Byla 3K-3-176/2013

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Modulis“ bankroto byloje

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus AB DNB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Modulis“ bankroto byloje.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ginčas kilo dėl kreditoriaus – įkaito turėtojo pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo, kai iš įkeisto turto buvo gauta daugiau pajamų nei šio kreditoriaus finansinis reikalavimas.

6Byloje nustatyta, kad, pardavus kreditoriui AB DNB bankui įkeistą BUAB „Modulis“ turtą, buvo gauta 187 500 Lt, pardavus kitą turtą, – 54 409,94 Lt, iš viso – 241 909,94 Lt. AB DNB banko, kaip įkaito turėtojo, finansinis reikalavimas – 101 777,85 Lt, o bendra finansinių reikalavimų suma – 336 645,92 Lt, administravimo išlaidos – 92 008 Lt.

72011 m. lapkričio 14 d. įvykusiame kreditorių susirinkime buvo sprendžiamas klausimas dėl įkeisto turto administravimo išlaidoms apmokėti skirtų sumų patvirtinimo. Priimtas nutarimas iš gautų pajamų už įkeistą turtą – 187 500 Lt – apmokėti dalį administravimo išlaidų – 71 315,40 Lt (suma nustatyta apskaičiuojant, kokį procentą nuo visų už turtą gautų pajamų sudaro iš įkeisto turto gautos pajamos – 77,51 proc.); iš likusios 116 184,60 Lt sumos visų pirma apmokėti įkaito turėtojo AB DNB banko 101 777,22 Lt reikalavimą, o likusią 14 406,75 Lt sumą skirti kitų kreditorių reikalavimams apmokėti.

8Pareiškėjo VSDFV Šiaulių skyriaus nuomone, priimtas nutarimas pažeidžia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas, kitų kreditorių teises ir interesus. Teismų praktikoje vieningai pripažįstama, kad įkaito turėtojas privalo prisidėti prie administravimo išlaidų atlyginimo, tačiau nagrinėjimu atveju AB DNB bankas visiškai patenkino savo reikalavimą, o prie aptariamų išlaidų atlyginimo neprisidėjo.

9Pareiškėjas kreditorius VSDFV Šiaulių skyrius prašė panaikinti 2011 m. lapkričio 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimą.

10II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė

11Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 24 d. nutartimi panaikino skundžiamą nutarimą ir įpareigojo kreditorių susirinkimą klausimą dėl administravimo išlaidų apmokėjimo svarstyti iš naujo.

12Teismas, vertindamas ĮBĮ įtvirtintą reglamentavimą, padarė išvadą, kad nors hipotekos ar įkaito turėtojo reikalavimai iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, tenkinami anksčiau už kitų kreditorių reikalavimus (ĮBĮ 34 straipsnis), tačiau tai daroma tik apmokėjus administravimo išlaidas (ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ 34 straipsnio nuostata nereiškia, jog įkaito turėtojas gali būti atleidžiamas nuo pareigos atlyginti administravimo išlaidas; nors kreditorius AB DNB bankas nėra pareiškęs, kad jis nesutinka mokėti administravimo lėšų, tačiau jo pasiūlytas ir kreditorių susirinkime priimtas nutarimas kaip tik leidžia daryti tokią išvadą. Teismas konstatavo, kad skundžiamas nutarimas AB DNB bankui leistų išvengti administravimo išlaidų apmokėjimo, nes administravimo išlaidos būtų apmokamos nuo visos gautos sumos iš įkeisto turto pardavimo, iš likusios sumos būtų visiškai patenkintas banko finansinis reikalavimas, ir tik 14 406,75 Lt suma atitektų likusių kreditorių reikalavimų tenkinimui. Dėl to teismas tokį nutarimą pripažino neatitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, pažeidžiančiu kitų kreditorių teises ir interesus, prieštaraujančiu ĮBĮ nuostatoms. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika, kurioje konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas, bet perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 28 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartį paliko nepakeistą.

14Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ, o skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta; konstatavo, kad skundžiamame kreditorių susirinkime įtvirtinta administravimo išlaidų paskirstymo tvarka reiškia, jog apeliantas visiškai neprisideda prie jų atlyginimo: išlaidų dalis atlyginama ne iš apeliantui tekusių lėšų jo reikalavimui patenkinti, o iš apelianto reikalavimą viršijančių iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų; tai akivaizdžiai pažeidžia ĮBĮ įtvirtintą visų kreditorių pareigą prisidėti prie įmonės administravimo išlaidų atlyginimo, taip pat kreditorių lygiateisiškumo principą, likusių kreditorių teises (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis, 34 straipsnis, 36 straipsnio 1 dalis).

15III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

16Kasaciniu skundu kreditorius AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – kreditoriaus VSDFV Šiaulių skyriaus skundą atmesti. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

171. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies, 34 straipsnio, 36 straipsnio 1 dalies, taip pat CK 4.170 straipsnio 1, 3 dalių, 4.192 straipsnio 1 dalies normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Remiantis išaiškinimu nurodytoje nutartyje, iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, pirmiausiai apmokama proporcingai apskaičiuota administravimo išlaidų suma, o iš likusių lėšų iš įkeisto turto pardavimo tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, pirmenybės teisę suteikiant hipotekos kreditoriui. Tačiau teismai nepagrįstai atskirai išskyrė hipotekos kreditoriaus pareigą prisidėti prie bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo, ir ją aiškino taip, kad iš lėšų sumos, mokėtinos hipotekos kreditoriui finansiniam reikalavimui tenkinti, turi būti atskaitoma proporcingai apskaičiuota administravimo išlaidų suma, mokėtina iš įkeisto turto pardavimo lėšų.

182. Teismas netinkamai ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2003 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2003; 2005 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2005. Šios civilinės bylos ir nurodytų civilinių bylų ratio decidendi skiriasi.

193. ĮBĮ 34 straipsnio 1 dalies ir ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį. Dėl to ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies norma aiškintina taip, kad įkeisto turto administravimo išlaidos atskaitomos iš kainos, už kurią buvo parduotas turtas, tačiau ne taip, kad nepriklausomai nuo to, už kokią sumą parduotas įkeistas turtas, administravimo išlaidos apskaičiuojamos iš patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. ĮBĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos taip, kad iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, pirmiausia apmokama atitinkama dalis bankroto administravimo išlaidų, o likusios lėšos naudojamos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui, hipotekos kreditoriui suteikiant pirmenybės teisę. Dėl to skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas.

204. Pripažinus pagrįsta teismų nurodytą bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo ir hipotekos kreditoriaus finansinių reikalavimų bankroto byloje tvarką, būtų pripažinta, kad hipotekos kreditorius visišką savo finansinio reikalavimo patenkinimą bankroto byloje galėtų gauti tik tuo atveju, jei bankroto byloje būtų gauta pakankamai pajamų visų kreditorių – pirmos, antros, trečios eilės – finansinių reikalavimų visiškam patenkinimui.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Dėl administravimo išlaidų nustatymo

24Hipoteka – daiktinės teisės institutas. Hipotekos, kaip daiktinės teisės, turinys atskleistas CK 4.170 straipsnio 1 dalyje: tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Pagal šio straipsnio 3 dalį hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius.

25Teismų sprendimo ir nutarties priėmimo metu galiojusio CPK 560 straipsnio normos nustatė, kad tais atvejais, kai skolininkui įkeisto turto savininkui pradėta bankroto (restruktūrizavimo) procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (CPK 560 straipsnio 3 dalis, 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr. XI-1843, CPK 560 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. liepos 1 d.).

26ĮBĮ normų nustatytas bendrasis bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo principas – jos mokamos iš bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios įmonės lėšų, iš kurių tenkinami ir kreditorių reikalavimai; sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų patenkinimo galimybėmis – kuo daugiau lėšų bus skirta įmonei administruoti, tuo mažiau liks kreditorių reikalavimams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta UAB ,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010).

27ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų. Kai įmonė neturi lėšų ar jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Nurodytos teisės normos, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti.

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl bankroto administravimo išlaidų konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta UAB ,,Švenčionėlių agrochemija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-493/2003; 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Algiva“ v. AB bankas ,,Nord/LB Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-282/2005. Ta pati taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą.

29Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad hipotekos turėtojo reikalavimai tenkinami tik apmokėjus administravimo išlaidas (ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktiką ir ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias, iš kokių lėšų atlyginamos administravimo išlaidos, todėl nėra pagrindo išvadai, jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2003; 2005 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2005, suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika.

30Kasacinio skundo argumentai nepaneigia byloje apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje padarytų išvadų dėl prievolės kasatoriui atlyginti bankrutavusios įmonės administravimo išlaidas ir nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

31Dėl bylinėjimosi išlaidų

32Kasaciniame teisme patirta 31,82 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

34Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

35Priteisti valstybės naudai iš kasatoriaus AB DNB banko (j. a. k. 112029270) 31,82 Lt (trisdešimt vieną litą 82 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

36Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.