Byla 2A-163-464/2015
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. S

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-143-656/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kornedeta“ ieškinį atsakovams A. P. ir A. N. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. S..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „Kornedeta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (t. 1, b. l. 159-164) prašė priteisti jam solidariai iš atsakovų A. P. ir A. N. 197 715,99 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad abu atsakovai iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovo įmonės akcininkais. Iki 2009-06-02 BUAB „Kornedeta“ vadovo pareigas ėjo J. S., o nuo 2009-06-02 iki bankroto bylos Vilniaus apygardos teismo 2012-04-12 nutartimi iškėlimo – atsakovas A. P.. Bendrovės direktoriaus pareigas ėjęs A. P. nei įmonės turto, nei dokumentų įstatymų nustatytais terminais ir tvarka administratoriui neperdavė. Paskutiniai išlikę ir viešai prieinami duomenys apie iki bankroto bylos iškėlimo buvusią bendrovės finansinę padėtį yra finansinės atskaitomybės dokumentai už 2008 metus. Vėlesniais metais iki įmonei iškeliant bankroto bylą (t. y. daugiau kaip 24 mėnesius) ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami. Kauno apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-1590-408/2013 pripažino A. P. kaltu padarius BK 223 str. 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – aplaidžiai tvarkius įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Šioje baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad įmonė ūkinę veiką sustabdė 2011 m. vasarą ir neatsiskaitinėjo su kreditoriais. Tačiau nei tuometinis įmonės vadovas A. P., nei įmonės bendrasavininkas, 50 procentų įmonės akcijų valdęs A. N., laiku nesikreipė į teismą dėl UAB „Kornedeta" bankroto bylos iškėlimo ir savo neveikimu pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą prievolę, sudarę sąlygas didėti bendrovės įsiskolinimams ir padarę žalos įmonės kreditoriams. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis prievolę kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo numato ne tik įmonės vadovui, bet ir jos savininkui (savininkams). Todėl ir atsakovas (akcininkas) A. N. turėjo įstatyminę prievolę laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau nuo 2008 metų nesidomėjo įmonės veikla, kodėl nešaukiami akcininkų susirinkimai ir neteikiama jos metinė finansinė atskaitomybė. Pats A. N. taip pat neinicijavo akcininkų susirinkimo, nereikalavo informacijos iš įmonės, jo neveikimas vertintinas kaip aplaidumas ir nesąžiningumas. BUAB „Kornedeta" bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma iš viso sudaro 197 715,99 Lt, todėl šią žalą privalo atlyginti abu atsakovai . Įvertinus A. N. valdomų akcijų skaičių (50 proc.) ir plačius jų suteikiamas teises bei įgalinimus, yra pagrįsta už kreditoriams sąlygotą žalą A. N. laikyti solidariai atsakingu kartu su buvusiu įmonės vadovu A. P..

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2014-06-12 sprendimu (t. 2, b. l. 59-63) ieškinį patenkino iš dalies: 1) priteisė ieškovui BUAB „Kornedeta“ iš atsakovo A. P. 148 287 Lt žalai atlyginti; 2) priteisė ieškovui BUAB „Kornedeta“ solidariai iš atsakovų A. P. ir A. N. 49 429 Lt žalai atlyginti; 3) priteisė ieškovui BUAB „Kornedeta“ iš atsakovo A. P. 3 180 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo A. N. 454 Lt bylinėjimosi išlaidų; 4) priteisė valstybei iš A. N. 826 Lt, o iš atsakovo A. P. 4 128 Lt žyminio mokesčio. Vertindamas galimą civilinės atsakomybės atsakovui A. P., kaip įmonės vadovui, taikymą teismas sprendė, kad šioje civilinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia padaryti išvadą, kad įmonė faktiškai nemokia tapo daug anksčiau, nei bankroto bylos iškėlimo dieną 2012-04-12. Baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, jog įmonė dėl finansinių sunkumų turėjo sustabdyti įmonės veiklą nuo 2011 m. vasaros, nors jau 2008-12-31 dienos įmonės balanso duomenys liudija įmonės nemokumą, kitų, vėlesnių įmonės finansinių dokumentų Juridinių asmenų registrui teikta nebuvo. Bankroto byloje patvirtintą kreditorių reikalavimų 197 715,99 Lt sumą vertindamas kaip žalą teismas pripažino, kad jos atsiradimą BUAB „Kornedeta“ kreditoriams nulėmė įmonės vadovo neteisėti veiksmai, laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl šią žalą atsakovas A. P. privalo visiškai atlyginti. Dėl įmonės akcininko A. N. civilinės atsakomybės teismas nurodė, kad nors šis atsakovas nuo 2009 m. birželio mėnesio nutraukė darbo santykius su įmone, tačiau, būdamas įmonės ½ dalies įmonės akcijų savininkas, taip pat turėjo įstatyminę pareigą pasidomėjo bendrovės veikla ir finansiniais rezultatais. Teismo vertinimu, atsakovo A. N. neveikimas, neinicijuojant bankroto bylos iškėlimo, kaip nustatyta ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje, pripažintinas neteisėtu, o jo kaltė pasireiškė neatsargumo forma. Kadangi tiesioginę pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turėjo bendrovės vadovas ir akcininkas A. P., atsakovo A. N. neveikimas yra tolimesniame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis, todėl teismas taikė dalinę akcininko atsakomybę, sumažindamas solidariai iš atsakovo A. N. priteisiamą sumą iki ¼ dalies (49 429 Lt). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, rėmėsi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, taip pat CK 6.251 straipsnio nuostatomis, kartu kaip teisiškai nepagrįstą atmesdamas šio atsakovo prašymą sumažinti priteistiną žalą iki akcijų nominalios vertės sumos. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas iš atsakovo A. N. ieškovui priteisė 1/8 dalį bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo A. P. likusias bylinėjimosi išlaidas (3 180 Lt).

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Atsakovas A. N. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 65-70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-06-12 sprendimo dalį, kuria iš jo solidariai su atsakovu A. P. priteista 49 429 Lt ir bylinėjimosi išlaidos ieškovui BUAB „Kornedeta“, ir jo atžvilgiu ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

91. Teismas neteisingai nurodė, kad sprendžiant juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės klausimą užtenka nustatyti tris sąlygas – nesąžiningus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį. CK numato, kad tam, jog kiltų civilinė atsakomybė, būtinos visos keturios sąlygos. Teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė dėl atsakovo A. N. kaltės, todėl sprendimas yra nemotyvuotas. Be to, teismas nenustatė A. N. nesąžiningų veiksmų, kurie lėmė žalos įmonei bei kreditoriams atsiradimą.

102. Teismas neįvertino teiktų paaiškinimų, kad atsakovui A. P. perėmus įmonės valdymą, atsakovas A. N. neturėjo realių galimybių susipažinti su įmonės veiklos dokumentais, dar daugiau, tarp A. N. ir A. P. buvo susitarimas dėl A. N. priklausančių akcijų perleidimo A. P.. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad atsakovas, laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

113. Teismas visiškai nevertino prašomos priteisti 197 715,99 Lt žalos dydžio pagrįstumo. Kreditorinių reikalavimų suma negali būti laikoma žala, nes dėl nesikreipimo į teismą laiku dėl bankroto bylos iškėlimo kreditoriams padaryta žala skaičiuojama tik nuo to laikotarpio, kada kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju nei teismas, nei ieškovas nenustatė, kada atsakovams kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors 2008 metų balansas rodė, kad teoriškai įmonė yra nemoki, tačiau nėra pagrindo teigti, kad jau tada atsakovams kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Faktinė situacija rodo, kad iki pat 2011 metų įmonė vykdė veiklą, tikėdamasi išvengti įmonės bankroto. Teismas nepagrįstai nevertino ir kreditorinių įsipareigojimų atsiradimo laikotarpio, kuris svarbus nustatant, nuo kada neįvykdyti įsipareigojimai kreditoriams vertintini kaip žala, padaryta dėl savalaikio bankroto bylos neinicijavimo.

124. Teismas neįvertino, kad nors įmonės vadovo ir savininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau netapatūs. Dėl skirtingų vadovo bei akcininko funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-28 nutartis c. b. Nr. 2A-1388/2012, 2012-03-28 nutartis c. b. Nr. 2A-744/2012).

13Ieškovas BUAB „Kornedeta“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 95-98) prašo šį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsikirtimai grindžiami tokiais argumentais:

141. Pirmosios instancijos teismas sprendime labai aiškiai nurodė kuo pasireiškė atsakovo A. N. kaltė. Teismas privalo įvertinti juridinio asmens dalyvio kaltę tik juridinio asmens dalyvio veiksmų sąžiningumo aspektu, o ne kaltę kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą. Pirmosios instancijos teismui nustačius atsakovo nesąžiningus veiksmus įmonės atžvilgiu (sąmoningą neveikimą), lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė buvo preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.).

152. Apeliantas, būdamas net 50 procentų įmonės akcijų savininkas, neabejotinai turėjo galimybę daryti įtaką bendrovės veiklai priimant svarbius sprendimus ar inicijuojant tokių sprendimų priėmimą. Tai, kad net dvejus metus iš eilės nebuvo šaukiami eiliniai akcininkų susirinkimai, nebuvo sprendžiami esminiai klausimai kaip finansinės atskaitomybės tvirtinimas, bendrovei nevykdant veiklos, nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, leidžia daryti išvadą, kad apeliantas aplaidžiai vykdė savo pareigas, todėl tokie veiksmai pripažintini nesąžiningais.

163. Teismas sprendime aiškiai nurodė ir kuo grindžia priteistinos žalos dydį.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

18Apeliacinis skundas tenkintinas.

19Pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo bei akcininko A. P. ir akcininko A. N. civilinės atsakomybės, susijusios su juridinio asmens organams ir dalyviams nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai. Apeliaciniu skundu skundžiama tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimai iš dalies patenkinti apelianto A. N. atžvilgiu. Atsakovas A. P. teismo sprendimo neskundžia. Teisėjų kolegija teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą patikrina atsižvelgdama į apelianto apeliacinio skundo argumentus (CPK 320 str.), kuriuose keliami klausimai dėl įmonės akcininko civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų nustatymo ir nepagrįstai jam taikytos solidarios atsakomybės.

20Iš bylos duomenų nustatyta, kad į teismą dėl UAB „Kornedeta“ bankroto bylos iškėlimo kreipėsi įmonės kreditorius. Vilniaus apygardos teismo 2012-04-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1920-781/2015 UAB „Kornedeta“ buvo iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ (t. 1, b. l. 13-16). Apeliantas A. N. buvo UAB „Kornedeta“ akcininku, valdęs 50 procentų įmonės akcijų (t. 1, b. l . 22-23). Atsakovas A. P., valdęs likusią 50 procentų akcijų dalį, laikotarpiu nuo 2009-06-02 iki bankroto bylos iškėlimo 2012-04-12 vadovavo įmonei (t. 1, b. l. 22-23, 143-150). Iki 2009-06-02 įmonei vadovavo trečiasis asmuo J. S. (t. 1, b. l. 22-23, 143-150). Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių byloje nekilo.

21Dėl įmonės dalyvio (akcininko) atsakomybės atsiradimo pagrindo ir rūšies

22Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu taikytu solidariosios civilinės atsakomybės institutu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje jau yra susiformavusi nuostata, kad įmonės vadovo ir dalyvio (akcininko) atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra visiškai tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo – CK 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-244/2009, 2012-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-19/2012). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei teisme bei vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 str. 10 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Vadovo veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas, neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-168/2009; 2012-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-19/2012 ). Šie kasacinio teismo išaiškinimai lemia, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo paprastai negali būti solidari. Kaip teisingai nurodė apeliantas, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-12 nutartis c. b. Nr. 2A-524/2013, 2012-09-28 nutartis c. b. Nr. 2A-1388/2012, 2012-03-28 nutartis c. b. Nr. 2A-744/2012, 2014-03-12 nutartis c. b. Nr. 2A-510/2014).

23Vadinasi, nors ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis numato tiek įmonės vadovo, tiek savininko (savininkų) pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, ši pareiga pagal jau paminėtą įmonės vadovo bei savininkų funkcijų esminį skirtingumą, nėra vienoda: kiekvienam iš jų tokia pareiga atsiranda nuo tada, kai jie sužino apie aplinkybes, sąlygojančias šią jų pareigą, t. y. nuo tada, kai jiems tampa žinoma, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte. Be to, tokią pareigą įstatymas nustato atskirai įmonės vadovui ar savininkui (savininkams), taigi bet kuris iš jų gali inicijuoti bankroto bylą. Todėl žala, jeigu ji padaryta dėl savalaikio bankroto neinicijavimo, nėra padaroma bendrais šių asmenų veiksmais: įmonės vadovo atsakomybė turi būti atribota nuo savininko (savininkų) atsakomybės, o dėl pastarųjų atsakomybės vėlgi turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, jų veiksmų teisėtumą, t. y. momentą, kada įmonės dalyvis įgijo pareigą atitinkamam veikimui (bankroto bylos inicijavimui), sąžiningumą.

24Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvardijo faktinių bei teisinių aplinkybių, kurių pagrindu buvo galima nuspręsti, kad žalą bendrovės vadovas ir akcininkas padarė bendrais veiksmais, dėl ko jiems taikytina būtent solidarioji atsakomybė. Vienintelis teismo nurodytas motyvas, kad pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nuostatos numato tiek vadovui, tiek įmonės savininkui (akcininkui), yra nepakankamas solidarios atsakomybės institutui taikyti. Ieškovo procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu (garso įrašai, užfiksuoti teismų informacinėje sistemoje LITEKO) nurodyti teiginiai, jog apeliantas, veikdamas kaip įmonės akcininkas, negalėjo nežinoti apie įmonės finansinę padėtį, jos finansinius sunkumus, nevykdomus įsipareigojimus, juolab kad turėjo ir įstatyminę pareigą domėtis įmonės veikla (Akcinių bendrovių įstatymo 14 str.), taip pat nepatvirtina tokio atsakovų veiksmų bendrumo, kuris sąlygotų solidariosios atsakomybės taikymo galimybę.

25Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atskirai neįvertindamas kiekvieno atsakovo atsakomybės apimties, atsižvelgiant į subjektų (vadovo bei akcininko) skirtingas funkcijas, galimai skirtingą kaltės formą, ir ieškinį dėl jų solidarios atsakomybės patenkindamas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CK 6.6 str., 6.279 str. 4 d.), o tai sudaro prielaidas skundžiamą teismo sprendimą pakeisti (CPK 330 str.).

26Dėl įmonės dalyvio atsakomybės sąlygų nustatymo

27Juridinio asmens dalyvio, kaip ir vadovo, atsakomybės institutai įstatyme įtvirtinti kaip bendrojo ribotos juridinio asmens atsakomybės principo išimtys, todėl teismų praktikoje neturi būti taikomi taip plačiai, kad paneigtų ribotos atsakomybės principą. Civilinės atsakomybės taikymas nėra sankcija, todėl ją taikant, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Tiek vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė grindžiama kalte, todėl abiem atvejais turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-130/2011, 2012-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-19/2012, 2014-06-16 nutartis c. b. 3K-3-321/2014). Juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai, juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės kaip kreditoriaus patirta žala, priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės svarbu įvertinti ir jo vaidmenį bei realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-486/2009).

28Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos, kurios dydį nagrinėjamu atveju susiejo su teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiu, dalį už nesikreipimą laiku į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ne tik iš įmonės vadovo, bet ir solidariai iš įmonės dalyvio (apelianto), padarė išvadą, kad apeliantas, nesidomėdamas įmonės valdymu bei jos mokumo situacija, elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, toks neveikimas sąlygojo pareigos laiku inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą pažeidimą bei žalos kreditoriams atsiradimą. Apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neaptarė vienos iš atsakomybės sąlygų – jo kaltės, todėl sprendimas yra nemotyvuotas, atmestinas kaip faktiškai nepagrįstas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad byloje yra įrodyta apelianto civilinės atsakomybės taikymo būtinoji sąlyga – apelianto kaltė, kuriai konstatuoti, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pakako apelianto nepateisinamo neveikimo, nesirūpinimo įmonės finansine padėtimi. Tačiau nors pirmosios instancijos teismas, sprendime aptaręs visas įmonės dalyvio civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, sprendė, kad už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą apeliantui solidariai su įmonės vadovu taikytinas civilinės atsakomybės institutas, teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Ieškinį pareiškus ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, turi būti nustatyta, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės akcininkas (dalyvis) neteisėtai (nesąžiningai) uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ir ar šis uždelsimas sukėlė ieškovo nurodomą žalą. Pažymėtina, kad kreditoriams ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu žala atsiranda ne per se dėl to, kad asmenys, turintys pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, patys nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o dėl to, kad tokiai pareigai atsiradus jie jos laiku neįvykdė ir būtent tai kreditoriams sąlygojo naujų nuostolių atsiradimą ar ankstesnių padidėjimą, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis numato ir įmonės vadovo, ir savininko pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ši pareiga pagal įmonės vadovo ir savininkų funkcijų esminį skirtingumą, kaip pirmiau kolegija nurodė, nėra vienoda: kiekvienam iš jų tokia pareiga atsiranda nuo tada, kai jie sužino apie aplinkybes, sąlygojančias šią jų pareigą. Dar daugiau, nepaisant aplinkybės, kad bet kuris iš jų gali inicijuoti bankroto bylą, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčiusius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausiai kyla būtent įmonės vadovui. Sprendžiant klausimą dėl įmonės akcininko atsakomybės, laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismų praktikoje buvo pasisakyta, kad paprastai akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat ir santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimams jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir, visų pirma, atsakingas už ją yra įmonės vadovas, kuris geriausiai žino įmonės finansinę situaciją.

29Vadinasi, sprendžiant šio specifinio delikto padarymo klausimą, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti momentą, nuo kada apeliantui, kaip įmonės dalyviui, atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos pirmiausiai nevykdant įmonės valdymo organui (atsakovui A. P.), geriausiai žinojusiam įmonės ūkinę bei finansinę situaciją, ir kuria dalimi jo neveikimas lėmė kreditorių nuostolių padidėjimą ar naujų nuostolių jiems padarymą. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo nurodymu, kad įmonės nemokumas atsirado anksčiau, nei bankroto bylos iškėlimo dieną, išsamiau tokios pareigos atsiradimo nei vienam iš atsakovų neanalizuodamas, tačiau vien to, vertinant minėtos pareigos galimą pažeidimą, aiškiai nepakanka. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuo įmonės faktinio nemokumo momento akcininkų (įmonės dalyvių) bei kreditorių interesai paprastai išsiskiria (nesutampa), tačiau jos vadovo (valdymo organo) bendrąją pareigą veikti įmonės interesais pakeičia pareiga prioritetiškai ginti kreditorių interesus, kad, įmonei esant nemokiai, būtų maksimaliai apsaugotos kreditorių teisės gauti maksimalų reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-453/2014). Todėl tokia pareiga kasdienei įmonės veiklai vadovaujančiam, įmonės dokumentais disponuojančiam jos vadovui paprastai atsiranda anksčiau. Nagrinėjamos bylos atveju kilus suinteresuotų asmenų ginčui dėl momento, nuo kada ieškovo įmonė tapo nemokia ir kada apeliantas jau privalėjo pradėti bankroto procedūrą, kaip ir sprendžiant dėl jo neveikimo padarinių (ieškinyje reikalaujama žalos atlyginimo dėl to, kad laiku neinicijuotas bankrotas), turėtų būti tikėtinai nustatyta, ne tik kada įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, kada įmonė jau nebeatsiskaitinėjo su savo kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų, nebeteikė paslaugų, nemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio, bet ir kada apie tokią būseną bei jos vadovo pasyvumą, neinicijuojant bankroto, tapo žinoma (ar turėjo būti žinoma) apeliantui. Šią aplinkybę pagrindžiančių objektyvių duomenų byloje nėra, nors ieškovas, siekiantis įrodyti apelianto veiksmų neteisėtumą (nesąžiningumą), turėjo procesinę pareigą įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-335/2009). Bankrutuojanti įmonė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis ir jas gindama jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Ir nors šiuo konkrečiu atveju įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų nerengimas ir jų neteikimas Juridinių asmenų registrui ar aplaidus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas, už ką įmonės vadovui A. P. buvo taikyta ir baudžiamoji atsakomybė, apsunkina minėtų faktinių aplinkybių įrodinėjimo procesą, visiškai neįmanomu jo nepadaro. Bankrutuojančios įmonės administratoriui žinomi įmonės kreditoriai, jų reikalavimų atsiradimo pagrindas, dydžiai, jų atsiradimo momentas (kada suėjo skolų vykdymo terminai), taigi galima buvo įrodinėti ir tokiais įrodymais, kaip skolos dokumentai, sutartys, jų vykdymo aplinkybės, liudytojų paaiškinimai, neapsiribojant vien teiginiais, kad įmonės dokumentai administratoriui neperduoti.

30Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, kad jau 2009 metais, remiantis balanso už 2008 metus duomenimis, formaliai buvo galima spręsti apie įmonės finansinės situacijos sudėtingumą, t. y. mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (210 087 Lt) buvo beveik lygūs įmonės turtui (265 057 Lt), kurį sudarė per vienerius metus gautinos sumos. Kita vertus, konstatuoti įmonės dalyvio nesąžiningus ir todėl kaltus veiksmus bei teigti, kad vien šie įmonės finansiniai rodikliai neabejotinai sąlygojo akcininko pareigą atitinkamai reaguoti į įmonės nemokumo atsiradimą, nėra pagrindo, nes teismų praktikoje vyrauja ir tokia nuostata, kad bankroto byla paprastai keliama bendrovei ne vien pagal formalų jos atitikimą ĮBĮ nustatytiems nemokumo kriterijams, bet kartu nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją. Iš byloje esančių duomenų bei apelianto paaiškinimų teismo posėdžio metu (posėdžio garso įrašai yra užfiksuoti teismų informacinėje sistemoje LITEKO) nustatyta, kad apeliantas (įmonės dalyvis), valdęs 50 procentų įmonės akcijų, iš įmonės tiesioginės veiklos pasitraukė 2009 metų pabaigoje. Kauno apylinkės teismo 2013-05-07 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1590-408/2013 konstatuota aplinkybė, kad įmonė veiklą sustabdė tik nuo 2011 metų vasaros. Tokios faktinės aplinkybės suteikia pagrindą vertinti, kad apeliantui, nebedalyvavusiam nuo 2009 metų pabaigos kasdienėje įmonės veikloje, nebuvo žinoma apie įmonės sunkią finansinę padėtį ir būtinybę kelti įmonei bankroto bylą, juo labiau kad paprastai įmonės akcininkas valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų neatlieka. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teismo posėdyje teikti ir kitais įrodymais nepaneigti paaiškinimai, kad įmonės vadovas nebendradarbiavo, nekomunikavo su apeliantu, šiam pasitraukus iš tiesioginės įmonės veiklos (iki to laiko, pasak apelianto, jis dirbo projektų vadovu), kad jam buvo sunku surasti įmonės vadovą (akcininką), siekiant parduoti atsakovo žadėtas nupirkti akcijas, leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad apelianto galimybės įvertinti tikrąją įmonės finansinę situaciją ir įvykdyti jam numatytą įstatyminę pareigą buvo apribotos ir sąlygotos atsakovo veiksmų. Tokią kolegijos išvadą iš dalies patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, kad buvęs įmonės vadovas (atsakovas A. P.) po bankroto bylos iškėlimo nėra perdavęs įmonės bankroto administratoriui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų bei turto, nedalyvavo šios civilinės bylos nagrinėjime, nuo 2010-09-13 išvykęs gyventi į Jungtinę Karalystę (t. 1, b. l. 171).

31Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo bei pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ABĮ nuostatos numato akcininkui pareigą domėtis įmonės veikla, jos mokumu, finansine padėtimi, reikalaujant iš vadovo pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus ir pan. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, esant pirmiau nurodytam įmonės vadovo elgesiui, deklaruojant jo gyvenamąją vietą užsienio valstybėje, vien akcininko pasyvumo, nepasinaudojus įstatymo suteiktomis teisėmis, fakto konstatavimo nepakanka jo civilinės atsakomybės už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymą taikymui. Teismų praktikoje ne kartą buvo pasisakyta ir dėl to, kad įmonės dalyvio veiksmų neteisėtumas ir kaltė konstatuojami tik nustačius akivaizdų piktnaudžiavimą ribota atsakomybe, nesąžiningą įmonės ar kreditorių atžvilgiu akcininko elgesį, o būtent tokiai išvadai susiformuoti duomenų byloje nėra. Ir nors juridinio asmens dalyvio pasyvumas taip pat kai kuriais atvejais gali padaryti tiek įmonei, tiek jos kreditoriams žalos, tačiau, kaip minėta, ieškovas privalo pagrįsti aplinkybes, jog šiuo atveju būtent nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sukėlė / padidino tam tikros konkrečios apimties žalą, t. y. egzistavo priežastinis ryšys tarp apelianto neveikimo ir kreditoriams kilusios žalos (CPK 12 str., 178 str.). Šiame kontekste aktualu tai, kad net ir konstatavus apelianto (įmonės dalyvio) kokių nors veiksmų nesąžiningumą bendrąja prasme, tai per se dar nelemia jo atsakomybės, nes ji gali kilti tik tuo atveju, jei šie veiksmai yra priežastiniame ryšyje su juridinio asmens negalėjimu įvykdyti savo prievoles. Tuo tarpu iš procesinių dokumentų (ieškinio, atsiliepimo į apeliacinį skundą) matyti, kad ieškovas, prašydamas taikyti apelianto atžvilgiu solidarią su antruoju atsakovu civilinę atsakomybę ir priteisti žalą, remiasi tik bendro pobūdžio pareigos būti aktyviam, domėtis įmonės veikla, jos mokumu, finansinės situacija, bei įstatyminės pareigos – laiku inicijuoti bankroto bylą, pažeidimu, nedetalizuodamas priežastinio ryšio tarp apelianto neveikimo (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) ir kilusios žalos. Taigi ieškovas neįrodė, kad būtent apelianto, kaip įmonės dalyvio, pasyvus elgesys, jo nesidomėjimas įmonės veikla bei jo nesikreipimas (neidentifikuotu momentu) į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo apsunkino įmonės kreditorių padėtį, sumažino / eliminavo jų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. padarė jiems žalos. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino, kad teisinis reguliavimas suponuoja priežastinio ryšio nustatymą ir tuomet, kai asmens elgesys gali būti ne vienintelė, bet pakankama priežastis žalai atsirasti, tačiau šiuo konkrečiu atveju byloje esantys duomenys tokiam nustatymui pagrindo nesudarė.

32Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė ydingą ir įrodymais nepagrįstą išvadą dėl apelianto solidariosios civilinės atsakomybės. Ieškovas nepagrindė apelianto civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio) egzistavimo. Tai konstatavus, dėl kitų skundo argumentų (priteistos iš apelianto žalos dydžio nepagrįstumo), kaip teisiškai neaktualių, nepasisakytina, nes žala atlyginama tik tuo atveju, jeigu ji yra neteisėtų veiksmų (neveikimo) pasekmė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, o A. N. pareikštas ieškinys atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

33Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

34Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Patenkinus apelianto apeliacinį skundą ir ieškinį jo atžvilgiu atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato atstovavimą pirmosios instancijos teisme – 1 051,32 Eur (3 630 Lt) priteistinos iš atsakovo A. P., kurio atžvilgiu ieškinys patenkintas visiškai 57 262,51 Eur (197 716 Lt) sumai (CPK 93 str. 1 d., 5 d.). Žyminis mokestis – 1 435 Eur (4 954 Lt) nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas, valstybei priteistinas iš atsakovo A. P. (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d.).

35Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

36Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti.

37Ieškinį atsakovo A. N., a.k. ( - ), atžvilgiu atmesti.

38Sprendimą patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje atsakovo A. P., a.k. ( - ), atžvilgiu palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl priteistinos žalos ir bylinėjimosi išlaidų, ją išdėstant taip:

39Priteisti iš A. P., a.k. ( - ), 57 262 (penkiasdešimt septynis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt du) eurus 51 euro centą žalai atlyginti, 1 051 (vieną tūkstantį penkiasdešimt vieną) eurą, 32 euro centus bylinėjimosi išlaidų ieškovui bankrutavusiajai uždarajai akcinei bendrovei „Kornedeta“ (į. k. 126164050).

40Priteisti iš A. P., a.k. ( - ), 1 435 (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt penkis) eurus žyminio mokesčio valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BUAB „Kornedeta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2014-06-12 sprendimu (t. 2, b. l. 59-63) ieškinį... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8. Atsakovas A. N. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 65-70) prašo panaikinti... 9. 1. Teismas neteisingai nurodė, kad sprendžiant juridinio asmens dalyvio... 10. 2. Teismas neįvertino teiktų paaiškinimų, kad atsakovui A. P. perėmus... 11. 3. Teismas visiškai nevertino prašomos priteisti 197 715,99 Lt žalos dydžio... 12. 4. Teismas neįvertino, kad nors įmonės vadovo ir savininko civilinės... 13. Ieškovas BUAB „Kornedeta“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l.... 14. 1. Pirmosios instancijos teismas sprendime labai aiškiai nurodė kuo... 15. 2. Apeliantas, būdamas net 50 procentų įmonės akcijų savininkas,... 16. 3. Teismas sprendime aiškiai nurodė ir kuo grindžia priteistinos žalos... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 18. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 19. Pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo... 20. Iš bylos duomenų nustatyta, kad į teismą dėl UAB „Kornedeta“ bankroto... 21. Dėl įmonės dalyvio (akcininko) atsakomybės atsiradimo pagrindo ir rūšies... 22. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu taikytu... 23. Vadinasi, nors ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis numato tiek įmonės vadovo, tiek... 24. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas... 25. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, atskirai... 26. Dėl įmonės dalyvio atsakomybės sąlygų nustatymo... 27. Juridinio asmens dalyvio, kaip ir vadovo, atsakomybės institutai įstatyme... 28. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos, kurios dydį nagrinėjamu... 29. Vadinasi, sprendžiant šio specifinio delikto padarymo klausimą,... 30. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, kad jau... 31. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo bei pirmosios instancijos teismo... 32. Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios... 33. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 34. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo... 35. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 36. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti.... 37. Ieškinį atsakovo A. N., a.k. ( - ), atžvilgiu atmesti.... 38. Sprendimą patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje atsakovo A. P., a.k. ( -... 39. Priteisti iš A. P., a.k. ( - ), 57 262 (penkiasdešimt septynis tūkstančius... 40. Priteisti iš A. P., a.k. ( - ), 1 435 (vieną tūkstantį keturis šimtus...