Byla 2K-162-697/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. C. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, ir per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

2Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo D. C. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

41. D. C. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 6 d., apie 16.30 val., Vilniaus r., Dūkštų sen., Babrukiškių k., daugiabučio gyvenamojo namo kieme tyčia vieną kartą sudavė delnu J. L. į kairės ausies sritį ir vieną kartą spyrė į galvą kaktos kairės pusės srityje, taip padarė kairės ausies būgnelio trauminį plyšimą ir kliniškai nustatytą galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nesunkiai sutrikdė J. L. sveikatą.

52. Kasaciniu skundu nuteistasis D. C. prašo panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

62.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų, nes neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai konstatavo, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pažeidė rungimosi principą, jo teisę į gynybą ir neteisingai nepritaikė būtinosios ginties instituto, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo.

72.2. Kasatorius teigia, kad J. L. pats išprovokavo konfliktą, įžeidinėjo jį, vartojo necenzūrinius žodžius ir fizinį smurtą. Tai, pasak kasatoriaus, patvirtino liudytojai G. V., T. M. ir R. M.. Nors minėtų liudytojų parodymai nekito viso proceso metu, tačiau pirmosios instancijos teismas juos ignoravo. Anot kasatoriaus, liudytoja G. V. nėra jo giminaitė ir, objektyviai vertinant, nėra suinteresuota bylos baigtimi. Taip pat bylos baigtimi nėra suinteresuotas ir J. L. sūnus R. M., kuris sąžiningai papasakojo apie tėvo veiksmus. Kasatoriaus manymu, teismas šališkai vertino liudytojų parodymus.

82.3. Kasatorius pabrėžia, kad J. L. yra už jį aukštesnis ir stambesnis, todėl jis negalėjo pirmas pradėti stumdytis, o analogiškų veiksmų ėmėsi tik atsakydamas į J. L. agresiją. Kartu kasatorius nurodo, kad gindamasis ir mosikuodamas rankomis galėjo suduoti J. L., tačiau dėl didelio susijaudinimo to nepastebėjo. Kadangi, pasak kasatoriaus, pagal savo intensyvumą jo veiksmai buvo adekvatūs, proporcingi, kasatorius nemano, kad viršijo BK 28 straipsnyje numatytas būtinosios ginties sąlygas. Be to, kasatoriaus teigimu, teismas, net pripažinęs jį kaltu, turėjo į šias aplinkybes atsižvelgti ir nustatyti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 9, 10 punktuose.

92.4. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintose Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse įtvirtinta, kad kai medicinos dokumentuose nurodyta gydymo dėl sužalojimo arba susargdinimo trukmė neatitinka nustatyto kūno sužalojimo ar susargdinimo pobūdžio, sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas vadovaujantis turimais sužalojimo ar susargdinimo objektyviais duomenimis, neatsižvelgiant į medicinos dokumentuose nurodytą gydymosi trukmę. Kūno sužalojimo ar susargdinimo ir sveikatos sutrikdymo masto įvertinimui neturi turėti įtakos ankstesnių ligų paūmėjimas, medicinos pagalbos teikimo trūkumai bei rekonstrukcinės–plastinės operacijos. Anot kasatoriaus, byloje yra pagrįstų abejonių, kad J. L. buvo padarytas kaltinime nurodyto sunkumo kūno sužalojimas, nes, praėjus septynioms dienoms po traumos, J. L. į traumuotą kairę ausį pateko vandens, o apklaustas teisme specialistas V. K. paaiškino, kad toks vandens patekimas į traumuotą ausį yra neleistinas ir galėjo pailginti gydymo procesą, kuris paprastai tęsiasi nuo keturių iki septynių dienų. Taigi, kasatoriaus manymu, gydymo trukmei įtakos galėjo turėti vandens patekimas į traumuotą ausį (kasatorius tai vertina kaip medicinos pagalbos teikimo trūkumą). Be to, kasatoriaus teigimu, specialistas neįvertino kenksmingų J. L. darbo lentpjūvėje sąlygų ir ankstesnės traumos pasekmių, todėl jis kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas paskirti byloje teismo medicinos ekspertizę, tačiau teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, šį prašymą atmetė. Pasak kasatoriaus, nors specialistas V. K. teisme patvirtino savo išvadas, tačiau kitų paaiškinimų iš jo nebuvo galima tikėtis. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad teismas, atsisakydamas byloje paskirti teismo medicinos ekspertizę, pažeidė jo teisę į gynybą, nes jis neturi lėšų savarankiškai kreiptis į privačius medicinos ekspertus.

102.5. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir visiškai nenurodė motyvų, kuriais atmetė jo argumentus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, trumpai cituodamas BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas ir neargumentuodamas savo padarytų išvadų, pasisakė tik dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nepasisakė dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose nurodytų aplinkybių, taip pat nepasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl liudytojų parodymų vertinimo. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė jo teisę į gynybą ir baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų surašymą (BPK 332 straipsnio 5 dalis) ir įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnis).

113. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

123.1. Prokurorė nurodo, kad kasaciniame skunde iš esmės nesutinkama su teismų padarytomis išvadomis dėl byloje ištirtų įrodymų ir teigiama, kad yra pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Tačiau, pasak prokurorės, tai negali būti vertinama kaip teismų padaryti pažeidimai, nes byloje nėra duomenų, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai būtų vertinę įrodymus ne pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, ištyrė byloje buvusius įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų reikalavimų, pagal pateiktą apeliacinį skundą patikrino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aptarė įrodymus ir, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, padarė pagrįstas išvadas. Anot prokurorės, BPK 369 straipsnyje nustatytų nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų nėra.

134. Nuteistojo D. C. kasacinis skundas atmestinas.

14Dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) bei teismo šališkumo

155. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

165.1. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1-5 dalys). Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ir nuspręsti, ar gautais duomenimis grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

175.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ar rėmėsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais.

185.3. Priešingai nei teigia kasatorius, iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, išsamiai išnagrinėtos, nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – nuteistojo D. C., nukentėjusiojo J. L., liudytojų G. S., G. V., T. M., R. M., I. P., G. O., A. K. parodymai, specialisto V. K. paaiškinimai, duomenys, užfiksuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato specialisto R. G. tarnybiniame pranešime, įvykio vietos apžiūros protokole ir nuotraukose, bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus informaciniame rašte Nr. 41D(V)-752 ir įrašo suvestinėje, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 795/14(01) ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y., kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad šis teismas išsamiai ištyrė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog D. C. veika atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

195.4. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai atmetė gynybos prašymus paskirti byloje teismo medicinos ekspertizę. Pažymėtina, kad teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateikiamų proceso dalyvių prašymų, o iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas gali tęstis neribotą laiką. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės. Taigi, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą bei pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 14 d. nutartyje, kurioje nutarė atmesti nuteistojo D. C. gynėjo prašymą paskirti teismo medicinos ekspertizę, konstatavo, kad byloje yra pateikta specialisto išvada Nr. G 795/14(01), kurią patvirtino teismo posėdyje apklaustas specialistas V. K., ši specialisto išvada duota įvertinus buvusius ikiteisminio tyrimo metu objektyvius duomenis, joje esminių prieštaravimų nėra, o teismui nepateikta duomenų apie tai, kad atliekant šį tyrimą buvo pažeistos proceso normos ir yra pagrindo nepasitikėti ekspertu. Kartu teismas pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu ekspertui buvo pateikta susipažinti nukentėjusiojo ligos istorija ir jis teismo posėdyje atsakė į gynėjo klausimus, susijusius su ligos istorijoje nurodytais papildomais duomenimis apie nukentėjusiojo sveikatos būklę, ir nurodė, kad ligos istorijoje nurodyti duomenys neturi įtakos specialisto išvadai ir teismo medicinos ekspertizę skirti netikslinga, o tai, kad tie atsakymai netenkina gynybos, nėra pagrindas skirti teismo ekspertizę. Todėl apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pateiktą skundą, pagrįstai tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui pritarė. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas V. K. taip pat atsakė ir į kitus kasaciniame skunde keliamus klausimus dėl J. L. sveikatos sutrikdymo masto, teigdamas, jog įtakos sužalojimui ir jo dydžiui neturėjo nei vandens patekimas į traumuotą ausį, nei triukšmas darbe. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų sprendimas neskirti byloje teismo medicinos ekspertizės yra motyvuotas, neprieštaringas, teismų padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą bei pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Tai, kad kasatoriaus nurodyti įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai reikšminga bylai; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos kasatoriaus procesinės teisės ar kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą.

205.5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasatoriaus teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, buvo šališkas. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. proceso metu turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-122/2011,

212K-354/2013). Tačiau teismo nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009,

222K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015).

235.6. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą kasatorius sieja su šio teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodydamas tai, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojų G. V., T. M. ir R. M. parodymus. Tačiau, kaip pirmiau nurodyta nutartyje, šios aplinkybės pagal teismų formuojamą praktiką negali būti laikomos teismo šališkumo požymiu, jei nėra kitų teismo šališkumą rodančių duomenų. Pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo pateikti jo apeliaciniame skunde. Atsakydama į šiuos argumentus Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad abejoti nukentėjusiojo, liudytojų G. S., I. P. parodymais ir specialisto išvada nėra pagrindo, jie sutampa dėl esminių aplinkybių, papildo vieni kitus ir visiškai patvirtina D. C. kaltę. Kartu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų G. V., T. M. ir R. M. parodymais, nes jie konflikto nematė, be to, juos su nuteistuoju sieja artimi santykiai, todėl jų parodymai nėra patikimi.

246. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami šioje byloje surinktus įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog D. C. baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Apeliacine tvarka byla išnagrinėta laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatų.

25Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

267. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2015).

277.1. Priešingai nei argumentuojama kasaciniame skunde, byloje nenustatyta būtinosios ginties sąlygų – pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio asmuo turi teisę gintis. Kasatoriaus teiginiai, kad J. L. yra už jį aukštesnis ir stambesnis, todėl kasatorius negalėjo pirmas pradėti stumdytis, analogiškų veiksmų ėmėsi tik atsakydamas į J. L. agresiją, jo veiksmai buvo adekvatūs ir proporcingi, neatitinka objektyvių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių. Teismai nustatė, kad tarp nuteistojo D. C. ir nukentėjusiojo J. L. kilo konfliktas dėl naudojimosi šiltnamiu, kurio metu abu vyrai vienas kitam kibo į atlapus, stumdėsi, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad J. L. veiksmai buvo grėsmingi, keliantys pavojų D. C. sveikatai ar gyvybei. Nukentėjusysis neturėjo jokio įrankio, kuriuo būtų galėjęs sužaloti nuteistąjį, nebuvo agresyvus, priešingai, teismai nustatė, kad konflikto metu būtent nuteistasis pastūmė nukentėjusįjį ir jie susikibo, tempė vienas kitam už pečių, drabužių, tada D. C. trenkė J. L. į ausį ir, nukentėjusiajam parklupus, dar kelis kartus smogė į galvą. Pagal šias teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes D. C. veika negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties situacijoje.

288. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje susidariusią faktinę situaciją pripažindamas, jog dėl nukentėjusiojo veiksmų nuteistajam negrėsė realus ir akivaizdus pavojus, tinkamai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

29Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

309. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. C. kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, turėjo nustatyti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 9 ir 10 punktuose, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

319.1. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinantį aplinkybė yra tada, kai kaltininkas veiką padaro dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Teismų praktikoje didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei: a) jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį; b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Ar asmuo buvo fiziologinio afekto būsenos, nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes arba skiriama teismo psichologinė psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Neteisėtais veiksmais laikomi tokie prieš kaltininką (kitą asmenį) nukreipti priešingi teisei veiksmai, kuriais kėsinamasi į kaltininko (kito asmens) gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu ir pan. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę, orumą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-677/2015).

329.2. Kasatorius nurodo, kad konflikto su J. L. metu dėl didelio susijaudinimo galėjo nepastebėti, kaip sudavė nukentėjusiajam, tačiau šio teiginio kasatorius visiškai nepagrindžia ir neargumentuoja. Priešingai, byloje teismų nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu D. C. buvo labai susijaudinęs. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorių nusikalsti paskatino pyktis, o ne didelis susijaudinimas.

339.3. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011,

342K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).

359.4. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. C. parodė, jog konflikto metu nukentėjusysis J. L. jį žemino, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, stumdėsi. Tas aplinkybes patvirtino ir liudytojai G. V., T. M. bei R. M., tačiau šių liudytojų parodymus teismai vertino kritiškai ir vadovavosi nukentėjusiojo J. L. ir liudytojų G. S. bei I. P. parodymais, iš kurių išplaukia, kad nuteistasis pirmas žodžiais užsipuolė J. L. motiną G. S., o kai nukentėjusysis norėjo ją išvesti iš konflikto vietos, pastūmė jį ir tada abu vyrai susikibo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia žemesniųjų teismų išvada. Taigi, nagrinėjamu atveju spręsti apie rizikingą ar provokatyvų nukentėjusiojo J. L. elgesį nėra faktinių prielaidų.

369.5. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę lengvinantį aplinkybė yra tada, kai kaltininkas veiką padaro peržengdamas būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą. Pažymėtina, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra galimas tik veikiant būtinosios ginties situacijoje, kurios vienas požymių – pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi buvimas.

379.6. Nutartyje pirmiau nurodyta, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi buvimo nenustatė, todėl nuteistojo D. C. veika negali būti vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

3810. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, kasatoriaus nurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes nustatyti akivaizdžiai nebuvo jokio pagrindo, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenustatę nuteistojo D. C. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

40Nuteistojo D. C. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija... 4. 1. D. C. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 6 d., apie 16.30 val., Vilniaus... 5. 2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. C. prašo panaikinti nuosprendį ir... 6. 2.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių... 7. 2.2. Kasatorius teigia, kad J. L. pats išprovokavo konfliktą, įžeidinėjo... 8. 2.3. Kasatorius pabrėžia, kad J. L. yra už jį aukštesnis ir stambesnis,... 9. 2.4. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro,... 10. 2.5. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės... 11. 3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 12. 3.1. Prokurorė nurodo, kad kasaciniame skunde iš esmės nesutinkama su... 13. 4. Nuteistojo D. C. kasacinis skundas atmestinas.... 14. Dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo (BPK 20... 15. 5. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos... 16. 5.1. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų... 17. 5.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus pirmosios ir apeliacinės... 18. 5.3. Priešingai nei teigia kasatorius, iš nagrinėjamos bylos duomenų... 19. 5.4. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad pirmosios ir apeliacinės... 20. 5.5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasatoriaus teiginiu, kad... 21. 2K-354/2013). Tačiau teismo nešališkumo principas negali būti traktuojamas... 22. 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015,... 23. 5.6. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo... 24. 6. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja,... 25. Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo... 26. 7. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis,... 27. 7.1. Priešingai nei argumentuojama kasaciniame skunde, byloje nenustatyta... 28. 8. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 29. Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ... 30. 9. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas,... 31. 9.1. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinantį... 32. 9.2. Kasatorius nurodo, kad konflikto su J. L. metu dėl didelio susijaudinimo... 33. 9.3. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę... 34. 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).... 35. 9.4. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos... 36. 9.5. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę lengvinantį... 37. 9.6. Nutartyje pirmiau nurodyta, kad nei pirmosios, nei apeliacinės... 38. 10. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja,... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 40. Nuteistojo D. C. kasacinį skundą atmesti....