Byla 2-965-823/2016
Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-353-254/2016, kuria atsisakyta atstatydinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ingero“ administratorių

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nordea Bank Finland PLC, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-353-254/2016, kuria atsisakyta atstatydinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ingero“ administratorių, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Pareiškėjas Nordea Bank Finland PLC, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, kreipėsi į teismą, prašydamas atstatydinti BUAB „Ingero“ bankroto administratorių UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ (įgaliotas asmuo K. S.) ir paskirti naują bankroto administratorių.

4Nurodė, kad administratorius netinkamai vykdo bendrovės bankroto procesą, yra nepakankamai kompetentingas bei turi per didelį darbo krūvį, todėl negali profesionaliai atlikti savo, kaip bendrovės bankroto administratoriaus, pareigų, be to, bankas (tikėtina, kad ir kiti kreditoriai), kaip bendrovės kreditorius ir kreditorių susirinkimo pirmininkas, yra praradęs pasitikėjimą administratoriumi. Iki bendrovės pripažinimo likviduojama bankroto procedūros buvo vykdomos 3 metus ir 8 mėnesius, o tai beveik 15 kartų viršija Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių terminą. Visas bankroto procesas trunka jau net 5 metus ir 8 mėnesius – tai vidutinę Lietuvoje teismo tvarka vykdomų bankroto procedūrų trukmę viršija beveik tris kartus. Bendrovė turi tik 23 kreditorius, iš kurių vienintelis pareiškėjas yra hipotekos kreditorius. Jokių išskirtinių kreditorių, kurių reikalavimų patenkinimas reikalautų papildomų, specifinių, veiksmų atlikimo, bendrovė neturi. Bendrovei priklauso tik vienas nekilnojamojo turto kompleksas, esantis Draugystės g. 10, Kaune, kurį sudaro du pastatai bei žemės sklypas. Šio turto pardavimo tvarka buvo nustatyta dar 2012 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, kuris nebuvo nuginčytas, tačiau administratorius šio nutarimo vis dar nėra įvykdęs. Likvidavimo procedūros tęsimo negalima pateisinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11482-454/2012 pritaikytomis laikinosios apsaugos priemonėmis. Administratorius nėra ėmęsis jokių veiksmų dėl tokio ribojimo panaikinimo ar jo apimties susiaurinimo, kas būtų leidę užtikrinti bankroto procedūrų operatyvumą.

5Pareiškėjas taip pat nurodė, kad bankroto administratorius toleravo tai, jog VšĮ „Ekotenisas“ neteisėtai nuo pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo (nuo 2010 m. gegužės 21 d.) naudojasi bendrovės turtu ir tik 2014 m. kovo 5 d. pranešimu Nr. 03-5932 nusprendė kreiptis į VšĮ „Ekotenisas“, reikalaudamas, kad jis išsikeltų iš bendrovei priklausančio turto. Bankroto administratorius viso bendrovės bankroto proceso metu vykdo neteisėtą jungtinę veiklą pagal 2010 m. sausio 5 d. bendrovės ir VšĮ „Ekotenisas“ sudarytą jungtinės veiklos sutartį, kuria šalys susitarė bendrovei priklausantį ir bankui įkeistą turtą naudoti lauko teniso ir laisvalaikio veiklai. 2010 m. birželio 21 d. administratorius savavališkai, pažeisdamas ĮBĮ 23 straipsnio 6 punkte įtvirtintą kreditorių teisę, su VšĮ „Ekotenisas“ sudarė susitarimą dėl jungtinės veiklos sutarties sąlygų papildymo, kuriuo numatė, kad visus nuostolius, atsiradusius vykdant jungtinę veiklą, įsipareigoja apmokėti VšĮ „Ekotenisas“, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.974 straipsnio 2 dalį susitarimas, kuris visiškai atleidžia vieną iš partnerių nuo bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo, negalioja ir tai buvo pripažinta Kauno apygardos teismo įsiteisėjusia 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1414-601/2013. Bankroto administratorius teigia, kad jungtinės veiklos sutartį pratęsė ir 2010 m. birželio 21 d. papildomą susitarimą sudarė todėl, kad jungtinė veikla yra neva naudinga bendrovei, tačiau pagal UAB „Ernst & Young Baltic“ 2014 m. rugsėjo 17 d. parengtą Jungtinės veiklos audito ataskaitą yra nustatyta priešingai. Iš bendrovės kreditorių susirinkimų protokolų matyti, kad, vykdydama jungtinę veiklą, bendrovė patiria ženkliai daugiau išlaidų nei gauna pajamų, todėl, pareiškėjo manymu, bankroto administratorius sudarė ne tik neteisėtus, bet ir bendrovei bei jos kreditoriams ekonomiškai nenaudingus sandorius, dėl ko tiek bendrovė, tiek jos kreditoriai patyrė nuostolių. Bankroto administratorius neieškojo turto panaudojimo alternatyvų, nors dar 2011 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkimo metu buvo įpareigotas surinkti pasiūlymus dėl bendrovei priklausančio turto panaudojimo ir rezultatus pateikti kitam kreditorių susirinkimui siekiant įvertinti, ar iš tikrųjų jungtinė veikla buvo ekonomiškai naudingiausia turto panaudojimo alternatyva. 2011 m. lapkričio 9 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu administratorius pripažino, kad įpareigojimų neįvykdė, nes dar nebuvo nutraukta jungtinės veiklos sutartis, nors, vadovaujantis jungtinės veiklos sutarties 6.2 punkto nuostatomis, administratorius galėjo bet kada atsisakyti šios sutarties (ją nutraukti), pranešdamas apie tai kitai šaliai prieš 3 mėnesius. Toks administratoriaus pasyvumas, pareiškėjo vertinimu, rodo arba akivaizdų bankroto administratoriaus pareigų ignoravimą, arba sąmoningą siekį vykdyti būtent jungtinės veiklos sutartį, kuri naudinga tik VšĮ „Ekotenisas“.

6Pareiškėjo teigimu, bankroto administratorius nevykdo bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimų ir įpareigojimų. Pirmojo 2011 m. vasario 11 d. bendrovės kreditorių susirinkimo metu buvo pastebėta, kad jungtinės veiklos rezultatas yra skirstomas ne taip, kaip tai turėtų būti daroma pagal jungtinės veiklos sutartį, todėl iš bankroto administratoriaus buvo pareikalauta peržiūrėti veiklos rezultatų apskaičiavimą ir išreikalauti iš VšĮ „Ekotenisas“ visas bendrovei nesumokėtas sumas. Iš 2012 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkimui pateiktos informacijos matyti, kad bankroto administratorius pripažino, jog jungtinės veiklos rezultatas iš tiesų buvo skirstomas neteisingai, ir nurodė, kad jis dar tik ketina artimiausiu metu teikti dėl to ieškinį teismui, nors nurodymą imtis aktyvių veiksmų išieškant skolą buvo gavęs daugiau nei prieš metus. 2011 m. liepos 5 d. įvykusiame bendrovės kreditorių susirinkime, be kita ko, buvo nuspręsta įpareigoti bankroto administratorių pateikti kreditorių susirinkimui bendrovei priklausančių automobilių būklės aprašymą bei pasiūlymą dėl pardavimo kainų ir tvarkos nustatymo, taip pat įpareigoti bankroto administratorių surinkti pasiūlymus dėl bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto nuomos ir apklausos rezultatus pateikti kitam kreditorių susirinkimui. Administratorius šių įpareigojimų neįvykdė nei iki trečiojo (2011 m. lapkričio 9 d.), nei iki ketvirtojo kreditorių susirinkimo (2012 m. balandžio 20 d.), kuriame nurodė, kad negali pateikti tikslios informacijos apie automobilių būklę jų perėmimo metu, kadangi tiesiog to nežino, o turto panaudojimo alternatyvų vis dar neva nebuvo išanalizavęs. 2012 m. balandžio 20 d. bendrovės kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas dėl bendrovei priklausančių automobilių pardavimo tvarkos, tačiau juos buvo pradėta pardavinėti tik 2012 m. spalio 19 d., t. y. praėjus beveik 6 mėnesiams nuo 2012 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo. Per kreditorių nustatytą dviejų mėnesių terminą pavyko parduoti tik vieną bendrovei priklausantį automobilį, o klausimą dėl likusių dviejų neparduotų bendrovei priklausančių automobilių bankroto administratorius patikėjo spręsti kreditoriams tik 2013 m. birželio 28 d. kreditorių susirinkimo metu. Priimdamas sprendimą tęsti jungtinės veiklos vykdymą bankroto administratorius rėmėsi išimtinai tik savo preliminariais pamąstymais dėl galimo jos naudingumo, nors akivaizdu, kad sprendimas bankroto proceso metu tęsti ūkinę - komercinę veiklą turėtų būti motyvuojamas ne administratoriaus pamąstymais, o objektyviais rinkos tyrimais ir analizėmis. Administratorius analogiškai elgėsi spręsdamas dėl bendrovės lizinguojamo automobilio kainos, o 2012 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkimo metu negalėjo pateikti informacijos apie jo būklę. Administratorius nesiėmė aktyvių ir savalaikių veiksmų siekdamas nuginčyti įtartinus sandorius, pažeidžiančius bendrovės ir jos kreditorių interesus. 2012 m. balandžio 20 d. įvykusio ketvirtojo bendrovės kreditorių susirinkimo metu bankroto administratorius informavo kreditorius, kad 2010 m. vasario 22 d. priedas ir 2010 m. balandžio 30 d. raštas yra suklastoti ir pažeidžia bendrovės ir jos kreditorių interesus, tačiau laiku nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti šių galimai suklastotų dokumentų sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir juos ginčyti. Bankroto administratorius yra per daug užimtas, kad galėtų tinkamai vykdyti bendrovės bankroto procesą, nes iš viešai skelbiamos informacijos matyti, jog bankroto administratorius šiuo metu vykdo net 108 bankroto procedūras, tarp kurių yra ir bankroto procedūros, kurias jis vykdo net nuo 2003 m. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo K. S., kaip fizinis asmuo, šiuo metu vykdo net devynias bankroto procedūras, iš kurių istorijos matyti, kad bendrovės bankroto byla nėra vienintelė, kurią K. S. nagrinėja nepagrįstai ilgą laiką arba pažeisdamas jam nustatytas pareigas ir taikytinus įstatymus.

7BUAB „Ingero“ bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ prašė pareiškėjo prašymą atmesti. Nurodė, kad dėl bankroto procedūrų trukmės nėra jo kaltės; bankroto proceso trukmę sąlygoja objektyvios ir/ar nuo bankroto administratoriaus valios nepriklausančios aplinkybės, kurias kreditorius (pareiškėjas) vengė atskleisti. Bankroto administratorius jau pirmajame (2011 m. vasario 10 d.) realiai įvykusiame bendrovės kreditorių susirinkime pasiūlė bendrovei taikyti likvidavimo procedūrą ir dėl tokio sprendimo priėmimo 2011 m. vasario 23 d. pateikė teismui prašymą. Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 1 d. nutartimi bankroto administratoriaus prašymą atmetė. 2011 m. lapkričio 9 d. kreditorių susirinkime buvo svarstomas klausimas dėl kreipimosi į teismą dėl termino likviduoti bendrovę pratęsimo, siejant šį klausimą su galimybe sudaryti taikos sutartį, tačiau kreditoriai priėmė nutarimą nesikreipti į teismą dėl termino likviduoti bendrovę dėl bankroto pratęsimo. Dėl šio nutarimo buvo pateiktas kreditoriaus A. I. atskirasis skundas. Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 18 d. nutartimi kreditorių susirinkimo nutarimus pripažino negaliojančiais. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi iš dalies tenkindamas banko atskirąjį skundą 2012 m. sausio 18 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl 2011 m. lapkričio 9 d. kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo perdavė nagrinėti iš naujo. Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi pripažino bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Klausimas galutinai išspręstas tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014 išnagrinėjus pareiškėjo kasacinį skundą ir 2014 m. vasario 7 d. nutartimi palikus pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Taigi, perėjimas į likvidavimo stadiją užtruko ne dėl bankroto administratoriaus kaltės. Bankroto procesas užtruko dėl itin gausių teisminių ginčų. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad Kauno miesto apylinkės teismas dar 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11482-454/2012, kurioje kilo ginčas tarp bendrovės kreditorių, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurių pagrindu buvo sustabdyti bet kokie vykdymo veiksmai, susiję su bendrovei nuosavybės teise priklausančiu ir banko naudai įkeistu nekilnojamuoju turtu, esančiu adresu Draugystės g. 10, Kaune. Šios laikinosios apsaugos priemonės galioja iki šiol. Apeliacinės instancijos teismas banko atskirąjį skundą dėl šios nutarties atmetė, todėl pareiškėjo motyvai, kad bankroto administratorius neskundė šios nutarties, yra bereikšmiai. Dėl esminę dalį viso bendrovės turto sudarančio turto atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių bankroto administratorius negali jo realizuoti.

8Bankroto administratorius paaiškino, kad bendrovės kreditorių susirinkimas 2011 m. liepos 5 d. priėmė nutarimą, kurio pagrindu buvo nutarta atsisakyti bendrovės ir VšĮ „Ekotenisas“ 2010 m. sausio 5 d. sudarytos jungtinės veiklos sutarties. Dėl šio nutarimo kilo teisminis ginčas, pasiekęs Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris 2012 m. gruodžio 28 d. prejudicinę galią šalims turinčia nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012, pripažino šio nutarimo nepagrįstumą ir neteisėtumą bei konstatavo, kad jungtinės veiklos sutartis yra naudinga ir duoda bendrovei pelną. Pareiškėjas niekada iki Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-805-464/2015 priėmimo šių aplinkybių nekvestionavo. Ji buvo tęsiama sutarties šalims susitarus dėl jos vykdymo sąlygų. Pareiškėjo nuostata dėl neteisėto 2010 m. birželio 21 d. Susitarimo „Dėl 2010 m. sausio 5 d. jungtinės veikslo sutarties sąlygų papildymo“ yra nepagrįsta, nes Kauno apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1414-601/2013 nepanaikino viso šio susitarimo, o pripažino, jog šalys negalėjo susitarti dėl minimo susitarimo 4.4. punkto, kuriame nustatyta, jog „Partneriai susitaria, kad visus nuostolius, atsiradusius vykdant jungtinę veiklą, įsipareigoja apmokėti VšĮ „Ekotenisas“, tuo atveju, jeigu šis susitarimo punktas būtų aiškinamas kaip visiškai atleidžiantis bendrovę nuo nuostolių prisiėmimo. Pareiškėjo teiginiai, kad bendrovė, vykdydama Jungtinės veiklos sutartį, patiria papildomų nuostolių, visiškai nepagrįsti: jie prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentams, išdėstytiems 2012 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012. Pareiškėjo nurodoma UAB „Ernst & Young Baltic“ parengta 2014 m. rugsėjo 17 d. Jungtinės veiklos audito ataskaita negalima vadovautis, nes joje pateikta pozicija ir skaičiavimai prieštarauja įsiteisėjusiems teismų sprendimams (Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1092-773/2013 ir Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2A-1414-601/2013). Be to, Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1561-413/2015, kuris šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs, kuriame itin kritiškai įvertino tą poziciją (tokį skaičiavimo metodą), kuris yra išdėstytas ataskaitoje. Bendrovė dėl jungtinės veiklos sutarties vykdymo nėra patyrusi jokių nuostolių, o yra gavusi teigiamą rezultatą (pelną). Pareiškėjo prašyme klaidingai interpretuojamos bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos nurodant, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. bendrovė iš jungtinės veiklos gavo pajamų, kurių bendra suma – 45 451,08 EUR, o patyrė išlaidų, kurių bendra suma – 311 772,61 EUR, kadangi visos išlaidos yra padengtos iš jungtinės veiklos gautų pajamų, o pareiškėjos nurodomos pajamos (45 451,08 EUR) yra ne pajamos, o bendrovės pelno dalis iš jungtinės veiklos vykdymo. Jungtinės veiklos sutartis sudarė sąlygas padengti visas bendrovės turto išlaikymo išlaidas ir kitas su bendrovės bankroto procesu susijusias išlaidas bei ekonomine prasme davė galutinį teigiamą rezultatą (pelną).

9Bankroto administratorius nurodė, kad turto panaudojimo alternatyvų paieška yra išskirtinė bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimo teisė, kuri įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Pareiškėjas, būdamas didžiausiu bendrovės kreditoriumi, turėjo galimybes pats inicijuoti ir spręsti visus klausimus, susijusius su bendrovės veikla, dėl to jo abstraktūs kaltinimai bankroto administratoriui dėl turto panaudojimo alternatyvų paieškos negali būti laikomi pagrįstais. 2011 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkime buvo nuspręsta nutraukti bendrovės veiklą pagal jungtinės veiklos sutartį, tačiau šis nutarimas Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje B2-2976-485/2011 buvo panaikintas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje 3K-3-606/2012 paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pripažinus bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta tolesnio jungtinės veiklos sutarties vykdymo, negaliojančiu, bankroto administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo nutraukti veiklą pagal jungtinės veiklos sutartį. Nei vienas kreditorius (tarp jų ir pareiškėjas) nepateikė jokių alternatyvių pasiūlymų dėl galimybės panaudoti turtą. Kitų sutarčių sudarymas (pvz., nuomos) buvo negalimas tol, kol galiojo jungtinės veiklos sutartis. Nuo 2014 m. vasario 7 d. bendrovė iš viso nebegali vykdyti ūkinės komercinės veiklos, todėl kalbėti apie turto panaudojimo galimybes ūkinei komercinei veiklai vykdyti nėra teisinio pagrindo.

10Bankroto administratorius nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis nevykdė kreditorių susirinkimo nutarimų. Nurodė, kad 2011 m. vasario 10 d. kreditorių susirinkimo metu bankroto administratoriui apskritai nebuvo pateikta reikalavimų, susijusių su bendrovei nesumokėtų sumų išreikalavimu iš VšĮ „Ekotenisas“, bet administratorius yra pateikęs kreditoriams visą turimą informaciją, susijusią su jungtinės veiklos sutartimi ir inicijavęs teisminius ginčus, kuriuose priimtais teismų procesiniais sprendimais 2012 m. – 2013 m. buvo pateikti išaiškinimai dėl jungtinės veiklos sutarties rezultatų (pelno) dalijimo ir priteistas visas įsiskolinimas iš VšĮ „Ekotenisas“, kuris visas buvo išieškotas (žr., Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-8861-329/2012; Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1092-773/2013; Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1120-748/2013). 2011 m. liepos 5 d. vykusio bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimu buvo nutarta įpareigoti bankroto administratorių pateikti kreditorių susirinkimui bendrovei priklausančių automobilių būklės aprašymą bei pasiūlymą dėl pardavimo kainų ir tvarkos nustatymo, taip pat įpareigoti bankroto administratorių surinkti pasiūlymus dėl bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto nuomos ir apklausos rezultatus pateikti kitam kreditorių susirinkimui. 2011 m. lapkričio 9 d. kreditorių susirinkime dar buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės sudaryti taikos sutartį bendrovės bankroto byloje ir tik 2012 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkime buvo nustatytos turto (automobilių) pardavimo kainos. Dėl 2012 m. balandžio 20 d. nutarimo buvo gautas kreditoriaus A. I. skundas, kuris Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1964-485/2012 buvo tenkintas iš dalies, todėl tik po šios nutarties priėmimo bankroto administratorius galėjo pradėti vykdyti 2012 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimą. Vieno automobilio pardavimą sąlygojo tai, kad 2012 m. balandžio 20 d. bendrovės kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta patvirtinti pareiškėjo, o ne bankroto administratoriaus, pasiūlytas pradines automobilių pardavimo kainas, kurios buvo daug didesnės. Taigi, ilgą automobilių pardavimo terminą lėmė paties pareiškėjo nustatytos aukštos automobilių pradinės pardavimo kainos, kurios buvo nepatrauklios, nes jas sumažinus kito bendrovės kreditorių susirinkimo metu (2013 m. birželio 28 d.), automobiliai buvo parduoti. Bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos, kuriose, be kita ko, detalizuotas ir bendrovės kreditorių susirinkimų nutarimų vykdymas, yra teismo patvirtintos. Dėl to abejoti bankroto administratoriaus tinkamu pareigų atlikimu dėl pareiškėjos nurodomo tariamo kreditorių susirinkimų nutarimų nevykdymo nėra jokio pagrindo.

11Bankroto administratoriaus vertinimu, pareiškėjo nurodytas faktas, kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo (K. S.) vykdo 9 bankroto procedūras, nėra pagrindas jį atstatydinti. Bankroto administratoriaus darbo krūvis galėtų turėti įtakos jo atstatydinimui tik jeigu būtų įrodyta, kad dėl didelio darbo krūvio bankroto administratorius nesugeba organizuoti bankroto procedūrų. Nagrinėjamu atveju tokių įrodymų byloje nėra.

12II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

13Kauno apygardos teismas 2016 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo Nordea Bank Finland PLC prašymą dėl atsakovės BUAB „Ingero“ bankroto administratoriaus atstatydinimo atmetė.

