Byla 2K-189/2013
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu trylikai metų. Priteista iš S. N. nukentėjusiosios Z. Ž. naudai 22 573,29 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Linai Baužienei, dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei, nukentėjusiajai Z. Ž., gynėjui advokatui Girdučiui Vainiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal S. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu trylikai metų. Priteista iš S. N. nukentėjusiosios Z. Ž. naudai 22 573,29 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

2Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 19 d. nutartis, kuria pakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria išspręstas civilinio ieškinio klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo: iš nuteistojo S. N. priteista 23 630,42 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai Z. Ž.; iš nuteistųjų S. N. ir M. K. išieškota po 1900 Lt Z. Ž. jos turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti; kita nuosprendžio dalis nepakeista. Nuteistojo S. N., jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

3Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas M. K., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimo, gynėjo, prašiusio tenkinti kasacinį skundą, prokurorės ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti paaiškinimų,

Nustatė

5S. N. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž.

6S. N. 2009 m. lapkričio 20 d., apie 23.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, dėl mažareikšmės dingsties, po apsižodžiavimo su nukentėjusiuoju V. Ž. tyčia ištempė jį iš visuomeninio transporto priemonės – 26 maršruto autobuso – į visuomeninio transporto stotelės „Pušynas“, esančios Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, teritoriją ir bendrais veiksmais su M. K. nukentėjusiajam sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvylika smūgių į įvairias kūno vietas; po to S. N. tyčia sulenkiamu peiliu sudavė keturis smūgius nukentėjusiajam į galvą, plaštaką ir krūtinę, taip padarydamas dvi pjautines žaizdas kairiajame smilkinyje ir dešinės plaštakos trečiame piršte bei dvi durtines pjautines žaizdas krūtinėje su tarpuplaučio minkštųjų audinių ir kairiojo plaučio pažeidimais. Nuo gautų kiauryminių, durtinių–pjautinių krūtinės ląstos sužalojimų ir jų komplikacijų nukentėjusysis V. Ž. įvykio vietoje mirė.

7Nuteistasis S. N. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba (jeigu būtų pripažinta, kad kasaciniame skunde nurodytus pažeidimus galima ištaisyti kasacinės instancijos teisme) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 19 d. nutartį: pripažinti, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jį nuteisti pagal BK 130 straipsnį; pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir į jas atsižvelgti skiriant bausmę.

8Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimo. Nuteistojo apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymais, nors iš byloje pateikto vaizdo kameros įrašo matyti, kad jos nebuvo toje vietoje, iš kurios, pasak jų, stebėjo nuteistųjų veiksmus, ir per įvykio laiką negalėjo atlikti veiksmų, apie kuriuos davė parodymus, be to, jie prieštaravo kitiems įrodymams (specialisto išvadai Nr. M 1743/09 (01), liudytojų A. M., S. K. ir A. G. parodymams). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš teisiamajame posėdyje peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, jog įvykio vietoje buvo pakankamai šviesu, stotelė buvo pakankamai apšviesta ir liudytojai turėjo galimybę matyti, kas vyko gatvėje. Apeliacinės instancijos teismas pripažinęs, kad šiame įraše nematyti prie autobuso sustojusio ar lėtai važiuojančio automobilio, įrašas yra labai prastos kokybės, neištisinis, keletą kartų vaizdas sustoja, o po to matyti jau kiti užfiksuoti įvykiai, konstatavo, kad šių liudytojų automobilis BMW įraše galėjo būti ir nenufilmuotas ir kad įrašas liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymų nepaneigia. Kasatorius pabrėžia, kad teismai nesiėmė jokių veiksmų šio įrašo autentiškumui ištirti. Apeliaciniuose skunduose buvo nurodyta ir tai, kad specialisto išvada Nr. M 17430/09(01), kuria nustatyti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, paneigia liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymus. Kilus abejonių šių liudytojų parodymų teisingumu, apeliacinės instancijos teismas turėjo papildomai apklausti specialistus, gauti papildomas išvadas ar skirti ekspertizę, kad būtų nustatyta, ar ant nukentėjusiojo kūno rasti sužalojimai galėjo atsirasti šių liudytojų nurodytu būdu (ne mažiau kaip keturias minutes „žvėriškai“ mušant rankomis ir kojomis, „lyg lėlę“ metant į gatvės vidurį, ilgai mušant važiuojamojoje gatvės dalyje, laikant prispaudus prie stendo ir mušant į krūtinę bei pilvą). Be to, liudytojų A. M., policijos pareigūnų S. K. ir A. G. parodymais įrodyta, jog į įvykio vietą E. Z. ir N. Y. ne atvažiavo automobiliu, o atėjo jau po to, kai konfliktas buvo pasibaigęs. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino šio automobilio spalvos, kur jis buvo tada, kai liudytojos priėjo prie stotelės „Pušynas“. Teismai nešališkai neišnagrinėjo visų svarbių aplinkybių, nepašalino prieštaravimų, formaliais motyvais atmetė apeliacinio skundo argumentus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

9Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog išsamiam visų bylos aplinkybių ir apeliacinių skundų argumentų išnagrinėjimui būtina papildomai apklausti E. Z. ir N. J., tačiau to neatlikęs konstatavo, kad: šių liudytojų parodymais abejoti nėra pagrindo; nors jų parodymuose yra prieštaravimų, tačiau, išnaudojus visas galimybes, baudžiamojo proceso veiksmais jų pašalinti nepavyko. Kasatoriaus manymu, teismas lyg ir pripažino šių liudytojų parodymus neleistinais įrodymais, tačiau vis dėlto jais grindė savo išvadas. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad nuosprendis pagrįstas liudytojo S. M. parodymais, nors vaizdo įrašas paneigia šio liudytojo parodymus, neva jis net penkias minutes stebėjo incidentą (tuo pat metu vairuodamas automobilį priešinga kryptimi nuo incidento vietos), tačiau teismas nesiėmė jokių priemonių tai patikrinti (neatliko eksperimento). Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes nesiėmė pakankamų priemonių pašalinti liudytojų E. Z., N. Y. ir S. M. parodymuose esančių prieštaravimų kitiems bylos įrodymams. Atmetus liudytojų E. Z., N. J. ir S. M. parodymus, kaip akivaizdžiai suklastotus ir melagingus, teismas turėjo patikėti likusių liudytojų parodymais, patvirtintais specialistų išvadomis.

10Apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino liudytojo T. Ž. parodymus, nes šis juos pakeitė argumentuotai nepaaiškinęs priežasties. Kasatorius remiasi interneto laikraščio „15 min.“ žurnalisto, buvusio teismo posėdyje, pateiktais duomenimis (2010 m. rugsėjo 10 d. S. C. straipsnis), kad: T. Ž. aiškino teismui, jog ikiteisminio tyrimo metu pasirašė tekstą, kurį savo nuožiūra surašė tyrėja; vienas taksistas minėjo, kad klausimus uždavinėjusi policininkė praktiškai pati diktavo ir atsakymus, o jam pačiam liko tik pasirašyti apklausos protokolą. Nors apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismas savo išvadas grindė ne tokiais liudytojo T. Ž. parodymais, kokius jis davė teisiamajame posėdyje, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių papildomai ištirti šių aplinkybių (peržiūrėti posėdžio protokolą, perklausyti garso įrašų ir juos palyginti, papildomai apklausti šį liudytoją), o tik formaliai pacitavo pirmosios instancijos teismo išvadą ir konstatavo, kad liudytojo T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumas patvirtintas parašu. Apeliaciniame skunde jis nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iškreipė liudytojo A. P. paaiškinimus, nes šis neteigė, jog įvykio vietoje matė baltarusių automobilį, o sakė, kad matė kažkokį tamsų automobilį, kuris signalizavo. Be to, jis (kasatorius) nurodė ir tai, kad nebuvo imtasi jokių priemonių A. P. draugei G. (ji atvežė jį į įvykio vietą ir turėjo matyti muštynes) nustatyti, apklausti ir taip pašalinti byloje esančius prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šių apeliacinio skundo argumentų. Taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 324 straipsnio 6 dalis.

11Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, savo nutartyje išdėstęs liudytojų B. J. ir M. S. duotus parodymus, nenurodė šių liudytojų paaiškinimų dalies, kad autobuse būtent vyresnis konflikto dalyvis (t. y. nukentėjusysis) pirmasis užsimojo ir smogė ar bent mėgino smogti antrajam (S. N.) ir kad jie kartu besistumdydami išlipo iš autobuso, o ne kad S. N. ištempė nukentėjusįjį. Taip apeliacinės instancijos teismas sprendimą pagrindė tik nuteistajam nepalankiais įrodymais, be kitų minėtų BPK nuostatų, pažeisdamas ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo principą (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

12Specialisto išvadoje Nr. M 1743/09 (01) nurodyta, kad žuvusiojo V. Ž. kairiojo kelio girnelės išorinio krašto projekcijoje yra kraujosruva, o specialisto išvadoje Nr. G 449/09 (01) – kad S. N. nustatyti apatinės lūpos pažeidimai. Kasatorius pažymi, kad tai visiškai atitinka jo parodymus, jog V. Ž. mėgino keliu įspirti jam į veidą ir bent vieną kartą tai padarė. Aplinkybė, kad jo (kasatoriaus) veidas buvo kruvinas, nurodyta policininko S. K. tarnybiniame pranešime. Gynėjo pateikti duomenys apie tai, jog V. Ž. anksčiau dirbo SSRS KGB operatyviniu karininku, leidžia pagrįstai matyti, kad jis buvo apmokytas kovų menų. Iš liudytojo T. Ž. parodymų matyti, kad jis (kasatorius) nemušė nukentėjusiojo, o vyko abipusės muštynės; būtent žuvusysis mėgino pirmas smūgiuoti. Ikiteisminio tyrimo metu T. Ž. nurodė, kad girdėjo, kaip S. N. piktinosi kažkokiu netinkamu žuvusiojo elgesiu. Liudytojos B. J. ir M. S. parodė, kad: S. N. autobuse piktinosi kažkokiu netinkamu nukentėjusiojo elgesiu; autobuso priekyje būtent nukentėjusysis pirmas mėgino smogti į galvą ar petį; nuteistasis ir nukentėjusysis sudavinėjo vienas kitam smūgius. Policijos pareigūnai S. K. ir A. G. patvirtino, kad sulaikytas S. N. aiškino, jog mušėsi dėl to, kad V. Ž. nepagarbiai kalbėjo apie Lietuvą ir lietuvius, žadėjo dar jam smogti, jei toliau sakys ką nors prieš lietuvius. Kasatoriaus manymu, tai patvirtina jo ir M. K. parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, akivaizdžiai priešingas liudytojų T. Ž., M. S. ir B. J. parodymams (nukentėjusysis provokavo konfliktą ir pirmas mėgino smogti S. N., tarp jų vyko lygiavertės muštynės).

13Kasatorius pažymi, kad, nors teismai konstatavo, jog jis nukentėjusįjį užpuolė dėl mažareikšmės dingsties, tačiau nenurodė, dėl kokios. Jis aiškino, kad: konfliktas kilo dėl to, jog nukentėjusysis ėmė su juo konfliktuoti, žeminti dėl „baikeriškos“ aprangos, kad ant jo striukės yra Lietuvos vėliavos atvaizdas, bandė jį nuplėšti, ir dėl to jis (S. N.) labai supyko; kilęs žodinis konfliktas peraugo į susistumdymą, kuris vėliau persikėlė į lauką. Teismai nenurodė, kokiais įrodymais paneigti šie parodymai, patvirtinti M. K., iš dalies – liudytojų T. Ž., M. S., B. J., S. K. ir A. G. Apeliacinis teismas tik nurodė, kad net ir darant prielaidą, jog žodinio konflikto metu autobuse V. Ž. galėjo pasakyti S. N. kokią nors pastabą, o šis dėl to supykti, tai nėra aplinkybė, dėl kurios konfliktą būtų galima įvertinti kaip kilusį dėl asmeninių paskatų. Kasatoriaus manymu, teismas savo išvadas pagrindė tik prielaida, o ne teisme patikrintais įrodymais ir visų bylos duomenų analize. Teismas, konstatuodamas mažareikšmę priežastį kaip chuliganišką paskatą, turėjo ją nustatyti, išvadas pagrįsti išnagrinėtais įrodymais, bet to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė, tik pakartojo nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

14Apibendrindamas kasatorius teigia, kad: nepašalinti byloje esantys prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų; įrodymai nevertinti atskirai, nelyginti tarpusavyje; nesiaiškinta, ar liudytojų parodymai yra patikimi; kaltinimą pagrindžiantys įrodymai įvertinti neatsižvelgiant į aplinkybes, mažinančias jų įrodomąją vertę; visos abejonės nebuvo aiškintos kaltinamųjų naudai; neišdėstyti visi ištirti įrodymai, kuriais remtasi; apeliacinės instancijos teismas negrindė savo išvadų kasatoriui palankiais liudytojų parodymais ir kitais įrodymais. Dėl to teismų sprendimai turėtų būti pripažinti priimtais pažeidžiant BPK 1 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 4, 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalį ir 324 straipsnio 6 dalį.

15Dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kasatorius nurodo, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais. Tik nustačius BK straipsnio dispozicijoje numatytus objektyvius nusikalstamos veikos požymius, asmens psichinį santykį su šiais požymiais reikia įrodinėti remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize (kasacinė nutartis Nr. 2K-550/2006). Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2011, 2K-7-156/2010, 2K-523/2009). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.

16Kasatorius, remdamasis liudytojų M. S., B. J., T. Ž., S. K. ir A. G. parodymų fragmentais, tvirtina, kad konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis, kuris pirmas smogė ar bent mėgino jam smogti, nepagarbiai kalbėjo apie Lietuvą ir lietuvius, kibo prie aprangos, mėgino nuplėšti antsiuvus, įžeidė jo patriotinius jausmus. Anot kasatoriaus, jo veikos motyvas buvo ne viešosios tvarkos negerbimas, o asmeninio tarpusavio konflikto tąsa ir santykių aiškinimasis. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas praktiškai identišką situaciją nagrinėjo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-57/2012, bet padarė išvadą, kad kaltininkas sudavė smūgius nukentėjusiajam tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių priežasčių ir kad nėra pagrindo jo veiksmus vertinti kaip padarytus be jokios dingsties, iš chuliganiškų paskatų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino tokią išvadą pagrįsta (kasacinė nutartis Nr. 2K-641/2012). Kasatoriaus manymu, vien tai, kad įvykis vyko viešojoje vietoje, negali būti laikoma pagrindu kvalifikuoti veiką kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų, todėl veika gali būti kvalifikuojama tik pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Be to, šiuo atveju yra BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

17Kasatoriaus manymu, teismai nenustatė jo kaltės, tik formaliai konstatavo, jog byloje įrodyta, kad jis ne tik mušė nukentėjusįjį rankomis ir kojomis, tačiau ir sudavė peiliu net keletą smūgių, tarp jų – ir į gyvybiškai svarbias kūno vietas, taip padarė išvadą, kad jis bendrai numatė galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net mirčiai), tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo, kad atsirastų bet kuris iš jų. Kasatorius pažymi, kad policijos pareigūnai S. K. ir A. G. aiškino, jog sulaikytas S. N. grasino toliau mušti nukentėjusįjį (jei šis blogai kalbės apie lietuvius), iš to matyti, kad net atsiradus pasekmėms jis faktiškai nesuvokė galėjęs sukelti pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, tuo labiau – mirtį. Jo panaudoto daugiafunkcinio (kuriame yra pjūklelis, replės, konservų atidarytuvas, atsuktuvai ir kt.) įrankio – peilio – geležtės ilgis nesiekė 5 cm, be to, jis nesuprato, kokią jo dalį atlenkė. Jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito asmens gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuojami, kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja suvokti veikos pavojingumą, numatyti konkrečius padarinius (gyvybės atėmimą) ir jų norėti arba leisti jiems kilti (kasacinė nutartis 2K-354/2007). Policijos pareigūnų parodymais įrodyta, kad jis nesuvokė tokių pasekmių ne tik atlikdamas inkriminuotus veiksmus, bet ir jiems kilus, taigi negalėjo sąmoningai leisti jiems atsirasti. Durdamas įrankių rinkinio sudedamąja dalimi – peilio geležte – nukentėjusiajam, jis siekė sukelti muštynių priešininkui tik fizinį skausmą ir taip nuo jo išsivaduoti, todėl jam galėjo būti inkriminuotas tik tokių pasekmių siekimas ar numatymas.

18Specialisto išvadomis Nr. M 1743/09 (01) ir Nr. S 449/09 (01), liudytojų parodymais įrodyta, kad ne tik S. N. mušė nukentėjusįjį, bet ir pats buvo mušamas. Kasatorius pažymi, kad dėl didelio susijaudinimo ir streso jis tiksliai neatsimena, kaip sudavė peiliu nukentėjusiajam. Specialistų išvados patvirtina jo parodymus apie tai, kad nukentėjusysis smūgiavo keliu jam į veidą ir tai jis galėjo daryti tik jam pasilenkus arba nukritus. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog, suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės bylos Nr. 2K-302/2010, 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Nukentėjusysis V. Ž., būdamas fiziškai stiprus ir turėdamas SSSR KGB kadrinio operatyvinio karininko parengimą, suduodamas smūgius kasatoriui į galvą, sukėlė pavojų jo gyvybei ir tai suteikė jam teisę gintis. Byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jis (S. N.) inicijavo ir pradėjo konfliktą bei muštynes, apeliacinės instancijos teismo išvados, kad jis nebuvo būtinosios ginties situacijoje, kasatoriaus manymu, yra nepagrįstos ir prieštaraujančios faktinėms bylos aplinkybėms.

192004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 24 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai.

20Šiuo atveju nužudymas buvo padarytas spontaniškai, kasatoriui esant didelio susijaudinimo būsenos, kurią sukėlė ankstesni įžeidžiantys nukentėjusiojo veiksmai. Sunkios pasekmės atsirado dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nesant tiesioginės tyčios (pasibaigus konfliktui, po dūrių peiliu jis netrukdė nukentėjusiajam pasišalinti iš įvykio vietos). Didelio susijaudinimo priežastimi tapo tai, kad nukentėjusysis nuo jo aprangos mėgino nuplėšti Lietuvos vėliavą, niekinamai kalbėjo apie Lietuvą ir lietuvius, o jis, ilgus metus tarnavęs Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, būdamas labai patriotiškų pažiūrų, palaikė tai sunkiu savo tautos ir savo asmens įžeidimu, dėl to labai susijaudino ir, jau blogai kontroliuodamas savo veiksmus, būdamas fiziologinio afekto būsenoje, įsivėlė į muštynes, kurias autobuse pirmas pradėjo nukentėjusysis. Byloje yra įrodymų, kad jis smogė peiliu nukentėjusiajam tik tada, kai šis pagriebė jam už plaukų, sulenkė per juosmenį ir galvai atsidūrus jo kojų lygyje, tikėtina, ir parkritus (apie tai parodė M. K.), mėgino smūgiuoti keliu į galvą ir bent vieną kartą tai padarė. Jis peilį panaudojo tik papuolęs į gyvybei pavojingą situaciją. Jei dėl nukentėjusiojo panaudoto smurto kaltininkas veikė esant būtinajai ginčiai, ir būtinosios ginties ribos buvo peržengtos esant staigaus didelio susijaudinimo būsenai, tai tokia veika kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį, pagal kurį jis ir turėjo būti nuteistas.

21Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismai atsisakė pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailėjosi. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimo pagrindė tik tuo, kad jis (S. N.) dėstė versijas, jog veiką padarė gindamasis nuo prieš jį naudoto smurto, taip siekdamas sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį ir norėdamas palengvinti savo teisinę padėtį, o jo gailėjimasis nenuoširdus (nors ir atsiprašė nukentėjusiosios, tačiau nepradėjo atlyginti žalos, kritiškai nevertino savo poelgio, atsakomybę dėl kilusio konflikto bandė perkelti nužudytajam). Kasatorius pabrėžia, kad nuo pat sulaikymo momento pripažino visas inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, paaiškino apie įvykius taip, kaip juos prisiminė. Teismai, reikalaudami, kad jis prisipažintų dėl to, ko nėra padaręs ar vertina kitaip, pažeidė jo nekaltumo prezumpciją, draudimą versti duoti parodymus prieš save. Byloje nėra nė vieno patikimo įrodymo, paneigiančio jo nurodytas faktines aplinkybes. Taip pat sunkiai suvokiamas teismų reikalavimas jam atlikti kokius nors pozityvius veiksmus – jis buvo sulaikytas praėjus vos kelioms minutėms po įvykio, nuo tada yra suimtas, jo turtui paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, jokių pajamų neturi, todėl neturi iš ko pradėti atlyginti žalos.

22Be to, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

23Bylą išnagrinėjo, tikėtina, šališkas apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-57/2012 (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendimą paliko galioti, kasacinė nutartis Nr. 2K-641/2012) konstatavo, kad situacija, kai pats nukentėjusysis replikavo kaltininkams ir jų draugams, jog šiems būtų blogai, vertintina kaip asmeninio pobūdžio tarpusavio konfliktas, vėliau peraugęs į smurtą, kurio metu pats nukentėjusysis pirmas užsimojo smogti kaltininkui, ir padarė išvadą, kad kaltininkas smūgius nukentėjusiajam sudavė kilusio tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių priežasčių, pripažindamas, jog nėra pagrindo tokių veiksmų vertinti kaip padarytų be jokios dingsties, iš chuliganiškų paskatų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš esmės visiškai analogiškoje situacijoje, kokioje atsidūrė ir jis (kasatorius), padarė visiškai priešingas išvadas. Kasatoriaus manymu, vienu atveju apeliacinės instancijos teismui gana nekaltos replikos užteko pripažinti, kad susidarė konfliktinė situacija, kitu atveju (nagrinėjamu) – nukentėjusiojo mėginimas pirmam sudavinėti smūgius nebuvo palaikytas net provokuojančiu elgesiu. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-57/2012 sprendimą priėmė kolegija, kurios narys buvo teisėjas Linas Šiukšta. Nagrinėjamoje byloje šis teisėjas buvo kolegijos pirmininkas (pranešėjas). Nė vienoje iš šių bylų teisėjas L. Šiukšta raštu neišdėstė kitokios nuomonės (BPK 299 straipsnio 6 dalis), dėl to, kasatoriaus manymu, abiem atvejais jis balsavo už priimtus sprendimus. Priešingų sprendimų priėmimas praktiškai identiškose situacijose šiuo atveju gali būti paaiškintas tik teisėjų kolegijos pirmininko šališkumu, kurį lėmė simpatijos žuvusiajam ir jo sutuoktinei (žuvusysis dirbo advokatu, jo sutuoktinė – viename iš Vilniaus miesto teismų).

24Kasacinis skundas atmestinas.

25Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio bylos nagrinėjimo proceso

26Didelė kasacinio skundo dalis skirta faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo klausimams, nuteistojo įvykių versijai pagrįsti cituojami atskirų liudytojų parodymų fragmentai. Pažymėtina, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo, priimančio apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismo, tikrinančio apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, prerogatyva. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu ir tai reiškia, kad kasacine tvarka tikrinama, ar anksčiau vykusiose proceso stadijose buvo tinkamai aiškinami ir taikomi įstatymai. Kasacinės instancijos teismas pats naujų įrodymų nerenka, netiria ir iš naujo nevertina. Teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus dėl kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos ir jo kaltės įrodytumo nagrinėja tiek, kiek jie susiję su BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimais.

27Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, ir juos įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

28Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, bylos medžiaga ir teismų sprendimų turinys patvirtina, kad esminių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimų nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą: nuteistųjų S. N. ir M. K., liudytojų E. Z., N. Y., R. J. (R. J.), T. Ž., A. P., A. M., I. K., T. J., S. M., M. S., B. J., S. K., A. G. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, specialistų išvadas, eksperto S. Laimos paaiškinimus, kitus įrodymus. Dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių aplinkybių išsamiai pasisakyta. Teismo pateikti motyvai įtikinami ir logiški.

29Apeliacinės instancijos teismas patikrino nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, atliko įrodymų tyrimo veiksmus: apklausė nuteistuosius, liudytoją R. J., ekspertą S. Laimą, specialistą P. Petreikį; peržiūrėjo S. N. parodymų patikrinimo vietoje įrašą ir įrašą, gautą iš UAB „Aknera“, kuriame užfiksuota nufilmuota teritorija prie stotelės „Pušynas“; perskaitė liudytojų A. K. ir R. Ž. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, nuteistojo S. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu; ištyrė nukentėjusiosios Z. Ž. pateiktus dokumentus, susijusius su jos vyru V. Ž., ir kitus rašytinius įrodymus. Dar kartą išanalizavęs įrodymus, teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, į visus esminius nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus atsakė, motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami kaip nepagrįsti.

30Kasatorius skunde pagrindinį dėmesį skiria liudytojų E. Z. ir N. Y. parodymų vertinimui, teigdamas, kad jais buvo remtasi nepagrįstai, nes jie prieštaravo specialisto išvadai Nr. M 1743/09 (01), liudytojų S. K., A. G., A. M. parodymams, įvykio vietos vaizdo įrašui. Šie teiginiai nepagrįsti. Pažymėtina, kad E. Z. ir N. Y. buvo tiesioginės įvykio liudytojos ir apie tai, jog matė muštynes, pasakė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams A. G., S. K. Šie liudytojai patvirtino, kad liudytojos privažiavo automobiliu (T. 3, b. l. 123, 168). Pirmosios instancijos teismas išsamiai apklausė šias liudytojas, taip pat perskaitė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (T. 3, b. l. 169, 180). Kasatoriaus teiginiai, kuriais bandoma sumenkinti šių liudytojų parodymų patikimumą, nepagrindžia išvados, kad teismas neturėjo jais remtis. Nors apeliacinės instancijos teismas buvo nusprendęs dar kartą apklausti liudytojas E. Z. ir N. Y., tai atlikti nepavyko, nes jos yra užsienio šalių pilietės ir tuo metu jau gyveno ne Lietuvoje. Tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas anksčiau duotus šių liudytojų parodymus pripažino neleistinais įrodymais. Šios liudytojos buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teisiamajame posėdyje. Asmenų parodymai yra įrodymai tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pažymėtina, kad šių liudytojų parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, atitiko jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, jie buvo nuoseklūs ir detalūs, patvirtinti ir kitų bylos įrodymų. Teismai, atsižvelgę į tai, kad nei su nukentėjusiuoju, nei su nuteistaisiais šios liudytojos nebuvo pažįstamos, nėra suinteresuotos bylos baigtimi, nenustatė pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais.

31Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo argumentą, kad teritorijos prie stotelės „Pušynas“ vaizdo įrašas neva paneigia šių liudytojų parodymus, tačiau šiam argumentui nepritarė. Atkreiptas dėmesys į tai, kad vaizdo įrašas yra blogos kokybės ir neištisinis, keletą kartų vaizdas sustodavo, todėl automobilis, kuriuo važiavo abi liudytojos, galėjo būti ir nenufilmuotas. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Pažymėtina, kad faktas, jog būtent S. N. smurtavo prieš nukentėjusįjį ir, durdamas peiliu, atėmė jam gyvybę, gynybos neneigiamas ir nėra ginčo objektas byloje. Šia prasme E. Z. ir N. Y. parodymų negalima traktuoti kaip pagrindinių įrodymų, kuriais pagrįstas kaltinimas nužudymu. Todėl atmestinas kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas šių liudytojų parodymus, turėjo ištirti minėto vaizdo įrašo autentiškumą, dar kartą apklausti specialistus apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, gauti papildomas išvadas ar skirti ekspertizę. Iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius, pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-509/2010). Tas pats pasakytina ir apie kasacinio skundo teiginius dėl būtinumo papildomai tikrinti liudytojo A. P. ir S. M. parodymus, šiais tikslais atlikti eksperimentą.

32Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo tirti, ar liudytojo T. Ž. parodymai buvo teisingai užfiksuoti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitęs liudytojo T. Ž. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, aiškinosi, dėl kokių priežasčių teisiamajame posėdyje šis liudytojas pakeitė savo parodymus. Teismo manymu, T. Ž. paaiškinimas (kad skaitydamas pareigūnui duotus parodymus, į juos neįsigilino) nebuvo įtikinamas, todėl teisiamajame posėdyje jo nurodytas naujas aplinkybes vertino kritiškai. Teisiamojo posėdžio protokole šio liudytojo duotų parodymų turinys užfiksuotas, dėl jo pastabų nepareikšta.

33Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje liudytojų B. J. ir M. S. parodymai išdėstyti ne visa apimtimi, neleidžia daryti išvados apie teismo šališką rėmimąsi vien tik nuteistajam nepalankiais įrodymais. Liudytojų B. J. ir M. S. parodymai visa apimtimi užfiksuoti protokoluose, atkartoti pirmosios instancijos nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas neprivalo nutartyje dar kartą atkartoti asmenų parodymų. Jis privalo išsamiai išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus, jei būtina, atlikti įrodymų tyrimą ir motyvuoti savo išvadas, tačiau motyvavimo būdą ir nuoseklumą teismas pasirenka savo nuožiūra. Susipažinus su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamąja dalimi, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas būtų šališkai nutylėjęs kažkokias nuteistajam palankias aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad B. J. ir M. S. parodymai nei savo pobūdžiu, nei atskiromis detalėmis nepatvirtina nuteistojo S. N. įvykio versijos.

34Šioje byloje nustačius, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas atliktas iš esmės nepažeidus baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

35Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

36Kasatorius neginčija, kad mušė nukentėjusįjį V. Ž. ir dūrė peiliu, taip padarydamas nukentėjusiajam mirtinus sužalojimus, tačiau nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų). Anot kasatoriaus, nukentėjusysis žemino jį dėl „baikeriškos“ aprangos, bandė nuo jo striukės nuplėšti Lietuvos vėliavos atvaizdą, įžeidė jo patriotinius jausmus; dėl tokių provokuojančių nukentėjusiojo veiksmų jis labai susijaudino, mėgino nutraukti nukentėjusiojo veiksmus, kuriais buvo rodomas visuomenės negerbimas. Neteisingą veikos kvalifikavimą kasatorius argumentuoja ir tuo, kad jis nesuvokė galėjęs savo veiksmais sukelti pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei; durdamas peilio geležte nukentėjusiajam siekė tik sukelti muštynių priešininkui fizinį skausmą ir nuo jo išsivaduoti, todėl jam galėjo būti inkriminuotas tik tokių pasekmių siekimas ar numatymas. Be to, kasatorius tvirtina, kad nukentėjusysis, sugriebęs jį už plaukų, sudavė smūgį keliu kasatoriui į veidą, taip sukėlė pavojų jo gyvybei, ir tai suteikė jam teisę gintis. Todėl, anot kasatoriaus, jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 130 straipsnį (nužudymas labai susijaudinus). Šie teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

37Bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kasatoriaus įvykio versija nepasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konfliktas viešoje vietoje tarp S. N. ir nukentėjusiojo V. Ž. kilo dėl mažareikšmės dingsties, S. N. apsižodžiavus su nukentėjusiuoju. S. N., padedamas M. K., ištempė nukentėjusįjį iš autobuso į lauką ir ten jį mušė rankomis bei kojomis ir sudavė keturis smūgius peiliu, iš kurių du – į krūtinę. Nuo padarytų sužalojimų nukentėjusysis mirė. Nuteistasis M. K. taip pat sudavė nukentėjusiajam smūgius, padarydamas sužalojimus, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

38Teisinio pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymą perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į BK 130 straipsnį (nužudymas labai susijaudinus) nėra. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po tokių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-271/2008). Teismai, spręsdami BK 130 straipsnio taikymo klausimą, atkreipia dėmesį į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-155/2009, 2K-271/2008, 2K-155/2007), atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (kasacinės nutartys Nr. 2K-723/2007, 2K-288/2006), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (kasacinės nutartys Nr. 2K-297/2010, 2K-130/2009, 2K-604/2005). Teismai, ištyrę konflikto prielaidas, jo eigą, pagrįstai atmetė S. N. versiją, kad dėl nukentėjusiojo veiksmų jis buvo fiziologinio afekto būsenos.

39Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme S. N. savo veiksmus aiškino tuo, kad nukentėjusysis jį žemino dėl aprangos, bandė nuplėšti nuo jo striukės Lietuvos vėliavos atvaizdą. Apeliaciniame ir kasaciniame skunduose S. N., be minėtų jo tautinius jausmus įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, dar mini ir tai, kad nukentėjusysis buvo išsakęs apie Lietuvos valstybę niekinamą nuomonę. Įžeistų patriotinių jausmų versijai pagrįsti pabrėžiami liudytojų policininkų S. K. ir A. G. parodymai, pagal kuriuos iš karto po sulaikymo S. N., žiūrėdamas į ant suolo sukniubusį nukentėjusįjį, sakė, kad „jeigu jis dar kažką pasakys prieš lietuvius, jis išlips ir dar jį sumuš“, „nukentėjusiajam trenkė dėl to, kad Lietuvą valdo kitataučiai“. Savo versijai sustiprinti gynyba taip pat pateikė informaciją apie nukentėjusiojo ankstesnę tarnybą sovietiniame saugume. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, S. N. apie patriotinius savo veiksmų motyvus nekalbėjo, bet teigė neprisimenąs, dėl ko kilo konfliktas su nukentėjusiuoju. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo žeidžiantį elgesį ir nepatriotinius pasisakymus, išskyrus paties S. N. parodymus ir jo žodžius, sakytus po sulaikymo, byloje nėra. Nė vienas liudytojas, tiesiogiai matęs konflikto pradžią, to nepatvirtino.

40Nuteistojo teiginiai apie būtinąją gintį ir savo veiksmų pavojingumo nesuvokimą taip pat neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Byloje esantys duomenys nepatvirtina buvus būtinumui gintis nuo nukentėjusiojo. Pritartina teismų išvadai, kad S. N. parodymai, jog nukentėjusysis jį laikė už plaukų ir sudavė smūgį keliu į veidą, neatitinka realios situacijos, prieštarauja specialistų išvadoms apie nukentėjusiajam ir nuteistajam padarytų sužalojimų skaičių, specialisto S. Laimos paaiškinimams. Teismai pažymėjo ir tai, kad S. N. ištempė nukentėjusįjį iš autobuso ir turėdamas visas galimybes iš įvykio vietos nepasišalino, bet pradėjo mušti (kartu su M. K.) nukentėjusįjį, kuris buvo žymiai už juos vyresnis, beginklis, ir būtent nukentėjusysis gynėsi nuo nuteistųjų puolamųjų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo argumentus dėl būtinosios ginties, tarp jų ir teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0002/10, kuri buvo surašyta pagal S. N. gynėjo prašymą, juos motyvuotai atmetė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

41Nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo teiginiais dėl to, kad nuteistasis neturėjo tyčios atimti gyvybės nukentėjusiajam. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu ir po jo bei kt. S. N. mušė nukentėjusįjį rankomis ir kojomis, peiliu sudavė net keletą smūgių, tarp jų ir į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinę. Tvirtinimai, kad nuteistasis, taip veikdamas, nesuvokė keliamo pavojaus nukentėjusiojo gyvybei, nelogiški ir teismų pagrįstai atmesti.

42Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs būtinosios ginties ir įžeistų patriotinių jausmų versiją, konstatavo visiškai kitokius, t. y. chuliganiškus S. N. veiksmų motyvus, kurių susiformavimui turėjo įtakos apsvaigimo nuo alkoholio būsena (S. N. nustatytas 2,15 promilės girtumas). Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl chuliganiškų paskatų nurodydamas, kad net ir darant prielaidą, jog žodinio konflikto metu autobuse V. Ž. galėjo pasakyti S. N. kokią nors pastabą, o šis dėl to supykti, tai nėra aplinkybė, dėl kurios būtų galima konfliktą įvertinti kaip kilusį dėl asmeninių paskatų, be to, nuteistasis ir nukentėjusysis iki tol nebuvo pažįstami, jie abu buvo neblaivūs ir tai pirmiausia turėjo reikšmės jų elgesiui. Teismų išvadoms pritartina.

43Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Pagal teismų praktiką nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas aiškiai negerbiant žmogaus ar visuomenės, demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nužudoma visai be dingsties, arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, Nr. 2K-523/2009, 2K-446/2011, 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2011). Tais atvejais, kai nužudoma iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (jei nėra kitų šio straipsnio 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių).

44Pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistasis su nukentėjusiuoju anksčiau nebuvo pažįstami, neturėjo jokių asmeninių tarpusavio santykių, jie tik važiavo tame pačiame autobuse; nuteistasis naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje (viešojo transporto stotelėje, gatvėje), matant kitiems žmonėms, nekreipdamas dėmesio į tai, kad buvo bandoma nutraukti tokius jo veiksmus (E. Z. įjungė automobilio garso signalą). Tokie veiksmai parodo, kad S. N., kaip pretekstą panaudodamas mažareikšmį konfliktą, ignoruodamas elementarias elgesio normas, žiauriai smurtaudamas prieš jam nepažįstamą asmenį daugelio asmenų akivaizdoje, tai darė siekdamas demonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius ir priešpastatyti save visuomeninei tvarkai. Konstatuotina, kad teismai, kvalifikavę nuteistojo S. N. padarytą veiką kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

45Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

46Kasatoriaus teiginys, kad teismai nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, nepagrįstas. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (kasacinės nutartys Nr. 2K-138/2011, 2K-444/2010, 2K-397/2010). Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą ir pan.

47Nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad S. N. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltu dėl inkriminuoto nusikaltimo neprisipažino. Jis, nors ir pripažino dūręs peiliu nukentėjusiajam, tačiau savo veiksmus aiškino kaip padarytus esant būtinajai ginčiai. Nors teisiamojo posėdžio metu jis gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios, tačiau nenuoširdžiai. Pritartina ir apeliacinės instancijos teismo vertinimui, kad S. N., teigdamas, jog dūrė V. Ž. peiliu, gindamasis nuo prieš jį panaudoto smurto, siekė sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį ir palengvinti savo teisinę padėtį. Nors jis ir atsiprašė nukentėjusiosios, tačiau net nepradėjo atlyginti žalos, kritiškai nevertino savo poelgio, atsakomybę dėl kilusio konflikto bandė perkelti pačiam nužudytajam. Iš bylos duomenų matyti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu S. N. teigė dėl girtumo neprisimenantis, kodėl konfliktavo su nukentėjusiuoju, kategoriškai neigė, kad M. K. taip pat dalyvavo mušant nukentėjusįjį, tvirtino dūręs peiliu būdamas būtinosios ginties situacijoje. 2010 m. balandžio 6 d. apklausiamas kaip įtariamasis detalesnių įvykio aplinkybių neišdėstė, nurodydamas, kad tai pateiks teisminio nagrinėjimo metu. Teisiamajame posėdyje S. N. klaidino teismą keldamas būtinosios ginties versiją bei juodindamas nukentėjusįjį. Todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad, duodamas tokius parodymus, S. N. neprisidėjo prie tinkamo bylos aplinkybių ištyrimo ir objektyvios tiesos nustatymo, siekė padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės kitam kaltinamajam, nebuvo nuoširdus. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo klausimu teismų padarytų išvadų nepaneigia.

48Atmestinas ir kasatoriaus prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pagal teismų praktiką provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Nustatydami, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir turi atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-222/2006). Jokių taip vertintinų nukentėjusiojo veiksmų byloje nenustatyta. Nuteistojo versija, pagal kurią nukentėjusysis jį provokavo veiksmais ir pasisakymais, žeidžiančiais jo patriotinius jausmus, neatitinka byloje esančių įrodymų ir teismų nustatytų faktinių aplinkybių.

49Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo

50Kasatorius apeliacinės instancijos teismo šališkumą sieja su tuo, kad jo bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos teisėjas L. Šiukšta, anksčiau nagrinėjo bylą Nr. 1A-57/2012, kurioje, kasatoriaus manymu, buvo susidariusi analogiška nagrinėjamai situacija (nukentėjusysis replikavo kaltininkui, taip kilo asmeninio pobūdžio konfliktas). Minėtoje byloje teisėjų kolegija nusprendė, jog nėra pagrindo kaltininko veiksmų nužudant nukentėjusįjį vertinti kaip padarytų iš chuliganiškų paskatų. Kasatoriaus manymu, kadangi nagrinėjamoje byloje jo veiksmai kvalifikuoti kaip padaryti iš chuliganiškų paskatų, o teisėjas L. Šiukšta neišdėstė atskirosios nuomonės, tai parodo teisėjo šališkumą, kurį lėmė simpatijos žuvusiajam ir jo sutuoktinei (žuvusysis dirbo advokatu, jo sutuoktinė – viename iš Vilniaus miesto teismų).

51Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Bandymui įžvelgti teisėjo šališkumą pagal tai, kokią jis užima poziciją byloje, nepritartina. Be to, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kasatoriaus nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-57/2012 ir nagrinėjama byla gerokai skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis. Priešingai nei minėtoje byloje, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų atlikęs žeidžiamo ar provokuojamo pobūdžio veiksmus prieš nuteistąjį. Teiginys apie teisėjo L. Šiukštos simpatijas žuvusiajam ir jo sutuoktinei yra deklaratyvus ir nenagrinėtinas.

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

53Nuteistojo S. N. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas M. K., tačiau dėl jo nuteisimo... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimo, gynėjo,... 5. S. N. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Ž.... 6. S. N. 2009 m. lapkričio 20 d., apie 23.00 val., būdamas apsvaigęs nuo... 7. Nuteistasis S. N. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio... 8. Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimo.... 9. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog... 10. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad pirmosios instancijos teismas... 11. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, savo nutartyje... 12. Specialisto išvadoje Nr. M 1743/09 (01) nurodyta, kad žuvusiojo V. Ž.... 13. Kasatorius pažymi, kad, nors teismai konstatavo, jog jis nukentėjusįjį... 14. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad: nepašalinti byloje esantys... 15. Dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kasatorius nurodo,... 16. Kasatorius, remdamasis liudytojų M. S., B. J., T. Ž., S. K. ir A. G.... 17. Kasatoriaus manymu, teismai nenustatė jo kaltės, tik formaliai konstatavo,... 18. Specialisto išvadomis Nr. M 1743/09 (01) ir Nr. S 449/09 (01), liudytojų... 19. 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46... 20. Šiuo atveju nužudymas buvo padarytas spontaniškai, kasatoriui esant didelio... 21. Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismai atsisakė pripažinti jo... 22. Be to, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta BK 59... 23. Bylą išnagrinėjo, tikėtina, šališkas apeliacinės instancijos teismas.... 24. Kasacinis skundas atmestinas.... 25. Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio bylos nagrinėjimo proceso ... 26. Didelė kasacinio skundo dalis skirta faktinių aplinkybių nustatymo ir... 27. Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti... 28. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, bylos medžiaga ir teismų sprendimų... 29. Apeliacinės instancijos teismas patikrino nuteistojo apeliacinio skundo... 30. Kasatorius skunde pagrindinį dėmesį skiria liudytojų E. Z. ir N. Y.... 31. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo argumentą, kad... 32. Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai dėl to, kad apeliacinės instancijos... 33. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tai, kad apeliacinės instancijos... 34. Šioje byloje nustačius, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas atliktas iš... 35. Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo... 36. Kasatorius neginčija, kad mušė nukentėjusįjį V. Ž. ir dūrė peiliu,... 37. Bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose,... 38. Teisinio pagrindo tenkinti kasatoriaus prašymą perkvalifikuoti nusikalstamą... 39. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme S. N. savo veiksmus aiškino... 40. Nuteistojo teiginiai apie būtinąją gintį ir savo veiksmų pavojingumo... 41. Nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo teiginiais dėl to, kad... 42. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs būtinosios ginties... 43. Chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė,... 44. Pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistasis su nukentėjusiuoju anksčiau... 45. Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių... 46. Kasatoriaus teiginys, kad teismai nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę... 47. Nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad S. N. nuo... 48. Atmestinas ir kasatoriaus prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia... 49. Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo... 50. Kasatorius apeliacinės instancijos teismo šališkumą sieja su tuo, kad jo... 51. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Bandymui įžvelgti teisėjo... 52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 53. Nuteistojo S. N. kasacinį skundą atmesti....