Byla A-2450-575/2016

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S., M. K., V. Z., G. J., E. V., A. B., G. R., O. O. ir Ž. B. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai A. S., M. K., V. Z., G. J., E. V., A. B., G. R., O. O. ir Ž. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais (b. l. 1–7, 35–39), prašydami priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT), ir FNTT dėl pripažintų Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) nuostatų taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2009 m. jiems, vadovaujantis pakeistomis Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo nuostatomis, buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties valstybės tarnautojams pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti neteisėtai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad Konstitucijai prieštaravo Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo nuostatos. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjams darbo užmokestis buvo perskaičiuotas ir mokamas sumažintas neteisėtai, taip pažeidžiant jų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl pareiškėjams neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi taikant Konstitucijai prieštaravusias įstatymų nuostatas, privalo būti išmokėta.

5Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas FNTT atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (b. l. 17–18, 83–84) nurodė, kad pareiškėjų prašomas priteisti darbo užmokesčio nepriemokas numatoma kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Taigi, FNTT klausimą dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo turės teisę spręsti tik tada, kai bus priimtas įstatymas, reglamentuojantis šių nepriemokų kompensavimo mechanizmą. Be to, FNTT akcentavo, kad negavusi asignavimų tokių kompensacijų išmokėjimui, neturi realių galimybių tai padaryti.

6II.

7Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu (b. l. 158–162) pareiškėjų skundus atmetė.

8Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjams 2009–2013 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Ginčo laikotarpiu darbo užmokestis pareiškėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis inter alia 2009 m. balandžio 23 d. nustatytais Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede įtvirtintais valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientais ir 2009 m. liepos 17 d. priimtos Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio redakcijos nustatytais priedų už kvalifikacinę klasę dydžiais, kurie vėliau Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu (leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d.) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtais įstatymais valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo skirtingas mastas, vertinant procentais, priklausė ne tik nuo pareigybių kategorijų vietos jų sistemoje, bet ir nuo valstybės tarnautojų turimos kvalifikacijos: kuo aukštesnė pareigybės kategorija ir valstybės tarnautojo kvalifikacija, tuo didesnis valstybės tarnautojo atlyginimo mažinimo mastas. Pareiginės algos koeficientų mažinimo ir priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo priemonių taikymas lėmė labai skirtingą valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, vertinant procentais (neatsižvelgiant į bazinio dydžio pokyčius): žemesnių pareigybių kategorijų (1–10 kategorijų) žemiausios kvalifikacijos ar mažiausiai patirties turintiems (neturintiems kvalifikacinės klasės) valstybės tarnautojams atlyginimai dėl šių priemonių nesumažinti, o aukštesnių pareigybių kategorijų (11–20 kategorijų) ir (ar) aukštesnės kvalifikacijos ar daugiau patirties turintiems valstybės tarnautojams (inter alia 1–10 pareigybių kategorijų, turintiems kvalifikacinę klasę) atlyginimai dėl abiejų minėtų priemonių sumažinti iki 29,73 proc. (20 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta pirma kvalifikacinė klasė) (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Teismas kartu akcentavo, jog Konstitucinis Teismas taip pat nurodė savo jurisprudencijoje ne kartą minėtą taisyklę, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos. Pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai sumažinami neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodinamas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai sumažinami atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan. Tokiais atvejais ne tik paneigiami konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypstama nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

9Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, jog iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Tai iš esmės reiškia, kad pagal šį Konstitucinio Teismo nutarimą įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas). Šiuo įstatymu įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus. Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama kaip skirtumas tarp asmens darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas įstatymų nuostatas, ir dalies darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto pagal iki šių įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Ši dalis apskaičiuojama remiantis įstatyme nustatytu koeficientu, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 m. mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 m. mėnesius – 0,955. Šiame straipsnyje taip pat išdėstyta taip apskaičiuotos nepriemokos išmokėjimo tvarka ir terminai – 5 proc. 2016 m., 20 proc. 2017 m., 25 proc. 2018 m., 25 proc. 2019 m. ir 25 proc. 2020 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuo yra reglamentuotas Grąžinimo įstatymo įgyvendinimas. Taigi, teismas pažymėjo, kad šiais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas sprendžiamoje byloje prašomos priteisti darbo užmokesčio dalies išmokėjimas. Be to, pagal Grąžinimo įstatymo 1 straipsnį, yra numatoma grąžinti darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą nuo Konstitucijai prieštaravusių įstatymų nuostatų įsigaliojimo (2009 m. gegužės 1 d.), o neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą sprendžiantis teismas yra ribojamas įstatymuose nustatytų terminų.

10Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis taikant minėtas Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir dėl to dalis darbo užmokesčio pareiškėjams buvo neišmokėta neteisėtai. Atitinkamai atsakovo FNTT pateiktose pažymose dėl Konstitucijai prieštaravusių nuostatų taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis apskaičiuota kaip skirtumas tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios galiojo iki Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų įstatymų nuostatų priėmimo. Tačiau iš aptartų Grąžinimo įstatymo nuostatų matyti, kad pagal šį įstatymą numatoma grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį, apskaičiuotą kitu būdu, pagal šiame įstatyme nurodytą formulę, todėl FNTT nurodyta ir pareiškėjų prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis skiriasi nuo numatytos individualiai išmokėti pagal Grąžinimo įstatymą. Vertindamas šio skirtumo priteisimo klausimą, teismas pabrėžė, kad šiuo aspektu yra reikšmingas minėtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, jog įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Teismo vertinimu, aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija reiškia, kad įstatymų leidėjo sprendimas ginčo laikotarpiu pareiškėjams nustatyti mažesnį mokėtiną darbo užmokestį Konstitucijai savaime neprieštaravo – įstatymų prieštaravimas Konstitucijai iš esmės pasireiškė tuo, kad tai atlikdamas įstatymų leidėjas atskiriems tarnautojams pasirinko nustatyti neproporcingai mažesnį darbo užmokestį. Atitinkamai, kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai darbo užmokestis valstybės tarnautojams galėjo būti mažinamas, šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjams priteisti skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki minėtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad apskaičiuojant grąžintiną darbo užmokesčio ir kitų susijusių išmokų dalį, pagal Grąžinimo įstatymą, nėra atsižvelgiama į nesusijusius veiksnius, dėl kurių galėtų būti pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Toks reguliavimas yra suderinamas su aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai. Šiuo aspektu teismas kartu pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu pripažino, jog Konstitucijai neprieštaravo įstatymas, kuriuo Lietuvos Respublikos Seimas pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį būtų kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kt.) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Be kita ko, Konstitucinis Teismas paminėjo, kad 2015 m. birželio 30 d. priimtu Grąžinimo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas (Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas).

11Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Tuo tarpu būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Be to, Grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas šiuo metu nėra suėjęs, todėl teismas neturi pagrindo jį priteisti pareiškėjams. Tačiau tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjai galės ginti savo teises kreipiantis į teismą. Taigi, atsižvelgęs į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą, teismas pareiškėjų skundus atmetė.

12III.

13Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 171–177), kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams; 3) atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.

14Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu, kadangi Grąžinimo įstatymas taikomas ribotam asmenų ratui, t. y. įstatymų leidėjas iš valstybės tarnautojų išskiria tuos, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją (ir tai žyminčią kvalifikacinę klasę arba kategoriją bei atitinkamą teisę į didesnį darbo užmokestį), taip pat tarnautojus, kurių pareiginės algos kategorija yra 11–20 (t. y. einančius aukštesnes pareigas ir atitinkamai turinčius teisę į didesnį darbo užmokestį) ir konstatuoja, kad šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio (Grąžinimo įstatymo 2 str. 3 d.) ir papildomai mažinamas lyginant su likusiais tarnautojais (Grąžinimo įstatymo preambulės 4 pastraipa) atitinkamai 2 proc. arba 4,5 proc. Atitinkamai, mažinant darbo užmokestį pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20, yra iškreipiama darbo užmokesčio proporcija tarp 10 ir 11 kategorijų, nes 11 kategorijos pareiginė alga priartėja prie 10 kategorijos pareiginės algos dydžio, tokiu būdu paneigiamas teisingo atlyginimo už darbą principas, kadangi aukštesnės kategorijos pareigybė siejama su didesne tarnautojo atsakomybe, funkcijų apimtimi. Pareiškėjo teigimu, tokiu reguliavimu yra nepaisoma Konstitucinio Teismo įtvirtintų nediskriminavimo ir proporcingumo principų, pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, teisė į teisingą darbo užmokestį. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime kaip vieną iš argumentų, dėl kurių darbo užmokesčio sumažinimas prieštarauja Konstitucijai, yra nurodęs tai, kad pakeičiama darbo užmokesčio proporcija tarp kvalifikuoto ir mažesnę kvalifikaciją turinčio tarnautojo, pakeičiama proporcija tarp aukštesnes (atsakingesnes) pareigas einančio tarnautojo ir žemesnes (mažiau atsakingas) pareigas einančio tarnautojo. Be to, Grąžinimo įstatymu sprendžiamas ne dėl neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo valstybės tarnautojų patirtų nuostolių kompensavimo klausimas, o tai, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 m. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos Seimas, 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą, priėmė sprendimą dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas jau praėjusiu laikotarpiu, t. y. pažeidė vieną pagrindinių teisės principų – įstatymo negaliojimo atgal principą (lot. lex retro non agit). Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju Konstitucijai prieštaraujantys įstatymai buvo taikomi 2009–2013 m., o Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2013 m. liepos 1 d., paskelbtas „Valstybės žiniose“ (įsigaliojo) 2013 m. spalio 1 d., taigi nuo konstatavimo, kad darbo užmokestis sumažintas prieštaraujant Konstitucijai, praėjo jau 2 metai, nuo paties pažeidimo (sumos neišmokėjimo) praėjo jau daugiau kaip 6 metai, tačiau, remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, asmenų patirtų praradimų kompensavimas ištęsiamas dar 5 metams. Tuo tarpu Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis nustato, jog delspinigiai nuo grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį iki 2020 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojami. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigia, kad Grąžinimo įstatymas efektyviai neapgina pažeistų pareiškėjo teisių, kadangi kompensuojama suma ne tik sumažinama, bet ir nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžia, kad valstybė negali naudotis savo išimtine įstatymų leidybos teise ir sau nustatyti išskirtines žalos atlyginimo sąlygas. Be to, pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išnagrinėjo administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo iš esmės. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, teismas, atmesdamas skundą, iš esmės užkirto kelią pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.

15Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas FNTT atsiliepime į pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą (b. l. 181–183) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl atsisakymo priteisti prašomą neišmokėto darbo užmokesčio dalį palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą dėl šios dalies atmesti, o pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą spręsti teismo nuožiūra.

16FNTT nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypdamas nuo jo nuostatų. Grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas šiuo metu nėra suėjęs, todėl teismas neturi pagrindo jį priteisti. FNTT manymu, nagrinėjamu atveju negali būti kitos pozicijos dėl įstatymų bei kitų teisės aktų normų taikymo, kol jie nėra pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Tuo tarpu FNTT, vykdydama įstatyme jai nustatytus uždavinius bei atlikdama pavestas funkcijas, pagal kompetenciją privalo vadovautis visais galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais, taip pat ir Grąžinimo įstatymu.

17Teisėjų kolegija konstatuoja:

18IV.

19Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai (statutiniai valstybės tarnautojai) kreipėsi į teismą, reikalaudami priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę 2009–2013 m. taikant įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai.

20ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

21Visų pirma, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jiems visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir pareiškėjų prašymus atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Tuo tarpu Grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas šiuo metu nėra suėjęs, todėl teismas neturi pagrindo jį priteisti pareiškėjams. Tačiau pareiškėjas A. S. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų pareiškėjo teisių ir, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu kiti pareiškėjai ir atsakovai apeliacinių skundų nepateikė. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčas, be kita ko, kilo dėl klausimo, kokia tvarka pareiškėjams turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

22Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

23Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

24Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

25Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ir jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

26Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

27Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 1 bei 2 punktų nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo ir 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis (dėl valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę).

28Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – FNTT) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016 ir kt.). Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

29Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be kita ko, kėlė abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai, teigdamas, kad minėtas mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami, jų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Atitinkamai apeliaciniame skunde pareiškėjas inter alia prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjo išdėstytų teiginių, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

30Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje, be kita ko, buvo įtraukta ir Lietuvos valstybė, atstovaujama FNTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra FNTT, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama FNTT, į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta nepagrįstai. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje FNTT taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Taigi į bylą yra įtrauktas ir tinkamas atsakovas, jis savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės neturi reikšmės.

31Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

32Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

33Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

34Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

35Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai A. S., M. K., V. Z., G. J., E. V., A. B., G. R., O. O. ir Ž. B.... 5. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas FNTT atsiliepimuose į... 6. II.... 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu... 8. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjams 2009–2013 m.... 9. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 10. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad... 11. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų... 12. III.... 13. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 171–177), kuriame... 14. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas... 15. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas FNTT atsiliepime į... 16. FNTT nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog... 17. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 18. IV.... 19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai (statutiniai valstybės tarnautojai)... 20. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 21. Visų pirma, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl... 22. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 23. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 24. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 25. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 26. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 27. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 28. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be kita ko, kėlė abejones dėl Grąžinimo... 30. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors atsakovu nagrinėjamoje byloje,... 31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 32. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 33. Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.... 34. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą... 35. Nutartis neskundžiama....