Byla e2A-231-464/2018
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Medinės šukos“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-426-368/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Medinės šukos“ ieškinį atsakovams J. G., L. G., G. G., R. G. ir G. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB ,,Medinės šukos” 2016-11-30 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia atsakovų J. G., L. G. ir G. G., R. G., G. G. 2014-07-14 sudarytą dovanojimo sutartį, kurios pagrindu atsakovams G. G., R. G., G. G. perėjo nuosavybės teisė į žemės sklypą su statiniais, esančiais adresu ( - ); 2) taikyti restituciją, grąžinant atsakovams J. G. ir L. G. ginčo sutartimi perleistą turtą; 3) pripažinti, kad nekilnojamojo turto registre įregistruotas uzufruktas šiam turtui J. G. ir L. G. naudai yra pasibaigęs; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad atsakovai J. G. ir L. G. yra ieškovės akcininkai, o atsakovas L. G. buvo ir jos direktoriumi. Taip pat, kad šio atsakovo 2012-11-08 pareiškimo pagrindu pradėta civilinė byla dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo Šiaulių apygardos teismo 2015-05-20 nutartimi buvo nutraukta, o 2015-07-01 nutartimi įmonei iškelta bankroto byla. Ieškovės bankroto administratorius teigia, kad egzistuoja visos CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu. Ieškovės reikalavimo teisę į atsakovus J. G. ir L. G. patvirtina Šiaulių apylinkės teismo 2015-09-30 bei 2015-10-01 priimti teismo įsakymai civilinėse bylose Nr. eL2-9148-772/2015 ir L2-9198-772/2015, kuriais ieškovės naudai priteistos skolos iš minėtų atsakovų. Perleidę ginčo turtą skolininkai žymiai sumažino savo mokumą bei galimybę patenkinti ieškovės reikalavimą. Ginčijama dovanojimo sutartimi perleistam turtui buvo nustatyti suvaržymai skolininkų naudai, t. y. nustatyta uzufrukto teisė, taip pažeidžiant kitų kreditorių teises. Be to, skolininkai 2015-02-09 sudarė paskolos sutartį, kurios užtikrinimui įkeitė perleistą turtą tretiesiems asmenims. Jokios būtinybės sudaryti šį sandorį nebuvo, o atsakovai, jį sudarydami, elgėsi nesąžiningai. Apie ginčijamą sandorį tapo žinoma, kuomet bankroto administratorius susipažino su UAB „Krinona“, kuri yra įmonės kreditorius, 2016-03-18 pranešimu dėl debitorių veiksmų, todėl nustatytas vienerių metų terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Šiaulių apygardos teismas 2017-06-14 sprendimu ieškovės BUAB ,,Medinės šukos“ ieškinį atmetė. Nustatė, kad šiam sprendimui įsiteisėjus panaikintos teismo 2016-12-02 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
  2. Spręsdamas, ar egzistuoja viena iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – ieškovės neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė, teismas pažymėjo, kad atsakovė J. G. jai teismo įsakymu priteistą skolą ieškovei yra sumokėjusi. Teismas taip pat laikė nepagrįstais ieškovės teiginius, kad nepriklausomai nuo to, jog minėta atsakovė sumokėjo ieškovei iš jos priteistas sumas, tačiau ji kartu su sutuoktiniu yra solidari skolininkė pagal jo su įmone sudarytą paskolos sutartį. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad minėtos paskolos sutarties pagrindu gautas lėšas atsakovas panaudojo šeimos reikmėms, taip pat, kad paskolos sutartis sudaryta esant atsakovės sutikimui. Todėl sprendė, kad iš paskolos sutarties kylančios prievolės yra asmeninės L. G. prievolės, o ieškinys atsakovės J. G. atžvilgiu dėl šios priežasties atmestinas.
  3. Teismas taip pat sprendė, kad neįrodyta ir kita sąlyga – kreditorių teisų pažeidimas. Teismas nustatė, kad prieš sudarant ginčo sandorį atsakovams nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas, esantis adresu ( - ), kuriam įsigyti jie buvo paėmę kreditą iš ,,Swedbank”, AB bei įkeitę šį turtą jo naudai. Pardavę šį turtą jie padengė kreditą, o už likusias lėšas nusipirko dovanojimo sutarties pagrindu perleistą turtą. Teismo vertinimu, šio turto pardavimas bei atsiskaitymas su hipotekos kreditoriumi negali pažeisti kitų kreditorių interesų, nes šie neturi prioriteto hipotekos kreditoriaus atžvilgiu. Atsakovai nepablogino savo mokumo, priešingai, atsiskaitė su hipotekos kreditoriumi ir taip sumažino savo įsiskolinamus. Be to, teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonės restruktūrizavimo procesas buvo tik prasidėjęs, todėl jie turėjo realių lūkesčių, jog restruktūrizavimo procesas pavyks bei bus įvykdytas restruktūrizavimo planas.
  4. Pasisakydamas dėl skolininkų neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį teismas pažymėjo, kad dovanojimo sutarties sudarymas atitiko protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Kadangi po 2013-09-17 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovai atsiskaitė su hipotekos kreditoriumi „Swedbank“, AB ir taip sumažino savo skolas, padarė išvadą, kad toks sandoris buvo naudingas ir adekvatus, kurį sudarytų vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo. Teismas taip pat nenustatė pagrindo atsakovų nesąžiningumui, sudarant minėtą pirkimo–pardavimo sutartį, konstatuoti, kadangi už turtą buvo gauta adekvati pinigų suma, atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi ir įsigytas mažesnės vertės turtas.
  5. Tesimas pažymėjo, kad dovanojimo sutartimi nebuvo siekiama pažeisti kreditorių interesų, nes padovanotas turtas buvo apsunkintas turto įkeitimu, šis turtas buvo suremontuotas, apšiltintas, todėl atsakovų mokumas realiai nepakito.
  6. Įvertinęs tokias aplinkybes, kad 2015-07-01 nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjo 2015-07-14, kad nuo 2014-07-25 ginčijama sutartis buvo išviešinta nekilnojamojo turto registre, kad teismo įsakymai atsakovų atžvilgiu priimti 2015-09-30 bei 2015-10-01, teismas pripažino, jog ieškovės bankroto administratorius iš karto po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos galėjo gauti visą jį dominančią informaciją. Ieškovės argumentus, kad atsakovai buvo iniciavę fizinių asmenų bankroto procedūras ir paskirtas bankroto administratorius UAB „Ritava“ neteikė informacijos, teismas įvertino kaip nereikšmingus klausimui dėl ieškinio senaties termino pradžios išspręsti, padaręs išvadą, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.
  7. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovės nurodytoje Šiaulių apygardos teismo 2017-01-12 nutartyje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytos aplinkybės neturi lemiamos teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes neįrodytos visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė BUAB ,,Medinės šukos” apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017-06-14 sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį patenkinti visiškai. Taip pat prašo priimti naujus rašytinius įrodymus – 2016-04-07 prašymą dėl informacijos suteikimo; 2016-04-14 UAB ,,Ritava“ raštą dėl informacijos suteikimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.109 straipsnio 3 dalį bei ignoravo aplinkybę, kad Šiaulių apygardos teismo 2017-02-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-149-267/2017, be kita ko, teismas ex officio (pagal pareigas) pripažino 2008-12-03 paskolos sutartį negaliojančia. Todėl negali būti taikoma minėta teisės norma, nes nagrinėjamu atveju nėra jokios paskolos ar prekių išsimokėtinai sutarties. Šiuo atveju preziumuojama, kad L. G. pasiėmė iš įmonės 237 488,42 Eur sumą su sutuoktinės sutikimu.
    2. Nagrinėjamos bylos dalykas yra 2014-07-14 sudaryta dovanojimo sutartis. Tačiau teismas, vertindamas ieškinio argumentus dėl kreditoriaus teisių pažeidimo bei kitų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų buvimo, nagrinėjo aplinkybes bei nustatinėjo šio instituto raikymo sąlygas kitam sandoriui, t. y. 2013-09-17 pirkimo–pardavimo sutarčiai, nors ši sutartis nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama.
    3. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškiniu ginčijama 2014-07-14 dovanojimo sutartimi atsakovai neatlygintinai perleido jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą savo vaikams ir tokiu būdu sumažino savo mokumą bei pažeidė ieškovės kaip kreditorės teises. Be to, šis turtas ne tik perleistas neatlygintinai, bet dar ir apsunkintas uzufruktu pačių atsakovų naudai.
    4. Viena iš actio Pauliana sąlygų yra privalėjimas / neprivalėjimas sudaryti ginčijamą sandorį, o ne atitikimas / neatitikimas protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standartui. Tuo tarpu iš byloje esančių faktinių aplinkybių yra akivaizdu, kad atsakovai neturėjo ir negalėjo turėti teisinės pareigos sudaryti ginčijamą dovanojimo sutartį ir nusistatyti uzufruktą.
    5. Priešingai nei sprendė teismas, aplinkybės dėl atsakovų sąžiningumo / nesąžiningumo sudarant 2013-09-17 pirkimo–pardavimo sutartį, neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje. Teismas, vertindamas kitos, nei ginčo sutartis, teisėtumą, nepagrįstai nenustatė fakto, kad būtent dėl ginčijamos dovanojimo sutarties pakito atsakovų turtinė padėtis, t. y. jiems nuosavybės teise nebepriklauso nekilnojamasis turtas.
    6. Teismas ignoravo faktą, kad ginčijama dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleistą turtą atsakovai G. G., R. G. ir G. G. įkeitė už atsakovų, t. y. savo tėvų, prievolę P. ir R. D., kurie yra atsakovo L. G. giminės. Šios aplinkybės vertintinos kaip patvirtinančios atsakovų nesąžiningumą. Be to, vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 1 punktu preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais.
    7. Nepagrįsta teismo išvada, kad įsiteisėjus nutarčiai iškelti atsakovei bankroto bylą jos administratorius galėjo susipažinti su ginčijamu sandoriu. Ginčo objektu esanti dovanojimo sutartis nėra ieškovės įmonės sudarytas sandoris, todėl ji nebuvo perduota kartu su įmonės dokumentais.
    8. Terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas. Apie ginčijamą sandorį tapo žinoma 2016-03-18, t. y. susipažinus su 2016-03-18 UAB ,,Krinona”, kuri yra ieškovės kreditorė, pranešimu dėl debitorių veiksmų. Sužinojęs apie šį sandorį bankroto administratorius aktyviai domėjosi jo turiniu, todėl kreipėsi į atsakovų bankroto administratorių UAB ,,Ritava” dėl informacijos suteikimo, tačiau administratorius atsisakė teikti bet kokią informaciją. ?
  1. Atsakovai J. G., L. G., G. G., R. G., G. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Ieškovė neteisingai aiškina CK 3.109 straipsnį. Šiame straipsnyje naudojama sąvoka sandoriai gali apimti ne tik įprastinius dvišalius (paskolinius, lizingo ir pan.) sandorius, bet ir vienašalius sandorius (pvz.: kasos išlaidų orderius, kuriais fiksuojama pagal avanso apyskaitą atskaitingo asmens iš įmonės paimamos lėšos). Todėl minėto straipsnio nuostatos yra taikomos nagrinėjamoje byloje net ir tuo atveju, jei paskolos sutartis neegzistavo. Be to, priešingai nei teigia ieškovė, Šiaulių apygardos teismo 2017-02-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-593-241/2017, nėra nustatyta, kad L. G. pinigines lėšas paėmė šeimos poreikiams.
    2. Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinė byla Nr. e2-464-357/2017, kurioje šios bylos ieškovė reikalavo pripažinti negaliojančia 2013-09-17 pirkimo–pardavimo sutartį, konstatuota, kad iš paskolos sutarties kylančios prievolės yra asmeninės L. G. prievolės. Minėtoje byloje priimtas sprendimas ir jame konstatuotos aplinkybės turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią, kuri neišnyksta net ir tuo atveju, jei šioje civilinėje byloje dalyvauja kiti asmenys (atsakovų vaikai), nedalyvavę minėtoje byloje. Minėtas teismo išaiškinimas sukelia teisinius padarinius ieškovei ir atsakovams L. G. bei J. G..
    3. Ieškovė, teigdama, kad atsakovas L. G. neveikė protingai ir neracionaliai panaudojo pagal 2013-09-17 pirkimo–pardavimo sutartį likusią pinigų sumą, klaidina teismą. Iš gautų pinigų buvo padengta nemaža dalis teismo įsakymu priteistos skolos – 30 696,81 Eur.
    4. Atsakovams įsigijus ginčo turtą paaiškėjo, kad namas nėra tinkamas vaikams gyventi, buvo būtina apšiltinti jo sienas. Lėšas šiems darbams atlikti – 43 443 Eur, sutiko paskolinti P. D. ir R. D., tačiau su sąlyga, kad šis turtas bus įkeistas paskolos davėjų naudai. Gavus paskoląm, nekilnojamasis turtas buvo apšiltintas ir suremontuotas.
    5. Ginčo turto dovanojimo sutartis buvo sudaryta dėl šeimyninių aplinkybių bei jau žinant, kad namą teks ateityje įkeisti paskolos, skirtos būstui remontuoti, davėjams. Kreditorių interesai nebuvo pažeisti, atsakovų turto apimtis nesumažėjo, nes padovanotas turtas yra apsunkintas turto įkeitimu. Pripažinus šią sutartį negaliojančia, pirmiausiai iš turto pardavimo lėšų bus dengiami hipotekos kreditorių reikalavimai. Kadangi turto priverstinio pardavimo vertė yra 56 000 Eur, todėl net ir jį grąžinus atsakovams jo pardavimo vertės pakaktų tik hipotekos kreditorių reikalavimams patenkinti.
    6. Atsakovai nesielgė nesąžiningai, nesiekė pakenkti kreditoriaus turtiniams interesams. Atsakovas L. G. prarado darbą bei nutarė vykti laikinai dirbti į Airiją, iki šiol atsakovai gyvena faktiškai skyrium. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta baiminantis dėl santuokinio gyvenimo ateities (skyrybų), siekiant išvengti galimų sutuoktinių ginčų dėl turto bei siekiant užtikrinti vaikų teisę į būstą. Šia sutartimi atsakovai siekė išspręsti tarpusavio turtinius klausimus.
    7. Ieškinio senaties termino pradžia vėliausiai galėtų būti skaičiuojama nuo 2015-09-30, kuomet buvo priimtas teismo įsakymas atsakovo L. G. atžvilgiu. Tačiau ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas yra praleistas.
    8. Šioje byloje nėra galimybių taikyti restituciją, nes po ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo nekilnojamojo turto būklė pakito, į turtą buvo investuotos pasiskolintos lėšos, jis iš esmės pagerintas. Restitucijos natūra taikymas būtų nesąžiningas ir neprotingas, nes ieškovė ateityje įgytų galimybę vykdyti išieškojimą iš nekilnojamojo turto, kurio būklė yra iš esmės pagerinta, lyginant su buvusia ginčijamo sandorio sudarymo metu. Be to, ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę J. G..

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija. Apeliantė BUAB ,,Medinės šukos“ kartu su skundu pateikė naujus įrodymus – 2016-04-07 prašymą UAB ,,Ritava“ dėl informacijos suteikimo, 2016-04-14 atsakymą, kuriuos prašo prijungti prie bylos medžiagos. Šiais įrodymais siekiama įrodyti, kad, priešingai nei teigia atsakovai ir sprendė teismas, bankroto administratorius neurėjo jokių realių galimybių ne tik sužinoti, bet ir susipažinti su ginčo sandoriu anksčiau nei 2016-03-18, kuomet buvo gautas UAB ,,Krinona“ pranešimas dėl debitorių veiksmų. Atitinkamai, sužinoti apie sandorį sukliudė atsakovų bankroto administratorės veiksmai, kuomet ši atsisakė sutartį pateikti apeliantės bankroto administratoriui.
  2. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prioritetinį teisingo bylos išnagrinėjimo principą, taip pat į tai, kad paminėtos aplinkybės nustatymas bei įvertinimas yra svarbus, siekiant teisingo šio ginčo išnagrinėjimo bei apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo įvertinimo, taip pat į tai, kad atsakovams buvo sudaryta galimybė su naujai pateiktais įrodymais susipažinti bei pasisakyti ne tik dėl jų prijungimo, bet ir dėl jų vertinimo, naujai pateiktus įrodymus prie nagrinėjamos bylos prijungia.

7Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

  1. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 str. 1 d.). Actio Pauliana institutas suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui – ginčyti jo skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.
  2. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinosios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų aptartų sąlygų buvimą, išskyrus preziumuojamų pagal įstatymą. Esant tokioms prezumpcijoms, jas paneigti pareiga jau kyla atsakovui.
  3. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sąlygų visumos Pauliano ieškiniui tenkinti nėra. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su apeliantės pozicija, pripažįsta, kad šio kreditoriaus interesų apsaugai skirto instituto taikymo sąlygos nebuvo teismo nustatinėtos tinkamai, neatsižvelgta ir į kasacinio teismo išaiškinimus, kurie faktai turėtų būti nustatyti prieš įvertinant ginčijamo sandorio galiojimą.

8Dėl ieškinio senaties

  1. Visų pirma teisėjų kolegija aptaria ieškinio senaties klausimą, teismui padarius išvadą, kad apeliantė yra jį praleidusi, o apeliantei šią išvadą kvestionuojant. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.).
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012-11-06 nutarimas byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Pažymėtina, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2014-02-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2014).
  3. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad apeliantės bankroto administratorius turėjo pareigą ir galimybę sandoriu domėtis ir jį ginčyti nuo tos dienos, kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą. t. y. 2015-07-14. Tačiau šie teismo sprendimo argumentai aiškiai stokoja teisinio pagrįstumo.
  4. Priešingai nei sprendė teismas, nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momentas negali būti laikomas atskaitos tašku, nuo kurio skaičiuotinas terminas ieškiniui pareikšti. Tokia teismo išvada yra nesuderinama su ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte įtvirtintu imperatyvu, kad priėmus nutartį iškelti bankroto bylą, be kita ko, turi būti nustatytas ne ilgesnis kaip 15 dienų laikotarpis, skaičiuotinas nuo tokios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą bei visus dokumentus. Dar daugiau, ir pats teismas skundžiame sprendime konstatavo, jog apeliantė nėra ginčijamos dovanojimo sutarties šalimi, vadinasi, ginčijama sutartis kartu su kitais įmonės dokumentais bankroto administratoriui negalėjo ir nebuvo perduota. Todėl tokios nutarties įsiteisėjimo momentas nepagrįstai teismo buvo susietas su senaties termino eigos pradžia, siekiant nuginčyti dovanojimą.
  5. Tokia teismo išvada nėra logiška ir todėl, kad pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą bankroto administratorius pirmiausia privalo patikrinti būtent įmonės, bet ne trečiųjų asmenų sudarytus sandorius, t. y. sandorius, kurių šalimi įmonė nėra. Todėl vien tai, kad informacija apie dovanojimo sutartį VĮ Registrų centre buvo išviešinta 2014-07-25, nesudaro pagrindo išvadai, jog nuo minėto momento bankroto administratorius galėjo ir turėjo apie ją faktiškai sužinoti ir/ar ja domėtis.
  6. Siekiant nustatyti momentą, kada faktiškai bankroto administratorius turėjo ir galėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį, pirmiausiai būtina nustatyti, kada jam tapo žinoma apie atsakovų skolą įmonei. Administratoriaus pareiga domėtis trečiųjų asmenų sudarytais sandoriais gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu jų turtinė padėtis gali turėti įtakos tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesams.
  7. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantės bankroto administratorius 2015-09-29 kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su pareiškimais dėl teismo įsakymų išdavimo. Šiame teisme 2015-09-30 ir 2015-10-01 buvo priimti teismo įsakymai civilinėse bylose Nr. eL2-9148-772/2015 ir L2-9198-772/2015, kuriais apeliantės naudai priteista skola iš minėtų atsakovų. Ir nors iš aptartų bei kitų byloje esančių duomenų tiksliai neįmanoma nustatyti sužinojimo apie atsakovų turtinę padėtį momento, tačiau aplinkybė, kad atsakovai galimai yra skolingi įmonei, galėjo būti žinoma ir iki buvo išduoti minėti teismo įsakymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, diena, kuomet bankroto administratorius kreipėsi į teismą su pareiškimais, sietina ne tik su įmonės kaip atsakovų kreditorės teisių įgyvendinimu, bet ir su administratoriau pareiga nuo šios dienos domėtis įmonės skolininkų turtine padėtimi. Tokiu būdu darytina išvada, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip 2015-09-29 galėjo ir turėjo sužinoti apie sudarytą ginčo sandorį.
  8. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ne tik momentą, kada kreditoriui tapo žinoma apie ginčo sandorį, bet ir tai, kada jam tapo žinoma, jog toks sandoris galimai pažeidžia įmonės interesus. Apeliantė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad apie šią sutartį bei jos turinį jai tapo žinoma tik 2016-03-18, anksčiau susipažinti su sutartimi negalėjo, nes atsakovų bankroto administratorė atsisakė ją pateikti. Su apeliaciniu skundu pateikti ir priimti įrodymai patvirtina apeliantės skunde nurodytas aplinkybes, tačiau net ir faktiškai neturint sutarties teksto, bankroto administratoriui, turinčiam ne tik aukštąjį teisinį arba ekonominį išsilavinimą, įmonių administravimo bei bylinėjimosi praktikos, iš registruose esančių duomenų turėjo ir galėjo būti suprantama, jog sandoris, kuriuo neatlygintinai perleistas įmonės skolininkų turtas, gali pažeisti įmonės ir jos kreditorių interesus. Įvertinusi ir tokias nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad vėliausiai apie sudarytą sandorį bei įmonės teisių galimą pažeidimą, jį sudarius, bankroto administratoriui galėjo ir turėjo būti žinoma ne vėliau kaip 2015-09-29, taigi, vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 3 dalimi, ieškinys dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu galėjo būti pareikštas iki 2016-09-29.
  9. Taigi, viena vertus, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė momentą, nuo kada turi būti skaičiuojamas terminas ieškiniui pareikšti. Kita vertus, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad jis buvo praleistas, kadangi ieškinys teisme buvo gautas 2016-11-30, t. y. praleidus įstatyme numatytą terminą 2 mėn.
  10. Nagrinėjamu klausimu svarbu pažymėti tai, kad kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, jog ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-29 nutartis byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2017-10-25 nutartis byloje Nr. 3K-3-367-687/2017, 34 p.). Šis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-04 nutartis byloje Nr. 3K-3-112-313/2015). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-15 nutartis byloje Nr. 3K-3-35/2012).
  11. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), teismas turi įsitikinti, ar šis terminas (ne)praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Teismas ne tik nukrypo nuo šiam klausimui aktualios kasacinio teismo praktikos, bet ir pažeidė šalių, apeliantės įmonės kreditorių, teises bei teisėtus interesus.
  12. Tik nustačius ir įvertinus, ar apeliantė, kuriai atstovauja teismo paskirtas bankroto administratorius, buvo pakankamai atidi, sąžininga, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, jos gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, ginčo esmę, galima būtų nuspręsti, ar egzistuoja pagrindas šiam terminui atnaujinti. Taip pat šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti ir į aplinkybę, kad bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas, kuris lemia tai, jog bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes (dėl visų, visiems) padarinius daugeliui kreditorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis byloje Nr. 3K-3-234/2013). Sprendžiant šį klausimą, be pirmiau paminėtų aplinkybių turi būti atsižvelgiama ir bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą, jų patenkinimo perspektyvas bei šios bylos baigties reikšmę įmonės kreditorių interesams. Šis klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiama į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tačiau, kaip minėta, teismas skundžiame sprendime šių aplinkybių netyrė ir nevertino, todėl teismo išvada, kad ieškinys negali būti tenkinamas vien dėl praleisto ieškinio senaties termino, nėra pagrįsta.

9Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

  1. Kita būtinoji actio Pauliana taikymo sąlyga – kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis byloje Nr. 3K-3-485/2010).
  2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėta būtinoji sąlyga yra įrodyta, buvo padaryta vien remiantis faktu, jog po ginčo sutarties sudarymo buvo išduotas teismo įsakymas, kurio pagrindu įmonei iš atsakovo L. G. buvo priteista skola. Akivaizdu, kad teismo įsakymas, kuriuo užfiksuota atsakovo skolos apeliantės įmonei faktas yra vėlesnis, nei buvo sudaryta ginčijama dovanojimo sutartis, o teismas neįvertino aplinkybių, kada ši jo prievolė atsirado ir turėjo būti įmonei įvykdyta, – iki ar po dovanojimo sutarties sudarymo. Teismas pirmiausia turėjo nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą, kuris, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas byloje Nr. 3K-P-311/2012). Todėl, nesant nustatytoms paminėtoms aplinkybėms, teismo išvada taip pat negali būti vertinama kaip pagrįsta.

    10

  3. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo pozicija, kad atsakovei J. G. įvykdžius teismo įsakymą ir sumokėjus įmonei juo priteistą skolą, apeliantė jos atžvilgiu pagal šį teismo įsakymą neturi galiojančios reikalavimo teisės. Tačiau, priešingai nei sprendė teismas, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas tokį ieškinį atmesti. Nagrinėjamam klausimui aktualioje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad esant susiklosčius situacijai, kuomet ginčijama sutartis, kuria buvo perleistas atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas bei esant reikalavimo teisei bent į vieną iš tokio turo savininkų, atsižvelgiant į actio Pauliana instituto tikslą – atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą, minėta sąlyga gali būti laikoma nustatyta ir tada, kai kreditorius ginčija skolininko sudarytą sandorį, kuriuo šis perleido turtą, bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą kartu su sutuoktiniu, kuris nėra kreditoriaus skolininkas. Toks aiškinimas koreliuoja su CK 3.112 straipsnio nuostata, nes minėta norma reglamentuojamas išieškojimas pagal vieno iš sutuoktinių prievoles ir taikytina nukreipiant išieškojimą į skolininkui priklausančią dalį, įeinančią į bendrąją jungtinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-02 nutartis byloje Nr. e3K-3-372-969/2017).
  4. Tokio atveju vien atsiskaitymo su apeliante pagal teismo įsakymą faktas savaime nekliudo spręsti dėl bendrąja jungtine nuosavybe valdyto turto grąžinimo skolingam ir formaliai neskolingam sutuoktiniams, ir tik vėlesniame išieškojimo iš šio turto procese jau galėtų būti sprendžiama, iš kurios dalies ar iš viso turto turi būti išieškoma, ar sutuoktinio prievolė yra bendra, ar ne.

    11

12Dėl kreditorių teisių pažeidimo

  1. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima.
  2. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ –reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 str.).
  3. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad: ,,ginčijama sutartis buvo naudinga atsakovų kreditoriams, jos sudarymas nesumažino atsakovų mokumo, kadangi už parduotą turtą gauta gerokai didesnė suma nei ji numatyta VĮ Registro centro duomenimis ir gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi“. Tokią išvadą teismas padarė išnagrinėjęs ir įvertinęs faktines aplinkybes, susijusias su kita atsakovų 2013-09-17 sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria atsakovai pardavė jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį adresu ( - ). Akivaizdu, kad šios sąlygos aspektu ginčijama 2014-07-14 dovanojimo sutartis nebuvo įvertinta ir dėl jos įtakos skolininkų mokumui bei kreditorių teisių (ne)pažeidimui visiškai nepasisakyta.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 str.), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-217/2010).

    13

  5. Nagrinėjamu atveju apeliantai prašė pripažinti negaliojančia visiškai kitą – 2014-07-14 dovanojimo sutartį, kuria atsakovai savo nepilnamečiams vaikams perleido nekilnojamąjį turtą, esantį adresu ( - ), bei jų naudai nustatyta uzufrukto teisė. Byloje nėra ginčo, kad šis turtas buvo įgytas iš lėšų gautų sudarius minėtą 2013-09-17 prikimo–pardavimo sutartį. Tačiau, priešingai nei sprendė teismas, pastarosios sutarties sudarymo aplinkybės nagrinėjamai bylai neturi teisinės reikšmės bei nėra jos nagrinėjimo dalykas. Be to, Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-464-357/2017 jau buvo išspręstas klausimas dėl minėto sandorio teisėtumo ir 2017-04-04 įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad nėra įrodytos CK 6.66 straipsnio sąlygos jį pripažinti negaliojančiu, kadangi skolininkų mokumas nepakito – jie įgijo kitą turtą, kuris ir buvo neatlygintino (dovanojimo) sandorio pagrindu atsakovų nepilnamečiams vaikams .
  6. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas minėtos sąlygos egzistavimą privalėjo vertinti būtent 2014-07-14 sudarytos dovanojimo sutarties kontekste, t. y. ar dėl šio sandorio skolininkas tapo arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies; ar skolininkas neturi kito nekilnojamojo, kilnojamojo turto (registruoto ir neregistruoto), įskaitant lėšas, gaunamas pajamas, t. y. ar neturi kito turto, į kurį nukreipus išieškojimą būtų galima atsiskaityti su kreditoriumi. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad nustatant, ar dėl ginčijamo sandorio buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutartis byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 66 p.). Tik įvertinus paminėtas aplinkybes spręstina, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės, t. y. ar sudarytas sandoris nulėmė tai, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko.
  7. Taigi, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jį grindė faktais, kuriais apeliantė nesirėmė teikdama ieškinį, nepagrįstai pasisakė dėl sutarties, kuri šioje byloje nėra ginčijama, įtakos skolininko mokumui.
  8. Dar viena svarbi aplinkybė, kurios teismas nenustatinėjo, yra tai, kada yra atsiradę įmonės kreditorių kreditoriniai reikalavimai – iki ar po ginčijamo sandorio sudarymo. Jeigu kreditorinių reikalavimų įmonei atsiradimo momentas yra vėlesnis, nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris, juo kreditorių interesai negalėjo būti pažeisti. Apie tai, kad svarbu yra svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą, taip pat yra pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016). Pasak kasacinio teismo, bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Jeigu visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado vėliau, nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris, tai nesat vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalėtų būti taikomas (cituojamos nutarties 27 p.). Tokių duomenų byloje nėra, nes apeliantės atstovas, kuriam ir tenka šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, nepateikė jokių duomenų, susijusių su bankroto byloje patvirtintų kreditoriniais reikalavimais ir įmonės prievolių jiems atsiradimo momentu.

    14

15Dėl atsakovų prievolės sudaryti ginčijamą sandorį

  1. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-17/2006).
  2. Teisėjų kolegija visų pirma atmeta kaip nepagrįstus tokius apeliantės skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios sąlygos egzistavimo, nepagrįstai atsakovų elgesį vertino vadovaujantis protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standartu. Kaip savo praktikoje ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011). Todėl, priešingai nei teigiama skunde, vertinant, ar skolininkas privalėjo sudaryti ginčo sandorį, be kita ko, gali būti atsižvelgiama ir į tai, ar jo sudarymas atitinka minėtus protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartus.
  3. Antra vertus, teismas išvadą, kad ginčijamas sandoris buvo naudingas ir adekvatus, kurį sudarytų vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, vėlgi padarė įvertinęs aplinkybes, susijusias su visiškai kitos, t. y. pirmiau sudarytos 2013-09-17 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu. Tokių aplinkybių dėl ginčijamos dovanojimo sutarties teismas apskritai nevertino ir nenustatinėjo dovanojimo motyvų, nors dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi turi būti aiškinamasi, ar skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį ir pan.

16Dėl sandorio šalių sąžiningumo

  1. Kaip buvo minėta, dar viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, jo žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis požiūris nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-18 nutartis byloje Nr. 3K-3-283-695/2016; 53 p.).
  2. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, bet konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011).
  3. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas vėlgi dėl nežinomų priežasčių šalių elgesį sąžiningumo aspektu įvertino 2013-09-17 turto pirkimo–pardavimo, o ne ginčo dovanojimo sutarties kontekste.
  4. Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra dovanojimo sutartis, kuria atsakovai neatlygintinai savo nepilnamečiams vaikams perleido nekilnojamąjį turtą, todėl toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant apdovanotojų sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d., 6.465 str. 1 d.). Taigi nagrinėjamu atveju spręstinas tik dovanotojų sąžiningumo klausimas, kartu atsižvelgiant ir į įstatymų leidėjo įtvirtintą nesąžiningumo prezumpcijų sąrašą (CK 6.67 str.).
  5. Šioje byloje aktuali CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtina preziumcija, kad skolininkas buvo nesąžiningas, jeigu sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. CK 3.135 straipsnyje nurodyta, jog artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Taigi atsakovų J. ir L. G., sudariusių ginčijamą sandorį su savo nepilnamečiais vaikais, nesąžiningumas preziumuojamas. Atsakovai, siekdami paneigti šią prezumpciją, teikė paaiškinimus, siekdami pagrįsti sandorio sudarymo būtinumą, t. y. kad sutartis sudaryta siekiant išvengti galimų sutuoktinių ginčų ateityje, užtikrinti vaikų teisę į būstą. Todėl siekiant nustatyti šios sąlygos buvimą būtina įvertinti ir tokias atsakovų nurodytas aplinkybes, t. y. ar jos paneigia įstatyminės prezumpcijos egzistavimą.

17Dėl bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui

  1. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė ir net nenustatinėjo actio Pauliana taikyti reikalingų sąlygų visumos, neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į šioje nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką, dar daugiau, minėtų sąlygų visumą vertino sutarties, kuri nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kontekste ir todėl savo išvadų dėl ginčo dalyko iš esmės nepadarė. Tai leidžia konstatuoti reikšmingų faktinių bei teisinių aplinkybių nenustatymą pirmosios instancijos teisme. Todėl pripažintina, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė.
  2. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-30 nutartis byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).
  3. Teisėjų kolegija padariusi išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (nenustatė svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių), ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kitu atveju būtų nepagrįstai apribota šalių teisė į apeliaciją, skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2017-06-14 sprendimą panaikina ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str.).
  4. Nustačius, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų nepasisakoma.

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

19Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai