Byla 2K-123/2014
Dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Gintaro Godos, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei, išteisintosios gynėjams advokatams Romualdui Mikliušui ir Raimondui Kivyliui, nukentėjusiosios atstovui advokato padėjėjui Jonui Radevičiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutarties.

2Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu F. D. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, nes jos veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. J. P. civilinis ieškinys dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

3Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi nukentėjusiosios J. P. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dalios Mackevičienės apeliaciniai skundai atmesti.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjų advokatų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5F. D. buvo kaltinama tuo, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2006 m. spalio 25 d. Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), melagingai įtikino J. P., kad butui, esančiam Maskvoje, (duomenys neskelbtini), įsigyti reikalingi pinigai – 6 089 816,66 rublio (617 964,13 Lt), nutylėjo realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu, įtikino J. P. paskolinti jai 480 000 Lt butui Maskvoje pirkti, o siekdama sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį surašė ir perdavė paskolos raštelį, kuriuo įsipareigojo iki 2007 m. spalio 25 d. grąžinti J. P. pasiskolintus pinigus. Tęsdama nusikalstamą veiką, turėdama tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau J. P. turto ir negrąžinusi anksčiau pasiskolintos pinigų sumos, melagingai įtikino J. P., kad reikia daugiau pinigų minėtam butui Maskvoje įsigyti; piktnaudžiaudama J. P. pasitikėjimu, realiai neįvertindama savo finansinių galimybių bei suvokdama, kad yra finansiškai nepajėgi skolinamas sumas grąžinti, įtikino šią paskolinti dar 105 000 Lt, dėl to J. P. apgaule suklaidinta 2006 m. lapkričio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), perdavė F. D. nurodytą sumą. Tokiais savo veiksmais F. D. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės J. P. priklausančio turto – 585 000 Lt.

6Kasaciniu skundu nukentėjusioji J. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

7Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nutartyje neišdėstė visų įrodymų analizės. Teismas nepagrįstai vadovavosi suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų V. D., anksčiau teisto asmens, L. Z., geros išteisintosios draugės ir bendradarbės, parodymais, išteisintosios F. D. parodymais, nemotyvuotai atmetė nukentėjusiosios J. P. ir liudytojos V. M., kuri išteisintajai taip pat buvo paskolinusi pinigų ir nelengvai juos atgavo, parodymus, nevertino įrodymų kaip visumos – taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorės, neįvertino įrodymų jų patikimumo aspektu, be to, neatliko įrodymų tyrimo veiksmų, neaptarė įrodymų tyrimo rezultatų, rėmėsi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minimais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pateikė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų vertinimo, tačiau nenurodė motyvų dėl konkrečių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad F. D. pateikė apie save tikrovės neatitinkančius duomenis, jog ji yra grožio salono savininkė, šios aplinkybės nepatikslino, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė sunkios išteisintosios finansinės padėties, nors byloje esantys įrodymai tai atskleidžia. Pasak kasatorės, nesivadovauta teismų praktika dėl nuosprendžio (nutarties) surašymo, apeliacinės instancijos teismo nutartis nesuprantama, teismo priimtas procesinis sprendimas yra prielaidų pobūdžio.

8Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo nutartis prieštaringa, išteisintosios gynėjas prašė nukentėjusiosios bei prokurorės apeliacinius skundus tenkinti, tačiau teismas šiuos skundus atmetė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra nuoseklios įrodymų analizės, teismo išvadų dėl išteisinamojo nuosprendžio, motyvų dėl apeliacinio skundo atmetimo. Anot nukentėjusiosios J. P., iš byloje esamų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad išteisintosios veika pasireiškė nukentėjusiosios pinigų užvaldymu, panaudojant apgaulę. Byloje nustatyta, kad F. D. nukentėjusiąją J. P. apgaudinėjo ir klaidino siekdama užvaldyti turtą, kad galėtų bent minimaliai grąžinti skolas bankams, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Išteisintosios panaudota apgaulė buvo esminė, t. y. suklaidinimas turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiosios apsisprendimui perduoti turtą išteisintajai. F. D., sužinojusi, kad nukentėjusioji domisi investavimo galimybe, įtikino šią, kad geriau investuoti pasinaudojus išteisintosios paslaugomis, ryšiais Rusijos Federacijoje; įgijusi nukentėjusiosios pasitikėjimą, išteisintoji ėmėsi aktyvių veiksmų, įtikinėjimų, pateikinėjo objektyvios tiesos neatitinkančią informaciją nukentėjusiajai apie neva Rusijos Federacijoje pastatytus butus; pasinaudojusi įgytu nukentėjusiosios pasitikėjimu, nuslėpdama savo nesugebėjimą investuoti, turtinę padėtį, dideles skolas fiziniams ir juridiniams asmenims, žinodama, kad nukentėjusioji neturi jokių ryšių Rusijos Federacijoje, negalės patikrinti, ar tikrai išteisintoji investuos pinigus ir paskolos negrąžinimo atveju galės nukreipti reikalavimą į nekilnojamąjį turtą, F. D. suklaidinusi nukentėjusiąją pasisavino paskolintus pinigus. Nukentėjusioji nurodo, kad tam, jog ji patikėtų išteisintosios sukurta melaginga versija apie butą Maskvoje, F. D. parodydavo reklamines jau pastatytų butų skrajutes, nors šie butai buvo dar tik statomi. Atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo nustatyta, kad jokio buto nėra, įmonė (duomenys neskelbtini), užsiimanti gyvenamųjų namų statybomis, bandė susisiekti su išteisintąja, tačiau ji nekeldavo ragelio ir vengdavo susitikti, neatsakinėjo į pranešimus, nesidomėjo pradinio piniginio įnašo likimu. Nukentėjusioji, remdamasi kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-6/2011, 2K-71/2009, teigia, kad melavimas apie gerą kaltinamojo padėtį bei savo ketinimus gali suklaidinti nukentėjusįjį. Teismas nesigilino į melagingus išteisintosios parodymus, neparagino pateikti paaiškinimų, kuo šiuo metu V. D. užsiima, kokios jos pajamos iš turimo verslo Maskvoje.

9Kasacinis skundas atmestinas.

10Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, analizuodami iš įvairių šaltinių gautus įrodymus, priėjo prie motyvuotų išvadų apie teisinių santykių ne baudžiamąjį, o civilinį teisinį pobūdį šioje byloje. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013).

11Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt).

12Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013).

13Byloje nustatyta, kad J. P. ir F. D. siejo paskoliniai teisiniai santykiai. F. D. nepateikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų J. P., siekdama ją iš esmės suklaidinti, neslėpė jai nukentėjusiosios duotų pinigų panaudojimo tikslų, neklaidino nukentėjusiosios nei dėl savo asmenybės, nei dėl turtinės padėties. Apie nesąžiningus F. D. ketinimus byloje jokių duomenų nėra. Apgaulės esmingumo kriterijus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams, įvertinus įvairių šaltinių duomenis kaip visumą (tiek asmenų parodymus, tiek rašytinius įrodymus byloje), nenustatytas.

14Taip pat akcentuotina, kad, atsižvelgiant į papildomus kreditoriaus padėties pasunkinimo ir atidaus bei rūpestingo nukentėjusiojo elgesio kriterijus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas dėl civilinio J. P. ir F. D. teisinio santykio pobūdžio. Nukentėjusioji neįvertino, ar per trumpą laiką žadamas pelnas gali būti realus, nepareikalavo užtikrinti paskolos grąžinimo turto įkeitimu ar kt. garantijomis, nenumatė jokių palūkanų ar kitokių įsipareigojimų, išskyrus grąžinti paskolą. Toks vertinimas atitinka ir kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2012).

15Kasatorės skunde minimas apeliacinės instancijos teismo galimas procesinis pažeidimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nepagrįstas. Kasaciniame skunde nurodomi liudytojų nepatikimumo aspektai (teistumas, draugystė su išteisintąja) nėra tie požymiai, kuriuos įvertinus galėtų būti daromos priešingos išvados dėl teisinių santykių pobūdžio byloje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo apie nukentėjusiosios privalomumą numatyti galimą investavimo riziką. Vien ta aplinkybė, kad F. D. laiku negrąžino pasiskolintų pinigų, neduoda pagrindo teigti apie jos išankstinę tyčią pasisavinti pinigus. Buvusios F. D. uždelstos paskolos, minimos kasaciniame skunde, suponuoja ne apgaulės požymio buvimo, o jos, kaip skolininkės, patikimumo vertinimą.

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

17Nukentėjusiosios J. P. kasacinį skundą atmesti.