Byla 1A-306-530/2020
Dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo Ą. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Taip pat Ą. Ž. išteisintas pagal BK 284 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdas Jaliniauskas ir Arūnas Paštuolis, sekretoriaujant Dianai Vorvul, dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei, išteisintajam Ą. Ž. ir jo gynėjai advokatei Vilmai Petrauskienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės paduotą apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo Ą. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Taip pat Ą. Ž. išteisintas pagal BK 284 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

3Iki nuosprendžio įsiteisėjimo Ą. Ž. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

51.

6Ą. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnį tuo, kad jis 2018 m. gruodžio mėn. 7 d. apie 17.30 val., prie ( - ), ant šaligatvio, viešoje vietoje, grasino, sakydamas ”...jeigu taip dar atsitiks, aš lauksiu tavęs ne čia, o kažkur kitur...” kitų asmenų akivaizdoje demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia smurtavo prieš mažametę A. G., sugriebė už rankos ir spyrė į koją, taip smurtaudamas nukentėjusiajai A. G. sukėlė fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

72.

8Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė Rasa Urbienė prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį. Ą. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 284 straipsnį ir nuteisti: pagal BK 140 straipsnio 3 dalį skirti 80 MGL (4000 eurų) baudą, pagal BK 284 straipsnį skirti 50 MGL (2500 eurų). Pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, bausmes subendrinti jas apimant, ir skirti 80 MGL (4000 eurų) dydžio baudą.

92.1.

10Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, ar Ą. Ž. suėmus A. G. už kairio žasto, tuo jai buvo sukeltas fizinis skausmas, teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusiajai būtų padarytas sveikatos sutrikdymas, Ą. Ž. veiksmai prieš mažametę nepasireiškė jokiu išoriniu sužalojimu, nebuvo jokių išorinių fizinio poveikio požymių. Teismas konstatavo, kad nukentėjusioji niekaip aplinkiniams neišreiškė fizinio skausmo dėl suimtos rankos pojūčio, į medikus dėl to nesikreipė, grįžusi iš treniruotės apie tai nepasakė netgi savo motinai. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji ir liudytoja yra mažametės, priešingai - nurodė, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo 12 metų, sportuojanti paauglė, nėra smulkaus kūno sudėjimo, vilkėjo žieminę striukę, todėl vertino, kad tai turėjo žymiai sušvelninti kaltinamojo rankos pirštų paspaudimą.

112.2.

12Apeliaciniame skunde teigiama, kad įvertinus nukentėjusiosios A. G., liudytojų R. B., V. S. parodymus, nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašą, įvykio vietos vaizdo įrašus, teismui kilo abejonės, kad spyrio į koją sukeltas fizinis skausmas buvo tiek stiprus, jog veikos pavojingumas sudarytų sąlygas kilti baudžiamajai atsakomybei. Be to, remiantis pačios nukentėjusiosios parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis buvo momentinis, truko labai trumpai, vėlgi nukentėjusioji jo sudavimo metu fizinio skausmo pojūčio irgi neišreiškė. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo spyriu nukentėjusiajai A. G. buvo sukeltas fizinis skausmas. Taip pat teismas pažymėjo, jog byloje nepakanka patikimų duomenų, kad Ą. Ž. nukentėjusiajai šį smūgį koja sudavė tyčia. Kad kaltinamasis tyčia spyrė nukentėjusiajai į koją, nukentėjusiosios A. G. ir liudytojos R. B. parodymus teismas vertino kaip nepatikimus vien dėl to, kad jos abi geriausios draugės ir jų parodymams galėjo turėti įtakos susitarta įvykio versija, be to A. G. turėjo motyvą tyčia apkalbėti Ą. Ž., jo veiksmus apibūdinti subjektyviai, juos hiperbolizuodama, siekiant išvengti pretenzijų ir priekaištų dėl jos pačios elgesio baseine, tačiau netikėti nukentėjusiosios A. G. ir liudytojos R. B. parodymais, nėra pagrindo. Mažametės apie įvykį iš esmės analogiškai papasakojo savo tėvams liudytojams N. K. ir G. B., taip pat trenerei liudytojai V. S.. Be to nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai gauti nepažeidžiant apklausos procedūros taisyklių ir yra vieni reikšmingiausių įrodymų vertinimo procese. Nors nukentėjusiosios A. G. ir liudytojos R. B. parodymuose, lyginant su įvykio vietos vaizdo įrašais, galima įžvelgti nereikšmingų prieštaravimų dėl įvykio laiko trukmės, kitų aplinkybių, tačiau pažymėtina, kad mažamečių vaikų parodymams nereikia taikyti labai griežtų reikalavimų.

132.3.

14Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu Ą. Ž. parodė, kad, priėjus prie mergaitės ir pasakius, kad jis yra L. tėtis, mergaitė jam sudavė su alkūne vieną kartą į krūtinės sritį. Buvo ledas ant šaligatvio, po suduoto smūgio jis paslydo, slysdamas, susilaikydamas mergaitei sugriebė už jos striukės rankovės alkūnės srityje. Jis sugriebė už striukės, ne už rankos ir į koją nespyrė (1 t., b. l. 152-153, 159). Teisme kaltinamasis parodė, kad jam priėjus, A., gal suprasdama, apie ką bus pokalbis, pakėlė alkūnę, bandydama atsistumti, užsimojo alkūne jo pusėn. Tada jis atrėmė jos alkūnę, ši atsitrenkė jam į delną. Jam A. nesudavė, jo nesiekė. Parodė, kad A. alkūnę atrėmė ranka, bet už rankos nesuėmė, tik už striukės. Kalbant su mergaitėmis, kai A. padarė mostą, jis galėjo slystelėti, kadangi buvo su vasariniais batais, tačiau A. nespyrė. Taigi, kaip matyti iš kaltinamojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, jie yra prieštaringi. Nors teismas šiuos kaltinamojo parodymus vertino kaip nenuoseklius, tačiau nevertino jų kritiškai. Taigi, tokie kaltinamojo Ą. Ž. parodymai vertintini kritiškai, kaip jo gynybos pozicija, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaltinamojo nurodyta aplinkybė, kad, jam priėjus prie mergaičių, nukentėjusioji sudavė ar bandė suduoti jam smūgį į krūtinę, dėl ko jis slydo ir suėmė mergaitei už striukės, vertintina kaip nelogiška, kadangi tuo momentu konfliktinės situacijos dar nebuvo. Kita vertus tikėti tuo, kad mažametė mergaitė pirma atliko agresyvų veiksmą ar bandė jį atlikti suaugusio asmens - vyro atžvilgiu, negalima. Be to šios kaltinamojo nurodytos aplinkybės nepatvirtina jokie kiti duomenys, priešingai - paneigia nukentėjusiosios A. G. ir liudytojų parodymai. Nors vaizdo įrašuose nėra užfiksuota kaltinamojo veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu ir teismo medicinos specialisto išvadoje jokie sužalojimai nukentėjusiajai nekonstatuoti, tačiau nustatyta, kad Ą. Ž. atliko tyčinius smurtinius veiksmus prieš mažametę A. G. - sugriebė už rankos ir spyrė jai į koją. Teismas nuosprendyje nurodė, kad kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai taip suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K- 227-788/2017). Tačiau teismas neįvertino nukentėjusiosios A. G. ir liudytojos R. B. parodymų, kad Ą. Ž. veiksmais nukentėjusioji iš tikro pajuto skausmą, dėl kurio verkė, po spyrio pakėlė koją ir vos nenukrito ir šį nukentėjusiosios patirtą skausmą suprato įvykį mačiusi mažametė R. B.. Be to teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji A. G. yra mažametė. Pažymėtina, kad kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris naudoja prieš vaiką, šiuo atveju mažametį vaiką, fizinę jėgą, suvokia, jog tuo sukels pasekmes - nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba bus padarytas atitinkamas sveikatos sutrikdymas. Byloje nėra jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių kaltinamasis A. Ž. būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių mažametei nesukels, o subjektyvus kaltinamojo savo veiksmų vertinimas kaip netyčinių ir nenusikalstamų jo atsakomybės padarius nusikalstamą veiką nepašalina ir nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia.

152.4.

16Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai vertino kaltinamojo Ą. Ž. ir nukentėjusiosios A. G. bei liudytojos R. B. skirtingas versijas dėl vykusio pokalbio kaip neturinčius reikšmės sprendžiant dėl BK 284 straipsnio inkriminavimo Ą. Ž.. Kaltinamasis Ą. Ž. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad jis su A. G. kalbėjo apie tai, kad mergaitė neskriaustų jo sūnaus L., balso pakėlęs nebuvo, mergaitę perspėjo, kad jei tai pasikartos, kitą kartą jie susitiks policijoje. Teismas konstatavo, kad iš esmės tą patį parodė nukentėjusioji A. G. ir liudytoja R. B.. Tačiau nukentėjusioji ir liudytoja tik iš dalies patvirtino kaltinamojo parodymus. Nukentėjusioji parodė, kad kaltinamasis pagrasino jai, kad jeigu dar kartą taip atsitiks, jis jos lauks kažkur kitur. Tai patvirtino ir liudytojai R. B., N. K., G. B. bei V. S.. Taigi, įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad kaltinamasis Ą. Ž. išsakė grasinančius žodžius mažametei nukentėjusiajai. Ir nors kaltinamasis tai neigia, tačiau šios kaltinamojo nurodytos aplinkybės nepatvirtina surinkti duomenys. Todėl teismo išvada, kad kaltinamojo ir nukentėjusiosios bei liudytojos nurodytos skirtingos versijos sprendžiant Ą. Ž. BK 284 straipsnio inkriminavimą reikšmės neturi, neteisinga. Kaltinamasis grasinimus išsakė viešoje vietoje ant šaligatvio prie ( - ). Šie veiksmai, kaip ir fizinio smurto panaudojimas buvo nukreipti prieš pažeidžiamesnį asmenį - vaiką. Šių veiksmų pasėkoje nukentėjusioji ir kartu su ja buvusi jos draugė R. B. išsigando, buvo šokiruotos, sukrėstos. Nukentėjusioji parodė, kad ji išsigando vyro, kadangi jis pasakė, jog kitą kartą lauks kažkur kitur. Tėvams tą vakarą nedrįso pasakoti, nes buvo išsigandusi to vyro.(l t., b. l. 117-119) Liudytoja R. B. parodė, kad įvykio metu ji buvo sustingusi, išsigandusi. Galvojo, kad jis ją ir A. pavogs, kadangi išlipo iš didelio busiuko (1 t., b. l. 122-123). Teismas padarė neteisingą išvadą, kad kaltinamasis siekė su A. G. tik pasikalbėti apie tai, kad nukentėjusioji su Ą. Ž. sūnumi nesutarė ir anksčiau, įvykio dieną per treniruotes tarp nukentėjusiosios ir Ą. Ž. sūnaus L. kilo nesutarimas, jis nesiekė savo veiksmais pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, nenorėjo sutrikdyti visuomenės rimties ar tvarkos. Aukščiausiasis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Ą. Ž. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, kad smurtauja prieš mažametę ir jai grasina viešoje vietoje, stebint kitai mažametei, taigi suvokė, kad sutrikdė visuomenės rimtį ir to norėjo (BK 15 str. 2 d. 1 p.) Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio nustatytos veikos sudėties požymiai. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016, 2K-341-648/2018).

173.

18Atsiliepime į apeliacinį skundą Ą. Ž. prašo Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2020 m. vasario 4 d. Alytaus apylinkės teismo nuosprendį.

193.1.

20Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino Ą. Ž. veiksmus dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametei A. G.. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis butų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi j medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Ą. Ž. yra įsitikinęs, kad teismas įvertinęs visus byloje esančius įrodymus padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusioji A. G., pagal jos išdėstytas įvykio aplinkybes, aplinkiniams jokia forma neišreiškė fizinio skausmo pojūčio, be to, nesikreipė į medikus dėl jai neva tai padaryto kūno sužalojimo.

213.2.

22Skunde nepagrįstai reikalaujama vadovautis išskirtinai mažamečių A. G. ir R. B. parodymais. Nurodoma, kad mažametės apie įvykį iš esmės analogiškai papasakojo savo tėvams, taip pat trenerei liudytojai V. S. ir dėl to nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai turi būti laikomi vieni reikšmingiausių įrodymų vertinimo procese. Akivaizdu, kad apeliaciniame skunde aptariant byloje esančius įrodymus absoliutinami mažamečių nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai bei reikalaujama vertinti juos pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Priešingai negu nurodyta apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios A. G. ar liudytojos R. B. parodymai negali būti laikomi vieninteliu ir absoliučiu Ą. Ž. kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Nukentėjusioji A. G., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (l t. , b. 1. 117) nurodė, kad Ą. Ž. buvo jai du kartus suėmęs už kairės rankos. Nurodė, kad Ą. Ž. dešine ranka suėmęs jos kairę ranką laikė ir kuomet ji bandė ištrūkti, jis neva tai jai spyrė į kairę koją, daugiau į užpakalinę blauzdos dalį. Akivaizdu, kad tai visiškai nelogiška - toks fizinis kontaktas neįmanomas dėl to, kad asmenys stovi vienas priešais kitą. A. G. taip pat nurodė, kad joms su R. B. nueinant, Ą. Ž. dar kartą sugriebė nukentėjusiąją už rankos. Tiek nukentėjusioji A. G. tiek liudytoja R. B. teigė, jog visas incidentas tęsėsi 10-15 min. Tuo tarpu, teismo aptarti vaizdo įrašai nepatvirtino nei mažamečių sugalvotų ir nurodytų įvykio aplinkybių nei įvykio trukmės. Kad mergaitės pasakojo sugalvotą versiją kaip susitarusios patvirtino teisme apklausta liudytoja V. S., kuri nurodė, kad jai kalbantis su mergaitėmis abi nurodė aplinkybes kaip susitarę. Ši liudytoja taip pat nurodė, jog A. G. jai pasakojusi, kad Ą. Ž., neva tai, stvėrė jai už gerklės ir rankos, tačiau šių A. G. nurodytų aplinkybių nepatvirtino vaizdo įrašai. Nukentėjusioji A. G. dėl jai padarytų sužalojimų taip pat davė nenuoseklius parodymus. Nurodė, kad nuo smūgio į koją žymės nebuvo, o ant rankos buvo mėlynė pora dienų. Anot A. G. nuo spyrio į koją ji net suklupo, tad akivaizdu, kad kraujosrūva tikrai turėjo būti. Tuo tarpu, liudytoja N. K., kuri apžiūrėjo dukrą kitą dieną po įvykio bei liudytoja V. S., kuri matė nukentėjusiąją po dviejų dienų, jokių sužalojimų, kurie atitiktų A. G. nurodytas sužalojimo aplinkybes ant jos kūno nematė. Jokių trauminio poveikio požymių ant nukentėjusiosios A. G. kūno nekonstatavo ir specialistas. Taigi, įrodomumo prasme A. G. dėl neva tai Ą. Ž. padarytų jai sužalojimų nedelsiant į medikus nesikreipė, jokių trauminio poveikio požymių ant jos kūno nebuvo nustatyta ir vėliau. Iš vaizdo įrašų matosi, kad A. G. niekaip neišreiškė aplinkiniams apie kokį nors skausmo pojūtį dėl neva tai Ą. Ž. vartojamo smurto jos atžvilgiui nors aplinkui buvo nemažai žmonių. A. G. neišreiškė savo patirtų išgyvenimų ir tą patį vakarą savo motinai N. K., tad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog mano veiksmų negalima kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje padaroma tik tyčiniais veiksmais. Tuo tarpu, Alytaus apylinkės teismas, aptaręs byloje esančius faktinius duomenis, pagrįstai nenustatė ir Ą. Ž. tyčinių veiksmų fakto.

233.3.

24Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo padaryta išvada, kad Ą. Ž. atlikti veiksmai nesutrikdė visuomenės rimties ir tvarkos. Šioje apeliacinio skundo dalyje prokuratūra, suabsoliutindama mažamečių parodymus, daro niekuo nepagrįstą išvadą, kad neva tai Ą. Ž. išsakė grasinančius žodžius mažametei nukentėjusiajai A. G., dėl ko ji ir liudytoja R. B. buvo išsigandusios, šokiruotos ir sukrėstos. Įvertinus tai, kad mažamečių parodymai dėl A. G. padarytų kūno sužalojimų prieštaravo byloje esantiems įrodymams, teismas pagrįstai kritiškai įvertino mažamečių nurodytas aplinkybes dėl Ą. Ž. išsakytų žodžių A. G.. Informavimas apie tai, kad Ą. Ž. kreipsis į policiją nėra grasinimas. Pokalbis viešoje vietoje apie netinkamą A. G. elgesį Ą. Ž. sūnaus atžvilgiu nesukėlė BK 284 straipsnio inkriminavimui būtinų pasekmių-visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo. Pagal A. G. ir R. B. sugalvotą įvykio versiją – Ą. Ž. ant A. G. staugė, šaukė, spyrė jai, laikė suėmęs už rankos, taip atimdamas galimybę judėti. Tuo tarpu, vaizdo įrašas tokių aplinkybių nepatvirtina. Be to, Ą. Ž. pokalbio su A. G. metu aplinkui buvo pakankamai intensyvus automobilių bei žmonių judėjimas, tad jeigu Ą. Ž. būtų atlikęs bent ką nors panašaus, ką nurodė A. G. su R. B., akivaizdu, kad Ą. Ž. būtų sulaukęs aplinkinių reakcijos. Tuo tarpu iš vaizdo įrašo matosi, jog vyksta įprastas gyvenimas ir viešosios tvarkos niekas netrikdo. Nepagrįstas skundo teiginys, kad mažametės po Ą. Ž. pokalbio su A. G. buvo šokiruotos, išsigandusios. Iš vaizdo įrašo matosi, kad po pokalbio abi mergaitės ramiai nueina link ( - ), nuėję stovi ant šaligatvio dar apie minutę, vėliau pereina per gatvę. Taip nesielgia šokiruoti ir išsigandę asmenys. Jie ieško pagalbos, skundžiasi. Tuo tarpu, „šokiruota ir išsigandusi“ A. G. tą patį vakarą net nepasisako motinai apie tai, kad ją kažkas nuskriaudė ir juo labiau, kad vartojo prieš ją fizinį smurtą. Liudytojas G. B. parodė, kad jo dukra R. B. jokių baimių dėl įvykio neišsakė. Liudytoja V. S. nurodė, kad A. G. ir R. B. pasakodamos jai apie įvykį nebuvo išsigandusios. Kad nebuvo išsigandusi A. G. patvirtina jos pačios žinutė, rašyta motinai N. K. kitą dieną po įvykio (l t., b. 1.78-79, 81-83). Iš žinutės teksto akivaizdu, kad būdama „išsigandusi“ ji dar sugebėjo išaiškinti Ą. Ž. teises ir pareigas. Liudytoja N. K. nurodė, kad jos dukra A. G. yra drąsi ir moka pastovėti už save. Akivaizdu, kad Ą. Ž. veiksmai dėl netinkamo A. G. elgesio jo sūnaus atžvilgiu, jų trukmė bei intensyvumas, A. G., R. B. ir aplinkinių reakcija, matoma vaizdo įrašuose, nepasiekė tokio pavojingumo, kuris būdingas nusikaltimui, numatytam BK 284 straipsnyje.

253.4.

26Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant. Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BPK reikalavimus. Šiuo atveju Alytaus apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas darydamas teisines išvadas rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiosios A. G., liudytojos R. B., liudytojų N. K., G. B., V. S. parodymų, taip pat specialisto išvados bei vaizdo įrašų, kitų surinktų duomenų ir nustatytų faktų visumoje, padaryta pagrįsta išvada, jog Ą. Ž. nėra kaltas padaręs BK 140 straipsnio 3 dalyje bei BK 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas.

274.

28Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis Ą. Ž. ir jo advokatė, nesutikdamas su pateikto apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti ir palikti skundžiamą nuosprendį be pakeitimų.

295.

30Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės apeliacinis skundas atmetamas.

316.

32Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

337.

34Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

358.

36Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

379.

38Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje tinkamai įvertino visumą byloje ištirtais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių ir, nustatęs prieštaringus duomenis, pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, įpareigojančiu objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012 ir kt.), todėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir atitinkantis byloje esančias faktines aplinkybes.

3910.

40BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala. BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK, bet ir būti pavojinga.

4111.

42Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai A. Ž. iš kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 284 straipsnį išteisino. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka prokurorės apeliaciniame skunde išsakytų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga, matyti, kad Alytaus apylinkės teismas išteisintojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, byloje esančius dokumentus, filmuotą mediagą bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

43Dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį

4412.

45Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, prokurorės apeliacinio skundo argumentus ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma nustatytų faktinių duomenų nepakanka padaryti neginčijamą išvadą, jog Ą. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir dėl šios veikos pastarasis išteisintas pagrįstai.

4613.

47Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Šio straipsnio 3 dalis numato atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas mažamečiui asmeniui sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Taip pat turi būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp sužalojimų atsiradimo ir neteisėtų kaltinamojo veiksmų. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, ir to siekia (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant).

4814.

49Pažymėtina, jog fizinis skausmas yra pojūtis, kurio negalima nei apčiuopti, nei pamatyti, tačiau iš nukentėjusiojo elgesio (pavyzdžiui, kreipėsi į medikus, pirko vaistus ir pan.) bei reakcijos (šaukė, verkė, staigiai atsitraukė ir pan.) galima daryti išvadą apie skausmo buvimą ar nebuvimą. Priešingu atveju, nenustačius jog po nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo reakcija bei elgesys iš esmės nepakito, būtų galimas subjektyvus vien tik nukentėjusiojo parodymais paremtas kito asmens nuteisimas (nukentėjusiajam įsižeidus dėl sudrausminimo, apsižodžiavimo ir pnš.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog fizinis skausmas – tai minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas ar fizinis skausmas buvo sukeltas mažametei A. G.. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

5015.

51Kaltinimas Ą. Ž. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo suformuotas dėl to, kad jis panaudojo fizinį smurtą prieš mažametę A. G., t. y. sugriebė už rankos ir spyrė į koją ir tokiais veiksmais nukentėjusiai A. G. sukėlė fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas Ą. Ž. išteisinimo klausimą dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje pagrįstai konstatavo, kad Ą. Ž. veiksmuose nebuvo tyčios sukelti mažametei A. G. fizinį skausmą, jis priėjęs prie A. G., suėmė ją už kairio žasto, siekdamas su ja pasikalbėti apie konfliktą tarp jos ir sūnaus kilusio baseine ir tikėtina, kad slysdamas savo pėda kliudė mergaitės kulkšnį. Tačiau byloje nėra nustatytas vienas iš būtinų nusikaltimo sudėties požymių tai yra pasekmių- fizinio skausmo sukėlimas.

5216.

53Byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų faktinių duomenų visumos pagrindu nustatyta, kad nukentėjusioji A. G. grįžusi į namus apie įvykusį incidentą tėvams nepasakė. Sekančios dienos popietę savo mamai N. K. parašė SMS žinutę, apie vakarykštį incidentą( 1 t. b.l.62-63). Objektyviai ant A. G. kūno paviršiaus nebuvo likę jokių trauminio poveikio žymių, apžiūrint ją 2018 m. gruodžio 12 d. teismo medicinos specialistams, tai yra praėjus penkioms dienoms po įvykio (1 t., b. l. 73). Nukentėjusiosios mama liudytoja N. K. kitą dieną po įvykio apžiūrėjusi dukrą ant blauzdos, žasto bei kaklo sužalojimų nematė (1 t., b. l. 60-61, 62-63, t.2, b.l. 47 ). V. S. pirmadienį nematė mėlynių ant A. G. kojų, nors labai jos neapžiūrėjo, mergaitė sakė jog mėlynių nėra, matė seną mėlynę ant rankos ( t.2.b.l.46). Byloje esantys įvykio vietos vaizdo įrašai tokių aplinkybių kurias nurodė nukentėjusioji A. G. ir jos draugė R. B. savo artimiesiems, kad Ą. Ž. būtų smaugęs nukentėjusiąją, būtų spyręs į koją, o nukentėjusioji suklupusi ar susvirduliavusi, nepatvirtina ( t.1.b.l. 18-22, 25-34).

5417.

55Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai kad įvykio metu Ą. Ž. suėmė už kairio žasto, siekdamas pasikalbėti dėl kilusio incidento tarp nukentėjusios ir jo sūnaus. Šias išvadas grindė nukentėjusiosios A. G. ir liudytojos R. B. parodymais. Tokią aplinkybę įvykio vakare savo tėvui G. B. nurodė namo grįžusi R. B., tą patį sms žinutėje rytojaus dieną savo motinai nurodė ir pati A. G., kuri tai patvirtino ir motinai grįžus namo bei apklausiant ją pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Ą. Ž. taip pat neneigė kad nukentėjusiajai sugriebė už striukės ties žąstu, siekdamas pasikalbėti. Taigi, tai patvirtina, kad Ą. Ž. priėjęs prie A. G., suėmė ją už kairio žasto ir laikė, kol pasibaigus pirmai pokalbio daliai, paleido ir mergaitės ėjo tolyn link vėliavų stiebų.

5618.

57Dėl apelianto fizinio kontakto į kojos apatinę dalį A. G., teisėjų kolegija mano, kad ši aplinkybė yra įrodyta. Tačiau kaip teisingai nurodo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, nėra objektyvių duomenų, kad šis kontaktas įvyko tyčia ar bent netiesiogine tyčia, siekiant sukelti fizinį skausmą. Bylos duomenimis liudytoja R. B. nurodė savo tėvui G. B., kad L. tėtis koja spyrė vieną kartą A. į koją. Tą patį kitą dieną savo motinai nurodė ir pati nukentėjusioji, abi mergaitės taip patvirtino ir apklausiamos ikiteisminio tyrimo teisėjos, tą patį po savaitgalio pasakė ir liudytojai V. S.. Pagal byloje surinktus duomenis šis smūgis pėda turėjo būti suduotas pirmo pokalbio tarp A. G. ir Ą. Ž. metu, vykusio priešais mikroautobusą. Tačiau tiek Ą. Ž., tiek A. G. bei R. B. parodė, kad įvykio metu ant šaligatvio buvo ledo, slidu. Ą. Ž. teigė, kad jis po nukentėjusiosios mosto alkūne jo link galėjo slystelėti. Liudytoja R. B. parodė, kad A. G. lyg bandė ranką traukti, bet lyg nebandė atsistumti, ir tuo metu Ą. Ž. jai spyrė į koją. Nukentėjusiosios apklausos vaizdo ir garso įraše matyti (įrašo 15.13-15.18 min.), kad A. G. parodo kairės rankos judesį, kuriuo ji, laikoma už žasto, siekė ištrūkti iš Ą. Ž. – suktelėjimas ranka iš peties atgal. Ji parodė, kad Ą. Ž. jai spyrė būtent tada, kai ji judėjo ir bandė ištrūkti. Toks nukentėjusiosios parodytas judesys atitinka Ą. Ž. parodymus, kad jam kalbant su mergaite, A. G. ranka padarius mostą, jis galėjo slystelti ant ledo. Iš A. G. apklausos metu parodyto judesio, kokiu stiprumu buvo suduota į jos koją, matyti, kad tai buvo stuktelėjimas pėda lyg iš šono (įrašo 28.54-29.00 min.). Iš apklausos įrašo matyti, kad mergaitė kelis kartus parodė, jog smūgis buvo būtent į užpakalinę jos kairės kulkšnies pusę (įrašo 18.40-18.42 min.; 28.54-29.00). Tokiu atveju visiškai nelogiška, kad su ja kalbėdamas ir savo dešine ranka laikydamas nukentėjusiąją būtent už žasto, taigi, būdamas prieš ją, kaltinamasis būtų sugebėjęs įspirti nukentėjusiajai faktiškai iš nugaros. Tačiau, esant tokioms aplinkybėms, negalima atmesti galimybės, kad judant nukentėjusiajai, jai peties sukimu atgal mėginant ištraukti savo žastą iš kaltinamojo dešinės rankos, šis galėjo ant ledu padengto šaligatvio slystelėti ir savo pėda kliudyti A. G. koją. Visiškai logiška, kad slysdamas žmogus griūna atgal ir tuo metu jo kojos kyla į viršų, taigi, A. G. judant toks jos kulkšnies kliudymas Ą. Ž. pėda realiai tikėtinas. A. G. negalėjo atsakyti, kuria koja jai spyrė, tai duoda pagrindą manyti, kad ji nematė paties smūgio, tik pajuto Ą. Ž. kojos su jos kulkšnimi kontaktą.

5819.

59Tuo tarpu nesutikdama su priimtu nuosprendžiu, prokuratūra ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitiktį ir vienas kito papildymą. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiosios, kaltinamojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, vaizdo įrašus bei kitus bylos duomenis ir pripažino, jog byloje nesurinkta patikimų duomenų, patvirtinančių Ą. Ž. veikė tyčia, siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą.

6020.

61Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei apylinkės teisme ištirtais įrodymais, pažymi, kad tiek nukentėjusios A. G., tiek liudytojos R. B. parodymuose yra prieštaravimų, kuriuos apylinkės teismas vertindamas įrodymų vertinimo klaidos nepadarė. Todėl mergaičių apklausos metu užfiksuoti jų parodymai negali būti vertinami kaip vieninteliai teisingi ir lemiami, objektyvūs, duoti sąžiningai, ginčo įvykio situacijos aplinkybes atspindintys teiginiai. Mergaitės teigia, kad L. tėtis A. G. ranką buvo suėmęs apie 10-15 minučių, tuo tarpu vaizdo įrašai patvirtina, kad apskritai visas įvykis truko 2-3 minutes. A. G. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad grįžus namo po įvykio šeimos nariai jokių žymių ant jos nematė, ant kojos žymių nebuvo, ant rankos trumpai buvo likusi mėlynė. Minėta mėlynė ant rankos išliko apie vieną, dvi dienas (1 t., b. l. 117-119), tuo tarpu R. B. nurodė, kad A. jai sakė, kad ant jos kojos ir rankos buvo likusios mėlynės, kurios laikėsi mažiau nei savaitę (1 t., b. l. 122-123). A. G. mama kitą dieną apžiūrėjusi mergaitę jokių sužalojimų nematė (1 t., b. l. 62-63), tai patvirtina ir 2018 m. gruodžio 12 d. specialisto išvada Nr. G 1161/2018 (06), (1 t., b. l. 73). A. G. duodama parodymus pažymėjo, kad kai pirmą kartą Ą. Ž. suėmė už rankos, jai skaudėjo keletą minučių po to, kai paleido. Kai suėmė antrą kartą neskaudėjo, o kai spyrė skaudėjo tik tuo momentu, kai pataikė (1 t., b. l. 117-119). R. B. apklausos metu nurodė, kad kai L. tėtis A. spyrė, ji pradėjo verkti, buvo labai išsigandusi. Ji suprato, jog A. skauda, nes ji verkė, be to, po to, kai pirmą kartą L. tėtis paleido A., ji sakė, kad jai skauda (manau, kad ji verkė ir dėl išgąsčio, ir dėl skausmo). Tuo tarpu visos apklauso metu, kuri truko apie 52 min. A. G. nei karto nemini, kad ji įvykio metu būtų verkusi, du kartus paminėjo, kad draugė R. stovėjo šalia ir žiūrėjo, nežinojo ką daryti, buvo sustingusi. Abi mergaitės duodamos parodymus taip pat nurodo, kad Ą. Ž. antrą kartą prie jų priėjęs vėl sugriebė A. G. už rankos ir laikė iki pokalbio pabaigos, tačiau vaizdo įraše „parkingas-veliavos 2018-12-07“ nematyti jokio fizinio kontakto, trunkančio visą pokalbio laiką. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios ir jos draugės parodymų nenuoseklumą bei surinktą bylos medžiagą: Ą. Ž. parodymus, jo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotus duomenis, nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, ypatingai nukentėjusiosios bei liudytojos R. B. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją garso ir vaizdo įrašuose objektyviai užfiksuotą informaciją, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, vaizdo kamerų prie ( - ) pastato įrašus, specialisto išvadą, nepakanka objektyvių įrodymų fizinio skausmo sukėlimo faktui neabejotinai konstatuoti. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog dėl Ą. Ž. veiksmų nukentėjusiajai būtų buvę padaryti kokie nors sužalojimai, nukentėjusioji niekaip aplinkiniams neišreiškė fizinio skausmo, nors tokią realią galimybę turėjo, vaizdo įrašuose matyti kad tuo metu žmonės vaikščiojo, nei nukentėjusioji, nei mažametė liudytoja nebuvo nutolusios nuo ( - ) kur jos žinojo kad bet kokiu atveju gali kreiptis pagalbos ir joms būtų suteikta profesionali pagalba, tačiau akivaizdu ir tai, kad tokios pagalbos joms tuo metu nereikėjo, nes iš vaizdo įrašo matyti, kad jos abi ramiai nueina link pagrindinės gatvės ir tai patvirtina byloje esanti vaizdo medžiaga. Pati apeliantė skunde nurodo, kad nors nukentėjusiosios A. G. ir liudytojos R. B. parodymuose, lyginant su įvykio vietos vaizdo įrašais, galima įžvelgti nereikšmingų prieštaravimų dėl įvykio laiko trukmės, kitų aplinkybių, tačiau jos nuomone mažamečių vaikų parodymams nereikia taikyti labai griežtų reikalavimų. Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės teiginiais, kadangi baudžiamasis procesas yra griežtai reglamentuotas normomis, kurių privalu laikytis ir selektyviai vertinti įrodymus negalima. Dėl esminių aplinkybių nustatymo, visi įrodymai privalo būti įvertinti atidžiai, įžvelgiant juose ne tik sutapimus tarpusavyje bet ir prieštaravimus, ir kiekvieną iš jų aptariant atskirai. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nuosprendyje aptarė kiekvieną iš įrodymų, o vėliau vertindamas juos, motyvavo savo išvadas. Todėl teisėjų kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo motyvams, kad nėra objektyvių duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad mažametės nukentėjusios reakcija po pokalbių su išteisintuoju( filmuota vaizdo medžiaga) nerodo, kad ji įvykio metu patyrė tokį fizinį skausmą, kuris būtų natūraliai iššaukęs nukentėjusio asmens reakciją į fizinį skausmą.

6221.

63Teisėjų kolegija pažymi, kad fizinis kontaktas siekiant išlaikyti asmenį jog pastarasis išklausytų, ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą reikia protingai nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas. Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Veikos pavojingumas priklauso nuo fizinio smurtinio poveikio aukai, tai yra nuo to, kaip auka jaučiasi poveikio metu ir po jo. Tai, kad nukentėjusioji nei riksmu, nei pagalbos prašymu, nei siekiu atkreipti praeivių dėmesį, nei bandymu ieškoti suaugusiųjų pagalbos telefonu ar kreipdamasis į ( - ) darbuotojus, ar pagaliau į savo artimuosius, neišreiškė, darytina išvada, kad ji fizinio skausmo, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nepatyrė. Tai, kad dukra grįžusi įvykio vakarą buvo nusiminusi ( N. K. parodymai), kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas yra natūrali reakcija į nemalonų pokalbį su vaiko tėvu.

6422.

65Apkaltinamasis teismo nuosprendis pagal BK 140 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas tik tada, kai yra visiškai ir besąlygiškai įrodyta fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam sukėlusio asmens kaltė ir priežastinis ryšys tarp jo veikimo bei kilusių BK 140 straipsnyje numatytų padarinių. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus aptartus faktinius duomenis, sprendžia, jog apylinkės teismas, pagrįstai padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad Ą. Ž. veiksmai nesukėlė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų padarinių – fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam asmeniui. Kadangi Ą. Ž. veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos požymių, jis dėl šio kaltinimo pagrįstai išteisintinas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

66Dėl išteisinimo pagal BK 284 straipsnį

6723.

68Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą, sukėlusį padarinius, atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Įžūlus elgesys, kaip vienas iš alternatyvių viešosios tvarkos pažeidimo būdų, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-310-942/2016).

6924.

70Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015).

7125.

72Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-3-489/2018).

7326.

74Prokurorė skunde teigia, kad teismas padarė neteisingą išvadą, kad kaltinamasis siekė su A. G. tik pasikalbėti apie tai, kad nukentėjusioji su Ą. Ž. sūnumi nesutarė ir anksčiau, įvykio dieną per treniruotes tarp nukentėjusiosios ir Ą. Ž. sūnaus L. kilo nesutarimas, jis nesiekė savo veiksmais pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, nenorėjo sutrikdyti visuomenės rimties ar tvarkos. Anot prokurorės, apylinkės teismas neteisingai vertino mažamečių nukentėjusios ir liudytojos parodymus ir išskirtinę reikšmę suteikė kaltinamojo duotiems paaiškinimams. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, juos vertino, gretino vienus su kitais ir priėmė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių nebuvimo. Visuomenės rimtis ar tvarka sutrikdyta šiuo konkrečiu atveju nebuvo. Tiesioginiais įrodymais šioje byloje yra mažametės nukentėjusiosios ir mažametės liudytojos parodymai, bei vaizdo įrašai. Kad paneigti Ą. Ž. pateiktą versiją, jog jis mažametei A. G. negrąsino, tiek siekė pasikalbėti auklėjimo tikslais, nes ankstesni pokalbiai su trenere dėl sūnaus skriaudimo nepadėjo, būtų galima tik nuosekliais ir vaizdo įrašus atitinkančiais nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais. Tačiau kaip matyti duomenų, kad Ą. Ž. būtų staugęs ar rėkęs, kaip teigia nukentėjusioji ir jos draugė R. B., byloje išskyrus jų teiginius, nėra. A. G. mamai rašytoje sms žinutėje teigė, kad Ą. Ž. pokalbio su ja metu pradėjo staugt, šaukė, kad ji turės saugoti kaltinamojo sūnų. Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, ji apie tai, kad Ą. Ž. staugė, šaukė, jau neparodė, iš jos parodymų matyti, kad vyko būtent pokalbis, kas iš esmės atitinka ir išteisintojo Ą. Ž. parodymus. Liudytoja R. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją teigė, kad išlipęs kaltinamasis pradėjo ant jų šaukti. Tačiau iš vaizdo įrašų matyti, kad tuo metu, kai kaltinamasis kalbėjo su A. G., prie ( - ) įėjimo vyko pakankamai intensyvus judėjimas – į stovėjimo aikšteles abipus pėsčiųjų tako įvažinėjo ir išvažinėjo automobiliai, ėjo žmonės, bet nė vienas nereagavo į Ą. Ž. veiksmus. Todėl apylinkės teismo išvados, kad nėra pagrindo tikėti, jog minėto pokalbio metu Ą. Ž. buvo labai pakėlęs balsą ar, tuo labiau, šaukė, staugė. Vien aiškinimasis dėl A. G. elgesio ir tai, kad jam nesikeičiant, ji su Ą. Ž. Susitiks policijoje, ar, pasak A. G., kažkur kitur, nei prie ( - ), negali būti traktuojamas kaip viešosios tvarkos sutrikdymas. Ikiteisminio tyrimo metu buvo ieškoma įvykį mačiusių liudytojų, tačiau tokių asmenų nustatyta nebuvo ( t.1. b.l. 53.). Mažai tikėtina, jeigu suaugęs vyras būtų smurtavęs, tampęs ją už rankos, spyręs koja, o pastaroji verkusi ir šlubavusi, bei šaukęs ant mažamečių mergaičių kaip nurodo savo apklausoje R. B., kad niekas iš aikštelėje buvusių asmenų, praeivių nebūtų sureagavę. Todėl tai pagrįstai apylinkės teismui leido daryti išvadas, kad šiuo konkrečiu atveju padariniai, kurie yra būtini inkriminuojant BK 284 straipsnį nekilo. Mažametės liudytojos R. B. parodymai, kad ji labai išsigando, bijojo dėl savo draugės ir savęs, kad jų nepavogtų nepažįstamas vyras atvažiavęs autobusiuku rodo, kad tokią baimę galėjo išprovokuoti bet koks nepažįstamo žmogaus užkalbinimas, o juo labiau jeigu pokalbio tema buvo nemaloni, kaip šiuo atveju apie įvykusį konfliktą tarp mažamečių A. G. ir išteisintojo sūnaus.

7527.

76Byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina, kad Ą. Ž., suimdamas nukentėjusiajai už striukės ties žąsto sritimi elgėsi įžūliai, siekė demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, akivaizdžiai rodė nepagarbą žmogui ir visuomenei, apskritai, suprato savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius bei jų siekė. Nors viešosios tvarkos sutrikdymo motyvai neturi tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnį, tačiau dominuojančių motyvų, kurie nelaikytini chuliganiškais, nustatymas nagrinėjamu atveju paneigia Ą. Ž. veiksmų vertinimą kaip įžūlaus pobūdžio nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą bei tyčios pažeisti viešąją tvarką buvimą.

7728.

78Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptarti duomenys rodo, kad Ą. Ž. priimdamas sprendimą pasikalbėti su mažamete A. G. dėl konflikto su jo sūnumi, nedalyvaujant pastarosios tėvams elgėsi nepakankamai atsakingai, tačiau jo elgesys nebuvo nukreiptas visuomenei demonstruoti nepagarbą ar siekti pažeisti viešąją tvarką, elgesys buvo įtakotas pavojingo mažametės A. elgesio jo sūnaus atžvilgiu, akivaizdu jis pasirinko netinkamą vaiko drausminimo būdą, kas be abejo sukėlė neigiamas emocijas tiek A. G., tiek R. B.. Tokiu būdu Ą. Ž. veikoje nesant visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties elementų – tyčios pažeisti viešąją tvarką ir būtinų pasekmių, apylinkės teismas pagrįstai A. Ž. išteisino iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

7929.

80Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė Ą. Ž. tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir pagrįstai visas kilusias abejones vertino kaltinamojo naudai bei jį išteisino, nesurinkus byloje neginčytinų fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo įrodymų bei nenustačius visų būtinųjų išteisintajam inkriminuoto viešosios tvarkos pažeidimo požymių, teismas padarė pagrįstą išvadą dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 284 straipsnyje jo veikoje nebuvimo. Todėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti prokurorės apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

81Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

82Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

83Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjus... 3. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo Ą. Ž. paskirta kardomoji priemonė –... 4. Teisėjų kolegija... 5. 1.... 6. Ą. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnį tuo,... 7. 2.... 8. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės... 9. 2.1.... 10. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, ar Ą. Ž. suėmus A. G. už kairio... 11. 2.2.... 12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad įvertinus nukentėjusiosios A. G.,... 13. 2.3.... 14. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu Ą. Ž. parodė, kad, priėjus prie... 15. 2.4.... 16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai vertino kaltinamojo Ą.... 17. 3.... 18. Atsiliepime į apeliacinį skundą Ą. Ž. prašo Kauno apygardos prokuratūros... 19. 3.1.... 20. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog pirmos instancijos teismas... 21. 3.2.... 22. Skunde nepagrįstai reikalaujama vadovautis išskirtinai mažamečių A. G. ir... 23. 3.3.... 24. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo padaryta išvada, kad Ą. Ž.... 25. 3.4.... 26. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20... 27. 4.... 28. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė... 29. 5.... 30. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės... 31. 6.... 32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies... 33. 7.... 34. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant... 35. 8.... 36. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą... 37. 9.... 38. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata,... 39. 10.... 40. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako... 41. 11.... 42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos... 43. Dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį... 44. 12.... 45. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs... 46. 13.... 47. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų... 48. 14.... 49. Pažymėtina, jog fizinis skausmas yra pojūtis, kurio negalima nei apčiuopti,... 50. 15.... 51. Kaltinimas Ą. Ž. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo suformuotas dėl to,... 52. 16.... 53. Byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų faktinių duomenų visumos pagrindu... 54. 17.... 55. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai kad... 56. 18.... 57. Dėl apelianto fizinio kontakto į kojos apatinę dalį A. G., teisėjų... 58. 19.... 59. Tuo tarpu nesutikdama su priimtu nuosprendžiu, prokuratūra ginčija atskirų... 60. 20.... 61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su... 62. 21.... 63. Teisėjų kolegija pažymi, kad fizinis kontaktas siekiant išlaikyti asmenį... 64. 22.... 65. Apkaltinamasis teismo nuosprendis pagal BK 140 straipsnio 3 dalį gali būti... 66. Dėl išteisinimo pagal BK 284 straipsnį... 67. 23.... 68. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą, sukėlusį... 69. 24.... 70. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK... 71. 25.... 72. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas... 73. 26.... 74. Prokurorė skunde teigia, kad teismas padarė neteisingą išvadą, kad... 75. 27.... 76. Byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina, kad Ą. Ž., suimdamas... 77. 28.... 78. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptarti duomenys rodo, kad... 79. 29.... 80. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų... 81. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 82. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros apeliacinį... 83. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....