Byla 1A-552-150/2015
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažinti kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteista laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Viktoro Kažio, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei, nuteistajai A. B. ir jos gynėjui advokatui Algimantui Juciui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. B. gynėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažinti kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteista laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

2Iš A. B. priteista atlyginti nukentėjusiajai V. B. 2 920,03 Eur turtinę žalą ir 20 000 Eur neturtinę žalą.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4A. B. nuteista už tai, kad ji 2014 m. gruodžio 18 d., apie 23.50 val., bute, esančiame ( - ), Kretingoje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su A. N. metu vieną kartą virtuviniu peiliu dūrė A. N. į krūtinės viršutinės dalies kairę pusę, dėl to dėl kiaurinio aortos pažeidimo išsivystė širdies tamponada ir nukentėjusysis, greitai mirtinai nukraujavęs, mirė įvykio vietoje, taip tyčia nužudydama savo sugyventinį A. N..

5A. B. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

6Nuteistosios A. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendį:

71) perkvalifikuoti A. B. veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį, nes ji nebuvo A. N. sugyventinė, ir atitinkamai sušvelninti paskirtą bausmę;

82) pripažinti nuteistosios veiksmus būtinosios ginties ribų peržengimu, dėl jos taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę;

93) sumažinti priteistą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atsižvelgiant į įrodymais nepagrįstus reikalavimus;

104) apklausti liudytoją R. B..

11A. B. gynėjas teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų, nes neištyrė visų bylos faktinių aplinkybių, nepašalino nustatytų prieštaravimų, dėl ko buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o tokiam sprendimui galėjo turėti įtakos teismo šališkumas.

12Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad byloje neįrodyta, jog A. N. buvo nuteistosios sugyventinis. Tai, kad nukentėjusysis gyveno su ginamąja viename bute, tik patvirtina aplinkybę, jog jis buvo tos pačios gyvenamosios patalpos nuomininkas. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kai kurie liudytojai nurodė, kad A. B. ir A. N. buvo sugyventiniai, nes kartu gyveno. Apelianto nuomone, liudytojai nevisiškai supranta sugyventinių teisinę reikšmę, jie nežino įstatymais apibrėžtos šios sąvokos būtinų elementų visumos. Skundžiamame nuosprendyje šis faktas neteisingai sutapatintas su tuo, kad minėti asmenys buvo sugyventiniai ir nusikaltimo padarymo metu, nes neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.229 straipsnyje nurodytą sąvoką. A. B. ikiteisminiame tyrime ir teisme tvirtino, kad ji su A. N. nevedė bendro ūkio, paskutiniu metu su juo nebuvo santuokinio gyvenimo, t. y. jie atskirai miegojo, nukentėjusysis nedavė pinigų ūkiui tvarkyti, nieko nepirko nuteistajai ar jos vaikui. Dėl smurto naudojimo nuteistoji reikalavo, kad A. N. išsikeltų iš buto. A. B. motina O. K. baudžiamajame procese patvirtino minėtas aplinkybes. Nuteistosios naudojimasis nukentėjusiojo sau nusipirktais daiktais neįrodo apie bendro ūkio vedimą CK prasme. Pats A. N. naudojosi bendru butu, tačiau neprisidėjo prie šios gyvenamosios patalpos išlaikymo. Nukentėjusįjį ir A. B. faktiškai siejo tik bendras alkoholio vartojimas. Pasak apelianto, tai, kad A. N. pirko maistą ir alkoholinius gėrimus bei vaišino ginamąją, įrodo, pavyzdžiui, nuomos santykius, kai atsilyginama už gyvenamąją vietą, arba kad nukentėjusysis buvo meilužis ar panašios kategorijos asmuo. Atkreipiamas dėmesys, kad po nagrinėjamo įvykio A. N. motina V. B. paėmė iš buto televizorių, radijo centrą ir skalbimo mašiną. Ji baudžiamajame procese patvirtino, kad šie daiktai buvo nukentėjusiojo asmeninė nuosavybė. Tokie V. B. parodymai atitinka A. B. ir jos motinus parodymus. Byloje apklaustų liudytojų parodymai, kad nuteistosios ir nukentėjusiojo motinos duodavo savo vaikams maisto produktų, taip pat neįrodo A. B. ir A. N. sugyventinių statuso. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai grindžiami žodžio „sugyventinis“ apibrėžimu Lietuvių kalbos žodynuose, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio norma, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2014-792/11, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2A-6/2012 ir Panevėžio apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-437-581/2014. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, gynyba prašė apklausti A. B. sūnų R. B., gimusį ( - ), tačiau teisėjų kolegija nepagrįstai atmetė tokį prašymą, taip visapusiškai neišsiaiškinusi aplinkybių, susijusių su nuteistosios ir A. N. tarpusavio santykiais. Šio liudytojo parodymai yra svarbūs vertinant nusikalstamos veikos kvalifikavimą, nukentėjusiojo asmenybę ir jos pavojingumą.

13Pasak A. B. gynėjo, pačiame kaltinime nenurodytos jokios faktinės aplinkybės, kurios atskleistų, kad A. N. buvo nuteistosios sugyventinis. Vien teiginio, kad jie buvo sugyventiniai, be jokių nuorodų ar konkrečių faktinių aplinkybių, nepakanka konstatuoti, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas kvalifikuojantis požymis kaltinime buvo tinkamai aprašytas. Apeliaciniame skunde cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1. ir 3.1.2. punktai bei daroma išvada, kad apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, negalėjo remtis A. B. pareikštu kaltinimu, nes jame neišdėstyti visi būtini nusikaltimo požymiai, kas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

14Kitoje apeliacinio skundo dalyje nuteistosios gynėjas aptaria aplinkybes, kuriomis A. N. buvo nužudytas. Visų pirma cituojami A. B. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (apeliacinio skundo 7 lapas, t. 2, b.l. 80). Nuteistosios parodymus, kad nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio metu smogė ranka jai į veidą, patvirtino liudytojas A. S.. A. B. jau pirmoje apklausoje nurodė, kad po galvos sumušimo ji jautė smegenų sukrėtimo simptomus. Taigi, jos staigią reakciją į A. N. grasinimus ir suvokimą apie galimą jos pačios pavojingą užpuolimą lėmė dėl smūgio į galvą atsiradusios pasekmės. Be to, A. B. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji nuo stalo paėmė pirmą pasitaikiusį daiktą ir tik po smūgio A. N. suvokė, kad paimtas daiktas yra peilis. Pasak apelianto, tokie nuteistosios parodymai patvirtina, kad jos orientacija konflikto metu buvo sutrikusi. Toliau apeliaciniame skunde cituojami liudytojų A. S., R. R., J. P., A. V., D. I. parodymai, ypač akcentuojant A. S. teisiamajame posėdyje duotų parodymų dalį, kad A. B. paėmė peilį netyčia ir smūgio metu nežiūrėjo į nukentėjusįjį. Be to, po smūgio nuteistoji visą laiką su kažkuo laikė užspaudusi nukentėjusiajam žaizdą. Liudytojas R. R. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad A. B. paaiškino, jog ji smogė A. N. spontaniškai (apeliacinio skundo 8-9 lapai, t. 2, b.l. 81-82). Daroma išvada, kad nuteistoji teikė nukentėjusiajam pagalbą manydama, kad jis dar yra gyvas ir tokiu būdu jai pavyks išvengti sunkesnių padarinių, kas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Ji iš karto prisipažino peiliu dūrusi A. N., įvykio vietoje papasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes, taip padedama išaiškinti nusikaltimą. A. B. taip pat nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio, pripažino civilinį ieškinį, tačiau prašė jį sumažinti, kas atitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Byloje neįvertintas nukentėjusiojo smurtinio elgesio pasireiškimas, jo provokuojamas ir rizikingas elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei neatsižvelgta į šią aplinkybę skiriant A. B. bausmę.

15Apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ ir apžvalgos nuostatos dėl būtinosios ginties ribų peržengimo bei tvirtinama, kad A. B. veiksmai atitinka tokią situaciją, nes ji sudavė peiliu smūgį A. N., nežiūrėdama ir nematydama sudavimo vietos, jos padarytas veiksmas buvo atstumiančio nuo savęs pobūdžio. Byloje įrodyta, kad nuteistoji kartu su nukentėjusiuoju dažnai konfliktuodavo, todėl galima manyti, kad į paprastą įžeidimą ji aptariamu elgesiu negalėjo sureaguoti. Pasak apelianto, A. B. veiksmas buvo staigus protrūkis, reaguojant į A. N. išsakytus grasinimus ir padarytus veiksmus. Byloje surinktais įrodymais nepaneigti nuteistosios parodymai, kad prieš tai ji buvo sumušta, nukentėjusysis grasino ją nužudyti, bandė stotis ir kišti ranką į kišenę, kur jis paprastai nešiojosi peilį, kas leido A. B. suvokti, jog netrukus A. N. gali imtis veiksmų, kuriais realizuos savo grasinimus. Apygardos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, rėmėsi liudytojo A. S. parodymais, kurie iš dalies paneigė nuteistosios parodymus, tačiau byloje visi prieštaravimai nebuvo pašalinti. Nagrinėjamu atveju neatsižvelgta į tai, kad A. S. buvo nukentėjusiojo draugas, todėl galimas jo parodymų neatitikimas faktinėms aplinkybėms. Be to, šis liudytojas nagrinėjamo įvykio metu buvo išgėręs. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad „<...> nukentėjusiojo elgesys negalėjo sukelti A. B. tokio staiga kilusio didelio susijaudinimo, kuris įvardijamas kaip fiziologinis afektas, o įvyko eilinis, įprastas neblaivių asmenų tarpusavio konfliktas <...>“, taip peržengiant teismo kompetencijos ribas, nes spręsti dėl fiziologinio afekto privalo teismo medicinos ekspertai.

16Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje nuteistosios gynėjas nesutinka su nukentėjusiajai V. B. priteistos turtinės žalos dydžiu. Nukentėjusioji baudžiamajame procese prašė atlyginti 3 221,23 Eur turtinę žalą. Ji nurodė išleidusi didelę pinigų sumą sūnaus laidotuvėms, tačiau tokios išlaidos nėra patvirtintos dokumentais, taip pat nepateiktas nė vienas skolos raštelis. Todėl priteistas turtinės žalos dydis turi būti mažinamas.

17Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistoji A. B. ir jos gynėjas prašė tenkinti A. B. gynėjo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

18Nuteistosios A. B. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

19Dėl A. B. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

20BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. A. B. gynėjo apeliaciniame skunde neginčijama skundžiamu nuosprendžiu nustatyta aplinkybė, kad ginamoji inkriminuotu laiku ir vietoje vieną kartą dūrė peiliu A. N. į krūtinę, tačiau tvirtinama, kad nuteistoji padarė tokį veiksmą, peržengdama būtinosios ginties ribas, be to, ji su A. N. nebuvo sugyventiniai.

21Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia A. B. gynėjas apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė detalia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistosios gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

22BK 28 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vertinant, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, būtina išsiaiškinti, ar konkretaus įvykio metu (pripažinus būtinosios ginties situaciją) užpulto asmens panaudota gynyba aiškiai neatitiko, buvo neadekvati kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Nors įstatymas neriboja gynybos priemonių, taip pat būtinosios ginties ribų peržengimo nesaisto su besikėsinančiajam padarytu žalos dydžiu, tačiau būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350-222/2015). Pažymėtina, kad būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-676/2011).

23Remiantis tiesioginio nagrinėjamo įvykio liudytojo A. S. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad būnant buto, kuriame gyveno A. B. ir A. N., virtuvėje, pastarieji tarpusavyje konfliktavo, nes nuteistoji nuolat pertraukdavo A. N. ir A. S. pokalbį. A. B. visą vakarą buvo pikta. Bekonfliktuodamas nukentėjusysis trenkė delnu nuteistajai į galvos sritį. Po to, jie dar apie penkias minutes barėsi ir tuo metu A. B. pasiimtu nuo stalo peiliu staiga atbula ranka dūrė A. N.. Kai baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo padarė šį nusikalstamą veiksmą, A. N. sėdėjo ant pufo, negrasino nuteistajai, be to, jai nereikėjo gintis nuo nukentėjusiojo (t. 2, b.l. 31-32). A. S. ikiteisminiame tyrime davė iš esmės analogiškus parodymus (t. 1, b.l. 67-69, 70-71), jis patvirtino duotus parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 72-77). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti šio liudytojo parodymais, jie yra nuoseklūs per visą baudžiamąjį procesą, todėl laikytini patikimais, kuriais galima nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad A. S. buvo nukentėjusiojo draugas, todėl galimas jo parodymų neatitikimas tikrosioms faktinėms aplinkybėms. Vien A. S. draugiški santykiai su A. N. neleidžia teigti, kad liudytojas yra suinteresuotas duoti A. B. nepalankius parodymus, tuo labiau kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog A. S. anksčiau konfliktavo su nuteistąja ar tarp jų buvo susiklostę kitokio pobūdžio negatyvūs santykiai. Liudytojo neblaivumas nagrinėjamo įvykio metu nesutrukdė jam pakankamai detaliai įsiminti A. N. nužudymo detales ir vėliau nuosekliai jas išdėstyti per visą baudžiamąjį procesą. Be to, jam nebuvo nustatytas itin didelis neblaivumas – 1,06 promilės (t. 1, b.l. 78). BPK nedraudžia remtis kaip įrodymu liudytojo, kurio psichinė būsena įvykio metu buvo paveikta alkoholio, parodymais, o svarbu, kad toks liudytojas žino bylai reikšmingų aplinkybių ir minėta psichinė būsena nesutrukdė jam objektyviai suprasti tikrovę. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, taip pat atmetamos kaip nepagrįstos A. B. gynėjo iškeltos abejonės dėl A. S. parodymų patikimumo šiuo aspektu. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinio skundo turinys yra prieštaringas, nes, viena vertus, yra abejojama A. S. parodymų objektyvumu, tačiau, kita vertus, procesiniame dokumente cituojami atskiri šio liudytojo parodymų teiginiai, kuriais siekiama pagrįsti iškeltą versiją dėl A. B. padaryto nusikalstamo veiksmo prieš A. N. būtinumo. A. S. parodymų analizė neleidžia abejoti, kad tuo metu, kai A. B. nužudė A. N., šis neatliko jokio pavojingo ir realaus kėsinimosi į nuteistosios gyvybę ar sveikatą, taip pat negrasino jai. Vien tos aplinkybės, kad šie asmenys prieš tai tarpusavyje konfliktavo, o A. N. sudavė smūgį delnu A. B. į galvos sritį, savaime nereiškia, kad nuteistajai buvo objektyvus pagrindas gintis nuo nukentėjusiojo. Apygardos teismas pagrįstai akcentavo, kad po tokio A. N. padaryto veiksmo iki jam suduoto mirtino smūgio praėjo pakankamai nemažas laiko tarpas, per kurį A. B. galėjo pasirinkti kitą elgesio variantą, t. y. išeiti iš virtuvės, kurioje buvo nukentėjusysis, o ne toliau būti patalpoje ir konfliktuoti su juo, kas yra nelogiška, jeigu nuteistoji iš tiesų bijojo A. N.. Be to, byloje nenustatyta, kad nuteistajai galvos srityje atsirado išoriniai sužalojimo požymiai, kas įrodo, jog nukentėjusiojo suduotas smūgis delnu A. B. nebuvo stiprus. Nuteistosios gynėjo teigimu, ginamoji jau pirmoje apklausoje nurodė, kad po galvos sumušimo ji jautė smegenų sukrėtimo simptomus. Visų pirma pasakytina, kad A. B., duodama parodymus 2014 m. gruodžio 19 d. apklausoje, nenurodė minėtos aplinkybės. Priešingai – nuteistoji teigė, kad ji nagrinėjamo įvykio metu buvo neblaivi, todėl nelabai prisimena bylai reikšmingų aplinkybių (t. 1, b.l. 107-108). Byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad medicinos darbuotojai nustatė A. B. smegenų sukrėtimo simptomus, po patirto smūgio nuteistoji nesiskundė dėl sveikatos problemų A. S. ar A. N., o apeliaciniame skunde cituojami medicininėje literatūroje aprašyti šio sveikatos sužalojimo pasireiškimo požymiai ir gynėjo pateikiama nuomonė negali būti vertinami kaip įrodantys nuteistosios sveikatos būklę bylai reikšmingu laiku. Todėl A. B. padarytas nusikalstamas veiksmas apeliaciniame skunde nepagrįstai siejamas su neva nuo smūgio jai į galvą atsiradusiomis pasekmėmis.

24Analizuojant A. S. per visą baudžiamąjį procesą duotus nuoseklius parodymus, A. B., sėdėdama prie stalo ant kėdės tarp liudytojo ir A. N., paėmė peilį, kuriuo buvo durta nukentėjusiajam į krūtinę, iš ant stalo stovėjusio plastmasinio kibirėlio, kuriame taip pat buvo kiti stalo įrankiai (t. 1, b.l. 70-71, 76, t. 2, b.l. 31). Pastebėtina, kad nužudymo įrankis yra pakankamai didelis – jo bendras ilgis yra 33,4 cm (t. 1, b.l. 48-49). Iš nuotraukos, pridėtos prie 2014 m. gruodžio 19 d. įvykio vietos apžiūros protokolo, matyti, kad šis peilis savo dydžiu išsiskiria iš kitų ant stalo buvusių stalo įrankių, plastmasinis kibirėlis yra pastatytas prie pat sienos, priešpriešais, kur sėdėjo A. B.. Be to, visai šalia nuteistosios sėdėjimo vietos ant stalo buvo ir kitų daiktų (bokalų, stiklainių) (t. 1, b.l. 17). Byloje nenustatyta, kad A. B. nežiūrėdama paėmė peilį ar objektyviai buvo apribota jos galimybė suvokti dėl paimto nužudymo įrankio. Pati nuteistoji teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ji, imdama nuo stalo daiktą, tikėjosi paimti šaukštą ar puodelį (t. 2, b.l. 38). Vertinant šį A. B. paaiškinimą ir minėtas nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistoji turėjo objektyvią galimybę sužaloti A. N. šalia jos ant stalo buvusiais daiktais, tačiau A. B. pasiėmė kitoje stalo pusėje buvusį nužudymo įrankį. Toks nuteistosios elgesys paneigia jos gynėjo apeliacinio skundo teiginį, kad ginamoji nuo stalo paėmė pirmą pasitaikiusį daiktą ir tik po smūgio A. N. suvokė, jog paimtas daiktas yra peilis.

25Apeliantas cituoja liudytojų A. S., R. R., J. P., A. V. ir D. I. parodymus (apeliacinio skundo 8-9 lapai, t. 2, b.l. 81-82), tačiau nepateikia teisinių argumentų, kuriais galima būtų teigti, kad apygardos teismas netinkamai įvertino A. B. padarytą nusikalstamą veiksmą ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Liudytojas A. S. teisiamajame posėdyje iš tiesų nurodė, kad A. B. sudavė peiliu A. N. netyčia, nepasisukusi į nukentėjusįjį, nuteistoji po smūgio laikė rankšluosčiu užspaudusi A. N. krūtinę. Kita vertus, liudytojas taip pat paaiškino, kad A. B. pasiimtu įrankiu nebuvo įmanoma nesužaloti A. N. (t. 2, b.l. 32). Byloje nustatyta, kad nuteistoji nužudymo metu sėdėjo šalia A. N., nėra abejonių, kad ji suvokė tokią aplinkybę, todėl nukentėjusiajam sužalojimas peiliu, kurio geležtės ilgis yra 21 cm (t. 1, b.l. 48-49), buvo neišvengiamas, net A. B. visiškai neatsisukus į A. N.. Rankšluosčio laikymas užspaudus A. N. krūtinėje padarytą sužalojimą tik įrodo, kad A. B. nenorėjo, jog nukentėjusysis mirtų, tačiau būtent dėl sąmoningo nuteistosios veiksmo atsirado tokios nusikalstamos pasekmės. Vertinti A. N. suduoto smūgio peiliu gynybinį pobūdį nėra teisinio pagrindo, o apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistoji nusikalstamai veikė netiesiogine tyčia. A. B. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad ginamoji sudavė peiliu smūgį A. N., nežiūrėdama ir nematydama sudavimo vietos, kas atitinka būtinosios ginties ribų peržengimo situaciją, yra nelogiškas, nes akivaizdu, kad esant tokiai nagrinėjamo įvykio eigai, A. B. nematė A. N. elgesio ir negalėjo objektyviai manyti, kad šis kėsinasi į nuteistosios gyvybę ar sveikatą. Taip pat nepagrįstas jokiais byloje surinktais įrodymais apelianto argumentas, kad A. B. padarytas nusikalstamas veiksmas buvo atstumiančio nuo savęs pobūdžio. Liudytojai policijos pareigūnai R. R. ir J. P. betarpiškai nematė A. N. nužudymo aplinkybių, jie sužinojo tokias aplinkybes iš A. S.. Tai, kad A. B. pasakė R. R., jog ji sudavė peiliu smūgį A. N. spontaniškai (t. 2, b.l. 33), tik patvirtina apie nuteistosios staiga susiformavusią tyčią nusikalsti, o ne būtinosios ginties ribų peržengimo situaciją. Kiti liudytojai A. V. ir D. I. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme papasakojo apie A. B. ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius jiems gyvenant kartu. Darytina išvada, kad apeliaciniame skunde cituojami liudytojų parodymai neturi įtakos apygardos teismo nustatytų bylos aplinkybių teisingumui.

26Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti A. B. parodymai, duoti dėl nagrinėjamo įvykio, jie sugretinti su kitais byloje surinktais įrodymais ir pagrįstai atmesti (skundžiamo nuosprendžio 5-6 lapai, t. 2, b.l. 60-61), teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo pateikta argumentacija ir jos nebekartoja. Be to, kaip minėta, pirminėje apklausoje A. B. tvirtino, kad dėl neblaivumo nelabai prisimena bylai reikšmingų aplinkybių (t. 1, b.l. 107-108). Liudytojas R. R. teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad nuteistoji įvykio vietoje buvo stipriai apgirtusi ir nelabai suvokė, kas atsitiko (t. 2, b.l. 33). Panašią A. B. fiziologinę būseną apibūdino ir liudytojas A. S. (t. 2, b.l. 31-32). Tuo tarpu vėlesnėse apklausose nuteistoji jau detaliai pradėjo aiškinti, dėl kokios priežasties ji sudavė smūgį peiliu A. N. (t. 1, b.l. 111-112, t. 2, b.l. 37-38). Tik papildomoje apklausoje ikiteisminiame tyrime ji pradėjo aiškinti, kad dar prieš ateinant A. S., A. N. sudavė jai kumščiu į smilkinį (t. 1, b.l. 112). Iš tiesų esant tokiam atvejui, nesuprantamas A. B. elgesys, kai ji, nesureikšminusi aptariamo nukentėjusiojo elgesio, sėdėjo su juo ir A. S. virtuvėje, vartojo alkoholinius gėrimus ir konfliktavo su A. N., todėl iškelta versija atmestina kaip nepagrįsta. A. B. gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamus ginamosios parodymus, kad prieš suduodant A. N. mirtiną smūgį, nukentėjusysis grasino ją nužudyti, bandė stotis ir kišti ranką į kišenę, kur jis paprastai nešiojosi peilį, kategoriškai paneigia objektyvaus liudytojo A. S. parodymai, kuriais nustatyta, kad A. N. nepadarė minėtų veiksmų. Be to, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota nukentėjusiojo kūno padėtis įrodo, jog jis nebuvo atsistojęs, o A. N. drabužiuose nerastas joks daiktas, kuriuo būtų galima sužaloti A. B.. Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. sausio 12 d. apklausoje A. B. paaiškino, kad jai atrodė, jog A. N. atliko minėtus veiksmus (t. 1, b.l. 111-112). Taigi, ne tikrovėje susiklosčiusios aplinkybės, o dėl neblaivumo paveikta nuteistosios sąmonė suformavo manymą, kad A. N. neva siekė padaryti pavojingus veiksmus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vien asmens baimė, kad jį gali pulti, nesant realios puolimo grėsmės nereiškia, jog atsiranda būtinosios ginties situacija, suteikianti asmeniui teisę į gynybą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-364/2014).

27Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta nagrinėjamo įvykio eiga leidžia daryti išvadą, jog A. B. nusikalto dėl pykčio, kad A. N. nepagarbiai elgėsi su nuteistąja, o jokios būtinosios ginties situacijos, kurią nuteistoji galėjo peržengti, nebuvo. Pasak apelianto, nuteistoji kartu su nukentėjusiuoju dažnai konfliktuodavo, todėl į paprastą įžeidimą ji nusikalstamu elgesiu negalėjo sureaguoti. Byloje objektyviai nenustačius, kad A. N. pavojingai kėsinosi į A. B. gyvybę ar sveikatą, vien nukentėjusiojo žodžiai, pasakyti A. B., konfliktavimas su nuteistąja nesuteikė pastarajai teisės panaudoti pavojingą įrankį prieš nukentėjusįjį ir tokiu būdu jį nužudyti.

28Nuteistosios gynėjo teigimu, apygardos teismas, konstatuodamas, kad nukentėjusiojo elgesys negalėjo sukelti A. B. tokio staiga kilusio didelio susijaudinimo, kuris įvardijamas kaip fiziologinis afektas, peržengė kompetencijos ribas, nes spręsti dėl fiziologinio afekto privalo teismo medicinos ekspertai. Skundžiamame nuosprendyje pasisakymas, ar A. B. nusikalsdama buvo fiziologinio afekto būsenos, ar ne, yra perteklinis, nes toks klausimas byloje nebuvo keliamas. Kita vertus, apygardos teismo pateikta argumentacija nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Remiantis teismų praktika, didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant ir vertinant visas bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-613/2011). Taigi, sprendžiant, ar kaltininkas buvo fiziologinio afekto būsenos, nėra būtina visada skirti specialių žinių reikalaujantį tyrimą. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad po A. N. suduoto smūgio delnu A. B. iki nuteistosios nusikalstamo veiksmo padarymo praėjo pakankamai nemažas laiko tarpas, per kurį nukentėjusysis nepadarė ir nesiekė daryti jokių pavojingų veiksmų A. B. gyvybei ar sveikatai. Teismų praktikoje aiškinant fiziologinio afekto būseną pabrėžiama, kad kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po tokių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2008, 2K-189/2013). Taip pat pastebėtina, kad analizuojant byloje surinktus įrodymus, A. N., gyvendamas su A. B., ne pirmą kartą smurtavo prieš nuteistąją, todėl jai šis sugyventinio elgesys nebuvo netikėtas. Įvertinus minėtas aplinkybes, A. B. neblaivumą nagrinėjamo įvykio metu, taip pat apygardos teismo nurodytus kitus argumentus (skundžiamo nuosprendžio 5-6 lapai, t. 2, b.l. 60-61), pripažintina, kad šiuo atveju buvo tinkamai įvertinta nuteistosios būsena darant nusikaltimą.

29Nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su ginamajai inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą tvirtinant, kad A. B. ir A. N. bylai reikšmingu laiku nebuvo sugyventiniai, t. y. šeimos nariai.

30Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškinta, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas taip pat pateikė ir 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“, nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti tų santykių turinį ir, atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių, santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykių turinį, būdingą šeimos santykiams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, taip pat laikosi tokios pačios pozicijos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2013, 2K-525/2013).

31Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. N. ir A. B. gyveno tame pačiame bute, esančiame ( - ), Kretingoje, kuris nuosavybės teise priklauso nuteistosios motinai O. K.. Pasak A. B. gynėjo, ši aplinkybė tik įrodo, kad nukentėjusysis buvo tos pačios gyvenamosios patalpos nuomininkas, tačiau nei A. B., nei liudytoja O. K. viso baudžiamojo proceso metu nepatvirtino, kad A. N. buvo sudaręs nuomos sutartį su buto savininke, mokėjo pastarajai nuompinigius (t. 1, b.l. 83-84, 107-108, 111-112, 116-117, t. 2, b.l. 35-36, b.l. 37-38). Toks O. K. elgesys leidžia daryti išvadą, kad A. N. gyveno jos bute ne kaip nuomininkas, kuris yra svetimas asmuo, o kaip A. B. artimas žmogus. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pati A. B. pripažino, kad pradėjus bendrauti ir draugauti su A. N., nuteistoji pasiūlė jam apsigyventi jos motinos bute. Nors A. B. teigė, kad nukentėjusiajam buvo reikalinga gyvenamoji vieta, tačiau ji taip pat nurodė, jog A. N. tuo metu dirbo ir nuomojosi butą (t. 2, b.l. 37). Tai irgi patvirtina, kad nukentėjusysis atsikraustė į butą, kuriame gyveno A. B., ne kaip nuomininkas. Atkreiptinas dėmesys, kad A. B. pirminėje ir papildomoje apklausoje, įvardijo A. N. sugyventiniu (t. 1, b.l. 107-108, 111-112). Nuteistoji 2015 m. sausio 12 d. apklausoje papildė, kad ji kartu su nukentėjusiuoju kaip sugyventiniai pradėjo gyventi maždaug prieš trejus metus, tik pastaraisiais metais tarp jų pašlijo santykiai (t. 1, b.l. 111-112). Be to, A. B. teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl jai skirtinos kardomosios priemonės-suėmimo, teigė, kad ji gyveno su sugyventiniu A. N. iš šio uždirbamų lėšų (t. 1, b.l. 129). O. K., 2014 m. gruodžio 22 d. apklausta liudytoja, apibūdino savo dukros A. B. ir A. N. santykius kaip gyvenusių nesusituokus (sugyventinių) (t. 1, b.l. 83-84). Tik trečią kartą apklausta ikiteisminiame tyrime, nuteistoji pradėjo aiškinti, kad ji su A. N. nebuvo sugyventiniai, nevedė bendro ūkio (t. 1, b.l. 116-117). A. B. ir O. K. laikėsi tokios pačios pozicijos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nemotyvuotas parodymų pakeitimas dėl A. N. statuso gyvenant kartu su nuteistąja neleidžia pripažinti, kad A. B. ir O. K. parodymai šioje dalyje yra patikimi ir objektyvūs. Remiantis nukentėjusiosios V. B. parodymais, A. N. gyveno su A. B. apie porą metų, sūnus išsiveždavo iš nukentėjusiosios maisto (t. 2, b.l. 30). Nuteistoji pripažino, kad iš pradžių ji su A. N. maitinosi iš bendrai įgytų produktų, A. N. parveždavo maisto iš savo tėvų ir nupirkdavo jo. Be to, A. B. teigimu, paskutiniu metu juos išlaikė nuteistosios motina (t. 2, b.l. 37). Pabrėžtina, kad O. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji surado nukentėjusiajam darbą, kurio šis vėliau neteko dėl alkoholio vartojimo (t. 2, b.l. 35-36). Abejotina, ar A. N. būtų teikiama materialinio pobūdžio parama, taip pat jam padedama įsidarbinti, jeigu nukentėjusiojo ir A. B. nesietų jokie santykiai. Pasak nuteistosios, A. N. dažnai mušė ją, tačiau pastaroji atleisdavo nukentėjusiajam už tokį elgesį, galvojo, kad jis pasikeis, todėl nesikreipė į policiją (t. 2, b.l. 37-38). Akivaizdu, kad A. B. siejo emociniai ryšiai su A. N., nes priešingu atveju ji nesitaikstytų su nukentėjusiojo pasikartojančiais smurtiniais veiksmais, kreiptųsi pagalbos į kompetetingas institucijas, negyventų tame pačiame bute su smurtautoju. A. B. baudžiamajame procese deklaratyviai nurodė, kad ji reikalavo A. N. išsikraustyti iš buto. O. K. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje patvirtino, kad ji žinojo, jog nukentėjusysis anksčiau naudojo fizinį smurtą prieš jos dukrą (t. 1, b.l. 83-84, t. 2, b.l. 35-36), tačiau nuteistosios motina taip pat nesiėmė aktyvių veiksmų iškraustyti galimai nepageidaujamo asmens, siekiant apsaugoti A. B.. Liudytojai A. S., D. I. ir A. V. parodė, kad jie dažnai bendravo su A. B. ir A. N., kurie gyveno kaip sugyventiniai. A. S. ir D. I. teigimu, nukentėjusysis dirbdavo ir išlaikydavo nuteistąją. Liudytojas A. S. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad A. N. pirko A. B. drabužių, kai reikėjo (t. 2, b.l. 31-32, 34-35). Šie liudytojai davė iš esmės tokius pačius parodymus ikiteisminiame tyrime (t. 1, b.l. 70-71, 85-86, 88-89). Nenustatyta jokių pagrindų, kurie leistų abejoti A. S., D. I. ir A. V. nurodytomis aplinkybėmis dėl A. B. ir A. N. tarpusavio santykių. Iš „Sodros“ duomenų matyti, kad A. B. pastaruosius tris mėnesius iki A. N. nužudymo nedirbo, jos darbo laikotarpiai nuo susipažinimo ir bendro gyvenimo kartu su nukentėjusiuoju pradžios buvo nereguliarūs ir itin trumpalaikiai (t. 1, b.l. 164). Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde deklaratyviai cituoja CK 3.229 straipsnį, apibrėžiantį bendro gyvenimo neįregistravus santuokos taikymo ribas. A. N. ir A. B. gyveno tame pačiame bute, priklausančiame nuteistosios motinai, pakankamai nemažą laiką (apie trejus metus). Byloje nėra duomenų, kad per šį laiką jie gyveno atskirai vienas nuo kito. Įvertinus nereguliarią A. B. darbinę veiklą, aptartus liudytojų parodymus, iš dalies pačios nuteistosios parodymus, konstatuotina, kad A. N. prisidėjo prie A. B. išlaikymo, todėl negalima sutikti su gynėju, kad nukentėjusysis apskritai nevedė bendro ūkio su nuteistąja. Tokiai išvadai daryti svarbi ir ta aplinkybė, kad A. B. kartu su nukentėjusiuoju naudojosi šio pirktais buities daiktais. Tai, kad po A. N. mirties jo motina paėmė iš buto televizorių, radijo centrą ir skalbimo mašiną, kurie priklausė nukentėjusiajam, neleidžia pripažinti, kad iki nagrinėjamo įvykio A. N. negyveno su A. B. kaip sugyventiniai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. B. ikiteisminiame tyrime ir teisme tvirtino, jog paskutiniu metu su A. N. nebuvo santuokinio gyvenimo, t. y. jie atskirai miegojo, nukentėjusysis nedavė pinigų ūkiui tvarkyti, nieko nepirko nuteistajai ar jos vaikui (apeliacinio skundo 3 lapas, t. 2, b.l. 76). Minėto apeliacinio skundo teiginio analizė leidžia daryti išvadą, kad A. N. ir A. B. gyvenimas kartu tame pačiame bute tam tikrą laiką buvo kaip sugyventinių, tačiau vėliau jis nutrūko. A. B. 2014 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. sausio 12 d. apklausose neužsiminė apie jos bendrų santykių su A. N. nutrūkimą ar visišką jų nebuvimą (t. 1, b.l. 107-108, 111-112). Tik vėliau baudžiamajame procese nuteistoji pakeitė poziciją. Pablogėję A. B. ir A. N. santykiai, akcentuojami gynėjo apeliaciniame skunde, savaime neįrodo, kad nuteistosios emocinis ryšys nukentėjusiajam buvo išnykęs. Pažymėtina, kad nuteistosios nepilnametis sūnus nebuvo bendras jos ir nukentėjusiojo vaikas, todėl vien ta aplinkybė, kad, pasak A. B., A. N. nepirko jos vaikui daiktų ar kitų materialių gėrybių, taip pat nepaneigia nuteistosios ir nukentėjusiojo bendro gyvenimo kaip sugyventinių. A. B. gynėjas, nepagrįstai siekdamas sumenkinti ginamosios ir A. N. santykių pobūdį, teigia, kad juos siejo tik bendras alkoholio vartojimas, o A. N. pirko maistą ir alkoholinius gėrimus bei vaišino ginamąją, kaip atlygį už gyvenamąją vietą. Remiantis objektyviais liudytojų A. S., D. I. ir A. V. parodymais, A. N. ir A. B. dažnai vartojo alkoholį (t. 2, b.l. 31-32, 34-35). Anksčiau nustatytos aplinkybės neleidžia abejoti, kad alkoholio vartojimas buvo tik vienas iš nuteistosios ir nukentėjusiojo bendro gyvenimo aspektų, kurio nagrinėjamu atveju negalima suabsoliutinti. Be to, liudytojas A. S. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad po nusikalstamo veiksmo padarymo A. B. buvo įsitikusi, jog A. N. nerašys pareiškimo, t. y. neturės pretenzijų jai (t. 2, b.l. 32). Tai netiesiogiai įrodo, kad nuteistoji manė, jog nukentėjusysis dėl jų artimų tarpusavio santykių atleis sugyventinei.

32Dėl anksčiau aptartų aplinkybių teisėjų kolegija pritaria apygardos teismui, kad A. B. gyvenimas kartu su A. N. iš esmės atitinka šeimos teisinius santykius, todėl perkvalifikuoti nuteistosios nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Tokios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde cituojami žodžio „sugyventinis“ apibrėžimai Lietuvių kalbos žodynuose, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnyje, taip pat teismų praktika, kurioje nustatytos aplinkybės nėra tapačios šioje byloje nustatytoms aplinkybėms.

33Dėl procesinių pažeidimų byloje

34A. B. gynėjas sieja apygardos teismo šališkumą išskirtinai su byloje ištirtų įrodymų nepalankiu nuteistajai vertinimu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-102-699/2015). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-102-699/2015).

35Šiuo atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje, apeliantas nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus pirmosios instancijos teismo kolegijos teisėjo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Apeliaciniame skunde teismo šališkumas objektyviąja prasme nėra argumentuojamas jokia aplinkybe, atitinkančia nors vieną iš BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nušalinimo pagrindų. Pabrėžtina, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vienos iš bylos šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, rodančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą.

36Pasak A. B. gynėjo, kaltinamajame akte nėra aprašytos jokios faktinės aplinkybės, kurios atskleistų, kad A. N. buvo nuteistosios sugyventinis, todėl apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, negalėjo remtis nuteistajai pareikštu kaltinimu. BPK 219 straipsnis reglamentuoja kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus, vienas iš kurių yra nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Pažymėtina, kad šis baudžiamojo proceso įstatymo straipsnis nereikalauja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis privalo būti itin detaliai aprašytas formuluojamame kaltinime. A. B. pareikštame kaltinime A. N. įvardintas sugyventiniu, jos padaryta nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (t. 1, b.l. 173). To pakanka pripažinti, kad kaltinimas pagal nuteistajai inkriminuotą baudžiamojo įstatymo straipsnį atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Nors aptariamame kaltinime nėra aprašytas A. B. ir A. N. gyvenimo kartu turinys, tačiau atskiruose duomenyse, kuriais grindžiamas kaltinimas, atskleista ši aplinkybė (t. 1, b.l. 173-176). Teismų praktikoje taip pat nenustatoma, kad kaltinime nedetalizuojant sugyventinio statusą pagrindžiančių aplinkybių, yra padaromas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-305/2010, 2K-74-303/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme pagarsinus kaltinamąjį aktą, A. B. nurodė, kad jai kaltinimas yra suprantamas, ir nepateikė jokių pastabų dėl kaltinimo akto turinio (t. 2, b.l. 30). Apelianto deklaratyviai cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ atitinkami punktai nepaneigia anksčiau padarytos išvados, tuo labiau kad teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, jog tiesiogiai remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimų išaiškinimais nėra įstatyme įvardyto pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2010, 2K-7-301/2011, 2K-7-119/2013, 2K-7-126/2013).

37A. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašė apklausti ginamosios sūnų R. B., tačiau atsisakė šio prašymo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad analizuojant byloje surinktų įrodymų visumą, pakanka daryti išvadą, jog A. B. ir A. N. bylai reikšmingu laiku buvo sugyventiniai, todėl nepilnamečio liudytojo apklausa nebūtų tikslinga, juolab jis betarpiškai nematė nukentėjusiojo nužudymo aplinkybių, o nuteistosios ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius pakankamai išsamiai paaiškino kiti liudytojai. Apygardos teismas protokoline nutartimi taip pat argumentuotai netenkino aptariamo A. B. gynėjo prašymo (t. 2, b.l. 37).

38Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pripažintina, kad byloje nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

39Dėl A. B. paskirtos bausmės

40Teisėjų kolegija nesutinka su A. B. gynėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad ginamajai paskirta bausmė yra per griežta. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Apygardos teismas paskyrė A. B. dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.

41Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

42A. B. pripažinta kalta padariusi vieną baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistoji nusikalstamais veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamuoju įstatymu, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, tuo labiau kad A. B. nužudė savo sugyventinį (šeimos narį). Nuteistoji nusikalto veikdama netiesiogine tyčia tarpusavio konflikto su A. N. metu. Apygardos teismas nustatė A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismų praktikoje išaiškinta, kad šiame straipsnyje numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-677/2015). A. B. gynėjo teigimu, ginamoji iš karto prisipažino peiliu dūrusi A. N., įvykio vietoje papasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes, taip padedama išaiškinti nusikaltimą, be to, nuteistoji pripažino civilinį ieškinį, tačiau prašė jį sumažinti. Toks A. B. elgesys patenka į BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį. Apygardos teismas, parinkdamas ginamajai laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, todėl pakartotinai vertinti ją sprendžiant dėl A. B. paskirtos bausmės dydžio teisėtumo ir pagrįstumo nėra teisinio pagrindo. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tokia, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Byloje nustatyta, kad po suduoto smūgio peiliu A. B. užspaudė rankšluosčiu A. N. žaizdą. Kita vertus, remiantis objektyvaus liudytojo A. S. parodymais, nuteistoji padarė tokį veiksmą ne savo iniciatyva, o liudytojo nurodymu, kai šis paskambino bendruoju pagalbos telefono numeriu, pasakė apie nukentėjusiajam padarytą sužalojimą ir sužinojo, ką reikia daryti, siekiant pagelbėti sužalotam asmeniui. Be to, pasak A. S., po suduoto smūgio peiliu A. B. ištraukė šį daiktą iš A. N. krūtinės, padėjo jį ant stalo ir eidama pasakė, jog nieko neatsitiko (t. 2, b.l. 31-32). Taigi, akivaizdu, kad A. B. po nusikalstamo veiksmo padarymo neturėjo tikslo suteikti A. N. pagalbą. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. M 790/14(03) matyti, kad A. N. greitai mirtinai nukraujavo (specialisto išvados 5 punktas, t. 1, b.l. 21-23), todėl nuteistosios paimto rankšluosčio laikymas ant A. N. padaryto sužalojimo neturėjo esminės įtakos nukentėjusiojo sveikatos būklei. Atkreiptinas dėmesys, kad A. B., teisiamajame posėdyje siekdama nepagrįstai teigiamai apibūdinti savo elgesį po nusikalstamo veiksmo padarymo, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad ji prašė A. S., kad šis iškviestų greitąją medicinos pagalbą, nuteistoji iš pradžių užspaudė nukentėjusiojo žaizdą rankšluosčiu, o po to ištraukė peilį (t. 2, b.l. 38). Dėl aptartų priežasčių apygardos teismas pagrįstai nepripažino A. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Remiantis teismų praktika, teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013). Kaip minėta, byloje įrodyta, kad A. B. nužudė A. N. tarpusavio konflikto metu tik praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po to, kai nukentėjusysis sudavė nestiprų smūgį A. B. į galvos sritį. Po šio A. N. padaryto veiksmo nuteistoji toliau buvo toje pačioje patalpoje, kur ji konfliktavo ir vėliau neadekvačiai reagavo nužudydama nukentėjusįjį. Tai, kad A. B. nepagrįstai subjektyviai manė, jog A. N. pavojingai kėsinosi į jos gyvybę ar sveikatą, savaime nereiškia, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas. Tokios išvados nepaneigia ankstesni A. N. smurtinio pobūdžio veiksmai prieš A. B. jiems kartu gyvenant. Taigi, A. B. veiksmuose nėra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

43A. B. atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad ji nusikalto apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Byloje apklaustų objektyvių liudytojų parodymais įrodyta, kad nuteistoji kartu su A. N. pakankamai dažnai vartojo alkoholį. Ji 2004 m. rugsėjo 16 d., 2005 m. rugsėjo 30 d. ir 2006 m. spalio 13 d. kreipėsi dėl alkoholinės abstinencijos būklės (t. 1, b.l. 157). Tai leidžia daryti išvadą, jog jos neblaivumas nusikaltimo padarymo metu nebuvo atsitiktinis. A. B. anksčiau neteista (t. 1, b.l. 155), traukta administracinėn atsakomybėn, tačiau administracinės nuobaudos nebegalioja (t. 1, b.l. 162-163). Nuteistoji ilgą laiką neturėjo pastovios darbinės veiklos (t. 1, b.l. 164), gyveno išlaikoma kitų asmenų, ji pastaruoju metu buvo išbraukta iš darbo biržos kaip ieškanti darbo (t. 1, b.l. 165).

44Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuotina, kad apygardos teismas nepažeidė BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra žymiai mažesnis už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, atitinka teisingumo principą, todėl jos mažinti nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

45BK 62 straipsnis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatyme numatyta, bausmės skyrimo galimybę. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, vadovaujantis šia norma, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos visos minėtos sąlygos, kas eliminuoja galimybę A. B. taikyti šį baudžiamosios teisės institutą. Nuteistosios gynėjas prašo taikyti aptariamą baudžiamojo įstatymo straipsnį vieninteliu argumentu, t. y. kad ginamoji nusikalsdama peržengė būtinosios ginties ribas. Nenustačius šios situacijos, BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas A. B. taip pat negalimas.

46Dėl nukentėjusiajai V. B. priteistos turtinės žalos

47Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su nukentėjusiajai V. B. priteistos turtinės žalos dydžiu, kuris nėra pagrįstas rašytiniais įrodymais. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnyje nurodyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Tačiau tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos, taip pat Civilinis kodeksas, kiti teisės aktai.

48Byloje V. B. patikslintu civiliniu ieškiniu prašė priteisti iš A. B. 3 221,23 Eur turtinę žalą (t. 2, b.l. 5-6). Apygardos teismas konstatavo, kad dalis iš sumokėtų 1 483,51 Eur, kurie daugiausia yra susiję su A. N. laidojimo išlaidomis, pagrįsti rašytiniais dokumentais. Analizuojant patikslinto civilinio ieškinio turinį, matyti, kad V. B. sumokėjo po 130,32 Eur duobkasiams už kapo duobės iškasimą ir giedoriams, 173,77 Eur už mišias, 86,88 Eur už sunaudotą kurą vežant indus ir dujinį balioną į šarvojimo namus, 28,96 Eur už pirktas dujas į balioną, taip pat 57,92 Eur šeimininkėms už darbą ruošiant maistą. V. B. iš tikrųjų nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias išlaidas, tačiau atsižvelgiant į laidojimo tradicijas Lietuvoje, metų laiką, kada buvo laidojamas A. N., sumokėtų pinigų sumų dydžius už atskiras paslaugas ar atitinkamiems veiksmams atlikti, nukentėjusiosios patirtos išlaidos yra protingos ir realios, todėl mažinti turtinę žalą šioje dalyje nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad protingos ir realios išlaidos už šeimos nario laidotuves gali būti priteisiamos net ir nepateikus jas patvirtinančių rašytinių įrodymų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14/2012).

49Patikslintame civiliniame ieškinyje taip pat nurodyta, kad užsakytas statyti ant sūnaus kapo paminklas kainuos 1 737,72 Eur sumą (t. 2, b.l. 6). Atkreiptinas dėmesys, kad patikslintas civilinis ieškinys buvo pateiktas apygardos teismui dar 2015 m. kovo 18 d., tačiau iki šiol nukentėjusioji ar jos atstovas nepateikė sutarties dėl paminklo statymo, tokio objekto pavyzdžio (eskizo), tuo labiau kad iš šio procesinio dokumento turinio matyti, jog minėtą pinigų sumą tik ruošiamasi sumokėti. Negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, kad paminklo statymo išlaidos sudaro daugiau nei pusę visos V. B. civiliniu ieškiniu reikalaujamos atlyginti turtinės žalos. Įvertinus tai, kas nustatyta, taip pat išlaidų specifiškumą, darytina išvada, kad vien nukentėjusiosios teiginių nepakanka priteisti jai turtinę žalą šioje dalyje iš A. B.. V. B. priteistinos turtinės žalos dydis mažinamas 1 737,72 Eur suma. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas, netinkamai išsprendus civilinio ieškinio klausimą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 4 punktas). Atsižvelgiant į skirtingus motyvus, tokio sprendimo priėmimas neprieštarauja išvadoms dėl V. B. pagrįsto turtinės žalos priteisimo kitoje dalyje.

50Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

51Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendį:

52sumažinti iš A. B. priteistą atlyginti nukentėjusiajai V. B. turtinę žalą iki 1 182, 31 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto aštuoniasdešimt dviejų eurų ir trisdešimt vieno eurocento).

53Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Iš A. B. priteista atlyginti nukentėjusiajai V. B. 2 920,03 Eur turtinę... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 4. A. B. nuteista už tai, kad ji 2014 m. gruodžio 18 d., apie 23.50 val., bute,... 5. A. B. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2... 6. Nuteistosios A. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos... 7. 1) perkvalifikuoti A. B. veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK... 8. 2) pripažinti nuteistosios veiksmus būtinosios ginties ribų peržengimu,... 9. 3) sumažinti priteistą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo... 10. 4) apklausti liudytoją R. B..... 11. A. B. gynėjas teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį,... 12. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad byloje neįrodyta, jog A. N. buvo... 13. Pasak A. B. gynėjo, pačiame kaltinime nenurodytos jokios faktinės... 14. Kitoje apeliacinio skundo dalyje nuteistosios gynėjas aptaria aplinkybes,... 15. Apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m.... 16. Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje nuteistosios gynėjas nesutinka su... 17. Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistoji A. B. ir jos... 18. Nuteistosios A. B. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 19. Dėl A. B. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą... 20. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas... 21. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo... 22. BK 28 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad būtinosios ginties ribų... 23. Remiantis tiesioginio nagrinėjamo įvykio liudytojo A. S. parodymais, duotais... 24. Analizuojant A. S. per visą baudžiamąjį procesą duotus nuoseklius... 25. Apeliantas cituoja liudytojų A. S., R. R., J. P., A. V. ir D. I. parodymus... 26. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti A. B. parodymai, duoti dėl... 27. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyta... 28. Nuteistosios gynėjo teigimu, apygardos teismas, konstatuodamas, kad... 29. Nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su ginamajai... 30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime... 31. Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. N. ir A. B. gyveno tame pačiame bute,... 32. Dėl anksčiau aptartų aplinkybių teisėjų kolegija pritaria apygardos... 33. Dėl procesinių pažeidimų byloje... 34. A. B. gynėjas sieja apygardos teismo šališkumą išskirtinai su byloje... 35. Šiuo atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje,... 36. Pasak A. B. gynėjo, kaltinamajame akte nėra aprašytos jokios faktinės... 37. A. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašė apklausti ginamosios sūnų R. B.,... 38. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pripažintina, kad byloje nebuvo padaryta... 39. Dėl A. B. paskirtos bausmės... 40. Teisėjų kolegija nesutinka su A. B. gynėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad... 41. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju... 42. A. B. pripažinta kalta padariusi vieną baigtą nusikalstamą veiką,... 43. A. B. atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad ji nusikalto apsvaigusi nuo... 44. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuotina, kad... 45. BK 62 straipsnis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatyme numatyta, bausmės... 46. Dėl nukentėjusiajai V. B. priteistos turtinės žalos... 47. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su nukentėjusiajai V. B.... 48. Byloje V. B. patikslintu civiliniu ieškiniu prašė priteisti iš A. B. 3... 49. Patikslintame civiliniame ieškinyje taip pat nurodyta, kad užsakytas statyti... 50. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 51. Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendį:... 52. sumažinti iš A. B. priteistą atlyginti nukentėjusiajai V. B. turtinę... 53. Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio dalį...