Byla 2K-180-976/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalį 20 MGL (2600 Lt, 753 Eur) bauda, pagal 228 straipsnio 2 dalį 200 MGL (26 000 Lt, 7530 Eur) bauda, pagal 225 straipsnio 2 dalį 250 MGL (32 500 Lt, 9412 Eur) bauda

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalį 20 MGL (2600 Lt, 753 Eur) bauda, pagal 228 straipsnio 2 dalį 200 MGL (26 000 Lt, 7530 Eur) bauda, pagal 225 straipsnio 2 dalį 250 MGL (32 500 Lt, 9412 Eur) bauda.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo bei sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 300 MGL (39 000 Lt, 11 295 Eur) bauda. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. kovo 6 d., o tai pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 2a punktą prilyginta 18 MGL dydžio baudai. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmestas. Tuo pačiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu nuteisti ir A. K., S. Š. (S. Š.), tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota. Teisėjų kolegija

Nustatė

41. J. K. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe savo naudai tiesiogiai priėmė kyšį, būtent: būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau –VPK) ( - ) rajono policijos komisariato (toliau – PK) Viešosios policijos skyriaus (toliau – VPS) Patrulių būrio (toliau – PB) vyriausiuoju patruliu, patruliuodamas tarnybiniu automobiliu ,,Škoda Octavia“ (valst. Nr. ( - ) po priskirtą teritoriją, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su Vilniaus aps. VPK ( - ) rajono PK VPS PB vyresniuoju patruliu M. V. (M. V.), 2012 m. lapkričio 24 d., 1.14 val., ( - ) rajone, prie Buikų k., sustabdė R. G. (R. G.) vairuojamą automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. ( - ) ir už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, už R. G. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galbūt padaryto administracinės teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems), savo naudai tiesiogiai susitarė iš R. G. priimti neapibrėžto dydžio pinigų sumos kyšį už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir 2012 m. lapkričio 24 d., apie 1.40 val., ( - ) r., prie Keidžių k., savo naudai priėmė iš R. G. 100 Lt kyšį. 1.1. J. K. nuteistas ir už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, būtent: būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Vilniaus aps. VPK ( - ) rajono PK VPS PB vyriausiuoju patruliu, patruliuodamas tarnybiniu automobiliu ,,Škoda Octavia“ (valst. Nr. ( - ) po priskirtą teritoriją, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su Vilniaus aps. VPK ( - ) rajono PK VPS PB vyresniuoju patruliu M. V., 2012 m. lapkričio 27 d. 17.17 val. ( - ) r., Kaniūkų k., sustabdė T. B. (T. B.) vairuojamą automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. ( - ) ir už T. B. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galbūt padaryto administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems), siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, veikdamas priešingai tarnybos interesams, susitarė su T. B., kad šis jam (J. K.) padarys patalpų remontą, o M. V. atveš neapibrėžtą kiekį malkų. Po to T. B. administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašė, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolę nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose, 21 straipsnyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kitus įstatymus ir jais vadovaujantis, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 3 punkto reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, 12 straipsnio reikalavimus sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, demonstravo savo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, piktnaudžiavo tarnyba ir šiais savo veiksmais diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos įstaigos – autoritetą bei pasitikėjimą valstybės teisine sistema, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų, taip padarė didelę neturtinę žalą juridiniam asmeniui – Policijos įstaigai – ir valstybei. 1.2. J. K. nuteistas ir už tai, kad jis ir A. K., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, savo naudai tiesiogiai priėmė kyšį, būtent: būdami valstybės tarnautojais, dirbdami Vilniaus aps. VPK ( - ) rajono PK VPS PB, J. K. vyriausiuoju patruliu, o A. K. vyresniuoju patruliu, patruliuodami tarnybiniu automobiliu ,,Škoda Octavia“ (valst. Nr. ( - ) po priskirtą teritoriją, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, 2012 m. gruodžio 28 d., apie 9.25 val., ( - ) rajone, tiksliai nenustatytoje vietoje, galbūt Tetėnų k., sustabdė S. Š. vairuojamą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį ir už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – už S. Š. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galbūt padaryto administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 128 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti), savo naudai tiesiogiai susitarė iš S. Š. priimti 200 Lt dydžio kyšį už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. 2. Kasaciniu skundu nuteistojo J. K. gynėja advokatė G. Leškevičienė prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio dalį, kuria J. K. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kuria J. K. apeliacinis skundas atmestas, panaikinti ir baudžiamąją bylą J. K. nutraukti. 2.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepatikrino bylos duomenų, gautų Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau ir – OVĮ) ar Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau ir – KŽĮ) nustatyta tvarka, leistinumo, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių reikalavimus, nukrypo nuo teismų praktikos. 2.1.1. Pagal teismų praktiką bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) metu surinktais duomenimis, teismas visada, net ir nesant atskiro proceso dalyvių prašymo, savo iniciatyva turi patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio (kriminalinės žvalgybos) tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo (Kriminalinės žvalgybos įstatymo) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį (kriminalinės žvalgybos) tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Jei atliekant operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus nesilaikoma įstatyme nustatytų veiksmų ir priemonių taikymo ribų, yra kitaip piktnaudžiaujama, tokie duomenys yra neteisėti. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teismų praktikoje nurodytų aplinkybių nepatikrino, nes nuosprendyje ir nutartyje be pagrindimo buvo konstatuota, kad byloje esantys operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) metu gauti duomenys atitinka įstatymo reikalavimus. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą faktinis pagrindas sankcionuoti operatyvinius veiksmus yra tada, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, konkrečiai išvardytus šiame straipsnyje, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Kasatorė pažymi, kad faktinis pagrindas sankcionuoti operatyvinius veiksmus yra informacija ne apie bet kokią, bet tik apie konkrečią įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas. Dėl to sankcionuojant operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus turi būti daromos aiškios išvados dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties tokiam BK straipsniui ar jo daliai, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Association for European Integration and human Rights and Ekimdzhiev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 62540/00; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57-696/2017, 2K-168-139/2015). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2012 m. spalio 30 d. nutartyje, kuria sankcionuoti operatyviniai veiksmai šioje byloje, operatyvinių veiksmų atlikimo faktinis pagrindas nurodytas tik abstrakčiai, nusikaltimai, apie kuriuos siekiama gauti informaciją, įvardyti kaip kyšininkavimas bei kiti nusikaltimai, nenurodant nei tikslaus jų kvalifikavimo pagal BK straipsnius ar jų dalis, nei faktinės informacijos, patvirtinančios esant faktinį pagrindą sankcionuoti operatyvinius veiksmus. Dėl to nutartis, kuria sankcionuoti operatyviniai veiksmai šioje byloje, yra neteisėta, o tai reiškia, kad neteisėti yra ir patys operatyviniai veiksmai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017). 2.1.2. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnį pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų ir jų dokumentų, fizinio ir juridinio asmens ūkinių, finansinių operacijų, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimo slaptą kontrolę, techninių priemonių panaudojimo slaptą kontrolę, techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai, to paties įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai turi teisę: 1) slapta kontroliuoti pašto siuntas, dokumentų siuntas, pašto perlaidas ir jų dokumentus, gauti informaciją apie fizinio ar juridinio asmens ūkines, finansines operacijas, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimą; 2) specialia tvarka naudoti technines priemones. Iš operatyvinių veiksmų sankcionavimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymas slaptą kontrolę ir techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka numatė kaip dvi visiškai atskiras operatyvinės veiklos priemones. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą slapta kontrolė buvo galima tik prieš konkrečius įstatyme numatytus objektus (pvz., pašto siuntas ir pan.), tačiau įstatyme nebuvo numatyta galimybė leisti atlikti automobilio slaptą kontrolę, todėl veiksmo, kurio nenumatė Operatyvinės veiklos įstatymas, sankcionavimas negali būti laikomas teisėtu. Kasatorė pažymi, kad operatyvinių veiksmų sankcionavimo metu galiojusios Operatyvinės veiklos įstatymo normos techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka apibrėžė kaip motyvuota teismo nutartimi sankcionuotą techninių priemonių naudojimą operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma (3 straipsnio 9 dalis). Dėl to asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolė ir šio susižinojimo ar veiksmų fiksavimas yra du alternatyvūs operatyviniai veiksmai, kurių kiekvienam reikalingas atskiras leidimas (sankcija) teismo nutartyje. Iš teismo nutarties dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo šioje byloje turinio matyti, kad tarnybiniame automobilyje vykusių pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų fiksavimas nebuvo sankcionuotas, o tai reiškia, kad garso įrašai, kuriais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai grindė išvadas apie faktines bylos aplinkybes, yra gauti neteisėtai ir negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad iš apygardos teismo nutarties dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo šioje byloje neaišku, kokie konkrečiai operatyviniai veiksmai dėl J. K. galėjo būti atlikti. 2.1.3. Kasatorė nurodo, kad operatyvinių veiksmų teisėtumą nulemia ir jų realizavimo teisėtumas. Iš BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės išplaukia, kad bet kokio operatyvinio veiksmo taikymo laikas turi būti optimalus, tai reiškia, kad operatyviniai veiksmai turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą ir jį padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir veiksmingai nubausti kaltininkus. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės tikslas yra ginti žmonių laisves, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, darytina išvada, kad operatyvinio tyrimo veiksmai turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, ir turi būti nedelsiant nutraukiami, kai šis tikslas pasiektas. Vien tai, kad operatyviniai veiksmai sankcionuoti ilgesniam laikui, nereiškia, kad teisėsaugos institucijos operatyvinius veiksmus turi atlikti iki paskutinės teismo sankcijos galiojimo dienos. Jei atliekant operatyvius veiksmus paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, nedelsiant turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas. Ši nuostata nebuvo įtvirtinta Operatyvinės veiklos įstatyme operatyvinių veiksmų šioje byloje atlikimo metu, tačiau išplaukė iš BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės, o šiuo metu jau yra įtvirtinta Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje. Dėl nurodytų priežasčių šioje byloje atlikti operatyvinius veiksmus buvo galima tik tol, kol buvo gauta pakankamai duomenų, leidžiančių pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau šio reikalavimo byloje nebuvo laikomasi. Pirmasis garso įrašas buvo padarytas 2012 m. lapkričio 24 d., todėl nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas laikas, kai teisėsaugos institucijos gavo pakankamai duomenų, leidžiančių pradėti ikiteisminį tyrimą. Nepaisant to, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, manytina, sąmoningai laukiant sunkesnės nusikalstamos veikos. Antrasis garso įrašas buvo padarytas 2012 m. lapkričio 27 d., tačiau tuomet ikiteisminis tyrimas taip pat nebuvo pradėtas. Trečiasis garso įrašas buvo padarytas tik praėjus mėnesiui nuo antrojo įrašo padarymo, t. y. 2012 m. gruodžio 28 d., o ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2013 m. sausio 16 d. Esant tokioms aplinkybėms, 2012 m. lapkričio 27 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. garso įrašai ir jų metu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). 2.2. Kasatorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas apie faktines bylos aplinkybes grįsdami apklaustų kaip liudytojai M. V., R. G., T. B. parodymais pažeidė J. K. teisę į teisingą (sąžiningą) procesą, o tai sutrukdė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje. Kasaciniame skunde pažymima, kad M. V., R. G., T. B. buvo toje pačioje byloje įtariamieji, tačiau vėliau dėl jų ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas ir priimti teismo baudžiamieji įsakymai. Anot kasatorės, toks vienoje byloje įtariamų bendrininkų ikiteisminių tyrimų atskyrimas yra netoleruotinas, nes šių asmenų teisė į trumpą procesą, kai įrodymai praktiškai nėra tiriami, negali paneigti J. K. teisės į teisingą teismo procesą. Šioje byloje susidarė situacija, kai J. K. byloje sprendimas yra nulemtas iš anksto, nes teismas gali priimti tik apkaltinamąjį nuosprendį, kai kiti bendrininkai jau yra pripažinti kaltais dėl tų pačių nusikalstamų veikų teismo įsakymu. Kasatorė pažymi, kad pagal BPK 80 straipsnio 1 dalį kaip liudytojas bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklaustas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką išimtis iš tokios situacijos galima, kai apklausiami asmenys, anksčiau turėję įtariamojo ar kaltinamojo procesinę padėtį ir vėliau atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar jau pripažinti kaltais. Tokiu atveju asmenų apklausa turi ypatumų, nes tokie asmenys prieš apklausą nėra įspėjami dėl atsakomybės už vengimą duoti parodymus ar melagingų parodymų davimą, jie neprisiekia, jiems teismas turi išaiškinti teisę atsisakyti duoti parodymus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje M. V., R. G., T. B. buvo apklausti nesilaikant jokių jų kaip liudytojų, kurie anksčiau buvo įtariamieji byloje, apklausos ypatumų. Jie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jiems nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus, todėl jų apklausos atliktos pažeidžiant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos išplaukiančius reikalavimus ir jų parodymai negalėjo būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. 2.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad M. V. parodymai negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio prasme ir dėl to, kad jo apklausos metu buvo šiurkščiais pažeistos BPK normos. M. V. pranešimas apie įtarimą įteiktas ir jo teisės išaiškintos 2013 m. vasario 26 d., o kitą kartą jis apklaustas 2013 m. vasario 27 d., tačiau prieš šią apklausą jis apie savo teises nebuvo informuotas ir apklausos metu davė save ir J. K. kaltinančius parodymus. Anot kasatorės, nors baudžiamojo proceso įstatyme tokia nuostata nėra tiesiogiai įtvirtinta, tačiau konstitucinis nemo tenetur se ipsum accusare (lot. - niekas neprivalo kaltinti savęs paties) principas reikalauja, kad įtariamasis ar kaltinamasis būtų informuotas apie savo teises prieš kiekvieną apklausą, nepaisant to, kad ankstesnėse apklausose ši teisė jau buvo išaiškinta (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Heaney ir McGuinness prieš Airiją, peticijos Nr. 34720/97). Iš M. V. 2013 m. vasario 27 d. apklausos vaizdo įrašo ir apklausos protokolo palyginimo matyti, kad tarp apklausos metu duotų parodymų ir jų turinio, užfiksuoto apklausos protokole, yra akivaizdžių neatitikimų. Be to, 2013 m. vasario 27 d. apklausa buvo atlikta tyrėjui užduodant daugybę menamų klausimų. Kasatorė nurodo, kad atlikus neteisėtą apklausą vėlesni asmens parodymai negali būti laikomi įrodymais, kol pažeidimas nėra pašalintas, t. y. asmeniui tyrėjas ar teismas neišaiškina jo teisių, tarp jų ir atsisakyti duoti parodymus, ir nenurodo, kad ankstesnės apklausos metu informacija buvo išgauta neteisėtai ir kad ja ateityje nebus remiamasi. M. V., siekiant užfiksuoti jo parodymus, duotus 2013 m. vasario 27 d. apklausos metu, buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau šis, nors ir išaiškino M. V. jo teises, tačiau nenurodė, kad dėl ankstesnės jo apklausos neteisėtumo, jos duomenimis nebus ateityje remiamasi. Dėl to M. V. buvo sudarytas įspūdis, kad jis negali atšaukti savo prisipažinimo, ir tai turėjo įtakos jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems parodymams. Svarbu ir tai, kad M. V. patvirtino, jog 2013 m. vasario 26 d. apklausos metu parodymus davė laisva valia, tačiau apie parodymus, duotus 2013 m. vasario 27 d. apklausos metu, to nepasakė, o tai leidžia teigti, kad jos metu parodymus davė ne laisva valia. Iš to darytina išvada, kad M. V. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui yra išvestiniai iš atsakymus menančiais klausimais pagrįstos 2013 m. vasario 27 d. apklausos duomenų, gauti tinkamai neišaiškinus M. V. jo teisių. 2.4. Kasatorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažindami J. K. kaltu dėl veikos, padarytos 2013 m. gruodžio 28 d., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Pagal teismų praktiką tada, kai gaunama tikėtina specialisto išvada ar ekspertizės aktas, išvados ar akto įrodomoji reikšmė yra mažesnė, todėl teismas tokia išvada gali grįsti byloje daromas išvadas apie faktines aplinkybes tik tada, jei specialisto išvadoje ar ekspertizės akte įrodinėjamos aplinkybės nustatomos įvertinus ir kitus įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Šioje byloje buvo gauta tikėtina specialisto išvada ir ekspertizės aktas, kad tyrimui pateiktame garso įraše vieno iš pokalbyje dalyvavusių asmenų balsas yra S. Š., tačiau apeliacinės instancijos teismas, dėl šios aplinkybės atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, nutartyje nenurodė, kokie kiti įrodymai patvirtina, kad J. K. 2012 m. gruodžio 28 d. buvo sustabdęs S. Š. vairuojamą automobilį. Kasatorė pažymi, kad tikėtina specialisto išvada ir ekspertizės aktas gali reikšti ir tai, kad įraše girdimas visai ne S. Š. balsas. Jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų apeliacinio teismo išvadą dėl to, kad J. K. sustabdė S. Š. vairuojamą automobilį, byloje nėra. Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad 2012 m. gruodžio 28 d. tarnybinis policijos automobilis 9.23 val. sustojo, po to 9.27 val. buvo fiksuotas priekinių keleivio durelių atidarymas, o automobilis stovėjo iki 9.36 val. Iš pokalbio garso įrašo išplaukia, kad jame užfiksuotas pokalbis prasideda 9.24 val., taigi dar tada, kai priekinės keleivio durelės net nebuvo atsidariusios, niekas iš tarnybinio automobilio nebuvo išlipęs, kad sustabdytų S. Š. automobilį. Iš to paties tarnybinio pranešimo matyti, kad nuo 9.23 iki 9.36 val. neužfiksuotas kurių nors galinių durelių atsidarymo faktas, todėl S. Š. negalėjo įlipti į automobilį, o jo balsas negalėjo būti fiksuotas garso įraše. Dėl to manytina, kad garso įrašas padarytas visai kitu laiku ir jame girdimas visai ne S. Š. balsas. 2.5. Kasatorės manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pagrįsdami išvadas apie faktines bylos aplinkybes neleistinais įrodymais, pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Ji pažymi, kad teisė į sąžiningą teisingumo vykdymą demokratinėje visuomenėje užima tokią svarbią vietą, kad negali būti paaukojama praktiniais sumetimais (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją, peticijos Nr. 25829/94, 2008 m. liepos 1 d. sprendimas Malininas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10071/04). Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu arba kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kiek jie reikšmingi nustatant bylos aplinkybes. Byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių, leistinų, neginčijamų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad J. K. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, o prielaidomis ir abejonėmis nuosprendis negali būti grindžiamas. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes suvaržė įstatymo garantuotas J. K. teises ir sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje. 2.6. Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą padarė esminių BPK pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, paduotą apeliacinį skundą išnagrinėjo nevisiškai, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį. 2.7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė BK 225 straipsnį. Pagal teismų praktiką susitarimu priimti kyšį laikomas kyšininko ir kyšio davėjo susitarimas ne tik dėl kyšio priėmimo, davimo, bet ir dėl kyšio pobūdžio, formos, dydžio, priėmimo laiko, vietos, būdo ir pan. Išvadą, kad S. Š. susitarė su J. K., teismai pagrindė garso įraše girdima fraze „po šimtą bus normalu“, tačiau tokia frazė, kasatorės nuomone, nesuteikia pagrindo kategoriškai teigti, kad buvo susitarta dėl 200 Lt vertės kyšio. 2.8. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė BK 228 straipsnio 2 dalį. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai, be kitų požymių, tiesiogine ar netiesiogine tyčia padaroma didelė žala siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadų, kodėl laiko, kad J. K. padaryta veika buvo sukelta didelė žala, kad ji padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia, visiškai nemotyvavo. Dėl šių aplinkybių motyvuotai nepasisakė ir apeliacinės instancijos teismas. Dėl to liko neaišku, kodėl buvo padaryta didelė žala, kuo konkrečiai ji pasireiškė, kodėl siekia pavojingumo lygį, reikalingą baudžiamajai atsakomybei kilti. Vien faktas, kad buvo pažeistos Konstitucijos ir kitų teismų nurodytų įstatymų normos, nesuteikia pagrindo išvadai, kad buvo padaryta didelė neturtinė žala. Svarbu ir tai, kad kai valstybės tarnautojas neatlieka ar netinkamai atlieka savo pareigas, jis visada diskredituoja savo kaip valstybės tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks valstybės tarnautojo vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Kasatorės nuomone, J. K. veika jokia didelė žala, kaip ji suprantama BK 228 straipsnio požiūriu, nebuvo padaryta. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nemotyvavo, kaip pasireiškė J. K. turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio galima spręsti, kad išvada dėl to grindžiama garso įraše girdimais T. B. primygtiniais siūlymais J. K., jo pagyromis apie mokamus dirbti statybos darbus, tačiau tokie duomenys teismo atrinkti selektyviai, nes garso įraše taip pat girdėti, kad J. K. nuolat atsisako T. B. siūlomų paslaugų, prašo, kad šis nedarytų jam spaudimo. Pokalbio garso įraše nėra užfiksuota, kad J. K. būtų taręsis su T. B. dėl remonto darbų atlikimo laiko, vietos, būdo ir pan. aplinkybių. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad J. K. susitarė su T. B. dėl to, kad šis atliks J. K. kažkokius remonto darbus manais į tai, kad J. K. nesurašys jam administracinio teisės pažeidimo protokolo. 3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Irmantas Mikelionis prašo nuteistojo J. K. gynėjos advokatės G. Leškevičienės kasacinį skundą atmesti. 3.1. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra atmestini. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atsakė į esminius skundo argumentus, išdėstydamas dėl jų motyvuotas išvadas. Pagal teismų praktiką nėra būtina tiksliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Išnagrinėtu laikomas toks skundas, kurio argumentai ir reikalavimai yra išnagrinėti iš esmės. Iš kasacinio skundo turinio darytina išvada, kad jame ginčijamas įrodymų vertinimo teisingumas, tačiau tai, kad kasatorei yra nepriimtinos teismų išvados, savaime nereiškia, kad bylos duomenys buvo įvertinti netinkamai ir buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalis), padarė išvadą, kad J. K. inkriminuotų nusikalstamų veikos faktinės aplinkybės yra įrodytos. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dar kartą įvertino bylos įrodymus ir pateikė šiuo klausimu išsamias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai pasisakyta iš esmės dėl visų faktinių aplinkybių, kurias ginčijo nuteistieji, taip pat dėl J. K. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas. Šios instancijos teismas vertino tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, tarp jų ir nurodytus kasaciniame skunde, todėl išnagrinėjo visus duomenis, galinčius patvirtinti ar paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės bylą išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Be to, atsiliepime pažymima, kad kasaciniame skunde nėra nurodyti konkretūs nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas neatsakė. 3.2. Prokuroro nuomone, kasacinio skundo argumentai dėl pažeistų Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų atmestini. 3.2.1. Prokuroras pažymi, kad pagal teismų praktiką tada, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas bylą nagrinėjančių teismų paprastai netikrinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, 2K-313/2010,

52K-P-94-895/2015). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai netikrino operatyvinių veiksmų atlikimo faktinio pagrindo. 3.2.2. Prokuroro nuomone, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2012 m. spalio 30 d. nutartis, kuria sankcionuoti operatyviniai veiksmai šioje byloje, turi trūkumų, tačiau jie nėra esminiai. Iš prokuroro 2012 m. spalio 26 d. teikimo sankcionuoti operatyvinius veiksmus matyti, kad jame, be kitų duomenų, yra nurodytas operatyvinės veiklos objektas – J. K. ir M. V., nurodyta kita informacija, kurios reikalaujama pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 10 ir 11 straipsnius. Operatyvinės veiklos įstatymas nereglamentuoja teisėjo nutarties, kuria sankcionuojami operatyviniai veiksmai, turinio, tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nutartyje nurodyti konkretūs sankcionuoti operatyviniai veiksmai – slaptas patekimas į transporto priemonę, techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka (Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 punkte išaiškinta, kad techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka reiškia fiksavimą ir kontrolę asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ir veiksmų), atliekant veiksmus naudotinos techninės priemonės – vaizdą ir garsą įrašančios priemonės, naudotinų priemonių vieta – tarnybinis automobilis, operatyvinių veiksmų atlikimo trukmė. Nutartyje nėra tiksliai nurodytas operatyvinio tyrimo objektas – J. K. ir M. V. ir jų veiksmai, daromi tarnybiniame automobilyje – tačiau šis trūkumas nelaikytinas esminiu, suvaržiusiu įstatymo garantuotas kaltinamųjų teises ir sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį. 3.2.3. Prokuroras teigia, kad ikiteisminis tyrimas dėl J. K. veikų pradėtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Kaltinimas J. K. yra grindžiamas 2012 m. lapkričio 24 d., 2012 m. lapkričio 27 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. operatyvinio tyrimo metu padarytais garso įrašais, o ikiteisminis tyrimas dėl J. K. kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo pradėtas 2013 m. sausio 16 d., taigi praėjus daugiau nei vienam mėnesiui nuo 2012 m. lapkričio 24 d. įrašo padarymo. Vertinant, ar sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas laiku, būtina įvertinti visus garso įrašus, padarytus operatyvinio tyrimo metu nuo sankcionavimo pradžios, t. y. nuo 2012 m. lapkričio 6 d. (įrašai nepertraukiamai buvo daromi automobilyje J. K., M. V. ir kitų teismo nutartyje nurodytų pareigūnų darbo metu), teorinę ir praktinę galimybę nustatyti padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, pokalbių metu nustatytas aplinkybes gretinant su kita policijos turima informacija, todėl, įvertinus operatyvinio tyrimo metu sukauptos medžiagos apimtį ir jai įvertinti būtiną laiką, darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliami klausimai, susiję su operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo teisiniu ir faktiniu pagrindais. 3.3. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad liudytojų M. V., R. G. ir T. B. apklausos pirmosios instancijos teisme buvo atliktos pažeidžiant BPK reikalavimus. Išvadą dėl pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 80 straipsnio 1 punkto pažeidimo kasaciniame skunde grindžiama teisminiu precedentu, suformuotu kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje

6Nr. 2K-55-699/2017. Ši byla, prokuroro nuomone, dėl skirtingų faktinių aplinkybių negali būti laikoma precedentu sprendžiant J. K. baudžiamąją bylą. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017, buvo nagrinėjama situacija, kai asmuo apie savo padarytą nusikalstamą veiką iš pradžių buvo apklaustas kaip liudytojas, o vėliau kaip įtariamasis. Šioje byloje kaip liudytojai buvo apklausti asmenys, kurių baudžiamosios atsakomybės klausimas jau buvo išspręstas ir jiems nebuvo pagrindo bijoti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Pagal teismų praktiką tokie asmenys gali būti apklausiami taikant jiems liudytojų apklausos taisykles, įspėjant juos dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ar vengimą duoti parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-696/2016). Dėl to pirmosios instancijos teismas, apklausęs kaip liudytojus M. V., R. G., T. B., prieš tai juos įspėjęs dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, įstatymo reikalavimų nepažeidė. 3.4. Prokuroras teigia, kad atmestini kasacinio skundo argumentai dėl neteisėtos liudytojo M. V. apklausos ikiteisminio tyrimo metu. BPK nenumato pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui prieš kiekvieną įtariamojo apklausą ar prieš atliekant kitą su įtariamuoju susijusį veiksmą išaiškinti jam įtariamojo teises ir pareigas, todėl įtariamojo M. V. parodymai negali būti laikomi gautais neteisėtai. Be to, kasacinio skundo argumentas, kad neišaiškinus M. V. jo teisių ir pareigų prieš kiekvieną apklausą buvo pažeistas įstatymas ir dėl to tariamai visi po to sekusių apklausų metu gauti jo parodymai yra neteisėti, kol šis pažeidimas buvo ištaisytas, prieštarauja teismų praktikai. Pagal teismų praktiką vien dėl tos priežasties, kad su šiais įrodymais susiję kiti duomenys buvo gauti neteisėtu būdu, t. y. dėl vieno įrodinėjimo procese padaryto pažeidimo negali būti besąlygiškai visais atvejais atsisakoma visų, nors su tuo pažeidimu ir sietinų, duomenų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-696/2016). 3.5. Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama 2013 m. liepos 11 d. specialisto išvada, fonoskopinės ekspertizės aktas, specialistės E. Š. paaiškinimai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2012 m. gruodžio 28 d. buvo sustabdytas S. Š. automobilis, siejami su įrodymų tyrimu ir vertinimu, naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymu, o tai pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. 3.6. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes ir J. K. veiką kvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Bylos aplinkybes pakartotinai įvertino apeliacinės instancijos teismas, kuris nuteistojo apeliacinį skundą atmetė. Atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl J. K. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. K., sąmoningai nesurašydamas T. B. administracinio teisės pažeidimo protokolo, suprato, kad veikia priešingai tarnybos interesams, kad dėl to bus iškreipta tarnybos esmė, sumenkintas ir pažemintas pareigūno vardas, teisėsaugos institucijų ir valstybės autoritetas, kad taip bus padaryta didelė neturtinė žala, ir savo veiksmais leido šiems padariniams kilti, t. y. J. K. veikė tiesiogine tyčia. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, teisėtą institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus, veiklą. Viena tokių institucijų yra policija. Policijos patrulis yra policijos pareigūnas, savo darbe privalantis vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais įstatymais bei teisės aktais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje detaliai nurodyti teisės aktai ir J. K. padaryti jų pažeidimai, kuriuos šis padarė būdamas valstybės tarnautoju, tokie teisės pažeidimai vertintini kaip didelės žalos policijai ir valstybei požymis, būtinas kvalifikuojant piktnaudžiavimą kaip nusikaltimą. Prokuroras nurodo, kad šie apeliacinės instancijos teismo argumentai pagrįsti, o J. K. veikos kvalifikavimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį atitinka teismų praktiką dėl didelės žalos požymio aiškinimo panašiose baudžiamosiose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-699/2017). Prokuroro manymu, kasacinio skundo argumentai, susiję su piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėties kvalifikuojančiu požymiu – turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimas – įrodymų pakankamumo aspektu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. 4. Kasacinis nuteistojo J. K. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės skundas iš dalies tenkintinas.

7Dėl BPK 20 straipsnio 5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepatikrino bylos duomenų, gautų Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo ar Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka, leistinumo, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių reikalavimus, nukrypo nuo teismų praktikos. 5.1. Žmogaus teisių, tarp jų ir teisės į privatų gyvenimą, apsauga yra viena iš fundamentalių asmens teisių, įtvirtintų Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, BK ir BPK ir kituose įstatymuose. Ši nuostata įtvirtinta ir OVĮ 6 straipsnyje (Žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių apsauga vykdant operatyvinę veiklą), kurio 1 dalis skelbia, kad operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad, atlikdami operatyvinius veiksmus, operatyvinės veiklos subjektų pareigūnai turi atsižvelgti į nusikalstamų kėslų pavojingumą asmeniui, visuomenei ir valstybei. Šią nuostatą atkartoja ir dabar galiojantis KŽĮ 5 straipsnis. Taigi operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Teismų praktikoje nurodyta, kad ne tik reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, tačiau taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose

8Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-7-85-696/2016).

95.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2012 m. spalio 30 d. nutartyje, kuria sankcionuoti operatyviniai veiksmai šioje byloje, operatyvinių veiksmų atlikimo faktinis pagrindas nurodytas tik abstrakčiai, nusikaltimai, apie kuriuos siekiama gauti informaciją, įvardyti kaip kyšininkavimas bei kiti nusikaltimai, nenurodant nei tikslaus jų kvalifikavimo pagal BK straipsnius ar jų dalis, nei faktinės informacijos, patvirtinančios, esant faktinį pagrindą sankcionuoti operatyvinius veiksmus. Dėl to nutartis, kuria sankcionuoti operatyviniai veiksmai šioje byloje, yra neteisėta, o tai reiškia, kad neteisėti yra ir patys operatyviniai veiksmai.

105.3. Nuoseklioje teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2008, 2K-168-139/2015,

112K-P-94-895/2015). Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2010, 2K-413/2011, 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015). Tačiau, jei nagrinėjant baudžiamąją bylą kyla pagrįstų abejonių dėl faktinio pagrindo operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) veiksmams atlikti, nagrinėjantis bylą teismas turi imtis priemonių patikrinti, ar buvo faktinis pagrindas, t. y. informacijos ne apie bet kokią, o apie įstatyme nurodytą nusikalstamą veiką ar veikas. Teismų praktikoje nurodyta, kad užtikrinant operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumą ir kartu veiksmingą žmogaus teisių apsaugą nuo neteisėto apribojimo, kreipiantis dėl operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų atlikimo ir juos sankcionuojant turi būti nurodomos aiškios išvados dėl turimos informacijos apie galimą nusikalstamą veiką, kuri bus tiriama, atitikties tokiam BK straipsniui ar jo daliai, dėl kurių atitinkami veiksmai gali būti atliekami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015,

122K-57-696/2017).

135.4. Iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2012 m. spalio 30 d. nutarties matyti, kad faktinis operatyvinių veiksmų pagrindas nenurodytas, taip pat nenurodytas ir konkretus BK straipsnis, pagal kurį kvalifikuotina nusikalstama veika, dėl kurios atliekamas tyrimas: joje nurodyta, kad siekiama gauti informacijos apie galimą kyšininkavimą ir dalyvavimą kitose nusikalstamose veikose. Tačiau iš byloje esančių dokumentų, t. y. 2012 m. spalio 26 d. prašymo dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka

14Nr. 10-37-Į04-99(RN), matyti, kad į prokurorą buvo kreiptasi dėl galimai daromos BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nurodant ir faktinį tokio prašymo pagrindą, t. y. informaciją apie galimai J. K. ir M. V. imamus kyšius iš asmenų, pažeidusių Kelių eismo taisykles, bei tarpininkavimą tarp tokių asmenų ir kitų policijos pareigūnų.

155.5. Pagal nutarties priėmimo ir operatyvinių veiksmų atlikimo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnį, numatantį operatyvinio tyrimo faktinius pagrindus, operatyvinis tyrimas galėjo būti atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, tarp jų ir numatyta BK 225 straipsnio 1 dalyje (2012 m. kovo 27 d. redakcija, galiojanti nuo 2012 m. balandžio 7 d.).

165.6. Grįsdama kasacinio skundo argumentus kasatorė kaip teismo precedentą, aktualų šios situacijos teisiniam vertinimui, nurodė kasacinę nutartį Nr. 2K-57-696/2017. Skunde nurodomoje nutartyje buvo konstatuota, kad asmens slaptą susižinojimo kontrolę leidusiose teismo nutartyse nebuvo nurodytas faktinis operatyvinių veiksmų pagrindas, taip pat kad beveik trejus metus teismas pratęsdavo slaptų operatyvinių veiksmų sankcionavimą, nors nė viename prokuroro teikime nebuvo pateikta jokios naujos medžiagos, liudijančios atsiradus faktinį slaptų operatyvinių veiksmų pagrindą ir dėl to būtinybę kreiptis į teismą su teikimu pratęsti slaptus operatyvinius veiksmus, siekiant išaiškinti galimai nusikalstamą asmens veiklą, todėl, įvertinus šias aplinkybes kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, tokie duomenys buvo pripažinti neleistinais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017). Taigi kasaciniame skunde nurodyta nutartis ir šioje byloje susiklosčiusi situacija yra skirtingos.

175.7. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje buvo faktinis ir teisinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus.

185.8. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad iš operatyvinių veiksmų sankcionavimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo matyti, jog įstatyme nebuvo numatyta galimybė leisti atlikti automobilio slaptą kontrolę, todėl veiksmo, kurio nenumatė Operatyvinės veiklos įstatymas, sankcionavimas, negali būti laikomas teisėtu. Taip pat, kad asmenų pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolė ir šio susižinojimo ar veiksmų fiksavimas yra du alternatyvūs operatyviniai veiksmai, kurių kiekvienam reikalingas atskiras leidimas (sankcija) teismo nutartyje. Todėl, atskirai nesankcionavus susižinojimo tarnybiniame automobilyje fiksavimo, garso įrašai yra gauti neteisėtai ir negali būti laikomi įrodymais. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad iš apygardos teismo nutarties dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo šioje byloje neaišku, kokie konkrečiai operatyviniai veiksmai dėl J. K. galėjo būti atlikti. 5.9. Iš Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2012 m. spalio 30 d. nutarties rezoliucinės dalies matyti, kad joje nurodyti konkretūs sankcionuoti operatyviniai veiksmai – slaptas patekimas į konkrečią transporto priemonę, bei šio automobilio slapta kontrolė panaudojant vaizdą ir garsą įrašančias technines priemones specialia tvarka, taip pat nurodant, kad šiuo automobiliu naudojasi J. K. ir M. V., bei tiksliai nurodant šių operatyvinių veiksmų atlikimo trukmę (nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. vasario 6 d.). Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 punkte buvo nurodyta, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka – motyvuota teismo nutartimi sankcionuotas techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma ir tai vykdoma įstatymų nustatyta tvarka apribojant žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Taigi teismo leidimas panaudoti technines priemones specialia tvarka apima ir leidimą fiksuoti susižinojimą. Tame pačiame Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 9 punkte buvo atskirai reglamentuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir jos fiksavimas, nurodant, kad tokiu atveju, net ir žinant apie tokią kontrolę vienam iš jų, būtina motyvuota teismo nutartis, išskyrus atvejus, kai asmuo paprašo arba sutinka su tokia kontrole ar fiksavimu nesinaudojant ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, paslaugomis ir įrenginiais. 5.10. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad automobilio slapta kontrolė buvo neteisėta, nes Operatyvinės veiklos įstatymas nenumato tokio objekto slaptos kontrolės, tačiau iš nutarties matyti, kad ja iš esmės buvo sankcionuoti savarankiški operatyviniai veiksmai, reglamentuoti OVĮ 10, 11 straipsniuose: t. y. slaptas patekimas į automobilį (11 straipsnis), ir konkrečių techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, fiksuojant asmenų, apie kuriuos yra informacijos, kad jie daro atitinkamas nusikalstamas veikas, susižinojimą (10 straipsnis). Taigi, vien tai, kad rezoliucijoje yra formuluotė ,,sankcionuoti <...> automobilio slaptą kontrolę <....>‘‘, nedaro nutarties neteisėtos. Kaip jau minėta, leidimas atlikti operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus turi būti kiek įmanoma tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą). Iš Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2012 m. spalio 30 d. nutarties ir jos rezoliucinės dalies yra aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti vykdomi. 5.11. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nutartyje nėra tiksliai nurodytas operatyvinio tyrimo objektas – J. K. ir M. V. veiksmai, daromi tarnybiniame automobilyje. Tačiau nutartyje, kaip jau minėta pirmiau, aiškiai nurodyta vaizdą ir garsą įrašančių techninių priemonių (naudojamų specialia tvarka) vieta, laikas ir asmenys, kurių veika kontroliuojama.

195.12. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismo nutarties rezoliucinė dalis yra pakankamai apibrėžta ir tai atitinka teismų praktiką, kurioje formuojamas reikalavimas, kad tokios nutarties rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodyta sankcionuojamų operatyvinių veiksmų pavadinimas, turinys, apimtis, laikas ir asmuo ar asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti operatyvinius veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-696/2016). 5.13. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2012 m. spalio 30 d. nutartis, kuria sankcionuoti operatyviniai veiksmai šioje byloje, turi trūkumų, tačiau jie nėra esminiai, dėl to teismai pagrįstai rėmėsi duomenimis, gautais šios nutarties pagrindu atliktų operatyvinių veiksmų metu, kaip leistinai gautais. 6. Kasaciniame skunde taip pat keliamas operatyvinių veiksmų realizavimo teisėtumo klausimas, siejamas su nesavalaikiu ikiteisminio tyrimo pradėjimu.

206.1. Teismų praktikoje nurodyta, jog tam, kad teismas pripažintų duomenis, surinktus naudojant operatyvinius veiksmus ir priemones, įrodymu byloje, nepakanka, kad šie veiksmai ir priemonės būtų sankcionuoti nepažeidžiant OVĮ nuostatų. Teisėtai sankcionuotus operatyvinius veiksmus teisėtus daro ne tik jų sankcionavimo pagrindų, bet ir jų realizavimo teisėtumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2006, 2K-7-315/2009, 2K-7-86/2011, 2K-7-85-696/2016).

216.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžta, kad baudžiamasis procesas turi būti greitas ir teisingas. BPK 1 straipsnis nustato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai pasiekiami ne tik tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą, bet greitai nubaudžiant kaltus asmenis. BPK 2 straipsnis (Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas) nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

226.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, jau 2012 m. lapkričio 24 d. nustačius nusikalstamos veikos požymius, turėjo būti nutrauktas operatyvinių veiksmų vykdymas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas.

236.4. Pirmiau minėti ir kasaciniame skunde nurodyti principai nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeisti. Iš bylos ir skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad kaltinimas J. K. yra grindžiamas 2012 m. lapkričio 24 d., 2012 m. lapkričio 27 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. operatyvinio tyrimo metu padarytais garso įrašais, o ikiteisminis tyrimas dėl J. K. kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo pradėtas 2013 m. sausio 16 d., taigi praėjus daugiau nei vienam mėnesiui nuo 2012 m. lapkričio 24 d. įrašo padarymo. Vertinant, ar sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas laiku, būtina įvertinti konkrečios bylos aplinkybes. Šioje byloje, įvertinus operatyvinio tyrimo metu sukauptos medžiagos apimtį ir jai įvertinti būtiną laiką (buvo būtina įvertinti visus garso įrašus, padarytus operatyvinio tyrimo metu nuo 2012 m. lapkričio 6 d., nepertraukiamai daromus automobilyje J. K., M. V. ir kitų teismo nutartyje nurodytų pareigūnų darbo metu), darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant įstatymo ir teismų praktikoje formuojamų reikalavimų. 7. Kasatorė taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas apie faktines bylos aplinkybes grįsdami apklaustų kaip liudytojai M. V., R. G., T. B. parodymais pažeidė J. K. teisę į teisingą (sąžiningą) procesą. Kasaciniame skunde pažymima, kad M. V., R. G., T. B. buvo toje pačioje byloje įtariamieji, tačiau vėliau dėl jų ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas ir priimti teismo baudžiamieji įsakymai. Anot kasatorės, toks vienoje byloje įtariamų bendrininkų ikiteisminių tyrimų atskyrimas yra netoleruotinas, nes šių asmenų teisė į trumpą procesą, kai įrodymai praktiškai nėra tiriami, negali paneigti J. K. teisės į teisingą teismo procesą. Skunde taip pat nurodoma, kad teisme, apklausiant juos kaip liudytojus, jie negalėjo būti įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus. 7.1. BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save laikoma neatskiriama teisingo proceso sąlyga Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio prasme. Iš baudžiamųjų įstatymų ir iš baudžiamojo proceso normų taip pat neišplaukia įtariamojo ir kaltinamojo pareiga teisingai liudyti savo paties baudžiamojoje byloje. Pirma, įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė duoti parodymus (BPK 21, 22 straipsniai), tačiau jie, skirtingai nei liudytojai bei nukentėjusieji, negali būti įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą; antra, įtariamasis ir kaltinamasis neįtraukti į sąrašą subjektų, atsakančių už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-788/2015, 2K-65-976/2017). Kaip liudytojai gali būti apklausti ir kitoje byloje nuteisti asmenys. Tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų. Teisė atsisakyti duoti parodymus apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką nereiškia, kad po tokią teisę turinčio asmens veikos teisinio įvertinimo negali vykti jo apklausa. Liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

247.2. M. V., R. G., T. B., duodami parodymus nagrinėjamoje byloje, jau buvo nuteisti, tačiau apklausiami kaip liudytojai teisme buvo įspėti už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. Apklausiamo nuteistojo procesinė padėtis BPK normomis nėra sureguliuota. Pagal teismų praktiką, dėl tos pačios veikos kaip bendrininkai jau nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir posėdyje apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, bet tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-856/2006, 2K-377-511/2016). Taigi, pirmosios instancijos teismas, apklausdamas M. V., R. G., T. B., apie jų ir jų bendrininkų, taip pat asmenų, susijusių su jų padarytomis nusikalstamomis veikomis, padarytas nusikalstamas veikas, pažeidė BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Tačiau toks pažeidimas gali būti nepripažintas esminiu, jei jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo nuosprendžio.

257.3. Atkreiptinas dėmesys, kad išvada dėl pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo kasaciniame skunde grindžiama teisminiu precedentu, suformuotu kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017. Nurodytoje kasacinėje nutartyje buvo nagrinėjama situacija, kai asmuo apie savo padarytą nusikalstamą veiką iš pradžių buvo apklaustas kaip liudytojas, o vėliau kaip įtariamasis, ir dėl to buvo konstatuotas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Šioje byloje kaip liudytojai buvo apklausti asmenys, kurių baudžiamosios atsakomybės klausimas jau buvo išspręstas, t. y. jie buvo nuteisti (baudžiamaisiais įsakymais arba apkaltinamuoju nuosprendžiu) ir kaip liudytojai buvo apklausti nagrinėjant kitų kaltinamųjų baudžiamąją bylą, todėl kasaciniame skunde nurodyta byla neturi precedentinės reikšmės šioje byloje.

267.4. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymai. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais paprastai nepripažįstami ir jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, 2K-377-511/2016, 2K-82-699/2017).

277.5. Nagrinėjamoje byloje pirmiau minėtų aplinkybių, dėl kurių BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimas būtų pripažintas esminiu, nenustatyta. Nuteistieji M. V., R. G., T. B. parodymus apie jų padarytas veikas davė nepažeidžiant BPK reikalavimų; vėliau, jau būdami nuteisti, jie buvo apklausti teisme nagrinėjant J. K. ir kitiems asmenims pareikštus kaltinimus, susijusius su apklausiamųjų padarytomis nusikalstamomis veikomis (už kurias jie jau buvo nuteisti); J. K. ir jo gynėja turėjo galimybę ginčyti šiuos parodymus; teismai, gretindami šiuos parodymus tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, kruopščiai juos analizavo ir pripažino, kad šie parodymai yra patikimi.

287.6. Pažymėtina, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-648/2017). Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinius nuteistųjų skundus ir laikydamasis pirmiau paminėtų reikalavimų, patikrino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl M. V., R. G., T. B. parodymų patikimumo, motyvuotai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai teisme apklausęs liudytojus M. V. ir R. G., išsamiai išanalizavo jų parodymus, palygindamas juos su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, sugretindamas tarpusavyje ir su kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais: nuteistojo J. K. ir liudytojos H. A. parodymais, 2013 m. vasario 22 d. protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo priede užfiksuotais duomenimis ir kitais rašytiniais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą išanalizavusi viso proceso metu duotus liudytojų M. V. ir R. G. parodymus, be kita ko, atidžiai išanalizavusi tam tikrus jų prieštaravimus dėl pinigų perdavimo vietos, pagrįstai ir motyvuotai nurodė, kad esminių prieštaravimų dėl šioje byloje nustatinėjamų faktinių aplinkybių, susijusių su policijos patrulių 2012 m. lapkričio 24 d. kyšininkavimu, nenustatyta. Taip pat atidžiai buvo patikrintas ir T. B. parodymų patikimumas.

297.7. Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nustatytas BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimas apklausiant nuteistuosius, nepripažįstamas esminiu, nes J. K. gynybos teisės nebuvo esmingai suvaržytos ir toks nuteistųjų apklausos tvarkos pažeidimas neturėjo įtakos jų parodymų patikimumui.

307.8. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad M. V. apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekama pažeidžiant apklausos tvarką, t. y. užduodant atsakymą menančius klausimus ir neišaiškinus jam įtariamojo teisių.

317.9. Pažymėtina, kad nagrinėję bylą teismai yra konstatavę, jog apklausos, kurioje duomenys gaunami užduodant atsakymą menančius klausimus, rezultatais iš tiesų negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Tačiau atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuosprendis yra grindžiamas M. V. parodymais, duotais teisme, kur jo parodymų patikimumą galėjo tikrinti gynyba, užduodama klausimus, taip pat, kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, bylą nagrinėjantis teismas.

327.10. Kasacinio skundo argumentas, kad, prieš kiekvieną įtariamojo M. V. apklausą neišaiškinus jam teisių ir pareigų, visi jo duoti ne tik tos apklausos metu, bet ir vėliau duoti parodymai turi būti pripažinti neleistinais, taip pat nepagrįstas. Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, nors 2013 m. vasario 26 d. apklausiant M. V. jis buvo informuotas apie įtariamojo teises ir pareigas, prieš 2013 m. vasario 27 d. apklausą M. V. apie savo teises nebuvo informuotas ir apklausos metu davė save ir J. K. kaltinančius parodymus. Tačiau duodant parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje apklausoje, taip pat teisme, įtariamojo, kaltinamojo teisės ir pareigos jam buvo išaiškintos, be to, visose apklausose nuo pirmos M. V. kaip įtariamojo apklausos dalyvavo jo pasirinktas gynėjas. M. V. parodymai liko iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, tam tikri prieštaravimai tarp jo ir kitų asmenų parodymų teismų buvo aptarti ir įvertinti. Įvertinus šias aplinkybes, M. V. parodymai, duoti teismui, negali būti laikomi gautais neteisėtai vien dėl to, kad vienoje iš ikiteisminio tyrimo metu vykdytų apklausų, kurioje dalyvavo ir jo gynėjas, jam nebuvo išaiškintos įtariamojo teisės.

337.11. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinių argumentų pripažinti, kad teismų sprendimai yra grindžiami neleistinai gautais asmenų parodymais. 8. Kasaciniame skunde taip pat nurodomi BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, susiję su specialisto išvados, specialistės paaiškinimų teisme ir fonoskopinės ekspertizės išvadų vertinimu. Tačiau iš kasacinio skundo matyti, kad skundu ginčijamas įrodymų vertinimas ir teismų padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį naujų faktinių aplinkybių nustatymas, taip pat įrodymų pakankamumo bylos faktinėms aplinkybėms konstatuoti vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. 9. Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad J. K. byloje sprendimas buvo nulemtas iš anksto, nes teismas situacijoje, kai kiti bendrininkai jau yra pripažinti kaltais dėl tų pačių nusikalstamų veikų teismo baudžiamuoju įsakymu, galėjo priimti tik apkaltinamąjį nuosprendį. 9.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka konstatuoti, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. 9.2. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra glaudžiai susijusi su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). 9.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. V., R. G., T. B. ikiteisminiai tyrimai buvo išskirti atitinkamai 2013 m. rugpjūčio 27 d., 2013 m. spalio 24 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d., prokuroro nutarimuose nurodant, kad siekiant greito ir optimalaus proceso, ikiteisminiai tyrimai išskiriami, taip pat motyvuojant, kad tolesniam bylos tyrimo išsamumui toks bylų išskyrimas nepakenks. Jų bylos, esant BPK numatytiems pagrindams, pabaigtos baudžiamaisiais įsakymais. Pažymėtina, kad, M. V. nesutikus su 2013 m. rugsėjo 12 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, vyko bylos nagrinėjimas teisme ir jam 2013 m. lapkričio 8 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. 9.4. Teismų praktikoje nurodoma, kad pats savaime bylų atskyrimas – kai tai leidžiama pagal BPK įtvirtintas nuostatas – nereiškia, kad tokiu būdu proceso dalyviai praranda galimybę teisme patikrinti kitose bylose (kitoje byloje) tirtus duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2014). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, nuteistieji buvo apklausti teisme, dalyvaujant gynybai, jų parodymai buvo tiriami ir vertinami kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais, taigi byloje nenustatyta nei teisinių, nei faktinių prielaidų, kurios leistų daryti išvadą, kad šią bylą nagrinėjantys teismai būtų susaistyti anksčiau priimtų baudžiamųjų įsakymų ir apkaltinamojo nuosprendžio, ir tai lemtų neteisingo, nepagrįsto teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimą. Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies 10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą neatsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, kurie kasaciniame skunde nedetalizuojami. Iš kasacinio skundo matyti, kad BPK 320 straipsnio pažeidimai iš esmės siejami su pirmiau šioje nutartyje nagrinėtais kasatorės nurodytais BPK 20 straipsnio pažeidimais, todėl jie dar kartą atskirai nebus aptariami. 10.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014,

342K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017). 10.2. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į visus esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, be kita ko, paskyręs fonoskopinę ekspertizę bei įvertinęs jos rezultatus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas duomenų, tarp jų ir gautų atliekant slaptus tyrimo veiksmus operatyvinio tyrimo metu, pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, taip pat motyvuotai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl kitų nuteistųjų parodymų ir specialisto išvados netinkamo vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai pasisakė iš esmės dėl visų faktinių aplinkybių, kurias ginčijo nuteistieji, taip pat ir dėl J. K. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas ir jas pagrindžiančių duomenų leistinumo ir patikimumo. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas vertino tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, aiškinosi prieštaravimus tarp skunde nurodytų bylos duomenų, motyvavo išvadas dėl įrodymų vertinimo. 10.3. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atsakė į esminius jo argumentus ir esminių BPK pažeidimų nepadarė. Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies 11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė BK 228 straipsnio 2 dalį, nes nemotyvavo išvados, kad J. K. padaryta veika buvo sukelta didelė žala, nenurodė, kuo pasireiškė J. K. turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekimas. Taip pat ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodyta, jog pokalbio garso įraše, kuriuo rėmėsi teismai, nėra užfiksuota, kad J. K. būtų taręsis su T. B. dėl remonto darbų atlikimo laiko, vietos, būdo ir kitų aplinkybių, taigi nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tokie patys argumentai, t. y. faktinių aplinkybių, nustatytų teismų, neigimas yra pateikti ir ginčijant nuteisimą pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, nurodant, kad teismai išvadą, jog S. Š. susitarė su J. K., pagrindė garso įraše girdima fraze „po šimtą bus normalu“, tačiau tokia frazė nesuteikia pagrindo kategoriškai teigti, kad buvo susitarta dėl 200 Lt vertės kyšio. Įrodymų vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas, todėl šie kasacinio skundo argumentai nebus nagrinėjami. Pirmiau šioje nutartyje aptarta bylos medžiaga neleidžia daryti išvados, kad teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles, nustatydami veikų faktines aplinkybes. Todėl toliau yra nagrinėjami kasacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu BK 228 straipsnio 2 dalies taikymu pagal nustatytas faktines aplinkybes. 11.1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalies dispoziciją suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi) ar tokiam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas (įgaliojimų viršijimas). BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra norma (lex generalis), kuri plačiausiai apima visus valstybės tarnybos panaudojimo savo interesais požymius. Piktnaudžiavimas, sukėlęs BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius (valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos), kvalifikuojamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jeigu veika padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių. Siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų ir pan.) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų paaukštinimo ir pan.). Taigi BK 228 straipsnio 2 dalyje nustatyta speciali norma pirmosios šio straipsnio dalies atžvilgiu, numatanti papildomą požymį – siekimą turtinės ar kitokios asmeninės naudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2009). 11.2. Teismų praktikoje, sprendžiant piktnaudžiavimo ir kyšininkavimo atribojimo klausimus nustatyta, kad jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnį kaip piktnaudžiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose

35Nr. 2K-536/2013, 2K-353-139/2015). Pagal įstatymų leidėjo logiką savanaudiškas piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, nėra kyšininkavimas; piktnaudžiavimo atveju gaunama nauda, tačiau ne ją priimant, pažadant, susitariant priimti, reikalaujant ar provokuojant duoti kitą asmenį ir už tai neatliekant jokių teisėtų ar neteisėtų veiksmų (ar neveikiant) kito asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 89/2009), kyšiu nelaikomas asmens papirkinėjimas tikintis įgyti jo palankumą, gauti kokią nors paramą, išvengti galimų nemalonumų ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-89/2009, 2K-531/2011, 2K-38/2012, 2K-325/2012, 2K-194/2013). 11.3. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje J. K. veika buvo kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nustačius, kad J. K., būdamas statutiniu valstybės tarnautoju – policijos patruliu, veikdamas bendrininkų grupe su policijos patruliu M. V., 2012 m. lapkričio 27 d. 17.17 val. ( - ) r., Kaniūkų k., sustabdė T. B. vairuojamą automobilį „Audi 80“ ir už T. B. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galbūt padaryto administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems), siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, veikdamas priešingai tarnybos interesams, susitarė su T. B., jog šis jam (J. K.) padarys patalpų remontą, o M. V. atveš malkų, po to T. B. nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, taip J. K., pažeisdamas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo tarnyba ir šiais veiksmais padarė didelę neturtinę žalą juridiniam asmeniui – policijos įstaigai ir valstybei. 11.4. Teismai, nustatę tokias faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad tokie J. K. veiksmai pagal savo pavojingumą yra pasiekę nusikalstamoms veikoms būdingą pavojingumo laipsnį bei pobūdį ir negali būti pripažinti tarnybiniu nusižengimu. 11.5. Tačiau įvertinus pirmiau aptartą teismų praktiką, pagal kurią piktnaudžiavimas yra bendra, o kyšininkavimas speciali norma, galima teigti, kad pagal teismų nustatytas faktines įvykio aplinkybes, tokia veika kvalifikuotina kaip kyšininkavimas. Iš bylos medžiagos ir iš teismų sprendimų matyti, kad patalpų remonto (J. K.), taip pat ir malkų atvežimo (M. V.) vertė nenustatyta, dėl to teismų praktiką tokiu atveju atitiktų sprendimas inkriminuoti mažiausią iš BK 225 straipsnio normoje numatytų kyšio dydžių (iki 1 MGL). Toks sprendimas būtų laikomas pagrįstu ir atitinkančiu teisės principą, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506-788/2015). 11.6. Taigi, padarius išvadą, kad veika teisingai įvertinta kaip nusikalstama, taip pat tai, kad iš bylos duomenų neįmanoma nustatyti patalpų remonto ir malkų vertės, ir vadovaujantis jau minėtu principu, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, pagal BPK numatytas kaltinimo keitimo procedūras perkvalifikavus veiką, J. K. būtų galima inkriminuoti BPK 225 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir tai, kad nuo veikos padarymo, t. y. 2012 m. lapkričio 27 d., yra praėję daugiau kaip ketveri metai, taip pat vadovaudamasi baudžiamojo proceso greitumo, tikslingumo, protingumo, ekonomiškumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisinių argumentų, kurie pagrįstų sprendimą grąžinti šią bylos dalį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nėra.

3611.7. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu neperžengiant kasacinio skundo ribų, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamoji byla J. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nutraukiama. Dėl to keistinos ir teismų sprendimų dalys dėl galutinės subendrintos bausmės J. K. paskyrimo.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2, 6 punktais,

Nutarė

38Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties dalis dėl J. K. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

39Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties dalis dėl subendrintos bausmės J. K. paskyrimo: Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu paskirtas J. K. bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti galutinę bausmę 250 MGL (9412 Eur) baudą. Kitas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės... 4. 1. J. K. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų... 5. 2K-P-94-895/2015). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai... 6. Nr. 2K-55-699/2017. Ši byla, prokuroro nuomone, dėl skirtingų faktinių... 7. Dėl BPK 20 straipsnio 5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir... 8. Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-7-85-696/2016).... 9. 5.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų... 10. 5.3. Nuoseklioje teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad teismas,... 11. 2K-P-94-895/2015). Tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo... 12. 2K-57-696/2017).... 13. 5.4. Iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų... 14. Nr. 10-37-Į04-99(RN), matyti, kad į prokurorą buvo kreiptasi dėl galimai... 15. 5.5. Pagal nutarties priėmimo ir operatyvinių veiksmų atlikimo metu... 16. 5.6. Grįsdama kasacinio skundo argumentus kasatorė kaip teismo precedentą,... 17. 5.7. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų... 18. 5.8. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad iš operatyvinių veiksmų... 19. 5.12. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismo nutarties... 20. 6.1. Teismų praktikoje nurodyta, jog tam, kad teismas pripažintų duomenis,... 21. 6.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 22. 6.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, jau 2012 m. lapkričio 24 d. nustačius... 23. 6.4. Pirmiau minėti ir kasaciniame skunde nurodyti principai nagrinėjamoje... 24. 7.2. M. V., R. G., T. B., duodami parodymus nagrinėjamoje byloje, jau buvo... 25. 7.3. Atkreiptinas dėmesys, kad išvada dėl pirmosios instancijos teismo... 26. 7.4. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatytos duomenų gavimo... 27. 7.5. Nagrinėjamoje byloje pirmiau minėtų aplinkybių, dėl kurių BPK 80... 28. 7.6. Pažymėtina, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų,... 29. 7.7. Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nustatytas... 30. 7.8. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad M. V. apklausa ikiteisminio... 31. 7.9. Pažymėtina, kad nagrinėję bylą teismai yra konstatavę, jog... 32. 7.10. Kasacinio skundo argumentas, kad, prieš kiekvieną įtariamojo M. V.... 33. 7.11. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinių... 34. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016,... 35. Nr. 2K-536/2013, 2K-353-139/2015). Pagal įstatymų leidėjo logiką... 36. 11.7. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, patikrinusi skundžiamą... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 38. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio ir... 39. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio ir...