Byla 2A-919/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1844-232/2013 pagal ieškovų K. E., G. R., P. P., L. P., D. S. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl administracinio akto pripažinimo negaliojančiu, nuosavybės teisių į negyvenamąsias patalpas pripažinimo ir kt., dalyvaujant tretiesiems asmenims Valstybės įmonei Registrų centrui, G. T. ir A. D..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 8 d. priėmimo - perdavimo aktą Nr. (51)-7.2 (S)-42 dalyje dėl negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ) pažymėtų indeksiais 7-1 ir 7-2, Vilniuje, perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei; pripažinti ieškovei D. S. nuosavybės teisę į buto, esančio ( - ), Vilniuje (toliau tekste – ginčo butas), priklausinį – ginčo patalpą, turinčią 14,83 kv. m. ploto, plane pažymėtą indeksu 7-2; pripažinti neteisėtais 2011 m. vasario 23 d. įvykusį ginčo patalpų aukcioną ir jo rezultatų pagrindu sudarytą pirkimo pardavimo sutartį bei juos pripažinti negaliojančiais. Pastarojo reikalavimo ieškovai bylos eigoje atsisakė gavę Vilniaus miesto savivaldybės informaciją, jog aukcionas nutrauktas ir pinigai grąžinti trečiajam asmeniui G. T..

5Nurodė, kad gyvenamajame name, esančiame ( - ), Vilniuje (toliau tekste - ginčo namas), yra penki butai, kurių Nr. 1-4 ir 6. Ieškovai ir trečiasis asmuo A. D. yra minėtų butų savininkai. Ginčo namo palėpėje yra ginčo patalpos – 5,45 kv.m. negyvenamoji patalpa 7-1 bei 14,83 kv.m. ploto negyvenamoji patalpa 7-2. Neįregistruotos pastogės patalpos priklauso ir jomis naudojasi visi butų savininkai, 5,45 kv.m. ploto negyvenamąja patalpa 7-1 naudojasi visi butų savininkai, o 14,83 kv.m. ploto negyvenamąja patalpa 7-2 naudojasi ieškovė D. S., nes Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 23 d. (toliau tekste – Vilniaus miesto Tarybų rajono vykdomasis komitetas) sprendimu Nr. 67 minėta patalpa buvo išjungta iš gyvenamojo ploto apskaitos ir perduoda D. S. kaip ginčo buto priklausinys (pagalbinė patalpa). Šio sprendimo pagrindu Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Gyvenamųjų patalpų suteikimo skyrius 1990 m. kovo 27 d. išdavė leidimą Nr. 01-79, kuriuo D. S. buvo leista naudotis minėta pagalbine patalpa. 1993 m. vasario 4 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, pasirašyta su savivaldybe, ieškovė D. S. privatizavo butą, kartu buvo privatizuotas ir minėto buto priklausinys – 14,83 kv.m. negyvenamoji patalpa 7-2. 2011 m. vasario 18 d. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau tekste – savivaldybės administracija) interneto svetainės ieškovai sužinojo, kad savivaldybės administracija 2011 m. vasario 23 d. organizuoja viešą aukcioną ginčo patalpoms parduoti. Ieškovai kreipėsi į trečiąjį asmenį VĮ Registrų centrą bei gavo 2011 m. vasario 19 d. pažymą Nr. RA (12.5.1.32.)-6352, kurioje nurodyta, kad viešame registre 2008 m. gruodžio 8 d. priėmimo - perdavimo akto Nr. (51)-7.2 (S)-42 pagrindu yra įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė į ginčo patalpas 7-1 ir 7-2. Ieškovai nurodė, kad ginčo patalpų, susidedančių iš dviejų negyvenamųjų patalpų (5,45 kv.m. ploto negyvenamosios patalpos 7-1, priklausančios ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir 14,83 kv.m. ploto negyvenamosios patalpos 7-2, priklausančios ieškovei D. S. nuosavybės teise) perdavimas atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ir atsakovo nuosavybės teisių įregistravimas viešame registre, aukciono organizavimas, vykdymas bei aukciono rezultatai yra neteisėti, pažeidžia ieškovų teises ir teisėtus interesus, todėl turi būti pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais.

6Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė taikyti ieškinio senatį, o jos netaikius – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 8 d., vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn priėmimo-perdavimo aktu Nr. (51)-7.2(S)-42 ginčo patalpos perduotos teisėtai. Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teisę į ginčo patalpas viešame registre įregistravo 2010 m. rugsėjo 9 d. 2011 metų vasario mėn. buvo paskelbta apie ginčo patalpų privatizavimą viešo aukciono būdu. 2011 m. vasario 23 d. aukcionas įvyko. Pažymėjo, kad 1993 m. vasario 4 d. sutartyje, kuria ieškovė D. S. privatizavo savo 2 kambarių butą, nėra nurodyti nei privatizuojami ūkiniai pastatai, nei rūsys, taip pat nėra nurodyta, jog privatizuojamas buto priklausinys - 14,83 m2 negyvenamoji patalpa. Ieškovės D. S. 1991 m. gruodžio 10 d. pateiktame pareiškime nurodyta, jog ji pageidauja pirkti dviejų kambarių butą, tačiau pastogėje esančių negyvenamųjų patalpų neprašė privatizuoti. Tai patvirtina ir 1991 m. gruodžio 10 d. susitarimas. Todėl nėra pagrindo teigti, jog negyvenamoji patalpa tapo ieškovės D. S. nuosavybe. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyventojų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991-06-20 įsigaliojusį Butų privatizavimo įstatymą, kurio 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo-pardavimo objektas yra butai. Vykdydama minėtą įstatymą Vyriausybė 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtino Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles (toliau tekste - Taisyklės), pagal kurių 6 punktą, įkainojant gyvenamuosius butus, buvo taikoma kaina už vieną kvadratinį metrą bendrojo (naudingojo) ploto. Taisyklėse nurodyta, kad buto bendrąjį (naudingąjį) plotą sudaro kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitu patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas. Todėl galėjo būti privatizuotos ir kitos, su butu turinčios funkcinį ryšį patalpos, įkainavus jų bendrą (naudingąjį) plotą. Sutartyje, kurios pagrindu buvo privatizuotas butas, nenurodyta, jog butą privatizuojantis asmuo įsipareigojo sumokėti ne tik už privatizuojamą butą, bet ir už kokias nors kitas patalpas, kurias jis turi teisę įgyti nuosavybėn. Buto įkainavimo 1993 m. vasario 3 d. aktu Nr. 4906 buvo įkainotas tik buto bendrasis (naudingasis) plotas. Patalpų eksploatacijos akte yra nurodytas 36,92 kv.m. privatizuojamo buto plotas: virtuvė (8,35 kv.m.), koridorius (4,35 kv.m.), kambarys (14,70 kv.m.), kambarys (9,52 kv.m.). Ieškovė neprivatizavo 14,81 kv.m. negyvenamųjų patalpų, nes jos nebuvo įkainotos, ieškovė už jas nesumokėjo. Pažymėjo, kad ginčo buto planas buvo sudarytas iki 1993 m. vasario 4 d. sutarties Nr. 1 sudarymo, t.y. 1992 m. lapkričio 12 d., todėl šis planas nepagrindžia ieškovės nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Negyvenamoji 14,83 kv.m. patalpa nėra ieškovės D. S. privatizuoto buto priklausinys, nes tarp D. S. privatizuoto buto ir negyvenamųjų patalpų nėra funkcinio ryšio, kadangi negyvenamosios patalpos turi atskirą įėjimą, yra izoliuotos nuo buto, 1990 m. kovo 27 d. leidime nurodoma, jog ieškovei D. S. leista naudotis ginčo patalpomis kaip pagalbine patalpa, kuri buvo to paties namo butu Nr. 7, t.y. atskiru butu. Be to, 1990 m. kovo 27 d. leidimas neįrodo, jog ieškovei D. S. suteiktas daiktas yra jos buto priklausinys, nes šis leidimas traktuotinas kaip laikinas leidimas juo naudotis panaudos teisėmis. Pažymėjo, kad buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų namų rūsiuose, palėpėse, turėjo teisę įgyti tas patalpas nuosavybėn, jeigu jos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausinys. Taip pat nurodė, kad ieškovai neįgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisės į 5,45 kv.m. negyvenamąsias patalpas, nes pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Butų privatizavimo įstatymą šios patalpos nepatenka į bendro naudojimo objektų sąvoką. Pažymėjo, kad nei 5,45 kv.m. patalpa, nei palėpė nėra bendraturčių nuosavybė, jos išliko savarankiškais teisinių santykių objektais, todėl tapo valstybės nuosavybe ir visiškai teisėtai buvo perleista savivaldybės nuosavybėn. Vilniaus miesto savivaldybė yra ginčo patalpų teisėta savininkė, nes turtas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybėn perduotas vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 ir įregistruotas viešame registre.

7Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 8 d. Vilniaus apskrities viršininkas įgaliotas Vyriausybės, vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, perdavimo-priėmimo aktu Nr. (51)-7.2(S)-42 Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė keletą valstybės nuosavybės nekilnojamojo turto objektų, taip pat ir 16,68 kv.m. negyvenamąją patalpą ( - ), Vilniuje (patikslinus patalpų kadastrinius matavimus - 20,28 m2). Atsižvelgiant į Butų privatizavimo įstatymo paskirtį, neįregistruotas turtas yra laikomas viešąja nuosavybe. Daiktinės teisės iki 2008 metų į ginčo patalpas nebuvo registruotos. Todėl šios patalpos pateko į savivaldybės įmonės administruojamų ir apskaitomų, bet neįregistruotų objektų sąrašą, kurios teisėtai, vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu bei Vyriausybės 1998 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 870 patvirtinta valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarka, 2008 m. gruodžio 8 d. perdavimo - priėmimo aktu perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Ieškovė D. S. nepagrįstai teigia, kad 1993 m. vasario 4 d. sutartimi privatizuojant butą Nr. 6 buvo privatizuotas ir buto priklausinys - 14,83 kv.m. negyvenamoji patalpa, nes to nepatvirtina pateikti dokumentai. To nepatvirtina nei Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. 67, nei 1990 m. kovo 27 d. leidimas Nr. 01-79, kuriais nuspręsta išjungti iš gyvenamojo ploto apskaitos ir ieškovei suteikti pagalbinę patalpą ir leista ieškovei naudotis buvusiu ginčo namo 14,83 m2 butu Nr. 7, kaip pagalbine patalpa. Pagal 1993 m. vasario 4 d. sutarties sąlygas ieškovė D. S. privatizavo ginčo butą, esantį ( - ), Vilniuje. Sutartyje pagalbinės patalpos ar priklausiniai nenurodyti. Pažymėjo, jog sutartyje numatyta, kad sutartis turi būti registruojama Valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure. Remiantis šia nuostata, ieškovės nuosavybės teisės buvo registruotos į 36,92 m2 dviejų kambarių butą. Nepagrįsti ieškinio argumentai, kad 5,45 m2 ploto negyvenama patalpa 7-1 yra bendro naudojimo, nes šioje negyvenamoje patalpoje nėra laiptų. Nurodė, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą.

8Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą – negyvenamąją patalpą (unikalus Nr. 1089-7002-8015:0012), esančią ( - ), Vilniuje – įregistruotos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 ir 2008 m. gruodžio 8 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. (51)-7.2(S)-42 pagrindais. Šis nekilojamasis daiktas sudarytas iš dviejų patalpų: 5,45 kv.m koridoriaus 7-1 ir 14,83 kv.m. negyvenamosios patalpos 7-2. Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamąjį daiktą – butą (unikalus Nr. ( - )), esantį ( - ), Vilniuje – 1993 m. vasario 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-705, pagrindu įregistruotos D. S. nuosavybės teisės. Ieškovė D. S. 1993 m. vasario 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-705, pagrindu privatizavo dviejų kambarių 36,92 kv.m. ploto butą. Šioje sutartyje nėra įrašyta, kad ieškovė įsigijo 14,83 kv.m. negyvenamąją patalpą 7-2. Su ieškiniu pateiktas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. 67 su 6-uoju priedu. Minėtu sprendimu nuspręsta išjungti iš gyvenamojo ploto apskaitos ir suteikti gyventojams pagalbines patalpas pagal 6-ąjį priedą. Šeštajame priede nurodyta, jog 14,83 kv.m. patalpa kaip pagalbinė perduodama D. S., gyvenančiai bute Nr. 6. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Gyvenamųjų patalpų suteikimo skyriaus 1990 m. kovo 27 d. leidimu Nr. 01-79 D. S. buvo leista naudotis kaip pagalbine patalpa buvusiu to paties namo butu Nr. 7, kurio plotas 14,83 kv.m. Ieškovė D. S. 1993 m. vasario 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, reg. Nr. 2-705, nusipirko (privatizavo) tik butą, todėl pagalbinė patalpa liko valstybės (savivaldybės) nuosavybė. Patvirtino, kad 2009 m. kovo 9 d. plane 5,45 kv.m. patalpoje 7-1 laiptai nėra pažymėti. Nurodė, kad ginčo patalpos 7-1, 7-2 buvo užfiksuota nekilnojamojo daikto kadastro archyvinėje byloje nuo 1947 metų kaip vienas nekilnojamojo turto objektas. Šios patalpos pagal eksplikacijas buvo gyvenamosios, o nuo 1987 metų eksplikacijoje užregistruoti pakeitimai, patalpų 7-1 ir 7-2 paskirtis pakeista į pagalbinę. Nuosavybės teisė savivaldybės vardu buvo įregistruota 2009 metais, kadangi daiktas buvo suformuotas nuo 1947 metų, tik buvo nepaviešintos nuosavybės teisės. Pažymėjo, kad šioje nekilnojamojo turto kadastro byloje yra 1944 12 16 išvada, kurioje nurodyta, jog namas yra įregistruotas kaip valstybės nuosavybė. Kas kelis metus yra padaryti įvairus pakeitimai, paskutiniai pakeitimai yra 1987 metų ir nurodyta, kad patalpos - pagalbinės.

9Trečiasis asmuo G. T. nurodė, jog dalyvavo savivaldybės paskelbtame aukcione, yra sumokėjęs mokestį, užpildė dokumentus ir laimėjo. Aukciono metu vienas iš ieškovų buvo atvykęs. Teisme trečiasis asmuo nurodė jog buvo nuvykęs į vietą apsižiūrėti parduodamų patalpų. Į patalpas įleido Sriebaliai. Senamiesčio ūkio atstovas tuo metu nedalyvavo ir raktų neturėjo. Sriebalius aprodė patalpas. Iš plano matė, kad tai dvi patalpos. Teikė ieškovams pasiūlymą nupirkti neįrengtos pastogės dalį, į kurią patenkama per 5,45 kv.m. patalpą (plane pažymėtą 7-1).

10Bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto savivaldybė pateikė informaciją (t.3,b.l 178-183), kad 2012 12 10 savivaldybė gavo G. T. prašymą nutraukti aukcioną ir gražinti jo sumokėtą 3800 Lt pradinį įnašą bei 500 Lt registracijos mokestį. 2013 01 14 Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo komisija priėmė sprendimą nutraukti viešojo aukciono procedūras ir gražinti įmokėtas sumas G. T., jam 2013 03 07 mokėjimo pavedimais Nr. 606,607 gražintos įmokėtos lėšos 3800 Lt ir 500 Lt sumos.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu nusprendė: (i) priimti ieškovų atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir bylą dalyje dėl 2011 m. vasario 23 d. įvykusio negyvenamosios patalpos, esančios ( - ) Vilniuje, aukciono ir jo rezultatų pripažinimo neteisėtais ir negaliojančiais nutraukti; (ii) kitoje dalyje ieškinį tenkinti ir pripažinti negaliojančia Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. gruodžio 8 d. priėmimo - perdavimo akto Nr. (51)-7.2(S)-42 dalį dėl negyvenamosios patalpos, esančios ( - ), Vilniuje, perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei; (iii) ieškovei D. S. pripažinti nuosavybės teisę į buto, esančio ( - ), priklausinį - negyvenamąją patalpą, turinčią 14,83 kv. m. ploto, plane pažymėtą indeksu 7-2, esančią ( - ); (iv) ieškovei D. S. priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 1032,75 Lt, po 516, 75 Lt iš kiekvieno, bylinėjimosi išlaidų; (v) ieškovei D. S. grąžinti 101,75 Lt sumokėto žyminio mokesčio; (vi) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos valstybės naudai 117,20 Lt pašto išlaidų – po 58,60 Lt iš kiekvieno atsakovo.

13Teismas nustatė, jog ieškovai ir trečiasis asmuo A. D. yra butų, esančių ginčo name, savininkai. Namų valdos inventorinėje techninėje kortelėje užfiksuota, kad ginčo name iki 1977 metų buvo įrašyti 7 butai, o 1987 metais, padarius pakeitimus, įrašyti 6 butai. Pastato inventoriniai duomenys sudaryti 1981 metais ir juose nurodyta, kad name yra 6 butai. Pastatų vidaus plotų eksplikacijoje, sudarytoje 1981 metais, taip pat įrašyti 6 butai. Iš Pastatų vidaus plotų eksplikacijoje esančio 1987-02-17 įrašo ir pakeitimų matyti, kad šiuo įrašu buto Nr. 7, kurį sudarė 5,07 kv.m. ir 14,81 kv.m. patalpos, paskirtis pakeista į pagalbines patalpas.

14Teismas konstatavo, jog ginčas byloje kilo dėl dviejų negyvenamųjų palėpės patalpų: 5,45 kv.m. patalpos 7-1, kurią ieškovai teigia naudojantys bendrai, bei 14,86 kv.m. patalpos 7-2, kurią ieškovė D. S. teigia privatizavusi pagal 1993 m. vasario 4 d. privatizavimo sutartį.

15Sprendimo, kuriuo buvo pakeista ginčo gyvenamųjų patalpų paskirtis priėmimo metu galiojo Butų kodeksas, reguliavęs visus disponavimo butų fondu klausimus, tame tarpe ir valstybinio butų fondo butų suteikimo piliečiams bei butų išbraukimo iš gyvenamųjų patalpų fondo tvarką. Vilniaus miesto Tarybų rajono vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 67, priimtu patalpų suteikimo ir nuomos sutarčių pakeitimo klausimais, buvo nuspręsta ginčo patalpas išbraukti („išjungti“) iš gyvenamojo ploto ir suteikti jas ieškovei D. S. kaip pagalbines patalpas. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Gyvenamųjų patalpų suteikimo skyrius 1990 m. kovo 27 d. leidimu Nr. 01-79 leido ieškovei D. S. naudotis kaip pagalbine ginčo namo buto Nr. 7 patalpa, kurios plotas 14,83 kv.m. Šių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad ginčo patalpos paskirtis buvo pakeista, išjungiant ją iš gyvenamojo ploto fondo ir pati patalpa, kaip pagalbinė, suteikta ieškovei prisilaikant tuo metu galiojusios tvarkos kompetentingos institucijos sprendimu.

16Ieškovei D. S. teisėtai suteikus pagalbinę patalpą, neturėjo būti sudaryta atskira nuomos sutartis, nes pagalbinės patalpos nebuvo savarankišku nuomos sutarties dalyku (Butų kodekso 53 str., CK, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 324 str.). Kadangi pagalbinės patalpos nebuvo nuomos sutarties dalyku, jos negalėjo būti ir panaudos sutarties dalyku. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad Vilniaus miesto Tarybų rajono vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 67 ieškovei D. S. patalpos buvo perduotos naudotis panaudos sutartimi. Ši patalpa laikytina buto priklausiniu.

17Ieškovei D. S. paduodant pareiškimą dėl buto privatizavimo įstatymas numatė, kad privatizuojami gali būti tik gyvenamieji butai (Butų privatizavimo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 1991 m. gruodžio 20 d., 2 str. 1 d.). Prasidėjus butų privatizavimo procesui, ieškovė D. S. 1991 m. gruodžio 10 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą, pageidaudama pirkti dviejų kambarių butą su rūsiu, esantį ( - ), Vilniuje.

18Teismas nustatė, kad ieškovė pageidavimą privatizuoti butą išreiškė užpildydama paties atsakovo miesto savivaldybės unifikuotą formą, kurioje jau buvo nurodytas asmens pageidavimas pirkti butą su rūsiu, kurio asmuo paduodantis pareiškimą negalėjo keisti ar pildyti, tik turėjo įrašyti pageidaujamo įsigyti buto kambarių skaičių, formoje nebuvo numatyta galimybė detalizuoti kitų perkamo buto patalpų. Kartu su pareiškimu pagal nustatytą tvarką turėjo būti pateikiamas prašomo parduoti buto planas. Ieškovai į bylą yra pateikę buto apskaitos bylą, kurioje yra 1992 m. lapkričio 12 d. sudarytas buto planas ir 1993 m. vasario 4 d. sudarytas gyvenamojo buto techninis pasas. Atsižvelgiant į tai, kad buto planas sudarytas po to, kai buvo gautas ieškovės D. S. 1991 m. gruodžio 10 d. pareiškimas dėl buto pirkimo, darytina išvada, kad šis planas sudarytas vadovaujantis Taisyklių 6 punktu. Byloje yra pateikta ginčo buto įkainojimo akto Nr. 4906, patvirtinto 1993 m. vasario 3 d. Vilniaus miesto valdybos, Senamiesčio seniūnijos privatizavimo tarnybos pirmininko kopija, iš kurios matyti, kad šį dokumentą sudarė pardavėjo įgaliotas asmuo. Buto įkainojimo 1993 m. vasario 3 d. aktas, vėliau ir techninis pasas turėjo būti sudarytas vadovaujantis 1992 m. lapkričio 12 d. sudarytu buto planu. Todėl būtent pardavėjo (Vilniaus miesto valdybos) įgaliotas asmuo turėjo pareigą į įkainojimo aktą įrašyti visus reikalingus duomenis pagal pateiktą buto planą ir apskaičiuoti parduodamo buto kainą. Iš minėto plano matyti, kad ( - ) buto plane yra ir patalpos pažymėtos indeksais 7-1, 7-2, 7-3. Todėl vadovaujantis šiuo buto planu, minėtu Vilniaus miesto Tarybų rajono vykdomojo komiteto 1990-03-23 sprendimu Nr. 67, kuriuo ieškovei D. S. buvo suteikta 14,81 m2 ploto pagalbinė patalpa, ir kuris Vilniaus miesto valdybai turėjo būti žinomas, butas turėjo būti įkainotas, įskaitant pagalbinę patalpą. Teismas pažymėjo, jog pareiškime dėl buto privatizavimo pareiškėja nurodė, kad siekia privatizuoti butą su rūsiu, tačiau ši aplinkybė, pildant įkainojimo aktą nebuvo įvertinta, rūsio ploto kaina neįtraukta į bendrą buto kainą. Pagal galiojusį teisinį reguliavimą ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą su jai teisėtai suteikta ginčo patalpa (Butų privatizavimo įstatymo 6 str.). Pagal buto privatizavimo metu galiojusio CK 153 straipsnio nuostatą daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas. Remiantis šia nuostata ieškovei suteiktą ginčo patalpą teismas pripažino ginčo buto priklausiniu, privatizuotinu kartu su butu. Buto savininkui tame pačiame name priskirta pagalbinė patalpa, kaip ir rūsys ar sandėliukas, atitinka tokį priklausinio apibrėžimą. Todėl, šiuo atveju, taikytina tame pačiame straipsnyje nurodyta taisyklė, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Teismo nuomone, atsakovas nustatęs, kad apskaičiuojant buto vertę buvo suklysta ir todėl ieškovė yra sumokėjusi ne visą privatizuoto buto kainą, gali reikalauti sumokėti trūkstamą sumą.

19Centrinės privatizavimo komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 37 4.2, 4.2.1. punktuose buvo išaiškinta, kad negyvenamosios patalpos, esančios privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka parduodamos valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų, butų nuomininkams asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu šios patalpos yra įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Iš ieškovės D. S. nuomojamo buto plano, sudaryto 1992-11-12 , pateikus prašymą dėl nuomojamo buto pardavimo, negalima daryti išvados, kad pagalbinės patalpos nebuvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą. Todėl, nors 1993-02-04 sutartyje ir nėra įrašytas buto priklausinys (pagalbinės patalpos), ieškovei D. S. pripažintina nuosavybės teisė į buto, esančio ( - ), Vilniuje, priklausinį – 14,83 m2 negyvenamąją patalpą, plane pažymėtą indeksu 7-2, esančią pastate ( - ), Vilniuje.

20Pagal Centrinės privatizavimo komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 37 4.2.2 punkte išdėstytą išaiškinimą negyvenamosios patalpos, kurios pagal inventorizavimo bylas nepriklauso nei vienam, nei kitam butui, miesto, rajono valdybos sprendimu turėjo būti perduotos neatlygintinai butų savininkams, kai visi butai gyvenamajame name privatizuoti.

21Iš byloje esančių pagal 2009-03-05 duomenis sudaryto plano, pagal 2009-03-26 duomenis sudaryto plano (t.1 b.l.27, 28), buto, esančio ( - ), Vilniuje, techninės apskaitos bylos (t.2 b.l.70-73, t3 b.l. 3), faktinių aplinkybių konstatavimo 2011-09-20 protokolo Nr. FA-0008-11-1060 (t2 b.l. 74-78), teismas sprendė, kad ginčo name esanti 5,45 kv.m. negyvenamoji patalpa (plane pažymėta indeksu 7-1) yra pereinama patalpa, į ją iš buto Nr. 2, veda laiptai, tik per šią patalpą galima patekti į kitas pastogės patalpas, plane pažymėtas indeksu 8-1 (t.1 b.l. 28,). Šią aplinkybę patvirtina ir namo inventorinės bylos duomenys (t.2 124, 125) bei vietos apžiūros protokolas (t.3 b.l. 19-20). Todėl ginčo patalpa 7-2, 5,45 kv.m. turėjo būti perduota bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems ieškovams.

22Vykdant Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkį (t.2 b.l. 175), Senamiesčio seniūnijos VĮ buvo perduotos pagrindinės priemonės (pastatai) pagal sąrašą (t. 2 b.l.177-180). Šio sąrašo 73 punkte nurodyta, kad perduotas gyvenamasis namas ( - ), tvora ir sandėliai. Po šio perdavimo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka butai, esantys name ( - ), Vilniuje, buvo parduodami butų nuomininkams asmeninėn nuosavybėn (t.2 b.l.156-159, 161-166). Dokumentų, sudarytų pasibaigus būtų privatizavimui (techninės inventorizacijos, balansų, kitų dokumentų), kurie patvirtintų, kad Senamiesčio seniūnijos balanse liko patalpos, esančios ( - ), Vilniuje, nepateikta. VĮ Registrų centro pateiktose kadastro ir registro bylose nėra duomenų, kad po privatizacijos būtų atlikta namo, esančio ( - ), Vilniuje, ar neprivatizuotų savivaldybių gyvenamųjų (negyvenamųjų) patalpų inventorizacija (t.2 b.l.83-167). Todėl šis dokumentas nepatvirtina, kad ginčo patalpa po privatizacijos buvo Vilniaus miesto savivaldybės (jos įmonių) balanse. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad 5,45 kv.m. negyvenamoji patalpa 7-1, 14,83 kv.m. ploto negyvenamoji patalpa 7-2, esančios pastate, ( - ), Vilniuje, nepateko į Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn 1997-12-02 įstatymo Nr. VIII-546 3 straipsnyje nustatytą valstybės turto, kuris priskiriamas savivaldybių nuosavybėn, dalį.

23Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nuo 2008-12-08 yra įregistravęs nuosavybės teises į negyvenamąją patalpą, esančią ginčo name 4-7, unikalus Nr. 1089-7002-8015:0012 (toliau – ginčo patalpa).

24Teismas įvertino, jog iš byloje esančio Vilniaus apskrities viršininko 2008-12-08 akto Nr. (51)-7.2(S)-42, kuriuo vadovaujantis Vyriausybės 1998-07-30 nutarimu Nr. 870 (redakcija galiojusi 2008-10-17) dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo, Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduoti objektai su jiems priskirtais priklausiniais, matyti, kad į šį aktą buvo įtraukta 16,68 kv.m. bendro ploto negyvenamoji patalpa, esanti ( - ), Vilniuje (t.1 b.l.39, 91). Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje (t.2 b.l. 84-107) esantys dokumentai patvirtina, kad ši patalpa 2009-03-05, patikslinus kadastrinius matavimus buvo įregistruota kaip 20,28 kv.m. patalpa, pažymėta indeksais 7-1 ir 7-2 unikalus Nr. 1089-7002-8015:0012. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, jog minėtu Vilniaus apskrities viršininko 2008-12-08 aktu Nr. (51)-7.2(S)-42 Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn neteisėtai buvo perduotos 5,45 kv.m. negyvenamoji patalpa pažymėta indeksu 7-1, bendrosios nuosavybės teise priklausanti ieškovams, bei 14,83 kv.m. ploto negyvenamoji patalpa, pažymėta indeksu 7-2, nuosavybės teise priklausanti ieškovei D. S., pažeidžiant ieškovų kaip savininkų ir bendrasavininkų teises, todėl minėtas aktas šioje dalyje, teismo nuomone, pripažintinas negaliojančiu

25Dėl ieškinio senaties pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos prasideda ieškinio senaties termino eiga (CK 86 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai visą laiką be trukdymų valdė, naudojo ir prižiūrėjo pastatą ir jame esančias visas patalpas. Ginčo dėl turto priklausomybės nebuvo. Šios aplinkybės įrodo, kad ieškovai buvo įsitikinę, jog visos name esančios patalpos, tame tarpe ir palėpė (pastogė) priklauso jiems bendrosios dalinės teise, o ieškovei D. S. nuosavybės teise priklauso 14,83 kv.m. patalpos, pažymėtos indeksu 7-2. Teismo posėdyje ieškovai nurodė, jog name buvo kilęs gaisras, kurio padarinius pašalino butų savininkai bendromis pastangomis ir lėšomis, tuo tarpu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė niekaip neprisidėjo prie gaisro padarinių šalinimo, ginčo patalpų neprižiūrėjo, neturėjo netgi raktų nuo ginčo patalpos. Pastarąjį faktą patvirtino teismo posėdyje G. T., nurodęs, jog atvykęs prieš aukcioną apžiūrėti buto rakto prašė Sriebalių, kurie jam aprodė patalpas, nes atsakovo atstovai raktų neturėjo (t.3,b.l. 53). Teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiant į tai, kad ieškovai buvo pagrįstai įsitikinę esantys ginčo patalpų savininkai ir bendrasavininkiai, nekliudomi naudojosi ginčo patalpomis, vien tik turto registravimo viešajame registre faktas ir šio fakto išviešinimas nekilnojamojo turto registrų centre, ieškovams nesant trukdymo valdyti turtą kaip savo, atsakovui niekaip neįgyvendinant savininko teisių, nedalyvaujant jo priežiūroje ir išlaikyme nesudaro pagrindo ieškinio senatį skaičiuoti nuo įrašo viešajame registre datos, nes netgi pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, būdamas įsitikinęs jog yra teisėtas savininkas, neprivalo nuolat domėtis savo nuosavybės registro duomenimis ir tikrinti, ar neatsirado neteisėtų įrašų, kuriais pažeidžiamos jo teisės. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovai apie teisių pažeidimą sužinojo 2011-02-11, paskelbus patalpų aukcioną ir G. T. atėjus apžiūrėti patalpų.

26III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

27Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovų K. E., G. R., P. P., L. P. ir D. S. ieškinys, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Mano, kad teismo sprendimo skundžiama dalis yra neteisėta, nes priimta teismui netinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad negyvenamoji patalpa 7-2 yra ieškovės D. S. buto priklausinys:

281.1. Teisės ieškovei D. S. naudotis negyvenamąja patalpa 7-2 suteikimas negali būti pagrindas konstatuoti šią patalpą esant jos buto priklausiniu. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Gyvenamųjų patalpų suteikimo skyriaus 1990 m. kovo 27 d. leidimu Nr. 01-79 nebuvo nustatytas šios patalpos, kaip priklausinio, statusas.

291.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad negyvenamosios patalpos 7-2 neatitikimas gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalyko reikalavimams yra pagrindas atmesti argumentą, jog ieškovė ginčo patalpa naudojosi panaudos sutarties pagrindu. Būtent leidimas ieškovei D. S. naudotis negyvenamąja patalpa 7-2 atitinka panaudos sutarties sampratą ir esmę (CK 6.629 str.), o taip pat tarp šalių susiklosčiusius prievolinius, o ne daiktinius teisinius santykius. Jei leidimas naudotis patalpomis suteikė teisę fiziniam asmeniui ne tik laikinai naudotis tam tikra patalpa, bet buvo priskirta vienam iš butų (buto Nr. 6), turėjo būti pakeista ir gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, nurodant, kad negyvenamoji patalpa 7-2 yra pagalbinė buto Nr. 6 patalpa – jos priklausinys.

301.3. Ieškovė D. S. turėjo pareigą įrodyti, pirma, jog negyvenamoji patalpa 7-2 atitinka priklausiniui keliamus reikalavimus, įtvirtintus 1964 m. CK 153 str. (jog ji su privatizuotu butu susijusi funkciniu ryšiu); antra, kad ieškovė turėjo teisę ir privatizavo negyvenamąją patalpą 7-2.

311.3. (i) Pirmosios instancijos teismas negyvenamąją patalpą 7-2 pripažindamas buto Nr. 6 priklausiniu, netinkamai taikė materialiosios teisės normas bei netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus. Teismas neatsižvelgė, kad negyvenamoji patalpa Nr. 7-2 turi atskirą įėjimą, yra kitame aukšte, nei butas Nr. 6 ir yra nuo jo izoliuota, laiptai naudojami ne pagal tiesioginę paskirtį, bet kaip sandėliavimo patalpa. Be to, iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad nei vienu kadastro bylos duomenų tikslinimo metu laiptai patalpoje, pažymėtoje 7-1, užfiksuoti nebuvo, kas įrodo, jog praėjimas iš antrame aukšte esančios patalpos į patalpą 7-1 atsirado tik po 2009 m. kovo 5 d. kadastrinių matavimų atlikimo. Ieškovės naudojimosi negyvenamąja patalpa 7-2 faktas neįrodo funkcinio ryšio tarp šios patalpos ir jos buto. Ta aplinkybė, jog negyvenamoji patalpa 7-2 iki tol buvo gyvenamosios paskirties ir buvo buto Nr. 7 dalimi, įrodo, jog ji laikytina atskiru objektu, nesusijusiu su ieškovei D. S. priklausančiu butu.

321.3. (ii) Ieškovė D. S. neįrodė, jog ji turėjo teisę privatizuoti ir teisėtai įgijo negyvenamąją patalpą 7-2. Ieškovės buto privatizavimo metu patalpa 7-2 nebuvo šio buto priklausinys ir kartu su butu nebuvo privatizuota. Nei buto privatizavimo sutartyje, nei kituose privatizavimo dokumentuose (įkainojimo akte, prašyme leisti privatizuoti) ši patalpa nėra nurodyta kaip privatizavimo dalykas. Buto privatizavimo metu ji nebuvo įkainota laikantis Vyriausybės nustatytos tvarkos atskirai nuo buto. Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog negyvenamoji patalpa 7-2 nebuvo privatizuota. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010, kurioje teismas konstatavo, jog valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija turi aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti ketinimą perduoti patalpas nuosavybėn.

331.4. Privatizavimo teisinių santykių specifika lemia, jog sprendžiant, ar ginčo patalpos buvo privatizuotos, reikia vadovautis ne pagrindinio ir antraeilio daikto režimo reglamentavimu, o specialiomis patalpų privatizavimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Butų privatizavimo įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, jog daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo – pardavimo objektas yra butai. Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 buvo patvirtintos Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės, pagal kurių 7 punktą, įkainojant gyvenamuosius butus, buvo taikoma kaina už 1 kv.m. bendrojo (naudingojo) ploto. Buto bendrąjį (naudingąjį) plotą sudaro kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas. Vadovaujantis šia nuostata, galėjo būti privatizuotos ir kitos su butu funkcinį ryšį turinčios patalpos, įkainojus jų bendrą (naudingąjį) plotą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino šio reglamentavimo.

342. Ieškovė D. S. neišreiškė valios ir neįgijo nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas 7-2. Ieškovės valia apsiribojo dviejų kambarių buto Nr. 6, kurio bendras plotas 36,92 kv.m., privatizavimu. Tai patvirtina 1991 m. gruodžio 10 d. ieškovės D. S. pateiktas pareiškimas, 1991 m. gruodžio 10 d. susitarimas ir 1993 m. vasario 4 d. Buto privatizavimo sutartis. 14,81 kv.m. negyvenamosios patalpos 7-2 nebuvo įkainotos, ieškovė už jas nesumokėjo, todėl jų neprivatizavo. Teismas, pripažindamas ieškovės D. S. nuosavybės teisę į ginčo patalpas, nepagrįstai konstatavo, jog būtent pardavėjo (Vilniaus miesto valdybos) įgaliotas asmuo pažeidė pareigą į įkainojimo aktą įrašyti visus reikalingus duomenis pagal pateiktą buto planą ir apskaičiuoti parduodamo buto kainą. Ši pareiga pardavėjui būtų atsiradusi, jei ieškovė būtų aiškiai išreiškusi savo valią dėl negyvenamųjų patalpų 7-2 privatizavimo. Tuo tarpu 1991 m. gruodžio 10 d. pateiktame pareiškime tokios ieškovės valios nebuvo. Teismo motyvas, jog ieškovė pageidavimą privatizuoti butą išreiškė užpildydama paties atsakovo parengtą unifikuotą formą, kurios paduodantis asmuo negalėjo keisti ar pildyti, yra nepagrįstas, kadangi užpildytoje formoje yra vieta pastaboms, kuriose ieškovė galėjo nurodyti, kad nori privatizuoti negyvenamąją patalpą 7-2. 1993 m. vasario 3 d. buto įkainojimo akte, su kuriuo pasirašytinai buvo supažindinta ieškovė, nėra nurodyta, jog įkainojama ir negyvenamoji patalpa 7-2. Tokiu būdu ieškovė patvirtino, kad sutinka su įkainojimo akte nustatyta kaina ir pirkimo – pardavimo sutartimi išreiškė valią tik dėl buto privatizavimo. Teismas neįvertino buto kadastrinių duomenų bylų, parengtų 1991 m. gruodžio 9 d. ir 1992 m. lapkričio 12 d., duomenų įrodomosios reikšmės. 1991 m. gruodžio 9 d. kadastro duomenų byloje į 58,60 kv.m. bendrą plotą buvo įtraukta negyvenamoji patalpa 7-2, tačiau 1992 m. lapkričio 12 d. buto kadastriniai duomenys patvirtina, jog į buto patalpų eksplikaciją negyvenamoji patalpa 7-2 įtraukta nebuvo. Tai įrodo, jog ieškovės suprato ir žinojo, jog privatizuodama butą ji neprivatizavo negyvenamųjų patalpų 7-2 ir neišreiškė valios jų privatizuoti.

353. Ieškovai neįgijo 5,45 kv.m. negyvenamųjų patalpų ir palėpės bendrąja daline nuosavybe. Patalpa, sudaryta iš dviejų patalpų, plane pažymėtų 7-1 ir 7-2, ilgą laiką buvo nuomojama nuomininkams kaip atskiras butas (anksčiau buvo gyvenamasis plotas – butas Nr. 7). Tik 1990 m. ji buvo išbraukta iš gyvenamojo ploto, dėl ko ji netapo bendra daline visų ieškovų nuosavybe. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo – pardavimo objektas yra butai. Ginčo patalpa 7-1 nepatenka į bendro naudojimo objektų sąvoką, dėl ko teismas nepagrįstai pripažino, jog ji turėjo būti perduota visiems ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2008, daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, nepatenkančios į bendro naudojimo objektų sąvoką, pagal savo paskirtį nėra visų namo butų priklausinys, todėl privatizavimo procese šios patalpos netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe ir liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje – išliko savarankišku nuosavybės teisių objektu. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai remiasi Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2.2 punkte išdėstytu išaiškinimu, kadangi vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003).

364. Ieškovams neįrodžius, jog ginčo patalpos jiems priklauso nuosavybės teise, negalėjo būti panaikintas ir 2008 m. priėmimo – perdavimo aktas ieškovų ginčijamoje dalyje, kadangi tai yra išvestinis reikalavimas. Vilniaus miesto savivaldybė yra teisėta ginčo patalpų savininkė, nuosavybės teisę įgijusi CK 4.47 straipsnio 12 punkte įtvirtintu pagrindu, t.y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto perdavimo savivaldybių nuosavybės įstatymu bei LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 patvirtinta valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarka.

375. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas. Nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad ieškovai apie teisių pažeidimą sužinojo tik 2011 m. vasario 11 d., paskelbus patalpų aukcioną, dėl ko jie kreipėsi į teismą nepraleidę ieškinio senaties termino. Mano, jog ieškovė D. S. apie jos teisių pažeidimą sužinojo jau 1993 m. vasario 4 d., sudariusi buto pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje negyvenamoji patalpa 7-2 nebuvo nurodyta kaip privatizavimo objektas, dėl ko ši aplinkybė sudarė pagrindą konstatuoti ieškinio senaties termino pažeidimą. Be to, tariami 5,45 kv.m. ploto negyvenamosios patalpos bendrasavininkai taip pat nesiėmė jokių veiksmų dėl teisės realizavimo, dėl ko jie taip pat praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovai praleido ir LR Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą 1 mėnesio terminą administracinių aktų ginčijimui, kuris skaičiuojamas nuo skundžiamo akto paskelbimo dienos (ABTĮ 33 str.). Valstybinio turto perdavimo savivaldybei aktas buvo sudarytas 2008 m. gruodžio 8 d., nuosavybės teisė įregistruota 2009 m. kovo 25 d., minėti duomenys buvo vieši. Todėl ieškovai galėjo šiuos duomenis sužinoti ir kreiptis dėl galimai pažeistų teisių gynybos.

38Ieškovai K. E., G. R., P. P., L. P. ir D. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisiant iš apelianto ieškovei D. S. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 67 negyvenamoji patalpa 7-2, esanti gyvenamojo namo palėpėje, buvo išbraukta („išjungta“) iš gyvenamojo ploto apskaitos ir perduota ieškovei D. S. kaip buto Nr. 6 priklausinys (pagalbinė patalpa), o Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 27 d. leidimu Nr. 01-79 ieškovei D. S. buvo suteikta teisė ja naudotis.
  2. Kadangi, vadovaujantis Butų kodekso 53 straipsniu ir CK redakcijos, galiojusios iki 2001 m. liepos 31 d., 324 straipsniu, pagalbinė patalpa negalėjo būti savarankiškos nuomos sutarties dalyku, negyvenamoji patalpa 7-2 negalėjo būti panaudos sutarties objektu, dėl kurios suteikimo naudotis ieškovei būtų reikėję sudaryti atskirą sutartį. Ieškovė D. S. minėta pagalbine patalpa nepertraukiamai ir sąžiningai naudojosi nuo 1990 m. kovo 23 d. ir naudojasi iki šiol (ten laiko nenaudojamus buities prietaisus, maisto atsargas ir t.t.).
  3. Ieškovė D. S. 1991 m. gruodžio 10 d. pareiškimu Vilniaus miesto valdybai išreiškė valią pirkti butą Nr. 6, užpildydama paties apelianto parengtą unifikuotą formą, kurioje jau buvo nurodytas asmens pageidavimas pirkti butą su rūsiu. Formoje nebuvo numatyta galimybė detalizuoti kitų perkamam butui priklausančių patalpų. Minėto pareiškimo formos dalyje „pastabos“ nėra jokių įrašų, iš kurių būtų galima nuspręsti, kad D. S. atsisakė pirkti naudojamam butui priklausančias negyvenamąsias patalpas 7-2. Būtent pardavėjo įgaliotas asmuo turėjo pareigą į įkainojimo aktą įrašyti visus reikalingus duomenis ir apskaičiuoti parduodamo buto kainą. Ieškovė, privatizuodama butą, privatizavo negyvenamąsias patalpas 7-2, kaip šio buto priklausinį.
  4. Ginčo 5,45 kv.m. ploto negyvenamoji patalpa ir palėpė, pažymėta indeksu 7-1, yra bendroji dalinė ieškovų ir trečiojo asmens nuosavybė. Ši patalpa yra vienintelė, per kurią galima patekti į kitas palėpės patalpas, bei joje yra laiptai, kuriais iš apatiniame aukšte esančio buto patenkama į gyvenamojo namo, esančio ( - ), Vilniuje palėpę. Todėl jos perdavimas į Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybę ne tik užkirto kelią gyvenamojo namo palėpės bendraturčiams naudotis savo nuosavybe (patekti į savo nuosavybę), bet ir sumažino ieškovų nuosavybės teisės apimtį. Ieškovų nuosavybės teisių į patalpą 7-1 neįregistravimas viešame registre nesudaro pagrindo daryti išvados apie šios patalpos jiems nepriklausymą, kadangi įregistravimas nėra nuosavybės teisių įgijimo būdas. Vadovaujantis Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2.2 punkte išdėstytu išaiškinimu, pasibaigus visų ginčo namo butų privatizacijai, negyvenamoji patalpa 7-1 turėjo būti neatlygintinai perduota butų savininkams. Apeliantas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nagrinėjant civilines bylas, kurių ratio decidendi yra skirtingi. Nagrinėjamu atveju ieškovams priklausančių butų ir negyvenamųjų patalpų 7-1, kaip priklausinio, funkcinis ryšys pasireiškia ir tuo, jog palėpė yra sudėtinė viso namo konstrukcijos dalis, laikanti stogo konstrukciją – tik per minėtą palėpę galima patekti prie stogo ir jį remontuoti.
  5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 2008 m. gruodžio 8 d. perdavimo priėmimo aktu Nr. (51)-7.2(S)-42 ginčijamoje dalyje Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotas valstybei nepriklausantis nekilnojamasis turtas, dėl ko pagrįstai jį pripažino negaliojančiu.
  6. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą ieškiniui pateikti. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Visi ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2011 m. vasario 18 d., nes iki to laiko buvo įsitikinę, kad niekas negali pažeisti jų teisių ir teisėtų interesų.

39Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybę, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad faktinio pobūdžio aplinkybė, ar butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be, nustatoma iš privatizavimo sandorio. Teismas byloje nenustatęs faktinės aplinkybės, kad ieškovė teisę privatizuoti ginčo patalpą yra įgyvendinusi, t.y. nenustatęs, jog ginčo patalpos buvo privatizavimo objektu, nesant įrodymų, kad ieškovė buvo išreiškusi valią jas įsigyti, teismui nustačius, kad ginčo patalpos nebuvo įkainuotos privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir perleistos privačion nuosavybėn kartu su ieškovės privatizuojamu butu, priėmė nepagrįstą sprendimą, jog ginčo patalpa laikytina buto priklausiniu, kuris ieškovės privatizuotas kartu su butu.
  2. Kadangi privatizavimo sandorio objektui suformuoti esminę reikšmę turėjo jo paskirtis (gyvenamoji patalpa), o pirkėjas turėjo būti parduodamo objekto nuomininkas, tai kitų (negyvenamųjų) patalpų likimas buvo sprendžiamas, atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, nustatytus teisės aktuose: Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarime Nr. 309 Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos bei jį papildžiusiuose Centrinės privatizavimo komisijos posėdžių protokoluose.
  3. Remiantis Vyriausybės nutarimu Nr. 309 patvirtintose Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse įtvirtintu reglamentavimu, kitos patalpos, turinčios su butais bendrą funkcinį ryšį, privatizavimo metu buvo įkainojimo objektu ir už jas buvo privalu mokėti butų privatizavimo sutartyse nurodytą kainą. Priešingu atveju, turto perleidimas privačion nuosavybėn nebūtų įvykęs. 1993 m. vasario 3 d. įkainojimo akte Nr. 4906 buto kaina apskaičiuota už dviejų kambarių 36,92 kv.m. buto plotą, nenurodant pagalbinių patalpų ar priklausinių kainos.
  4. Teismas klaidingai ieškovės 1991 m. gruodžio 10 d. pareiškimą pirkti dviejų kambarių butą su rūsiu prilygino pareiškimui pirkti butą su negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis palėpėje ir, nesant tiesioginių įrodymų dėl savarankiškos ginčo patalpos privatizavimo ar net ketinimo ją įsigyti, nepagrįstai konstatavo, kad ginčo patalpa 7-2 buvo parduota ieškovei pagal 1993 m. vasario 3 d. privatizavimo sandorį.
  5. Teismas, pripažindamas ieškovei nuosavybės teisę į ginčo patalpą, kaip buto priklausinį, nepagrįstai nesirėmė privatizavimo dokumentais, netinkamai vertino byloje esančius oficialius rašytinius įrodymus, kas lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas nepagrįstai sprendimą priėmė vadovaudamasis ieškovės pateiktu buto planu, kuris laikytinas netiesioginiu įrodymu, ir netgi prieštaraujančiu ieškovės techniniame pase nurodytam patalpų aprašymui. Teismo išvadų prieštaringumą patvirtina ir tai, kad privatizuojant butą buvo sudaryti du planai – vienas su ginčo patalpa, o kitas – be jos. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Registrų centro atstovės paaiškinimus, kad privatizuojant butą buvo sudaryti du buto planai, kad buvo parengti du įkainojimo aktai: vienas – butui su ginčo patalpa (58,6 kv.m.), kitas - 36,92 kv.m. buto įkainojimo aktas, kurį pasirašė ieškovė privatizuojant butą.
  6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 5,45 kv.m. negyvenamoji patalpa 7-1 turėjo būti perduota visiems ieškovams. Vadovaujantis Centrinės privatizacijos komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2 punktu, negyvenamosios patalpos gali būti perduodamos neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tam, kad negyvenamosios patalpos būtų perduotos, butų savininkai miesto, rajono valdybai turėjo pateikti šiuos dokumentus: 1) prašymą dėl negyvenamųjų patalpų, esančių gyvenamuosiuose namuose, perdavimo neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; 2) visų butų savininkų notariškai patvirtintą susitarimą dėl negyvenamųjų patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų; 3) butų savininkų sutartį su valstybine ar kita įmone, įstaiga, organizacija dėl gyvenamojo namo ir butų eksploatavimo, remonto ir avarijų likvidavimo. Atitinkamai butų savininkams pateikus šiuos dokumentus, miesto, rajono valdyba priimdavo sprendimus dėl negyvenamųjų patalpų, esančių gyvenamuosiuose namuose, perdavimo neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šie įrodymai byloje nebuvo pateikti.
  7. CK 4.82 straipsnio 1 dalis nelaikytina savarankišku nuosavybės įgijimo pagrindu (pagal CK 4.47 str. 12 p.), taikytinu teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo.

40IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

41Nagrinėjamoje byloje kilo teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su daiktų teisinio statuso nustatymu butų privatizavimo proceso metu, t.y. priskyrimu privatizuojamo pagrindinio daikto priklausinio kategorijai ar viešajai nuosavybei.

42Dėl nuosavybės teisių į ginčo negyvenamąją patalpą 7-2

43Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privatine nuosavybe grindžiamo šalies ūkio formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleista privatiems subjektams. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Butų privatizavimo įstatymą, kuris visa apimtimi galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo imperatyviai nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo - pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo–pardavimo objektas yra butai. Buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą butų daugiabučiuose namuose priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo teisės normas aiškinti ir taikyti ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008).

441964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teisės norma, kuri galiojo ieškovei D. S. priklausančio buto privatizavimo sandorio sudarymo metu, numatė, kad priklausinį, t.y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog konkrečių negyvenamųjų patalpų pripažinimui daugiabučio gyvenamojo namo buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad tos patalpos paskirtis buvo susijusi su konkrečios gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavimu bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012; 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3k-3-363/2013). Iš to išplaukia, kad, kilus ginčui dėl priklausinio teisinio likimo, svarbu nustatyti patalpų priskyrimo atskiram savininkui ir priklausinio bei pagrindinio daikto tiesioginio funkcinio ryšio faktus.

45Sprendžiant dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-561/2012 ir kt.). Ne tai, kaip tam tikromis aplinkybėmis naudojamos negyvenamosios patalpos, bet tų patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų (ir kitų patalpų) eksploatavimu lemia, ar jos yra pagrindinio daikto – namo visų butų ir kitų patalpų priklausinys, ar savarankiškas nuosavybės teisės objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimt civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007).

46Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi ne tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys daiktai ir pagrindiniams daiktams priklausantys daiktai, bet ir kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Šios, t. y. trečiosios, rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Savarankišku daiktu laikytinas daiktas, kuris savo naudingomis savybėmis ar paskirtimi gali būti atskirai naudojamas ir gali atskirai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Tai reiškia, kad jis nėra pagrindinio daikto esminė dalis, kaip kad, pavyzdžiui, daugiabučio gyvenamojo įranga, stogas, konstrukcijos ir kt., ar kaip pagrindiniam daiktui priklausantis daiktas. Pažymėtina tai, kad pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai. Todėl pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrosios taisyklės, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, išimtį nedraudžiama susitarti, jog parduodant pagrindinį daiktą prie jo esantis antraeilis daiktas, kuris ūkine paskirtimi jam tarnauja kaip priklausinys, nebus parduotas, o liks pardavėjui. Likęs pardavėjui jis, būdamas savarankiškas daiktas ir netekęs tarnavimo pagrindiniam daiktui požymio, gali tapti pagrindiniu daiktu. Sutartyje priklausinio likimas – jo atskyrimas nuo pagrindinio daikto - turi būti aiškiai aptartas. Priešingu atveju būtų pagrindo vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje, priimtoje Nr. 3K-3-1/2011).

47Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, taigi tai yra fakto klausimas, nustatinėtinas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas. Siekiant nustatyti, kam privatizavimo metu perėjo nuosavybės teisė į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5, 12 papunkčius. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-561/2012; 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3k-3-363/2013).

48Nekilnojamojo turto registro paskirtis – išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nenulemia ir nereiškia, kad daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie; išviešinti duomenys nelemia daikto likimo. Tam turi reikšmės požymiai, savybės ir kriterijai, kurie priklauso daiktui, taip pat savininko valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-561/2012). Aiškindamas CK 4.14 straipsnio normą, pagal kurią antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jo nenurodoma turto perleidimo sutartyje (jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos), neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, bet jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2012)

49Sprendžiant, kokią reikšmę daugiabučio namo gyventojų naudojimosi negyvenamosiomis patalpomis faktas turi šių patalpų pripažinimui buto ar butų priklausiniu, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisinę reikšmę turi teisėto naudojimosi negyvenamąja patalpa faktas. Nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui, turi susiklostyti po to, kai buto ar namo gyventojams negyvenamoji patalpa suteikta ar leista ja naudotis nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų buto priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009), kad pagal Butų kodekso nuostatas teisė naudotis nuomojama patalpa buvo įgyjama atitinkamos įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai).

50Remiantis pastato, esančio ( - )Vilniuje, namų valdos techninės apskaitos bylos duomenimis, ginčo patalpa, kurią sudarė patalpos 7-1 ir 7-2, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas buvo suformuota nuo 1947 m., kai pirmą kartą buvo užfiksuoti viso gyvenamojo namo kadastro duomenys. Nuo 1947 m. liepos 13 d. iki 1987 m. vasario 17 d. ginčo patalpos namų valdos techninės apskaitos byloje buvo žymimos kaip butas (4 t., b.l. 58-59), o nuo 1987 m. vasario 17 d. – kaip pagalbinės patalpos (4 t., b.l. 31). 2009 m. kovo 5 d. atlikus ginčo patalpos kadastrinius matavimus, ši patalpa Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas – negyvenamoji patalpa, esanti ( - ) (unikalus Nr. ( - )), o taip pat įregistruotos atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ją, kurių atsiradimo teisinis pagrindas – ginčijamas 2008 m. gruodžio 8 d. priėmimo – perdavimo aktas Nr. (51)-7.2(S)-42, priimtas vadovaujantos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutartimu Nr. 870 Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybės tvarkos (1 t., b.l. 91).

51Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 67 dėl patalpų suteikimo ir nuomos starčių pakeitimo inter alia buvo nuspręsta išbraukti („išjungti“) iš gyvenamojo ploto apskaitos ir suteikti gyventojams kaip pagalbines patalpas, kurios nurodytos šio sprendimo 6 priede, tame tarpe nuspręsta ieškovei D. S., gyvenančiai ( - ), Vilniuje, kaip pagalbinę suteikti 14,83 kv.m. patalpą ( - ), Vilniuje (2 t., b.l. 53-59). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, remiantis kuriuo miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui buvo priskirtas spręsti gyventi netinkamų gyvenamųjų patalpų pertvarkymo naudoti kitoms reikmėms klausimas (Butų kodekso 8 str. 1 d.). Pažymėtina, jog šis Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. 67 vertintinas kaip teisės naudotis ginčo patalpa, pažymėta 7-2, atsiradimo teisinis pagrindas, t.y. administracinis aktas, kurio pagrindu buto, esančio ( - ), savininkui buvo priskirta pagalbinė 14,83 kv.m. dydžio patalpa, plane pažymėta indeksu 7-2, suteikiant jam teisę naudotis šia patalpa. Vadovaujantis 1964 m. CK 4 straipsnio 2 dalies 2 punktu, administracinis aktas yra civilinių teisių ir pareigų atsiradimo teisinis pagrindas. Pažymėtina, jog esant ginčo pagalbinės patalpos 7-2 paskyrimo buto nuomininkui faktui, tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių kvalifikavimas nuomos ar panaudos teisiniais santykiais neturi teisinės reikšmės sprendžiant, ar negyvenamąja patalpa buvo naudojamasi teisėtai, kadangi nuomos ar panaudos sutarties nesudarymas raštu nedarytų šios sutarties negaliojančia (1964 m. CK 58 str. 1 d., 298 str., 366 str. 3 d.), o pagalbinių patalpų negalėjimas būti savarankišku nuomos sutarties dalyku reiškia, jog pagalbinė patalpa galėjo būti išnuomota kartu su gyvenamosiomis patalpomis, keičiant anksčiau sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalyką (Butų kodekso 53 str. 2 d.).

52Sprendžiant, ar ginčo patalpa 7-2 gali būti kvalifikuojama priklausiniu ir dėl šios patalpos teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu, kaip minėta, esminę teisinę reikšmę turi ne tik šios patalpos teisėto naudojimosi faktas, bet ir funkcinis ryšys su konkrečiu butu. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuoti šie požymiai, lemiantys daikto pripažinimą priklausiniu: 1) tai su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas; 2) susijęs nuolatinai, bet ne trumpai ar laikinai; 3) sąsajos esmė – funkcinis ryšys, t.y. kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Vien tik techninis (konstrukcinis) negyvenamosios patalpos ryšys su butu nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai priklausinio statusą. Tie patys reikalavimai dėl priklausiniui būdingų požymių buvimo taikomi ir kitose daugiabučio gyvenamojo namo dalyse, pavyzdžiui palėpėje, esančioms izoliuotoms patalpoms.

53Apie tai, ar tam tikra pastato dalis (patalpa, izoliuota erdvė ar kt.) yra susieta su konkrečiu butu ir ar pakanka susiejimo duomenų, gali būti sprendžiama iš inventorizacinės bylos įrašų informatyvumo, taip pat iš buto privatizavimo sutarties sąlygų, pareiškimo ir kitų dokumentų dėl buto privatizavimo, namo butų skaičiaus, jų išsidėstymo, patalpų funkcinio ryšio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2009). Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą. Pavyzdžiui, poilsiui, laiko leidimui, meistravimui, džiovinimui, sandėliavimui (daiktų, kuro, retai naudojamų namų apyvokos reikmenų ir kt.) ar kitokiam pasidėjimui bei kitoms reikmėms paprastai tarnauja negyvenamosios patalpos balkonuose, džiovyklose, rūsiuose, pusrūsiuose, kitose statinio dalyse ar atskiruose statiniuose. Tokiu atveju jos yra funkcionaliai susietos su gyvenamosiomis patalpomis, todėl yra konkrečios gyvenamosios patalpos priklausinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008).

54Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog palėpėje esanti izoliuota 14,83 kv.m. ginčo patalpa 7-2 ieškovei, kaip daugiabučiame gyvenamajame name esančio buto Nr. 6 nuominkei, buvo suteikta 1990 m. kovo 23 d.. Butas, esantis ( - ), Vilniuje, buvo privatizuotas 1993 m. vasario 4 d. sutartimi (1 t., b.l. 31-32). Iki buto privatizavimo ieškovė D. S. ir jos šeimos nariai teisėtai ir nepertraukiamai naudojosi palėpėje esančia negyvenamaja patalpa, pažymėta indeksu 7-2. Patekimas į ginčo negyvenamąją patalpą 7-2 iš ieškovei D. S. priklausančio antrame aukšte esančio buto buvo ir yra užtikrinamas laiptais, vedančiais iš antro į trečiąjį aukštą, per trečiame aukšte esantį koridorių ir palėpėje esančią ginčo patalpą 7-1. Patalpa 7-2 užtikrino buto Nr. 6 nuomininko (šiuo metu – savininko) ir jo šeimos narių poreikius, susijusius su daiktų laikymu, sandėliavimu. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar dėl naudojimosi izoliuota palėpėje esančia ginčo patalpa susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, teisinę reikšmę turi tai, jog ji buvo skirta aptarnauti dviejų kambarių 36,92 kv.m. dydžio butą, kuriuo tuo metu naudojosi keturių asmenų šeima (nuomininkas ir trys jo šeimos nariai). Nors iš namų valdos techninės apskaitos bylos matyti, jog daugiabučiame gyvenamajame name yra rūsys, tačiau neidentifikuotos rūsio patalpos (jų dalis) buvo priskirtos ir privatizuotos kartu su butais Nr. 2 ir Nr. 4 (4 t., b.l. 143-144, 152-155). Taigi butui Nr. 6 nebuvo priskirta kitų negyvenamųjų patalpų, esančių daugiabučio gyvenamojo namo kieme ar rūsyje, kurios užtikrintų jų poreikį sandėliavimui ar kitokiam pasidėjimui bei būtų funkciškai susietos su .šiame bute esančiomis gyvenamosiomis patalpomis. Remiantis buto, esančio ( - ) Vilniuje, techninės apskaitos bylos duomenimis, kuri buvo suformuota buto privatizavimo proceso metu atliekant inventorizavimą, 14,81 kv.m. dydžio ginčo patalpa 7-2 plane atvaizduota kartu su butu Nr. 6 (3 t., b.l. 3). Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog palėpėje esanti ginčo patalpa 7-2 buvo paskirta naudotis daugiabučiame gyvenamajame name šios paskirties pagalbinių patalpų neturinčiam buto Nr. 6 nuomininkui bei jo šeimos nariams ir dėl šio naudojimosi buvo sukurtas ginčo pagalbinės patalpos nuolatinio tarnavimo pagrindiniam daiktui efektas, o ji tapo buto priklausiniu. Funkciškai su butu Nr. 6 susijusi negyvenamoji patalpa po jos išbraukimo iš gyvenamojo ploto apskaitos niekada nebuvo naudojama bendrai visų namo butų savininkų, daugiabučio gyvenamojo namo savininkai sutinka, jog patalpa 7-2 butų privatizavimo procese buvo privatizuota kaip buto Nr. 6 priklausinys ir netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe.

55Sprendžiant dėl buto nuomininko, kuris naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą daugiabučių namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, teisės įsigyti šias patalpas asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu atsiradimo pagrindų ir turinio, kasacinis teismas yra pabrėžęs būtinybę vadovautis Butų privatizavimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų nuostatomis (Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintomis Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėmis bei jį papildžiusiais Centrinės privatizavimo komisijos posėdžių protokolais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011). Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, pusrūsiuose, rūsiuose ir palėpėse įrengtos kūrybinės dirbtuvės-studijos ar kitos negyvenamosios patalpos, esančios vienbučių ir dvibučių namų pusrūsiuose, rūsiuose bei palėpėse, buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2.1. punktas), o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų, valstybinių, valstybinių akcinių įmonių, įstaigų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2.3. punktas). Dar daugiau, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog minėtos nuostatos Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokole Nr. 37 neturi būti suprantamos taip, kad dėl įtraukimo priklausiniu gali būti sprendžiama tik pagal įrašą inventorizavimo byloje. Tai pagrindas ir nurodymas privatizavimo vykdančioms institucijoms, kokį turtą parduoti kaip priklausantį konkrečiam butui. Ši nuostata nevaržo teismo, esant neinformatyviai nuorodai inventorizavimo byloje, remtis kitais įrodymais, patvirtinančiais, kad konkretus butas privatizuotas su palėpe, jos dalimi (įrengta arba ne) ar rūsiu (visu ar jo dalimi, apibrėžta ir individualiai naudojama) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2009).

56Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Lietuvos Respublikos respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus skyrius pagal Vilniaus miesto valdybos užsakymą inventorizuodamas parduodamus gyvenamuosius namus, butus bei nustatydamas, kiek gyvenamasis namas, butas yra nusidėvėjęs (Tvarkos 6 p.), 1991 m. gruodžio 9 d. inventorizavo butą, esantį ( - ), Vilniuje, užvesdamas buto techninės apskaitos bylą (2 t., b.l. 67-69, 3 t., b.l.3). Iš namų valdos techninės apskaitos byloje esančio butų ( - ), Vilniuje įkainojimo akto matyti, jog 1991 m. gruodžio 9 d. įkainojant butą Nr. 6 (buto vidinis plotas 36,92 kv.m.) buvo nurodytas 58,60 kv.m. jo bendras plotas, t.y. plotas su palėpėje esančiomis negyvenamosiomis patalpomis, ir 24 proc. dydžio nusidėvėjimas (4 t., b.l. 71-72). Ieškovė D. S. su 1991 m. gruodžio 10 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą, kuriuo, užpildydama standartinę gavėjo parengtą šio pareiškimo formą, nurodė pageidaujanti pirkti dviejų kambarių butą, esantį ( - ), prie šio pareiškimo pridėdama tarp jos ir jos šeimos narių sudarytą susitarimą, kieno vardu bus sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (Tvarkos 5, 18 p.) (1 t., b.l. 93). Buto, esančio ( - ), techninės apskaitos byloje yra Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1992 m. lapkričio 12 d. parengtas buto ( - ) planas, kuriuo mansardoje esanti negyvenamoji patalpa 7-2 yra įtraukta į šio buto planą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog ginčo atveju palėpėje esanti negyvenamoji patalpa 7-2 buvo įtraukta į buto Nr. 6 inventorizavimo bylą kaip jo priklausinys. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2.1. punktu, pripažįsta, jog ieškovė D. S. buvo teisėtai gavusi palėpėje esančią negyvenamąją patalpą 7-2 ir turėjo teisę ją įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu Nr. 6 kaip šio buto priklausinį. Trečiojo asmens Valstybės įmonės Registrų centro atstovo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodytos aplinkybės, jog buto techninės apskaitos byloje esantis buto su mansarda planas buvo parengtas ieškovės D. S. 1991 m. gruodžio 10 d. pareiškimo pagrindu ir kad 1992 m. lapkričio 12 d. ji pakartotinai kreipėsi tik dėl buto be negyvenamųjų patalpų privartizavimo, ko pasekoje butas inventorizavimo byloje buvo atvaizduotas be priklausinių, nėra pagrįstos jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais, dėl ko laikytinos neįrodytomis (5 t., b.l. 21).

57Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, faktinio pobūdžio aplinkybė, ar butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be, nustatoma iš privatizavimo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003, 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2004, 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012). Sprendžiant, kas privatizuota pagal butų privatizavimo sutartį, butų privatizavimo sutarties sąlygos aiškinamos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Tuo tikslu turi būti aiškinamos sutarties sąlygos, šalių ketinimai, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės (pvz., butų privatizavimą reglamentuojantys teisės aktai, parengiamieji dokumentai buto privatizavimo sutarčiai sudaryti, privatizavimo sutarties ir jos priedų įrašai (techninio inventorizavimo duomenys, planai ir kt.), privatizavimo sutarties šalių pateikiamas sutarties aiškinimas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2009).

58Privatizuojamo buto bendras plotas ir kaina yra vieni iš duomenų, pagal kuriuos galima spręsti, kokios patalpos yra privatizuotos pagal buto privatizavimo sutartį. Vykdydama Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtino Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, pagal kurias įkainojant gyvenamuosius butus, buvo taikoma kaina už vieną kvadratinį metrą bendrojo (naudingojo) ploto. Vadovaujantis šių Taisyklių 7 punkto 5 papunkčiu, buto bendrąjį (naudingąjį) plotą sudaro kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtovių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrąjį funkcinį ryšį, plotas. Balkonų, lodžijų ir rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą nebuvo įskaičiuojamas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog jei tam tikri buto priklausianiai pagal įstatymą neturi būti įkainojami dėl to, kad jų plotas neįskaičiuojamas į bendrąjį (naudingąjį) plotą, tai šie priklausiniai laikomi privatizuoti kartu su gyvenamąja patalpa, laikantis bendros 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės, remiantis kuria priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-775/1999).

59Butas – gyvenamojo pastato (namo) dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių, virtuvės bei kitų patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų (Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 Gyvenamieji pastatai 4.8 p., Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka 7 p.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į buto sampratą, daro išvadą, jog Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintose Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse, reglamentuojant parduodamų butų įkainojimą, sąvoka buto bendrasis (naudingasis) plotas turi būti aiškinama kaip buto vidinis plotas. Todėl šių Taisyklių 7 punkto 5 papunktyje įtvirtintas kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą turi būti įskaitomas tuo atveju, jei į šias patalpas yra patenkama tiesiog iš buto. Tokį sąvokos buto bendrasis (naudingasis) plotas aiškinimą patvirtina ir Butų kodekso 53 straipsnio, reglamentuojančio gyvenamosios patalpos nuomos sutarties dalyką, aiškinimas teisės doktrinoje, remiantis kuriuo naudingu buto plotu laikomas visas vidinis plotas. Jis dalijamas į dvi kategorijas: 1) gyvenamasis plotas; 2) pagalbinis plotas. Gyvenamasis plotas – tai gyvenamieji kambariai, o naudingas (pagalbinis) plotas – virtuvės, koridorių, holų, vidaus sandėlių, vonios ir tualeto bei kitos pagalbinės paskirties patalpos, kurios skiriamos ne gyventi, o tenkinti kitus buitinius asmenų poreikius. (žr., pavyzdžiui, Pakalniškis V., Rasimavičius P., Staskonis V., Vitkevičius P. Butų kodekso komentaras. Vilnius: Mintis, 1990. P. 62). Įstatymų leidėjo valią dėl sąvokų, susijusių su buto ploto skaičiavimu, sampratos patvirtina ir LR aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintas organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.14.01:1999, kuriuo buvo nustatyta pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka, taikytina juos projektuojant, statant (rekonstruojant, remontuojant), priimant naudoti, renkant jų kadastro duomenims ir registruojant nekilnojamąjį turtą bei teises į jį, taip pat skaičiuojant statinių kainas, organizuojant jų priežiūrą ir vykdant statistinę apskaitą Lietuvos Respublikoje. Šio reglamento 9.1 punkte numatyti šių buto plotų skaičiavimo galimybė: gyvenamojo, pagalbinio, verslo, naudingojo ir bendrojo. Buto gyvenamasis plotas yra visų kambarių ir virtuvės (išskyrus virtuvę-nišą) plotų suma (reglamento 10 p.); buto pagalbinis plotas – yra visų buto patalpų, išskyrus kambarius, verslo patalpas, rūsius (pusrūsius) ir garažus, plotų suma (reglamento 12 p.); buto naudingasis plotas yra visų kambarių, verslo patalpų bute ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma (reglamento 13 p.); buto bendrasis plotas yra visų buto patalpų plotų suma; į buto bendrąjį plotą įskaičiuojamas tik tų rūsio, pusrūsio ar pastogės patalpų plotas, į kurias patenkama tiesiog iš buto (reglamento 14 p.).

60Teisėjų kolegijos vertinimu, LR Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Taisyklių 7 punkto 5 papunktyje apskaičiuojant parduodamo buto kainą naudojama buto bendrojo (naudingojo) ploto sąvoka aiškintina kaip buto vidinis bendras plotas, kurį sudaro buto gyvenamosios, pagalbinės bei kitos patalpos, į kurias galima tiesiogiai patekti iš buto, o sąlygos, jog buto bendrasis plotas kartu turi būti ir naudingas, įtraukimas reiškia, jog į buto bendrąjį plotą patenkanka tik tos pagalbinės patalpos, kurios yra „šiltomis“ atitvaromis apribotoje buto erdvėje. Patalpų, apibrėžiamų kaip „kitos patalpos, turinčios su butais bendrą funkcinį ryšį“, ploto įtraukimas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą reiškia kitų nei Taisyklių 7 punkto 5 papunktyje išvardintų pagalbinių patalpų, patenkančių į buto vidinį plotą ir į kurias galima patekti tiesiogiai iš buto, įtraukimą. Tokį aiškinimą patvirtina ir įstatymo leidėjo tiesiogiai Taisyklių 7 punkto 5 papunktyje numatytos išimtys, jog į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą neįskaičiuojamas balkonų, lodžijų plotas (šaltos pagalbinės patalpos) ir rūsiuose įrengti sandėliukai (pagalbinės patalpos, į kurias negalima patekti tiesiogiai iš buto). Be to, palėpėje esančios ginčo patalpos 7-2 pagal funkcinę paskirtį tenkina tuos pačius poreikius, kokius paprastai tenkina rūsio patalpos, o rūsio patalpos butui Nr. 6 nebuvo priskirtos. Pažymėtina ir tai, jog Taisyklių 7 punkto 12 papunktyje tiesiogiai įtvirtinama taisyklė, kada už buto priklausinį nuomininkas turi sumokėti nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą – tai atvejai, kai buto priklausiniais yra pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai, o ne pagalbinės patalpos daugiabučiame gyvenamajame name. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju su ieškovės D. S. nuomojamu butu Nr. 6 kaip priklausinys privatizuota ginčo patalpa 7-2 1993 m. vasario 3 d. buto įkainojimo akte Nr. 4906 ir 1993 m. vasario 4 d. sutartyje neturėjo būti įtraukta į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą, apskaičiuojant parduodamo buto kainą. Todėl šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog ieškovė D. S. kartu su butu Nr. 6 1993 m. vasario 4 d. sutartimi privatizavo ir palėpėje esančias pagalbines patalpas 7-2, kaip šio buto priklausinį privatizavimo momentu. Ieškovei D. S. priklausančio buto privatizavimo sutartyje tiesiogiai neįtvirtinta nuostatų dėl palėpėje esančios negyvenamosios patalpos pardavimo, bet buto techninės apskaitos byloje nurodyta, kad palėpė yra (nurodytas plotas, indeksas, kiti duomenys). Anksčiau analizuota kasacinio teismo praktika pripažįsta, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai priklausinys nenurodomas turto perleidimo sutartyje ir jis nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nes daikto likimą lemia ne išviešinimo faktas, bet daikto savybės. Sutartyje priklausinio likimas – jo atskyrimas nuo pagrindinio daikto - turi būti aiškiai aptartas. Priešingu atveju būtų pagrindo vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas. Taigi, konstatavus, jog ieškovei suteikta ginčo negyvenamoji patalpa 7-2 buvo privatizuojamo pagrindinio daikto (buto) priklausinys, siekiant išsaugoti šio priklausinio savarankišką nuo pagrindinio daikto statusą, privatizavimo sutartyje tai turėjo būti specialiai aptarta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad patalpa 7-2 liko valstybės viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, dėl ko ji negalėjo būti perduota savivaldybių nuosavybėn laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutartimu Nr. 870 patvirtintos Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybės tvarkos reikalavimų.

61Dėl nuosavybės teisių į ginčo negyvenamąją patalpą 7-1

62Pasisakydamas dėl pagalbinių patalpų privatizavimo kartu su butais, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės, gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra tie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė (Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių 14–16 punktai, 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnis, CK 4.82 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007, 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013).

63Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokole Nr. 37 buvo išaiškinta, kad kitos negyvenamosios patalpos, išskyrus patalpas, nurodytas šio išaiškinimo 4.2.1 ir 4.2.3 punktuose, esančios privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, miesto, rajono valdybos sprendimu perduodamos neatlygintinai butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai visi butai gyvenamajame name yra privatizuoti (4.2, 4.2.2, 4.2.2.2 punktai). 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje bendrojo naudojimo patalpos buvo apibrėžtos kaip patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rūsiai, pusrūsiai), neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Analogiško turinio norma yra ir CK 4.82 straipsnio 1 dalyje, remiantis kuria butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, pagal kurią bendrąja daline daugiabučio namo savininkų nuosavybe (bendrojo naudojimo objektais) yra: 1) bendrosios konstrukcijos – pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios (pamatai, sienos, perdengimai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys); 2) bendroji inžinerinė įranga – daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė; 3) bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis).

64Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai butų daugiabučiame gyvenamajame name savininkai ginčija viešojo subjekto sprendimo teisėtumą dėl negyvenamųjų patalpų perdavimo ar pardavimo, turi būti ištirta tų patalpų funkcinė paskirtis ir pagal tai įvertinta, ar jos yra visų daugiabučio namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys, ar individualaus naudojimo patalpos (savarankiškas nuosavybės teisės objektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007, 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Kilus ginčui, pagal priklausiniui nustatytus kriterijus konkrečiu atveju sprendžiama, ar to daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkai įgijo nuosavybės teise negyvenamąsias patalpas kaip priklausinius, ar tos negyvenamosios patalpos liko neprivatizuotos, t. y. netapo butų savininkų nuosavybe, todėl liko valstybės nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad patalpų priskyrimą prie bendro naudojimo patalpų, kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų, kaip savarankiško nuosavybės teisės objekto, lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007; 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2007; 2008 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-315/2008; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2011).

65Gyvenamasis namas, be gyvenamųjų patalpų ir įprastinių bendro naudojimo paskirties patalpų (pvz., koridorių, virtuvių, tualetų, laiptų, rūsių), gali turėti ir kitų patalpų, kurios konkretaus namo su šlaitiniu stogu projekto atveju yra konstrukciškai būtinos ir yra techninės to namo patalpos, objektyviai esančios kaip neatskiriama statinio konstrukcijų – viršutinio aukšto perdangos, išorės sienų ir stogo – dalis, t. y. nurodytų namo dalių suformuota erdvė – pastogė (palėpė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2010). Tam tikros izoliuotos erdvės gyvenamojo namo pastate, tame tarpe palėpės, priskyrimą prie bendrai visų ar individualiai naudojamos lemia jos funkcinis ryšys su butais ar konkrečia patalpa arba egzistuojantis šių patalpų priskyrimo faktas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-530/2009; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007; 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004, kt.).

66Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog negyvenamoji patalpa 7-1 būtų buvusi priskirta naudotis individualiai kokiam nors butui ar kad ji būtų privatizuota su konkrečiu butu kaip jo priklausinys. Ginčo patalpa 7-1, kaip palėpėje esanti izoliuota negyvenamoji patalpa, turi trejopą paskirtį: pirma, tai vienintelė patalpa, per kurią galima patekti į buto Nr. 6 savininkams priklausančią palėpėje esančią negyvenamąją patalpą 7-2; antra, šioje patalpoje yra laiptai, vedantys į butą Nr. 2, kuriais iš šio buto galima tiesiogiai patekti į gyvenamojo namo palėpėje esančias negyvenamąsias patalpas; trečia, tai vienintelė patalpa, per kurią galima patekti į neįregistruotas pastogėje esančias 17,61 kv.m. dydžio negyvenamąsias patalpas, kurios parengtoje kadastro duomenų byloje pažymėtos indeksu 8-1 ir kurių kadastro duomenys šiuo metu dar nėra įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą (2 t., b.l. 113-121). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog negyvenamoji patalpa 7-1 pagal savo technines savybes, paskirtį ir funkcinį ryšį yra bendrojo naudojimo patalpa, kuri tarnauja visam pastatui ir neturi savarankiškos paskirties (negali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir veikti atskirai nuo vieno ar visų butų). Ginčo patalpą pripažinus daugiabučio namo visų butų ir kitų patalpų priklausiniu, privatizuojant butus pagal Butų privatizavimo įstatymą jos tapo visų butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė ir negalėjo būti perleistos pagal kitus įstatymus kitų asmenų nuosavybėn. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo patalpų perleidimo kitiems asmenims aktus pripažino negaliojančiais.

67Dėl ieškinio senaties

68Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, kai asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties terminas skatina teisinių santykių subjektus veikti aktyviai, įgyvendinant jų tarpusavio teises ir pareigas, sutartinę drausmę bei abipusę prievolių vykdymo kontrolę.

69Teisės į ieškinį atsiradimas sietinas su momentu, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistas teises (subjektyvusis veiksnys). Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą (suvokimo, kad teisės pažeidžiamos) momento nustatymą lemia konkrečios bylos aplinkybės bei asmens subjektyvios savybės, todėl skirtingose bylose jis nustatomas skirtingai. Iš teismų praktikos nuostatų išplaukia, kad, sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį ir momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista.

70Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinio senaties terminas ieškovams prasidėjo (ieškovo teisė į ieškinį atsirado) 2011 m. vasario 11 d. paskelbus patalpų aukcioną ir G. T. atėjus apžiūrėti patalpų, dėl ko ieškovai ieškinį teismui pateikė nepraleidę ieškinio senaties termino.

71Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinyje yra pareikšti dvejopo pobūdžio reikalavimai: civilinio pobūdžio (pareikštas reikalavimas dėl nuosavybės teisių į negyvenamąsias patalpas pripažinimo) ir administracinio pobūdžio (ginčijama 2008 m. gruodžio 8 d. priėmimo – perdavimo akto Nr. (51)-7.2(S)-42 dalis, kuris buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutartimu Nr. 870 Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybės tvarkos). Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, kuris ieškovės D. S. pareikšto civilinio pobūdžio reikalavimo atžvilgiu skaičiuotinas nuo buto privatizavimo sandorio sudarymo 1993 m. vasario 4 d., o visų ieškovų pareikšto administracinio pobūdžio reikalavimo atžvilgiu – nuo 2009 m. kovo 25 d., kai viešame valstybės registre buvo įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo negyvenamąsias patalpas, ginčijamą administracinį aktą nurodant kaip daiktinių teisių atsiradimo teisinį pagrindą.

72Teisėjų kolegija konstatuoja, jog civilinio pobūdžio reikalavimui dėl nuosavybės teisių į negyvenamąsias patalpas pripažinimo pareikšti nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

73Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, savaime nereiškia, kad visiems reikalavimams turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008; 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-139/2013; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-242/2014 ir kt.).

74Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Tai reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.

75Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, jis laikomas asmeniui paskelbtu, kai šis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS5–550/2007; 2008 m. liepos 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS5–8/2006; 2008 m. liepos 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146–335/2008).

76Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pripažįsta, jog nustačius, kad po privatizavimo sandorio sudarymo 1993 m. vasario 4 d. ieškovė D. S. ginčo patalpas 7-2 turėjo pagrindą laikyti ir laikė priklausančias jai asmeninės nuosavybės teise, o taip pat nustačius, jog privatizavus daugiabučiame gyvenamajame name esančius butus butų savininkai (ieškovai) ginčo patalpas 7-1 turėjo pagrindą laikyti ir laikė priklausančiomis jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise, negali būti pripažinta, jog ieškovai turėjo ar galėjo numatyti apie galimą jų nuosavybės teisių į ginčo patalpas pažeidimą. Pažymėtina, jog ieškovų nuosavybės teisės realiai buvo pažeistos tik 2008 m. gruodžio 8 d., kai priėmimo – perdavimo aktu Nr. (51)-7.2(S)-42, priimtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos, valstybė ginčo patalpas perdavė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Bendrasis ieškinio senaties terminas civilinio pobūdžio reikalavimui šioje byloje pareikšti iki ieškinio pateikimo nebuvo pasibaigęs. Ginčijamas byloje administracinis aktas ieškovams nebuvo įteiktas, valstybės viešame registre jis buvo įregistruotas 2009 m. kovo 25 d. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškovams pritaikius apdairaus ir rūpestingo asmens standartą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai apie savo pažeistas teises galėjo ir turėjo sužinoti anksčiau nei 2011 m. vasario 18 d., kai jiems iš skelbimo Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame puslapyje tapo žinoma apie 2011 m. vasario 23 d. organizuojamą ginčo patalpų pardavimą viešo aukciono būdu. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų dėl termino administraciniam aktui ginčyti skaičiavimo, nes ieškovai į teismą su ieškiniu kreipėsi 2011 m. vasario 24 d., t.y. šio termino nepraleidę.

77Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

78CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui bylą laimėjusios šalies naudai priteisti išlaidas advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos ne didesnės nei nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoje rekomendacijoje „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau tekste - Rekomendacija). Pagal Rekomendaciją, maksimali priteistina bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 500 Lt (Rekomendacijos 8.11 p.; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543).

79Kadangi apelianto Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas atmestas, atsakovei D. S. iš apelianto priteisiama jos 2014 m. sausio 10 d. pareiškime dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašoma 1 452 Lt suma (t. 5, b.l. 87-90).

80Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

81Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1844-232/2013, palikti nepakeistą.

82Priteisti ieškovės D. S. (asmens kodas: ( - ) adresas: ( - ), Vilnius) naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas: 111109233, adresas: Konstitucijos pr. 3, Vilnius) 1 452 Lt (tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 8 d. priėmimo -... 5. Nurodė, kad gyvenamajame name, esančiame ( - ), Vilniuje (toliau tekste -... 6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė taikyti ieškinio senatį, o jos... 7. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašė ieškinį atmesti.... 8. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras nurodė, kad Nekilnojamojo turto... 9. Trečiasis asmuo G. T. nurodė, jog dalyvavo savivaldybės paskelbtame... 10. Bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto savivaldybė pateikė informaciją... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu nusprendė: (i)... 13. Teismas nustatė, jog ieškovai ir trečiasis asmuo A. D. yra butų, esančių... 14. Teismas konstatavo, jog ginčas byloje kilo dėl dviejų negyvenamųjų... 15. Sprendimo, kuriuo buvo pakeista ginčo gyvenamųjų patalpų paskirtis... 16. Ieškovei D. S. teisėtai suteikus pagalbinę patalpą, neturėjo būti... 17. Ieškovei D. S. paduodant pareiškimą dėl buto privatizavimo įstatymas... 18. Teismas nustatė, kad ieškovė pageidavimą privatizuoti butą išreiškė... 19. Centrinės privatizavimo komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 37 4.2, 4.2.1.... 20. Pagal Centrinės privatizavimo komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 37 4.2.2... 21. Iš byloje esančių pagal 2009-03-05 duomenis sudaryto plano, pagal 2009-03-26... 22. Vykdant Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkį (t.2 b.l. 175),... 23. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nuo 2008-12-08 yra įregistravęs... 24. Teismas įvertino, jog iš byloje esančio Vilniaus apskrities viršininko... 25. Dėl ieškinio senaties pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teisė į... 26. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 27. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus... 28. 1.1. Teisės ieškovei D. S. naudotis negyvenamąja patalpa 7-2 suteikimas... 29. 1.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad negyvenamosios patalpos 7-2... 30. 1.3. Ieškovė D. S. turėjo pareigą įrodyti, pirma, jog negyvenamoji patalpa... 31. 1.3. (i) Pirmosios instancijos teismas negyvenamąją patalpą 7-2... 32. 1.3. (ii) Ieškovė D. S. neįrodė, jog ji turėjo teisę privatizuoti ir... 33. 1.4. Privatizavimo teisinių santykių specifika lemia, jog sprendžiant, ar... 34. 2. Ieškovė D. S. neišreiškė valios ir neįgijo nuosavybės teisės į... 35. 3. Ieškovai neįgijo 5,45 kv.m. negyvenamųjų patalpų ir palėpės bendrąja... 36. 4. Ieškovams neįrodžius, jog ginčo patalpos jiems priklauso nuosavybės... 37. 5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio... 38. Ieškovai K. E., G. R., P. P., L. P. ir D. S. atsiliepimu į apeliacinį... 39. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, atstovaujanti Lietuvos... 40. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 41. Nagrinėjamoje byloje kilo teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su... 42. Dėl nuosavybės teisių į ginčo negyvenamąją patalpą 7-2... 43. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti... 44. 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teisės norma, kuri... 45. Sprendžiant dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su... 46. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi ne tik su... 47. Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar... 48. Nekilnojamojo turto registro paskirtis – išviešinti duomenis apie... 49. Sprendžiant, kokią reikšmę daugiabučio namo gyventojų naudojimosi... 50. Remiantis pastato, esančio ( - )Vilniuje, namų valdos techninės apskaitos... 51. Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos... 52. Sprendžiant, ar ginčo patalpa 7-2 gali būti kvalifikuojama priklausiniu ir... 53. Apie tai, ar tam tikra pastato dalis (patalpa, izoliuota erdvė ar kt.) yra... 54. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog palėpėje esanti izoliuota 14,83... 55. Sprendžiant dėl buto nuomininko, kuris naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet... 56. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Lietuvos Respublikos respublikinio... 57. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, faktinio pobūdžio aplinkybė, ar... 58. Privatizuojamo buto bendras plotas ir kaina yra vieni iš duomenų, pagal... 59. Butas – gyvenamojo pastato (namo) dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų... 60. Teisėjų kolegijos vertinimu, LR Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu... 61. Dėl nuosavybės teisių į ginčo negyvenamąją patalpą 7-1... 62. Pasisakydamas dėl pagalbinių patalpų privatizavimo kartu su butais,... 63. Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokole Nr. 37... 64. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai butų... 65. Gyvenamasis namas, be gyvenamųjų patalpų ir įprastinių bendro naudojimo... 66. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog negyvenamoji patalpa 7-1 būtų buvusi... 67. Dėl ieškinio senaties... 68. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, kai asmuo gali... 69. Teisės į ieškinį atsiradimas sietinas su momentu, kai asmuo sužinojo ar... 70. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinio... 71. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinyje yra pareikšti dvejopo pobūdžio... 72. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog civilinio pobūdžio reikalavimui dėl... 73. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje... 74. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad... 75. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad... 76. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes,... 77. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 78. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas... 79. Kadangi apelianto Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas atmestas,... 80. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 81. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą, priimtą civilinėje... 82. Priteisti ieškovės D. S. (asmens kodas: ( - ) adresas: ( - ), Vilnius) naudai...