Byla 2K-102-699/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Masioko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, sekretoriaujant Linai Baužienei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui, nuteistajam R. M., nuteistojo gynėjui advokatui Remigijui Uckui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo, patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą, panaikintas Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda.

2Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu R. M., kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4R. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas ( - ) areštinės viršininku, tyčia, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose numatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, savo pareigybės aprašymo, patvirtinto ( - ) AVPK viršininko 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 64-V-426, 7.4 punkte įtvirtintą pareigą užtikrinti nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administraciniu areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę, 2013 m. gegužės 29 d., apie 16.30 val., tyčia paleido į areštinę uždaryti pristatytą nesuimtą nuteistąjį T. R., kuriam įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu buvo paskirta dvejų metų dešimties mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, taip piktnaudžiavo tarnyba, šiurkščiai diskreditavo ir iškraipė Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos, autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą ir dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

5Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. ir jo gynėjas advokatas R. Uckus prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendį.

6Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino bylai svarbias aplinkybes, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl to buvo suvaržytos kaltinamojo teisės į teisingą ir nešališką teismą, be to, konstatuodamas R. M. veikoje esant nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.

7Apeliacinės instancijos teismo šališkumas reiškėsi tuo, kad skundžiamą nuosprendį priėmė teisėjų kolegija, kurios pirmininkė teisėja Jūratė Jakubonienė taip pat buvo ir Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos, priėmusios T. R. 2013 m. gegužės 3 d. apkaltinamąjį nuosprendį, kurio neva nevykdė R. M., sudėtyje. Kasatorių nuomone, tai galėjo sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, todėl teisėja turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba apie tai informuoti proceso dalyvius. Nurodyta aplinkybė kasatoriams tapo žinoma tik baigus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme.

8Kasatoriai pažymi, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 228 straipsnį galimas tik nustačius didelės žalos požymį, kuris yra pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo drausminio (arba tarnybinio) nusižengimo, ir tik esant asmens tyčinei kaltei, t. y. kai nustatoma, jog toks asmuo suprato, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais arba viršija savo įgaliojimus, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala (turtinė ar neturtinė) valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia).

9Kasatorių nuomone, nagrinėjamu atveju R. M. be pagrindo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes jo veiksmuose nėra tyčinės kaltės, nenustatytas ir didelės neturtinės žalos valstybei požymis, jo veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad būtų galima juos laikyti nusikalstamais.

10Tyčinės kaltės nebuvimą R. M. veikoje patvirtina byloje nustatytų objektyvių aplinkybių visuma, dėl kurių nuteistasis priėmė sprendimą leisti T. R. 2013 m. birželio 6 d. atvykti į areštinę. Bylos duomenimis, T. R. į ( - ) areštinę buvo pristatytas pareigūno G. G., kuris pateikė R. M. teismo patvarkymą. Sprendžiant T. R. uždarymo į areštinę klausimą, paaiškėjo, kad jis neturėjo asmens dokumentų, elementariausių higienos priemonių, t. y. nebuvo pasiruošęs vykti į bausmės atlikimo vietą, taip pat komisariato prieigose buvo paliktas prabrangus jo automobilis, tuo metu areštinėje nebuvo nė vienos laisvos vietos. Be to, T. R. pateikė kasacinį skundą su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo raštinės spaudu, patvirtinančiu, kad 2013 m. gegužės 28 d. jis buvo gautas ir registruotas šiame teisme, juo taip pat buvo prašoma sustabdyti apkaltinamojo nuosprendžio T. R. vykdymą. R. M. suklaidino ir tai, kad teismo patvarkyme dėl bausmės vykdymo buvo nurodyta, jog T. R. laisvės atėmimo bausme nuteistas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžiu, nors T. R. teigė, kad šiuo nuosprendžiu jis buvo išteisintas. Iš tiesų, bylos duomenimis nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo patvarkyme padaryta klaida – jame nurodyta, kad turi būti vykdomas ne Kauno apygardos teismo, o Marijampolės rajono apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis, nors šiuo nuosprendžiu T. R. buvo išteisintas, taigi T. R. R. M. sakė tiesą. Patikrinti teismų sprendimų galiojimą, sustabdytas jų vykdymas, ar ne, R. M. neturėjo galimybės, nes jam prieinamose policijos duomenų bazėse tokie duomenys neteikiami. Visa ši paini ir prieštaringa situacija R. M. sukėlė pagrįstą T. R. uždarymo į areštinę teisėtumo klausimą ir jis priėmė sprendimą pasiūlyti T. R. pasirūpinti asmeniniais daiktais, turtu ir ateiti kitą dieną. Nors byloje buvo bandoma įrodyti, kad tuo metu buvo reali galimybė uždaryti T. R. į areštinę, nes buvo laisvų vietų, tačiau detali „Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalo“ ir „Asmenų, laikomų policijos areštinėje, paskirstymo žurnalo“ turinio analizė leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad 2013 m. gegužės 29 d., nuo 10.30 val., kai buvo sulaikytas A. Š., iki 2013 m. gegužės 29 d. 16.45 val., t. y. kol prokuroras O. M. iš areštinės neišleido A. Č., areštinėje buvo užimtos visos joje esančios dvidešimt septynios vietos. T. R. iš areštinės išėjo dar iki ateinant prokurorui O. M., o apie planuojamą dviejų asmenų paleidimą iš areštinės nei konvojaus grandies specialistas L. K., nei R. M. iš anksto nežinojo. Šias aplinkybes patvirtino ir prokuroro O. M. apklausa. Nesant pirmiau nurodytų aplinkybių, R. M. būtų priėmęs kitokį sprendimą, todėl negalima teigti, kad savo veika jis numatė kokios nors žalos (juo labiau didelės neturtinės žalos valstybei) atsiradimo galimybę ir šios žalos norėjo ar sąmoningai leido jai atsirasti, priešingai, dėl susidariusių objektyvių aplinkybių visumos buvo priverstas priimti tokį sprendimą. Byloje taip pat nenustatyta subjektyvių tokio elgesio priežasčių, t. y. kad R. M. būtų reikalavęs ar gavęs atlygį ar kitokią naudą sau, piktnaudžiaudamas būtų padaręs kitą nusikalstamą veiką, veikęs kitų asmenų naudai, jo veika būtų atnešusi kokios nors naudos tretiesiems asmenims.

11Taigi R. M. neturėjo tyčios pažeisti asmens uždarymo į areštinę tvarkos, jokio motyvo ir tikslo, be to, ir negalėjo pažeisti šios tvarkos, nes joks norminis aktas konkrečiai neįvardija procedūros ir konkretaus termino, kaip ir per kokį terminą nuteistas asmuo turi būti uždarytas į areštinę. Policijos ir jos areštinių veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatyta, kaip elgtis tais atvejais, kai areštinėje nėra laisvų vietų, ji perpildyta, ir kaip tokiu atveju, nepažeidžiant nuteistojo teisių, tinkamai užtikrinti jo priėmimą į areštinę bei laikymą iki pristatymo į bausmės vykdymo vietą. Apie šias aplinkybes parodė ne tik pats nuteistasis R. M., bet ir nešališkas liudytojas L. K., nurodęs, kad būna atvejų, kai su nuteistaisiais susitariama dėl jų savanoriško atvykimo į areštinę atlikti bausmę, o konkretaus jų uždarymo į areštinę, išvežimo atlikti bausmę termino nuo nuosprendžio įsiteisėjimo nėra nustatyta. Taip pat svarbu tai, kad, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, oficiali policijos paieška T. R. dėl bausmės nevykdymo nei 2013 m. gegužės 29 d., t. y. jo pristatymo į areštinę dieną, nei vėliau iki pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutinės ir neskundžiamos nutarties priėmimo 2013 m. gruodžio 17 d. nebuvo paskelbta.

12Be to, kaip teigia kasatoriai, kaltinimas R. M. padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, kartu ir šio nusikaltimo sudėčiai būtini padariniai – atsiradusi didelė neturtinė žala valstybei, buvo grindžiamas formaliais norminių aktų, reglamentuojančių valstybės tarnybos, policijos veiklos principus, uždavinius, pažeidimais, tačiau neaišku, kurią iš kaltinime paminėtų nuostatų ir kaip pažeidė R. M. Be to, kasatorių nuomone, nė vienas iš jų nesukėlė BK 228 straipsnio 1 dalyje sudėčiai būtinų didelės neturtinės žalos valstybei padarinių. Su tuo sutiko ir apeliacinės instancijos teismas.

13Kasatoriai sutinka, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas nuosprendyje nurodyto ( - ) AVPK viršininko 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 64-V-426 patvirtintos pareigybės aprašymo 7.4 punkto – „užtikrinti nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administracinius areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę“ – pažeidimas, tačiau, anot kasatorių, negalima teigti, kad dėl to kilo BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – didelė neturtinė žala valstybei.

14Kasatorių nuomone, sprendžiant šį klausimą, negalima ignoruoti Vidaus tarnybos statuto 21 straipsnyje („Policijos pareigūno pareigos“) įtvirtintų pagrindinių policijos pareigūno pareigų – gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves; užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju turėjęs būti uždarytas į areštinę asmuo neturėjo asmens dokumentų, higienos priemonių, reikalingų atliekant bausmę, o bet kokie daiktų perdavimai jam būtų buvę uždrausti, be to, nebuvo kam pasirūpinti jo automobiliu, kuris būtų likęs stovėti komisariato prieigose, esant užpildytoms visoms areštinės vietoms, jis turėtų būti uždarytas akivaizdžiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 6, 80 ir 81 punktų reikalavimus, nustatančius asmenų laikymo areštinėse sąlygas, jų teises ir teisėtus interesus, bei piliečio T. R. teises. Pasak kasatorių, šioje byloje teisine prasme svarbus ir aktualus klausimas – kas keliama aukščiau: ar įstatyme numatyti valstybės tarnybos veiklos, tarnautojo etikos principai ir jų formalus pažeidimas, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytos prigimtinės piliečio teisės ir laisvės, teisėtumo ir teisingumo principai.

15Teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didelė, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų pagrindinių teisių bei laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymu. Tokių aplinkybių šioje byloje nėra. Didelės žalos požymiui nustatyti nepakankama vien tik deklaratyviai nurodyti, kad dėl neteisėtų veiksmų buvo pažemintas pareigūno vardas, institucijos autoritetas bei funkcinė paskirtis ir dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė. Didelės žalos požymis turi būti nustatomas vertinant bylos aplinkybių visumą. Kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į padarytos veikos pobūdį – ar padaryti teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2007).

16Kasatoriai teigia, kad tai, jog R. M. pažemino policijos autoritetą, policijos pareigūno vardą ir taip padarė didelės žalos, kaltinime buvo pagrįstos tik abstrakčiomis išvadomis, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl žalos vertinimo yra neteisingos, pagrįstos neatsižvelgiant ir nukrypstant nuo susiformavusios teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2007, 2K-407/2009, 2K-573/2012, 2K-7-251/2013).

17Pagal bylos aplinkybes R. M. veika nebuvo ilgai trunkanti ar kelių epizodų, nuo jos jokie proceso dalyviai nenukentėjo, jokių fizinių ar juridinių asmenų teisės bei interesai nebuvo pažeisti, teismų sprendimams, t. y. teisingumo įgyvendinimui, įtakos neturėjo, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, jokio rezonanso, neigiamos reakcijos veika visuomenėje nesukėlė, apie tai net nerašė vietinė spauda, viešojoje erdvėje paskelbta informacija buvo pateikta tik bylą kuravusio Kauno apygardos prokuratūros prokuroro iniciatyva ir tik 2013 m. spalio 28 d., kai įvykis buvo 2013 m. gegužės 29 d., bylos nagrinėjimo teismuose metu nei žiniasklaidos, nei visuomenės atstovai nedalyvavo, vadinasi, nebuvo ir jokio susidomėjimo šiuo įvykiu. Be to, kaip nurodoma kasaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje klaidingai teigiama, jog R. M. ėjo vadovaujamas pareigas. Jis vadovavo tik pačiam mažiausiam struktūriniam policijos komisariato padaliniui, susidedančiam iš kelių pareigūnų, ir nevykdė jokių viešų ar kitų policijos įstaigos atstovaujamųjų funkcijų. Anot kasatorių, negalima sutikti ir su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad R. M. padėjo T. R. išvengti bausmės. Bausmės neišvengiamumo principo įgyvendinimas gali būti siejamas su teismų, prokuratūros priimamais sprendimais, bet jokiu būdu ne su policininko sprendimais. Policijos pareigūnas pats nevykdo teisingumo ir nesprendžia bausmės klausimų. R. M. savo sprendimu neatleido T. R. nuo bausmės, nesuorganizavo jo pabėgimo ir pan. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas, todėl T. R. po keletos dienų ir taip būtų išėjęs į laisvę iki galutinio šio teismo sprendimo priėmimo. Taigi šiuo atveju klausimas susijęs ne su bausmės kaip tokios išvengimu, bet su jos vykdymu, o bausmė anksčiau ar vėliau būtų įvykdyta ir asmuo bausmę atliktų, dėl to valstybė žalos nepatirtų. Priešingai nei pripažino apeliacinės instancijos teismas, tai, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutinio sprendimo T. R. pasislėpė ir tyčia nevykdo teismo nuosprendžio, priežastiniu ryšiu nesusiję su R. M. padaryta nusikalstama veika.

18Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino situaciją nurodydamas, kad dėl R. M. veiksmų nukentėjo kiekvienas iš mūsų savo saugumo sąskaita, nes buvo suvaržytos kiekvieno piliečio konstitucinės teisės į saugią aplinką, kad negalima sutikti ir su teismo išvada, jog buvo sumenkintas policijos komisariato autoritetas, šiukščiai diskredituotas ir iškraipytas Lietuvos policijos autoritetas, sumenkintas ir taip menkas visuomenės pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis. 2012 ir 2013 m. ( - ) metinio veiklos plano vykdymo ataskaitų, kurios viešai prieinamos internete, „Strateginių tikslų pasiekimo rezultatai“ grafoje „Visuomenės pasitikėjimas policija“ nurodyta, kad 2012 m. visuomenės pasitikėjimas policija buvo 62 proc., o 2013 m. išaugo iki 69 proc. Tai parodo, kad šioje byloje aptariamas įvykis ne tik kad visos valstybės, visos policijos sistemos, bet net ir ( - ) VPK autoritetui jokio poveikio neturėjo, nes 2013 m. visuomenės pasitikėjimas Marijampolės policija net išaugo. Šią aplinkybę teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir liudytojas ( - ) VPK VTS viršininkas R. A., nurodęs, kad įvykis komisariatui jokios įtakos nepadarė. Kaip teigiama kasaciniame skunde, savo veiksmais nuteistasis formaliai gal ir pažeidė praktikoje nusistovėjusią organizacinę asmenų, pristatomų į areštinę bausmei atlikti, tvarką, tačiau nuteisto laisvės atėmimo bausme asmens savanoriško atvykimo, jo pristatymo atlikti bausmę, paieškos paskelbimo terminai nėra griežtai reglamentuoti teisės aktuose, todėl praktika nevienoda. Tai laikytina įstatymo spragomis. Šią įsakmiai neįvardytą praktiką nevienodai suprato ir R. M. Kita vertus, jis, dėl objektyvių priežasčių iš karto neuždarydamas T. R. į areštinę, nesielgė tiek pavojingai ir nusikalstamai, kad tokia jo veika turėtų būti vertinama ne kaip drausminis nusižengimas, o kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis nusikaltimas, sukėlęs didelę neturtinę žalą valstybei.

19Kasatoriai pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nustatant atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Kasacinio teismo praktikoje, atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisinę atsakomybę, ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (uitima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).

20Kasatoriai mano, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes padaryta žala BK 228 straipsnio 1 dalies prasme nelaikytina didele ir darančia R. M. veiką nusikaltimu bei užtraukiančia baudžiamąją atsakomybę, kad nebuvo pagrindo konstatuoti, jog R. M. neteisėti veiksmai savo pavojingumu peraugo drausminio nusižengimo lygį ir kad į tokius veiksmus buvo būtina reaguoti taikant baudžiamąją atsakomybę kaip kraštutinę (ultima ratio) priemonę. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą išteisindamas R. M., kaip nepadariusį nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu šališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, neteisingai vertindamas įrodymus padarė esminius BPK pažeidimus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

21Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato R. Uckaus kasacinis skundas atmestinas.

22Dėl teismo šališkumo, įrodymų vertinimo ir R. M. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį

23Kasaciniu skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį.

24Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino bylai svarbias aplinkybes, netinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), suvaržė kaltinamojo teises į teisingą, nešališką teismą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą konstatuodamas, kad R. M. veika atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

25Tokie kasatorių teiginiai bei juos, kasatorių manymu, pagrindžiantys argumentai – atmestini.

26Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo

27Kasatoriai apeliacinės instancijos teismo šališkumą grindžia aplinkybe, kad skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį priėmė teisėjų kolegija, kurios pirmininkė teisėja J. Jakubonienė taip pat buvo ir Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos, priėmusios 2013 m. gegužės 3 d. apkaltinamąjį nuosprendį T. R., kurio nevykdė R. M., sudėtyje. Kasatorių nuomone, teisėja turėjo arba pati nusišalinti, arba informuoti proceso dalyvius apie nurodytą aplinkybę.

28Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, o BPK 58 ir 59 straipsniuose nustatyti nušalinimo (nusišalinimo) pagrindai bei tvarka, kurių pažeidimas laikomas esminiu BPK pažeidimu. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu, taigi aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą, sąrašas nėra išsamus.

29Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009).

30Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir kasatoriai nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus apeliacinės instancijos teismo teisėjo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Kasatoriai teismo šališkumą objektyviąja prasme argumentuoja aplinkybe, kuri neatitinka nė vieno iš BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nušalinimo pagrindų ir nesukelia jokių pagrįstų abejonių dėl teisėjos J. Jakubonienės nešališkumo. Teisėja J. Jakubonienė nei šioje baudžiamojoje byloje, nei kitose bylose nėra priėmusi jokių R. M. teises ribojančių sprendimų, o tai, kad yra nagrinėjusi kito asmens – T. R. baudžiamąją bylą ir priėmusi dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, kurio tinkamai nevykdė R. M., savaime nėra aplinkybė, rodanti jos šališkumą. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui nagrinėti keleto skirtingų bylų net ir dėl to paties asmens padarytų nusikaltimų (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83/2011), kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju teisėja J. Jakubonienė priėmė skirtingus sprendimus dėl skirtingų asmenų.

31Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje yra pridėtas dėl T. R. priimtas nuosprendis, nuteistajam ir jo gynėjui teisė susipažinti su bylos medžiaga buvo užtikrinta, o teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vienos iš bylos šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių apeliacinės instancijos teismo teisėjų šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta.

32Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

33Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad kasatoriai iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo pripažintų įrodytomis aplinkybių vertinimą, teigia, kad R. M. veiksmai nepagrįstai pripažinti padarytais tyčia, kad padaryta žala nepagrįstai pripažinta didele.

34Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus duomenis, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

35BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

36BK 228 straipsnyje („Piktnaudžiavimas“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.

37Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-283/2013).

38Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė bei kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį, šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Toks pažeidimas, autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-335/2013).

39BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013). Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Atitinkamai šios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės už tarnybinių įgaliojimų viršijimą (BK 228 straipsnio 1 dalis). Kaltininkas tyčia viršija įgaliojimus tada, kai suvokia, kad jo veiksmai pavojingi ir peržengia kompetencijos ribas, numato, kad dėl tokio elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala, nori tokių padarinių arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia arba netrukdo jiems atsirasti.

40Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.

41R. M. buvo perduotas teismui kaltinant jį tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas ( - ) areštinės viršininku, tyčia, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 8 punktuose, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 9 punktuose, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnyje suformuluotas nuostatas, iškreipdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus policijos veiklos principus vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo principus, iš esmės iškraipydamas to paties įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintus policijos uždavinius, šiurkščiai pažeisdamas savo pareigybės aprašymo, patvirtinto ( - ) AVPK viršininko 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 64-V-426, 7.4 punkte įtvirtintą pareigą užtikrinti nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administraciniu areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę, 2013 m. gegužės 29 d., apie 16.30 val., tyčia paleido į areštinę uždaryti pristatytą nesuimtą nuteistąjį T. R., kuriam įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu buvo paskirta dvejų metų dešimties mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, ir taip, piktnaudžiaudamas tarnyba, šiurkščiai diskreditavo ir iškraipė Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos, autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

42Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

43Šis teismas nustatė, kad R. M., ( - ) areštinės viršininku ir būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pavyzdingumo principą, įpareigojantį valstybės tarnautoją deramai atlikti savo pareigas, 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, taip pat pažeidė Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, nes neįvykdė ( - ) AVPK viršininko 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 64-V-426 patvirtintos pareigybės aprašymo 7.4 punkte numatytos pareigos užtikrinti nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administraciniu areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę ir 2013 m. gegužės 29 d., apie 16.30 val., tyčia paleido į areštinę uždaryti pristatytą nesuimtą nuteistąjį T. R., kuriam Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirta dvejų metų dešimties mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad bylos aplinkybės leidžia spręsti, jog negalima daryti išvados, kad dėl R. M. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, todėl R. M. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

44Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė apkaltinamąjį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

45BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal šio straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują – apkaltinamąjį nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

46Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. M. veikoje nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, yra nepagrįsta, padaryta netinkamai įvertinus jo veiksmus ir pasekmes, nepagrįstai konstatavus, jog R. M. veiksmais nebuvo padaryta didelė žala valstybei. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išanalizavęs visus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, nustatė, kad R. M., dirbdamas ( - ) areštinės viršininku, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. tyčia, šiukščiai pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1, 3, 4, 5 punktuose numatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, šiurkščiai pažeisdamas savo pareigybės aprašymo, patvirtinto ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 64-V-426, 7.4 punkte įtvirtintą pareigą užtikrinti nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administraciniu areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę, 2013 m. gegužės 29 d., apie 16.30 val., tyčia paleido į areštinę uždaryti pristatytą nesuimtą nuteistąjį T. R., kuriam Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose, taip diskreditavo ir iškraipė Lietuvos policijos autoritetą ir funkcinę paskirtį, pažemino policijos pareigūno vardą ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė.

47Byloje nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo patvarkymas dėl nuosprendžio vykdymo ( - ) VPK gautas 2013 m. gegužės 17 d. ir tą pačią dieną vizuotas R. M. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog T. R. pristatymą į areštinę inicijavo ( - ) VPK areštinės (poskyrio teisėmis) konvojaus grandies specialistas L. K., dėl to jis kreipėsi į pareigūną D. P., o šiam rekomendavus – į ONTS pareigūnus G. G. ir R. Š., kurie T. R. ir surado. Tačiau G. G. pristačius nuteistąjį į areštinę, areštinės viršininko pareigas tuo metu ėjęs kaltinamasis R. M. T. R. iš areštinės paleido, susitaręs su juo, jog šis atvyks 2013 m. birželio 6 d. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pasisakė, kad R. M. nurodoma aplinkybė, jog tuo metu areštinėje nebuvo vietos, kaip ir kitos jo nurodomos T. R. paleidimo iš areštinės priežastys (kad jam abejonių sukėlė tai, ar patvarkyme nurodytas nuosprendis yra vykdytinas, kad T. R. nebuvo pasiruošęs bausmės vykdymui ir pan.), neturi esminės reikšmės sprendžiant R. M. kaltumo klausimą; kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog R. M. nevykdė Valstybės tarnybos įstatyme ir pareigybės aprašyme nurodytų pareigų, neatliko veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini; kad nors pats R. M. savo pareigų ir įgaliojimų nevykdymą bandė pateisinti aplinkybe, jog areštinėje visos vietos buvo užimtos, iš bylos duomenų matyti, kad jis tokios problemos ir nebandė spręsti – neorganizavo neeilinio T. R. perkėlimo į Lukiškių tardymo izoliatorių ar uždarymo į kitą areštinę, neuždarė T. R. į laikino sulaikymo kamerą, kol atsilaisvins vieta areštinėje, ir, nors buvo numatytas sulaikytųjų perkėlimas į Lukiškių tardymo izoliatorių 2013 m. gegužės 30 d., t. y. kitą dieną po T. R. pristatymo, nurodė jam atvykti dar po savaitės – birželio 6 d., apskritai niekaip neįformino T. R. pristatymo į areštinę. Tokie R. M. veiksmai rodo jo veikoje buvus tyčią nevykdyti jam įstatyme bei pareigybės aprašyme nustatytų pareigų.

48Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir policija. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje didelės žalos požymis, būtinas piktnaudžiavimą kvalifikuojant kaip nusikalstamą, yra nustatytas, kriterijai, kuriais remiantis jis nustatytas, nurodyti, motyvai, paaiškinantys, kodėl dėl didelės žalos dydžio šis teismas daro kitokias nei pirmosios instancijos teismas išvadas, nuosekliai išdėstyti.

49Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Priimtame naujame nuosprendyje visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, naujas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

50Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. M. baudžiamasis įstatymas – BK 228 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

51Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatorių prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – nėra pagrindo. Nesant apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

53Atmesti nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu R. M.,... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą,... 4. R. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas ( -... 5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. ir jo gynėjas advokatas R. Uckus prašo... 6. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino... 7. Apeliacinės instancijos teismo šališkumas reiškėsi tuo, kad skundžiamą... 8. Kasatoriai pažymi, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens... 9. Kasatorių nuomone, nagrinėjamu atveju R. M. be pagrindo patrauktas... 10. Tyčinės kaltės nebuvimą R. M. veikoje patvirtina byloje nustatytų... 11. Taigi R. M. neturėjo tyčios pažeisti asmens uždarymo į areštinę tvarkos,... 12. Be to, kaip teigia kasatoriai, kaltinimas R. M. padarius nusikaltimą,... 13. Kasatoriai sutinka, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas nuosprendyje... 14. Kasatorių nuomone, sprendžiant šį klausimą, negalima ignoruoti Vidaus... 15. Teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama... 16. Kasatoriai teigia, kad tai, jog R. M. pažemino policijos autoritetą,... 17. Pagal bylos aplinkybes R. M. veika nebuvo ilgai trunkanti ar kelių epizodų,... 18. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino... 19. Kasatoriai pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nustatant... 20. Kasatoriai mano, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes padaryta žala BK 228... 21. Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato R. Uckaus kasacinis skundas atmestinas.... 22. Dėl teismo šališkumo, įrodymų vertinimo ir R. M. nuteisimo pagal BK 228... 23. Kasaciniu skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą... 24. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai... 25. Tokie kasatorių teiginiai bei juos, kasatorių manymu, pagrindžiantys... 26. Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo... 27. Kasatoriai apeliacinės instancijos teismo šališkumą grindžia aplinkybe,... 28. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos... 29. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du... 30. Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus... 31. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams... 32. Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo ... 33. Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad kasatoriai iš... 34. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus... 35. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti... 36. BK 228 straipsnyje („Piktnaudžiavimas“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė... 37. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar... 38. Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio... 39. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas... 40. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad kaltės... 41. R. M. buvo perduotas teismui kaltinant jį tuo, kad, būdamas valstybės... 42. Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį... 43. Šis teismas nustatė, kad R. M., ( - ) areštinės viršininku ir būdamas... 44. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro... 45. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo... 46. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto... 47. Byloje nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo patvarkymas dėl... 48. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją... 49. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka... 50. Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. M. baudžiamasis įstatymas – BK 228... 51. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 53. Atmesti nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus kasacinį...