Byla A-895-552/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

2rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, neišmokėtą 3 801,07 Eur (13 124,35 Lt) darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. vasario 26 d., ir priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo prašymo teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Pareiškėjas paaiškino, kad Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį, Generalinės prokuratūros ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti. 2011 m. gruodžio 21 d. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu kai kurių prokurorų algos koeficientai nuo 2012 m. gegužės 1 d. buvo padidinti. Pareiškėjas darė išvadą, kad, vertinant procentais, prokurorams pareiginės algos koeficientai sumažinti skirtingu mastu, o tai prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas pabrėžė, kad prokurorų atlyginimų mažinimas nesilaikant proporcingumo principo traktuotinas kaip kėsinimasis į prokuroro ir prokuratūros nepriklausomumą. Pareiškėjas darė išvadą, kad jo darbo užmokestis sumažintas neteisėtai, pažeista teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, sumažinus pareiginės algos koeficientą, pažeistas konstitucinis prokurorų nepriklausomumo principas, todėl atsakovas privalo jam išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio) ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (2012 m. gruodžio 31 d.) buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti, taikant pareiginės algos dydžio koeficientą, nustatytą Įstatymo priedėlio redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 dienos.

6Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nusprendus pareiškėjo skundą tenkinti, prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

7Atsakovai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t. y. Įstatymu. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nepripažino, jog Įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, 2009 m. liepos 17 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl darė išvadą, kad Generalinės prokuratūros veiksmai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą yra teisėti bei nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Atsakovų manymu, pagal Darbo kodekso 301 straipsnio nuostatas pareiškėjo reikalavimams taikytinas 3 metų senaties terminas, todėl A. L. nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 dienos.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui; įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

11Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, atsižvelgė į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams) ir darė išvadą, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016.

12Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 dieną. Teismas nurodė, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir prokurorams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus.

13III.

14Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, neišmokėtą 3 801,07 Eur (13 124,35 Lt) darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. vasario 26 d., ir priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo prašymo teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad į teismą kreipėsi 2014 m. sausio 8 d., kai jokių Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl neteisėto darbo užmokesčio prokurorams sumažinimo nebuvo. Pareiškėjo manymu, teismų praktika, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra ydinga, nes ateityje Generalinė prokuratūra turės teisinį pagrindą asmenims, kurie kreipėsi į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., neišmokėti šios nepriemokos ir pagal Grąžinimo įstatymą. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo tenkinti jo prašymą ir įpareigoti Generalinę prokuratūrą pagal įstatymo leidėjo nustatytą tvarką ir terminus kompensuoti pareiškėjui susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl Darbo kodekse reglamentuotos atsiskaitymo su atleidžiamu prokuroru tvarkos.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV.

18Visų pirma pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

19Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (prokurorui) laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. vasario 26 d. taikant teisinį reguliavimą, vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

20Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog ginčo laikotarpiu, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, pareiškėjui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, t. y. dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjo darbo užmokesčio nepriemoka. Atitinkamai pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė jam priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, nustatė prokurorų dėl neproporcingai sumažintų pareiginės algos koeficientų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą, o jo patirti praradimai kompensuotini remiantis minėtu kompensavimo mechanizmu.

21Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijai. Atsakovai apeliacinių skundų nepateikė. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamas ginčas, be kita ko, dėl klausimo, kokia tvarka jam turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo (dėl ginčo laikotarpiu sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų) patirti praradimai.

22Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

23Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

24Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

25Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, kuria pagrįstai vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, taip pat remtis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1773-552/2016, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-575/2017). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

26Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su praradimų kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

27Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), nepriklausomai nuo to, ar jų tarnybos santykiai tebesitęsia.

28Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1634-575/2017 ir kt.).

29Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

30Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas tam tikrais atvejais kompensuojama tik dalis neišmokėto darbo užmokesčio, minėtų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti pareiškėjui visą jo prašomą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Todėl, taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog pagal Grąžinimo įstatymą darbo užmokesčio nepriemoka nebus jam kompensuota visa apimtimi, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad jam teismo sprendimu turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams.

31Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 118 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį ir kitus šioje nutartyje išdėstytus motyvus, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto kompensavimo mechanizmo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Šiame kontekste akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo nustatytas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai pareiškėjo nurodytais aspektais (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-575/2017 ir kt.).

32Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl Darbo kodekse reglamentuotos atsiskaitymo su atleidžiamu prokuroru tvarkos, pabrėžtina, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 1dalyje numatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Kadangi Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 5 ir 6 dalyse tokios situacijos yra aptartos, numatant, kad asmenys, nebedirbantys tose institucijose, kurios mokėjo sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą), turi kreiptis į tas institucijas ir jiems šiame įstatyme nustatytais terminais ir tvarka, kaip ir tebedirbantiems institucijose asmenims, išmokama grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Taigi nagrinėjamai situacijai taikytinas specialus įstatymas, o ne bendroji Darbo kodekso norma. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

33Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje, be kita ko, buvo įtraukta ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra Generalinė prokuratūra, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje Generalinė prokuratūra taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Taigi į bylą yra įtrauktas ir tinkamas atsakovas, jis savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturi reikšmės.

34Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

36Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

37Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos... 6. Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė,... 7. Atsakovai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra,... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu... 10. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog Generalinė prokuratūra,... 11. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d.... 12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d.... 13. III.... 14. Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo... 15. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad į teismą kreipėsi 2014 m. sausio 8 d.,... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV.... 18. Visų pirma pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama... 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (prokurorui) laikotarpiu... 20. Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog ginčo laikotarpiu,... 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu pirmosios... 22. Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014... 23. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 24. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 25. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 26. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 27. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 28. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 29. Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja... 30. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog... 31. Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, jog... 32. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju... 33. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad nors atsakovu nagrinėjamoje... 34. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 36. Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.... 37. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti... 38. Nutartis neskundžiama....