Byla 2K-292-693/2018
Dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

2sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

3dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

4nuteistajam P. K., gynėjui advokatui Algimantui Kliunkai,

5uždarame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutarties.

6Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžiu P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, per kuriuos nuteistasis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

7Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendis pakeistas:

8iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos aplinkybės, kad P. K. už kojos ištempė D. K. iš lovos; D. K. bandant atsikelti, P. K. ranka sugriebė už kaklo ir pradėjo jį spausti; D. K. iš nosies pradėjo bėgti kraujas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 3 punktas).

9Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

10Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, ir prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

11I. Bylos esmė

12

131.

14P. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 26 d. apie 23.55 val. bute, esančiame ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atėjęs į miegamąjį, vieną kartą kumščiu sudavė D. K. į pilvą, o jai atsikėlus ir būnant kambaryje, eidamas pro šalį tyčia galva sudavė į veido sritį ir taip sukėlė fizinį skausmą.

15II. Kasacinio skundo argumentai

162.

17Kasaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

182.1.

19Teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4–5 dalių reikalavimus, teismų priimti sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų. Be to, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes kasatorius nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo.

202.2.

21Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalį, ikiteisminį tyrimą prieš teisėją gali pradėti tik Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, priešingai nei padarė išvadą pirmosios instancijos teismas, tyrėjas I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. negalėjo pradėti ikiteisminio tyrimo prieš kasatorių, todėl buvo pažeista minėta Teismų įstatymo nuostata. Kita vertus, skundžiama nutartimi nepagrįstai vengta pripažinti neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo surinktus duomenis neteisėtais, motyvuojant tuo, kad generalinis prokuroras 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliucija dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ištaisė padarytą procesinį pažeidimą. Kasatorius detaliai analizuoja bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme eigą, kai buvo aiškinamasi, ar minėtos dienos rezoliuciją sudarė ir ją savo elektroniniu parašu pasirašė generalinis prokuroras, ir daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti detalūs metaduomenys, patvirtinantys tokias aplinkybes. Be to, nebuvo atsižvelgta į P. K. gynėjo prašymą pačiam teismui gauti leidimą ir, prisijungus prie bylos elektroninių metaduomenų, patikrinti gynybos ginčijamas aplinkybes. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nuteistojo. Pasak kasatoriaus, net ir atmetus tokią išvadą, nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad baudžiamasis procesas pradėtas prieš jį teisėtai. Iš pasirašytos rezoliucijos ir duoto pavedimo matyti, kad generalinis prokuroras formaliai vykdė Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies nuostatą, t. y. iš esmės nepradėjo naujo ikiteisminio tyrimo, o tik pritarė tyrėjo I. G. neteisėtai 2016 m. lapkričio 27 d. pradėtam ikiteisminiam tyrimui ir davė pavedimą jį atlikti tam pačiam tyrėjui. Be to, siekiant pradėti ikiteisminį tyrimą, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, prieš tai turėjo būti priimtas procesinis sprendimas nutraukti neteisėtai ikiteisminio tyrimo pareigūno pradėtą ikiteisminį tyrimą.

222.3.

23Vadovaujantis Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (patvirtinta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. I-133 redakcija, toliau – generalinio prokuroro rekomendacijos) 49 punktu, generaliniam prokurorui turi būti pateikta prokuroro išvada dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą asmeniui, dėl kurio ikiteisminį tyrimą pagal įstatymus gali pradėti tik generalinis prokuroras. Byloje nustatyta, kad tyrėjas I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į generalinį prokurorą, jame tik trumpai ir abstrakčiai nurodytas D. K. pranešimo turinys. Kiti duomenys, taip pat nukentėjusiosios 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad joks smurtas konflikto metu prieš ją nebuvo panaudotas, generaliniam prokurorui nebuvo pateikti. Taigi šis subjektas neturėjo objektyvios galimybės įvertinti, ar buvo padaryta galima nusikalstama veika. Kasaciniame skunde daroma išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis, grindžiamas neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo duomenimis, negalėjo būti priimtas, todėl naikintinas.

242.4.

25Byloje nepagrįstai D. K. buvo suteikta nukentėjusiosios procesinė padėtis, nes ji dar 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškime nurodė, kad P. K. nenaudojo fizinio smurto prieš ją. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus nukentėjusiosios medicininę apžiūrą, ant jos kūno nenustatyta jokių sužalojimų. Visa tai paneigia buvus faktinį pagrindą D. K. pripažinti nukentėjusiąja. Tokiai išvadai neturi reikšmės ta aplinkybė, kad D. K. padavė apeliacinį skundą kaip nukentėjusioji, nes kitokiu būdu ji neturėjo procesinės galimybės prašyti panaikinti nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika kėsinamasi į kito asmens sveikatą. Nesant nukentėjusiojo, asmeniui negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Taigi byloje buvo pažeistos BPK 28 straipsnio nuostatos, o priimti teismų sprendimai yra neteisėti.

262.5.

27Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo neteisėtai perduota į teismą, nes nebuvo išspręstas kasatoriaus ikiteisminio tyrimo metu pateiktas skundas ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, pažeidusiu jo teisę į gynybą, taip pat sukliudžiusiu teismams teisingai išnagrinėti bylą. P. K. skundas, kuriuo jis ikiteisminio tyrimo metu ginčijo baudžiamojo proceso pradėjimo teisėtumą, Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo paliktas nenagrinėtas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumą. Vadinasi, kasatoriaus pateiktas minėtas skundas ikiteisminio tyrimo metu buvo pagrįstas, tačiau jis neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 64 straipsnio nuostatas, o byla su kaltinamuoju aktu negalėjo būti perduota teismui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šio padaryto baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo esminiu.

282.6.

29Kasatorius skunde BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 ir 305 straipsnių nuostatų esminių pažeidimų padarymą, BK 140 straipsnio 2 dalies netinkamą pritaikymą motyvuoja tuo, kad teismų sprendimai grindžiami prielaidomis, prieštaringais ir neteisėtais duomenimis, kuriais vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo D. K. 2016 m. lapkričio 26 d. pranešimo Bendrajam pagalbos centrui, 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškimo apie nusikalstamą veiką ir tos pačios dienos apklausos protokolo turinį, kuris detaliai analizuojamas kasaciniame skunde. Pasak kasatoriaus, visi užfiksuoti duomenys prieštarauja vienas kitam dėl nuteistojo padarytų smurtinių veiksmų pobūdžio ir apimties. Pačioje skundžiamoje nutartyje iš apkaltinamojo nuosprendžio pašalintos P. K. inkriminuotos aplinkybės, kurios nurodytos pareiškime apie nusikalstamą veiką. Tai įrodo duomenų, gautų iš skirtingų šaltinių, nepatikimumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškimas apie nusikalstamą veiką neturi savarankiškos įrodomosios reikšmės, jame užfiksuota informacija gali būti panaudota kitų byloje esančių duomenų patikimumui patikrinti. Kita vertus, D. K. 2016 m. lapkričio 27 d. apklausoje duoti parodymai, kurie surašyti pareiškime apie nusikalstamą veiką ir kuriais nepagrįstai rėmėsi teismai, yra vienintelis tiesioginis įrodymas, kuriuo grindžiamas kaltinimas, o likę byloje surinkti duomenys yra kilę iš D. K. minėtą dieną nurodytų aplinkybių. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino nukentėjusiosios 2016 m. lapkričio 27 d. duotus parodymus tik sudėtine pareiškimo apie padarytą nusikaltimą dalimi. Skundžiamoje nutartyje, be kita ko, padaryta nepagrįsta išvada, kad 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškimas apie nusikalstamą veiką surašytas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Šiame pareiškime neužfiksuota, kad nukentėjusioji buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nėra.

302.7.

31Byloje neįrodytas fizinio skausmo sukėlimo D. K. faktas. Nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir nelogiški, pavyzdžiui, kad P. K. grasino ginklu, kurio jis objektyviai neturėjo. D. K. nurodytų aplinkybių nepatikimumą patvirtina ir tai, kad ji tuo metu buvo pavartojusi receptinių vaistų (bromazepamo), kuris, vartojant didesnėmis dozėmis, gali sukelti laikiną atminties netekimą. Nuteistojo gynėjas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateikė medicinos dokumentų išrašus, patvirtinančius, kad nukentėjusioji nuo 2013 m. gegužės 7 d. ambulatoriškai gydoma dėl vidutinio sunkumo depresijos. Visa tai leidžia abejoti D. K. bylai reikšmingu laiku nurodytų aplinkybių patikimumu. Teismai taip pat nepagrįstai atmetė logiškus jos parodymus, duotus 2016 m. gruodžio 7 d. ir gruodžio 14 d. ikiteisminio tyrimo metu, motyvuodami bandymu padėti P. K. išvengti atsakomybės, nors jokie objektyvūs duomenys, patvirtinantys šią išvadą, byloje nebuvo renkami. Toks D. K. parodymų vertinimas rodo išankstinį tendencingą teismų nusistatymą, siekį bet kokiomis priemonėmis pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

322.8.

33Nukentėjusiosios Bendrajam pagalbos centrui ir tyrėjui I. G. nurodytų aplinkybių dėl fizinio smurto panaudojimo teisingumas grindžiamas tik prieštaringais liudytojų (policijos pareigūnų) parodymais, duotais baudžiamajame procese. Jokie kiti objektyvūs įrodymai, patvirtinantys nusikalstamos veikos padarymą, byloje nesurinkti. Priešingai, nukentėjusiosios, kasatoriaus, taip pat iš dalies liudytojų parodymai, medicininės apžiūros išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas ir prie jo pridėtos nuotraukos, nukentėjusiojo specialiųjų apsaugos poreikių vertinimo pažyma įrodo, kad nagrinėjamo įvykio naktį tarp sutuoktinių vyko tik žodinis konfliktas. D. K. po šio įvykio nesikreipė medicinos pagalbos, byloje nenustatyta, kad kasatorius anksčiau smurtavo prieš nukentėjusiąją. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti smurtiniai veiksmai (ypač smūgis galva į nosį) objektyviai negalėjo nepalikti jokių žymių ant D. K. kūno. Liudytojų (policijos pareigūnų) parodymai yra netiesioginiai įrodymai, nes jie patys nematė smurtinių veiksmų padarymo fakto, o sužinojo apie tai tik iš D. K., kuri vėliau nurodytas aplinkybes paneigė. Todėl liudytojų (policijos pareigūnų) parodymus turėjo patvirtinti kiti objektyvūs ir patikimi įrodymai. Teismai, konstatuodami, kad P. K. panaudojo fizinį smurtą prieš D. K., taip pat rėmėsi tyrėjo I. G. prieštaringais ir neobjektyviais parodymais, kurie išsamiai analizuojami kasaciniame skunde. Kasatorius daro išvadą, kad šis tyrėjas, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, surašė prieštaringus nukentėjusiosios parodymus ir jais remdamasis padarė subjektyvią, t. y. paremtą prielaidomis ir spėjimais, išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo jai, tačiau to nepakanka tokiai aplinkybei kaip įrodytai pripažinti.

342.9.

35P. K. konstatuoja, kad jo veiksmuose nebuvo būtinojo BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio – fizinio skausmo sukėlimo, todėl teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą dėl jo.

36III.

37Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

383.

39Nuteistojo P. K. kasacinis skundas tenkintinas.

40Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės nutarties esmė

414.

42Pirmosios instancijos teismas, pacitavęs BPK 32 straipsnio 1 dalies turinį, pažymėjo: ikiteisminis tyrimas pradėtas 2016 m. lapkričio 27 d. pagal D. K. pareiškimą dėl smurto artimoje aplinkoje; generalinis prokuroras ikiteisminį tyrimą pradėjo 2016 m. lapkričio 28 d. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį; iki generalinio prokuroro sprendimo P. K. nebuvo surašytas pranešimas apie įtarimą, jis nebuvo pripažintas įtariamuoju ar apklaustas kaip įtariamasis, nebuvo suimtas ar kitaip suvaržyta jo laisvė, todėl padarė išvadą, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant BPK 32 straipsnio reikalavimų. Padaręs tokią išvadą šis teismas laikė D. K. liudytojos parodymus (duotus policijos tyrėjui I. G.) patikimais, juos patvirtino liudytojų I. G., I. Š. ir A. T. parodymai, dėl to P. K., nors šis nuosekliai neigė smurtavęs prieš žmoną, pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą.

435.

44Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, iš naujo įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė šias išvadas ir nustatė faktines aplinkybes:

455.1.

46palyginęs BPK 32 straipsnio 1 dalies ir Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies turinį, konstatavo, kad šiose normose reglamentuojami skirtingi procesiniai klausimai: BPK 32 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kokių procesinių veiksmų negalima atlikti su asmeniu, turinčiu imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, o ne ikiteisminio tyrimo jiems pradėjimą. Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies nuostata, kad pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras, yra imperatyvi, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neteisingai aiškino, kad ikiteisminis tyrimas dėl teisėjo P. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos pradėtas teisėtai; policijos tyrėjas I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į generalinį prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjui, generalinis prokuroras 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį teisėjui P. K. ir, kaip pažymi šis teismas, ištaisė tyrėjo padarytą procesinį pažeidimą; įvertinęs pateiktų dokumentų metaduomenis, konstatavo, kad minėtą rezoliuciją suformavo generalinis prokuroras E. Pašilis;

475.2.

48ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 28 d., todėl duomenys renkami BPK nustatyta tvarka pradėjus ikiteisminį tyrimą, tačiau duomenys gali būti renkami ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka iki tyrimo pradėjimo; 2016 m. lapkričio 27 d. D. K. pripažinimas nukentėjusiąja, jos apklausa ir įvykio vietos apžiūra buvo atlikti ne ikiteisminio tyrimo metu; pareiškimas apie nusikalstamą veiką yra glaustas, o už kelių minučių duoti D. K. parodymai yra išsamesni, jie papildo ir detalizuoja pareiškime nurodytas aplinkybes; teismas šiuos jos parodymus laiko ne parodymais, kurie gauti pradėjus ikiteisminį tyrimą, o pareiškimo apie galimai padarytą nusikalstamą veiką dalimi, o toks pareiškimas surašomas prieš pradedant ikiteisminį tyrimą; jis savarankiškos įrodomosios galios neturi, tačiau jame esanti informacija gali būti naudojama kitų byloje esančių duomenų (įrodymų) patikimumui patikrinti; pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, laikydamas D. K. 2016 m. lapkričio 27 d. duotus parodymus savarankišku įrodymu, nes tokie parodymai laikytini pareiškimo apie nusikalstamą veiką sudedamąja dalimi; nors D. K. ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų, kad įvykio metu P. K. prieš ją naudojo smurtą, tačiau šis teismas, įvertinęs D. K. pareiškime nurodytas aplinkybes, Bendrojo pagalbos centro įrašo turinį ir liudytojų I. G., I. Š. bei A. T. parodymus, konstatavo, kad P. K. prieš sutuoktinę naudojo smurtą suduodamas jai į pilvą ir veidą, taip sukėlė fizinį skausmą, o kitas aplinkybes, susijusias su smurto panaudojimu, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino kaip neįrodytas.

49Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš teisėją

506.

51Formuojamoje teismų praktikoje kasacinės instancijos teismo išaiškinta, kad teisėjas pagal Teismų įstatymo nuostatas turi nepriklausomumo garantijas (teisėjo imunitetą), todėl būtina itin tiksliai laikytis Teismų įstatymo 47 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015). P. K. įvykio metu dirbo ( - ) teisėju, todėl pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalį pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras. Policijos tyrėjas I. G., 2016 m. lapkričio 27 d. apie 0.50 val. pagal ( - ) apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo pranešimą atvykęs į įvykio vietą, pagal standartinę protokolo formą iš D. K. priėmė pareiškimą (kaltino sutuoktinį smurtu), pasirašytinai neįspėjęs jos pagal BK 236 straipsnį už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (šioje protokolo grafoje nėra pareiškėjos parašo, 1 t., b. l. 5), apklausė ją kaip liudytoją ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. 2016 m. lapkričio 27 d. ( - ) rajono policijos komisariate gautas D. K. pareiškimas nepradėti ikiteisminio tyrimo, nes konflikto metu nenaudotas smurtas.

527.

53Pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžiai nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas dėl teisėjo P. K. šioje byloje policijos tyrėjo I. G. buvo pradėtas nepažeidžiant BPK 32 straipsnio reikalavimų, nes ignoravo Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies imperatyvią nuostatą, jog pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras.

548.

55Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies nuostata, jog pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras, yra imperatyvi, todėl policijos tyrėjo I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo neteisėtas. Šio ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis – liudytojos D. K. parodymais policijos tyrėjui I. G. – nepagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas ir tai teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas.

56Dėl pareiškėjos įspėjimo dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį

579.

58Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai (nekreipdamas dėmesio, kad protokolo grafoje dėl įspėjimo nėra pareiškėjos parašo) konstatavo, kad D. K. pagal BK 236 straipsnį už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą buvo įspėta. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad D. K. nepasirašė protokolo vietoje dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį, tačiau nepagrįstai teigia, kad nustatyta aplinkybė nepatvirtina, jog ji dėl to buvo neįspėta. Šis teismas savo teiginį bando pagrįsti policijos tyrėjo I. G. parodymais, kad pareiškėja dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį žodžiu buvo įspėta, tačiau kokiu būdu pareiškėja dėl minėtos atsakomybės turi būti įspėjama, aiškiai reglamentuota teisės aktais, todėl jų reikalavimai turi būti tiksliai vykdomi.

5910.

60Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta: ,,Prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių pateikimo vykdyti kontrolės praktiką, yra privalomi.“ Generalinio prokuroro rekomendacijų, nustatančių reikalavimus, kuriais vadovaujamasi prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo įstaigose pradedant ikiteisminį tyrimą, registruojant jo pradžią ar atsisakant jį pradėti, III skyrius reglamentuoja ikiteisminio tyrimo pradėjimą, ikiteisminio tyrimo pradžios registravimą ikiteisminio tyrimo įstaigoje; šio skyriaus 66 punktas nustato: ,,kai pareiškėjas atvyksta į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir pageidauja pateikti žodinį skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, pildomas pareiškimas ir liudytojo apklausos protokolas, kuriame pareiškėjas įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir apklausiamas apie įvykio aplinkybes <...>“ Ši generalinio prokuroro rekomendacijų nuostata dėl pareiškėjo įspėjimo yra imperatyvi, jas privalo žinoti ir vykdyti policijos tyrėjai bei jų vadovai. Šioje byloje nagrinėjamu atveju policijos tyrėjas nuvyko į įvykio vietą ir priėmė žodinį pareiškimą, pildydamas standartinę dokumento formą, todėl akivaizdu, kad pareiškėja pasirašytinai turėjo būti įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl to, kad pareiškėjui atsakomybė pagal BK 236 straipsnį kyla tuomet, kai jis dėl minėtos atsakomybės pasirašytinai įspėjamas. Kai pareiškėjas pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, jis suvokia, kad dėl to jam gresia baudžiamoji atsakomybė, be to, ši aplinkybė palengvina įrodinėjant kaltininko tiesioginę tyčią. Teismų praktika patvirtina, kad net ir tuomet, kai pareiškėjas pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismai priima išteisinamąjį nuosprendį ir tik apeliacinės instancijos teismas pagal prokuroro apeliacinį skundą panaikina išteisinamąjį ir priima apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188/2013, 2K-523-699/2015 ir kt.). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai apskritai neanalizavo minėtų teisės aktų nuostatų dėl pareiškėjo tinkamo įspėjimo dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį ir teismų praktikos, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

61Dėl BPK 276 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 7 dalies taikymo

6211.

63BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

6412.

65Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo pasisakyta, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymai yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-119/2011, 2K-105-699/2016, 2K-245-693/2016).

6613.

67BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015). Pažymėtina, kad šiomis taisyklėmis, be kita ko, siekiama užtikrinti asmenų parodymų, naudojamų kaip įrodymas byloje, patikimumą ir gynybos teisių įgyvendinimą.

6814.

69Nagrinėjamoje byloje aktuali kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus (šiuo atveju – nukentėjusiąją) arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte. Ši teisė yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų.

7015.

71Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (pvz., Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Hümmer prieš Vokietiją, peticijos Nr. 26171/07, par. 37). Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, kuriame įtvirtintas žiauraus elgesio su asmeniu draudimas, ir (ar) Konvencijos 8 straipsnį, kuriame ginamas, be kita ko, asmens privatus gyvenimas, įskaitant fizinį ir psichinį neliečiamumą, valstybė privalo įtvirtinti veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas, kad sulaikytų nuo nusikalstamų veikų asmens neliečiamumui, be kita ko, smurto artimoje aplinkoje, ir jų įgyvendinimo mechanizmą, kad būtų užkirstas kelias tokių nuostatų pažeidimui bei baudžiama už juos, ir taikyti jas praktikoje atliekant veiksmingą tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą (pvz., 2013 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Valiulienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 33234/07, par. 74–75; 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Eremia prieš Moldovos Respubliką; 2017 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Ž.B. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 47666/13, par. 48–51). EŽTT sprendimuose pabrėžiamas smurto artimoje aplinkoje problemos aktualumas ir sunkumas, jo aukų pažeidžiamumas ir kartojama nuostata, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, institucijų įsikišimas į privatų ar šeimos gyvenimą gali tapti būtinas siekiant apsaugoti asmens sveikatą ir teises ar užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms (pvz., 2016 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Civek prieš Turkiją, peticijos Nr. 55354/11, par. 50; Eremia prieš Moldovos Respubliką, par. 52). Svarbu, kad būtų imtasi veiksmingos pažeidžiamų asmenų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir kitų agresijos (persekiojimo, puldinėjimo) formų priemonių. Kita vertus, EŽTT praktikoje pažymėta ir tai, jog negalima tikėtis, kad valstybės institucijos paleis (naudos) baudžiamosios teisės mechanizmą kiekvienu atveju, kai kaimynai, namų ūkio nariai ar kiti asmenys dalyvauja nereikšminguose kasdieniuose konfliktuose ir siekia išspręsti vykstantį asmeninį konfliktą įtraukdami baudžiamąją justiciją (pvz., 2016 m. spalio 13 d. sprendimas byloje I. S. prieš Ukrainą, peticijos Nr. 1870/05, par. 71).

7216.

73Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad nurodytos valstybės pareigos ginti asmenį nuo smurto artimoje aplinkoje turi būti įgyvendinamos, be kita ko, laikantis Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisingo proceso reikalavimų (pvz., 2018 m. liepos 26 d. sprendimas byloje N.K. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 59549/12; 2017 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Štul?? prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 36705/12; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Hümmer prieš Vokietiją, peticijos Nr. 26171/07).

7417.

75Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 118; 2018 m. birželio 12 d. sprendimas byloje T.K. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 14000/12, par. 94–96). EŽTT praktikoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-211-489/2016, 2K-67-699/2018).

7618.

77Byloje esant konkrečioms sąlygoms, galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokio liudytojo apklausti. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis turi būti svarbi (pvz., miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog nuostatos, suteikiančios kaltinamojo šeimos nariams teisę neduoti parodymų teisme siekiant neprimesti jiems būtinybės pasirinkti, yra įtvirtintos ir kitų Europos Tarybos valstybių narių teisėje bei savaime nėra nesuderinamos su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies d punktu (pvz., 2018 m. liepos 26 d. sprendimas byloje N.K. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 59549/12; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Hümmer prieš Vokietiją, peticijos Nr. 26171/07, par. 41). Tačiau tokių asmenų anksčiau procese duotų parodymų panaudojimas turi atitikti gynybos teisių apsaugos reikalavimus. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; T.K. prieš Lietuvą, par. 95–96). Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi, ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją par. 116). Tokių garantijų, būtinų siekiant užtikrinti bylos nagrinėjimo teisingumą, apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės.

7819.

79Pradėjus ikiteisminį tyrimą duomenys renkami BPK nustatyta tvarka (BPK 166 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje duomenys buvo renkami tik BPK nustatyta tvarka. Generaliniam prokurorui 2016 m. lapkričio 28 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą, D. K. du kartus – 2016 m. gruodžio 7 ir 14 dienomis – apklausta kaip liudytoja patvirtino, kad įvykio metu tarp jos ir sutuoktinio kilo konfliktas, dėl to ji iškvietė policiją, tačiau neigė, kad sutuoktinis įvykio metu prieš ją naudojo smurtą. Tuo tarpu, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nukentėjusioji ir kartu pagrindinė kaltinimo liudytoja D. K. pasinaudojo savo, kaip kaltinamojo (nuteistojo) sutuoktinės, BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise atsisakyti duoti parodymus.

8020.

81Nors nukentėjusioji D. K. teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu prokurorui 2016 m. gruodžio 7 ir 14 dienomis (šių apklausų metu, minėta, teigė, kad prieš ją nebuvo naudojamas smurtas), ji patvirtino, kad šie parodymai teisingi, o perskaičius jos pareiškimą (jame teigė, jog prieš ją buvo naudotas smurtas) nurodė, kad nepagrįstai vyrą kaltino smurtavus, policiją iškvietė dėl kilusio konflikto. Taigi pradėjus ikiteisminį tyrimą D. K. jo metu apklausiama kaip liudytoja prokurorui nedavė parodymų, kad P. K. įvykio metu prieš ją naudojo smurtą. Teisme perskaičius šiuos parodymus, ji patvirtino juos. Būtent šiais duomenimis, vadovaujantis pirmiau išdėstytomis BPK ir teismų praktikos nuostatomis, galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Kiti byloje surinkti įrodymai – tai parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų (policijos pareigūnų) I. G., I. Š. ir A. T., kurie konflikto nematė, o jiems atvykus į įvykio vietą apie tai pasakojo D. K.. Jokių objektyvių duomenų dėl D. K. kūno sužalojimų (paraudimas, mėlynės ir pan.) nenustatyta, to nematė ir minėti liudytojai.

8221.

83Teismai, konstatuodami P. K. kaltumą dėl jam inkriminuojamo smurto prieš sutuoktinę panaudojimo, rėmėsi iki ikiteisminio tyrimo pradžios duotais nukentėjusiosios paaiškinimais (iš esmės būtent šie duomenys nulėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą). Šiuo aspektu minėta, jog apeliacinės instancijos teismas D. K. parodymus, duotus policijos tyrėjui apklausiant ją kaip liudytoją, laikė pareiškimo apie galimai padarytą nusikalstamą veiką dalimi, nes policijos tyrėjas negalėjo pradėti ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl teisėjo P. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos. Tačiau, nepaisydamas šios savo padarytos išvados, apeliacinės instancijos teismas D. K. pareiškime nurodytas aplinkybes apie P. K. galimai padarytą nusikalstamą veiką vertino lygiai taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas, padaręs neteisingą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas dėl teisėjo P. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos policijos tyrėjo I. G. buvo pradėtas teisėtai.

8422.

85Teisėjų kolegija pažymi, kad žmogaus pareiškimas apie nusikalstamą veiką yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, kurio metu renkami duomenys apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau pareiškime nurodytos aplinkybės, kai pareiškėjas pasirašytinai neįspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, negali būti prilyginamos liudytojo parodymams, kurie duodami pradėjus ikiteisminį tyrimą. Be to, nagrinėjamu atveju iki ikiteisminio tyrimo pradžios duoti D. K. paaiškinimai dėl galimai prieš ją panaudoto smurto kito: Bendrajam pagalbos centrui ji nurodė, kad vyras tampė už plaukų ir ranka sudavė smūgį į pilvą, grasino ginklu, kurio neturi; pareiškime jau nurodė, kad vyras ištempė ją iš lovos, ranka sudavė smūgį į pilvą ir galva į veidą. Tačiau, minėta, jokių objektyvių duomenų dėl D. K. kūno sužalojimų (paraudimas, mėlynės ir pan.) nenustatyta, duomenų apie tai, kad nuteistasis anksčiau smurtavo prieš nukentėjusiąją, nėra (nėra duomenų ir apie galimus naujus tokio smurto atvejus). Apklausti liudytojai (policijos pareigūnai) I. G., I. Š. ir A. T. patvirtino, kad jokių sužalojimų nesimatė, kambarys buvo tvarkingas. Esant tokiai situacijai, minėtų liudytojų parodymai dėl baudžiamojoje byloje esminės aplinkybės – smurto panaudojimo – yra išvestiniai iš D. K. paaiškinimų, nes jie konflikto nematė, be to, D. K. pareiškime nurodytų aplinkybių dėl smurtinių veiksmų nepatvirtina objektyvūs duomenys, todėl jos pirminių (vėliau pakeistų) parodymų patikimumas kelia abejonių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiai išvadai paneigti nepakanka liudytojų pareigūnų parodymų apie tai, kad D. K., jiems atvykus, prie nosies laikė servetėlę su rusvomis dėmėmis (beje apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas pašalino), laikėsi už pilvo ir buvo panašu, kad juto skausmą. Iš tiesų D. K. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai neigė minėtų aplinkybių sąryšį su kaltinamajam inkriminuojamu smurto prieš ją panaudojimu, aiškindama jas savo sveikatos būklės ypatumais; šią poziciją iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teisme, teigdama, jog minėti parodymai teisingi, taip pat apeliaciniame skunde. Tokius paaiškinimus paneigiančių duomenų byloje nėra. Vertinant D. K. iki baudžiamojo proceso pradžios duotų paaiškinimų patikimumą, reikšminga ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui taip pat kilo abejonių dėl jos pareiškime nurodytų vyro smurtinių veiksmų, todėl dalį smurtinių veiksmų iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino.

8623.

87Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šeiminių konfliktų dalyvių parodymus, jų patikimumą bei šių dalyvių elgesį teismas turi vertinti itin rūpestingai (atsargiai), be kita ko, ir inicijuotų teisinių procesų motyvus bei tikslus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-317-719/2018 ir kt.). Tokioje procesinėje situacijoje, kai nukentėjusioji atitinkamai iki baudžiamojo proceso pradžios ir šio proceso metu pateikė skirtingas (priešingas) įvykio versijas (būtent dėl to, ar vyras įvykusio konflikto metu panaudojo prieš ją smurtą), ir nesant pakankamai kitų kaltinimo versiją patvirtinančių įrodymų, o pačiai nukentėjusiajai baudžiamojo proceso metu ją neigiant, itin didelę reikšmę tiek gynybos teisių apsaugos, tiek tiesos nustatymo byloje aspektu įgyja kitos kaltinančių nukentėjusiosios parodymų patikimumo vertinimo procesinės galimybės (su atitinkamais pakeitimais EŽTT sprendimai bylose Hümmer prieš Vokietiją, N.K. prieš Vokietiją, 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje El Khoury prieš Vokietiją, peticijų Nr. 8824/09 ir 42836/12; 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Dimović ir kiti prieš Serbiją, peticijos Nr. 7203/12). Šiame kontekste pažymėtina, kad vienas klausimų pateikimo liudytojui tikslų yra patikrinti jo parodymus, siekiant atskleisti bet kokį jų nenuoseklumą. Teisė apklausti kaltinimo liudytojus ar teisė į tai, kad šie liudytojai būtų apklausti yra teisės į teisingą procesą garantija ne tik dėl to, kad ja siekiama užtikrinti kaltinimo ir gynybos šalių lygybę, bet ir dėl to, kad ji suteikia gynybai ir teisminei sistemai esminę priemonę kaltinančių parodymų tikrumui ir patikimumui, kartu ir kaltinimo pagrįstumui patikrinti (pvz., 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08; 2017 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Cafagna prieš Italiją, peticijos Nr. 26073/13, par. 51–52). Papildoma garantija šiame kontekste yra teismo, gynybos ir kaltinimo galimybė stebėti liudytojo elgesį apklausos metu ir susidaryti savąjį įspūdį dėl jo patikimumo (pvz., Dimović ir kiti prieš Serbiją, par. 62 ir jame nurodoma praktika). Minėta, kad baudžiamojo proceso metu nei kaltinamasis ir jo gynėjas, nei bylą nagrinėję teismai neturėjo visavertės galimybės pateikti nukentėjusiajai klausimų ir stebėti jos elgesį apklausos metu. Tiesa, D. K. dalyvavo nagrinėjant baudžiamąją bylą teismuose, pirmosios instancijos teisme patvirtino savo šio teismo BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu duotus (kaltinamąjį teisinančius) parodymus, o pirminį (kaltinantį) pareiškimą paneigė, teismas ir gynybos atstovai galėjo stebėti jos elgesį atsakant (minėta, tik ribota apimtimi) į atitinkamus šio teismo klausimus. Vis dėlto tai nesuteikė gynybai ir teismui galimybės stebėti nukentėjusiosios elgesį duodant parodymus ir pateikti jai visų klausimų, kurie, jų nuomone, būtų būtini jos patikimumui kvestionuoti ir iki baudžiamojo proceso pradžios duotų paaiškinimų, taip pat vėliau baudžiamojo proceso metu duotų parodymų patikimumui patikrinti. Tokiomis aplinkybėmis ir, minėta, nesant kitų kaltinančius nukentėjusiosios paaiškinimus patvirtinančių įrodymų, kitų galimybių kompensuoti gynybos teisių suvaržymus, susijusių su minėtų paaiškinimų ir kitų įrodymų vertinimu, tikrinimu, ginčijimu, gynybos versijų iškėlimu ir kt., nepakako gynybos teisėms ir proceso teisingumui užtikrinti.

8824.

89Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nebuvo procesinių galimybių užtikrinti pakankamo D. K. prieš pradedant ikiteisminį tyrimą duotų paaiškinimų, kuriems teismai, nuteisdami P. K., suteikė itin didelę įrodomąją reikšmę, patikimumo patikrinimo, taigi toks jų panaudojimas neatitiktų pirmiau nurodytų atitinkamų EŽTT ir kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje suformuotų reikalavimų.

9025.

91Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju vien tik pirminiais nenuosekliais pareiškėjos paaiškinimais, kuriuos ji ikiteisminio tyrimo metu paneigė (teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus) ir kurių nepatvirtina objektyvūs duomenys, pagrįsti kaltinamojo kaltės negalima. Tokiu atveju pažeidžiama jo teisė į gynybą, nes viso proceso metu jis neturėjo galimybės apklausti kaltinimo liudytojų (t. y. nukentėjusiosios) (BPK 44 straipsnio 7 dalis), dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, o tai yra esminis BPK pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad jei yra pagrindas manyti, kad liudytojas (nukentėjusysis) bylos nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus, prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos (BPK 184 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant liudytoją, gali dalyvauti įtariamasis ir jo gynėjas ir užduoti klausimus liudytojui (BPK 184 straipsnio 4 dalis). Ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant liudytoją, įtariamasis realizuoja savo teisę užduoti jam klausimus, šie parodymai yra patikimi ir jais teismas gali remtis (BPK 276 straipsnio 1 dalis). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į EŽTT praktiką, kurioje, be kita ko, nurodoma, kad ikiteisminėje proceso stadijoje laiku nesiimdamos priemonių, kad užtikrintų gynybos teisę apklausti kaltinamojo sutuoktinę, turinčią teisę atsisakyti duoti parodymus, institucijos prisiima numatomą riziką, kad, jai vėliau pasinaudojus šia teise, nei kaltinamasis, nei jo gynėjas tokios galimybės nebeturės (pvz., N.K. prieš Vokietiją, par. 60).

9226.

93Nagrinėjamoje byloje aktualūs ir kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: ,,Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų rinkimo, vertinimo ir panaudojimo, sprendžia, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai kaltinančių įrodymų, kad būtų paneigta P. K. nekaltumo prezumpcija ir jis būtų pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

9427.

95Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad, priimant pareiškimą iš D. K. ir pradedant ikiteisminį tyrimą bei vertinant įrodymus šioje byloje, buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini, baudžiamoji byla P. K. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

96Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

9728.

98Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra ir apeliaciniam skundui būdingų argumentų – ginčijamas įrodymų vertinimas ar rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą, kurią suformavo generalinis prokuroras E. Pašilis, t. y. iš esmės kartojamas apeliacinio skundo argumentas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

9929.

100Kasatorius teigia, kad byla su kaltinamuoju aktu buvo neteisėtai perduota į teismą, nes nebuvo išspręstas įtariamojo ikiteisminio tyrimo metu pateiktas skundas. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų apskundimo tvarką reglamentuoja BPK 63 ir 64 straipsniai, juose nustatyta, kad skundus nagrinėja aukštesnysis prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas, kurio priimtas sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Remiantis šia nuostata, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų apskundimo klausimai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Be to, įtariamojo ikiteisminio tyrimo metu pateiktas skundas buvo išspręstas minėtuose straipsniuose nustatyta tvarka.

10130.

102Taigi kasatoriaus teiginiai dėl generalinio prokuroro rezoliucijos pradėti ikiteisminį tyrimą, įtariamojo skundo dėl prokuroro proceso veiksmų paliekami nenagrinėti.

10331.

104Šioje nutartyje jau konstatuota, kad baudžiamoji byla P. K. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl skundo argumentai dėl D. K. procesinio statuso, fizinio skausmo jai sukėlimo taip pat paliekami nenagrinėti, nes nebėra procesinės prasmės į juos atsakyti.

105Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

106Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir P. K. baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. sekretoriaujant Ritai Bartulienei,... 3. dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,... 4. nuteistajam P. K., gynėjui advokatui Algimantui Kliunkai,... 5. uždarame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 6. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 8. iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos aplinkybės, kad P. K. už... 9. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.... 10. Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių... 11. I. Bylos esmė... 12.

... 13. 1.... 14. P. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio... 15. II. Kasacinio skundo argumentai... 16. 2.... 17. Kasaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės... 18. 2.1.... 19. Teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais, pažeidė BPK 20... 20. 2.2.... 21. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalį,... 22. 2.3.... 23. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos... 24. 2.4.... 25. Byloje nepagrįstai D. K. buvo suteikta nukentėjusiosios procesinė padėtis,... 26. 2.5.... 27. Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo neteisėtai perduota į teismą,... 28. 2.6.... 29. Kasatorius skunde BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 ir 305 straipsnių nuostatų... 30. 2.7.... 31. Byloje neįrodytas fizinio skausmo sukėlimo D. K. faktas. Nukentėjusiosios... 32. 2.8.... 33. Nukentėjusiosios Bendrajam pagalbos centrui ir tyrėjui I. G. nurodytų... 34. 2.9.... 35. P. K. konstatuoja, kad jo veiksmuose nebuvo būtinojo BK 140 straipsnio 2... 36. III.... 37. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 38. 3.... 39. Nuteistojo P. K. kasacinis skundas tenkintinas.... 40. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės nutarties esmė... 41. 4.... 42. Pirmosios instancijos teismas, pacitavęs BPK 32 straipsnio 1 dalies turinį,... 43. 5.... 44. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo ir nukentėjusiosios... 45. 5.1.... 46. palyginęs BPK 32 straipsnio 1 dalies ir Teismų įstatymo 47 straipsnio 4... 47. 5.2.... 48. ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 28 d.,... 49. Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš teisėją... 50. 6.... 51. Formuojamoje teismų praktikoje kasacinės instancijos teismo išaiškinta, kad... 52. 7.... 53. Pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžiai nepagrįstą ir neteisingą... 54. 8.... 55. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas teisingai... 56. Dėl pareiškėjos įspėjimo dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį... 57. 9.... 58. Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai (nekreipdamas dėmesio, kad... 59. 10.... 60. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta:... 61. Dėl BPK 276 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 7 dalies taikymo... 62. 11.... 63. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir... 64. 12.... 65. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK... 66. 13.... 67. BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik... 68. 14.... 69. Nagrinėjamoje byloje aktuali kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus... 70. 15.... 71. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką... 72. 16.... 73. Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad nurodytos valstybės pareigos ginti... 74. 17.... 75. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį,... 76. 18.... 77. Byloje esant konkrečioms sąlygoms, galima panaudoti anksčiau duotus... 78. 19.... 79. Pradėjus ikiteisminį tyrimą duomenys renkami BPK nustatyta tvarka (BPK 166... 80. 20.... 81. Nors nukentėjusioji D. K. teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau, BPK 276... 82. 21.... 83. Teismai, konstatuodami P. K. kaltumą dėl jam inkriminuojamo smurto prieš... 84. 22.... 85. Teisėjų kolegija pažymi, kad žmogaus pareiškimas apie nusikalstamą veiką... 86. 23.... 87. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šeiminių konfliktų dalyvių... 88. 24.... 89. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 90. 25.... 91. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo... 92. 26.... 93. Nagrinėjamoje byloje aktualūs ir kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos... 94. 27.... 95. Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad, priimant... 96. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų... 97. 28.... 98. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra ir... 99. 29.... 100. Kasatorius teigia, kad byla su kaltinamuoju aktu buvo neteisėtai perduota į... 101. 30.... 102. Taigi kasatoriaus teiginiai dėl generalinio prokuroro rezoliucijos pradėti... 103. 31.... 104. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad baudžiamoji byla P. K. nutrauktina, nes... 105. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 106. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos...