Byla 1A-3-307/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio, teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Violetos Ražinskaitės, sekretoriaujant Martynai Paušaitei, Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui, gynėjams advokatams D. S., Egidijui Bičkauskui, Loretai Guižauskienei, Juozui Vasiliauskui, Valdui Burneikiui, Remigijui Merkevičiui, Annai Grinevič, Elenai Žilėnienei, Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk), nuteistiesiems V. M., A. S., M. K., Š. J., asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, G. J., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P., G. Ž., V. M., nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo advokato Juozo Vasiliausko, nuteistojo M. K. ir jo gynėjos advokatės Elenos Žilėnienės, nuteistojo A. S. ir jo gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

2A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (4 veika. Plėšimas, padarytas įsibraunant į K. K. butą) ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir A. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

4G. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (4 veika. Plėšimas, padarytas įsibraunant į K. K. butą) ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. kovo 8 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 9 d. nutartimi nustatyta bausme pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. ir 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžius, Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi nustatyta ir neatlikta bausme pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžius ir G. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

6V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

7– pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį (1 veika. Kurstymas neteisėtai disponuoti šaunamuoju ginklu, šaudmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis) laisvės atėmimu septyneriems metams;

8– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (2 veika. V. N. didelės vertės turto prievartavimas, neteisėtai atimant I. Ž. Zilber laisvę) laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

9Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos ir V. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.

10Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

11V. M. pagal 1961 metų BK 75 straipsnį (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. 1-2061 redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 7 punktus (8 veika. Pasikėsinimas nužudyti A. Ž. ir I. Ž. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu) išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

12Š. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

13– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (6 veika. R. K. nužudymas, padarytas itin žiauriai) laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

14– pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) (6 veika. Neteisėtas disponavimas šaunamuoju ginklu ir šoviniais) laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

15Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, paskirta bausme ir Š. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

16M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

17– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (5 veika. R. B. nužudymas, padarytas dėl savanaudiškų paskatų) laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

18– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (5 veika. Pasikėsinimas apiplėšti pagrobiant didelės vertės turtą) laisvės atėmimu septyneriems metams;

19– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (6 veika. R. K. nužudymas, padarytas itin žiauriai) laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

20Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, paskirta bausme ir M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

21A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

22– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (5 veika. R. B. nužudymas, padarytas dėl savanaudiškų paskatų) laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

23– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (5 veika. Pasikėsinimas apiplėšti pagrobiant didelės vertės turtą) laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

24– pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (6 veika. R. K. nužudymas, padarytas itin žiauriai) laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

25Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, paskirta bausme ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

26Baudžiamasis procesas G. J. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

27Iš A. S. ir M. K. solidariai priteista nukentėjusiajam S. B. 13 150,00 Lt/ 3 808,50 Eur (trylika tūkstančių vienas šimtas penkiasdešimt litų/ trys tūkstančiai aštuoni šimtai aštuoni eurai 50 ct) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

28Iš A. S. ir M. K. nukentėjusiajai J. N. solidariai priteista 50 000,00 Lt/ 14 481,00 Eur (penkiasdešimt tūkstančių litų/ keturiolika tūkstančių keturi šimtai aštuoniasdešimt vienas euras) neturtinei žalai atlyginti.

29Iš V. M. nukentėjusiajam I. Ž. Z. priteista 30 000,00 Lt/ 8 688,60 Eur (trisdešimt tūkstančių litų/aštuoni tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai 60 ct) neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo I. Ž. Z. ieškinio dalis dėl 200 000,00 Lt/ 57 924,00 Eur (dviejų šimtų tūkstančių litų/ penkiasdešimt septynių tūkstančių devynių šimtų dvidešimt keturių eurų) turtinės žalos atlyginimo atmesta.

30Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti B. J. ir J. B., tačiau dėl jų nuteisimo apeliacinių skundų negauta.

31Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

32V. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo sukurstė asmenį, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, gabenti ir laikyti šaunamąjį ginklą, didelės sprogstamosios galios ir didelį kiekį sprogstamųjų medžiagų bei didelį kiekį šaudmenų. Apygardos teismas nustatė tokias nusikaltimo padarymo aplinkybes:

33V. M., 2001 metų pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laikotarpiu, būdamas suimtas ir laikomas Kaune, žinodamas, kad S. S., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus, garaže laiko šaunamuosius ginklus, šaudmenis ir sprogstamąją medžiagą, asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, parašė laiškus, prašydamas šiuos daiktus pergabenti ir paslėpti kitoje vietoje.

34Asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, vykdydamas V. M. prašymą, 2001 metų pavasarį, tiksliau tyrimo nenustatytą dieną, kartu su liudytoja J. S. nuvyko prie garažų masyvo, esančio Kairių g. 14, Šiauliuose, kur iš tyrimo nenustatyto tuo metu S. S. nuomojamo garažo, neteisėtai, neturėdamas leidimo nugabeno į savo butą, esantį ( - ), Šiauliuose, ir iki 2001 metų vasaros pradžios – 2001 m. birželio 1 d. – laikė paslėpęs buto rūsyje savadarbiu būdu perdirbtą 7,62 mm kalibro, 1941 metų pavyzdžio Špagino konstrukcijos pistoletą-kulkosvaidį „PPŠ-41“ (Rusija) su diskinio tipo dėtuve, kuriam patrumpinta priešakinė uokso dalis, vamzdžio laibgalyje suformuotas sriegis duslintuvui tvirtinti bei pašalinus apsodą pritaisyta savadarbė pistoleto rankena, skirtą šaudyti 7,62 mm kalibro „TOKAREV“ (7,62x25) šoviniais, tinkamą šaudymui; Italijos gamybos, 7,65 mm kalibro pistoleto „BERETTA“ mod. 81 BB dėtuvę; Rusijos gamybos, 7,62 mm kalibro, 1930–1933 metų pavyzdžio pistoleto „TOKAREV“ dėtuvę; 48 vnt. pramoninės gamybos, 7,62 mm kalibro „TOKAREV“ (7,62x25) šovinius, skirtus daugelio modelių 7,62 mm kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams, tarp jų ir tinkamiems šaudyti iš kartu išimto pistoleto-kulkosvaidžio „PPŠ-41“; 15 vnt. pramoninės gamybos, 7,65 mm kalibro „BROWNING“ (7,65x17) šovinius, skirtus daugelio modelių 7,65 mm kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams ir tinkamus šaudyti; 70 vnt. pramoninės gamybos, 5,6 mm kalibro ilgiuosius žiedinio įskėlimo šovinius, skirtus daugelio modelių 5,6 mm kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams ir tinkamus šaudyti; 37 vnt. pramoninės gamybos, 9 mm kalibro „MAKAROV“ (9x18) šovinius, skirtus daugelio modelių 9 mm kalibro graižtviniams šaunamiesiems ginklams ir tinkamus šaudyti; 8 vnt. 7,62 mm kalibro šovinius, pagamintus savadarbiu būdu, panaudojant 7,62 mm kalibro „TOKAREV“ (7,62x25) šovinių tūteles ir kulkas, parako užtaisą bei medžiokliniams šoviniams užtaisyti skirtas centrinio įskėlimo „GEVELAUT“ tipo kapsules, tinkamas šaudyti, tarp jų ir iš kartu išimto pistoleto-kulkosvaidžio „PPŠ-41“; 26 pramoninės gamybos, centrinio įskėlimo „GEVELAUT“ tipo kapsules, kurios skirtos medžiokliniams šoviniams užtaisyti; 6 švinines kulkas, skirtas 16-ojo ir 12-ojo kalibrų šovinių, skirtų lygiavamzdžiams medžiokliniams ginklams užtaisyti; keturias 16-ojo kalibro medžioklinių šovinių tūteles; pramoninės gamybos, 9 mm kalibro „MAKAROV“ (9x18) šovinių dalis – kulką ir tūtelę; 16-ojo kalibro medžioklinių šovinių dalis – 5 plastikinius kamščius; 7 stačiakampio gretasienio formos briketus su pramoninės gamybos normalaus galingumo brizantine sprogstamąja medžiaga – trotilu (TNT), bendra briketų masė – 2 234 g; vieną stačiakampio gretasienio formos briketą su pramoninės gamybos padidinto galingumo brizantine sprogstamąja medžiaga – trotilu, masė – 1 200 g; vieną cilindro formos briketą su pramoninės gamybos normalaus galingumo brizantine sprogstamąja medžiaga – trotilu (TNT), masė – 874 g; vieną cilindro formos briketą su pramoninės gamybos normalaus galingumo brizantine mišinine sprogstamąja medžiaga, kurios pagrindinės sudedamosios dalys yra heksogenas (RDX), nitratai ir aliuminio pudra, masė – 969 g; vieną cilindro formos briketą su padidinto galingumo brizantine sprogstamąja medžiaga, kurios pagrindinė sudedamoji dalis yra heksogenas (RDX), masė – 245 g; vieną kartoninį cilindrą, su pramoninės gamybos (Rusija, buvusi TSRS), karinės paskirties sprogstamuoju imitaciniu paketu „ŠIRAS-M“ (rus. „IIIHPAC-M“), skirtą artilerinio sviedinio sprogimo imitacijai, kurio užtaisas (105 g) yra mišininė sprogstamoji medžiaga, kurios pagrindinė sudedamoji dalis yra normalaus galingumo brizantinė sprogstamoji medžiaga – trotilas (60±3 %); normalaus galingumo brizantinę plastinę sprogstamąją medžiagą, kurios pagrindinė sudedamoji dalis – heksogenas (RDX), masė – 47 g; vieną beformį rudos kietos medžiagos briketą su normalaus galingumo brizantine sprogstamąja medžiaga – trotilu, masė – 367 g; vieną pramoninės gamybos (Rusija) karinės paskirties „ED“ (rus. tipo elektrinį detonatorių), kuriame yra apie 1,5 g padidinto galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos, tinkamą įvairių sprogstamųjų medžiagų, tarp jų ir išimtų, užtaisams sprogdinti elektriniu būdu.

35V. M. taip pat nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad veikdamas organizuota grupe su asmenimis, kuriems baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija), BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, bei su tyrimo nenustatytais asmenimis, neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo ir kito asmens atžvilgiu bei panaudodamas fizinį smurtą, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti didelės vertės turtą. Apygardos teismas nustatė tokias nusikaltimo padarymo aplinkybes:

36V. M. Lietuvos Respublikoje tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, bet ne vėliau kaip 1993 m. vasario 24 d. su asmenimis, kuriems baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija), BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, bei su tyrimo metu nenustatytais ne mažiau kaip keturiais asmenimis, susitarė organizuota grupe prievartauti didelės vertės V. N. turtą.

37Pagal parengtą nusikalstamų veikų planą bei paskirstytus organizuotos grupės dalyviams vaidmenis V. M., veikdamas kartu su asmenimis, kuriems baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, bei su kitais tyrimo nenustatytais nusikaltimo vykdytojais, vilkėdamas policijos pareigūno uniformą bei prisistatęs policijos pareigūnu, 1993 m. vasario 25 d. 7.30 val. prie namo, esančio ( - ), Vilniuje, sulaikė I. Ž. Z. Pasodinęs jį į tyrimo nenustatytą „Moskvič“ markės automobilį, uždėjo I. Ž. Z. antrankius, ant galvos – medžiaginę kepurę bei nuvežė nukentėjusįjį į Pavilnio regioniniame parke esantį, tyrimo metu nenustatytą garažą, kuriame su nusikalstamos veikos bendrininkais iki 1993 m. vasario 26 d. 19.00 val. jį laikė.

38V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką su pirmiau minėtais asmenimis, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo ir kitų asmenų naudai, mobiliojo ryšio telefonu, priklausančiu I. Ž. Z., vertė nukentėjusįjį V. N. perduoti didelės vertės turtą – sumokėti 150 000,00 JAV dolerių (600 000,00 Lt) išpirką, grasindami prieš nukentėjusįjį I. Ž. Z. panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudodami, t. y. neteisėtai atėmę I. Ž. Z. laisvę bei grasindami V. N. atsiųsti I. Ž. Z. kūno dalis, pastarąjį mušė, rankomis suduodami jam smūgius į galvos sritį, smaugė, bei 1993 m. vasario 26 d. 19.00 val., išvežę į Pavilnio regioninį parką, pririšo prie medžio. Dėl šių fizinio smurto veiksmų I. Ž. Z. buvo padarytos poodinės kraujosruvos paakiuose ir nosyje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas.

39A. P. ir G. Ž. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad bendrininkaudami organizuota grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) pagrindu, su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, su V. M. ir V. R., kurie už šio nusikaltimo padarymą nuteisti Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, 1994 m. vasario 17 d. apie 10.00 val. įsibrovė į butą, esantį ( - ), Kaune, ir atimdami galimybę nukentėjusiajai K. K. priešintis – su mažamečiu vaiku uždarę vonioje, pagrobė svetimą turtą. Apygardos teismas nustatė tokias nusikaltimo padarymo aplinkybes:

40A. P., laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 16 d. Kaune kartu su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) pagrindu, sumanę įsibrauti į R. K. butą, užpulti jo žmoną K. K. bei pagrobti K. namuose laikomus pinigus – 150 000,00 JAV dolerių (600 000,00 Lt), susitarė šį nusikaltimą pavesti padaryti asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, bei jo nuožiūra šiam tikslui parinktiems bendrininkams. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, A. P. laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 16 d. asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) pagrindu, parodė K. butą, esantį ( - ), Kaune, perdavė savo žmonos A. P. telefono numerį. Asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) pagrindu, gautus iš A. P. duomenis suteikė asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, ir nurodė padaryti plėšimą.

41Asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, vykdydamas gautą užsakymą, 1994 metų vasario mėnesio viduryje, bet ne vėliau kaip iki vasario 16 d. Šiaulių mieste, nusikaltimui padaryti pasitelkė V. M., V. R., kurie už šio nusikaltimo padarymą nuteisti Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, asmenį, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, bei G. Ž.. Taip nusikaltimui padaryti subūrus organizuotą grupę, susidedančią iš nusikaltimo organizatorių – A. P. ir asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) pagrindu, bei jo vykdytojų – asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, V. M., V. R., kurie už šio nusikaltimo padarymą nuteisti Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir G. Ž., buvo parengtas nusikalstamų veiksmų planas, pagal kurį, pasiskirstę vaidmenimis kaip organizuotos grupės dalyviai, nusikaltimo vykdytojai, persirengę policininkų uniformomis ir prisistatę policijos darbuotojais, pateiks R. K. žmonai K. K. melagingą informaciją apie neva turimą laišką nuo suimto jos vyro ir taip pateks į K. K. butą. Tada, atėmę jai laisvę, užpuolimo metu pagrobs bute esančius daiktus, pinigus, o neradę pinigų, privers gauti ir perduoti 150 000,00 JAV dolerių.

42Tęsdami nusikalstamą veiką, V. M. ir V. R., persirengę policininkų uniformomis, asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, G. Ž. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, 1994 m. vasario 17 d. apie 10.00 val. įsibrovė į K. butą, esantį ( - ), Kaune, ir atimdami galimybę priešintis, t. y. neįjungę šviesos uždarė nukentėjusiąją K. K. su jos mažamečiu vaiku A. K., ( - ), vonioje, pagrobė iš buto svetimą, K. K. šeimai priklausantį bendros 93 000,00 Lt vertės turtą: audiocentrą „Pioneer“, kurio vertė 24 000,00 Lt, vaizdo magnetofoną su satelitinės antenos tiuneriu, kurio vertė 1 400,00 Lt, dvejus kailinius, kurių bendra vertė 24 000,00 Lt, vyrišką laikrodį „Rolex“, kurio vertė 20 000,00 Lt, du žiedus su briliantais, kurių bendra vertė 7 000,00 Lt, 2 200,00 JAV dolerių (8 800,00 Lt) grynaisiais pinigais, 1 000,00 Lt grynaisiais pinigais, 4 servizus, kurių bendra vertė 2 000,00 Lt, vaikiškus kailinius ir striukes, kurių bendra vertė 150,00 Lt, dvi vyriškas striukes, kurių bendra vertė 650,00 Lt, 5 flakonus kvepalų, kurių bendra vertė 1 000,00 Lt, 15 vaizdo kasečių su įrašais, kurių bendra vertė 300,00 Lt, audiokasečių dėžutę „Sony“, kurios vertė 200,00 Lt, 30 audiokasečių su įrašais, kurių bendra vertė 300,00 Lt, 20 kompaktinių diskų, kurių vertė 1 400,00 Lt, skutimosi mašinėlę „Panasonic“, kurios vertė 400,00 Lt, fotoaparatą „Polaroid“, kurio vertė 400,00 Lt, šį turtą G. Ž. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tyrimo nenustatytu automobiliu išgabeno į Šiaulių miestą. Be to, tęsdami nusikalstamą veiką kaltinamieji kartu su nusikaltimo bendrininkais pasikėsino pagrobti iš buto svetimą, K. K. šeimos bendros 8 810,00 Lt vertės turtą: televizorių „Sony“, kurio vertė 4 000,00 Lt, šviestuvą, kurio vertė 2 000,00 Lt, 20 audiokasečių, kurių vertė 200,00 Lt, turtinės vertės neturinčius drabužius, virtuvės įrankius, kurių vertė 1 700,00 Lt, 2 poras moteriškų batų, kurių bendra vertė 250,00 Lt, vaikiškus batus, kurių vertė 160,00 Lt, vaikiškus drabužius, kurių bendra vertė 500,00 Lt, bei vertė K. K. gauti ir perduoti 150 000,00 JAV dolerių (600 000,00 Lt), liepdami jai skambinti telefonu, kartu stebėdami, kad K. K. nepaskambintų niekam kitam, išskyrus A. P.. Tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, – V. M. ir V. R. buvo sulaikyti nusikaltimo vietoje.

43A. S. ir M. K. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, panaudodami fizinį smurtą, specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą bei kitaip atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, įsibrovė į patalpą ir pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą bei dėl savanaudiškų paskatų nužudė žmogų. Apygardos teismas nustatė tokias nusikaltimo padarymo aplinkybes:

44A. S. ir M. K., veikdami organizuota grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, pagal parengtą planą ir paskirstytus vaidmenis, turėdami tiesioginę apibrėžtą tyčią pagrobti didelės vertės 50 000,00 Lt svetimą turtą bei dėl savanaudiškų paskatų nužudyti R. B., 2000 m. balandžio 11 d. apie 10.00 val., parinkę raktus, įsibrovė į Rimos ir S. B. butą, esantį Lyros g. 20-57, Šiauliuose, kur, siekdami sužinoti pinigų ir vertingų daiktų saugojimo vietas, A. S. ir M. K. nukentėjusiosios R. B. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, tai darė ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytu daiktu, t. y. A. S. guma aptrauktu metaliniu strypu vieną kartą sudavė nukentėjusiajai R. B. į pakaušio sritį bei kartu su M. K. mušė R. B. rankomis, suduodami jai šešis smūgius į veido sritį, vieną smūgį į kairį klubą, tuo padarydami jai muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, viršutinės lūpos gleivinės pereinamoje dalyje, apatinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimą kaktoje, dešiniame skruoste, nosies dešinėje, smakre, pasmakrėje, kairio klubo išorėje, t. y. sužalojimą gyvam asmeniui, kvalifikuojamą kaip lengvas sveikatos sutrikdymas. Tęsdami nusikalstamą veiką, kaltinamieji lipniąja juosta surišo R. B. blauzdas, rankas, užklijavo burną, taip atimdami jai galimybę priešintis, bei, kai kiti nusikalstamos veikos bendrininkai A. S. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, bute ieškojo tikėtinų rasti pinigų – 50 000,00 Lt – ir į krepšius krovėsi B. šeimos daiktus, M. K., apsukęs nukentėjusiosios galvą ir kūną medžiagine antklode, ranka bei rankos alkūne užspaudė R. B. kvėpavimo takus ir laikė, kol ji mirė nuo mechaninės asfiksijos. Po šių nusikalstamų veiksmų kaltinamieji bendromis pastangomis pagrobė R. B. ir S. B. šeimos asmeninį bendros 13 150,00 Lt vertės turtą: moteriškus kailinius, kainuojančius 3 000,00 Lt, vaizdo kamerą „Panasonic“, kainuojančią 2 000,00 Lt, moterišką rankinį laikrodį „Tissot“, kainuojantį 900,00 Lt, kompiuterį žaidimams „Sony Playstation“, kainuojantį 600,00 Lt, kelioninį krepšį, kainuojantį 50,00 Lt, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 550“, kainuojantį 1 000,00 Lt, auksinius papuošalus: žiedus, grandinėles, pakabukus, apyrankes, auskarus, kurių bendra vertė 5 000,00 Lt, ir pinigus – ne mažiau kaip 600,00 Lt, bei pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą – 50 000,00 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, – tokios pinigų sumos bute nebuvo.

45A. S., M. K. ir Š. J. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, 2000 m. birželio 16 d. apie 11.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kaune, ( - )-ojo namo kieme, itin žiauriai nužudė žmogų – R. K.. Apygardos teismas nustatė tokias nusikaltimo padarymo aplinkybes:

46Asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, manydamas, kad R. K. gali imtis keršto veiksmų jo ir V. M. atžvilgiu dėl 1994 m. vasario 17 d. padaryto R. K. žmonos užpuolimo ir turto pagrobimo, sumanė nužudyti R. K.. 2000 metais, laikotarpiu nuo gegužės 18 d. iki birželio 15 d., pastarasis šiam nusikaltimui padaryti subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo, kaip vadovo, M. K., Š. J. ir A. S., surinko reikiamą informaciją, ją tikslino ir tikrino nurodydamas M. K. ir Š. J. laikotarpiu nuo 2000 m. birželio 8 d. iki birželio 15 d. stebėti automobilių stovėjimo aikštelę, kuri yra Kaune, ( - )-ojo namo kieme, ir kurioje R. K. laikė automobilį, pastarąjį sekti, fiksuojant jo judėjimą, įpročius ir kontaktus, parengė nusikalstamos veiklos planą, parinkdamas Š. J. kaip asmenį, kuris į nukentėjusįjį atliks šūvius, parūpino nusikaltimui daryti šaunamuosius ginklus, parinko nusikaltimo padarymo laiką ir vietą.

472000 m. birželio 16 d. ryte A. S., M. K., Š. J. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, turėdami tiesioginę apibrėžtą tyčią nužudyti R. K., nuvyko prie automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Kaune, ( - )-ojo namo kieme, ir pagal iš anksto aptartą veiksmų planą išsidėstė prie minėtos automobilių stovėjimo aikštelės.

482000 m. birželio 16 d. apie 11.30 val. asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, stebint aplinką Laisvės alėjoje ties 70 namu ir sutartu kepurės pasukimu įspėjus M. K. apie nukentėjusiojo atvykimą, o M. K. sutartu galvos palenkimu apie tai įspėjus Š. J., A. S., būnant šalia Š. J., stebint aplinką ir pasirengus tyrimo metu nenustatytu ginklu šalinti galimas kliūtis bei padėti Š. J. įveikti galimą nukentėjusiojo pasipriešinimą, R. K. pasodinus ant automobilio „Audi A4“, valstybinis Nr. ( - ), stovėjusio minėtoje automobilių stovėjimo aikštelėje, užpakalinės sėdynės dukterį bei nuėjus prie vairuotojo durelių ir rengiantis sėsti prie vairo, Š. J. iš tyrimo metu nenustatyto 9 mm kalibro ginklo, šaudančio 9 mm kalibro „Luger“ (Parabellum) šoviniais, mažametės dukters M. K., ( - ), akivaizdoje, iššovė du kartus R. K. į galvą, padarydamas jam dvi šautines kulkines kiaurines galvos žaizdas su kaukolės kaulų lūžimais, galvos smegenų pažeidimu ir visišku galvos smegenų pamato arterijų nutraukimu, ir taip jį itin žiauriai, t. y. jo mažametės dukters M. K. akivaizdoje, bendrais veiksmais nužudė ir taip sukėlė pastarajai dideles dvasines kančias.

49Š. J. nuteistas pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) už tai, kad 2000 m. birželio 16 d. apie 11.30 val. Kaune, ( - ) namo kieme, turėdamas su savimi šaunamąjį ginklą – tyrimo metu nenustatyto modelio 9 mm kalibro pistoletą ir du 9 mm kalibro „Luger“ (Parabellum) šovinius, kuriais buvo nušautas R. K., neteisėtai, neturėdamas leidimo, juos nešiojo.

50G. J. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) tuo, kad veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimą, organizavo kito žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, o būtent: jis, veikdamas organizuota grupe su kitu organizatoriumi J. B. ir vykdytojais – banditų gaujos nariu S. S. bei tyrimo nenustatytu asmeniu, siekdamas atkeršyti H. G. S. už kreipimąsi į teisėsaugos organus ir duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. ( - ), kurių pagrindu Mažeikių rajono teismo 1984 m. birželio 11 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme pagal 1961 m. BK 18 straipsnį ir 181 straipsnio 1 dalį už kurstymą duoti kyšį, nusprendė suorganizuoti H. G. S. nužudymą ir, realizuodamas savo nusikalstamą ketinimą, atliko šiuos veiksmus: 1993 metų pradžioje paprašė J. B. pasiūlyti pastarojo pažįstamam S. S. už 5 000,00 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S. ir pažadėjo už tai sumokėti 5 000,00 JAV dolerių; J. B. sutikus, 1993 metų sausio mėnesį tyrimo nenustatytą dieną susitiko su pastaruoju Telšių miesto autobuso stoties, esančios ( - ), Telšiuose, teritorijoje, ir parodė jam H. G. S. gyvenamąją ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikė informaciją apie H. G. S. automobilį bei kitą informaciją, reikalingą pastarajam stebėti ir nužudyti, tuo parengė ir tokiu būdu organizavo nusikalstamą veiką – H. G. S. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų; J. B. tą pačią dieną perdavus suteiktą informaciją nusikaltimui padaryti parinktam S. S., o pastarajam, veikiant grupe su tyrimu nenustatytu asmeniu, 1993 m. sausio 22 d. apie 19.00 val. H. G. S. gyvenamojo namo, esančio ( - ), Telšiuose, kieme iš nenustatyto 16-ojo kalibro nupjautavamzdžio medžioklinio šautuvo tyčia iššovus H. G. S., išlipančiam iš savo automobilio VAZ 2109, valstybinis Nr. ( - ), į nugarą ir tuo padarius jam nugaros dešinės pusės – krūtinės ląstos dešinės pusės šautinį sužalojimą su kepenų ir dešinio inksto sužalojimu, dešinės pusės VII ir VIII šonkaulių lūžiu, t. y. sunkų, pavojingą gyvybei sveikatos sutrikdymą, nuo kurio H. G. S. tos pačios dienos 22.05 val. mirė ligoninėje, t. y. tyčia H. G. S. nužudžius, perdavė J. B. atlygį už įvykdytą nužudymą – pinigus – 5 000,00 JAV dolerių, kuriuos J. B. perdavė nusikaltimą padariusiam S. S..

51Asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu nurodydamas, kad nuosprendis turi būti panaikintas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, BPK 44 straipsnio 6 daliai ir daugybei tarptautinių teisės aktų, kuriuose įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija, nes nors formaliai nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas, tačiau nuosprendžiu G. J. buvo pripažintas padariusiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, jam reikštas kaltinimas neteisėtai išspręstas tokiu teismo baigiamuoju aktu kaip nuosprendis, nors BPK 254 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog jei nagrinėjimo teisme metu nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose nurodytos aplinkybės, inter alia, jei suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), byla nutraukiama teismo nutartimi. Apelianto teigimu, baudžiamąjį procesą nutraukdamas ne nutartimi, o nuosprendžiu, apygardos teismas padarė esminį BPK 29 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 303 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimą.

52Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad G. J. reikštas kaltinimas buvo suformuluotas iš esmės pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimus, yra neaiškus, nekonkretus, taip atimant galimybę jį suvokti ir tinkamai nuo jo gintis. Ši aplinkybė užkirto kelią teismui baudžiamąją bylą išnagrinėti sąžiningai ir teisingai, todėl apygardos teismo nuosprendis turi būti panaikintas, o baudžiamoji byla perduota prokurorui esminiams kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti (pašalinti). Šią išvadą pagrindžiantys argumentai yra išdėstyti gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus 2011 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. prašymuose baudžiamąją bylą grąžinti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti (pašalinti) bei 2013 m. lapkričio 20 d. baigiamojoje kalboje. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad abu prašymai apygardos teismo protokolinėmis nutartimis neargumentuotai buvo atmesti, o teismo nuosprendyje apie tai apskritai neužsimenama, t. y. jame neatsakyta nė į vieną iš gynėjo pateiktų argumentų.

53Apeliantas teigia, kad nepadarė jokios nusikalstamos veikos ir kad jam reiškiami kaltinimai nepagrįsti visuma baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, todėl nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis teismo nuosprendis. Apelianto teigimu, apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodymai aprašyti šališkai ir tendencingai, t. y. nuosprendyje visiškai nepaminėta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri paneigia teismo išvadas ir leidžia abejoti tais įrodymais, kuriais paremtas nuosprendis. Pavyzdžiui, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas ir suteiktas Nr. 6-07, teisiamajame posėdyje nurodė, jog apie H. G. S. nužudymą ir G. J. tariamas sąsajas su tuo „pats asmeniškai nieko nežino ir tiesioginės informacijos negirdėjo“, „tai buvo telšiškių gandai, kalbos“, „be gandų ir laikraščių negali patvirtinti jokių bylos aplinkybių“; liudytojas P. G. 2009 m. kovo 12 d. vykusiame teisiamajame posėdyje nurodė, jog su G. J. „kalbos apie tai, kad H. G. S. nužudyti, nebuvo“, 2012 m. lapkričio 28 d. vykusiame teisiamajame posėdyje teigė, jog negirdėjo, kad G. J. būtų siūlęs K. sumušti H. G. S.; liudytoja E. G. (buvusi S.) teisiamajame posėdyje ne kartą pabrėžė, jog „teigti, kad tai padarė G. J., negalėtų“, „niekada netvirtino, netvirtina ir negali tvirtinti, kad G. J. yra jos vyro nužudymo užsakovas“, „G. J. pavardės H. G. S. iš viso neminėjo“, nieko apie G. J. nėra sakiusi nei A. B., nei kitiems tą teigiantiems asmenims; liudytojas A. B. 2010 m. sausio 18 d. ir 2013 m. gegužės 21 d. vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose teigė, jog „G. J. pavardę sužinojo tik tada, kai apie G. J. pradėjo rašyti spaudoje“; liudytojas A. A. J. 2009 m. kovo 12 d. vykusiame teisiamajame posėdyje nurodė, jog visa jam žinoma ir baudžiamojoje byloje pateikta informacija yra „paskalų lygio“, „nuomonė iš laikraščių“, jis pats asmeniškai nežino ir negali nurodyti „nieko konkretaus“; kokį nors konkretų savo asmeninį žinojimą teisiamajame posėdyje paneigė ir liudytojas J. B., 2013 m. balandžio 3 d. vykusiame teisiamajame posėdyje jis paaiškino, kad „nieko nežino apie tai, kad H. G. S. nužudymą organizavo G. J.“, „visų jo parodymų šaltinis – kitų žmonių pasakojimai“, anot J. B., pareigūnai jį apklausė „viešbutyje, tiksliau viešbučio kavinėje; protokolo, kuriame užfiksuoti jo parodymai, jis neskaitė; jis klausiančiam pareigūnui nesakė tokių žodžių, kokie fiksuoti jo apklausos protokole“ ir t. t. Nė vienas šių cituotų liudytojų parodymų nėra atspindėtas nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

54Apelianto teigimu, priimdamas nuosprendį apygardos teismas nesivadovavo BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įpareigojančiu teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, bei teismų praktikoje suformuota taisykle, kad tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padaryta kategoriška išvada, laikytini tie duomenys įrodymais ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų aprobuota „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Dauguma savo vardu ir pavarde prisistatančių liudytojų nebuvo tiesiogiai apklausti teisiamajame posėdyje, šių asmenų pirmiau teisme ar ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti aiškiai pažeidžiant BPK 276 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis: dauguma šių liudytojų nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo (BPK 276 straipsnio 1 dalis), teisiamojo posėdžio metu nebuvo pagarsinta, kokiems įrodymams patikrinti norima garsinti parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 straipsnio 4 dalis), 2012 m. gegužės 31 d. vykusiame teisiamajame posėdyje kaltinamasis G. J. pageidavo, kad byloje visi liudytojai būtų apklausti iš naujo (BPK 276 straipsnio 5 dalis). Apygardos teismo nuosprendyje nėra motyvuotai atsakyta į šiuos teisinius klausimus, t. y. nepaneigtos kilusios abejonės. Neatsakius į šiuos klausimus, teismo išvada pripažinti tam tikrus duomenis įrodymais pažeidžia BPK 20 straipsnio 2 dalį.

55Apeliantas atkreipia dėmesį į BPK 20 straipsnio 5 dalį, kurioje teigiama, jog teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje nurodoma, jog apelianto veiką ir kaltę pagrindžia ne tik kaltinamojo J. B. parodymai, bet ir šiuos parodymus vienu ar kitu aspektu pagrindžiantys kiti įrodymai, tarp kurių minimas asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką. Įtariamasis S. S. atpažino G. J. kaip G. iš Palangos, kurį yra matęs pas J. B. namuose, taip pat Palangos mieste kartu su J. B.. Iš šio S. S. atpažinimo teismas daro išvadą, esą, „nustatyta aplinkybė paneigia G. J. parodymus, neva šis S. S. nepažinojo ir nepažįsta, o kartu pagrindžia kaltinamojo J. B. nurodytas aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad G. J. ir pats pažinojo S. S., tačiau juo nepasitikėjo, todėl J. B., kaip jis pats teigia, laikė „saugikliu“. Apeliantas atkreipia dėmesį į šiuos aspektus: 1) tuo laiku, kai „atpažino“ G. J. (2006 m. vasario 11 d.), S. S. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu buvo priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, tad pagrįstai kyla abejonių, ar atpažindamas G. J. ir duodamas parodymus S. S. dėl psichinės sveikatos būklės sugebėjo suvokti su juo atliekamų veiksmų prasmę ir reikšmę, teisingai įvertinti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti dėl jų parodymus (BPK 79 straipsnis); 2) byloje esantys dokumentai ir J. B. patvirtino, kad 2005 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais jis (J. B.), melagingai prisistatydamas S. S. pusbroliu, ne kartą lankėsi pas jį, kai šis buvo gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, J. B. patvirtino ir tai, kad šie jo vizitai pas S. S. buvo suderinti su bylą tyrusiais pareigūnais, vyko jiems tiesiogiai dalyvaujant, J. B. su S. S. kalbėjosi apie byloje tiriamų nusikalstamų veikų aplinkybes, o baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnai fiksavo šiuos pokalbius, tačiau šių pokalbių įrašų byloje nėra, tad negalima atmesti tikimybės, jog G. J. „atpažino“ ir parodymus apie tariamą dalyvavimą pagrobiant I. Ž. Z. S. S. davė pasidavęs J. B. įtakai – poveikiui, įkalbinėjimams ir panašiai, juolab kad apie J. B. poveikį ir įkalbinėjimus primygtinai duoti tam tikro turinio parodymus tvirtino liudytojai A. T. ir M. M.. Kartu apeliantas pažymi, kad S. S. „atpažinimas“ niekaip nesusijęs su H. G. S. nužudymu, priešingai, S. S. kategoriškai neigia pats asmeniškai dalyvavęs padarant šią nusikalstamą veiką ar kaip nors prie jos prisidėjęs, tad savo neigimu netiesiogiai neigia ir apelianto tariamą prisidėjimą prie šios nusikalstamos veikos. Be to, tai, kad S. S. atpažino G. J. kaip G., kurį yra matęs su J. B. Kaune ir Palangoje, visiškai nereiškia, kad ir G. J. pažįsta ar pažinojo S. S., nes tai, kad kažkas yra matęs G. J. su kitu asmeniu ir žino jo vardą, visiškai nereiškia, kad ir jis pažįsta mačiusį asmenį, su juo bendrauja ar turi kokių nors reikalų. Taigi, vien tik G. J. „atpažinimu“ paremtas pirmiau cituotas teismo teiginys prieštarauja logikos dėsniams ir gyvenimiškai patirčiai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismo vidinis įsitikinimas suvokiamas ne kaip savivalė, o kaip objektyviais dėsningumais, taigi, ir logikos dėsniais, paremti samprotavimai ir išvados. Apeliantas taip pat pažymi, kad I. Ž. Z. buvo pagrobtas 1993 m. vasario 24 d., H. G. S. nužudytas prieš mėnesį – 1993 m. sausio 22 d., tačiau S. S. 2006 m. vasario 11 d. apklausoje ir atpažindamas G. J. pagal nuotrauką nenurodė, kada jis matė G. J. pas J. B. namuose ir Palangoje – iki H. G. S. nužudymo ar po jo. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad jo „atpažinimu“ iš nuotraukos paremta apygardos teismo išvada, kad jis (G. J.) pažinojo S. S., todėl, neigdamas tai, duoda neteisingus parodymus, o tą teigiantis J. B. – teisingus, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

56Cituodamas teismo nuosprendžio motyvus, apeliantas nurodo, kad pagal objektyvius faktinius duomenis (neutralių liudytojų parodymus, apžiūrų, specialisto ir eksperto išvadas) nustatyto H. G. S. nužudymo objektyvaus mechanizmo (nužudymo vieta, laikas, būdas, priemonė) apygardos teismas padarė kategorišką išvadą apie J. B. parodymų, kuriais jis užpildo šias objektyvias faktines aplinkybes, teisingumą. Apelianto teigimu, pagal objektyvius duomenis nustatyta tai, kad 1993 m. sausio 22 d. apie 19.00 val. gyvenamojo namo, esančio ( - ), Telšiuose, kieme iš nenustatyto 16-ojo kalibro medžioklinio šautuvo buvo šauta į H. G. S., išlipantį iš savo automobilio, šauta į nugarą ir tuo padarytas sunkus, gyvybei pavojingas sveikatos sutrikdymas, nuo kurio H. G. S. tos pačios dienos 22.05 val. mirė ligoninėje. Šios faktinės aplinkybės „užpildytos“ J. B. parodymais, kad 1993 metų pradžioje G. J. paprašė J. B. pasiūlyti S. S. už 5 000,00 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S.; 1993 metų sausio mėnesį tyrimo nenustatytą dieną G. J. susitiko su J. B. Telšių miesto autobusų stoties teritorijoje ir parodė jam H. G. S. gyvenamąją ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikė informaciją apie H. G. S. automobilį bei kitą informaciją, reikalingą šiam asmeniui stebėti ir nužudyti; po H. G. S. nužudymo G. J. perdavė J. B. atlygį už padarytą nužudymą – 5 000,00 JAV dolerių, kuriuos J. B. perdavė nusikaltimą padariusiam S. S.. BPK 20 straipsnio 5 dalyje teismas įpareigojamas nuosprendyje aiškiai ir tiksliai nurodyti ir sistemiškai motyvuoti, kokie yra tie kiti byloje esantys įrodymai ir kaip jie patvirtina J. B. teiginius apie G. J. dalyvavimą organizuojant šį nusikaltimą, tačiau apygardos teismo nuosprendyje to nėra. Nekartodamas visų gynėjo baigiamojoje kalboje išdėstytų J. B. parodymų vertinimo aspektų, apeliantas nurodo šiuos, kaip jis pats mano, svarbesnius: 1) J. B. pats asmeniškai nežino jokios su H. G. S. nužudymu susijusios faktinės informacijos, o jo parodymai yra dirbtinai formuojami atsižvelgiant į baudžiamojo persekiojimo institucijų norimas laikyti nustatytomis faktines aplinkybes, taip siekiant dirbtinai „užpildyti“ įrodinėjimo kitais įrodymais spragas; 2) nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad 2005 m. kovo 23 d. J. B., apklausiamas kaip įtariamasis dėl kitų nusikalstamų veikų, savo noru nurodė teisėsaugos institucijų neišaiškinto H. G. S. nužudymo aplinkybes, kurios jam buvo žinomos tik iš darant šį nusikaltimą dalyvavusių asmenų (G. J. ir S. S.), nes nei 2005 m. kovo 23 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekamos apklausos, nei 2005 m. balandžio 15 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos metu J. B. nebuvo žinomos tariamo G. J. keršto H. G. S. priežastys; apie G. J. norą nužudyti H. G. S. dėl jo parodymų Mažeikių rajono apylinkės teisme J. B. pirmą kartą konkrečiai pamini tik 2005 m. liepos 27 d., t. y. praėjus maždaug porai mėnesių, kai buvo apklausti liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, taip pat liudytojai P. G., B. M., S. M., A. B. ir kt.; 3) J. B. dėstomos H. G. S. nužudymo (įvykių eigos) chronologijos nepatvirtina nė vienas byloje apklaustas liudytojas, esantis daiktas ar dokumentas, J. B. tvirtinamas aplinkybes sugretinus su liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas ir suteikti Nr. 6-06, Nr. 16-05 ir Nr. 10-05, E. G., S. M., Z. P., A. A. J. ir J. B. parodymais, matyti, jog šie asmenys kalba apie iš esmės skirtingus įvykius ar faktines istorijas; 4) informacija, kurią J. B. pateikia teismui, yra nesavarankiška informacija, o tariamai gauta iš G. J. arba iš S. S., tačiau apeliantas kategoriškai neigia tiek J. B. tvirtinamos informacijos tikrumą ir teisingumą, tiek faktą, kad apskritai yra pateikęs tokią informaciją J. B., S. S. taip pat nepateikia jokios informacijos ir nepatvirtina jokių J. B. parodymų ar nurodomų tariamų faktų, tad šiuo aspektu J. B. parodymai yra neleistinas įrodymas, nes jų tikrumo ir patikimumo neįmanoma patikrinti kitais BPK numatytais procesiniais veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis); 5) J. B. yra vienintelis asmuo, kuris tvirtina konkrečias su H. G. S. nužudymo organizavimu ir realizavimu susijusias faktines aplinkybes, tačiau jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nei tikrinti, nei patvirtinti: visi kiti byloje kaip liudytojai ar įtariamieji apklausti asmenys arba tiesiogiai neigia J. B. parodymus, arba nepatvirtina jo nurodomų tariamų faktų; 6) J. B. tariamai buvusias faktines aplinkybes ir asmenų elgesį šiomis aplinkybėmis apibūdina labai abstrakčiai, stengdamasis nenurodyti jokių detalių ar aspektų, kuriuos būtų galima patikrinti kitais duomenimis, tačiau tais atvejais, kai į užduodamus klausimus J. B. atsako konkrečiai, jo nurodomi faktai ar aplinkybės neretai prieštarauja net objektyviai egzistuojantiems, visuotinai žinomiems faktams; 7) tvirtindamas faktus, kuriais kaltinamas G. J., J. B. sąmoningai apkalba, siekdamas atkeršyti už tai, kad 2003 metais G. J. kreipėsi į baudžiamojo persekiojimo institucijas ir apkaltino J. B. prievartavus iš jo turtą, kita vertus, parodymų, kuriais dirbtinai kaltinamas G. J., davimas yra J. B. ir baudžiamojo persekiojimo institucijų derybų ir susitarimo dalis. Taigi apygardos teismo išvada, esą, „objektyviai nustatytos aplinkybės neleidžia abejoti ir kaltinamojo J. B. parodymais“, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis šiuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

57Nesutikdamas su apygardos teismo nustatytu motyvu norėti ar siekti H. G. S. mirties, apeliantas atkreipia dėmesį į šiuos aspektus: 1) nuosprendyje minimų nukentėjusiosios E. G., liudytojų B. ir S. M., P. G., Z. P., A. B., A. A. J., J. B., V. A., V. V., H. K., asmenų Nr. 6-06, Nr. 16-05, Nr. 6-07, Nr. 10-05, Nr. 9-05, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai (tiek kiekvienas atskirai, tiek visi kartu) neatskleidžia jokių konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos motyvu ir pačia nusikalstama veika; jais tiesiog norima neigiamai apibūdinti G. J. kaip žmogų; 2) iš esmės visa informacija, kurią šie liudytojai pateikia teismui, yra nesavarankiška informacija: šių liudytojų parodymai grindžiami arba informacija, sužinota iš kitų asmenų, kurie arba nepatvirtina, jog teikė tokią informaciją šios informacijos skleidėjui, arba apskritai yra nežinomi, arba tiesiog subjektyviomis prielaidomis, spėjimais ar konkretaus faktinio turinio neturinčiais samprotavimais, tad šių liudytojų parodymų neįmanoma patikrinti bei įsitikinti jų tikrumu ir patikimumu; 3) šių liudytojų parodymai neretai įvairiais aspektais neigia vieni kitus; 4) tariamas motyvas keršyti H. G. S. grindžiamas vien tik tendencingu objektyviai egzistuojančių faktų (G. J. iš tiesų buvo nuteistas, o H. G. S. iš tiesų liudijo Mažeikių rajono apylinkės teisme) interpretavimu bei subjektyviomis asmenų, kurie nebuvo tiesioginiai aptariamų įvykių dalyviai ar liudytojai, hipotetinėmis prielaidomis ir spėlionėmis. Apeliantas tvirtina, jog dėl to, kad buvo suimtas ir nuteistas, niekada nekaltino H. G. S., tiesiog buvo apmaudu ir skaudu, kad buvęs bičiulis stojo valstybinio kaltinimo pusėn. Apelianto vertinimu, pyktis nesuponuoja vienareikšmės išvados, kad pykstantis žmogus iš tiesų atliko kažkokius faktinius veiksmus, kuriais realizavo šį savo pyktį, vien pyktis ir subjektyvus noras keršyti bei šias emocijas paviešinančios kalbos nesukuria baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamosios atsakomybės pagrindą sudaro tik konkretūs faktiniai veiksmai ir kaltė, kurie šioje byloje neįrodyti. Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad teismo išvada, jog jis turėjo motyvą nužudyti H. G. S., yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o teismo nuosprendis šiuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

58Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į šiuos svarbesnius aspektus, susijusius su H. G. S. nužudymu ir apeliantui inkriminuotais veiksmais organizuojant šį nužudymą: 1) nuosprendis yra paremtas hipotetine prielaida, esą, tą, ką teismui nurodo J. B., pačiam J. B. sakė S. S., tačiau, be J. B. žodžių, baudžiamojoje byloje nėra nė vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, kuris leistų daryti bent prielaidą, kad S. S. J. B. apskritai ką nors sakė, priešingai – baudžiamosios bylos medžiaga netiesiogiai pagrindžia realią tikimybę, jog S. S. su J. B. apie H. G. S. nužudymą apskritai nekalbėjo: J. B. S. S. atžvilgiu atliko slaptus tyrimo veiksmus neatskleisdamas savo tapatybės, tačiau net šių pokalbių metu S. S. J. B. nepasakė nieko, kas susiję su H. G. S. nužudymu; 2) iš H. G. S. nužudymo vietos apžiūros, jo kūno, drabužių ir įvykio vietoje rastų daiktų apžiūros ir tyrimo galima konstatuoti tik objektyvius pasikėsinimo į šį asmenį faktus: H. G. S. buvo nužudytas vienu šūviu šaunant į nugarą iš lygiavamzdžio šaunamojo ginklo, tačiau kas, iš kokio ginklo, kokiu užtaisu, iš kokio atstumo ir t. t. šovė į H. G. S., šie faktiniai duomenys neatskleidžia; 3) ginklas, iš kurio buvo šauta į H. G. S., t. y. 16-ojo kalibro lygiavamzdis medžioklinis šaunamasis ginklas, H. G. S. nužudymo vietoje nerastas ir neidentifikuotas; 4) ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti iš viso trys 16-ojo kalibro lygiavamzdžiai medžiokliniai šautuvai, kuriais vienodai tikėtinai arba vienodai netikėtinai galėjo būti šauta į H. G. S.; 5) išskyrus J. B., kuris pats nebuvo įvykio vietoje, parodymus, baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad ginklas, iš kurio buvo šauta į H. G. S., buvo nupjautavamzdis. Vadinasi, teismo teiginiai, kad į H. G. S. buvo šauta iš kažkokio S. S. turėto ginklo, taip pat, kad tas ginklas – tai medžioklinis šautuvas nupjautu vamzdžiu, yra jokiais konkrečiais faktiniais duomenimis neparemta prielaida, spėjimas. Apelianto vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, galinčių susieti H. G. S. nužudymo vietą ir patį nužudymą su konkrečiu į H. G. S. šovusiu asmeniu. Taigi teismo išvada, kad esą, „nėra pagrindo abejoti kaltinamojo J. B. parodymais ir dėl S. S. vaidmens“, yra padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

59Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į apygardos teismo argumentavimą, kai reikšmingos išvados daromos ne iš to, ką liudytojas pasakė, o iš to, ko jis nepasakė (visiškai nekreipiant dėmesio į tai, ar liudytojas apskritai buvo to paklaustas). Pavyzdžiui, teismas netiki teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų R. K., D. N. ir V. G. parodymais, nes juos neigia „B. J. sutuoktinės Bangos parodymai, užfiksuoti 1995 m. lapkričio 15 d. liudytojos apklausos protokole“, „faktinės aplinkybės, nustatytos Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. priimtais ir įsiteisėjusiais nuosprendžiais“ bei „kaip liudytojas apklaustas V. V.“, tačiau įvertinus šiuos šaltinius matyti, kad B. J. 1995 m. lapkričio 15 d. liudytojo apklausos protokole tiesiogiai nepaminėjo, kas nužudė H. G. S., nors tame pačiame protokolo lape užfiksuoti jos žodžiai, kad B. J. atvežė R. J. medžioklinį šautuvą; nuosprendyje nėra atskleistos Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. ir 2008 m. kovo 28 d. nuosprendžių (priimtų nežinia kokiose bylose) jokios aplinkybės, kurios būtų reikšmingos teismo daromoms išvadoms; V. V. taip pat nenurodo, kad į H. G. S. šovė R. J. B. J. prašymu (užsakymu), tačiau iš nuosprendyje (p. 37) atskleistų V. V. parodymų matyti, kad B. J. buvo davęs E. automatą „Kalašnikov“, kad šis nušautų R. J.. Kitas pavyzdys: teismas netiki liudytojų L. ir G. P. parodymais, kad dienos, kurią buvo nužudytas H. G. S., rytą G. P. H. G. S. paskolino 80 000,00–90 000,00 Lt, nes šį faktą paneigė H. G. S. sūnus, kuriam tuo metu buvo 10 metų ir kuris remiasi tuo, „ką jam sakė motina“. Apelianto vertinimu, apygardos teismo abejonės dėl teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų R. K., D. N., V. G. bei L. ir G. P. parodymų tikrumo ir patikimumo yra paremtos „argumentais“, prieštaraujančiais BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintiems fundamentaliems įrodymų vertinimo principams, o nuosprendis šiuo aspektu neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

60Apibendrindamas apeliantas teigia, jog nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taigi dėl jo negali būti diskutuojamas baudžiamosios atsakomybės ar apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutas.

61Apeliaciniame skunde G. J., kuriam byla nutraukta, prašo pagal BPK 326 straipsnio 4 dalį ir 329 straipsnio 1 punktą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – jį išteisinantį nuosprendį. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netenkinti pirmiau suformuluoto prašymo išteisinti, apeliantas prašo pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai sutrukdė bei tebetrukdo sąžiningai išnagrinėti baudžiamąją bylą teisme ir priimti teisingą teismo baigiamąjį aktą.

62Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu, nurodydamas, kad jis, apklausiamas šioje byloje, davė nuoseklius bei išsamius parodymus, kad nė vieno iš nurodytų nusikaltimų nepadarė ir juos darant nebendrininkavo, todėl yra nepagrįstai ir neteisėtai pripažintas kaltu bei nuteistas. Pasak apelianto, didesnę motyvuojamosios nuosprendžio dalies dalį sudaro įrodymų, patvirtinančių dviejų žmonių nužudymų faktus galimai nuosprendyje nurodomu laiku ir vietoje, bet ne apelianto dalyvavimą darant tuos nužudymus, išdėstymas, likusieji argumentai ir išvados grindžiami tik teismo padarytomis prielaidomis.

63Nesutikdamas su nuteisimu dėl R. B. nužudymo iš savanaudiškų paskatų ir plėšimo, apeliantas cituoja savo parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, ir M. K. parodymus, duotus po to, kai buvo pakeistas kaltinimas, taip pat nurodo, kad jo kaltės nepatvirtino ir nė vienas iš kitų kaltinamųjų ir apklaustų liudytojų. Apeliantas taip pat nurodo, jog dar gyvas būdamas jo tėvas S. S. taip pat jokiomis aplinkybėmis nepatvirtino, kad A. S. būtų dalyvavęs nužudant R. B.. Pasak apelianto, visų dėl šio nusikaltimo apklaustų liudytojų parodymai bei nuosprendyje nurodomi rašytinio pobūdžio įrodymai sudaro pagrindą tik teigti, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje R. B. buvo nužudyta, taip pat galėjo būti bandoma apvogti jos butą. Iš esmės net ir paties M. K. dalyvavimas padarant šį nusikaltimą yra abejotinas. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teigimu, jog „išvada apie tai, kad kaltinamieji M. K. ir A. S., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, padaryta remiantis kaltinamojo M. K. parodymais ta apimtimi, kiek juos vienu ar kitu aspektu objektyviai pagrindžia kiti bylos duomenys; netikėti M. K. ne kartą duotais parodymais nėra jokio pagrindo“. Toks įrodymų vertinimas, apelianto teigimu, akivaizdžiai neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Anot apelianto, M. K. parodymai viso šios baudžiamosios bylos proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi, nepatikimi ir keitėsi priklausomai nuo tyrimą atlikusių pareigūnų tuo metu turimos informacijos bei tų pareigūnų tyrimo strateginių tikslų. Pagrindą šiai išvadai padaryti sudaro ta aplinkybė, kad pagal M. K. parodymus įtarimai dėl R. B. nužudymo buvo pateikti J. B. ir B. J., tačiau pastariesiems pateikus neginčijamą alibi atitinkami įtarimai jiems buvo panaikinti. Dėl šių aplinkybių yra pakankamas pagrindas tikėti tik tais kaltinamojo M. K. parodymais, kurie buvo duoti baigiant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme ir kuriais teigiama, kad jis save ir kitus asmenis apkalbėjo paveiktas ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Apeliantas taip pat nurodo, jog lieka visiškai nepagrįsti ir apkaltinamojo nuosprendžio argumentai, kad M. K. parodymų dalis, atitinkanti kaltinimo versiją, atitinka atskirus kitus faktinio pobūdžio duomenis. Apelianto vertinimu, turėtų būti atmesti byloje kaip liudytojai apklaustų tyrėjų bei kitų su šiuo ikiteisminiu tyrimu susijusių pareigūnų parodymai, nes šie asmenys yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, be to, jų parodymai yra išvestiniai iš kitų bylos duomenų.

64Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja M. K. parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą ir neatitiktį kitiems bylos duomenims, nurodydamas šias aplinkybes: 1) M. K. parodymai buvo prieštaringi dėl esminių bylos aplinkybių – darant nusikaltimą tariamai dalyvavusių asmenų, tų asmenų tariamo vaidmens ir panašiai; 2) M. K. buvo apkalbėjęs asmenis (pvz., B. J.), kurių nekaltumas byloje neginčijamai patvirtintas; 3) M. K. parodymai byloje buvo esminiai prieštaringi ir dėl daugybės neesminių, tačiau svarbių nagrinėjant šią bylą aplinkybių; 4) M. K. savo parodymų keitimą aiškino nenuosekliai ir itin prieštaringai, kas kartą nurodydamas vis kitas jo parodymų keitimo priežastis, dalį savo parodymų keitimų paaiškino visiškai nelogiškai, neįtikinamai, o dalies savo parodymų pakeitimo iš viso nesugebėjo paaiškinti; 5) M. K. parodymai nevisiškai atitinka objektyvius bylos duomenis; 6) M. K. buvo pripažinęs, jog turi didelį polinkį, mėgsta ir moka fantazuoti; 7) net paties M. K. dalyvavimo nužudant R. B. nepatvirtina kokie nors objektyvūs bylos duomenys, kaltinimas grindžiamas iš esmės tik žodžiais, t. y. paties M. K. nenuosekliais parodymais; 8) M. K., apkalbėdamas save, apeliantą ir kitus asmenis, siekė palengvinti savo padėtį, paveiktas neteisėtą poveikį jam dariusių pareigūnų; 9) M. K. buvę parodymai ir atitinkamos apygardos teismo išvados apie kitų kaltinamųjų tariamai darytą neigiamą poveikį M. K. yra nepagrįsti jokiais patikimais įrodymais; 10) M. K., kaip žmogus, charakterizuojamas neigiamai (teistas už daug nusikaltimų, tarp jų už labai sunkių nusikaltimų padarymą, vartojo narkotines medžiagas, be to, turėjo gana pavojingų fizinių traumų, galvos sužalojimų); 11) M. K. parodymai yra itin suinteresuoto šios bylos baigtimi asmens parodymai, todėl jo parodymų kaltinamojo pobūdžio dalis turi būti vertinama kritiškai.

65Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė išimtinai kito kaltinamojo, kurio įstatymas niekaip neįpareigoja sakyti tiesą ir nenumato už tai jokios atsakomybės, parodymais, nors byloje nėra jokių kitų įrodymų. Cituodamas liudytojos R. K. parodymus apie M. K. bei jo bendravimą su pareigūnais, duotus teisiamajame posėdyje, apeliantas nurodo, jog šių parodymų apygardos teismas tinkamai neįvertino. Apelianto nuomone, teismas tinkamai neįvertino ir byloje esančių iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gautų duomenų, iš kurių matyti, kad M. K. šios bylos tyrimo metu buvo daugybę kartų lankomas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nors tų apsilankymų metu nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, tie pareigūnų apsilankymai vyko nedalyvaujant jo gynėjui ir pan.

66Nesutikdamas su nuteisimu dėl R. K. nužudymo, apeliantas cituoja savo parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, ir nurodo, kad jo parodymai byloje nebuvo paneigti. Apeliantas teigia, kad jam reiškiamo kaltinimo nepatvirtino ir M. K., apklaustas po kaltinimo pakeitimo, kurio paties dalyvavimas darant šį nusikaltimą abejotinas, bei kitas tariamas bendrininkas Š. J., nuosekliai neigęs savo kaltę. Nė vienas iš daugybės apklaustų liudytojų taip pat neparodė, kad A. S. kokiu nors būdu būtų susijęs su R. K. nužudymu. Apklaustų liudytojų parodymai sudaro pagrindą tik teigti, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje R. K. buvo nužudytas.

67Apeliantas nurodo, jog apkaltinamajame nuosprendyje pripažįstama, kad kaltinimas jam inkriminuojamas remiantis iš esmės tik M. K. parodymais, patvirtinančiais kaltinimo versiją, taip pat kaltinamojo Š. J. parodymais. Su tokiomis nuosprendyje išdėstyto įrodymų vertinimo išvadomis apeliantas nesutinka, nes toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kaip matyti, kaltinamasis Š. J. teisme pats nuosekliai ginčijo, neigė jam pareikštą kaltinimą. Priešingai nuosprendžio išvadoms, M. K. parodymų kaltinamojo pobūdžio dalis taip pat nesudaro pagrindo priimti A. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. M. K. parodymai, apelianto vertinimu, iš viso laikytini nepatikimais, nes duodamas parodymus apie R. K. nužudymą M. K. nurodė jame dalyvavus B. J. ir J. B. (kaip tariamą organizatorių), kuriems paneigus atitinkamus M. K. parodymus baudžiamoji byla jų atžvilgiu buvo nutraukta. Be to, pati byla, apelianto teigimu, yra suklastota. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu M. K. ir Š. J. vienu metu davė vienodus parodymus apie B. J., o nepasitvirtinus įtarimams dėl B. J. dalyvavimo nužudant R. K. abu (M. K. ir Š. J.) tuo pačiu metu pakeitė savo parodymus. Tai leidžia spręsti apie tyrėjų darytą neteisėtą poveikį šiems asmenims. Apie jiems darytą neteisėtą poveikį vėliau patvirtino ir Š. J., ir M. K.. Apelianto nuomone, pareigūnai, turėdami tam tikrą informaciją apie objektyvias bylos aplinkybes, atitinkamai formavo M. K. parodymus tuo metu, todėl M. K. byloje buvo apklaustas labai daug kartų.

68Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodoma, kad liudytoja R. K. atsisakė duoti teismui parodymus, nors ši liudytoja teismui davė parodymus ir patvirtino M. K. parodymus apie pareigūnų jam darytą poveikį.

69Apibendrindamas apeliantas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymai ir teisinga teismų praktika draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos nepašalintos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, šių teismų praktikos reikalavimų A. S. atžvilgiu nesilaikė. Byloje nėra jokių A. S. kaltės įrodymų, todėl jis turėjo būti išteisintas dėl abiejų pirmiau aptartų nusikaltimų.

70Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Apygardos teismo teisėjų kolegijos šališkumą patvirtina tai, kad kolegija diskriminavo kaltinamųjų gynybos teises – atsisakė priimti ir nagrinėti įrodymus, nors kaltinančios šalies teiktus tokio pat pobūdžio įrodymus priėmė ir rėmėsi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Pavyzdžiui, buvo atmestas A. S. ir atskiras kitų kaltinamųjų gynėjų prašymas, siekiant įvertinti kaltinamojo M. K. parodymus prijungti prie bylos kompiuterinę laikmeną su jo interviu televizijos žurnalistams vaizdo ir garso įrašu, kuriame jis nurodė, kad dėl neteisėto pareigūnų poveikio byloje apkalbėjo save ir kitus asmenis. Tačiau kaltinančioji pusė pateikė iš esmės analogiško pobūdžio įrodymų šaltinius (neaiškiomis aplinkybėmis darytų garso įrašų duomenis) ir šie įrodymai buvo priimti, nagrinėti, vertinami, jais byloje buvo remtasi. Buvo atmesta ir daugiau, apelianto manymu, pagrįstų kaltinamųjų gynybos prašymų. Atitinkamos teisėjų kolegijos nutartys, kuriomis buvo atmesti šie prašymai, pagal BPK normas negalėjo būti tiesiogiai skundžiamos aukštesnės instancijos teismui, dėl to buvo užkirstas tolesnis kelias gynybai. Pirmosios instancijos teismo šališkumą, apelianto teigimu, patvirtina ir skirtos bausmės. Tiek bausmės už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinė subendrinta bausmė, anot apelianto, neatitinka BK Bendrosios dalies reikalavimų, teismų praktikos, Konvencijos reikalavimų ir svarbių Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos nuostatų. Parinkdamas griežčiausią bausmės rūšį ir nustatydamas maksimalią jos trukmę, apygardos teismas visiškai nepasisakė apie pernelyg ilgą baudžiamojo persekiojimo trukmę, nors teismų praktikoje pernelyg ilga bylos proceso trukmė visada įvertinama skiriant bausmes. Nusikaltimai, už kurių padarymą apeliantas yra nuteistas, padaryti 2000 metais, t. y. prieš beveik keturiolika metų, tik 2004 m. jam buvo pareikšti įtarimai, kaltinamasis aktas surašytas tik 2008 metais. Apelianto vertinimu, ikiteisminis tyrimas truko pernelyg ilgai ir tai įvyko ne dėl jo kaltės. Taip pat nepateisinamai ilgai užtruko ir teisminis procesas, todėl kai kuriems iš kaltinamųjų nagrinėjant bylą suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, vienas iš kaltinamųjų, nesulaukęs teismo verdikto, mirė įkalinimo įstaigoje. Tokią ilgą teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmę lėmė kolegijos, nagrinėjusios šią bylą, narių keitimasis, dėl to procesą teisme net du kartus teko pradėti iš naujo. Šios aplinkybės neabejotinai pažeidė apelianto teisę į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis, numatytą BPK 44 straipsnio 5 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas nurodo, jog jau daug metų išgyvena netikrumo dėl savo ateities būseną ir tai prilygina net tam tikram jo kankinimui. Apeliantas pažymi, kad EŽTT sprendimuose yra akcentuota proceso trukmė ir jos įtaka ne tik objektyviam, teisingam bei visapusiškam bylos ištyrimui ir išnagrinėjimui, bet ir bausmės dydžiui, nurodo, jog Lietuva yra pralaimėjusi ne vieną bylą šiame tarptautiniame teisme, pavyzdžiui, byla Šulcas prieš Lietuvą (bylos proceso trukmė buvo aštuoneri metai ir devyni mėnesiai), byla Norkūnas prieš Lietuvą (bylos proceso trukmė – septyneri metai ir penki mėnesiai) ir kt. Šiose bylose EŽTT pažymėjo, kad nors tos bylos ir buvo pripažintos sudėtingomis, didelės apimties, atsižvelgė ir į kaltinamųjų ligas, nepagrįstus prašymus ir nušalinimų reiškimus, tačiau nepaisant to pripažino, kad jų trukmė neatitiko įmanomai trumpiausio nagrinėjimo reikalavimo.

71Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad parinkdamas griežčiausią įstatyme nustatytą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, pirmosios instancijos teismas tokį savo sprendimą motyvavo ir tuo, kad A. S. yra vedęs, turi mažametį vaiką, psichiatrijos ligoninėje negydytas, į priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas, nors šie argumentai niekaip nepagrindžia minėtos bausmės. Apeliantas pripažįsta, kad praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teigia padaręs tinkamas išvadas iš jaunystės klaidų, daugiau tikrai nenusikals, įstatymų nepažeis. Apelianto teigimu, teismas neįvertino to, kad nuteistasis yra dar itin jauno amžiaus, o jo gyvenimą formavo kartais ir ne nuo jo paties priklausanti aplinka (jis negali atsakyti už būtus ir nebūtus savo tėvo S. S. veiksmus). Vertindamas apelianto asmenybę, pirmosios instancijos teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad 2000 metais, kai buvo sulaikytas ir įkalintas nesant apkaltinamojo teismo nuosprendžio, jis tebuvo vos dvidešimties metų. Nuo 2000 m. į laisvę išėjęs nebuvo, todėl mano, kad nėra tikslus ir teisingas teismo nuosprendžio teiginys, kad „nusikaltimų darymas yra dėsningas jo gyvenimo būdas“, nes išskyrus pirmąjį ir vienintelį jo suėmimą ankstyvoje jaunystėje prieš keturiolika metų, jis laisvės atėmimo bausme niekada nebuvo baustas, taigi neturėjo galimybės įvertinti bausmės ir pasitaisyti. Tokia galimybė pasitaisyti skundžiamu nuosprendžiu taip pat nesuteikiama, nes juo laisvė atimama visam laikui. Net jeigu būtų pagrindas pripažinti jį kaltu, apelianto teigimu, teismas privalo įvertinti, kad jam inkriminuotuose nužudymuose jis nebuvo vykdytojas.

72Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta kardomąja priemone. Anot apelianto, suėmimą teismas paskyrė be jokio faktinio ir teisinio pagrindo ir nemotyvuotai. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kardomosios priemonės tikslai yra užtikrinti kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujiems nusikaltimams. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad apeliantas Pravieniškių pataisos namuose (3-ioje valdyboje) atlieka laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi. Byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą padaryti išvadą, kad atsirado sąlygos ir pagrindai, paskelbus skundžiamą nuosprendį, šiuo nuosprendžiu dar ir paskirti suėmimą bei iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo laikyti nuteistąjį griežtesnėmis įkalinimo sąlygomis.

73Apeliantas teigia, kad dėl jo turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, ir nesutinka su byloje pareikštais civiliniais ieškiniais.

74Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam A. S. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, taip pat panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o šioje byloje A. S. pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

75Nuteistojo A. S. gynėja advokatė Loreta Guižauskienė apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu nurodydama, kad apygardos teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių, netinkamai įvertinti įrodymai bei paskirta aiškiai per griežta bausmė.

76Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl A. S. dalyvavimo nužudant R. B. grindė išimtinai M. K. parodymais, kurių pastarasis teismo nagrinėjimo metu nepatvirtino. Pasak apeliantės, teismo išvada dėl M. K. parodymų objektyvumo, savarankiškumo ir teisingumo neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliantė atkreipia dėmesį į šio nusikaltimo išaiškinimo aplinkybes, t. y. į tai, kad tiriant kitą baudžiamąją bylą M. K. liudytojui – operatyviniam darbuotojui E. J. – prasitarė apie šio nusikaltimo aplinkybes, tada pareigūnai pradėjo domėtis neišaiškintais nusikaltimais, kuriuose nukentėjusioji galėjo būti moteris. Gavę duomenų apie namuose uždusintą moterį, pareigūnai susiejo informaciją su vieno iš neišaiškintų nusikaltimų aplinkybėmis, iškėlė versiją apie galimą nužudymo motyvą ir šį nusikaltimą galėjusius padaryti asmenis bei, pažeisdami baudžiamojo proceso reikalavimus dėl asmenų, galėjusių padaryti nusikalstamą veiką, apklausos, kaip liudytoją, nedalyvaujant gynėjui, apklausė psichologiškai silpniausią tarp kitų sulaikytų ir įtariamų asmenų M. K. (t. 23, b. l. 32–35). Pastarasis davė parodymus, kuriuose prisipažino kaltas ir nurodė, kad apie šį nusikaltimą žino iš spaudos ir todėl, kad šiame nusikaltime dalyvavo pats. Įvertinus šiuos parodymus ir atsižvelgus į tai, kad prieš šį „prisipažinimą“ M. K. ne kartą buvo aplankytas tyrimą atlikusių pareigūnų, jau disponuojančių tam tikra informacija apie objektyviai nustatytas įvykio aplinkybes, nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad M. K. apie šį nusikaltimą žinojo būtent dėl to, kad asmeniškai jame dalyvavo. Apeliantė pažymi, kad M. K. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi, nepatikimi ir kito priklausomai nuo tuo metu tyrimą atlikusių pareigūnų turimos informacijos bei tyrimo strateginių tikslų. Pagal jo parodymus įtarimai dėl R. B. nužudymo buvo pateikti ir J. B. bei B. J., tačiau pastariesiems pateikus neginčijamus alibi įtarimai buvo panaikinti. Pirmosios instancijos teismas M. K. parodymais remiasi tiek, kiek juos vienu ar kitu aspektu objektyviai pagrindžia kiti bylos duomenys – įvykio vietos apžiūros protokolas, lavono tyrimo ekspertizė, asmens (R. B.) parodymo atpažinti protokolas, kvapų identifikacinis tyrimas, nukentėjusiojo S. B. parodymai apie daiktų pagrobimą, daiktų atpažinimo protokolai, kratos pas I. M. protokolas. Šių procesinių veiksmų protokoluose yra užfiksuotos faktinės aplinkybės ir jų niekas neginčija, tačiau tik vienas iš jų (kvapų tyrimas) gali būti tiesioginiu ir objektyviu M. K. buvimo nusikaltimo vietoje jo darymo metu įrodymu. Visa informacija, esanti pirmiau paminėtuose procesiniuose dokumentuose, buvo žinoma tyrimą atlikusiems pareigūnams, todėl tikėtina, kad M. K. parodymuose būtent ir atsispindi jų žinomos bei objektyviai nustatytos detalės. Apeliantės teigimu, šį „abipusio informuotumo“ lygį patvirtina ir tai, kad objektyviai nustatyta aplinkybė, jog B. bute iki padaryto nusikaltimo buvo šuo, dar prieš įvykio vietos apžiūrą išvežtas iš buto, pareigūnams, atlikusiems tyrimo veiksmus su M. K., nebuvo žinoma. Iš vyr. tyrėjo A. Ž. apklausos teisme matyti, kad šuns buvimo bute aplinkybė buvo tam tikras netikėtumas, todėl tikėtina, jog ši reikšminga detalė niekada ir nebuvo paminėta M. K. parodymuose. Tai sustiprina įtarimą, kad pats M. K. darant nusikaltimą nedalyvavo, o parodymus davė, kaip ir jis pats nurodo, tik apie tokias įvykio detales, kurias sužinojo iš pareigūnų. Skundžiamame nuosprendyje teismas daro prielaidą, kad M. K. apie šio nusikaltimo aplinkybes papasakojo tik tiek, kiek jam šios aplinkybės užsifiksavo atmintyje, ir spėja, kad bute buvusį šunį į tualetą uždarė ne M. K., o kas nors kitas. Apeliantės vertinimu, tokia aplinkybė (šuns buvimas bute), neabejotinai komplikuojanti patį nusikaltimo darymo vyksmą, negalėtų tiesiog „neužsifiksuoti atmintyje“, todėl ši nuosprendžio dalis grindžiama prielaidomis ir spėjimais.

77Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog iš nuosprendžio visiškai neaišku, ar teismas laiko įrodymu duomenis, užfiksuotus M. K. parodymų patikrinimo vietoje metu. Apie šį procesinį veiksmą teismas užsimena analizuodamas liudytojo A. Ž. parodymus. Pasak apeliantės, šis procesinis veiksmas atliktas aiškiai pažeidžiant BPK 196 straipsnį, parodymų patikrinimo vietoje protokolas akivaizdžiai neatitinka tikrovės, nes jame nurodyta, kad į įvykio vietą Šiauliuose vykstama iš Vilniaus, Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – LKPB) tarnybinių patalpų. Protokole nurodytas laikas, per kurį iš Vilniaus nuvykstama į Šiaulius, neatitinka laiko trukmės, reikalingos automobiliu nuvažiuoti daugiau kaip 200 kilometrų. Be to, pats veiksmas Šiauliuose pradedamas ne nuo namo ir gatvės, kuriame buvo nužudyta R. B., o nuo buto vidaus, todėl visiškai neaišku, kas parodė įvykio vietą (gatvę, namą, butą). Kai kurie protokole nurodyti duomenys (pavyzdžiui, lipniosios juostos spalva) akivaizdžiai „pritempti“ prie objektyviai nustatytų byloje aplinkybių ir nesutampa su faktiškai M. K. duotais parodymais, kuriuos atspindi procesinio veiksmo metu darytas vaizdo įrašas. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas protokole nurodė, jog M. K. „jaudinosi ir skubėjo, motyvuodamas tai nenoru atsiminti jam nemalonių akimirkų“, tarsi iš anksto pateisindamas galimą M. K. parodymų nepatikimumą ir prieštaravimus. Tačiau teismas apie M. K. parodymų patikrinimą nepasisako, nors šis procesinis veiksmas, apeliantės teigimu, patvirtina, kad M. K. niekada anksčiau nėra buvęs nukentėjusiųjų bute. Liudytojo A. Ž. parodymai, kad jis mechaniškai nurodė procesinio veiksmo atlikimo pradžios vietą – LKPB patalpas – patvirtina, kad M. K. pasirašė protokolą jo neskaitęs. Nepasisakęs dėl visų byloje esančių duomenų, teismas, apeliantės teigimu, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuosprendyje, remiantis M. K. parodymais, nurodyta, kad išėjęs iš B. buto M. K. automobilyje laikė maišelius, kuriuose buvo vaizdo kamera, moteriškas kvadratinis laikrodis, kompiuterinis žaidimas, auksiniai papuošalai, nors pats M. K. tvirtino jokių daiktų bute neieškojęs, pasak jo, tai darė A. S. bei asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Apeliantei atrodo neįtikėtina, kaip važiuojant automobiliu galima naršyti ir aptikti maišelyje esantį laikrodį ar auksinius papuošalus bei kitus daiktus. Vis dėlto informacija apie tokių daiktų pagrobimą jau iki M. K. apklausos buvo byloje, ja disponavo tyrimą atlikę pareigūnai, todėl tokie M. K. parodymai, apeliantės įsitikinimu, turėjo sukelti teismui abejonę atsižvelgiant į tai, kad jokie individualiai identifikuojami daiktai, pagrobti iš B. buto, surasti nebuvo. Keleto aukso dirbinių (papuošalų), paimtų asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, buvimo vietoje tapatinimas su daiktais, dingusiais B. bute, abejotinas ir nepatikimas, nes patys daiktai yra masinės gamybos, nėra vienetiniai, atpažįstantiems asmenims pateikti neapklausus jų apie individualius požymius, nebuvo pateikti tarp kitų šalutinių panašių daiktų, t. y. pažeidžiant BPK 191, 193 straipsnius, reglamentuojančius daiktų atpažinimo tvarką. Byloje esančios nuotraukos, kuriose matomi juvelyriniai dirbiniai, netinkamai ištirtos, neatliktos vaizdų ekspertizės, lyginant jose esančius papuošalus su rastaisiais kratų metu. Daiktų atpažinimai padaryti praėjus keleriems metams po jų dingimo. Be to, teismo sprendimas dvi poras moteriškų auskarų ir moterišką pakabuką, priklausiusius R. B., nuosprendžiui įsiteisėjus ne grąžinti nukentėjusiam S. B., o realizuoti ir nukreipti nukentėjusiojo S. B. civiliniam ieškiniui dėl turtinės žalos padengti, leidžia manyti, kad teismas pats sau prieštarauja ir abejoja, jog rasti papuošalai tikrai priklausė nužudytajai R. B.. BPK 108 straipsnio 1 dalyje kategoriškai numatyta, kad teismas, įsitikinęs, jog proceso metu rasti ir paimti daiktai ar vertybės priklauso nukentėjusiajam, nusprendžia šiuos daiktus po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti jų savininkui. Taigi, minėti atpažinimai bei daiktai nėra patikimi kaip įrodymai, todėl nuosprendis jais negali būti grindžiamas. Kita vertus, jie neįrodo M. K. (o juo labiau A. S., apie kurį žinoma tik iš M. K.) buvimo nusikaltimo metu nusikaltimo padarymo vietoje. Įvykio vietoje buvo rastos keturios nuorūkos, paimtas R. B. panagių turinys su biologiniais pėdsakais, nepriklausančiais nei nukentėjusiajai, nei jos artimiesiems, taip pat rastas piršto pėdsakas, nepriklausantis nei R. B., nei jos artimiesiems. Šių, apeliantės vertinimu, svarbių pėdsakų, nepriklausančių nei M. K., nei A. S., teismas nepagrįstai atskirai nevertino, jų priklausomybė tyrimo metu nebuvo nustatyta. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje išdėstyti daugybės liudytojų (nužudytosios R. B. pažįstamųjų ar kaimynų) parodymai, tačiau šių parodymų laiko ar pačių aplinkybių analizė daugeliu atvejų neidentifikuoja nei nusikaltimo aplinkybių, nei nusikaltimą padariusių asmenų.

78Taigi, anot apeliantės, vieninteliu galimu tiesioginiu M. K. dalyvavimo darant šį nusikaltimą įrodymu yra odorologinis tyrimas, konstatuojantis, jog kvapas, paimtas R. B. nužudymo vietoje, yra identiškas M. K. kvapui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje“ pabrėžiama, jog odorologinio kvapų tyrimo išvada pripažįstama tinkamu duomenų šaltiniu (įrodymu), jeigu ją patvirtina kiti byloje išnagrinėti įrodymai. Konkrečios bylos atveju, pasak apeliantės, būtent odorologinio tyrimo rezultatai tapo atskaitos tašku vertinant kitus duomenis ir pripažįstant juos įrodymais, o ne atvirkščiai. Teisminio nagrinėjimo metu apklausta specialistė A. V. paaiškino, kad nors odorologinis tyrimas neprilygsta ekspertizei, o pats tyrimas neturi mokslinio pagrindimo bei metodikos, abejoti ne vieno šuns atliktu kvapo atpažinimo rezultatu nėra pagrindo, tačiau, pasak jos, tyrimo rezultatai tik nurodo galimą ikiteisminio tyrimo kryptį, o ne besąlygišką tą ar kitą teisiškai svarbų faktą. Specialistė patvirtino, kad rezultatus gali paveikti klaidos, padarytos paimant kvapų pėdsakus arba lyginamuosius kvapų pavyzdžius. Bylos medžiagoje (įvykio vietos apžiūros protokole) nėra nurodyta, kokiame ir kokiu būdu identifikuojamame, sietiname su įvykiu inde buvo užkonservuotas paimtas pėdsakas. Kvapų tyrimas specialistams buvo pateiktas praėjus penkeriems metams nuo tiriamo įvykio. Byloje nėra jokių duomenų, kaip buvo saugomi kvapai nuo jų paėmimo iki pateikimo specialistams. Byloje nėra ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog būtent tai yra tie patys kvapai, paimti įvykio vietoje, pateikti specialistams, taip pat ar jų saugojimo sąlygos atitiko reikalaujamas, ar nebuvo kokių nors tyčinių ar netyčinių kontaktų su vėliau galėjusiais atsirasti kvapais. Šios aplinkybės, ypač indą identifikuojantys požymiai, nenurodytos ir specialisto išvadoje. Šie trūkumai ir abejonės nebuvo pašalinti teisminio nagrinėjimo metu ir objektyvios tokio trūkumo šalinimo galimybės yra abejotinos. Apeliantės teigimu, teismas nuosprendyje susitelkė į paties tyrimo rezultatų vertinimą ir neaptarė pirmiau nurodytų aplinkybių, kurios neleidžia vertinti šio odorologinio tyrimo kaip patikimo įrodymo BPK 20 straipsnio prasme.

79Apeliantė taip pat nurodo, jog teismas savo išvadą, kad A. S. su kitais bendrininkais pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą, grindžia vienintelio M. K. parodymais, kad asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, informavo, jog bute yra 50 000,00 Lt bei kitų vertingų daiktų. Apklaustas teisme nukentėjusysis S. B. kategoriškai paneigė turėjęs namie tokią pinigų sumą, todėl tikėti M. K. parodymais, kad jam buvo suteikta tokia informacija, nėra pagrindo. Tačiau byloje yra duomenų, kad S. B. buvo pažadėjęs 50 000,00 Lt tam asmeniui, kuris padės atskleisti padarytą nusikaltimą. Šį faktą žinojo ir bylą tiriantys pareigūnai, todėl apeliantė daro prielaidą, jog būtent dėl pastarosios aplinkybės M. K. parodymuose ir atsirado anksčiau minėta suma plėšimo objektui įvardyti. Kita vertus, šią sumą galėjo įvardyti ir pats M. K., sužinojęs šią aplinkybę iš spaudos. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą, kai to prisipažinimo nepatvirtina kiti įrodymai. Pasak apeliantės, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas bylos duomenis, teismas neanalizavo jų patikimumo, leistinumo ir liečiamumo aspektais ir nesant jokių objektyvių ir patikimų duomenų nepagrįstai A. S. pripažino kaltu dėl dalyvavimo nužudant R. B. bei pasikėsinant pagrobti didelės vertės svetimą turtą.

80Nesutikdama su A. S. nuteisimu dėl R. K. nužudymo, nuteistojo gynėja teigia, kad jo kaltę teismas nepagrįstai grindžia M. K. ir Š. J. parodymais. Teismo vertinimu, šių asmenų parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, balistinė ekspertizė, lavono teismo medicinos ekspertizė. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių A. S. kaltę, išskyrus nuorodas į jį M. K. parodymuose (iki atsisakant jų teisme) bei Š. J. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu, nėra. Minėtuose procesiniuose dokumentuose užfiksuoti duomenys pareigūnams buvo žinomi gerokai anksčiau, nei M. K. ir Š. J. ėmė duoti parodymus. Apeliantės įsitikinimu, šių asmenų parodymai buvo kryptingi ir galėjo būti koreguojami veikiant iš šalies, nes duodamas pirminius parodymus apie R. K. nužudymą M. K. įvardijo darant šį nusikaltimą realiai nedalyvavusį asmenį – B. J.. 2004 m. spalio 7 d. Š. J., prisipažindamas dalyvavęs nužudant, tarp dalyvavusių asmenų taip pat nurodė B. J.. Tyrimo metu pastarojo dalyvavimas nepasitvirtino, dėl jo ikiteisminis tyrimas nutrauktas, o M. K. parodymai atitinkamai pakeisti. M. K. ir Š. J. apklausos pirminėje stadijoje yra identiškos, o tai kelia abejonę dėl šių parodymų savarankiškumo. Š. J. (kaip ir M. K.) apklausose skirtingai nurodydavo asmenį, šovusį į R. K. (vienoje apklausoje įvardydamas save, kitoje – M. K.). Tikėtina, kad šių asmenų apklausos galėjo būti surašytos pagal pareigūnų sąmoningai ar nesąmoningai pateikiamą informaciją, derinamos prie tuo metu byloje nustatytų aplinkybių. Tad šių asmenų parodymai negali būti laikomi tinkamais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Iš esmės M. K. parodymai, kuriuose jis pripažįsta kaltę, ikiteisminiame tyrime buvo paremti vien liudytojų M. D. bei E. R. parodymais, kurie pirmosios instancijos teismo nebuvo reikiamai įvertinti arba nepasitvirtino. Liudytojas M. D. kategoriškai paneigė M. K. parodymus dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, jo planavimo ir tariamo susitikimo prieš nusikaltimą pas M. D., tačiau teismas nuosprendyje neaptarė šių parodymų, tokiu būdu buvo šališkas, neobjektyvus ir pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimus, teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojos E. R. parodymais, nors ši teisiamajame posėdyje apklausta nebuvo. Apklausiant šią liudytoją ikiteisminio tyrimo metu dar nebuvo ikiteisminio tyrimo teisėjo instituto, todėl jos apklausos teisėtumas apeliantei kelia abejonių. Kita vertus, E. R. apklausa būtina. Tiek E. R., tiek M. K. kaip transporto priemonę nusikaltimo pasirengimo stadijoje mini automobilį „Ford Scorpio“. Nors, pasak teismo, automobilio markės pavadinimas bylai nėra reikšmingas, tačiau tai itin reikšminga siejant E. R. pateiktus ikiteisminio tyrimo metu faktus su M. K. nurodomais galbūt išgalvotais ar įteigtais faktais. Be to, automobilis „Ford Scorpio“, priklausęs B. J., pradėtas minėti tada, kai B. J. buvo tarp įtariamųjų. Konstatavus, jog B. J. darant nusikaltimą nedalyvavo, kyla klausimas, kaip B. J. priklausęs automobilis, jam pačiam nesusijus su padarytu nusikaltimu, dalyvavo nusikaltimo parengiamuosiuose veiksmuose. Tai, apeliantės nuomone, galėtų būti susiję su galimu pareigūnų bandymu „koordinuoti“ liudytojų parodymus. Teismas nurodo, kad motyvas nužudyti R. K. buvo asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, galimo keršto už ankstesnius nusikaltimus, padarytus R. K. ir jo žmonai, baimė, tačiau iš byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, kad R. K. pašalinimo motyvų ir tuo suinteresuotų asmenų buvo daugiau. Neatsitiktinai įtarimai dėl R. K. nužudymo buvo pareikšti J. B., B. J., V. M., A. P., M. D., dėl kurių tyrimas vėliau buvo nutrauktas. Apeliantė atkreipia dėmesį į M. K. parodymus, kuriuose jis mini J. B. kaip asmenį, dalyvavusį nužudant R. K., ir tik po to, kai J. B. pradėjo bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, M. K. parodymai apie J. B. galimą dalyvavimą šiame nusikaltime buvo pakeisti ir J. B. juose nebeminimas. Ši aplinkybė, apeliantės teigimu, taip pat leidžia pagrįstai abejoti M. K. parodymų patikimumu. Jokių įrodymų, patvirtinančių A. S. kaltę dėl R. K. nužudymo, išskyrus nepasitvirtinusius teisminio nagrinėjimo metu M. K. bei Š. J. parodymus, byloje nėra. Pasak apeliantės, netinkamas surinktų duomenų įvertinimas, neišsamus ir neobjektyvus įrodymų tyrimas suponavo faktinių aplinkybių neatitinkančias teismo išvadas dėl A. S. dalyvavimo itin žiauriai nužudant R. K., taip teismui pažeidžiant BPK 20, 305 straipsnių nuostatas.

81Nesutikdama su teismo nuosprendžiu A. S. paskirta kardomąja priemone, apeliantė nurodo, jog suėmimas buvo paskirtas nesant tam jokio juridinio pagrindo ir nemotyvuotai. A. S. Pravieniškių pataisos namų 3-ioje valdyboje atlieka bausmę, paskirtą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi. Ši baudžiamoji byla pirmosios instancijos teismo išnagrinėta, nuosprendis paskelbtas, jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsirado sąlygos ir pagrindai kartu su nuosprendžiu paskirti suėmimą ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo A. S. laikyti griežtesnėmis įkalinimo sąlygomis, nėra.

82Apeliaciniame skunde nuteistojo A. S. gynėja taip pat teigia, kad A. S. buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė. Anot apeliantės, parinkdamas griežčiausią bausmės rūšį ir nustatydamas maksimalią jos trukmę, teismas visiškai nepasisakė apie A. S. baudžiamojo persekiojimo trukmę. Nusikaltimai, už kurių padarymą nuteistas A. S., įvykdyti 2000 metais, įtarimai jam pareikšti tik 2004 metais, o kaltinamasis aktas surašytas 2008 metais. Apeliantės nuomone, ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko pernelyg ilgai ne dėl A. S. kaltės. Teisminis procesas taip pat truko nepateisinamai ilgai. Byloje buvo kaltinama 13 asmenų, tačiau kai kuriems iš jų, nagrinėjant bylą, suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, vienas iš kaltinamųjų mirė įkalinimo įstaigoje, nesulaukęs teismo verdikto. Tokią teisminio proceso trukmę lėmė kolegijos, nagrinėjusios bylą, narių keitimasis, todėl net du kartus procesas buvo pradedamas iš naujo. Šios aplinkybės neabejotinai pažeidė A. S. teisę į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis, numatytą BPK 44 straipsnyje, Konvencijos 6 straipsnyje ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose. EŽTT sprendimuose ypač akcentuojama proceso trukmė ir jos įtaka bausmės dydžiui, Lietuva yra pralaimėjusi ne vieną bylą, tai ir Šulcas prieš Lietuvą (bylos proceso trukmė buvo aštuoneri metai ir devyni mėnesiai), Norkūnas prieš Lietuvą (bylos proceso trukmė buvo septyneri metai ir penki mėnesiai) ir kt. Vien per 2011–2012 metų laikotarpį EŽTT pripažino Lietuvą pažeidus žmogaus teises 16-oje bylų, ir nors šios bylos ir buvo pripažintos sudėtingomis, didelės apimties, atsižvelgta į kaltinamųjų ligas, nepagrįstus prašymus ir nušalinimų reiškimus, tačiau nepaisant to pripažinta, kad jų trukmė neatitiko „įmanomai trumpiausio“ nagrinėjimo reikalavimo. Apeliantės manymu, šios pirmiau nurodytos aplinkybės privalėjo būti teismo įvertintos sprendžiant bausmės skyrimo A. S. klausimą.

83Apeliantė taip pat nurodo, jog vertindamas A. S. asmenybę teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nuo 2000 metų jis, būdamas 20 metų, buvo sulaikytas ir įkalintas be apkaltinamojo teismo nuosprendžio ir nuo to laiko į laisvę išėjęs nebuvo. Taigi, A. S. nelaisvėje yra jau keturiolikti metai, tad niekuo nepagrįstas teismo teiginys, kad dar būdamas mokyklinio amžiaus jis pradėjo ignoruoti bendrąsias elgesio taisykles, o nusikaltimų darymas yra dėsningas jo gyvenimo būdas. Net pripažindamas A. S. kaltu, teismas privalo įvertinti tai, jog, išskyrus pirmąjį ir vienintelį jo suėmimą ankstyvoje jaunystėje prieš keturiolika metų, A. S. laisvės atėmimo bausme niekada nebuvo baustas, jis niekada neturėjo galimybės įvertinti šios bausmės ir pasitaisyti. Tokia galimybė, palikus galioti skundžiamą nuosprendį, jam nesuteikiama ir atimama visam laikui. Teismo išvada, kad jis, būdamas dvidešimtmetis, niekada nebaustas laisvės atėmimo bausme, jau buvo galutinai ir negrįžtamai pasirinkęs atitinkamą nusikalstamą gyvenimo būdą, yra abejotina ir praktikoje nepatvirtinta.

84Apeliaciniame skunde nuteistojo A. S. gynėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį ir A. S. išteisinti. Apeliantė taip pat nurodo alternatyvų prašymą tuo atveju, jei teisėjų kolegija nepanaikins skundžiamo nuosprendžio, – Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį pakeisti: sušvelninti A. S. paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir panaikinti kardomąją priemonę suėmimą.

85Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu nurodydamas, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bylos nagrinėjimo metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliantas teigia, kad jo kaltė grindžiama parodymais, kuriuos davė J. B., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu (nėra kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai šis leidimas pagal įstatymus būtinas). J. B. nėra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jam yra inkriminuota veika dėl nužudymo organizavimo, tačiau jis aktyviai bendradarbiavo ir bendradarbiauja su teisėsaugos pareigūnais ir neva padėjo atskleisti tiek organizuotos grupės narių, tiek banditų gaujos, tiek ir savo padarytas nusikalstamas veikas. Apelianto vertinimu, nuteistojo J. B. parodymai nėra nei mažiau vertingi, nei privilegijuoti, palyginti su kitais byloje surinktais įrodymais, jie turi būti vertinami bylos įrodymų visete, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu. Vertinant J. B. parodymų objektyvumą ir savarankiškumą, reikšminga aplinkybė, apelianto teigimu, yra jo paties procesinė padėtis. Padariusio nusikalstamą veiką asmens, kurio baudžiamajai atsakomybei taikomos lengvatos arba jis visiškai atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai prieš kitus bendrininkus teismų praktikoje vertinami kritiškiau nei tipiniai kaltinamųjų ar juo labiau liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai, todėl šis įrodymų šaltinis gali būti pripažįstamas patikimu ir pakankamu kaltei pagristi, jei jį patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Siekiant įvertinti nuteistojo J. B. parodymų objektyvumą, apelianto manymu, būtina išanalizuoti jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. Cituodamas J. B. 2005 m. kovo 23 d. (t. 17, b. 1. 22–28), 2005 m. balandžio 15 d. (t. 17, b. 1. 42–47), 2005 m. liepos 28 d. (t. 17, b. 1. 57–59), 2007 m. gegužės 11 d. (t. 17, b. 1. 68–71), 2005 m. liepos 28 d. (t. 17, b. 1. 54–56) ir 2005 m. rugpjūčio 11 d. (t. 17, b. 1. 60–63) duotus parodymus, apeliantas teigia, kad nuteistojo J. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui bei teisiamajame posėdyje, nėra nuoseklūs, dažnai prieštaringi, galėjo būti nulemti jo procesinės padėties – R. K. buto apiplėšime jis yra liudytojas, nes šios dalies ikiteisminis tyrimas prieš jį yra nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teismo išvados negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Anot apelianto, J. B. parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems, todėl jie nėra objektyvūs ir savarankiški, o nulemti jo procesinės padėties. Apelianto teigimu, J. B. yra priklausomas nuo prokuroro, nes šioje byloje yra kaltinamas nužudymo organizavimu ir atsižvelgiant į tai, kokius parodymus jis duos apie kitus nusikaltimus, kitus kaltinamuosius, priklausys, kokią bausmę jam siūlys prokuroras. Prokuroras jam už nužudymo organizavimą pasiūlė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, apygardos teismas tokį prašymą patenkino, todėl vien J. B. parodymai negali būti pripažįstami patikimais ir (ar) pakankamais apelianto kaltei pagrįsti, jeigu jų nepatvirtina kiti bylos proceso metu surinkti įrodymai. Nuteistasis pažymi, kad byloje yra užfiksuota ir daugiau faktinių duomenų, kurie verčia abejoti J. B. parodymų objektyvumu, nuoseklumu, teisingumu. 2005 m. balandžio 13 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnai su J. B. atliko parodymų patikrinimą vietoje ir surašė atliktų veiksmų protokolą, kuriame nurodyta, kad šio veiksmo dalyviai atvažiavo automobiliu, kad J. B. parodytų K. namo laiptinę, butą. Nuo aikštelės eidamas pėsčiomis, J. B. parodė K. namo laiptinę bei pasakė buto numerį. Apklausiamas teisiamajame posėdyje J. B. teigė, kad K. butą jam parodė A. P., kad butas buvo pirmajame aukšte, tame bute jis pats niekada nėra buvęs, A. P. kažkada ten yra gyvenęs, apėjus namą iš kitos pusės buvo įstiklintas balkonas. Apeliantas nurodo, kad faktiniai bylos duomenys paneigia šiuos J. B. parodymus. Objektyviai nustatyta, kad K. butas yra 7-ajame namo aukšte, balkonas nėra įstiklintas, o apeliantas šiame name ar bute niekada nėra anksčiau gyvenęs. Apygardos teismas visiškai nepasisakė dėl aiškiai prieštaringų ir nevienodų J. B. parodymų, o rėmėsi tik kaltinimui naudingais jo parodymais, nors tai vienintelis tiesioginis liudytojas, kuris kaltino apeliantą padarius nusikaltimą.

86Apelianto teigimu, J. B. parodymus paneigia apklausti kiti šio nusikaltimo vykdytojai V. M., V. R., G. Ž., D. V., kurie teisme parodė, kad A. P. nepažįsta, su juo nėra bendravę ir jokių nurodymų dėl šio nusikaltimo iš jo nėra gavę. Darant nusikaltimą dalyvavęs S. S. buvo ne kartą apklaustas, tačiau jo apklausose taip pat nėra užfiksuota, kad jis būtų pažinojęs apeliantą ir su juo bendravęs. Anot apelianto, S. S. buvo J. B. žmogus ir vykdė visus jo nurodymus. Teisiamajame posėdyje V. M. konkrečiai įvardijo, kad šį nusikaltimą organizavo J. B. ir S. S.. Teisme V. M. paklausus, kaip jo 2005 m. gegužės 16 d. apklausos protokole atsirado A. P. ir jo žmonos pavardės, paaiškinti negalėjo, nes šių asmenų nepažinojo ir su jais nebendravo. Tai rodo, kad V. M. parodymai taip pat iki galo nėra nuoseklūs, tačiau visose apklausose jis patvirtina, kad A. P. šio nusikaltimo neorganizavo. Analizuojant V. M. parodymus matyti, kad J. B. su S. S. buvo suplanavę K. K. pagrobimą ir turto prievartavimą, laikydami ją jau paruoštame nenustatytame garaže. Ir tik dėl tos aplinkybės, kad K. K. į susitikimą su nusikaltimo vykdytojais išėjo su vaiku, šio plano buvo atsisakyta. Iš V. M. parodymų galima spręsti, kad tai buvo 1994 m. vasario 15 d. Apie tokio plano egzistavimą apeliantas tvirtina iš viso nieko nežinojęs. Apie tai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nieko nenurodė nei J. B., nei kuris nors kitas nusikaltimo vykdytojas. Pirminis planas buvo uždaryti K. K. garaže ir iš jos reikalauti 150 000 JAV dolerių išpirkos. Šio plano organizatoriai, pasak V. M., buvo S. S. ir J. B.. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad analogiškas nusikaltimo planas buvo sukurtas 1993 m. žiemą pagrobiant I. Ž.. Tyrimo metu nustatyta, kad šį nusikaltimą organizavo J. B. su S. S.. Šio nusikaltimo planas buvo identiškas pirminiam R. K. buto plėšimo planui: pagrobti I. Ž., uždaryti garaže ir iš jo artimųjų pareikalauti išpirkos. Taip pat šis planas buvo susijęs su nusikaltimo organizatoriaus J. B. pinigų skolinimu nukentėjusiojo artimiesiems. Kaip matyti, šio nusikaltimo plano dalys buvo panaudotos apiplėšiant K. butą.

87Apelianto teigimu, J. B. ir kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymus paneigia liudytoja K. K., kuri nurodė, kad skambinti A. P. jai nebuvo nurodyta, ji jai skambino pati, nes tuo metu jos artimai bendravo, galvojo, kad A. P. gali jai padėti, nes A. P. tuo metu buvo geras jos vyro draugas. Liudytojos K. K. parodymus patvirtina liudytoja A. P., nurodžiusi, kad nagrinėjamo įvykio dieną jai paskambino K. K. ir paprašė paskolinti labai didelę pinigų sumą – 100 000,00 ar 150 000,00 dolerių, suprato, kad kažkas negerai, nes apie tokias pinigų sumas bei skolinimąsi jos nesikalbėdavo. Po šio pokalbio ji (A. P.) prisiskambino savo vyrui ir pasakė, jog K. K. paprašė didelės pinigų sumos, vyras jai liepė nesikišti. Liudytoja taip pat nurodė, jog iki tol tarp jos ir jos vyro nėra buvę tokio pokalbio, kad gali skambinti K. K. ir prašyti pinigų. Remdamasis šių liudytojų parodymais, apeliantas daro išvadą, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis kam nors iš nuteistųjų būtų davęs liudytojos A. P. telefono numerį. Teisminio nagrinėjimo metu ištirti ir įrodymų leistinumo reikalavimus atitinkantys duomenys – kaltinamųjų parodymai, liudytojų parodymai ir kita faktinė bylos medžiaga, apelianto vertinimu, neleidžia daryti išvados, jog jis padarė nusikaltimą, už kurį yra nuteistas.

88Nesutikdamas su jam paskirta bausme, apeliantas nurodo, jog teisminio nagrinėjimo metu visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, todėl teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Anot apelianto, teismo paskirta bausmė neigiamai paveiks jo socialinę aplinką, sukels itin skaudžius dvasinius išgyvenimus. Apelianto teigimu, įvertinus jo ir jo šeimos socialinę aplinką, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai būtų pasiekti ir paskyrus ne tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę. Ilgos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas vien tam, kad būtų įgyvendintas nubaudimo tikslas ir kad nuteistasis ir jo šeima pajustų būtent tokius bausmės padarinius, nelaikytinas teisingu ir iškreipia bausmės paskirtį. Tuos pačius tikslus galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, šiuo konkrečiu atveju – mažesne laisvės atėmimo bausme. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas ir teismo procesas truko nepateisinamai ilgai, nors byloje buvo kaltinama 13 asmenų, tačiau kai kuriems iš jų, nagrinėjant bylą, suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, vienas iš kaltinamųjų mirė įkalinimo įstaigoje, nesulaukęs teismo verdikto. Tokią ilgą teismo proceso trukmę lėmė kolegijos, nagrinėjusios bylą, narių keitimasis, dėl šios priežasties net du kartus procesas buvo pradedamas iš naujo. Šios aplinkybės neabejotinai pažeidė apelianto teisę į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis, įtvirtintą BPK 44 straipsnyje, Konvencijos 6 straipsnyje ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose. Nepasisakydamas dėl pernelyg ilgos baudžiamojo persekiojimo trukmės, teismas, apelianto teigimu, netinkamai ir nepagrįstai paskyrė ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Teismo šališkumą skiriant bausmę patvirtina ir tai, kad už plėšimą jam buvo paskirta ilgesnė laisvės atėmimo bausmė negu nuteistajam J. B. už nužudymo organizavimą.

89Apibendrindamas apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie jo kaltę įvykdžius inkriminuotus nusikaltimus buvo padarytos esmingai pažeidžiant įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles, o tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), teismo išvados dėl jo kaltės padarius nusikaltimą neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), teismo išvados dėl nusikalstamo susivienijimo sudėties buvimo, dėl turto konfiskavimo padarytos netinkamai pritaikius baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas (BPK 328 straipsnio 1 punktas), todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalis turi būti panaikinta ir turi būti priimtas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

90Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas taip pat nurodo alternatyvų prašymą – Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį pakeisti: paskirti mažesnę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

91Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu nurodydamas, kad yra nuteistas nepagrįstai, nes jokio nusikaltimo nepadarė, nežino, ką reiškia nužudyti žmogų. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu davė tokius parodymus, kokius jam liepė duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. Ž.. Taip elgėsi todėl, kad pareigūnai iš pradžių vežiojo jį po barus, valgyklas, kavines, duodavo alkoholinių gėrimų, į pataisos namus atnešdavo arbatos, cigarečių. Apelianto teigimu, pareigūnus domino S. S.. Kad duotų šį asmenį kaltinančius parodymus, jam pačiam buvo žadama tik vienų metų laisvės atėmimo bausmė, be to, pareigūnai jį mušdavo. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog siekiant nustatyti tiesą byloje būtina iš naujo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir liudytojus.

92Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. prašo išnagrinėti baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir priimti jį išteisinantį nuosprendį.

93Nuteistojo M. K. gynėja advokatė Elena Žilėnienė apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu nurodydama, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, iš esmės grindžiamas tik prielaidomis, teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai.

94Pasak apeliantės, kaltinimą dėl R. B. nužudymo teismas grindė iš esmės paties M. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje iki paskutinės apklausos, kuri buvo atlikta prokurorui pakeitus kaltinimą, bei nukentėjusiojo S. B., kuris įvykio metu nedalyvavo ir esminių aplinkybių paaiškinti negalėjo, parodymais. Apeliantė pažymi, kad M. K., apklausiamas teisiamajame posėdyje po to, kai buvo pakeisti kaltinimai, kategoriškai paneigė visus ankstesnius savo parodymus dėl R. B. nužudymo, nurodė, jog nukentėjusiosios bute nėra buvęs, R. B. nežudė ir jai priklausančių daiktų negrobė. Anot apeliantės, visi ankstesni jo parodymai buvo duoti dėl to, kad bylą tiriantys pareigūnai darė jam spaudimą lankydamiesi pas jį įkalinimo įstaigose nedalyvaujant gynėjui. Pareigūnai M. K. aiškindavo detalias padaryto nusikaltimo aplinkybes, o jis jas atkartodavo įtariamojo apklausų metu bei atliekant su juo parodymų patikrinimo įvykio vietoje veiksmus. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad visi M. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje iki paskutinės apklausos buvo nenuoseklūs, prieštaringi, kartais net sąmoningai melagingi. Apeliantė pažymi, kad pirmą kartą dėl R. B. nužudymo M. K. buvo apklaustas 2005 m. vasario 1 d. kaip liudytojas, nedalyvaujant gynėjui. Šioje apklausoje jis nurodė, jog šiame nusikaltime, be jo ir A. ir S. S., dar dalyvavo B. J., paaiškino, kad, pasak S. S., tame bute buvo 50 000 Lt, teigė, jog jis kartu su S. nusikaltimo padarymo dieną vyko iš S. S. buto, o B. J. jų laukė prie R. B. namų. Šioje apklausoje jis neminėjo, kad A. S. turėjo kokį nors įrankį, nurodė, kad S. S. išsitraukė raktus, tačiau neatsimena, kaip buto durys buvo atrakintos. Kitoje apklausoje M. K. jau nurodė, jog matė, kaip S. S. atrakino R. B. buto duris, taip pat nurodė, jog A. S. turėjo metalinį strypą, kuriuo vėliau sudavė nukentėjusiajai į galvą. Taip pat šioje apklausoje M. K. nurodė, jog ir pats sudavė R. B. keletą smūgių, apie kuriuos pradžioje nebuvo minėjęs. Vėlesnėse apklausose jis jau neigė, kad darant nusikaltimą dalyvavo B. J., aiškindamas, jog jį apkalbėjo dėl to, kad buvo susipykę. Tokią aplinkybę apie tarp jų buvusius konfliktinius santykius B. J. kategoriškai paneigė. M. K. visose apklausose skirtingai įvardija ir visų nuteistųjų veiksmus jiems būnant R. B. bute bei jų pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybes. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad teismo medicinos ekspertas, apklaustas teisiamajame posėdyje, nepatvirtino fakto, jog nukentėjusiajai buvo trenkta metaliniu strypu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme visiškai nepasitvirtino tai, kad B. bute galėjo būti 50 000 Lt. Buvo daug kartų apklaustas nukentėjusysis S. B., jų giminės bei šeimos draugai, tačiau nė vienas neminėjo, jog tokią pinigų sumą B. būtų kada nors turėję.

95Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad atliekant parodymų patikrinimo vietoje veiksmus su M. K., fiksuojant juos vaizdo įrašu, matyti, jog filmuoti pradėta ne nuo gatvės ar namo, kuriame padarytas nusikaltimas, o nuo nukentėjusiosios buto durų, o tai leidžia daryti išvadą, kad iki tol M. K. tame bute nėra buvęs. Paskutinės apklausos metu M. K. patvirtino, kad prieš atliekant šį veiksmą pareigūnai, kurie lankėsi pas jį, jam išsamiai paaiškino, kokias aplinkybes ir kaip jis turi parodyti atliekant šį veiksmą. Peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, jog M. K. nurodo, kad bute viskas pakeista, negali tiksliai nurodyti, kaip, kokia poza gulėjo R. B. lavonas, ar apvyniojo lipniąja juosta rankas po antklode, ar jos liko virš antklodės ir kitų aplinkybių. Be to, parodymų patikrinimo vietoje protokolas surašytas pažeidžiant BK 196 straipsnio reikalavimus, todėl negali būti pripažintas objektyviu M. K. kaltės įrodymu.

96Apeliaciniame skunde taip pat reiškiama abejonė dėl specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo, nes tyrimas atliktas praėjus penkeriems metams po nusikaltimo padarymo ir nėra galimybės patikrinti (apklausti) paties įrodymų šaltinio. Be to, Lietuvoje nėra metodikos, pagal kurią atliekamos tokios ekspertizės, o specialistė A. V. paaiškino, kad galimi ir klaidų atvejai paimant pavyzdžius, todėl specialistų atliekamos išvados gali nurodyti tik tyrimo kryptį. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į M. K. parodymus, kad lipniąją juostą gavo iš S. S.. Tokiu atveju ant jos turėjo likti ir S. S. kvapas.

97Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad atlikus kratą M. K. motinai priklausančiame bute, kuriame jis gyveno, jokių B. priklausančių daiktų nebuvo rasta.

98Apeliantės teigimu, kad M. K. galėjo būti daromas poveikis, patvirtina Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro Artūro Urbelio 2013 m. rugsėjo 23 d. pažyma, iš kurios matyti, jog LKPB pareigūnas H. M., kuris realiai neatliko jokių procesinių veiksmų su M. K., lankėsi pas jį 4 kartus, LKPB pareigūnas E. J., kuris taip pat neatliko BPK nustatytų veiksmų, lankėsi 16 kartų, o LKPB pareigūnas L. K. – 31 kartą. Apklausti teisme šie pareigūnai aiškino, kad lankėsi paties M. K. arba jo motinos prašymu neva dėl kitų kaltinamųjų jam daromo spaudimo, taip pat įvairiais kitais operatyviniais tikslais, tačiau byloje M. K. raštiškų prašymų pareigūnams nėra, taip pat jokie tyrimai ar patikrinimai nėra atlikti pagal jo motinos R. K. prašymus dėl neva jai daryto poveikio. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad pas M. K. pareigūnai pradėjo lankytis dar nuo 2004 m. vasaros, lankydavo jį ir Pravieniškių pataisos namuose. Visos šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog M. K. iš tiesų buvo daromas poveikis, o jis tiesiog vykdė pareigūnų nurodymus ir davė parodymus pagal jų tiriamas versijas, atitinkamai keisdamas savo parodymus. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad M. K. 2001 m. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme. Atliekant bausmę 2003 m. jis buvo sumuštas, jam padarytas sunkus kūno sužalojimas, jis patyrė sunkią galvos traumą, buvo operuojamas ir gydomas Santariškių ligoninėje, buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau kaltininkai iki šiol nenustatyti. Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad, norėdamas palengvinti, pagerinti savo padėtį bausmės atlikimo vietoje, jis ir sutiko bendradarbiauti su teisėsauga, prisipažindamas dėl nusikaltimų, kurių nepadarė, bei atitinkamai pagal bylą tyrusių pareigūnų versijas įvardydamas ir kitus neva juose dalyvavusius asmenis. Dėl šių aplinkybių, apeliantės teigimu, teismas, priimdamas nuosprendį, M. K. parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes jie nėra patikimi ir negali būti laikomi tinkamu įrodymų šaltiniu BPK 20 straipsnio prasme.

99Nesutikdama su M. K. nuteisimu dėl R. K. nužudymo, apeliantė nurodo, jog parodymus apie šio asmens nužudymą davė vienintelis M. K.. Š. J. tik pirminiuose parodymuose prisipažino dalyvavęs nužudant R. K., vėliau šiuos parodymus paneigė ir paaiškino, kad buvo pareigūnų priverstas duoti neteisingus parodymus, t. y. apkalbėti save ir kitus. M. K. dėl šio nusikaltimo buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisiamajame posėdyje daugelį kartų, visi jo parodymai iš esmės skiriasi, prieštarauja vieni kitiems. Pirminiuose savo parodymuose M. K. teigė, jog automobilį „AUDI“ sekė dėl to, kad norėjo jį pagrobti, jog nurodymą gavo iš S. ir A. S. ir jam buvo pažadėta 10 000 JAV dolerių. Tuo metu jis nežinojo, jog automobilis priklausė R. K., sužinojo tik vėliau iš žiniasklaidos. Kitoje apklausoje M. K. aiškino, kad už automobilio pagrobimą jam turėjo būti sumokėta 25 000 JAV dolerių. Apklaustas po keleto dienų jis nurodė, kad S. ir A. S. jį pasikvietė pas J. B. ir kad J. B. jam liepė nužudyti R. K. pažadėdamas už tai vieną iš prabangių automobilių. Taip pat šioje apklausoje jis paaiškino, jog J. B. jam nurodė kartu su Š. J. sekti R. K.. Šiuose parodymuose M. K. teigė, jog R. K. sekimo metu jiedu su Š. J. turėjo pistoletus. Kitose apklausose jis šiuos savo parodymus paneigė. M. K. tvirtino, jog nusikaltimo padarymo planas buvo suderintas Š. J. bute, buvo suderinta, kad jis Š. J. turėjo duoti ženklą pasikasydamas galvą, o Š. J. turėjo apsimesti, jog kalba telefonu. M. K. minėjo, jog po nusikaltimo padarymo jie visi susitiko Š. J. laiptinėje, teigė, jog neva S. S. jam su Š. J. turėjo sumokėti 20 000 JAV dolerių. Vėlesnėje apklausoje M. K. parodė, kad nusikaltimas buvo suplanuotas M. D. bute, kalbėjo apie tai, kad jam bus nurašytos skolos už narkotikus ir kad jis asmeniškai turėjo nužudyti R. K.. Apklausoje M. K. paminėjo, kad darant nusikaltimą turėjo dalyvauti ir B. J., detaliai aiškino, kaip jie visi, t. y. S. ir A. S., B. J., Š. J., nuvyko į įvykio vietą ir kaip jis dviem šūviais nužudė R. K., kad ginklą jam davė M. D. bute prieš savaitę iki nužudymo, po nužudymo S. S. jam sumokėjo pinigus E. R. akivaizdoje. M. K. taip pat aiškino, jog nužudymo metu sargo aikštelėje nebuvo, jeigu jis būtų buvęs, turėjo būti nužudytas. Pasak M. K., jeigu su R. K. būtų buvę apsaugininkai, tai juos nušauti turėjo A. S.. Nusikaltimo organizatoriumi M. K. įvardijo J. B.. Kitose apklausose M. K. aiškino, jog šauti į R. K. turėjo Š. J., nurodė, jog jis privalėjo dalyvauti darant nusikaltimą, nes S. S. gąsdino susidorosiantis su jo motina, taip pat aiškino, kad darant nusikaltimą dalyvavę asmenys pasišalino iš įvykio vietos pro sargo būdelę. Vėliau M. K. pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad R. K. nušovė dviem šūviais į galvą Š. J., o darant nusikaltimą, be kitų asmenų, dalyvavo ir B. J.. Tokio savo parodymų kaitaliojimo M. K. įtikinamai paaiškinti negalėjo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo paneigti M. K. parodymai dėl B. J. bei J. B. dalyvavimo darant šį nusikaltimą. Aikštelės sargas D. F., apklaustas kaip liudytojas, paaiškino, jog R. K. nužudymo metu jis buvo savo darbo vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, paties nužudymo nematė, bet girdėjo vyriškio šauksmą. Pasak liudytojo, tai buvo nukentėjusiojo brolio šauksmas. Apklausta nužudyto R. K. žmona paaiškino, jog išgirdo šūvius ir dukters riksmą, matė iš aikštelės pasišalinančius du vyriškius, kurie buvo tamsiai apsirengę, tačiau jų neįsidėmėjo. R. K. duktė M. K. parodė, jog ji atėjo prie automobilio kartu su tėvu, kuris ją pasodino į automobilį ant užpakalinės sėdynės, pats nuėjo prie automobilio bagažinės ir buvo ją atidaręs, tada priėjo prie vairuotojo durelių ir jas atidarė. Tuo metu priėjo užpuolikas, kuris buvo su kauke ir juodais akiniais, apsirengęs odine striuke ir tamsiais džinsais. Apeliantė pažymi, kad M. K. apklausose to nėra paminėta.

100Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog ginklas, kuriuo buvo nužudytas R. K., nebuvo surastas ir identifikuotas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas liudytojas M. D., kuris kategoriškai paneigė M. K. parodymus, kad jo bute buvo kokie nors ginklai ar susitikimai iki ir po R. K. nužudymo. Abejonių kelia ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos E. R. parodymai dėl R. K. sekimo aplinkybių. Liudytoja nurodė, jog automobilį vairavo Š. J., tačiau M. K. aiškino, jog vairavo jis. M. K. nurodė, jog matė, kad R. K. lankėsi oro uosto kasose, kur įsigijo bilietus. Tačiau nužudytojo žmona aiškino, jog vyras ruošėsi vykti į Vokietiją pirkti automobilio kartu su draugu pastarojo automobiliu. Be to, paaiškėjo, jog sekimo metu Š. J. nebeturėjo automobilio „Ford Skorpio“, nes automobilis jau priklausė kitam asmeniui.

101Apeliantės teigimu, R. K. buvo nužudytas siekiant išvengti galimo jo keršto asmenims, tiesiogiai dalyvavusiems ar organizavusiems jo buto apiplėšimą. Bylos medžiagoje nurodyta, jog M. K. vykdant šį apiplėšimą nedalyvavo ir apie tai nieko nežinojo, taigi motyvo nužudyti R. K. jis neturėjo, šio asmens net nepažinojo. Liudytojas D. U. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad R. K. nužudyti galėjo norėti ir A. P., nes dalyvavo apiplėšiant R. K. butą. Liudytojas A. L. parodė, kad jis turėjo dalyvauti nužudant R. K., tačiau nedalyvavo, nes buvo sulaikytas. Nužudyti R. K. buvo nutarta dėl konfliktų tarp jo ir V. M.. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. M. parodė, kad apie R. K. nužudymą sužinojo iš S. S., suprato, kad tai galėjo padaryti S. S.. V. M. taip pat parodė, jog M. K. negalėjo dalyvauti nužudant R. K.. Byloje nustatyta, jog R. K. buvo nusikalstamo pasaulio autoritetas ir jį nužudyti galėjo tik asmenys, kurie tiesiogiai susiję su šiuo pasauliu, su kuriais jis konfliktavo ir pan., tačiau nėra nustatyta jokių sąsajų tarp R. K. aplinkos žmonių ir M. K.. Tai leidžia daryti išvadą, kad M. K. šio nusikaltimo nepadarė, o prisipažino dėl pareigūnų, tyrusių šią bylą, neteisėtų veiksmų.

102Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas truko ilgiau nei ketverius metus, o teisminis nagrinėjimas tęsėsi penkerius metus, t. y. nepateisinamai ilgai dėl teismo kaltės, nuteistojo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (bylos Einarsson prieš Islandiją Nr. 22596/93, Beck prieš Norvegiją Nr. 26390/95, Wejrup prieš Daniją Nr. 49126/99 ir kt.).

103Apeliaciniame skunde nuteistojo M. K. gynėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį ir priimti M. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba šį nuosprendį pakeisti ir skirti M. K. švelnesnę bausmę.

104Nuteistasis Š. J. ir jo gynėjas advokatas Juozas Vasiliauskas apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu teigdami, kad teismo nuosprendis paremtas tik M. K. ir Š. J. nenuosekliais, nuolat besikeičiančiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos teisminio bylos nagrinėjimo metu abu kaltinamieji paneigė. Pasak apeliantų, kitų įrodymų byloje nėra. Atsižvelgdami į byloje surinktą medžiagą, kuria rėmėsi apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliantai nurodo, jog nukentėjusiosios K. K., liudytojų M. K., D. F., A. L., V. R., S. G., D. U., V. B., L. B., E. S., R. K., L. K., D. V., D. R., S. S., Nr. 2-08, kuriam taikomas anonimiškumas, kaltinamųjų G. Ž., J. B., A. P. parodymuose nėra nieko, kas bent netiesiogiai rodytų Š. J. kaltę dėl R. K. nužudymo, kai kurie iš išvardytų asmenų apskritai nieko neparodė apie R. K. nužudymą.

105Apeliantai taip pat nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja E. R. parodė, kad ji kartu su M. K. ir Š. J. sekė automobilį „AUDI“, važiavo Š. J. automobiliu „Ford Scorpio“, kurį jis ir vairavo, o 2000 metais M. K. su Š. J. pastarojo automobiliu kiekvieną mėnesį po 3–4 kartus važinėjo į Šiaulius, tačiau teisiamajame posėdyje ši liudytoja parodymų nedavė, nors Š. J. to reikalavo. Apeliantų teigimu, Š. J. automobilio „Ford Scorpio“ tuo metu jau nebeturėjo, automobilio niekada nevairavo. Be to, jeigu jis būtų važinėjęs po 3–4 kartus per mėnesį į Šiaulius, jį kas nors turėjo ten įsidėmėti, tačiau tokie asmenys byloje nenustatyti. Apklaustas B. J. parodė, kad automobilis „Ford Scorpio“ negalėjo būti naudojamas darant šį nusikaltimą, nes automobilį iš Š. J. jis įsigijo anksčiau. Liudytojos J. G. parodymai taip pat patvirtina, kad nuo 2000 metų vasario mėnesio Š. J. automobilio „Ford Scorpio“ nebeturėjo. Taigi liudytojos E. R. teiginiai, kuriais paremtas nuosprendis, yra paneigti. Apeliantų teigimu, teismas, matydamas tokius akivaizdžius liudytojos E. R. parodymų neatitikimus, privalėjo kritiškai vertinti visus jos parodymus, kurie niekuo neparemti ir akivaizdžiai prieštarauja kitų asmenų parodymams. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje remiamasi ne visais E. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, akivaizdžiai melagingi jos parodymai nuosprendyje neminimi.

106Apeliaciniame skunde taip pat aptariamas Š. J. prisipažinimas dėl padaryto nusikaltimo. Nuteistasis tvirtina, kad nuoširdų prisipažinimą jis rašė pareigūno E. J. kabinete, nes jo atžvilgiu buvo naudojamas smurtas ir grasinimai. Liudytojas A. Ž. parodė, kad Š. J. atžvilgiu nebuvo naudojamas joks psichinis ar fizinis smurtas, o jo prisipažinimas atėjo paštu, pagal jo prisipažinimą apklausa vyko dalyvaujant gynėjai, buvo atlikta akistata, atliktų procesinių veiksmų protokoluose esantys duomenys užfiksuoti remiantis įtariamojo Š. J. žodžiais. Su šiais liudytojo parodymais apeliantai nesutinka, nes prisipažinimas paštu nebuvo siunčiamas, priešingu atveju – byloje turėtų būti vokas. Be to, ne visose apklausose dalyvavo gynėja, tai galima nustatyti pagal advokatės orderius, pateiktus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai. Apeliantai nesutinka ir su liudytojo E. J. parodymais, kad Š. J. moka vairuoti automobilį. Netiesiogiai tokius liudytojo parodymus paneigia tai, kad, skirtingai nei M. K., Š. J. vairuodamas automobilį nebuvo sulaikytas policijos ar baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

107Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad M. K. ir Š. J., būdami izoliuoti vienas nuo kito, tomis pačiomis dienomis davė analogiškus ir melagingus parodymus apie B. J. dalyvavimą darant nusikaltimą. Toks sutapimas, apeliantų manymu, patvirtina Š. J. parodymus, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai surašydavo protokolus, o jis tik pasirašydavo po tekstu.

108Apeliantai nesutinka ir su apygardos teismo išvada (nuosprendžio 104 lapas), kad tyrėjai iš anksto negalėjo žinoti Š. J. 2004 m. spalio 4 d. ir 2004 m. spalio 19 d. apklausose nurodytų aplinkybių, t. y. to, kad R. K. lankėsi oro uosto kasose ir ketino skristi į Vokietiją. Atsižvelgdami į tai, kad R. K. buvo nušautas 2000 metais, kad iš karto buvo apklausta jo žmona K. K., gerai žinojusi apie vyro planus, kad apie nužudymą rodė televizija ir rašė laikraščiai, apeliantai teigia, jog pareigūnams ši aplinkybė turėjo būti žinoma.

109Apeliantai, cituodami apygardos teismo nuosprendžio 103 puslapyje išdėstytą išvadą, nurodo, jog apygardos teismo nuosprendyje faktinės aplinkybės dažnai vertinamos pagal kaltinamųjų parodymus, kuriuos jie paneigė, nors įrodinėjimas turėtų būti vykdomas atvirkštine tvarka.

110Apeliantai pažymi, kad apygardos teismas atsisakė apklausti Š. J. prašytus liudytojus: M. M. ir V. N., kurie galėjo paliudyti, kad 2000 metų vasarą kiekvieną dieną matydavosi su Š. J. ir apie R. K. ar kokio kito asmens nužudymą kalbėta nebuvo; M. D., kurio bute, kaip teigiama, vyko „pasirengiamieji darbai“; E. R.; liudytoją Nr. 4-05, kuriam taikomas anonimiškumas ir kurio parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismas nesirėmė, ir greta šio liudytojo buvusius M. Č., E. P., D. B., kurie turėjo girdėti 2004 m. lapkričio 14 d. kameroje neva vykusį pokalbį.

111Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog Š. J. nuteistas už tai, kad veikdamas grupe itin žiauriai nušovė R. K.. Ypatingas žiaurumas pasireiškia tuo, kad R. K. nušautas vaiko akivaizdoje. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad M. K. yra gimusi ( - ), nusikaltimo metu jai buvo treji metai ir aštuoni mėnesiai, ji sėdėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės, automobilio durelės buvo uždarytos, po šūvio ji pasilenkė ir pasislėpė, neklykė. Liudytojas D. F. patvirtino, kad įvykio vietoje iš arti matė klykiant ne mergaitę, o vyrą (galimai nužudytojo brolį). Atsižvelgiant į tai, apeliantų manymu, veika pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai kvalifikuota netinkamai.

112Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tyrimo pradžioje įtariamieji, kurie galėjo šauti į R. K., buvo trys – M. K., B. J. ir Š. J.. Kodėl galiausiai šauliu pasirinktas būtent Š. J. – neaišku. Apeliantams atrodo nelogiška, kad patyrę nusikaltėliai, organizatoriai patį atsakingiausią darbą pavestų „visiškam narkomanui“.

113Apeliantų teigimu, R. K. buvo nusikalstamo pasaulio autoritetas ir jo nužudymą galėjo įvykdyti bet kas. Byloje yra daug nepaneigtų abejonių, kurias, taikant nekaltumo prezumpciją, privalu aiškinti kaltinamojo (nuteistojo) naudai.

114Kartu apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas užsitęsė pernelyg ilgai: R. K. buvo nužudytas 2000 m. birželio 16 d.

115Apeliaciniame skunde nuteistasis Š. J. ir jo gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį Š. J. atžvilgiu panaikinti ir Š. J. dėl to, kad jis itin žiauriai nušovė R. K., išteisinti, nes nesurinkta duomenų, pagrindžiančių jo kaltę.

116Nuteistasis G. Ž. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausme nurodydamas, kad ji yra per griežta. Apeliantas teigia, kad jis visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, yra vedęs, šiuo metu dirba. Be to, byla buvo nagrinėjama nuo 2007 m. iki 2014 m., bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl apelianto kaltės, jis nuolat lankėsi teismo posėdžiuose, nors kelionės iš Šiaulių į Vilnių reikalavo didelių finansinių išteklių ir daug laiko.

117Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Ž. prašo paskirti švelnesnę nei dešimties metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į bausmės laiką įskaityti bausmę, visiškai atliktą pagal Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. kovo 8 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 9 d. nutartimi subendrintą ir visiškai atliktą pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. ir 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžius, Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi subendrintą bausmę, atliktą pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžius bei laiką, įskaitytą Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi, ir laikyti, kad bausmė yra visiškai atlikta.

118Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu, kuriuo iš jo priteista 30 000,00 Lt suma nukentėjusiajam I. Ž. Z. neturtinei žalai atlyginti. Apelianto teigimu, iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiojo pagrobimą organizavo J. B., todėl neturtinės žalos suma turi būti priteista bent jau solidariai iš abiejų nuteistųjų.

119Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. M. prašo sumažinti iš jo priteistą sumą nukentėjusiajam I. Ž. Z. neturtinei žalai atlyginti.

120Teismo posėdžio metu nuteistieji, taip pat asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, bei jų gynėjai prašė tenkinti paduotus apeliacinius skundus, prokuroras prašė šiuos apeliacinius skundus atmesti.

121Nuteistųjų A. P., G. Ž., asmens, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistųjų V. M., M. K. A. S., nuteistojo M. K. gynėjos, nuteistojo A. S. gynėjos, nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

122Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.

123Nuteistasis A. S. ir jo gynėja, nuteistojo Š. J. gynėjas, nuteistasis M. K. ir jo gynėja savo apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Skunduose keliamas nuteistųjų M. K., A. S. ir Š. J. kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte bei BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, taip pat BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 6 dalyje klausimas, teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl R. B. ir R. K. kvalifikuotų nužudymų grindė nepatikimais, pažeidžiant BPK nuostatas surinktais įrodymais, neįvertinus M. K. bei Š. J. daryto neteisėto teisėsaugos pareigūnų poveikio. Minėtuose skunduose, išskyrus M. K. apeliacinį skundą, taip pat nesutinkama su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, akcentuojama užsitęsusi proceso trukmė.

124Dėl nuteistojo M. K. ir Š. J. byloje duotų parodymų vertinimo

125A. S. ir M. K. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad A. S. ir M. K., veikdami organizuota grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, pagal parengtą planą ir paskirstytus vaidmenis, turėdami tiesioginę apibrėžtą tyčią pagrobti didelės vertės 50 000,00 Lt svetimą turtą bei dėl savanaudiškų paskatų nužudyti R. B., 2000 m. balandžio 11 d. apie 10.00 val., parinkę raktus, įsibrovė į Rimos ir S. B. butą, kur, siekdami sužinoti pinigų ir vertingų daiktų saugojimo vietas, A. S. ir M. K. nukentėjusiosios R. B. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, tai darė ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytu daiktu, t. y. A. S. guma aptrauktu metaliniu strypu vieną kartą sudavė nukentėjusiajai R. B. į pakaušio sritį bei kartu su M. K. mušė R. B. rankomis, suduodami jai šešis smūgius į veido sritį, vieną smūgį į kairį klubą, tuo padarydami jai muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, viršutinės lūpos gleivinės pereinamoje dalyje, apatinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimą kaktoje, dešiniame skruoste, nosies dešinėje, smakre, pasmakrėje, kairio klubo išorėje, t. y. sužalojimą gyvam asmeniui, kvalifikuojamą kaip lengvas sveikatos sutrikdymas. Tęsdami nusikalstamą veiką, kaltinamieji lipniąja juosta surišo R. B. blauzdas, rankas, užklijavo burną, taip atimdami jai galimybę priešintis, bei, kai kiti nusikalstamos veikos bendrininkai A. S. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, bute ieškojo tikėtinų rasti pinigų – 50 000,00 Lt – ir į krepšius krovėsi B. šeimos daiktus, M. K., apsukęs nukentėjusiosios galvą ir kūną medžiagine antklode, ranka bei rankos alkūne užspaudė R. B. kvėpavimo takus ir laikė, kol ji mirė nuo mechaninės asfiksijos. Po šių nusikalstamų veiksmų kaltinamieji bendromis pastangomis pagrobė R. B. ir S. B. šeimos asmeninį bendros 13 150,00 Lt vertės turtą bei pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą – 50 000,00 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, – tokios pinigų sumos bute nebuvo.

126Be to, A. S., M. K. ir Š. J. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, manydamas, kad R. K. gali imtis keršto veiksmų jo ir V. M. atžvilgiu dėl 1994 m. vasario 17 d. padaryto R. K. žmonos užpuolimo ir turto pagrobimo, sumanė nužudyti R. K.. 2000 metais, laikotarpiu nuo gegužės 18 d. iki birželio 15 d., pastarasis šiam nusikaltimui padaryti subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo, kaip vadovo, M. K., Š. J. ir A. S., surinko reikiamą informaciją, ją tikslino ir tikrino nurodydamas M. K. ir Š. J. laikotarpiu nuo 2000 m. birželio 8 d. iki birželio 15 d. stebėti automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje R. K. laikė automobilį, pastarąjį sekti, fiksuojant jo judėjimą, įpročius ir kontaktus, parengė nusikalstamos veiklos planą, parinkdamas Š. J. kaip asmenį, kuris į nukentėjusįjį atliks šūvius, parūpino nusikaltimui daryti šaunamuosius ginklus, parinko nusikaltimo padarymo laiką ir vietą.

1272000 m. birželio 16 d. ryte A. S., M. K., Š. J. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, turėdami tiesioginę apibrėžtą tyčią nužudyti R. K., nuvyko prie automobilių stovėjimo aikštelės ir pagal iš anksto aptartą veiksmų planą išsidėstė prie minėtos automobilių stovėjimo aikštelės. 2000 m. birželio 16 d. apie 11.30 val. asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, stebint aplinką ir sutartu kepurės pasukimu įspėjus M. K. apie nukentėjusiojo atvykimą, o M. K. sutartu galvos palenkimu apie tai įspėjus Š. J., A. S., būnant šalia Š. J., stebint aplinką ir pasirengus tyrimo metu nenustatytu ginklu šalinti galimas kliūtis bei padėti Š. J. įveikti galimą nukentėjusiojo pasipriešinimą, R. K. pasodinus ant automobilio „Audi A4“, stovėjusio minėtoje automobilių stovėjimo aikštelėje, užpakalinės sėdynės dukterį bei nuėjus prie vairuotojo durelių ir rengiantis sėsti prie vairo, Š. J. iš tyrimo metu nenustatyto 9 mm kalibro ginklo, šaudančio 9 mm kalibro „Luger“ (Parabellum) šoviniais, mažametės dukters M. K. akivaizdoje, iššovė du kartus R. K. į galvą, padarydamas jam dvi šautines kulkines kiaurines galvos žaizdas su kaukolės kaulų lūžimais, galvos smegenų pažeidimu ir visišku galvos smegenų pamato arterijų nutraukimu, ir taip jį itin žiauriai, t. y. jo mažametės dukters M. K. akivaizdoje, bendrais veiksmais nužudė ir taip sukėlė pastarajai dideles dvasines kančias.

128Be to, Š. J. nuteistas pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) už tai, kad 2000 m. birželio 16 d. apie 11.30 val. Kaune, ( - ) namo kieme, turėdamas su savimi šaunamąjį ginklą – tyrimo metu nenustatyto modelio 9 mm kalibro pistoletą ir du 9 mm kalibro „Luger“ (Parabellum) šovinius, kuriais buvo nušautas R. K., neteisėtai, neturėdamas leidimo, juos nešiojo.

129Kaip jau minėta, nuteistasis A. S. ir jo gynėja, nuteistojo Š. J. gynėjas, nuteistasis M. K. ir jo gynėja nesutikdami su apkaltinamuoju nuosprendžiu apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė visiškai nepatikimais M. K. parodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliaciniuose skunduose kritikuojami nuteistojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti parodymai, kurie, anot apeliantų, buvo nuolat keičiami, melagingi ir nepatikimi. Apeliaciniuose skunduose pateikiamuose argumentuose keliami klausimai dėl M. K. parodymų gavimo teisėtumo, jų nuoseklumo, vidinio prieštaringumo, neatitikimo kitiems byloje surinktiems įrodymams. Skunduose akcentuojama, kad bylos nagrinėjimo metu pakeitus kaltinimą M. K. savo ankstesnius parodymus, kaltinančius tiek jį patį, tiek A. S. ir Š. J. pakeitė, paneigdamas bet kokias savo sąsajas su padarytomis veikomis. Todėl apygardos teismas negalėjo remtis anksčiau duotais jo parodymais, pripažįstant jo paties ir A. S. kaltę dėl kvalifikuoto R. B. nužudymo ir pasikėsinimo pagrobti didelės vertės turtą, taip pat jo paties, A. S. ir Š. J. kaltę dėl kvalifikuoto R. K. nužudymo. Apeliantai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistasis Š. J., apklausiamas teisme savo kaltę taip pat neigė, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo prieštaringi, be to, gauti neteisėtu būdu. Pats M. K. savo apeliaciniame skunde teigia jokių nusikaltimų nedaręs, o save ir kitus nuteistuosius kaltinančius parodymus davęs įtakotas teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

130Kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodytus pirmosios instancijos teismo motyvus bei išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad anksčiau paminėti apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. Kolegija pažymi, kad nuteistojo M. K. parodymai iš tiesų yra itin reikšmingi nustatant jo ir A. S. bei Š. J. atliktų veiksmų pobūdį, apimtį dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veiksmų, o tuo pačiu sprendžiant jų kaltės klausimą.

131Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. K., ne kartą apklaustas įtariamuoju, pripažino savo kaltę pagal 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) bei 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl R. B. nužudymo ir plėšimo iš B. buto, davė parodymus, apkaltinančius šio nusikaltimo bendrininkus: asmenį, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, A. S..

1322005 m. vasario 2 d. apklaustas įtariamuoju dėl R. B. nužudymo M. K. parodė, kad maždaug dvi savaites iki R. B. buto apiplėšimo, Šiauliuose, asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tėvų bute vykusio pokalbio, kuriame dalyvavo pastarasis ir A. S., metu asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nurodė, kad Šiauliuose žino butą, kuriame laikomi 50 000,00 Lt, kiti vertingi daiktai, auksiniai papuošalai. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą pasakė, kad nusikalstamai veikai yra pasiruošta: jis turės minėto buto raktus, bute bus moteris, kuri turės pasakyti, kur yra pinigai, nusikaltime be jų dalyvaus ir B. J.. A. S. pasakė, kad moterį reikės nužudyti. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą tam pritarė. Nusikaltimo išvakarėse jis (M. K.), atvažiavo iš Kauno į Šiaulius, į asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tėvų butą. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pasakė, kad buto raktus turi, į butą įsibraus ryte, kuomet nebus moters vyro ir vaikų. A. S. nurodymu bute jis (M. K.) turėjo „bobą padėti į vietą“. Buvo numatyta, kad R. B. bus parversta ant žemės, jos rankos ir kojos surištos izoliacine juosta, o M. K. užklijuos jai burną bei, paėmęs antklodę, uždusins. Ryte jis, A. S., ir asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pastarojo vairuojamu juodos spalvos „Opel Kadett“ automobiliu nuvažiavo iki Lyros gatvės, kur sustojo prie vieno iš daugiaaukščių namų. R. B. namas buvo 16 aukštų, jos butas buvo virš 10 aukšto. Trise nuėjo prie namo laiptinės, ten jų laukė B. J.. Su savimi jis (M. K.), asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ir A. S. turėjo kaukes, tačiau jų nepanaudojo, visi dėvėjo juodas medžiagines pirštines. Jis (M. K.) turėjo šviesiai rudos spalvos permatomą lipnios juostos rulonėlį, kurį jam davė asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Keturiese liftu pakilo į 11 ar 12 aukštą, iš jo išėję užėjo į laiptinės balkoną, kur pašnekėjo apie 10 minučių. Po to visi nuėjo prie buto durų, kurias atrakino asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Visiems užėjus į butą A. S. iš virtuvės, laikydamas už pažastų, į kambarį atvilko R. B. ir pradėjo klausinėti jos, kur pinigai. Klausinėdamas A. S. kelis kartus ranka sudavė R. B. į veidą, taip pat jai sudavė atsineštu metaliniu strypu, aptrauktu guma („parakanu“). Jis, M. K., tuo pačiu metu taip pat sudavė R. B. kelis smūgius ranka į veidą. R. B. kažką pasakius apie pinigus, A. S. numetė ją ant grindų. Po to bendrininkai išsivaikščiojo po kambarius, o A. S., palikdamas R. B. jam (M. K.) davė suprasti, kad jis turi ją nužudyti. R. B. gulėjo ant nugaros, jai iš nosies ir dar iš kažkur bėgo kraujas. Jis (M. K.) lipnia juosta užklijavo jai burną, vėliau lipnia juosta per blauzdas apvyniojo kojas. Greta kambaryje nuo lovos pasiėmė antklodę, kurią uždėjo ant gulinčios R. B., o antklodės kraštus apvyniojo. R. B. buvo visa įvyniota į antklodę, kurią jis apvyniojo lipnia juosta. Po to kaire ranka, pagrinde alkūne, užspaudė R. B. veidą, užgulė ją šonu ir spaudė iš visų jėgų apie 3-4 minutes. R. B. judino kojas, bandė sulenkti galvą, tačiau po kažkurio laiko nurimo, o patikrinus nerodė jokių gyvybės ženklų. Jam išėjus iš kambario, prie buto durų buvo sustatyti keli krepšiai prikrauti kažkokių daiktų. Jis, A. S. ir B. J. išėjo iš buto. Asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, bute jau nebuvo, jį susitiko išėję į kiemą ir visus krepšius nunešė iki jo automobilio. A. S. ir B. J. pasišalino, o jis (M. K.), su asmeniu, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nuvažiavo į Medelyno rajoną, kur gyveno šio asmens sugyventinė su dukromis. Važiuojant jis (M. K.), ant kelių laikė du polietileninius maišus, kuriuose buvo videokamera, moteriškas kvadratinis laikrodis, vaikiškas kompiuteris, matė juvelyrinius dirbinius. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, davė jam 1 500,00 Lt ir pasakė, kad kai viską parduos, sumokės daugiau (t. 22, b. l.40-43). 2005 m. balandžio 28 d. apklaustas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo, M. K. davė parodymus, analogiškus 2005 m. vasario 2 d. įtariamojo apklausos metu duotiems parodymams (t. 22, b. l. 59-62).

1332008 m. kovo 12 d. nutarimu baudžiamasis procesas baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00129-05 B. J. atžvilgiu buvo nutrauktas dalyje, nenustačius, kad jis padarė R. B. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimą (t. 23, b. l. 182-183).

1342008 m. kovo 14 d. įteikus M. K. galutinį pranešimą apie įtarimus jis kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad dalyvavo įtarime nurodytuose nusikaltimuose, tame tarpe ir R. B. nužudyme, kurią nužudyti nurodymą davė asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Neneigė, kad jo parodymai apklausų metu, parodymų patikrinimo nusikaltimo vietose metu, apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nebuvo nuoseklūs, dėl ko gailisi. Nurodė, kad teisme duos tikslius ir išsamius parodymus ( t. 27, b. l. 101-103).

135Net du kartus apklausiamas pirmosios instancijos teisme dėl R. B. nužudymo ir plėšimo aplinkybių M. K. kaltu prisipažino ir parodė, kad R. B. nužudymą suplanavo ir organizavo asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, o jame dalyvavo jis (M. K.), asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir A. S.. Sprendimą, jog moterį nužudyti pasmaugiant arba uždusinant turi būtent jis (M. K.), priėmė asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Einant į nukentėjusiosios butą, jie turėjo taip vadinamą „parakaną“, t. y. metalinį strypą, aptrauktą guma, pirštines. Izoliaciją jam buvo davęs asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Į Šiaulius jie atvyko kartu dieną prieš R. B. nužudymą, nakvojo asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą tėvų namuose. Po to, dienos metu, visi trys, asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą automobiliu nuvažiavo į nusikaltimo vietą, iki buto pakilo arba liftu, arba lipo laiptais, tačiau konkretaus aukšto neprisimena. Prieš nusikaltimą jie visi stovėjo bendrame balkone. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą turėjo raktus, nuo buto durų ir jas atrakino. Kai jie įėjo, moteris buvo virtuvėje. A. S. trenkė R. B. per galvą su metaliniu strypu, aptrauktu guma. Kai ši nukrito, jie ją nutempė į mažą kambarį, kaip jam atrodė, miegamąjį. Kol jis ją rišo, kažkuris iš S., kuris tiksliai dabar jau neprisimena, tam kad R. B. nejudėtų, moterį laikė. Jis izoliacija apvyniojo R. B. kojas, rankas, užklijavo lūpas bei paėmęs antklodę, apsuko ja, o po to dar apvyniojo izoliacija. Tuomet užspaudė ją ranka ir laikė tol, kol uždusino. Likę bendrininkai tuo metu kažką dėjo į krepšius. Pagrobtus daiktus jie trise sunešė į liftą ir nusileidę į apačią, sėdo į automobilį ir išvažiavo į Medelyną, pas asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą sugyventinę. Daiktus apžiūrėjo grįžę, tačiau konkrečių daiktų nebepamena, nes kartu jie yra padarę daug nusikaltimų. Kažkokio nusikaltimo metu buvo pagrobti kailiniai, odinės striukės, filmavimo kamera, telefonai, taip pat matė daug papuošalų.

136Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad M. K. taip pat pripažino savo kaltę pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl R. K. nužudymo ir davė parodymus, apkaltinančius nusikaltimų bendrininkus: asmenį, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, A. S. ir Š. J..

137Pažymėtina, kad jau pirmosios apklausos įtariamuoju, vykusios 2004 m. rugsėjo 14 d., metu, M. K. nurodė, jog sekti R. K. jiems su Š. J. nurodė asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Jis taip pat patvirtino, kad vykdė šio asmens nurodymą ir sekė R. K. apie penkias dienas Š. J. automobiliu. Ginklus nusikaltimui parūpino ir jiems su Š. J. davė asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. 2000 m. birželio 15 d. Š. J. bute buvo suderintas nusikaltimo planas dalyvaujant jam, asmeniui, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, A. S. ir Š. J.. Nurodė, kad kitą dieną abu su Š. J. buvo nusikaltimo vietoje ir jam (M. K.) įspėjus Š. J. apie ateinantį R. K., pastarasis nusekė R. K. iki jo automobilio ir jį nušovė dviem šūviais. Po nusikaltimo jis, Š. J., A. S. ir asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, susitiko Š. J. namo laiptinėje (t. 27, b. l. 19-24). Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad M. K. dėl R. K. nužudymo įtariamuoju apklaustas 2004 m. rugsėjo 22 d. (t. 27, b. l. 42-46), 2004 m. spalio 12 d. (t. 27, b. l. 61-65) 2004 m. spalio 13 d. (t. 27, b. l. 66-72), 2005 m. vasario 28 d. (t. 27, b. l. 84-87) 2004 m. lapkričio 11 d. ir 2005 m. balandžio 28 d. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 27, b. l. 74-78, 93-96) metu, 2005 m. vasario 17 d. atliktos akistatos metu tarp jo ir B. J., 2005 m. kovo 14 d. atliktos akistatos tarp jo ir A. S. metu (t. 27, b. l. 88-91) 2005 m. gegužės 17 d. atliktos akistatos tarp jo ir Š. J. metu (t. 27, b. l. 97-100), skirtingai nurodė R. K. nužudymo aplinkybes, į jį šovusį asmenį, t. y. įvardindamas save arba Š. J., J. B. vaidmenį organizuojant šį nusikaltimą, nusikalstamos veikos planavimo aplinkybes, nusikaltimą vykdžiusius asmenis, tarp jų įvardindamas B. J., kuris šiame nusikaltime nedalyvavo, bendrininkų išsidėstymą nusikaltimo vietoje, taip pat pasišalinimo iš nusikaltimo vietos aplinkybes, nusikaltimo planavimo ir susitikimo po jo vietą ir kitas aplinkybes. Tačiau 2008 m. kovo 14 d. įteikus M. K. galutinį pranešimą apie įtarimus jis kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad dalyvavo įtarime nurodytuose nusikaltimuose, tame tarpe ir asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, organizuotame R. K. nužudyme. Neneigė, kad jo parodymai apklausų metu, parodymų patikrinimo nusikaltimo vietose metu, apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nebuvo nuoseklūs, dėl ko gailisi. Nurodė, kad teisme duos tikslius ir išsamius parodymus ( t. 27, b. l. 101-103). 2008 m. kovo 18 d. vykusios papildomos apklausos įtariamuoju metu M. K. dėl R. K. nužudymo parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu yra nurodęs daug išgalvotų aplinkybių, todėl paskutinės apklausos metu nori duoti tikslius parodymus. Jis parodė, kad R. K. nužudymą organizavo asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Šiame nusikaltime be jo (M. K.) ir asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, dalyvavo A. S. ir Š. J.. Asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą nurodymu jis (M. K.) kartu su E. R. ir Š. J. pastarojo automobiliu „Ford Scorpio” apie savaitę iki nužudymo sekė ir stebėjo R. K.. Sekimo metu nustatė, kad R. K. savo automobilį „Audi” su nelietuviškais numeriais statydavo vienoje ir toje pat vietoje: Laisvės alėjoje, greta “Metropolio”, vidiniame kieme įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Sekimo metu su savimi jie ginklų neturėjo, tačiau turėjo mobiliojo ryšio telefonus ir apie R. K. judėjimą jis, M. K., mobiliojo ryšio telefonu reguliariai informuodavo asmenį, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Jam pranešė ir tai, kad R. K. lankėsi Kauno oro uosto kasose. Paskutinėmis sekimo dienomis buvo stebima automobilių stovėjimo aikštelė esant Laisvė alėjoje, t. y. buvo tikrinama, kada R. K. pastato automobilį ir kada juo išvažiuoja. Apie vykdomą R. K. sekimą žinojo ir A. S., kuris dalyvavo pokalbyje dėl pastarojo ruošiamo nužudymo ir numatomo sekimo. Asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą nurodymu R. K. sekimas buvo nutrauktas dieną iki nužudymo. Šio nusikaltimo įgyvendinimui asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, paskirstė vaidmenis. Pokalbyje, kurio metu buvo išrinktas „šaulys“ dalyvavo asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, Š. J. ir jis (M. K.). Buvo pasirinktas Š. J., kuris gerai šaudė. Jis (M. K.), nusikaltimo padarymo metu turėjo būti greta Š. J. ir stebėti aplinką. A. S. su ginklu turėjo būti greta Š. J. ir jo (M. K.), tokiu būdu pridengdamas Š. J., kadangi R. K. taip pat galėjo būti ginkluotas, galėjo ir pabėgti. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, turėjo stovėti Laisvės alėjos pusėje bei stebėti, kada pasirodys R. K., o pamatęs pastarąjį turėjo duoti jiems sutartą ženklą – apsukti kepurę. Iš pat ryto visi susitiko prie M. D. namų, vėliau M. D. bute asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, padavė Š. J. ginklą, A. S. ginklą pasiėmė pats. Ginklai buvo padėti M. D. kambaryje po lova. Viskas buvo suderinta iš anksto, kiekvienas vykdytojas žinojo savo vaidmenį ir susirinkę papildomai nieko neaptarinėjo. Jis su Š. J. ir A. S. Š. J. automobiliu “Ford Scorpio” nuvažiavo prie minėtos automobilių stovėjimo aikštelės, o asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, automobiliu „Opel Kadett” nuvažiavo ir pastatė automobilį prie prekybos centro „Merkurijus”. Kaip ir buvo sutarta, jis (M. K.), Š. J. ir A. S. išsidėstė automobilių stovėjimo aikštelėje, o asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, – prie bromo nuo Laisvės alėjos pusės. Viskas įvyko labai greitai: pusvalandžio bėgyje jis (M. K.) ties bromu pamatė kaip asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, davė sutartą ženklą – apsuko ant galvos turėtą kepurę bei pasišalino. Jis (M. K.), pamatęs per bromą įeinantį R. K. su vaiku, Š. J. pasakė „ateina”, ir su A. S. išsidėstė greta Š. J.. R. K. į automobilį pasodinus vaiką bei atidarinėjant automobilio dureles iš vairuotojo pusės, Š. J. keliais žingsniais prisiartino prie automobilio ir šovė į R. K.. Šovė du kartus, šūviai sekė vienas po kito. Kaip ir iš kokios padėties Š. J. šovė antrą kartą, jis nematė, nes po pirmo šūvio R. K. nukrito, o jis pats jau šalinosi iš įvykio vietos. Iš įvykio vietos pasišalino dviese su Š. J. per bromą link Laisvės alėjos, apėjo aplink pastatą ir įsėdo į “Ford Scorpio” automobilį. A. S. pasišalino priešinga kryptimi, t. y. pro sargo būdelę. Visiems trims atvažiavus iki M. D. namo kiemo, asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jau buvo grįžęs. A. S. persėdo į S. S. automobilį “Opel Kadett” bei išvažiavo. Automobilį “Ford Scorpio” jie paliko M. D. namo kieme ir per parką grįžo namo. M. K. taip pat parodė, kad ankstesnių apklausų metu keisdamas parodymus, keisdamas nusikaltime dalyvavusių asmenų vaidmenis, įvardindamas nusikaltime nedalyvavusį B. J. jis tikėjosi „išsisukti“. Manė, kad tokiu būdu supainios tyrimą ir bus neįmanoma suprasti, kur jis sako tiesą, kur meluoja. Analogiškai jis bandė suklaidinti tyrimą ir dėl A. Z. ir R. B. nužudymų, kur įvardino nusikalstamose veikose nedalyvavusį B. J., kuris buvo užsienyje, tikėjosi, kad ši aplinkybė paaiškės tik teisme ir jo parodymais niekas nesirems. Taip pat M. K. parodė, kad nors šie paskutiniai parodymai ir nėra išsamūs, tačiau jie teisingi, tikisi, kad teisme jie bus tinkamai įvertinti ( t. 27, b. l 104-110).

138Du kartus apklausiamas pirmosios instancijos teisme iki kaltinimo pakeitimo M. K. taip pat prisipažino kaltu dėl R. K. nužudymo, ir iš esmės parodė aplinkybes, kurios sutampa su jo pirmosios ir paskutinės apklausų įtariamuoju nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kad šiame nusikaltime dalyvavo jis, A. S., asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ir Š. J.. Galimai savaitę prieš nagrinėjamą įvykį, pas jį į Kauną atvažiavo S. S. ir pasiūlė už tam tikrą pinigų sumą, kurios neprisimena, nušauti R. K.. Jis nesutiko to daryti, bet S. S. rekomendavo Š. J., kuris tuo metu vartojo narkotikus – vadinamą „džefą“. Š. J. sutiko su asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pasiūlymu ir jo nurodymu, jis (M. K.) su Š. J. pradėjo sekti R. K.. Automobilį vairavo jis (M. K.), kadangi Š. J. lyg tai nemokėjo vairuoti. Jiems buvo parodyta R. K. gyvenamoji vieta Laisvės alėjoje, aikštelė, kurioje nuolat stovi „R.” automobilis. R. K. jie sekė apie savaitę. Pastarasis važinėjo su „Audi“ markės, pilkos spalvos automobiliu. Iš pradžių R. K. važinėjo su kažkokiais stambiais vyriškiais, kas jie tokie, ar jo draugai, ar policininkai, nežino. Paskutinėmis dienomis, ketvirtą ar penktą dieną, jis važinėjo vienas. Vieną ar dvi dienas sekime dalyvavo ir liudytoja E. R.. Jai pasakė, kad minėtą automobilį jie seka norėdami pavogti. Sekdami R. K. jie nustatė, kad jis savo automobilį stato toje pačioje vietoje – stovėjimo aikštelės kampe prie pat bromo, be to, dažnai važiuoja į Šančius prie vieno namo. Galimai likus dienai iki nužudymo, R. K. važiavo link Karmėlavos oro uosto ir galimai ten lankėsi. Apie sekimo rezultatus jie informuodavo asmenį, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Nužudymo metu nusikaltimo vietoje jie buvo keturiese, t. y. jis (M. K.), asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, A. S. ir Š. J.. Šauti į „R.” buvo pavesta Š. J. asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jam duotu ginklu. Pats asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, turėjo stebėti Laisvės alėją ir, pamatęs ateinantį R. K., perspėti jį (M. K.) pasukdamas kepurę ant šono. Tuomet jis (M. K.) turėjo duoti ženklą priešais jį stovėjusiam Š. J., o A. S., jei R. K. būtų buvęs su apsauginiu, turėjo ginklu sužeisti apsauginį. Tokiu būdu, jis (M. K.) stovėjo priešais bromą, S. S. buvo pačioje Laisvės alėjoje, Š. J. stovėjo priešais automobilį, tik atokiau, o A. S. prie kampo. Maždaug po 10 – 15 minučių, iš Laisvės alėjos pusės atėjo R. K. su mažamečiu vaiku. M. K. teigimu, jis palenkė galvą ir iš lėto pradėjo eiti, taip duodamas Ženklą Š. J., iš kurio pastarasis suprato, kad ateina R. K.. Įsodinęs į automobilį vaiką, R. K. sėdosi už vairo. Tuo metu prie jo pribėgo Š. J. ir, kaip jam atrodo, du kartus šovė. R. K. nukrito. Po nusikaltimo visi vėl susitiko ar tai pas Š. J. ar tai pas M. D. kieme, šiuo metu neprisimena.

139Tačiau bylos nagrinėjimo metu pakeitus kaltinimą ir apklausus M. K. pagal pakeistą kaltinimą, jo parodymuose įvyko lūžis. Nuteistasis kategoriškai paneigė bet kokias savo sąsajas su R. B. ir R. K. nužudymais, nes jų padarymo metu buvo užsienyje, nurodė, jog apkalbėjo save, asmenį, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, A. S. ir Š. J. paveiktas teisėsaugos institucijų pareigūnų. Nuteistieji A. S., M. K. bei jų gynėjos, nuteistasis Š. J. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. K., A. S. ir Š. J. kaltės klausimą turėjo vadovautis būtent šiais, o ne ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iki kaltinimo pakeitimo duotais M. K. parodymais.

140Įvertinusi anksčiau aptartų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad apeliantai skunduose pagrįstai pažymi, jog M. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu dažnai buvo nenuoseklūs, prieštaringi. Jis nevienodai nurodė nusikaltime dalyvavusius asmenis, jų skaičių, apkalbėjo dalyvavus nusikaltimuose B. J. ir J. B., negalėjo nurodyti arba skirtingai nurodė kiekvieno iš nusikaltimuose dalyvavusių asmenų veiksmus, nesugebėjo detaliai apibūdinti kai kurių nužudymų aplinkybių. Nuteistasis A. S. savo apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiria M. K. parodymų vertinimui, akcentuoja jo asmenybės neigiamus bruožus, teigdamas, kad jie turėjo įtakos jo parodymų objektyvumui ir patikimumui. Tačiau nurodytos aplinkybės, kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo netikėti M. K. iki kaltinimo pakeitimo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais. Apygardos teismas nuosprendyje atskleidė nuteistųjų A. S., Š. J. ir M. K. parodymų esmę, juos analizavo bei vertino byloje surinktų duomenų kontekste, M. K. parodymus, duotus teisme iki kaltinimo pakeitimo, pagrįstai pripažino įrodymais ir jais rėmėsi nuosprendyje darydamas išvadas dėl jo ir kitų kaltinamųjų – apeliantų A. S. ir Š. J. kaltės.

141Kaltinamųjų, kaip ir nukentėjusiųjų bei liudytojų, parodymai tinkamu įrodymų šaltiniu pripažįstami tada, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmos ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Įrodymais pripažįstami duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje M. K. parodymus, duotus teisme iki kaltinimo pakeitimo, lygino su duomenimis, kurie užfiksuoti kituose įrodymų šaltiniuose – M. K. apklausose ikiteisminio tyrimo metu, įvykio vietos apžiūros protokoluose, teismo medicinos ekspertizių išvadose, parodymų atpažinti asmenis iš fotonuotraukų protokoluose, daiktų atpažinimo protokoluose, specialistų ir teismo ekspertų atliktų daiktų, rastų įvykio vietoje, ir kitų objektų tyrimų išvadose ir kt. Šių įrodymų esmė taip pat aptarta apygardos teismo nuosprendyje bei jie išsamiai išanalizuoti. Nors M. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir klaidino skirtingai nurodydamas kai kurias nusikaltimų padarymo aplinkybes (pavyzdžiui, dalyvavusių asmenų ratą, t. y. kad nusikaltimuose dalyvavo B. J., J. B., skirtingai nurodė šovusius į R. K. asmenis), tačiau visų apklausų metu, jis vienodai nurodė, kad R. K. ir R. B. nužudymus suorganizavo asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. R. B. nužudyme ir plėšime iš jos buto kartu su juo dalyvavo pastarasis bei A. S.. M. K. taip pat parodė, kad R. K. nužudyme dalyvavo asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, A. S. ir Š. J.. Nusprendęs prisipažinti ir teikti teisingus parodymus apie nusikaltimo aplinkybes, M. K. davė parodymus ne tik apie visų nusikaltime dalyvavusių asmenų konkrečius veiksmus, tačiau nurodė ir savo aktyvų vaidmenį nusikaltimų padaryme. Be to, apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. K. paaiškino B. J. ir J. B. apkalbėjimo motyvus. Apklausų ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat nurodė dažno savo parodymų keitimo ir nusikaltime nedalyvavusių asmenų apkalbėjimo priežastis, t. y. siekį bylą tyrusiems pareigūnams sukelti abejones dėl savo pirmiau duotų parodymų patikimumo.

142Apeliantų teiginiai, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu bei apklausiamas teisme iki kaltinimo pakeitimo pripažino kaltę ir davė jį patį bei kitus bendrininkus kaltinančius parodymus dėl pareigūnų įtakos ir siekio pagerinti savo paties padėtį yra nepagrįsti ir laikytini M. K., A. S. ir Š. J. gynybine pozicija, kuri neparemta jokiais faktiniais duomenimis. M. K., apklaustas teisme net du kartus iki kaltinimo pakeitimo parodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams pasakyti tiesą jis apsisprendė niekieno neverčiamas ir neprašomas, savarankiškai. M. K. taip pat parodė, kad teisme jo duoti parodymai yra teisingi, pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai nebuvo nuoseklūs dėl to, kad jis sąmoningai klaidino tyrėjus, įtakotas A. S., asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ir V. M., kurie grasino ne tik jam bet ir jo motinai. Taip jis apkalbėjo B. J. dalyvavus nužudymuose, nes buvo supykęs ant jo, o J. B. – norėdamas pasirodyti. Būtent įtakotas bendrininkų jis kvietėsi žurnalistus ir jų sukurtoje laidoje apkalbėjo tyrėjus apie jam darytą poveikį. Dėl klaidinančių parodymų davimo jis tarėsi su A. S. ir V. M., kurie liepė pasakoti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš jį naudoja fizinį ir psichologinį smurtą.

143Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iki kaltinimo pakeitimo teisme M. K. neigė aplinkybę, jog teisėsaugos pareigūnai darė jam kokį nors poveikį. Tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2013 m. rugsėjo 12 d. (t. 127, b. l. 189) apklausiant M. K. pagal pakeistą kaltinimą, jo parodymai kardinaliai pasikeitė. Jis kategoriškai neigė dalyvavęs pareikštame kaltinime nurodytuose nusikaltimuose, taip pat nurodė, kad visi jo ikiteisminio tyrimo ir teisme duoti parodymai yra neteisingi, išgalvoti, gauti ikiteisminio tyrimo pareigūnams darant jam neteisėtą fizinį ir psichologinį poveikį. Anot M. K., patys ikiteisminio tyrimo pareigūnai surašydavo apklausų protokolus, o jis juos pasirašydavo net neskaitęs. Vežant jį į teismą, konvojaus pareigūnai duodavo jam lapus su iš anksto paruoštu tekstu, kurį jis turėdavo išmokti ir atkartoti teisme . Tačiau šie M. K. teiginiai ir apeliacinių skundų argumentai dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų M. K. daryto neteisėto poveikio paneigiami ne tik liudytojų pareigūnų A. Ž., L. K., E. J., D. V., D. R. ir S. S. parodymais, kuriuose jie nurodė jokio poveikio nuteistajam M. K. nedarę, bet ir rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, garso įrašais, liudytojo kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 2-08 parodymais. Duodami parodymus dėl R. B. ir R. K. nužudymų tyrimo aplinkybių ir nuteistojo M. K. teiginių apie bylą tyrusių pareigūnų jam darytą neteisėtą poveikį, liudytojai A. Ž., L. K., E. J., D. V., D. R. ir S. S. paneigė darę kokį nors poveikį šiam nuteistajam dėl jo duodamų parodymų turinio. Netikėti šių liudytojų parodymais kolegija neturi pagrindo, nes jie, remiantis bylos medžiaga, yra nuoseklūs, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Oficialių nuteistojo M. K. skundų, kurių pagrindu būtų konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų jam padaryti kūno sužalojimai, byloje nėra. Apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo pareigūnų dalyvaujant gynėjai, ikiteisminio tyrimo teisėjų nei M. K., nei jo gynėja nenurodė jokių aplinkybių ar bent jau pastabų, kurios leistų daryti išvadą, kad jam buvo daromas neteisėtas spaudimas.

144Apeliaciniame skunde M. K. pažymi, kad policijos pareigūnai jį vaišindavo, atnešdavo jo pageidaujamų daiktų, vežiodavo po barus ir teikė kitas privilegijas. Tačiau baudžiamosios bylos medžiagoje, išskyrus M. K. motinos R. P.–K. rašytus skundus ir apygardos teisme duotus parodymus, kad pareigūnai atvykdavo pas ją į namus ir nuveždavo M. K. jos suruoštus daiktus, nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių jo teiginius. Bylos duomenimis nustatyta tik tai, kad vieną kartą M. K. buvo nuvežtas į motinos gyvenamąją vietą, tačiau tai padaryta siekiant atlikti procesinius veiksmus. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005 m. gegužės 26 d. nutarime, priimtame išnagrinėjus M. K. motinos skundą, konstatuota, jog 2004 metų rugsėjo mėnesį su M. K. buvo atliekamas parodymų patikrinimas vietoje Kauno mieste. Prieš tai įtariamasis pareiškė, kad savo gyvenamojoje vietoje turi suklastotą vairuotojo pažymėjimą, kurį nori geranoriškai pateikti tyrimui. Todėl M. K., lydimas LKPB ONTVV pareigūnų konvojaus, dalyvaujant tyrimo grupės vadovui vyriausiajam tyrėjui A. Ž. buvo nugabentas į butą, esantį ( - ), Kaune. Bute M. K. teisių nerado. Jam buvo leista pasiimti kelis asmeninio naudojimo daiktus, persirengti švariais drabužiais. Suimtojo konvojavimo taisyklės ir pareigūnų etikos reikalavimai pažeisti nebuvo. Vėliau, siekiant surasti minėtą padirbtą dokumentą bei kitus bylai svarbius daiktus, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartimi sankcionuota ir R. P.–K. bute, laikantis BPK reikalavimų atlikta krata (t. 129, b. l. 166). Kolegija sprendžia, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005 m. gegužės 26 d. nutarime nurodytos aplinkybės nepatvirtina nei M. K., nei jo motinos R. P.–K. teiginių, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai teikė pastarajam kokias nors privilegijas, siekdami jį paveikti taip, kad jis duotų save kaltinančius parodymus.

145Apeliantai atkreipia teismo dėmesį į labai dažnus ikiteisminio tyrimo pareigūnų vizitus pas M. K. ir laiko tai neteisėto jų poveikio M. K. įrodymu. Tokie apeliacinių skundų argumentai atmetami. Pas suimtąjį ikiteisminio tyrimo pareigūnams lankytis nedraudžia nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas, nei BPK nuostatos. Liudytojai A. Ž., L. K., E. J. teisiamajame posėdyje nuosekliai paaiškino, kad pas M. K. lankėsi ir dėl operatyvinio darbo kitose baudžiamosiose bylose, dėl organizacinių klausimų, konvojavimo, siekdami atlikti procesinius veiksmus (pavyzdžiui, supažindinti su baudžiamosios bylos medžiaga (t. 103, b. l. 59)) bei dėl klausimų susijusių su M. K. apsauga nuo bendrininkų daromo poveikio. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad lygiagrečiai su ikiteisminiu tyrimu šioje byloje vyko ikiteisminis tyrimas dėl A. Z. nužudymo ir didelės vertės turto plėšimo, taip pat dėl juvelyrinių dirbinių dirbtuvės apiplėšimo. Dėl šių nusikaltimų padarymo įtarimai buvo pareikšti ir M. K., su juo buvo atliekami procesiniai veiksmai ir minėtose bylose. Taigi, vien tik ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai susitikdavo su suimtuoju M. K. jam būnant suėmime, neduoda pagrindo išvadai, kad pastarajam buvo daromas neteisėtas poveikis. Priešingai nei teigiama apeliantų skunduose, iš bylos duomenų matyti, kad pats M. K., po to kai davė nusikaltimų bendrininkus kaltinančius parodymus, bijojo dėl savo saugumo, prašė būti laikomas toliau nuo asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, A. S., taip pat ir nuo nuteistojo V. M., teigė, kad V. M. daro poveikį jam ir jo motinai (t. 124, b. l. 29, 31, 32-33, t. 111, b. l. 110). Taigi, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, gavę pranešimus apie galimai daromą neteisėtą poveikį šioje byloje parodymus davusiam M. K. ne tik galėjo, bet ir privalėjo aiškintis apie tokį poveikį darančius asmenis. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad galimą M. K. parodymų formavimą įrodo ir tai, kad pastarasis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas labai daug kartų. Tačiau priešingai nei teigia apeliantas, iš nuteistojo M. K. parodymų turinio matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jis dažnai keitė savo parodymus, nurodydavo naujus faktus, taigi, siekiant išsiaiškinti tikslias nusikalstamos veikos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu dažnos jo apklausos buvo reikalingos ir pateisinamos.

146Be to, nuteistojo M. K. teiginiai apie jam pareigūnų darytą poveikį paneigiami ne tik liudytojų A. Ž., L. K., E. J., D. V., D. R. ir S. S. parodymais, bet ir liudytojo Nr. 2-08, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Šio liudytojo parodymai ne tik patvirtina minėtų liudytojų teiginius, bet taip pat leidžia spręsti, jog būtent nusikaltimo bendrininkai darė nuteistajam M. K. neteisėtą poveikį, siekdami, kad jis atisakytų savo anksčiau duotų, jiems nepalankių parodymų. Liudytojas Nr. 2-08, apklaustas teisme parodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje M. K. buvo daromas moralinis spaudimas, siekiant, kad jis pakeistų savo parodymus bendrininkų naudai. Būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, A. S. dažnai skambindavo į bausmės atlikimo bei suėmimo vykdymo vietas ir prašydavo, kad kiti nuteistieji M. K. perduotų narkotikų, mobilaus ryšio telefono kortelių. A. S. stengdavosi papulti į tam tikrą kamerą, kurioje būtų patalpinti jam pažįstami nuteistieji, kad vėliau šie M. K. galėtų paaiškinti, pakalbėti su juo, jog pastarasis pakeistų parodymus. Jam buvo aiškinama, kad jis dar jaunas, turi pagalvoti, kad jo motina gyvena laisvėje, Kaune. Žadėdavo per gynėjus bandyti pasiekti, kad M. K. būtų išteisintas ir ateityje neturėtų problemų. Taip jam buvo daromas spaudimas. Iš M. K. pasakojimų žino, kad spaudimą jam tiesiogiai darydavo A. S.. Kad būtų daromas moralinis spaudimas iš pareigūnų pusės, M. K. nepasakojo. Nežino, ar jam buvo suteiktos kokios nors išskirtinės sąlygos, kurias galėjo įtakoti būtent operatyviniai darbuotojai (t. 116, b. l. 162-163). Baudžiamosios bylos medžiagoje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių būtent šiuos liudytojo Nr. 2-08, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus bei M. K. parodymus, kad ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o nusikalstamų veikų bendrininkai darė jam neteisėtą poveikį ne tik tiesioginių susitikimų, telefoninių pokalbių metu, bet ir psichologiškai veikiant jo motiną R. K. (t. 27, b. l. 111, t. 69, b. l. 102, 131-132, t. 124, b. l. 15-28, 34-35, t. 112, b. l. 123-151). Kartu kolegija pažymi, kad tam tikru momentu įtaką dėl parodymų pakeitimo nuteistajam M. K. darė ir jo paties motina (t. 124, b. l. 9-12), nurodžiusi jam teisme kalbėti apie neva iš pareigūnų patiriamą fizinį ir psichologinį smurtą, keisti savo parodymus. Aplinkybę, kad nusikaltimų bendrininkai dar ikiteisminio tyrimo pradžioje turėjo informaciją apie tai, kad M. K. duoda jiems nepalankius parodymus patvirtina L. B. (A. S. sugyventinė) ir E. S. (A. S. motina) telefoninių pokalbių, fiksuotų 2005 m. sausio 11 d. – 2005 m. vasario 14 d. suvestinės, iš kurių matyti, kad pašnekovės aptarinėja padarytas kratas, pasakoja viena kitai apie bendravimą su kratas atlikusiais policijos pareigūnais, apie jų užduotus klausimus. L. B. informuoja, kad tyrėjus domina gyvenimo Kaune laikotarpis, kada ten buvo žmogžudystės, nušovė „R.“, taip pat domina asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, V. M., jų apsilankymai. E. S. aiškina, kad viskas dėl to, jog kažkokie narkomanai, M. ir B., pradėjo duoti parodymus (t. 30, b. l. 75-93). Iš LKPB ONKT tyrėjo 2007 m. rugsėjo 5 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad dar nesibaigus ikiteisminiam tyrimui šioje byloje, A. S. neleistinomis priemonėmis, t. y. nelegaliai Šiaulių tardymo izoliatoriuje turimu telefonu, bendravo su M. K. bei darė jam poveikį dėl parodymų pakeitimo (t. 112, b. l. 90-114). Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad neteisėtą poveikį dėl parodymų pakeitimo M. K. nuolatos darė ne ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, o nusikalstamų veikų bendrininkai.

147Nuteistojo M. K. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad M. K. 2003 metais buvo sunkiai sužalotas pataisos namuose, taigi, galimai siekdamas palengvinti, pagerinti savo padėtį bausmės atlikimo vietoje, jis ir sutiko bendradarbiauti su teisėsauga, prisipažindamas dėl nusikaltimų, kurių nepadarė. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. Pravieniškių I-uosiuose pataisos namuose buvo sužalotas 2003 m. gegužės 25 d. Įtariamuoju dėl R. K. nužudymo jis buvo apklaustas tik 2004 m. rugsėjo 14 d., dėl R. B. nužudymo įtariamuoju jis buvo apklaustas 2005 m. vasario 2 d., t. y. po patirto sužalojimo praėjus daugiau nei metams. Todėl priešingai nei teigia nuteistojo M. K. gynėja, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip įrodanti, jog M. K. save ir bendrininkus įkaltinančius parodymus davė siekdamas pagerinti savo padėtį bausmės atlikimo vietoje. Juo labiau, kad duodamas save ir bendrininkus įkaltinančius parodymus, M. K. niekaip negalėjo pagerinti nei savo laikymo sąlygų nei procesinės padėties.

148M. K. apeliaciniame skunde teigia, kad pareigūnai jam žadėjo vos vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, jeigu jis prisipažins. Tačiau teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai, todėl akivaizdu, kad nei vienas ikiteisminio tyrimo pareigūnas negalėjo M. K. pažadėti to, kas nuo jo nepriklauso. Akivaizdu ir tai, kad M. K., būdamas ne kartą teistas, taip pat suvokė, jog bausmės rūšį ir dydį parenka bylą išnagrinėjęs teismas, įvertinęs padaryto nusikaltimo sunkumą be kitas įstatyme numatytas aplinkybes. Baudžiamajame kodekse yra numatyti bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 straipsnis), todėl skiriant bausmę teismas vadovaujasi šiuo įstatymu ir atsižvelgia į įstatyme numatytas aplinkybes. Tarp tokių aplinkybių yra ir kaltininko asmenybės įvertinimas, atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi byloje kiekvienas kaltinamasis gali pagrįstai tikėti, kad teismas atsižvelgs į jo nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, pagalbą išaiškinant nusikalstamas veikas ir joje dalyvavusius asmenis. Pažymėtina ir tai, kad M. K. pripažinus, kad jo atskleisti nusikaltimai buvo padaryti organizuota grupe, ši aplinkybė vertintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl apeliantų teiginiai, kad M. K., nurodydamas A. S. kaip nusikaltimo bendrininką R. B. nužudyme, o R. K. nužudyme A. S. ir Š. J., siekė palengvinti savo procesinę padėtį, yra ne tik nepagrįsti, bet ir nelogiški.

149M. K. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jis jokių nusikaltimų nepadarė. Pirmosios instancijos teisme, neigdamas jog dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, apeliantas iškėlė gynybinę versiją, kad nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu iš viso nebuvo Lietuvos Respublikoje. Tačiau remiantis Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro 2013 m. spalio 1 d. raštu Nr. SD- 252-(1.12)-184 nustatyta, kad šioje mokymo įstaigoje M. K. mokėsi nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki 2001 m. birželio 25 d. Mokslo metai 1999-2000 metais prasidėdavo nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. ir baigdavosi 2000 m. birželio 30 d. (t. 124, b. l. 40). Be to, remiantis Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos (Europolo) 2013 m. spalio 22 d. raštu Nr. IP/07174/076/LT/13 (t. 125, b. l. 69) nustatyta, kad Šveicarijos Konfederacijoje Berno policijos padalinys M. K. atžvilgiu policines priemones taikė 1999 m. gegužės 31 d., tai yra M. K. į Šveicariją buvo išvykęs prieš metus nei nagrinėjamos nusikalstamos veikos. Be to, iš 2000 m. rugpjūčio 7 d. Karinio liudijimo Nr. 098020 matyti, kad komisijos 2000 m. birželio 21 d. sprendimu jis pripažintas netinkamu karo tarnybai (t. 70, b. l. 98-99), 2000 m. gegužės 3 d. – 2000 m. gegužės 13 d. laikotarpiu buvo gydomas ligoninėje (t. 70, b. l. 101). Taigi, dar pirmosios instancijos teisme ši gynybinė versija buvo paneigta objektyviais bylos duomenimis. Be to, baudžiamosios bylos medžiagoje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai tikėti M. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu iki kaltinimo pakeitimo duotais parodymais. Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija kaip nepagrįstą atmeta M. K. apeliacinį skundą, taip pat nuteistojo M. K. gynėjos, nuteistojo A. S. bei jo gynėjos, nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus dėl M. K. parodymų nepatikimumo ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai vadovavosi ir jo parodymais, duotais teisminio bylos nagrinėjimo metu iki kaltinimo pakeitimo.

150Nuteistojo A. S. ir jo gynėjos, nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimu, sprendžiant A. S., M. K. ir Š. J. kaltės, itin žiauriai nužudžius R. K., klausimą. Apeliantai skunduose pažymi, kad Š. J. nuosekliai neigė dalyvavęs R. K. nužudyme, o jo parodymai, įkaltinantys jį, M. K. bei A. S. buvo išgauti dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pareigūnų poveikio, pastariesiems galimai klastojant bylos įrodymus. Kolegija šiuos apeliacinių skundų argumentus laiko nepagrįstais.

151Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklaustas pirmosios instancijos teisme Š. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jam inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė. M. K. pažįsta nuo vaikystės, jis jo kaimynas. Asmenį, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, matė 1-2 kartus pas M. K., nieko bendro su juo neturėjo. A. S. ir B. J. matė vieną kartą, t. y. automobilių keitimo 2000 metų pavasarį metu. Po dokumentų sutvarkymo automobilio „Ford Scorpio“ nematė. Automobilį keitė su B. J.. Su V. M. susipažino Šiaulių kalėjime. 2000 metais jis niekur nedirbo, gyveno Kaune, išlaikė pats save, kažką darė. Tačiau žmonių nežudė, iš ginklų nešaudė. Narkotines medžiagas vartojo. Tačiau jas gaudavo ne iš asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Nurodė, kad nors byloje yra jo nuoširdus prisipažinimas, tačiau iki sulaikymo dienos apie R. K. nužudymą nieko nežinojo, apie jį buvo skaitęs tik laikraščiuose. Nuoširdų prisipažinimą jis rašė departamente, pareigūno E. J. kabinete. Jo atžvilgiu buvo naudojami neteisėti metodai – smurtas, grasinimai. Dėl kūno sužalojimų, į suėmimo vietos administraciją nesikreipė. Apie tai buvo sakęs savo advokatei. Tačiau advokatė nieko nedarė, dėl to pastarosios paslaugų jis atsisakė. Vėliau buvo kitas advokatas, šis parašė skundą. R. K. jis nesekė. Gal ir buvo tyrėjui pasakojęs apie R. K. nužudymo aplinkybes, tačiau apklausos protokole buvo pačių tyrėjų H. M. ir E. J. sugalvotas tekstas. Parodymų patikrinimo metu tyrėjai jam rodė nuotraukas, bromą, ant kurio buvo kažkokia reklama, lietvamzdžiai, pagal tai jis ir ėjo. Kadangi jis neturėjo vairuotojo pažymėjimo, nesimokė vairuoti, buvo grįžęs iš pataisos namų, automobiliu „Ford Scorpio“ naudojosi sėdėdamas šalia vairuotojo. Automobilį vairuodavo M. M., V. N. ir M. K.. Kai M. K. duodavo automobilį, šis kažkur dingdavo, po to jo reikėdavo ieškoti. Ar M. K. gali jį apkalbėti, nežino. Su M. K. bendravo kalėjime, pasivaikščiojimo kiemelyje metu. Kadangi kiemeliai šalia, tai susišaukė. Bendravo ir rašteliais.

152Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. rugsėjo 16 d. vykusios pirmosios apklausos įtariamuoju, t. y. jau po to, kai 2004 m. rugsėjo 14 d. apklaustas įtariamuoju M. K. parodė, kad R. K. nušovė Š. J. (t. 27, b. l. 19-24), 2000 m. rugsėjo 16 d. apklausos įtariamuoju metu Š. J. parodė, kad R. K. nužudyme nedalyvavo (t. 27, b. l. 116-118). 2004 m. rugsėjo 22 d. papildomai apklaustas įtariamasis M. K. savo parodymus pakeitė nurodydamas, kad į R. K. šovė ne Š. J., o jis (M. K.) (t. 27, b. l. 42-46). 2004 m. spalio 1 d. papildomai apklaustas įtariamasis Š. J. toliau neigė dalyvavęs minėtame nusikaltime (t. 27, b. l. 119-121). 2004 m. spalio 7 d. su lydraščiu 1/9-R2-881 iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) areštinės buvo gautas įtariamojo Š. J. prisipažinimas dėl jo dalyvavimo R. K. nužudyme, kuriame taip pat nurodyta, kad šį nusikaltimą įvykdė M. K. kartu su B. J., A. S. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą (t. 27, b. l 123). Kaip matyti iš LKPB ONTVV 2 valdybos vyriausiojo tyrėjo E. J. 2004 m. spalio 8 d. tarnybinio pranešimo, po Š. J. prisipažinimo gavimo pastarasis buvo pristatytas iš Vilniaus miesto VPK areštinės į LKPB patalpas apklausai. Laukiant advokato ir siekiant užfiksuoti Š. J. žinomus duomenis operatyvinio darbuotojo H. M. pokalbis su Š. J. buvo nufilmuotas, Š. J. apie tai perspėjus. Iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad Š. J. apie savo ir kitų asmenų dalyvavimą R. K. nužudyme pasakojo laisvai, nieko neverčiamas, apie daromą vaizdo įrašą buvo įspėtas. Be to, Š. J. pasakojo tas pačias aplinkybes, kurios tą pačią dieną, t. y. 2004 m. spalio 7 d. užfiksuotos jo apklausos protokole ir patvirtintos jo ir gynėjos parašais (t. 27, b. l. 124, 125-126). Šios apklausos metu jis nurodė, kad ilgą laiką vartojo narkotinę medžiagą „džefą”, buvo priklausomas nuo narkotikų. Nurodė, kad buvo pažįstamas su asmeniu, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, A. S., B. J. ir kitais asmenimis, kurie, kaip ir jie su M. K., buvo eilę kartu teisti už įvairius nusikaltimus ir praktiškai gyveno iš nusikalstamos veiklos. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, aprūpindavo jį ir M. K. narkotikais, duodavo pinigų, taigi jie buvo jam įsiskolinę dideles pinigų sumas ir suvokdavo, kad šiuos pinigus anksčiau ar vėliau reikės gražinti ar juos atidirbti dalyvaujant nusikaltimuose. Nuo 2000 metų pavasario pabaigos – vasaros pradžios S. S. pradėjo iš jo ir M. K. reikalauti pinigų už duotus narkotikus. Likus savaitei laiko iki buvo nušautas R. K., iš M. K. jis sužinojo, kad asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pavedė jiems stebėti „ R.” „Audi A4“ markės prabangų automobilį – jo judėjimą, sustojimo vietas, taip pat stebėti ir Laisvės alėjos vieną iš vidinių kiemų, esanti netoli „Metropolio”, kur „R.” atvažiuodavo palikti automobilį. Pastarojo vairuojamą automobilį jie su M. K. sekė ir stovėjimo vietas stebėjo pasinaudodami jo, Š. J., automobiliu „Ford Scorpio“, kurį vairuodavo M. K., bet kartais ir jis pats. Kartu pasiimdami pavažinėti ir M. K. draugę E., kuri galimai manė, kad jie su M. K. norėjo minėtą automobilį pavogti. M. K., pasinaudodamas jo (Š. J.) mobilaus ryšio telefonu ir savo SIM kortele, pranešdavo asmeniui, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, apie R. K. sekimo rezultatus. Paskutinę stebėjimo dieną R. K. buvo atvažiavęs prie Kauno oro uosto kasų ir buvo į jas užėjęs. Apie tai M. K. pranešė S. S.. Iš M. K. žodžių suprato, kad kitą dieną reikės nužudyti R. K., ir tai padarys M. K.. Antroje dienos pusėje jis, M. K., asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, A. S., B. J. susirinko M. D. bute, kur visą tą laiką pastarieji (išskyrus jį ir M. K.) ir gyveno. Visiems susirinkus asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, išdalino ginklus. M. K. buvo duotas pistoletas – automatas su duslintuvu. Tai matė ir M. D.. Po to asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pateikė nubraižytą būsimo nusikaltimo planą, buvo apsvarstyti įvairūs variantai, maršrutai, atsitraukimo keliai, R. K. judėjimo kryptys, vietos, kur kas turės stovėti. Jo užduotis buvo iš pat ryto savo automobiliu kartu M. K. nuvažiuoti prie R. K. namų bei laukti, kol pastarasis išeis ir apie tai informuoti asmenį, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Po to turėjo sekti R. K. iki pastarasis išeis į Laivės alėją, jį aplenkti, įeiti į bromą ir greta bromo stovinčiam asmeniui, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, linktelti galva, kad viskas gerai. R. K. pagal planą turėjo nušauti M. K., o nepasisekus pastarajam turėjo padėti A. S., kuris turėjo būti greta M. K.. Po plano aptarimo jis (Š. J.) kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ir M. K. nuvažiavo į Kauno marių regioninį parką prie „Jahtklubo”. Ir jie šaudydami išbandė duotus ginklus. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, draudė M. K. šaudyti automatiniu režimu, liepė šaudyti tik pavieniais šūviais, taip pat ir šaudant į R. K.. 2000 m. birželio 16 d. ryte jis (Š. J.), kartu su M. K. automobiliu „Ford Scorpio“, vairuojamu M. K., nuvyko į planuojamo nusikaltimo vietą. Ten susirinko ir kiti bendrininkai bei išsidėstė sutartose vietose. Jis (Š. J.), stovėjo ties Laisvės alėjos viduriu, kur išsidėstę suoliukai ir medžiai. Pamatęs ateinantį R. K., pastarajam būnant apie 50 metrų iki jo (Š. J.) stovėjimo vietos, jis normaliu žingsniu atėjo iki bromo ir galvos linktelėjimu davė asmeniui, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ženklą kelis kartus ranka perbraukdamas galvą, kad prie bromo artėja R. K.. Pastarasis ėjo su vaiku. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, įėjo į bromą ir, kaip jis suprato, perspėjo visus – A. S., M. K. ir B. J. apie tai, kad ateina R. K.. R. K. su vaiku užėjus į bromą jis (Š. J.) greitu žingsniu pradėjo eiti link bromo. Jam įėjus į bromą išgirdo du šūvius. Šūviai buvo duslūs, kokie būna šaudant su duslintuvu, vienas paskui kitą, šūvių aido nebuvo. Išgirdęs šūvius pradėjo bėgti per automobilių saugojimo aikštelę. Prabėgęs sargo namelį bėgo link Donelaičio gatvės, kur įsėdo į B. J. automobilį „VW Golf“ ir kartu su asmeniu, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ir A. S. grįžo į M. D. butą. Visiems likusiems bendrininkams susirinkus bute, jie grąžino asmeniui, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ginklus. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, davė jam (Š. J.) apie 5 gramus „ džefo” ir apie 400,00 Lt bei pasakė, kad ši suma negalutinė, su laiku jis duos daugiau. M. K. taip pat gavo kažkokią pinigų sumą, kurios jis tiksliai nematė. Tą pačią dieną arba sekančios dienos ryte kartu su M. K. automobiliu „Ford Scorpio“ nuvažiavo į Palangą. Po kelių dienų į Palangą atvažiavo ir M. K. draugė E., su kuria po kelių dienų jie grįžo į Kauną (t. 27, b. l. 127-133). 2004 m. spalio 8 d. parodymų patikrinimo vietoje metu Š. J. patvirtino įtariamojo apklausos metu duotus parodymus (t. 27, b. l. 134-142).

1532004 m. spalio 11 d. Š. J. bylą tiriančiam pareigūnui parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad, žinodamas apie M. K. prisipažinimą nušovus R. K., pritaikė savo parodymus prie M. K. parodymų ir neteisingai nurodė, kad R. K. nušovė pastarasis. Iš tikrųjų R. K. nušovė jis pats, t. y. Š. J. (t. 27, b. l. 143-144). Šis dokumentas pasirašytas tiek paties Š. J., tiek jo gynėjos. 2004 m. spalio 11 d. papildomai apklaustas įtariamasis Š. J. parodė, kad, tyrimo metu sužinojęs, jog M. K. prisipažino dviem šūviais į galvą nušovęs R. K., jis taip pat prisipažino dalyvavęs šiame nusikaltime, tačiau, siekdamas sušvelninti baudžiamąją savo kaltę, prisidengė antraeiliu vaidmeniu ir neteisingai nurodė, kad į R. K. šovė M. K.. Iš tikrųjų į R. K. šovė jis pats. Jis (Š. J.), negali paaiškinti priežasčių, kurių verčiamas M. K. prisipažino pats nušovęs R. K.. 2000 metų birželio mėnesyje, tiksliai dienos neatsimena, jis kartu su M. K. nuo M. D. namų automobiliu „Ford Scopio“ nuvažiavo link Laisvės alėjos. Automobilį vairavo M. K.. Viename iš kiemų, esančių Kęstučio gatvėje, jie paliko automobilį ir kartu nuėjo į Laisvės alėją. Pagal iš anksto aptartą planą, apie kurį jis davė parodymus ankstesnėje apklausoje, jie nuėjo iki bromos, vedančios į automobilių saugojimo aikštelę. Jis atsistojo ties bromo viduriu ir laukė M. K. skambučio. Pastarasis, stovėdamas atokiau nuo bromo, turėjo stebėti, kada ateis R. K.. Jam, Š. J., stovint brome, paskambino M. K. ir pasakė „ateina“. Iš šių žodžių jis suprato, kad prie bromo link savo automobilio artėja R. K.. Tuo metu užsidėjo ant galvos kaukę bei perstūmė arčiau šono ginklą, kurį laikė už juodų medžiaginių kelnių diržo prispausdamas ranka. Praėjęs bromą iš karto pasuko į dešinę ir atsistojo prie pastato sienos maždaug 3 metrų atstumu nuo R. K. automobilio. Matė, kaip R. K. pasodino ant galinės keleivio sėdynės vaiką, bei, uždaręs dureles, nuėjo link automobilio vairuotojo durelių. R. K. sustojus prie durelių į jį – atsisuko į pastarojo pusę, ir, laikydamas pistoletą dviem rankomis, iš maždaug 2-3 metrų atstumo paleido pirmą šūvį R. K. į galvą. Pastarajam suklupus prie automobilio ir iš lėto slenkant žemyn, paleido antrą šūvį R. K. į galvą. Kaip pastarasis nukrito, nematė, tuo metu bėgo link bromo. Bėgdamas nusiėmė kaukę, ginklą užsikišo už kelnių diržo. Bromoje sutiko M. K., su kuriuo greitu žingsniu išėjo į Laisvės alėją. Grįžo prie Kęstučio gatvėje esančio kiemo, kur buvo palikę „Ford Scorpio“ automobilį, bei šiuo automobiliu grįžo pas M. D.. Bute jau buvo asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, A. S., B. J.. Pistoletą padėjo ant grindų prie fotelio, ant kurio buvo atsisėdęs. Jam grįžus iš tualeto ginklo jau nebuvo. Apie tai, kad būtent jis turės nušauti R. K., sužinojo nusikaltimo išvakarėse M. D. bute iš asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pažadėjo už tai narkotikų („džefo“), pinigų arba naują automobilį. M. K. nusikaltimo padarymo metu turėjo pridengti jį iš Laisvės alėjos pusės. Jei R. K. būtų bėgęs atgal, į jį būtų šovęs M. K.. Iš kiemo pusės jį dengė A. S. ir B. J.. B. J. buvo už bromo iš kairės pusės, A. S. buvo prie sargo budelės. Visi buvo išsidėstę taip, kad jam nepasisekus ir R. K. bandant pasišalinti ar pasipriešinti, pastarąjį turėjo nušauti B. J. arba A. S.. Be to, A. S. tuo metu stebėjo sargo budelę, kurioje sargo nebuvo, jei jis pasirodytų, A. S. turėjo nušauti sargą, kaip ir bet kokį kitą asmenį, kuris būtų pasirodęs. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, organizavo ir koordinavo nusikaltimą, visus aprūpino ginklais. Kas užsakė šį nusikaltimą, jis (Š. J.) nežino. J. B. jis nepažįsta, apie tai, kad su pastaruoju matėsi ir bendravo M. K., jam pasakojo pats M. K. (t. 27, b. l. 145-147).

1542004 m. spalio 12 d. ir 2004 m. spalio 13 d. vykusių įtariamojo M. K. apklausų metu jis toliau teigė, kad R. K. nušovė jis (M. K.) 2005 m. vasario 17 d. atliktos akistatos tarp M. K. ir B. J. metu M. K. davė analogiškus parodymus, tačiau juos iš dalies pakeitė ir parodė, kad R. K. nušovė Š. J.. Tačiau B. J. paneigė savo dalyvavimą nužudyme (t. 27, b. l. 79-83). 2005 m. vasario 28 d. papildomai apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją M. K. taip pat parodė, kad R. K. dviem šūviais į galvą nužudė Š. J.. Neteisingus parodymus, kad į R. K. šovė jis pats, davė siekdamas padėti savo geram draugui Š. J. išvengti atsakomybės (t. 27, b. l. 93-96).

1552005 m. gegužės 17 d. papildomai apklaustas įtariamasis Š. J. atsisakė visų anksčiau duotų parodymų ir parodė, kad R. K. nužudyme nedalyvavo, o parodymai apie dalyvavimą šiame nusikaltime buvo išgauti panaudojant fizinį ir psichologinį smurtą (t. 27, b. l. 148). 2008 m. kovo 15 d., įteikus Š. J. galutinį pranešimą apie įtarimą jis kaltu neprisipažino ir parodė, kad su įtarime išvardintomis nusikalstamomis veikomis, tame tarpe R. K. nužudymu, neturi nieko bendro. Paaiškindamas, kodėl pradiniame tyrimo etape buvo parašęs nuoširdžius prisipažinimus dėl dalyvavimo R. K. nužudyme, davęs apie tai išsamius parodymus ir patvirtinęs juos parodymų patikrinimo vietoje metu, Š. J. parodė, kad davė tokius parodymus tik tam, kad išsaugotų savo gyvybę ir sveikatą, apsisaugotų nuo pareigūnų grasinimų ir šantažo. Parodymus pateiks teisme (t. 102, b. l. 103-105).

156Taigi, iš nuteistojo Š. J. parodymų turinio matyti, kad jis, kaip ir M. K. po kaltinimo pakeitimo teisme, neigė savo dalyvavimą R. K. nužudyme bei nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai buvo gauti neteisėtai, pareigūnams naudojant prieš jį psichologinę ir fizinę prievartą. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus sprendžia, kad duomenų, galinčių patvirtinti šią nuteistojo gynybinę versiją byloje nėra. Pirmosios instancijos teisme apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai A. Ž., E. J., L. K. paneigė nuteistojo Š. J. duotus parodymus apie tai, kad jam buvo daromas fizinis ar psichologinis poveikis ikiteisminio tyrimo metu. Šių liudytojų parodymus patvirtina ir ta aplinkybė, kad apklausų ikiteisminio tyrimo metu, kuomet pripažino dalyvavimą R. K. nužudyme, Š. J. davė parodymus dalyvaujant jo gynėjai. Apie patiriamą prievartą pastabų nepateikė nė vienas iš jų. Teigti, kad jo parodymai buvo gauti neteisėtai, Š. J. pradėjo tik 2005 m. gegužės 17 d. vykusios apklausos metu. Tačiau jokių duomenų apie tai, kad Š. J. ikiteisminio tyrimo metu, kuomet davė save ir kitus veikos bendrininkus įkaltinančius parodymus buvo sužalotas jį apklausinėjusių pareigūnų, byloje nėra. Nors teisme advokatė R. Š., šių parodymų davimo metu gynusi Š. J., ir nebuvo apklausta kaip liudytoja, tačiau Š. J. parodymų dėl galimai patirtos prievartos vertinimui svarbus jos paaiškinimo Lietuvos Advokatų tarybos pirmininkui (pagal įtariamojo Š. J. skundą) turinys (t. 71, b. l. 79-80). Paaiškinime nurodyta, kad 2004 m. spalio 2 d. su Š. J. žmona ji sudarė sutartį, kurios pagrindu gynė Š. J.. Nuo 2004 m. spalio 2 d. dalyvavo visuose su šiuo įtariamuoju atliekamuose procesiniuose veiksmuose, apie tai yra atitinkamos atžymos šių veiksmų protokoluose. Iš paaiškinimo galima daryti pagrįstą išvadą, kad priešingai nei apeliaciniame skunde teigia Š. J. ir jo gynėjas, jis buvo apklausinėjamas ramiu tonu, mandagiai, nežeminant jo garbės ir orumo. Po sutarties pasirašymo advokatė tris kartus turėjo pasimatymus su ginamuoju, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Pasimatymų metu jokių smurto žymių ar kankinimo pėdsakų ant Š. J. kūno nematė, pats ginamasis taip pat niekada nebuvo jai jų parodęs. Advokatė pateikė savo nuomonę, kad Š. J. teiginiai apie naudotą smurtą neatitinka tikrovės ir yra susiję su jo užimta gynybine pozicija. Per pasimatymus Š. J. pareikšdavo, kad apklausos metu davė melagingus parodymus, norėdamas pažiūrėti, kaip kriminalistai vėliau tirs jo parodymų tikrumą. Jos pastangos paaiškinti jo klaidingą ir jam pačiam nepalankią užimtą poziciją, rezultato nedavė. Šiuos advokatės rašyto paaiškinimo teiginius iš dalies patvirtina ir Š. J. apklausų ikiteisminio tyrimo metu turinys, nes 2004 m. spalio 7 d. davęs parodymus apie tai, kad R. K. dviem šūviais nužudė M. K., vos po keturių dienų, t. y. 2004 m. spalio 11 d. vykusios apklausos metu jis parodė priešingai, t. y. kad šūvius atliko jis pats. Nuteistojo A. S. gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad Š. J. parodymai galimai buvo suformuoti pačių ikiteisminio tyrimo pareigūnų pagal M. K. parodymus yra nelogiška. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. K. pirmą kartą apklaustas įtariamuoju nurodė, jog į R. K. šovė Š. J., tačiau laikotarpiu nuo 2004 m. rugsėjo 22 d. iki 2005 m. vasario 28 d. duotuose parodymuose M. K. teigė, kad tai jis šovė į R. K.. Todėl nelogiška, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kurie pasak apeliantų galimai naudojo smurtą ir pagal M. K. parodymus koordinavo Š. J. parodymų turinį, juose užfiksavo ne vieną, o dvi nužudymo eigos versijas, kurios viena kitai prieštarauja. Be to, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistojo A. S. gynėja, sulyginus M. K. ir Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį, matyti, kad jie tikrai nėra identiški.

157Kaip galimo ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėto poveikio Š. J. įrodymą nuteistojo A. S. gynėja, nuteistasis A. S., nuteistasis Š. J. ir jo gynėjas nurodo aplinkybę, kad būdami izoliuoti vienas nuo kito, M. K. ir Š. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė tą patį nusikaltime nedalyvavusį asmenį – B. J.. Tačiau iš minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jie davė skirtingus parodymus apie tai, kur nusikalstamos veikos metu buvo B. J. ir kokius konkrečiai veiksmus jis turėjo atlikti. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad tiek M. K., tiek Š. J. B. J., kaip nusikaltime dalyvavusį asmenį, savo parodymuose nurodė savarankiškai, o ne įtakojami teisėsaugos pareigūnų. Pažymėtina ir tai, kad Š. J., apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog bendraudavo su M. K. būdamas įkalinimo įstaigose, taip pat ir laiškais. Tai leidžia spręsti, kad šie nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu susitarė dėl pareigūnų klaidinimo metodų ir juos vieningai taikė. Be to, priešingai nei teigiama nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde, Š. J. apklausiamas įtariamuoju 2005 m. gegužės 17 d. atsisakė visų savo anksčiau duotų parodymų apie dalyvavimą R. K. nužudyme, tačiau M. K. ir toliau pripažino dalyvavimą šiame nusikaltime, tik patikslino, kad B. J. dalyvavimo šiame nusikaltime aplinkybę jis išgalvojo. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad M. K. ir Š. J. pakeitė savo parodymus vienu metu .

158Nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuoširdų prisipažinimą Š. J. rašė ikiteisminio tyrimo pareigūno E. J. kabinete, nes prieš jį buvo naudojamas smurtas ir grasinimai, o ne siuntė paštu. Tačiau iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad nuoširdžius prisipažinimus Š. J. ikiteisminio tyrimo metu pateikė 2004 m. spalio 7 d. ir 2004 m. spalio 11 d. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pirmasis dokumentas byloje yra pateiktas su Vilniaus miesto VPK areštinės lydraščiu, o tai leidžia spręsti, kad šis dokumentas buvo parašytas Š. J. būnant ne pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, o areštinėje. 2004 m. spalio 11 d. prisipažinimas byloje pateiktas be lydraščio, tačiau jis pasirašytas ne tik paties nuteistojo Š. J., bet ir jo gynėjos. Tai leidžia daryti išvadą, kad jis buvo parašytas dalyvaujant gynėjai, kuri, kaip jau buvo minėta, savo paaiškinime nepatvirtino, kad prieš minėtą nuteistąjį buvo naudojama prievarta. Be to, visi Š. J. apklausų įtariamuoju ir kitų procesinių veiksmų atlikimo protokolai pasirašyti jo paties ir jo gynėjų, todėl kolegijai nekyla abejonių dėl gynėjų dalyvavimo atliekant šiuos procesinius veiksmus.

159Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija nenustatė, jog ikiteisminio tyrimo metu Š. J. buvo daromas neteisėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų poveikis. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. K., Š. J. ir A. S. kaltės klausimą dėl R. K. nužudymo padaryto itin žiauriai pagrįstai atsižvelgė ir į Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį.

160Dėl R. B. nužudymo dėl savanaudiškų paskatų, pasikėsinimo pagrobti didelės vertės turtą

161Skundžiamu nuosprendžiu M. K. ir A. S. pagal 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) bei 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) pripažinti kaltais ir nuteisti dėl R. B. nužudymo iš savanaudiškų paskatų ir plėšimo iš B. buto, padarytų veikiant organizuota grupe. Priešingai nei teigiama nuteistojo A. S. ir jo gynėjos bei M. K. gynėjos apeliaciniuose skunduose, A. S. ir M. K. kaltė dėl kvalifikuoto R. B. nužudymo ir pasikėsinimo pagrobti didelės vertės turtą skundžiamame nuosprendyje pagrįsta ne prielaidomis ir abejonėmis, o byloje surinktais ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų ištirtais bei įvertintais įrodymais. Net du kartus apklausiamas pirmosios instancijos teisme dėl R. B. nužudymo ir plėšimo aplinkybių M. K. kaltu prisipažino ir parodė, kad jis buvo pažįstamas su asmeniu, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jo sūnumi A. S., Š. J. ir V. M.. Kartu jie padarė keletą bendrų nusikaltimų. Nusikalstamų veikų iniciatoriumi buvo asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Jis siūlydavo konkrečias nusikalstamas veikas, jas organizuodavo, rinko reikalingą informaciją, turėjo transporto, ryšio bei kitas priemones. R. B. nužudymą taip pat suplanavo minėtas asmuo, o jame dalyvavo jis (M. K.), S. S. ir A. S.. Sprendimą, jog moterį nužudyti pasmaugiant arba uždusinant turi būtent jis (M. K.), priėmė asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Einant į nukentėjusiosios butą, jie turėjo taip vadinamą „parakaną“, t. y. metalinį strypą, aptrauktą guma, pirštines. Izoliacinę juostą jam buvo davęs asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Į Šiaulius jie atvyko kartu dieną prieš R. B. nužudymą, nakvojo asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tėvų namuose. Po to, dienos metu, visi trys, asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, automobiliu nuvažiavo į nusikaltimo vietą, iki buto pakilo arba liftu, arba lipo laiptais, tačiau konkretaus aukšto neprisimena. Prieš nusikaltimą jie visi stovėjo bendrame balkone. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, turėjo raktus, nuo buto durų ir jas atrakino. Kai jie įėjo, moteris buvo virtuvėje. A. S. trenkė R. B. per galvą metaliniu strypu, aptrauktu guma. Kai ši nukrito, jie ją nutempė į mažą kambarį, kaip jam atrodė, miegamąjį. Kol jis ją rišo, kažkuris iš S., kuris tiksliai dabar jau neprisimena, tam kad moteris nejudėtų, moterį laikė. Jis izoliacija apvyniojo moters kojas, rankas, užklijavo lūpas bei paėmęs antklodę, apsuko ja, o po to dar apvyniojo izoliacija. Tuomet užspaudė ją ranka ir laikė tol, kol uždusino. Viskas buvo taip, kaip jis parodė parodymų patikrinimo vietoje metu. Po to kambaryje jis liko vienas, o asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ir A. S. tuo metu kažką dėjo į krepšius. Nors nebuvo planuojama iš buto pagrobti kažkokius daiktus, tačiau tai gavosi savaime. Pamena, kad iš namų buvo išnešti 3 ar 4 krepšiai. Po nusikaltimo iš buto jie išėjo visi vienu metu. Daiktus jie trise sunešė į liftą ir nusileidę į apačią, ramiai išėjo pro duris, sėdo į automobilį ir išvažiavo į Medelyną, pas asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, sugyventinę. Daiktus apžiūrėjo grįžę, tačiau konkrečių daiktų nebepamena, nes kartu jie yra padarę daug nusikaltimų. Kažkokio nusikaltimo metu buvo pagrobti kailiniai, odinės striukės, filmavimo kamera, telefonai, taip pat matė daug papuošalų. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, turėdavo daug įvairių papuošalų, jis juos duodavo savo žmonai. Jis (M. K.) daiktų neimdavo, o jei paimdavo, tai tą pačią dieną juos parduodavo. Už šį nusikaltimą jis iš asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kažkokį atlygį gavo, tačiau kokį konkrečiai, neprisimena.

162Įvertinus nuteistojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iki kaltinimo pakeitimo duotus parodymus dėl R. B. nužudymo ir pasikėsinimo pagrobti didelės vertės turtą matyti, kad jie iš esmės sutampa. M. K. nuosekliai parodė, kad šiame nusikaltime dalyvavo jis, asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ir A. S.. Taip pat jis nuosekliai nurodė šios nusikalstamos veikos plano sudarymo aplinkybes, ją padaryti pasiūliusį asmenį, patekimo į butą aplinkybes, kitų bendrininkų ir savo paties atliktus veiksmus, R. B. nužudymo mechanizmą. pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybes, vietą, kur buvo nuvežti pagrobti daiktai ir t. t. Ta aplinkybė, kad M. K. apkalbėjo B. J., nes ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad R. B. nužudyme dalyvavo ir pastarasis, nesudaro pagrindo kaip nepatikimų atmesti visų jo parodymų. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, netikėti M. K. parodymais nėra jokio pagrindo, nes juos patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.

163Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad asmenį, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, V. M., A. S., M. K. ir Š. J. siejo pakankamai glaudūs ilgalaikiai ryšiai, jie kartu dalyvavo padarant ne vieną nusikaltimą, tarp jų ir dar vieną kvalifikuotą nužudymą, dėl kurio šių asmenų atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pasirūpindavo nusikalstamų veikų organizavimu, joms padaryti reikalingos informacijos gavimu, įrankių bei priemonių suradimu ir panašiai. Tačiau nuteistieji M. K., Š. J. ir A. S. ilgą laiką stengėsi nuslėpti tarpusavio ryšį, ikiteisminio tyrimo pradžioje A. S. neigė pažinojęs Š. J. ar M. K.. M. K. parodymų pagrindu bei atlikus kratas A. S. ir asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, gyvenamosiose vietose, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti šiuos asmenis jungę ryšiai, jų vaidmuo padarant nusikalstamas veikas.

1642000 m. balandžio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad atlikus įvykio vietos – keturių kambarių buto, esančio Lyros g. 20-57, Šauliuose apžiūrą, nustatyta, kad durys ir langai be įsilaužymo pėdsakų. Bute stebimi išmėtyti daiktai, rūbai, dokumentai. Viename iš kambarių rastas gulintis R. B. lavonas. Lavonas rastas ant rūbų, patalynės, netvarkingai išmėtytų ant grindų. Lavono kojos apatinėje blauzdų dalyje surištos lipnia juosta. Juosta rudos spalvos, buitinė. Ta pati juosta apvyniota apie antklodę, esančią po lavono galva. Lavono rankos nesurištos. Po apžiūros, iš įvykio vietos paimta lipnia juosta apvyniota antklodė, kuri kaip daiktas, turintis reikšmės tyrimui, apžiūrėtas ir prijungtas prie bylos medžiagos. Nuo lipnios juostos paimtas kvapo pavyzdys, įvairūs daiktai su galimais rankų pėdsakais, daktiloplokštelės (t. 18, b. l. 2-24, 47-49). Valstybinės teisės medicinos tarnybos 2000 m. balandžio 12 d. teisės medicinos ekspertizės akte Nr. 198 (t. 18, b. l. 28-35) užfiksuota, jog R. B. mirtis įvyko nuo mechaninės asfiksijos uždengus kvėpavimo takus minkštu daiktu. Tai galėjo būti padaryta uždėjus ant galvos minkštą antklodę ir ją apsukus lipnia juosta ar kitkuo. Mirtis galėjo įvykti prieš 4 valandas iki apžiūrint lavoną įvykio vietoje 2000 m. balandžio 11 d. 13.10 val. R. B. kūne rasti šie sužalojimai: muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, viršutinės lūpos gleivinės pereinamoje dalyje, apatinės lūpos gleivinėje, pasmakrėje, kairio klubo išorėje, dešinės alkūnės ištiesiamajame paviršiuje. Sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ribotais paviršiais. Esant gyvai sužalojimai, paėmus kiekvieną atskirai ir visus, būtų kvalifikuojami lengvais, nesukėlusiais trumpalaikį sveikatos sutrikimą. Nubrozdinimas dešinės alkūnės ištiesiamajame paviršiuje galėjo gautis dešine alkūne atsitrenkus į kietą buką daiktą. Rasti sužalojimai R. B. kūne padaryti jai esant gyvai. Sužalojimų, pagal savo lokalizaciją padaromų kovos ir savigynos metu, nerasta. Sužalojimai R. B. kūne padaryti vieno smūginio kontakto į pakaušio sritį, 6 smūginių kontaktų į veido sritį, vieno smūginio kontakto į kairį klubą, vieno smūginio kontakto į dešinės alkūnės sritį poveikyje. Spaudimo žymės abiejų blauzdų apatiniuose trečdaliuose galėjo gautis lipnia juosta ar kitu minkštu daiktu surišant kojas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. 2005 m. vasario 9 d. parodymų patikrinimo vietoje metu M. K. parodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (22 t., b. l. 44-52). Pažymėtina, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusiajai buvo suduoti smūgiai į veido sritį, taip pat suduota metaliniu strypu, aptrauktu guma, kad ji buvo uždusinta uždengus veidą antklode, sutampa ir su įvykio vietos apžiūros metu surinktais duomenimis, ir su R. B. lavono tyrimo metu konstatuotais jai kūno sužalojimais, jų lokalizacija, nustatyta mirties priežastimi. Be to, įvykio vietos apžiūros metu užfiksuota situacija bute leidžia spręsti, kad jame buvo atlikta greita ir nuodugni vertingų daiktų ar pinigų paieška, kaip kad ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs M. K.. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys taip pat patvirtina M. K. parodymus, kad į įvykio vietą buvo patekta R. B. buto duris atrakinus asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, turėtais raktais. Aplinkybę, kad po nusikaltimo padarymo buto durys nebuvo užrakintos patvirtina nukentėjusiojo S. B. ir liudytojo H. B. parodymai. Liudytojo R. P. parodymai taip pat patvirtina M. K. duotus parodymus, kad prieš nusikaltimą nusikaltimo bendrininkai stovėjo bendrame namo balkone. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme šis liudytojas patvirtino, jog nusikaltimo dieną, apie 10.00 val., jis dar matė R. B. gyvą, buvo užėjęs pasiskolinti vandens. Jai atidarant buto duris, iš balkono, esančio koridoriuje, kažkas lyg ir ėjo link jo. Jis žvilgtelėjo, tačiau nieko nematė, nes tuo metu balkono durys užsidarė. Balkone girdėjo šurmulį, matė keletą siluetų, ten galėjo būti trys ar keturi žmonės. Iš liudytojos V. M. parodymų taip pat matyti, kad ji 11 aukšto bendrajame balkone, maždaug tuo pačiu metu matė stovintį vaikiną, kuris niekaip negalėjo patekti iš bendrojo balkono į jų laiptinės koridorių. Iš to, kad vaikinas skubiai ir nesėkmingai pabandęs praeiti, kažką garsiai pasakė lietuvių kalba, suprato, kad jis yra ne vienas. Liudytojai D. V., G. V., P. M., A. M. apklausti teisme taip pat patvirtino, kad panašiu metu girdėjo garsus, panašius į moters klyksmą, liudytojas G. V. lifte matė įtartiną asmenį. Šių liudytojų parodymai reikšmingi ne tik nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes, pavyzdžiui, tikslesnį R. B. mirties ir nusikaltimo padarymo laiką, bet ir vertinant M. K. parodymų patikimumą. Pažymėtina, kad 2002 m. sausio 21 d. atlikus kratą pas I. M. (K.) (t. 22, b. l. 176-177, 180-183), taip pat 2005 m. vasario 8 d. atlikus kratą asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, motinos J. S. bute buvo surasti R. B. priklausę papuošalai. Šios aplinkybės taip pat leidžia tikėti M. K. parodymais, kad po nusikaltimo pagrobti daiktai buvo išvežti į I. M. (K.) gyvenamąją vietą, o asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, sau pasilikdavo dalį pagrobtų papuošalų. Juo labiau, kad daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokoluose (t. 23, b. l. 11, 17-20, t. 23, b. l. 10, 14-16, 33-36, 38-41, 43–47, 54-61, 66-69, 70-72, 75-76, t. 23, b. l. 23-20, 50-53, 80-83), užfiksuota, kad nukentėjusioji J. N., nukentėjusysis S. B., liudytojos G. P., J. N., I. S., E. G. atpažino dalį kratų metu pas I. M. ir asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, surastų papuošalų, kaip priklausiusių nukentėjusiajai R. B.. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu E. S., kurios namuose buvo ir asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, gyvenamoji vieta, nurodė, kad jos namuose rastų papuošalų anksčiau nėra mačiusi. Pasak liudytojos I. M. (K.), auksinį pakabuką, kuris ikiteisminio tyrimo metu vėliau buvo identifikuotas kaip priklausęs R. B., ji rado asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, drabužiuose (t. 22, b. l. 176-177, 180-183). M. K. parodymų patikimumą patvirtina ir Lietuvos policijos Kinologijos centro specialisto išvada dėl kvapų identifikavimo, kurioje nustatyta, kad kvapų pėdsake, paimtame nusikaltimo vietoje nuo lipnios juostos, kuria buvo surištos R. B. lavono kojos, rastas įtariamojo M. K. kvapas (t. 22, b. l. 76-77). Specialistė A. V., apklausiama pirmosios instancijos teisme visiškai patvirtino minėtos išvados rezultatus. Kolegija pažymi, kad aptarti M. K. parodymus patvirtinantys bylos duomenys gauti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Kolegija taip pat daro išvadą, kad netikėti M. K. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais nėra pagrindo.

165Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

166Ta aplinkybė, kad asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nė vienoje apklausoje nenurodė, jog R. B. nužudyme dalyvavo ir A. S. nesudaro pagrindo jį išteisinti. Visų pirma, asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, iš viso neigė savo dalyvavimą R. B. nužudyme, be to, A. S. yra jo sūnus, taigi jis buvo suinteresuotas neduoti sūnų kaltinančių parodymų. Nepaisant to, kad be nuteistojo M. K. parodymų, daugiau tiesioginių A. S. dalyvavimo R. B. nužudyme byloje nėra, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti ir kito kaltinamojo byloje parodymais, jeigu juos patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Nagrinėjamu atveju, palyginus M. K. parodymus su kitais baudžiamosios bylos įrodymais jie sudaro logišką grandinę, leidžiančią daryti pagrįstą išvadą, kad A. S., veikdamas organizuota grupe, dalyvavo R. B. nužudyme ir pasikėsino plėšimo būdu pagrobti didelės vertės turtą. Be to, M. K. parodymus apie šios nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtina ir liudytojo Nr. 2-08, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, kad M. K. jam pasakojo, jog kartu su A. S. dalyvavo dviejų moterų nužudymuose Šiauliuose, kad vieną iš jų uždusino.

167Nuteistųjų M. K. ir A. S. gynėjos apeliaciniuose skunduose atkreipia dėmesį, kad M. K. nepagrįstai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas, o ne kaip įtariamasis. Iš tiesų, M. K. ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. vasario 1 d. pirmą kartą apklaustas liudytoju (t. 22, b. l. 32-35) davė parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl šios apklausos metu buvo nesilaikyta tuo metu galiojusio BPK 80 straipsnio 1 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) nuostatų, draudusių kaip liudytoją apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Nepaisant to, 2005 m. vasario 2 d. apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjai, M. K. patvirtino ankstesnės apklausos liudytoju metu duotus parodymus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu M. K. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šios apklausos metu jis taip pat prisipažino dalyvavęs R. B. nužudyme, nurodė savo vaidmenį bei kitų veikos dalyvių veiksmus padarant šį nusikaltimą. M. K. ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme iki kaltinimo pakeitimo nuosekliai tvirtino, kad šį nusikaltimą padarė jis, S. S. ir A. S.. Taigi, minėtas BPK 80 straipsnio 1 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) pažeidimas, priešingai nei teigiama nuteistųjų M. K. ir A. S. gynėjų skunduose, nelaikomas esminiu, užkirtusiu kelią teisingam bylos išnagrinėjimui. Kita vertus M. K. 2005 m. vasario 1 d. atliktas asmens parodymo atpažinti protokolas, (t. 22, b. l. 36-39) negali būti laikomas įrodymu šioje byloje, nes buvo gautas šiam asmeniui davus parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikaltimą.

168Nuteistojo A. S. gynėja apeliaciniame skunde pažymi, kad M. K. parodymuose neatsispindi labai svarbi R. B. nužudymo ir plėšimo iš jos buto detalė – bute buvęs mažas šuniukas, kurį M. K., jeigu būtų dalyvavęs nusikaltime, būtų pastebėjęs ir apie tai davęs parodymus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamos veikos metu šuniuko guolis buvo vaikų kambaryje, o tai leidžia daryti išvadą, kad šuniukas taip pat buvo laikomas ten (t. 18, b. l. 8, 23). Iš M. K. parodymų turinio matyti, kad nusikaltimo dalyviams įėjus į butą, R. B. buvo virtuvėje iš kur ji buvo atitempta į kambarį šalia miegamojo, kur ir įvykdytas nužudymas. Nužudyti R. B. buvo pavesta M. K., tuo tarpu vertingų daiktų ir pinigų paiešką bute atliko kiti nusikaltimo dalyviai. Iš M. K. parodymų turinio ir parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 22, b. l. 44-52) seka, kad jokių daiktų bute jis asmeniškai neieškojo, po kitus kambarius nevaikščiojo, o atlikęs pavestą užduotį, prisijungė prie kitų bendrininkų padėdamas jiems išnešti jau surinktus ir į krepšius sudėtus nukentėjusiųjų daiktus. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. B. ir R. B. turėtą šuniuką į tualetą uždarė ne M. K., o kažkas iš kartu buvusių bendrininkų, ir šios aplinkybės pastarasis nematė. Tai leidžia spręsti, kad pareigūnai, kuriems ši aplinkybė buvo žinoma nuo pat tyrimo pradžios, jokios įtakos M. K. nedarė, o parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis davė tokius, kokie užsifiksavo jo paties atmintyje.

169Priešingai nei teigiama nuteistojo M. K. gynėjos, nuteistojo A. S. bei jo gynėjos apeliaciniuose skunduose, atliekant nuteistojo M. K. parodymų patikrinimo vietoje veiksmus, tiriant R. B. nužudymo aplinkybes, jokių esminių pažeidimų nebuvo padaryta. Skunduose ginčijamo procesinio veiksmo patikimumas buvo patikrintas kaip liudytojus apklausus LKPB pareigūnus A. Ž., D. V. ir E. J., kurie paneigė nuteistojo ir gynėjų nurodomus faktus dėl M. K. teisių pažeidimų ir galimo bylos duomenų klastojimo. 2013 m. rugsėjo 23 d. pažymos bei Generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 26 d. pateiktų dokumentų turinys (t. 123, b. l. 155-165) patvirtina, jog iš tiesų M. K. 2005 m. vasario 9 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole yra netikslumų. Šiame procesiniame dokumente nurodyta, jog į įvykio vietą Šiauliuose vykstama iš Vilniaus LKPB tarnybinių patalpų. Tačiau iš minėtos pažymos, sudarytos patikrinus M. K. asmens bylos medžiagą, matyti, jog laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 8 d. iki 2005 m. vasario 10 d. pareigūno A. Ž. pavedimu, pareigūnai E. J. ir D. V. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo konvojavo M. K. į Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir atgal į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Iš Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato pakvitavimo matyti, jog iš minėtos įstaigos M. K. tyrėjo E. J. buvo paimtas 2005 m. vasario 9 d. 10.50 val., o grąžintas 18.10 val. (t. 123, b. l. 162). Šios aplinkybės ne tik patvirtina liudytojų A. Ž., E. J. ir D. V. parodymus, bet taip pat leidžia spręsti, kad įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje procesinis veiksmas atliktas Šiaulių mieste, protokole nurodytu laiku, t. y. 2005 m. vasario 8 d., 12.35-13.15 val. Dėl to, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, procesinio veiksmo – parodymų patikrinimo vietoje netikslumai nurodant atliekamų veiksmų pradžią, negali būti vertinami kaip esminiai trūkumai, lemiantys šio procesinio veiksmo neteisėtumą, jo neatitikimą BPK 196 straipsnio reikalavimams. Be to, šis dokumentas pasirašytas ne tik paties M. K., bet ir jo gynėjos. Jokių pastabų apie jam daromą neteisėtą poveikį šiame protokole nenurodyta. Taip pat ir kituose procesiniuose dokumentuose, kuriuos pasirašė tiek pats nuteistasis M. K., tiek jo gynėja, neužfiksuota jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog nuteistajam ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis.

170Nuteistojo M. K. ir nuteistojo A. S. gynėjų apeliaciniuose skunduose akcentuojamas ir parodymų patikrinimo vietoje metu daryto vaizdo įrašo neatitikimai, nes filmavimas pradėtas ne nuo gatvės ar namo, kuriame buvo padarytas nusikaltimas, o nuo buto vidaus. M. K. parodė, kad bute daug kas pasikeitę, jo parodymai dėl lipnios juostelės spalvos parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti skirtingai. Vadovaujantis BPK 179 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nuotraukos, negatyvai, skaitmeninės informacijos laikmenos, garso, vaizdo įrašai ir kiti techninių priemonių panaudojimo atliekant tyrimo veiksmus rezultatai yra tyrimo veiksmo protokolo priedai. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad vaizdo įrašas buvo pradėtas daryti ne nuo gatvės, o bute, yra nurodyta pačiame parodymų patikrinimo vietoje protokole. M. K. veiksmai parodant kitas reikšmingas aplinkybes užfiksuoti fotonuotraukose, kurios taip pat yra šio protokolo priedai. Protokolo turinys savo esme neprieštarauja nuteistojo M. K. veiksmams ir žodžiams, kurie fiksuoti vaizdo įraše. Be to, liudytojas A. Ž., kuris ir atliko šį veiksmą, parodė, kad į protokolą surašė atlikto veiksmo esmę, be to, įrašė M. K. paaiškinimus, kurie buvo patikslinantys ir padaryti nedarant vaizdo įrašo. Dėl protokolo turinio pastabų nepareiškė nei nuteistasis M. K., nei jo gynėja. Esant nurodytų aplinkybių visumai, abejoti šio procesinio dokumento patikimumu nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog iš S. B. parodymų matyti, kad po žmonos nužudymo butas buvo parduotas kitiems asmenims, taigi M. K. pagrįstai nurodė aplinkybę, kad bute daug kas pasikeitę. Tai leidžia daryti išvadą, kad jis šiame bute yra buvęs ir anksčiau bei parodymus apie jame vykusius įvykius davė ne įtakotas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o remdamasis savo asmenine patirtimi. Aplinkybė, kad M. K. negalėjo tiksliai nurodyti, kokia poza gulėjo R. B. lavonas, ar apvyniojo lipnia juosta jos rankas po antklode ar jos liko virš antklodės paaiškinama ir tuo, kad parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas praėjus ilgam laiko tarpui nuo paties nusikaltimo padarymo. Kita vertus, parodymų patikrinimo vietoje metu M. K. parodyti smūgiai, suduoti nukentėjusiajai į veido sritį, pilnai atitinka R. B. lavono teisės medicinos ekspertizės akte fiksuotiems veido sužalojimams. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2005 m. vasario 9 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolą laikė tinkamu nuteistųjų A. S. ir M. K. kaltės įrodymu.

171Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. vasario 2 d. įtariamuoju apklaustas M. K. patvirtino, jog iš buto, kuriame buvo nužudyta R. B., buvo pagrobti ir juvelyriniai dirbiniai (t. 22, b. l. 40-44). Krata S. S. gyvenamojoje vietoje pas motiną J. S., adresu ( - ), Šiauliuose, kurios metu buvo rasti ir R. B. priklausę papuošalai, atlikta 2005 m. vasario 8 d. (t. 22, b. l. 190-196), t. y. tik po to, kai M. K. suteikė informaciją teisėsaugos institucijoms apie tai, kad S. S. taip pat gali būti prisidėjęs prie R. B. nužudymo ir jos buto apiplėšimo. Ši aplinkybė dar kartą paneigia apeliacinių skundų teiginius, jog M. K. parodymai buvo modeliuojami pagal teisėsaugos institucijų turimą informaciją. Taip pat ji leidžia daryti išvadą, kad M. K. parodymai duoti dėl šios nusikalstamos veikos yra patikimi.

172M. K. gynėjos apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad kratos metu M. K. gyvenamojoje vietoje nebuvo rasta jokių daiktų, paimtų iš nusikaltimo vietos. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia M. K. dalyvavimo R. B. nužudyme ir plėšime iš jos buto. M. K., apklausiamas teisme iki kaltinimo pakeitimo parodė, kad jokių pagrobtų daiktų namo nesinešdavo, o juos kuo greičiau realizuodavo. Taip darė dėl to, kad juos radusi namuose jo mama supykdavo ir išmesdavo (t. 117, b. l. 14-15). Taigi, pagrobti daiktai kratos M. K. gyvenamojoje vietoje metu objektyviai negalėjo būti surasti. Kita vertus, dalis nusikalstamos veikos metu pagrobtų daiktų, priklausiusių R. B., buvo surasti kratų pas buvusią S. S. sugyventinę ir jo motiną metu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūrai atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) dėl A. Z. tyčinio nužudymo, 2002 m. sausio 21 d. buvo atlikta krata ( - ), Vinkšnėnų kaime, Šiaulių rajone, pas buvusią S. S. sugyventinę I. M. (K.). Kratos metu buvo rasti ir paimti įvairūs juvelyriniai dirbiniai, tarp jų – tinklelio formos auksinis pakabukas, kratos protokole įvardintas kaip auskaras (t. 22, b. l.176-177,178-179). Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu I. M. (K.) paaiškino, kad minėtą pakabuką buvo radusi savo sugyventinio S. S. drabužiuose (t. 22, b. l. 180-183). Liudytojos E. G., J. N., I. S., V. N. atpažino minėtą auksinį pakabuką kaip papuošalą, priklausiusį nukentėjusiajai R. B.. (t. 23, b. l. 10, 14-16, 23-30, 38-41, 43-47, 50-53). 2005 m. vasario 8 d. kratos, atliktos J. S. (S. S. motinos, A. S. močiutės) bute, esančiame ( - ), Šiauliuose, metu buvo rasti ir paimti įvairūs juvelyriniai dirbiniai, tarp jų septyni auskarai (t. 22, b. l. 190-196). Remiantis atpažinimo protokolais nustatyta, kad nukentėjusysis S. B., liudytojos L. P., E. G. ir D. G. atpažino kratos metu J. S. gyvenamojoje vietoje paimtus pumpurų formos ir pusmėnulio formos auskarus kaip papuošalus, priklausiusius R. B. (t. 23, b. l. 11, 14-16, 23-30, 66-69, 70-72). Remiantis atpažinimo protokolais nustatyta, kad nukentėjusioji J. N., liudytoja V. N. atpažino kratos metu J. S. gyvenamojoje vietoje paimtus pumpurų formos auskarus kaip papuošalus, priklausiusius R. B. (t. 23, b. l. 10, 58-61). Liudytojos G. P., J. N. ir I. S. atpažino kratos metu J. S. gyvenamojoje vietoje paimtus pusmėnulio formos auskarus kaip papuošalus, priklausiusius R. B. (t. 23, b. l. 33-36, 38-41, 43-47). Iš minėtų daiktų parodymo atpažinti protokolų matyti, kad šie procesiniai veiksmai atlikti jau po M. K. apklausų įtariamuoju. Krata J. S. gyvenamojoje vietoje taip pat atlikta po to, kai M. K. nurodė, jog visus iš Rimos ir S. B. buto pagrobtus daiktus, tarp kurių buvo ir juvelyriniai dirbiniai, jie su nusikaltimo bendrininkais nugabeno į S. S. sugyventinės I. M. namus, kad S. S. mėgdavo pasilikti sau nusikalstamų veikų metu pagrobtus papuošalus. Be to, J. S. apklausiama nurodė, jog kratos metu surasti papuošalai jai nepriklausė, anksčiau jų nebuvo mačiusi. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, kad tyrimą atlikę pareigūnai iki M. K. apklausų neturėjo jokios informacijos, kad R. B. daiktai gali būti pas S. S. ar I. M., o šią versiją tikrino remdamiesi M. K. parodymais. Aptartos aplinkybės dar kartą paneigia apeliaciniuose skunduose keliamą versiją, jog M. K. parodymai buvo konstruojami pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų turimą informaciją. Nuteistojo A. S. gynėja laiko abejotina ir tą aplinkybę, kad M. K., kuris asmeniškai jokių daiktų nukentėjusiosios R. B. metu nepaėmė, važiuodamas iš nusikaltimo vietos automobiliu galėjo juos įsidėmėti. Tačiau iš M. K. parodymų matyti, kad po nusikaltimo jie su bendrininkais apžiūrėjo pagrobtus daiktus. Taigi, vien ta aplinkybė, kad informacija apie pagrobtus daiktus M. K. apklausų metu buvo žinoma ir nusikaltimą tyrusiems pareigūnams, neduoda pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu.

173Nuteistojo A. S. gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad S. S. gyvenamojoje vietoje surasti daiktai nepagrįstai sutapatinti su iš Rimos ir S. B. buto dingusiais papuošalais, nes jie masinės gamybos, atpažįstantiesiems pateikti neapklausus jų apie individualius požymius, tokiu būdu pažeidžiant BPK 193 straipsnio reikalavimus. Priešingai nei teigia apeliantė, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad minėtų liudytojų apklausos ir daiktų parodymas atpažinti vyko praėjus ilgam laiko tarpui po R. B. nužudymo. Apklaustos liudytojos patvirtino, kad R. B. turėjo daug ir įvairių papuošalų, taigi, konkrečius papuošalus galėtų atpažinti tik tuomet, jeigu jie joms būtų parodyti. Iš daiktų parodymo atpažinti protokolų matyti, kad papuošalai atpažinimui liudytojoms buvo pateikti tarp kitų tos rūšies daiktų, dėl to konstatuoti BPK 193 straipsnio pažeidimo ir daiktų parodymo atpažinti protokolų nelaikyti leistinais ir teisėtai gautais įrodymais šioje byloje nėra teisinio pagrindo. Kita vertus, kolegija pritaria gynėjos skunde nurodomai aplinkybei, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dvi poras moteriškų auskarų (4 vnt.), moterišką pakabuką (vokas Nr. 26), saugomus Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje, įsiteisėjus nuosprendžiui realizuoti ir nukreipti nukentėjusiojo S. B. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos padengimui. Vadovaujantis BPK 108 straipsnio 1 dalimi, šie daiktai grąžintini nukentėjusiajam S. B.. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog S. B., pateikdamas civilinį ieškinį dėl dingusių auksinių papuošalų, jame įvertino tik tuos papuošalus, kuriuos įvardijo kaip pagrobtus ir kurių individualius požymius sugebėjo apibūdinti (t. 18, b. l. 90-96, t. 19, b. l. 156). Tyrimo metu surasti ir atpažinti papuošalai nebuvo įtraukti į nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio dydį, todėl jų verte civilinis ieškinys nemažinamas.

174Nuteistojo A. S. gynėja taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atlikta vaizdų ekspertizė lyginant kratos metu surastus ir liudytojų bei nukentėjusiojo S. B. atpažintus papuošalus su nukentėjusiojo ir dalies liudytojų pateiktomis nuotraukomis, kuriose R. B. užfiksuota pasipuošusi panašiais papuošalais (t. 23, b. l. 18-20, 75-76). Kolegija pažymi, kad BPK įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau neįpareigoja atlikti tų proceso veiksmų, kurie nėra reikalingi reikšmingų bylos aplinkybių nustatymui (pavyzdžiui, kai tos aplinkybės jau nustatytos kitais įrodymais). Be to, vadovaujantis BPK 98 straipsnio nuostatomis, bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tačiau ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiojo ir liudytojos D. G. pateiktos nuotraukos ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėtos, surašyti daiktų, dokumentų pateikimo protokolai, kuriuose nukentėjusysis ir liudytoja nurodė, kad šiose nuotraukose yra užfiksuoti būtent tie papuošalai, kuriuos jie atpažino daiktų parodymo atpažinti metu. Kadangi nukentėjusysis ir liudytoja minėtus papuošalus atpažino jų parodymo atpažinti metu, o nuotraukas pateikė tik norėdami papildyti ir patvirtinti savo teiginių pagrįstumą, kolegija laiko, kad vaizdų ekspertizės atlikimas būtų perteklinis procesinis veiksmas.

175Nuteistojo A. S. gynėja nurodo, kad įvykio vietoje buvo rastos keturios nuorūkos, R. B. panagėse – turinys su biologiniais pėdsakais, taip pat vienas piršto antspaudas nepriklausantys nei nukentėjusiajai, nei jos artimiesiems. Tačiau šie nusikalstamos veikos pėdsakai tyrimo metu nesutapo su nė vieno iš nuteistųjų biologiniais pėdsakais ar pirštų antspaudais. Kolegija konstatuoja, kad šie įrodymai nei paneigia, nei patvirtina nuteistųjų kaltę. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad keturios cigarečių nuorūkos buvo surastos ne pačioje įvykio vietoje, o namo laiptinėje, taigi jas nebūtinai paliko nusikaltimo vykdytojai (t. 20, b. l. 7-13). Iš įvykio vietos apžiūros protokole nurodytų pastabų matyti (t. 18, b. l. 2-24), kad įvykio vietoje vaikščiojo nukentėjusysis S. B. ir medikai, kurie dar bandė gaivinti nukentėjusiąją, o tai patvirtina išvadą, kad nusikaltimo vieta buvo paveikta pašalinių asmenų, todėl į ją galėjo patekti ir pašaliniai pėdsakai (pavyzdžiui plaukas ant lipnios juostelės), nepriklausę nusikaltime dalyvavusiems asmenims. Nors ant stiklinės padažinės surastas piršto antspaudas nepriklauso R. B., nei jos artimiesiems, byloje nėra jokių duomenų, kad jis buvo paliktas būtent nusikaltimo metu. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstamos veikos išvakarėse S. B. ir R. B. svečiavosi pas draugus, taigi, pašalinio asmens biologinės kilmės pėdsakai jos panagėse nebūtinai atsirado kontakto su užpuolikais metu. Juo labiau, kad tiek iš M. K. parodymų, tiek iš Valstybinės teisės medicinos tarnybos Teisės medicinos ekspertizės akto Nr. 198 turinio matyti, kad nukentėjusioji užpuolimo metu aktyviai nesipriešino.

176Nuteistojo M. K. gynėjos skunde pagrįstai teigiama, kad ekspertas M. J. P. apklausiamas teisme nenurodė, jog R. B. padaryti sužalojimai metaliniu strypu, tačiau iš Valstybinės teisės medicinos tarnybos 2000 m. balandžio 12 d. teisės medicinos ekspertizės akto Nr. 198 tiriamosios dalies matyti, kad R. B. pakaušio poodinėje kairėje pakaušio gumburo aukštumoje 9 cm į kairę nuo vidurinės linijos yra plona kraujosruva3x2 cm dydžio. Konstatuojamosios dalies 12 punkte taip pat nurodyta, kad R. B. kūne padaryti vieno smūginio kontakto į pakaušio sritį, 6 smūginių kontaktų į veido sritį, vieno smūginio kontakto į kairį klubą, vieno smūginio kontakto į dešinės alkūnės sritį poveikyje. 13 punkte konstatuota, jog sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, tačiau nėra galimybės nustatyti kokiais, nes nėra užsifiksavusių matomų identifikuojančių žalojantį įrankį požymių (t.18, b. l. 28-34). Tai, jog R. B. pakaušio srityje yra užfiksuotas sužalojimas, iš esmės patvirtina M. K. duotus parodymus, jog A. S. vieną kartą smūgiavo nukentėjusiajai į galvą metaliniu strypu, aptrauktu guma, rankomis jai buvo suduoti smūgiai ir į veido sritį.

177Nuteistųjų A. S. ir M. K. gynėjų skunduose teigiama, kad šioje byloje esančio odorologinio tyrimo rezultatas tapo atskaitos tašku vertinant kitus bylos duomenis ir pripažįstant juos įrodymais, taip pažeidžiant nusistovėjusią teismų praktiką. Be to, pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė A. V. nurodė, kad šis tyrimas patvirtintos metodikos neturi, gali nurodyti tik tam tikrą ikiteisminio tyrimo kryptį, jo rezultatus gali paveikti klaidos. Taip pat, bylos medžiagoje neužfiksuota, kokiame ir kokiu būdu identifikuojamame inde buvo užkonservuotas kvapo pėdsakas, kaip jis buvo laikomas, ar specialistams buvo pateikti būtent tie kvapai, kurie buvo paimti įvykio vietoje. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kvapo odorologinio tyrimo išvados gali būti pripažįstamos įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-252/2005, Nr. 2K-511/2005, Nr. 2K-183/2006, Nr. 2K-798/2006). Tačiau bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Esant situacijai, kai pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negali būti konstatuota, kad asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas. Dėl šių aplinkybių bet koks reikšmingas bylai faktas gali būti laikomas nustatytu tik tada, kai, be odorologinį tyrimą atlikus surašytos specialisto išvados, tas faktas patvirtinamas ir kitais būdais gautais duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2008). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, odorologinės ekspertizės rezultatas yra tik netiesioginis, o ne svarbiausias įrodymas, patvirtinantis, kad R. B. nužudyme ir plėšime iš jos buto dalyvavo M. K. ir A. S.. Šis rezultatas patvirtina M. K. parodymų dalį, kad jis buvo nusikaltimo vietoje, kontaktavo su lipnia juosta, kuria buvo apvyniotos nukentėjusiosios kojos. Tai taip pat leidžia daryti išvadą, kad M. K. davė patikimus parodymus, kaltinančius tiek jį, tiek nusikaltimo bendrininkus, todėl jais abejoti nėra pagrindo. Vertinant Lietuvos policijos kinologijos centro 2005 m. kovo 22 d. specialisto išvadą dėl kvapų identifikavimo Nr. 43 (t. 22, b. l. 76-77) drauge su kitais bylos duomenimis, ji yra svarbi darant išvadą dėl M. K. ir A. S. kaltės. Juo labiau, kad specialistė A. V., apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad atliekant tyrimą jokių klaidų padaryta nebuvo, jo rezultatus patvirtino net penki šunys.

178Kolegija neturi pagrindo abejoti minėtos specialisto išvados Nr. 43 patikimumu. Priešingai nei teigiama M. K. gynėjos skunde, šis tyrimas atliktas remiantis 2003 m. gruodžio 24 d. žmogaus kvapų pėdsakų, lyginamųjų kvapų pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo metodika. 2000 m. balandžio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokole net kelis kartus pažymėta, kad nuo lipnios juostos, kuria buvo apvyniotos nukentėjusiosios kojos yra paimamas kvapo pavyzdys. Šis pavyzdys supakuotas stiklainyje, skirtame nuimti kvapams ir pridėtas prie bylos. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta specialistė A. V. paaiškino (t. 127, b. l. 189-193, 227-228) kvapų paėmimo įvykio vietoje procedūrą, nurodė, kad jų įstaigos suteikiama registracija nesutampa su tyrėjų ant stiklainių užrašomais numeriais. Iš teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktų Lietuvos policijos kinologijos centro turimų registracijos žurnalų kopijų matyti, kad 2005 m. kovo 1 d. tyrėjas A. Ž. pateikė tyrimui R. B. nužudymo vietoje paimtus pavyzdžius bei M. K. kvapo pavyzdžius (t. 123, b. l. 167-172). Specialistė pateiktų pavyzdžių sandarumo pažeidimų nenustatė, todėl buvo atliktas tyrimas ir gauti jo rezultatai. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nusikaltimo vietoje paimti kvapo pavyzdžiai, iki jų perdavimo tyrimo atlikimui, buvo saugomi prie bylos. Jokių duomenų, kad įvykio vietoje paimti kvapo pavyzdžiai būtų buvę klastojami, negauta, todėl abejoti Lietuvos policijos kinologijos centro 2005 m. kovo 22 d. specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo Nr. 43 rezultatais kolegija neturi pagrindo.

179Nuteistųjų M. K. ir A. S. gynėjų apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma, kad nuteistieji iš R. B. ir S. B. buto nepagrobė 50 000,00 Lt, nes jų ten nebuvo. Nagrinėjamu atveju iš M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio matyti, kad apiplėšti Rimos ir S. B. butą nuteistuosius paskatino S. S. turėta informacija, kad šiame bute be kitų vertybių yra laikoma 50 000,00 Lt. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis S. B. nurodė, kad nusikaltimo padarymo metu minėtame bute tokios sumos pinigų nebuvo. Vis dėlto ši aplinkybė A. S. ir M. K. atsakomybei pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir BK 180 straipsnio 3 dalį įtakos neturi, nes pagal BK 22 straipsnio 2 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones. Pasikėsinimu į netinkamą objektą laikomi ir tie atvejai, kai nusikalstamos veikos dalyko iš viso nėra. Nors nagrinėjamu atveju nuteistieji nesukėlė pageidautų padarinių, tačiau atliko veiksmus įgyvendindami iki veikos susiformavusią tiesioginę tyčią pagrobti būtent didelės vertės turtą. Taigi įvykusi klaida dėl nusikalstamos veikos dalyko nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga. A. S. ir M. K. veika dėl pasikėsinimo plėšimo būdu pagrobti didelės vertės turtą pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir BK 180 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai. Nuteistojo A. S. gynėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad S. B. šią sumą buvo viešai pažadėjęs asmeniui, kuris padės atskleisti jo žmonos nužudymą, taigi aplinkybę neva S. B. bute buvo tokia pinigų suma M. K. sužinojo iš spaudos arba iš tyrimą atlikusių pareigūnų, yra nepagrįsti ir nepatvirtinti jokia baudžiamosios bylos medžiaga, net po pakeisto kaltinimo M. K. teisme duotais parodymais, dėl to atmetami.

180Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. K. ir A. S. kaltės dėl R. B. nužudymo iš savanaudiškų paskatų bei pasikėsinimo veikiant organizuota grupe padaryti didelės vertės turto plėšimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos tokios teismo išvados.

181Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad M. K., A. S., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, panaudodami fizinį smurtą, specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą bei kitaip atimdami galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, įsibrovė į patalpą ir pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą bei dėl savanaudiškų paskatų nužudė žmogų – nukentėjusiąją R. B..

182Dėl apeliacinių skundų argumentų dėl R. K. nužudymo, padaryto itin žiauriai

183Skundžiamu nuosprendžiu A. S., M. K. ir Š. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, 2000 m. birželio 16 d., apie 11.30 val., automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Kaune, ( - )-to namo kieme, itin žiauriai nužudė žmogų – R. K.. Š. J. pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) taip pat nuteistas už tai, kad 2000 m. birželio 16 d. apie 11.30 val. Kaune, ( - ) namo kieme, turėdamas su savimi šaunamąjį ginklą – tyrimo metu nenustatyto modelio 9 mm kalibro pistoletą ir du 9 mm kalibro Luger (Parabellum) šovinius, iš kurių buvo nušautas R. K., neteisėtai, neturėdamas leidimo, juos nešiojo.

184Nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo, nuteistojo A. S. ir jo gynėjos, nuteistojo M. K. gynėjos apeliaciniuose skunduose nesutinkama su apkaltinamuoju apygardos teismo nuosprendžiu, teigiama, kad vienintelis nuteistųjų kaltės padarius šią nusikalstamą veiką įrodymas – nepatikimi, nenuoseklūs ir prieštaringi M. K. parodymai. Motyvą nužudyti R. K., kuris buvo vienas iš nusikalstamo pasaulio autoritetų, turėjo daugybė asmenų. Be to, nuteistasis Š. J. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismo nuosprendyje faktinės aplinkybės dažnai vertinamos pagal kaltinamųjų parodymus, kuriuos jie paneigė, nors įrodinėjimas turėtų būti vykdomas atvirkštine tvarka.

185Kolegija pažymi, kad įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje bei 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu.

186Nagrinėjamu atveju, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme iki kaltinimo pakeitimo M. K. taip pat prisipažino kaltu dėl R. K. nužudymo, parodė, kad šiame nusikaltime dalyvavo jis, A. S., S. S. ir Š. J.. Galimai savaitę prieš nagrinėjamą įvykį, pas jį į Kauną atvažiavo S. S. ir pasiūlė už tam tikrą pinigų sumą, kurios neprisimena, nušauti R. K.. Jis nesutiko to daryti, bet S. S. rekomendavo Š. J., kuris tuo metu vartojo narkotikus – vadinamą „džefą“. Š. J. sutiko su S. S. pasiūlymu ir jo nurodymu, jis (M. K.) su Š. J. pradėjo sekti R. K.. Automobilį vairavo jis (M. K.), kadangi Š. J. lyg tai nemokėjo vairuoti. Jiems buvo parodyta R. K. gyvenamoji vieta Laisvės alėjoje, aikštelė, kurioje nuolat stovi „R.” automobilis. R. K. jie sekė apie savaitę. Pastarasis važinėjo su „Audi 4“ markės, pilkos spalvos automobiliu. Iš pradžių R. K. važinėjo su kažkokiais stambiais vyriškiais, kas jie tokie, ar jo draugai, ar policininkai, nežino. Paskutinėmis dienomis, ketvirtą ar penktą dieną, jis važinėjo vienas. Vieną ar dvi dienas sekime dalyvavo ir liudytoja E. R.. Jai pasakė, kad minėtą automobilį jie seka norėdami pavogti. Sekdami R. K. jie nustatė, kad jis savo automobilį stato toje pačioje vietoje – stovėjimo aikštelės kampe prie pat bromo, be to, dažnai važiuoja į Šančius prie vieno namo. Galimai likus dienai iki nužudymo, R. K. važiavo link Karmėlavos oro uosto. Apie sekimo rezultatus jie informuodavo S. S.. Nužudymo metu nusikaltimo vietoje jie buvo keturiese, t. y. jis (M. K.), S. S., A. S. ir Š. J.. Šauti į „R.” buvo pavesta Š. J. S. S. jam duotu ginklu. Pats S. S. turėjo stebėti Laisvės alėją ir, pamatęs ateinantį R. K., perspėti jį (M. K.) pasukdamas kepurę ant šono. Tuomet jis (M. K.) turėjo duoti ženklą priešais jį stovėjusiam Š. J., o A. S., jei R. K. būtų buvęs su apsauginiu, turėjo ginklu sužeisti apsauginį. Tokiu būdu, jis (M. K.) stovėjo priešais bromą, S. S. buvo pačioje Laisvės alėjoje, Š. J. stovėjo priešais automobilį, tik atokiau, o A. S. prie kampo. Maždaug po 10 – 15 minučių, iš Laisvės alėjos pusės ėjo R. K. su mažamečiu vaiku. M. K. teigimu, jis palenkė galvą ir iš lėto pradėjo eiti. Iš to Š. J. suprato, kad ateina R. K.. Įsodinęs į automobilį vaiką, R. K. sėdosi už vairo. Tuo metu prie jo pribėgo Š. J. ir, kaip jam atrodo, du kartus šovė. R. K. nukrito. Nurodė, kad ginklą Š. J. buvo davęs S. S.. Po nusikaltimo visi vėl susitiko ar tai pas Š. J. ar tai pas M. D. kieme, šiuo metu neprisimena.

187Netikėti šiais nuteistojo M. K. parodymais kolegija neturi pagrindo. Kaip jau buvo minėta, aplinkybė, kad minėti nuteistojo parodymai, kurie iš dalies sutampa su jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turiniu, yra pakankamai nuoseklūs, patvirtinami kita baudžiamosios bylos medžiaga, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš M. K. duotų parodymų iki kaltinimo pakeitimo teisme bei Š. J. parodymų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo metu analizės, esminės nusikalstamos veikos aplinkybės: nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, nusikaltime dalyvavę asmenys ir kitos svarbios aplinkybės, t. y. R. K. sekime bei pasaloje dalyvavę asmenys, jų skaičius, vaidmuo, atlikti veiksmai, įspėjimo ženklai, šūvių kiekis, nukentėjusiojo veiksmai prieš šūvį, jo vieta bei šaulio padėties keitimas šūvio metu ir panašiai, tarpusavyje atitinka. Nuteistojo M. K. gynėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurias ji laiko itin prieštaringomis ir įrodančiomis M. K. parodymų nepatikimumą, pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu nurodyta nusikaltimo plano parengimo vieta, ginklų perdavimo vieta, J. B. įvardijimas nusikaltimo organizatoriumi, B. J. įvardijimas kaip dalyvavusio nusikaltime asmens ir pan., nelaikytinos esminėmis. Be to, M. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad savo parodymus tyčia painiojo keisdamas tam tikras nusikaltimo padarymo aplinkybes, nusikaltime dalyvavusių asmenų skaičių, ir taip tyčia klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Apeliaciniuose skunduose nurodoma aplinkybė, kad M. K. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu kaip dalyvavę nusikaltime asmenys įvardinti J. B. ir B. J., nepaneigia kitų M. K. parodymų. Juo labiau, kad M. K., apklausiamas dar ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog žinodamas, kad B. J. nusikaltime nedalyvavo, jį kaltinančius parodymus jis davė tikėdamasis, kad tai paaiškės tik teisme ir leis teismui abejoti jo parodymų patikimumu. Be to, anksčiau B. J. jį buvo supykdęs, dėl to pastarąjį ir apkalbėjo. Apkalbėdamas J. B., jis siekė pasirodyti. Kolegijos nuomone, šie M. K. paaiškinimai dėl jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu keitimo, yra logiški, be to, patvirtinti ir kita bylos medžiaga.

188Nuteistojo M. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, turinį iš dalies patvirtina nukentėjusiosios K. K. ir liudytojos M. K. parodymai. Apklausiama teisme nukentėjusioji parodė, kad 2000 m. birželio 16 d. ji, jos vyras ir dukra išėję iš namų, ėjo įprastu maršrutu, Laisvės alėja, į automobilių stovėjimo aikštelę. Pakeliui, ji sustojo prie spaudos kiosko nusipirkti spaudos, o vyras su dukra nuėjo link automobilio. Nusipirkusi spaudą, eidama link automobilio aikštelės, prie kavinės „Pizza Jazz“ išgirdo, kaip jai atrodo, du šūvius ir isterišką vaiko riksmą. Iki bromo jai buvo likę maždaug 50 metrų. Išgirdusi šūvius, ji paspartino žingsnius. Eidama, sutiko iš bromo išeinančius du tamsiai apsirengusius vyrus. Su tais vyrais, jai regis, prasilenkė vidury bromo. Kaip jie atrodė, neprisimena. Kad matė vyrus, ji prisiminė tik vėliau. Dukra sėdėjo automobilyje ant galinės sėdynės ir klykė. Apėjusi apie automobilį, prie jo pamatė kraujyje gulintį savo vyrą R. K.. Vyras gulėjo aukštielninkas. Iš kažkur kieme atsiradęs pagyvenęs vyriškis, iškvietė greitąją. Atvažiavusi greitoji medicinos pagalba vietoje konstatavo R. K. mirtį. Nuo to momento, kai ji išgirdo šūvius ir atėjo iki automobilio, buvo praėję maždaug minutė ar dvi. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja M. K. parodė, kad nusikaltimo metu ji buvo namo kieme, kur tėtis laikė automobilį. Tėtis pasodino ją į automobilį – į galinę keleivio sėdinę už vairuotojo, ir uždarė dureles. Po to nuėjo link bagažinės, kažką ten padėjo. Uždaręs bagažinę nuėjo prie automobilio vairuotojo durelių. Tuo metu ji pastebėjo, kaip nuo automobilio galo pasirodė vyras. Vyras buvo apsirengęs juodu odiniu švarku ir juodais džinsais. Ant veido buvo juoda kaukė su skylėmis akims ir burnai. Vyras buvo su akiniais nuo saulės. Dviem rankom jis laikė pistoletą. Vyras kiek luktelėjo ir vieną kartą iššovė į tėtį. Tėtis tuo metu stovėjo priekiu į automobilio dureles ir jas darė. Į vyriškį jis stovėjo šonu. Vyriškis stovėjo greta užpakalinių durelių. Po šūvio ji pasilenkė ant sėdynės ir pasislėpė. Daugiau šūvių negirdėjo. Vyras, nenusiėmęs kaukės, nuėjo į tą pusę, iš kur ir buvo pasirodęs. Vyras nuėjo į Laisvės alėją (t. 25, b. l. 103-104). Taigi Nukentėjusiosios K. K. ir liudytojos M. K. parodymai patvirtina nuteistojo M. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad nusikaltimo metu jis buvo apsirengęs tamsiai, Š. J. taip pat dėvėjo tamsius drabužius, buvo užsidėjęs kaukę ir akinius nuo saulės, taip pat ir teisme M. K. duotus parodymus, kad nusikaltimas buvo padarytas mažamečio vaiko akivaizdoje, dviem šūviais, kad po šūvių, jis ir Š. J. iš nusikaltimo vietos pasišalino pro bromą, vedantį į Laisvės alėją. Šią aplinkybę patvirtina ir tarnybinio šuns panaudojimo akte užfiksuoti duomenys, iš kurių seka, kad šuo užuodęs prie lavono pėdsakus, nuo jo nuvedė per bromą į Laisvės alėją, pro fontaną, Daukanto gatve link Kęstučio gatvės. Kęstučio gatvėje, prie 54 namo, šuo pėdsakus pametė (t. 24, b. l. 42). Taigi, ši aplinkybė, vertinant ją M. K. ir Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų kontekste, patvirtina jų parodymus, kad po nusikaltimo išėję į Laisvės alėją jie Kęstučio gatvėje įsėdo į ten paliktą automobilį ir išvažiavo.

189Nuteistojo A. S. ir jo gynėjos, nuteitojo M. K. gynėjos bei nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos E. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes ji nebuvo apklausta teisme. Apklausiama atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme liudytoja E. R. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Ji taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu bylą tyrę pareigūnai jai jokio poveikio nedarė, parodymus davė savanoriškai, juose nurodė viską, ką žinojo. Taigi, priešingai nei teigiama apeliantų skunduose, netikėti šios baudžiamosios bylos baigtimi nesuinteresuotos liudytojos nuosekliais parodymais nėra pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja E. R. parodė, kad 2000 metų birželio mėnesį, kartu su M. K. sekė automobilį „Audi“. Nurodė, jog pas M. K. į namus, adresu ( - ), Kaune, tikslaus adreso neprisimena, atėjo Š. J. ir pasiūlė pavažiuoti. Ji, M. K. ir Š. J. įsėdo į pastarojo automobilį „Ford Scorpio“. Nuvažiavo į Šv. Gertrūdos gatvę Kaune, įvažiavo per bromą į uždarą kiemą, kur yra bilietų kasos. Tame kieme stovėjo automobilis „Audi 100“. Iš automobilio „Audi“ išlipo vyras, įėjo į bilietų kasas, kažką pasiėmė, išėjo ir įsėdo į savo automobilį. Jie tuo metu buvo automobilyje „Ford Scorpio“. Kai minėtas vyras išvažiavo, jie važiavo paskui jo automobilį link Karo muziejaus, Kaune. Automobilis įvažiavo į kitoje Karo muziejaus pusėje esančią stovėjimo aikštelę ir sustojo. Sustojo ir jie. Vyras išlipo iš automobilio „Audi 100“ ir kažkur nuėjo. Kur nuėjo, ji nematė ir nežino. Nesulaukę, kol minėtas vyras grįš, išvažiavo. Daugiau tą dieną automobilio „Audi 100“, pilkos spalvos, jie nematė. Važiuodami, M. K. su Š. J. tarpusavy kalbėjosi, matėsi, kad jie buvo susinervinę. Automobilį vairavo Š. J.. Kokiu tikslu buvo sekamas automobilis, nežino, mano, jog jį norėjo pavogti. M. K. minėto automobilio sekimo metu telefono neturėjo. Jis naudojosi Š. J. telefonu, įsidėjęs savo kortelę. Vieną kartą buvo išlipęs iš automobilio. Iš pokalbio suprato, kad M. K. kalbasi su S. iš Šiaulių. Kai ji klausdavo apie sekimą, M. K. sakydavo, kad tai jo reikalai ir kad ji nesikištų. Sakė, kad „čia rimtas dalykas, rimtas reikalas“, kad seka „žymų žmogų“. Minėtas automobilis, dalyvaujant ir jai, buvo sekamas tris – keturias dienas, be ilgesnių pertraukų. Jų stebėjimas trukdavo apie tris valandas. Ar M. K. su Š. J. ir vieni sekė minėtą automobilį, nežino. Praėjus 2-3 dienoms, po automobilio sekimo, M. K. dingo. Vėliau ji sužinojo, kad šis Palangoje. Žino, kad M. K. ir Š. J. vartojo narkotikus, juos matė pas Š. J.. Taipogi tuo metu, kai buvo sekamas automobilis, pas pastarąjį bute matė ginklą. Koks tai buvo pistoletas, nežino, tačiau iš jo vieną kartą laiptinėje buvo iššauta. Be to, 2000 metų rudenį, ji, M. K. ir Š. J. jo vairuojamu automobiliu, važiavo į Šiaulius, pas vyrą vardu S. Vienos iš daugiaaukščių namų aikštelėje, M. K. su Š. J. buvo susitikę su S. ir dar dviem vaikinais. Kalbėjosi apie valandą, po to grįžo į Kauną. 2000 metais, M. K. su Š. J., pastarojo automobiliu, kiekvieną mėnesį po 3-4 kartus važinėjo į Šiaulius (t. 28, b. l. 116-118). Be to, ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo metu, taip pat ji atpažino Š. J. kaip automobilio „Audi“ sekime dalyvavusį asmenį (t. 28, b. l. 95-101, t. 28, b. l. 91-92). Kolegija sprendžia, kad aptarti liudytojos E. R. parodymai patvirtina tiek M. K. ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus bei Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jie pažinojo S. S., nusikalstamos veikos padarymo metu buvo priklausomi nuo narkotinių medžiagų, o R. K. prieš jo nužudymą sekė S. S. pavedimu. Liudytojos E. R. parodymais patvirtinama ir ta aplinkybė, kad R. K. buvo sekamas, apie sekimo rezultatus buvo informuojamas S. iš Šiaulių, t. y. S. S..

190Š. J. ir M. K. parodymai patvirtinami ir įvykio vietos – kiemo, esančio ( - ), Kaune, apžiūros protokolu (t. 24, b. l. 8-22), R. K. lavono teismo medicinos ekspertizės duomenimis, iš kurių matyti, kad 2000 m. birželio 16 d., 10.30 - 12.30 val. R. K. mirė nuo šautinių kulkinių kiaurinių galvos žaizdų su kaukolės lūžimais, galvos smegenų pažeidimu ir pilnu galvos smegenų pamato arterijų nutraukimu. R. K. lavone rasti du šautiniai kiauriniai galvos sužalojimai su šautinėmis žaizdomis (šūvio įėjimo angomis) abiejuose smilkiniuose bei šautinėmis žaizdomis (šūvio išėjimo angomis) abiejuose smilkiniuose, skyliniais, linijiniais bei skeveldriniais kaukolės kaulų lūžimais bei galvos smegenų medžiagos pažeidimu ir galvos smegenų pamato arterijų pilnu nutrūkimu. Išvardinti šautiniai galvos sužalojimai padaryti šaunamuoju ginklu, užtaisytu kulka. Šautiniai galvos sužalojimai padaryti 2 (dviem) šūviais. Tai patvirtina dvi šautinės žaizdos (šūvio įėjimo angos) ir dvi šautinės žaizdos (šūvio išėjimo angos) abiejuose smilkiniuose bei po du skylinius kaukolės lūžimus abiejuose smilkiniuose. Šiais įrodymais patvirtinama nuteistųjų M. K. ir Š. J. parodymų dalis, kurioje jie nurodė nusikaltimo padarymo vietą, į nukentėjusįjį R. K. paleistų šūvių skaičių ir eiliškumą.

191Nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo, taip pat nuteistųjų M. K. ir A. S. gynėjų skunduose akcentuojama, kad Š. J. nemokėjo vairuoti, automobilį „Ford Scorpio“ buvo perleidęs B. J., be to, K. K. parodė, jog į Vokietiją jie planavo vykti ne lėktuvu, o automobiliu. Nurodytos aplinkybės, anot gynėjų, rodo liudytojos E. R. ir M. K. parodymų nepatikimumą. Kolegija sprendžia, jog šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, Š. J. tvirtino, jog vairuoti moka, M. K., ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad Š. J. automobilį vairuodavo. Kita vertus, aplinkybė, kas R. K. sekimo metu vairavo sekime naudotą automobilį, neturi esminės reikšmės vertinant liudytojos E. R. parodymų patikimumą, nes jos parodymai iš dalies sutampa tiek su M. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, tiek su Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apeliantų teiginius, kad M. K. ir Š. J. įvykio metu negalėjo važinėti Š. J. priklausančiu automobiliu „Ford Scorpio“, paneigia ne tik liudytojos E. R., bet ir liudytojų V. B., J. G. parodymai, iš kurių matyti, kad automobilį „Ford Scorpio“ 1998-1999 metais, B. J. prašymu, J. G. užregistravo savo vardu. 2000 metų vasario mėnesį ji išrašė jam įgaliojimą dėl šio automobilio pardavimo. Liudytojas V. B. patvirtino, kad nors ir tarėsi dėl jo turėto automobilio „Mercedes Benz“ keitimo į automobilį „Ford Scorpio“, realiai jam automobilis „Ford Scorpio“ buvo perduotas tiki 2000 metų vasaros viduryje, o gal ir vėliau (t. 30, b. l. 94-95, 107-125, 132-134, t. 120, b. l. 64). Kita vertus, nepaisant to, kad B. J. teisme teigė, jog automobilis „Ford Scorpio“ nusikaltimo padarymo metu buvo jo žinioje, šie jo parodymai paneigiami M. K., liudytojos E. R. parodymais bei Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad sekant R. K. minėtas automobilis buvo naudojamas. Be to, priešingai ne apeliaciniame skunde teigia nuteistojo A. S. gynėja, M. K. pirmosios savo apklausos įtariamuoju, vykusios 2004 m. rugsėjo 14 d., nenurodė, kad R. K. nužudyme dalyvavo ir B. J., nors šios apklausos metu teigė, kad R. K. sekimas buvo vykdomas automobiliu „Ford Scorpio“. Aplinkybė, jog nukentėjusioji K. K. nurodė, jog su vyru planavo vykti į Vokietiją automobiliu, nepaneigia M. K. parodymų, jog R. K. jį sekant lankėsi ir Kauno oro uosto kasose. Juo labiau, kad R. K. apsilankymas nuteistojo nurodytoje vietoje nebūtinai turėjo būti susijęs su planuota kelione, apie kurią savo parodymuose nurodė K. K..

192Nuteistųjų A. S. ir M. K. gynėjos apeliaciniuose skunduose teigia, jog liudytojas M. D., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, paneigė M. K. parodymus dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, jo planavimo ir susitikimo prieš nusikaltimą pas M. D.. Nuteistojo A. S. gynėja taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė šio liudytojo parodymų, taigi, buvo neobjektyvus, šališkas ir pažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimus. Nepaisant to, iš M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio matyti, kad kaip nusikalstamos veikos planavimo ir susitikimo po jo vietą jis įvardijo ne tik M. D. bet ir Š. J. butus. Apklausimas pirmosios instancijos teisme jis nepaneigė aplinkybės, kad nusikaltimo planavimas galėjo vykti ir pas Š. J.. Kita vertus, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad liudytojas M. D. serga paranoidinė šizofrenija, dėl ko jam nustatytas vos 15 procentų darbingumas. VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos Psichikos Sveikatos Centro žinioje jis yra nuo 2002 metų (t. 121, b. l. 140, 156), taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas nevertinti šio liudytojo parodymų ir jų neaptarti nuosprendyje nepažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimų, yra teisėtas ir pagrįstas.

193Nors nuteistasis A. S. S. ir jo gynėja apeliaciniuose skunduose teigia, kad be nuteistojo M. K. parodymų, ir Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos jie abu paneigė pirmosios instancijos teisme, daugiau jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad A. S. dalyvavo R. K. nužudyme byloje nėra, su šiais apeliantų teiginiais nėra pagrindo sutikti. Iš nuteistojo V. M. ikiteisminio tyrimo metu dar 2000 m. gruodžio 7 d. užfiksuotų parodymų turinio matyti, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę už R. K. buto plėšimą, pastarojo aplinkos žmonės darė jam spaudimą, siekdami sužinoti šio nusikaltimo organizatorius. 2000 m. gegužės 18 d., V. M. grįžus iš kolonijos, S. S., J. B. ir jis svarstė R. K. nužudymo galimybę, ieškojo tam vietos ir ją, pagal V. M., rado. Tačiau J. B., apklausiamas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad atsisakė dalyvauti R. K. nužudyme ir apie tai informavo S. S., kuris nusprendė šią problemą išspręsti pats. Iš minėtų V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų taip pat matyti, kad apie R. K. nužudymą, jis sužinojo per radiją. Po to, jam paskambino S. S. ir taipogi pasakė, kad šiandien, t. y. 2000 m. birželio 16 d., Kaune, „R.“ „padėjo į vietą“. Vėliau, galimai birželio 25 dieną, kai su S. S. jis atvyko į Kauną, pastarasis jam parodė vietą, kur buvo nušautas R. K., kur stovėjo jo automobilis, per kur išėjo tas, kas šaudė. Į klausimą kas tai padarė, sakė „žmogus“. Be to, iš A. S. pasakojimo V. M. susidarė įspūdis, kad šis detaliai žinojo visą R. K. nužudymo eigą, kas leido pastarajam spręsti, jog ir A. S. buvo nusikaltimo vykdytojas. Be to, minėtas V. M. nurodytas aplinkybes patvirtino ir kiti byloje apklausti asmenys. Liudytojas A. L., apklausiamas teisme, parodė, kad visa kolonija žinojo, jog R. K. ėmėsi veiksmų psichologiškai ir fiziškai paveikti V. M., kad šis pasakytų plėšimo užsakovus, laukė jo išeinant į laisvę, dėl ko V. M. spaudė S. S., kuris kaip ir V. M., turėjo pagrindą bijoti R. K. keršto, kad šis, iki V. M. išeis į laisvę, organizuotų R. K. nužudymą. Be to, minėtas liudytojas, parodė, jog 2000 metų gegužės mėnesio pabaigoje, jis, V. M. ir S. S. turėjo susitikti prie fontano ( - ), Kaune. Dėl šio susitikimo jis tarėsi su V. M., tačiau jie nesusitiko, nes gegužės 30 d., 6.00 val. ryto, jį (liudytoją) suėmė. Susitikimo tikslas buvo aptarti „R.“ sekimą, o po to pagal aplinkybes, t. y. pagal surinktą informaciją, galvoti kaip jį pašalinti. Liudytojas V. R., taip pat patvirtino jog tiek jam, tiek ir V. M. buvo aišku, kad R. K. bandys jiems keršyti, siekdamas išsiaiškinti plėšimo užsakovus. Nuteistasis G. Ž., pats tiesiogiai bendravęs su R. K., apie tai informavo S. S., kuris išsigandęs pasakė, jog reikia užversti „R.“. Liudytojas D. U. pat parodė, kad R. K. išties domėjosi asmenimis, organizavusiais jo šeimos buto apiplėšimą. Taigi, aptartų liudytojų ir nuteistųjų parodymų turinys atskleidžia ne tik R. K. nužudymo motyvą – R. K. galimo keršto baimę, bet taip pat patvirtina M. K. ir Š. J. parodymus dalyje, kad R. K. nužudyme dalyvavo ir A. S. (t. 24, b. l. 77-84, t. 63, b. l. 163-165). Be to, nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad R. K. dėl jo užimamos padėties nusikalstamo pasaulio hierarchijoje, nužudyti galėjo bet kas, iš aptartų liudytojų ir nuteistųjų parodymų matyti, kad realių veiksmų tai padaryti ėmėsi būtent S. S., pasitelkdamas savo pažįstamus asmenis. Nuteistojo M. K. gynėja nurodo, kad jos ginamasis jokio motyvo nužudyti R. K. neturėjo, nes jo net nepažinojo, jo buto apiplėšime nedalyvavo. Tačiau iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad jo motyvas dalyvauti šiame nužudyme buvo visiškai kitoks – siekis tokiu būdu grąžinti S. S. turėtą skolą.

194Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad liudytoja R. K. teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Anot apelianto, ši liudytoja, apklausima teisme patvirtino M. K. parodymus, kad pareigūnai jam darė neteisėtą spaudimą. Kolegija pažymi, kad R. K. parodymai apie pareigūnų galimai darytą poveikį jos sūnui pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat buvo aptarti, išanalizuoti ir įvertinti. Tačiau ši liudytoja pirmosios instancijos teisme buvo apklausta du kartus. Pirmą kartą apklausiama teisme ji atsisakė duoti parodymus ir patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė, kad jos sūnus M. K. bendravo su Š. J., kuris buvo narkomanas. Be to, ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu atpažino S. S. kaip asmenį, kurį 2000 metais, ji matė M. D. bute (t. 29, b. l. 3-6). Taigi, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi ir šiais R. K. parodymais.

195Š. J. ir jo gynėjo skunde nurodoma, kad joks nužudymą planuojantis asmuo nebūtų vykdytoju pasirinkęs „visiško narkomano“. Kolegija pažymi, kad nusikaltimo organizatoriaus motyvai vykdytoju pasirinkti socialiai bei psichologiškai lengvai pažeidžiamą asmenį, turėjusį priklausomybę kvaišalams nusikaltimo kvalifikacijai ir Š. J. kaltės įrodytumo klausimams reikšmės neturi. Kita vertus, iš M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio matyti, jog Š. J. pasirinkimas nusikaltimo vykdytoju buvo nulemtas vienintelės aplinkybės – jis geriau šaudė. Kad turėjo šaudymo ginklais patirties apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir Š. J.. Šiame apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apygardos teismas atsisakė apklausti Š. J. prašytus liudytojus: M. M. ir V. N., kurie galėjo paliudyti, kad 2000 metų vasarą kiekvieną dieną matydavosi su Š. J. ir apie R. K. ar kokio kito asmens nužudymą kalbėta nebuvo; M. D., kurio bute, kaip teigiama, vyko „pasirengiamieji darbai“; liudytoją Nr. 4-05, kuriam taikomas anonimiškumas ir kurio parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismas nesirėmė, ir greta šio liudytojo buvusius M. Č., E. P., D. B., kurie turėjo girdėti 2004 m. lapkričio 14 d. kameroje neva vykusį pokalbį. Iš posėdžio protokolo matyti, kad teismas svarstė visus svarbiausius nuteistojo ir jo gynėjo prašymus ir juos tenkino tiek, kiek tai galėjo padėti bylos nagrinėjimui, t. y. tikslesniam bylos aplinkybių atskleidimui, ištyrimui bei vertinimui. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjantis teismas neturi įpareigojimo besąlygiškai tenkinti visus pateikiamus proceso dalyvių prašymus.

196Nuteistasis Š. J. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad R. K. nužudymas nuosprendyje nepagrįstai kvalifikuotas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kaip padarytas itin žiauriai.

197Pagal susiformavusią teismų praktiką, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi (jis verčiamas pats save žaloti ir pan.) arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, arba kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą (pvz., nukertama galva ir pan.), arba kai nukentėjusysis nužudomas artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-519/2009).

198Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. buvo nužudytas prie savo automobilio, ant kurio galinės sėdynės jis ką tik buvo pasodinęs savo mažametę dukrą M. K. ir uždaręs automobilio duris, du kartus iššaunant nukentėjusiajam į galvą ir padarant jam dvi šautines kulkines kiaurines galvos žaizdas su kaukolės kaulų lūžimais, galvos smegenų pažeidimu ir pilnu galvos smegenų pamato arterijų nutraukimu. Anot apeliantų, aplinkybę, kad R. K. buvo nužudytas dukters akivaizdoje, paneigia jos pačios parodymai, kad po šūvio ji pasilenkė ant automobilio sėdynės ir pasislėpė, daugiau šūvių negirdėjo. Be to, liudytojas D. F. parodė, kad iš arti matė klykiant ne mergaitę, o vyrą, atrodo, nužudytojo brolį. Priešingai nei teigia apeliantai, nukentėjusiosios M. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina, kad ji matė, kaip buvo šauta į jos tėvą. Nors nukentėjusioji teigė girdėjusi tik vieną šūvį ir nenurodė klykusi, tačiau nukentėjusioji K. K. savo parodymuose patvirtino girdėjusi du šūvius ir isterišką vaiko riksmą, o atėjusi prie automobilio matė jame sėdinčią ir klykiančią dukrą, o automobilį apėjusi – kraujo klane gulintį savo vyrą (t. 116, b. l. 122-123). Aplinkybę, kad R. K. buvo nužudytas dviem šūviais į smilkinį, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno apygardos skyriaus 2000 m. birželio 16 d. ekspertizės aktas Nr. 613 (t. 24, b. l. 33-41). Ikiteisminio tyrimo metu M. K. buvo apklausta tik 2002 m. spalio 22 d., t. y. po įvykio praėjus daugiau negu metams, taigi, savo reakcijos į tėvo nužudymą, tikslaus šūvių skaičiaus ji galėjo ir neprisiminti (t. 25, b. l. 103-104). Kita vertus, nukentėjusiosios M. K. reakcija į vykdomą nusikalstamą veiką, suvokimas, keliais šūviais buvo nužudytas jos tėvas, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės veikos kvalifikacijai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą neturi ir nepaneigia jos patirtų dvasinių kančių. Vien pati aplinkybė, kad artimas asmuo, šiuo atveju tėvas, buvo nužudytas mažamečio vaiko akivaizdoje, jam matant, kaip į tėvą paleidžiamas šūvis ir tai suvokiant, yra pakankama veiką kvalifikuoti pagal minėtą BK straipsnį. Pažymėtina, kad liudytojas D. F., duodamas parodymus teisme teigė, jog įvykio vietoje vaiko nebuvo (t. 116, b. l. 184-185). Tačiau šiems liudytojo teiginiams prieštarauja ne tik jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 24, b. l. 123-124), kad jam atėjus šalia negyvo vyriškio verkė moteris, apkabinusi mažą mergaitę, bet ir nukentėjusiųjų M. K., K. K. bei liudytojos J. G.-Merkelienės parodymai bei kiti baudžiamosios bylos duomenys.

199Pripažindamas Š. J., A. S. ir M. K. dėl nusikaltimo numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte padarymo veikiant organizuota grupe, pirmosios instancijos teismas aptarė aplinkybių visumą, kurių vertinimas leido padaryti išvadą dėl itin žiauraus gyvybės atėmimo būdo. Nuosprendžio motyvacija išdėstyta pakankamai aiškiai, atitinka kvalifikuojamojo požymio vertinimo kriterijus, išvados pagrįstos byloje esančių įrodymų vertinimu, todėl keisti apygardos teismo procesinio sprendimo dėl kvalifikuojamojo požymio buvimo nuteistųjų M. K., A. S. ir Š. J. veikoje nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų Š. J., M. K. ir A. S. padaryta veika kvalifikuota teisingai, baudžiamasis įstatymas (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas) pritaikytas tinkamai. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog šūvius į R. K. atliko Š. J., jis taip pat pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) už tai, kad 2000 m. birželio 16 d. apie 11.30 val. Kaune, ( - ) namo kieme, turėdamas su savimi šaunamąjį ginklą – tyrimo metu nenustatyto modelio 9 mm kalibro pistoletą ir du 9 mm kalibro „Luger“ (Parabellum) šovinius, kuriais buvo nušautas R. K., neteisėtai, neturėdamas leidimo, juos nešiojo

200Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. K., A. S. ir Š. J. kaltės dėl itin žiauraus R. K. nužudymo veikiant organizuota grupe klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos tokios teismo išvados. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad M. K., A. S., Š. J., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, 2000 m. birželio 16 d. apie 11.30 val., automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Kaune, ( - )-to namo kieme, itin žiauriai nužudė žmogų – R. K..

201Dėl A. P. apeliacinio skundo

202Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo nuosprendžiu ir prašydamas jį panaikinti bei priimti jam naują – išteisinamąjį nuosprendį, teigia, kad teismas neobjektyviai įvertino bylos įrodymus, apkaltinamąjį nuosprendį grindė nepatikimais ir nenuosekliais liudytojo J. B., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą (nėra kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai šis leidimas pagal įstatymus būtinas) parodymais, jų nepatvirtina kiti bylos proceso metu surinkti įrodymai.

203J. B. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2008 m. kovo 12 d. nutarimu baudžiamasis procesas J. B. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir BK 181 straipsnio 3 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (nusikalstama veika dėl R. K. ir K. K. didelės vertės turto prievartavimo ir plėšimo) nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) pagrindu, t. y. nesant kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai šis leidimas pagal įstatymus būtinas (t. 17, b. l. 132–133).

204Anot apelianto, vertinant nuteistojo J. B. parodymus, svarbu atsižvelgti į jo procesinę padėtį, t. y. kad jo atžvilgiu baudžiamasis procesas už plėšimo padarymą yra nutrauktas, o tai lėmė jo priklausomybę nuo byloje dalyvaujančio prokuroro, turėjo esminę įtaką jo parodymų neobjektyvumui, duodant parodymus apie kitų asmenų vaidmenį paties J. B. padarytuose nusikaltimuose.

205Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-242/2014, Nr. 2K-273/2014).

206Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistojo J. B. parodymų A. P. atžvilgiu objektyvumas buvo nulemtas jo procesinės padėties, t. y. kad bendradarbiaudamas su teisėsaugos institucijomis ir atskleisdamas savo bei organizuotos grupės nusikalstamas veikas jis davė neteisingus parodymus ir taip siekė palengvinti savo procesinę padėtį. Būtent dėl to prokuroras pasiūlė skirti jam švelnesnę bausmę. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis. Kaltinamųjų teisėto pasinaudojimo įstatyme numatytomis priemonėmis lengvinti savo teisinę padėtį negalima vertinti kaip suinteresuotumo bylos baigtimi, o BPK normos nedraudžia įrodinėjant asmens kaltumą remtis kitų kaltinamųjų, nuteistųjų, išteisintųjų, asmenų, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, parodymais. Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad nusikaltimo bendrininko, sutikusio bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, parodymai kitų nusikaltimo bendrininkų atžvilgiu turi būti vertinami rezervuotai bei išsamiai ir visapusiškai patikrinami, palyginti su kitais bylos duomenimis, tačiau vien tik ši aplinkybė savaime nedaro šių bylos duomenų mažiau vertingų ar abejotinų, palyginti su kitais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo J. B. parodymų turinį ir sugretinęs jo parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. liudytojų G. Ž., V. M., A. L., S. G. ir D. U. parodymais, pagrįstai konstatavo, kad J. B. parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, todėl jais nesivadovauti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji pagrįsta bylos medžiaga, o apelianto skundo teiginiai tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia.

207Teigdamas, kad nuteistojo J. B. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, apeliantas cituoja nuteistojo J. B. parodymus, tačiau konkrečių aplinkybių, neva patvirtinančių, kad J. B. parodymai apie A. P. dalyvavimą apiplėšiant K. butą esmingai prieštarauja vieni kitiems, nenurodo. Todėl apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo teiginius vertina kaip deklaratyvius.

208Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis J. B. nagrinėjamoje byloje buvo apklaustas ne kartą: tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad R. K. buto plėšimas buvo įvykdytas jo, t. y. J. B., ir A. P. iniciatyva. Antai 2005 m. kovo 23 d. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo apklaustas J. B. parodė, kad A. P. žmona A. papasakojo, kad K. K. bute yra didelė pinigų suma, o kadangi A. P. jautė neapykantą R. K. dėl pastarojo įžūlumo, vagystė iš R. K. buto buvo pasirinkta kaip būdas pastarąjį „apraminti“. 2005 m. liepos 28 d. papildomai ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo apklaustas J. B. parodė, kad 1994 metų pradžioje pokalbio metu A. P. pasiūlė jam nubausti R. K., t. y. apiplėšti jo butą, o tiksliau – iš buto pagrobti R. K. pinigus. 2005 m. balandžio 15 d. (t. 28, b. l. 18–29) ir 2007 m. gegužės 11 d. (t. 28, b. l. 45–50) vykusiose apklausose tokius savo parodymus nuteistasis J. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui. 2010 m. spalio 14 d. vykusio teisiamojo teismo posėdžio metu (t. 117, b. l. 57–58) J. B. taip pat parodė, kad planą „nuleisti“ R. K. sugalvojo A. P., tačiau prisidėjo ir jis, t. y. J. B.. Akivaizdu, kad J. B. ir A. P., planuodami R. K. buto apiplėšimą, išpirkos reikalavimą, kartu siekė sumenkinti R. K. autoritetą, pažeminti jį nusikalstamo pasaulio autoritetų akyse. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis J. B. nuo pat pirmosios apklausos, pripažindamas ir savo paties kaltę, vienodai ir kategoriškai teigė, kad K. buto plėšimą inicijavo ir jo planą sugalvojo A. P.. Dėl to galima daryti patikimą išvadą, kad nuteistojo J. B. parodymai apie A. P. dalyvavimą organizuojant K. buto plėšimą išliko vienodi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmetami kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad nuteistojo J. B. parodymai apie A. P. vaidmenį R. K. turto plėšime yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

209Apeliantas taip pat įžvelgia prieštaravimus tarp nuteistojo J. B. parodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teigia, kad 2005 m. balandžio 13 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad J. B. parodė K. namo laiptinę bei nurodė K. buto numerį. Anot apelianto, apklaustas teisme J. B. taip pat patvirtino, kad R. K. butą, esantį pirmajame aukšte, jam parodė A. P., to buto balkonas buvo įstiklintas. Tačiau byloje nustatyta, kad iš tikrųjų K. butas buvo septintajame aukšte, o buto balkonas įstiklintas nebuvo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl šių prieštaringų parodymų.

210Teisėjų kolegija su tokiu byloje duotų J. B. parodymų vertinimu nesutinka ir pažymi, kad prieštaravimai laikytini esminiais tais atvejais, kai jie teismui kliudo padaryti pagrįstas išvadas dėl byloje nustatinėjamų aplinkybių. Apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistojo J. B. parodymai yra prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinami kritiškai kaip gynybinė pozicija ir atmetami. Nagrinėjamu atveju 2015 m. balandžio 13 d. įtariamojo J. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole (t. 5, b. l. 110–120) patvirtinama, jog, sustojus ties J. B. nurodytu devynaukščiu namu, J. B. nurodė iš kairės pusės esančią laiptinę bei pasakė, kad būtent šią laiptinę ir joje esančio buto numerį jam nurodė A. P.. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, atliekant įtariamojo J. B. parodymų patikrinimą vietoje, paklaustas, kelintas yra buto numeris, J. B. pasakė, kad neatsimena. J. B. taip pat paaiškino, kad R. K. namą, laiptinę bei butą prieš vykdant apiplėšimą S. S. nurodė jis pats. Tokių savo parodymų J. B. laikėsi viso ikiteisminio tyrimo metu. Antai 2005 m. balandžio 15 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, J. B. parodė, kad 1994 metais dar nežinojo, kur gyvena R. K., todėl jo gyvenamąją vietą jam parodė A. P. (t. 3, b. l. 119–130). Apklaustas teisiamojo teismo posėdžio metu (t. 127, b. l. 76), J. B. taip pat parodė, kad R. K. gyvenamąją vietą jam nurodė nuteistasis A. P., iki to laiko J. B. nežinojo, kur gyvena R. K.. Iš J. B. parodymų matyti, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, J. B. kategoriškai nenurodė, jog K. butas yra pirmajame aukšte, kad buto balkonas yra įstiklintas. Dėl to daroma išvada, kad J. B. parodymai paneigia aptariamus apeliacinio skundo argumentus. Pažymėtina, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis J. B. parodė (t. 130, b. l. 151), kad jam neteko lankytis R. K. namuose. Nurodydamas, kelintame aukšte gyvena R. K., galėjo apsirikti, tačiau patvirtino, kad A. P. jam buvo parodęs, kur gyvena R. K.. Dėl to galima daryti patikimą išvadą, jog vien tai, kad nuteistasis J. B. parodymų davimo metu tiksliai nenurodė namo aukšto ir buto numerio, kuriame gyvena R. K. ir jo šeima, nedaro jo parodymų neobjektyvių ir nepatikimų. Juo labiau kad iš pirmiau išanalizuotų nuteistojo J. B. parodymų matyti, kad parodymai dėl A. P. dalyvavimo organizuojant K. buto plėšimą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo nuoseklūs ir vienodi.

211Apeliantas, nesutikdamas su J. B. byloje duotų parodymų vertinimu, taip pat nurodo, kad nuteistojo J. B. parodymus paneigia apklausti kiti šio nusikaltimo vykdytojai V. M., V. R., G. Ž., D. V., kurie teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. P. nepažįsta, su juo nėra bendravę ir jokių nurodymų dėl šio nusikaltimo iš jo nėra gavę. Taip pat nurodo, kad J. B. ir kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymus paneigia liudytoja K. K., kuri patvirtino, kad skambinti A. P. jai nebuvo nurodyta, kad jai skambino ji pati, nes tuo metu su A. P. artimai bendravo, galvojo, kad A. P. jai gali padėti, nes A. P. tuo metu buvo geras jos vyro draugas.

212Teisėjų kolegija apelianto teiginius, kad V. M., V. R., G. Ž. ir D. V. parodymai paneigia J. B. parodymus, vertina kaip prieštaraujančius bylos medžiagai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai atskleidė visų kaltinamųjų ir liudytojų, įskaitant ir J. B., parodymų esmę, nuodugniai juos analizavo, gretino tarpusavyje bei vertino surinktų duomenų kontekste. Pažymėtina, kad teismas nuosprendyje pripažino, jog bylą nagrinėjant teisme visi, išskyrus J. B., vengė minėti A. P., kaip nagrinėjamo nusikaltimo organizatoriaus, pavardę, tačiau J. B. parodymus, atsižvelgiant į byloje esančius faktinius duomenis, vertino kaip nekeliančius abejonių. Nors apelianto nurodyti asmenys nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei teismui tiesiogiai nenurodė, jog A. P. yra vienas iš padaryto nusikaltimo organizatorių, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, V. R., G. Ž., V. M. parodymai šį faktą patvirtino. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos parodymais, kurių turinys papildo vienas kitą.

213Antai nuteistasis G. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui 2004 m. gruodžio 16 d. (t. 2, b. l. 51–54) parodė, kad susitiko su S. S., kuris pasiūlė dalyvauti plėšime, kurio pagrindinis tikslas – iš R. K. sutuoktinės pareikalauti didelės pinigų sumos, o tam tikslui pasiekti reikia priversti ją paskambinti konkrečiam asmeniui ir pasiskolinti iš jo pinigų. Asmuo, kuris turėjo paskolinti pinigų, artimai bendravo su R. K., kuris tuo metu buvo suimtas, ir pagal planą iš išėjusio į laisvę R. K. turėjo atgauti skolą. Taip pat parodė, kad apie tai, jog plėšimo užsakovai yra J. B. ir A. P., S. S. pirmą kartą jam papasakojo dar prieš suplanuotą K. buto apiplėšimą, apiplėšimo planą rengiant D. V. ir S. S. bute Šiauliuose. Tai girdėjo kartu buvę V. M. ir V. R.. Įvardydamas nusikaltimo užsakovus, S. S. juos apibūdino kaip įtakingus asmenis, kad plėšimo vykdytojams nebūtų ko bijoti.

214Nuteistojo A. P. dalyvavimą organizuojant K. buto apiplėšimą ikiteisminio tyrimo metu taip pat ne kartą patvirtino ir nuteistasis V. M.. Antai 2000 m. gruodžio 7 d. vykusios apklausos metu (t. 16, b. l. 2–9) V. M. parodė, kad J. B. pasiūlė dalyvauti vykdant apiplėšimą, t. y. pavogti R. K. grupuotės pinigus. J. B. pasiūlė pagrobti R. K. žmoną K. K. ir išvežti į garažą, tačiau šio plano buvo atsisakyta, nes K. K. buvo su mažamečiu vaiku. Vėliau J. B. pasiūlė kitą planą, pagal kurį įsibrovus į K. butą K. K. turėjo būti uždaryta į vonios kambarį ir jai liepta skambinti ir prašyti paskolinti pinigų. Pagal planą R. K. žmona turėjo skambinti savo draugei, kuri, kaip suprato V. M., buvo plėšimo plano sumanytojo žmona. 2005 m. gegužės 16 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 47–49), V. M. taip pat patvirtino, kad buvo žinoma, jog K. K. dėl pinigų skambins A. P. žmonai. Pagal sutartą planą A. P. turėjo pasakyti, kad pinigai jai bus duoti.

215Nuteistasis V. R. ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. lapkričio 11 d. apklaustas parodė (t. 16, b. l. 78–85), jog K. buto plėšime dalyvauti jam pasiūlė V. M. ir S. S.. Pagal planą reikėjo pagrobti „R.“ grupuotės pinigus, pagrobiant R. K. žmoną, kad pastaroji paskambintų konkrečiam asmeniui pasiskolinti reikalaujamų pinigų. V. M. ir S. S. V. R. taip pat pasakė, kad plėšimo užsakovai yra artimi R. K. žmonės, kurie vykdant plėšimą nori jį nubausti – pašalinti iš grupuotės arba sunaikinti. Šiuos asmenis R. K. žmona gerai pažįsta ir jais pasitiki. V. R. taip pat buvo paaiškinta, kad plėšimo užsakovai iš anksto pasirūpino pinigais, jie bus pristatyti laiku.

216Ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. sausio 7 d. tyrėjo apklausta D. V. parodė (t. 16, b. l. 116–119), kad S. S. pasiūlymu kartu su V. M., G. Ž., V. R. važiavo į Kauną, kur, pasak S. S., jis iš kažkokio asmens turėjo atsiimti 10 000,00 JAV dolerių skolą. Į Kauną jie važiavo dviem automobiliais – S. S. ir G. Ž.. Ji važiavo viename automobilyje kartu su S. S.. Atvažiavę į Kauną, jie sustojo gyvenamųjų namų kieme. Vėliau S. S. jai liepė eiti kartu į butą ir padėti iš buto nešti daiktus. Kartu su S. S. ir V. M. ji užėjo į devynaukštį namą, kur viename iš aukštų po dešine puse buvo praviros durys, prie jų laukė V. R.. Užėjusi į butą, kuriame buvo V. R., V. M., S. S. ir G. Ž., ji pamatė koridoriuje prie durų 4–5 didelius krepšius. Bute S. S. liepė jai kalbėti tyliau, nes vonioje, pasak S. S., buvo uždarytas skolininkas, kuris paskambino savo giminaičiui ar pažįstamajam bei pasiskolino pinigų, kuriuos turėjo atvežti į butą. Bute ji buvo apie 3 minutes, paskui S. S. liepė jai su G. Ž. nuvežti minėtus krepšius su daiktais į Šiaulius bei grįžti.

217Taigi, išanalizavus pirmiau nurodytus V. M., V. R., G. Ž. ir D. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad visi nurodyti asmenys, nors ir netiesiogiai, tačiau papildydami vieni kitų parodymus apie tam tikrus nusikaltimo planavimo ir vykdymo eigos fragmentus, susietus tarpusavyje laiko ir vietos atžvilgiu, kartu patvirtino nuteistojo J. B. nurodytas aplinkybes apie K. buto plėšimo organizavimą, jo eigą. Ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis J. B. parodė, kad R. K. buto plėšimą, siekdamas sumenkinti jo autoritetą, inicijavo A. P.. Atskleidus šį sumanymą J. B., abu aptarė, kad plėšimą vykdyti pasiūlys S. S. kartu su jo pasirinktais asmenimis. Pagal aptartą planą buvo nuspręsta, kad tuo atveju, jei K. bute nebus rasti pinigai, K. K. turės juos pasiskolinti. Buvo numatyta, kad K. K. pasiskolinti reikalaujamų pinigų skambins A. P., kurios sutuoktinis A. P. pinigus bus iš anksto paruošęs. Šie J. B. parodymai, gretinant juos kartu su V. M., V. R., G. Ž. ir D. V. parodymais, patvirtina byloje nustatytas aplinkybes, kad vykdant jų sugalvotą plėšimo planą pats A. P. užvaldant bute buvusį turtą tiesiogiai neturėjo dalyvauti ir nedalyvavo – tam buvo pasitelkti nusikaltimo vykdytojai, t. y. S. S. su jo pasirinktais kitais asmenimis. Dėl to, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nė vienas iš plėšimo vykdytojų, t. y. V. M., V. R., G. Ž. ir D. V., negalėjo matyti A. P. darant šį nusikaltimą. Tačiau išanalizavus jų parodymus, galima daryti neginčijamą išvadą, kad jie žinojo, jog plėšimo organizatoriai yra kiti asmenys. Vien tai, kad minėti asmenys nenurodė A. P. vaidmens vykdant plėšimą, nepaneigia jo dalyvavimo organizuojant šį nusikaltimą.

218Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pakanka patikimų įrodymų, gautų iš skirtingų šaltinių, patvirtinančių A. P. pateiktus kaltinimus dėl plėšimo (BK 180 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)) yra pagrįsta byloje BPK nustatyta tvarka surinktų, teisme ištirtų ir teismo patikimais pripažintų įrodymų visuma. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais remdamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-253/2013, Nr. 2K-332/2013, Nr. 2K-61/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįsti atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad A. P. kaltę paneigia teisiamojo posėdžio metu V. M., V. R., G. Ž., D. V. duoti parodymai, kad jie A. P. nepažįsta, su juo nėra bendravę ir jokių nurodymų dėl šio nusikaltimo iš jo nėra gavę. Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia pirmiau išdėstyta minėtų asmenų parodymų, kurie duoti ikiteisminio tyrimo metu ir kuriais visiškai pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, analizė.

219Taip pat svarbu pažymėti, kad nurodytų asmenų parodymų patikimumas buvo vertinamas juos ne tik lyginant tarpusavyje, bet ir lyginant su apklaustų liudytojų A. L., S. G., R. B., D. U. parodymais, kurie taip pat papildė ir patikslino pirmiau nurodytų asmenų parodymus dėl plėšimo organizavimo ir vykdymo. Antai ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. spalio 15 d. tyrėjo apklaustas liudytojas D. U. parodė, kad R. K. suprato, kad plėšimas buvo neatsitiktinis ir gerai organizuotas, ir domėjosi asmenimis, kurie šį plėšimą sugalvojo padaryti, o 2000 metais jau žinojo, kad prie plėšimo tiesiogiai prisidėjo J. B. ir A. P. (t. 16, b. l. 144–146). Ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. lapkričio 9 d. tyrėjo apklaustas liudytojas R. B. parodė, kad R. K. buvo įsitikinęs, kad plėšimą organizavo kažkas „iš savų“, t. y. iš paties R. K. rato asmenų (t. 17, b. l. 1–7). Ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. lapkričio 12 d. tyrėjo apklaustas liudytojas S. G. parodė, kad 1994 metais A. P. su J. B. pasamdė asmenis, kurie apiplėšė R. K. butą ir privertė pastarojo žmoną susiskambinti su R. K. artimais asmenimis, t. y. A. P. ir J. B., kad pastarieji pristatytų į namus R. K. pinigus, kurie neva buvo skirti pareigūnams, siekiant greitesnio R. K. išlaisvinimo iš įkalinimo įstaigos. R. K. žmona vienintelė galėjo žinoti, kur saugomi R. K. „šeimos“ pinigai, ir tuo metu pasitikėjo tik J. B. ir A. P., su kuriais susisiekusi prašė pagalbos atgabenant pinigus, kurių reikalavo į butą įsibrovę A. P. ir J. B. nusikaltimui padaryti pasitelkti asmenys, t. y. V. M. ir V. R. (t. 17, b. l. 8–11). Ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. lapkričio 26 d. tyrėjo apklaustas liudytojas A. L. parodė, kad nusikaltimo užsakovai buvo R. K. artimi jo aplinkos žmonės, t. y. Kauno miesto nusikalstamo pasaulio autoritetai, kurie tokiu būdu norėjo nubausti R. K. už „išsišokimus“ (t. 16, b. l. 64–69). Išanalizavus minėtų liudytojų parodymus, matyti, kad jie neginčijamai patvirtina tiek nuteistojo J. B., tiek kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymus dėl A. P. dalyvavimo organizuojant K. buto plėšimą.

220Apeliantas taip pat nurodo, kad jo dalyvavimą apiplėšiant K. butą paneigia K. K. parodymai, jog plėšimo vykdytojai jai nenurodė skambinti A. P. ir reikalaujamą pinigų sumą pasiskolinti būtent iš jos sutuoktinio A. P.. Iš tiesų bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusioji K. K. parodė, jog jai nebuvo konkrečiai nurodyta skambinti A. P.. Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal plėšimo planą jį vykdantys asmenys turėjo stebėti, jog K. K. nepaskambintų niekam kitam, išskyrus A. P., t. y. K. K. buvo kontroliuojama, kam skambina. Pati nukentėjusioji K. K., apklausta 2004 m. spalio 19 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjo, parodė, kad 1994 m. vasario 17 d. į jos butą įsibrovę vyrai iš jos pareikalavo pinigų, tačiau nukentėjusiajai reikalaujamos sumos neturint, jai buvo leista paskambinti ir pinigus pasiskolinti. V. M. surinko jos, t. y. K. K., nurodytą telefono numerį, kuris priklausė A. P. žmonai A. (t. 16, b. l. 120–128). Nuteistasis J. B. 2005 m. liepos 28 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pagal susitarimą, jei K. K. būtų rinkusi kitą telefono numerį, plėšime dalyvavę asmenys būtų neleidę jai skambinti, rodę nepasitikėjimą, liepę skambinti kitu numeriu (t. 28, b. l. 34–36). Iš pirmiau aptartų įrodymų matyti, kad K. K., kaip ir tikėjosi plėšimo organizatoriai bei vykdytojai, dėl reikalaujamų pinigų pasiskolinimo pirmiausia skambino A. P.. Todėl plėšimo vykdytojams nereikėjo jai nurodyti nei kito asmens, kuriam ji galėtų skambinti, nei imtis kitų priemonių, kad būtų susisiekta būtent su A. P.. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai, kad A. P. savo sutuoktinės telefono numerio plėšimo vykdytojams nebuvo davęs ir jo dalyvavimą organizuojant K. buto plėšimą patvirtintų tik faktas, kad K. K. būtų buvęs duotas konkretus nurodymas skambinti A. P. sutuoktinei A. P., yra visiškai nepagrįsti ir nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad A. P. apie vykdomą plėšimą ne tik žinojo, bet ir veikdamas organizuota grupe su kitais asmenimis dalyvavo apiplėšiant K. butą.

221Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl A. P. kaltės organizuojant K. buto plėšimą. Tuo labiau kad pats apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad visiškai pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi.

222Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. P., bendrininkaudamas organizuota grupe su G. Ž., su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) pagrindu, su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, su V. M. ir V. R., kurie už šio nusikaltimo padarymą nuteisti Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, 1994 m. vasario 17 d. apie 10.00 val. įsibrovė į butą, esantį ( - ), Kaune, ir, atimdami galimybę nukentėjusiajai K. K. priešintis – ją su mažamečiu vaiku uždarę vonioje, pagrobė svetimą turtą.

223Dėl nuteistojo V. M. apeliacinio skundo

224Nesutikdamas su nukentėjusiajam I. Ž. Z. priteista 30 000,00 Lt dydžio neturtinės žalos suma apeliantas nurodo, kad ši suma turi būti priteista solidariai iš jo ir iš J. B., kuris buvo šios veikos organizatoriumi.

225Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONIKT departamento prokuroro 2008 m. kovo 12 d. nutarimu baudžiamasis procesas prieš J. B. nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija), nesant kompetentingos institucijos leidimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, kai šis leidimas pagal įstatymą būtinas (t. 13, b. l. 151-152). Minėtas nutarimas yra įsiteisėjęs, o tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimai organizuotoje grupėje prievartavus V. N. turtą J. B. nepareikšti, jo kaltės klausimas dėl šio nusikaltimo nebuvo spręstas, jis nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Iš nuteistajam V. M. pareikšto kaltinimo matyti, kad prieš kitus jame nurodytus asmenis ikiteisminis tyrimas taip pat buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktuose nustatytais pagrindais (t. 110, b. l. 48-49, t. 120, b. l. 18-27, t. 13, b. l. 151-152), o dalis nusikaltimo padaryme dalyvavusių asmenų tyrimo metu iš viso nebuvo nustatyti. BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Iš šios įstatymo nuostatos seka, kad civilinis ieškinys priteisiamas tik iš tų asmenų, dėl kurių buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nagrinėjamu atveju kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį, dėl V. N. turto prievartavimo neteisėtai atimant laisvę nukentėjusiajam I. Ž. Z., grasinant panaudoti fizinį smurtą prieš I. Ž. Z. ir jį panaudojant, pripažintas tik apeliantas V. M.. Tarp apelianto nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam I. Ž. Z. padarytos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys, taigi, jos atlyginimas pagrįstai priteistas tik iš V. M..

226Neturtinės žalos sąvoka ir jos dydžio nustatymo kriterijai išdėstyti CK 6.250 straipsnyje, kurio 2 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Minėtame straipsnyje nustatyta, jog spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

227Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo I. Ž. Z. naudai priteisęs 30 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, šių įstatymo nuostatų nepažeidė. Iš nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio matyti, kad patirtą neturtinę žalą jis įvertino 150 000,00 Lt ir prašė ją priteisti iš nusikaltimo kaltininkų (t. 11, b. l. 70), tačiau apygardos teismas civilinį šį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ne nukentėjusiojo prašytą, o 30 000,00 Lt sumą. Tokį neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą, t. y. kad nukentėjusysis patyrė fizinę ir psichinę prievartą, didelį sukrėtimą, fizinį skausmą, baimę dėl savo saugumo ir gyvybės, stiprius emocinius ir dvasinius išgyvenimus, jam buvo atimta laisvė, nežymiai surikdyta sveikata. Be to, apygardos teismas atsižvelgė ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. į nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, jo patirtus dvasinius išgyvenimus, gydymosi nepatogumus, taip pat į nuteistojo V. M. kaltę, jo turtinę padėtį, sveikatos būklę, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose. Jokių papildomų aplinkybių, dėl kurių nuosprendžiu nukentėjusiajam I. Ž. Z. priteista neturtinės žalos suma neatitinka priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyros ir turėtų būti mažinama, apeliantas savo skunde nenurodė, jų nenustatė ir šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Įvertinus byloje esančių neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą, kolegija sprendžia, kad apygardos teismo nustatytas 30 000,00 Lt neturtinės žalos dydis neprieštarauja formuojamai teismų praktikai, nepažeidžia sąžiningumo, teisingumo ir protingumo reikalavimų, todėl jo mažinti nėra teisinio pagrindo.

228Dėl nepateisinamai ilgos proceso trukmės ir nuteistiesiems paskirtų bausmių

229Nuteistojo A. S., jo gynėjos, nuteistojo M. K. gynėjos, nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo, nuteistųjų A. P. ir G. Ž. apeliaciniuose skunduose teigiama, jog ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas šioje byloje užsitęsė pernelyg ilgai, tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, į šią aplinkybę neatsižvelgė.

230Skundžiamu nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (4 veika. Plėšimas, padarytas įsibraunant į K. K. butą) ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams.

231G. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (4 veika. Plėšimas, padarytas įsibraunant į K. K. butą) ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

232V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį (1 veika. Kurstymas neteisėtai disponuoti šaunamuoju ginklu, šaudmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis) laisvės atėmimu septyneriems metams, o pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (2 veika. V. N. didelės vertės turto prievartavimas, neteisėtai atimant I. Ž. Z. laisvę) laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos ir subendrinta bausmė V. M. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

233Š. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (6 veika. R. K. nužudymas, padarytas itin žiauriai) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) (6 veika. Neteisėtas disponavimas šaunamuoju ginklu ir šoviniais) laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė Š. J. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

234M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII- 1968 redakcija) (5 veika. R. B. nužudymas, padarytas dėl savanaudiškų paskatų) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (5 veika. Pasikėsinimas apiplėšti pagrobiant didelės vertės turtą) laisvės atėmimu septyneriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (6 veika. R. K. nužudymas, padarytas itin žiauriai) laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė M. K. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

235A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (5 veika. R. B. nužudymas, padarytas dėl savanaudiškų paskatų) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (5 veika. Pasikėsinimas apiplėšti pagrobiant didelės vertės turtą) laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (6 veika. R. K. nužudymas, padarytas itin žiauriai) laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.

236B. J. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus šiuo nuosprendžiu B. J. paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjus švelnesnę bausmę, B. J. nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo šešeriems metams bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

237J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punkto 9 dalimi subendrinus šiuo nuosprendžiu J. B. paskirtą bausmę su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, galutinė J. B. nustatyta subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

238Baudžiamasis procesas G. J. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

239Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, Nr. 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013).

240Pagal EŽTT sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pabrėžtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Kolegija pažymi ir tai, kad baudžiamojo proceso trukmė pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai asmeniui „pareiškiamas kaltinimas“ šios nuostatos prasme, kuris gali būti apibrėžtas kaip oficialus kompetentingos valdžios institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką (Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011, § 35). Vertinamo laikotarpio pabaiga baudžiamajame procese laikomas galutinio sprendimo, dėl kurio negali būti paduodamas skundas, pagal pareikštą kaltinimą priėmimo momentas. Taigi, kol nepriimtas sprendimas, reiškiantis baudžiamojo proceso pabaigą, asmuo laukia savo bylos išsprendimo ir yra nežinioje dėl savo teisinės padėties.

241Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005 ir kiti). Kita vertus, nurodyto pažeidimo ištaisymas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu galimas tik laikantis bausmės paskirties (BK 41 straipsnis), kuri neturi būti aukojama dėl pernelyg ilgo proceso patirtos neturtinės žalos atlyginimo vardan. Tuo atveju, jeigu teismas motyvuotai nustato, kad, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, taip pat įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, bausmės švelninimas dėl proceso trukmės neleistų pasiekti bausmės tikslų (pavyzdžiui, sušvelninus bausmę, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas), bausmė neturi būti švelninama. Juo labiau, kad dėl pernelyg ilgo proceso padaryta žala gali būti atlyginama ir civilinio proceso tvarka (CK 6.272 straipsnis; kasacinė nutartis Nr. 3K-7-7/2007 ir kt.).

242Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad šioje byloje vykusio proceso trukmė pateisinama ypatingu bylos sudėtingumu ir jos didele apimtimi, todėl nekonstatavo BPK 44 straipsnio 5 dalies ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga ir didelės apimties, nagrinėta trylikos asmenų atžvilgiu, sudaryta iš daugiau nei šimto trisdešimties tomų. Baudžiamojon atsakomybėn patrauktiems asmenims pareikšti kaltinimai už labai sunkių nusikalstamų veikų, tokių kaip veikiant organizuota grupe padarytas didelės vertės turto plėšimas ir turto prievartavimas, du kvalifikuoti nužudymai. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) pradėtas 2004 m. liepos 14 d. pagal nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, požymius. Prie šio ikiteisminio tyrimo buvo prijungta dar dvidešimt baudžiamųjų bylų, tačiau 2008 m. kovo 12 d. (t. 1, b. l. 1-7) nutarimu į atskirą tyrimą išskirta medžiaga pagal šioje byloje pareikštą pirminį kaltinimą, 2008 m. rugsėjo 2 d. surašytas kaltinamasis aktas ir 2008 m. rugsėjo 3 d. byla perduota į teismą. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota teisiamajam posėdžiui. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad dėl nuteistiesiems inkriminuotų veikų ikiteisminiai tyrimai pradėti skirtingu laiku, nes kaltinime nurodyti nusikaltimai buvo padaryti laikotarpiu nuo 1993 metų pradžios iki 2000 metų pabaigos. Tačiau M. K., Š. J., A. S., V. M., J. B., A. P. ir asmens, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaip įtariamųjų apklausos atliktos 2004-2005 metų laikotarpiu.

243Ikiteisminis tyrimas dėl R. K. nužudymo pradėtas 2000 m. birželio 16 d. (t. 1, b. l. 20-21). Įtariamuoju dėl šios nusikalstamos veikos padarymo A. S. apklaustas 2004 m. spalio 15 d. (t. 66, b. l. 4), M. K. – 2004 m. rugsėjo 14 d. (t. 68, b. l. 26-31), Š. J. – 2004 m. spalio 22 d. (t. 80, b. l. 8-9).

244Ikiteisminis tyrimas dėl plėšimo iš K. K. buto pradėtas 1994 m. vasario 17 d., dalis nusikaltimą įvykdžiusių asmenų tyrimo metu buvo nustatyti, tačiau kitų bendrininkų nustatyti nepavyko, dėl ko 1994 m. lapkričio 28 d. nutarimu nenustatytų asmenų atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla ir išskirta į atskirą tardymą (t. 1 b. l. 28-29). Įtariamuoju dėl šios nusikalstamos veikos A. P. apklaustas 2004 m. spalio 21 d. (t. 17, b. l. 79-81), o G. Ž. – 2004 m. gruodžio 15 d. (t.16, b. l. 93-98).

245Ikiteisminis tyrimas dėl R. B. tyčinio nužudymo ir plėšimo pradėtas 2000 m. balandžio 11 d. (t. 1, b. l. 70-71). Nenustačius trauktinų baudžiamojon atsakomybėn asmenų sustabdytas parengtinis tardymas šioje byloje buvo kelis kartus atnaujintas (t. 21, b. l. 9, 109, t.20, b. l. 77, t. 21, b. l. 9). Įtariamuoju dėl šių nusikalstamų veikų padarymo A. S. apklaustas 2005 m. kovo 1 d. (t. 22, b. l. 20-21), M. K. – 2005 m. vasario 2 d. (t. 22, b. l. 40-43).

246Ikiteisminis tyrimas dėl I. Ž. Z. neteisėto laisvės atėmimo ir turto prievartavimo pradėtas 2004 m. balandžio 1 d. (t. 11, b. l. 1). V. M. įtariamuoju apklaustas 2005 m. balandžio 21 d. (t. 12, b. l. 117-118).

247Baudžiamoji byla Nr. ( - ) dėl H. G. S. tyčinio nužudymo buvo iškelta Telšių rajono prokuratūroje 1993 m. sausio 22 d. pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos 1961 metų BK 104 straipsnio požymius (t. 6, b. l. 1). Asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaip įtariamasis apklaustas 2005 m. gegužės 19 d. (t. 12, b. l. 93-94). Nuteistasis J. B. įtariamuoju apklaustas 2005 m. kovo 24 d. (t. 12, b. l. 36-41, t. 5, b. l. 104-109 ir t. t.).

248Ikiteisminis tyrimas dėl banditizmo ir neteisėto disponavimo dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų pradėtas 2005 m. balandžio 1 d. (t. 1, b. l. 127). Bylos nagrinėjimo metu šis kaltinimas buvo pakeistas į kurstymą neteisėtai disponuoti šaunamuoju ginklu, šaudmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis bei disponavimu šaunamuoju ginklu ir dideliu kiekiu šaudmenų. Įtariamuoju V. M. buvo apklaustas 2005 m. birželio 17 d. (t. 4, b. l. 28-30), o B. J. – 2005 m. birželio 13 d. (t. 80, b. l. 13-15).

249Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) dėl pasikėsinimo nužudyti A. Ž. ir jo žmoną I. Ž. buvo pradėtas 2005 m. balandžio 1 d. (t. 5, b. l. 1). Įtariamuoju V. M. apklaustas 2005 m. balandžio 21 d. (t. 5, b. l. 146-147).

250Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo užbaigtas per optimalų ir protingą terminą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog kai kurios nusikalstamos veikos buvo padarytos dar 1993 metais, tačiau atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ilgą laiką nebuvo nustatyti jas padarę asmenys. Kai kurios nusikalstamos veikos padarytos 2000 metų laikotarpiu, tačiau jų padarymo aplinkybės atskleistos ir įtarimai padarius šias nusikalstamas veikas konkretiems asmenims įteikti tik 2004-2005 metais. Net ir paaiškėjus galimiems nusikalstamų veikų vykdytojams, ikiteisminis tyrimas, kuris pradėtas 2004 m. liepos 14 d. tęsėsi dar ketverius metus. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2007 m. liepos 2 d. nutartimi pripažino, kad tyrimas byloje užsitęsė, tačiau atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir kitas aplinkybes, nustatė šešių mėnesių terminą tyrimui užbaigti, ikiteisminio tyrimo vilkinimo požymių nekonstatavo, 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. balandžio 2 d. ir 2008 m. birželio 28 d. nutartimis ikiteisminio tyrimo užbaigimo terminai buvo pratęsti iki 2008 m. spalio 2 d. Kaip jau buvo minėta, kaltinamasis aktas surašytas ir byla į teismą perduota tik 2008 m. rugsėjo 3 d. Ilga ikiteisminio tyrimo trukmė bei neoperatyvus, neefektyvus nusikalstamų veikų bei jas padariusių asmenų atskleidimas turėjo įtakos tam, kad dėl kai kurių nusikalstamų veikų padarymo suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai.

251Kita vertus, šios baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas taip pat truko nepateisinamai ilgą laiką. Nepaisant to, kad proceso dalyviai gan intensyviai naudojosi savo teisėmis skųsti tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek pirmosios instancijos teismo priimtus procesinius sprendimus, dalis teisiamųjų posėdžių apygardos teisme neįvyko dėl nuteistųjų bei jų gynėjų ligų ar užimtumo kitose bylose, daug posėdžių nevyko ir dėl bylą nagrinėjusios kolegijos narių nedarbingumo. Tačiau, pagrindinis ilgo teisminio bylos nagrinėjimo trukmei lemiamą reikšmę turėjęs veiksnys – bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėties pasikeitimas net du kartus, t. y. 2011 m. kovo 25 d. ir 2012 m. gegužės 2 d. Tai lėmė, kad Vilniaus apygardos teisme byla iš naujo buvo pradėta nagrinėti net du kartus. Abiem atvejais bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija keitėsi ne dėl kaltinamųjų veiksmų ar kitų nuo teismo nepriklausančių priežasčių, o dėl aplinkybių, susijusių su atskirų teisėjų kolegijos narių poelgiais (teisėjai buvo atleisti iš darbo dėl teisėjo vardo pažeminimo). Be to, bylos nagrinėjimo trukmę pailgino ir tai, kad 2013 m. rugsėjo 2 d. prokuratūros prašymu buvo pakeistas kaltinimas, kaltinamiesiems suteikiant papildomą terminą su juo susipažinti (t. 127, b. l. 169). Skundžiamas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis priimtas tik 2014 m. sausio 9 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo bylos perdavimo teisiamajam posėdžiui. Daliai įtariamųjų, o vėliau ir kaltinamųjų šioje byloje kardomosios ir kitos procesinės prievartos priemonės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo taikomos, kitai daliai įtariamųjų po to, kai buvo įteikti pranešimai apie įtarimus taikytos švelnesnės nei suėmimas procesinės prievartos priemonės, taip pat daliai jų tam tikrą laikotarpį taikyta ir griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ilgą baudžiamojo proceso trukmę šioje byloje lėmė ne vien tik bylos apimtis bei sudėtingumas, kaltinamųjų ir jų gynėjų elgesys, bet ir baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusių pareigūnų ir pirmosios instancijos teismo veiksmai. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismui nusprendus atlikti įrodymų tyrimą, teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimo terminas dar pailgėjo. Taigi, užsitęsęs baudžiamasis procesas turėjo neigiamą reikšmę nuteistųjų teisėms ir teisėtiems lūkesčiams, kad nusikalstamos veikos bus atskleistos, o baudžiamoji byla bus išnagrinėta operatyviai. Todėl šios konkrečios baudžiamosios bylos laikas (iš viso daugiau nei dešimt metų, terminą skaičiuojant nuo įtariamųjų pirmųjų apklausų) pripažįstamas neadekvačiu, dėl ko konstatuojamas BPK 44 straipsnio 5 dalies, o tuo pačiu ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Ši baudžiamoji byla nebuvo ištirta ir išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, o jokių ypatingų, išimtinių aplinkybių, pateisinančių tokią ilgą proceso trukmę, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė.

252Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas, bausmes nuteistiesiems skyrė neįvertinęs ilgos proceso trukmės ir į ją neatsižvelgęs. Kolegija, konstatavusi BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimą ir siekdama ištaisyti įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą sprendžia, jog apeliacinius skundus padavusiems nuteistiesiems – A. P., G. Ž., V. M. ir apeliacinių skundų nepadavusiam nuteistajam B. J. paskirtos bausmės turi būti mažinamos vienu trečdaliu. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos jiems netaikytinos, nes to daryti neleidžia tiek jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis, tiek neigiamai šių nuteistųjų asmenybes apibūdinančių bylos duomenų visuma. Taigi, bausmė šiems nuteistiesiems švelninama tik dėl nepagrįstai ilgos proceso trukmės. Nors nuteistasis G. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kokia apimtimi dėl užsitęsusio proceso turėtų būti švelninama jam paskirta bausmė, kolegija pažymi, kad teisę spręsti dėl šios aplinkybės turi tik bylą nagrinėjantis teismas.

253Kita vertus, konstatuoto BPK 44 straipsnio 5 dalies ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo ištaisymas galimas tik laikantis bausmės paskirties (BK 41 straipsnis), kuri neturi būti aukojama dėl pernelyg ilgo proceso patirtos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo vardan. Bausmės švelninimas dėl pernelyg ilgos proceso trukmės gali išplaukti iš bausmės paskirties, tačiau galimos ir priešingos situacijos, kai toks švelninimas šios paskirties neatitiktų. Tuo atveju, jeigu motyvuotai nustatoma, kad, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, taip pat įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, bausmės švelninimas dėl proceso trukmės neleistų pasiekti bausmės tikslų (pavyzdžiui, sušvelninus bausmę, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas), bausmė nešvelninama, nes dėl pernelyg ilgo proceso padaryta žala gali būti atlyginama ir civilinio proceso tvarka (CK 6.272 straipsnis; kasacinė nutartis Nr. 3K-7-7/2007 ir kt.). Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai atvejais, kai dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso padaryta neturtinė žala negali būti atlyginta baudžiamajame procese dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, kai asmuo galiausiai išteisinamas (Ommer v. Germany (no. 1), no. 10597/03, 13 November 2008) arba baudžiamasis procesas nutraukiamas neišsprendus kaltinimo iš esmės (išskyrus, kai toks sprendimas priimamas dėl pernelyg ilgos proceso trukmės) (Ommer v. Germany (no. 2), no. 26073/03, judgement of 13 November 2008).

254Skundžiamu nuosprendžiu A. S., M. K. ir Š. J. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti dėl labai sunkių nusikalstamų veikų, susijusių su kito žmogaus gyvybės atėmimu, padarymo organizuota grupe. Už R. B. (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas) ir R. K. (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas) kvalifikuotus nužudymus M. K. ir A. S., taip pat už kvalifikuotą R. K. nužudymą – Š. J., padarytus veikiant organizuota grupe, skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės. M. K. ir A. S. taip pat nuteisti ir pagal BK 22 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį bei 180 straipsnio 3 dalį dėl pasikėsinimo padaryti labai sunkų nusikaltimą, o Š. J. – už nusikalstamą veiką, numatytą 1961 metų BK 234 straipsnio 1 dalyje. Už atskiras nusikalstamas veikas jiems paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu.

255Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Š. J. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo ne kartą nuteistas už labai sunkių nusikalstamų veikų, tokių kaip pasikėsinimas nužudyti piliečio pareigas vykdantį asmenį (veika padaryta 1989 m. vasario 11 d.), ir kvalifikuoto nužudymo ir didelės vertės turto plėšimo veikiant organizuota grupe (veikos padarytos 2000 m. rugpjūčio 18 d.) padarymą. Šias ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Po to, kai buvo padarytos nuteistajam inkriminuotos veikos, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, dėl jo anksčiau padarytų apysunkės ir labai sunkių nusikalstamų veikų priimti trys apkaltinamieji nuosprendžiai.

256Nuteistasis A. S. nusikalto būdamas jauno amžiaus ir neteistas, tačiau netgi po skundžiamame nuosprendyje nurodytų veikų padarymo ir toliau tęsė savo nusikalstamą elgesį, nes veikdamas organizuota grupe įvykdė didelės vertės turto plėšimą ir kvalifikuotą kito žmogaus nužudymą (veika padaryta 2000 m. rugpjūčio 18 d.). Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dėl jo anksčiau padarytų nusikalstamų veikų priimti keturi apkaltinamieji nuosprendžiai.

257Nuteistasis M. K. naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dėl jo anksčiau padarytų nusikalstamų veikų priimti trys apkaltinamieji nuosprendžiai. Kaip ir A. S., M. K. jau po skundžiamame nuosprendyje nurodytų veikų padarymo ir toliau tęsė savo nusikalstamą elgesį, nes veikdamas organizuota grupe įvykdė didelės vertės turto plėšimą ir kvalifikuotą kito žmogaus nužudymą (veika padaryta 2000 m. rugpjūčio 18 d.).

258Aptartos aplinkybės rodo susiformavusias nuteistųjų A. S., Š. J. ir M. K. antivisuomeniškas nuostatas, visišką įstatymų ir kitų žmonių teisių, taip pat ir teisės į gyvybę negerbimą, abejingumą nusikalstamų veikų padariniams bei pavojingumą visuomenei. Jų elgesys, moralinės, intelektualinės ir socialinės nuostatos sąlygojo skundžiamame nuosprendyje numatytų labai sunkių nusikaltimų padarymą. Sušvelninus šiems nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, tarp jų ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebūtų pasiekti, o bausmės paskirtis liktų neįgyvendinta.

259Kolegija sprendžia, kad J. B. už BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (H. G. S. nužudymas) numatytą nusikalstamą veiką, t. y. kvalifikuotą nužudymą padarytą veikiant organizuota grupe, paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė taip pat negali būti mažinama, nes įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, nusikaltimo padarymo aplinkybes ir pavojingumą visuomenei, paties J. B. asmenybę, taip pat įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, jam paskirtos bausmės švelninimas dėl proceso trukmės neleistų pasiekti bausmės tikslų ir įgyvendinti teisingumo principo reikalavimų. Kolegija pripažįsta, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo padarytas BPK 44 straipsnio 5 dalies ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, taigi, nuteistieji M. K., A. S., Š. J. ir J. B. dėl patirtos neturtinės žalos, sąlygotos užsitęsusio proceso, priteisimo gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (CK 6.272 straipsnis). Be to, civilinio proceso tvarka savo pažeistas teises gali apginti ir asmuo, kuriam dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso padaryta neturtinė žala negali būti atlyginta baudžiamajame procese dėl objektyvių priežasčių, t. y. suėjusių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų.

260Kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl padarytos techninės klaidos neteisingai nurodytas B. J. suėmime išbūtas terminas (t. 129, b. l. 120). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad B. J. BPK 140 straipsnio pagrindu sulaikytas 2004 m. spalio 21 d. (t. 80, b. l. 1). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. spalio 22 d. nutartimi B. J. paskirtas suėmimas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2004 m. spalio 22 d. (t. 80, b. l. 46-47). Vėlesnėmis teismų nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas ir 2005 m. spalio 21 d. prokuroro nutarimu B. J. paleistas į laisvę. Dėl to, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, jo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2004 m. spalio 21 d. iki 2005 m. spalio 21 d. įskaitomas į B. J. paskirtos bausmės laiką.

261Dėl nuteistųjų A. S. ir A. P. apeliacinių skundų argumentų apie teismo šališkumą

262Nuteistieji A. S. ir A. P. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad bylos nagrinėjimas pirmos instancijos teisme buvo šališkas. Šališkumą apeliantai įžiūri tame, kad buvo suvaržytos gynybos teisės, nes buvo atmesti įvairūs nuteistųjų ir jų gynėjų prašymai, susiję su bylos aplinkybių objektyviu išaiškinimu, prie bylos medžiagos neprijungti ir netirti apeliantus teisinantys įrodymai ir teismo išvados padarytos remiantis tik kaltinančiai pusei palankiais įrodymais. Be to, apygardos teismo šališkumą patvirtina ir minėtiems nuteistiesiems paskirtos per griežtos bausmės. Su šiais apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo sutikti, nes jie prieštarauja ne tik suformuotai teismų praktikai, bet ir objektyviems bylos duomenims.

263Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės bylos Nr. 2K-243/2009, Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-550/2010).

264Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas (teisėjų kolegija) stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu. Šioje byloje pagrindo abejoti apygardos teismo nešališkumu nėra. Iš pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nei A. S., nei A. P., nei jų gynėjai bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai nušalinimų nepareiškė. Be to, visi kaltinamieji naudojosi jiems suteiktomis teisėmis aktyviai dalyvauti teisiamajame posėdyje duodant parodymus, užduodant klausimus apklausiamiems asmenims, tiriant kitus įrodymus bei teikiant prašymus (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, bylą nagrinėjantis teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų. Tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip šališkumas ar galimybės gintis nuo pareikštų kaltinimų neužtikrinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo tenkinti prašymus, jeigu aiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti prašymus, kuriais prašoma išsiaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Tai, ar bylos dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Iš teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, jog proceso dalyvių prašymus apygardos teismas išsprendė protokolinėmis ir rašytinėmis nutartimis, nors patenkino ir ne visus.

265Nuteistųjų A. P. ir A. S. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad apygardos teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad jiems buvo paskirtos, jų manymu, aiškiai per griežtos bausmės. Tokia apeliantų nuomonė yra neteisinga. Išnagrinėjęs bylą teismas kaltinamiesiems bausmes skiria remdamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) bei jos dydį nustato vadovaudamasis tai reguliuojančiomis baudžiamojo proceso normomis (BPK VIII skyrius). Bausmė taikoma neatsižvelgiant į kaltininko norus ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių nuomones, todėl aplinkybė, jog A. S. ir A. P. skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirtos griežtos bausmės, negali būti vertinama teismo šališkumu.

266Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos įgyvendinamos ir BPK 58, 59 straipsniuose, pateikiant sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių (BK 58, 59 straipsniai), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl atmetami kaip nepagrįsti A. S. ir A. P. skundų argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu. Tuo pačiu pažymėtina, kad jeigu apeliantų netenkina teismo skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, tai dar nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas ir neobjektyvus teismas.

267Dėl asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, apeliacinio skundo

268Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinamasis aktas šioje byloje neatitinka BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimų, todėl apygardos teismo nuosprendis turi būti panaikintas, o byla perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kaltinamojo akto trūkumai buvo akcentuoti jo gynėjo 2011 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. pirmosios instancijos teismui pateiktuose prašymuose bei gynėjo baigiamojoje kalboje, pasakytoje pirmosios inicijos teisme.

269Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirminis kaltinimas asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, pareikštas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį, 1961 metų BK 214 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551, įsigaliojusio 1995 m. sausio 1 d., redakcija), BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą (dvi veikos). Tiek 2011 m. gegužės 3 d. (t. 115, b. l. 134-166), tiek 2012 m. gegužės 31 d. (t. 119, b. l. 147-179) pateiktuose apelianto gynėjo prašymuose dėl kaltinamojo akto grąžinimo prokurorui pasisakoma dėl dalies kaltinimų, dėl kurių baudžiamasis procesas šioje byloje buvo baigtas dar prieš priimant nagrinėjamoje byloje baigiamąjį teisinį aktą – nuosprendį. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi baudžiamasis procesas kaltinamojo G. J. atžvilgiu: 1) dėl V. N. didelės vertės turto prievartavimo, neteisėtai atimant I. Ž. Z. laisvę 1993 metų vasario – 1993 m. vasario 25 d. laikotarpiu, 2) dėl V. N. didelės vertės turto įgijimo apgaule 1992 m. liepos 2 d. – 1994 m. lapkričio 22 d. laikotarpiu, 3) dėl savavaldžiavimo J. M. atžvilgiu, padaryto 1997 m. rugsėjo 5 d., 4) dėl pasikėsinimo organizuoti tyčinį sunkų E. B. sveikatos sutrikdymą dėl jo tarnybos pareigų vykdymo veikiant organizuota grupe, padaryto 2000 metų pabaigos – 2000 m. gruodžio 7 d. laikotarpiu, bei, 5) dėl pasikėsinimo organizuoti tyčinį sunkų E. B. sveikatos sutrikdymą dėl jo tarnybos pareigų vykdymo veikiant organizuota grupe, padaryto laikotarpiu nuo 2000 m. gruodžio 7 d. iki 2001 m. sausio 8 d., nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nukentėjusiojo V. N. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo V. N. didelės vertės turto įgijimo apgaule, paliktas nenagrinėtu (t. 120, b. l. 18-27)). Ši nutartis yra įsiteisėjusi, dėl to jokia kaltinamojo akto revizija pagal šias nusikalstamas veikas procesiškai iš viso yra negalima. Vienintelis kaltinimas, kuriuo vadovaujantis buvo tęsiamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas G. J. atžvilgiu, tai kaltinimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad dėl apeliantui inkriminuotos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.), padarytos 1993 metų sausio pradžios - 1993 m. sausio 22 d. laikotarpiu, yra praėję daugiau nei dvidešimt metų. Tai reiškia, jog 2013 m. sausio 22 d. suėjo jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jei suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Tačiau kaltinamojo akto grąžinimas prokurorui jo trūkumų šalinimui, reikštų baudžiamojo proceso tąsą ir akivaizdžiai pažeistų minėto BPK straipsnio reikalavimus.

270Kita vertus, įvertinus kaltinamajame akte apeliantui suformuluoto kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) struktūrą, nėra jokio pagrindo išvadai, kad jis neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2008, Nr. 2K-480/2012, Nr. 2K-556/2012). Nagrinėjamu atveju pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą apeliantui pateiktas kaltinimas visiškai atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus: jame nurodytas teismo, kuriam teisminga byla pavadinimas, apelianto vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, kiti anketiniai duomenys, taip pat nusikalstamos veikos aprašymas: jos padarymo vieta laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, duomenys apie nukentėjusiuosius, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, BK straipsnis, numatantis atsakomybę už šią veiką, gynėjo vardas ir pavardė bei kaltinamojo pozicija dėl pareikšto kaltinimo. Be to, iš apelianto parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme 2009 m. vasario 19 d. matyti, kad paklaustas apie tai, ar supranta jam pareikštą kaltinimą, jis nurodė, kad pareikšto kaltinimo esmė jam suprantama, kaltės nepripažįsta, parodymus duoti sutinka (t. 116, b. l. 87); 2011 m. gegužės 16 d. vykusio posėdžio metu jis taip pat nurodė, kad jo pozicija nepasikeitė, parodymai, kuriuos jis davė byloje taip pat nepasikeitė (t. 119, b. l. 11). Apie tai, kad nesupranta kaltinimo jis nurodė tik 2012 m. gegužės 31 d. vykusio posėdžio metu (t. 127, b. l. 36). Pažymėtina, kad asmuo, kuriam baudžiamasi procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, apklaustas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme davė išsamius parodymus, dėl to kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pareikštas kaltinimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) jam buvo neaiškus. Tai, kad apelianto gynėjas savo ankstesniuose prašymuose nesutiko su minėtos veikos kvalifikacija pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją bei nuorodomis į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, nesudaro pagrindo išvadai, kad byloje kaltinimas dėl G. H. S. nužudymo neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes teisę nuspręsti dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos teisingumo turi bylą nagrinėjantis teismas ir tai netrukdo bylos nagrinėjimui teisme. Taigi, jokio pagrindo grąžinti bylą prokurorui dėl neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams nagrinėjamu atveju nėra ir nebuvo.

271Apeliantas pažymi ir tai, kad 2011 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. gynėjo prašymai pirmosios instancijos teismo buvo atmesti protokolinėmis nutartimis ir neargumentuotai. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas laikėsi, nurodė išsamius motyvus, kodėl pareikštus prašymus atmetė. BPK nuostatos dėl nutarties formos nebuvo pažeistos, nes BPK 253 straipsnio 2 dalis nustato, kad pats teismas nusprendžia, ar jo priimama nutartis turi būti surašyta kaip atskiras dokumentas, ar įrašyta į teisiamojo posėdžio protokolą.

272Asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, savo apeliaciniame skunde teigia, jog nors formaliai ir nebuvo įvardintas kaltu ir nuteistas, tačiau nuosprendžiu jis pripažintas padariusiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, be to, byla dėl suėjusio baudžiamosios atsakomybės senaties termino jam nutraukta ne nutartimi, kaip to reikalauja BPK 254 straipsnio 4 dalies nuostatos, o nuosprendžiu.

273Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 3 d. nutartimi baudžiamąjį procesą apelianto atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (t. 124, b. l. 41-44). Šią nutartį apeliantas ir jo gynėjas apskundė (t. 124, b. l. 64, 70-74) Lietuvos apeliaciniam teismui motyvuojant tuo, kad kaltinamasis, bylą nutraukus baigiamojoje jos proceso stadijoje yra nepagrįstai eliminuojamas iš proceso, iš jo atimama net hipotetinė galimybė pasiekti išteisinimą ir visišką reabilitaciją. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartimi kaltinamojo ir jo gynėjo skundas tenkintas, baudžiamoji byla apelianto atžvilgiu grąžinta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (t. 124, b. l. 199-203). Nepaisant to, kad baudžiamosios bylos nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui klausimas buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo priimtu baigiamuoju baudžiamosios bylos nagrinėjimo dokumentu – nuosprendžiu, asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir jo gynėjas savo apeliaciniame skunde dėsto priešingą savo ankstesniam skundui poziciją, t. y. kad pirmosios instancijos teismas negalėjo baudžiamosios bylos nutraukimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai klausimo išspręsti nuosprendžiu.

274Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai dėl vienų nusikalstamų veikų kaltininkas gali būti pripažįstamas kaltu ir paskiriama bausmė, o dėl kitų yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, teismas nuosprendyje turi konstatuoti visų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir jų atitiktį baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, o tada priimti atitinkamą procesinį sprendimą, t. y. dėl vienų nusikalstamų veikų kaltininką pripažinti kaltu pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį ir paskirti bausmę, o dėl kitų, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąjį procesą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-693/2015). Taigi, vadovaujantis šia teismų praktika, baudžiamosios bylos suėjus senaties terminams nutraukimas yra galimas ir teismo nuosprendžiu, ne vien tik nutartimi. Antai BPK 330 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad jeigu byloje, kurioje buvo išnagrinėti su keliais nuteistaisiais susiję apeliaciniai skundai, dėl atskirų nuteistųjų yra pagrindas atmesti apeliacinį skundą, panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą, pakeisti nuosprendį arba priimti naują nuosprendį, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje. Be to, pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartyje suformuotą praktiką, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą reiktų aiškinti taip, kad suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nedelsiant baudžiamasis procesas nutraukiamas tik tuo atveju, jei procesas nutraukiamas visų asmenų, įtariamų ar kaltinamų dėl tos pačios nusikalstamos veikos padarymo, atžvilgiu. Jeigu vienų asmenų (įtariamųjų, kaltinamųjų) atžvilgiu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, o kitų – ne, baudžiamasis procesas turi būti tęsiamas ir visi klausimai, tame tarpe ir dėl senaties taikymo, turi būti išsprendžiami baigiamajame teismo dokumente (nuosprendyje, nutartyje). Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju proceso nutraukimas dėl suėjusio baudžiamosios atsakomybės senaties termino ne nutartimi, o nuosprendžiu, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeisti BPK 254 straipsnio 4 dalies reikalavimai.

275Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą jo atžvilgiu dėl BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytos veikos dėl senaties, nepripažino jo kaltu šio nusikaltimo padarymu. Nors nusikalstamos veikos aprašyme apelianto, kaip asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, veiksmai yra išdėstyti, tačiau BK numatytos veikos objektyviųjų požymių konstatavimas teismo nuosprendyje nėra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. BK 95 straipsnis numato, kad negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, jei nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo atitinkamas laiko tarpas. Šis laiko tarpas siejamas su padaryto nusikaltimo kategorija, kuo sunkesnis nusikaltimas, tuo ilgesnis senaties terminas. Tai įsakmiai nustatyta BK 95 straipsnio 1 dalyje. Taigi teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą vadovaujantis BK 95 straipsniu, turi konstatuoti, kad veikoje yra BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos veikos požymiai ir įvardyti konkretų BK straipsnį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-9/2012, bylos nutraukimas vadovaujantis BK 95 straipsniu nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos. Kita vertus, jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje taip pat nekonstatuojamas. Apibendrinant būtų galima teigti, kad pagal formuojamą teismų praktiką konstatavimas, jog kaltinamojo veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, ir bylos nutraukimas, suėjus senaties terminui, nelaikomas asmens (kaltinamojo) pripažinimu kaltu, atitinkamai nepažeidžiama ir jo nekaltumo prezumpcija (pvz., kasacinės bylos Nr. 2K-P-100/2008, 2K-29/2010).

276Apeliantas teigia, kad nepadarė jokios nusikalstamos veikos ir kad jam reiškiami kaltinimai nepagrįsti visuma baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, todėl nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis teismo nuosprendis. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343/2013, 2K-10/2014). Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

277Pagal nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. galiojančią BPK 327 straipsnio 1 punkto redakciją apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pirmesnėje šio punkto redakcijoje buvo nurodyta, kad, esant minėtoms aplinkybėms, panaikinamas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi įstatymų leidėjas specialiai pabrėžė, kad esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimamas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą. Tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis). Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju apygardos teismo procesinis sprendimas nutraukti bylą apeliantui BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu buvo įformintas nuosprendžiu, nes šis buvo priimtas dėl kito asmens, kuriam buvo pareikštas susijęs kaltinimas. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje apeliantas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios byla jam nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nebuvo pripažįstamas kaltu.

278Aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis turėjo būti išteisintas, apeliantas grindžia tuo, jog minėto nuosprendžio aprašomojoje dalyje visiškai nepaminėta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri paneigia teismo išvadas ir leidžia abejoti tais įrodymai, kuriais yra paremtas nuosprendis, t. y. liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 6-07, liudytojų P. G., E. G., A. B., A. A. J., J. B. parodymų dalis, iš kurios matyti, kad visi jų teiginiai apie galimas apelianto sąsajas su nusikalstama veika buvo viso labo prielaidos ir spėjimai. Taigi, anot apelianto, apygardos teismas nesivadovavo BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įpareigojančiu teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

279Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyti reikalavimai, keliami apkaltinamojo nuosprendžio turiniui. Tačiau nagrinėjamu atveju, nuosprendžiu buvo išspręstas baudžiamojo proceso nutraukimo prieš apeliantą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o ne apelianto kaltės ar nekaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką klausimas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliantas buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimą, organizavo H. G. S. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išnagrinėjo su šiuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, reikšmingus faktinių veikos aplinkybių nustatymui ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.), baudžiamąjį procesą apeliantui nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, jog apygardos teismas priimdamas sprendimą nutraukti baudžiamąjį procesą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.) straipsnio 1 dalį byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų taisyklių.

280Šiame kontekste pažymėtina, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2012).

281Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje (kasacinės bylos Nr. 2K-7-81/2013), Nr. 2K-P-9/2012).

282Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Pažymėtina, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

283EŽTT, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo nuostatas, yra konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu. Turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis įtarimo būklės aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruosius EŽTT daug kartų pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-I, Vulakh and others v. Russia, no. 33468/03, judgment of 10 January 2012 ir kt.).

284Taigi, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, joks asmuo negali būti laikomas kaltu, todėl visa informacija apie teisminį nagrinėjimą, teismo baigiamųjų aktų turinys (formuluotės, išvados) bylose, baigiamose suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, neturi sudaryti įspūdžio, kad abejojama asmens, kurio byla nutraukta remiantis minėtu pagrindu, nekaltumu, negali būti ribojamos jo teisės ir laisvės, menkinamas orumas, garbė. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, kartu tiesiogiai ar netiesiogiai pripažintų asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje pažeidimą. Tai nepaneigia galimybės apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti faktinių veikos aplinkybių, tačiau toks konstatavimas negali peržengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir tapti asmens kaltumo pripažinimu (kasacinė byla Nr. 2K-P-9/2012).

285Skundžiamame nuosprendyje, nutraukdamas apelianto baudžiamąjį procesą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pirmosios instancijos teismas pavartojo formuluotes, kuriose apelianto veiksmai apibūdinami (įvardijami) kaip nusikalstami, atitinkantys BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, aprašydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymo aplinkybes konstatavo, kad „<...>J. B., 1993 metų pradžioje, gavęs asmens, kurio atžvilgiu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas prašymą pasiūlyti asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu už 5 000,00 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S., sutiko tai padaryti (t. 128, b. l. 27)“. Nuosprendyje taip pat pabrėžiama „Taigi, iš surinktų, ištirtų ir aukščiau išdėstytų įrodymų daroma išvada, kad kaltinamojo J. B. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), be nuorodos į BK 24 straipsnio 4 dalį, kadangi jis veikdamas organizuota grupe su asmeniu, kuriam suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, jam mirus bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, asmens, kuriam suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas užsakymu, už pažadėtą 5 000,00 JAV dolerių atlygį, organizavo H. G. S. nužudymą (t. 128, b. l. 44)“. Be to, nuosprendyje yra ir daugiau panašaus pobūdžio formuluočių: „Kaltinamojo J. B. parodymus, kad H. G. S. nužudymo užsakovas buvo G. J., tam tikra prasme patvirtina ir liudytojo P. G. bei liudytojo Nr. 16-05, kuriam taikomas anonimiškumas parodymai. Taigi sprendžiant iš šių asmenų nurodytų aplinkybių, kaltinamasis G. J. jau 1987 metais ieškojo šiam nusikaltimui vykdytojų: rodė H. G. S. gyvenamąjį namą, be užuominų P. G. prašė H. G. S. padaryti invalidu ar netgi nužudyti, A. K. siūlė tai padaryti už atlyginimą (t. 128, b. l. 47)“; „Nustatytos aplinkybės, vertinant jas ir kitų bylos duomenų kontekste, leidžia atmesti tiek kaltinamojo G. J., tiek ir šio prašymu apklaustų liudytojų R. K., D. N. ir V. G. keliamas, kaip galimas, H. G. S. nužudymo versijas ar net versiją, konkrečiai leidžiant sau įvardinti neva tai H. G. S. nužudžiusį asmenį (t. 128, b. l. 48)“; „Todėl akivaizdu, kad kaltinamojo J. B. pareigūnams pateikta informacija apie H. G. S. nužudymo aplinkybes, pastarajam buvo žinoma tik iš šiame nusikaltime dalyvavusių asmenų, t. y. iš G. J., keršto motyvu užsakiusio H. G. S. nužudymą ir iš S. S., dalyvavusio kartu su jo neįvardintu asmeniu, tiesiogiai nužudant H. G. S. (t. 128, b. l. 46)“; „Tai, kad kaltinamasis G. J., kaip kad nurodo J. B., turėjo motyvą nužudyti H. G. S., rodo ir kiti bylos duomenys: (t. 128, b. l. 46)“.

286Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo bei EŽTT teismų praktika, konstatuoja, jog minėtos pirmosios instancijos teismo formuluotės, kuriose apelianto veiksmai iš esmės tiesiogiai įvardijami kaip nusikalstami, yra būdingos apkaltinamajam nuosprendžiui ir nagrinėjamos bylos bei nekaltumo prezumpcijos kontekste, įvertinus tai, jog jo baudžiamoji byla nutraukiama suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, yra nesuderinamos su nekaltumo prezumpcijos nuostatomis ir pažeidžia BPK 44 straipsnio 6 dalį. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas, o baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

287Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apelianto gynėjas apeliaciniame procese ypatingą dėmesį skyrė bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. priimtos nutarties vertinimui. Šioje nutartyje nurodyta, jog įstatymų leidėjas yra pabrėžęs, kad, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, negali būti priimamas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis, taip pat nuosprendis nutraukti bylą, todėl pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi. Gynybos nuomone, teisėjų kolegija tokiu būdu iš anksto pasisakė dėl nagrinėjamos bylos baigties pagal apelianto paduotą apeliacinį skundą. Kolegija pažymi, kad tokia minimos nutarties interpretacija neatitinka josios turinio ir prasmės, nes joje buvo pasisakyta ne dėl apelianto skundo nagrinėjimo rezultatų, o dėl baigiamojo akto, kuriuo išsprendžiamas baudžiamojo proceso nutraukimo, suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, formos.

288Dėl kardomosios priemonės – suėmimo nuteitajam A. S. paskyrimo

289Nuteistojo A. S. ir jo gynėjos teigimu, šiam nuteistajam nuosprendžiu neteisėtai ir nemotyvuotai buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Anot apeliantų, nuteistasis šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal kitą nuosprendį, todėl jokio pagrindo skirti suėmimą nebuvo. Pažymėtina, kad BPK nėra numatyta galimybė atskirai apskųsti nuosprendžio dalies dėl kardomosios priemonės, o BPK 130 straipsnio nuostatos numato teisę apskųsti nutartį paskirti suėmimą arba nutartį pratęsti suėmimo terminą. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi buvo atmestas nuteistojo gynėjos prašymas dėl A. S. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo panaikinimo (t. 130, b. l. 25-26). Kita vertus, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendė A. S. iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirti kardomąją priemonę suėmimą. Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą toks sprendimas (dėl kardomosios priemonės nuteistajam) apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas. Nors apygardos teismas šio sprendimo nemotyvavo, tačiau, įvertinus tai, jog teismas pagrįstai pripažino A. S. kaltu dėl veikiant organizuota grupe padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, taip pat dėl pasikėsinimo organizuota grupe padaryti BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, ir nusprendė skirti jam subendrintą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, darytina išvada, jog teismas sprendė, kad paskyrus šią bausmę nuteistasis gali pasislėpti. Juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, jog A. S. praeityje slėpėsi nuo kitų ikiteisminių tyrimų, jo socialiniai ryšiai nėra itin tvirti. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad nuteistasis A. S. nuosprendžio priėmimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę pagal įsiteisėjusį Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, tačiau į šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityta A. S. pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 28 d. nuosprendį atlikta bausmė ir suėmime išbūtas laikas, apimantis laikotarpį nuo 2000 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. Apygardos teismui, priimant skundžiamą nuosprendį, nebuvo žinoma, kiek laiko tęsis šios bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme ir ar A. S. nebus iš įkalinimo įstaigos paleistas lygtinai. Taigi, nagrinėjamu atveju BPK 119 straipsnyje įtvirtintas tikslas – užtikrinti nuosprendžio vykdymą – švelnesnėmis priemonėmis negalėjo būti pasiektas.

290Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

291Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo skundą. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. gruodžio 17 d. pateikė byloje prašymą Nr. (4.22.)TPA-2272 (t. 130, b. l. 155), vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš M. K. 278,04 Eur teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi, nagrinėjamoje byloje, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Pagal teismų formuojamą praktiką, tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas procese yra būtinas nepriklausomai nuo kaltininko valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl išlaidų priteisimo netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl to, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš M. K. 278,04 Eur teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų netenkinamas.

292Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 4 punktu, 369 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 dalimi,

Nutarė

293nuteistojo V. M., nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo advokato Juozo Vasiliausko, nuteistojo M. K. ir jo gynėjos advokatės Elenos Žilėnienės, nuteistojo A. S. ir jo gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės apeliacinius skundus atmesti.

294Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį pakeisti:

295V. M., pripažintam kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį bei BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), paskirtas bausmes sumažinti vienu trečdaliu:

296- už BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 253 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirti ketverių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

297- už BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką skirti penkerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

298BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus paskirtas bausmes, subendrintą bausmę V. M. paskirti laisvės atėmimą šešeriems metams aštuoniems mėnesiams.

299BK 63 straipsnio 1, 4, 7, 9 dalių pagrindu šiuo nuosprendžiu V. M. paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, galutinę subendrintą bausmę V. M. paskirti laisvės atėmimą devyniolikai metų ir keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

300A. P., pripažintam kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti jam laisvės atėmimo ketveriems metams bausmę.

301BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus šiuo nuosprendžiu A. P. paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 5 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjus švelnesnę bausmę, galutinę subendrintą bausmę A. P. nustatyti laisvės atėmimą trylikai metų ir dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

302G. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti jam laisvės atėmimo dvejiems metams keturiems mėnesiams bausmę.

303BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus šiuo nuosprendžiu G. Ž. paskirtą bausmę su Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. kovo 8 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 9 d. nutartimi nustatyta bausme pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 28 d. ir 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžius, Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi nustatyta ir neatlikta bausme pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžius, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjus švelnesnes bausmes, galutinę subendrintą bausmę G. Ž. nustatyti laisvės atėmimą devyneriems metams keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

304B. J., pripažintam kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti jam laisvės atėmimo dvejiems metams aštuoniems mėnesiams bausmę.

305BK 63 straipsnio 1, 4, 9 pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus šiuo nuosprendžiu B. J. paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjus švelnesnę bausmę, galutinę subendrintą bausmę B. J. nustatyti laisvės atėmimą penkeriems metams aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

306Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi į B. J. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2004 m. spalio 21 d. iki 2005 m. spalio 21 d.

307Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminui, nutrauktas baudžiamasis procesas prieš G. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ir bylą šioje dalyje nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

308Dvi poras moteriškų auskarų (4 vnt.), moterišką pakabuką (vokas Nr. 26), saugomus Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje, grąžinti nukentėjusiajam S. B..

309Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio... 4. G. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2... 5. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio... 6. V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 7. – pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį (1 veika.... 8. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo... 9. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės dalinio... 10. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 7, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta... 11. V. M. pagal 1961 metų BK 75 straipsnį (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr.... 12. Š. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 13. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000... 14. – pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo... 15. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi,... 16. M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 17. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000... 18. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3... 19. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000... 20. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi,... 21. A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 22. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000... 23. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3... 24. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000... 25. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi,... 26. Baudžiamasis procesas G. J. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25... 27. Iš A. S. ir M. K. solidariai priteista nukentėjusiajam S. B. 13 150,00 Lt/ 3... 28. Iš A. S. ir M. K. nukentėjusiajai J. N. solidariai priteista 50 000,00 Lt/ 14... 29. Iš V. M. nukentėjusiajam I. Ž. Z. priteista 30 000,00 Lt/ 8 688,60 Eur... 30. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti B. J. ir J. B., tačiau dėl jų... 31. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 32. V. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį už... 33. V. M., 2001 metų pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu... 34. Asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 2... 35. V. M. taip pat nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 3... 36. V. M. Lietuvos Respublikoje tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, bet ne... 37. Pagal parengtą nusikalstamų veikų planą bei paskirstytus organizuotos... 38. V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką su pirmiau minėtais asmenimis,... 39. A. P. ir G. Ž. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2... 40. A. P., laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. vasario 16 d. Kaune... 41. Asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7... 42. Tęsdami nusikalstamą veiką, V. M. ir V. R., persirengę policininkų... 43. A. S. ir M. K. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį... 44. A. S. ir M. K., veikdami organizuota grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis... 45. A. S., M. K. ir Š. J. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129... 46. Asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1... 47. 2000 m. birželio 16 d. ryte A. S., M. K., Š. J. ir asmuo, kurio atžvilgiu... 48. 2000 m. birželio 16 d. apie 11.30 val. asmeniui, kurio atžvilgiu... 49. Š. J. nuteistas pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25... 50. G. J. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir... 51. Asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto... 52. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad G. J. reikštas kaltinimas buvo... 53. Apeliantas teigia, kad nepadarė jokios nusikalstamos veikos ir kad jam... 54. Apelianto teigimu, priimdamas nuosprendį apygardos teismas nesivadovavo BPK... 55. Apeliantas atkreipia dėmesį į BPK 20 straipsnio 5 dalį, kurioje teigiama,... 56. Cituodamas teismo nuosprendžio motyvus, apeliantas nurodo, kad pagal... 57. Nesutikdamas su apygardos teismo nustatytu motyvu norėti ar siekti H. G. S.... 58. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo... 59. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į apygardos teismo argumentavimą, kai... 60. Apibendrindamas apeliantas teigia, jog nepadarė jam inkriminuotos... 61. Apeliaciniame skunde G. J., kuriam byla nutraukta, prašo pagal BPK 326... 62. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo... 63. Nesutikdamas su nuteisimu dėl R. B. nužudymo iš savanaudiškų paskatų ir... 64. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja M. K. parodymų nenuoseklumą,... 65. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos... 66. Nesutikdamas su nuteisimu dėl R. K. nužudymo, apeliantas cituoja savo... 67. Apeliantas nurodo, jog apkaltinamajame nuosprendyje pripažįstama, kad... 68. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje... 69. Apibendrindamas apeliantas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymai ir... 70. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios... 71. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad parinkdamas griežčiausią įstatyme... 72. Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta kardomąja priemone. Anot apelianto,... 73. Apeliantas teigia, kad dėl jo turėtų būti priimtas išteisinamasis... 74. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 75. Nuteistojo A. S. gynėja advokatė Loreta Guižauskienė apeliaciniame skunde... 76. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl A. S.... 77. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog iš nuosprendžio visiškai... 78. Taigi, anot apeliantės, vieninteliu galimu tiesioginiu M. K. dalyvavimo darant... 79. Apeliantė taip pat nurodo, jog teismas savo išvadą, kad A. S. su kitais... 80. Nesutikdama su A. S. nuteisimu dėl R. K. nužudymo, nuteistojo gynėja teigia,... 81. Nesutikdama su teismo nuosprendžiu A. S. paskirta kardomąja priemone,... 82. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. S. gynėja taip pat teigia, kad A. S. buvo... 83. Apeliantė taip pat nurodo, jog vertindamas A. S. asmenybę teismas neatkreipė... 84. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. S. gynėja prašo panaikinti Vilniaus... 85. Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo... 86. Apelianto teigimu, J. B. parodymus paneigia apklausti kiti šio nusikaltimo... 87. Apelianto teigimu, J. B. ir kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymus... 88. Nesutikdamas su jam paskirta bausme, apeliantas nurodo, jog teisminio... 89. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados... 90. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 91. Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo... 92. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. prašo išnagrinėti baudžiamąją... 93. Nuteistojo M. K. gynėja advokatė Elena Žilėnienė apeliaciniame skunde... 94. Pasak apeliantės, kaltinimą dėl R. B. nužudymo teismas grindė iš esmės... 95. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad atliekant parodymų patikrinimo... 96. Apeliaciniame skunde taip pat reiškiama abejonė dėl specialisto išvados... 97. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad atlikus kratą M. K. motinai... 98. Apeliantės teigimu, kad M. K. galėjo būti daromas poveikis, patvirtina... 99. Nesutikdama su M. K. nuteisimu dėl R. K. nužudymo, apeliantė nurodo, jog... 100. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog ginklas, kuriuo buvo nužudytas R.... 101. Apeliantės teigimu, R. K. buvo nužudytas siekiant išvengti galimo jo keršto... 102. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje ikiteisminis... 103. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. K. gynėja prašo panaikinti Vilniaus... 104. Nuteistasis Š. J. ir jo gynėjas advokatas Juozas Vasiliauskas apeliaciniame... 105. Apeliantai taip pat nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja E.... 106. Apeliaciniame skunde taip pat aptariamas Š. J. prisipažinimas dėl padaryto... 107. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad M. K. ir Š. J., būdami izoliuoti... 108. Apeliantai nesutinka ir su apygardos teismo išvada (nuosprendžio 104 lapas),... 109. Apeliantai, cituodami apygardos teismo nuosprendžio 103 puslapyje išdėstytą... 110. Apeliantai pažymi, kad apygardos teismas atsisakė apklausti Š. J. prašytus... 111. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog Š. J. nuteistas už tai, kad... 112. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tyrimo pradžioje... 113. Apeliantų teigimu, R. K. buvo nusikalstamo pasaulio autoritetas ir jo... 114. Kartu apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas ir... 115. Apeliaciniame skunde nuteistasis Š. J. ir jo gynėjas prašo Vilniaus... 116. Nuteistasis G. Ž. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo... 117. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Ž. prašo paskirti švelnesnę nei... 118. Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo... 119. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. M. prašo sumažinti... 120. Teismo posėdžio metu nuteistieji, taip pat asmuo, dėl kurio baudžiamoji... 121. Nuteistųjų A. P., G. Ž., asmens, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta BPK... 122. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek... 123. Nuteistasis A. S. ir jo gynėja, nuteistojo Š. J. gynėjas, nuteistasis M. K.... 124. Dėl nuteistojo M. K. ir Š. J. byloje duotų parodymų vertinimo... 125. A. S. ir M. K. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį... 126. Be to, A. S., M. K. ir Š. J. nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129... 127. 2000 m. birželio 16 d. ryte A. S., M. K., Š. J. ir asmuo, kurio atžvilgiu... 128. Be to, Š. J. nuteistas pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m.... 129. Kaip jau minėta, nuteistasis A. S. ir jo gynėja, nuteistojo Š. J. gynėjas,... 130. Kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodytus pirmosios... 131. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. K., ne kartą... 132. 2005 m. vasario 2 d. apklaustas įtariamuoju dėl R. B. nužudymo M. K.... 133. 2008 m. kovo 12 d. nutarimu baudžiamasis procesas baudžiamojoje byloje Nr.... 134. 2008 m. kovo 14 d. įteikus M. K. galutinį pranešimą apie įtarimus jis... 135. Net du kartus apklausiamas pirmosios instancijos teisme dėl R. B. nužudymo ir... 136. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad M. K. taip pat pripažino savo kaltę... 137. Pažymėtina, kad jau pirmosios apklausos įtariamuoju, vykusios 2004 m.... 138. Du kartus apklausiamas pirmosios instancijos teisme iki kaltinimo pakeitimo M.... 139. Tačiau bylos nagrinėjimo metu pakeitus kaltinimą ir apklausus M. K. pagal... 140. Įvertinusi anksčiau aptartų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad... 141. Kaltinamųjų, kaip ir nukentėjusiųjų bei liudytojų, parodymai tinkamu... 142. Apeliantų teiginiai, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu bei apklausiamas... 143. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iki kaltinimo pakeitimo teisme... 144. Apeliaciniame skunde M. K. pažymi, kad policijos pareigūnai jį vaišindavo,... 145. Apeliantai atkreipia teismo dėmesį į labai dažnus ikiteisminio tyrimo... 146. Be to, nuteistojo M. K. teiginiai apie jam pareigūnų darytą poveikį... 147. Nuteistojo M. K. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad M. K. 2003 metais... 148. M. K. apeliaciniame skunde teigia, kad pareigūnai jam žadėjo vos vienerių... 149. M. K. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jis jokių nusikaltimų... 150. Nuteistojo A. S. ir jo gynėjos, nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo apeliaciniuose... 151. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklaustas pirmosios... 152. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. rugsėjo 16 d. vykusios... 153. 2004 m. spalio 11 d. Š. J. bylą tiriančiam pareigūnui parašė... 154. 2004 m. spalio 12 d. ir 2004 m. spalio 13 d. vykusių įtariamojo M. K.... 155. 2005 m. gegužės 17 d. papildomai apklaustas įtariamasis Š. J. atsisakė... 156. Taigi, iš nuteistojo Š. J. parodymų turinio matyti, kad jis, kaip ir M. K.... 157. Kaip galimo ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėto poveikio Š. J.... 158. Nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuoširdų... 159. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija nenustatė, jog ikiteisminio... 160. Dėl R. B. nužudymo dėl savanaudiškų paskatų, pasikėsinimo pagrobti... 161. Skundžiamu nuosprendžiu M. K. ir A. S. pagal 25 straipsnio 3 dalį, 22... 162. Įvertinus nuteistojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iki kaltinimo... 163. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad asmenį, dėl kurio baudžiamasis... 164. 2000 m. balandžio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad... 165. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties... 166. Ta aplinkybė, kad asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK... 167. Nuteistųjų M. K. ir A. S. gynėjos apeliaciniuose skunduose atkreipia... 168. Nuteistojo A. S. gynėja apeliaciniame skunde pažymi, kad M. K. parodymuose... 169. Priešingai nei teigiama nuteistojo M. K. gynėjos, nuteistojo A. S. bei jo... 170. Nuteistojo M. K. ir nuteistojo A. S. gynėjų apeliaciniuose skunduose... 171. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. vasario 2 d.... 172. M. K. gynėjos apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad kratos metu M.... 173. Nuteistojo A. S. gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad S. S. gyvenamojoje... 174. Nuteistojo A. S. gynėja taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos... 175. Nuteistojo A. S. gynėja nurodo, kad įvykio vietoje buvo rastos keturios... 176. Nuteistojo M. K. gynėjos skunde pagrįstai teigiama, kad ekspertas M. J. P.... 177. Nuteistųjų A. S. ir M. K. gynėjų skunduose teigiama, kad šioje byloje... 178. Kolegija neturi pagrindo abejoti minėtos specialisto išvados Nr. 43... 179. Nuteistųjų M. K. ir A. S. gynėjų apeliaciniuose skunduose pagrįstai... 180. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei... 181. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 182. Dėl apeliacinių skundų argumentų dėl R. K. nužudymo, padaryto itin... 183. Skundžiamu nuosprendžiu A. S., M. K. ir Š. J. pripažinti kaltais ir... 184. Nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo, nuteistojo A. S. ir jo gynėjos, nuteistojo M.... 185. Kolegija pažymi, kad įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios... 186. Nagrinėjamu atveju, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad... 187. Netikėti šiais nuteistojo M. K. parodymais kolegija neturi pagrindo. Kaip jau... 188. Nuteistojo M. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, turinį iš... 189. Nuteistojo A. S. ir jo gynėjos, nuteitojo M. K. gynėjos bei nuteistojo Š. J.... 190. Š. J. ir M. K. parodymai patvirtinami ir įvykio vietos – kiemo, esančio (... 191. Nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo, taip pat nuteistųjų M. K. ir A. S. gynėjų... 192. Nuteistųjų A. S. ir M. K. gynėjos apeliaciniuose skunduose teigia, jog... 193. Nors nuteistasis A. S. S. ir jo gynėja apeliaciniuose skunduose teigia, kad be... 194. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos... 195. Š. J. ir jo gynėjo skunde nurodoma, kad joks nužudymą planuojantis asmuo... 196. Nuteistasis Š. J. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad R. K.... 197. Pagal susiformavusią teismų praktiką, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK... 198. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. buvo nužudytas prie... 199. Pripažindamas Š. J., A. S. ir M. K. dėl nusikaltimo numatyto BK 129... 200. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad priešingai... 201. Dėl A. P. apeliacinio skundo... 202. Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliantas, nesutikdamas su... 203. J. B. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3... 204. Anot apelianto, vertinant nuteistojo J. B. parodymus, svarbu atsižvelgti į jo... 205. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra... 206. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atmeta kaip... 207. Teigdamas, kad nuteistojo J. B. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi,... 208. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis J. B. nagrinėjamoje byloje buvo... 209. Apeliantas taip pat įžvelgia prieštaravimus tarp nuteistojo J. B. parodymų... 210. Teisėjų kolegija su tokiu byloje duotų J. B. parodymų vertinimu nesutinka... 211. Apeliantas, nesutikdamas su J. B. byloje duotų parodymų vertinimu, taip pat... 212. Teisėjų kolegija apelianto teiginius, kad V. M., V. R., G. Ž. ir D. V.... 213. Antai nuteistasis G. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui 2004 m. gruodžio 16 d.... 214. Nuteistojo A. P. dalyvavimą organizuojant K. buto apiplėšimą ikiteisminio... 215. Nuteistasis V. R. ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. lapkričio 11 d. apklaustas... 216. Ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. sausio 7 d. tyrėjo apklausta D. V. parodė... 217. Taigi, išanalizavus pirmiau nurodytus V. M., V. R., G. Ž. ir D. V. parodymus,... 218. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pakanka patikimų įrodymų,... 219. Taip pat svarbu pažymėti, kad nurodytų asmenų parodymų patikimumas buvo... 220. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo dalyvavimą apiplėšiant K. butą paneigia... 221. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, nei... 222. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 223. Dėl nuteistojo V. M. apeliacinio skundo... 224. Nesutikdamas su nukentėjusiajam I. Ž. Z. priteista 30 000,00 Lt dydžio... 225. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos... 226. Neturtinės žalos sąvoka ir jos dydžio nustatymo kriterijai išdėstyti CK... 227. Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo I. Ž. Z. naudai priteisęs 30... 228. Dėl nepateisinamai ilgos proceso trukmės ir nuteistiesiems paskirtų bausmių... 229. Nuteistojo A. S., jo gynėjos, nuteistojo M. K. gynėjos, nuteistojo Š. J. ir... 230. Skundžiamu nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3... 231. G. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2... 232. V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253... 233. Š. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129... 234. M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129... 235. A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129... 236. B. J. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės... 237. J. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129... 238. Baudžiamasis procesas G. J. atžvilgiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25... 239. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg... 240. Pagal EŽTT sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė... 241. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog... 242. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad šioje... 243. Ikiteisminis tyrimas dėl R. K. nužudymo pradėtas 2000 m. birželio 16 d. (t.... 244. Ikiteisminis tyrimas dėl plėšimo iš K. K. buto pradėtas 1994 m. vasario 17... 245. Ikiteisminis tyrimas dėl R. B. tyčinio nužudymo ir plėšimo pradėtas 2000... 246. Ikiteisminis tyrimas dėl I. Ž. Z. neteisėto laisvės atėmimo ir turto... 247. Baudžiamoji byla Nr. ( - ) dėl H. G. S. tyčinio nužudymo buvo iškelta... 248. Ikiteisminis tyrimas dėl banditizmo ir neteisėto disponavimo dideliu kiekiu... 249. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. ( - ) dėl pasikėsinimo... 250. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija neturi pagrindo daryti... 251. Kita vertus, šios baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas taip pat truko... 252. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas, bausmes... 253. Kita vertus, konstatuoto BPK 44 straipsnio 5 dalies ir Konvencijos 6 straipsnio... 254. Skundžiamu nuosprendžiu A. S., M. K. ir Š. J. buvo pripažinti kaltais ir... 255. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Š. J. iki skundžiamo... 256. Nuteistasis A. S. nusikalto būdamas jauno amžiaus ir neteistas, tačiau netgi... 257. Nuteistasis M. K. naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį... 258. Aptartos aplinkybės rodo susiformavusias nuteistųjų A. S., Š. J. ir M. K.... 259. Kolegija sprendžia, kad J. B. už BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio... 260. Kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl... 261. Dėl nuteistųjų A. S. ir A. P. apeliacinių skundų argumentų apie teismo... 262. Nuteistieji A. S. ir A. P. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad bylos... 263. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi... 264. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad... 265. Nuteistųjų A. P. ir A. S. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad apygardos... 266. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir... 267. Dėl asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2... 268. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinamasis aktas šioje byloje neatitinka... 269. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirminis kaltinimas asmeniui,... 270. Kita vertus, įvertinus kaltinamajame akte apeliantui suformuluoto kaltinimo... 271. Apeliantas pažymi ir tai, kad 2011 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. gegužės 31... 272. Asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto... 273. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2013... 274. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai dėl vienų... 275. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas... 276. Apeliantas teigia, kad nepadarė jokios nusikalstamos veikos ir kad jam... 277. Pagal nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. galiojančią BPK 327 straipsnio 1 punkto... 278. Aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis turėjo būti... 279. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte... 280. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus... 281. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog... 282. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra... 283. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nekaltumo... 284. Taigi, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, joks asmuo negali... 285. Skundžiamame nuosprendyje, nutraukdamas apelianto baudžiamąjį procesą... 286. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo,... 287. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apelianto gynėjas... 288. Dėl kardomosios priemonės – suėmimo nuteitajam A. S. paskyrimo ... 289. Nuteistojo A. S. ir jo gynėjos teigimu, šiam nuteistajam nuosprendžiu... 290. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 291. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo... 292. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 293. nuteistojo V. M., nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo advokato Juozo Vasiliausko,... 294. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį pakeisti:... 295. V. M., pripažintam kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 253 straipsnio 2... 296. - už BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 253 straipsnio 2 dalyje numatytą... 297. - už BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26... 298. BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus... 299. BK 63 straipsnio 1, 4, 7, 9 dalių pagrindu šiuo nuosprendžiu V. M. paskirtą... 300. A. P., pripažintam kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 2... 301. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus... 302. G. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 180 straipsnio 2... 303. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus... 304. B. J., pripažintam kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, paskirtą bausmę... 305. BK 63 straipsnio 1, 4, 9 pagrindu dalinio sudėjimo būdu subendrinus šiuo... 306. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi į B. J. paskirtos bausmės laiką... 307. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria suėjus patraukimo baudžiamojon... 308. Dvi poras moteriškų auskarų (4 vnt.), moterišką pakabuką (vokas Nr. 26),... 309. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....