Byla e2A-1184-430/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. V. ir D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „V.“ (toliau – BUAB „V.“) ieškinį atsakovams V. V. ir D. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

51.

6Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2013 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-21/13, 2014 m. vasario 24 d. Būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-02/14, sudarytas tarp UAB „V.“, V. V. ir D. V., ir taikyti restituciją: grąžinti atsakovams V. V. ir D. V. reikalavimo teises į uždarąją akcinę bendrovę „A.“ (toliau – UAB „A.“), perduotas pagal 2013 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. A-21/13 ir 2014 m. vasario 24 d. Būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-02/14, o UAB „V.“ priteisti iš V. V. 18 593,61 Eur, iš D. V. – 2 838,27 Eur; priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 2.

7Ieškinyje nurodė, kad 2013 m. gruodžio 6 d. ieškovė ir atsakovai sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-21/13 (toliau – Sutartis Nr. 1), kuria atsakovai perleido ieškovei 195 400 Lt (56 591,75 Eur) reikalavimo teises į atsakovų skolininkę UAB „A.“ pagal atsakovų ir UAB „A.“ sudarytas paskolos sutartis. 2013 m. gruodžio 6 d. susitarimu prie Sutarties Nr. 1 naujasis kreditorius, t. y. ieškovė, įsipareigojo už perleistą reikalavimo teisę sumokėti atsakovams 62 000 Lt (17 956,44 Eur) ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 28 d., iš jų – 53 000 Lt V. V. ir 9000 Lt D. V.. Šalys susitarė, kad ieškovei tinkamai įvykdžius šį įsipareigojimą, šalys pasirašys nuosavybės teisių į reikalavimo teises perdavimo–priėmimo aktą. Ieškovė UAB „V.“ už reikalavimo teisę pagal Sutartį Nr. 1 su atsakovais atsiskaitė grynaisiais pinigais iš bendrovės kasos, bankiniais pavedimais ir kitais būdais. 2014 m. vasario 24 d. šalys pasirašė Nuosavybės teisių į reikalavimo teises perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo patvirtino, kad ieškovė atsiskaitė su atsakovais pagal Sutartį Nr. 1 laiku ir tinkamai, todėl atsakovai perdavė, o ieškovė perėmė 195 400 Lt dydžio reikalavimo teisę į skolininkę UAB „A.“. 2014 m. vasario 24 d. ieškovė ir atsakovai sudarė Būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-03/14 (toliau – Sutartis Nr. 2), kuria atsakovai perleido ieškovei būsimas reikalavimo teises į skolininkę UAB „A.“ pagal atsakovų ir UAB „A.“ sudarytas paskolos sutartis. 2014 m. vasario 24 d. susitarimu naujasis kreditorius, t. y. ieškovė, įsipareigojo sumokėti atsakovams už reikalavimo teisės perleidimą 12 000 Lt (3475,44 Eur) ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 6 d., iš jų – 11 200 Lt V. V. ir 800 Lt D. V.. Šalys susitarė, kad, ieškovei tinkamai įvykdžius šį įsipareigojimą, šalys pasirašys nuosavybės teisių į būsimo reikalavimo teises perdavimo–priėmimo aktą. Ieškovė UAB „V.“ už būsimą reikalavimo teisę pagal Sutartį Nr. 2 su atsakovais atsiskaitė bankiniais pavedimais. 2014 m. gegužės 16 d. šalys pasirašė Nuosavybės teisių į reikalavimo teises perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo patvirtino, kad ieškovė atsiskaitė su atsakovais pagal Sutartį Nr. 2, todėl atsakovai perdavė, o ieškovė perėmė 154 039 Lt dydžio reikalavimo teisę į skolininkę UAB „A.“. 2014 m. vasario 27 d. Vilniaus apygardos teisme gautas UAB „A.“ vadovo V. V. pareiškimas dėl UAB „A.“ bankroto bylos iškėlimo, kurio pagrindu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi UAB „A.“ iškelta bankroto byla. Ieškovės bankroto administratoriaus įsitikinimu, ieškovės ir atsakovų sudarytos ginčo sutartys pažeidžia ieškovės BUAB „V.“ kreditorių interesus, todėl yra visos įstatymo reikalaujamos sąlygos pripažinti šias sutartis negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu ir taikyti restituciją. Pažymėjo, jog ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises į ieškovę, ginčijamos sutartys sudarytos nepalankiomis ieškovei sąlygomis, o UAB „A.“ jau buvo nemoki ir apie tai atsakovai žinojo, todėl buvo nesąžiningi. 3.

8Atsakovai atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad UAB „A.“, kurios akcininkai buvo atsakovai, vykdė statybos darbų veiklą, dažniausiai – subrangos sutarčių pagrindu. 2013 m. didžiausi UAB „A.“ užsakovai buvo UAB „V.“ ir uždaroji akcinė bendrovė „M.“ (toliau – UAB „M.“). 2013 m. spalio–lapkričio mėnesiais UAB „A.“ kilo nesutarimų su UAB „M.“ dėl atliekamų darbų, sutriko už atliktus darbus iš šios įmonės gaunami mokėjimai, sutriko UAB „A.“ veikla. Apie tai atsakovas V. V., kaip UAB „A.“ direktorius ir akcininkas, informavo ieškovės atstovus. Ieškovė suteikė UAB „A.“ paskolą, ir atsižvelgiant į ieškovės pageidavimą maksimaliai užtikrinti, jog UAB „A.“ galės grąžinti ieškovės suteiktą paskolą, šalių sutarimu ieškovės paskola atsakovui buvo įforminta taip: 1) ieškovei įsigyjant iš atsakovo 56 591,75 Eur reikalavimo teises į UAB „A.“ už 17 956,44 Eur; 2) atsakovams įnešant už perleistas reikalavimo teises gautas lėšas, t. y. 17 956,44 Eur, ir papildomai 2 896,20 Eur nuosavų lėšų 2013 m. gruodžio mėnesį ir 23 760,14 Eur per 2014 m. sausio mėn., iš viso – 41 716,58 Eur, į UAB „A.“ kasą pagal paskolos sutartis, skiriant šias lėšas atsiskaityti su darbuotojais, kad būtų tęsiami subrangos darbai; 3) ieškovei įsigyjant iš atsakovų reikalavimo teises į UAB „A.“ dėl 44 612,78 Eur sumos už 3 475,44 Eur. Vykdant nurodytus susitarimus, ieškovė ir atsakovai sudarė ginčijamas reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Tuo tarpu atsakovai 2013 m. gruodžio 6 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2014 m. sausio 17 d. ir 2014 m. sausio 31 d. kasos pajamų orderių pagrindu perdavė UAB „A.“ 44 612,78 Eur sumą, kuri buvo panaudota išmokėti atlyginimus UAB „A.“ darbuotojams. Pasak atsakovų, įvykdžius pirmiau nurodytas pinigines operacijas, 2013 m. gruodžio mėnesį statybos darbai pagal Subrangos sutartį buvo tęsiami, deramasi su UAB „M.“ dėl susidariusios situacijos sprendimo. 2014 m. vasario mėn. pabaigoje, atsakovas, matydamas, kad situacijos su UAB „M.“ geruoju išspręsti nepavyks, dėl pablogėjusios bendrovės finansinės būklės, vykdydamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatytą pareigą, kreipėsi į teismą dėl UAB „A.“ bankroto bylos iškėlimo, o taip pat UAB „A.“ vardu 2013 m. kovo mėn. pateikė teismui ieškinį UAB „M.“ dėl įskaitymo nuginčijimo ir 65 389,80 Eur skolos priteisimo (civilinė byla Nr. 2-5195-467/2014). Atsakovų manymu, nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų, nes ginčijamas sutartis buvo būtina sudaryti, siekiant išvengti arba bent jau maksimaliai sumažinti ieškovės nuostolius, jeigu UAB „A.“, kaip subrangovas, nebūtų laiku atlikęs statybos subrangos darbų. Ieškovės atstovai, kurie priėmė sprendimą įsigyti iš atsakovų reikalavimo teises, tokį sprendimą priėmė žinodami apie UAB „A.“ finansinę būklę, taigi atsakovai negali būti laikomi nesąžiningais. Ieškovės argumentus, kad atsakovai, sudarydami ginčijamas sutartis, siekė pasipelnyti, paneigia faktai, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. sausio 31 d. atsakovai įnešė į UAB „A.“ 44 612,78 Eur pinigines lėšas, iš kurių 26 656,34 Eur buvo atsakovų asmeninės lėšos ir 17 956,44 Eur – gautų iš ieškovės už reikalavimo teisių perleidimą. Pasak atsakovų, vertinant ieškovės veiksmus rūpestingumo ir teisingumo aspektu, nėra pagrindo vertinti šiuos veiksmus kaip nesąžiningus ir prieštaraujančius ieškovės veiklai ar ieškovės kreditorių interesams.

9I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

104.

11Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino 2013 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo teisės perleidimo ir 2014 m. vasario 24 d. Būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartis negaliojančiomis ir taikė vienašales restitucijas. 5.

12Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos, tam kad ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškinys reiškiamas ginant kreditorių, turinčių neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, interesus. Ieškovės veiksmai, sudarant ginčijamas sutartis, negali būti vertinami kaip atitinkantys atsakingo verslo subjekto elgesio standartus, sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka, o byloje surinktų duomenų visuma rodo, jog ginčijamos sutartys pažeidė ieškovės kreditorių teises ir teisėtus interesus ir neteikia pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje UAB „V.“ buvo būtina sudaryti ginčijamus sandorius. 6.

13Teismas nustatė, kad UAB „V.“, ginčijamų sandorių sudarymo metu, žinodama apie turimų įsipareigojimų savo bendrovės kreditoriams apimtį, taip pat apie itin sudėtingą UAB „A.“ finansinę situaciją, sumokėdama 21 431,88 Eur už reikalavimo teises į realiai nemokų juridinį asmenį, neturintį ilgalaikio turto, elgėsi nesąžiningai savo kreditorių atžvilgiu, nes ši suma galėjo būti skirti UAB „V.“ kreditoriams, turėjusiems ne tik galiojančias, bet ir vykdytinas reikalavimo teises ieškovės atžvilgiu. Atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jie nesiėmę jokių veiksmų tam, kad įsitikintų, jog siekiami sudaryti sandoriai nepažeis ieškovės kreditorių interesų, todėl negali būti laikomi sąžiningomis ginčo sandorių šalimis. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs kartu ir atsakovų elgesį, perleidžiant už atlyginimą reikalavimo teises į įmonę, kuri iš esmės neturi ilgalaikio turto, kurios pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2014 m. vasario 13 d. buvo 772 152 Lt, o bendrovės balanso įrašyto turto vertė – ne didesnė kaip 307 178,45 Lt. Be to, 2014 m. vasario 24 d. būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartis sudaryta po to, kai atsakovas, veikdamas kaip UAB „A.“ vadovas, 2014 m. vasario 18 d. jau buvo padavęs teismui pareiškimą iškelti UAB „A.“ bankroto bylą, ir šiame pareiškime nurodęs, jog bendrovės pradelstų įsipareigojimų suma yra 2,5 karto didesnė, nei balanse įrašyto turto vertė. 7.

14Teismas pažymėjo, jog atsakovų argumentai, kad jie iš ginčo sandorių neturėjo jokios asmeninės naudos, nes visos lėšos buvo skirtos UAB „A.“ veiklai, nėra teisiškai reikšmingi byloje sprendžiamam ginčui, kadangi UAB „A.“ interesai negalėjo būti įgyvendinami pažeidžiant UAB „V.“ kreditorių interesus. 8.

15Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad UAB „A.“ jau likviduota dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl objektyviai nėra galimybės taikyti dvišalės restitucijos, grąžinant atsakovams reikalavimo teises į UAB „A.“, dėl to teismas taikė vienašalę restituciją, įpareigodamas atsakovus grąžinti BUAB „V.“ lėšas, gautas pagal nuginčytas sutartis.

16III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai

179.

18Atsakovai pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Palikus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą galioti visa apimtimi ar iš dalies, prašo išdėstyti priteistos iš apeliantų sumos išmokėjimą 3 (trejų) metų laikotarpiui, skolą sumokant lygiomis dalimis kiekvieno kalendorinio ketvirčio paskutinę darbo dieną. 10.

19Apeliantų nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes ir įrodymus, iš esmės klydo. Atsakovų vertinimu, teismas klydo konstatuodamas aplinkybes, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos. 11.

20Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškovės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius nebuvimą, nes pats teismas sutiko, jog šios situacijos kontekste, ieškovė siekė tinkamai ir laiku įgyvendinti savo siekius išlaikyti stabilią savo finansinę padėtį ir tuo pačiu nepažeisti savo esamų kreditorių teisių ir teisėtų interesų, t. y. ieškovė siekė padėti užtikrinti UAB „A.“ įsipareigojimų darbuotojams vykdymą, kad UAB „A.“ galėtų tinkamai ir laiku įvykdytiprisiimtus įsipareigojimus pagal subrangos sutartį, tuo pačiu vykdyti uždarosios akcinės bendrovės „A.“ (toliau – UAB „A.“) užsakymą (statybų rangos sutartį su ieškove dėl didelės apimties darbų atlikimo). 12.

21Apeliantai nesutinka, kad jie atliko nesąžiningus veiksmus, nes šios išvados padarytos neįvertinant kelių esminių bylos faktinių aplinkybių: 1) apie susidariusią prastą finansinę situaciją UAB „A.“ iš karto informavo ieškovės direktorių, kuris galėjo įvertinti šią padėtį; 2) ieškovės tuometinio direktoriaus T. G. veiksmai minėtoje situacijoje atitiko protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą; 3) teismas konstatavo, kad būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartis sudaryta 2014 m. vasario 24 d., t. y. po to, kai atsakovas kreipėsi į teismą dėl UAB „A.“ bankroto bylos iškėlimo, tačiau teismas ignoravo aplinkybes, jog ieškovė pati turėjo 44 612,78 Eur reikalavimo teisę į UAB „A.“, todėl turėjo didelę įtaką visiems svarbiems sprendimams UAB „A.“ bankroto byloje; 4) 2013 m. kovo mėn. UAB „A.“ vardu pateiktas ieškinys UAB „M.“ dėl įskaitymo ginčijimo ir skolos priteisimo, kuris išspręstas sudarius taikos sutartį, o tai reiškia, kad UAB „A.“ kreditorių interesai tam tikroje dalyje buvo patenkinti; 5) teismas turėjo apeliantų nesąžiningumą vertinti konkrečiai sandorio sudarymo dienai, o ne apjungiant visas aplinkybes į visumą. 13.

22Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes ieškovė nepagrindė ir aiškiai nenurodė, jog atsakovai už reikalavimų perleidimą iš tiesų gavo visą siekiamą prisiteisti sumą, nes restitucija galėtų būti taikoma tik realiai apeliantams išmokėtos sumos apimtyje, o ne sutartyje nurodytos sumos apimtyje. Priešingu atveju, tai reikštų nepagrįstą ieškovės praturtėjimą ir neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų. Šiuo nagrinėjamu atveju teismas visiškai netyrė ir nevertino iš apeliantų priteistų sumų pagrįstumo ir dėl to neatskleidė bylos esmės. 14.

23Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atsakovų skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. 15.

24Ieškovės manymu, Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2017 m. spalio 2 d. sprendimą, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. 16.

25Ieškovė laikosi pozicijos, kad UAB „V.“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių ir atsakovai neįrodė, jog egzistavo pareiga ieškovei sudaryti ginčijamus sandorius. UAB „V.“, siekdama, jog UAB „A.“ užbaigtų subrangos darbus, galėjo pasirinkti kitą UAB „A.“ finansavimo būdą, kuris nebūtų pažeidęs UAB „V.“ kreditorių interesų. Vienas iš tokių būdų, kuriuos ir minėjo ieškovės atstovas teismo posėdyje, yra ne reikalavimo teisės į UAB „A.“ pirkimas iš atsakovų, kaip buvo padaryta šiuo atveju, tačiau UAB „V.“ paskolos suteikimas šiems fiziniams asmenims. Teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą ir ieškovės neprivalėjimą sudaryti ginčijamus sandorius, pagrindė net keliais savarankiškais pagrindais. Sudarius ginčijamus sandorius, UAB „V.“ įgijo visiškai bevertes reikalavimo teises į žinomai nemokią UAB „A.“. 17.

26Ieškovė nesutinka su atsakovų skundo argumentais dėl neva nepadarytų nesąžiningų veiksmų ir palaiko pirmosios instancijos teismo nurodytą išvadą dėl nustatytų atsakovų atliktų nesąžiningų veiksmų. Pažymėjo, jog atsakovams buvo žinoma bloga UAB „A.“ finansinė padėtis, kad ji netrukus bankrutuos, tačiau nepaisant to, buvo sudaryti ginčijami sandoriai. Atsakovų nurodyta aplinkybė, kad atsakovai yra UAB „A.“ kreditoriai, yra nereikšminga nei vertinant atsakovų sąžiningumą, nei kitas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas, nes UAB „V.“ taip pat turėjo teisę daryti įtaką visiems svarbiems sprendimams UAB „A.“ bankroto byloje, tačiau UAB „V.“ reikalavimo teisės nei prieš UAB „A.“ bankroto bylos iškėlimą, nei bankroto procese nebuvo patenkintos, o bendrovė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro. 18.

27Ieškovė nesutinka su atsakovų skundo argumentais, jog ieškovė nesugebėjo paaiškinti ir pagrįsti, kurie iš byloje žinomų ieškovės mokėjimo pavedimų atsakovams buvo atlikti būtent pagal ginčijamus sandorius, nes ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė ir paaiškino, kokie mokėjimo pavedimai ir už kokias reikalavimo perleidimo sutartis buvo atlikti. Pažymėjo, kad atsakovai, neigdami, kad mokėjimai galėjo būti atlikti pagal ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis, nenurodė ir į bylą nepateikė sandorių, pagal kuriuos, jų įsitikinimu, šie mokėjimai buvo atlikti. Ginčijamose reikalavimo perleidimo sutartyse nurodytos pagal jas mokėtinos sumos atsakovams visiškai atitinka sumas, kurios ieškovės nurodomais mokėjimais buvo sumokėtos atsakovams, todėl nėra pagrindo abejoti, kad mokėjimai buvo atlikti būtent pagal ginčijamus sandorius. 19.

28Ieškovė nesutinka su atsakovų prašymu išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Atsakovai nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jų išsakytus teiginius, kad apeliantai neturi pakankamai lėšų vykdyti teismo sprendimą. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovai įrodytų, jog iš tiesų neturi pakankamai lėšų teismo sprendimui vykdyti, atsakovai nepateikė duomenų ir nenurodo, kaip pagerėtų atsakovų galimybės įvykdyti teismo sprendimą, jeigu būtų išdėstytos teismo sprendimu priteistos sumos. Pažymėjo, jog teismo sprendimo vykdymo išdėstymas ir dar tokiam ilgam laikotarpiui pažeistų bankrutuojančios įmonės interesus ir prieštarautų galiojančiam Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui, nes be pagrindo užtruktų ieškovės BUAB „V.“ likvidavimo procedūra. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 20.

29Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų. 21.

30Byloje apeliacine tvarka nagrinėjamas ginčas, ar 2013 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuria atsakovai perleido ieškovei 195 400 Lt (56 591,75 Eur) reikalavimo teisę į skolininką UAB „A.“ už 62 000 Lt (17 956 Eur) kainą, ar 2014 m. vasario 24 d. Būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartis, dėl to, kad ieškovei perleistos būsimų reikalavimų teisės į skolininką UAB „A.“ už 12 000 Lt (3 475,44 Eur) kainą, pažeidžia ieškovės BUAB „V.“ kreditorių interesus. Ieškovės BUAB „V.“ bankroto administratorius prašė šiuos reikalavimų perleidimo sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) pagrindu. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės reikalavimus patenkino. 22.

31A. P. – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo 2009 m. balandžio 28 d.nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis, civilinėje Nr. 3K-3-25/2012).Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu ir taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011). 23.

32Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl dviejų actio Pauliana taikymo sąlygų (ieškovės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius buvimo ir apeliantų sąžiningumo). Apeliantų teigimu, šių būtinųjų sąlygų nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimu jas nustatė ir taikė actio Pauliana institutą. Apeliantai taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi nėra aišku, ar apeliantai už reikalavimų perleidimą iš tiesų gavo visą siekiamą priteisti sumą, nes restitucija galėtų būti taikoma tik realiai apeliantams išmokėtos sumos apimtyje. Byloje nėra ginčų dėl kitų actio Pauliana taikymo sąlygų. 24.

33Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinys pareikštas teisme ginant kreditorių, turinčių neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, interesus, nes ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieškovė UAB „V.“ jau turėjo kitų kreditorių, turėjusių jos atžvilgiu galiojančias ir vykdytinas reikalavimo teises (vien uždarajai akcinei bendrovei „R.“ (toliau – UAB „R.“) pradelsta skola 2012 m. rugpjūčio–2013 m. balandžio mėn. buvo 135 869,78 Eur), ieškovė buvo nemoki (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme), o kai kuriems kreditoriams skolos buvo nemokėtos jau ilgą laiką (t. y. kelis metus). Nors ieškovė ginčijamais sandoriais įgijo reikalavimo teises į UAB „A.“, tačiau jau 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties sudarymo metu UAB „A.“ finansinė padėtis buvo kritinė, įmonė negalėjo sumokėti darbo užmokesčio darbuotojams, dirbo nuostolingai, o antrasis ginčijamas sandoris (2014 m. vasario 24 d.) sudarytas, jau esant teisme pareiškimui dėl UAB „A.“ bankroto bylos iškėlimo (pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas 2014 m. vasario 18 d.), todėl ieškovė UAB „V.“, pati būdama faktiškai nemoki ir turėdama skolų (savo atžvilgiu kreditorių), įsigijo reikalavimo teises į kitą faktiškai nemokų ūkio subjektą UAB „A.“, sumokėdama atsakovams 21 431,88 Eur kainą, nors šios lėšos galėjo būti skirtos UAB „V.“ kreditorių, turėjusių ne tik galiojančias, bet ir vykdytinas reikalavimo teises, reikalavimams patenkinti, todėl tokie sandoriai pažeidžia ieškovės kreditorių interesus. Dėl neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius 25.

34Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškovės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius nebuvimą, nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog ieškovė turėjo interesą, kad UAB „A.“ tęstų subrangos darbus ieškovės statybų objekte, siekiant įvykdyti užsakovės UAB „A.“ statybos darbų užsakymą. UAB „A.“ statybos darbų užsakymas ieškovei buvo labai svarbus, o už jo netinkamą vykdymą, UAB „A.“ turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį su ieškove, pritaikyti ieškovei 10 procentų baudą nuo bendros sutarties kainos, taip pat buvo numatytos netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną, todėl ieškovė tuomet veikė kreditorių interesais ir siekė tęsti darbus šiame statybų objekte, kuriame subrangos darbus turėjo atlikti UAB „A.“. Nesuteikus UAB „A.“ šių papildomų piniginių lėšų, reikštų, jog UAB „A.“ negalėtų sumokėti atlyginimo savo darbuotojams, kurie nesutiktų laiku pradėti ir baigti statybos darbus šiame objekte, o ieškovė negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų UAB „A.“, atsirastų papildomi nuostoliai ir naujas ieškovės kreditorius. 26.

35Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; kt.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje praktikoje taip pat pažymima, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; kt.). 27.

36Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo, konstatavo, kad skolininkė UAB „V.“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių ir atsakovai neįrodė, jog tokie ginčijami sandoriai atitiko verslo logiką. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusios aplinkybės atitinka neprivalėjimo sudaryti sandorius sąlygas, kadangi nebuvo sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis sudaryti ginčo reikalavimo perleidimo sutartis. Nesant sutartyje ar įstatyme įtvirtinto skolininko (įmonės) įsipareigojimo sudaryti tam tikrą sandorį, būtinybė pasirašyti tokią sutartį actio Pauliana instituto taikymo kontekste gali būti konstatuota tik jeigu įrodomos aplinkybės, kad tokie veiksmai atitiko verslo logiką, kad tokiais veiksmais buvo siekiama sumažinti įmonės nemokumą ir taip atsiskaityti su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014). Esant ginčui dėl privalėjimo (būtinumo) tokius sandorius sudaryti, svarbu, jog toks sandoris nepažeistų kitų skolininko kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti tokį sandorį sudaryti tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015). 28.

37Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien tik įmonės siekis išvengti dar vieno kreditoriaus atsiradimo (t. y. UAB „A.“) ir toliau vykdyti (be garantijų) šio kreditoriaus užsakymą, kai įmonė, ginčijamų sandorių sudarymo metu, jau turėjo kitų kreditorių, iš esmės buvo nemoki, nėra pagrindas daryti išvadą, kad ginčijami sandoriai, atitinka įprastą verslo praktiką ir protingo elgesio standartą, užtikrino visų ieškovės kreditorių interesus. Šiuo nagrinėjamu atveju ieškovė, samdydamasi (rinkdamasi) subrangovą statybos objekte, turėjo įvertinti visą galimą atsirasti riziką, sudaryti sutartį, kurioje būtų aptartos visos esminės aplinkybės. Pasirinktam subrangovui susidūrus su sutarties vykdymo sunkumais, ieškovė turėjo veikti pagal šalių sudarytos subrangos sutarties nuostatas, taikyti (jei subrangovas atsisakė vykdyti darbus statybų objekte) minėtoje sutartyje nustatytas sutarties nevykdymo pasekmes ar derinti sutarties pakeitimus, tačiau ne papildomai finansiškai padėti savo piniginėmis lėšomis (kurių įmonei ir taip trūko, kad atsiskaityti su savo kreditoriais) ne pagal sutarties nuostatas, pervedant įmonės lėšas subrangovo juridinio asmens vadovams, kad šie galėtų sumokėti darbo užmokestį savo darbuotojams ir šis galimai galėtų ateityje dirbti sutarties objekte. Ieškovė turėjo alternatyvią galimybę tokių sandorių nesudaryti (veikti pagal šalių sutarties sąlygas), o juos sudarydama veikė prieš ieškovės kreditorių interesus. Apeliantai teigia, kad ginčijamais sandoriais užtikrintas tolesnis statybos darbų vykdymas ir užbaigimas, išvengiant didesnių įmonės nuostolių ir netesybų, tačiau kaip jau pažymėta, kad sandorio, kuriuo tenkinami vieno iš kreditorių reikalavimai, sudarymas pateisinamas tik išimtiniais atvejais. Vertinant paminėtą apeliacinio skundo argumentą ir atsižvelgiant į duomenis apie ieškovės finansinę situaciją ginčo sandorių sudarymo metu, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė, sudarydama ginčijamus sandorius, turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis veiklos tęstinumo tokiu mastu, kad būtų visiškai ar ženkliai atsiskaityta su visais kreditoriais, o bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė, neturėdama pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su kreditoriais, neturėjo vykdyti (t. y. prisiimti) papildomų įsipareigojimų, kurie galėtų dar labiau apsunkinti atsiskaitymą su kitais savo kreditoriais. Be to pažymėtinos aplinkybės, kurias nustatė ir pirmosios instancijos teismas, jog byloje apklaustas liudytojas T. G. (t. y. buvęs UAB „V.“ vadovas) teismo posėdyje patvirtino, jog UAB „A.“ gavo atsiskaitymus iš UAB „V.“ už atliktus statybos subrangos darbus, todėl lieka nepaneigta išvada, kad šalys galėjo susitarti dėl avansinių mokėjimų pagal šalių subrangos sutartį (už faktiškai atliktus darbus) ir taip užtikrinti, jog UAB „A.“ darbuotojai užbaigtų darbus UAB „V.“ svarbiame objekte, o ne sudarant ginčijamas sutartis su atsakovais (t. y. pirkti reikalavimo teisę į faktiškai nemokią bendrovę). Nagrinėjamos bylos aspektu pabrėžtina tai, kad atsakovas, kaip UAB „A.“ vadovas, jau 2014 m. vasario 18 d., t. y. dar iki ginčo 2014 m. vasario 24 d. sutarties Nr. 2 sudarymo, pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą iškelti UAB „A.“ bankroto bylą. Tai patvirtina, kad antrojo ginčo sandorio metu nebuvo visiškai būtinumo sudaryti ginčo sandorį, nes pats UAB „A.“ vadovas (t. y. atsakovas V. V.) pripažino, jog jo vadovaujama įmonė yra nemoki. Apibendrinant išdėstytus motyvus, pripažintina neįrodyta apeliantų pozicija, kad ginčijamų sandorių sudarymas buvo nulemtas susiklosčiusių aplinkybių, atitiko verslo logiką, kad tai buvo vienintelė racionali išeitis. Dėl ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo 29.

38Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek kreditorių skolininko, tiek atsakovų nesąžiningumas. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Kasacinio teismo konstatuota, kad, vertinant atsakovų nesąžiningumą, kuris, palyginti su kreditorių skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad jis žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). 30.

39Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog, sudarant ginčo sandorius, atsakovai buvo nesąžiningi, nes atsakovai apie susidariusią prastą UAB „A.“ finansinę būklę iš karto informavo ieškovės direktorių T. G., kuris galėjo įvertinti susidariusią situaciją. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovų argumentais nesutinka, nes kaip nagrinėjamu atveju nustatyta, atsakovai, sudarant ginčo sandorius, neatskleidė ieškovei esmines aplinkybes, t. y. kad ginčo sandorių sudarymo metu UAB „A.“ buvo jau ne tik sunkioje finansinėje situacijoje, tačiau faktiškai nemoki ir neturinti pakankamai turto, kad atsiskaityti su savo kreditoriais. Kaip jau buvo minėta, atsakovas V. V., kaip UAB „A.“ vadovas, 2014 m. vasario 18 d., t. y. dar iki ginčo 2014 m. vasario 24 d. sutarties Nr. 2 sudarymo, buvo pateikęs Vilniaus apygardos teismui pareiškimą iškelti UAB „A.“ bankroto bylą, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3728-661/2014 šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje, kuria UAB „A.“ iškelta bankroto byla, nustatyta, jog jau 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, UAB „A.“ turėjo turto už 404 805 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 863 643 Lt, pagal 2014 m. vasario 13 d. balansą UAB „A.“ turtas įvertintas 331 842 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 926 191 Lt. Be to, Juridinių asmenų registrui teikiamais duomenimis, 2013 metais UAB „A.“ turėjo 4 302,88 Eur vertės ilgalaikio turto. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai žinojo arba turėjo žinoti, jog sudaromos ginčo atlygintinės reikalavimų perleidimo sutartys pažeis ieškovės kreditorių interesus, nes nebuvo realių galimybių įvykdyti įsipareigojimus pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Atsakovų nurodytos aplinkybės, kad ieškovės UAB „V.“ atstovai neatskleidė jokių faktų apie UAB „V.“ įsipareigojimus savo kreditoriams, neatleido atsakovų nuo pareigos, prieš sudarant ginčo sutartis, jiems prieinamais būdais pasidomėti UAB „V.“ finansine padėtimi, turimais įsipareigojimais kreditoriams. Pažymėtina, kad atsakovai galėjo išsiaiškinti, kad UAB „V.“ nuo 2012 m. spalio mėn. turėjo daugiau kaip 17 000 Eur (58 000 Lt) skolą SODROS biudžetui (Rekvizitai.lt duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Informacijos apie UAB „V.“ įsipareigojimus kreditoriams atsakovai galėjo gauti ir pasidomėję teismuose iškeltomis bylomis dėl skolų iš UAB „V.“ priteisimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog atsakovai, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad įsitikintų, jog siekiami sudaryti sandoriai nepažeis ieškovės kreditorių interesų. 31.

40Apeliantai skunde teigia, kad ieškovės tuometinio direktoriaus veiksmai ginčo situacijoje atitiko protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais nesutinka, kadangi ieškovės tuometinis direktorius, žinodamas bendrovės padėtį, skolų kreditoriams apimtį, sudarydamas ginčijamus sandorius, turėjo pareigą įvertinti, kokios yra galimybės ateityje realizuoti įsigyjamas reikalavimo teises, ar nebus pažeisti turimų kreditorių interesai. Teismo posėdyje apklaustas buvęs UAB „V.“ vadovas T. G. nurodė, kad UAB „A.“ vadovas jį informavo apie sudėtingą bendrovės finansinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo viešai prieinama informacija, jog UAB „A.“ nepajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais, jos skolos viršija turimą turtą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1933-640/2015). Ieškovui taip pat buvo prieinama informacija apie UAB „A.“ skolas valstybei ir SODRAI (nuo 2013 m. sausio mėn. UAB „A.“ turėjo skolų SODROS biudžetui, kurių suma iki 2014 m. vasario mėn. išaugo iki 34 641,63 Eur (119 610,63 Lt). Be to, kaip jau minėta, Juridinių asmenų registrui teikiamais duomenimis, 2012 m. UAB „A.“ turėto ilgalaikio turto vertė buvo tik 20 183 Lt, t. y. 5 845,40 Eur, o 2013 m. ilgalaikio turto sumažėjo iki 14 857 Lt, t. y. iki 4 302,88 Eur. Tačiau nepaisant to, ieškovės tuometinis vadovas sudarė ginčijamus sandorius. Jeigu ieškovės tuometinis vadovas būtų veikęs pagal protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą, būtų įvertinęs UAB „A.“ finansinę padėtį, išsireikalavęs visą reikiamą informaciją, tikėtina, kad būtų galėjęs nustatyti, jog šios bendrovės padėtis jau pirmojo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo kritinė ir pasiekusi nemokumo ribą. Viešai prieinami duomenys apie UAB „A.“ turtinę padėtį, didelės vertės ilgalaikio turto neturėjimas, neteikė pagrindo manyti, kad UAB „V.“, įsigijusi reikalavimo teises į UAB „A.“ 101 204,53 Eur sumai, turės realių galimybių tokią sumą išsiieškoti iš šios bendrovės, ir gautomis lėšomis atsiskaityti su savo kreditoriais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pripažintina ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovės tuometinis vadovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus kiek toje situacijoje buvo būtina. 32.

41Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių sąžiningumą, ignoravo aplinkybes, jog ieškovė ginčijamu sandoriu įgijo 44 612,78 Eur reikalavimo teises į UAB „A.“, ir tapo vienu iš didžiausių UAB „A.“ kreditorių bankroto byloje, todėl turėjo galimybę daryti įtaką visiems svarbiems sprendimams UAB „A.“ bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės yra nereikšmingos nei vertinant atsakovų sąžiningumą, nei kitas actio Pauliana sąlygas. Pritartina skundo argumentams, kad UAB „V.“ turėjo teisę daryti įtaką visiems svarbiems sprendimams UAB „A.“ bankroto byloje ir galėjo veikti savo ir savo kreditorių interesais, vis dėl to tai nepaneigia aplinkybių, kad UAB „V.“ reikalavimo teisės nei prieš UAB „A.“ bankroto bylos iškėlimą, nei bankroto procese nebuvo patenkintos. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-1398-661/2015 BUAB „A.“ pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, o 2015 m. spalio 6 d. išregistruota iš juridinio asmenų registro. Ieškovės bankroto administratorius patvirtino, kad ieškovei skola negrąžinta iki šiol. 33.

42Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovų nesąžiningumą įvertino bendrai, nors turėjo vertinti apeliantų nesąžiningumą konkrečiai ginčo sandorių sudarymo dienai, o ne apjungiant visas aplinkybes į visumą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovų skundo argumentais nesutinka, kadangi kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, detaliai individualizavo atsakovų nesąžiningumą kiekvienu iš ginčijamų sudarytų sandorių atveju ir padarė išvadas apie atsakovų ir kreditorių skolininko (ir tuometinio ieškovės vadovo) sąžiningumą būtent ginčo sandorių sudarymo dienai. Vien tai, kad kartu buvo įvertintos ir kitos aplinkybės, susijusios su ginčo sandorių šalių sąžiningumu, nedaro pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neteisingomis, priešingai, atitinka CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirmosios instancijos teismo pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. 34.

43Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantų argumentus dėl jų sąžiningumo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, jų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas, kad šiuo atveju abi ginčo sandorių šalys (tiek skolininkė, tiek atsakovai) buvo nesąžiningos, ir ginčijamomis reikalavimo perleidimo sutartimis buvo pažeisti ieškovės kreditorių teisėti interesai. Dėl ieškovės atliktų mokėjimų atsakovams pagal ginčijamus sandorius 35.

44Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatskleidė bylos esmės, nes ieškovė nesugebėjo paaiškinti ir pagrįsti, kurie iš byloje žinomų ieškovės mokėjimo pavedimų atsakovams buvo atlikti būtent pagal ginčijamus sandorius. Atsakovų įsitikinimu, ieškovei nepagrindus ir aiškiai nenurodžius, jog atsakovai už reikalavimų perleidimą iš tiesų gavo visą siekiamą priteisti sumą, restitucija galėtų būti taikoma tik realiai atsakovams išmokėtos sumos apimtyje, o ne sutartyje nurodytos sumos apimtyje, priešingu atveju tai reikštų nepagrįstą ieškovės praturtėjimą ir pažeistų teisingumo ir sąžiningumo principus. 36.

45Apeliacinės instancijos teismo kolegija šiuos atsakovų argumentus vertina kritiškai. Pažymėtina, kad atsakovai atsiliepime į ieškinį iš esmės neginčijo aplinkybių, jog pagal ginčijamus sandorius iš ieškovės buvo gautos lėšos, kurios iš karto buvo pervestos į UAB „A.“, t. y. nurodė, jog šiuos pinigus gavo ir atsakovai veikė kaip tarpininkai. Tačiau bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde apeliantai pakeitė savo poziciją, nurodydami, jog ieškovė nepagrindė aplinkybių, kad apeliantai iš ieškovės už ginčo reikalavimų perleidimus iš tiesų gavo visą siekiamą prisiteisti sumą. Toks atsakovų nenuoseklumas, verčia abejoti atsakovų argumentais ir vertinamas kaip pasirinkta apeliantų gynybinė pozicija. 37.

46Dėl tokių argumentų pažymėtinos ir tos aplinkybės, kad ginčijamo sandorio šalys buvo susitarusios, jog, ieškovei tinkamai įvykdžius įsipareigojimus pagal Reikalavimo sutartis (t. y. sumokėjus atsakovams), šalys pasirašys nuosavybės teisių į reikalavimo teises perdavimo–priėmimo aktus. Tokie aktai šalių buvo pasirašyti 2014 m. vasario 24 d. ir 2014 m. gegužės 16 d. Tokiu būdu šalys patvirtino, kad ieškovė yra visiškai, laiku ir tinkamai atsiskaičiusi su atsakovais tiek pagal Sutartį Nr. 1, tiek pagal Sutartį Nr. 2. Šie aktai nenuginčyti, taigi yra galiojantys. Teismas neturi teisinio pagrindo jais nesiremti. Būtent atsakovams, pasirašiusiems nurodytus aktus ir patvirtinusiems visišką UAB „V.“ atsiskaitymą pagal ginčo Sutartis, tenka pareiga paneigti UAB „V.“ atsiskaitymą ir kartu įrodyti, kad pinigai iš UAB „V.“ buvo gauti kitais konkrečiais pagrindais, tačiau ne už perleistas reikalavimo teises. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės atstovas teismo posėdžio metu, tiek raštu atsiliepime į apeliacinį skundą gana detaliai išdėstė duomenis (išvardino mokėjimus), kurie jo manymu, atlikti pagal ginčo 2013 m. gruodžio 6 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. A-21/13 ir 2014 m. vasario 24 d. Būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. A-03/14. Nagrinėjamu atveju atsakovai neįrodė (nepaneigė) savo įrodymais, jog ieškovė realiai pilnai neatsiskaitė su atsakovais ir minėti aktai (kuriais atsakovai patvirtino visišką atsiskaitymą) neatitinka tikrovės. Vien tai, kad skiriasi ieškovės mokėjimuose nurodomos paskirtis (pvz. mokėjimų paskirtyse nurodyta „pagal pirkimo–pardavimo sutartį“, „pagal paskolos sutartį“, „pagal reikalavimo perleidimo sutartį“ – dar neįrodo, kad šie mokėjimai atsakovams realiai buvo skirti ne šiam tikslui ar kitais pagrindais. Todėl darytina išvada, kad atsakovai byloje neįrodė, kad visi nurodomi mokėjimai buvo gauti kitais teisiniais pagrindais. Vien atsakovų teiginiai ir prielaidos apie ieškovės netinkamą atsiskaitymą, nepaneigia abiejų šalių: ieškovės ir atsakovų pasirašytų 2014 m. vasario 24 d. ir 2014 m. gegužės 16 d. aktų, kuriuose nurodytos aplinkybės apie tarp šalių vykusį galutinį atsiskaitymą. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų sumų nepagrįstumo yra nepagrįsti, todėl atmestini. Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo 38.

47Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas bus atmestas, prašo teismo sprendimo vykdymą išdėstyti 3 metų laikotarpiui, įpareigojant atsakovus atlikti įmokas lygiomis dalimis kiekvieno kalendorinio ketvirčio paskutinę darbo dieną. Šį prašymą motyvuoja tuo, kad apeliantų finansinė padėtis yra sunki ir jie neturi pakankamai lėšų, iš kurių galėtų vykdyti teismo sprendimą. 39.

48Ieškovė nesutinka su atsakovų prašymu išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, mano, kad jis nepagrįstas, todėl turi būti atmestas. Pažymėjo, kad atsakovai nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jų išsakytus teiginius, kad apeliantai neturi pakankamai lėšų vykdyti teismo sprendimą. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovai įrodytų, jog iš tiesų neturi pakankamai lėšų teismo sprendimui vykdyti, atsakovai nepateikė duomenų ir nenurodo, kaip pagerėtų atsakovų galimybės įvykdyti šį teismo sprendimą, jeigu būtų išdėstytos šiuo teismo sprendimu priteistos sumos. Teigia, jog šiuo atveju ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė, todėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymas ir dar tokiam ilgam laikotarpiui pažeistų bankrutuojančios įmonės interesus ir prieštarautų galiojančiam Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui, nes be pagrindo užtruktų ieškovės BUAB „V.“ likvidavimo procedūra. 40.

49CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. CPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Teismo sprendimo privalomumas, pasireiškiantis tuo, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 straipsnis), lemia, jog sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Tai patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Šios nuostatos suponuoja, kad vien turtinė atsakovo padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo privalomo išdėstymo. Todėl sprendžiant šį klausimą, vertintina aplinkybė, ar, išdėsčius teismo sprendimo vykdymą atsakovų nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas bei pažeisti kitos šalies lūkesčiai. 41.

50Neginčytina, kad priteista iš atsakovų suma paprastai fiziniam asmeniui yra pakankamai didelė. Tačiau, kaip minėta, tai nėra aplinkybė, kuri lemia sprendimo vykdymo išdėstymą, atidėjimą ar pan., nes sprendžiant sprendimo vykdymo išdėstymo klausimą, atsižvelgtina kartu ir į įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis) ir į kitos šalies teisėtus interesus. Kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju teismui nepateikti duomenys apie atsakovų atsiskaitomosiose sąskaitose esančias lėšas, gaunamas pajamas ir turimą turtą (tiek nekilnojamąjį, tiek kilnojamąjį). Bylos duomenimis, atsakovai anksčiau disponavo gana ženkliomis pinigų sumomis. Be to, ieškovė yra bankrutuojantis juridinis asmuo. Toks sprendimo vykdymo išdėstymas pažeistų kreditorių interesus ir neatitiktų bankroto procedūrų, kurių trukmė yra ribota laike ir kurios jau tęsiasi daugiau nei dveju metus, tikslų, vienos šalies naudai priimtas sprendimas neproporcingai pažeistų lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus. Kaip jau minėta, teismo sprendimo įvykdymas gali būti išdėstomas tik išimtiniais atvejais, teismų praktikoje, be kita ko, laikomasi nuostatos, jog pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą yra tik tuo atveju, jei yra duomenų, leidžiančių tikėtis, kad skolininko finansinė padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-186/2011; 2014 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-911/2014; 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-978-407/2015). Todėl ir dėl to – atsakovams nepateikus teismui įrodymų, patvirtinančių jų finansinės padėties ar jos pagerėjimo ateityje perspektyvas – darytina išvada, kad išdėstyti teismo sprendimo vykdymą nėra pagrindo (CPK 284 straipsnis). Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo 42.

51Bylinėjimosi išlaidos, atmetus apeliantų apeliacinį skundą, apeliantams neatlyginamos ir nepritesiamos (CPK 93, 98 straipsniai). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, todėl yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovų pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė pareiškė prašymą priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra per didelės, pagrįstos iš dalies, todėl mažintinos iki 500 Eur. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, iš atsakovų ieškovės naudai lygiomis dalimis priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Dėl bylos procesinės baigties 43.

52Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). 44.

53Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį ginčo reglamentavimą, byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantai nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. 45.

54Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

56Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

57Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų D. V. (a. k. ( - ) ir V. V. (a. k. ( - ) ieškovės BUAB ( - ) (j. a. k. ( - )) naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 250 Eur iš kiekvieno atsakovo.

58Atmesti atsakovų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. 1.... 6. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti... 7. Ieškinyje nurodė, kad 2013 m. gruodžio 6 d. ieškovė ir atsakovai sudarė... 8. Atsakovai atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu ir prašė jį... 9. I. P. instancijos teismo sprendimo esmė... 10. 4.... 11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį... 12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos būtinos actio... 13. Teismas nustatė, kad UAB „V.“, ginčijamų sandorių sudarymo metu,... 14. Teismas pažymėjo, jog atsakovų argumentai, kad jie iš ginčo sandorių... 15. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai,... 16. III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai... 17. 9.... 18. Atsakovai pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto... 19. Apeliantų nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes... 20. Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo... 21. Apeliantai nesutinka, kad jie atliko nesąžiningus veiksmus, nes šios... 22. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės,... 23. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atsakovų skundą atmesti... 24. Ieškovės manymu, Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2017 m.... 25. Ieškovė laikosi pozicijos, kad UAB „V.“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų... 26. Ieškovė nesutinka su atsakovų skundo argumentais dėl neva nepadarytų... 27. Ieškovė nesutinka su atsakovų skundo argumentais, jog ieškovė nesugebėjo... 28. Ieškovė nesutinka su atsakovų prašymu išdėstyti teismo sprendimo... 29. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)... 30. Byloje apeliacine tvarka nagrinėjamas ginčas, ar 2013 m. gruodžio 6 d.... 31. A. P. – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis... 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl dviejų actio Pauliana taikymo sąlygų... 33. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinys pareikštas teisme ginant kreditorių,... 34. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 35. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu... 36. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių sudarymo... 37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien tik... 38. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal... 39. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 40. Apeliantai skunde teigia, kad ieškovės tuometinio direktoriaus veiksmai... 41. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas... 42. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovų... 43. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantų argumentus dėl jų... 44. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 45. Apeliacinės instancijos teismo kolegija šiuos atsakovų argumentus vertina... 46. Dėl tokių argumentų pažymėtinos ir tos aplinkybės, kad ginčijamo... 47. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis... 48. Ieškovė nesutinka su atsakovų prašymu išdėstyti teismo sprendimo... 49. CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo... 50. Neginčytina, kad priteista iš atsakovų suma paprastai fiziniam asmeniui yra... 51. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus apeliantų apeliacinį skundą, apeliantams... 52. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas... 53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį ginčo reglamentavimą, byloje... 54. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja,... 55. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 56. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti... 57. Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų D. V. (a. k. ( - ) ir V. V. (a. k. ( -... 58. Atmesti atsakovų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo....