Byla e2A-619-464/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1217-221/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aspa“ ieškinį atsakovams A. J. ir E. J. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Aspa“ 2014-11-11 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė solidariai priteisti jai iš atsakovo A. J. ir atsakovės E. J. 584 630,52 Eur (2 018 612,25 Lt) žalos atlyginimo; solidariai priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; solidariai priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, jeigu tokių būtų iki civilinės bylos nagrinėjimo pabaigos.
  2. Nurodė, kad BUAB „Aspa“ yra nemoki nuo 2009 metų. Kauno apygardos teismo 2012-08-16 nutartimi UAB „Aspa“ iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2013-11-25 nutartimi UAB „Aspa“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Bendrovės vadovas bei akcininkas A. J. ir buvusi vadovė bei akcininkė E. J. laiku nesikreipė dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, taip pat tyčiniais kryptingais veiksmais siekė įmonės bankroto. Žalą iš atsakovo A. J. prašė priteisti remiantis CK 2.87 straipsnio 7 dalies ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalies, 20 straipsnio 7 dalies pagrindu. Žalą iš E. J. prašė priteisti CK 2.50 straipsnio, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2015-12-31 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo A. J. 429 569 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovės E. J. – 155 061,52 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2007-02-05 iki 2008-09-25 atsakovė E. J. buvo įmonės vadove, o nuo 2007-02-05 iki 2012-06-01 – vienintele akcininke. Teismas nurodė, kad atsakovas A. J. įmonės vadovu buvo nuo 2011-03-02, o nuo 2012-06-01 tapo vieninteliu įmonės akcininku. 2008, 2009, 2010, 2011 metais įmonė dirbo nuostolingai. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo A. J. atsakomybės, kaip prejudiciniais rėmėsi Kauno apygardos teismo 2013-11-25 nutartyje pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu nustatytais faktais, kad įmonės vadovas nevykdė įstatymų reikalavimo dėl privalomo įmonės bankroto iškėlimo inicijavimo, kai įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai; kad įmonės vadovas A. J. buvo sudaręs nuostolingą, nebūtiną normaliai įmonės veiklai visiškai nereikalingą sandorį jau žinodamas, kad įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais; kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė neturės pakankamai turto. Teismas pripažino, kad A. J. perimant bendrovės vadovavimą įmonė faktiškai jau buvo nemoki, o jam vadovaujant įmonei, skoliniai įsipareigojimai išaugo 429 569 Eur, todėl šią sumą ir priteisė iš atsakovo A. J..
  3. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės E. J. atsakomybės, rėmėsi Kauno apygardos teismo 2013-11-25 nutartyje pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu padarytomis išvadomis, jog tiek A. J., kaip bendrovės akcininkas ir vadovas, tiek E. J., kaip bendrovės akcininkė, elgėsi labai aplaidžiai ir neatsakingai. Žinodami, kad įmonė yra nemoki ir turi įsipareigojimų kreditoriams, turėjo imtis veiksmų išsaugoti turtą ir dokumentus, inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, už ką E. J. (buvusi pavardė B.) buvo nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Teismo vertinimu, atsakovė, būdama vienintele įmonės akcininke, tiek iki jos išėjimo vaiko auginimo atostogų, tiek ir būdama atostogose turėjo realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai. Teismas padarė išvadą, jog už įsiskolinimus, atsiradusius iki įmonei pradėjo vadovauti A. J., t. y. 155 061,52 Eur, atsakinga yra atsakovė E. J.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde atsakovė E. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015-12-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. E. J. bendrovės vadove buvo iki 2008-09-25, iki jos vadovavimo pabaigos jokių bendrovės nemokumo požymių nenustatyta, nėra ir duomenų, kad atsakovė būtų sudariusi neteisėtus sandorius. Byloje nebuvo paneigta prezumpcija, kad atsakovė veikė bendrovės interesais, buvo jai lojali ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Teismo išvados prieštaringos, nes neaišku, ar atsakomybė atsakovei taikoma už neteisėtą veikimą ar už neteisėtą neveikimą. Byloje nenustatyta atsakovės tyčia ar didelis neatsargumas, nors tik tokiu atveju pagal teismų praktiką įmonės vadovui ir akcininkui gali būti taikoma atsakomybė. Teismas netyrė, kokie bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo iki bendrovė tapo nemokia, kada bendrovė tapo nemokia ir kaip po nemokumo kito bendrovės įsipareigojimų dydis, kokius mokėjimus bendrovė yra atlikusi iki bankroto bylos iškėlimo, todėl netinkamai nustatė jos civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Nors teismas sprendė, kad atsakovei atsakomybė taikytina nuo 2009 metų, tačiau iki 2011-03-03 bankroto administratorius nurodė buvusius

      52 187,88 Eur dydžio pradelstus įsipareigojimus. Nėra įrodymų, kad tokių įsipareigojimų pradelsimas reiškė ieškovės nemokumą. Teismas ignoravo faktą, kad dar vadovaujant direktoriui A. D. kreditoriai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau bendrovė su kreditoriais atsiskaitė ir teismas bankroto bylos neiškėlė.

    2. Teismas neįvertino, kokias pasekmes bendrovės negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais turi UAB „Vilungė“ įsiskolinimas ieškovei, o bankroto administratorius nesiėmė veiksmų šiai skolai išieškoti. UAB „Vilungė“ įrodymus pagal teismo liudijimą pateikti atsisakė. Teismas nepagrįstai rėmėsi faktu, jog apeliantė buvo pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes, visų pirma, atsakovė baudžiamojoje byloje buvo pripažinta kalta dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo už 2007-2008 metus, antra, atsakovės kaltė pasireiškė tik tuo, kad ji bendrovės mokėjimo pavedimais gautas lėšas paėmė iš bendrovės sąskaitos ir grynaisiais sumokėjo kreditoriui, tačiau paimtų pinigų neapskaitė bendrovės kasoje (bendrovė nepatyrė jokios žalos). Atsakovė nuo 2009 m. birželio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo vaikų priežiūros atostogose, apie bendrovei gresiantį bankrotą nežinojo. Teismų praktikoje nurodoma, jog akcininkas nėra fiduciariniame santykyje su bendrove ir nevykdo valdymo funkcijos, todėl, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, žala turėtų būti priteisiama iš bendrovės vadovo, o ne jos dalyvio. Teismas nevertino kitų bendrovei po 2009 metų vadovavusių asmenų atsakomybės.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Aspa“ prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

67.1. Bendrovės finansinė padėtis buvo prasta ir atsakovės vadovavimo laikotarpiu. Atsakovė neįrodė, kokių aktyvių veiksmų ji ėmėsi suprastėjus įmonės finansinei padėčiai, kad šią situaciją pakeistų. Kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos.

77.2. Atsakovė nepagrįstai neigia aplinkybes, kurios jau nustatytos įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2013-11-25 nutartimi pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Surinkta bylos medžiaga įrodo netinkamą įmonės valdymo modelį. Be to, nebuvo vykdoma ir pareiga, susiklosčius sunkiai finansinei situacijai, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

87.3. Atsakovė skunde nepagrįstai prašo panaikinti visą teismo sprendimą, nors skundas teikiamas tik apeliantės vardu.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Byloje kilo ginčas dėl buvusių įmonės vadovų ir akcininkų civilinės atsakomybės, ieškovės kildinamos iš juridinio asmens valdymo organams bei dalyviams nustatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo bei dėl jų tyčinių, kryptingų veiksmų, siekiant įmonės bankroto ar atliekant veiksmus, nesuderinamus su protinga verslo rizika ir tuo padarant įmonei žalos. Ieškiniu buvo pareikštas solidarus reikalavimas atsakovams A. J. ir E. J., skirtingais laikotarpiais vadovavusiais bankrutavusiai UAB „Aspa“ ir / ar buvusiais jos akcijų savininkais. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškinį, o sprendimą apskundė tik atsakovė (apeliantė) A. J., apeliaciniame skunde keldama sąlygų jos civilinei atsakomybei taikyti nebuvimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliantės civilinės atsakomybės taikymo, nevertindama kito atsakovo atžvilgiu priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 str. 1 d.). Į šią aplinkybę dėl apeliacijos ribų savo atsiliepime į skundą pagrįstai atkreipė dėmesį ir ieškovė.

10Dėl įmonės tyčinio bankroto byloje nustatytų faktų prejudicijos ir jų pakankamumo

  1. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas priteisti iš apeliantės kaip žalos atlyginimą bendrovės „Aspa“ įsiskolinimus, atsiradusius iki įmonei pradėjo vadovauti atsakovas A. J., rėmėsi Kauno apygardos teismo 2013-11-25 nutartyje pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu konstatuotais faktais, kuriuos pripažino prejudiciniais, taip pat Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-30 priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1424-246/2012, kuriuo buvo pripažinta apeliantės kaltė už apgaulingą įmonės apskaitos tvarkymą. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausiai kyla poreikis aptarti bankroto byloje nustatytų faktų dėl tyčinio įmonės bankroto reikšmę nagrinėjamai bylai ir joje nustatytų faktų pakankamumą apeliantės civilinei atsakomybei taikyti.
  2. Civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą klausimas kiekvieno subjekto atžvilgiu, kuriam toks reikalavimus pareikštas, yra sprendžiamas individualiai, t. y. turi būti nustatomi to asmens atlikti arba neatlikti veiksmai, teisės požiūriu vertintini kaip neteisėti, žalos faktas bei jos dydis, priežastinis ryšys tarp nustatytų veiksmų ir atsiradusių padarinių (žalos). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės pasiremdamas tik civilinėje byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytais faktais, tokio individualizuoto vertinimo apeliantės atžvilgiu neatliko, neištyrė ir neįvertino civilinės atsakomybės instituto apeliantės atžvilgiu taikymui teisiškai reikšmingų ir aktualių faktinių aplinkybių, neatliko byloje esančių įrodymų kaip visumos vertinimo (CPK 185 str.), todėl šioje ginčo dalyje skundžiamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.
  3. Kauno apygardos teismas 2013-11-25 nutartyje, spręsdamas dėl UAB „Aspa“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nurodė, jog A. J. ir E. J. jų vadovavimo įmonei laikotarpiu nevykdė įsipareigojimų darbuotojams mokėti darbo užmokestį, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl darbo organizavimo pertvarkymo, o atleisdami ir priimdami naujus darbuotojus (esant didelei darbuotojų kaitai) dar labiau didino skolinius įsipareigojimus darbuotojams. Teismas toje byloje pažymėjo, kad įmonės vadovas ir savininkė nevykdė įstatymų reikalavimų dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis, o įmonė jau 2011 m. buvo nemoki. Teismas padarė išvadą, jog A. J. nuosekliai ir kryptingai siekė įmonės nemokumo, vengdamas atsiskaitymų su kreditoriais. Teismo vertinimu, A. J., būdamas akcininku ir vadovu, ir E. J., būdama akcininke, elgėsi labai aplaidžiai, nes žinodami, kad įmonė yra nemoki ir turi įsipareigojimų kreditoriams, kaip akcininkai ir vadovas turėjo imtis veiksmų išsaugoti bendrovės turtą bei dokumentus. Nagrinėjamoje byloje ieškovė BUAB „Aspa“ ieškinyje nenurodė jokių papildomų pagrindų apeliantės civilinės atsakomybės taikymui, juos taip pat siedama išimtinai su Kauno apygardos teismo 2013-11-25 nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis.
  4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; 2015-12-10 nutartis bankroto byloje Nr. 3K-3-657/2015).
  5. Šių kasacinio teismo išaiškinimų kontekste pažymėtina, jog Kauno apygardos teismo 2013-11-25 nutartyje, kurioje nuspręsta pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, nustatyti faktai, kad laiku nebuvo įvykdyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad įmonės darbuotojams laiku nebuvo išmokamas darbo užmokestis, kad UAB „Aspa“ 2011 m. buvo nemoki, kaip įrodinėjimo dalyko toje byloje dalis pripažintini turinčiais prejudicinę galią ir nagrinėjamoje byloje, todėl nebegali būti kvestionuojami nei šalių, nei iš naujo nustatinėjami bylą nagrinėjančio teismo (CPK 182 str. 2 p.). Taigi šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai.
  6. Kita vertus, neabejotina ir tai, kad pastarosios bylos įrodinėjimo dalykas nėra tapatus nagrinėjamai bylai. Akivaizdu, jog Kauno apygardos teismas, spręsdamas ar yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, nenustatinėjo kitų buvusių įmonės vadovų ar savininkų civilinės atsakomybės taikymui reikšmingų aplinkybių, t. y. kokią žalą dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patyrė įmonės kreditoriai, kurio iš atsakovų veiksmų padarinys yra ši žala ir kuria apimtimi, nenustatinėjo ir tokių įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, kuriam atsakovui ir kuriuo konkrečiai metu atsirado pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir pan. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nagrinėjančiam bylą teismui privalomą reikšmę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-639/2013). Vadinasi, dėl įrodinėjimo dalyko netapatumo bankroto ir nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo papildomai tirti bankroto byloje įrodinėjimo dalyku nebuvusias aplinkybės bei jas įvertinti būtent civilinės atsakomybės instituto taikymo kontekste. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas apeliantės atsakomybės neindividualizavo ir nevertino visų apeliantės atsakomybės taikymui reikšmingų aplinkybių, nurodytų šios nutarties 10 punkte.
  7. Kauno apygardos teismo 2013-11-25 nutarties turinys leidžia įsitikinti ir tuo, jog bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nagrinėjęs teismas konstatavo nesant toje byloje pakankamai duomenų, kad sudarytais sandoriais, įmonės valdymo organų sprendimais ir visa įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, nes bankroto administratoriui buvo perduoti ne visi dokumentai, ir bankrotą tyčiniu pripažino iš kitų požymių. Todėl daugelį nustatytų faktų, nulėmusių sprendimą pripažinti bankrotą tyčiniu, teismas siejo būtent su atsakovo A. J. veiksmais, konstatuodamas, jog būtent A. J. nuosekliai ir kryptingai veikė siekiant įmonės nemokumo, vengiant atsiskaitymų su kreditoriais. Analogiškos išvados apeliantės atžvilgiu teismas nepadarė. Todėl ir šiuo aspektu, įvertinus, jog teismo išvados bankroto byloje buvo iš dalies nulemtos ir duomenų trūkumo, dėl kurio negalėjo būti tinkamai individualizuoti kiekvieno iš atsakovų neteisėti veiksmai, nagrinėjamoje byloje šalys turėjo teikti įrodymus, kurie arba patvirtintų, arba paneigtų civilinės atsakomybės instituto taikymo pagrindus, kiek tai nesusiję su bankroto byloje nustatytais prejudiciniais faktais.

11Dėl įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės prielaidų

  1. Juridinio asmens dalyvio, kaip ir vadovo, atsakomybės institutai įstatyme įtvirtinti kaip bendrojo ribotos juridinio asmens atsakomybės principo išimtys, todėl teismų praktikoje neturi būti taikomi taip plačiai, kad paneigtų ribotos atsakomybės principą. Civilinės atsakomybės taikymas nėra sankcija, todėl ją taikant, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Tiek vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė grindžiama kalte, todėl abiem atvejais turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės taip pat svarbu įvertinti ir jo vaidmenį bei realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009; 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  2. Vadovaujantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi tuo metu, kai bendrovės „Aspa“ akcijos priklausė apeliantei) nuostatomis, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek ir savininkui. Tokia pareiga šiems subjektams kyla, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustatė, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau šios pareigos atsiradimo momentas įmonės vadovui ir akcininkui gali būti skirtingas. Tai reiškia, kad įmonės vadovo atsakomybė turi būti atribota nuo savininko (savininkų) atsakomybės, o dėl pastarųjų atsakomybės vėlgi turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, jų veiksmų teisėtumą, t. y. momentą, kada įmonės dalyvis įgijo pareigą atitinkamam veikimui (bankroto bylos inicijavimui), sąžiningumą.
  1. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nors pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo klausimą ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012-02-01nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  1. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmiausiai yra nustatyta įmonės vadovui, o ne akcininkui (akcininkams), kadangi šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę. Akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla jam (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-08-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1150/2013). Todėl ir žala, jeigu ji padaryta dėl savalaikio bankroto neinicijavimo, paprastai nėra padaroma bendrais ar solidariais šių asmenų veiksmais, kaip ieškinyje nurodė ieškovė. Analogiškos pozicijos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-524/2013; 2014-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-510/2014; 2015-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-163-464/2015).

12Dėl apeliantės civilinės atsakomybės sąlygų

  1. Esant nutarties 19 punkte aptartai įmonės vadovo prioritetinei pareigai atitinkamai veikti, kai įmonė tampa nemoki, ypač svarbu nustatyti momentą, kada atsakovams (ir kuriam iš jų) atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir ar šis uždelsimas sukėlė ieškovės nurodomą žalą. Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nesiekė išaiškinti ir nenurodė momento, nuo kurio būtent apeliantei neabejotinai kilo pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kada apeliantė sužinojo ar turėjo sužinoti apie bendrovės nemokumą, ir ar būtent apeliantės neveikimas lėmė žalos įmonei (jos kreditoriams) atsiradimą. Juridinių asmenų registre nurodoma, kad apeliantė E. J. įmonės vadovės pareigas atliko nuo 2007-02-05 iki 2008-09-25, o jos vienintele akcininke buvo nuo 2007-02-05 iki 2012-06-01 (prijungtos bankroto bylos Nr. B2-168-657/2016, t. 3, b. l. 147–153). Teismas nutartyje, kurioje įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nustatė, jog atsakovas A. J. įmonei vadovavo nuo 2011-03-02 iki bankroto bylos iškėlimo, o nuo 2012-06-01 tapo vieninteliu įmonės akcininku. Pažymėtina, jog nors Juridinių asmenų registre nurodoma atsakovo A. J. paskyrimo (išrinkimo) data – 2011-03-02, yra registruota tik nuo 2012-05-08, atsakovas A. J. 2015-10-14 teismo posėdžio metu paaiškino, jog darbą įmonės direktoriumi pradėjo nuo pranešimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie įdarbinimą pateikimo dienos (Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančio 2015-10-14 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:35:00 iki 00:37:30 val.; CPK 179 str. 3 d.). Prijungtoje bankroto byloje esančiais duomenimis, atsakovas A. J. į darbą priimtas 2010-10-26, t. y. dar anksčiau nei Juridinių asmenų registre nurodoma jo paskyrimo data (t. 4, b. l. 38). Todėl nepaisant vėlesnio įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos, atsakovui neginčijant fakto, jog dokumentai registrui buvo pateikti vėliau, ir teismui bankroto byloje nustačius, jog atsakovas A. J. įmonei vadovavo nuo 2011-03-02, apeliacinis teismas vadovaujasi būtent šia atsakovo vadovavimo įmonei pradžios data.
  2. Kauno apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatė faktą, kad įmonė nemokia tapo 2011 metais. Iš administratoriaus pateiktos pažymos (lentelės) apie pradelstus BUAB „Aspa“ įsipareigojimus matyti, jog įsiskolinimai darbuotojams įgijo pradelstų įsipareigojimų statusą tik nuo 2011 m. pabaigos, t. y. tuo metu, kai apeliantė įmonei jau ilgą laiką nevadovavo. Po apeliantės įmonės vadovais ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui buvo tapę kiti asmenys – K. V., K. B., A. D., M. J., vėl A. D. ir galiausiai iki bankroto bylos iškėlimo – atsakovas A. J. (prijungtos bankroto bylos Nr. B2-168-657/2016, t. 3, b. l. 147–153). Bankroto administratoriaus pateiktoje pažymoje 2011-03-03 užfiksuoti įmonės pradelsti įsipareigojimai santykinai buvo nedideli - 7 554,33 Lt (2 187,88 Eur), ką pagrįstai savo skunde akcentuoja apeliantė. Didžioji dalis įsiskolinimų, remiantis tos pačios pažymos duomenimis, atsirado tik 2011 metų pabaigoje – 2012 metais. Prijungtos prie nagrinėjamos bylos bankroto byloje Nr. B2-168-657/2016 esančioje bankrutuojančios UAB „Aspa“ administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodyta, jog bendrovė ilgą laiko tarpą ūkinės komercinės veiklos nevykdė, nuo 2000-03-24 buvo įgijusi likviduojamos įmonės statusą, o ją atnaujino tik 2007-02-05, atšaukdama likvidatorių (t. 3, b. l. 13). Vadinasi, apeliantė 2007-02-05 įgijo net septynerius metus neveikusios įmonės akcijas ir tapo jos vadove iš karto po įmonės veiklos atnaujinimo.
  3. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog apeliantei pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei „Aspa“ būtų galėjusi kilti jos vadovavimo įmonei laikotarpiu, t. y. nuo 2007-02-05 iki 2008-09-25. Viena vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis išaiškinimas, kartu su nutarties 16 punkte aptartais kasacinio išaiškinimas dėl asmens vaidmens ir galimybės daryti įtaką juridinio asmens valdymui, aktualus ir nagrinėjamai bylai, kadangi nustačius, kad faktiniu vadovu buvo kitas asmuo, spręstina ne tik dėl išviešinto vadovo, bet ir dėl faktinio vadovo atsakomybės bei veiksmų.
  4. Šiame kontekste aplinkybė, kad atsakovo A. J. vadovavimas įmonei nurodytas tik nuo 2011-03-02, nesuponuoja išvados, kad įtaką įmonės valdymui nuo pat jos veiklos atkūrimo momento 2007-02-05 darė būtent apeliantė. Priešingai, kaip matyti iš Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-1424-246/2012 užfiksuotų liudytojos S. Z. parodymų, net ir tuo metu, kai įmonės vadovės pareigas ėjo apeliantė, faktiškai bendrovės „Aspa“ piniginėmis lėšomis disponavo atsakovas A. J.; direktorė E. J. darbe pasirodydavusi tik tuomet, kai reikėdavo pasirašyti dokumentus; faktiškai veiklą vykdė (ją organizavo) būtent atsakovas A. J. Toje pačioje baudžiamojoje byloje liudytoja apklausta E. K. taip pat paaiškino, kad nors direktore buvusi E. J., tačiau realiai įmonei vadovavo pats A. J. Iš aptartų liudytojų parodymų baudžiamojoje byloje yra pagrindas daryti labiau tikėtiną išvadą, jog registre išviešintu apeliantės vadovavimo įmonei laikotarpiu jos galimybės daryti realią įtaką įmonės veiklai buvo itin menkos ir ribotos, atsižvelgiant tiek į jos išsilavinimą, įgūdžius bei žinias vadovauti įmonei, kuo akivaizdžiai leidžia įsitikinti šioje civilinėje byloje esančių jos prašymų / raštų turinys ar iškėlus jai baudžiamąją bylą dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo teikti paaiškinimai, liudijantys visišką jos nekompetenciją, tiek ir į apeliantę bei atsakovą A. J. siejusius artimus asmeninius santykius, grindžiamus pasitikėjimu, dėl ko apeliantė ir perleido šiam atsakovui faktinį įmonės valdymą (kaip apeliantė paaiškino bylos nagrinėjimo 2015-10-14 pirmosios instancijos teisme metu, ji atsakovą pažįsta apie 16 metų).
  5. Antra vertus, pareiga tinkamai organizuoti įmonės kasdieninę veiklą tenka įmonės vadovui, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad apeliantė, nuo 2008-10-13 išrinkus kitą vadovą (K. V.) likusi vien juridinio asmens dalyve, po neabejotinai nustatyto įmonės nemokumo 2011 metais momento realiai būtų atlikusi kokias nors vadovės funkcijas ir, nesikreipdama dėl bankroto bylos iškėlimo, didinusi skolą kreditoriams. Šiuo aspektu paminėtina, kad akcininkų pareigos vykdyti nuolatinę (kasdienę) įmonės veiklos bei būsenos kontrolę įstatymai nenumato.
  6. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-05-25 rašto Nr. (14.58)I-3501 matyti, kad apeliantė nuo 2009-10-26 iki 2012-08-25 buvo vaiko priežiūros atostogose. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog vien asmens buvimas trejų metų laikotarpio vaiko priežiūros atostogose pats savaime nekliudo jam daryti įtakos juridinio asmens veiklai, tačiau toks faktas, kaip ir bet kuris kitas įrodymas, byloje turėjo būti vertinamas ne atskirai, bet atsižvelgiant į surinktų duomenų visumą, nei vieno iš bylos įrodymų neišskiriant ir nesuteikiant prioriteto kitų atžvilgiu (CPK 185 str.). Todėl su šia pirmosios instancijos teismo išvada, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos jau aptartus argumentus, nesutiktina.
  7. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, jog apeliantė 2009-07-01 paskolos sutartimi Nr. 20090701/1 ir 2009-07-01 UAB „Aspa“ kasos pajamų orderio kvitu Nr. 0000025 paskolino įmonei 35 000 Lt, taigi galima daryti tokią labiau tikėtiną išvadą, jog tuo metu apeliantė buvo įsitikinusi įmonės veiklos perspektyvumu ir galimybėmis susigrąžinti paskolą. Faktą, kad 2012 metais bendrovė tebevykdė ūkinę komercinę veiklą, patvirtina ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-12-18 pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. AU13-82 užfiksuotos faktinės aplinkybės, jog UAB „Stava“ nuo 2012-01-01 iki 2012-06-30 pirko statybos darbų paslaugas iš bendrovės „Aspa“ ir pardavė bendrovei „Vilungė“. Bylos nagrinėjimo 2015-10-14 pirmosios instancijos teisme metu atsakovas A. J. taip pat patvirtino, kad bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo faktiškai vykdė ūkinę veiklą. Veiklos sustabdymas apeliantei būtų leidęs daryti prielaidą apie įmonės mokumo problemas, o apeliaciniam teismui – pagrįstai suabejoti jos teisme teiktais paaiškinimais, kad įmonės vadovai ją tikindavę nesant įmonėje finansinių problemų (2015-10-14 teismo posėdžio garso įrašo, esančio Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, dalis nuo 01:46:50 – 01:48:00 val.; CPK 179 str. 3 d.). Prijungtos bankroto bylos 2013-11-18 teismo posėdžio metu apeliantė nurodė ir tokią aplinkybę, jog suprasdama, kai jai nesiseka valdyti įmonę, priėmė atsakovą, kuris buvo kvalifikuotas, taip pat tvirtino nežinojusi, kad įmonė dirba nuostolingai, nuo 2009 m. buvo išėjusi vaiko priežiūros atostogų, jokių sprendimų nepriiminėjo (civilinė byla Nr. B2-168-657/2016, t. 5, b. l. 182). Tame teismo posėdyje atsakovas A. J. taip pat tvirtino, jog akcininkė (t. y. apeliantė) nesikišo į įmonės valdymą, nes augino vaikus (t. 5, b. l. 183).
  8. Labiau tikėtiną teisėjų kolegijos išvadą, jog apeliantė pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo neturėjo, patvirtina ir kitos aplinkybės. Kaip matyti iš bankroto bylos medžiagos, paskutinį kartą BUAB „Aspa“ finansinės atskaitomybės duomenys Juridinių asmenų registrui pateikti 2011-05-31 už 2010 kalendorinius metus (prijungtos bankroto bylos Nr. B2-168-657/2016, t. 3, b. l. 150), t. y. kuomet įmonės nemokumas dar nebuvo nustatytas. Bankroto byloje esantys balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita už 2011 kalendorinius metus pasirašyti tik paties atsakovo A. J., o duomenų apie šių finansinės atskaitomybės pateikimą tvirtinti apeliantei, kaip akcininkei, ar jų teikimą viešajam registrui nesama (t. 1, b. l. 61–62). Taip pat byloje nėra kitų objektyvių duomenų, kurie leistų įsitikinti, kad apeliantė žinojo apie įmonės nemokumą ir / ar apie įmonės vadovų pareigas ėjusių asmenų pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymą, apie tai teisėjų kolegija pasisakė ir nutarties 26 punkte. Sprendžiant dėl apeliantės civilinės atsakomybės sąlygų aktuali ir tokia aplinkybė, jog ieškinį grindžiant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė pakankamai ilgą laiką nevykdo įprastos ūkinės komercinės veiklos, taip pat prisiima naujus įsipareigojimus, dėl ko didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su jau esamais kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-01-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-108/2013). Todėl šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į palyginti neilgą laikotarpį nuo nemokumo atsiradimo 2011 metais (jų pabaigoje) iki bankroto bylos iškėlimo 2012-08-16. Tai, kas buvo išdėstyta, neleidžia konstatuoti, jog būtent apeliantės, kaip juridinio asmens dalyvės, kurie nors neteisėti veiksmai / neveikimas sukėlė ieškovės nurodomą žalą.
  9. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas šioje konkrečioje situacijoje ir esant tokiam ieškovės reikalavimų faktiniam pagrindui neturėjo remtis Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-30 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1424-246/2012, kuriuo apeliantė pripažinta kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nors padarytos nusikalstamos veikos faktas nekvestionuotinas, tačiau, įvertinus baudžiamajame įsakyme išdėstytas aplinkybes, kuriomis nusikalstama veika padaryta, pripažintina, kad priežastinio ryšio tarp nusikalstamos veikos ir nagrinėjamoje byloje prašomo priteisti žalos atlyginimo nėra. Pirmiausia, kaip pagrįstai pažymima apeliaciniame skunde, apeliantė baudžiamojoje byloje buvo pripažinta kalta dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo 2007-2008 metais, kuomet įmonės nemokumo dar nebuvo. Antra, apgaulingas apskaitos tvarkymas konstatuotas tvarkant UAB „Aspa“ atsiskaitymų su konkrečiu ūkiu subjektu – UAB „Medga“ - buhalterinę apskaitą, dėl ko teismas sprendė, kad už 2008 metus iš dalies negalima nustatyti UAB „Aspa“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Aptartos aplinkybės neteikia pagrindo vertinti, jog ieškovės prašoma priteisti kreditoriams padaryta žala yra nulemta 2007-2008 metų laikotarpiu nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimų pažeidimų.
  10. Analizuojant pirmosios instancijos teismo skundžiamos sprendimo dalies pagrįstumą žalos, kaip vienos iš civilinės atsakomybės privalomų sąlygų, aspektu dar kartą pažymėtina, jog įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus. Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal konkrečios bylos faktinę situaciją, todėl vienais atvejais jis gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
  11. Nagrinėjamoje byloje ieškovė solidariai iš abiejų atsakovų prašomą priteisti žalos atlyginimo sumą yra nurodžiusi 584 630,52 Eur, ją grįsdama visų bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų dydžiu. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog dalis įsipareigojimų (155 061,44 Eur) buvo susidarę iki atsakovui A. J. perimant vadovavimą įmonei, ir todėl jie, kaip neįrodyti, iš atsakovo A. J. nepriteistini, reikalavimus tenkino iš dalies: priteisė iš šio atsakovo 429 569 Eur žalos atlyginimo (584 630,52 Eur – 155 061,44 Eur = 429 569,08 Eur). Likusią ieškovės prašomą priteisti nuostolių sumą – 155 061,52 Eur (584 630,52 Eur – 429 569 Eur = 155 061,52 Eur) teismas priteisė iš tik apeliantės kaip juridinio asmens dalyvės. Ieškovė teismo sprendimo neskundė, taigi neginčijo sprendimo nei tuo aspektu, jog taikyta dalinė, o ne solidarioji atsakovų civilinė atsakomybė, nei iš atsakovo A. J. priteistos sumos dydžio. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme ribų, dėl antrajam atsakomybės subjektui nustatytos pareigos kompensuoti ieškovei atitinkamą nuostolių dydžio ar dėl kitų subjektų atsakomybės pasisakyti negali (CPK 320 str. 1 d.).
  12. Tačiau su apeliantės atžvilgiu nustatytu žalos dydžiu teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo skaičiavimų dėl su apeliantės veiksmais siejamos žalos dydžio. Akivaizdu, kad jis buvo nustatytas atlikus tik aritmetinį ieškovės prašomos priteisti sumos ir iš atsakovo priteisto žalos atlyginimo dydžio atimties veiksmą, nevertinant ir neanalizuojant, ar visa ši likutinė bankroto byloje patvirtintų visų finansinių įsipareigojimų kreditoriams suma (155 061,52 Eur) gali būti siejama su kuriais nors neteisėtais apeliantės veiksmais, nevertinant po apeliantės vadovavimo pabaigos ir iki atsakovo A. J. vadovavimo buvusių dar keturių įmonės vadovų (t. y. valdymo organų, kuriems pirmiausia ir tenka pareiga organizuoti įmonės veiklą ar kreiptis dėl bankroto iniciavimo įmonei) civilinės atsakomybės sąlygų.
  13. Skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės visus įsipareigojimus kreditoriams, kurie susidarė atsakovo A. J. vadovavimo įmonei metu, vertino kaip išimtinai atsakovo A. J. neteisėtų veiksmų rezultatą (priteisė iš vieno atsakovo A. J.). Teismas sprendė, jog atsakovo A. J. vadovavimo įmonei laikotarpiu kilusios žalos atsiradimui apeliantė, nors ir būdama tuo metu akcininke (nuo 2007-02-05 iki 2012-06-01), įtakos neturėjo ir atsakomybės šioje ginčo dalyje jai netaikė. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas asmeninę akcininkės atsakomybę kreditoriams įžvelgė tik tuo laikotarpiu, kai įmonei vadovavo kiti asmenys. Tačiau tokia teismo pozicija, sprendime išsamiau neaptarus ir neargumentavus akcininkės padėties bei jai tenkančių pagal įstatymą pareigų skirtingumo, vadovaujant skirtingiems vadovams, nėra visiškai pagrįsta, juo labiau kad įmonės nemokumas nustatytas tik nuo 2011 metų, o iš bankroto administratoriaus pateiktos pažymos (lentelės) apie pradelstus BUAB „Aspa“ įsipareigojimus matyti, jog 2011-03-03 užfiksuoti įmonės pradelsti įsipareigojimai tesiekė 7 554,33 Lt (2 187,88 Eur). Todėl pats savaime įsipareigojimų kreditoriams buvimo faktas, nesant nustatyto tuo laikotarpiu įmonės nemokumo, lemiančio apeliantės pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir šios pareigos pažeidimo (ieškinio faktinis reikalavimo pagrindas), negali būti laikomas ieškovės patirta žala dėl tokių apeliantės neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad neįrodyta ir ši civilinės atsakomybės apeliantei taikymo sąlyga.
  14. Nenustačius apeliantės atžvilgių civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, panaikinant jo dalį, kuria ieškovei priteistas žalos atlyginimas iš atsakovės E. J., kitoje dalyje sprendimą paliekant nepakeistą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

13Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

  1. Netenkinus ieškovei pareikštų reikalavimų, Kauno apygardos teismo 2014-11-12 nutartimi šios atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos (CPK 150 str. 2 d.), išnykus jų taikymo pagrindui. Atsakovo A. J. atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas atitinkamai sumažintinas iki priteistos iš jo 429 569 Eur sumos dydžio (CPK 145 str. 2 d.).

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

15Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

16„Ieškinį tenkinti iš dalies.

17Priteisti iš atsakovo A. J. (asmens kodas ( - ) bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Aspa“ (įmonės kodas 233287780), 429 569 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. lapkričio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18Likusią ieškinio dalį ir ieškinį E. J. atmesti.“

19Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014-11-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2764-221/2014 atsakovės E. J. (asmens kodas ( - ) atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

20Sumažinti Kauno apygardos teismo 2014-11-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2764-221/2014 atsakovo A. J. (asmens kodas ( - ) atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 429 569 Eur.

21Šios nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.