Byla 2A-612-513/2015
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės ir Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014-12-22 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Blynius“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Atenergo“, ieškinį atsakovei D. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Ieškovė ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės 3 014,23 Lt žalos atlyginimą, pripažinti negaliojančiu atsakovės 2013-06-30 atliktą vienašalį sandorį – vienarūšių priešpriešinių 22 279,71 Lt sumos reikalavimų įskaitymą, taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai 2 2279,71 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Argumentavo, jog 2013-06-25 ieškovė už 22 279,71 Lt sumą atsakovei pardavė UAB „Blynius“ priklausantį ilgalaikį turtą, atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą, kurią atsakovė turėjo apmokėti iki 2013-07-05, tačiau su ieškove neatsiskaitė. Kadangi 2013-06-30 ieškovė atsakovei buvo skolinga 59 758,49 Lt, buvo atliktas įskaitymas, dėl kurio ieškovės skola atsakovei sumažėjo iki 37 479 Lt. Kadangi atsakovė už jai ieškovės perduotą 22 279,71 Lt vertės ilgalaikį turtą neatsiskaitė, tačiau ieškovei esant faktiškai nemokiai, įskaitė vienarūšius priešpriešinius šalių reikalavimus, tokiais veiksmais suteikė sau pirmenybę prieš kitus įmonės kreditorius bei prisidėjo prie to, kad ieškovė šiuo metu negali atsiskaityti su kreditoriais. Ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Atsakovė, būdama UAB „Blynius“ direktore ir akcininke, buvo nesąžininga, žinojo prastą įmonės finansinę būklę, įskaitymu suteikė sau pirmenybę prieš kitus įmonės kreditorius. Vadovaujantis CK 6.67 str. 1 p. 3 p. 2013-05-31 aktu „Dėl prekių nurašymo“, kurį patvirtino UAB „Blynius“ direktorė – atsakovė D. K., nurašytos UAB „Blynius“ priklausančias prekes, kurių vertė 3 014,23 Lt, nurodant, kad prekės nebus parduodamos dėl veiklos sustabdymo. Tačiau BUAB „Blynius“ dokumento, patvirtinančio, jog nurašytos prekės buvo utilizuotos, nėra, taigi prekės turėjo būti perduotos bankroto administratorei. Atsakovė pareigos perduoti prekes administratorei neįvykdė, duomenų apie nurašytų prekių panaudojimą nepateikė (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Atsakovei nepateikus įrodymų apie nurašytų prekių panaudojimą teisėtiems tikslams, atsakovė pažeidė ieškovės bei jos kreditorių teisėtus interesus, neteisėtais veiksmais sumažino ieškovės turimą turtą 3 014,23 Lt.

4Atsakovė atsiliepimu, tripliku prašė ieškinį atmesti. Teigė, jog ieškovė neįrodė visų būtinų CK 6.66 str. sąlygų, t. y. neįrodė, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kad sandoris pažeidė ieškovės teises, kad įskaitymo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Argumentavo, jog restitucijos taikymas būtų nelogiškas, kadangi pripažinus įskaitymo sandorį negaliojančiu, t. y. pripažinus atsakovę esant skolingą BUAB „Blynius“, ieškovės finansiniai įsipareigojimai atsakovei atitinkamai padidėtų, kadangi BUAB „Blynius“ įsiskolinimas atsakovei jau būtų 59 758,49 Lt. Vien aplinkybė, kad BUAB „Blynius“ turi kitų kreditorių, nesudaro pagrindo teigti, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus, kadangi nėra aišku, ar kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Ieškovė nepateikė jokių konkrečių aplinkybių, kuo ginčo sandoris pažeidė kreditorių teises, kaip lėmė UAB „Blynius“ nemokumą ar sumažino įmonės turtą, kodėl sandoris buvo nenaudingas. Įmonės faktinis nemokumas nesudaro pagrindo pripažinti įskaitymo sandorį negaliojančiu. Ieškovės pateikiamas 2013 m. balansas negali būti laikomas įrodymu, jog sandorio sudarymo metu (2013-06-30) įmonė buvo nemoki. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog būtent sandoris lėmė įmonės nemokumą ar kitaip sumažino įmonės turtą ir tuo buvo pažeisti kreditorių interesai. Atsakovė pagrįstai pasinaudojo įskaitymo teise bei sumažino ieškovės bendrą įsiskolinimo sumą, kartu panaikindama savo prievolę atsiskaityti už parduotas prekes. Ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo. UAB „Blynius“ buvo tinkamai informuota apie atliktą įskaitymą (2013-06-30), įskaitymo pagrindą bei įskaitymo sumą – 22 279,71 Lt. Tai reiškia, jog UAB „Blynius“ yra žinoma apie įskaitymą ir jo sudarymo aplinkybes. Reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės nepagrįstas, nes atsakovė, nurašydama prekes, nesiekė pažeisti kreditorių interesų, kadangi nurašytų prekių objektyviai nebuvo galima realizuoti kreditorių reikalavimams patenkinti, prekės buvo nurašytos tikslingai, atsižvelgiant į tai, jog BUAB „Blynius“ sustabdė savo veiklą, įmonė nebeturėjo perspektyvų toliau vykdyti veiklą, todėl visos medžiagos kaip trumpalaikis turtas įmonei nebuvo vertingos. Prekės nurašytos gerokai prieš bankroto bylos iškėlimą, todėl atsakovė neturėjo pareigos nurašytą trumpalaikį turtą perduoti bankroto administratorei. Iš nurašyto turto BUAB „Blynius“ kreditoriai negalėjo patenkinti savo reikalavimų, t. y. nurašytos prekės — alkoholiniai gėrimai – negalėjo suteikti jokios naudos kreditoriams, kadangi perdavus šias prekes administratorei, jos pagal savo savybes negalėjo būti realizuojamos, patenkinant kreditorių reikalavimus, taigi įmonė jokios žalos nepatyrė ir negalėjo patirti. Atsakovė, kaip įmonės direktorė, nurašydama ekonomiškai nenaudingą turtą, neatliko neteisėtų veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti įmonės ar jos kreditorių interesus. Ieškovė neįrodė, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, žalos bei jos dydžio, todėl šiuo atveju negali būti ir civilinės atsakomybės, kadangi nėra delikto, todėl civilinės atsakomybės taikymas atsakovei nėra galimas.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5Palangos miesto apylinkės teismas 2014-12-22 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės ieškovei 3 014,23 Lt (872,98 EUR) žalos atlyginimą. Pripažino negaliojančiu atsakovės 2013-06-30 atliktą vienašalį sandorį – vienarūšių priešpriešinių 22 279,71 Lt sumos reikalavimų įskaitymą, taikė restituciją, priteisė iš atsakovės ieškovės BUAB „Blynius“ naudai 22 279,71 Lt (6 452,65 EUR) skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo 25 293,94 Lt (7 325,63 EUR) sumos nuo bylos iškėlimo dienos, t. y. 2014-06-17. Priteisė iš atsakovės 759 Lt (219,82 EUR) žyminio mokesčio bei 32,90 Lt (9,53 EUR) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, šalių atstovų paaiškinimus, nustatęs, jog 2013-11-04 teismo nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, sprendė, jog konstatuotas ieškovės nemokumas, taip pat ir kreditorių galiojančių reikalavimo teisių egzistavimas. Motyvavo, jog ginčijamu vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriu kreditorių teisės buvo pažeistos ieškovei, faktiškai esant nemokiai, suteikiant pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovei D. K. – patenkinti savo reikalavimą. Atsakovė ginčijamo sandorio metu buvo ne tik UAB „Blynius“ akcininkė, bet ir vadovė, todėl jai taikomi aukštesni rūpestingumo, apdairumo ir atidumo standartai. Atsakovė buvo 50 proc. akcijų turinti įmonės akcininkė, todėl pagal CK 6.67 str. 7 p. atsakovė laikytina nesąžininga a priori, todėl jos nesąžiningumo ieškovė įrodinėti neprivalo. Joks privalomas teisinis pagrindas atsakovei sudaryti ginčijamą sandorį neegzistavo. Įvertinęs šias aplinkybes, sprendė, jog 22 279,71 Lt sumos įskaitymas pripažintinas negaliojančiu. Vadovavosi CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str. 2 d. ir pripažinęs atsakovės ginčo įskaitymą negaliojančiu iš atsakovės priteisė 22 279,71 Lt skolą ieškovės naudai. Nepagrįstais vertino atsakovės argumentus, jog prekės nurašytos kaip nelikvidžios, todėl įmonei nepadaryta žala. Nurodė, jog žalai konstatuoti neturi reikšmės, ar nurašytas turtas gali, ar negali būti panaudotas kreditorių interesams tenkinti, sustabdžius įmonės veiklą, atsakovė privalėjo išlikusį įmonės turtą saugoti bei po bankroto bylos iškėlimo perduoti šį įmonės turtą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.) arba nurašytas prekes realizuoti įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tokių veiksmų atsakovė neatliko. Tokius atsakovės veiksmus vertino neteisėtais ir padariusiais įmonei 3 014,23 Lt dydžio žalą. Atsakovei nepateikus įrodymų apie nurašytų prekių panaudojimą teisėtiems tikslams, atsakovė pažeidė ieškovės bei jos kreditorių teisėtus interesus, savo neteisėtais veiksmais sumažindama ieškovės turtą 3 014,23 Lt suma. Atsakovė netinkamai vykdė įmonės direktorės pareigas, todėl dėl jos neteisėtų veiksmų atsiradusi žala preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d., CK 2.87 str. 7 d., Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 1 d., 6 d., 37 str. 12 d. 11 p.). Konstatavo, kad ieškovė patyrė 3 014,23 Lt nuostolių (CK 6.249 str.), tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovės neteisėto veikimo yra tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), žala padaryta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinas 3 014,23 Lt dydžio žalos atlyginimas. CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. normų pagrindu, ieškovei prašant, tenkino reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Nustatęs, jog ieškovė buvo atleista nuo 759 Lt dydžio žyminio mokesčio, šias bylinėjimosi išlaidas CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d. normų pagrindu priteisė iš atsakovės valstybei. Iš atsakovės taip pat priteisė 32,90 Lt dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo

72014-12-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Nesutinka su teismo išvadomis ir teigia, jog: pirma, teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai taikė CK 6.66 str. nuostatas, klaidingai nustatė esant actio Pauliana sąlygų visetą; antra, teismas visapusiškai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, formaliai vertino bylos įrodymus, neatsižvelgė į atsakovės teikiamus įrodymus ir dėl jų nepasisakė; trečia, teismas neįvertino visų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, spręsdamas dėl ginčo žalos atlyginimo priteisimo; ketvirta, teismo taikyta restitucija – nelogiškas veiksmas, nes iš esmės neatlieka tikrosios paskirties, tikslų ir pažeidžia ne tik atsakovės, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Įskaitymo sandorį pripažinus negaliojančiu ieškovės finansiniai įsipareigojimai atsakovei atitinkamai padidėja nuo 37 479 Lt iki 59 758,49 Lt.

8Remiasi kasacinio teismo praktika ir nurodo, jog nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima. Skolininko nesąžiningumo prezumpcija negali būti aiškinama kaip kreditoriaus teisių pažeidimo prezumpcija ir nepaneigia procesinės kreditoriaus pareigos įrodyti, kad ginčijamu sandoriu jo teisės buvo pažeistos (civilinė byla Nr. 3K-P-311/2012). Kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (civilinė byla Nr. 3K-3-284/2013). Actio Pauliana institutas negali būti aiškinamas taip, kad būtų sudarytos prielaidos ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla.

9Teismas konstatuodamas, jog kreditorė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, rėmėsi vieninteliu įrodymu – 2013-09-13 UAB „Blynius“ balansu ir iš šio balanso duomenų sprendė, jog įmonės finansiniai įsipareigojimai ginčo sandorio sudarymo metu buvo pradelsti. Įmonės balansas negali patvirtinti, kad sandorio sudarymo metu įmonė buvo faktiškai nemoki, kadangi balanso duomenys neparodo, ar visi balanse nurodomi įsipareigojimai yra pradelsti. Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte, todėl ieškovė, siekdama įrodyti, kad sandoris pažeidė kreditorių interesus, turėjo pareigą įrodyti aplinkybę, kad būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir pan.) tuo metu jau viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Objektyvių įrodymų apie pradelstų įsipareigojimų sumą 2013-06-30 dieną ieškovė nepateikė (CPK 178 str.). Pagal 2013-09-13 balanso duomenis, didžiąją įmonės įsipareigojimų dalį sudaro finansinės skolos, kurios, nesant įrodymų, kad balanso sudarymo metu jų mokėjimo terminai buvo suėję, negali būti vertinamos kaip pradelstos. Faktinis nemokumas turi būti nustatomas sandorio sudarymo momentu, todėl nesant kitų įrodymų apie įmonės faktinį nemokumą sandorio sudarymo metu, nėra jokio teisėto pagrindo išimtinai vadovautis šiuo balansu, sudarytu po įskaitymo sandorio sudarymo. Teismas nepagrįstai sprendė, jog UAB „Blynius“, sudarant ginčo sandorį, buvo faktiškai nemoki. Ieškovės pateiktas 2013-11-04 įmonės kreditorių sąrašas neturi teisinės reikšmės, nes sąraše nurodytos reikalavimų sumos, į kurias įeina delspinigiai ir baudos, yra apskaičiuotos iki 2013-11-04 dienos, todėl neįrodo pradelstų įsipareigojimų dydžio, buvusio įskaitymo sandorio sudarymo metu.

10Teismas neįvertino atsakovės byloje pateiktų įrodymų: 2011-07-01 paskolos sutarties Nr. PS2-DK ir 2011-06-06 paskolos sutarties Nr. PS1-DK, kuriomis ieškovė įsipareigojo atsakovei grąžinti paskolą ne vėliau kaip iki 2012-12-31, taigi atsakovės reikalavimo teisė į ieškovę atsirado jau 2013-01-01, t. y. anksčiau, nei kiti UAB „Blynius“ kreditoriai įgijo reikalavimo teisę. UAB „Blynius“ atlikdama įskaitymą įvykdė sutartinius įsipareigojimus grąžinti atsakovei dalį paskolos, kurios grąžinimo terminas suėjo gerokai ankščiau, nei atsirado kitų kreditorių reikalavimai. Teismas nepagrįstai sprendė, jog sandoris sudarytas esant įmonei nemokiai ir lėmė įmonės turto sumažėjimą. Paaiškina, kad 2013 m. vasaros sezonas įmonei buvo itin nuostolingas, todėl vasaros pradžioje – 2013-06-30 sudarytas įskaitymo sandoris negalėjo pažeisti kreditorių teisių, nes įmonė pagrįstai tikėjosi pasibaigus vasaros sezonui gauti didžiąją dalį metų pelno. Teismas visiškai neanalizavo ir netyrė įmonės veiklos specifikos, gaunamų pajamų sezoniškumo ir formaliai įvertinęs tik įmonės balanso duomenis sprendė, jog sandoris sudarytas esant įmonei nemokiai. Teismas nepagrįstai nesivadovavo atsakovės nurodoma kasacinio teismo formuojama praktika, kurioje nurodoma, jog net ir esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams; tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegulės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunva“ v. RUAB „Elektrotinklas“ bylos

11Nr. 3K-3-204/2012).

12Argumentuoja, jog įskaitymo draudimas siejamas tik su nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimu, taigi akivaizdu, jog apeliantės atliktas įskaitymas nėra draudžiamas sandoris, kadangi sudarytas iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog būtent sandoris lėmė įmonės nemokumą ar kitaip sumažino įmonės turtą, pažeidė kreditorių interesus. Akivaizdu, jog apeliantė jokių ieškovės kreditorių teisių nepažeidė, priešingai, ginčo sandoriu panaikino dalį įmonės įsiskolinimo atsakovei, todėl įskaitymas įmonei buvo naudingas. Teismas, vertindamas UAB „Blynius“ galimybes atsiskaityti su kreditoriais, nevertino atsakovės pateikiamų įrodymų, o būtent: 2014-01-28 Klaipėdos apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. B2-740-460/2014; trumpalaikio turto perdavimo administratoriui sąrašo ir 2013-12-06 rašto dėl ilgalaikio turto. Ieškovės pateiktas 2013-11-04 kreditorių sąrašas neatitinka 2014-01-28 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi patvirtinto kreditorių sąrašo, taigi tai reiškia, jog su ieškovės nurodytais kreditoriais visiškai atsiskaityta, o tai savaime įrodo, jog įmonė net po ginčo įskaitymo sandorio sudarymo buvo pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

13UAB „Blynius“ apie mokesčių inspekcijos apskaičiuotas baudas ir delspinigius objektyviai galėjo sužinoti tik po 2013-09-24 patikrinimo akto patvirtinimo. Teismas šių aplinkybių apskritai nevertino ir byloje nenustatė, koks konkretus įsiskolinimo inspekcijai dydis susidarė ginčo įskaitymo sandorio sudarymo metu, o ne po patikrinimo akto patvirtinimo. Trečiosios eiles kreditorių reikalavimai nebuvo dideli – sudarė vos 2 868,92 Lt. Byloje yra pateiktas trumpalaikio turto perdavimo administratorei sąrašas ir 2013-12-06 raštas dėl ilgalaikio turto, iš kurių matyti, jog atsakovė perdavė ieškovei trumpalaikį turtą, kurio vertė sudarė 7 977,34 Lt, taigi šis turtas visiškai galėjo patenkinti trečiosios eilės kreditorių, nurodytų 2014-01-28 Klaipėdos apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-740-460/2014, reikalavimus. Šių aplinkybių visuma įrodo, jog UAB „Blynius“ po ginčo sandorio sudarymo buvo moki, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus. Be to, ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Blynius“ mokėjo darbuotojams atlyginimus ir tai įrodo su skundu pateikiamos įmonės mokamųjų žiniaraščių kopijos. Šiuos įrodymus prašo pridėti prie bylos, argumentuodama, jog jų negalėjo pateikti anksčiau, kadangi tik po sprendimo priėmimo juos atsitiktinai rado. Pažymi, jog įmonės bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu. Tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino, neanalizavo atsakovės nurodomų motyvų, išsamiai netyrė atsakovės elgesio ir veiksmų sąžiningumo aspektu, todėl nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė, sudarydama įskaitymo sandorį, buvo nesąžininga. Byloje neįrodyta, kad ginčo sandorio sudarymo metu kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kad sandoris pažeidė kreditorių teises, atsakovė neturėjo teisės sudaryti ginčo sandorio ir buvo nesąžininga. Teigia, jog ieškovei neįrodžius realios žalos atsiradimo fakto, atsakovei negalėjo būti taikoma civilinė atsakomybė. Atsakovė nurašydama prekes nesiekė pažeisti įmonės kreditorių interesų, kadangi nurašytų prekių objektyviai nebuvo galima realizuoti – prekės buvo alkoholiniai gėrimai, kurie buvo nupilstyti, o buteliai įdužę.

14Ieškovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir skundžiamą sprendimą prašo palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai vertino bylos rašytinius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliantės nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teigia, jog apeliantė nepagrįstai remiamasi kasacinio teismo išaiškinimais, teigdama, kad priešpriešinių reikalavimų įskaitymas iki bankroto bylos iškėlimo nepažeidžia kreditorių teisių ir negali būti pripažintas negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įskaitymas iki bankroto bylos iškėlimo yra galimas, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Murena“ v. UAB „Drustilau ir kt., bylos Nr. 3K-3-400/2013). Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Šiuo atveju bankroto administratorė nustatė, kad ginčijamą įskaitymo sandorį D. K. atliko ieškovei esant faktiškai nemokiai. Įskaitymo sandorio sudarymo metu UAB „Blynius“ ūkinės komercinės veiklos jau nebevykdė (įmonės veikla buvo sustabdyta), o 2013-11-04 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Blynius“ iškelta bankroto byla. Taigi sandorio sudarymo metu UAB „Blynius“ finansinė padėtis buvo tokia pati, kaip ir iškeliant įmonei bankroto bylą. Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-04 nutartimi nustatyta, kad 2013 m. UAB „Blynius“ jau patyrė 31 376 Lt nuostolių, o iš 2013-09-13 balanso matyti, jog įmonės turtas sudarė 7 977 Lt, pradelsti įsipareigojimai – 87 172 Lt. Taigi sandorio sudarymo metu įmonės skolos gerokai viršijo jos turimą turtą, o atsakovės teiginiai, jog įmonė tikėjosi 2013 m. vasaros sezonu gauti didžiąją dalį metų pelno ir atsiskaityti su savo kreditoriais, neatitinka tikrovės, nes ji pati pripažino, kad įmonė veiklos nevykdė, todėl atsakovė neabejotinai suvokė, kad įmonė pajamų negaus ir atsiskaityti su kreditoriais negalės. Atsakovė nesielgė sąžiningai ir ginčo įskaitymo sandoriu pirmiausia patenkino savo kreditinį reikalavimą. Atsakovė neturėjo pirmenybės teisės prieš kitus UAB „Blynius“ kreditorius, kurie taip pat buvo ir yra suinteresuoti atgauti iš UAB „Blynius“ skolas. Akivaizdu, jog atsakovei įvykdžius įskaitymo sandorį buvo iš esmės sumažintos ir taip faktiškai nemokios įmonės galimybės atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

15Konkretaus nukentėjusio kreditoriaus įvardijimas nėra būtinas, nes pažeidžiamos teisės visų kreditorių, kurių reikalavimo patenkinimo terminai buvo suėję sandorio sudarymo metu ir kuriems skolininkas nesuteikė analogiškos reikalavimo tenkinimo galimybės (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1674/2012). Sudarius ginčijamą sandorį, kuriuo buvo įskaityta atsakovės skola ieškovei, UAB „Blynius“ turtas sumažėjo 22 279, 71 Lt suma, kuri galėjo būti panaudota atsiskaitymams su visais bankrutuojančios įmonės kreditoriais, todėl visi ieškovės kreditoriai patyrė didelių nuostolių. Atsakovė, būdama UAB „Blynius“ direktore ir akcininke, neabejotinai žinojo, kokia yra įmonės finansinė būklė ginčijamo sandorio sudarymo metu, kiek ir kokių skolų kreditoriams ieškovė turi, taip pat neabejotinai suvokė, kad įmonė nepajėgs atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to įmonei bus iškelta bankroto byla, todėl nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo, sudarant įskaitymo sandorį. Tai, kad 2013-05-31 akte Nr. NUR 13/5-2 „Dėl prekių (medžiagų) nurašymo“ prekės buvo įkainotos 3 014,23 Lt, patvirtina, kad jos turėjo materialinę vertę ir būtų galėjusios būti panaudotos atsiskaitymui su įmonės kreditoriais. Sustabdžius įmonės veiklą, atsakovė privalėjo išlikusį įmonės turtą, nepaisant to, ar, jos nuomone, šis turtas vėliau galės būti realizuotas, ar ne, saugoti bei po bankroto bylos įmonei iškėlimo perduoti įmonės bankroto administratorei (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), kuri kartu su įmonės kreditoriais turi teisę spręsti dėl išlikusio įmonės turto panaudojimo. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių atsakovės civilinę atsakomybę dėl 3 014, 23 Lt žalos įmonei padarymo. Atsakovė savo neteisėtų veiksmų nepaneigė, įrodymų, kur prekės buvo panaudotos ar kad jos teisėtai nebuvo perduotos administratorei, nepateikė, todėl teismas teisėtai sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo yra tenkintinas.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

17Dėl naujų įrodymų priėmimo

18Atsižvelgdama į ginčo pobūdį, apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija priima apeliantės prašomus priimti naujus įrodymus – tris mokamųjų žiniaraščių Nr. 7, 8 ir 10 kopijas ir jas vertina, spręsdama dėl apeliantės argumentų, jog UAB „Blynius“ buvo faktiškai moki ginčijamo sandorio sudarymo metu, pagrįstumo (CPK 314 str.).

19Byloje nustatyta ir įrodyta, kad 2013-11-04 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB „Blynius“ pagal pačios įmonės direktorės (atsakovės, apeliantės) D. K. pareiškimą (paduotą 2013-10-07 teismui) iškelta bankroto byla (pareiškime nurodė, jog įmonė nuo 2013 metų vasaros veiklos nevykdo, neturi lėšų ir priemonių tęsti savo veiklą), įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Atenergo“ (b. l. 21–23). 2014-01-28 nutartimi UAB „Blynius“ nutarta taikyti supaprastinto bankroto procedūrą. 2014-03-26 nutarta pripažinti bankrutuojančią UAB „Blynius“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2014-10-07 nutartimi teismas leido parduoti BUAB „Blynius“ priklausantį turtą, kurio balansinė vertė 7 977,34 Lt. 2014-08-11 nutartimi patvirtintas patikslintas atsakovės 2 047,10 Lt sumos kreditinis reikalavimas (pirmos eilės kreditorės) (Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-381-460/2015, LITEKO). UAB „Blynius“ steigėjai ir akcininkai yra atsakovė D. K. ir D. D. (b. l. 20), įmonės direktorė nuo jos įsteigimo (2011-05-02) buvo taip pat atsakovė D. K. (b. l. 18–19). Vykdydama Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 str. 3 d. 8 p. reikalavimus, tikrindama UAB „Blynius“ sudarytus sandorius bankroto administratorė nustatė, kad 2013-06-25 UAB „Blynius“ už 22 279,71 Lt sumą pardavė atsakovei UAB „Blynius“ priklausantį ilgalaikį turtą, atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą, kurią ji turėjo apmokėti iki 2013-07-05 (b. l. 10). Kadangi ieškovė atsakovei buvo skolinga 59 758,49 Lt pagal paskolos sutartis (b. l. 75, 77), 2013-06-30 buvo atliktas ginčo įskaitymas, dėl kurio ieškovės skola atsakovei sumažėjo iki 37 479 Lt (b. l. 11). Atsakovė su ieškove už jai perduotą 22 279,71 Lt vertės ilgalaikį turtą neatsiskaitė, tačiau 2013-06-30 įskaitė vienarūšius priešpriešinius UAB „Blynius“ ir pačios reikalavimus. 2013-11-04 UAB „Blynius“ balansas patvirtina, jog įmonės finansiniai įsipareigojimai viršijo turimo kapitalo sumą (turto turėjo už 100 440 Lt, per vienerius mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 90 440 Lt), o 2013-11-04 pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, jog įmonės veikla buvo nuostolinga (-34 710 Lt) (b. l. 13–15). Bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „Blynius“ turėjo mažaverčio turto už 7 977,34 Lt (b. l. 76). UAB „Blynius“ 2013-05-31 aktas „Dėl prekių nurašymo“ Nr. NUR 13/5-2, patvirtintas įmonės direktorės D. K. ir įmonės vyr. finansininkės V. A. parašais, patvirtina, jog nurašytos UAB „Blynius“ priklausančios prekės – įvairių rūšių alkoholiniai gėrimai, kurių likutinė vertė 3 014,23 Lt, nurodyta, kad „prekės nebus parduodamos dėl veiklos sustabdymo“, „prekes nurašyti į sąnaudas, nemažinančias apmokestinamo pelno“ (b. l. 16–17). 2013-09-24 Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas patvirtina, jog UAB „Blynius“ netinkamai vykdė mokestines prievoles, dėl ko į valstybės biudžetą nesumokėjo 21 255 Lt PVM bei 4 628 Lt pelno mokesčio (b. l. 79–83). Su apeliaciniu skundu pateiktų trijų mokamųjų žiniaraščių Nr. 7, 8 ir 10 duomenys patvirtina, jog UAB „Blynius“ už 2013 m. gegužės–birželio mėn. mokėjo įmonės darbuotojams darbo užmokestį, iš viso darbuotojams išmokėjo 3 822,06 Lt (b. l. 105–107).

20Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas yra fakto klausimai, kurių konstatavimas neatsiejamas nuo procesinių teisės normų, apibrėžiančių įrodymų vertinimo ir kitas taisykles, taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011), todėl plačiau nekartotina. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.).

21CK 6.66 str. įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012). CK 6.66 str. 1 d. nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.

22Įskaitymas yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 str. 1 d. reglamentuojama, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas. Iš CK 6.130 str. įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Trans Group LT“ v. BUAB „Glikasta“, bylos Nr. 3K-3-301/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Belvedere prekyba“ v. UAB „Departus“, bylos Nr. 3K-3-116/2012). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog įskaitymo sandoris formaliai atitinka išdėstytas įskaitymo sąlygas, tačiau apeliantė nesutinka, jog įskaitymo sandoris yra neteisėtas, jog atliktas įmonei esant faktiškai nemokiai ir pan.

23Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ir ginčo atveju ieškovė neturi įrodinėti, kad buvusi bendrovės vadovė – atsakovė kalta. Paneigti šią prezumpciją, siekdama išvengti civilinės atsakomybės, remdamasi kaltės nebuvimu, turėjo atsakovė, t. y. UAB „Blynius“ direktorė D. K..

24CK 2.87 str. 7 d. nuostatos dėl įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą teikia pagrindą konstatuoti, kad įmonės vadovo veiksmai turi užtikrinti, jog įmonei ir jos kreditoriams nebūtų padaryta žalos (nuostolių). Žala, kaip viena iš įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 str.), gali būti apibūdinama kaip dėl neteisėto ar ekonominės logikos dėsniams prieštaraujančio sprendimo atsiradęs juridinio asmens ar kreditoriaus turto netekimas (sužalojimas), turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias juridinis asmuo ar kreditorius būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų įmonės vadovo veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.), t. y. valdymo organo nario padaryta žala gali pasireikšti tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos forma. Bankrutuojančiai įmonei žala atsiranda, nes padidėja jos skolų kreditoriams apimtis, t. y. pablogėja turtinė padėtis, atsiranda įmonės skolų, kurių įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015).

25Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi nustatytas faktines bylos aplinkybes, šalių nurodytas aplinkybes ir argumentus, kompleksiškai vertindama kasacinio teismo praktiką dėl actio Pauliana, įskaitymo institutų aiškinimo ir taikymo, remdamasi tuo, jog įmonės vadovui įstatymu nustatyta imperatyvi pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, daro išvadą, jog šiuo atveju:

261) atsakovės, kaip įmonės direktorės, kuri 2013-06-30 sudarė ginčo įskaitymo sandorį su pačia savimi (kaip įmonės kreditore), žinodama, jog nuo 2013 metų vasaros įmonė veiklos nevykdo, neturi lėšų ir priemonių tęsti savo veiklą, taigi pajamų nebegeneruos ir neturės galimybių atsiskaityti su įmonės kreditoriais, jog įmonė turi kreditorių, kuriems skolų sumokėjimo terminai jau yra suėję (17 kreditorių, skola 90 439,87 Lt) (b. l. 12), veiksmai vertinami kaip akivaizdžiai peržengiantys normalios ir protingos ūkinės komercinės veiklos riziką, komercinės veiklos logiką ir sudaro pagrindą pripažinti apeliantės veiksmus, sudarant ginčo sandorį, neteisėtais ir akivaizdžiai nesąžiningais;

272) apeliantė pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d. bei CK 2.87 straipsnyje nustatytą bendrąją pareigą veikti išimtinai juridinio asmens interesais ir dėl tokių jos neteisėtų veiksmų įmonė ir jos kreditoriai patyrė žalą, kurią ji privalo atlyginti (CK 2.87 str. 7 d.).

28Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog teismas klaidingai nustatė esant actio Pauliana sąlygų visetą, jog visapusiškai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, formaliai vertino bylos įrodymus, nevertino atsakovės pateiktų įrodymų, neteisingai taikė restitucijos bei civilinės atsakomybės institutus reglamentuojančias teisės normas. Akcentuotina, jog apeliantė byloje taip ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog ginčo prekes atsakovė perdavė bankroto administratorei ir (ar) prekės yra, tačiau iki šiol dar yra saugomos ar neperduotos ir (ar) buvo (yra) įstatymo nustatyta tvarka įmonėje utilizuotos (perduotos utilizuoti) ir pan. Apeliantės argumentas, jog nurašytos prekės yra nelikvidžios ir pan. neįrodytos, be to, tai nepaneigia atsakovės kaip įmonės vadovės pareigos visą turimą įmonės turtą bei dokumentus perduoti bankroto administratorei, įmonei iškėlus bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Teismas pagrįstai ir teisėtai taikė CK 1.80 str. 2 d. normą, reglamentuojančią, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jei įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, ir pagrįstai bei teisėtai, pripažinęs ginčo įskaitymą negaliojančiu, iš atsakovės priteisė 22 279,71 Lt skolą ieškovės naudai (CPK 185 str.).

29Aplinkybė, kad už 2013 m. gegužės–birželio mėn. galėjo būti mokėtas darbo užmokestis, nepaneigia bankroto byloje nustatyto nemokumo fakto ir pačios atsakovės teiginių, kad įmonė nuo 2013 metų vasaros veiklos nevykdė. Mokėjimo žiniaraščių kopijos nepatvirtina, kad pinigai buvo mokami iš įmonės lėšų ir įmonė vykdė veiklą, nes 2013-11-04 balanse yra nurodyta, kad įmonė turėjo 10 652 Lt su darbo santykiais susijusių įsipareigojimų, o 2013-11-04 kreditorių sąraše nurodyta, kad 7 426,91 Lt skola darbuotojams atsirado 2012-07-01 (b. l. 12–14).

30Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog teismas, spręsdamas dėl atsakovės veiksmų, sudarant ginčo įskaitymo sandorį, nurašant įmonės turtą – prekes, pagrįstai ir teisėtai rėmėsi bei teisingai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 str.) ir nuo kasacinio teismo praktikos dėl minėtų institutų aiškinimo ir taikymo nenukrypo. Atsižvelgdama į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apeliantės argumentus, nurodytus atsiliepime į ieškinį, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantei jas savaip interpretuojant, o nauji priimti įrodymai per se nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, jų neatkartodama, teisėjų kolegija tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, sudarantiems pagrindą ieškovės ieškinį tenkinti visiškai.

31CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklėmis vadovavosi. Įrodymų vertinimas ne apeliacinį skundą padavusios šalies naudai dar nereiškia, kad įrodymai įvertinti netinkamai ar neteisingai.

32Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. d. 1 p.).

33Dėl bylinėjimosi išlaidų

34Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteistinos (CPK 93 str.). Ieškovė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jų (ne) priteisimo pagrįstumo.

35Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

36Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. Ieškovė ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės 3 014,23 Lt žalos... 4. Atsakovė atsiliepimu, tripliku prašė ieškinį atmesti. Teigė, jog... 5. Palangos miesto apylinkės teismas 2014-12-22 sprendimu ieškinį tenkino... 6. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės... 7. 2014-12-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį... 8. Remiasi kasacinio teismo praktika ir nurodo, jog nustatinėjant, ar dėl... 9. Teismas konstatuodamas, jog kreditorė turėjo neabejotiną ir galiojančią... 10. Teismas neįvertino atsakovės byloje pateiktų įrodymų: 2011-07-01 paskolos... 11. Nr. 3K-3-204/2012).... 12. Argumentuoja, jog įskaitymo draudimas siejamas tik su nutarties iškelti... 13. UAB „Blynius“ apie mokesčių inspekcijos apskaičiuotas baudas ir... 14. Ieškovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir skundžiamą... 15. Konkretaus nukentėjusio kreditoriaus įvardijimas nėra būtinas, nes... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 17. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 18. Atsižvelgdama į ginčo pobūdį, apeliaciniame skunde išdėstytus... 19. Byloje nustatyta ir įrodyta, kad 2013-11-04 Klaipėdos apygardos teismo... 20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog spręsdamas... 21. CK 6.66 str. įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje... 22. Įskaitymas yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 str. 1 d.... 23. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina... 24. CK 2.87 str. 7 d. nuostatos dėl įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo... 25. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi nustatytas faktines bylos... 26. 1) atsakovės, kaip įmonės direktorės, kuri 2013-06-30 sudarė ginčo... 27. 2) apeliantė pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d. bei CK 2.87... 28. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog teismas... 29. Aplinkybė, kad už 2013 m. gegužės–birželio mėn. galėjo būti mokėtas... 30. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro... 31. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo... 32. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą... 33. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 34. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, todėl jos turėtos... 35. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų... 36. Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti...