Byla 2-720-798/2017
Dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Estinos arka“ bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

2Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

3teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltislanda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1974-781/2017, pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltislanda“ prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Estinos arka“ bankroto byloje.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5

  1. Ginčo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi iškėlė UAB „Estinos arka“ bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2009 m. spalio 22 d.
  2. Pareiškėja UAB „Baltislanda“ kreipėsi į BUAB „Estinos arka“ bankroto administratorių dėl

    6107 632,24 Eur finansinio reikalavimo BUAB „Estinos arka“ bankroto byloje patvirtinimo.

  3. Pareiškėja nurodė, kad 2007 m. liepos 9 d. tarp UAB „Baltislanda“, 946-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ir UAB „Estinos arka“ buvo sudaryta Jungtinės veiklos sutartis, kuria UAB „Estinos arka“ įsipareigojo renovuoti daugiabutį gyvenamąjį namą per dešimt mėnesių nuo rekonstrukcijos darbų pradžios. Sąmata sudarė 1 935 073 Lt (560 436 Eur). 2008 m. sausio mėnesį pablogėjus UAB „Estinos arka“ finansinei padėčiai, ši kreipėsi į pareiškėją dėl finansinės pagalbos daugiabučio rekonstrukcijos darbams atlikti. Pareiškėja suteikė finansinę pagalbą ir už UAB „Estinos arka“ atsiskaitė su jos kreditoriais – 2008 m. vasario 29 d. pavedimais UAB „Projektana“ sumokėjo 16 200 Lt (4 692 Eur), UAB „Estinos konstrukcijos“ – 25 000 Lt (7 241 Eur), UAB ,,Žvanga“ – 13 530 Lt (3 919 Eur). Taip pat tiesiogiai į atsakovės sąskaitą 2008 m. kovo 14 d. pervedė 26 350 Lt (7 632 Eur) ir 2008 m. kovo 20 d. – 30 000 Lt (8 689 Eur). Iš viso pareiškėja atsakovei suteikė 111 080 Lt (32 171 Eur) kreditą. Skolininkė žadėjo per mėnesį nuo pirmo kredito suteikimo dienos atsiskaityti su kreditore, tačiau pažado neįvykdė, todėl atsakovė turi mokėti papildomai 3 056,24 Eur dydžio palūkanas. Taip pat Jungtinės veiklos sutarties 5.4 punkte buvo numatyta, kad jei šalis nevykdo ar netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus, kaltoji šalis privalo sumokėti kitai šaliai (šalims) 500 000 Lt (144 810 Eur) baudą ir atlyginti dėl šios sutarties nevykdymo atsiradusią žalą. Kadangi dėl baudos sumokėjimo reikalavimo teises turi ir 946-osios daugiabučio namo savininkų bendrija, todėl pareiškėjai priteistina pusė sutartyje nustatytos baudos, t. y. 72 405 Eur (250 000 Lt).
  4. Po bankroto bylos iškėlimo atsakovei, jos buvęs administratorius bandė toliau vykdyti jungtinės veiklos sutartį. Tai patvirtina bankroto administratoriaus organizuoti kreditorių susirinkimai dėl dalies jungtinėje veikloje pardavimo ir susirašinėjimai su jungtinės veiklos sutarties šalimis dėl investuotojų paieškos. Kai bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl investuoto įnašo priteisimo, pareiškėja padarė išvadą, jog BUAB „Estinos arka“ vienašališkai nutraukia sutartį, todėl kreipėsi į administratorių, o vėliau ir į teismą, dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje. Iki to laiko visų sutarties šalių veiksmai rodė, jog jungtinės veiklos sutartis tarp šalių buvo vykdoma.
  5. BUAB „Estinos arka“ bankroto administratorius nesutiko su pareiškėjos reikalavimu. Nurodė, kad teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2009 m. spalio 22 d., todėl terminas kreditoriams pareikšti finansinius reikalavimus baigėsi dar 2009 m. gruodžio 6 d. Pareiškėja prašymą įtraukti į BUAB „Estinos arka“ kreditorių sąrašą, patvirtinant 107 632,24 Eur dydžio sumą, administratoriui pateikė tik 2016 m. vasario 22 d.. Todėl pareiškėja praleido teismo nustatytą terminą pareikšti finansinį reikalavimą BUAB „Estinos arka“ bankroto byloje. Pareiškėja nenurodė jokių daugiau nei šešerių metų termino praleidimo priežasčių ar aplinkybių, galėjusių sutrukdyti pareiškėjai laiku pateikti savo finansinį reikalavimą BUAB ,,Estinos arka“ bankroto byloje. Todėl pareiškėjos finansinis reikalavimas negali būti tvirtinamas.
  6. Pareiškėja pateikė tik banko sąskaitos išklotinės kopiją, kuri negali būti laikoma pakankama, siekiant įrodyti pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumą. Banko sąskaitos išklotinė yra antrinis dokumentas, įrodantis, jog tarp pareiškėjos ir UAB „Estinos arka“ vyko bankinės piniginių lėšų operacijos, tačiau minėta išklotinė negali įrodyti, kokiu pagrindu pareiškėja pervedinėjo pinigines lėšas BUAB „Estinos arka“, ar tretiesiems asmenims už BUAB „Estinos arka“, ir jokiu būdu negali įrodyti, kad BUAB „Estinos arka“ liko šias lėšas skolinga. Pareiškėja, sumokėdama UAB „Estinos arka“ kreditoriams, galėjo padengti ir savo įsiskolinimą BUAB „Estinos arka“. Be kita ko, banko sąskaitos išklotinėje nurodytą aplinkybę, kad pareiškėja sumokėjo už UAB „Estinos arka“ pagal sutartį, gali reikšti ne tik pareiškėjos nurodytą ir neva tarp šalių sudarytą kredito sutartį, bet ir pirkimo-pardavimo, rangos ir pan. sutartinių prievolių vykdymą.
  7. Atsakovės bankroto administratorius taip pat nesutiko su pareiškėjos reikalavimu dėl 72 405 Eur dydžio baudos pagal jungtinės veiklos sutartį, kadangi pareiškėja praleido įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą reikalauti baudos atlyginimo. Pati pareiškėja patvirtino, jog atsakovė nuo 2008 m. kovo 29 d. nevykdė savo įsipareigojimų, todėl terminas reikalauti baudos atlyginimo baigėsi dar 2008 m. rugsėjo 29 d., tačiau pareiškėja dėl baudos atlyginimo nesikreipė ir praleido minėtą terminą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 25 d. nutartimi atnaujino UAB „Baltislanda“ terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti BUAB „Estinos arka“ bankroto byloje ir įtraukė UAB „Baltislanda“ su 35 195,96 Eur trečios eilės kreditoriniu reikalavimu BUAB „Estinos arka“ bankroto byloje. Kitos pareiškėjos UAB „Baltislanda“ pareiškimo dalies netenkino.
  1. Teismas nustatė, kad pareiškėja praleido teismo nustatytą terminą per 45 dienas nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pareikšti savo kreditorinius reikalavimus – nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei įsiteisėjo 2009 m. spalio 22 d., tuo tarpu pareiškėja savo kreditorinį reikalavimą pateikė bankroto administratoriui tik 2016 m. vasario 22 d. Pareiškėja šią aplinkybę iš esmės motyvavo tuo, kad buvęs BUAB „Estinos arka“ bankroto administratorius bandė toliau vykdyti jungtinės veiklos sutartį, organizavo kreditorių susirinkimus dėl dalies jungtinėje veikloje pardavimo ir susirašinėjo su jungtinės veiklos sutarties šalimis dėl investuotojų paieškos; bankroto administratorius šių aplinkybių neginčijo ir iš esmės jas pripažino atsiliepime į pareiškimą (CPK 12, 178 straipsniai). Pareiškėjos teigimu, kad kai BUAB „Estinos arka“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl investuoto įnašo priteisimo, pareiškėja padarė išvadą, jog BUAB „Estinos arka“ vienašališkai nutraukia sutartį ir pareiškėja kreipėsi dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo BUAB „Estinos arka“ bankroto byloje.
  2. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjai buvo tiesiogiai (asmeniškai) pranešta apie bankroto bylos iškėlimą atsakovei ir teismo nustatytą terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Bankroto administratorius iš esmės pripažino, kad neturi duomenų apie tai, jog buvęs BUAB „Estinos arka“ bankroto administratorius siuntė pareiškėjai pranešimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir teisės pateikti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Kita vertus, pareiškėja iš esmės neginčijo, kad žinojo apie atsakovei iškeltą bankroto bylą; patvirtino, jog su bankroto administratoriumi vedė derybas dėl jungtinės veiklos sutarties tolesnio vykdymo ir pan. Todėl teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai buvo žinoma (turėjo būti žinoma), kad atsakovei iškelta bankroto byla ir kreditoriai turi teisę pateikti bankroto administratoriui finansinius reikalavimus atsakovo bankroto byloje.
  3. Teismas padarė išvadą, jog terminas pareikšti kreditorinius reikalavimus buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. iš esmės dėl to, jog tarp jungtinės veiklos sutarties šalių ir po bankroto bylos iškėlimo, vyko derybos dėl tolesnio sutarties vykdymo, dėl investuotojų paieškos, dalies įnašo pardavimo ir pan. Šias aplinkybes patvirtina tiek šalių paaiškinimai, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai – BUAB „Estinos arka“ buvusio bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ 2010 m. rugpjūčio 17 d. ataskaita, 946-osios DNSB 2011 m. birželio 30 d. pasiūlymas ir kt. Pareiškėja pagrįstai tikėjosi, jog atsakovė savo įsipareigojimus (ar jų dalį) įvykdys arba parduos savo įnašo dalį. Tuo tarpu pasikeitus atsakovo bankroto administratoriui, šalys nerado bendro susitarimo ir bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl investuoto įnašo priteisimo (civilinės bylos Nr. 2-2143-232/2016), o pareiškėja po tam tikro laiko kreipėsi dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės bankroto byloje.
  4. Nors pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą kreditoriniam reikalavimui pateikti, tačiau teismas, siekdamas užtikrinti CPK 5 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę savo teises ir teisėtus interesus ginti teismine tvarka, atsižvelgęs į termino praleidimo priežastis, taip pat įvertinęs tai, jog šiuo atveju praleisto termino pareiškėjo kreditoriniam reikalavimui pareikšti neatnaujinimas turėtų neproporcingų neigiamų padarinių terminą praleidusiai šaliai ir neatitiktų bendrųjų teisės principų reikalavimų (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis), pripažino, jog yra pagrindas teismo iniciatyva atnaujinti pareiškėjai terminą kreditoriniam reikalavimam pareikšti (CPK 78 straipsnis, ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis).
  5. Teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2209-370/2016, padarytomis išvadomis, kad gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbus atlikti įsipareigojo UAB ,,Estinos arka“, kad statybos rangos sutartyje, sudarytoje tarp rangovo (UAB ,,Estinos arka“) ir užsakovo (946-osios DNSB), nebuvo numatyta, jog pastato rekonstrukcijos darbai bus atliekami ne tik UAB ,,Estinos arka“, bet ir pareiškėjos lėšomis, taip pat, kad nei 2007 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos sutartyje, nei 2007 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutartyje nebuvo numatytas pareiškėjos įsipareigojimas finansuoti atsakovės atliekamus statybos darbus ar kitoks įsipareigojimas, kurių pagrindu pareiškėja turėtų pervesti atsakovei lėšas, todėl nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad pareiškėjos prašomas patvirtinti 32 171 Eur dydžio finansinis reikalavimas yra kilęs iš trišalės Jungtinės veiklos sutarties, o esant rašytiniams įrodymams apie lėšų pervedimą atsakovei bei apmokėjimą už atsakovės prievoles tretiesiems asmenims, tarp pareiškėjos ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai.
  6. Teismas nustatė, kad bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nurodytos lėšos buvo pervestos kitu nei nurodė pareiškėja pagrindu, o savo poziciją grindė tik prielaidomis, bet ne įrodymais, pagrindžiančiais šiuos argumentus. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja turėjo prievolę įnešti grynaisiais pinigais ar pervesti į įmonės sąskaitą ginčo sumą, kokios nors kitos sutarties ar kitokio teisinio santykio pagrindu, todėl esant rašytiniams įrodymams apie lėšų pervedimą atsakovei bei apmokėjimą už atsakovės prievoles tretiesiems asmenims, teismas konstatavo, kad tarp pareiškėjos ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovė nurodytas sumas pareiškėjai grąžino.
  7. Teismas įvertinęs UAB „Projektana“ ir UAB „Žvanga“ atsakovės bankroto byloje pareikštų kreditorinių reikalavimų pagrindimą, nustatė, kad pareiškėjos už atsakovę sumokėtos sumos (UAB ‚Projektana“ ir UAB „Žvanga“) nėra įtrauktos kaip šių bendrovių finansiniai reikalavimai BUAB „Estinos arka“ bankroto byloje. Trečia bendrovė – UAB „Estinos konstrukcijos“, kuriai pareiškėja taip pat pervedė tam tikrą lėšų sumą už atsakovę, nėra pareiškusi kreditorinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje. Šias aplinkybes patvirtino ir bankroto administratorius, iš esmės pripažinęs, jog pareiškėjos ir nurodytų bendrovių reikalavimai nėra susiję (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas nusprendė, kad pareiškėjos 32 171 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas, kilęs iš paskolos teisinių santykių, yra pagrįstas, todėl tvirtintinas BUAB „Estinos arka“ bankroto byloje.
  8. Teismas, perskaičiavęs pareiškėjos nurodytas palūkanas už prašomą laikotarpį, nustatė, jog jos sudaro 3024,96 Eur, o ne pareiškėjos prašomą priteisti 3056,24 Eur sumą. Todėl teismas BUAB „Estinos arka“ bankroto byloje papildomai patvirtino 3024,96 Eur dydžio UAB „Baltislanda“ kreditorinį reikalavimą, atsiradusį dėl apskaičiuotų palūkanų.
  9. Teismas nustatė, jog pareiškėja atsakovės pareigą sumokėti 72 405 Eur baudą iš esmės sieja su data, kai atsakovės bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl investuoto įnašo grąžinimo pagal jungtinės veiklos sutartį; šį veiksmą pareiškėja taip pat sieja su jungtinės veiklos sutarties nutraukimu.
  10. Teismas pripažino, kad atsakovė iš esmės tinkamai nevykdė savo, kaip pagrindinės darbų vykdytojos, įsipareigojimų pagal jungtinės veiklos sutartį jau nuo bankroto bylos jai iškėlimo, t. y. 2009 m. spalio 22 d., todėl pareiškėja, remiantis CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, turėjo per šešis mėnesius nuo nurodytos datos (2009 m. spalio 22 d.) pareikšti savo reikalavimą dėl baudos sumokėjimo atsakovei (jos bankroto administratoriui) pagal jungtinės veiklos sutarties 5.4 punktą, tačiau savo reikalavimą pareiškė tik 2016 m. vasario 22 d, t. y. žymiai praleidusi nurodytą terminą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, jog atsakovės bankroto administratorius ieškinį dėl investuoto įnašo grąžinimo pateikė teismui 2015 m. balandžio 2 d., todėl pareiškėjos reikalavimas dėl baudos sumokėjimo vis tiek pateiktas (2016 m. vasario 22 d.) praleidus CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą šešių mėnesių terminą. Pareiškėja neprašė nurodyto termino atnaujinti; taip pat nenurodė jokių šio termino praleidimą nulėmusių aplinkybių. Teismas taip pat nenustatė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėja galėjo praleisti nurodytą terminą ir (ar) būtų pagrindas minėtą terminą atnaujinti teismo iniciatyva. Todėl teismas pareiškėjos reikalavimo dėl kreditorinio reikalavimo dalies, susijusios su baudos už jungtinės veiklos sutarties nevykdymą sumokėjimu, tvirtinimo netenkino.
  1. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Atsakovė BUAB ,,Estinos arka“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“, atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarties dalį, kuria atnaujintas terminas pareiškėjai UAB „Baltislanda“ pareikšti finansinį reikalavimą ir patvirtintas pareiškėjos 35 195,96 Eur dydžio finansinis reikalavimas atsakovės UAB „Estinos arka“ bankroto byloje. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas gali atnaujinti praleistą terminą dėl kreditorinio reikalavimo tik tuo atveju, jeigu kreditorius pateikia prašymą dėl termino atnaujinimo ir jį grindžia svarbiomis priežastimis. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja pateikė prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, daugiau nei šešerius metus praleidusi teismo nustatytą terminą, tačiau nepateikė prašymo dėl termino pateikti finansinį reikalavimą atnaujinimo. Pareiškėja nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių teismas galėtų daryti pagrįstą išvadą, kad minėtas terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas visiškai nepagrįstai savo iniciatyva atnaujino daugiau nei šešerius metus praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti.
    2. Teismas, atnaujindamas terminą, rėmėsi iš esmės vieninteliu ir visiškai nepagrįstu jokiais rašytiniais įrodymais pareiškėjos teiginiu, jog terminas pareikšti kreditorių reikalavimus buvo praleistas dėl to, kad tarp jungtinės veiklos sutarties šalių po bankroto bylos iškėlimo vyko derybos dėl tolesnio sutarties vykdymo. Tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti, jog šalys iš tikrųjų derėjosi, kadangi tariamas tikėjimasis, jog tarp šalių galimai vykusių derybų pagrindu bus pasiektas tam tikras susitarimas, negali būti laikoma svarbia priežastimi atnaujinti terminą. Net ir tuo atveju, jeigu tarp šalių vyko derybos, pareiškėja, neabejotinai žinodama, kad atsakovei iškelta bankroto byla, turėjo pareigą pateikti tvirtinti savo finansinį reikalavimą per įstatymo nustatytą terminą, tai yra iki 2009 m. gruodžio 6 d. Finansinio reikalavimo patvirtinimas jokiu būdu neužkerta kelio šalims derėtis ir pasiekti atitinkamą susitarimą.
    3. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog derybos tarp šalių prasidėjo nuo 2009 m. spalio 22 d. Derybos turi vykti protingą laiko tarpą. Pareiškėja, teigdama, kad nepateikė finansinio reikalavimo daugiau nei šešerius metus praleidusi terminą, ir nurodydama, jog terminas praleistas dėl priežasties, jog vyko derybos, yra visiškai nepagrįstas ir nesąžiningas. Po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi atstatydino buvusį įmonės bankroto administratorių UAB „Bankroto eiga“, naujasis administratorius nevykdė jokių derybų dėl jungtinės veiklos sutarties su pareiškėja. Akivaizdu, jog derybos tarp šalių vyko nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. Todėl protingas ir atidus verslo subjektas jau po vienerių metų turėjo suprasti, kad derybomis nebus pasiektas susitarimas.
    4. Derybos tarp šalių vyko dėl jungtinės veiklos tolimesnio vykdymo, tuo tarpu teismo nutartimi buvo patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas dėl tariamo paskolos suteikimo atsakovei. Todėl nėra aišku, kaip tariamas paskolos suteikimas atsakovei yra susijęs su galimai vykusiomis derybomis tarp šalių. Šios aplinkybės teismas visiškai neįvertino, todėl nepagrįstai atnaujino terminą.
    5. Siekiant įrodyti, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, turi būti nustatytos dvi CK 6.870 straipsnyje nurodytos aplinkybės: aplinkybė, jog viena šalis perdavė kitai pinigus, ir aplinkybė, jog kita šalis, gavusi pinigus, įsipareigojo šią sumą grąžinti. Pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina, kad paskola buvo suteikta, nes atsakovė neįsipareigojo grąžinti pareiškėjai jokių piniginių lėšų. Pareiškėjos pateikta banko sąskaitos išklotinė negali įrodyti ir neįrodo, kokiu pagrindu pareiškėja pervedė pinigus atsakovei ar tretiesiems asmenims už atsakovę. Taip pat neįrodo, kad atsakovė liko už šias lėšas skolinga pareiškėjai. Išklotinės mokėjimų paskirtyse nurodyta, jog vykdomas “apmokėjimas už UAB „Estinos arka“, „UAB „Estinos arka“ pagal sutartį“. Tai gali reikšti ir tai, jog pareiškėja buvo skolinga atsakovei, arba, kad buvo mokama pagal pirkimo-pardavimo, rangos sutartis.
    6. Pagal CK 6.871 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sumą. Pareiškėja nepateikė teismui absoliučiai jokio dokumento, įrodančio, jog suteikė paskolą atsakovei. Todėl vien pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai, jog atsakovė neva prašė paskolinti piniginių lėšų, negali būti pagrindas teigti, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Teismas, patvirtindamas kreditorinį reikalavimą, nesivadovavo CK 6.870 straipsnio 1 dalimi ir 6.871 straipsnio 2 dalimi bei nesirėmė teismų praktika.
  2. Pareiškėja UAB ,,Baltislanda“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta tvirtinti 72 405 Eur finansinio reikalavimo dalį, ir patvirtinti šį kreditorės reikalavimą, atsiradusį dėl baudos sumokėjimo, BUAB „Estinos arka“ neįvykdžius savo pareigų. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Negalima sutapatinti pagrindinę prievolę užtikrinančio sandorio sudarymo momento ir užtikrinančios prievolės pagal šį sandorį atsiradimo momento. Prievoliniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko pagal pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinančią papildomą prievolę atsiranda ne nuo sutarties, kuria susitarta dėl pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo taikymo, sudarymo dienos, bet nuo tada, kada pagrindinė prievolė yra pažeidžiama, tai yra nuo pagrindinės prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Atsakovės pareiga mokėti baudą kvalifikuotinos atitinkamai kaip pagrindinė ir jos įvykdymą užtikrinanti papildoma prievolė.
    2. Kreditoriaus reikalavimui pagal pagrindinę prievolę ir su juo susijusiems reikalavimams pagal papildomą prievolę, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės įvykdymas (pavyzdžiui, netesybų), pareikšti ieškinio senaties terminų eiga prasideda nepriklausomai vieni nuo kitų. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, tai yra nuo tada, kada kreditorius gavo atsakymą iš bankroto administratoriaus, kad finansinio reikalavimo, tame tarpe ir baudos jis netvirtins. Kreditorė, nepraleisdama šešių mėnesių termino kreipėsi į teismą dėl finansinio reikalavimo, tame tarpe ir baudos, patvirtinimo. Pareiškėja reikalavimą dėl baudos mokėjimo pareiškė 2016 m. vasario 22 d. teismo posėdžio metu, įteikdama bankroto administratoriui prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Administratorius informavo, kad reikalavimo netvirtins, todėl pareiškėja pareiškė reikalavimą teisme. Taigi, šiam finansiniam reikalavimui pareiškėja nepraleido šešių mėnesių senaties termino.
  3. Atsakovė BUAB ,,Estinos arka“ atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas patvirtinti 72 405,00 Eur dydžio finansinį reikalavimą, palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su skundu argumentus:
    1. Pareiškėja jau 2016 m. vasario 19 d. prašyme dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo nurodė, jog UAB „Estinos arka“ nuo 2008 m. kovo 29 d. nevykdė įsipareigojimų pareiškėjai UAB „Baltislanda“. Vadinasi šiame prašyme pareiškėja pati pripažino, jog jos teisių pažeidimas atsirado dar 2008 m. kovo 29 d. Todėl ieškinio senaties terminas baigėsi dar 2008 m. rugsėjo 29 d. Taigi, pareiškėja praleido šešių mėnesių ieškinio senaties terminą.
    2. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2143-232/2016, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl investuoto įnašo priteisimo, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai už faktiškai atliktus rangos darbus, konstatavo, jog prašymas priteisti 72 405,00 Eur dydžio baudą yra atmetamas, kadangi atsakovas yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių terminą ieškiniams dėl netesybų pareikšti.
  4. Pareiškėja UAB ,,Baltislanda“ atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su skundu argumentus:
    1. Pareiškėja nebuvo bankroto administratoriaus pagal įstatymuose nustatytus reikalavimus informuota dėl kreditorinių reikalavimų pateikimo BUAB „Estinos arka“ bankroto byloje. Šią aplinkybę teismo proceso metu patvirtino ir atsakovės atstovė. Taip pat administratorius nepranešė Jungtinės veikos dalyviams apie Jungtinės veiklos sutarties nutraukimą. ĮBĮ nėra atskirai reglamentuota sutarčių, kurias bankrutuojanti įmonė vykdo po bankroto bylos iškėlimo, pakeitimo tvarka. Bankroto administratoriui nepranešus kitai sutarties šaliai apie ketinimą nevykdyti anksčiau sudarytos sutarties, ši sutartis turi būti vykdoma, laikantis bendrųjų sutarčių vykdymą reglamentuojančių teisės normų. Tai ir bandė vykdyti bankroto administratoriai. Ši aplinkybė nekliudo kitai sutarties šaliai nutraukti sutartį arba imtis kitų savo teisių gynybos būdų, jeigu bankrutuojanti įmonė pažeistų savo pareigas, susijusias su tolesniu sutarties vykdymu. Administratoriai suprato, kad tarp šalių vyksta derybos dėl Jungtinės veiklos sutarties perleidimo, kad sutartis yra galiojanti, todėl nevykdė pagal įstatymus numatyto proceso ir nepranešė pareiškėjai dėl kreditorinio reikalavimo pateikimo ir Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo.
    2. Proceso metu pati atsakovė pripažino, kad administratorius derėjosi dėl jungtinės veiklos sutarties perleidimo tretiesiems asmenims. Dėl to buvo šaukiamas kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai priėmė sprendimą dėrėtis dėl jungtinės veiklos sutarties perleidimo, tačiau administratoriai šio sprendimo nevykdė, bet ilgą laiką asmeniškai bandė tartis su pareiškėja. Be to, atsakovė nutyli, jog pati ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-2143-232/2016 dėl investuoto įnašo priteisimo, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai už faktiškai atliktus rangos darbus, kurioje atsakove įtraukė UAB „Baltislanda“, teismui pateikė tik 2015 m. antroje pusėje, taip pat praėjus daugiau kaip šešeriems metams.
    3. Atsakovės administratoriui iš įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų turėjo būti žinoma apie atsakovės įsipareigojimus pareiškėjai. Pagal teismų praktiką, atsižvelgiant į visų kreditorių lygiateisiškumo ir jų reikalavimų patenkinimo proporcingumo principus, pripažįstama, jog neprieštarauja įstatymui netgi tokia situacija, kai administratorius teismui pateikia tvirtinti kreditorinius reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, nors formaliai per teismo nustatytą terminą kreditoriniai reikalavimai nebuvo pareikšti.

7Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarties, kuria buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos UAB ,,Baltislanda“ prašymas patvirtinti jos finansinį reikalavimą UAB „Estinos arka“ bankroto byloje, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
  3. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad kreditoriaus reikalavimui nesant patvirtintam įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).
  4. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Nepriklausomai nuo to, kokia yra teismui pateikiama administratoriaus pozicija dėl tvirtintinų kreditorių sąrašo, kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumą dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose egzistuoja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003), reikalaujantis teismo spręsti visus klausimus atsižvelgiant į bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesus, todėl teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti aktyvus, nes tinkamu bankroto procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą. Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviu, neišnyksta ir įmonei iškėlus bankroto bylą, todėl teismui tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus, išlieka pareiga ex officio įvertinti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2006). Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą.

8Dėl termino kreditoriniams reikalavimas pareikšti atnaujinimo

  1. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisme iškėlus įmonės bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti bankroto administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus. Teismas, priimdamas nutartį iškelti bankroto bylą, nustato ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis). Bankroto administratorius kreditorių pareikštus reikalavimus, patikrinęs jų pagrįstumą pagal įmonės apskaitos dokumentus, pateikia teismui tvirtinti arba ginčija kaip nepagrįstus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas). Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
  2. Sutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog pareiškėja savo reikalavimuose nebuvo suformulavusi atskiro prašymo dėl praleisto termino kreditoriniams reikalavimams bankroto byloje atnaujinimo. Šią aplinkybę pažymėjo ir pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Tačiau pareiškėja tiek savo 2016 m. gegužės 5 d. atsiliepime, tiek ir 2017 m. sausio 20 d. pranešime gana detaliai aptarė aplinkybes, kodėl ji reiškianti savo reikalavimą tik 2016 m. vasario 22 d., tai yra pateikė savo situacijos įvertinimą ir paaiškinimą kartu su įrodymais (b.l. 34-35; 160-162). Todėl teismui buvo suteikta galimybė įvertinti bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje nustatyto termino praleidimo priežastis. Be to, pagal bendrą CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatytą principą teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Šio principo išimčių nenustato ir ĮBĮ normos. Todėl, teismui iš pateiktų duomenų galint įvertinti termino praleidimo priežastis, jų neįvertinimas bei prašymo dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo atmetimas vien tuo pagrindu, jog nėra pareiškėjos atskirai suformuluoto prašymo atnaujinti terminą, prieštarautų bendriem CPK 3 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
  3. ĮBĮ nedetalizuota, kurios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, tai kiekvienu atveju vertina teismas. Įstatyme taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje, aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje išdėstytą teisės normą, yra ne kartą pažymėta, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį ir CPK 78 straipsnį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-557/2013). Aukštesnės instancijos teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad procesinių terminų praleidimo priežastys neturi būti vertinamos formaliai, o turi būti atsižvelgiama į tai, ar yra nustatytas akivaizdus šalies nerūpestingumas ar net piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-969-241/2016; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1206-381/2015).
  4. Atsakovė atskirajame skunde nepagrįstai teigia, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti, jog šalys iš tikrųjų derėjosi ir siekė atitinkamo susitarimo. Byloje yra buvusio BUAB „Estinos arka“ administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ 2010 m. rugpjūčio 17 d. kreditoriams pateikta ataskaita, kurioje nurodyta, jog toliau vykdomos derybos su UAB „Baltislanda“ ir kitais įmonės partneriais bei ieškomi investitoriai dėl gyvenamojo namo tolimesnės statybos (b.l. 28), taip pat pateiktas 946-osios DNSB 2011 m. birželio 30 d. pasiūlymas bankroto administratoriui dėl projekto dalies išpirkimo už 400 tūkstančių litų (b.l. 31). Šie dokumentai neginčijamai patvirtina, jog iki Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarties dėl atsakovės bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ įsiteisėjimo derybos dėl Jungtinės veiklos sutarties vykdymo galimybės tarp pareiškėjos ir atsakovės tikrai vyko ir pareiškėja tikrai galėjo tikėtis pasiekti tam tikrą jai palankų susitarimą. Atsakovė atskirajame skunde nepateikė jokių argumentų, kodėl teismas neturėtų remtis aukščiau nurodytais dokumentais.
  5. Naujajam bankroto administratoriui UAB „Ius Positivum“ atsakovės vardu 2015 m. balandžio 2 d. pareiškus ieškinį atsakovei 946-ajai DNSB dėl investuoto įnašo priteisimo, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai už faktiškai atliktus rangos darbus, trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujant UAB „Baltislanda“ (civilinė byla Nr. 2-2143-232/2016), kitos dvi 2007 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos sutarties šalys, tai yra pareiškėja ir 946-oji DNSB dar tikėjosi išsaugoti sutartinius santykius, sudarydamos 2015 m. gegužės 7 d. susitarimą dėl 2007 m. liepos 9 d. Jungtinės veiklos sutarties išsaugojimo. Minėtoje byloje, kurios Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 18 d. priimtas sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tarp šalių taip pat kilo ginčas dėl Jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo, dėl kurio sprendime pasisakė ir teismas. Tik šio teismo proceso metu pareiškėja pateikė naujajam bankroto administratoriui prašymą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėja pagrįstai ilgą laiką tikėjosi, jog atsakovė savo įsipareigojimus (ar jų dalį) įvykdys arba parduos savo įnašo dalį.
  6. Sutiktina su atsakovės argumentu, jog aukščiau aptartos šalių derybos vyko dėl Jungtinės veiklos sutarties tolesnio vykdymo. Tačiau pareiškėja buvo nurodžiusi, jog ginčijamą sumą atsakovei ji paskolinusi tam, kad atsakovė galėtų atsiskaityti su savo kreditoriais, vykdydama savo įsipareigojimus pagal Jungtinės veiklos sutartį. Tuo tarpu derybomis pareiškėja siekė pagal Jungtinės veiklos sutarties 2.6 punktą išpirkti iš atsakovės jos dalį sutarta kaina ir sutartomis sąlygomis. Pareiškėjos paaiškinimas, jog susitarus dėl turtinių teisių pirkimo, finansinio reikalavimo BUAB „Estinos arka“ nebeliktų (b.l. 35), patvirtina, kad perėmusi iš atsakovės teises ir pareigas pagal Jungtinės veiklos sutartį, ji neketino reikšti kreditorinio reikalavimo dėl paskolos grąžinimo. Todėl atsakovė atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad paskolos suteikimas nėra susijęs su pareiškėjos derybomis dėl tolesnio Jungtinės veiklos sutarties vykdymo.

9Dėl paskolos suteikimo

  1. Pagal CPK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (CPK 6.871 straipsnio 2 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014). Taip pat yra išaiškinęs, jog įstatyme nedetalizuojant, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai, todėl atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, nurodė, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, joje turi būti aptartos šios sąlygos. Taip pat pažymėjo, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).
  3. Pareiškėja pateikė neginčijamus įrodymus, jog 2008 m. vasario 29 d. pavedimais sumokėjo: 16 200 Lt (4692 Eur) UAB „Projektana“, 25 000 Lt (7241 Eur) UAB „Estinos konstrukcijos“ ir 13 530 Lt (3919 Eur) UAB ,,Žvanga“, taip pat 2008 m. kovo 14 d. ir 2008 m. kovo 20 d. mokėjimo pavedimais atsakovei sumokėjo iš viso 56 350 Lt (16 321 Eur). Pareiškėjos pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog prie mokėjimų UAB “Projektana“, UAB „Žvanga“ ir UAB „Estinos konstrukcijos“ nurodyta: „apmokėjimas už UAB „Estinos arka“, prie mokėjimų UAB „Estinos arka“ nurodyta: „pagal sutartį“ (b.l. 17).
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009).
  5. Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Kasacinis teismas taip pat yra padaręs išvadą, kad savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).
  6. Nagrinėjamoje byloje mokėjimo paskirtis mokėjimo dokumentuose yra apibrėžta, kaip mokėjimas kitoms įmonėms už UAB „Estinos arka“, o mokant pačiai atsakovei, jog tai mokėjimas pagal sutartį, neapibrėžiant pačios sutarties esmės. Pažymėtina, kad prie kitų sąskaitos išraše nurodytų pareiškėjos mokėjimų kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims yra nurodyta: „paskolos grąžinimas“, „už buhalterines paslaugas“, „avansas pagal preliminarią sutartį“ ir pan. (b.l. 58). Taigi, pareiškėja gana tiksliai ir kiek galima detaliai apibrėždavo savo atliekamų mokėjimų paskirtis. Todėl nesutiktina su atsakovės prielaida, jog pati pareiškėja galėjo būti skolinga atsakovei ir šiais mokėjimais tą skolą grąžino. Tokiu atveju pareiškėja, tikėtina, būtų taip ir nurodžiusi, jog mokėjimu grąžina skolą ar paskolą. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja būtų turėjusi kokių nors skolų ar kitų piniginių prievolių atsakovei bei UAB „Projektana“, UAB „Žvanga“ ir UAB „Estinos konstrukcijos“. Pastarosios įmonės nėra pareiškusios atsakovei kreditorinių reikalavimų dėl nurodytų sumų atsakovės bankroto byloje. Taip pat aplinkybė, jog atsakovei 2009 m. rugpjūčio 25 d. buvo iškelta bankroto byla, patvirtina faktą, kad atsakovės finansinė padėtis buvo bloga, ji negalėjo laiku ir tinkamai atsiskaityti su kreditoriais, tačiau turėjo prievolę vykdyti Jungtinės veiklos sutartį, todėl jai reikėjo skolintis papildomas lėšas.
  7. Atsakovės atstovas ir po Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2209-370/2016, kurioje buvo padaryta išvada dėl šalių paskolos teisinių santykių ir išaiškinta šalių įrodinėjimo pareiga, priėmimo rašytiniuose paaiškinimuose teigė, jog atsakovės administratorius nedisponuoja visais įmonės dokumentais, todėl dėl objektyvių priežasčių neturi galimybės patikrinti, ar tarp šalių nebuvo susiklostę kiti teisiniai santykiai, kurių pagrindu pareiškėja atsakovei pervedė pinigines lėšas (b.l. 123). Tačiau nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius galėjo kreiptis ir į UAB „Projektana“, UAB „Žvanga“, UAB „Estinos konstrukcijos“, kurios galėjo pateikti duomenis, pagal kokias sutartis atsakovė joms buvo skolinga pareiškėjos sumokėtas sumas. Šie netiesioginiai duomenys būtų leidę teismui spręsti, ar pareiškėja galėjo pati būti šių sutartinių santykių dalyve, ar tik suteikė pinigines lėšas atsakovei, siekdama išsaugoti Jungtinės veiklos sutartį. Taip pat atsakovės administratorius nenurodė, kokios apimties, kokių metų BUAB „Estinos arka“ dokumentų jis neturintis. Todėl pripažintina, kad iš byloje esančių įrodymų visumos pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 32 171 Eur dydžio pareiškėjos kreditorinis reikalavimas yra kilęs iš paskolos teisinių santykių ir yra pagrįstas bei tvirtintinas bankroto byloje.
  8. Kiti atsakovės atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

10Dėl ieškinio dėl netesybų (baudos) priteisimo senaties termino skaičiavimo

  1. Pareiškėja nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog ji praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 72 405 Eur baudos pagal Jungtinės veiklos sutarties 5.4 punktą priteisimo. Pareiškėja teigia, kad šio reikalavimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo bankroto administratoriaus atsisakymo tvirtinti visą pareiškėjos kreditorinį reikalavimą bankroto byloje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja reikalauja iš atsakovės netesybų pagal Jungtinės veiklos sutartį. Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas.
  2. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsakovė iš esmės tinkamai nevykdė savo, kaip pagrindinio darbų vykdytojo, įsipareigojimų pagal jungtinės veiklos sutartį jau nuo bankroto bylos jam iškėlimo, t. y. nuo 2009 m. spalio 22 d. Be to atsakovės administratorius 2015 m. balandžio 2 d. pateikė ieškinį teismui dėl investuoto įnašo grąžinimo. Todėl tai yra vėliausia data, kada pareiškėja turėjo sužinoti, jog atsakovė jungtinės veiklos sutarties neįvykdys.
  3. Atskirajame skunde pareiškėja nepagrįstai atsakovės padarytą sutartinės prievolės pažeidimą tapatina su bankroto administratoriaus atsisakymu tenkinti pareikštą kreditorinį reikalavimą. Bankroto administratorius tik sprendžia, ar pareiškėjas įtrauktinas į kreditorių sąrašą su savo reikalavimu, ar ne. Tuo tarpu ieškinio dėl netesybų senaties termino pradžia yra siejama su pačios bankrutuojančios įmonės padarytu prievolių vykdymo pažeidimu, apie kurį pareiškėja turėjo žinoti jau tada, kai derėjosi su UAB “Bankroto eiga” dėl tolesnės gyvenamojo namo statybos pagal Jungtinės veiklos sutartį. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog reikalavimas dėl 72 405 Eur baudos priteisimo pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl šis reikalavimas atmestinas.
  4. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios panaikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai