41).

68Teisėjų kolegija, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi bylos rašytinių įrodymų visumą, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo vertinti bylos faktines ir teisines aplinkybes kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Kita vertus, apeliantas pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 178 ir 314 straipsnis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir bylos rašytiniais įrodymais pagrįstą išvadą, kad pripažinti Kreditavimo sutartį negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis), nėra pagrindo. Pažymėtina, kad Bankas įvertino kredito gavėjų ir laiduotojų galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal pačių kredito gavėjų pateiktą informaciją ir pripažino tiek kredito gavėjų gaunamas pajamas, tiek įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo priemones pakankamomis. Kreditavimo sutartis buvo sudaryta paskolos gavėjų verslui vykdyti ir plėsti. Kaip minėta, šalys turi teisę laisvai sudarinėti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių santykių subjektai patys sprendžia sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, jei sudaryti – tai kokiomis sąlygomis. Šalys negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurias draudžia imperatyviosios teisės normos, taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Ieškovas be jokio teisėto pagrindo teigia, kad nagrinėjamu atveju Kreditavimo sutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktui. Byloje esančių rašytinių įrodymų visetas patvirtina, kad Bankas ne tik atliko kredito gavėjų ir laiduotojo finansinės būklės analizę, bet netgi įvertino kredito grąžinimo realumą, Kreditavimo sutartyje nustatydamas sąlygą ir kredito grąžinimą susiedamas su už įsigyjamų patalpų nuomą gaunamais nuompinigiais, kurių dydis turėjo būti ne mažesnis nei – 10 500 Lt (Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 13.3–13.5 punktai) (su kurio dydžiu ieškovas taip pat sutiko (III t., b. l. 164)). Nors apeliantas nurodo, kad laiduotojo UAB „Pegasus Novus“ finansinėje atskaitomybėje užfiksuoti duomenys neteisingi, tačiau įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, byloje nebuvo pateikta (CPK 178 ir 314 straipsnis). Be to, pažymėtina ir tai, kad kredito gavėjai pasirašydami Kreditavimo sutartį patvirtino, kad Bankui pateiktuose dokumentuose esantys duomenys yra teisingi (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 2, 4.4 punktai).

69Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių faktinių ir teisinių prielaidų nustatyti, kad sudarant Kreditavimo sutartį buvo pažeistos ir CK 6.3 straipsnio 4 dalies nuostatos. CK 6.3 straipsnio 4 dalis nustato, kad prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma. Pažymėtina, kad aplinkybė, kad konkretus skolininkas, ginčo atveju ieškovas A. M., negalėjo įvykdyti prievolės, tai ši aplinkybė per se (lot. – pati savaime) nedaro jos negaliojančios. Byloje neginčytinai nustatyta, kad kredito gavėjai ieškovas A. M. ir atsakovas D. K. siekė įsigyti butą, esantį ( - ), ir ketino panaudoti jį bendrai vykdomame versle. Kreditavimo sutartį sudarė ir įsipareigojimus grąžinti paskolą prisiėmė abu kredito gavėjai, kurie buvo UAB „Pegasus Novus“ akcininkai. Kita vertus, kredito gavėjų gaunamų pajamų dydis, Kreditavimo sutartyje nustatytas įpareigojimas, su kuriuo kredito gavėjai sutiko laisva valia, išnuomoti ginčo patalpas UAB „Pegasus Novus“, o gaunamą nuomos mokestį skirti paskolos grąžinimui, paskolos grąžinimo užtikrinimas tiek iš paskolos lėšų įsigyto ( - ), esančio buto hipoteka, tiek D. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio ( - ), hipoteka, taip pat už tinkamą prievolių pagal Kreditavimo sutartį laidavimas abiems kredito gavėjams priklausančios įmonės UAB „Pegasus Novus“, patvirtina, kad kredito gavėjai Bankui sudarė patikimų klientų įvaizdį ir Bankas, suteikdamas jiems kreditą, galėjo pagrįstai tikėtis tinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir kredito grąžinimo. Kaip jau konstatuota anksčiau, byloje nenustatyta, kad Bankas, suteikdamas kreditą apeliantui, pažeidė atsakingo skolinimo principą.

70Nagrinėjamu atveju yra svarbu ir tai, kad sudarant Kreditavimo sutartį ieškovas veikė kaip verslininkas (bylos duomenimis, anksčiau A. M. buvo įsteigęs ir individualią įmonę, III t., b. l. 128-129), kuris turėjo patirties sudarant su verslu susijusius sandorius, todėl jis turėjo galimybę racionaliai ir protingai apmąstyti bei įvertinti Kreditavimo sutarties esmę, jos pasekmes bei prisiimamą riziką. Be to, sudarant Kreditavimo sutartį ieškovas buvo ir BUAB „Pegasus Novus“ akcininkas, todėl akivaizdu, kad ieškovui turėjo būti žinomas gauto kredito panaudojimo perspektyvos, susijusios su verslo planų įgyvendinimu, pelno gavimu ir galimybe Bankui grąžinti kreditą (III t., b. l. 128-129; IV t., b. l. 86). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovui yra keltini aukštesni reikalavimai nei vidutiniam protingam asmeniui tokioje pačioje situacijoje. Ši teismo išvada atitinka ir suformuotą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Ieškovo apeliaciniame skunde akcentuojamą aplinkybę, kad jis yra jaunas ir nepatyręs žmogus, kurį apgavo juridiniai asmenys, siekdami naudos, paneigia anksčiau nurodytos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės (CPK 178 ir 314 straipsnis).

71Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovas grindė savo ieškinio reikalavimą, o atsakovai grindė atsikirtimus į ieškinį, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas proceso normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kreditavimo teisinius santykius, sandorių pripažinimo negaliojančiais, kaip prieštaraujančių imperatyvioms teisės normoms, pagrindus, kasacinio teismo suformuotą praktiką šiais klausimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė ir ištyrė teisiškai reikšmingus faktus. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, dėl kurių Kreditavimo sutartis, apelianto teigimu, turėjo būti pripažinta niekine ir negaliojančia, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumu ir pagrįstumu.

72Ieškovas, siekdamas nuginčyti Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 50 punktą, nurodė, kad šiame punkte nustatyta sąlyga, jog kredito gavėjai atsako solidariai, turi būti panaikinta, kaip pažeidžiantis ieškovo teises, nes jis tokiu būdu tapo atsakingas už kredito dalį, kuri buvo panaudota išimtinai D. K. asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, ieškovas ypač akcentavo aplinkybę, kad nurodytame Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies punkte nustatyta sąlyga buvo labai nenaudinga ieškovui, ji buvo pasirašyta apgavus ieškovą, todėl šios nuostatos negaliojimas turėtų būti konstatuotas pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį ir 6.875 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį negaliojančiu turėtų būti pripažintas Kreditavimo sutarties 50 punktas, nes nustatė, jog sudarant tiek Kreditavimo, tiek Buto pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovui aiškiai ir nedviprasmiškai buvo atskleista, kad kreditas yra suteikiamas ne tik įkeičiant atsakovui D. K. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ), bet ir papildomai finansuojama atsakovo D. K. paskola, gauta kitame banke, ginčo butui įgyti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog esmine sąlyga Kreditavimo ir Buto pirkimo–pardavimo sutartims sudaryti buvo buto reali rinkos kaina; kad sandorio šalys tyčia siekė paskatinti ieškovą sudaryti ginčo sandorį ar kad turto pervertinimas būtų lėmęs ginčo sandorių sudarymo turinį; ieškovo apsisprendimui sudaryti Kreditavimo sutartį ir pirkti butą iš esmės turėjo įtakos ne buto kaina, bet verslo prognozė, pagal kurią kredito grąžinimas turėjo būti perkeltas BUAB „Pegasus Novus“, bei buto vieta, kuri buvo itin palanki BUAB „Pegasus Novus“ administruoto restorano veiklai išplėsti. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinių prielaidų keisti sutartį ar naikinti sąlygą, kad už kredito grąžinimą kredito gavėjai atsako solidariai. Nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Kreditavimo sutarties negaliojančia nuo jos sudarymo momento pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį, nes jo suklydimą, sudarant ginčijamą Kreditavimo sutartį, lėmė atsakovų D. K., Banko ir UAB „Pegasus Novus“ neteisėti veiksmai. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo neanalizavo CK 1.90 straipsnio ginčo atveju taikymo galimybės. Apeliantas pabrėžia, kad jis žinodamas aplinkybę, jog įsigyjamas nekilnojamasis turtas realiai tiek nebuvo vertas, kaip jis buvo įvertintas nekilnojamojo turto vertintojų, tikrai nebūtų sudaręs Kreditavimo sutarties, o tuo pačiu ir pasirašęs Buto pirkimo–pardavimo sutarties.

73Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu pagal šią teisės normą, būtina nustatyti: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas, antra, suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis, trečia suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; Nr. 3K-3-2013/2013). Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, sprendžiant dėl CK 1.90 straipsnio taikymo ir vertinant, ar buvo suklysta, turi būti vadovaujamasi protingumo kriterijumi (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. ar kitas normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje būtų sudaręs tokį pat sandorį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011). Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Be kita ko, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.90 straipsnio 5 dalyje įstatymų leidėjas yra expressis verbis nustatęs, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Be to, CK 1.90 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais būdais. Tai reiškia, kad užtikrinant sandorio stabilumą, ne visada sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad asmuo jį sudarydamas suklydo.

74Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valios susiformavimui. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006). Pagal faktinius bylos duomenis nustatęs, kad atsakovas suklaidino ieškovą, tačiau ne tyčia, o neturėdamas tikslo apgauti, ir kad suklydimas turi esminę reikšmę, teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu, pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo, t. y. CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014).

75Nagrinėdama ir vertindama apelianto nurodomas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, kai bankas išmoka kredito sumą kredito gavėjams, atsiranda kredito gavėjų, įsipareigojusių bankui grąžinti kreditą, prievolė grąžinti kredito sumą su nustatytomis palūkanomis bankui (CK 6.881 straipsnio 1 dalį).

76Pagal Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 50 punktą, kai kredito gavėjo pusėje yra asmenų daugetas, t. y. kredito gavėjo pusėje yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kredito gavėjai turi teisę paimti kreditą tiek abu kartu, tiek kiekvienas atskirai, be to, tiek visą kreditą, tiek jo dalį (50.1 punktas); sutartyje nustatytos sąlygos taikomos abiems kredito gavėjams, jei sutartyje nenustatyta kitaip (50.2 punktas); už sutartyje nustatytų įsipareigojimų įvykdymą kredito gavėjai atsakovo solidariai (50.3 punktas); bankas turi teisę reikalauti iš abiejų kredito gavėjų arba iš bet kurio atskirai įvykdyti tiek visą prievolę pagal sutartį, tiek ir bet kurią jos dalį, taip pat savo nuožiūra turi teisę prievolės neįvykdymu arba netinkamu vykdymu padarytus nuostolius ar jų dalį reikalauti atlyginti iš abiejų kredito gavėjų kartu arba iš bet kurio iš jų atskirai (50.4 punktas) (I t., b. l. 109-114).

77Taigi nagrinėjamu atveju Banko, ieškovo A. M. ir atsakovo D. K. (kredito gavėjų) kreditavimo teisiniai santykiai susidarė pagal tokią kreditavimo sutartį, kurioje kredito gavėjais nurodyti keli asmenys, kai bent vienam iš kredito gavėjų yra perduodamos kredito lėšos, o kredito sutartyje nėra nustatyta, kad kredito dalykas perduodamas dalimis kiekvienam gavėjui. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad tuo atveju, kai kredito gavėjais yra nurodyti keli asmenys, kurių teisės ir atsakomybė sutartyje vienodos, o įsipareigojimas grąžinti kreditą priimtas kaip solidarioji prievolė, tai visi jie vertinami kaip kredito gavėjai ir banko kredito sumos išmokėjimo vienam kredito gavėjui dieną visiems kredito gavėjams atsiranda jų prievolė grąžinti kredito sumą kartu su sutartyje nustatytomis palūkanomis. Pažymėtina, kad naujausioje kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad jeigu atskiram ar keletui kredito gavėjų pagal sutarties nuostatas galėjo būti perduota banko suteikiamo kredito suma ir ji buvo vienam ar keliems gavėjams perduota pagal sutarties nuostatas, tai vertinant pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kredito sutartis yra galiojanti visiems sutartyje išvardytiems kredito gavėjams, t. y. ir tiems, kuriems netgi tiesiogiai iš banko kredito dalis nebuvo perduota (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2014).

78Bylos duomenimis ieškovas A. M. ir atsakovas D. K. susitarė būti kredito gavėjais, o jiems kartu pasirašius Kreditavimo sutartį atsirado Kreditavimo sutartyje nustatytos teisės ir pareigos. Visi solidarieji bendraskoliai susipažino ir pasirašydami sutiko su Kreditavimo sutartimi ir jos sąlygomis (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 42.4 punktas) (I t., b. l. 106-106).

79Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada. Ieškovas, pasirašydamas Kreditavimo sutartį, žinojo, kad pagal Kreditavimo sutartį buvo suteikta papildomai 306 000 Lt atsakovo D. K. turimai paskolai papildomai finansuoti. Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 50 punkte nustatytos sąlygos aiškiai buvo išdėstytos tiek gramatiniu, tiek teisiniu požiūriu, t. y. atitinka CK normas, reglamentuojančias kreditavimo teisinius santykius (CK 6.193–6.195 straipsniai). Kreditavimo sutartį ieškovas pasirašė laisva valia, suprasdamas, kad kreditą gauna kartu su atsakovu D. K., nes įsigyjamo buto vertė buvo nepakankama sutartinėms prievolėms užtikrinti. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniam teismui nenurodė jokių įrodymais pagrįstų motyvų, kad jis nebūtų supratęs kredito tikslo ir /ar solidarios atsakomybės už visus įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, o aplinkybė, kad galbūt apeliantas ne taip suprato Kreditavimo sutarties 50 punkto nuostatas ir prisiimamus įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, negali būti pripažįstama esminiu suklydimu, dėl kurio būtų pagrindas panaikinti Kreditavimo sutartį. Minėta, ne visada sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad asmuo jį sudarydamas suklydo. Kreditavimo sutartyje nurodžius, kad kredito gavėjais yra keli asmenys, o kredito suma yra bendra ir Bankui sutartimi nenustatyta pareigos jos paskirstyti (suteikti) dalimis kiekvienam gavėjui atskirai (kai kiekvienas gavėjas įsipareigotų gautą kredito dalį grąžinti), nuo kredito sumos perdavimo kredito sutartis galioja visiems kredito gavėjams. Pažymėtina, kad banko pareigos paskirstyti ir kiekvienam kredito gavėjui įteikti kredito lėšas Kreditavimo sutartimi nebuvo nustatyta. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apelianto argumentus dėl Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 50 punkte nustatytų sąlygų neatitikimo CK 6.875 straipsniui.

80Teisėjų kolegija taip pat prieina prie išvados, kad apeliantas neįrodė savo teiginių, jog jis buvo suklaidintas ir / ar apgautas (CPK 178 ir 314 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nenustatyta, jog sandorio šalys būtų tyčia siekusios paskatinti ieškovą sudaryti ginčo sandorį. Pabrėžtina, kad Kreditavimo sutarties sąlygos nėra pagrindo pripažinti nesudaryta ar negaliojančia vien dėl to, kad sutarties šaliai ji nenaudinga, po sandorio sudarymo atsiradusios ginčijamo teisinio santykio dalyviui nepalankios aplinkybės taip pat negali būti pagrindu sudaryto sandorio neteisėtumo faktui konstatuoti. Kaip jau buvo konstatuota anksčiau šioje nutartyje, ieškovui, esančiam verslo subjektu, teisiniuose santykiuose keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis turi apsvarstyti galimus atliekamų veiksmų teisinius padarinius. Ieškovas prisiėmė riziką dėl galimo Kreditavimo sutarties neįvykdymo ateityje. Byloje esant nustatytai Kreditavimo sutarties sudarymo laisva apelianto valia aplinkybei, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu nei pagal CK 1.90 straipsnį, nei pagal CK 1.91 straipsnį. Akcentuotina, kad ne bet koks, o tik esminis suklydimas, gali būti pagrindu sandorio pripažinimui negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį. Nagrinėjamos byloje teisėjų kolegija nenustatė esminių sandorio sudarymo aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą pripažinti Kreditavimo sutartį negaliojančia, o apelianto nurodomos tokios aplinkybės, kad Bankui neva buvo pateikti tikrovės neatitinkantys UAB „Pegasus Novus“ finansinės atskaitomybės duomenys, turint interesą UAB „Pegasus Novus“ mokamus nuompinigius panaudoti paskolos grąžinimui ir pan., nesudaro pagrindo jų laikyti esminėmis sandorio aplinkybėmis. Kaip minėta, kredito gavėjai, pasirašydami Kreditavimo sutartį, patvirtino, kad Bankui pateiktuose dokumentuose esantys duomenys yra teisingi, o jos sąlygos aptartos individualiai. Kita vertus, ieškovui A. M. turėjo būti žinoma, kad po Kreditavimo sutarties paaiškėjus, kad kredito gavėjai pateikė neteisingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, Bankui atsiranda pagrindas vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį, o kredito gavėjai privalo grąžinti suteiktą kreditą (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 46.8 punktas).

81Apeliantas šioje byloje taip pat siekia, kad būtų pripažinta, jog Kreditavimo sutartis po 2008 m. vasario 1 d. AB DNB banko rašto „Dėl sutarties nutraukimo“ nebuvo nutraukta vienašališkai ir buvo vykdoma, nes Kreditavimo sutarties sąlygos, kuriose nustatyta Banko teisė vienašališkai nutraukti sutartį prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, yra nesąžiningos.

82Nagrinėdama ir vertindama nurodytus apelianto argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau gali būti nutraukiamos arba pakeičiamos. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Vienašališkas sutarties nutraukimo institutas yra favor contractus principo išimtis (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2014 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014).

83Pagal Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 43 punktą, esant sutarties nutraukimo pagrindams Bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos. Iki sutarties nutraukimo termino suėjimo Bankas turi teisę vienašališkai atšaukti sutarties nutraukimą. Remiantis Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 44 punktu, iki sutarties nutraukimo termino suėjimo kredito gavėjas privalo grąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti kredito grąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje nustatytus mokėjimus. Sutarties nutraukimo pagrindai nustatyti Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 46 punkte, kuriame nustatyta, kad sutartis nutraukiama, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina Bankui bent vienos kredito dalies ir / arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Sutartyje numatytų mokėjimų; kreditas panaudojamas ne pagal kredito paskirtį; be Banko raštiško sutikimo pasibaigia arba nutraukiamos draudimo sutartys; iš esmės pablogėja Kredito gavėjo, kito fizinio ar juridinio asmens, užtikrinusio prievolių pagal šią sutartį įvykdymą, finansinė būklė; iš esmės pablogėja įkeistas turtas, sumažėja įkeisto turto vertė ar kiekis, įkeistas turtas sunaikinamas ar išeikvojamas; kredito gavėjas ir / ar asmenys pateikę užtikrinimo priemones nevykdo sandoriuose, kuriais nustatytos užtikrinimo priemonės, numatytų sąlygų ir įsipareigojimų; bent vienas sandoris dėl užtikrinimo priemonių pripažįstamas negaliojančiu; paaiškėja, kad kredito gavėjo tiek prieš, tiek po sutarties sudarymo Bankui pateikta informacija bei kredito gavėjo sutartyje nurodyti patvirtinimai ir užtikrinimai yra iš esmės netikslūs ir / ar klaidinantys; kiti asmenys nukreipia išieškojimą į ir / arba areštuoja ir nepanaikina arešto ilgiau kaip 10 dienų kredito gavėjo, laiduotojo ar garanto turtui ir / arba Bankui įkeistam turtui; kredito gavėjas nevykdo kitų sutartyje numatytų įsipareigojimų ir sąlygų; paaiškėja kitos aplinkybės galinčios turėti esminės neigiamos įtakos Kredito gavėjo gebėjimui tinkamai įvykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus; atsiranda kitos Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytos aplinkybės, kurioms esant Bankas turi teisę nutraukti Sutartį ir / arba pradėti skolos išieškojimą.

84Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pabrėžtina, kad sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta anksčiau, šalių sudarytos Kreditavimo sutarties 46 punkte nustatyti vienašališko sutarties nutraukimo atvejai ir sąlygos, vienas iš kurių yra, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina Bankui bent vienos kredito dalies ir / arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Sutartyje numatytų mokėjimų (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 46.1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška. Byloje ginčo dėl to, jog ieškovas A. M. ir atsakovas D. K. laiku nevykdė iš Kreditavimo sutarties kylančių prievolių, nėra. Pagal bylos duomenis, įsiteisėjusia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. birželio 26 d. nutartimi buvo nuspręsta išieškoti iš ieškovo A. M. ir atsakovo D. K. 1 939 043,76 Lt skolos, palūkanų ir delspinigių išieškojimą nukreipiant į įkeistą turtą, t. y. butą, esantį Didžioji g. 11–28A, Vilniuje, ir butą, esantį ( - ), priverstinai jį parduodant iš varžytynių (I t., b. l. 47-48; II t., b. l. 66-67; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi darytina išvada, kad Kreditavimo sutarties nutraukimas atliktas pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas ir jose įtvirtintą vienašališką sutarties nutraukimo pagrindą.

85CK 6.218 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama pranešimo apie numatomą sutarties nutraukimą bendra tvarka, nurodant, kad CK 6.217 straipsnio išvardytais pagrindais apie sutarties nutraukimą vienašališkai (nesikreipiant į teismą) privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Tokios nuostatos leidžia sutartį pažeidusiai šaliai iš anksto sužinoti nukentėjusios šalies poziciją ir išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas. Minėta, Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 43 punkte buvo nustatyta, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams Bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį, ir konstatuota, kad ši Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies sąlyga neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Byloje nustatyta, kad ieškovui A. M. ir atsakovui D. K., nevykdant prisiimtų įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, AB DNB bankas 2008 m. vasario 1 d. kredito gavėjams išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad parėjus 10 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos ir neįvykdžius finansinių įsipareigojimų, nurodytų pranešime, Bankas kitą dieną, po 10 dienų termino pabaigos, vienašališkai nutrauks Kreditavimo sutartį (II t. b. l. 53). Šis pranešimas kredito gavėjams buvo išsiųstas registruota pašto siunta ir atsakovui D. K. įteiktas 2008 m. vasario 2 d., o ieškovo A. M. vardu registruotą pašto siuntą priėmė „D. M.“ 2008 m. vasario 4 d. (II t., b. l. 54). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Bankas Kreditavimo sutartį nutraukė nepažeisdamas šalių sutarties sąlygose nustatytos tvarkos (CK 6.218 straipsnio 1 dalis, 6.217 straipsnio 5 dalis; CPK 123 straipsnio 3 ir 5 dalys). Kartu nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad Kreditavimo sutartis nebuvo nutraukta ir buvo vykdoma, o aplinkybė, kad Bankui vienašališkai nutraukus Kreditavimo sutartį, tarp ginčo šalių vyko derybos dėl skolos grąžinimo, taip pat nesuteikia pagrindo formuoti išvadą, kad yra teisinės prielaidos konstatuoti, jog Kreditavimo sutartis buvo vykdoma.

86Dėl argumentų, susijusių su Kreditavimo sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi, teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes, kaip jau pirmiau buvo nurodyta šioje nutartyje, ne tik Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą, kad tarp ieškovo A. M. ir atsakovo D. K. bei atsakovo AB DNB banko yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kylantys ne iš vartojimo sutarties, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2012 m. lapkričio 11 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 išnagrinėjusi kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal AB DNB banko ieškinį atsakovui A. M., D. M. ir D. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, nurodė, jog Kreditavimo sutartis neatitinka vartojimo sutarties požymių (VII t., b. l. 10-29; CPK 362 straipsnis). Kita vertus, apeliantas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad kreditas buvo suteiktas jo asmeniniams ir ar šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslui vystyti (CPK 178 ir 314 straipsnis).

87Ieškovas ieškinio reikalavimus taip pat grindė ir ta aplinkybe, kad UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ Ataskaita, kuria remiantis buvo nustatyta ginčo buto rinkos vertė, buvo nepagrįsta ir atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o nustatyta rinkos vertė reikšmingai neteisinga, taip pat ieškinyje reiškė reikalavimą pripažinti, kad 2006 m. lapkričio 6 d. UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ nekilnojamojo turto vertės nustatymo Ataskaita yra nepagrįsta bei atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o nustatyta buto, esančio ( - ), rinkos vertė yra reikšmingai neteisinga.

88Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija galiojusi iki 2012 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, o pagal nurodyto įstatymo 25 straipsnį kilę ginčai dėl turto vertinimo sprendžiami šalių susitarimu arba teismine tvarka, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio nuoroda apie turto vertinimo ataskaitos nuginčijimą įstatymų nustatyta tvarka nereiškia, kad tai gali būti daroma tik pareiškiant ieškinį teisme dėl tokio akto pripažinimo negaliojančiu (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2011). Nors apeliantas šioje byloje ginčo teisena siekia nuginčyti UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ Ataskaitą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Ataskaita negali būti šios bylos materialinio pobūdžio reikalavimo dalyku ir ginčijama CPK nustatyta tvarka, ji laikytina viena iš įrodinėjimo priemonių, galinčia patvirtinti ir / ar paneigti turinčias reikšmės šiai bylai aplinkybes, todėl ją ir joje esančius duomenis teisėjų kolegija vertina pagal įstatymo nustatytas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis).

89Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ pervertindama tiek butą, esantį ( - ), tiek butą, esantį ( - ), iš esmės suklaidino apeliantą, o Bankas, turėdamas pareigą įsitikinti, kad įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas, to tinkamai neatliko, todėl buvo paimtas per didelis kreditas. Apeliantas, žinodamas, kad įsigyjamas nekilnojamasis turtas realiai tiek nėra vertas, tikrai nebūtų sudaręs Kreditavimo sutarties, o tuo pačiu ir pasirašęs Buto pirkimo–pardavimo sutarties.

90Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija galiojusi iki 2012 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) 2 straipsnio 8 dalį, turto ar verslo vertinimas yra nešališkas turto vertės nustatymas taikant šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytus turto vertės nustatymo metodus ir apimantis vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje. Individualus turto ar verslo vertinimas – toks turto vertinimo būdas, kai konkretaus turto vertė nustatoma atsižvelgiant į visas individualias to turto savybes (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 dalies 9 punktas). Masinis turto ar verslo vertinimas yra toks turto vertinimo būdas, kai konkretaus turto vertė nėra nustatoma, o surinktos informacijos apie vertinamąjį turtą analizės būdu nustatomos verčių ribos, apimančios vertinamojo turto vertę. Duomenys renkami, analizuojami ir apskaičiavimai atliekami sisteminimo pagrindu. Šiuo vertinimo būdu yra vertinami turto objektai, kurie turi daug panašumų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 dalies 10 punktas). Vertė yra prekių (paslaugų) ar kito turto, ar verslo naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą vertinimo metodą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 dalies 11 punktas). Kaina yra pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas) ar kitą turtą. Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) ar kitą turtą yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 dalies 12 punktas). Rinkos vertė yra apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 dalies 13 punktas). Remiantis šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu, turtas gali būti vertinamas, kai jis įkeičiamas.

91Įvertinusi apelianto nurodomus argumentus, susijusius su Ataskaitoje nustatyta ginčo buto kaina, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad dėl šių jo argumentų turėjo būti patenkinti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

92Kaip matyti iš bylos rašytinių įrodymų, Buto pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė, kad buto pardavimo kaina yra 1 350 000 Lt, t. y. 70 000 Lt mažesnė nei nurodyta vidutinė tokio turto vertė atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ parengtoje Ataskaitoje, skirtoje UAB „Pegasus Novus“, ir beveik dvigubai didesnė nei pardavimo sutartyje nurodyta buto vidutinė rinkos kaina, nustatyta VĮ „Registrų centro“ masinio vertinimo metodu (759 000 Lt). Pažymėtina, kad sudarant tiek Kreditavimo sutartį, tiek Buto pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ parengta Ataskaita buvo galiojanti, todėl teigti, jog Bankas šia Ataskaita negalėjo remtis, joje esantys duomenys yra akivaizdžiai neteisingi, o Buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta, neteisingai nustačius buto pirkimo–pardavimo kainą, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Be to, atsakovas UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ Ataskaitą rengė siekdamas nustatyti buto įkeitimo vertę, todėl Ataskaitoje nurodyta buto vertė nedaro jokios teisinės įtakos kredito išdavimui ir Buto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, nes sudarant šias sutartis esmė buvo šalių susitarimas dėl kredito sumos bei buto pirkimo–pardavimo kainos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateiktos kitų vertintojų parengtos ataskaitos nelaikytinos turinčiomis didesnę įrodomąją reikšmę, nei parengta atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ Ataskaita, ieškovo pateiktos turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos parengtos tuo metu, kai jau buvo vykdoma ginčo buto rekonstrukcija. Kita vertus, byloje nustatyta, kad Turto arba verslo vertintojų garbės teismas 2012 m. spalio 9 d. sprendimu „Dėl drausmės bylos nutraukimo“ Nr. GT-7(12)-S, drausmės bylą turto vertintojui G. Š. nutraukė. Turto arba verslo garbės teismas sprendime nurodė, kad turto vertintojo G. Š. rengtose Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitose Nr. 665:2006 (V) ir Nr. 666:2006 (V) turto vertės nustatymas yra pagrįstas (VI t., b. l. 155-160). Pažymėtina, kad šį sprendimą ieškovas buvo apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I -1669-561/2013 bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl 2012 m. spalio 9 d. Turto arba Verslo vertintojų garbės teismo sprendimo Nr. GT-7(12)-S nutraukė (CPK 179 straipsnio 3 dalis; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; VIII t., b. l. 169-173). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos finansų įstaigos įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos neįpareigojo finansų įstaigos įsitikinti, kad iš įkeičiamo turto bus patenkintas visas reikalavimas. Todėl pripažinti pagrįstu ieškovo argumentą, kad 2006 m. lapkričio 6 d. UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ nekilnojamojo turto vertės nustatymo Ataskaita yra nepagrįsta bei buvo atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o nustatyta buto, esančio ( - ), rinkos vertė yra reikšmingai neteisinga, nėra jokio pagrindo.

93Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013, kt.). Apelianto tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde cituojamose kasacinio teismo nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-272/2011 ir Nr. 3K-3-58/2012, nagrinėtos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėtomis šioje byloje, todėl šiose nutartyse pateiktais teisės normų išaiškinimais nėra pagrindo.

94Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus.

95Taigi esant pirmiau nustatytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių ieškovo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

96Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip žinia, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Nors apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neteisingumu dėl nebuvimo pagrindo pripažinti Buto pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti šių išvadų nepagrįstomis ir neteisėtomis.

97Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

98CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.)

99Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentus, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o argumentai dėl nagrinėjamoje byloje nustatytinų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimo išsamiai išdėstyti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose. Be to, apeliantas šio savo prašymo visiškai nepagrindė, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl teisėjų kolegija apelianto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkino ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka (CPK 185 straipsnis, 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis).

100Dėl civilinių bylų sujungimo

101Apeliaciniame skunde ieškovas prašė nagrinėjamą bylą sujungti su Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama civiline byla Nr. 2A-1255/2013.

102Teisėjų kolegija šio apelianto prašymo netenkino, nes remdamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad civilinė byla Nr. 2A-1255/2013 (2A-56/2014) buvo išnagrinėta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartimi. Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad išnagrinėta ir nagrinėjama civilinės bylos nėra vienarūšės (CPK 136 straipsnio 4 dalis, 179 straipsnio 3 dalis).

103Dėl papildomų įrodymų išreikalavimo

104Apeliantas prašė išreikalauti iš atsakovo AB DNB bankas bendradarbiavimo sutartį, sudarytą tarp Banko ir atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“.

105Teisėjų kolegija šio apelianto prašymo taip pat netenkino, nes ieškovas nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokias teisiškai reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes nurodyta sutartis galėtų patvirtinti ir ar paneigti. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad rašytiniai įrodymai tiek leistinumo, tiek sąsajumo aspektu turi būti susiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, o bendradarbiavimo sutartis, sudaryta tarp Banko ir atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nesusijusi su nagrinėjamos bylos dalyku (CPK 180 straipsnis).

106Dėl bylinėjimosi išlaidų

107Ieškovas už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 41 730 Lt žyminio mokesčio, tačiau sumokėjo tik 150 Lt žyminio mokesčio, o likusios dalies mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (VIII t., b. l. 133-134). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 41 580 Lt žyminio mokesčio (CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).

108Atsakovai UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ ir AB DNB bankas prašo už atsiliepimų į apeliacinį skundą surašymą priteisti 3 400 ir 1 815 Lt, kuriuos sumokėjo advokatams (VIII t., b. l. 188-191, 192-194). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestas, o Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punkte nustatyta, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas maksimalus dydis yra 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (šiuo metu tai yra 1 000 Lt), atsakovų prašymai tenkintini iš dalies ir atsakovams iš ieškovo priteistina po 1 500 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

109Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

110Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

111Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos turto vertinimo agentūra“ (juridinio asmens kodas 300005274) iš ieškovo A. M. (asmens kodas ( - ) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

112Priteisti akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš ieškovo A. M. (asmens kodas ( - ) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

113Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių isnpekcija prie Lietuvos Respublikos finasnsų ministerijos) (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo A. M. (asmens kodas ( - ) 41 580 Lt (keturiasdešimt vieną tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas A. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti... 5. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovas D. K. (toliau – ir kredito gavėjai)... 6. Kredito dydis buvo nustatytas pagal atsakovo UAB „Baltijos turto vertinimo... 7. Ieškovas taip pat teigė, kad Bankas nurodė akivaizdžiai jokiais rinkos... 8. Ieškovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Bankas BUAB „Pegasus Novus“... 9. Ieškovas nurodė, kad BUAB „Pegasus Novus“ vadovė V. K. gyveno atsakovo... 10. Ieškovo įsitikinimu, Banko veiksmai, vienašališkai nutraukiant Kreditavimo... 11. Ieškovo vertinimu, teismui pripažinus Kreditavimo sutartį negaliojančia nuo... 12. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 13. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 14. Teismas, įvertinęs, kad ieškovui dėl jo išsilavinimo, darbo specifikos... 15. Teismas nenustatęs, kad Bankas, išduodamas kreditą, būtų pažeidęs jo... 16. Teismas nustatęs, kad Kreditavimo sutartis buvo sudaryta turint tikslą... 17. Pažymėjęs, kad byloje nesant įrodymų, jog esmine sąlyga Kreditavimo ir... 18. Teismas, nenustatęs, kad įmonės akcininkui, aktyviai dalyvavusiam įmonės... 19. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį... 20. Teismas, pripažinęs nepagrįstais ieškovo argumentus, kad Kreditavimo... 21. Nenustatęs, kad pardavėjai – atsakovai V. M. ir J. M., sudarant buto... 22. Įvertinęs, kad ieškovas Banko civilinę atsakomybę kildina iš delikto –... 23. Nenustatęs neteisėtų atsakovų veiksmų, teismas konstatavo, kad nėra... 24. Taip pat teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių prielaidų... 25. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 26. Ieškovas A. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m.... 27. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 28. Atsakovas AB DNB bankas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį... 29. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais... 30. Atsakovas UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ su ieškovo apeliaciniu... 31. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais... 32. Atsakovai V. M. ir J. M. su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį... 33. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais... 34. Tretieji asmenys „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje ir UAB DK... 35. Atsiliepimuose į apeliacinį skundą tretieji asmenys nurodo, kad sutinka su... 36. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 37. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 38. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas pirmosios instancijos... 40. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 41. Nesutikdama su minėtais ieškovo argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad... 42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo... 43. Teismas, ištyręs visus įrodymus ir laikydamas, kad yra pagrindas nuspręsti... 44. Apeliacinis procesas atlieka pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo... 45. Vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, suteikiančių... 46. Pastebėtina, kad kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo... 47. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios... 48. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos... 49. Teisėjų kolegija su minėtais apelianto argumentais nesutinka ir pastebi, kad... 50. Ieškovas apeliaciniame skunde be kita ko teigia, kad pirmosios instancijos... 51. Šioje nutartyje jau anksčiau konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas... 52. Kaip vieną iš pirmosios instancijos teismo neteisėtumo ir nepagrįstumo... 53. Nagrinėdama ir vertindama nurodytus apelianto argumentus, teisėjų kolegija... 54. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad teisė į... 55. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, kurios keltų... 56. Teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vertindamas įrodymus ir... 57. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal CK 6.881 straipsnio 1... 58. Ieškovas A. M. (apeliantas) apeliaciniame skunde ginčija pirmosios... 59. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Kreditavimo sutartis turėjo būti... 60. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantas A. M. siekia, kad būtų panaikintas... 61. Nagrinėjant ir vertinant ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiais... 62. Byloje nustatyta, kad ieškovas A. M. ir atsakovas D. K. su atsakovu AB DNB... 63. Šioje byloje ieškovas, pareikšdamas ieškinį, siekė nuginčyti Kreditavimo... 64. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei... 65. Banko veiklą, teikiant kreditavimo paslaugas, reglamentuoja bendrosios... 66. Pirmosios instancijos teismas nustatė kad Kreditavimo sutartis buvo sudaryta... 67. Pagal bylos duomenis, 2006 m. lapkričio 28 d. ieškovas A. M. padavė Bankui... 68. Teisėjų kolegija, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi bylos rašytinių... 69. Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra... 70. Nagrinėjamu atveju yra svarbu ir tai, kad sudarant Kreditavimo sutartį... 71. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių nurodytus bylos faktinius ir... 72. Ieškovas, siekdamas nuginčyti Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 50... 73. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali... 74. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis... 75. Nagrinėdama ir vertindama apelianto nurodomas aplinkybes, teisėjų kolegija... 76. Pagal Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 50 punktą, kai kredito gavėjo... 77. Taigi nagrinėjamu atveju Banko, ieškovo A. M. ir atsakovo D. K. (kredito... 78. Bylos duomenimis ieškovas A. M. ir atsakovas D. K. susitarė būti kredito... 79. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija neturi jokio... 80. Teisėjų kolegija taip pat prieina prie išvados, kad apeliantas neįrodė... 81. Apeliantas šioje byloje taip pat siekia, kad būtų pripažinta, jog... 82. Nagrinėdama ir vertindama nurodytus apelianto argumentus, teisėjų kolegija... 83. Pagal Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 43 punktą, esant sutarties... 84. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pabrėžtina, kad sutarties šalims... 85. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama pranešimo apie numatomą... 86. Dėl argumentų, susijusių su Kreditavimo sutarties pripažinimo vartojimo... 87. Ieškovas ieškinio reikalavimus taip pat grindė ir ta aplinkybe, kad UAB... 88. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo... 89. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „Baltijos turto vertinimo... 90. Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo... 91. Įvertinusi apelianto nurodomus argumentus, susijusius su Ataskaitoje nustatyta... 92. Kaip matyti iš bylos rašytinių įrodymų, Buto pirkimo–pardavimo sutartimi... 93. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia... 94. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra... 95. Taigi esant pirmiau nustatytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms,... 96. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip žinia, bylos nagrinėjimo apeliacine... 97. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ... 98. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas... 99. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį... 100. Dėl civilinių bylų sujungimo... 101. Apeliaciniame skunde ieškovas prašė nagrinėjamą bylą sujungti su Lietuvos... 102. Teisėjų kolegija šio apelianto prašymo netenkino, nes remdamasi teismų... 103. Dėl papildomų įrodymų išreikalavimo... 104. Apeliantas prašė išreikalauti iš atsakovo AB DNB bankas bendradarbiavimo... 105. Teisėjų kolegija šio apelianto prašymo taip pat netenkino, nes ieškovas... 106. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 107. Ieškovas už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 41 730 Lt žyminio... 108. Atsakovai UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ ir AB DNB bankas prašo... 109. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 110. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 111. Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos turto vertinimo agentūra“... 112. Priteisti akcinei bendrovei DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš... 113. Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių...