Byla 2A-194-330/2015
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo TradeLine Ltd apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-206-560/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ecolsta“ ieškinį atsakovui TradeLine Ltd dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas BUAB „Ecolsta“ pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento 2007 m. spalio 24 d. sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo bei 2008 m. vasario 1 d. papildomą susitarimą ir nustatyti, kad ieškovas neįgijo 212 442,32 Lt (61 527,55 Eur) vertės turtinės teisės į S. A., o atsakovas TradeLine Ltd neįgijo 212 442,32 Lt (61 527,55 Eur) vertės turtinės teisės į ieškovą.

5Ieškovas nurodė, jog 2012 m. spalio 25 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis, kuria iš UAB „Ecolsta“ bankroto administratoriaus pareigų buvo atstatydinta UAB „Versluva“ ir nauju bankroto administratoriumi paskirta UAB „Adsum“. Naujasis administratorius, peržiūrėjęs patvirtintą kreditorių sąrašą, nustatė, kad kreditoriaus TradeLine Ltd finansinis reikalavimas nebuvo pagrįstas jokiais dokumentais. Nustatė, kad kreditorius TradeLine Ltd savo finansinį reikalavimą grindžia TradeLine Ltd ir UAB „Ecolsta“ 2007 m. spalio 24 d. sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo, pagal kurią TradeLine Ltd neatlygintinai perleido ieškovui UAB „Ecolsta“ 81 408 JAV dolerių reikalavimo teisę į skolininką S. A.. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje ieškovo UAB „Ecolsta“ bankroto byloje buvo pateiktas atstatydinto bankroto administratoriaus prašymas dėl TradeLine Ltd finansinio reikalavimo sumažinimo. 2013 m. balandžio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu kreditoriaus TradeLine Ltd atstovas pateikė 2008 m. vasario 1 d. papildomą susitarimą dėl 2007 m. spalio 24 d. sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo pakeitimo, kuriuo (susitarimu) ieškovas įsipareigojo atsakovui sumokėti 81 408 JAV dolerių kainą už reikalavimą į S. A., įgytą pagal 2007 m. spalio 24 d. sutartį, ir kuri turi būti sumokėta atsakovui per 10 dienų po to, kai ieškovas išieškos lėšas, tačiau ne vėliau kaip per 18 mėnesių nuo šio papildomo susitarimo pasirašymo.

6Bankroto administratorius, patikrinęs jo žinioje esančius įmonės dokumentus, nustatė, kad civilinis teisinis santykis dėl prekių pirkimo - pardavimo egzistuoja tarp pirkėjo TradeLine Ltd ir pardavėjo CORREX, INC., c/o Correx Scandinavia AB, o S. A. buvo nurodytas pardavėjo CORREX, INC., c/o Correx Scandinavia AB išrašytose ir pateiktose pirkėjui TradeLine Ltd sąskaitose kaip atsiskaitymo už prekes gavėjas. Ieškovo nuomone, šalys įvykdė pagal išrašytas pardavėjo sąskaitas įgytus įsipareigojimus ir dėl to nereiškė viena kitai jokių pretenzijų. Todėl ieškovas sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo pagrindu perleistą ieškovui reikalavimo teisę į 81 408 JAV dolerių sumą skolininko S. A. atžvilgiu laikė nepagrįsta ir negaliojančia. Reikalavimą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu papildomą susitarimą dėl ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties ieškovas laiko išvestiniu iš pirmojo reikalavimo. Be to, papildomu susitarimu buvo apsunkinta ieškovo finansinė padėtis, kadangi susitarimo pagrindu reikalavimo teisės perleidimas tapo atlygintiniu, o ieškovas, negavęs jokios naudos iš šių sandorių, įgijo 81 408 JAV dolerių piniginę prievolę atsakovui, kuris tapo didžiausiu ieškovo kreditoriumi.

7Atsakovas TradeLine Ltd prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovo reikalavimo teisė į skolininką S. A. kilo iš atsakovo vardu atliktų mokėjimo pavedimų S. A., kuriais skolininkui S. A. buvo pervesti 81 408 JAV dolerių. Kadangi minėta pinigų suma turėjo būti pervesta sąskaitas išrašiusiai Correx Scandinavia AB, o ne S. A., todėl šie S. A. gauti pinigai buvo laikomi kaip be teisinio pagrindo jo gautos lėšos. Prieš ieškovui įgyjant pagal sutartį reikalavimą į skolininką S. A., Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2479-43/2007 pagal S. A. ieškinį atsakovui UAB „Ecolsta“ dėl negrąžintos 56 890 JAV dolerių paskolos priteisimo. UAB „Ecolsta“ minėtoje civilinėje byloje, pareikšdama priešieškinį pagal įgytą reikalavimo teisę į S. A. dėl 81 408 JAV dolerių priteisimo, siekė įskaityti priešpriešinius reikalavimus. Dėl buvusio ieškovo bankroto administratoriaus UAB „Versluva“ neveikimo, minėtoje civilinėje byloje BUAB „Ecolsta“ pareikštas priešieškinis buvo paliktas nenagrinėtas. Atsakovas nurodė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl įmonės (ieškovo) dalyvavimo tuo metu nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2479-43/2007, todėl neprieštaravo įmonės tikslams bei leido išvengti paskolos grąžinimo jos kreditoriui S. A.. Atsakovo turėtas reikalavimas į S. A. buvo perleistas už nominalią jo vertę, kuri buvo sutarta po to, kai į civilinę bylą Nr. 2-2479-43/2007 buvo pateiktas UAB „Ecolsta“ priešieškinis. Apmokėjimo už reikalavimo teisės perleidimą 18 mėnesių terminas buvo pasirinktas tikintis, kad iki to laiko bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2479-43/2007. Atsakovas nurodė, jog šioje byloje ieškovas ieškinį pareiškė praleidęs 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, skaičiuotiną nuo įmonės (ieškovo) dokumentų perėmimo 2012 m. lapkričio 16 d. bankroto administratoriaus žinion, todėl prašė taikyti ieškinio senatį.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2008 m. vasario 1 d. papildomą susitarimą dėl 2007 m. spalio 24 d. sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo pakeitimo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

10Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog naujai paskirtam ieškovo bankroto administratoriui įmonės dokumentai buvo perduoti 2012 m. lapkričio 16 d. Administratorius, neprašęs pratęsti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyto 6 mėnesių termino ieškiniui paduoti, į teismą su ieškiniu kreipėsi 2013 m. spalio 3 d., todėl teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Tačiau įvertinęs aplinkybes, jog ieškovas bei atsakovas yra tarpusavyje susijusios įmonės, jog atsakovas yra užsienyje registruotas juridinis asmuo, o ieškovas yra turėjęs įvairių teisinių santykių tiek su atsakovu, tiek su kitais užsienyje registruotais juridiniais asmenimis, teismas sprendė, kad bankroto administratoriui perduoti ieškovo dokumentai, susiję su įvairiais tarptautiniais santykiais bei teismuose vykstančiais ginčais, buvo pakankamai sudėtingi ir didelės apimties, todėl šias aplinkybes laikė svarbiomis ir dėl byloje vyraujančio viešojo intereso atnaujino ieškinio senaties terminą.

11Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamos sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo sudarymo aplinkybes ir ieškinio argumentus, sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad pagal šią sutartį perleista atsakovo turėta reikalavimo teisė į skolininką S. A. yra tariama. Teismas sprendė, kad atsakovas iš tikrųjų pervedė S. A. iš viso 81 408 JAV dolerių sumą, o ieškovo bankroto administratorius nepateikė jokių jo prielaidas patvirtinančių įrodymų, esą tarp TradeLine Ltd, S. A. ir Correx Scandinavia AB buvo sudaryta trišalė sutartis dėl tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo ar skolos perkėlimo. Dėl šios priežasties teismas ieškinį šioje dalyje atmetė kaip neįrodytą.

12Įvertinęs aplinkybes, pagrindžiančias ieškovo reikalavimą dėl ginčijamo 2008 m. vasario 1 d. papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog šio sandorio pagrindu ieškovas prisiėmė prievolę sumokėti atsakovui 81 408 JAV dolerių sumą už tokio paties dydžio reikalavimo teisės perleidimą į S. A.. Įvertinęs bankroto bylos ieškovui iškėlimo aplinkybes teismas priėjo prie išvados, jog ieškovas jau 2008 metais būdamas faktiškai nemokus sudarė ginčijamą susitarimą, kuriuo prisiėmė 81 408 JAV dolerių įsipareigojimą naujam kreditoriui TradeLine Ltd. Šis sandoris nemokiai ir nevykdančiai ūkinės - komercinės veiklos įmonei buvo akivaizdžiai nenaudingas ir žalingas, toks susitarimas beveik du kartus padidino įmonės skolas ir galutinai privedė ją prie bankroto. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, esą ginčijamas susitarimas buvo sudarytas turint tikslą įskaityti priešpriešinį S. A. reikalavimą ieškovui, visiškai nepagrindžia to susitarimo naudingumo, kuomet įmonė, būdama faktiškai nemoki ir turėdama neatlygintinai perleistą reikalavimo teisę į skolininką (kurią įgyvendinus galėjo padengti didžiąją dalį savo skolų), nusprendžia šią reikalavimo perleidimo sutartį padaryti atlygintine ir tokiu būdu įsipareigodama pradiniam kreditoriui grąžinti tokio paties dydžio sumą, į kurią buvo įgijusi reikalavimo teisę. Teismo vertinimu, toks akivaizdžiai nenaudingas teisines pasekmes sukeliantis sandoris pripažintinas prieštaraujančiu juridinio asmens tikslams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos, kadangi ieškovo vienintelio akcininko UAB „Lit–invest“ įgaliotas atstovas I. N. ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo atsakovo TradeLine Ltd vadovas bei UAB „Ecolsta“ valdybos narys. Pripažinęs šį susitarimą negaliojančiu, teismas netaikė restitucijos, kadangi reikalavimo teisės realiai nebuvo įgyvendintos.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14Apeliaciniu skundu atsakovas TradeLine Ltd prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčijamą 2008 m. vasario 1 d. papildomą susitarimą, iš esmės netyrė įmonės (ieškovo) finansinės padėties, neteisingai sprendė dėl to susitarimo įtakos įmonės mokumui. Teismas nevertino aplinkybės, jog sandoris neprieštaravo įmonės veiklos tikslams, o sandorio sudarymą lėmė tuo metu nagrinėjama civilinė byla, kurioje dalyvavo įmonė.
  2. Pirmosios instancijos teismas suklydo dėl įmonės nemokumo ir sandorio šalių nesąžiningumo vertinimo. Įmonės finansinė padėtis 2008 m. vasario 1 d. nebuvo įvertinta, o ta aplinkybė, jog atsakovo vadovas ir ieškovo valdybos narys buvo tas pats asmuo, savaime nepagrindžia šalių nesąžiningumo.
  3. Pirmosios instancijos teismas suklydo dėl ieškinio senaties termino pradžios, taip pat nukrypo nuo vieningos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Bankroto administratorius ieškinį pareiškė tik praėjus daugiau nei trejiems metams ir devyniems mėnesiams nuo bankrutuojančios įmonės dokumentų jam perdavimo. Teismas turėjo vadovautis objektyviuoju kriterijumi, o tokiu atveju bankroto administratorius turėjo galimybę disponuoti ginčo sandorio dokumentu dar nuo 2009 m. liepos 9 d. Teismas nevertino aplinkybės, jog buvęs įmonės (ieškovo) bankroto administratorius V. J. 2014 m. balandžio 25 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad papildomą susitarimą matė ir šie dokumentai jam buvo perduoti. Teismas nepagrįstai senaties termino pradžią skaičiavo nuo dokumentų perdavimo naujajam bankroto administratoriui. Toks skaičiavimas neatitinka vieningos teismų praktikos, pagal kurią administratorių pasikeitimas neturi įtakos ieškinio senaties eigai.
  4. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą atnaujino nesant ieškovo prašymo ir remdamasis lakoniškais teiginiais dėl termino praleidimo aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėjamos teisme. Atsakovo nurodytos aplinkybės patvirtina, jog, remiantis bet kuriuo termino skaičiavimo variantu, ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl bankroto administratoriaus nerūpestingumo.

15Ieškovas BUAB „Ecolsta“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės (ieškovo) turtinės padėties, kadangi ši išvada buvo grindžiama pačios įmonės vadovo pareiškimo argumentais, jog 2007 metais įmonės veikla buvo nuostolinga, o 2008 metais ji veiklos nebevykdė. Teismas šių duomenų pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl ginčijamo sandorio ekonominio nenaudingumo ieškovui. Ieškovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio šalių nesąžiningumo pagrįsta objektyviais duomenimis. Pasak ieškovo, atsakovo argumentai dėl ginčijamo susitarimo sudarymo aplinkybių patvirtina, kad atsakovas siekė nesąžiningų tikslų, neatlygintinę sutartį pakeitęs į atlygintinę, pablogindamas juridinio asmens finansinę padėtį. Ieškovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Nagrinėjama byla turi viešojo intereso požymių. Pasak ieškovo, atsakovas neįrodė, kad 2009 m. liepos 9 d. vykusio ieškovo dokumentų perdavimo metu bankroto administratoriui buvo perduotas ir ginčijamas susitarimas. Paaiškino, jog ginčijamas susitarimas buvo pateiktas tik civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas bankroto administratoriaus prašymas dėl atsakovo finansinio reikalavimo sumažinimo, 2013 m. balandžio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu, todėl ieškinys, pateiktas 2013 m. spalio 2 d., laikytinas paduotu nepraleidus 6 mėnesių termino.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

18Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

19Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi ieškovui UAB „Ecolsta“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Versluva“ (t. 1, b. l. 11). Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Ecolsta“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, kuriame nurodytas ir atsakovo TradeLine Ltd 212 442,32 Lt finansinis reikalavimas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartimi UAB „Versluva“ buvo atstatydinta iš BUAB „Ecolsta“ bankroto administratoriaus pareigų, o naujuoju administratoriumi paskirta UAB „Adsum“ (nutartis įsiteisėjo 2012 m. spalio 25 d. – t. 1, b. l. 12-15). 2012 m. lapkričio 16 d. dokumentų perdavimo - priėmimo aktu UAB „Versluva“ naujajam administratoriui perdavė ieškovo BUAB „Ecolsta“ dokumentus. Bankroto administratorius, patikrinęs jam perduotus dokumentus, nustatė, jog atsakovo TradeLine Ltd finansinis reikalavimas patvirtintas nesant jo pagrįstumą įrodančių duomenų, todėl šioje byloje pareiškė ieškinį dėl ieškovo ir atsakovo sudarytų sandorių (iš kurių kildintas TradeLine Ltd finansinis reikalavimas) pripažinimo negaliojančiais. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalių 2007 m. spalio 24 d. sudaryta sutartimi dėl reikalavimo teisės perleidimo atsakovas patvirtino turįs 81 408 JAV dolerių reikalavimo teisę į skolininką S. A., kurią neatlygintinai perleidžia ieškovui (t. 1, b. l. 35-36). Iš sutarties turinio matyti, jog perleidžiamo reikalavimo pagrindą sudarė skolininko S. A. neįvykdyta prievolė atsakovui grąžinti iš šio gautas lėšas (mokėjimo pavedimai 81 408 JAV dolerių sumai). 2008 m. vasario 1 d. sudarytu papildomu susitarimu dėl 2007 m. spalio 24 d. sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo pakeitimo šalys susitarė dėl 2007 m. spalio 24 d. sandorio sąlygų modifikavimo – ieškovas įsipareigojo atsakovui sumokėti 81 408 JAV dolerių už perleistą reikalavimo teisę per 10 dienų nuo lėšų išieškojimo iš skolininko (S. A.), bet ne vėliau kaip per 18 mėnesių nuo papildomo susitarimo sudarymo (t. 1., b. l. 37). Šiuos du šalių sudarytus sandorius (sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo ir papildomą susitarimą dėl šios sutarties pakeitimo) ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė pripažinti negaliojančiais, teigdamas, jog jie yra tariami bei prieštarauja ieškovo veiklos tikslams. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu 2008 m. vasario 1 d. papildomą susitarimą dėl 2007 m. spalio 24 d. sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo pakeitimo. Ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia 2007 m. spalio 24 d. sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo teismas atmetė. Teismas sprendė, jog šio sandorio sudarymo metu egzistavo perleidžiama reikalavimo teisė, todėl ieškovas neįrodė šio sandorio tariamumo. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik atsakovas TradeLine Ltd, prašydamas šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas visa apimtimi. Apeliacinės instancijos teismui šalių pateiktų procesinių dokumentų turinys įgalina daryti išvadą, jog apeliacine tvarka vertintinas tik 2008 m. vasario 1 d. papildomo susitarimo teisėtumo klausimas atsakovo apeliacinio skundo argumentų kontekste. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovas nesutikimą su teismo sprendimu grindžia šiomis argumentų grupėmis: a) pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs šio sandorio sudarymo aplinkybes, tikslus bei ieškovo finansinę padėtį, nepagrįstai konstatavo šio sandorio prieštaravimą ieškovo veiklos tikslams; b) pirmosios instancijos teismo išvados sandorio šalių nesąžiningumo klausimu nepagrįstos; c) teismas, atnaujinęs ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą, pažeidė ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo taisykles taip pat senaties atnaujinimą reguliuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apibrėžiamos šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (CPK 320 straipsnis). Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje pagal apeliacinio skundo argumentus atlieka tik 2008 m. vasario 1 d. papildomo susitarimo dėl reikalavimo teisės perleidimo pakeitimo teisėtumo vertinimą.

20Dėl ginčijamo papildomo susitarimo prieštaravimo ieškovo veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis)

21Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.82 straipsnyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2013 ir kt.).

22CK 1.110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisių objektu gali būti įmonė, kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam) asmeniui priklausanti turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma. Šią normą vertinant su specialiaisiais įmonių veiklą reglamentuojančiais įstatymais (Akcinių bendrovių, Įmonių bankroto ir kt. įstatymais), darytina išvada, kad ekonominė nauda, pelnas yra įmonės egzistavimo pagrindas, prasmė. Tikslas gauti ekonominę naudą iš vykdomos veiklos įtvirtintas ir ieškovo UAB ,,Ecolsta“ įstatų 2 straipsnio 3 punkte (t. 1, b. l. 21-23). Minėta, jog 2007 m. spalio 24 d. sutartimi ieškovui neatlygintinai buvo perleista 81 408 JAV reikalavimo teisė į skolininką S. A. (dėl šio sandorio atitikimo ieškovo veiklos tikslams apeliacinės instancijos teisme ginčo nėra). 2008 m. vasario 1 d. papildomu susitarimu dėl 2007 m. spalio 24 d. sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo pakeitimo ieškovas (ankstesnio sandorio pagrindu tapęs naujuoju kreditoriumi) įsipareigojo atsakovui už perleistą reikalavimo teisę sumokėti 81 408 JAV dolerių, t. y. šalys neatlygintinį reikalavimo teisės perleidimo sandorį pakeitė atlygintiniu bei susitarė dėl atlyginimo už perleidžiamą reikalavimą dydžio, kuris sutampa su perleidžiamo reikalavimo verte. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamas sandoris buvo ieškovui akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas. Ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, prisiėmė pareigą už jau turimą reikalavimo teisę sumokėti lėšas, kurių galėjo pakakti atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Atsakovas (apeliantas) skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netyrė įmonės finansinės padėties, neteisingai sprendė dėl ginčijamo susitarimo įtakos įmonės mokumui. Apelianto nuomone, teismas nevertino aplinkybės, jog sandoris neprieštaravo įmonės veiklos tikslams, o sandorio sudarymą lėmė tuo metu nagrinėjama civilinė byla. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

23Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, atlikusi bylos duomenų analizę, įsitikino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu. Ta aplinkybė, jog ieškovas, 2007 m. spalio 24 d. sandorio pagrindu neatlygintinai įgijęs reikalavimo teisę, praėjus keliems mėnesiams ginčijamu susitarimu įsipareigojo už neatlygintinai įgytą reikalavimą sumokėti jį perleidusiam asmeniui atlyginimą, lygų visai reikalavimo vertei, įgalina konstatuoti akivaizdžius ginčijamo sandorio prieštaravimo ieškovo veiklos tikslams požymius. Šalių pateikiamos reikalavimo teisės perleidimo aplinkybės, be kita ko, ir apelianto akcentuojamas ieškovo tikslas įsigyti reikalavimo teisę į S. A., siekiant (tikintis) kitoje civilinėje byloje įskaityti ieškovo ir S. A. priešpriešinius reikalavimus, šios išvados nepaneigia. Apelianto akcentuota aplinkybė, esą reikalavimo teisės įgijimas buvo būtinas siekiant ieškovui išvengti skolos S. A. gražinimo, sudaro prielaidas pateisinti 2007 m. spalio 24 d. sandorio sudarymą, tačiau nei apelianto pozicija, nurodyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinio skundo argumentai nepateisina poreikio, disponuojant didelės vertės reikalavimo teise, prisiimti tokios pačios vertės turtinį įsipareigojimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo išvadai, jog šalys dar reikalavimo teisės perleidimo metu buvo susitarusios dėl atlyginimo, juolab tokio dydžio atlyginimo, mokėtino už perleidžiamą reikalavimą. Tai pat nenustatytos kliūtys, galėjusios trukdyti reikalavimo perleidimo metu šalims susitarti dėl atlygintinės reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog poreikis modifikuoti reikalavimo perleidimo sutartį, neatlygintiną sandorį pakeičiant atlygintiniu, nepagrįstas objektyviais duomenimis ar bent jau objektyviomis prielaidomis. Kita vertus, net ir pritarus apelianto pozicijai, t. y. situaciją vertinant hipotetiškai, konstatuotinas akivaizdus ginčijamo papildomo susitarimo nenaudingumas ieškovui. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių skolininko S. A. turtinę padėtį, todėl perleidžiamo reikalavimo vertės ir už ją mokėtino aplyginimo sutaptis leidžia konstatuoti akivaizdu šio sandorio ekonominį nenaudingumą. Pagrįstais ir logiškais argumentais nepateisinamas poreikis vieną turtinį įsipareigojimą (prognozuojamą skolą S. A.), pakeisti kitu (prisiimamu finansiniu įsipareigojimu apeliantui). Be to, net ir itin palankios ieškovui situacijos prognozavimas (pvz., jog skolininkas S. A. yra mokus), neleidžia įžvelgti ginčijamo susitarimo ekonominės naudos (pelningumo). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija prieina išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamo susitarimo prieštaravimą ieškovo, kaip juridinio asmens, veiklos tikslams.

24Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismo, vertindamas įrodymus, šias taisykles pažeidė, kolegija neturi pagrindo abejoti teismo išvadų dėl ginčijamo sandorio nenaudingumo teisingumu ir išsamumu, kadangi jas lėmė tinkamas įrodymo viseto vertinimas.

25Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog ieškovas ginčijamą papildomą susitarimą dėl sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo pakeitimo sudarė būdamas faktiškai nemokus. Apeliantas nurodė, jog teismas nenustatė ieškovo finansinės padėties, buvusios 2008 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta. Pirmiausia pažymėtina, jog, vertinant sandorio (ne) teisėtumą CK 1.82 straipsnyje nurodytais pagrindais, vienos sandorio šalies ar abiejų sandorio šalių nemokumas nėra būtina sąlyga ieškiniui patenkinti. Apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio analizė sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas ieškovo nemokumą vertino kaip papildomą aplinkybę, pagrindžiančią ginčijamo sandorio ekonominį nenaudingumą bei prieštaravimą ieškovo veiklos tikslui siekti ekonominės naudos. Teismas analizuojamą nemokumo būseną vertino tik tiek, kiek tai galėtų pagrįsti ieškovo poreikį tokį sandorį sudaryti, t. y. ar, esant faktinio nemokumo būsenai, tokio sandorio sudarymas gali būti pagrįstas ekonomine logika. Teismas pagrįstai, kaip akivaizdaus šio sandorio nenaudingumo požymį, akcentavo tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, turėdamas didėlės vertės reikalavimo teisę, kurios pakaktų atsiskaityti su kreditoriais, ginčijamu sandoriu prisiima reikalavimo teisės vertės dydžio finansinį įsipareigojimą, tuo dar labiau apsunkindamas savo mokumo būseną. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos išvados pagrįstumu dėl ieškovo mokumo būsenos ginčijamo susitarimo sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino BUAB „Ecolsta“ bankroto byloje nustatytas aplinkybes, jog šios bendrovės vadovas 2009 m. gegužės 4 d. kreipėsi į teismą prašydamas iškelti bankroto bylą bei nurodydamas, jog įmonė su finansiniais sunkumais susidūrė dar 2007 metais, o 2008 metais nutraukė veiklą. Taigi ta aplinkybė, kad veiklą nutraukęs ieškovas sudarė ginčijamą sandorį, kuriuo prisiėmė didelį finansinį įsipareigojimą, bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis – artimą įmonės valdyto turto balansinei vertei, papildomai pagrindžia ginčijamo sandorio neteisėtumą. Pažymėtina, jog apeliantas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovo nemokumo kritikuoja remdamasis ne objektyviais duomenimis, o deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Kolegija, iš dalies sutikdama su skundo argumentu, pažymi, jog šioje byloje nėra pakankamai duomenų teisiniu požiūriu (pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas) įvertinti ieškovo nemokumą, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog mokumo būklė nėra esminė (būtinoji) sąlyga sandorio neteisėtumui CK 1.82 straipsnio pagrindu konstatuoti, toks skundo argumentas netenka teisinės prasmės.

26Dėl kitos sandorio šalies sąžiningumo

27Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą privataus juridinio asmens galimybė nuginčyti savo sudarytus sandorius, motyvuojant jų prieštaravimu juridinio asmens teisnumui, įstatymo yra ribojama: sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia to privataus juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, nustatytą jo veiklos dokumentuose, ar prieštarauja to juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu. Kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012).

28Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Todėl pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą (lot. affirmanti incumbit probatio), atsakovo nesąžiningumo fakto pagrindimo pareiga teko ieškovui. Pirmosios instancijos teismas vertino bylos nagrinėjimo metu nustatytą ginčo sandorį sudariusių asmenų sąsajumą, jog ieškovo vienintelio akcininko UAB „Lit-invest“ įgaliotas atstovas I. N. ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo atsakovo TradeLine Ltd vadovas bei UAB „Ecolsta“ valdybos narys. Apeliantas teigia, kad teismo nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas atsakovo nesąžiningumui konstatuoti.

29Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra nuosekliai išplėtota (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010 ir kt.). Joje ne kartą išskirta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad įrodymų pakankamumo taisyklė nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

30Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų ginčijamo sandorio šalių (atstovų) sąsajų. Kolegijos įsitikinimu, ta aplinkybė, kad ieškovo vienintelio akcininko įgaliotas atstovas buvo apelianto vadovas bei ieškovo valdybos narys, sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas, esant tokioms sąsajoms, buvo suinteresuotas ieškovo vykdomos veiklos rezultatais, jog atsakovui, per jo vadovą I. N., neabejotinai buvo žinoma tiek ieškovo finansinė padėtis, įmonės veiklos perspektyvos, tiek ir nagrinėjamu atveju aktuali aplinkybė, jog ginčijamas sandoris ieškovui yra ekonomiškai nenaudingas ir prieštaraujantis ieškovo veiklos tikslams. Šią aplinkybę patvirtina ir paties apelianto paaiškinimų turinys, jog buvo žinoma tiek apie ieškovo finansinę padėtį, tiek apie kitose bylose ieškovui pareikštus reikalavimus. Kita vertus, esant nustatytam šalių sąsajumui, išsakomos prielaidos, jog ginčui reikšmingos aplinkybės apeliantui esą vis vien nebuvo žinomos, neatitinka apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etalono (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2007). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo apelianto nesąžiningumą sudarant ginčijamą papildomą susitarimą.

31Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad byloje ginčijamas papildomas susitarimas dėl 2007 m. spalio 24 d. sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo pakeitimo buvo aiškiai nenaudingas ieškovui UAB „Ecolsta“ ir prieštaravo šio juridinio asmens veiklos tikslams.

32Dėl ieškinio senaties taikymo

33Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems įmonės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams, todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog UAB „Ecolsta“ bankroto administratoriui UAB „Adsum“ įmonės (ieškovo) dokumentai buvo perduoti 2012 m. lapkričio 16 d., o ieškinį administratorius pateikė tik 2013 m. spalio 3 d. Dėl šios priežasties teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Tačiau, įvertinęs aplinkybes, jog ieškovas bei atsakovas yra tarpusavyje susijusios įmonės, jog atsakovas yra užsienyje registruotas juridinis asmuo, o ieškovas yra turėjęs įvairių teisinių santykių tiek su atsakovu, tiek su kitais užsienyje registruotais juridiniais asmenimis, teismas sprendė, kad bankroto administratoriui perduoti ieškovo dokumentai, susiję su įvairiais tarptautiniais santykiais bei teismuose vykstančiais ginčais, buvo pakankamai sudėtingi ir didelės apimties, todėl šias aplinkybes laikė svarbiomis ir dėl byloje vyraujančio viešojo intereso atnaujino ieškinio senaties terminą. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis išvadomis, apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senatį skaičiavo nuo dokumentų perdavimo naujajam bankroto administratoriui momento, jog ieškovui apie ginčijamo sandorio sudarymą turėjo būti žinoma dar 2009 metais, todėl ieškinio senaties terminas, kaip praleistas pakankamai ilgą laiko tarpą ir praleistas dėl administratoriaus nerūpestingumo, neturėjo būti atnaujintas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su skundo argumentu dėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nebuvimo.

34Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014, kurios ratio decidendi iš esmės sutampa su nagrinėjama byla, suformavo sprendžiamam klausimui aktualų teisminį precedentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taikylės. Šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši atsiranda nuo tos dienos, kurią administratorius sužinojo apie įmonės sandorius. Kasacinis teismas sprendė, jog tokiu atveju taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Pateikto aiškinimo kontekste teisėjų kolegija prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškinio senaties termino praleidimą ir sprendė dėl termino atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštam reikalavimui taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas, kuris, atsižvelgiant vien į ginčijamo sandorio sudarymo datą – 2008 m. vasario 1 d., šiuo atveju nėra praleistas, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėta aplinkybė nedaro įtakos bylos procesinei baigčiai.

35Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

36Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atskleidė bylos esmę, pagrįstai konstatavo ginčijamo papildomo susitarimo ekonominį nenaudingumą ieškovui ir prieštaravimą šio juridinio asmens veiklos tikslams, ir, nors netinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias ieškinio senatį, ši aplinkybė nelėmė bylos procesinės baigties. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o šis teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

37Dėl bylinėjimosi išlaidų

38Ieškovas BUAB „Ecolsta“ prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos jam priteistinos (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovas nurodė patyręs 500 Lt (144,81 Eur) teisinės pagalbos išlaidų. Šias išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Kolegija, įvertinusi šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų turinį, parengto procesinio dokumento turinį, sudėtingumą, jas pripažįsta būtinomis ir pagrįstomis. Nurodytos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių atlyginimo dydžių, todėl priteistinos.

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

40Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41Priteisti iš atsakovo TradeLine Ltd (registracijos Nr. 518733, registruotas buveinės adresas P.O. Box 146, Road Town, Tortola, Britų Mergelių salos) 144,81 eurus bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ecolsta“ (j.a.k. 30083134) naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas BUAB „Ecolsta“ pirmosios... 5. Ieškovas nurodė, jog 2012 m. spalio 25 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos... 6. Bankroto administratorius, patikrinęs jo žinioje esančius įmonės... 7. Atsakovas TradeLine Ltd prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčijama... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį patenkino... 10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog naujai paskirtam ieškovo bankroto... 11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamos sutarties dėl... 12. Įvertinęs aplinkybes, pagrindžiančias ieškovo reikalavimą dėl ginčijamo... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 14. Apeliaciniu skundu atsakovas TradeLine Ltd prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 15. Ieškovas BUAB „Ecolsta“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Vilniaus... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 18. Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų... 19. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m.... 20. Dėl ginčijamo papildomo susitarimo prieštaravimo ieškovo veiklos tikslams... 21. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose... 22. CK 1.110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisių objektu gali... 23. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 1.82 straipsnyje... 24. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį... 25. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog ieškovas ginčijamą... 26. Dėl kitos sandorio šalies sąžiningumo... 27. Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą privataus... 28. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad... 29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika... 30. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal... 31. Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas... 32. Dėl ieškinio senaties taikymo ... 33. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto... 34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje... 35. Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti apeliaciniame skunde nurodyti... 36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 37. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 38. Ieškovas BUAB „Ecolsta“ prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 41. Priteisti iš atsakovo TradeLine Ltd (registracijos Nr. 518733, registruotas...