14Teismas nurodė, kad pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo teigti, jog BUAB „Ingero“ bankrutavusios bendrovės statusą įgijo ne per ĮBĮ 30 straipsnyje nustatytą terminą dėl to, kad bankroto administratorius sąmoningai vilkino šio klausimo nagrinėjimą ar turėjo tikslą veikti konkretaus kreditoriaus naudai. Bankroto procesas užtruko, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad jis užtruko dėl bankroto administratoriaus tyčinio ar aplaidaus veikimo/neveikimo. Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina vien įvertinus nebaigtų teisminių ginčų gausą. Bankroto administratorius negali organizuoti bendrovės turto pardavimo ar jo perdavimo kreditoriams kol galioja šio turto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisingumas ir pagrįstumas pagal pareiškėjo atskirąjį skundą buvo patikrintas apeliacinės instancijos teismo ir 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1825-480/2012, buvo konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įstatymo leidėjo deklaruojamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo ir proporcingumo principų nepažeidė. LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, tačiau Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11482-454/2012 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė. Šios nutarties teisingumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacinės instancijos teismo ir 2013 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-465-221/2013 pareiškėjo atskirasis skundas buvo atmestas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovės turto atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių neteisėtumo ir bankroto administratoriaus neteisėto neveikimo yra nepagrįsti.

15Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma 2010 m. sausio 5 d. bendrovės ir VšĮ „Ekotenisas“ jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta dar iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Atsakovė bankrutavusios įmonės statusą įgijo tik 2014 m. vasario 17 d., todėl susitarimai dėl jungtinės veiklos vykdymo buvo sudaryti iki šio statuso įgijimo ir teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl leidimo davimo sudaryti tam tikrus sandorius kaip išimtį iš ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytų apribojimų ir 31 straipsnio 1 dalyje nurodytos administratoriaus kompetencijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012 konstatuota, kad, įvertinus bankrutuojančios įmonės gautas pajamas iš sutarčių, spręstina, jog jų vykdymas teikia pajamas ir didina įmonės turtą, dėl to yra naudingas įmonei ir jos kreditoriams. Pareiškėjo argumentai į geresnį šio turto panaudojimą yra hipotetiniai. Bendrovės kreditorių susirinkimas nėra sprendęs šio klausimo ir neįpareigojo administratoriaus kreiptis į teismą dėl išimties iš ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytų apribojimų taikymo. Administratorius pateikė jungtinės veiklos pajamų – sąnaudų analizę už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., kuri nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad dėl jungtinės veiklos sutarties vykdymo atsakovė yra patyrusi nuostolių.

16Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad bankroto administratorius net 2012 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkime negalėjo pateikti informacijos apie bendrovei priklausančių automobilių būklę, kadangi iš susirinkimo protokolo matyti, jog tokią informaciją administratorius pateikė, tačiau 2011 m. liepos 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimas buvo įvykdytas tik 2012 m. balandžio 20 d., o 2011 m. lapkričio 9 d. susirinkime bankroto administratorius tokių duomenų kreditoriams nepateikė, todėl teismas sprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjas yra teisus. Teismas taip pat sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad tik 2013 m. birželio 28 d. sušaukus kreditorių susirinkimą dėl automobilių pardavimo kainos sumažinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo buvo delsiama. Tačiau, teismo vertinimu, tai neduoda pakankamo pagrindo spręsti, kad bankroto administratorius padarė esminį bankroto procedūrų pažeidimą, kuris sudarytų pagrindą jį atstatydinti, įvertinus tai, kad pareiškėjas, kaip turintis lemiamą balsų skaičių, tokį pažeidimą toleravo ne tik iki 2013 m. birželio 28 d. kreditorių susirinkimo, tačiau šiuo pagrindu į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo kreipėsi daugiau negu po trijų metų.

17Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl bankroto administratoriaus užimtumo nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjant klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo, jei nenustatoma, kad jo užimtumas galėjo turėti įtakos bankroto procedūrų vykdymui. Pareiškėjo neargumentuotas nepasitikėjimas bankroto administratoriumi taip pat nesudaro savarankiško pagrindo patenkinti jo prašymą. Viešai paskelbus apie klausimo dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo nagrinėjimą, iki teismo posėdžio pradžios negauta kitų kreditorių pritarimo šiems pareiškėjo argumentams, todėl nėra pagrindo manyti, kad ir kiti kreditoriai nepasitiki bankroto administratoriumi.

18III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19Atskiruoju skundu pareiškėjas Nordea Bank Finland PLC, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atstatydinti BUAB „Ingero“ bankroto administratorių UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ ir paskirti naują bankroto administratorių. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

201) Pareiškėjas savo prašyme didžiausius priekaištus bankroto administratoriui reiškė ne dėl jo veiklos laikotarpiu nuo bankroto bylos iškėlimo iki bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama, o būtent dėl bankroto administratoriaus veiksmų jau po to, kai bendrovė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Bankroto administratorius nepagrįstai nevykdo bendrovės likvidavimo procedūrų ir nesiima aktyvių veiksmų. Bankas sutinka, kad laikinosios apsaugos priemonės trukdo operatyviam ir efektyviam bendrovės likvidavimo procedūrų vykdymui, tačiau bankroto administratorius dėl susidariusios situacijos nesiėmė ir šiuo metu nesiima jokių aktyvių veiksmų. Tai ne tik nesuderinama su bankroto administratoriui teisės aktais įtvirtintomis pareigomis rūpintis tinkamu, savalaikiu ir operatyviu bankroto procedūrų vykdymu, tokiu būdu siekiant maksimaliai užtikrinti tiek bankrutuojančios bendrovės, tiek jos kreditorių interesus, bet, įvertinant ir kitus bankroto administratoriaus pareigų netinkamo vykdymo epizodus, kelia įtarimų dėl tyčinio, sąmoningo ir kryptingo bankroto administratoriaus siekio bendrovės likvidavimą atidėti įmanomai vėlesniam laikui. Bendrovę atstovaujantis bankroto administratorius turėjo visas galimybes ir teises ginčyti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, prašyti sumažinti jų apimtį ir kt.; tokių veiksmų nesiėmimas negali būti pateisinamas vien bendrovės procesine padėtimi byloje. Esant visoms ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms bendrovės likvidavimo sąlygoms, aplinkybė, kad tarp bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių tebevyksta teisminiai ginčai, negali būti laikoma pakankamu pagrindu atsisakyti vykdyti bendrovės likvidavimo procedūras.

212) Teismas analizavo tik bankroto administratoriaus kompetenciją likvidavimo proceso metu, nors bankui abejonių kėlę sandoriai buvo sudaryti dar iki bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama. Teismo turėjo būti analizuojama, ar bankroto administratorius turėjo teisę sudaryti tokius sandorius savavališkai, be ĮBĮ 23 straipsnio 6 dalyje nurodyto kreditorių susirinkimo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas ignoravo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-805-464/2015, kurioje buvo konstatuota, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos BUAB „Ingero“ iškėlimo, 2010 m. sausio 5 d. jungtinės veiklos sutartis, sudaryta tarp VšĮ „Ekotenisas“ ir BUAB „Ingero“, pasibaigė pagal įstatymą. Ši Lietuvos apeliacinio teismo išvada reiškia, kad dėl bankroto administratoriaus nekompetencijos ir aktyvių veiksmų, siekiant nepagrįstai toliau vykdyti jungtinės veiklos sutartį su VšĮ „Ekotenisas“, jau beveik šešerius metus su bendrovės turtu, kuris yra įkeistas pareiškėjo naudai, vykdoma neteisėta veikla. Teismas nieko nepasisakė dėl bankroto administratoriaus veiksmų (neveikimo) jungtinės veiklos sutarties nutraukimo klausimu iki 2013 m. Atsižvelgiant į tai, kad jungtinės veiklos sutartis apskritai nebegalėjo būti tęsiama po bankroto bylos iškėlimo, byloje esant pateiktam teismo paskirto eksperto ekspertizės aktui, akivaizdžiai įrodančiam, kad turto panaudojimo alternatyvos ne tik buvo realios, bet ir būtų buvusios gerokai pelningesnės bendrovei, teismo išvada apie pareiškėjo teiginių hipotetiškumą yra nepagrįsta. Klausimas dėl bankroto administratoriaus veiksmų, vykdant bendrovei nenaudingą jungtinės veiklos sutartį, pirmosios instancijos teismo iš esmės liko neišanalizuotas.

223) ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkte įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimus. Banko prašyme buvo aprašyta net keletas epizodų, kai minėtos savo pareigos bankroto administratorius nevykdė. Pirmosios instancijos teismas, išsamiau išanalizavęs tik vieną iš paminėtų epizodų, pripažino, kad pareiškėjas yra teisus teigdamas, jog ne visi bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimai buvo tinkamai ir laiku vykdomi, tačiau nusprendė, kad tai nėra tokie bankroto procedūrų pažeidimai, kurie sudarytų pagrindą bankroto administratorių atstatydinti. Pareiškėjas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir mano, kad ginčijama nutartis naikintina jau vien dėl to, kad teismas pasisakė tik dėl tam tikrų pareiškėjo prašyme paminėtų epizodų, bet ne dėl jų visų, todėl ginčijama nutartis yra nemotyvuota.

234) 2011 m. vasario 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimais bankroto administratoriui buvo duoti aiškūs įpareigojimai, nebuvo apsiribota vien bendrais nekonkretizuotais pasvarstymais susirinkimo metu, todėl priešingi teismo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

245) Administratorius, nesiėmė aktyvių ir savalaikių veiksmų siekdamas nuginčyti įtartinus sandorius, pažeidžiančius bendrovės ir, atitinkamai, jos kreditorių interesus. Suabejojęs tam tikrų su VšĮ „Ekotenisas“ sudarytų ar iš šios įmonės gautų dokumentų tikrumu, bankroto administratorius vis tiek nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti šių galimai suklastotų dokumentų sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir, esant pagrindui, šiuos dokumentus ginčyti, tokiu būdu pažeisdamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 4, 8 ir 23 punktuose įtvirtintas pareigas.

256) Tai, kad nebuvo išsakyta kitų bendrovės kreditorių pozicija bankroto administratoriaus atstatydinimo klausimu, visiškai nereiškia, kad visi kiti bendrovės kreditoriai bankroto administratoriumi pasitiki. Ginčijamoje nutartyje pats teismas pripažino, kad pareiškėjas iš esmės yra vienintelis bendrovės kreditorius, aktyviai dalyvaujantis visuose procesuose ir skatinantis bankroto procedūrų eigą.

26BUAB „Ingero“ bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

271) Bankroto administratorius negali vykdyti turto, kuris sudaro esminę dalį viso bendrovės turto, realizavimo dėl įsiteisėjusia Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11482-454/2012 taikyto draudimo atlikti atitinkamus veiksmus.

282) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012 konstatavo, kad jungtinės veiklos sutartis yra naudinga ir duoda bendrovei pelną. Tokiu teismo procesiniu sprendimu, kuris turi prejudicinę galią, yra pripažintas jungtinės veiklos sutarties tęstinumas ir naudingumas bendrovei. Pareiškėjas nurodo, kad jungtinės veiklos sutartis neva pasibaigė nuo bendrovės bankroto bylos iškėlimo dienos, tačiau pats pareiškėjas niekada iki Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-805-464/2015 priėmimo tokio pobūdžio argumentu nesirėmė ir visada pripažino, kad jungtinės veiklos sutartis yra galiojanti. Po bankroto bylos iškėlimo sutartys gali būti tęsiamos. Aptariamu atveju buvo priimtas sprendimas tęsti jungtinės veiklos sutartį, todėl pagal ĮBĮ įtvirtintą specialųjį teisinį reglamentavimą jungtinės veiklos sutartis nuo bendrovės bankroto bylos iškėlimo dienos nepasibaigė.

293) Nepagrįsta apelianto pozicija, kad 2010 m. birželio 21 d. Susitarimo „Dėl 2010 m. sausio 5 d. jungtinės veiklos sutarties sąlygų papildymo“ sudarymas patvirtina pagrindą atstatydinti bankroto administratorių. Kauno apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1414-601/2013 nepanaikino viso šio susitarimo, o pripažino, jog šalys negalėjo susitarti dėl minimo susitarimo 4.4. punkto, kuriame nustatyta, kad visus nuostolius, atsiradusius vykdant jungtinę veiklą, įsipareigoja apmokėti VšĮ „Ekotenisas“, tuo atveju, jeigu šis susitarimo punktas būtų aiškinamas kaip visiškai atleidžiantis bendrovę nuo nuostolių prisiėmimo. Toks susitarimas nesukėlė jokių neigiamų pasekmių bendrovei ir jos kreditoriams. Bankroto administratorius nevykdė neteisėtos jungtinės veiklos, o jungtinės veiklos sutartis sudarė sąlygas padengti visas bendrovės turto išlaikymo išlaidas ir kitas su bendrovės bankroto procesu susijusias išlaidas bei ekonomine prasme davė galutinį teigiamą rezultatą (pelną).

304) Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliutus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas yra tik visiškas teismo motyvų nebuvimas jame, o iš esmės teisingas ir pagristas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad motyvuojamoji jo dalis nepakankamai išsami, jeigu iš esančiu motyvų galima suprasti, kodėl teismas padarė vieną ar kitą išvada bei priėmė būtent toki sprendimą. Ginčijamoje nutartyje įvertinti visi teisiškai reikšmingi faktai, susiję su pareiškėjo argumentais dėl geresnių bendrovės turto panaudojimo alternatyvų.

315) Administratoriaus teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti negali būti suprantama kaip administratoriaus išskirtinė pareiga spręsti klausimus dėl bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumo, atnaujinimo, nutraukimo ir kt., nes šių klausimų išsprendimas priklauso bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai. Kreditorių kaip visumos teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus yra kreditorių autonomijos principo išraiška, todėl pareiškėjas, būdamas didžiausiu bendrovės kreditoriumi, turėjo galimybę pats inicijuoti ir spręsti visus klausimus, susijusius su bendrovės veikla, taip pat ir jungtinės veiklos sutartimi. Pareiškėjo abstraktūs kaltinimai bankroto administratoriui dėl turto panaudojimo alternatyvų paieškos negali būti laikomi pagrįstais.

326) Kreditorių susirinkimo nutarimas nutraukti jungtinės veiklos sutartį objektyviai negalėjo būti įvykdytas dėl užsitęsusių teisminių ginčų. Kasacine tvarka pripažinus bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta tolesnio jungtinės veiklos sutarties vykdymo, negaliojančiu, bankroto administratorius neturėjo jokio teisinio pagrindo nutraukti veiklą pagal jungtinės veiklos sutartį. Per visą bendrovės bankroto procesą nei vienas kreditorius nepateikė jokių alternatyvių pasiūlymų dėl galimybės panaudoti turtą, į bankroto administratorių nesikreipė nei vienas asmuo, kuris būtų suinteresuotas galimybe kaip nors naudoti turtą.

337) 2011 m. vasario 10 d. bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu turinys (tiek lingvistine, tiek teksto turinio prasme) neabejotinai patvirtina, kad 2011 m. vasario 10 d. bendrovės kreditorių susirinkimo metu bankroto administratorius nebuvo įpareigotas išreikalauti iš VšĮ „Ekotenisas“ visas pareiškėjui nesumokėtas sumas ar imtis kokių nors aktyvių veiksmu, susijusių su skolos bendrovei išieškojimu. 2011 m. vasario 10 d. bendrovės kreditorių susirinkimo metu vienuoliktu darbotvarkės klausimu buvo nutarta ataskaitų tvirtinimą atidėti kitam bendrovės kreditorių susirinkimui, įpareigojant bankroto administratorių pateikti 2010 m. pajamų – išlaidų iššifravimą pagal mėnesius.

348) Atskirajame skunde nurodyti pažeidimai, susiję su bankroto administratoriaus veiksmais ginčijant tam tikrus sandorius, nėra esminiai ir jokių neigiamų pasekmių nei bendrovei, nei jos kreditoriams nesukėlė.

35IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36CPK 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

37Atskirajame skunde apeliantas be kita ko remiasi CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindu teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neišanalizavo visų pareiškėjo prašyme nurodytų epizodų, susijusių su kreditorių susirinkimo įpareigojimų nevykdymu.

38Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo(nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Vertinant, ar konkrečiu atveju teismo priimtas procesinis sprendimas yra be motyvų, turi būti atsižvelgiama į tai, ar teismo procesiniu sprendimu atsakyta į esminius nagrinėjamos bylos aspektus, ar iš procesinio sprendimo turinio galima suprasti, kuo remdamasis teismas priėmė procesinį sprendimą. Jeigu teismo procesiniame sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks procesinis sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

39Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus: joje išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai, kuriais remdamasis teismas darė išvadas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neatsakė į kiekvieną apelianto pareiškimo argumentą (nutartyje atskirai neaptarė kai kurių prašyme nurodytų epizodų, bendrai konstatuodamas, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, arba nėra esminiai), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčijama nutartis yra absoliučiai negaliojanti pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Kitų absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, todėl ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus.

40Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria išspręstas bankroto administratoriaus atstatydinimo klausimas. Teismų praktikoje pažymima, kad bankroto administratoriaus vaidmuo bankroto procese yra ypač svarbus, nes būtent nuo šio asmens kvalifikacijos bei tinkamo pareigų vykdymo priklauso bankroto proceso skaidrumas, koncentruotumas ir ekonomiškumas, taip pat bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teisėtų lūkesčių ir turtinių interesų vienodas užtikrinimas, nepažeidžiant pačios bankrutuojančios įmonės interesų. Dėl šios priežasties įstatymo leidėjas, įtvirtindamas teismui prerogatyvą spręsti bankroto administratoriaus atstatydinimo klausimą, numatė galimybę kreditoriaus prašymo atstatydinti bankroto administratorių netenkinti, jei šį prašymą patenkinus būtų pažeisti tokio prašymo neteikusių kreditorių ar viešasis interesas (ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 2 punktas). Administratorius gali būti atstatydintas tik esant pakankamam pagrindui, t. y. administratoriaus atstatydinimą dėl netinkamo pareigų atlikimo turi lemti esminiai bankroto procedūrų pažeidimai, trukdantys bankroto proceso eigai, pažeidžiantys kreditorių ar bendrovės teises ir teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2076/2012). Teismas gali keisti administratorių tik turėdamas pakankamai informacijos ir įrodymų, jog šis asmuo netinkamai atlieka savo funkcijas, nevykdo ĮBĮ nustatytų pareigų ir neturi teisės tai daryti dėl formalių, nežymių teisės aktų pažeidimų, arba dėl kreditorių nurodomų teiginių apie pažeidimus, kurie nėra pagrįsti tinkamais ir pakankamais įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1100/2013; 2013 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1809/2013). Bankroto administratoriaus atstatydinimas vien dėl to, jog to pageidauja didžiausias ar didžiausi kreditoriai, netoleruotinas, nes tokiu būdu būtų sutrikdyta bankroto procedūrų eiga, didėtų administravimo kaštai bei užsitęstų bankroto bylos nagrinėjimas, kas neabejotinai pažeistų tiek kreditorių, tiek viešąjį interesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1990/2014).

41Netinkamą BUAB „Ingero“ bankroto administratoriaus pareigų vykdymą, sudarantį pagrindą atstatydinti bankroto administratorių, pareiškėjas grindė šiomis aplinkybėmis: 1) nesiėmimu jokių veiksmų dėl bendrovei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, trukdančių operatyviam bendrovės likvidavimo procedūrų vykdymui, pakeitimo ar panaikinimo; 2) administratoriaus veiksmais, vykdant jungtinės veiklos sutartį su VšĮ „Ekotenisas“; 3) bendrovės kreditorių susirinkimų nutarimų nevykdymu/netinkamu vykdymu, kitų bendrųjų pareigų nevykdymu.

42Dėl BUAB „Ingero“ turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

43Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11482-454/2012 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti bet kokie vykdymo veiksmai, susiję su turto (administracinio pastato, unikalus Nr. 1997-8002-9018; žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0585-7852; stalių dirbtuvių, unikalus Nr. 1997-8002-9029; kiemo statinių (tvoros, kiemo aikštelės, priešgaisrinio rezervuaro), unikalus Nr. 1997-8002-9050; ir sandėliavimo paskirties pastato, unikalus Nr. 4400-1649-9048, esančių Draugystės g. 10, Kaune) realizavimu, iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos, nutarties vykdymą pavedant BUAB „Ingero“ bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ įgaliotam asmeniui K. S.. Minėtos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki šiol. CPK 18 straipsnis numato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, BUAB „Ingero“ bankroto administratorius pagrįstai pažymi, kad, esant įsiteisėjusiai ir galiojančiai teismo nutarčiai, kuria sustabdyti bet kokie vykdymo veiksmai, susiję su bendrovės turto realizavimu, šio turto realizavimas reikštų įsiteisėjusios teismo nutarties nevykdymą, t.y. neteisėtą veiksmą.

44Apeliantas iš esmės neginčija, kad nurodyto bendrovės turto realizavimas nėra įmanomas turto atžvilgiu galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, tačiau teigia, kad bankroto administratorius nėra pakankamai aktyvus ir nesiima jokių priemonių, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Tai, apelianto vertinimu, leidžia teigti, kad bendrovės likvidavimo procedūros užsitęsė dėl bankroto administratoriaus kaltės (neveikimo). Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.

45Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų matyti, kad pats pareiškėjas buvo pateikęs tiek atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tiek prašymus dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kurie Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2014 m. kovo 17 nutartimis buvo atmesti, tiek prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, išspręstą Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi (nuspręsta laikinąsias apsaugos priemones panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimui įsiteisėjus). Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad bankroto administratoriui pareiškus savarankiškus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo/panaikinimo, šis klausimas bylą nagrinėjančių teismų būtų buvęs išspręstas kitaip, t.y. kad laikinųjų apsaugos priemonių tolimesnį galiojimą lėmė bankroto administratoriaus nepakankamas aktyvumas. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad bankroto administratorius, nereikšdamas savarankiškų prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo/panaikinimo byloje, kurioje jau yra pareikšti analogiški kito byloje dalyvaujančio asmens prašymai, būtų buvęs nepateisinamai pasyvus.

46Nepagrįstais pripažintini ir apelianto argumentai dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014 pateiktų išaiškinimų įtakos vertinant bankroto administratoriaus veiksmus. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad kitoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės savaime nėra kliūtis pripažinti įmonę bankrutavusia, ir kad tokia situacija galėtų būti pagrindu teismui savo iniciatyva ar byloje dalyvaujančių asmenų prašymu spręsti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, tačiau tuo pačiu atkreipė dėmesį į tai, kad kitoje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo klausimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad argumentus, susijusius su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 7 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais, pats apeliantas nurodė civilinę bylą Nr. 2-11482-454/2012 nagrinėjančiam teismui, prašydamas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau šis prašymas buvo atmestas Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartimi. Apeliantas nepagrindžia, kokiu būdu savarankiškas bankroto administratoriaus prašymas, grindžiamas taip pačiais argumentais, kurie teismo jau buvo atmesti, galėjo pakeisti susiklosčiusią procesinę situaciją.

47Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad BUAB „Ingero“ bankroto procedūros užtruko ne dėl bankroto administratoriaus netinkamo pareigų vykdymo (inter alia dėl nesiėmimo veiksmų laikinosioms apsaugos priemonės panaikinti), o dėl objektyvių aplinkybių – teismo procesų, kuriems bankroto administratorius negalėjo daryti jokios įtakos.

48Dėl BUAB „Ingero“ ir VšĮ „Ekotenisas“ jungtinės veiklos sutarties vykdymo ir turto panaudojimo alternatyvų

49Apeliantas neginčija byloje nustatytų aplinkybių, kad BUAB „Ingero“ bankroto administratorius nuo 2013 m. ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas perimti jungtinės veiklos sutarties pagrindu perduotą turtą. Pirmosios instancijos teismo išvadas dėl administratoriaus veiksmų, susijusių su BUAB „Ingero“ ir VšĮ „Ekotenisas“ jungtinės veiklos sutarties vykdymu, apeliantas ginčija iš esmės remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-805-464/2015, kuria konstatuota, kad jungtinės veiklos sutartis pasibaigė BUAB „Ingero“ iškėlus bankroto bylą. Tai, apelianto vertinimu, leidžia teigti, kad visi bankroto administratoriaus veiksmai vykdant šią sutartį buvo neteisėti. Apeliantas taip pat teigia, kad bankroto administratorius neturėjo teisės spręsti dėl jungtinės veiklos sutarties vykdymo nesant tam kreditorių susirinkimo sprendimo.

50Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėstydamas nurodytus argumentus apeliantas nepagrįstai ignoruoja byloje nustatytas aplinkybes dėl vykusio teisminio ginčo, susijusio su jungtinės veiklos sutarties vykdymu. Nustatyta, kad BUAB „Ingero“ kreditorių 2011 m. liepos 5 d. susirinkimas nusprendė atsisakyti 2010 m. sausio 5 d. UAB „Ingero“ ir VšĮ „Ekotenisas“ sudarytos jungtinės veiklos sutarties, tačiau šis kreditorių susirinkimo nutarimas buvo užginčytas teisme. Nurodytoje byloje, be kita ko, buvo vertintas bankroto administratoriaus veiksmų, 2010 m. gegužės 21 d. įsakymu dėl ūkinės - komercinės veiklos vykdymo nurodant tęsti BUAB „Ingero“ ūkinę - komercinę veiklą iki atskiro administratoriaus įsakymo dėl ūkinės - komercinės veiklos nutraukimo, teisėtumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012 konstatavo, kad ginčo sutartis galiojanti ir vykdoma, jos vykdymas teikia pajamas ir didina įmonės turtą, dėl to yra naudingas įmonei ir jos kreditoriams, nes pagerina jų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, ginčijamais nutarimais atliktas sutarčių nutraukimas (iš esmės atliktas dominuojančio kreditoriaus – apelianto, balsais) neatitinka bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų, nes jiems yra ekonomiškai nenaudingas. Taigi, viena vertus, nurodytos aplinkybės paneigia apelianto teiginius, kad bankroto administratorius vienašališkai sprendė dėl jungtinės sutarties vykdymo, nepaisydamas kreditorių valios šiuo klausimu, kita vertus, kaip pagrįstai pažymi bankroto administratorius, pagal susiklosčiusią procesinę situaciją jis neturėjo jokio pagrindo nevykdyti jungtinės veiklos sutarties, nes tai neatitiktų kasacinio teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų.

51Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-805-464/2015, kuria remiasi apeliantas, nepanaikina ir nepakeičia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012, juolab, kad šia nutartimi buvo sprendžiamas klausimas ne dėl jungtinės veiklos sutarties vykdymo teisėtumo, o dėl bankroto administratoriaus veiksmų, pareikalaujant atlaisvinti pagal jungtinės veiklos sutartį VšĮ „Ekotenisas“ perduotą nekilnojamąjį turtą teisėtumo, ir šie administratoriaus veiksmai teismo pripažinti teisėtais. Net ir sutikus su apelianto teiginiu, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartyje jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo momentas vertinamas kitaip nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartyje, tai neleidžia teigti, kad BUAB „Ingero“ bankroto administratoriaus veiksmai, vykdant jungtinės veiklos sutartį, esant tokio turinio kasacinio teismo išaiškinimui, reiškia netinkamą bankroto administratoriaus pareigų vykdymą, sudarantį pagrindą administratoriui atstatydinti.

52Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį, įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę – komercinę veiklą nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, BUAB „Ingero“ likviduojamos dėl bankroto įmonės statusą įgijo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2014 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014 palikus galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį dėl BUAB „Ingero“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nors bankroto administratorius jau nuo 2013 m. kovo mėn. ėmėsi veiksmų bendrovės turtui perimti, teisminiai ginčai dėl jungtinės veiklos sutarties vykdymo baigti tik Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus apelianto minimą 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su bankroto administratoriaus teiginiais, kad, esant tokiai situacijai, kitoks pagal jungtinės veiklos sutartį perduoto turto panaudojimas buvo sunkiai įmanomas, todėl atmeta apelianto argumentus, kad dėl neteisėtų bankroto administratoriaus veiksmų (neveikimo) bendrovės turto panaudojimui nebuvo rastos pelningesnės alternatyvos. Apeliantas neįrodė, kad tokios alternatyvos buvo realios, atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją.

53Apelianto teiginiai, kad jungtinės veiklos sutarties vykdymas neva buvo bendrovei ekonomiškai nenaudingas, prieštarauja tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutarčiai, tiek bankroto administratoriaus į bylą pateiktiems įrodymams (b.l. 111-171, t. VII). Apeliantas remiasi kartu su prašymu pateiktu ekspertizės civilinėje byloje Nr. 2-270-454/2013 aktu, tačiau, kaip matyti iš paties akto, ekspertizės užduotis buvo nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymas, o ne turto panaudojimo alternatyvų ekonominio naudingumo palyginimas. Apelianto cituojamas ekspertizės akto sakinys, susijęs su turto rinkos vertės nustatymu, taikant pajamų kapitalizavimo metodą, savaime neįrodo turto panaudojimo alternatyvų realumo konkrečiu atveju. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nepagrįstai nesivadovavo jo su prašymu pateikta UAB „Ernst & Young Baltic” 2014 m. rugsėjo 17 d. parengta Jungtinės veiklos audito ataskaita, tačiau, kaip matyti iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio, šis įrodymas teismo buvo atmestas, vertinant byloje surinktų įrodymų visetą, apeliantui aiškiai nepagrindus, kodėl administratoriaus pateiktai ataskaitai prieštaraujanti informacija yra neteisinga. Tokių argumentų nepateikta ir atskirajame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šis apelianto teiginys nebuvo įrodytas.

54Dėl kreditorių susirinkimo nutarimų ir įpareigojimų bei bendrųjų pareigų nevykdymo

55Pasisakydamas dėl apelianto argumentų, susijusių su BUAB „Ingero“ kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymu, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tam tikrais atvejais bankroto administratorius netinkamai vykdė jam duotus įpareigojimus, tačiau šiuos pažeidimus pripažino neesminiais, t.y. nesudarančiais pakankamo pagrindo bankroto administratoriaus atstatydinimui. Nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo argumentus tyrė tik epizodiškai, be to, apelianto vertinimu, pats administratoriaus neveikimo faktas, pripažintas teismo, negali būti ignoruojamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, konstatuodamas, jog ne bet koks bankroto procedūrų pažeidimas yra pakankamas pagrindas bankroto administratoriui atstatydinti, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos šios kategorijos bylose. Ši aplinkybė taip pat paneigia apelianto teiginius, kad teismo pripažintas bankroto administratoriaus neveikimas per se yra pakankamas bankroto administratoriui atstatydinti. Jokių argumentų, pagrindžiančių, kad konkretūs pažeidimai pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo pripažinti neatitinkančiais esmingumo kriterijaus, apeliantas nepateikė, o apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatyti pažeidimai negali būti laikomi esminiais, kadangi iš esmės neapribojo nei bankrutuojančios bendrovės, nei jos kreditorių interesų. Apelianto atskirajame skunde nurodyti kiti bankroto administratoriaus pareigų nevykdymo/netinkamo vykdymo atvejai taip pat akivaizdžiai neatitinka esmingumo kriterijaus (apeliantas nenurodo ir nepagrindžia, kokiu būdu dėl to buvo/galėjo būti iš esmės pažeisti bendrovės ar jos kreditorių interesai) todėl, net jei būtų teismo nustatyti, nesudarytų pakankamo pagrindo atstatydinti bankroto administratorių.

56Dėl pasitikėjimo bankroto administratoriumi

57Kaip jau minėta, pagal teismų formuojamą praktiką, vien bankroto administratoriaus ir vieno iš kreditorių konfliktas nėra pakankamas pagrindas bankroto administratoriui atstatydinti. Šios išvados nepaneigia apelianto nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2187-186/2015, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog „nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, negalima daryti išvados, kad administratorius savo pareigas vykdė tinkamai ir nepadarė jokių esminių bankroto procedūrų pažeidimų“. Taigi, esminiu kriterijumi, sprendžiant dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, išlieka ne didžiausio bendrovės kreditoriaus (kreditorių) valia, išreikšta pasitikėjimu/nepasitikėjimu bankroto administratoriaus veikla, o bankroto administratoriaus pareigų vykdymo tinkamumas. Kadangi bankroto administratoriaus netinkamas pareigų vykdymas, sudarantis pakankamą pagrindą bankroto administratoriui atstatydinti, byloje nenustatytas, apelianto deklaruojamas nepasitikėjimas bankroto administratoriumi nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

58Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

59Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

60Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė... 2. I. Ginčo esmė... 3. Pareiškėjas Nordea Bank Finland PLC, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB... 4. Nurodė, kad administratorius netinkamai vykdo bendrovės bankroto procesą,... 5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad bankroto administratorius toleravo tai, jog... 6. Pareiškėjo teigimu, bankroto administratorius nevykdo bendrovės kreditorių... 7. BUAB „Ingero“ bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto... 8. Bankroto administratorius paaiškino, kad bendrovės kreditorių susirinkimas... 9. Bankroto administratorius nurodė, kad turto panaudojimo alternatyvų paieška... 10. Bankroto administratorius nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis... 11. Bankroto administratoriaus vertinimu, pareiškėjo nurodytas faktas, kad... 12. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 13. Kauno apygardos teismas 2016 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo Nordea... 14. Teismas nurodė, kad pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo teigti, jog... 15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma 2010 m. sausio 5 d. bendrovės ir... 16. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad bankroto administratorius net... 17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl bankroto administratoriaus... 18. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 19. Atskiruoju skundu pareiškėjas Nordea Bank Finland PLC, Lietuvoje veikiantis... 20. 1) Pareiškėjas savo prašyme didžiausius priekaištus bankroto... 21. 2) Teismas analizavo tik bankroto administratoriaus kompetenciją likvidavimo... 22. 3) ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punkte įtvirtinta bankroto... 23. 4) 2011 m. vasario 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimais bankroto... 24. 5) Administratorius, nesiėmė aktyvių ir savalaikių veiksmų siekdamas... 25. 6) Tai, kad nebuvo išsakyta kitų bendrovės kreditorių pozicija bankroto... 26. BUAB „Ingero“ bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto... 27. 1) Bankroto administratorius negali vykdyti turto, kuris sudaro esminę dalį... 28. 2) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi... 29. 3) Nepagrįsta apelianto pozicija, kad 2010 m. birželio 21 d. Susitarimo... 30. 4) Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329... 31. 5) Administratoriaus teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą... 32. 6) Kreditorių susirinkimo nutarimas nutraukti jungtinės veiklos sutartį... 33. 7) 2011 m. vasario 10 d. bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimo pirmuoju... 34. 8) Atskirajame skunde nurodyti pažeidimai, susiję su bankroto... 35. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 36. CPK 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas... 37. Atskirajame skunde apeliantas be kita ko remiasi CPK 329 straipsnio 2 dalies 4... 38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329... 39. Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka CPK 270 straipsnio... 40. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria... 41. Netinkamą BUAB „Ingero“ bankroto administratoriaus pareigų vykdymą,... 42. Dėl BUAB „Ingero“ turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių... 43. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys patvirtina, kad Kauno... 44. Apeliantas iš esmės neginčija, kad nurodyto bendrovės turto realizavimas... 45. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų... 46. Nepagrįstais pripažintini ir apelianto argumentai dėl Lietuvos... 47. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios... 48. Dėl BUAB „Ingero“ ir VšĮ „Ekotenisas“ jungtinės veiklos sutarties... 49. Apeliantas neginčija byloje nustatytų aplinkybių, kad BUAB „Ingero“... 50. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėstydamas nurodytus argumentus... 51. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje... 52. Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį, įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę –... 53. Apelianto teiginiai, kad jungtinės veiklos sutarties vykdymas neva buvo... 54. Dėl kreditorių susirinkimo nutarimų ir įpareigojimų bei bendrųjų... 55. Pasisakydamas dėl apelianto argumentų, susijusių su BUAB „Ingero“... 56. Dėl pasitikėjimo bankroto administratoriumi ... 57. Kaip jau minėta, pagal teismų formuojamą praktiką, vien bankroto... 58. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės nagrinėjamo klausimo... 59. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi... 60. Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą....