Byla e2A-208-798/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ARS LAB“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ARS LAB“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. individualiai įmonei dėl negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo natūra, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ž. A. ir pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ARS LAB“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mikroskopinės odontologijos centras“ dėl avanso grąžinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ARS LAB“ ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančia UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ (toliau – ir atsakovė 1) ir Ž. A. individualios įmonės (toliau – ir atsakovė 2) sudarytą 2016 m. balandžio 12 d. negyvenamųjų patalpų, esančių ( - ), unikalus Nr. ( - ), (toliau – ir ginčo patalpos ir / arba ginčo turtas) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1677 (toliau – ir Sutartis Nr. 1) bei taikyti dvišalę restituciją natūra; 2) priteisti iš atsakovės 1 17 377,20 Eur avansą, 2 996,42 Eur palūkanas (5 procentų metines palūkanas laikotarpiu nuo 2012-10-31 iki 2016-04-11) bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo momento teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
  2. Nurodė šiuos ieškinio argumentus:
    1. Dėl ieškinio reikalavimo priteisti avansą ir palūkanas nurodė, kad 2012 m. spalio mėn. apeliantė, atstovaujama vadovo ir akcininko A. A., ir atsakovė 1, atstovaujama vadovo ir akcininko Ž. A., žodžiu susitarė, jog UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ parduos UAB „ARS LAB“ ginčo patalpas. Atsakovė 1 nebuvo ginčo turto savininkė. 2012 m. spalio 30 d. apeliantė bankiniu pavedimu sumokėjo atsakovei 1 60 000,00 Lt (17 377,20 Eur). Banko pavedimo mokėjimo paskirtyje nurodyta „avansinis mokėjimas“. Atsakovės 1 banko sąskaitos išrašo duomenimis, 2012 m. spalio 29 d. įmonės įstatinis kapitalas buvo padidintas akcininko Ž. A. 301 000,00 Lt (87 175,63 Eur) dydžio įnašu bei 2012 m. spalio 30 d. įmonės sąskaita papildyta UAB „ARS LAB“ 60 000,00 Lt (17 377,20 Eur) dydžio mokėjimu. 2012 m. spalio 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 10876 pagrindu atsakovė 1 įsigijo ginčo patalpas iš UAB „EXVERO“, už kurias 2012 m. spalio 30 d. bankiniu pavedimu sumokėjo UAB „EXVERO“ 360 000,00 Lt (104 263,21 Eur) (toliau – ir Sutartis Nr. 2). UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“, įsigijusi ginčo patalpas iš UAB „EXVERO“, jų UAB „ARS LAB“ neperpardavė. Po trijų su puse metų, 2016 m. balandžio 12 d., atsakovė 1 ginčo patalpas perleido atsakovei 2. Sumokėta ginčo suma ieškovei nesugrąžinta.
    2. Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia ir atsakovės 1 ir atsakovės 2 sudarytą 2016 m. balandžio 12 d. negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti dvišalę restituciją natūra nurodė, jog UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“, atstovaujama direktorės L. A., ir Ž. A. IĮ, atstovaujama Ž. A., veikiančio savo vardu ir pagal 2009 m. kovo 18 d. notaro patvirtintą įgaliojimą atstovaujantis L. A., sudarė Sutartį Nr. 1, kurios pagrindu atsakovė 1 ginčo patalpas perleido atsakovei 2 už 620 730,00 Eur kainą. Sutartimi Nr. 1 šalys susitarė dėl atsiskaitymo tvarkos, t. y. 620 730,00 Eur sumokėti tokia tvarka: 1) 513 000,00 Eur Ž. A. IĮ sumokėjo UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ iki šios sutarties pasirašymo momento, remiantis UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. IĮ sudarytu 2016 m. balandžio 12 d. susitarimu dėl įskaitymo, 2) Ž. A. IĮ perima pareigą sumokėti 107 730,00 Eur PVM mokestį, remiantis UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. IĮ pasirašyta Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartimi. Iš UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. IĮ sudaryto 2016 m. balandžio 12 d. susitarimo nustatyta, jog iš atsakovės 1 gautos 620 730,00 Eur sumos 513 000,00 Eur buvo įskaityti paskolos pagrindu, pagal kurią negrąžintas skolos likutis sudarė 513 000,00 Eur. UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ akcininkai (Ž. A. ir jo sutuoktinė L. A.) 2016 m. balandžio 13 d. perleido visas įmonės akcijas trečiajam asmeniui, Ukrainos Respublikos fiziniam asmeniui, S. Z. (S. Z.).

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinius atmetė; panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2084-341/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartį; priteisė atsakovei Ž. A. IĮ iš ieškovės UAB „ARS LAB“ 2 710,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7Dėl šalių santykių kvalifikavimo

  1. Teismas nustatė, jog ieškovės akcininkas (kuriam priklauso 5367 vienetų (19,44 proc.) ieškovės akcijų) ir buvęs valdybos narys (pareigas ėjęs nuo 2012-11-15 iki 2015-05-18) A. A. bei buvęs atsakovės 1 akcininkas (kuriam iki 2016 m. balandžio 13 d. priklausė 66 vienetai (66 proc.) atsakovės akcijų) ir buvęs atsakovės 1 vadovas, šias pareigas ėjęs nuo 2012-04-05 iki 2013-04-05, Ž. A. yra gerai pažįstami ir betarpiškai bendravo nuo 2011 m. Ž. A., A. A. bei susijusioms įmonėms teikė konsultavimo nekilnojamojo turto įgijimo klausimais bei tarpininkavo sudarant sandorius paslaugas. Teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtino liudytojas A. A. bei A. A. ir Ž. A. susirašinėjimą bei bendradarbiavimą patvirtinantys 2011 m.–2013 m. dokumentai. Atsakovės bei Ž. A. teigė, kad 2012 m. spalio mėn. pradžioje tarp ieškovės ir atsakovės 1 buvo sudarytas žodinis susitarimas, kurio pagrindu atsakovė 1 įsipareigojo ieškovei teikti tarpininkavimo ir konsultavimo paslaugas nekilnojamojo turto klausimais. Ieškovės ir atsakovės 1 susitarimo pagrindu ieškovė atsakovei 1 už teiktas paslaugas įsipareigojo sumokėti 17 377,20 Eur. Veikdama pagal ieškovės ir atsakovės 1 susitarimą, atsakovė 1 2012 m. spalio mėn. surado nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-1164-9802, esantį Kalno g. 4, Pagirių k., Vilniaus raj., kartu su statiniais: pastatu – gyvulininkystės kompleksu, unikalus Nr. 4198-6048-3012; pastatu – automobilių svarstyklėmis, unikalus Nr. 4198-6048-3020; pastatu – fekalo perpumpavimo stotimi, unikalus Nr. 4198-6048-3031 ir pastatu – transformatorine, unikalus Nr. 4400-0348-3538 (toliau – ir turtas, esantis Pagirių k.), kurį ieškovė norėjo įsigyti. Atsakovių teigimu, už suteiktas tarpininkavimo paslaugas ieškovė 2012 m. spalio 30 d. pavedimu sumokėjo sutartą 17 377,20 Eur užmokestį. 2012 m. spalio 30 d. atsakovė dar nebuvo suteikusi ieškovei visų sutartų konsultavimo paslaugų, todėl ieškovė mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodė apie mokėjimą avansu. Nors atsakovė 1 ir toliau teikė ieškovei konsultacijas nekilnojamojo turto įsigijimo bei kitais su ieškovės veikla susijusiais klausimais ir savo įsipareigojimus įvykdė pilnai, vėliau ieškovė atsisakė įsigyti jai surastą turtą, esantį Pagirių k. Teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtino liudytojas A. V.-G. (A. V.-G.). Teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, jog atsakovės buvo susitarusios su ieškove parduoti ginčo patalpas arba tarpininkauti jas įsigyjant. Nepaneigti atsakovių ir trečiojo asmens Ž. A. argumentai, kad ginčo patalpas atsakovė 1 ketino panaudoti savo veiklai vykdyti (buvo numačiusi įrengti odontologijos kliniką ir tuo tikslu patalpas įsigijo). Šiuo metu ginčo patalpos naudojamos odontologijos klinikos veiklai. Vien aplinkybė, kad ginčo patapos buvo nupirktos tą pačią dieną, kai ieškovė atsakovei 1 už jos suteiktas paslaugas sumokėjo 17 377,20 Eur, neįrodo, jog ieškovė atsakovei 1 17 377,20 Eur pervedė kaip avansą už patalpas. Ieškovė daugiau kaip tris metus atsakovei 1 nereiškė jokių reikalavimų, neteikė jokių raginimų grąžinti avansą. Ši aplinkybė patvirtina atsakovių teiginį, jog ieškovė buvo visiškai patenkinta atsakovės 1 atliktais veiksmais, o 17 377,20 Eur buvo sumokėti už atsakovės 1 ieškovei suteiktas paslaugas, bet ne kaip avansas už ginčo patalpas. Atsakovė 1 išrašė ir pateikė ieškovei 2015 m. sausio 21 d. PVM sąskaitą–faktūrą už suteiktas paslaugas. Šios sąskaitos faktūros pateikimo klausimas buvo derinamas su ieškove. Atsakovės nurodė, kad A. A. Ž. A. pateikė ieškovės buhalterės K. L.-S. kontaktinius duomenis ir prašė, kuo greičiau sutvarkyti minėtos sąskaitos išrašymo ir pateikimo klausimą. Teismas iš Ž. A. ir K. L.-Stepulaitienės susirašinėjimo nustatė, jog K. L.-S. buvo informuota A. A. apie tai, kad ieškovei bus pateikta sąskaita faktūra. A. A., atstovaudamas ieškovę, 2015 m. sausio 21 d. atsakovei 1 pateikė prašymą, kad: 1) PVM sąskaita–faktūra ieškovei būtų išrašyta už mokslinius tiriamuosius darbus, dėl kurių atlikimo ieškovė ir atsakovė 1 niekada nebuvo susitarę; 2) PVM sąskaitoje–faktūroje būtų nurodyta, jog ji išrašyta 2014 m. gruodžio mėn., t. y. ieškovas paprašė atsakovės 1 sąskaitą faktūrą išrašyti atgaline data, tačiau atsakovė 1 su tokiu ieškovės prašymu nesutiko, todėl sąskaita faktūra buvo išrašyta joje nurodant tikrąsias atsakovės 1 suteiktas paslaugas ir teisingą jos išrašymo datą. A. A. ir Ž. A. pažinojo vienas kitą, bendravo draugiškai, pasitikėjo vienas kitu, todėl sudaryti sandorius žodžiu jiems buvo įprasta praktika. Su A. A. susijusi UAB „ART21“ žodinio susitarimo pagrindu 2014 m. gegužės 6 d. pervedė su Ž. A. susijusiam asmeniui UAB „Realus reikalas“ 53 000,00 Lt (15349,86 Eur) užmokestį už UAB „Realus reikalas“ teiktas konsultavimo nekilnojamojo turto srityje paslaugas. A. A. patvirtino, kad taip pat yra ir ūkininkas, turi žemės ūkio paskirties žemės sklypų. Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad A. A. turėjo ir kitų interesų, susijusių su žemės ūkio paskirties nekilnojamojo turto objektų įgijimu, o ne tik interesą atstovauti ieškovę, kuri, A. A. tvirtinimu, užsiima elektroninių prietaisų gamyba ir prekyba. Atsakovės 1 įstatų (priedas Nr. 16) 2.2 papunkčiu pateiktos UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ veiklos rūšys, taip pat gali vykdyti bet kurią įstatymų nedraudžiamą komercinę, ūkinę, finansinę ir / ar pramoninę veiklą, atlikti nekilnojamojo turto operacijas. Todėl teismas atmetė ieškovės argumentus, jog atsakovė 1 negali teikti tarpininkavimo ir konsultavimo nekilnojamojo turto srityje paslaugų, kaip nepagrįstus. Taip pat teismas atmetė ieškovės argumentus dėl atsakovės 1 gebėjimo teikti konsultavimo nekilnojamojo turto srityje paslaugas, nes byloje yra įrodymai, patvirtinantys A. A. ir Ž. A. bendravimo ir bendradarbiavimo aplinkybes. Teismas sutiko su atsakovių pozicija, kad rūpestingas ar apdairus asmuo (jo atstovas) nebūtų atlikęs mokėjimo antrą kartą, jei nebūtų patenkintas suteiktų paslaugų kokybe ir apimtimi pirmąjį kartą. Ieškovė, teigdama, kad tarp jos ir atsakovės 1 esą buvo sudarytas susitarimas dėl ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pagal kurį esą ieškovė sumokėjo avansą, iš esmės nurodė, jog tarp ieškovės ir atsakovės 1 buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų (pranešimų, susirašinėjimų ir kt.), kuriais remiantis galima būtų teigti buvus susitarimą ateityje sudaryti patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybių kiek įsipareigojo sumokėti atsakovei 1 už ginčo patalpas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė ir atsakovės buvo susitarę dėl pagrindinės sutarties dalyko. Ieškinyje taip pat nenurodytas terminas, per kurį nuo menamo susitarimo sudarymo esą buvo susitarta sudaryti patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė nurodė, kad susitarimas buvo sudarytas žodžiu, tačiau jokių objektyvių įrodymų nepateikė. Teismo vertinimu, atsakovės pagrįstai nurodė, jei tarp ieškovės ir atsakovės 1 iš tikrųjų būtų buvęs sudarytas susitarimas dėl patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, ieškovė, siekdama apsaugoti savo interesus, būtų siekusi šį susitarimą įforminti raštu, susitarusi dėl patalpų kainos ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės 1 nebuvo sudarytas joks susitarimas dėl patalpų pardavimo. Teismas pažymėjo, kad A. A. ir Ž. A. bei jų kontroliuojamas ar kitaip su jais susijusias įmones siejo įvairūs paslaugų ir kiti civiliniai santykiai, tačiau ieškovė reikalauja avanso, sumokėto pagal neįvykdytą preliminariąją ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, grąžinimo. Kadangi bylos nagrinėjimo metu neįrodyta, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis, kurios pagrindu buvo sumokėti ieškinio dalyką sudarantys pinigai, todėl teismas neturėjo pagrindo ieškovės atliktą mokėjimą vertinti kaip sumokėtą avansą pagal neįvykdytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovei neįrodžius, jog tarp šalių nebuvo sudarytas joks susitarimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti CK 6.237 straipsnio 2 dalį ir priteisti ieškovei 17 377,20 Eur kaip be teisinio pagrindo atsakovės 1 įgytą turtą. Nepripažinus būtinosios sąlygos, kad ieškovas turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovę 1, nėra pagrindo reikšti ieškinį dėl patalpų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „ARS LAB“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir spręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškinį: priteisti ieškovei 17 377,20 Eur avansą, 2 996,42 Eur palūkanas ir procesines palūkanas bei pripažinti atsakovės UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ bei Ž. A. IĮ sudarytą 2016 m. balandžio 12 d. negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1677 negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei taikyti dvišalę restituciją natūra; priteisti solidariai iš atsakovių ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodo šiuos apeliacinio skundo motyvus:
    1. dėl teismo skundžiamajame sprendime nurodytų argumentų, jog ieškovė ilgą laiką nereikalavo atsakovės 1 grąžinti sumokėtą avansą ir tai turėtų tariamai įrodyti, jog atsakovė 1 ne tik, kad teikė nekilnojamojo turto konsultavimo paslaugas, tačiau ir tai, jog ieškovė buvo patenkinta tariamai suteiktu paslaugų rezultatu. Paaiškino, jog A. A. ir Ž. A. pažinojo vienas kitą, bendravo draugiškai, pasitikėjo vienas kitu, todėl ieškovė tikėjosi, jog atsakovė 1 elgsis sąžiningai ir grąžins sumokėtą avansą už ginčo patalpas. Be to, Ž. A. nuolat žadėjo, jog avansas bus grąžintas, tačiau reikia palaukti. Ieškovės ir atsakovės 1 atstovų santykiams pašlijus ir matant, jog sumokėtas avansas nebus grąžintas, ieškovė, skirtingai nei nurodė teismas, teikė atsakovei 1 reikalavimus grąžinti sumokėtą avansą (pateikė 2016 m. kovo 9 d. suderinimo aktą). Kadangi ieškovė informavo Ž. A. apie ketinimą kreiptis į teismą, pastarasis su savo sutuoktine 2016 m. balandžio 13 d. perleido visas atsakovės 1 akcijas. Be to, posėdžio metu ieškovės direktorius G. K., parodė, jog Ž. A., sužinojęs apie ieškinį susisiekė su juo ir nurodė, jei bus pateiktas ieškinys, atsakovė 1 parduos visą turtą ir nebus iš ko skolos išsiieškoti. Liudytojas A. A., taip pat patvirtino aplinkybes, kad daug kartų buvo bandyta kalbėti su Ž. A. dėl avanso grąžinimo.
    2. Dėl teismo skundžiamajame sprendime nurodytų faktinių aplinkybių, jog 2014 m. gegužės 6 d. su A. A. susijusi UAB „ART21“ žodinio susitarimo pagrindu pervedė su trečiuoju asmeniu susijusiam asmeniui UAB „Realus reikalas“ 53 000,00 Lt (15 349,86 Eur) užmokestį už UAB „Realus reikalas“ teiktas konsultavimo nekilnojamojo turto srityje paslaugas, mano jog minėtos faktinės aplinkybės nėra susijusios su šios civilinės bylos įrodinėjimo dalyku. Šio apeliacinio skundo pateikimo dienai UAB „ART21“ bei UAB „Realus reikalas“ ginčas nėra išspręstas ir nėra priimta jokio įsiteisėjusio sprendimo.
    3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog A. A. patvirtino, jog yra ūkininkas, turi žemės ūkio paskirties žemės sklypų, todėl ši aplinkybė patvirtina, kad jis turėjo ir kitų interesų, susijusių su žemės ūkio paskirties nekilnojamojo turto objektų įgijimu, o ne tik interesą atstovauti UAB „ARS LAB“, kuri, A. A. tvirtinimu, užsiima elektroninių prietaisų gamyba ir prekyba. Su šiais argumentais apeliantė nesutinka kategoriškai. Pažymi, jog A. A. bendravo ir tarėsi su atsakovės 1 atstovu būtent ieškovės interesais ir jos naudai. Aplinkybė, kad ginčo patalpos buvo siektos įgyti ieškovės veiklai vykdyti, patvirtino ir ieškovės direktorius G. K..
    4. Aplinkybėms, jog konsultacijų teikimo metu atsakovė 1 surado nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį Pagirių k., patvirtinti atsakovė 1 pateikė nekilnojamojo turto registro išrašą, kuris gali patvirtinti tik juridinį faktą, jog toks sklypas egzistuoja. Liudytojas A. A. nurodė, jog nežino, kur yra turtas Pagirių k., ieškovei šio turto nereikia, nes ieškovė neužsiima jokia gamybos veikla Lietuvoje, o patalpas norėjo įsigyti personalui.
    5. Nėra jokių dokumentų pagrindžiančių šalių susitarimo turinį bei jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė 1 iš viso teikė jos deklaruojamas paslaugas. Ieškovė laikosi pozicijos, jog atsakovė 1 konsultavimo paslaugų nekilnojamojo turto klausimais ieškovei neteikė. Pažymi, jog į bylą pateikta atsakovės 1 sąskaita yra tik vienašalis dokumentas, kuris buvo pateiktas ieškovei tik po reikalavimų grąžinti sumokėtą avansą, o susirašinėjimai dėl šios sąskaitos išrašymo yra susiję su visai kitos įmonės, t. y. UAB „Consultus Magnus“, teiktomis paslaugomis atsakovei 1. Be to, Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) į bylą pateikė informaciją, jog sąskaita pirmą kartą deklaruota 2016 m. vasario 25 d., tuo tarpu paslaugos turėjo būti suteiktos 2012 m. 2016 m. balandžio 14 d. (viena diena prieš pateiktą ieškinį ir dvi dienos po atsakovės 1 akcijų ir turto realizavimo) atsakovė 1 dar du kartus keitė informaciją VMI duomenų bazėje ir galiausiai nurodė, jog sąskaita yra nulinė. 2016 m. gegužės 24 d. ketvirtojoje deklaracijos versijoje vėl buvo įtraukta 17 377 Eur suma. Apeliantės nuomone, sąskaita buvo parengta tik tam, jog sukurti dirbtinį vaizdą dėl jos išrašymo.
    6. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pati tariamų konsultacijų kaina (17 377,20 Eur), savaime suponuoja, kad jei atsakovė 1 būtų teikusi nurodytas paslaugas, tikrai būtų tokių paslaugų faktą patvirtinantys įrodymai, susirašinėjimai, siųsti dokumentai su objekto planais ar kita informacija, tačiau jokių rašytinių įrodymų, neegzistuoja. Atsakovė 1, mėgindama pagrįsti paslaugų teikimo faktą, į bylą kvietė liudyti A. V.-G. (A. V.-G.), kuriam priklauso objektas, bet šis liudytojas nežinojo ką atstovavo trečiasis asmuo, kas norėjo įsigyti objektą. Liudytojas A. A. parodė, jog apie jokius komisinius, paslaugų įkainius ar kitų mokėjimų tvarką nebuvo tariamasi, nes šalys kalbėjo konkrečiai apie Vilniaus g., Vilniuje esančių patalpų pirkimą. Taigi, nėra jokių rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog atsakovė 1 ir ieškovė buvo susitarusios dėl nekilnojamojo turto konsultavimo paslaugų teikimo ir paslaugos buvo teikiamos / suteiktos.
    7. Dėl ieškovės sumokėto avanso. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nėra įrodymų, kad atsakovės buvo su ieškove susitarusios nei parduoti patalpas, nei tarpininkauti ieškovei jas perkant. Byloje yra įrodymai, kurie patvirtina, jog atsakovei 1 buvo sumokėtas avansas už ginčo patalpas. Suderinimo akte taip pat nurodyta, jog atsakovė 1 ieškovei 2015 m. gruodžio 31 d. skolinga 17 377,20 Eur, būtent negražintą avansą.
    8. Nesutinka su teismo padaryta išvada, jog aplinkybė, kad ginčo patalpos buvo nupirktos tą pačią dieną, kai ieškovė sumokėjo atsakovei 1 17 377,20 Eur, neįrodo, jog ši suma pervesta kaip avansas už patalpas, esančias ( - ). Akcentuoja, jog nei atsakovė 1, nei trečiasis asmuo nesugebėjo paaiškinti, kaip tą pačią dieną tas pačias patalpas ir įsigijo. Mano, jog tarp šių veiksmų buvo tarpusavio ryšys. Atkreipia dėmesį ir į liudytojo A. A. parodymus, jog patalpos yra Vilniaus g., jis apibūdino kur yra įėjimas, kur yra rūsys. Taigi, šalys susitarė, jog ieškovė pirma moka avansą už nekilnojamąjį turtą Vilniaus g., Vilniuje, o kai pilnai įsigyja ginčo patalpas, – sumoka likutinę vertę. Šis susitarimas tarp šalių buvo sudarytas žodžiu.
  3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto (faktinio skolos atsiradimo pagrindo). Ieškovei reikalaujant grąžinti pinigus, sumokėtus pagal preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, teko pareiga įrodyti ir preliminariosios sutarties sudarymo faktą. Šio fakto neįrodžius, ieškinys turi būti atmetamas.
  5. Byloje nėra jokių įrodymų (išskyrus ieškovės teiginius, A. A. ir G. K. paaiškinimus), kad atitinkama sutartis buvo sudaryta. Preliminariosios sutarties sudarymo neįrodo ir į bylą pateiktas įrodymas apie 2012 m. spalio 30 d. mokėjimo atsakovei 1 atlikimą. Nagrinėjamu atveju nei vienas iš preliminariosios sutarties bruožų neegzistavo: 1) ieškovė nepateikė jokių įrodymų (pranešimų, susirašinėjimų ir kt.), kuriais remiantis galima būtų teigti buvus susitarimą ateityje sudaryti patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, 2) ieškovė nenurodo, kiek įsipareigojo sumokėti už patalpas, todėl nėra pagrindo teigti, kad šalys susitarė dėl pagrindinės sutarties dalyko, 3) ieškinyje nenurodo termino, per kurį nuo menamo susitarimo sudarymo esą buvo susitarta sudaryti patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, 4) ieškovė nepateikė jokio rašytinio susitarimo bei patvirtino, jog susitarimas neva buvo sudarytas žodžiu.
  6. Atsakovių nuomone, įrodinėjant aplinkybę, kad, neva, buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo daikto sutartis, vadovautis liudytojo A. A. parodymais nėra jokio teisinio pagrindo. Šis liudytojas yra ieškovės akcininkas, buvęs valdybos narys, todėl iš viso negalėjo būti apklausiamas kaip liudytojas dėl suinteresuotumo bylos baigtimi arba šališkumo. Remiantis CK 6.165 straipsniu, 1.93 straipsnio 2 dalimi ieškovės įrodinėjamos preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas negali būti grindžiamas liudytojo parodymais. Susitarimo dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo sudarymo ir vykdymo metu A. A. buvo ieškovės valdybos nariu (valdybos nario pareigas ėjo nuo 2012-11-15 iki 2015-05-18) ir būtent jis atstovavo ieškovę sudarant ir vykdant minėtą susitarimą.
  7. Atsakovės abejoja, ar iš tikrųjų būtų buvęs sudarytas susitarimas dėl patalpų, esančių Vilniaus g., Vilniuje, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Ieškovė, siekdama apsaugoti savo interesus, neišreiškė siekio šio susitarimo įforminti raštu.
  8. Dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo, paaiškino, kad atsakovė 1 per Ž. A. teikė ieškovei tarpininkavimo paslaugas nekilnojamojo turto srityje: Ž. A. su ieškovės atstovu A. A. bendradarbiavo būtent Ž. A. tarpininkaujant perkant bei parduodant nekilnojamąjį turtą. Aplinkybes apie tarpininkavimo paslaugų teikimą patvirtino liudytojas A. V.-Gribovskis (A. V.-Gribovsky) paaiškinęs, kad derėjosi dėl žemės sklypo bei statinių pardavimo Ž. A. nenurodytam klientui. 2015 m. sausio mėn. tarp trečiojo asmens ir A. A. vyko susirašinėjimas dėl sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas išrašymo. Už suteiktas tarpininkavimo paslaugas atsakovė 1 išrašė ieškovei 2015 m. sausio 21 d. sąskaitą faktūrą, kurios išrašymą deklaravo ir mokesčių administratoriui 2015 m. vasario 25 d. Kadangi atsakovė 1 niekada nebuvo įsipareigojusi parduoti ieškovei ginčo patalpas, nėra jokio teisinio pagrindo taikyti ir CK 6.309 straipsnio 2 dalimi numatytą prezumpciją.
  9. Atsakovės atkreipia dėmesį į tai, kad pažyma sandorio sudarymui (kuriai esant buvo sudaryta ginčo pirkimo–pardavimo sutartis) buvo gauta 2016 m. balandžio 4 d., todėl ieškovės teiginiai, kad neva, po skambučio atsakovės 1 atstovui, buvo sudarytas ginčo sandoris yra nepagrįstas.
  10. Ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo, dėl to tenkinti ieškinį nėra jokio teisinio pagrindo. Kita vertus, net ir byloje nustačius aplinkybę, kad iš atsakovės 1 ieškovės naudai priteistina 17 377,20 Eur suma, nebūtų jokio pagrindo tenkinti ieškinio actio Pauliana dalyje, kadangi ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo. Byloje yra įrodymai, kad ieškovės sumokėtas avansas 2015 m. pradžioje buvo panaudotas atsiskaitymui už atsakovės 1 suteiktas paslaugas. Atsakovės į bylą pateikė įrodymus, kad už sumokėtą avansą buvo teikiamos konsultacijos. Atsiskaitymams su kreditoriais vyksta CK 6.9301 straipsnio nustatytu eiliškumu, todėl ieškovės teisės bet kokiu atveju nepažeistos. Šiuo atveju sudarant 2016 m. balandžio 12 d. susitarimą dėl įskaitymo atitinkamas eiliškumas buvo išlaikytas, nes buvo įskaityti anksčiau suėję (2015 m. gruodžio 31 d.) atsakovės 2 reikalavimai į atsakovę 1. Savo teisių pažeidimą ieškovė įrodinėja išimtinai pirmenybės teisės suteikimo kitam atsakovės 1 kreditoriui faktu, tačiau nepasisakė kaip CK reikalavimus dėl atsiskaitymo eiliškumo atitinkantis sandoris pažeidė ieškovės teises (t. y. kaip teisėtų veiksmų atlikimas reiškia neteisėtus veiksmus). Todėl šiuo atveju, nepriklausomai nuo atsiskaitymo būdo (įskaitymo / atsiskaitymo) ieškovės teisės negalėjo būti pažeistos. Be to, ieškovė nurodė, kad ginčo patalpų rinkos vertė, jos nuomone, buvo 160 000,00 Eur. Ginčo sandorio vertė yra 620 730,00 Eur, t. y. beveik keturis kartus viršija ieškovės nurodytą patalpų vertę, todėl sandoris sudarytas už rinkos vertę bei sandoris sudarytas itin palankiomis atsakovei 1 sąlygomis, ir nesumažinant jos mokumo. Taigi, sandorio vertė viršija 17 377,20 Eur (realiai sandorio kaina šį dydį viršija beveik 36 kartus), todėl, jeigu sandoris pažeidžia ieškovės teises, tai tik nurodyto reikalavimo dydžiu.
  11. Atsakovių nuomone, ginčo sandoriu perleistas turtas turėtų likti atsakovės 2 nuosavybe, nukreipiant ieškovės reikalavimą į atsakovės 2 nuosavybe esančio ginčo turto vertę. Atsakovėms yra akivaizdu, kad ieškovės reikalavimai panaikinti visą ginčo sandorį neatitinka actio Pauliana esmės ir bet kokie reikalavimai, viršijantys 17 730,00 Eur sumą (ar atitinkamo turto vertės dalį), atmestini kaip nepagrįsti, o restitucijos taikymas natūra neatitiktų protingumo ir teisingumo principų.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl nagrinėjamos bylos ribų

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
  2. Apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

13Dėl ieškinio reikalavimo grąžinti sumokėtą avansinį mokėjimą

  1. Asmenys turi teisę sandorius sudaryti tiek patys asmeniškai, tiek ir veikdami per atstovus (CK 2.132 str. 1 d.). Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 str. 1 d.). Ši įstatymo norma reiškia, kad, esant joje nurodytoms sąlygoms, teisiniai juridinių veiksmų atlikimo padariniai tenka ne atstovui, bet atstovaujamajam, nes asmuo, veikiantis per atstovą, pripažįstamas veikiantis pats (CK 2.132 str., 2.133 str. 1 d.). Esant atstovavimo santykiams, atstovas privalo elgtis sąžiningai, ginti atstovaujamojo interesus ir teises, neveikti priešingai atstovaujamojo interesams, vengti interesų konflikto. Nagrinėjamojoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad A. A. ir Ž. A., atstovaudami įmones, viršijo jiems suteiktas teises, elgėsi nesąžiningai arba priešingai įmonių interesams. Byloje nėra kvestionuojami A. A., kaip UAB „ARS LAB“ atstovo, veiksmai, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog liudytojas A. A., patvirtinęs aplinkybes, kad yra ir ūkininkas, turi žemės ūkio paskirties žemės sklypų, turėjo ir kitų interesų, susijusių su žemės ūkio paskirties nekilnojamojo turto objektų įgijimu, o ne tik interesą atstovauti UAB „ARS LAB“.
  2. Apeliantė įrodinėja, kad ginčo sumą sumokėjo atsakovei 1 kaip avansą – dalį kainos už ginčo nekilnojamąjį turtą. Nesudariusi pagrindinės sutarties atsakovė 1 neteko teisinio pagrindo disponuoti ginčo transakcija (lot. transactio — sandoris, sutartis; banko operacija – pinigų pervedimas tam tikram tikslui), dėl to ginčo mokėjimas turi būti grąžinamas arba priteisiamas apeliantei kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas.
  3. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Jeigu lėšos kvalifikuojamos kaip avansas, nesudarius sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo jas turėti ir turi būti grąžinti pirkėjui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 str. 2 d.), išskyrus tuos atvejus, kai nustatomas pagrindas įskaityti kitos šalies priešpriešinį vienarūšį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2007).
  4. Atsižvelgus į tai, jog iki sutarties patvirtinimo apeliantė perdavė atsakovei 1 17 377,20 Eur, toks lėšų perdavimas turi būti kvalifikuojamas teisiškai, t. y. turi būti nustatyta, kokiu tikslu lėšos perduotos ir kokias teisines pasekmes tai sukelia. Taigi, nagrinėjamojoje byloje atsakytina į klausimą – ar ginčo šalis siejo ikisutartiniai dėl preliminarios nekilnojamojo turto, esančio ( - ), o vėliau ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teisiniai santykiai?
  5. Siekdami nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (valią), teismai turi taikyti įstatyme įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotų sutarčių aiškinimo būdų visumą: sutartys aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (CK 6.193 str.). Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010).
  6. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės teigia, kad liudytojo A. A. parodymai dėl žodinio susitarimo, dėl ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties ateityje sudarymo su apeliante 1, nelaikytini leistinais įrodymais. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir yra CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Taigi, teismui nesuteikta visiška diskrecija kiekvienu atveju savo nuožiūra spręsti dėl galimybės remtis liudytojų parodymais, tai gali būti daroma, jei byloje nustatoma, kad yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-687/2016). Kadangi sprendžiamas klausimas dėl ginčo šalis siejusių ikisutartinių teisinių santykių (žodinio susitarimo), teisėjų kolegija vertina, kad šio ginčo visapusiškas ir objektyvus išsprendimas galimas tik įvertinus visas reikšmingus bylos aplinkybes, taip pat ir žodinio susitarimo šalių Ž. A. ir A. A. parodymus. Tik vienos iš žodinio susitarimo šalies (Ž. A.) paaiškinimų vertinimas, o kitos susitarimo šalies (A. A.) parodymų nevertinimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
  7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.
  8. Akcentuotina ir tai, kad teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Kadangi byloje sprendžiamas ginčas paprastai kilęs iš praeities įvykių, kuriuose teismas nedalyvavo, praeityje buvusios aplinkybės yra nustatinėjamos įrodymų pagalba. Atsižvelgiant į tai, kuriai šaliai lengviau įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normos tarp šalių paskirsto įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimo pareigą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo pareiga pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo pareigos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo pareigos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).
  9. Pirmosios instancijos 2017 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio metu liudytojas A. A. parodė, jog prieš penkis metus UAB „ARS LAB“ padidino įstatinį kapitalą, todėl turėjo lėšų; pasakė Ž. A., jog ieško pirkti patalpas ir Ž. A. pasiūlė įsigyti patalpas ( - ); nedelsdamas pervedė avansą už turto įsigijimą, nes buvo skubu; dalį kainos už patalpas sumokėjo kaip avansą; įmonė žemės ūkiu neužsiima, gamybinės veiklos Lietuvoje nevykdo, patalpas norėjo įsigyti personalui. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ž. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad A. A. apie patalpas ( - ) nieko nežinojo; patalpas ( - ) įsigijo savo ir sutuoktinės bendrai šeimos veiklai odontologijos srityje vykdyti; 60 000,00 Lt A. A. pervedė, nes prašė surasti turtą, susijusį su žemdirbyste; pervesti pinigai buvo sumokėti už surastą 15 ha turtą, esantį ( - ); A. A. jam pasakė, jog reikia objekto – teritorijos, apleistų fermų. Taigi, ginčo šalys savaip aiškina 2012 m. spalio mėn. žodinio susitarimo turinį: apeliantė teigia, jog Ž. A. pasiūlė įsigyti patalpas ( - ), todėl ji nedelsiant sumokėjo avansą, kaip kainos dalį už ateityje įsigytiną turtą, o atsakovė 1 teigia, kad A. A. ieškojo pirkti žemės ūkio paskirties patalpų ir avansas atsakovei 1 buvo sumokėtas už suteiktas tarpininkavimo paslaugas dėl nekilnojamojo turto, esančio ( - ), įsigijimo. Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybes, jog po to, kai 2012 m. spalio 30 d. atsakovė 1 įsigijo ginčo patalpas iš UAB „EXVERO“, apeliantė buvo kreipusi į atsakovę 1 dėl preliminarios sutarties arba patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantė neįrodė esminių aplinkybių, kad: 1) ginčo žodinio susitarimo objektas buvo nekilnojamasis turtas, esantis ( - ) ir, 2) perdavusi ginčo avansą atsakovei 1, siekė nekilnojamojo turto, esančio ( - ), preliminariosios, o vėliau ir pagrindinės sutarties sudarymo. Todėl nėra pagrindo ginčo 17 377,20 Eur mokėjimą kvalifikuoti kaip avansą, sumokėtą nesudarius sutarties.
  10. Atsakovė 1 atsiliepime į ieškinį teigia, jog šalių žodinio susitarimo pagrindu apeliantė atsakovei 1 sumokėjo ginčo sumą, kaip avansą, nes 2012 m spalio 30 d. atsakovė 1 nebuvo suteikusi apeliantei konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugų nekilnojamojo turto klausimais, t. y. ginčo mokėjimas yra užmokestis už suteiktas konsultacijas nekilnojamojo turto srityje, todėl toliau spręstina, ar ginčo šalis siejo 17 377,20 Eur dydžio atlygintiniai tarpininkavimo paslaugų teikimo teisiniai santykiai dėl nekilnojamojo turto, esančio ( - ) įsigijimo.
  11. CK 6.716 straipsnis, reglamentuojantis paslaugų sutarties sampratą, nustato, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. CK XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl atlygintinų paslaugų teikimo sutarties formos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-421/2016; 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-483-684/2016; kt.).
  12. Bylos duomenimis, Ž. A. ir A. A. yra verslininkai, gerai pažįstami, tarpusavyje vienas kito įmonėms teikė tam tikras paslaugas, sudarinėjo žodinius sandorius. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti ginčo šalių tarpusavio susirašinėjimo dokumentai. Liudytojas A. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad su Ž. A. turėjo ir daugiau verslo reikalų; rengė paraišką dėl laboratorinės įrangos investavimo iš ES fondo gavimo. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ž. A. paaiškino, jog teikia paslaugas nekilnojamojo turto srityje, A. A. buvo į jį kreipęsis su įvairiais klausimais, susijusiais su nekilnojamuoju turtu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamajame sprendime nurodytos aplinkybės, nustatytos Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1164-431/2017, dėl A. A. (susijusio su UAB „ART21“) žodinio susitarimo pagrindu pervesto Ž. A. (susijusio su UAB „Realus reikalas“) užmokesčio už UAB „Realus reikalas“ suteiktas konsultavimo nekilnojamojo turto srityje paslaugas, nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms ir nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad A. A. ir Ž. A. vienas kito kontroliuojamoms įmonėms teikė tam tikras paslaugas nepatvirtina aplinkybių, kad 2012 m. spalio mėn. žodiniu susitarimu šalys susitarė dėl turto, esančio ( - ) įsigijimo arba atsakovė 1 įsipareigojo už ginčo avansinį mokėjimą tarpininkauti (konsultuoti) apeliantę parduodant A. V.-G. (A. V.-G.) nuosavybės teisėmis priklausantį turtą, esantį ( - ).
  13. Ž. A. paaiškinimais, pas jį atvyko A. A. ir domėjosi turto įsigijimu. Apeliantė neigia aplinkybes, jog tarėsi dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo įsigyjant turtą, esantį ( - ). Kadangi, atsakovei 1 buvo sumokėta už paslaugas, kurios mokėjimo metu nebuvo suteiktos, todėl atsakovei 1 kilo pareiga įrodyti, kokias ir už kokią sumą suteikė apeliantei konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas, susijusias su nekilnojamuoju turtu, esančiu ( - ). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas A. V.-G. (A. V.-G.) patvirtino faktines aplinkybes, jog Ž. A. vedė su juo derybas dėl turto, esančio ( - ), pardavimo. A. V.-G. (A. V.-G.) apie besidominčius jo turto įsigijimu asmenis nežinojo apie apeliantę bei A. A.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Ž. A. paaiškino, kad su turto, esančio Pagirių. k, pardavėju derėjosi dėl kainos, nusiderėjo turto kainą nuo 2 mlj. iki 1,5 mlj. litų, tačiau A. A. turto nenupirko; kadangi sandoris neįvyko, jis gavo 4 proc. nuo 1,5 mlj. litų turto vertės atlygį už apeliantei suteiktas tarpininkavimo ir konsultavimo paslaugas. Iš prie atsiliepimo į ieškinį pateikto A. A. ir Ž. A. SMS žinutėmis vykusio susirašinėjimo nustatyta, jog Ž. A. 2012 m. vasario 4 d. informavo A. A. apie 15 ha sklypą, kurį galima nupirkti už 1,0 Lt ir turi net pirkėją už 1,5 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nurodyto šalių susirašinėjimo turinio nėra galimybės nustatyti, kad 15 ha sklypas yra būtent nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), o ne kitas turtas. O Ž. A. paaiškinimai dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo, susijusio su turtu, esančiu ( - ), prieštarauja SMS žinutėje nurodytai informacijai. Byloje nėra ginčo, jog šalys žodinį susitarimą sudarė 2012 m. spalio mėn. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Ž. A. paaiškino, jog 2012 m. spalio mėn. derėjosi su turto pardavėju dėl kainos ir suderėjo galutinę kainą už 1,5 mlj. Lt, tačiau 2012 m vasario mėn. SMS žinute A. A. siūlė įsigyti už 1 mlj. Lt ir teigė, jog už 1,5 mlj. Lt kainą turi kitą pirkėją. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, kad 2012 m. kovo mėn. A. A. jau buvo informuotas apie parduodamo 15 ha sklypo 1,0 Lt kainą ir Ž. A. turimą kitą pirkėją šį turtą parduoti už 1,5 Lt kainą, negalima konstatuoti, jog ginčo šalys 2012 m spalio mėn. susitarė dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo apeliantei pageidaujant įsigyti turtą, esantį ( - ) už didesnę kainą, nei jai buvo pasiūlyta. Byloje nėra jokių duomenų (raštų, pranešimų, susirašinėjimų, atliktų darbų / sąskaitų išklotinių, šalių derintų pozicijų turto įsigijimo sąlygų klausimais, pažymų apie atliktų darbų kiekius bei kainas ir pan.) galinčių patvirtinti aplinkybes, susijusias su atsakovės 1 tarpininkavimu / konsultavimu apeliantei dėl turto, esančio ( - ), už 1 7377,20 Eur dydžio sumą (CPK 178 str.).
  14. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. rugsėjo 22 d. rašto ir bylos duomenų nustatyta šių faktinių aplinkybių seka: 1) atsakovė 1 išrašė apeliantei 2015 m. sausio 21 d. PVM sąskaitą–faktūrą dėl 21 026,41 Eur (17 377,20 Eur ir 3 649,21 Eur PVM) už suteiktas paslaugas NT pirkimo klausimais, 2) 2016 m. vasario 25 d. atsakovė 1 deklaravo pardavimus 17 377,00 Eur sumai, 3) 2016 m. kovo 31 d. tarpusavio atsikaitymų suderinimo aktu UAB „ARS LAB“ pareikalavo ginčo transakcijos sugrąžinimo, 4) 2016 m. balandžio 14 d. pateikta deklaracija, iš kurios išimtas 17 377,20 Eur sandoris, 5) 2016 m. gegužės 24 d. vėl deklaruotas 17 377,00 Eur vertės pardavimas. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog PVM sąskaitos–faktūros išrašymas yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, tačiau vien šiuo dokumentu civiliniai–teisiniai santykiai neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-1040/ 2003). PVM sąskaita–faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos, PVM apskaitos tikslais. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje N. Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, kt.). Taigi, atsakovės 1 vienašališkai išrašytos 2015 m. sausio 21 d. sąskaitos faktūros pagrindu tarp ginčo šalių neatsirado atlygintinių tarpininkavimo paslaugų dėl nekilnojamojo turto, esančio ( - ), pirkimo, teikimo teisiniai santykiai. 2015 m. sausio 21 d. PVM sąskaita–faktūra atsakovė 1 įformino 2012 m. spalio 30 d. ūkinę operaciją PVM apskaitos tikslais. Mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl argumentų, susijusių su atsakovės 1 duomenų VMI teikimu (2016-02-25 deklaravo pardavimus 17 377,00 Eur, 2016-04-14 anuliavo šį sandorį ir 2016-05-24 vėl deklaravo), plačiau nepasisako.
  15. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, prie atsiliepimo pridėti įrodymai patvirtina aplinkybes, jog apeliantė neprieštaravo sąskaitos faktūros išrašymui: A. A. Ž. A. pateikė apeliantės buhalterės K. L.-S. kontaktinius duomenis ir prašė, kuo greičiau sutvarkyti sąskaitos faktūros išrašymo ir pateikimo klausimą; 2015 m. sausio 21 d. pateikė atsakovei 1 prašymą, kad sąskaita faktūra būtų išrašyta už mokslinius tiriamuosius darbus ir būtų nurodyta, jog ji išrašyta 2014 m. gruodžio mėn. Apeliantė teigia, kad ginčo PVM sąskaitos–faktūros išrašymo klausimai su A. A. nebuvo suderinti, o į bylą pateikti susirašinėjimai yra susijęs su UAB „Consulting magnus“ suteiktomis paslaugomis. Iš į bylą pateikto SMS žinučių duomenų matyti, kad 2015 m. sausio 13 d. A. A. pateikė Ž. A. buhalterės K. telefono numerį ir prašė klausimą suderinti. Kokį klausimą reikėjo suderinti su buhaltere nėra nurodyta. 2015 m. sausio 19 d. Ž. A. informavo A. A., kad jam nepavyko susisiekti su Kristina. 2015 m. sausio 21 d. A. A. nurodė Ž. A., jog nekilnojamojo turto tema ir sausio mėnuo jam netinka, nes avansas sumokėtas daug seniau bei klausė, ar galima padaryti gruodį ir už mokslinius tiriamuosius darbus. Ž. A. tą pačią dieną atsakė, jog mokslinius darbus gal ir gali arba paskaitas – mokymus. Iš į bylą pateiktų elektroninio susirašinėjimo duomenų nustatyta, kad daugiau kaip po metų laiko nuo sąskaitos išrašymo, 2016 m. kovo 4 d. Ž. A. kreipėsi į UAB „Vilniaus buhalterių grupė“ su paklausimu, nes UAB „ARS LAB“ atsiuntė duomenis, kad debetas 17 377,20 Eur UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ bei paprašė šią informaciją patikrinti. 2016 m. kovo 25 d. UAB „Vilniaus buhalterių grupė“ buhalterė Ž. A. informavo, jog pagal programą apeliantė skolinga, nes 2015 m. sausio 21 d. buvo išrašyta sąskaita už tarpininkavimo paslaugas nekilnojamojo turto pirkimo klausimas, iš viso 21 206,41 Eur. Taigi, buhalterė, savo žinioje turėdama ūkinės operacijos tikslais išrašytą sąskaitą faktūrą, informavo apie UAB „ARS LAB“ skolą UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“. 2016 m. kovo 31 d. Ž. A. kreipėsi į apeliantės vadovą G. K., nurodęs, jog su akcininku A. A. išrašytos sąskaitos klausimas buvo suderintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš į bylą pateiktų SMS žinučių duomenų nėra galimybės vienareikšmiškai konstatuoti, jog A. A. pateikė Ž. A. buhalterės K. telefono numerį būtent klausimo dėl 2015 m. sausio 21 d. PVM sąskaitos–faktūros 21 026,41 Eur suderinimui ir A. A. būtent šios sąskaitos–faktūros, o ne kitos sąskaitos duomenis norėjo redaguoti. Iš nustatytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija sprendžia, kad negalima daryti išvados, jog 2015 m. sausio 21 d. PVM sąskaitą–faktūrą ginčo šalys suderino, t. y.: a) į bylą pateikti susirašinėjimai nepatvirtina, kad 2015 m. sausio 21 d. PVM sąskaita–faktūra išrašyta būtent už tarpininkavimo paslaugas nekilnojamojo turto, esančio ( - ), pirkimo klausimais, ir b) A. A. ir Ž. A. kontroliuojamas įmones susiejo abipusių paslaugų teikimas ir jie tarėsi žodžiu (asmeniškai, telefonu, elektroniniu paštu) įvairiais verslo klausimais, todėl šalys galėjo laisvai tartis ir dėl sąskaitų išrašymo datų, jų pavadinimų redagavimo, tačiau c) susirašinėjimo duomenys nepatirtina, kad A. A. norėjo koreguoti būtent 2015 m. sausio 21 d. PVM sąskaitos–faktūros datą ir pavadinimą ir, d) byloje nėra duomenų, kad apeliantei neapmokėjus 2015 m. sausio 21 d. sąskaitos faktūros atsakovė 1 arba Ž. A. buvo kreipęsis į apeliantę arba A. A. su žodiniais arba rašytiniais prašymais, raginimais ir / arba reikalavimais skolą sumokėti (CPK 178 str.).
  16. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente yra nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2015). Pažymėtina, jog ieškovui nedraudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialinės teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan., tačiau teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, o ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai kvalifikuoja santykius arba nurodo neteisingą materialinės teisės normą, teismas turi tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius ir pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami.
  17. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė neįrodė, jog ginčo šalis siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai dėl preliminarios nekilnojamojo turto, esančio ( - ) ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, todėl nėra teisėto pagrindo ginčo lėšas kvalifikuoti kaip avansą, nesudarius sutarties. Atitinkamai atsakovė 1 neįrodė, kad ginčo šalis siejo nekilnojamojo turto, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo tarpininkavimo paslaugų teikimo teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė 1 17 322,20 Eur lėšas gavo teisėtu pagrindu. Byloje nėra ginčo dėl apeliantės sumokėto ir atsakovės 1 gauto 17 322,20 Eur mokėjimo. Apeliantė UAB „ARS LAB“ turi teisę reikalauti grąžinti be teisinio pagrindo 2012 m. spalio 30 d. perduotas atsakovei UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ 17 322,20 Eur lėšas. Todėl nagrinėjamojoje byloje taikomos teisės normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą.
  18. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies XX skyriaus normų. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. k. ex iniuria ius non oritur) išraiška. Kasacinio teismo išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2010-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010; 2011-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011, kt.). Taip pat kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. k. actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų, 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių, 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo, 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.), 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos, 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011). Taigi, remiantis aptartu teisniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika, nepagrįsto praturtėjimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinės teisės gynimo būdų atžvilgiu, t. y. jis gali būti taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais teisių gynimo būdais – taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyto natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės gynimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, yra visos būtinos sąlygos apeliantės teisėms ginti, taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą: atsakovė 1 yra praturtėjusi 17 322,20 Eur dėl apeliantės veiksmų (2012 m. spalio 30 d. atlikto bankinio pavedimo); yra atsakovės1 praturtėjimą atitinkantis apeliantės turto sumažėjimas, t. y. atsakovė 1 yra praturtėjusi apeliantės sąskaita; yra apeliantės turto sumažėjimo ir atsakovės1 praturtėjimo priežastinis ryšys; atsakovės 1 praturtėjimas negali būti pateisinamas, t. y. tokiam praturtėjimui nėra teisinio pagrindo; apeliantė negali apginti savo teisų kitais būdais; apeliantė, kurios turtas sumažėjo, nėra prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; nepagrįstas praturtėjimas egzistuoja pareiškiant ieškinį (CK 6.242 str.). Konstatuotina, jog atsakovė 1 2012 m. spalio 30 d. gautą avansinį mokėjimą valdo nesant šio mokėjimo įgijimą (turėjimą) legalizuojančio teisinio pagrindo, todėl UAB „ARSLAB“ iš UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ priteisiami be pagrindo įgyti 17 322,20 Eur.

14Dėl palūkanų priteisimo

  1. Ieškiniu pareikštas reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo sumokėto ginčo avansinio mokėjimo sumos, iš viso 2 996,40 Eur. Skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 str.). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensuojamosios palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 str.). Pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį, už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Nagrinėjamu atveju atsakovei 1 pinigų gavimo faktas žinomas nuo jų gavimo momento (2012 m. spalio 30 d.) ir šios aplinkybės ji neginčija. Apeliantė prašomas priteisti palūkanas paskaičiavo iki 2016 m. balandžio 11 d. (17 377,2 Eur × 5 proc / 365 =2,38 × 1259 d. = 2996,42). Atsiliepime į ieškinį atsakovė 1 UAB „ARS LAB“ pateikto palūkanų skaičiavimo nekvestionuoja. Esant nustatytai fakto aplinkybei, kada atsakovė 1 sužinojo apie neteisėtą pinigų gavimą iš apeliantės, taikytina CK 240 straipsnio 1 dalis. UAB „ARS LAB“ naudai iš UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ priteisiamos 2 996,40 Eur palūkanos.
  2. Taip pat ieškiniu prašoma priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Iškėlus civilinę bylą gali būti skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 str.). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 str. 2 d.) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalies nuostatas, civilinės bylos iškėlimo teisme momentu laikomas ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas teisėjo priimta rezoliucija, t. y. civilinė byla laikoma iškelta teisme tik nuo teisėjo rezoliucijoje, kuria ieškinys priimtas, nurodytos datos. Civilinėje byloje Nr. e2-2084-341/2016 UAB „ARS LAB“ ieškinys priimtas 2016 m. balandžio 21 d. teisėjo rezoliucija. Esant pagrindinėms sąlygoms įstatyminėms procesinėms palūkanoms priteisti, UAB „ARS LAB“ naudai iš UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ priteisiamos 6 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 21 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.210 str. 2 d.).

15Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį actio Paulina pagrindu bei dvišalės restitucijos taikymo

  1. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, kurioms esant galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017). Actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
  2. Nagrinėjamu atveju apeliantė turi neabejotiną ir galiojančią 17 377,20 Eur reikalavimo teisę atsakovei 1 nuo 2012 m. spalio 30 d., todėl turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 ir kt.).
  3. Formaliai vertinat UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ 2014 m. finansinių metų balanso duomenis negalima teigti, jog įmonė 2014 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, kadangi atsakovės 1 turto vertė buvo 645 122,00 Eur, o jos per vienerius metus mokėtinos sumos bei trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 189 431,00 Eur. Viešai teikiamais VĮ „Registrų centras“ duomenimis, UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ finansinės atskaitomybės dokumentus juridinių asmenų registro tvarkytojui yra pateikusi tik 2012 m.–2014 m. ataskaitiniu laikotarpiu. Kokie buvo atsakovės finansiniai rodikliai 2015 m. ir 2016 m. (ginčijamo sandorio sudarymo metu) į bylą nepateikti (CPK 178 str.). Remiantis atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, atsakovės Ž. A. 620 730,00 Eur dydžio reikalavimo pagal paskolos sutartį terminas suėjo 2015 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovės 1 turto vertė buvo 645 122,00 Eur, o nuo 2012 m. spalio 30 d. nepadengtas kreditorės UAB „ARS LAB“ reikalavimas sudarė 17 377,20 Eur bei 2015 m. gruodžio 31 d. suėjo kreditorės Ž. A. 620 730,00 Eur reikalavimo pagal paskolos sutartį terminas, todėl 2015 m. pabaigoje–2016 m. pradžioje atsakovės 1 turto vertė galėjo sudaryti 7 014,80 Eur (645 122,00 Eur (iš viso turtas) - 620 730,00 Eur (suėjęs atsakovė 1 reikalavimas) - 17 377,20 Eur (apeliantės reikalavimas)). Iš prie ieškinio pateiktos „Creditinfo“ viešai skelbiamos informacijos duomenimis, atsakovė 1 turėjo ir daugiau pradelstų įsipareigojimų kreditoriams už elektros energiją ir paslaugas / prekes, kurie sudarė virš 5 000,00 Eur. Konstatuotina, kad atsakovė1 neįrodė faktinių aplinkybių, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo pakankamai turto kreditorės UAB „ARS LAB“ reikalavimui patenkinti ir jos mokumas nuo 2014 m. iki ginčijamo sandorio sudarymo nebuvo pakitęs (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo sandoriu atsakovei 2 turtas parduotas už 620 730,00 Eur. Taigi, dėl ginčijamo sandorio sudarymo UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ bendra turto masė 2016 m. balandžio 12 dienai neturėjo sumažėti, kadangi už parduotą ginčo turtą įmonė turėjo gauti 620 730,00 Eur lėšų, kurių nepakako kreditorių UAB „ARS LAB“ 17 377,20 Eur ir Ž. A. IĮ 620 730,00 Eur reikalavimams įvykdyti. Tačiau iš atsakovės 1 gautos iš atsakovės 2 620 730,00 Eur sumos 513 000,00 Eur buvo įskaityti paskolos pagrindu, o likusi už parduotą ginčo turtą 107 760,00 Eur suma buvo skirta pridėtinės vertės mokesčiui sumokėti (Sutarties 4.1 p.). Tokiu būdu kreditorės Ž. A. IĮ 620 730,00 Eur reikalavimas buvo patenkintas visa apimtimi, o kreditorės UAB „ARS LAB“ liko nepatenkintas ir, kaip nustatyta, nėra galimybės spręsti, jog galėjo būti patenkintas. Todėl konstatuotina, jog atsiskaitymai su kreditorėmis UAB „ARS LAB“ ir Ž. A. IĮ (tos pačios eilės kreditorėmis) nevyko CK 6.9301 straipsnio nustatytu eiliškumu, o buvo suteikta pirmenybė atsakovei 2. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina antroji būtina actio Pauliana taikymo sąlyga.
  4. Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas privalėjimą sudaryti sandorį traktuoja kaip vieną iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2002). Skolininko teisinė prievolė sudaryti sandorius CK 6.66 str. prasme aiškinama siaurai, todėl neprivalomais sandoriais laikomi tokie, kurie sudaromi nesant įstatymo ar kitos susitarimo pagrįstos teisinės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Bylos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad ginčijamą sandorį atsakovės privalėjo sudaryti dėl atsiradusių imperatyvų, pagal įstatymus, teismų sprendimus, preliminarias ar kitas sutartis. Kadangi UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ pareiga sudaryti ginčijamą sandorį su Ž. A. IĮ nenustatyta, todėl yra ir ketvirtoji būtina actio Pauliana taikymo sąlyga (atsakovė 1 neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio).
  5. Šalys nekvestionuoja ieškinio senaties termino. Kadangi apeliantė apie ginčijamo sandorio sudarymą sužinojo 2016 m. ir tais pačiai metais kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisinių gynybos actio Pauliana pagrindu, yra ir trečioji būtina actio Pauliana taikymo sąlyga (nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas).
  6. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, taip pat kad sandorį sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Actio Pauliana instituto taikymui taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007).
  7. Nustatyta, kad Ž. A. ir L. A. yra sutuoktiniai. Ž. A. priklausė 66 proc., o jo sutuoktinei L. A. – 34 proc. UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ akcijų. Atsakovės Ž. A. IĮ savininkas yra Ž. A.. Taigi, ginčijama 2016 m. balandžio 12 d. sutartis buvo sudaryta tarp sutuoktinių ir susijusių asmenų, todėl preziumuojama, kad kreditorės UAB „ARS LAB“ interesus pažeidusio 2016 m. balandžio 12 d. sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 str. 7 d.).
  8. „Fenikso sindromas“ yra paplitęs sukčiavimo modelis, kai įsiskolinusi bendrovė prieš nutraukdama veiklą sudaro turto pardavimo sandorius, veikla ir turtas būna perkeliami į kitas įmones. Teismų praktikoje tai įvardijama įmonių „feniksų“ reiškiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Nagrinėjamu atveju UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ akcininkai ir sutuoktiniai perleido nekilnojamąjį turtą iš UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ į Ž. A. IĮ (Priedas Nr. 7). Piniginių lėšų už parduotą turtą UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ negavo, nes buvo atliktas įskaitymas atsakovių paskolinių teisinių santykių pagrindu (Priedas Nr. 8). Taigi akivaizdu, jog po ginčijamo sandorio sudarymo UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ bendra turto vertė sumažėjo, o kitą dieną po ginčijamo sandorio sudarymo UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ buvo perleista trečiajam asmeniui. Išdėstytų argumentų pagrindu ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis.
  9. Nustačius visas būtinąsias actio Pauliana taikymo sąlygas, ieškovės apeliacinio skundo dalis tenkintina. Teisėjų kolegija atsakovės UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. IĮ, sudarytą 2016 m. balandžio 12 d. negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniaus g. 35-101, Vilnius, pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1677 pripažįsta negaliojančia nuo sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.). Konstatavus ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą (CK 6.66 str.), spręstina dėl teisinių pasekmių taikymo visoms sandorio šalims.
  10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Pripažinus negaliojančiu sandorį actio Pauliana pagrindu, teisinių pasekmių taikymas pagal CK turi tam tikrą specifiką, nes šiuo institutu ginčijamas sandoris, pažeidžiantis kreditoriaus interesus. Tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių taikymo klausimus reglamentuoja CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose nustatyti restitucijos ypatumai. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006).
  11. Teisėjų kolegija nagrinėjamojoje byloje taiko dvišalę restituciją natūra – atsakovei UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ grąžinamos panaikintu sandoriu perleistos negyvenamosios patalpos. Atsakovė Ž. A. IĮ pagal 2016 m. balandžio 12 d. Pirkimo pardavimo sutartį (Notarinio registro nr. 1677, NETSVEP indentifikavimo Nr.1017833206) realiai pinigų nemokėjo, tačiau 2016 m. balandžio 12 d. susitarimu atliko įskaitymą tarp pirkėjo ir pardavėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismas ex officio pripažįsta 2016 m. balandžio 12 d. susitarimą tarp UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. IĮ dėl įskaitymo negaliojančiu ir dabar yra laikoma, kad pardavėjas - UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ negrąžino 513 000,00 Eur paskolos pirkėjui Ž. A. IĮ.
  12. Kadangi kreditoriaus (ieškovo) teisių pažeidimui pašalinti reikalinga suma yra mažesnė už perduotą pagal panaikintą sandorį turto vertę, todėl išieškojimas pagal apeliantės reikalavimą nukreipiamas į grąžinto atsakovei 1 turto vertę tik šioje civilinėje byloje apeliantei priteistos sumos (reikalavimo) apimtimi.

16Dėl bylos procesinės baigties

  1. Teisėjų kolegija sprendžia apeliantės UAB „ARS LAB“ apeliacinį skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti. Pripažinti negaliojančia atsakovių UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. IĮ sudarytą 2016 m. balandžio 12 d. negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti dvišalę restituciją natūra: atsakovei UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ grąžinti minėtas negyvenamąsias patalpas, o atsakovei Ž. A. IĮ pripažinti egzistuojančią 513 000,00 Eur reikalavimo teisę pagal paskolos sutartį iš UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“, pripažinus 2016 m. balandžio 12 d. susitarimą dėl įskaitymo negaliojančiu.
  2. Jeigu Ž. A. IĮ (pirkėjas pagal 2016 m. balandžio 12 d. Pirkimo – pardavimo sutartį) 4.1.(ii) sumokėjo pridėtinės vertės mokestį (PVM), kuris buvo 107 730 (vienas šimtas septyni tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt) Eur pagal pasirašytą Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį (FR0326), tai Ž. A. IĮ turi teisę iš VMI susigrąžinti sumokėtą PVM, nes tiek 2016 m. balandžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1677, tiek 2016 m. balandžio 12 d. įskaitymas pripažintas negaliojančiu.
  3. Priteisti ieškovei UAB „ARS LAB“ iš atsakovės UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ be teisinio pagrindo įgytus 17 377,20 Eur, 2 996,42 Eur palūkanas bei 6 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteistos sumos išieškojimą nukreipti į grąžinto atsakovei UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ turto vertę.

17Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

  1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 2 d.).

18Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. UAB „ARS LAB“ patyrė šias išlaidas: 1) 458,00 Eur ir 2 069,00 Eur žyminio mokesčio už ieškinius, 2) 2 597,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Iš viso 5 124,00 Eur (458,00 Eur + 2 069,00 Eur +2 597,00) bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 str.). Apeliantė prašo priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas solidariai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso teisės normos nenustato solidarios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2013). Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai, pareikšti atsakovėms tenkinti, todėl iš atsakovių UAB „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. IĮ lygiomis dalimis priteisiama apeliantei UAB „ARS LAB“ 5 124,00 Eur (po 2 562,00 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi,

Nutarė

20Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

21Pripažinti atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. individualios įmonės sudarytą 2016 m. balandžio 12 d. negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. ( - ), ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1677 negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti dvišalę restituciją natūra: grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mikroskopinės odontologijos centras“ j. a. k. 302762109, negyvenamąsias patalpas, unikalus Nr. ( - ), ( - ), o atsakovei Ž. A. individualiai įmonei j. a. k. 135253929 pripažinti egzistuojančią 513 000,00 Eur reikalavimo teisę pagal paskolos sutartį iš uždarosios akcinės bendrovės „Mikroskopinės odontologijos centras“, pripažinus 2016 m. balandžio 12 d. susitarimą dėl įskaitymo tarp uždarosios akcinės bendrovės „Mikroskopinės odontologijos centras“ ir Ž. A. individualios įmonės, negaliojančiu.

22Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „ARS LAB“ j. a. k. 302859309, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mikroskopinės odontologijos centras“ j. a. k. 302762109, be teisinio pagrindo įgytus 17 377,20 Eur, 2 996,42 Eur palūkanas bei 6 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 21 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteistos sumos išieškojimą nukreipti į atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mikroskopinės odontologijos centras“ j. a. k. 302762109, grąžintų negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. ( - ), ( - ), vertę.

23Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

24Priteisti apeliantei UAB „ARS LAB“ j. a. k. 302859309, iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Mikroskopinės odontologijos centras“ j. a. k. 302762109, ir Ž. A. individualios įmonės lygiomis dalimis 5 124,00 Eur (penkis tūkstančius šimtą dvidešimt keturis eurus) (po 2 562,00 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė uždaroji... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 23 d.... 7. Dėl šalių santykių kvalifikavimo
      1. Teismas... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9.
        1. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „ARS LAB“... 10. Teismas... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. Dėl nagrinėjamos bylos ribų
          1. CPK 320 straipsnio... 13. Dėl ieškinio reikalavimo grąžinti sumokėtą avansinį mokėjimą 14. Dėl palūkanų priteisimo
            1. Ieškiniu pareikštas... 15. Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo... 16. Dėl bylos procesinės baigties
              1. Teisėjų... 17. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
                1. Vilniaus... 18. Dėl bylinėjimosi išlaidų
                  1. UAB „ARS LAB“... 19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 20. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir... 21. Pripažinti atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Mikroskopinės... 22. Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „ARS LAB“ j. a. k.... 23. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi taikytas... 24. Priteisti apeliantei UAB „ARS LAB“ j. a. k. 302859309, iš atsakovių...