Byla A-1133-552/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Ž. G., A. G., A. I., S. B., Ž. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

2I.

3Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: Ž. G. už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 982,34 Eur; A. G. už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 429,21 Eur; A. I. už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 784,37 Eur; S. B. už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2 019,51 Eur, Ž. Š. už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 426,61 Eur.

4Pareiškėjai paaiškino, kad Ž. G., A. G. yra Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorai, A. I., Ž. Š., S. B. – Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorai. Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. balandžio 23 d. Nr. XI-224 redakcija), kurio 1 straipsniu, įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d., sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai; kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu mažinami nebuvo. Ir Generalinės prokuratūros, ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 dieną. Pareiškėjai nurodė, kad pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 1 straipsnį prokurorams pareiginės algos koeficientai mažinti skirtingu mastu, vertinant procentais. Pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki šiol sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, t. y. neteisėtos, todėl negali būti taikomos nuo minėto nutarimo paskelbimo dienos. Pareiškėjai darė išvadą, kad tai sudaro pagrindą teigti, jog jais pareiginės algos koeficientai neteisėtai sumažinti ir pareiškėjams.

5Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

6Atsakovai paaiškino, kad 2015 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo projektas, kuris taikomas asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis tame tarpe ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III ir IV skirsnio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 31 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. Atsakovai darė išvadą, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovai atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime Nr. KT17-N6/2014 pažymėjo, jog iki šio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir Darbo kodekso 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsakovų manymu, pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Atsakovų tvirtinimu, Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą yra teisėti. Teismui nusprendus tenkinti skundą, atsakovai prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjų Ž. G., A. G., A. I., S. B., Ž. Š. skundą tenkino ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Ž. G. 982,34 Eur, A. G. 429,20 Eur, A. I. 784,37 Eur, S. B. 2 019,51 Eur, Ž. Š. 1 426,61 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismo sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

9Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 49 straipsniu (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1785 redakcija), Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1520 redakcija) 3 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjai nekelia ginčo dėl darbo užmokesčio dalies sumažėjimo, kuri susidarė dėl sumažinto pareiginės algos bazinio dydžio. Teismas rėmėsi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo III skirsniu (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-789 redakcija, galiojusi iki 2009 m. gegužės 1 d.), reglamentuojančiu prokurorų pareigines algas, pažymėjo, kad Seimo 2009 m. balandžio 23 d. priimtu Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-224, kuris įsigaliojo 2009 m. gegužės 1 d., apygardų ir apylinkių prokuratūrų prokurorų pareiginės algos koeficientai, priešingai nei Generalinės prokuratūros prokurorų, nebuvo pakeisti.

10Teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361 pakeistas kitų rajonų (miestų) apylinkių prokuratūros prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis, kuris laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., sudarė 7,76, o vyriausiojo prokuroro – 9,03. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas galioja nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. 2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-980 šio įstatymo galiojimas pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d., 2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1726 šio įstatymo galiojimas dar kartą pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 dienos.

112011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1840 buvo pakeistas įstatymo, kuriuo nustatyti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo terminas ir jo terminas nustatytas iki 2012 m. balandžio 30 dienos. 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1834, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2012 m. gegužės 1 d. ir galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., be kita ko, nustatytas apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūros prokuroro pareiginės algos koeficiento dydis, sudarantis 9,03, vyriausiojo prokuroro – 9,72, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo – 9,54. 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-111 šio įstatymo galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

12Teismas nurodė, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 23 d., 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta vėl taikyti šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytus nesumažintus, t. y. iki 2009 m. balandžio 30 d. galiojusius, prokurorų pareiginės algos koeficientus, tačiau šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo laikas 2010 m. birželio 30 d. ir 2011 m. lapkričio 22 d. priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 straipsniais buvo atidėtas.

132012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-109 nukėlė 2011 m. gruodžio 21 d. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-1839 įsigaliojimo datą iki 2014 m. sausio 1 dienos.

14Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. Nr. VIII-1904 redakcija) pareiškėjų Ž. G., A. G., A. I., Ž. Š. pareiginės algos koeficientas iki sumažinimo buvo 8,0, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. buvo sumažintas iki 7,76, o nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams buvo taikytas 9,03 koeficientas (iki mažinimo šių pareigų koeficientas buvo 8,0). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymą (2012 m. gruodžio 20 d. Nr. XII-109 redakcija) nuo 2014 m. sausio 1 d., pareiškėjų pareiginės algos koeficientas padidintas iki 9,5.

15Teismas nustatė, kad pareiškėjui S. B. iki mažinimo buvo taikytas 8,0 pareiginės algos koeficientas, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. birželio 9 d. sumažintas iki 7,76, nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., kai ėjo Akmenės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas, pritaikytas 8,88 pareiginės algos koeficientas, nuo 2012 m. gegužės 1 d. – 9,72, nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. – 2013 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėjas buvo perkeltas į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas, taikytas 9,54 pareiginės algos koeficientas.

16Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 4 dalimis ir nesutiko su atsakovų pozicija, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Teismas vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir darė išvadą, kad, esant pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų pažeidimui, pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir tokia jų pažeista teisė turi būti ginama teismo. Pareiškėjų teisė kreiptis į teismą užtikrinta teisės aktuose, todėl negali būti ribojama laukiant, kol įstatymų leidėjas numatys darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo mechanizmą.

17Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnio nuostatas, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, jiems nepagrįstai sumažinus atlyginimą. Teismo vertinimu, ši aplinkybė leidžia teismui priimti pareiškėjams palankų sprendimą, nes jie, manydami, kad jų teisės yra pažeistos, į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdami, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinantis kompensavimo mechanizmą. Teismas nurodė, kad priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjams, kurie nebūtų tikri, kada jų pažeistos teisės bus atkurtos.

18Teismas nurodė, kad, Konstituciniam Teismui 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažinus, jog Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1935; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916) III skirsnis, tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjų reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios taikant sumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, yra pagrįstas. Tokiu atveju pareiškėjams priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius prokurorų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d. ir tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio.

19Teismas nurodė, kad pareiškėjų teisių pažeidimas pripažintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Kai Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, teismas vertino kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, todėl teismas darė išvadą, jog atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 str. 5 d., Civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.), todėl pareiškėjų skundo reikalavimus tenkino visa apimtimi.

20Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir laikė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimai mokėti sumažintą darbo užmokestį nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų teisėti reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negali būti ribojami trejų metų terminu.

21Nors pareiškėjams darbo užmokestį mokėjo Generalinė prokuratūra, tačiau antikonstucinėmis pripažintas teisės aktų nuostatas priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju kyla Lietuvos valstybės atsakomybė. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 2 punktu ir darė išvadą, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

22Kadangi patikslintuose skunduose pareiškėjai nereiškė reikalavimų dėl Generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 17.2-17294, 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 17.2-17302, 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 17.2-17396, 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 17.2-17390, 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 17.2-17439, teismas dėl jų teisėtumo nepasisakė.

23Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad šio teismo sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 m. valstybės biudžete, todėl teismo sprendimo įvykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams.

24III.

25Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

26Atsakovai pabrėžia, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu, todėl Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, Generalinės prokuratūros veiksmai perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą buvo teisėti. Atsakovai vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsakovų manymu, praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovai pažymi, kad nuo Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsigaliojimo praėjo per mažai laiko, kad būtų galima teigti, jog nėra įgyvendinamas kompensavimas per protingą laiką.

27Pareiškėjai Ž. G. ir A. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

28Pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjai pažymi, kad 2015 m. liepos 1 d. priimtame Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo 2015 m. birželio 30 d. įstatyme Nr. XII-1927 pripažinta, jog neteisėtai buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai ir žalą patyrusiems asmenims privalo būti grąžinta dėl krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV.

31Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

32Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

33Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

34Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų teisės turi būti apgintos taikant pareiginės algos koeficientus, galiojusius iki Konstitucijai prieštaraujančių (sumažintų) pareiginės algos koeficientų nustatymo.

35Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą ir tik įstatymo leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.

36Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu, tačiau nusprendęs pareiškėjų teises ginti tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir priteisdamas jiems ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

37Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

38Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

39Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-445-552/2016, 2016 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

40Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

41Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

42Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. dar prieš skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemoką priėmimą, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

43Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

44Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo argumentu, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.

45Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

46Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

47Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti tik Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

48Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

49Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

50Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti.

51Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų Ž. G., A. G., A. I., S. B. ir Ž. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

52Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. I.... 3. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,... 4. Pareiškėjai paaiškino, kad Ž. G., A. G. yra Šiaulių apygardos... 5. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės... 6. Atsakovai paaiškino, kad 2015 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu... 9. Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 49 straipsniu (2008 m. lapkričio 6... 10. Teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės... 11. 2011 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės... 12. Teismas nurodė, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo... 13. 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės... 14. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir... 15. Teismas nustatė, kad pareiškėjui S. B. iki mažinimo buvo taikytas 8,0... 16. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m.... 17. Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo... 18. Teismas nurodė, kad, Konstituciniam Teismui 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu... 19. Teismas nurodė, kad pareiškėjų teisių pažeidimas pripažintas Lietuvos... 20. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką... 21. Nors pareiškėjams darbo užmokestį mokėjo Generalinė prokuratūra, tačiau... 22. Kadangi patikslintuose skunduose pareiškėjai nereiškė reikalavimų dėl... 23. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 24. III.... 25. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės... 26. Atsakovai pabrėžia, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir... 27. Pareiškėjai Ž. G. ir A. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 28. Pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir... 29. Teisėjų kolegija... 30. IV.... 31. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų... 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio... 33. Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu... 34. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis... 35. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pareiškėjų... 36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame... 37. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio... 38. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų... 39. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo... 40. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija... 41. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą,... 42. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. dar prieš... 43. Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m.... 44. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo... 45. Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų... 46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką... 47. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas... 48. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 49. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 50. Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės... 51. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą... 52. Sprendimas neskundžiamas....