Byla 2A-204-183/2015
Dėl delspinigių sumažinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų V. R. ir V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1361-232/2014 pagal ieškovų V. R. ir V. R. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S dėl atleidimo nuo dalies civilinės atsakomybės ir dėl delspinigių sumažinimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovai V. R. ir V. R. 2012 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę, prašė atleisti ieškovus nuo nuostolių atlyginimo atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam Lietuvoje per Danske Bank A/S Lietuvos filialui, t. y. atleisti ieškovus nuo prievolės sumokėti atsakovui 306 375,27 Lt skirtumą, susidariusį tarp buto, esančio ( - ), parduodamos kainos ir kredito sumos, visa apimtimi; sumažinti nepagrįstai dideles Kredito sutarties 50 punkte nustatytas 11 procentų dydžio procesines palūkanas iki 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško skolos sumokėjimo; sumažinti nepagrįstai dideles Kredito sutarties specialiojoje dalyje nustatytas 0,08 procento dydžio netesybas iki 0,02 procento nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną praleistą dieną, o hipotekos teismo 2011 m. liepos 18 d. priteistą delspinigių sumą 73 110,24 Lt sumažinti iki 18 277,56 Lt; pripažinti negaliojančia 2010 m. gegužės 31 d. susitarimo Nr. RFSVN200702525-P-1 9 dalį; pripažinti V. R. pasirašytą 2007 m. lapkričio 15 d. laidavimo sutartį Nr. FA-RFSVN200702525 Kredito sutarties dalimi.

4Ieškinyje nurodė, kad ieškovas V. R. 2007 m. lapkričio 15 d. pasirašė su atsakovu Kredito sutartį Nr. N200702525, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 199 840,00 EUR kreditas būsto remonto darbams panaudotoms nuosavoms kredito gavėjo lėšoms refinansuoti (toliau – Kredito sutartis), o ieškovė V. R. – 2007 m. lapkričio 15 d. pasirašė laidavimo sutartį Nr. FA-RFSVN200702525, kuria įsipareigojo solidariai atsakyti bankui, jeigu ieškovas V. R. neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal Kredito sutartį (toliau – Laidavimo sutartis). Ieškovai nurodė, kad hipoteka bankui įkeistas 135,18 m2 visiškai rekonstruotas butas, esantis ( - ), todėl manę, kad šis butas yra garantas, apsaugant jų interesus nuo nepageidaujamų, netinkamai vykdomos sutarties pasekmių. Pažymėjo, kad nepriklausomų turto vertintojų Kredito sutarties pasirašymo dieną hipoteka įkeičiamas butas buvo įvertintas 863 000 Lt rinkos verte ir visiškai atitiko banko keliamus hipotekos reikalavimus bei Kredito sutarties specialiosios dalies 5 punkto nuostatas, tačiau, vykdant Kredito sutartį jos galiojimo metu, tiek sutarties vienašališko nutraukimo atsakovo iniciatyva metu, tiek po nutraukimo, atsirado aplinkybių, kurios iš esmės pakeitė ieškovų ir atsakovo sutartinių prievolių pusiausvyrą, dėl kurių ieškovams tapo sudėtingiau negu atsakovui įvykdyti sutartines prievoles. Ieškovų manymu, viena esminių aplinkybių – ženklus nekilnojamojo turto, įskaitant butus, rinkos kainų sumažėjimas - objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį nulėmė valstybėje vykstantys ekonominiai procesai; be to, atsakovas savo neapdairiu elgesiu prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ir prie jų apimties; atsakovas, būdamas profesionaliu finansinių paslaugų teikėju, Kredito sutarties 40, 47.3 punktų prasme dar 2008 m. privalėjo pradėti tinkamai domėtis skolos ir įkeisto turto vertės santykiu, kuris neturėjo viršyti 80 procentų, bei galimybe perleisti hipoteka įkeistą butą tretiesiems asmenims arba perimti jį savo dispozicijon; kita reikšminga aplinkybė, pakeitusi jų ir atsakovo sutartinių prievolių pusiausvyrą – ieškovo 100 procentų akcijų valdomos, abiems sutuoktiniams darbo užmokesčio pajamas garantavusios ir didžiąją paskolos dalį generavusios UAB „Ravytas“ bankroto atvejis. Pažymėjo, jog ieškovai daugiau kaip vienerius metus įsipareigojimus bankui vykdė tinkamai ir laiku, tik nuo 2010 m. balandžio mėnesio ieškovas nustojo vykdyti mokėjimus ir kreipėsi į banką dėl sutarties peržiūrėjimo. Ieškovų teigimu, 2010 m. gegužės 31 d. tarp šalių pasirašytas susitarimas Nr. RPSVN200702525-P-l, kuriuo, atsakovas privertė ieškovus prisiimti naujus įsipareigojimus – per artimiausius 5 metus nuo Susitarimo pasirašymo dienos atstatyti 80 procentų skolos ir įkeisto turto rinkos vertės santykį, dengiant paskolos dalį, įkeičiant papildomą turtą arba pateikiant atsakovui priimtinų vertintojų pilną atsakovo įkeisto turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą, pagal kurią matytųsi, jog išlaikomas skolos ir atsakovui įkeisto turto rinkos vertės santykis. Ieškovams nuo 2010 m. liepos 1 d. tapus bedarbiais, jie 2010 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į banką su prašymu dėl Kredito sutarties sąlygų keitimo, tačiau bankas atsisakė keisti sutarties sąlygas. Pasak ieškovų, jie tinkamai informavo atsakovą apie susiklosčiusią nepalankią situaciją, tačiau atsakovas ekonominio nuosmukio metu net nebuvo pradėjęs objektyvaus vertinimo dėl galimo buto pardavimo tretiesiems asmenims ar perėmimo savo dispozicijon. Ieškovų teigimu, byloje pakanka duomenų Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos pagrindui konstatuoti, nes tie veiksmai yra siejami su sąmoningais banko veiksmais, dėl kurių padidėjo jo paties nuostoliai. Ieškovų manymu, prievolės įvykdymo užtikrinimas laidavimu, ieškovei V. R. pasirašant Laidavimo sutartį, buvo perteklinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas; ieškovė savo veiksmais ir elgesiu išreiškė sutikimą ir valią būti atsakovo solidariąja bendraskole drauge su ieškovu, kaip kredito gavėjai, todėl jiems Kredito sutarties ir Laidavimo sutarties sudarymo metu atsirado solidariosios sutuoktinių prievolės, o ieškovės pasirašyta Laidavimo sutartis neišreiškė jos, kaip laiduotojos valios, bet išreiškė jos, kaip bendraskolės, valią, todėl Laidavimo sutartis turi būti vertinama ir pripažinta Kredito sutarties dalimi. Ieškovų teigimu, kadangi nuo 2008 m. pabaigos iki 2009 m. pradžios ženkliai sumažėjo bazinė palūkanų norma ir dabar yra apie 2 procentų dydžio, vadovaujantis CK 6.228 straipsniu, mažintinos 11 procentų dydžio palūkanos iki 6 procentų dydžio; be to, sutartyje nustatytos 0,08 procento netesybos yra neprotingai didelės, todėl jos mažintinos iki 0,02 procento dydžio.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7Teismas nurodė, kad nepaisant to, jog paskola buvo suteikta būsto remonto išlaidų refinansavimui ir atskiri jos elementai atitinka vartojamosios paskolos požymius, ieškovas yra verslininkas, turintis pakankamai ekonominių žinių, jog suvoktų, kad kainos rinkoje, tarp jų ir nekilnojamojo turto kainos, gali kilti ir kristi, kad ekonomiką periodiškai ištinka krizės, recesijos ir kt. Teismo teigimu, negalima sutikti ir su ieškovų teiginiais, jog ekonominė krizė pažeidė šalių sutarties pusiausvyrą, nes krizė vienodai paveikė abiejų šalių padėtį – ieškovui nebevykdant prievolių pagal Kreditavimo sutartį, atsakovas nebegauna paskolos ir palūkanų, o sutartį nutraukęs, susiduria su sunkumais atgauti bent paskolintas lėšas iš įkeisto turto, dėl ko išieškojimo procesas bus apsunkintas, be to, bankai, teikiantys paskolas, ekonominių krizių metu susidurdami su skolininkų nemokumu, prievolių užtikrinimo priemonių nuvertėjimu, taip pat patiria nuostolius.

8Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad atsakovas savo neapdairiu elgesiu prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ir prie jų apimties, nes būdamas profesionaliu finansinių paslaugų teikėju, privalėjo, bet laiku nepradėjo tinkamai domėtis skolos ir įkeisto turto vertės santykiu, kuris neturi pagal sutartį nukristi žemiau 80 procentų paskolos vertės, bei galimybe perleisti hipoteka įkeistą butą tretiesiems asmenims arba perimti jį savo dispozicijon. Teismas pažymėjo, kad ginčijamoje kredito sutartyje buvo numatyta ne atsakovo pareiga, bet teisė, pareikalauti kartą per dvylika mėnesių pateikti nekilnojamojo turto rinkos vertės ir likvidacinės vertės nustatymo ataskaitą (Kredito sutarties 40 p.).

9Teismo teigimu, ieškovui nebeišgalint mokėti kredito ir palūkanų, 2010 m. gegužės 31 d. buvo sudarytas šalių susitarimas Nr. RFSVN200702525-P-1 prie Kredito sutarties, kuriuo susikaupusi skola - nesumokėtos kredito dalys ir palūkanos buvo pakeistos kreditu (skola buvo kapitalizuota) bei buvo atidėtas visos negrąžintos kredito sumos (įskaitant kapitalizuotą sumą) grąžinimas ir pradelstą grąžinti kredito sumą) grąžinimas bankui iki 2010 m. lapkričio 15 d., o kredito gavėjas savo ruožtu įsipareigojo per 5 metus nuo susitarimo pasirašymo dienos atstatyti 80 proc. skolos ir įkeisto turto rinkos vertės santykį, dengiant paskolos dalį, įkeičiant papildomą turtą arba pateikiant bankui priimtinų vertintojų visą bankui įkeisto turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą, pagal kurią matytųsi, jog išlaikomas skolos ir įkeisto bankui turto vertės santykis (Susitarimo 9 p.); negalima teigti, jog bankas nesilaikė prievolių vykdymo principų, suformuluotų CK 6.38 straipsnyje (prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais). Teismo nuomone, aplinkybė, kad bankas veikė kaip profesionalus finansinių paslaugų teikėjas, reiškia ir tai, jog bankams, kaip finansinėms institucijoms, keliami aukštesni reikalavimai taip pat ir rūpintis savo stabilumu, užtikrinti savo klientų prievolių vykdymą laiku, nes priešingu atveju, bankui netaikant sankcijų ir neišieškant pradelstų įsiskolinimų, bankams gresiantis nemokumas sukelia itin neigiamas ekonomines pasekmes visiems rinkos dalyviams ir gyventojams. Teismas nurodė, kad CK 6.200 straipsnyje numatyti sutarties vykdymo principai, jog šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, kad sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, nebuvo pažeisti. Teismo teigimu, ieškovas, kaip fizinis asmuo, sudarydamas kredito sutartį dėl didelės kredito sumos, o jo sutuoktinė ieškovė V. R., sudarydama laidavimo už sutuoktinio prievoles sutartį, kartu prisiėmė ir kredito sutarties neįvykdymo riziką bei atsakomybę už sutarties neįvykdymą ir to pasekmes, o ieškovų nurodytos aplinkybės nepaneigia jų atsakomybės pagal sutartį.

10Teismas pažymėjo, kad tas faktas, jog ieškovai kreipėsi dėl sutarties sąlygų peržiūrėjimo, o bankas sutiko su jų prašymu, eliminuoja kaltinimus bankui jo neveiklumu; Kredito sutarties sąlygose buvo numatyta banko teisė reikalauti, o ieškovų pareiga pateikti įkeisto turto vertinimus bankui. Pasak teismo, 2008 metų ekonominė krizė ir ją lydėjęs nekilnojamojo turto nuvertėjimas laikytini visiems žinomomis, neįrodinėtinomis aplinkybėmis (CPK 182 str. 1 p.), kurios, be abejonės, buvo žinomos ir ieškovams, todėl, nusprendę parduoti įkeistą turtą ir grąžinti kreditą, jie taip pat turėjo galimybes kreiptis į banką su tokiu prašymu, tačiau nesikreipė. Teismas teigė, jog Susitarimo 9 punktu bankas sudarė galimybę atstatyti įkeisto turto rinkos vertę per 5 metus, šis susitarimo punktas priimtas ieškovo naudai.

11Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, jog prievolės įvykdymo užtikrinimas laidavimu, ieškovei V. R. pasirašant Laidavimo sutartį, buvo perteklinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kad ieškovė, kaip kredito gavėjo sutuoktinė, savo veiksmais ir elgesiu išreiškė sutikimą ir valią būti atsakovo solidariąja bendraskole drauge su ieškovu, kaip kredito gavėju. Teismas pažymėjo, kad tik vienas iš sutuoktinių (ieškovas) yra pasirašęs Kredito sutartį, kuri numatė, jog sutartis sudaryta šeimos poreikių tenkinimui ir neprieštarauja šeimos interesams, tačiau pačioje Kredito sutartyje nėra punkto, numatančio, kad ieškovė V. R. su sutartimi susipažino ar kad sutuoktinis V. R., sudarydamas Kredito sutartį, veikė, turėdamas sutuoktinės V. R. sutikimą (CK 3. 92 str. 3, 4 d.), todėl ieškovė, sudarydama laidavimo sutartį, iš esmės patvirtino (CK 3.92 str. 6 d.) ieškovo sudarytą Kredito sutartį, užtikrindama iš jos kylančias prievoles savo asmeniniu laidavimu, kas reiškia, kad kreditoriaus reikalavimai gali būti nukreipti ne tik į santuokinį ieškovų turtą, bet ir į ieškovės asmeninį turtą, dėl ko nėra pagrindo teigti, jog pasirašant Laidavimo sutartį iš pat pradžių buvo asmenų sutapimas prievolėje.

12Teismas nurodė, kad ieškovų teigimu, šalių susitarimas dėl 11 procentų palūkanų skaičiavimo priverstinio skolos išieškojimo atveju prieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, yra nepagrįstai didelės laikotarpiui skaičiuotinam nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, taip pat neprotingai didelės yra 0,08 procentų dydžio netesybos nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną praleistą dieną. Teismas pažymėjo, kad ieškovai savo prašymą grindė CK 6.228 straipsniu, reglamentuojančiu šalies teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos dėl esminės šalių nelygybės, kurio paskirtis yra ginti silpnesniąją sutarties šalį (dažniausiai vartotoją), kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties sąlygomis, tačiau šiuo atveju nenustatytos tokios aplinkybės. Teismo teigimu, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis, kurią asmuo sudaro su jo kaip vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; šiuo atveju ieškovai paskolą ėmė būsto remonto darbams jau panaudotoms nuosavoms lėšoms refinansuoti; be to, faktas, kad ieškovas pasiskolino pinigų savo išlaidų, turėtų buitinėms sąlygoms pagerinti, būsto remonto padengimui, nedaro jo paskolos vartojimo paskola, nes byloje nėra duomenų, kad paskola buvo panaudota ieškovo vartojimo reikmėms tenkinti, ir, atsižvelgiant į tai, nemažinamos ginčo sutartyje numatytos 11 procentų dydžio procesinės palūkanos.

13Teismas nesutiko su ieškovų teiginiais, kuriais jie grindė delspinigių mažinimo būtinybę, kad, ištikus ekonominei krizei, jiems pasidarė sunkiau vykdyti savo įsipareigojimus. Pasak teismo, pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas turi teisę mažinti sutartimi numatytas netesybas, tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba jei prievolė iš dalies įvykdyta; be to, kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog nuo 2008 metų pasaulio, o kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko itin neigiamų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui, ir kad šių pokyčių nebuvo įmanoma tiksliai numatyti, todėl ekonominė krizė nelaikytina tik vienos šalies padėtį pabloginusia aplinkybe. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų motyvų ieškinys atmestinas.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

15Apeliaciniu skundu ieškovai V. R. ir V. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti iš atsakovo ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas, o bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

161. Teismas netinkamai atliko sutarties teisinį kvalifikavimą – nepagrįstai nenustatė Kredito sutarties esant vartojimo sutartimi, nenagrinėjo ginčo, atsižvelgiant į ieškovą kaip į silpnesnę sutarties šalį (vartotoją), ir nesivadovavo vartojimo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Be to, teismas sprendime pats sau prieštarauja, vienoje sprendimo dalyje Kredito sutartį kvalifikuodamas vartojimo sutartimi, kitoje dalyje aiškiai išdėstydamas savo poziciją ginčo santykių nepriskirdamas vartojimo kredito santykiams. Netinkamas sutarties kvalifikavimas pasireiškė ir kvalifikuojant ieškovės V. R. su atsakovu 2007 m. lapkričio 15 d. sudarytą Laidavimo sutartį Nr. FA-RPSVN200702525. Prievolės įvykdymo užtikrinimas laidavimu buvo pritaikytas neteisėtai, o V. R. pasirašyta Laidavimo sutartis teismo turėjo būti kvalifikuota Kreditavimo sutartimi. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo tikrųjų Laidavimo ir Kredito sutarčių šalių ketinimų, o rėmėsi vien tik pažodiniu sutarčių teksto aiškinimu. Nors ieškovės pasirašyta sutartis pavadinta Laidavimo sutartimi, ji iš esmės atitinka Kredito sutarčiai būdingus elementus – ja ieškovė išreiškė tikrąją valią ne laiduoti už savo sutuoktinio prievolę, bet prisiimti jo prievolę, t. y. joje dalyvauti kaip pagrindinė skolininkė bendrai su Ieškovu, o ne kaip šalutinė, papildoma skolininkė pagal akcesorinę laidavimo prievolę.

172. Teismas netyrė aplinkybių, susijusių su ieškovų reikalavimu atleisti juos iš dalies nuo civilinės atsakomybės, t. y. sumokėti atsakovui susidariusį 306 375,27 Lt skirtumą nuo buto, esančio adresu ( - ), parduodamos kainos ir kredito sumos, visa apimtimi. Teismas privalėjo išsamiai pasisakyti apie ieškinyje pateikiamus teisinius argumentus dėl prašomo atleidimo nuo 306 375,27 Lt sumos mokėjimo. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kaip teismas vertino ieškovų pareigą sumokėti atsakovui susidariusį skirtumą - ar kaip pareigą įvykdyti prievolę natūra, ar kaip nuostolių atlyginimą.

183. Teismas netyrė galimos atsakovo kaltės, vykdant Kredito sutartį. Teismas privalėjo tenkinti ieškovų reikalavimą atleisti juos iš dalies nuo sutartinės civilinės atsakomybės, nes ieškovai paneigė CK 6.248 straipsnyje nustatytą skolininko kaltės prezumpciją, nurodant, kad atsakovas privalo prisiimti atsakomybę, kadangi jis taip pat yra kaltas dėl padidėjusių nuostolių. Atsakovo elgesys buvo netinkamas (sutarties nesilaikymas, nerūpestingumas, rizikos neprisiėmimas, įtakojęs žalos dydį) ir to pakanka CK 6.253 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos pagrindui (veiksmams, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai) konstatuoti.

194. Teismas nepagrįstai tiek ekonominės krizės, tiek Kredito sutarties vykdymo rizikos pasekmes perkėlė ieškovams.

205. Teismas netinkamai ištyrė įrodymus ir neįvertino aplinkybių dėl ieškovų kredito grąžinimo užtikrinimo priemonės – skolos ir įkeisto turto vertės santykio 80 procentų. Teismas neanalizavo šios Kredito sutartyje naudojamos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės. Nors ir nebuvo tinkamos komunikacijos tarp šalių dėl 80 procentų santykio pasikeitimo bei hipoteka įkeisto turto pardavimo, bet tai nereiškia, kad visą atsakomybę dėl to teismas turėjo priskirti ieškovams.

216. Ieškovai ieškinyje prašė pripažinti negaliojančia 2010 m. gegužės 31 d. Susitarimo Nr. RPSVN200702525-P-l 9 dalį, numatančią, jog kredito gavėjas įsipareigoja per 5 metus nuo susitarimo pasirašymo dienos atstatyti 80 procentų skolos ir įkeisto turto rinkos vertės santykį, dengiant paskolos dydį, įkeičiant papildomą turtą arba pateikiant bankui priimtinų vertintojų bankui įkeisto turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą, pagal kurią matytųsi, jog išlaikomas skolos ir bankui įkeisto turto vertės santykis. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino jų pateiktus argumentus dėl minėtos susitarimo dalies pripažinimo negaliojančia. Teismas nebuvo pasisakęs apie Kredito sutartyje taikomą prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių institutą, apie jo tikslus, taikymo sąlygas, todėl nepagrįstai teigė, kad atsakovas tinkamai vykdė su tuo institutu susijusias prievoles, o ginčijamas susitarimo punktas buvo priimtas apeliantų naudai.

227. Teismas netinkamai vertino ieškovų argumentus dėl atsakovo neveikimo, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog faktas, kad ieškovai kreipėsi dėl sutarties sąlygų peržiūrėjimo, o bankas sutiko su jų prašymu, eliminuoja kaltinimus bankui jo neveikimu. Atsakovo neveikimas turėjo būti vertintinas kitu aspektu, t. y. 80 proc. skolos ir įkeisto turto rinkos vertės santykio kontrolės kontekste, o ne tik atsakovui naudingomis sąlygomis paremto susitarimo pasirašymo aplinkybe. Teismas nevertino ieškovų 2010 m. lapkričio mėnesį siūlytų atsakovui pasirašyti susitarimo sąlygų, be to, nevertino, ar susitarimo pasirašymas nepažeidė sutarties laisvės principo, ar susitarimo sąlygos atspindėjo ieškovų valią ir sutarties tikslus.

238. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bylos teisinio kvalifikavimo, laidavimo ir kreditavimo sutarčių kvalifikavimo kategorijų bylose.

249. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, ir tai yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

25IV. Apeliacinio teismo argumentai

26Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos

27Pagal civilinio proceso įstatymą apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), o žodinio proceso tvarka nagrinėjamas tada, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad yra būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 str.). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

28Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

29Apeliantai prašymą apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvuoja tuo, kad bylos nagrinėjimas bus efektyvesnis ir teisingesnis, jeigu byla bus nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apeliantai nenurodė ir byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų būtina nagrinėti bylą pagal apeliantų apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

30Taigi dėl to, kas pasakyta, be to, turint omenyje nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka, t. y. nėra būtinas žodinis bylos pagal apeliacinį skundą nagrinėjimas.

31Apeliacinis skundas netenkintinas.

32Byla pagal ieškovų apeliacinį skundą nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Nenustatyta absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

33Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, o pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

34Apygardos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes bei įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes ir iš esmės tinkamai pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas (CPK 12 str., 178 str., 185 str., 263 str.).

35Dėl ginčo sutarčių kvalifikavimo

36Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.2281 str.). Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 str. 1 d.).

37Lietuvos kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama vartojimo sutartimi: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės, komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, neturi reikšmės, kaip sutarties šalys įvardijo sutartį, ar sutarties tekste vartojamas terminas „vartojimo“. Konkrečios sutarties pripažinimą vartojimo sutartimi lemia jos atitiktis pirmiau nurodytiems požymiams, o ne sutarties šalių valia, laikyti ją tokia ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2014).

38Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas V. R. 2007-11-15 pasirašė su atsakovu (tuometiniu AB Sampo Banku) Kredito sutartį Nr. N200702525 (b. t. 1, 54-57 l.), pagal kurią, 20 metų laikotarpiui (iki 2027-11-15) jam buvo suteiktas 199 840 EUR (690 007,55 Lt) kreditas; Kredito sutarties specialiosios dalies 3 punkte nurodyta Kredito paskirtis: buto ( - ) remonto darbams panaudotoms nuosavoms kredito gavėjo lėšoms refinansuoti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Kredito sutarties nekvalifikavo vartojimo sutartimi, nes ši sutartis turi visus vartojimo sutarčiai būtinus požymius, tačiau nenustatyta vieno iš esminių vartojimo sutarties požymių, t. y., prekių ir paslaugų įsigijimo tikslo – savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.

39Nagrinėjamu atveju Kredito sutartyje nurodyta, jog buvo suteiktas ieškovo lėšoms, už kurias buvo suremontuotas šeimos būstas, refinansuoti. Tačiau iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas, gavęs iš banko nurodytą kreditą, jo lėšas panaudojo ne šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, tačiau kredito lėšas pervedė į UAB „Ravytas“, kurios vienintelis akcininkas yra V. R. (b. t. 1, 64 l.) sąskaitą; tai patvirtina byloje esantis V. R. sąskaitos Danske banke išrašas, iš kurio matyti, jog 2007-11-22 ieškovas pervedė 300 000,00 Lt į UAB „Ravytas“ sąskaitą, nurodydamas, jog tai paskola įmonei (b. t. 1, 67 l.), o 2007-11-27 į UAB „Ravytas“ sąskaitą pervedė dar 350 000,00 Lt, nurodydamas, jog tai sąskaitos papildymas. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad ieškovo gautas kreditas buvo skirtas jo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvalifikuoti ieškovo ir atsakovo sudarytos Kredito sutarties vartojimo sutartimi.

40Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismas neteisingai įvertino 2007 m. lapkričio 15 d. ieškovės V. R. ir atsakovo pasirašytą Laidavimo sutartį, nepripažindamas jos Kredito sutartimi, nes, pasak apeliantų, V. R. negalėjusi laiduoti pati už save, kadangi tikroji jos valia buvusi prisiimti prievolę ir dalyvauti joje kaip pagrindinė skolininkė bendrai su ieškovu.

41Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

42Pagal teismų praktiką, solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti kreditoriaus interesus ir tada, kai yra tik vienas pagrindinės prievolės skolininkas, susitariant dėl papildomos (šalutinės) prievolės, kurios skolininkas atsakys solidariai su pagrindinės prievolės skolininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-P-537/2011). Esant laidavimui, pagrindinė prievolė sieja skolininką ir kreditorių, o greta šios pagrindinės prievolės papildoma (šalutinė) prievolė sieja laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 str. 2 d.). Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo savo prievolės. Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. Nr. 3K-P-537/2011).

43Laidavimo sutartimi ieškovė V. R. įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su Kredito gavėju, jeigu Kredito gavėjas neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal Kredito sutartį; kredito gavėjui neįvykdžius Kredito sutartyje nustatytų prievolių, Laiduotojas atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir Kredito gavėjas, t. y. už kredito grąžinimą, palūkanų, netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą ir kitų sumų sumokėjimą, kaip nustatyta Kredito sutartyje (Laidavimo sutarties 5 d.). Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo šalių sudaryta Kredito sutartis nebuvo vartojimo sutartis, teismas pagrįstai sprendė, jog Laidavimo sutartis nėra Kredito sutarties dalis. Minėta, kad ieškovas gautas lėšas panaudojo ne šeimos poreikiams tenkinti, o savo verslui, todėl ieškovė laidavo ne už savo, bet sutuoktinio asmeninę prievolę pagal Kredito sutartį (CK 6.81 str.).

44Nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje atsižvelgti į apeliantų minimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartį, kuri buvo priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, kurioje Laidavimo sutartis buvo pripažinta Kredito sutartimi, dėl to, kad buvo paimtas būsto kreditas, kuris panaudotas šeimos poreikiams. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovas pagal Kredito sutartį gautas lėšas panaudojo ne šeimos ar namų ūkio poreikiams, o verslui, todėl nėra pagrindo teigti, kad, ieškovei V. R. pasirašius Laidavimo sutartį, yra asmenų sutapimas prievolėje pagal Kredito sutartį. Dėl to, kas nurodyta, atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl Laidavimo sutarties pripažinimo Kredito sutartimi (CK 6.80 str., 6.81 str.).

45Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės

46Ieškovai ieškiniu prašė atleisti juos nuo dalies civilinės atsakomybės – nuostolių atlyginimo atsakovui, t. y. atleisti ieškovus nuo prievolės sumokėti atsakovui 306 375,27 Lt skirtumą, susidariusį tarp buto, esančio ( - ), pardavimo kainos ir Kredito sumos; o apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio ieškovų reikalavimo pobūdžio, „ar ieškinyje suformuluotas reikalavimas yra atleisti juos nuo pareigos įvykdymo natūra, ar reikalavimas yra atleisti nuo civilinės atsakomybės.“

47CK 1.138 straipsnyje nustatyti civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Pagal Kasacinio teismo išaiškinimą, dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį; kaip atskiri civilinių teisių gynimo būdai yra įtvirtinti galimybė priteisti įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 str. 4 p.) bei išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę žalą (nuostolius), o atskirais atvejais – netesybas (CK 1.138 str. 6 p.); priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir nelaikomas civiline atsakomybe, tačiau šie abu būdai gali būti taikomi kartu, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis; be to, galima būtinybė atskirti ieškinio reikalavimą įvykdyti pareigą natūra nuo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę, kaip atskirų civilinių teisių gynimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 25 d. nutartis byloje 3K-7-39/2012; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-572/2008; 2009 m. sausio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-19/2009; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011).

48Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nepreziumuojama kreditoriaus kaltė, kuri civilinėje atsakomybėje yra pagrindas sumažinti skolininko atsakomybę ar jį visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės (t. y. netesybų, nuostolių atlyginimo) (CK 6.259 str. 2 d.), nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija; kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-370/2007). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Kai sprendžiama dėl mišrios kaltės teisinių padarinių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp kiekvieno asmens neteisėtų veiksmų ir tų veiksmų padarinių (CK 6.247 str.) Kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.). Nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-587/2007).

49Nagrinėjamu atveju apeliantai, dėl jų ieškinio reikalavimo dėl jų atleidimo nuo dalies civilinės atsakomybės (CK 6.256 str.) apeliaciniame skunde teigdami, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nurodo, jog ieškovai išsamiai paneigė CK 6.248 straipsnyje nustatytą skolininko kaltės prezumpciją, kad atsakovas yra kaltas dėl atsiradusių nuostolių, tačiau nepagrindė šių teiginių (CPK 178 str., 314 str.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus bei priėmė sprendimą pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 185 str.), iš esmės tinkamai taikydamas įstatymą, ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas, ar kad jame yra prieštaravimų.

50Nepagrįsti ieškovų teiginiai, kuriais jie grindė atsakovo kaltę aplaidžiu neveikimu -atsakovui nereikalavus pagal Kredito sutarties 40 punkte numatytą sąlygą iš ieškovų kiekvienais metais pateikti aktualią turto rinkos vertę, kadangi jie neatitinka faktinių aplinkybių. Nustatyta, kad prasidėjus ekonominei krizei, smarkiai krito ir įkeisto buto vertė, tačiau apygardos teismas teisingai konstatavo, kad pareikalauti ieškovų kartą per metus pateikti aktualią nekilnojamojo turto rinkos vertės ir likvidacinės vertės nustatymo ataskaitą buvo atsakovo teisė, o ne pareiga; be to, ieškovui nebeišgalint mokėti kredito, atsakovas įvairiai siekė sutartį tęsti, t. y. tarp atsakovo su ieškovais 2010 m. gegužės 31 d. buvo sudarytas naujas Susitarimas Nr. RFSVN200702525-P-1 dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo (b. t. 1, 105-106 l.); 2010-11-12 raštu atsakovas siūlė ieškovui Kredito grąžinimo ir maržos mokėjimo atidėjimą (b. t. 1, 112 l.); šie atsakovo veiksmai negali būti laikomi kaip visiškas neveikimas. Juolab kad sutartiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas turi būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-182/2009). Taigi yra pagrindo teigti, kad kreditorius buvo aktyvus ir neatliko veiksmų, dėl kurių ieškovams būtų padidėję nuostoliai.

51Nors apeliantai atsakovo kaltę grindžia aplinkybe, jog 2008 metais, prasidėjus ekonomikos krizei, atsakovas nepradėjo domėtis skolos ir įkeisto turto vertės santykiu, kuris pagal Kredito sutartį negali nukristi žemiau 80 procentų paskolos vertės (Kredito sutarties 40 p., 47.3 p.), tačiau pažymėtina, kad ekonomikos krizė ar kitas sutarties vykdymo sąlygų pasikeitimas ne visada sudaro pagrindą keisti sutartį. Pagal teismų praktiką, sutartis gali būti keičiama, jeigu toks pasikeitimas yra itin reikšmingas – iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. ginčą dėl sutarties pakeitimo nagrinėjantis teismas turi nustatyti faktines aplinkybes dėl sutartinių prievolių pusiausvyros pokyčio egzistavimo, jo masto ir įvertinti, ar toks pasikeitimas vertintinas kaip iš esmės pakeitęs sutartinių prievolių pusiausvyrą ir sudarantis pagrindą pakeisti sutartį; konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje vertintini individualiai, atsižvelgiant į nustatytą pokyčio mastą, sutartimi prisiimtos rizikos laipsnį, sutarties šalių statusą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013).

52Taigi, įvykus ekonominei krizei ir kritus būsto vertei, kreditorius nebuvo suinteresuotas nutraukti Kredito bei Laidavimo sutartis su ieškovais; atsakovas savo veiksmais siekė pratęsti sutarčių galiojimą, kadangi jas nutraukiant, kreditorius taip pat patiria nuostolių; 2010 m. gegužės 31 d. sudarytu šalių susitarimu Nr. RFSVN200702525-P-1, prie Kredito sutarties, susikaupusi skola, nesumokėtos kredito dalys ir palūkanos buvo pakeistos kreditu (skola buvo kapitalizuota) bei buvo atidėtas visos negrąžintos kredito sumos (įskaitant kapitalizuotą sumą ir pradelstą grąžinti kredito sumą) grąžinimas Bankui iki 2010-11-15, o kredito gavėjas savo ruožtu įsipareigojo per 5 metus nuo Susitarimo pasirašymo dienos atstatyti 80 proc. skolos ir įkeisto turto rinkos vertės santykį, dengiant paskolos dalį, įkeičiant papildomą turtą arba pateikiant bankui priimtinų vertintojų pilną bankui įkeisto turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą, pagal kurią matytųsi, jog išlaikomas skolos ir įkeisto bankui turto vertės santykis (Susitarimo 9 p.). Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu 2010-05-31 Susitarimo 9 punktą, kadangi jis buvo sudarytas šalių susitarimu bei siekiant pratęsti ieškovų sudarytų sutarčių vykdymą; sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo (CK 6.204 str.).

53Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo teigti, jog kreditorius (atsakovas) savo veiksmais padidino ieškovų nuostolius pagal Kredito ir Laidavimo sutartis, todėl, nesant atsakovo kaltės, nėra pagrindo atleisti ieškovus visiškai arba nuo dalies civilinės atsakomybės (CK 6.245 str.; CPK 185 str.).

54Dėl palūkanų ir delspinigių sumažinimo

55CK 6.38 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73, 6.258 str.). Sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos reikalauti atlyginti kreditorius turi teisę neįrodinėdamas jų dydžio. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį (CK 6.71 str. 3 d.). Šalims sutartyje nustačius, kad netesybos (delspinigiai) mokamos iki visiško prievolės įvykdymo, joms yra privaloma ši nuostata (CK 6.189 str. 1 d.).

56Pagal teismų praktiką, teismai, spręsdami sutartyje nustatytų netesybų priteisimo klausimą, privalo vadovautis šalių sutarties nuostatomis; be to, atsižvelgiant į tai, jog netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą, kreditoriui negali būti leidžiama piktnaudžiauti savo teise ir pasipelnyti kitos šalies sąskaita, todėl įstatymo teismui suteikta teisė kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai jos susitaria dėl netesybų dydžio. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Civiliniame kodekse nustatytos netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Teismo teisės mažinti netesybas ribos nustatymas įstatyme nereiškia, kad netesybos privalo būti sumažinamos iki šios ribos, priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Teismas, spręsdamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas mažinti netesybas, ir dėl mažintinų netesybų dydžio, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių statusą, turtinę padėtį, sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, sutarties šalių interesų pusiausvyrą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).

57CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos skolos sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidarančius kreditoriaus nuostolius, skolininkui naudojantis kreditoriui mokėtinomis lėšomis. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą; be to, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Aplinkybė, kad bus išieškomos tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju jis gali patirti papildomų turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-144/2014).

58Nepagrįstas apeliantų prašymas sumažinti Kredito sutartimi nustatytas 11 procentų dydžio procesines palūkanas iki 6 procentų (CK 6.228 str.). Bylos duomenimis, procesinių palūkanų dydis buvo nustatytas Kredito sutarties 50 punkte, o šalių sudarytos sutartys turi būti vykdomos (CK 6.200 str.), juolab kad ieškovas yra verslininkas, ne pirmą kartą sudarantis sutartis su finansinėmis kredito įstaigomis, turintis derybų patirties, todėl nėra pagrindo manyti, jog jis nesuprato Kredito sutarties sąlygų.

59Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, šalių sutartyje sutartos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma; jeigu šalys sutartyje susitarė dėl netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

60Pagal Kredito sutarties Specialiosios dalies 4 punktą, jei kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų mokėjimų, kredito gavėjas privalo mokėti 0,08 procentų delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Sprendžiant, ar sutartyje sulygtos netesybos nėra pernelyg didelės, atsižvelgtina į skolos sumą. Apeliantai, teigdami, kad 0,08 proc. dydžio delspinigiai už dieną yra neprotingai dideli, nepateikė tai pagrindžiančių argumentų ir įrodymų (CPK 314 str.). Be to, skaičiuojant delspinigius, taikomas 6 mėnesių senaties terminas, o atsižvelgiant į tai, kad po Kredito ir Laidavimo sutarčių nutraukimo apeliantai nerodė pastangų, jog skola būtų sumažinta, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad sutartyje nustatyti delspinigiai nėra pernelyg dideli, ir neturėjo pagrindo juos sumažinti (CK 6.258 str. 3 d.; CPK 185 str.) .

61Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį kitų argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

62Dėl to, kas pasakyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 263 str. 1 d., 329 str., 330 str.).

63Pagal CPK 93 straipsnį, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas. Atmetus apeliacinį skundą, netenkintinas ir ieškovų apeliacinio skundo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinėje instancijoje (CPK 93 str. 1 d., 302 str.).

64Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

65Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovai V. R. ir V. R. 2012 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į teismą su... 4. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas V. R. 2007 m. lapkričio 15 d. pasirašė su... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 7. Teismas nurodė, kad nepaisant to, jog paskola buvo suteikta būsto remonto... 8. Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad atsakovas savo neapdairiu elgesiu... 9. Teismo teigimu, ieškovui nebeišgalint mokėti kredito ir palūkanų, 2010 m.... 10. Teismas pažymėjo, kad tas faktas, jog ieškovai kreipėsi dėl sutarties... 11. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, jog prievolės įvykdymo užtikrinimas... 12. Teismas nurodė, kad ieškovų teigimu, šalių susitarimas dėl 11 procentų... 13. Teismas nesutiko su ieškovų teiginiais, kuriais jie grindė delspinigių... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 15. Apeliaciniu skundu ieškovai V. R. ir V. R. prašo panaikinti Vilniaus... 16. 1. Teismas netinkamai atliko sutarties teisinį kvalifikavimą – nepagrįstai... 17. 2. Teismas netyrė aplinkybių, susijusių su ieškovų reikalavimu atleisti... 18. 3. Teismas netyrė galimos atsakovo kaltės, vykdant Kredito sutartį. Teismas... 19. 4. Teismas nepagrįstai tiek ekonominės krizės, tiek Kredito sutarties... 20. 5. Teismas netinkamai ištyrė įrodymus ir neįvertino aplinkybių dėl... 21. 6. Ieškovai ieškinyje prašė pripažinti negaliojančia 2010 m. gegužės 31... 22. 7. Teismas netinkamai vertino ieškovų argumentus dėl atsakovo neveikimo,... 23. 8. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos... 24. 9. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, ir tai yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4... 25. IV. Apeliacinio teismo argumentai... 26. Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos... 27. Pagal civilinio proceso įstatymą apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio... 28. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos... 29. Apeliantai prašymą apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio... 30. Taigi dėl to, kas pasakyta, be to, turint omenyje nagrinėjamos bylos... 31. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 32. Byla pagal ieškovų apeliacinį skundą nagrinėjama rašytinio proceso... 33. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei... 34. Apygardos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes bei... 35. Dėl ginčo sutarčių kvalifikavimo... 36. Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes... 37. Lietuvos kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos... 38. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas V. R. 2007-11-15 pasirašė su... 39. Nagrinėjamu atveju Kredito sutartyje nurodyta, jog buvo suteiktas ieškovo... 40. Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismas neteisingai įvertino 2007 m.... 41. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės... 42. Pagal teismų praktiką, solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti... 43. Laidavimo sutartimi ieškovė V. R. įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su... 44. Nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje atsižvelgti į apeliantų minimą... 45. Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės... 46. Ieškovai ieškiniu prašė atleisti juos nuo dalies civilinės atsakomybės... 47. CK 1.138 straipsnyje nustatyti civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko... 48. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nepreziumuojama... 49. Nagrinėjamu atveju apeliantai, dėl jų ieškinio reikalavimo dėl jų... 50. Nepagrįsti ieškovų teiginiai, kuriais jie grindė atsakovo kaltę aplaidžiu... 51. Nors apeliantai atsakovo kaltę grindžia aplinkybe, jog 2008 metais,... 52. Taigi, įvykus ekonominei krizei ir kritus būsto vertei, kreditorius nebuvo... 53. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo teigti, jog kreditorius (atsakovas)... 54. Dėl palūkanų ir delspinigių sumažinimo... 55. CK 6.38 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos... 56. Pagal teismų praktiką, teismai, spręsdami sutartyje nustatytų netesybų... 57. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos skaičiuojamos... 58. Nepagrįstas apeliantų prašymas sumažinti Kredito sutartimi nustatytas 11... 59. Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymai ar sutartis... 60. Pagal Kredito sutarties Specialiosios dalies 4 punktą, jei kredito gavėjas... 61. Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį... 62. Dėl to, kas pasakyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios... 63. Pagal CPK 93 straipsnį, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į... 64. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 65. Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą....