Byla 2A-49/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2Sekretoriaujant M. Z.,

3Dalyvaujant ieškovų A. L. ir V. L. atstovui advokatui Mariui Liatukui, ieškovei ir trečiojo asmens UAB „Sartonic būsto statyba“ atstovei A. L., atsakovo AB DNB banko atstovams: advokatei Joanai Baublytei ir advokatui Egidijui Baranauskui,

4viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. L. ir V. L. bei atsakovo AB DNB banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimo, kuriuo ieškiniai atmesti, priešieškiniai patenkinti iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1235-577/2013 pagal ieškovų V. L. ir A. L. ieškinius atsakovui AB DNB bankui (ankstesnis pavadinimas - AB DnB NORD bankas) dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių ir obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, neturtinės žalos priteisimo, atsakovo AB DNB banko priešieškinius ieškovams V. L. ir A. L. dėl įsiskolinimo priteisimo, trečiasis asmuo pagal ieškinius ir priešieškinius UAB „Sartonic būsto statyba“.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I.Ginčo esmė

7Ieškovas V. L. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos (ab initio): 2007-06-19 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-457, 2007-06-18 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD PASAULIS-22, 2007-06-18 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-1, 2007-06-18 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD Stoxx Select 2; taikyti abipusę restituciją; priteisti iš atsakovo 50 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 1-9).

8Atsakovas AB DNB bankas priešieškiniu (t. 1, b. l. 185-194) prašė priteisti solidariai iš V. L. ir A. L. 752 402,91 eurų (2 597 896,77 Lt) dydžio įsiskolinimą, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo priešieškinio priėmimo dienos, t. y. 2010-08-25, iki sprendimo visiško įvykdymo; lygiomis dalimis priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

9Ieškovė A. L. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos (ab initio): 2007-08-09 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-593, 2007-08-09 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD AKTYVIAI VALDOMAS PASAULIS-2 (LTL); priteisti iš atsakovo 30 000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 1-9).

10Atsakovas AB DNB bankas priešieškiniu (t. 3, b. l. 190-200) prašė priteisti solidariai iš V. L. ir A. L. 691 011,43 eurų dydžio įsiskolinimą (2 385 924,27 Lt), 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo priešieškinio priėmimo dienos, t. y. 2010-08-23, iki sprendimo visiško įvykdymo; lygiomis dalimis priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

11Ieškovai sandorius prašė pripažinti negaliojančiais CK 1.91 str. pagrindu, nurodė, kad sandoriai sudaryti atsakovui panaudojus apgaulę ieškovų atžvilgiu, kuri pasireiškė tyčiniu svarbios (esminės) informacijos neatskleidimu, o būtent apie ginčo sandoriais įsigyjamo finansinio produkto riziką, jo veikimo esmę ir ypatybes, priešingai klaidingai akcentavo produkto saugumą, garantuotą prieaugį, tuo suformuodamas ieškovų klaidingą nuomonę apie siūlomos investicijos garantijas. Pažymėjo, kad ginčo sutartys yra naudingos tik atsakovui – ši nauda pasireiškia per akivaizdžią sandorių rizikos disproporciją, kadangi ieškovai ginčo sandoriais rizikuoja viskuo (visu hipoteka įkeistu turtu), tuo tarpu atsakovas nerizikuoja niekuo – nei tuo atveju, jei investicija uždirbtų, nei tuo atveju, jeigu investicija būtų nuostolinga. Bankas sudarydamas ginčijamus sandorius pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) 22 str., Vertybinių popierių rinkos įstatymo (VPRĮ) 24 str., numatytą banko pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus; pateikti potencialiam klientui įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones. Kadangi atsakovas yra komercinis bankas, užsiimantis investavimo veikla, todėl vykdant šią veiklą jam taikomi padidinti profesionalumo reikalavimai (CK 6.38 str. 2 d., 6.200 str. 4 d.). Tuo tarpu ieškovai yra neprofesionalūs klientai (FPRĮ 3 str. 20 p.), neatitinka FPRĮ 27 str. sąlygų, nėra pripažinti profesionaliais investuotojais (FPRĮ 28 str.). Iki ginčo sandorių sudarymo ieškovai anksčiau nėra įsigiję SASO nei savomis, nei skolintomis lėšomis, nedirbo banke, kitose finansų įstaigose, jų veikla niekada nebuvo investavimas. Esminė sandoriams sudaryti informacija, kurią žinodami ieškovai nebūtų sudarę ginčo sandorių ir kuri ieškovams tyčia nebuvo atskleista, yra: SASO įsigijimo skolintomis lėšomis rizika, kad SASO gali neuždirbti tiek, kad pajamos padengtų paskolos palūkanas, SASO veikimo mechanizmas, aplinkybės, nuo kurių priklauso, ar asmuo gaus pelną, ar ne, kokie veiksniai didina/mažina pelno gavimo tikimybę, pelno skaičiavimo būdas, kokia investicijų praradimo rizika; ji turėjo būti objektyvi ir visapusė. Atsakovas sąmoningai, tendencingai, perdėtai akcentavo investicijų naudą taip klaidindamas ieškovus, siekdamas suformuoti nuomonę, kad siūlomas investavimo būdas yra visiškai saugus ir jo pasekoje ieškovai nepatirs nuostolių. Reklaminių leidinių frazes apie garantuotas palūkanas, t. y. pelną, patvirtino ir obligacijų sutartys, kurių 1.3. punkte naudojama formuluotė „įsipareigoja sumokėti Investuotojui Obligacijų nominalią vertę bei priemokos sumą Programos prospekte nustatyta tvarka“ neprofesionaliam klientui galėjo suponuoti nuomonę apie neabejotiną SASO pelną (priemoką). Ieškovai taip pat paaiškino, kad skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartyse nėra nurodyta, kad nekilnojamojo turto hipoteka bus užtikrinamos paskolos palūkanos. Skolinimo sutartyse numatyta, kad hipoteka bus užtikrinamas įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymas, todėl ieškovai turto įkeitimo nesiejo su palūkanų grąžinimo prievolės užtikrinimu, o suprato kaip iš sutarčių pažeidimų kylančių mokėjimų (pvz., delspinigių) užtikrinimą. Ieškovai prašė vadovautis Vertybinių popierių komisijos (VPK) išvada, kuri parengta atlikus išsamų DNB banko veiklos tyrimą, paremtą specialiomis finansų ir investavimo žiniomis, todėl joje užfiksuota šiai bylai reikšminga informacija. Prašė nesivadovauti neteisėtai padarytu garso įrašu bei liudytojo T. R. paaiškinimais, kuris gali būti suinteresuotas iškraipyti faktines aplinkybes apie tai, ką jis pasakė/nepasakė ieškovams, nes akivaizdu, jog T. R. nepripažins, kad jis neįspėjo ieškovų, t. y. neatliko savo pareigų. Atsakovas pažeidė FPRĮ 22 str. 5 d., ginčo sandoriai buvo sudaryti atsakovui tyčia neįsitikinus, ar ieškovai supranta jų esmę, ar jie tinka ieškovams, ar ginčo sutartys atitinka ieškovų valią.

12Atsakovas su ieškiniais nesutiko, prašė juos atmesti, tenkinti priešieškinius. Nurodė, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina banko apgaulės, t. y. siekio sudaryti tik bankui naudingą sandorį. Ieškovai patys siekė sudaryti investavimo sandorius, dėl to savo iniciatyva kreipėsi į banką, sudarė ginčijamas skolinimo obligacijų apmokėjimui ir obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias bankas paskolino piniginių lėšų tam, kad ieškovai galėtų įsigyti to paties banko išleistas su akcijomis susietas obligacijas; visos reikšmingos aplinkybės ir rizikos buvo tinkamai ir laiku atskleistos ieškovams, o jokių tariamų garantijų dėl investicijų pelningumo nebuvo, dėl ko nėra pagrindo tenkinti ieškinių. Pažymėjo, kad su akcijomis susietos obligacijos uždirba pelną tuo atveju, jei rinkos kyla ir tas pelnas gali viršyti už paskolą mokėtinas palūkanas; jei emisija pelninga (akcijų indeksai, su kuriais susietos obligacijos, pakyla), bankas turi išmokėti klientui obligacijų prieaugį. Tuo atveju, jei obligacijų prieaugis yra didesnis nei bankui mokamos palūkanos už paskolą, likusi dalis (atėmus paskolos palūkanas) yra kliento pelnas. Tokio investavimo rezultatas priklauso išimtinai nuo rinkos sąlygų, bankas jo negali nei numatyti, nei kontroliuoti; tuo atveju, kai obligacijos neuždirba prieaugio, išperkant obligacijas, klientui visuomet išmokama obligacijų nominali vertė, tačiau paskolos palūkanas klientas privalo padengti iš nuosavų lėšų. Investavimas visuomet yra susijęs su rizika, o kuo didesnė galima investicijų grąža, tuo didesnė rizika. Atsakovas nesutiko su ieškovų teiginiais, kad bankas sąmoningai neatskleidė visos informacijos apie obligacijų pelningumą, taip pat rizikos, susijusios su investavimu skolintomis lėšomis; ieškovai pasirašydami Obligacijų pasirašymo sutartis patvirtino, kad su prospektu, kuriame buvo atskleista visa informacija, susipažino. Skolinimo sutartyse aiškiai įtvirtinta pareiga mokėti palūkanas už imamą kreditą bei atskleidžiamos su tuo susijusios rizikos; ieškovai savo įsipareigojimus bankui patvirtino pasirašydami notarinius nekilnojamojo turto įkeitimo dokumentus. Visos obligacijų prospekto sąlygos su ieškovais buvo aptartos individualių susitikimų metu; tiek liudytojo T. R. paaiškinimai, tiek pokalbio garso įrašas patvirtina, kad ieškovai suprato sudaromų sandorių esmę ir riziką. Ieškovai prieš investuodami ir sudarydami apie 32 milijonų vertės sandorius galėjo kreiptis pagalbos į banko ar nepriklausomus profesionalus. Neprofesionalaus investuotojo statusas FPRĮ prasme nepaneigia kliento, investuojančio itin dideles sumas, pareigos veikti, vadovaujantis protingo ir apdairaus asmens standartu, t. y. išsiaiškinti sudaromų sandorių esmę ir iš jų galinčias kilti rizikas, susipažinti su jam teikiamais dokumentais, sutartimis; obligacijų prospektas yra būtent neprofesionaliems investuotojams skirtas dokumentas. Ieškovas V. L. turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, pats pripažino, kad prospekte esančią formulę supranta, todėl ieškovų teiginiai apie tai, kad jie buvo suklaidinti, jiems buvo neatskleista informacija apie rizikas, yra nepagrįsti. Ieškovai nepagrįstai remiasi VPK išvada, nes komisijos sprendimas yra apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas prašė vadovautis Stokholmo aukštosios ekonomikos mokyklos Rygoje profesoriaus, ekonomikos mokslų daktaro T. J. P. nuomone dėl Komisijos atlikto tyrimo ir išvadų. Nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad banko darbuotojai jiems garantavo, jog obligacijos uždirbs garantuotą prieaugį. Be to, jokių garantijų nėra nei ieškovų sudarytose sutartyse, nei jų įsigytų obligacijų emisijų galutinėse sąlygose. Taip pat pažymėjo, jog ieškovų nurodomi padaryti banko pareigų pažeidimai niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad bankas siekė sudaryti tik sau naudingą sandorį, kas yra būtina sąlyga pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.91 str. Neįvykus pasaulio finansų krizei, neatmestinas ir visiškai tikėtinas ieškovų uždarbis iš obligacijų, viršijantis bankui mokėtinas palūkanas pagal paskolas, todėl ta aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu šalys subjektyviai sandorį vertino kaip sėkmingą ateityje, neleidžia teigti, kad ieškovai suklydo sudarydami sandorį ar juo labiau, kad bankas suklaidino ieškovus. Nurodė, kad ieškovai nepagrįstai remiasi FPRĮ įgyvendinančiomis Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklėmis, patvirtintomis VPK 2007-05-31 nutarimu Nr. 1K-22 ir įsigaliojusiomis nuo 2007-11-01 (jų 33 p. numato apibendrintą rizikos aprašymą, XII skyrius – informacijos apie klientą surinkimo reikalavimus), taip pat VPK išaiškinimais, priimtais po ginčo sutarčių sudarymo, kuriais bankas negalėjo vadovautis sutarčių sudarymo metu. Pažymėjo, kad nėra ir kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų; ginčijami sandoriai nebuvo sudaryti ir dėl suklydimo. Ieškovai, sudarydami ginčijamus sandorius, sąmoningai siekė prisiimti riziką tikėdamiesi uždirbti pelną, o į teismą kreipėsi tik tada, kai paaiškėjo, kad jų investicijos yra nuostolingos, taip siekdami išvengti įsipareigojimų bankui vykdymo.

13II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

14Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 31 d. sprendimu ieškovų V. L. ir A. L. ieškinius atmetė. Atsakovo AB DNB banko priešieškinius tenkino iš dalies. Priteisė solidariai iš ieškovų V. L. ir A. L. atsakovui AB DNB bankui 1 495 146,31 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1 495 146,31 sumą nuo priešieškinių priėmimo dienos (2010-08-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš ieškovų V. L. ir A. L. atsakovui AB DNB bankui 20 000 Lt advokato išlaidų ir 17 351,46 Lt žyminio mokesčio, iš viso 37 351,46 Lt, t. y. po 18 675,73 Lt iš kiekvieno. Priteisė iš ieškovų V. L. ir A. L. valstybei 76,04 Lt pašto išlaidų, t. y. po 38,02 Lt iš kiekvieno. Priteisė iš ieškovo V. L. Lietuvos ekspertizės centrui 96,15 Lt už ekspertizę, akto Nr. 11-253(12).

15Dėl ieškovų ieškinių

16Teismas nurodė, kad ieškovų teigimu, ginčo sandoriai buvo sudaryti apgaulės įtakoje, nes atsakovas ginčo sutarčių sudarymo metu sąmoningai nuslėpė nuo ieškovų informaciją apie grėsmę patirti nuostolį palūkanų, mokėtinų už paskolą, forma, kurią žinodami ieškovai tokių pat sandorių analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudarę, o priešingai – klaidingai akcentavo produkto saugumą, garantuotą prieaugį, tuo suformuodamas ieškovų klaidingą nuomonę apie siūlomos investicijos garantijas.

17Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ieškovo pateiktos reklaminės medžiagos bei ginčijamų sandorių turinį, pažymėjo, jog ieškovo pateiktoje reklaminėje medžiagoje reklamuojami visiškai kiti produktai nei buvo įgyti ieškovų; medžiagoje kalbama apie galimybę įgyti, pvz. obligacijas savo lėšomis, tuo tarpu ieškovai įgijo produktą banko skolintomis lėšomis; iš reklaminės medžiagos akivaizdu, jog indeksai ir kainos gali svyruoti, pateikta informacija atspindi laikotarpį iki 2007-06-12 (platesnė įvairių indeksų pokyčių analizė yra pateikta iki 2006 m. pabaigos), tačiau nėra jokio indeksų pokyčių įvertinimo į ateitį; ieškovai pripažino, jog banko darbuotojai aiškino, kad jiems parduodamas naujas produktas; ieškovai yra pateikę į bylą tik dalį reklaminės medžiagos, viso lankstinuko kopija buvo pateikta atsakovo, iš jo turinio akivaizdu, jog yra pateikta informacija apie visiškai kitos emisijos Galutines sąlygas, kurios obligacijų ieškovai neįsigijo, be to, minėtame reklaminiame leidinyje yra pastaba, kurioje pažymima, jog šiame dokumente pateikiama bendra informacija apie investicinę galimybę, bei nurodoma, kad prieš priimant sprendimą įsigyti minimų vertybinių popierių investuotojai turėtų susipažinti su emisijos prospektu, kuris paskelbtas viešai, ir nurodytas internetinio puslapio adresas, be to, kas yra svarbu, yra nurodoma, kad istorinė grąža negarantuoja panašaus pelningumo ateityje. Teismas sprendė, jog jokių sąsajų su ieškovų įgytais ir reklaminėje medžiagoje nurodytais produktais nėra, todėl ieškovai visiškai neturėjo jokio pagrindo vadovautis iš jų pateiktos į bylą reklaminės medžiagos konteksto ištrauktais teiginiais apie garantuotą prieaugį, garantuotas palūkanas, kurie buvo skiriami konkrečių produktų investavimo aspektų apibūdinimui; banko kito produkto reklaminė medžiaga neturėjo įtakoti ir, teismo nuomone, neįtakojo ieškovų apsisprendimo investuoti į įsigytas obligacijas ir ji negali būti vertinama kaip neobjektyvios informacijos ieškovams pateikimas.

18Teismas konstatavo, kad ginčo sutartys yra ieškovų pasirašytos, o tai suponuoja, jog ieškovai yra susipažinę su sutarčių turiniu. Teismas atmetė ieškovų argumentus, jog sudarant sutartis jie buvo banko darbuotojų skubinami jas pasirašyti, ieškovai neįsigilino į sutarčių turinius pilna apimtimi, su sutartyse paminėtu obligacijų prospektu ir galutinėmis sąlygomis nebuvo susipažinę, banko darbuotojas jiems nieko nepaaiškino, obligacijų prospektas buvo paduotas tik po sutarčių pasirašymo, – kaip visiškai nelogiškus ir klaidinančius teismą. Teismo nuomone, kiekvienas apdairus ir protingas asmuo, juolab verslininkas, sudarydamas sandorius, kurių pagalba yra investuojama ir ieškovo V. L. atveju, ir ieškovės A. L. atveju apie 16 milijonų litų (ieškovai yra sutuoktiniai, t. y. bendra sandorių suma apie 32 milijonai litų), juolab ieškovė A. L. sudarė ginčo sandorius po kelių mėnesių po to, kai sandorius sudarė jos vyras, privalo įsigilinti į sandorio esmę ir išsiaiškinti visas rizikas, susipažinti su visa papildoma medžiaga ir pasikonsultuoti su kitais specialistais. Vertindamas sandorių vertę ir tai, jog, kaip matyti iš ieškovų paaiškinimų, sutarčių pasirašymo vėlesniam laikui atidėjimo pasėkoje kokių nors kitų neigiamų pasekmių, išskyrus tai, kad ieškovams būtų pasiūlytas mažesnis galimas gauti pelnas, nebuvo, teismas atmetė ieškovų teiginius, kad banko darbuotojas juos įkalbėdavo, primygtinai siūlė sudaryti sandorius, sandoriai turėjo būti pasirašyti skubiai, todėl esą nebuvo laiko įsigilinti į jų turinį.

19Teismas konstatavo, kad tiek sutarčių tekstuose, tiek obligacijų prospekte, kuris yra būtent neprofesionaliems investuotojams skirtas dokumentas (VPĮ 5 str. 2 d. 1 p.), bei patvirtintas Vertybinių popierių komisijos ir paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka banko ir vertybinių popierių komisijos interneto puslapiuose (VPRĮ 61 str. 2 d.), ir buvo atskleista sudaromų sandorių esmė ir rizika. Obligacijų prospekto 20 psl. aiškiai atskleista tiek palūkanų normos rizika, nurodant, jog palūkanos yra susietos su įvairiais indeksais ir kainomis; obligacijų galiojimo laikotarpiu indekso ir kainų reikšmė gali stipriai svyruoti, o investuotojas prisiima riziką dėl nepalankių svyravimų negauti susiejimo indekso priemokos (prieaugio) ir/arba palūkanų, t. y. išpirkimo metu atgauti tiktai nominalią vertę; rinkos rizika ir t. t.; teismas nurodė, kad nėra pagrindo tikėti ieškovų paaiškinimais, jog jie nebuvo supažindinti su obligacijų prospektų galutinėmis sąlygomis. Pažymėjo, kad sutarties 6.1 p. pirmo ir antro papunkčių turinys aiškiai nurodo, jog jeigu įskaičius šalių tarpusavio įsipareigojimus banko klientui mokėtina suma yra didesnė, tai bankas likutį pervedą į kliento sąskaitą, o tuo atveju, jeigu kliento bankui mokėtina suma yra didesnė, tai klientas įsipareigoja sumokėti trūkstamą sumą, kas akivaizdžiai rodo, kad išpirkus obligacijas nebūtinai bus gautas prieaugis, kuris padengs pagal Skolinimo sutartį mokėtinas palūkanas. Teismas pažymėjo, jog tai, kad ieškovams ieškovų ir banko darbuotojų susitikimų metu buvo paaiškinama žodžiu ir sandorių esmė, ir visos rizikos, patvirtino liudytojas T. R.. Teismas nurodė, neturintis pagrindo nesivadovauti liudytojo paaiškinimais, kadangi jie yra patvirtinami kitais byloje surinktais įrodymais: faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, garso įrašu, kurį, atsižvelgiant į jo padarymo vietą, susitikimo, kuriuo metu jis buvo padarytas, aplinkybes, tikslą ir pobūdį, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002, 2012-06-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012), teismas laikė tinkamu, leistinu ir atitinkančiu įstatymo reikalavimus įrodymu; atliktos ekspertizės išvadomis, ekspertės R. K. paaiškinimais. Teismas konstatavo, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jiems būtų suteikta kitokia informacija, nei kad nurodyta ieškovų pasirašytose sutartyse; nei viename ieškovų pasirašytame dokumente nei kokiame nors kitame, susijusiame su ieškovų įsigytu produktu, nėra nurodyta, jog tokio pobūdžio investavimas garantuoja prieaugį. Nors teismas taip pat konstatavo, kad jokioje reklaminėje medžiagoje atsakovas nedetalizavo ir neatskleidė situacijų, kai kainų indeksai krenta ir pelno gavimas tampa neįmanomas.

20Teismas pažymėjo, kad Skolinimo sutartyse aiškiai įtvirtinta pareiga mokėti palūkanas už imamą kreditą bei atskleidžiamos su tuo susijusios rizikos (skolinimo sutarčių 1.3 p., 5.1 p., 6.1 p. ir kt.). Skolinimo sutarčių 6.1 p. numatyta, kad tuo atveju, jei įskaičius šalių tarpusavio reikalavimus kliento bankui mokėtina suma yra didesnė, tai klientas įsipareigoja sumokėti bankui trūkstamą sumą; Skolinimo sutarties 1.1 punkte aiškiai nurodytas ieškovų įsipareigojimas grąžinti bankui kreditą bei sumokėti 1.3 punkte numatytas 5,18 procentų palūkanas ieškovo V. L. atveju ir 5 procentų ieškovės A. L. atveju. Obligacijų prospekte aiškiai nurodyta, jog obligacijų išpirkimo metu investuotojas gali atgauti tik nominalią vertę arba netgi prarasti dalį investicijų. Iš Skolinimo sutarčių nuostatų akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu obligacijos neuždirbs prieaugio, gali tekti padengti įsiskolinimą bankui, t. y. palūkanas iš nuosavų lėšų. Nors ieškovai teigė, kad turto hipoteką suprato kaip užtikrinančią, jog nepažeidinės sutarties nuostatų, hipoteka buvo pareikalauta iš sutarties nuostatų pažeidimų kylantiems mokėjimams, tokiems, kaip antai – delspinigiai, užtikrinti, tačiau teismas šiuos ieškovų teiginius laikė nepagrįstais. Motyvavo, kad Skolinimo sutarčių 1 p. aiškiai nustatyti tiek banko, tiek ieškovų įsipareigojimai, o būtent ieškovai įsipareigoja grąžinti kreditą ir sumokėti sutartyse nustatyto dydžio palūkanas. Ieškovų įsipareigojimų pagal Skolinimo sutartį įvykdymo užtikrinimui, be įsigyjamų obligacijų, buvo įkeistas papildomas turtas. Tokios sutarties sąlygos patvirtina, jog sutartyje yra atskleidžiama, kad ieškovų įsipareigojimai gali būti didesni nei obligacijų vertė, o įvertinus numatytų sutartyse palūkanų dydžio ir įkeisto turto vertės santykį, visiškai aišku, kad turtas buvo įkeistas būtent siekiant užtikrinti palūkanų grąžinimo prievolės įvykdymą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas ieškovų paaiškinimus, kad jie nesuprato, kokių prievolių įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas turtas, laikė nelogiškais ir juos atmetė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai, įvertinus jų išsilavinimą bei tai, kad yra verslininkai, turėjo suvokti, jog imant kreditą turės bankui sumokėti sutartas palūkanas, kokiam tikslui įkeičiamas nekilnojamas turtas ir kokios yra turto įkeitimo sandorio pasekmės.

21Teismas padarė išvadą, jog obligacijų prospektas, galutinės sąlygos, kurios yra neatskiriama obligacijų prospekto dalis, su banku sudarytų sutarčių turinys, pokalbio įrašas, kurio metu ieškovas pripažino, jog buvo aiškios, suprantamos sutarčių esmė ir rizikos, liudytojo T. R. parodymai patvirtina, jog ieškovams buvo išsamiai išaiškinta apie pasirinktos investicijos riziką bei apie suteiktos paskolos palūkanų ir įsigytų obligacijų pajamingumo santykį per metus ir per visą obligacijų galiojimo laikotarpį, jie buvo supažindinti su prospektu, galutinėmis sąlygomis.

22Teismas motyvavo, kad nagrinėjamojoje situacijoje tiek atsakovas, tiek ieškovai sudarydami ginčijamus sandorius siekė gauti pelną, todėl ieškovų argumentus, kad atsakovas siekė sudaryti tik sau naudingą sandorį, laikė nepagrįstais. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog 2008 m. įvykusi ekonominė krizė nebuvo eilinis nuosmukis. Nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Buvus galimybei tokius pokyčius prognozuoti, nebūtų kilę tokio masto neigiamų padarinių visai šalies ekonomikai. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Neįvykus pasaulio finansų krizei, neatmestinas ir visiškai tikėtinas ieškovų uždarbis iš obligacijų, viršijantis bankui mokėtinas palūkanas pagal paskolas. Kitaip susiklosčius rinkos sąlygoms ieškovai galėjo uždirbti iš savo investicijų, ir tai priklausė tik nuo rinkos pokyčių (CPK 185 str.). Aukščiau padaryta byloje surinktų įrodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių analizė leido teismui daryti išvadą, kad sandorio sudarymo metu šalys subjektyviai sandorį vertino kaip sėkmingą ateityje; pats atsakovas buvo įsitikinęs siūlomo produkto pelningumu. Teismas atkreipė dėmesį, jog sandoriai negali būti pripažįstami negaliojančiais vien tik todėl, kad esant vienoms aplinkybėms jie yra naudingi, o susiklosčius kitoms – nuostolingi. Todėl sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamus sandorių pripažinti negaliojančiais kaip sudarytų esant atsakovo apgaulei, taip pat nėra pagrindo teigti, kad atsakovas suklaidino ieškovus, o ieškovai suklydo sudarydami sandorį.

23Dėl atsakovo priešieškinių

24Teismas nurodė, kad atsakovas pareikštais priešieškiniais prašė priteisti iš ieškovų solidariai 2 597 896,77 Lt bei 2 385 924,27 Lt, taip pat 5 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas nuo priešieškinių priėmimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Grindė priešieškinius ieškovų prievolės vykdyti ginčo sutartis ir sumokėti palūkanas nevykdymu.

25Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus sandorių subjektų rizikos disproporcijos klausimas vertinant ekonominės krizės įtaką. Pažymėjo, jog nors investavimas visada susijęs su tam tikra didesne ar mažesne rizika, tačiau sudarant ginčo sandorį ieškovai, kaip neprofesionalūs investuotojai, kainų indeksų kritimo atveju, kaip ir įvyko nagrinėjamu atveju, faktiškai praranda visą įkeistą turtą, tuo tarpu kita ginčo sandorio šalis – bankas, kurio veikla be kita ko susijusi ir su investicinių paslaugų teikimu, – jokių neigiamų pasekmių nepatiria, nes palūkanų mokėjimo prievolės nevykdymas buvo užtikrintas turto įkeitimu. Teismas motyvavo, kad nustačius, jog kainų indeksų kritimas buvo tiesiogiai susietas su ekonomine krize, bankas pardavė labai rizikingą produktą; todėl vertinant susiklosčiusią situaciją, kiekvienos sandorių šalies vaidmenį nagrinėjamame ginče, atsakovas taip pat negali būti apsaugomas nuo ekonominės krizės padarinių ir, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, privalo prisiimti dalį su tuo susijusios rizikos (CK 1.5 str.). Teismas atsakovo priešieškinių reikalavimus tenkino iš dalies ir priteistiną palūkanų suma mažino, iš ieškovų priteisdamas 30 proc. nuo reikalaujamos 4 983 821,04 Lt sumos, t. y. 1 495 146,31 Lt. Atsakovui iš ieškovų taip pat priteisė 5 proc. dydžio procesinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

26III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

27Ieškovai A. L. ir V. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - tenkinti pilna apimti ieškovės A. L. ieškinį atsakovui DNB bankui ir pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos (ab initio): 2007-08-09 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-593, 2007-08-09 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD AKTYVIAI VALDOMAS PASAULIS-2 (LTL) bei tenkinti pilna apimti ieškovo V. L. ieškinį atsakovui DNB bankui ir pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos (ab initio): 2007-06-18 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-457, 2007-06-18 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD PASAULIS-22, 2007-06-18 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-1, 2007-06-18 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD DJ Stoxx Select 2, sudarytas tarp ieškovo V. L. ir atsakovo AB banko DnB NORD. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

28Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino į bylą pateiktos Vertybinių popierių komisijos išvados, neteisingai įvertino su ieškiniu į bylą pateiktą reklaminę medžiagą dėl įsigyto produkto - su akcijų indeksais susietų obligacijų (toliau - SASO) bei ieškovų paaiškinimus. Netinkamai aiškino ir įvertino ginčo sutarčių turinį, liudytojo T. R. parodymus ir jų patikimumą, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą bei garso įrašą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą, t. y. neatsižvelgė į tai, kad investavimo rekomendacijų teikimas yra viena iš banko veiklos rūšių, todėl būtent bankas privalo įrodyti, jog tinkamai įvykdė visus šiai veiklai Finansinių priemonių rinkų įstatyme keliamus reikalavimus. Netinkamai įvertino įrodymus, patvirtinančius/paneigiančius aplinkybę dėl informavimo apie SASO skolintomis lėšomis riziką. Nepagrįstai rėmėsi ekonominės krizės faktoriumi, nors ekonominė krizė niekaip neįtakoja ginčo sandorių nenaudingumo išimtinai tik ieškovams, ką ir reikia įrodyti ginčijant sandorius CK 1.91 str. pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-27 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2008).

29Pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikė teisės aktus, todėl skundžiamame sprendime padarė nepagrįstas išvadas. Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad AB DNB bankas siūlydamas apeliantams įsigyti SASO skolintomis lėšomis sąmoningai siekė juos suklaidinti arba akivaizdžiai sudaryti sąlygas apeliantų suklydimui (CK 1.90 str.). AB DNB bankas reklamoje akcentavo tik SASO pelningumą, teigiamus rezultatus. Bankas reklamoje nenurodė, kad SASO rizika gali ženkliai skirtis priklausomai nuo to, kokiomis lėšomis - savo ar skolintomis - yra įsigyjama SASO. AB DNB bankas SASO Baziniame prospekte ir Galutinėse sąlygose neaprašė rizikos, kuomet SASO yra įsigyjama skolintomis lėšomis. DNB bankas sąmoningai reikšmingą informaciją nutylėjo, ją išskaidydamas į skirtingus dokumentus: pats atsakovas pripažįsta, kad dalis informacijos buvo pateikta Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutarčių nuostatose, dalis informacijos nuorodų būdu buvo pateikta Obligacijų pasirašymo sutartyse, dalis informacijos nuorodų būdu buvo pateikta Baziniame prospekte, dalis informacijos pateikta reklaminiuose leidiniuose, dalis - banko darbuotojų, o esminė ir aiškiai suprantama, neprofesionaliam klientui suprantama informacija, kuo rizikuoja asmuo, pirkdamas SASO skolintomis lėšomis ir įkeisdamas turtą, niekur nebuvo atskleista, juo labiau - viename dokumente. Klaidinimą įtakojo ir paini produkto veikimo schema - apeliantams sudarant ginčo sandorius nereikėjo teikti AB DNB bankui jokių duomenų apie savo turimus kitus įsipareigojimus, apie savo pajamas (kas sudarė įspūdį, jog bankas pasitiki siūlomu produktu ir galį jį parduoti, praktiškai, bet kam), apeliantams netgi nereikėjo kas mėnesį mokėti jokių palūkanų, nekilnojamasis turtas buvo įkeistas jau po sandorių sudarymo, jį nemokamai įvertino pats AB DNB bankas. Bankas tokiu tikslingu ir sąmoningu elgesiu, siekė išsklaidyti svarbią informaciją, kad nepatyręs klientas nesugebėtų jos tinkamai įvertinti ir susisteminti bei padaryti teisingų išvadų. Apeliantų įsitikinimu, AB DNB bankas tam turėjo aiškią priežastį - bankas visiškai negauna jokios naudos iš SASO: jeigu SASO uždirbtų, apeliantai šio uždarbio nesidalija su banku; jeigu SASO būtų nuostolingas, vėlgi - apeliantai nuostolio nesidalija su banku; viso šio sandorių komplekso tikslas buvo bankui įtikinti apeliantus, kad iki tol jiems nežinomas produktas - SASO - yra labai patrauklus, todėl apeliantai turi - paimti paskolą iš AB DNB banko šiai priemonei įsigyti. Būtent paskolos teisiniai santykiai ir neša tiesioginę naudą bankui, bankas uždirba ne iš SASO, o iš apeliantų paskolos, nes kad ir kas benutiktų (ekonominė krizė ar pan.) AB DNB bankas, niekuo nerizikuodamas, po trijų metų atgauna paskolą ir palūkanas, kurių mokėjimas, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka. Taigi bankas turėjo akivaizdų tikslą apgauti apeliantus ir slėpti informaciją apie riziką - jeigu apeliantai būtų žinoję, kad SASO skolintomis lėšomis sukuria didžiulę riziką, jie niekada nebūtų pirkę SASO ir svarbiausia - niekada nebūtų ėmę paskolos iš AB DNB banko. Byloje nustatyta, kad apeliantų verslas yra nekilnojamojo turto nuoma, todėl žinodami turto praradimo riziką, jie niekada juo nebūtų rizikavę, t. y. nebūtų rizikavę prarasti savo pragyvenimo šaltinį. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad tokį AB DNB banko suinteresuotumą konstatavo ir VPK savo išvadoje.

30Atsakovas AB DNB bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimo dalį, kuria atsakovo priešieškiniai buvo tenkinti tik dalyje, ir priimti naują sprendimą - priešieškinius tenkinant pilnai: priteisti iš V. L. ir A. L. solidariai 1 443 414,34 eurų (4 983 821,04 Lt) įsiskolinimą, susidedantį iš 1 425 889,80 eurų (4 923 312,31 Lt) nesumokėtų palūkanų ir 17 524,54 eurų (60 508,73 Lt) delspinigių, taip pat 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo priešieškinių priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei visą atsakovo už priešieškinius sumokėtą žyminį mokestį, t. y. 57 838,21 Lt. Priteisti atsakovo naudai iš V. L. ir A. L. apeliacinėje instancijoje sumokėtą 38 887 Lt žyminį mokestį bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prijungti prie bylos 2012-08-29 ir 2012-08-30 AB DNB banko pažymas dėl išpirktų emisijų bei patirtų kaštų opcionams įsigyti.

31Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Skolinimo sutarčių šalių disproporcijos yra visiškai nepagrįsta. Ją teismas padarė neįvertinęs rizikos, kurią atsakovas prisiėmė 2007 metais sudarydamas su ieškovais skolinimo bei obligacijų pasirašymo sutartis. Šiuo atveju banko prisiimtą riziką sudarė: pareiga išmokėti ieškovams obligacijų prieaugį, kuris galėjo ženkliai viršyti iš skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių banko gautinų palūkanų sumą, jei, akcijų indeksams pakilus, toks obligacijų prieaugis būtų buvęs (ko, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, bankas negalėjo nei numatyti, nei kontroliuoti); rizika, kad antroji tarpbankinėje rinkoje sudarytų opciono sandorių šalis gali neišmokėti bankui sumos, atitinkančios obligacijų prieaugį, mokėtiną ieškovams, jei tokį prieaugį reikėtų išmokėti. Tokiu atveju bankas turėtų išmokėti obligacijų prieaugį ieškovams iš savo lėšų; ieškovų nemokumo rizika bei rizika, kad ieškovai nesumokės palūkanų pagal skolinimo sutartis, o užstato/įkeisto turto vertės nepakaks tokių palūkanų išieškojimui.

32Banko rizikos pobūdis yra kitoks nei investuotojo, kadangi šiuo atveju kitoks yra ir banko galimos grąžos dydis: klientas rizikuoja palūkanų dydžio nuostoliais, bet įgauna galimybę uždirbti neribotai geriausio scenarijaus atveju; tuo tarpu bankas jau vien įsigydamas opcioną patiria reikšmingus kaštus; kita vertus, turi teisę į palūkanas, bet su minėtomis rizikomis, kad klientas šių palūkanų nesumokės (negalės sumokėti), o įkeisto turto nepakaks joms padengti, be to, banko grąža visais atvejais yra fiksuota ir nepriklauso nuo kliento investicijų rezultato, t. y. bankas negauna jokio prieaugio geriausio scenarijaus atveju (akcijų indeksams pakilus), nes visas prieaugis atitenka investuotojui.

33Skundžiamas sprendimas ginčijamoje jo dalyje, kuria atsakovo priešieškiniai buvo patenkinti tik 30 procentų, iškreipia, iš vienos pusės, rizikos sutarčių (CK 6.160 str. 3 d.), iš kitos pusės - paskolos sutarčių, ekonominę logiką ir sukuria didelį teisinį netikrumą. Investavimas visuomet yra susijęs su rizika, o kuo didesnė galima grąža, tuo didesnė rizika. Finansų rinka yra pagrįsta tuo, kad prisiimama rizika visuomet koreliuoja su uždarbio potencialu, o toks teismo sprendimas, nors šį pamatinį dėsnį deklaratyviai lyg ir pripažįsta, tačiau iš esmės jį paneigia. Vadovaujantis tokia teismo logika, išeitų, kad investavimo sandoris, iš kurio klientas gali uždirbti neribotai, negali tuo pačiu klientui būti ir rizikingas (dėl už paskolą mokėtinų palūkanų), kas visiškai iškreiptų ekonominę investavimo esmę. Tuo pačiu tokia teismų praktika (jei ji bus palikta galioti) sukurs didelį teisinį netikrumą, nes bet kas galės skolintis dideles pinigų sumas už palūkanas, o, nesėkmingai investavęs, tikėtis būti atleistas nuo palūkanų mokėjimo.

34Skundžiamo sprendimo motyvas, jog galiojančių skolinimo sutarčių vykdymas, t. y. ieškovų pareigos sumokėti bankui paskolų palūkanas įvykdymas visa apimtimi, prilygtų „atsakovo apsaugojimui nuo ekonominės krizės padarinių“, yra visiškai klaidingas, nes ekonominės krizės padariniai bankui buvo ženkliai reikšmingesni, ir negalima ieškovų su banku sudarytų sutarčių dirbtinai atskirti iš visos banko veiklos bei krizės metu banko patirtų nuostolių konteksto.

35Nagrinėjamu atveju paskolos palūkanų dydžio (5 ir 5,18 proc. metinių palūkanų) ieškovai neginčijo, t. y. neteigė, kad minėtos palūkanos būtų neprotingai didelės, neatitiktų tuo metu rinkoje egzistavusių paskolos palūkanų dydžių ir pan. Tokiu būdu atsakovas paskolas ieškovams suteikė neviršydamas tuo metu rinkoje taikytų paskolų palūkanų dydžio, t. y. elgėsi sąžiningai. Šioje byloje nėra nustatyta, kad bankui mokėtinos palūkanos turėtu lupikavimo požymiu (kuomet iš paskolos gavėjo reikalaujama sumokėti kelis kartus didesne palūkanas nei sandorio sudarymo metu buvusias rinkoje), todėl, atitinkamai, vien nuorodos į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus nepakanka teismo sprendimui sumažinti rinkos sąlygas atitinkančias ir ieškovų laisva valia įsipareigotas mokėti palūkanas. Pirmosios instancijos teismo priteistos palūkanos laikytinos neprotingai ir nepagrįstai mažomis, neatlyginančiomis bankui už naudojimąsi jo suteiktomis piniginėmis lėšomis, nepadengiančiomis banko kaštų ir apskritai neįmanomomis rinkoje.

36Ieškovai A. L. ir V. L. atsiliepimu į atsakovo AB DNB banko apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, taip pat atmesti visus šiame apeliaciniame skunde AB DNB banko suformuluotus prašymus. Prijungti prie bylos emitento AB DNB NORD bankas registracijos dokumentą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

37Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu į ieškovų A. L. ir V. L. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimą dalyje dėl ieškovų ieškinių atmetimo palikti nepakeistą, o kitoje dalyje panaikinti ir priimti naują sprendimą, kaip nurodyta AB DNB banko apeliaciniame skunde. Priteisti apeliacinėje instancijoje banko patirtas bylinėjimosi išlaidas.

38Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pažymi, kad palaiko savo poziciją išdėstytą 2011 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 4-7036 patvirtintoje išvadoje.

39IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

40Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

41Dėl Vertybinių popierių komisijos išvados vertinimo

42Ieškovai apeliacinį skundą grindė argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Vertybinių popierių komisijos 2011-09-20 išvados, nors Komisija ieškovų prašymu buvo įtraukta į bylą išvadai duoti.

43CPK 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Pagal Finansinių priemonių rinkos įstatymo 70 straipsnio 1 dalį priežiūros institucijos (iki 2012 m. sausio 1 d. vertybinių popierių rinkos priežiūrą Lietuvoje vykdė Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija, nuo 2012 m. sausio 1 d. Vertybinių popierių komisijos funkcijas perėmė Lietuvos bankas) uždaviniai yra: 1) prižiūrėti, kaip laikomasi sąžiningos prekybos taisyklių finansinių priemonių apyvartoje; 2) imtis priemonių, užtikrinančių veiksmingą finansinių priemonių rinkų veikimą ir investuotojų apsaugą; 3) teikti pasiūlymus dėl valstybės ekonominės politikos, skatinančios finansinių priemonių rinkų plėtrą, formavimo; 4) skleisti informaciją apie finansinių priemonių rinkų veikimo principus; 5) imtis kitų priemonių šiam įstatymui ir kitiems teisės aktams, susijusiems su finansinių priemonių rinka, įgyvendinti. Siekdama šių tikslų Komisija galėjo dalyvauti civilinėse bylose ir teikti išvadas. Teikdama išvadą ji galėjo išsakyti finansinių priemonių apyvartos ir priemonių, užtikrinančių veiksmingą finansinių priemonių rinkų veikimą ir investuotojų apsaugą vertinimus ir aiškinimus. Tačiau tokie Komisijos vertinimai teismui neprivalomi. Institucijos pateiktoje išvadoje esantys duomenys gali būti vertinami kaip įrodymai, jeigu jie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai yra faktiniai duomenys. Įrodymais nelaikomi samprotavimai, vertinimai, prielaidos ir nuomonės, nes juose nėra faktinių duomenų, kurie gali būti tikrinami dėl jų egzistavimo, tikrumo ir patikimumo.

44Šioje byloje pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi tenkino ieškovų prašymą ir Vertybinių popierių komisiją įtraukė duoti išvadą dėl AB DnB NORD banko veiksmų arba neveikimo, sudarant su V. L. 2007-06-19 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-457, 2007-06-18 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD PASAULIS-22, 2007-06-18 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-1, 2007-06-18 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD Stoxx Select 2 (toliau - SASO), taip pat sudarant su A. L. 2007-08-09 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-593, 2007-08-09 obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD AKTYVIAI VALDOMAS PASAULIS-2 (LTL), vertinimo remiantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo, Vertybinių popierių rinkos įstatymo, Civilinio kodekso bei kitų šiems santykiams taikytinų teisės aktų normomis.

45Vertybinių popierių komisija savo išvadą šioje civilinėje byloje pateikė 2011-09-20 (t. 5, b. l. 126-172). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimas Nr. 2K-161, kurio pagrindu ir buvo surašyta Vertybinių popierių komisijos 2011 m. rugsėjo 20 d. išvada, neskundžiama Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi, iš dalies patenkinus AB DNB banko apeliacinį skundą, pakeista. Teismas minėta nutartimi nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti, nurodant, kad iš Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 2K-161 motyvuojamosios dalies šalinamos išvados, kuriose konstatuota, jog Banko veikla teikiant SASO platinimo Banko skolintomis lėšomis paslaugą neatitiko teisės aktų reikalavimų ir Bankas šią paslaugą teikė netinkamai; Bankas sistemiškai nebuvo pasirengęs vykdyti Strategijos platinimo ir tuo pačiu negalėjo sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais; Bankas pažeidė VPRĮ 11 ir 24 straipsnius, VPĮ 11 straipsnį , FPRĮ 13, 22 ir 24 straipsnius, Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 3 p., Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 11, 22, 33-36, 53-54 p., Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir valdymo įmonių veiklos vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo taisyklių 6, 6.3, 17.6 ir 19 p. Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių 5.4, 69.1 ir 75 punktus. Likusioje dalyje teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas pripažįsta, jog minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo pašalinta tik atsakovo veiksmų teisinė kvalifikacija FPRĮ aspektu, tačiau nebuvo paneigta VPK išvados įrodomoji vertė faktinių aplinkybių nustatymo tikslais.

46Vertybinių popierių komisijos 2011-09-20 išvadoje išreikšta nuomonė ir paaiškinimai byloje dėl atsakovo sisteminio pasirengimo teikti investicines paslaugas klientams, kurie 2005-2010 metų laikotarpiu įsigijo Banko išleistas su akcijų indeksais susietas obligacijas, jų įsigijimą finansuojant iš Banko pasiskolintomis lėšomis. Išvadoje analizuojamas AB DNB banko sisteminis pasirengimas teikti neprofesionaliems investuotojams investicines paslaugas, susijusias su investavimu į su akcijomis susietas obligacijas ir paskolų jų įsigijimui suteikimu, tačiau nėra analizuojami konkretūs (pavieniai) banko investicinių paslaugų teikimo atvejai. Nepaisant to, kad, kaip teigia ieškovai, jie kartu su kitais asmenimis inicijavo šį Vertybinių popierių komisijos tyrimą, individualių klientų, tame tarpe ir ieškovų, situacijos nebuvo Vertybinių popierių komisijos sisteminio tyrimo objektu, ir dėl banko veiksmų teikiant investicines paslaugas konkrečiai šioje byloje dalyvaujantiems ieškovams Vertybinių popierių komisijos 2011 m. rugsėjo 20 d. išvadoje nepasisakoma. Nors kaip teigia ieškovai apeliaciniame skunde jie taip pat buvo šio tyrimo iniciatoriai, A. L. buvo apklausta tyrimo metu (t. 5, b. l. 137), tačiau šios aplinkybės taip pat nėra teisiškai reikšmingos, kadangi pačios komisijos išvadoje (t. 5, b. l. 171-172) nurodoma, jog individualių klientų apklausos buvo naudojamos tik kaip netiesioginiai įrodymai kilusiems įtarimams pagrįsti, dėl to nei Sprendime, nei Išvadoje Komisija negalėjo pasisakyti dėl Banko veiksmų įvertinimo teikiant investicines paslaugas konkrečių Banko klientų atžvilgiu – Komisijos nuomone, visa tai turėtų būti vertinama teisminio nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į banko klientų, juos aptarnavusių Banko darbuotojų ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus paaiškinimus, kitus įrodymus ir faktinių aplinkybių vertinimus. Tačiau tai nepaneigia Komisijos Išvados įrodomosios reikšmės dėl joje užfiksuotų bylos nagrinėjimui reikšmingų faktinių duomenų.

47Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nesiremti Vertybinių popierių komisijos 2011 m. rugsėjo 20 d. išvada ir vertina ją kartu su kitais įrodymais.

48Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais

49Ieškovai sandorius prašė pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, teigdami, kad sandoriai sudaryti atsakovui panaudojus apgaulę ieškovų atžvilgiu, kuri pasireiškė tyčiniu svarbios (esminės) informacijos neatskleidimu. Esminė sandoriams sudaryti informacija, kurią žinodami ieškovai teigia nebūtų sudarę ginčo sandorių ir kuri ieškovams tyčia nebuvo atskleista, yra: SASO įsigijimo skolintomis lėšomis rizika, kad SASO gali neuždirbti tiek, kad pajamos padengtų paskolos palūkanas, SASO veikimo mechanizmas, aplinkybės, nuo kurių priklauso, ar asmuo gaus pelną, ar ne, kokie veiksniai didina/mažina pelno gavimo tikimybę, pelno skaičiavimo būdas, kokia investicijų praradimo rizika; ji turėjo būti objektyvi ir visapusė.

50CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008).

51Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis).

52Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime analizavo ginčijamų sandorių, apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškinosi, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių; taip pat vertino, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovai buvo paskatinti sudaryti ne tokį sandorį, kokį iš tikrųjų siekė sudaryti. Taip pat analizavo ir teigiančios, kad buvo apgauta, šalies elgesį prieš sutarties sudarymą, sudarant sandorį ir po sutarties sudarymo. Abiejų ginčijamų sandorių šalių veiksmus vertino vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

53Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovų valios formavimosi procesą sudarant ginčo sandorius padarė išvadą, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos ieškovų iniciatyva, ieškovams ieškant galimybių investuoti ir tokiu būdu uždirbti, tačiau konstatavo ir tai, jog byloje nepaneigta, kad atsakovas (jo darbuotojai) plačiai siūlė pasinaudoti tokia galimybe įgijus banko siūlomus produktus. Tokios pirmosios instancijos išvados nepaneigtos ir ieškovų apeliacinio skundo argumentais.

54Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens pasirinktas ir ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Civilinio proceso normos reikalauja, kad ieškovas nurodytų faktinį ieškinio pagrindą, kuriuo grindžia savo reikalavimus. Tačiau ieškinio teisinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos ieškovas neprivalo nurodyti. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas ir kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; kt.). Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl sandorio šalių valios, nors plačiau ir nepasisakė, tačiau sprendimu sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius sudarytais dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Apeliaciniu skundu ieškovai ne tik įrodinėjo atsakovo veiksmuose buvus apgaulę, bet ir kaip alternatyvią galimybę ginčo sandorių negaliojimą kvalifikuoti kaip sandorius sudarytus dėl suklydimo. Galimą suklydimą ieškovai grindžia tokiais DNB banko veiksmais: (I) DNB bankas reklamoje akcentavo tik SASO pelningumą, teigiamus rezultatus; (II) DNB bankas reklamoje nenurodė, kad SASO rizika gali ženkliai skirtis priklausomai nuo to, kokiomis lėšomis- savo ar skolintomis- yra įsigyjama SASO; (III) DNB bankas SASO Baziniame prospekte ir Galutinėse sąlygose neaprašė rizikos, kuomet SASO yra įsigyjam skolintomis lėšomis; (IV) DNB bankas sąmoningai reikšmingą informaciją nutylėjo, ją išskaidydamas į skirtingus dokumentus; (V) klaidinimą įtakojo ir paini produkto veikimo schema.

55Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.).

56Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

57Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovų valios formavimosi atsižvelgė į jų išsilavinimą, amžių, įvertino jų turimą verslo patirtį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie ieškovus apibūdinantys kriterijai, buvo pakankami konstatuoti, jog tokią patirtį turintys asmenys galėjo įvertinti savo atliekamų veiksmų teisinius padarinius. Tačiau toks vertinimas buvo sąlygotas ir DNB banko vykdytos informavimo pareigos. Todėl sprendžiant ar sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais būtina įvertinti kitos sutarties šalies – DNB banko elgesį tiek iki sutarties, tiek sutarties sudarymo metu, banko suteiktos (nesuteiktos) informacijos esmingumą ir tokios informacijos įtaką ieškovų valios formavimuisi.

58Dėl informacijos apie SASO įsigijimo skolintomis lėšomis riziką atskleidimo

59Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovai nėra profesionalūs investuotojai. Bankas, platinęs SASO, turėjo prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis) ir pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Siekiant įvertinti sandorių galiojimą sandorių su valios trūkumais (apgaulė, suklydimas) aspektu, būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti kokias informacines pareigas šioje situacijoje jis turėjo ir kaip jas vykdė, ar, pripažinus, kad šios pareigos buvo vykdytos netinkamai (taip pat ir ar tai padaryta tyčia) yra pagrindas dėl tokio pareigų nevykdymo pripažinti byloje ginčijamus sandorius negaliojančiais.

60Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad bankas, aktyviai siūlydamas apeliantams įsigyti SASO, o po to - skolintis iš DNB banko lėšas, reikalingas SASO įsigijimui, neatskleidė esminės informacijos apie SASO įsigijimo skolintomis lėšomis riziką: kad SASO gali neuždirbti tiek, kad pajamos padengtų paskolos palūkanas, SASO veikimo mechanizmas, aplinkybės, nuo kurių priklauso, ar asmuo gaus pelną, ar ne, kokie veiksniai didina/mažina pelno gavimo tikimybę, pelno skaičiavimo būdas, kokia investicijų praradimo rizika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl to, ar bankas tinkamai suteikė klientui visą reikalingą informaciją apie siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

61Vertinant finansų tarpininko (banko) informacinių pareigų vykdymą, teismo nuomone, būtina įvertinti, kad bankas yra profesionalus dalyvis finansų rinkoje, t. y. specialus subjektas, kuriam taikomi aukšti veiklos ir atsakomybės standartai ir priešingai, ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai, kurie turi mažai žinių apie banko siūlomus investicinius produktus, jų rizikas. CK 6.38 straipsnio 2 dalies nuostata šalį, kuriai prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, įpareigoja prievolę vykdyti pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus.

62Taikant sandorio negaliojimo institutą dėl sandorio šalies valios trūkumų (CK 1.90, 1.91 str.), turi būti nustatoma, jog sandorį sudaręs asmuo netinkamai suvokė jo aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiklos (buvo suklaidintas dėl esminių sandorio sudarymo aplinkybių). Vertinant ar sandorio šalies valia klaidingai susiformavo, būtina įvertinti kokią įtaką tokios valios formavimuisi padarė atsakovo veiksmai (neveikimas).

63Atsakovui, kaip profesionaliam investavimo srities dalyviui, taikomi ypač aukšti atidumo ir profesionalumo reikalavimai. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad įgyvendindama šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus. Taigi šiomis nuostatomis, kurios turi būti aiškinamos ir taikomos kartu, yra įtvirtinama finansų maklerio įmonės pareiga suteikti informaciją esamiems ar potencialiems klientams apie siūlomas finansines paslaugas (finansines priemones) bei nustatomos šios pareigos vykdymo sąlygos. FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; finansinę padėtį bei tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos (toliau – išplėstinės teisėjų kolegijos) 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, konstatuota, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme, todėl šioje nuostatoje įtvirtintos pareigos turėjo būti laikomasi ir iki 2007 m. lapkričio 1 d. Todėl atsakovo atsiliepimuose išdėstyti argumentai, kad FPRĮ reikalavimai negalėjo būti taikomi, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad VPRĮ 24 straipsnio 3 dalis nustatė ūkio subjektų pareigą: sąžiningai veikti klientų ir rinkos patikimumo interesais (1 punktas); veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu (2 punktas); siekti gauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis (4 punktas), taip pat atsižvelgti į tai, ar klientas yra profesionalus investuotojas. Paminėtos VPRĮ nuostatos buvo įtvirtintos siekiant, be kita ko, įgyvendinti 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyvos Nr. 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/87/EB, nuostatas (VPRĮ 1 straipsnio 2 dalis, priedo 3 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog, atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus, VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas) suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą, taip pat ir pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. Iš lingvistinės bei loginės paminėtos nacionalinės teisės nuostatos konstrukcijos, ją (nuostatą) aiškinant atsižvelgiant ir į minėtą Direktyvoje 93/22 numatytą reikalavimą investicinei įmonei pakankamai atskleisti atitinkamą esminę informaciją sandoriuose su savo klientais, yra matyti, kad joje buvo įtvirtintas reikalavimas klientui pakankamai atskleisti esminę informaciją, inter alia susijusią su sudaromais (investiciniais) sandoriais. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sandorio rizika yra tokia informacija, kuri yra reikalinga (reikšminga) sprendimui dėl sandorio priimti. Toks vertinimas bei sisteminė VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkto analizė kitų šio įstatymo nuostatų bei vertybinių popierių rinkos reguliavimu siektų (siekiamų) tikslų kontekste, leidžia daryti išvadą, kad klientui, be kita ko, privalėjo būti pateikiama tokia informacija, kurios pagrindu jis galėtų priimti jo siekiamiems investiciniams tikslams įgyvendinti tinkamus investicinius sprendimus. Išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad iki 2007-11-01 galiojusios teisės normos iš esmės nedetalizavo, kokia forma ir tvarka turėjo būti įgyvendinama FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų maklerio įmonės (tarpininko) pareiga, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar nurodyta pareiga įgyvendinta tinkamai, tai yra, ar investicines paslaugas teikiantis asmuo pasirinko tinkamą šios pareigos įvykdymo formą atskleidžiant (potencialiam) klientui reikalingą informaciją, ar pateikė visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, ar tą informaciją pateikė pakankamai iš anksto, kad būtų pakankamai laiko investuotojui susipažinti su informacija, tam, kad jos pagrindu jis galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą.

64Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl DNB banko vykdytos informavimo pareigos, padarė išvadą, jog Obligacijų prospektas, Galutinės sąlygos, kurios yra neatskiriama Obligacijų prospekto dalis, su banku sudarytų sutarčių turinys, pakalbio įrašas, kuriuo metu ieškovas pripažįsta, jog buvo aiškios, suprantamos sutarčių esmė ir rizikos, liudytojo T. R. parodymai (t. 5, b.l. 347-348) patvirtina, jog ieškovams buvo išsamiai išaiškinta apie pasirinktos investicijos riziką bei apie suteiktos paskolos palūkanų ir įsigytų obligacijų pajamingumo santykį per metus ir per visą obligacijų galiojimo laikotarpį, jie buvo supažindinti su Prospektu, Galutinėmis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia teismo išvada nepagrįsta.

65Pagal FPRĮ (originali redakcija) 22 straipsnį finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2009-09-03 Išaiškinimą dėl finansų maklerio įmonių ir kredito įstaigų pareigų teikiant paslaugas neprofesionaliems klientams minėta finansų maklerio įmonės pareiga apima informacijos iš kliento surinkimą bei informacijos klientui teikimą (t. 2, b. l. 18). Komisija taip pat nurodo, jog informacijos teikimo klientui pareigą detalizuoja 2000 m. rugsėjo 14 d. Komisijos nutarimu Nr. 19 patvirtintos Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (t. 4, b. l. 37-40) nuostatos, kurios reikalauja, kad informacijos klientui atskleidimo procese finansų maklerio įmonė laikytųsi šių reikalavimų: 1) klientui turi būti suteikta pakankamai su juo susijusios ir jam reikalingos informacijos, iš kurios asmuo galėtų suprasti investavimo strategijos esmę ir rizikas (Taisyklių 11, 34, 36 p.); 2) ši informacija klientui turi būti suteikta suprantamai, aiškiai, apibendrinto aprašymo forma (taisyklių 33 p.); 3) šią informaciją tarpininkas klientui turi pateikti patvarioje laikmenoje (paprastai atspausdintą popieriuje) (Taisyklių 24 p.); 4) šią informaciją tarpininkas turi pateikti klientui iš anksto – prieš pradėdamas teikti paslaugas, t. y. prieš sudarydamas sandorį (Taisyklių 22 p., MiFID įgyvendinančios Direktyvos 2006/73/EB preambulės 48 p.). Šių reikalavimų tikslas – sudaryti visas sąlygas, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą, todėl formalus jų vykdymas arba vykdymas ne laiku negali būti laikomas profesionaliu, sąžiningu ir teisingu tarpininko elgesiu kliento atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į bendrą prezumpciją, kad neprofesionaliojo investuotojo (vidutinių gebėjimų asmens) žinios apie finansinių priemonių rinką ir joje cirkuliuojančius finansinius produktus yra ribotos, todėl klientui turi būti pateikiama apibendrinta, lengvai suprantama ir susisteminta informacija apie tam tikras finansines priemones, investavimo strategijas ir su jomis susijusias rizikas, t. y. aprašymas negali būti sudėtingas, stokoti informacijos apie tam tikras FMĮ klientui siūlomas finansines priemones ar investavimo strategijas, informacija aprašyme negali būti pateikta fragmentuotai, nenuosekliai, išskaidyta ir pateikta skirtingose dokumento vietose (t. 2, b. l. 20). Be to toks informacijos pateikimas turi būti savalaikis, t. y. informacija turi būti pateikta iki sprendimo investuoti priėmimo.

66Teismas sutinka su apeliantų A. ir V. L. apeliacinio skundo argumentais, kad neprofesionalus asmuo, skolindamasis iš banko SASO įsigijimui, negali be išsamios ir pilnos informacijos teisingai įvertinti skolinimosi bei SASO įsigijimo rizikos. Gebėjimas įvertinti šią skolinimosi riziką priklauso nuo gebėjimo įvertinti SASO investicijos grąžos riziką (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 29 d.). Bankas, siūlydamas įsigyti SASO ne nuosavomis lėšomis, o skolintomis iš to paties banko tam įkeičiant dar ir nekilnojamąjį turtą, produktą pakeitė labai rizikingu finansiniu produktu, apie tai neįspėdamas klientų. Informacija, kad apeliantai, skolindamiesi lėšas SASO įsigijimui rizikuoja labiau nei įsigydami tą patį produktą nuosavomis lėšomis, privalėjo būti atskleista apeliantams, tačiau nebuvo. Šios informacijos tinkamas atskleidimas yra banko pareiga, jam tenka ir procesinė pareiga įrodyti, kad tokia informacija buvo aiškiai ir suprantamai atskleista klientams. Šioje byloje bankas patvirtino, kad nei viename iš su SASO platinimu susijusių dokumentų nebuvo aptarta SASO įsigijimo skolintomis lėšomis rizika. Remiantis Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011-09-20 išvada (t. 5, b. l. 127-172), SASO savo esme yra sudėtinga finansinė priemonė, o pagal jai būdingą riziką priskiriama prie vidutinio rizikingumo finansinių priemonių, tuo pačiu Komisija pabrėžė, jog investuojant į SASO skolintomis lėšomis investicinė strategija tampa panaši į ypač rizikingoms turto klasėms būdingą strategiją, o Bankas, siūlydamas investuoti į SASO skolintomis lėšomis, tokiu būdu iš esmės pakeitė sąlyginai saugų finansinį produktą (SASO), kurio aprašymą pateikė Prospektuose bei Galutinėse sąlygose. Bankas, finansuodamas SASO įsigijimą 100 proc. ir priimdamas įkeitimu nekilnojamąjį turtą, nesėkmingos investicijos atveju užsitikrina palūkanų išieškojimą iš įkeisto nekilnojamojo turto. Naudojant tokią SASO įsigijimo schemą, klientui iškyla pavojus netekti realaus turto, skirtingai nuo investavimo į SASO nuosavomis lėšomis, kuomet investuotojas negauna pajamų, tačiau išsaugo visą turėtą turtą.

67Pasak DNB banko, Bazinis prospektas buvo skelbiamas tiek atsakovo, tiek Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos internetiniuose tinklalapiuose, todėl ieškovai, būdami apdairūs ir atsakingi, privalėjo su Baziniu prospektu susipažinti, kadangi jų pasirašytų Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.13 punkte (pvz., t. 1, b. l. 17) buvo nuoroda į šį dokumentą. Be to, ieškovai ginčijamų sandorių sudarymo metu savo parašu patvirtino, jog yra susipažinę su Baziniu prospektu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tokiu būdu paskelbta informacija nebuvo pakankama informuoti ieškovus apie galimas SASO rizikas. Ieškovams kaip neprofesionaliems investuotojams, neturintiems patirties investavime, nebuvo žinoma, kokie kur skelbiami dokumentai yra svarbūs tinkamai įvertinti sandorį ir jo riziką, o patiems apeliantams Bazinis prospektas betarpiškai nebuvo pateiktas. Esant tokioms aplinkybėms, kaip jau minėta, investuotojo parašas sutartyje, kurioje yra nuoroda į nepateiktą Prospektą ir rekomenduojama su juo susipažinti, vertintinas kaip deklaratyvus patvirtinimas apie susipažinimą su turiniu ir neatitinka banko, kuriam keliami aukšti rūpestingumo standartai, pareigos elgtis rūpestingai atskleidžiant investuotojui informaciją.

68Pažymėtina, jog faktas, kad šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1425/2002; 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2001).

69Teismas pripažįsta, jog investavimas į obligacijas, susietas su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis, nebuvo aprašytas nei Prospektuose, nei Galutinėse sąlygose, su tokio investavimo rizika susijusios aplinkybės nenurodytos ir atsakovo leidiniuose, iš kurių turinio matyti, jog buvo sudaromas pelningos bei saugios investicijos įspūdis, garantuojant investavimo pelningumą, neišskiriant obligacijų, susietų su akcijų indeksais, rizikingumo (t. 1, b. l. 20-39, 40, 53-56, 57-60, 61-64; 140-174). Teismo nuomone, Baziniame prospekte aprašyta rinkos rizika, rizika, susijusi su nenumatytais įvykiais, palūkanų normos rizika, emitento kredito rizika, sandorio šalių ir atsiskaitymo rizika, mokestinė ir teisinė rizika, valiutos rizika ir dvigubos valiutos obligacijų rizika, likvidumo bei listingavimo rizika, nepaneigia aukščiau padarytų teismo išvadų apie netinkamą banko informavimo pareigos vykdymą, kadangi ieškovams įsigyjant SASO turėjo būti atskleista informacija, kuri leidžia suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir kuri būtų leidusi priimti pagrįstus investicinius sprendimus (MiFID 19 str. 3 d.). Sutiktina ir su Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. A-492-1746/2012 pateiktu išaiškinimu, kuriame pažymėta, jog Prospekto ir Galutinių sąlygų įteikimas investuotojui jam pasirašant Sutartis negali būti vertinamas kaip tinkamas pareigos informuoti apie pasirinktos investavimo strategijos esmę (pagrindines sąlygas) bei riziką įvykdymas, net jeigu formaliu požiūriu aplinkybę, jog su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis investuotojas susipažino, patvirtina jo parašas minėtose Galutinėse sąlygose.

70Tačiau teismo nuomone, tai nepaneigia aplinkybės, jog tam tikra informacija, susijusi su SASO, buvo atskleista ginčo sutartyse. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014) pripažįstama, kad netgi neprofesionalus finansų rinkos dalyvis, tačiau turintis verslo patirties, būdamas apdairus ir rūpestingas, suvokia, kad investicija į obligacijas, kaip ir bet koks kitas verslas, susijęs su tam tikra rizika, todėl netinkamo kasatoriaus elgesio teikiant informaciją apie investicijas į obligacijas konstatavimas dar neleidžia vienareikšmiškai spręsti, ar informavimas apie tai, kad iš obligacijų gaunamas prieaugis gali neatsverti už paskolą mokamų palūkanų ir dėl to gali atsirasti nuostolių palūkanų forma, būtų pakeitęs ieškovo elgesį ir atgrasęs nuo investavimo.

71Teismas įvertina ieškovams suteiktos informacijos įtaką jų elgesio formavimuisi sudarant ginčo sutartis. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; kt.). Sandorio šalių sudarytose sutartyse nurodytos sudaromų sandorių sąlygos, tarp jų iš sutarčių kylančios rizikos, kad SASO neuždirbus pelno ieškovui gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų arba bankui gali tekti išieškoti iš įkeisto nekilnojamojo turto (Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių 1.1, 1.3, 5.1, 5.2, 6.1, 9.6 punktai). Sutartyse nėra įtvirtinta nuostata dėl garantuoto SASO prieaugio, o iš Prospekte ir Galutinėse sąlygose pateiktos informacijos galima susidaryti įspūdį, jog SASO prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų ir ateityje gali svyruoti. Pasirašydami obligacijų pasirašymo sutartis, ieškovai patvirtino, kad sutarčių pasirašymo dieną su Prospektu buvo susipažinę (1.13 punktas). Tai paneigia, kad ieškovai pagal turimas profesines žinias, verslo ir gyvenimo patirtį, susipažinę su sandorių dokumentais, buvo suklaidinti tiek, kad negalėjo suprasti, jog garantuotas SASO prieaugis neegzistuoja, ir kad yra galimi investicijų praradimai bei reali išieškojimo iš nekilnojamojo turto galimybė (kas paprastai suprantama vien iš hipotekos sandorio prigimties, nes kiekvienas atidus ir protingas asmuo turi suvokti, kad, prievolių įvykdymui užtikrinti įkeisdamas turtą, jis gali šį turtą prarasti, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovai, vertinant jų išsilavinimą, tai, kad yra verslininkai – turėjo suvokti, kad imant kreditą turės bankui sumokėti sutartas palūkanas, kokiam tikslui įkeičiamas nekilnojamas turtas, ir kokios yra turto įkeitimo sandorio pasekmės. Teismas pripažindamas, kad ieškovai iš sudaromų sutarčių galėjo suprasti tam tikrą riziką, susijusią su SASO įsigijimu, atsižvelgia ir į tą aplinkybę, kad sudarant tokios vertės investavimo sandorius bet kuris protingas ir rūpestingas asmuo konsultuotųsi su šios srities profesionalais (teisininkais, finansų makleriais ir pan.), o ne pasikliautų tik finansines priemones siūlančio Banko patvirtinimais. Tačiau toks ieškovų rizikos prisiėmimas negali būti pagrindas taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalį ir atleisti kitą sutarties šalį nuo civilinės atsakomybės arba jos netaikyti.

72Atsižvelgiant į aplinkybes, jog aptariamu atveju bankas siūlė ieškovams naują, ypatingai didelės vertės ir rizikingą investicinį produktą, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas privalėjo FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodytą pareigą (informuoti apie galimas rizikas, surinkti informaciją apie ieškovo investavimo tikslus, patirtį ir kt.) vykdyti ypač atsakingai ir betarpiškai. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovas betarpiškai nesupažindino ieškovų su Baziniu prospektu, betarpiškai neatskleidė jo esminių nuostatų. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovų patvirtinimas, esą susipažino su tokiu dokumentu, vertintinas tik kaip deklaratyvaus pobūdžio patvirtinimas ir nepašalina banko atsakomybės už tinkamą informacijos nesuteikimą (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Pagal bylos medžiagą (atsakovo sprendimas dėl paskolos ieškovui suteikimo (t. 2, b. l. 12-14)) darytina išvada, kad bankas tinkamai neįvykdė ir pareigos rinkti informaciją apie asmens investavimo tikslus ir patirtį, nerinko informacijos, susijusios su ieškovo investavimo patirtimi.

73Dėl garso įrašo ir faktinių aplinkybių protokolo bei T. R. parodymų

74Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamu sprendimu teismas padarė nepagrįstą ir faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad į bylą pateiktas garso įrašas bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog ieškovai iki ginčo sandorių sudarymo buvo informuoti apie ginčo sandorių riziką. Apeliantų teigimu, minėti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovams buvo atskleista visa reikšminga informacija bei, kad jie ją suprato.

75Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.).

76Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-302/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010; kt.).

77Ieškovai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad liudytojo T. R. parodymų negalima laikyti patikimais vien dėl to, jog jis galimai siekia išvengti atsakomybės dėl netinkamo savo, kaip banko darbuotojo, pareigų atlikimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į susiklosčiusių teisinių santykių specifiką (ieškovai su investavimu susijusius klausimus sprendė su atsakingais banko darbuotojais, tarp jų ir T. R.), vien tuo pagrindu liudytojo T. R. parodymai negali būti atmetami kaip nepatikimi, kadangi šioje situacijoje jo parodymai teismo gali būti vertinami lyginant juos su kitais byloje nustatytais faktiniais duomenimis, tarp jų ir gautais išklausius šalių paaiškinimus, ištyrus rašytinius įrodymus ir pan. Kaip matyti iš teismui pateikto pokalbio įrašo bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, ieškovas pripažino, jog jam žinomos kai kurios aplinkybės, susijusios su investavimui pasirinktomis finansinėmis priemonėmis (SASO) - „nu žiūrėjau, reiškia, šitam, reiškia, visam prospekte, reiškia, nu tai va, reiškia tipinis dokumentas, yra ten parašyta rizika, reiškia, kad taip ir taip...“; „aš gi baigęs ekonomiką, aš natūraliai pasiskaičiavau. [...] padaugint iš penkių, nu ir gaunasi keturi su puse milijono per tris metus. Reiškia, aš viską žinojau, taip“; „Aš nesiginčiju, kad reikia mokėt. Tik aš ieškau kelio, kaip dabar tą išvengt, reiškia“. Tačiau, teismo nuomone, toks vieno iš ieškovų pateiktas faktų pripažinimas nepaneigia aplinkybės, kad pareiga tinkamai informuoti klientą apie finansines priemones tenka bankui, ir, kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, pareiga įrodyti tinkamą tokios pareigos įvykdymą taip pat tenka bankui. Pagal CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas sprendžia, jog iš minėtomis įrodinėjimo priemonėmis gautų faktinių duomenų negalima spręsti, jog ieškovai, sudarydami ginčijamus sandorius buvo tinkamai supažindinti su investavimo rizika.

78Atsižvelgdamas į nutartyje pateiktus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovų ieškinių pagrįstumo, nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes bei įrodymus, turėjo pagrindo atmesti ieškovų ieškinius dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nors ir netinkamai įvertinimo banko vykdytos informavimo pareigos aplinkybes. Tačiau toks pirmosios instancijos teismo vertinimas nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimo dalį (CPK 328 str.).

79Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2011; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.).

80Apibendrindamas teismas pažymi, kad nors byloje konstatuota banką nepakankamai rūpestingai teikus informaciją investuotojams, taigi tinkamai nevykdžius informavimo pareigų, šie pažeidimai nėra tokio masto, jog sudarytų pagrindą pripažinti negaliojančiomis ginčijamas sutartis. Banko pareiga atskleisti informaciją pažeidžiama, kai neatskleidžiama visa reikiama informacija arba ji suteikiama netinkamai, netinkamai yra informuojama apie esminius faktus. Klaidingą įspūdį dėl investicijos (kad ji saugi ir pelninga) nagrinėjamu atveju galėjo lemti netinkamas visos investavimo rizikos atskleidimas. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014) netinkamas finansų tarpininko pareigos atskleisti informaciją vykdymas iki sandorių sudarymo yra pagrindas pripažinti investavimo sutartį negaliojančia dėl suklydimo tik tuo atveju, kai netinkamas investuotojo informavimas yra esminis. Byloje neįrodyta, kad ieškovų, kaip asmenų, ieškojusių galimybės investuoti, ir esančių pakankamai išprususiais, sprendimą investuoti nulėmė būtent jų nurodomas galimas suklydimas ar banko apgaulė vertinant investavimo riziką, kad turėdami pilnesnę informaciją jie nebūtų sudarę ginčijamų sandorių. Teismas spręsdamas dėl nepakankamo informacijos ieškovams atskleidimo kaip sąlygos pripažinti negaliojančiais ginčijamus sandorius atsižvelgia ir į tai, kad ieškovai (sutuoktiniai) sandorius sudarė ne vienu metu, o per kelių mėnesių laikotarpį, hipotekos sandoriai buvo sudaryti taip pat gerokai vėliau nei Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartys. Tai taip pat leidžia teismui spręsti, kad ieškovai buvo linkę sudaryti ginčijamus sandorius net ir gavę nevisapusišką informaciją, susijusią su galima SASO rizika.

81Kaip minėtoje nutartyje yra pasisakęs kasacinės instancijos teismas netgi neprofesionalus rinkos dalyvis, tačiau turintis verslo patirties, būdamas apdairus ir rūpestingas, suvokia, kad investicija į obligacijas, kaip ir bet koks kitas verslas, susijęs su tam tikra rizika, todėl netinkamas banko pareigos teikti informaciją vykdymas savaime dar nepakankamas spręsti, ar informavimas apie tai, kad iš obligacijų gaunamas prieaugis gali neatsverti mokamų palūkanų ir dėl to gali atsirasti nuostolių palūkanų forma, būtų pakeitęs investuotojo sprendimą ir atgrasęs nuo investavimo. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiškoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014), pažymėta, jog svarbu ir tai, kad nagrinėjamuose santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovas galėjo ir tebegali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris kartu išsaugant civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai. Antai mišrios kaltės institutas palieka teismo diskrecijai spręsti, ar paties nukentėjusiojo kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti kaltininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008).

82Atmetus ieškovų ieškinį nėra pagrindo svarstyti ir tenkinti A. L. reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

83Dėl atsakovo AB DNB bankas apeliacinio skundo (priešieškinio)

84Pagal CK 1.5 straipsnio 1 dalį, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.).

85Bylos duomenimis nustatyta, jog Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartys buvo sudarytos tam, kad ieškovai iš atsakovo gautų piniginių lėšų (kreditą), kuriomis galėtų atsiskaityti su atsakovu už Obligacijų sutartimis įsigytas obligacijas, pirmosios instancijos teismas ginčo sutartis laikė susijusiomis ir vertino kompleksiškai. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas priešieškinius sprendė, jog byloje nustatyta, kad kainų indeksų kritimas buvo tiesiogiai susietas su ekonomine krize, bankas pardavė labai rizikingą produktą, todėl vertinant susiklosčiusią situaciją, kiekvienos sandorių šalies vaidmenį nagrinėjamame ginče, manė, kad atsakovas taip pat negali būti apsaugotas nuo ekonominės krizės padarinių ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, privalo prisiimti dalį su tuo susijusios rizikos (CK 1.5 str.). Nors teismas tiesiogiai nenurodė, tačiau iš minėtų aplinkybių galima daryti išvadą, jog teismas pripažino egzistuojant mišrią sandorių šalių kaltę dėl atsiradusių nuostolių (pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui priskaičiuotų mokėtinų palūkanų ir netesybų pavidalu). Tačiau tokia teismo sprendimo dalis nebuvo pakankamai motyvuota, nebuvo įvertinta investuotojų (ieškovų) kaltė dėl žalos atsiradimo. Nebuvo atsižvelgta į finansų tarpininko (banko) elgesį sudarant ginčo sandorius jam keliamo rūpestingumo standarto atžvilgiu, taip pat ir į situacijos specifiką (investuota skolintomis lėšomis į rizikingas ir sudėtingas finansines priemones – SASO). Pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Kolegijos nuomone, apygardos teismas konstatuodamas sandorių šalių rizikos disproporciją, neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su rizikos paskirstymu sandorių šalims. Iš aukščiau paminėtų ginčo sutarčių nuostatų matyti, jog akcijų vertės padidėjimo atveju, obligacijų išpirkimo dieną atsakovas ieškovams būtų sumokėjęs obligacijų išpirkimo kainą (kurią sudarytų obligacijų nominali vertė ir susiejimo indekso prieaugis), o ieškovai būtų turėję grąžinti atsakovui kreditą, užtikrintą hipoteka, bei sumokėti Skolinimo sutartyse numatyto dydžio palūkanas (t. y. 5 ir 5,18 proc. metinių palūkanų), tuo tarpu akcijų vertės sumažėjimo atveju (t. y. nagrinėjamu atveju), obligacijų išpirkimo dieną atsakovas ieškovams įsipareigojo sumokėti (ir sumokėjo) tik obligacijų nominalią vertę (nesant susiejimo indekso prieaugio), o ieškovai vis tiek turėjo grąžinti atsakovui kreditą ir sumokėti Skolinimo sutartyse numatyto dydžio palūkanas (Skolinimo sutarčių 6.1 p.; Obligacijų sutarčių 1.3 p.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas užsitikrino, kad gaus 5 ir 5,18 proc. dydžio palūkanas, numatytas Skolinimo sutartyse, kurių įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, o ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, rizikavo negauti realios naudos arba net patirti nuostolių. Be to, teismas, įvertino ir aplinkybę, susijusią su 2008 m. (po nurodytų sutarčių sudarymo) prasidėjusia pasaulio ekonomikos krize, dėl kurios obligacijų išpirkimo dieną pagal šias sutartis atsakovas buvo įgijęs pranašumą ieškovų atžvilgiu. Tačiau teismas, konstatavęs, kad dalį nurodytos rizikos pagal ginčo sutartis privalo prisiimti ir atsakovas, dėl ko priteisė tik dalį (30 proc.) palūkanų, ieškovų mokėtinų atsakovui pagal Skolinimo sutartis (CK 1.5 str., 6.870 str., 6.872 str.), nevertino banko civilinės atsakomybės sąlygų, pastarajam netinkamai vykdžius informavimo pareigą, nepasisakė kokią įtaką žalos (pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui priskaičiuotų mokėtinų palūkanų ir netesybų pavidalu) atsiradimui turėjo pačių ieškovų atlikti veiksmai (neveikimas), tarp jų ir galimas rizikos prisiėmimas. Apeliaciniu skundu DNB bankas prašo tokią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti įrodinėdamas banko prisiimtą riziką, ekonominės krizės įtaką bankui, be kita ko teigdamas, jog ekonominės krizės padariniai Bankui buvo ženkliai reikšmingesni ir negalima bendraskolių su banku sudarytų sutarčių dirbtinai išskirti ir išimti iš visos banko veiklos bei krizės metu banko patirtų nuostolių konteksto. Šios aplinkybės patvirtina, kad bankas palūkanų pagal skolinimosi obligacijų įsigijimui sutartis mokėjimą siejo su banko nuostolių kompensavimu. Tokios aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatinėjamos. Šioje byloje pripažinus, kad ieškovai buvo netinkamai informuoti apie SASO įsigijimo riziką, tai sudaro pagrindą, esant atitinkamam reikalavimui ir įrodžius, kad informavimo pareigos pažeidimas padarė jiems žalos, spręsti dėl jos atlyginimo, kartu mažinant pagal priešieškinius bankui priteistinas sumas. Tačiau, kaip jau buvo minėta tokio pobūdžio aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytos.

86Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2008; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismo teisė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo panaikinus sprendimą yra ribojama civilinio proceso teisės normų. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog bylą (dėl pareikštų priešieškinių) nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.). Teismas pažymi, jog sprendžiant dėl ieškovų ir atsakovo mišrios kaltės (rizikos prisiėmimo sudarant ginčijamus sandorius ir kt.), pirmosios instancijos teismas konstatavo sutartinių įsipareigojimų vykdymo disproporciją, tačiau nemotyvavo kokiu būdu ši disproporcija nustatyta, nenurodė kokia žala ieškovams buvo padaryta, nevertino atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, be to, byloje neatskleistos ir nevertintos svarbios ginčui spręsti aplinkybės, susijusios su šalių sutarties nuostatomis dėl netesybų. Teismas sprendžia, jog bylos nagrinėjimas vertinant nurodytas aplinkybes reikštų bylos nagrinėjimą dėl priešieškinių apeliacinės instancijos teisme visa apimtimi naujais aspektais, todėl grąžina bylą dėl šios dalies pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

87Kartu pažymima, kad teismui konstatavus nesant pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais kaip sudarytus suklydimo įtakoje, tačiau pripažinus banką netinkamai vykdžius informavimo pareigą, bylą dėl šios dalies grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ieškovai netinkamu informavimu pažeistas savo teises galės ginti kitais teisių gynimo būdais – reikšdami reikalavimus dėl žalos atlyginimo (CK 1.90 str. 7 d., 1.138 str.). Atmetus ieškinius ir bylą dėl priešieškinių nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš naujo, ieškovai jiems pareikštų priešieškinių atžvilgiu įgys atsakovų teises, įskaitant teisę reikšti priešieškinį.

88Dėl bylinėjimosi išlaidų

89Bylos dalį dėl priešieškinių grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų byloje, apeliacinės instancijos teismas neskirsto (CPK 93 str. 5 d.). Šį klausimą turi išspręsti pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

90Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 4 punktais,

Nutarė

91Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimo dalį dėl ieškinių palikti nepakeistą.

92Panaikinti sprendimo dalį, kuria AB DNB banko priešieškiniai tenkinti iš dalies ir bylos dalį dėl priešieškinių grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Sekretoriaujant M. Z.,... 3. Dalyvaujant ieškovų A. L. ir V. L. atstovui advokatui Mariui Liatukui,... 4. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 5. Teisėjų kolegija... 6. I.Ginčo esmė... 7. Ieškovas V. L. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo... 8. Atsakovas AB DNB bankas priešieškiniu (t. 1, b. l. 185-194) prašė priteisti... 9. Ieškovė A. L. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo... 10. Atsakovas AB DNB bankas priešieškiniu (t. 3, b. l. 190-200) prašė priteisti... 11. Ieškovai sandorius prašė pripažinti negaliojančiais CK 1.91 str. pagrindu,... 12. Atsakovas su ieškiniais nesutiko, prašė juos atmesti, tenkinti... 13. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 14. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 31 d. sprendimu ieškovų V. L. ir A.... 15. Dėl ieškovų ieškinių... 16. Teismas nurodė, kad ieškovų teigimu, ginčo sandoriai buvo sudaryti... 17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ieškovo... 18. Teismas konstatavo, kad ginčo sutartys yra ieškovų pasirašytos, o tai... 19. Teismas konstatavo, kad tiek sutarčių tekstuose, tiek obligacijų prospekte,... 20. Teismas pažymėjo, kad Skolinimo sutartyse aiškiai įtvirtinta pareiga... 21. Teismas padarė išvadą, jog obligacijų prospektas, galutinės sąlygos,... 22. Teismas motyvavo, kad nagrinėjamojoje situacijoje tiek atsakovas, tiek... 23. Dėl atsakovo priešieškinių... 24. Teismas nurodė, kad atsakovas pareikštais priešieškiniais prašė priteisti... 25. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus sandorių subjektų... 26. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 27. Ieškovai A. L. ir V. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 28. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino į bylą... 29. Pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes bei... 30. Atsakovas AB DNB bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 31. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Skolinimo sutarčių... 32. Banko rizikos pobūdis yra kitoks nei investuotojo, kadangi šiuo atveju kitoks... 33. Skundžiamas sprendimas ginčijamoje jo dalyje, kuria atsakovo priešieškiniai... 34. Skundžiamo sprendimo motyvas, jog galiojančių skolinimo sutarčių vykdymas,... 35. Nagrinėjamu atveju paskolos palūkanų dydžio (5 ir 5,18 proc. metinių... 36. Ieškovai A. L. ir V. L. atsiliepimu į atsakovo AB DNB banko apeliacinį... 37. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu į ieškovų A. L. ir V. L. apeliacinį... 38. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pažymi, kad palaiko savo... 39. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 40. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 41. Dėl Vertybinių popierių komisijos išvados vertinimo... 42. Ieškovai apeliacinį skundą grindė argumentu, kad pirmosios instancijos... 43. CPK 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių... 44. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi tenkino... 45. Vertybinių popierių komisija savo išvadą šioje civilinėje byloje pateikė... 46. Vertybinių popierių komisijos 2011-09-20 išvadoje išreikšta nuomonė ir... 47. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju... 48. Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais... 49. Ieškovai sandorius prašė pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio... 50. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų,... 51. Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją... 52. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime analizavo ginčijamų... 53. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovų valios formavimosi procesą... 54. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens... 55. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju... 56. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies,... 57. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovų valios formavimosi... 58. Dėl informacijos apie SASO įsigijimo skolintomis lėšomis riziką... 59. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovai... 60. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad bankas, aktyviai siūlydamas... 61. Vertinant finansų tarpininko (banko) informacinių pareigų vykdymą, teismo... 62. Taikant sandorio negaliojimo institutą dėl sandorio šalies valios trūkumų... 63. Atsakovui, kaip profesionaliam investavimo srities dalyviui, taikomi ypač... 64. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl DNB banko vykdytos informavimo... 65. Pagal FPRĮ (originali redakcija) 22 straipsnį finansų maklerio įmonė,... 66. Teismas sutinka su apeliantų A. ir V. L. apeliacinio skundo argumentais, kad... 67. Pasak DNB banko, Bazinis prospektas buvo skelbiamas tiek atsakovo, tiek... 68. Pažymėtina, jog faktas, kad šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su... 69. Teismas pripažįsta, jog investavimas į obligacijas, susietas su akcijų... 70. Tačiau teismo nuomone, tai nepaneigia aplinkybės, jog tam tikra informacija,... 71. Teismas įvertina ieškovams suteiktos informacijos įtaką jų elgesio... 72. Atsižvelgiant į aplinkybes, jog aptariamu atveju bankas siūlė ieškovams... 73. Dėl garso įrašo ir faktinių aplinkybių protokolo bei T. R. parodymų... 74. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamu sprendimu teismas padarė... 75. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai,... 76. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti... 77. Ieškovai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad liudytojo T. R. parodymų... 78. Atsižvelgdamas į nutartyje pateiktus išaiškinimus, apeliacinės instancijos... 79. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų... 80. Apibendrindamas teismas pažymi, kad nors byloje konstatuota banką... 81. Kaip minėtoje nutartyje yra pasisakęs kasacinės instancijos teismas netgi... 82. Atmetus ieškovų ieškinį nėra pagrindo svarstyti ir tenkinti A. L.... 83. Dėl atsakovo AB DNB bankas apeliacinio skundo (priešieškinio)... 84. Pagal CK 1.5 straipsnio 1 dalį, civilinių teisinių santykių subjektai,... 85. Bylos duomenimis nustatyta, jog Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartys... 86. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nuosekliai pabrėžęs, kad,... 87. Kartu pažymima, kad teismui konstatavus nesant pagrindo pripažinti ginčo... 88. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 89. Bylos dalį dėl priešieškinių grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos... 90. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 91. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimo dalį dėl ieškinių... 92. Panaikinti sprendimo dalį, kuria AB DNB banko priešieškiniai tenkinti iš...