Byla e2A-947-464/2017
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje – R. S., I. V

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1405-450/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Admivita“, ieškinį atsakovui Z. V. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje – R. S., I. V..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „FF lizingas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Admivita“ (nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo įsiteisėjo 2013-11-13), kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė iš atsakovo Z. V. priteisti 141 270,87 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimą grindė tuo, kad atsakovas, būdamas BUAB „FF lizingas“ vadovas ir didžiausias akcininkas, nebuvo rūpestingas, atidus, apdairus, sąmoningai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė patyrė žalą.
  2. Nurodė, kad ieškovė pagal 2010-01-26 valdybos posėdžio metu priimtą sprendimą „pasirašyti sutartį (sutartis) dėl maksimaliai įmanomo dydžio paskolos gavimo UAB „FF lizingas“ apyvartinėms lėšoms, sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeičiant UAB „FF lizingas“ nuosavybės teisėmis priklausantį turtą“ su UAB „Mabuta“ 2010-01-27 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Mabuta“ ieškovei suteikė 144 810,01 Eur (500 000 Lt) dydžio paskolą, kurią įsipareigota grąžinti per vienerius metus. Paskolos sutartimi ieškovė įsipareigojo mokėti 15,82 proc. dydžio metines palūkanas (paskolos sutarties 3.1, 4.1 punktai), o prisiimtų prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti įkeistas ieškovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – buitinis pastatas, unikalus Nr. ( - ), gamybinis pastatas, unikalus Nr. 2198 ( - ), esantys adresu ( - ), bei nuomos teisė į ten pat esantį 2,3624 ha dydžio žemės sklypą. Paskola nustatytu terminu negrąžinta, todėl UAB „Mabuta“ reikalavimas padidėjo iki 236 951,46 Eur (144 810,01 Eur skola + 86 928,29 Eur palūkanos + 5 213,16 Eur delspinigiai).
  3. Ieškovė nurodė, kad 3/5 (86 886 Eur arba 300 000 Lt) iš UAB „Mabuta“ gautos paskolos dalies nebuvo panaudota minėto valdybos posėdžio metu numatytam tikslui (apyvartinėms lėšoms), o ieškovės vadovo atsakovo Z. V. trimis paskolos sutartimis, nesant valdybos ar akcininkų susirinkimo sprendimo, paskolintos tretiesiems asmenims: 1) 2010-01-29 paskolos sutartimi ieškovė R. S. suteikė 43 443 Eur (150 000 Lt) dydžio paskolą; 2) 2010-02-01 paskolos sutartimi ieškovė I. V. suteikė 14 481 Eur (50 000 Lt) dydžio paskolą; 3) 2010-02-01 paskolos sutartimi ieškovė UAB „Marigora“ suteikė 28 962 Eur (100 000 Lt) dydžio paskolą. Ieškovei R. S. yra grąžinęs 900 Eur, kiti pagal paskolos sutartis tretiesiems asmenims paskolinti pinigai (85 986 Eur) negrąžinti, o jų išsiieškoti ieškovė neturi galimybių. Ieškovei kreipusis į teismą dėl skolų pagal paskolos sutartis priteisimo R. S. ir I. V. atžvilgiu priimti sprendimai už akių, o UAB „Marigora“ bankrutavusi ir 2016-09-20 išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
  4. Ieškovės teigimu, atsakovas Z. V., iš ieškovės lėšų tretiesiems asmenims suteikęs paskolas, veikė ne tik priešingai įprastai ieškovės ūkinei komercinei veiklai, kuri nebuvo susijusi su paskolų teikimu fiziniams ir (ar) juridiniams asmenimis, tačiau taip pat nesilaikė ir elementarių rūpestingumo reikalavimų – nevertino trečiųjų asmenų finansinių galimybių grąžinti paskolas, nepareikalavo jokių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, suėjus paskolų grąžinimo terminams dar beveik ketverius metus (iki pat bankroto bylos ieškovei iškėlimo) nesiėmė priemonių šias lėšas atgauti, nesikreipė į teismą dėl jų priteisimo, nors jau 2010 m. rugsėjo mėn. pačiai ieškovei trūko apyvartinių lėšų ir valdyba sprendė klausimą dėl naujų paskolos sutarčių sudarymo tam, kad būtų padidintos ieškovės apyvartinės lėšos.
  5. Ieškovė nurodė, kad prašomos priteisti 141 270,87 Eur žalos dydį sudaro ne tik tretiesiems asmenims paskolos sutartimis suteiktų ir negrąžintų pinigų suma (86 886 Eur – 900 Eur = 85 986 Eur), bet ir dėl atsakovo aplaidžių ir nesąžiningų veiksmų, kuomet 3/5 dalis iš UAB „Mabuta“ gautų pinigų buvo paskolinti tretiesiems asmenims, neužtikrinant jų grąžinimo, proporcinga padidėjusio UAB „Mabuta“ finansinio reikalavimo dalis, kurią sudaro 3/5 priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių pagal paskolos sutartį suma (55 284,87 Eur). Minėtas žalos dydis priteistinas iš atsakovo ieškovei egzistuojant visoms jo, kaip vadovo, civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-04-27 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: ieškovei iš atsakovo priteisė 85 986 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-07-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; iš atsakovo valstybei priteisė 1 515,31 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismo vertinimu, priešingai nei teigė atsakovas, ieškinys pareikštas nepraleidus 3 metų ieškinio senaties termino, todėl šiuo pagrindu reikalavimai negali būti atmesti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš vadovo reiškiant bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai bankroto administratorės, senaties terminas skaičiuotinas nuo 2013-11-13, kuomet įsiteisėjo nutartis, kuria ieškovei iškelta bankroto byla ir bankroto administratore paskirta UAB „Admivita“. Tik nuo šio momento bankroto administratorei kilo pareiga įvertinti priežastis, lėmusias įmonės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (objektyviuoju aspektu tokia pareiga turėjo kilti susipažinus su dokumentais) ir, esant pagrindams, pareikšti teismui reikalavimus dėl įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo.
  3. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus 2016-06-05 ir 2016-10-12 įgaliojimus, padarė išvadą, kad ieškinį ieškovės bankroto administratorės vardu pasirašiusi teisininkė I. K.–R. tiek ieškinio pateikimo teismui dieną, tiek bylos nagrinėjimo metu veikė pagal galiojantį bankroto administratorės išduotą įgaliojimą veikti jos vardu, todėl atmetė kaip nepagrįstą atsakovo prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
  4. Teismas nesutiko su ieškovės reikalavimu iš atsakovo kaip žalos atlyginimą priteisti ir 55 284,87 Eur apskaičiuotus pagal ieškovės ir UAB „Mabuta“ 2010-01-27 sudarytą paskolos sutartį palūkanas ir delspinigius. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų ir kitų būtinų jo, kaip vadovo, civilinės atsakomybės taikymo sąlygų šiai reikalavimo daliai patenkinti. Teismas nurodė, kad vien tai, jog atsakovas, kaip buvęs bendrovės vadovas, įmonės vardu ir esant valdybos sprendimui pasirašė paskolos sutartį, nereiškia, kad jis yra atsakingas už šios paskolos sutarties tinkamą vykdymą. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatė, kad atsakovas būtų tikslingai bloginęs įmonės padėtį, siekiant laiku neatsiskaityti su UAB „Mabuta“ (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad paskolos sutarties įsipareigojimų netinkamas vykdymas galėtų būti priskiriamas atsakovo tyčiai ar nepateisinamam aplaidumui, juolab kad paskolos davėja įsipareigojimų pagal paskolos sutartį įvykdymą buvo užsitikrinusi hipoteka.
  5. Teismas tenkino ieškovės ieškinio reikalavimą dalyje dėl 85 986 Eur dydžio žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, kurioje šios žalos atsiradimas siejamas su tretiesiems asmenims R. S., I. V., UAB „Marigora“ suteiktomis ir negrąžintomis paskolomis. Teismo vertinimu, atsakovo, kaip ieškovės vadovo, elgesys, vienasmeniškai, be jokio tikslo, niekuo nepagrindžiant savo sprendimo didesnę iš UAB „Mabuta“ gautos paskolos pinigų dalį (300 000 Lt) 3–5 dienų laikotarpiu perskolinant tretiesiems asmenims jų asmeninių poreikių tenkinimui (su fiziniais asmenimis sudarytų paskolos sutarčių 2.1 punktai) ir kitos įmonės apyvartinėms lėšoms padidinti, nors iš UAB „Mabuta“ pasiskolintos lėšos turėjo būti naudojamos pagal jų tikslinę paskirtį, t. y. pačios ieškovės apyvartinių lėšų trūkumui kompensuoti (tai patvirtina ieškovės valdybos 2010 m. sausio mėn. bei 2010 m. rugsėjo-spalio mėn. priimti sprendimai dėl naujų paskolos sutarčių sudarymo apyvartinėms lėšoms didinti), ne tik atėmė galimybę skolintas lėšas panaudoti pagal jų tikslinę paskirtį, bet ir prieštaravo ieškovės įmonės veiklos tikslams (ieškovės veikla nebuvo susijusi su paskolų suteikimu).
  6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, kuriam, kaip įmonės vadovui, keliami didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, suteikęs paskolas tretiesiems asmenims, iš paskolos gavėjų nepareikalavo užtikrinti prievolių įvykdymo; byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų domėjęsis paskolos gavėjų finansine padėtimi, nors du iš trijų paskolos gavėjų – fiziniai asmenys, o UAB „Marigora“ 2013-01-07 iškelta bankroto byla. Be to, teismas nustatė, kad paskolų su trečiaisiais asmenimis sutartyse nebuvo sutartas konkretus palūkanų dydis (priešingai nei paskolos sutartyje, sudarytoje su UAB „Mabuta“), 3.1 punktuose sulygstant neaiškią formuluotę, pagal kurią nustatoma 19 mėnesių palūkanų norma, skaičiuotina nuo paskolintos ir negrąžintos sumos, nuo paskolos suteikimo dienos. Teismo vertinimu, tokie atsakovo veiksmai patvirtina ne tik bendrovės vardu prisiimtą neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką, bet ir įrodo atsakovo neapdairumą, nepakankamą rūpestingumą, šalims nenustačius konkretaus palūkanų dydžio, atsakovui nereikalaujant jų mokėjimo.
  7. Dėl aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą vadovo civilinės atsakomybės taikymo praktiką, atsakovo veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip neteisėti (CK 2.87 straipsnyje nustatytų pareigų tinkamai organizuoti įmonės veiklą, siekti pelno netinkamas vykdymas). Todėl nustačius ir priežastinį ryšį (jei atsakovas nebūtų aplaidžiai sudaręs paskolos sutarčių, įmonė nebūtų patyrusi nuostolių) bei atsakovui nepaneigus savo kaltės, teismas padarė išvadą, kad šis turi pareigą atlyginti žalą ieškovei (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).
  8. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos žalos fakto ir dydžio, nurodė, kad tretieji asmenys, kuriems atsakovas buvo suteikęs paskolas, sutarčių nevykdė ir paskolų negrąžino. Ieškovės finansinis reikalavimas, kuris buvo patvirtintas BUAB „Marigora“ bankroto byloje, liko nepatenkintas, o pati įmonė jau išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Antstolės B. T. pateikė informaciją ir apie skolų, priteistų I. V. ir R. S. teismo sprendimais, neišieškojimą, nes jų išieškojimas iš esmės negalimas skolininkams neturint jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Todėl padarė išvadą, kad subsidiarus skolininkas (atsakovas) turi pareigą atlyginti ieškovės patirtą 85 986 Eur dydžio žalą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Atsakovas Z. V. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-04-27 sprendimą ir ieškinį atmesti arba, panaikinus teismo sprendimą, bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, arba bylą nutraukti, arba ieškinį palikti nenagrinėtą, arba atsisakyti tenkinti ieškinį dėl praleistos ieškinio senaties; 2) pridėti prie bylos naujai teikiamus įrodymus; 3) iš BUAB „FF lizingas“ išreikalauti papildomus duomenis (įrodymus); 4) įpareigoti BUAB „FF lizingas“ suteikti teisę atsakovui susipažinti su įmonės dokumentais; 5) išduoti liudijimą atsakovui dėl įrodymų rinkimo; 6) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir nustatyti, kad trečiųjų asmenų I. V. ir R. S. dalyvavimas nagrinėjant bylą yra būtinas; 7) skirti byloje ekonominę ekspertizę; 8) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas pažeidė CPK 14 straipsnio 1 dalį, 235 straipsnio 1 dalį (neištyrė nė vieno atsakovo pateikto įrodymo), CPK 17 straipsnio reikalavimus, bylą išnagrinėjo formaliai, atsakovui nedalyvaujant ir neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę bei finansinę padėtį, neįvertinant visų procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų bei pateiktų prašymų.
    2. Teismas pažeidė CPK 21 straipsnį, teisę į teisminę gynybą, be motyvų atmesdamas prašymą sustabdyti arba atidėti bylos nagrinėjimą dėl sveikatos būklės, taip pat prašymą dėl ekonominės ekspertizės skyrimo bei kitus prašymus, neva kaip nesusijusius su ginčo dalyku. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakovo galimybės dalyvauti bylos nagrinėjime ir būti tinkamai atstovaujamam teisme, turi būti vadovaujamasi Vilniaus apygardos teismo 2017-03-10 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-271-881/2017, kurioje nurodyta, kad atsakovo patirta politrauma (daugybinė trauma) kartu su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis sudaro pagrindą atleisti atsakovą nuo baudos paskyrimo.
    3. Teismas netinkamai taikė kasacinio teismo suformuluotas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, pažeidė įrodymų pakankamumo principą, nevertindamas atsakovo pateiktų įrodymų ir paaiškinimų visumos, nesiaiškindamas apie įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą bei CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nenurodydamas motyvų, dėl kurių nebuvo vertinti pagrindiniai atsakovo pateikti įrodymai.
    4. Teismas neįvertino ir (ar) nepasisakė dėl šių atsakovo nurodytų aplinkybių, argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų:
      1. kad po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007-08-29 nutartimi patvirtintos taikos sutarties su „Parex“ finansų grupe ieškovė nebegalėjo tęsti finansinių paslaugų teikimo, todėl tapo turto valdymo bendrove, nuomojančia savo turtą ar organizuojančia jos investicinius projektus, taip pat nepasisakė dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, susijusių su 2008 m. prasidėjusia pasauline ekonomine krize, dėl kurių ieškovė negalėjo gauti paskolos apyvartinėms lėšoms, bei nepalankių paskolų suteikimo sąlygų;
      2. kad R. S. nėra ieškovės skolininkas;
      3. kad šioje byloje siekiama iš atsakovo prisiteisti tą pačią sumą, kuri Vilniaus apygardos teismo 2016-02-01 sprendimu už akių jau priteista iš R. S., taip pat dėl atsakovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, iki bus išspręstas civilinės bylos atnaujinimo klausimas (civilinė byla Nr. A2-3921-803/2017);
      4. dėl paskolos sutarčių sudarymo aplinkybių, t. y., kad paskolos sutartys sudarytos: pirma, siekiant grąžinti skolą R. S.; antra, dėl to, kad paskolą iš UAB „Mabuta“ geromis sąlygomis suorganizavo UAB „Marigora“, I. V., R. S.; trečia, dėl ieškovei priklausančio turto, esančio ( - ), vystymo, įgyvendinant investicinį projektą;
      5. dėl tikrosios ieškovės bankroto bylos iškėlimo priežasties, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu civilinėje byloje Nr. 2-6773-516/2011;
      6. dėl ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013, 2014, 2015, 2016 metus, kurie patvirtina, kad įmonė nebuvo nemoki net po bankroto bylos iškėlimo, taip pat 2015 metais bankroto administratorės užsakymu atliktų ieškovės nekilnojamojo turto vertinimo pažymų;
      7. kad ieškovės bankroto administratorė piktnaudžiauja savo teisėmis, neleisdama atsakovui susipažinti su šiai bylai svarbiais įrodymais;
      8. dėl I. K. ir P. V., kaip netinkamų ieškovės atstovų, taip pat įrodymų, kad I. D. veikia pagal suklastotą jos sutuoktinio E. D. jai išduotą 2014-10-23 įgaliojimą. Tai, kad vėliau byloje atsirado vėlesnių datų įgaliojimai, nepaneigia, kad kartu su ieškiniu buvo pateiktas negaliojantis 2015-06-05 I. K. išduotas įgaliojimas, todėl teismas neturėjo teisės priimti ieškinio, pasirašyto neįgalioto asmens;
      9. dėl atsakovo pateiktų argumentų ir įrodymų, patvirtinančių ieškovės piktnaudžiavimą teise, reiškiant ieškinį, kurie sudaro pagrindą bylą nutraukti CPK 294 straipsnio 9 punkto pagrindu arba palikti ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu.
    5. Teismas savo paties nustatytų aplinkybių bei motyvų, kurių pagrindu atmetė ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo pagal ieškovės ir UAB „Mabuta“ sudarytą paskolos sutartį, netaikė tenkindamas kitą ieškinio reikalavimų dalį.
    6. Įmonės vadovas atsako tik dėl didelės kaltės. Lietuvos apeliacinis teismas 2017-02-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017, kurioje buvo sprendžiamas ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, iš motyvų pašalino visas Z. V. sudarytas verslo sutartis.
    7. Teismas teigdamas, kad ieškovės veikla nebuvo susijusi su paskolų teikimu, sprendime nenurodė, kokia ieškovės veikla laikytina tipine. Pagal ieškovės įstatų 2.1, 2.2, 2.5 punktus bendrovės veiklos tikslai – pelno siekimas, vykdant ūkinę veiklą, prekybą, gamybą, teikiant paslaugas, eksploatuojant nuosavą turtą, o bendrovė turi teisę užsiimti ir kita veikla, jei ši neprieštarauja veiklos tikslams, įstatymams, todėl, atsakovo teigimu, ieškovė turėjo teisę vykdyti investicinę veiklą, suteikti ir gauti paskolas. Tai pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2017-02-17 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017.
    8. Teismo motyvą dėl atsakovo nerūpestingumo sudarant paskolų sutartis paneigia paskolos sutarčių 3.1 punktai, kuriuose numatytos palūkanos yra netgi didesnės, nei palūkanos, sulygtos paskolos sutartyje su UAB „Mabuta“.
    9. Kartu su apeliaciniu skundu pateikiami nauji įrodymai patvirtina, kad atsakovas, kaip ieškovės vadovas, aktyviai veikė ir reikalavo iš UAB „Marigora“ skolos grąžinimo.
    10. Teismas, neišreikalavęs iš bankroto administratorės ieškovės buhalterinės apskaitos duomenų, negalėjo spręsti dėl žalos fakto ir priteistinos žalos dydžio. Atsižvelgiant į tai, apskaitos duomenys išreikalautini iš ieškovės.
    11. Dėl bankroto administratorės piktnaudžiavimo teisėmis, ieškovės turtą parduodant už žymiai mažesnę kainą, nei 2015 metais nustatyta turto kaina ar reali rinkos kaina, daroma žala atsakovui bei ieškovės kreditoriams.
    12. Nesutinka su teismo motyvais, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.
  3. Ieškovė BUAB „FF lizingas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Admivita“, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą su visais jame nurodytais prašymais atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017-04-27 sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas, 2017-04-10 teismo posėdžio metu žodine nutartimi atmesdamas atsakovo prašymą atidėti teismo posėdį, įvertino atsakovo medicininius bei kitus ieškovės pateiktus dokumentus, susijusius su jo galimybėmis būti atstovaujamam, todėl tai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.
    2. Nesutinka su atsakovu, kad teismas pažeidė betarpiškumo principą, įrodymų tyrimo ir jų vertinimo taisykles bei CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimą nurodyti argumentus, dėl kurių įrodymai buvo atmesti. Teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o motyvų glaustumas nereiškia, kad jų nėra ar jų nepakanka spręsti apie bylos proceso eigą ir prašymo nagrinėjimo visapusiškumą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė ir įvertino.
    3. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas pasisakė dėl ieškovės vykdomos veiklos pobūdžio ir tinkamai nustatė, kad ji buvo susijusi su pelno siekimu, todėl atsakovas, sudarydamas paskolų sutartis su trečiaisiais asmenimis, kuriomis nesiekta gauti pelno, bei neturėdamas valdybos pritarimo tikslinės paskirties pinigines lėšas, gautas iš UAB „Mabuta“, perskolinti, atliko neteisėtus veiksmus.
    4. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas tinkamai įvertino ir faktines aplinkybes, susijusias su skolos iš R. S. priteisimu, o atsakovo teiginiai, neva R. S. nebuvo skolingas ieškovei, esant įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1743-603/2016, kuriuo ieškovei iš R. S. priteista 79 804,1 Eur dydžio skola, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Be to, šioje byloje siekiama ne skolos priteisimo, o žalos atlyginimo priteisimo iš vadovo.
    5. Atsakovo teikti prašymai dėl įrodymų išreikalavimo buvo išspręsti (atmesti) Vilniaus apygardos teismo 2017-01-31 nutartimi bei 2017-04-10 vykusiame teismo posėdyje, nurodant, kad su dalimi bankroto byloje esančių prašomų išreikalauti dokumentų atsakovas gali susipažinti pats arba nėra aišku, kaip jie yra susiję su nagrinėjama byla.
    6. Atsakovo nurodomos aplinkybės, susijusios su Vilniaus apygardos teismo 2011-08-26 nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovės atžvilgiu, taip pat ieškovės mokumo būsena po bankroto bylos iškėlimo, neturi teisinės reikšmės, nes nėra susijusios su šios bylos nagrinėjimo dalyku.
    7. Priešingai nei teigia apeliantas, tiek I. K.–R., kuri yra bankroto administratorės darbuotoja, turinti teisinį išsilavinimą (CPK 56 straipsnis), tiek advokatas P. V., su kuriuo bankroto administratorė yra sudariusi atstovavimo sutartį, turėjo teisę atstovauti ieškovę šioje byloje. I. K.–R. tiek ieškinio pateikimo teismui metu, tiek bylos nagrinėjimo metu turėjo galiojantį bankroto administratorės išduotą įgaliojimą atstovauti ieškovės bankroto administratorę, o tai, kad kartu su ieškiniu per klaidą buvo pateiktas vienas įgaliojimas, o vėliau ši klaida ištaisyta, pateikiant tinkamus įgaliojimus, nesudaro pagrindo skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies panaikinimui.
    8. Dėl kitų skundo argumentų, kaip nesusijusių su ginčo esme, nepasisakoma.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme apimties

  1. Iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, kad apeliantas Z. V. vadovavo šiuo metu bankrutavusiai ieškovei BUAB „FF lizingas“ nuo 1997-05-12 iki bankroto bylos jai iškėlimo (2013-11-26). Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė apeliantui reikalavimą dėl 141 270,87 Eur žalos atlyginimo už jo, kaip įmonės vadovo, pareigos veikti išimtinai įmonės interesais nevykdymą. Kaip savo reikalavimo faktinį pagrindą ieškovė įvardijo įmonės interesams prieštaravusius ir galiausiai nuostolių sukėlusius apelianto veiksmus (sandorius), didžiąją dalį iš 2010-01-27 paskolos sutartimi UAB „Mabuta“ paskolintos 144 810,01 Eur pinigų sumos panaudojant ne ieškovės apyvartinių lėšų trūkumui kompensuoti, dėl ko prieš skolinantis iš UAB „Mabuta“ buvo nuspręsta ieškovės valdybos 2010-01-26 sprendimu, bet kitų asmenų (I. V., R. S., UAB „Marigora“) asmeniniams interesams patenkinti. Ieškovės teigimu, apeliantui kyla pareiga atlyginti šiais neteisėtais veiksmais padarytą įmonei žalą (CK 2.87 straipsnis).
  2. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies ir priteisė iš apelianto kaip žalos atlyginimą 85 986 Eur sumą, taip pat nuo jos skaičiuojamas 5 proc. dydžio procesines palūkanas, padaryta ieškovei žala pripažinęs pagal 2010-01-29 ir 2010-02-01 paskolų sutartimis tretiesiems asmenims I. V., R. S., UAB „Marigora“ (toliau kartu – ir tretieji asmenys) paskolintų ir jų negrąžintų sumų skirtumą. Ieškinio reikalavimų dalies priteisti ir 55 284,87 Eur dydžio žalos atlyginimą, lygų padidėjusiai UAB „Mabuta“ finansinio reikalavimo, patvirtinto ieškovės bankroto byloje, sumai (t. y. 3/5 priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių pagal UAB „Mabuta“ bei ieškovės 2010-01-27 sudarytą paskolos sutartį), teismas netenkino.
  3. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria reikalavimai buvo patenkinti, pateikė tik apeliantas (atsakovas) Z. V., o atmestų reikalavimų dalyje sprendimas neskundžiamas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teisme, nenustačius pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, patikrinamas tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš apelianto ieškovei buvo priteistas 85 986 Eur žalos atlyginimas, teisėtumas bei pagrįstumas, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytus šios sprendimo dalies nepagrįstumo argumentus. Dėl apelianto skunde alternatyviai suformuluotų prašymų, susijusių su šios bylos eiga ir/ ar jos procesine baigtimi, bus pasisakyta vėliau.

7Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir trečiųjų asmenų dalyvavimo pripažinimo būtinu

  1. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo iniciatyva, tiek ir šalių prašymo pagrindu nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, kita vertus, ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas tik išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas šiuo aspektu taip pat yra pasisakęs, kad bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui; byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
  2. Nors apeliantas skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir nustatyti trečiųjų asmenų I. V. ir R. S. dalyvavimą būtinu, tačiau tokio prašymo negrindžia jokiais motyvais. Būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenustatė ir teisėjų kolegija. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas aktyviai savo teises ir teisėtus interesus gynė bylos procese pirmosios instancijos teisme: teikė procesinius dokumentus, juose detaliai išdėstė savo poziciją kiekvienu klausimu ir teikė ją grindžiančius argumentus, taip pat kitus procesinio pobūdžio prašymus, o pirmosios instancijos teismas ne kartą, atsižvelgdamas į atsakovo sveikatos būklę, pratęsė procesinių dokumentų pateikimo terminus, apeliantui suteikiant galimybę tinkamai ginti savo teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės (aktyvus dalyvavimas procese ir aiškios šalių pozicijos, motyvų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvimas), nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrosios taisyklės ir bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei trečiųjų asmenų dalyvavimą pripažinti būtinu (CPK 185 straipsnis, 322 straipsnis).
  3. Pažymėtina, kad tretiesiems asmenims I. V. ir R. S. procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, toks įteikimas laikytinas tinkamu (CPK 130 straipsnis), tačiau jie bylos nagrinėjime nedalyvavo, į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė. Nagrinėjamoje byloje esama ir tokių duomenų, kad šie asmenys taip pat buvo nusišalinę ir nuo kitų bylų (dėl skolų iš jų priteisimo) nagrinėjimo. Tokioje situacijoje apelianto prašymas pripažinti šių asmenų dalyvavimą nagrinėjamoje byloje privalomu, nenurodant jokių svarių argumentų būtinam dalyvavimui patvirtinti, nesuderinamas ir su proceso skatinimu, jo operatyvumu, taigi neatitinka sąžiningo procesinio elgesio reikalavimų.

8Dėl papildomų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo

  1. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas Z. V. pateikė šiuos įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos: 1) 2017-05-09 medicininę pažymą, forma Nr. 094-1/a; 2) 2009-10-21 UAB „Skomė“ raštą dėl nuomos sutarties nutraukimo; 3) 2010-12-06 BUAB „FF lizingas“ ir UAB „Marigora“ preliminarios sutarties dėl daikto pirkimo-pardavimo projektą; 4) 2017-02-15 BUAB „FF lizingas“ raštą; 5) 2011-12-02 UAB „Rumbelė“ ir UAB „Marigora“ nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2011/12/02; 6) 2013-12-02 Z. V. ir UAB „Admivita“ perdavimo-priėmimo aktą Nr. 01-511; 7) 2015-08-18 BUAB „FF Lizingas“ kreditorių komiteto protokolo 1,6,7 ir 34 lapus; 8) 2017-05-10 Z. V. prašymą dėl skubaus bankroto administratoriaus atstatydinimo.
  2. CPK 314 straipsnyje reglamentuota, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
  3. Teisėjų kolegija sprendžia, kad su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai (Nr. 2–7) neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo, įtvirtinto CPK 180 straipsnyje, o 2017-05-09 medicininė pažyma Nr. 3, patvirtinanti, kad apeliantas Z. V. negalėjo atvykti į teismą dėl ligos laikotarpiu nuo 2017-05-09 iki 2017-05-18 (t. y. jau po bylos pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo ir skundžiamo teismo sprendimo priėmimo) nėra teisiškai reikšminga jo byloje įrodinėtinoms aplinkybėms, juolab kad byloje jau esama pakankamai duomenų apie atsakovo patirtą traumą ir jos pasekmes. Atsižvelgiant į tai, atsisakytina priimti apelianto kartu su skundu pateikiamus įrodymus kaip neturinčius ryšio su nagrinėjama byla.

9Dėl ieškinio senaties termino

  1. Kadangi praleista ieškinio senatis yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, teisėjų kolegija visų pirma aptaria apeliacinio skundo argumentus, kuriais kvestionuojama pirmosios instancijos teismo pozicija atsisakius ieškinio reikalavimus atmesti šiuo teisiniu pagrindu.
  2. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.
  3. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl taikytino 3 metų ieškinio senaties termino nėra. Apeliantas nesutinka su teismo nustatytu ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo momentu, tvirtindamas, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo paskolų sutarčių sudarymo, o ne nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla ir paskirta bankroto administratorė, įsiteisėjimo datos (2013-11-13). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais.
  4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau suformuotą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008), todėl svarbus bylos faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad ieškinį atsakovui dėl padarytos žalos atlyginimo reiškė bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratorės, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatomis, įmonės ir jos kreditorių interesams ima atstovauti nuo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius, įsiteisėjimo (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punktas ir šios teisės normos 7 dalis). Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą ir ieškinių, reiškiamų bankrutuojančios įmonės vardu, specifiką, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo momento (2013-11-13), vadinasi, 2016-07-11 ieškinys pareikštas nepraleidus 3 metų ieškinio senaties termino, visiškai teisėta ir pagrįsta, atitinkanti įstatymo leidėjo poziciją, pagal kurią ieškinio senaties termino pradžia siejama su subjektyviuoju (sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie teisės pažeidimą), ne objektyviuoju (teisės pažeidimo) momentu (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), bei šios pozicijos aiškinimo doktriną.
  5. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitoks aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo principų, pažeistų bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, ĮBĮ paskirtį ir tikslus, nes užkirstų kelią bankrutuojančios įmonės vardu reikšti ieškinius teisme dėl sandorių, sudarytų iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau priešingų įmonės veiklos tikslams, ir (ar) sukėlusių žalą. Kasacinis teismas dėl senaties eigos pradžios, kai reikalavimas dėl žalos atlyginimo bankrutuojančiai įmonei reiškiamas buvusiam jos vadovui, yra nurodęs, jog ta aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016; 2016-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016).

10Dėl civilinės atsakomybės instituto buvusiam įmonės vadovui taikymo

  1. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises ir prisiima pareigas bei jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyta kitokia organų struktūra (CK 2.82 straipsnio 2 dalis). BUAB „FF lizingas“ įstatų 4.1 punkte įtvirtinta, kad bendrovę valdo visuotinis akcininkų susirinkimas, kolegialus valdymo organas – valdyba ir vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas (direktorius), o 4.5 punkte bendrovės valdymo organams nustatyta pareiga veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, vadovautis bendrovės įstatais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų. Bendrovės vadovo atsakomybė detaliau reglamentuota įstatų 7.10 punkte, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad jis atsako už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą (7.10.1 punktas), kitų įstatuose, įstatyme, pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (7.10.8 punktas).
  2. Organizuodamas ir vykdymas bendrovės kasdienę veiklą, bendrovės vadovas, be kita ko, saistomas įstatyme įtvirtintų fiduciarinių pareigų, t. y. veiklos principų, kuriais jis turi vadovautis, priimdamas konkrečius verslo sprendimus, ir kuriais iš esmės apibūdinamas bendrovės vadovo veiklos standartas. Valdymo organų pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais nustatyta ir Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 19 straipsnio 8 dalyje.
  3. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra ne kartą nurodęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduaciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).
  4. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jie privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui. Kartu pažymėtina, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas; paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).
  5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, kuriai tuo metu atstovavo apeliantas, vykdydama 2010-01-26 valdybos posėdžio sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta sudaryti paskolos sutartį (sutartis), siekiant gauti kuo didesnę sumą įmonės apyvartinėms lėšoms (paskolos tikslinė paskirtis), 2010-01-27 sudarė paskolos sutartį su UAB „Mabuta“, kuria ieškovei suteikta 144 810,01 Eur dydžio paskola vienerių metų laikotarpiui. Vos po kelių dienų, t. y. 2010-01-29 ir 2010-02-01, didžioji dalis iš UAB „Mabuta“ pasiskolintų lėšų (3/5 sumos) trimis naujomis paskolų sutartimis buvo perskolintos tretiesiems asmenims: R. S. suteikta 43 443 Eur (150 000 Lt) dydžio paskola, I. V. 14 481 Eur (50 000 Lt) dydžio paskola, 2010-02-01 UAB „Marigora“ 28 962 Eur dydžio paskola. R. S. grąžinus tik nežymią dalį paskolos sumos (900 Eur), ieškovės vadovo tretiesiems asmenims paskolinta (perskolinta) ir įmonei negrąžinta pinigų suma yra 85 986 Eur. Tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės apelianto neginčijamos.
  6. Akivaizdu, kad apeliantas ginčo objektu tapusios paskolos dalies pagal tą tikslinę paskirtį, dėl kurios ir buvo nuspręsta skolintis – turėti galimybę laisvai disponuoti kuo didesne piniginių lėšų suma, trūkstant įmonėje apyvartinių lėšų, nepanaudojo ir tai neabejotinai pažeidė ieškovės interesus. Apyvartinių lėšų, t .y. lėšų kasdienės įmonės veiklos užtikrinimui bei organizavimui, įmonės funkcionavimui trūkumas, sudaręs prielaidas net skolintis gana didelę sumą už dideles palūkanas, rodo komplikuotą ieškovės finansinę situaciją. Tokioje situacijoje sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apelianto Z. V. veiksmai, kuomet jis dalį pinigų, skirtų įmonės apyvartinių lėšų trūkumui kompensuoti, perskolino tretiesiems asmenims tų asmenų poreikiams patenkinti, net nepasirūpindamas prievolių įvykdymo užtikrinimu bei nepasidomėdamas trečiųjų asmenų finansine padėtimi, vėliau, suėjus paskolų grąžinimo terminui, nesiimdamas jokių teisinių veiksmų jas atgauti, nors įmonei ir toliau trūko apyvartinių lėšų ir galiausiai įmonė bankrutavo, vertintini kaip priešingi įmonės interesams, veiklos tikslams ir žalingi. Todėl apeliantui kyla pareiga atlyginti žalą, lygią paskolos sutartimis perskolintai ir dėl šios priežasties nepanaudotai ieškovės veikloje, dar daugiau, ieškovei, o dabar ir jos kreditoriams negrąžintai pinigų sumai. Konstatuotina, kad išvada dėl civilinės atsakomybės apeliantui taikymo pirmosios instancijos teisme buvo padaryta įvertinus ne tik paskolų sutarčių sudarymo aplinkybes, bet ir jų sąlygas, apelianto veiksmus (neveikimą), aiškiai viršijusius normalią ūkinę riziką, įmonės padėtį ir jos veiklos tikslus, taip pat nustačius, kad tuo atveju, jei paskolų sutartys nebūtų buvusios sudarytos, ieškovė nebūtų patyrusi 85 986 Eur dydžio nuostolių (žalos), tokios sumos dydžiu būtų mažesni jos neįvykdyti įsipareigojimai kreditoriams.
  7. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo iš jo, kaip įmonės vadovo, priteisimo, savo apeliaciniame skunde remiasi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-17 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017, kurioje buvo sprendžiamas BUAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų pašalino visas apelianto, kaip įmonės vadovo, sudarytas sutartis, be to, pripažino, kad investicinės veiklos vykdymas, paskolų suteikimas neprieštaravo nei įmonės veiklos tikslams, nei įstatymams.
  8. Teisėjų kolegija, siekdama tinkamai įvertinti šiuos apelianto skundo argumentus, iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Z. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016-08-04 nutarties civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016 pagal kreditorių UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic Arms“ prašymą dėl atsakovės BUAB „FF lizingas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat kreditorių UAB ,,Skomė” ir UAB ,,Baltic Arms”, atsakovės BUAB ,,FF lizingas”, suinteresuotojo asmens Z. V. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016-09-28 papildomos nutarties šioje byloje, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria tyčinio bankroto faktas konstatuotas, visiškai sutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija (minėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties 71 punktas). Nors iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies, kaip teisingai nurodo apeliantas, apeliacinės instancijos teismas ir pašalino pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su Z. V. veiksmų, sudarant BUAB „FF lizingas“ ir AB DNB banko 2007-12-10 laidavimo sutartį, BUAB „FF lizingas“ ir V. G. bei R. G. 2009-06-15 mainų sutartį, BUAB „FF lizingas“ ir UAB „GVK“ 2010-12-06 reikalavimo teisių perleidimo sutartį, BUAB „FF lizingas“ ir R. S., UAB „Marigora“, I. V. 2010-01-29, 2010-02-01 paskolos sutartis, vien minėtų motyvų pašalinimas iš bankroto byloje priimtos nutarties nekliudė šių sandorių įvertinti žalos atlyginimo kontekste nagrinėjamoje byloje.
  9. Be to, iš nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017, motyvų matyti (72 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo motyvus, susijusius su nenaudingų, įmonės veiklai nebūdingų sandorių sudarymu, pašalino ne kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstus, o būtent kaip toje konkrečioje byloje perteklinius, nes nustatė, kad teismuose jau nagrinėjamos kitos bylos (c. b. Nr. 2-271-881/2017, c. b. Nr. e2-1405-450/2017), kuriose keliami klausimai dėl BUAB „FF lizingas“ buvusio direktoriaus Z. V. veiksmų, atliktų vadovaujant bendrovei, įvertinimo ir žalos atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, t. y. jų teisinis įvertinimas paliktas nagrinėti pagal atskirose bylose pareikštus reikalavimus.
  10. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017, ir (ar) joje nustatytos faktinės aplinkybės bei jų pagrindu padarytos teisinės išvados neatitinka ir (ar) paneigia šioje byloje pirmosios instancijos teismo konstatuotą apelianto, kaip įmonės vadovo, netinkamą veikimą, fiduciarinių pareigų pažeidimą, paskolos sutarčių, prieštaraujančių įmonės veiklos tikslams ir įmonės interesams, sudarymą, žalos įmonės kreditoriams padarymą.
  11. Kitokio apelianto veiksmų teisėtumo vertinimo nesuponuoja ir tokie jo skundo argumentai, kad paskolos tretiesiems asmenims buvo suteiktos siekiant atsiskaityti su įmonės kreditoriumi R. S., kuris skolino lėšas įmonei tam, kad būtų atsiskaityta su advokatu, taip pat norint iš UAB „Mabuta“ gauti paskolą palankesnėmis sąlygomis bei siekiant įgyvendinti investicinį projektą, kad paskolos iš UAB „Mabuta“ geromis sąlygomis gavimą suorganizavo UAB „Marigora“, I. V., R. S.; t. y. neva įmonės veiklos tikslais ir interesais. Asmenys, geromis sąlygomis organizavę paskolos gavimą iš UAB „Mabuta“, patys galėjo sudaryti su šia bendrove tiesiogines paskolos sutartis, o ne veikti per tarpininkę (t. y. ieškovę), kuri asmeniškai įsipareigojo paskolas sugrąžinti savo kreditorei UAB „Mabuta“ ir tuo pačiu iš karto didžiąją dalį lėšų perdavė kitiems asmenims be jokių užtikrinimo priemonių bei garantijų, ir kurie pasiskolintų sumų, kaip nurodyta pirmiau, ieškovei negrąžino ir didesnė tikimybė, kad ir neketino grąžinti. Apelianto deklaruojamą paskolų suteikimo tikslą paneigia byloje esančių paskolų sutarčių, sudarytų su R. S., I. V., UAB „Marigora“, turinys (2.1 punktai), kuriuose aiškiai įtvirtinta, jog paskolos suma suteikiama paskolos gavėjo poreikiams ir (ar) apyvartinėms lėšoms ir naudojama paskolos gavėjo nuožiūra. Kituose sutarčių punktuose taip pat nėra įtvirtinta jokių sąlygų, leidžiančių spręsti apie jų sudarymą siekiant naudos ieškovei ar jos investicinei veiklai vystyti (CPK 185 straipsnis).
  12. Pažymėtina, kad byloje liko nepaneigtas ir įmonės apyvartinių lėšų trūkumo faktas minėtų paskolų sutarčių sudarymo metu, leidžiantis pagrįstai spręsti apie apelianto nepakankamai atidų ir rūpestingą veikimą įmonės vardu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įmonės finansinės padėties paskolų sutarčių sudarymo metu sudėtingumą (apyvartinių lėšų trūkumą) patvirtina ne tik pirmosios instancijos teismo iš bylos duomenų nustatytos aplinkybės apie vėlesnius valdybos sprendimus (2010 m. sausio mėn., 2010 m. rugsėjo-spalio mėn.) dėl naujų paskolos sutarčių sudarymo apyvartinėms lėšoms didinti, bet ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017 dėl tyčinio bankroto pripažinimo, nustatyti faktai, kurie nagrinėjamu atveju laikytini prejudiciniais (CPK 182 straipsnio 2 punktas), t. y.: nuo 2009 m. darbo užmokestis darbuotojams nebuvo mokamas ar buvo mokama tik jo dalis; įmonė 2009 m. pabaigoje turėjo 101 222 Lt su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų, 2010 m. pabaigoje – 142 645 Lt, 2011 m. pabaigoje – 375 340 Lt (nutarties 67 punktas); nuo 2010 m. birželio mėn. nesilaikyta nustatytos įmokų mokėjimo tvarkos (69 punktas). Tokioje sunkioje finansinėje situacijoje joks protingas, atidus, rūpestingas ir sąžiningas vadovas, esant apyvartinių lėšų trūkumui, susikaupus skoloms darbuotojams ir kitiems kreditoriams, nebūtų sudaręs sandorių, kuriais įmonės apyvartinėms lėšoms didinti skirtos sumos būtų perskolinamos tretiesiems asmenims be jokių užtikrinimo priemonių jų interesams patenkinti. Todėl atitinkamas apelianto veikimas negali būti laikomas teisėtu, racionaliu, pagrįstu ir adekvačiu susidariusiai situacijai elgesiu.
  13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad visą juridinio asmens veiklos laikotarpį juridinio asmens valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad juridinis asmuo gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jam nebūtų padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Ieškovės įstatų 2.1 punkte nustatyta, kad bendrovės veiklos tikslai – pelno siekimas, vykdant ūkinę veiklą, prekybą, gamybą, teikiant paslaugas, eksploatuojant nuosavą turtą. Taigi, nepaisant apelianto akcentuojamos teismo nenustatytos įmonės vykdytos tipinės ir (ar) netipinės veiklos pobūdžio, apelianto, kaip įmonės vadovo, sudaromų sandorių tikslas bet kokiu atveju turėjo būti orientuotas į pelno (naudos) gavimą.
  14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atskleistas minėtų paskolų sutarčių turinys (paskolų suteikimo tikslas, sąlygos dėl palūkanų, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų nebuvimas), nustatytos jų sudarymo aplinkybės (paskolos skirtos fizinių asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti bei kito juridinio asmens apyvartinėms lėšoms, esant sudėtingai pačios skolintojos BUAB ,,FF lizingas” finansinei padėčiai) bei konstatuotas faktas, kad paskolintų lėšų iki šios dienos iš trečiųjų asmenų nepavyko atgauti, šiuos sandorius leidžia vertinti kaip nenaudingus įmonei, o įmonės vadovo veikimą – kaip priešingą įmonės veiklos tikslams. Pažymėtina, kad apelianto suteiktų paskolų susigrąžinimo perspektyvos dėl vieno iš paskolos gavėjų, juridinio asmens, išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, o kitų asmenų turto nebuvimo, yra labiau netikėtinos, nei tikėtinos. Vien apelianto akcentuojama abstraktaus pobūdžio sutarčių 3.1 punkte sulygta sąlyga, nustatanti, kad paskolos sutartis yra atlygintinė ir nustatoma 19 metinių palūkanų norma, priešingai nei teigia apeliantas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto jo rūpestingumo pareigos pažeidimo, byloje nesant duomenų apie tai, kad jos būtų mokamos (pagal 3.1 punktą jos turėjo būti mokamos nuo paskolintos ir negrąžintos sumos už praėjusį kalendorinį mėnesį per 5 kalendorines po kiekvieno kalendorinio mėnesio pabaigos) ar kad būtų reikalaujama jų mokėjimo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad paskolų grąžinimo terminas baigėsi 2010-12-31 (sutarčių 2.2 punktai), tačiau dėl skolų pagal paskolų sutartis priteisimo į teismą kreipėsi įmonės bankroto administratorė, o ne buvęs vadovas Z. V., atmestinas kaip nepagrįstas ir deklaratyvus toks skundo argumentas, jog apeliantas aktyviai siekė paskolų susigrąžinimo.
  15. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos ir apelianto nepaneigtos aplinkybės dėl paskolų sutarčių sudarymo ne įmonės veiklos tikslais, o kitų asmenų interesams patenkinti, esant apyvartinių lėšų trūkumui, nesiekiant įmonei gauti pelno, nesiaiškinant trečiųjų asmenų galimybių paskolas grąžinti, nesiimant jokių veiksmų skoloms išieškoti, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuotos kaip netinkamas CK 2.87 straipsnyje ir bendrovės įstatuose nustatytų pareigų veikti maksimaliai atidžiai, rūpestingai, protingai, išimtinai bendrovės interesais, vykdymas, suponuojantis apelianto pareigą atlyginti dėl tokių neteisėtų veiksmų padarytą ieškovei ir jos kreditoriams žalą.
  16. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, iš bankroto administratorės neišreikalavęs buhalterinės apskaitos duomenų, neturėjo pagrindo spręsti apie patirtos žalos faktą bei dydį, nes byloje esama pakankamai kitų įrodymų tokiai išvadai padaryti. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos žalos dydžio, rėmėsi duomenimis apie tretiesiems asmenims suteiktų ir negrąžintų paskolų sumas (42 453 Eur + 14 481 Eur + 28 962 Eur), likusiu nepatenkintu ieškovės finansiniu reikalavimu BUAB „Marigora“ bankroto byloje, kai ši jau yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, taip pat antstolės B. T. pažymomis, kurios patvirtina teismų sprendimais priteistų skolų iš fizinių asmenų I. V. ir R. S. išieškojimo negalimumą. Įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo 2016-02-01 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-25 sprendimais už akių, priimtais civilinėse bylose Nr. 2-1743-603/2016 ir 2-799-600/2016, skolos iš trečiųjų asmenų I. V. ir R. S. priteistos paskolos sutarčių, kurių sudarymo aplinkybės vertinamos nagrinėjamu atveju, pagrindu, o teismo posėdyje bankroto administratorės įgaliotas asmuo patvirtino, kad jokių lėšų iš minėtų fizinių asmenų pagal vykdomus išieškojimus negauta, BUAB „Marigora“ bankroto byloje trečiosios eilės kreditorių reikalavimams patenkinti lėšų nebuvo skirta.
  17. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų spręsti apie ieškovės patirtos žalos dydį ir faktą, todėl kartu nustatęs ir kitas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, pagrįstai iš apelianto ieškovei priteisė 85 986 Eur dydžio žalos atlyginimą.
  18. Kita vertus, papildomų buhalterinės apskaitos duomenų išreikalavimo netikslingumą nagrinėjamu atveju patvirtina ne tik byloje jau surinktų duomenų žalos faktui bei dydžiui nustatyti visuma, bet ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu dėl įmonės vadovo netinkamo pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymo, nurodant, kad įsiteisėjusiose Vilniaus apygardos teismo nutartyse nustatyta, jog Z. V. iki šiol nėra įvykdęs pareigos administratoriui perduoti visą įmonės turtą ir dokumentus bei bendrovės atsargas, pirminių apskaitos dokumentų originalus, įmonės valdybos posėdžių ir akcininkų susirinkimų protokolų, nesuteikęs informacijos apie prisijungimo galimybes prie pagrindinėje įmonės buveinėje esančių kompiuterių, kuriuose privalo būti saugomi buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
  19. Aplinkybė, kad pinigų sumos pagal paskolų sutartis įsiteisėjusiais teismų sprendimais už akių priteistos iš fizinių asmenų, priešingai nei teigia apeliantas, nepanaikina jo pareigos atlyginti įmonei žalą, konstatavus, kad žala atsirado dėl apelianto neteisėtų veiksmų, pasireiškusių fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimu, veikimu priešingai įmonės tikslams, išduodant tokias paskolas (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

11Dėl kitų apelianto skundo argumentų ir procesinių prašymų

  1. Apeliantas savo apeliacinį skundą taip pat grindžia ir aplinkybėmis, susijusiomis su teismo pareigos tinkamai ištirti bei įvertinti visus byloje pateiktus argumentus, įrodymus ir prašymus, neatlikimu, jo teigimu, lėmusiu neteisingo sprendimo priėmimą, taip pat netinkamu faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei jų teisiniu įvertinimu, apelianto teisės į teisminę gynybą neužtikrinimu (pažeidimu).
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi šių skundo argumentų pobūdį, visų pirma pažymi, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas būtų pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, jau pripažino skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį teisėta ir pagrįsta, o sprendimą dėl ginčo – teisingu, priimtu tinkamai ištyrus ir įvertinus visas šiam ginčui reikšmingas aplinkybes.
  3. Antra, šioje konkrečioje byloje sprendžiamas ginčas dėl civilinės atsakomybės vadovui (atsakovui) taikymo, todėl apelianto nurodomi argumentai (šios nutarties 15.4.1, 15.4.5, 15.4.6 punktai), susiję su priežastimis, apelianto manymu, lėmusiomis BUAB „FF lizingas“ nemokumą, ar su bankroto administratorės veiksmais parduodant įmonės turtą (šios nutarties 15.11 punktas), nėra susijusios su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo netirtos ir nevertintos. Pažymėtina, kad tiek normos, reglamentuojančios procesinių dokumentų turinį (CPK 135, 142, 306 straipsniai), tiek bendrosios nuostatos, reglamentuojančios įrodymus, jų turinį, įrodinėjimo pareigos paskirstymą (CPK XIII skyriaus pirmasis skirsnis), lemia, kad šalys turi pareigą teikti tik tuos argumentus, reikalavimus ir (ar) atsikirtimus bei įrodymus, kurie turi reikšmės bylai, t. y. patvirtinančius arba paneigiančius įrodinėjamą poziciją, bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Atitinkamai, ir teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti absoliučiai dėl kiekvieno argumento; teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį argumentą, tačiau neturi pareigos detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, kurie nesusiję su nagrinėjama byla ar neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012). Atsižvelgiant į tai, apelianto skundo argumentai dėl įmonės nemokumo priežasčių bei bankroto administratorės veiksmų tinkamumo, sprendžiant jo, buvusio įmonės vadovo atsakomybės klausimą dėl sutarčių, sudarytų jo vadovavimo įmonei laikotarpiu, vertintini kaip neteisėtas siekis išplėsti ginčo ribas. Todėl atmestini kaip nepagrįsti skundo teiginiai, kad šių aplinkybių neaptarimas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje lėmė neteisingo procesinio rezultato priėmimą. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimo, kurie iš esmės buvo grindžiami aplinkybių, nesusijusių su šios bylos ginčo esme, nesiaiškinimu ir (ar) nevertinimu.
  4. Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismui bylą išnagrinėjus iš esmės jam nedalyvaujant teismo posėdyje, atmetus jo procesinius prašymus byloje kaip nesusijusius su ginčo dalyku, buvo pažeisti rungimosi (CPK 12 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), jo teisės į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis), teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo (CPK 21 straipsnis) principai. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde teismo prašoma: 1) išreikalauti iš BUAB „FF lizingas“ įrodymus (įmonės buhalterinės apskaitos programų nurašymo ir sunaikinimo aktus bei įrodymus, kad BUAB „FF lizingas“ bankroto administratorė nutraukė sutartis su A. J. firma „Alfitas“ ir sumokėjo licencijos mokesčius; apskaitos duomenis apie debitorius UAB „Marigora“, I. V., R. S., kreditorių M. Ž., Z. V., Z. V. į BUAB „FF lizingas“ kasą įneštas R. S. lėšas, UAB „Parex lizingas“ kolektyvinę sutartį su darbuotojais; Z. V. susipažinimo su BUAB „FF lizingas“ dokumentais nuo 2015 m. gruodžio iki 2016 m. vasario antstolių D. B. ir R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų video medžiagą, raštiškus paaiškinimus, kodėl nepateikė Z. V. susipažinti visų Z. V. raštais prašytų BUAB „FF lizingas“ dokumentų; BUAB „FF lizingas“ ir UAB „Admivita“ susirašinėjimo su UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ bei J. M. dokumentus; įrodymus apie UAB „Marigora“ teisių ir pareigų perėmėjus, įrodymus, patvirtinančius, ką UAB „Admivita“ nuveikė UAB „Marigora“ bankroto byloje; UAB „Parex lizingas“ 2007 m. metinę finansinę atskaitomybę ir 2002-2010 m. BUAB „FF lizingas“ finansinio lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių registravimo sąrašus); 2) įpareigoti B UAB „FF lizingas“ suteikti Z. V. teisę susipažinti su BUAB „FF lizingas“ dokumentais (sutarčių su UAB „Mabuta“ ir potencialiais kreditoriais UAB „Sportas LTU“ ir kitais kreditoriais ruošimo ir vykdymo dokumentus, verslo projekto 2009 m. UAB „Marigora“ Aukštos pridėtinės vertės plastikinių gaminių gamybos verslo planas ES paramai gauti pagal priemonę VP2-2.1-ŪM-01-K „Lyderis LT“ ir jo perkėlimo į Klaipėdą adresu ( - ) ruošimo dokumentus bei susirašinėjimo su Lietuvos verslo paramos agentūra dokumentais); 3) atsakovui išduoti liudijimą dėl įrodymų rinkimo; 4) byloje skirti ekonominę ekspertizę, kuri pateiktų atsakymus į tokius klausimus: ar būtų reikėję ieškovei sudaryti paskolos gavimo sutartį su UAB „Mabuta“ ir paskolų sutartis su R. S., UAB „Marigora“ ir I. V., jei 2009-2010 m. nebūtų ekonominės krizės pasekmių, t. y. BUAB „FF lizingas“ būtų galėjusi parduoti už rinkos kainas dalį savo nekilnojamojo turto ir įvykdyti visus įsipareigojimus?; ar būtų įvykdyti visi ieškovės finansiniai įsipareigojimai 2011 m., 2013 m., jei nebūtų priimta Vilniaus apygardos teismo 2011-08-26 nutartis c. b. Nr. 2-6773-516/2011, dėl 6,911 mln. Lt dydžio įmonės nekilnojamojo turto areštas ir nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. būtų galėjusi parduoti už rinkos kainas šia nutartimi areštuotą įmonės nekilnojamąjį turtą?; 5) įvertinti ieškovės melagingų paaiškinimų teikimą teismui ir dokumentų galimą klastojimą.
  5. Teisėjų kolegija, nepaneigdama bendrųjų civilinio proceso principų reikšmės, nurodo, kad asmenys savo procesinėmis teisėmis turi naudotis sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad dėl apelianto procesinio elgesio, jo tinkamumo buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017, kurioje teismas, įvertinęs teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis apie bylų, kuriose dalyvavo Z. V., skaičių, jo paties teiktų įvairių procesinių dokumentų kiekį ir turinį, aktyvumą, konstatavo, kad Z. V. turi būti gerai žinomi tiek bylų nagrinėjimo teisme ypatumai, tiek CPK principų, byloje dalyvaujančių asmenų proceso teisių turinys, jų esmė, įgyvendinimo tvarka, o analogiškų prašymų teikimas, žinant, apie teismo pareigą išspręsti pareikštus procesinio pobūdžio prašymus ir (ar) reikalavimus, vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesu, CPK 7 straipsnyje, 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo savo teisėmis naudotis sąžiningai, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, pažeidimas.
  6. Nepaisant apelianto atžvilgiu jau konstatuoto nesąžiningo ir nederančio su esminiais CPK principais procesinio elgesio, apelianto apeliaciniame skunde pakartotinai formuojami tapatūs kitose bylose pareikštiems prašymai (pavyzdžiui, dėl ekonominės ekspertizės skyrimo, galimo dokumentų klastojimo įvertinimo ir bankroto administratorės neteisėto veikimo, melagingų duomenų teikimo ir t.t.), taip pat argumentai, susiję su netinkamu ieškovės atstovavimu, dėl kurių jau yra teismų pasisakyta, juos atmetant. Toks apelianto elgesio modelis neatitinka draudimo piktnaudžiauti procesu principo, dar daugiau, jis reiškia vien siekį užvilkinti procesą ir atitolinti baigiamojo teismo akto šioje konkrečioje byloje priėmimą, o ne išsiaiškinti šiai konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes. Nesąžiningas naudojimasis procesu bei piktnaudžiavimas CPK 7 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo kontekste pripažįstamas tuomet, kai yra nustatoma, jog asmuo tyčia nevykdo pareigos rūpintis proceso skatinimu, procesinėmis teisėmis naudojasi ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai siekia sukliudyti operatyviai ir greitai išspręsti šalių ginčą. Analogiška išvada darytina ir dėl ekspertizės apelianto nurodytais klausimais skyrimo, kurie, teismo vertinimu, nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl negali patvirtinti ir (ar) paneigti šioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad tokios ekspertizės skyrimas ne tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, bet ir būtų netikslingas, todėl šis prašymas, pareikštas apeliacinės instancijos teismui, netenkinamas.
  7. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti (CPK 199 straipsnis), teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014). Be to, pagal įrodymų pakankamumo taisyklę, net ir nustačius tam tikro įrodymo sąsajas su byloje nagrinėjamu klausimu, tokio įrodymo neišreikalavimas pats savaime nesudaro prielaidų panaikinti teismo priimtą procesinį sprendimą, jei nustatoma, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų teismo išvadoms pagrįsti (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-04. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-573-823/2016). Teisėjų kolegija pirmiau jau pasisakė apie įrodymų kilusiam ginčui išspręsti pakankamumą byloje
  8. Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto procesiniuose dokumentuose teikti prašymai (išreikalauti įrodymus, skirti ekonominę ir medicininę ekspertizes, stabdyti bylą dėl vykdomųjų bylų, prijungti tyčinio bankroto bylą) pirmosios instancijos teisme išspręsti 2017-01-31 nutartimi, nurodant, kad dalis prašomų išreikalauti duomenų nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, dalį jų atsakovas gali gauti bankroto byloje, kiti prašymai netenkinti kaip nepagrįsti. Be to, 2017-04-10 teismo posėdyje išspręsti ir kiti atsakovo teikti prašymai, išsamiai dėl jų pasisakant ir paaiškinant, kodėl pateikti įrodymai nepridedami prie bylos ir (ar) neišreikalautini (CPK 181 straipsnio 2 dalis). Apeliantas, skunde dar kartą prašydamas išreikalauti tuos pačius duomenis ar įpareigoti suteikti teisę su jais susipažinti, išduoti liudijimą dėl įrodymų rinkimo, vėlgi niekaip nepagrindžia šių įrodymų ryšio su nagrinėjama byla ir joje nustatinėtinomis reikšmingomis aplinkybėmis (CPK 180 straipsnis, 199 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas tenkinti minėtus prašymus pažeidė apelianto teisę į teisminę gynybą, taip pat nenustatytas pagrindas šiems procesinio pobūdžio prašymams tenkinti ir apeliacinės instancijos teisme.
  9. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstai buvo priimtas neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę bei finansinę padėtį, išnagrinėjus bylą teismo posėdyje apeliantui nedalyvaujant ir netenkinant prašymų atidėti arba sustabdyti bylos nagrinėjimą. Priešingai, iš bylos medžiagos akivaizdu, kad duomenys apie apelianto sveikatos būklę (patirtą daugybinę traumą) pirmosios instancijos teisme gauti dar 2016-08-12 kartu su paties apelianto pasirašytu prašymu pratęsti jam terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti, o teismas, atsižvelgdamas į tai, ne kartą tenkino apelianto ir (ar) jo sutuoktinės pateiktus prašymus pratęsti terminus procesiniams veiksmams atlikti: apelianto prašymas dėl termino pratęsimo atsiliepimui į ieškinį pateikti teisėjos 2016-08-16 rezoliucija pratęstas 30 dienų; 2016-10-10 prašymas pratęsti terminą atsiliepimui pateikti tenkintas Vilniaus apygardos teismo 2016-10-12 nutartimi, kuria procesinis terminas pratęstas iki 2016-10-31, kartu pasiūlant apeliantui pasirūpinti atstovavimu šios bylos procese; nepaisant fakto, kad atsiliepimas į ieškinį buvo pateiktas tik 2016-11-04, t. y. praleidus teismo nustatytą / pratęstą terminą, jis vis tiek buvo teismo priimtas; taip pat tenkintas ir 2016-12-08 prašymas pratęsti terminą triplikui pateikti. Be to, 2016-08-29 raštu dėl informacijos pateikimo teismas apeliantui išaiškino galimybę prisijungti prie LITEKO VEP posistemės paskyros, o apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje spręsdamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumą, dar kartą apeliantui išaiškino, kad negalėdamas vesti bylos teisme pats (dėl ligos, procesinių dokumentų kiekio ir kt.), gali vesti bylą per atstovą.
  10. Nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad apeliantas Z. V., nepaisant jo sveikatos būklės, šioje byloje veikė aktyviai, teikė prašymus tiek dėl procesinių terminų veiksmams atlikti pratęsimo, tiek pačius procesinius dokumentus su įrodymais, kuriuose išdėstyta jo gynybinė pozicija, jam buvo suteikta ir galimybė pasirūpinti atstovavimu. Visa tai leidžia pagrįstai spręsti, jog bylą nagrinėjęs teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekiant užtikrinti tinkamą apelianto teisės į savo pozicijos dėl jam pareikšto ieškinio išsakymą teisme, t. y. apeliantui buvo suteikta pakankamai laiko ir galimybių tinkamai save atstovauti pačiam ir (ar) per atstovą. Tokiu atveju vien pats faktas, kad byla išnagrinėta teismo posėdyje į šį posėdį apeliantui neatvykus, nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, juolab kad ir pagal teismo sprendimo priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą (CPK 1622 straipsnio 1 dalis) neatvykimas dėl ligos buvo priskirtas prie paprastai nelaikomų svarbia priežastimi teismo posėdžiui atidėti sąrašo. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad CPK įtvirtintas teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti, kad bylą būtų išnagrinėta greičiau, nevilkinti proceso. Jeigu teisės normoje išvardintos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis teismo posėdžiui atidėti, tai įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai. Jeigu šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą būtų tenkinamas nesilaikant išdėstytų reikalavimų, gali būti pažeistos kitų proceso dalyvių procesinės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-701/2015).
  11. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, bylos nagrinėjimo atidėjimo klausimas buvo išspręstas 2017-04-10 teismo posėdžio metu, nurodant, kad apeliantui buvo suteiktos visos galimybės teikti įrodymus bei turėti atstovą. CPK 168 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismo posėdžio garso įrašas laikomas teismo posėdžio protokolu ir yra sudedamoji bylos dalis, o minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta dalyvaujančių byloje asmenų teisė susipažinti su teismo posėdžio garso įrašu. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas, kad apelianto prašymas atidėti bylos nagrinėjimą teismo buvo atmestas be jokių motyvų.
  12. Neįrodytu pripažintinas ir apelianto skundo argumentas dėl CPK 21 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principo pažeidimo, o aplinkybės, susijusios su I. D. veikimu pagal suklastotą įgaliojimą, taip pat I. K. bei P. V. negalimumu atstovauti ieškovei, apelianto, kaip jau minėta, ne kartą nurodytos ir nagrinėjant kitas bylas (pvz., civilinė byla Nr. 2-195-157/2017, Nr. 2-191-157/2017), tačiau nevertintos kaip sudarančios pagrindą naikinti priimtus procesinius teismų sprendimus. Civilinėje byloje Nr. 2-192-157/2017 prašymai neleisti advokatui P. V. atstovauti BUAB „FF lizingas“, taip pat prašymas priimti atskirąją nutartį dėl suklastoto 2014-10-23 UAB „Admivita“ įgaliojimo I. D. administruoti BUAB „FF lizingas“ buvo atmesti nurodžius, kad tenkinti tokių prašymų nesuteikia pagrindo nei bylos medžiaga, nei pateikti argumentai. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantui vėl keliant tuos pačius klausimus, susijusius su BUAB „FF lizingas“ atstovavimu, dėl kurių jau buvo ne kartą pasisakyta, tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti išsamiau dėl jų nepasisakant. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadą dėl įgaliotinės I. K.–R. įgaliojimo tinkamumo veikti šioje byloje administratorės vardu patvirtina ir kiti bylos duomenys, įskaitytinai pačios įgaliotojos, bankroto administratorės, patvirtinimas. Tokiu atveju daryti priešingą išvadą ir ieškinį palikti nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nėra teisinių prielaidų. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jų teisinį įvertinimą, teisiškai nepagrįstais ir neįrodytais laikytini kiti apelianto nurodyti bylos nutraukimo ar ieškinio palikimo nenagrinėtu pagrindai (CPK 293 straipsnio 1, 9 punktai, 296 straipsnio 1 dalies 11, 12 punktai).
  13. Kiti apeliacinio skundo argumentai ir jame nurodytos aplinkybės taip pat neteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90, Van de Hurk v. Netherlands), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio yra visiškai aišku, kodėl teismas išsprendė ginčą būtent taip, teismo išvados yra grindžiamos pakankamais argumentais bei motyvais.
  14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas teisinio ar faktinio pagrindo skundžiamos teismo sprendimo dalies panaikinimui ar, juo labiau, šios bylos grąžinimui nagrinėti iš naujo, kaip to siekia apeliantas, nenustatė.
  15. Ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, jai CPK 98 straipsnyje nustatyta tvarka apeliacinės instancijos teismui nepateikus jų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų.

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai