Byla 1A-158-337/2015
Dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d., jam nepadarius nusikaltimo numatyto BK 182 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.)

1Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei, dalyvaujant: prokurorui Pauliui Jasiukaičiui, išteisintajam J. K., gynėjui advokatui Dariui Stalioniui, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. Ž., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovui advokatui Antanui Bartusevičiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. Ž., V. Ž. bei jų atstovo advokato Antano Bartusevičiaus, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Vigando Jurevičiaus apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. K., a. k. ( - ) buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d., jam nepadarius nusikaltimo numatyto BK 182 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

3V. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5J. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2008-09-05 ( - ) rajone, ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime, iš savanaudiškų paskatų, apgaule, turėdamas tikslą sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą, pažadėjęs V. Ž. parduoti jo turimas viengubo pjovimo ąžuolo lentas – 50 m3, kurių vieno kubinio metro kaina 1000 Lt, bendra vertė 50 000 Lt, pasinaudodamas jo pasitikėjimu, jas išsivežė, pardavė, tačiau pinigų neatidavė, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą V. Ž. turtą – 50 000 Lt.

6Apeliaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai J. Ž., V. Ž. bei jų atstovas advokatas Antanas Bartusevičius prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendį panaikinti bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – J. K. pripažįstant kaltu pagal BK 182 str. 2 d., taip pat tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisti 700 Eur advokato paslaugoms apmokėti. Nurodo, jog teismas nagrinėdamas bylą neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į nuoseklius ir aiškius liudytojų parodymus, taip pat neteisingai įvertino J. K. veiksmus ir visiškai nepagrįstai byloje nustatė atsakomybę šalinančią aplinkybę – civilinius teisinius santykius ir eliminavo nusikalstamos veikos padarymą.

7Tvirtina, kad J. K., kaip fizinis asmuo, 2008-09-05 iš savanaudiškų paskatų, apgaule, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, pažadėjęs V. ir J. Ž. parduoti jų turimas ąžuolines lentas, kurių bendra vertė 50 000 Lt, pasinaudodamas jų pasitikėjimu, lentas išsivežė, pardavė, tačiau pinigų neatidavė, tokiu būdu užvaldė svetimą V. ir J. Ž. turtą – 50 000 Lt. Tuo tarpu teismas visiškai nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad J. K. ne fizinis, o juridinis asmuo, kad patys nukentėjusieji kalti, jog nesudarė rašytinės sutarties, nesidomėjo savo turtu, juo nesirūpino, tik po poros metų parašė pareiškimą į policijos komisariatą. Taip pat nepagrįstai nuosprendyje yra nurodyta, kad J. K. kaltinimo niekada nepripažino, nors ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, jog „per visą šį laiką neturėjo galimybės atsiskaityti su Ž. ir nei vieno lito jiems už lentas nesumokėjo“. Pasak nukentėjusiųjų bei jų atstovo, nagrinėjant bylą teisme nebuvo atsižvelgta į tai, kad liudytojai R. A., R. L., R. Š., V. L., Č. S. davė objektyvias aplinkybes patvirtinančius parodymus.

8Taip pat nukentėjusiesiems bei jų atstovui kyla abejonių teisėjos ir teismo nešališkumu, mano, jog buvo pažeista teisė į teisingą baudžiamąjį procesą. Tvirtina, kad skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja, būdama šališka ir simpatizuodama ar paveikta Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), konservatorių partijos, kurios sąraše partijos narys J. K., ( - ) numeriu kandidatavo į ( - ) rajono (Nr. ( - )) savivaldybės tarybą, ignoravo J. K. tyčinę apgaulę ir jį išteisino, nors tam neturėjo teisinio pagrindo. Be to J. K. turto ir pajamų deklaracijos, interesų deklaracija ir nekilnojamojo turto Registrų centro duomenų banko 2015 m. vasario 18 d. išrašas paneigia J. K. ikiteisminiame tyrime deklaruotą „beturčio“ statusą. Galimai todėl bylą nagrinėjusi teisėja nusprendė, kad jeigu J. K. niekada neprisipažino, tai ir nepadarė nusikaltimo: „Išvažiuodamas jis nukentėjusiesiems paliko savo vizitinę kortelę su įmonės rekvizitais. Būdamas pas Ž. jis kalbėjo kaip bendrovės vadovas, o ne kaip fizinis asmuo“. Pabrėžia, kad nukentėjusiesiems J. K. prisistatė kaip fizinis asmuo, ekspertas ir neįteikė savo vizitinės kortelės. Mano, jog skundžiamu nuosprendžiu atvirai siekiama bet kokiais būdais kaltinamąjį nenuteisti, o priimti išteisinamąjį nuosprendį.

9Plėtodami skundo teiginius, apeliantai cituoja teismų praktiką sukčiavimo bylose, šios veikos subjektyviuosius požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2014, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001, 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014, 2A-7-9/2013, 2K-651/2006, 2K-118/2003, 2K-74/2006, 2K-377/2005, 2K-651/2006, 2K-118/2003, 2K-377/2005, 2K-58/2014, 2K-233/2014) bei teigia, kad J. K. slėpė nuo nukentėjusiųjų esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir savo nemokumą, vengdamas prievolės atsiskaityti tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, slėpėsi. Nagrinėjamu atveju nukentėjusieji J. ir V. Ž. iš esmės apgaulę supranta formaliai kaip tam tikrų įsipareigojimų, susitarimų nevykdymą, nes J. K. pažadėjo įvykdyti susitarimus, tačiau tai daugiau nei per pakankamą laiką nebuvo padaryta. J. K. atvyko pirkti ąžuolinių lentų kaip fizinis asmuo, o ne kaip bendrovės vadovas, tik vėliau pradėjo teigti, tyčia meluodamas, kad lentas įsigijo nemoki bankrutuojanti bendrovė. Perduodant turtą nuosavybėn pagal civilinę paskolos sutartį, viena sutarties šalis tikisi, kad kita sutarties šalis vykdys sutarties sąlygas ir prievoles pagal sutartį. Jei jos nevykdomos ir paskola negrąžinama, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Viena iš jų – paskolos davėjas turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Nukentėjusysis V. Ž. kreipėsi į teismą savo ieškiniu, tačiau skolos neatgavo, nes J. K. ketinimas užvaldyti svetimą turtą nuo pat pradžios iki pabaigos buvo lydimas apgaulės elementų, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atstatymą civilinio proceso tvarka. J. K. nuolatos klaidino, apgaudinėjo nukentėjusiuosius ir liudytojus (Č. S., I. G.). Analogiškus parodymus davė nukentėjusieji V. Ž. ir J. Ž., liudytojai R. A., R. L., R. Š., V. L., Č. S.. Pats J. K. visą laiką vengė duoti parodymus, vengė atsiskaityti, imitavo, kad pirko medieną kaip UAB „S.“ direktorius, o ne kaip fizinis asmuo. J. K. slapstėsi ir slėpė savo gyvenamąją vietą, todėl ją teko nustatyti operatyviniais būdais. Taip pat teigia, jog J. K. susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą jo ketinimus patvirtina šios bylos medžiaga. Byloje nustatyta, kad priimdamas užsakymus iš nukentėjusiųjų asmenų, J. K. neturėjo galimybės juos įvykdyti. J. K. nuolat minima UAB „S.“ nevykdė savo veiklos ir neatsiskaitinėjo už tiekiamą produkciją iki pat bankroto bylos iškėlimo. Akistatoje su nukentėjusiąją J. Ž. 2014 m. liepos 30 d. J. K. atvirai pareiškė: „Kadangi bendrovė tuo metu buvo blogoje finansinėje padėtyje, tie gauti pinigai už Ž. medieną nebuvo pervesti Ž.. Prieš pradedant parduoti Ž. medieną, aš jų apie tai, kad bendrovės finansinė būklė labai bloga ir kad jie gali negauti pinigų už parduotą medieną aš nei žodžiu, nei raštu neinformavau. Per visą šį laiką aš neturėjau galimybės atsiskaityti su Ž. ir nei vieno lito jiems už lentas nesumokėjau“. Pasak apeliantų byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad J. K. įsigijo ąžuolines lentas iš J. ir V. Ž. kaip fizinis asmuo.

10Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes, apeliantai daro išvadą, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, kad J. K. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, todėl jį reikia nuteisti realia laisvės atėmimo bausme.

11Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras Vigandas Jurevičius prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendį panaikinti bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – J. K. pripažinti kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir paskirti jam laisvės atėmimą trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Nurodo, jog teismo išvada, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių J. K. kaltę padarius jam inkriminuotą veiką, yra nepagrįsta ir vertintina kaip vienpusiškas įrodymų vertinimas, iš esmės paremtas tik paties kaltinamojo J. K. parodymais. J. K. parodymai, kad „su Ž. buvo neatsiskaityta tik dėl to, nes bankrutavo lentas pardavusi jo vadovaujama UAB „S.“, buvo mažesnis kiekis lentų ir jos buvo prastos kokybės, nebuvo susitarimo dėl lentų pardavimo už 50 000 litų“ turi būti vertinami kritiškai. Byloje apklausti liudytojai R. A., V. L., R. L., užsiimantys medienos pjovimo ir apdirbimo darbais, parodė kiek buvo tos medienos (60-70 m3, apie 50 m3), bei kad ji buvo geros kokybės. Pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais nėra. Tačiau teismas neatsižvelgė į nuoseklius ir aiškius liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus. Nukentėjusioji J. Ž. ir ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme davė nuoseklius parodymus, nurodydama, kad buvo išvežta 50 m3 lentų. 2008 m., 2009 m. ir 2010 m. J. K. jai neskambino, o į jos skambučius jis neatsiliepė. Iki kreipimosi į policiją J. K. atsiuntė jai pranešimą su prašymu atsiųsti savo sąskaitos numerį ir ji du kartus nusiuntė sąskaitos numerį, tačiau pinigai nebuvo gauti, o J. K. neatsiliepė į jos skambučius. Vėliau ji sužinojo, kad lentos parduotos, tačiau ji už jas pinigų negavo. Netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo. Liudytojas Č. S. patvirtino nukentėjusiosios J. Ž. parodymus, kad lentas J. K. pardavė, bet vengė už jas atsiskaityti. Net pats J. K. teismo posėdžio metu pripažino, kad kai buvo pirmas lentų pardavimas, dar nebuvo areštuotos UAB „S.“ sąskaitos, tačiau už jas nebuvo atsiskaityta.

12Taip pat teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog J. K. sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusieji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Pasak prokuroro, J. K. klaidino, apgaudinėjo nukentėjusiuosius, vengė su jais atsiskaityti, ir jo ketinimas užvaldyti svetimą turtą nuo pradžios iki pabaigos buvo lydimas apgaulės elementų. Be to prieš parduodami medieną J. ir V. Ž. J. K. nei žodžiu nei raštu nebuvo informuoti apie labai blogą UAB „S.“ finansinę būklę ir, kad jie gali negauti pinigų už parduotą medieną. Esant šioms aplinkybėms bei įvertinant ne tik J. K. parodymus, tačiau byloje surinktų įrodymų visetą, turėtų būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

13Atsikirtimu į pateiktus apeliacinius skundus išteisintojo J. K. gynėjas advokatas Darius Stalionis prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendį palikti nepakeistą bei nukentėjusiųjų, jų atstovo ir prokuroro apeliacinius skundus atmesti.

14Pasak gynėjo apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai nėra nauji, į juos buvo išsamiai atsakyta skundžiamu nuosprendžiu. O byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad minimas lentas vežė J. K., kadangi tai buvo padaryta Č. S.. Be to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad pati nukentėjusioji J. Ž. buvo organizatorė ir vadovavo savo turėtų ąžuolinių lentų realizavimu, jai nesisekant tai padaryti, ji įgaliojo šių lentų realizavimu rūpintis Č. S.. Anot gynėjo, nesvarbu, ar buvo sudarytas notarinis ar kitokio pobūdžio įgaliojimas, esminė aplinkybė yra ta, ar pati nukentėjusioji deklaruoja, ar ji suteikė atitinkamus įgaliojimus kitam asmeniui, šiuo atveju nukentėjusioji J. Ž. teismo posėdyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad ji suteikianti visus įgaliojimus Č. S. rūpintis turimų ąžuolinių lentų realizavimu. Taigi daro išvadą, jog J. Ž. turėjo pasirūpinti bent kokios rašytinės sutarties sudarymu ar atlikti kitus veiksmus, kad bent jau minimaliai būtų imtasi veiksmų apsaugant savuosius interesus. Be to, byloje esanti surinkta medžiaga patvirtina, kad tiek Č. S., tiek ir J. Ž. žinojo, jog lentos yra išdžiovintos, tačiau ilgą laiką neparodė jokios iniciatyvos, kad pageidautų iš UAB „S.“ tas lentas atsiimti. Jeigu nukentėjusieji būtų pranešę UAB „S.“, kad jie pageidauja atsiimti savo lentas, tai nedelsiant tos lentos jiems būtų grąžintos, kadangi UAB „S.“ iš Č. S. įmonės gavo apmokėjimą už lentų džiovinimą ir pretenzijų dėl to neturėjo. Mano, kad nukentėjusieji sužinoję, kad UAB „S.“ jų lentas po ilgo laiko tarpo pardavė, tačiau UAB „S.“ yra sunkioje finansinėje padėtyje, nusprendė imtis kitų veiksmų ir pradėjo kaltinti asmeniškai J. K.. Ir tokiais veiksmais nukentėjusieji bando perkelti savo atsakomybę dėl savųjų nerūpestingų veiksmų nuo savęs ir neteisingai kvalifikuodami susiklosčiusius teisinius santykius bando apkaltinti J. K..

15Taip pat teigia, jog tiek teismo posėdžio metu, tiek ir 2015-02-26 dienos nuosprendyje yra užfiksuotos aplinkybės, jog nukentėjusieji bandė civilinio proceso pagalba spręsti galimą skolos klausimą, tačiau pateikę ieškinį dėl skolos priteisimo iš J. K. nei patys, nei jų atstovas neatvyko į teismo posėdį. Be to, J. Ž. buvo įtraukta į UAB „S.“ kreditorių sąrašą, tokia informacija buvo nukentėjusiajai žinoma, kadangi viename iš kreditorių susirinkimų dalyvavo ir nukentėjusiųjų atstovas, ir kur niekas nebuvo pareiškęs jokių pretenzijų dėl patvirtinto kreditorinio reikalavimo atsisakymo UAB „S.“ bankroto byloje. Tad teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusieji turėdami galimybę naudotis jiems suteiktomis teisėmis, turėdami kvalifikuotus teisininkus, turėjo būti aktyvūs ir naudotis jiems suteiktomis teisėmis, tačiau dėl neaiškių priežasčių tai nebuvo daroma.

16Be to gynėjas teigia, kad nukentėjusieji bei jų atstovas pateikia teorinius apgaulės išaiškinimus ir pan., tačiau nepateikia konkrečių ir aiškių J. K. veiksmų įvertinimo, kurie galėtų būti laikomi apgaulės elementu, o apeliaciniame skunde siekia pateikti visiškai kitokį apgaulės išaiškinimą, kuris būtų naudingas išimtinai tik nukentėjusiesiems. Taip pat pažymi, jog iki pirmosios instancijos teismui išeinant priimti nuosprendžio, nukentėjusieji nepageidavo patikslinti savo pateikto ieškinio ir jo sukonkretinti, pateiktame ieškinyje nurodo du atsakovus – J. K. ir Č. S.. Taigi esantys faktai leidžia suabejoti, ar nukentėjusiųjų ir Č. S. nesiejo kokie nors ryšiai ir kodėl nukentėjusieji jį buvo nurodę kaip atsakovą (beje, ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nukentėjusieji nurodo, kad jų lentas išvežė būtent Č. S.), tačiau šiam asmeniui kaltinimai nebuvo pateikti. Dėl skunde dėstomų teiginių, susijusių su bylą nagrinėjusio teismo šališkumu, pažymi, jog nukentėjusiųjų atstovas atitinkamas teises turėjo bylos nagrinėjimo metu, tačiau jomis nepasinaudojo, nušalinimų nepareiškė.

17Teismo posėdžio metu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. Ž. bei jos atstovas, taip pat ir prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintasis bei jo gynėjas – atmesti.

18Apeliaciniai skundai atmetami.

19Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, tai yra tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu J. K. pagal BK 182 str. 2 d. išteisino pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

20Apeliaciniuose skunduose iš esmės yra nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių – tiek nukentėjusieji bei jų atstovas, tiek prokuroras skunduose nurodo, jog išteisinamasis nuosprendis J. K. atžvilgiu priimtas vienpusiškai bei neteisingai vertinant įrodymus bei visiškai neatsižvelgiant į nuoseklius ir aiškius liudytojų, nukentėjusiųjų parodymus. Nukentėjusieji taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Be to, J. K. ketinimas užvaldyti svetimą turtą nuo pat pradžios iki pabaigos buvo lydimas apgaulės elementų, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atstatymą civilinio proceso tvarka ir šiuo konkrečiu atveju tai pagrindžia baudžiamosios atsakomybės pagrįstumą. Visgi apeliantų teiginiai atmestini dėl žemiau nurodytų argumentų.

21Sukčiavimo (BK 182 str.) esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu – viena apgaulės formų – teismų praktikoje ir teorijoje aiškinamas kaip savotiškas būdas išvengti prievolės, tačiau tai yra tik metodas įtraukti nukentėjusįjį į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti, negrąžinti turto, neatlikti darbo ir kt.) sutartinius santykius padaro neteisėtus. Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 str. taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas: jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Be to, sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.

22Pabrėžtina, kad teismų praktikoje sukčiavimo ir turto pasisavinimo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 2K-851/2001 ir kt.).

23Taigi, kaip jau ir minėta, J. K. buvo kaltinamas tuo, jog 2008-09-05 iš savanaudiškų paskatų, apgaule, turėdamas tikslą sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą, pažadėjęs V. Ž. parduoti jo turimas ąžuolines lentas – 50 m3, kurių bendra vertė 50 000 Lt, pasinaudodamas jo pasitikėjimu, lentas išsivežė, pardavė, tačiau pinigų neatidavė, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą V. Ž. turtą – 50 000 Lt.

24Byloje surinkti bei teisminio nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, jog J. K. drauge su Č. S. (šio prašymu bei iniciatyva) buvo atvykęs pas J. ir V. Ž. apžiūrėti jų turimas viengubo pjovimo ąžuolo lentas, po ko šios buvo pervežtos į UAB „S.“ priklausančią medienos džiovyklą, esančią ( - ), išdžiovintos bei pardavinėjamos. Tokias faktines aplinkybes be kaltinamojo ir nukentėjusiųjų parodymų patvirtina liudytojų parodymai bei kiti rašytiniai, byloje esantys, įrodymai. J. K. savo kaltės dėl sukčiavimo bei svetimo turto įgijimo nepripažino bei teisiamojo posėdžio metu aiškino, jog su nukentėjusiaisiais buvo susitikęs 2008 metų vasarą, kai su Č. S., jo prašymu, buvo atvykę apžiūrėti ten buvusių ąžuolinių lentų. Jie teiravosi džiovinimo kainų. Tuo metu nieko nenusprendė. Išvažiuodamas jis nukentėjusiesiems paliko savo vizitinę kortelę su įmonės rekvizitais. Po kažkurio laiko jam skambino Č. S. ir sakė, jog Ž. neapsisprendžia ką darys su lentomis, po to – jog nori lentas išdžiovinti. Jis sutikęs ir pasakęs Č. S., jog jie turi vizitinę kortelę ir tegul lentas veža <...>. Č. S. nurodė, jog už lentų išdžiovinimą apmokės jisai. Neužilgo jam paskambino J. Ž., kuri pasakė, kad yra apsisprendusi lentas džiovinti ir prašė jas parduoti. Ji sakė, jog yra 50 kubinių metrų lentų ir už lentas norėtų gauti 50 000 litų. Jis J. Ž. atsakęs, jog už tokias lentas, kurias matė J. Ž. galėtų gauti apie 25 000 litų ir, kad bendrovė „S.“ neapsiima tų lentų parduoti. Po kurio laiko į džiovyklą, esančią ( - ) rajone ( - ), buvo atvežtos pirmos lentos. Lentas priėmė meistras S., kuris lentas suskaičiavo, nustatė jų kiekį, buvo 13.5 kubo ir dokumentus apie lentų priėmimą į džiovyklą perdavė buhalterei. Po to jam paskambino Č. S., pasiteiravo ar lentas atvežė, sakė, jog daugiau lentų Ž. nebeveš, pardavinės vietoje, tačiau nuomonė pasikeitė ir po dviejų mėnesių atvežė dar vieną mašiną lentų. Tuo kartu džiovykloje nebuvo meistro, tik vėliau jas S. apskaičiavo ir buvo 11 kubų. Jas užpajamavo, perdavė žinias į buhalteriją ir dėjo į džiovyklą. Už lentų džiovinimą apmokėjo Č. S., atvykęs į ofisą Vilniuje. Sąskaita buvo išrašyta jo įmonės „C.“ vardu. Ofise Č. S. prašė lentas parduoti. Jie sutarė, jog lentas nupirks UAB „S.“ už 26950Lt kartu su Č. S. ir, kai visas lentas parduos, tuomet ir perves pinigus Ž.. Kad lentas pardavinės skelbė internete, tačiau ilgai pirkėjų neatsirado. 2009 metais buvo krizė, gamyba smarkiai krito ir lentų pirkėjų neatsirado. Jis skambino Č. S., jog jie lentas pasiimtų, tačiau jisai prašė lentas dar palaikyti. Tik 2009 metų pabaigoje nupirko keletą lentų, o 2010 buvo parduotos beveik visos lentos, liko neparduota 2,1 kubo. Lentas pardavinėjo ceche ir jas pardavinėjo meistras S.. Buvo išrašomos sąskaitos faktūros. 2009 metų krizės pasekmėje buvo areštuotos bendrovės sąskaitos, todėl pirmiausiai buvo atsiskaitoma už elektrą, mokami atlyginimai, mokesčiai Sodrai, kad bendrovė galėtų dirbti. Jiems nepavyko atsiskaityti su Ž., nes bendrovei buvo iškelta baudžiamoji byla, buvo paimti visi dokumentai, o 2011 metais buvo iškelta bankroto byla ir dėl to iki šiol nėra su Ž. atsiskaityta. Pripažįsta, jog bendrovė yra skolinga Ž.. Jokio tikslo apgauti nukentėjusiuosius jis neturėjo. J. Ž. nesakė, jog bendrovės padėtis bloga, tačiau tai žinojo Č. S. (2 t., 151-153 b.l.). Tapačios pozicijos jis laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 55-57, 82-83 b.l., 2 t. 43-46 b.l.).

25Nukentėjusieji J. ir V. Ž. davė iš esmės analogiškus parodymus, tai yra, jog iškirtę mišką jie išpjovė lentas ir kreipėsi į pusbrolį Č. S., kad jis padėtų surasti džiovyklą, padėtų lentas parduoti. Po kurio laiko į jų namus atvažiavo J. K., kaip ekspertas, ir Č. S.. Kaltinamasis sakė, jog ( - ) turi džiovyklą ir priims džiovinti visus 50 kubų lentų. Ji pasakė vyrams, jog jie lentas išdžiovintų, parduotų, kiek jie gaus, jai nesvarbu, tačiau jai prašė sumokėti po 1000 litų už kubą. Raštu jokios sutarties nesurašė, bijojo juos įžeisti. Gal po savaitės atvažiavęs Č. S. pasakė, jog reikia lentas vežti į ( - ), į džiovyklą. Tuomet ji pasamdė R. L. ir jis su savo mašina išvežė į ( - ) pirmas lentas. Kokį kiekį išvežė ji nežino, kiekį skaičiavo R. L. ir tas kiekis buvo įrašytas į medienos gabenimo lapą. Lentas priėmė S., kurio ji nepažįsta. Už lentų nuvežimą R. L. sumokėjo Č. S.. Gal po dviejų mėnesių, Č. S. nurodymu, į ( - ) buvo nuvežta antra mašina lentų. Jas vežė R. L.. Sugrįžęs pasakė, jog lentas paliko džiovykloje, niekas jų nepriėmė. Po to ilgai jai niekas apie lentas nesakė, J. K. į telefonus neatsiliepdavo. Ji sirgo ir, kuomet gulėjo ligoninėje, buvo atvažiavęs Č. S.. Sakė, jog lentos išdžiovintos, supakuotos, rodė telefone nuotraukas, sakė ieško pirkėjų. Praėjo 2009 metai, 2010 metai ir jai niekas už lentas pinigų nesumokėjo. Dar prieš tai J. K. siuntė raštą ir prašė sąskaitos pinigų pervedimui, tačiau pinigai nebuvo pervesti. J. K. į skambučius neatsiliepdavo. Č. S. jai sakydavo, jog nėra pirkėjų. Už lentų džiovinimą ji J. K. nemokėjo, su juo atsiskaitė Č. S.. Jis sumokėjo ir už lentų nuvežimą. <...> Ji buvo įgaliojusi Č. S. rūpintis lentomis ir jis kartu su J. K. tai darė. Nukentėjusioji nurodė, jog jai nesvarbu kas jos lentas pardavė – bendrovė, ar asmeniškai J. K., tačiau mano, jog jai privalo sumokėti 50 000 litų (2 t., 110-111 b.l.)

26Liudytojas Č. S. teisme parodė, kad 2008m., tikslios datos nepamena, nuvažiavus pas giminaičius J. ir V. Ž., pastarieji prašė padėti parduoti išpjautas ąžuolo lentas. Lentos buvo suštabeliuotas į dvi krūvas . Jis apskambino savo pažįstamus dėl lentų pirkimo, tačiau žalių, neišdžiuvusių lentų niekam nereikėjo. Tada nutarė, jog reikia išdžiovinti. Jis prisiminė J. K., jog jo bendrovė „S.“ turi dvi džiovyklas, užsiima medienos pirkimu, tai jam pasiskambino. Jie abu buvo atvažiavę pas Ž., apžiūrėjo lentas. J. K. apžiūrėjo lentas ir pasakė, kad žalio medžio neparduos ir pasakė, kad lentas reikia džiovinti bei pasakė, kad lentas reikia vežti ir išdžiovinti į ( - ) esančias džiovyklas ir tik po to jas parduoti. Koks kiekis lentų buvo pas Ž., nežino, Ž. nurodė, kad apie 50 kubinių metrų. Mano, jog tiek ir buvo. Sutarė, jog lentas parduos už tuo metu buvusią rinkos kainą ir gautus pinigus atiduos Ž.. Kadangi J. Ž. sakė, kad jiems ir taip brangiai kainavo ąžuolų kirtimas, jų išvežimas iš miško, lentų pjovimas, todėl jis sutiko apmokėti už lentų nuvežimą iki ( - ). Lentos per du kartus buvo atvežtos į ( - ) ir jis apmokėjo už lentų nuvežimą. Galvojo, jog nereikės mokėti už lentų išdžiovinimą ir, kad tai atsiskaičiuos, kai lentas pardavinės, tačiau taip nebuvo. Jam paskambinęs J. K. pasakė, jog lentos neišdžius, nes jis yra skolingas už elektrą ir žada elektrą atjungti, ir, kad reikia skolą sumokėti, kuri buvo 10317 Lt. Jis tą sumą sumokėjo pervesdamas į UAB „S.“ sąskaitą. Jo rūpestis buvo apmokėti už atvežtas lentas į džiovyklą, o J. K. – lentas išdžiovinti ir parduoti. Jis matė skelbimus internete apie parduodamas lentas ir tikėjosi, jog lentos bus parduotas ir bus atsiskaityta su Ž. ir su juo. Jis vis teiravosi kaip vyksta lentų pardavimas, tačiau J. K. sakė, jog niekas neperka. Su Ž. dėl lentų pardavimo kainos nesitarė. (2 t., 113 b.l.).

27Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2008-07-03 ir 2008-09-09 į ( - ) rajoną ( - ) kaimą R. L. vairuojamu automobiliu buvo pervežtos minimos lentos, medienos gabenimo lapuose užfiksuota, jog lentų buvo pervežta, atitinkamai, 24,5 ir 18,2 kubų bei pirmąjį kartą lentas priėmė V. S. (1 t., 135-136 b.l.). Už šias transporto paslaugas V. L. įmonei sumokėjo UAB „C.“ (1 t., 35-36 b.l.). Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad pagal UAB „S.“ apskaitos dokumentų duomenis 2008-07-03 ir 2008-09-09 sandėlyje nuline verte užpajamuota iš viso 24,5 m/3 viengubo pjovimo ąžuolinių lentų, gautų iš siuntėjos J. Ž. pagal 2008-07-03 ir 2008-09-09 medienos gabenimo lapus. 2009-12-18 ir 2010-01-19 UAB „S.“ apskaitoje , t.y. buhalterinėje sąskaitoje Nr. 204 (pirktos prekės, skirtos perparduoti) 24,5 m/3 džiovintų ąžuolinių lentų buvo užregistruota iš viso 25350Lt verte. UAB „S.“ apskaitoje , t.y. buhalterinėje sąskaitoje Nr. 450 (skolos tiekėjams) 2010-01-19 užregistruotas 26950Lt įsiskolinimas J. Ž. už ąžuolo lentas, gautas pagal 2008-07-03 medienos gabenimo lapą. (1 t., 183-188 b.l.). Taip pat matyti, jog ąžuolinės lentos buvo pardavinėjamos nuo 2009-01-08 iki 2010-03-19 (1 t., 58 b.l.). Byloje taipogi yra 2008-12-02 PVM sąskaita – faktūra, iš kurios matyti, jog UAB „S.“ pardavė UAB „C.“ pastolius už 10317,98Lt . (1 t., 37 b.l.). Būtent šią sumą Č. S. tvirtina sumokėjęs J. K. jo turimiems įsiskolinimams už elektros energiją padengti, savo ruožtu J. K. tvirtina tai buvus apmokėjimą už lentų džiovinimą.

28Tačiau įvertinusi pirmiau aptartus įrodymus, apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog byloje nėra surinkta jokių nenuginčijamų įrodymų, kad J. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK182 str. 2 d., tai yra, kad J. K. atliko kokius nors veiksmus siekdamas užvaldyti svetimą turtą (įtikinėjo J. ir V. Ž. vežti į džiovyklą lentas, jas parduoti, organizavo jų išvežimą, pats jomis rūpinosi ir pan.), taip pat, jog jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusieji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas.

29Byloje surinkti ir aptarti įrodymai patvirtina, jog būtent liudytojas Č. S., žinodamas apie J. K. vykdomą veiklą – jog jis UAB „S.“, kuriai priklauso medienos džiovykla, direktorius, su pastaruoju susisiekė, prašė apžiūrėti lentas, o vėliau kartu su nukentėjusiaisiais prašė priimti jas džiovinti, vėliau – parduoti. Kaip matyti iš pačių nukentėjusiųjų parodymų, būtent minimas liudytojas žodžiu buvo įgaliotas atlikti veiksmus susijusius su lentų džiovinimu, pardavimu ir t.t., to neneigia ir pats liudytojas Č. S., kuris, beje, sumokėjo už lentų nuvežimą į UAB „S.“ džiovyklą, taip pat už šių išdžiovinimą bei kuris tikėjosi gauti atlygį už tai (2 t., 113 b.l.). Liudytojas R. L., vežęs J. ir V. Ž. lentas į džiovyklą, tvirtino, jog lentų išvežimu į džiovyklą rūpinosi J. Ž. ir Č. S., o nuvežus lentas į džiovyklą jas priėmė meistras (liudytojas V. S.), su J. K. jokių reikalų neturėjo. (2 t., 112 b.l.). Taigi, kaip jau ir minėta, duomenų apie tai jog J. K., kaip fizinis asmuo, būtų atlikęs kokius nors aktyvius veiksmus susijusius su Ž. priklausančių lentų išvežimu ar tolesniu disponavimu jomis, kaip nurodyta kaltinime, byloje nebuvo surinkta, kaip ir nebuvo įrodyta tai, jog jis priimdamas J. ir V. Ž. priklausančią medieną į jo vadovaujamos įmonės medienos džiovyklą, ar vėliau, būtų sumanęs juos apgauti, nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų bei turėjęs tokį tikslą. Priešingai iš pirmiau nurodytų rašytinių įrodymų matyti, jog minimos lentos buvo įtrauktos į UAB „S.“ apskaitą, džiovinamos bei vėliau pardavinėjamos, o bendrovės buhalterinėje apskaitoje yra užfiksuotas įmonės įsiskolinimas J. Ž., dėl kurio ši yra pareiškusi kreditorinį reikalavimą UAB „S.“ bankroto byloje. Beje, ir pareiškimus dėl jai priklausančios skolos J. Ž. siuntė UAB „S.“, o ne asmeniškai J. K. (1 t. 96 b.l.).

30Apeliantų teigimu teismas nevertino nuoseklių liudytojų R. A., R. L., R. Š., V. L., Č. S. parodymų, kurie pagrindžia J. K. inkriminuotą kaltinimą. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojai R. A., R. Š. iš esmės jokių reikšmingų aplinkybių susijusių su nusikalstama veika nurodyti negalėjo, kadangi šie asmenys pjovė bei išvežė J. ir V. Ž. statų mišką, kurio nurodė apytikslius kiekius, o tolesniuose įvykiuose nedalyvavo (1 t., 26-27, 30-31 b.l.). Taip pat ir liudytojas V. L., tikslaus supjauto lentų kiekio nurodyti negalėjo, kadangi, kaip nurodė apmokėjimas jam priklauso nuo apvalios medienos kiekio, o kiek kubų būna išpjauta jis nematuoja (1 t., 24-25 b.l.). Tiesa, minėti liudytojai, kaip ir nurodoma apeliaciniuose skunduose, iš tiesų parodė, jog ąžuolinių lentų galimai galėjo būti apie 50 m3, tuo tarpu įmonės dokumentuose užfiksuota, jog buvo atvežti 24,5 m3, tačiau vien ši aplinkybė savaime negali būti pagrindu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti bei J. K. kaltei dėl jam pareikšto kaltinimo pagrįsti. Beje, atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo Č. S. poziciją, kuris pirmųjų apklausų metu (1 t., 32-34 b.l.) tvirtino iš pažiūros nieko negalintis pasakyti apie medienos kiekius, o praėjus beveik 5 metams po pirmosios apklausos teigė tiksliai galintis nurodyti, jog buvo 50 m3, taip pat ir dėl lentų pardavimo keitėsi šio liudytojo parodymai – pirmųjų apklausų metu tvirtino, jog ir pats ieškojo pirkėjų jau išdžiovintoms lentoms, vėliau – jog apie pardavimus nieko nežinojo, viską darė J. K.. Beje, kyla abejonių ar patys nukentėjusieji yra tikri būtent kieno veiksmai jiems buvo padaryta žala, kadangi civilinis ieškinys yra pareikštas ne tik kaltinamajam J. K., tačiau ir Č. S., kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo tik liudytojas bei jokie įtarimai dėl kokių nors veikų jam nebuvo pareikšti, nors nukentėjusieji to ir prašė.

31Šioje dalyje pažymėtina ir tai, jog kolegijai kyla abejonių ar pačiam bylai vadovavusiam prokurorui buvo aišku kuo pasireiškė J. K. veiksmai įgyvendinant BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, kadangi, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dar nuo 2010 metų bei prokuroras du kartus buvo priėmęs nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus byloje objektyvių įrodymų, jog J. K. būtų siekęs apgaule įsigyti V. Ž. turtą, taip pat konstatuojant, jog nukentėjusieji savo teises gali ginti civilinio proceso tvarka pateikdami ieškinį dėl skolos priteisimo (1 t. , 97-99, 208-211 b.l.). Ir visgi baudžiamoji byla buvo perduota teismui, po paskutiniojo iš nutarimų priėmimo iš esmės neatlikus jokių tyrimui kokybiškai reikšmingų veiksmų – atliktos akistatos, kurių metu proceso dalyviai pasiliko prie savo iki tol dėstytų pozicijų.

32Bene pagrindinis apeliantų teiginys, pasak jų, patvirtinantis buvus apgaulės elementą J. K. veiksmuose, yra tai, kad jis po pirmojo lentų pardavimo neatsiskaitė su Ž. nors įmonės sąskaitos tuo metu dar nebuvo areštuotos. Iš tiesų, kaip nurodė J. K. pirmosios lentos buvo parduotos dar 2009 m. (apie 2 m3 lentų) bei UAB „S.“ sąskaitos tuo metu dar nebuvo areštuotos, kaip ir lentų atvežimo metu įmonės finansinė veikla buvo normali (2 t. 152 b.l.). Likusios lentos buvo parduotos per 2010 metus. J. K. paaiškino, jog prasidėjus ekonominei krizei, bendrovė „S.“ susidūrė su sunkumais, nebegalėjo atsiskaityti su Sodra, išmokėti atlyginimus, todėl buvo areštuotos sąskaitos ir bendrovė liko skolinga už parduotas lentas nukentėjusiesiems, o vėliau bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Šias aplinkybes patvirtina ir bylos duomenys. Kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog J. K. sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusieji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Pasikartojant paminėtina, jog nukentėjusiųjų ąžuolinės lentos buvo priimtos bendrovėje UAB „S.“, ten buvo išdžiovintos ir pardavinėjamos, tačiau su nukentėjusiaisiais buvo neatsiskaityta dėl pasunkėjusios įmonės finansinės būklės bei vėliau įvykusio bankroto procedūrų. Byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, jog UAB „S.“ Kauno apygardos teisme 2011-08-24 buvo iškelta bankroto byla, buvo patvirtinti bankrutuojančios UAB „S.“ kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp kurių ir nukentėjusiosios J. Ž. reikalavimas 26 950 Lt sumai (2 t., 129 b.l.). Nukentėjusiųjų teigimu, J. K. ketinimas užvaldyti svetimą turtą nuo pat pradžios iki pabaigos buvo lydimas apgaulės elementų, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atstatymą civilinio proceso tvarka bei tai patvirtina ta aplinkybė, jog nukentėjusysis V. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, tačiau skolos neatgavo. Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad dar 2011-06-06 V. Ž. ir J. Ž. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl skolos priteisimo iš J. K., trečiuoju asmeniu įtraukdami ir UAB „S.“, tačiau, priešingai apeliantų teiginiams, jie skolos neatgavo ne dėl J. K. kokių nors tyčinių veiksmų, o ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas dėl pačių ieškovų kaltės – šiems (taip pat ir jų atstovams) neatvykstant į teismo posėdžius. Taigi nurodyta aplinkybė niekaip nepatvirtina apgaulės elemento, kaip tvirtina apeliantai, egzistavimo bei pažeistos teisės atstatymo civilinio proceso tvarka apsunkinimo.

33Be visų jau aptartų aplinkybių, skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui ir tuo atžvilgiu, jog nagrinėjamu atveju patys nukentėjusieji nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi siekdami apsaugoti savo turtą bei finansinius interesus, tai yra rūpinimasis reikalais, susijusiais su disponavimu minimomis lentomis, žodiniu įgaliojimu buvo perduotas trečiajam asmeniui, rašytinės sutartys sudarytos nebuvo, kaip ir nebuvo vykstama į džiovyklą pasirūpinti tinkamu lentų perdavimu ir pan. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog lentos į džiovyklą buvo atvežtos dar 2008 metais, tačiau nėra duomenų, jog nukentėjusieji iki 2010 metų rugpjūčio mėnesio būtų domėjęsi savo turtu (siekę jį atgauti, Č. S. žinant, jog lentoms nėra pirkėjų ir pan.), o kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, liudytojas V. S., UAB „S.“ meistras, parodė, kad išdžiovintos ir supakuotos lentos cecho teritorijoje gulėjo apie metus laiko.

34Taip pat nukentėjusiesiems bei jų atstovui kyla abejonių dėl teisėjos ir teismo nešališkumo. Tačiau, kaip matyti, apeliantų argumentai dėl teisėjos šališkumo iš esmės pagrįsti vien nesutikimu su priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, tačiau jokių objektyvių aplinkybių, susijusių su subjektyviuoju ar objektyviuoju šališkumo aspektu, apeliaciniame skunde nėra pateikta. Tuo tarpu dėstomi teiginiai apie J. K. priklausomybę Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), konservatorių partijai bei kad ši aplinkybė nulėmė išteisinamojo nuosprendžio priėmimą yra deklaratyvūs bei niekuo neparemti ir netgi absurdiški, kadangi tokiu atveju nagrinėjant bylas, kuriose kaltinami veikas padarę asmenys priklausantys politinėms partijoms bei dalyvaujantys politinėje veikloje, kiekvienu atveju būtų galima, vien šiuo pagrindu, tvirtinti buvus šališką teismą. Be to, nukentėjusieji ir jų atstovas bylos nagrinėjimo teisme metu, turėdami abejonių dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo, galėjo pasinaudoti nušalinimo teise, tačiau to nepadarė, o teiginius apie galimą teisėjos prielankumą J. K., kaip politinės partijos nariui, pateikė tik apeliaciniame skunde.

35Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

37Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. Ž., V. Ž. bei jų atstovo advokato Antano Bartusevičiaus ir Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Vigando Jurevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. V. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5. J. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2008-09-05 ( - ) rajone, ( - ) seniūnijoje, ( -... 6. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai J. Ž., V. Ž. bei... 7. Tvirtina, kad J. K., kaip fizinis asmuo, 2008-09-05 iš savanaudiškų... 8. Taip pat nukentėjusiesiems bei jų atstovui kyla abejonių teisėjos ir teismo... 9. Plėtodami skundo teiginius, apeliantai cituoja teismų praktiką sukčiavimo... 10. Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes, apeliantai daro išvadą, jog... 11. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės... 12. Taip pat teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog... 13. Atsikirtimu į pateiktus apeliacinius skundus išteisintojo J. K. gynėjas... 14. Pasak gynėjo apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai nėra nauji, į juos... 15. Taip pat teigia, jog tiek teismo posėdžio metu, tiek ir 2015-02-26 dienos... 16. Be to gynėjas teigia, kad nukentėjusieji bei jų atstovas pateikia teorinius... 17. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. Ž. bei jos... 18. Apeliaciniai skundai atmetami.... 19. Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamąją bylą bei... 20. Apeliaciniuose skunduose iš esmės yra nesutinkama su apylinkės teismo... 21. Sukčiavimo (BK 182 str.) esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar... 22. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje sukčiavimo ir turto pasisavinimo bylose,... 23. Taigi, kaip jau ir minėta, J. K. buvo kaltinamas tuo, jog 2008-09-05 iš... 24. Byloje surinkti bei teisminio nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti... 25. Nukentėjusieji J. ir V. Ž. davė iš esmės analogiškus parodymus, tai yra,... 26. Liudytojas Č. S. teisme parodė, kad 2008m., tikslios datos nepamena,... 27. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2008-07-03 ir 2008-09-09... 28. Tačiau įvertinusi pirmiau aptartus įrodymus, apeliacinius skundus... 29. Byloje surinkti ir aptarti įrodymai patvirtina, jog būtent liudytojas Č. S.,... 30. Apeliantų teigimu teismas nevertino nuoseklių liudytojų R. A., R. L., R.... 31. Šioje dalyje pažymėtina ir tai, jog kolegijai kyla abejonių ar pačiam... 32. Bene pagrindinis apeliantų teiginys, pasak jų, patvirtinantis buvus apgaulės... 33. Be visų jau aptartų aplinkybių, skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija... 34. Taip pat nukentėjusiesiems bei jų atstovui kyla abejonių dėl teisėjos ir... 35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, daro... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 37. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. Ž., V. Ž. bei jų atstovo...