Byla 2K-445/2013

Dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Tomo Šeškausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Česlovo Petronio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutarties.

2Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda. Iš nuteistojo A. J. nukentėjusiajai V. J. priteista 2300 Lt turtinės, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 30 Lt proceso išlaidų valstybei.

3Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti pakeista: iš A. J. nukentėjusiajai V. J. priteistos turtinės žalos dydis sumažintas iki 1823 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5A. J. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. vasario 5 d., apie 8.50 val., Panevėžyje, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, ir vandališkais veiksmais, susijusiais su svetimo turto sugadinimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: prie (duomenys neskelbtini) namo sudavė V. J. į galvą ne mažiau kaip tris kartus, šiai pargriuvus ant žemės kojomis spyrė jai į kairę koją ne mažiau kaip du kartus, į kairįjį šoną ne mažiau kaip tris kartus, dėl to V. J. diagnozuotas galvos sumušimas, poodinės kraujosruvos žastuose, dešinėje plaštakoje, kairėje šlaunyje bei nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas; tęsdamas savo nusikalstamą veiką Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) namo, A. J. priėjo prie V. J. priklausančio automobilio „Seat Alhambra“ (duomenys neskelbtini), kuriame ji sėdėjo, ir laikydamas rankose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą juo sudaužė automobilio kairės pusės priekinių durelių stiklą, įskėlė kairės pusės galinių durelių stiklą, sudaužė automobilio galinį stiklą, suskaldė automobilio priekinį stiklą, dėl to stiklas suaižėjo – taip sugadino V. J. priklausantį 690 Lt vertės turtą ir dėl dviejų ar daugiau trauminių poveikių padarė odos nubrozdinimus ir pjautines žaizdas kairėje plaštakoje, taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

6Kasaciniu skundu nuteistojo A. J. gynėjas advokatas Česlovas Petronis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

7Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė visų būtinųjų BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Kasatorius, cituodamas kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2008, 2K-291/2013, 2K-410/2012, teigia, kad jo elgesys įvykio metu negali būti traktuojamas kaip įžūlus, nes jis gynė moterį nuo ją užpuolusios savo buvusios sutuoktinės. Teismai nenustatė, kad jis būtų grasinęs ir tyčiojęsis iš nukentėjusiosios, atlikęs kitus vandališkus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į argumentą, kad vien smūgio sudavimo faktas dar nerodo, jog veika būtinai turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, būdamas šališkas, neatskleidė, kodėl šioje situacijoje negalėjo būti būtinosios ginties. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad V. J. telefono, kuris buvo skirtas filmavimui, neturėjo, neliko pagrindo tikėti jos versija apie medžiagos civilinei bylai rinkimą ir buvo tik, pasak kasatoriaus, kita patikima versija, jog nukentėjusioji ne vieną dieną sekė R. B. tam, kad ją, anot liudytojo S. B., „pamokytų“. Kasatorius teigia, kad nenustatyta, jog A. J. veiksmais būtų sutrikdyta rimtis, prokurorė baigiamojoje kalboje nepagrįstai nurodė, kad tai, jog iš apklaustų (duomenys neskelbtini) namo gyventojų niekas nebuvo sutrikdytas, nereiškia, kad viešoji tvarka nebuvo pažeista. Teismas taip pat nevertino aplinkybių, kurios klostėsi tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo prieš jų konfliktą, nors, atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo, tai turėjo padaryti. Kasatorius, be to, remdamasis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2010 ir 2K-299/2013, teigia, kad teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neanalizavo byloje esančių įrodymų kaip visumos, netyrė liudytojos E. D. įvardytų emocijų turinio, nesidomėjo, ar liudytoja apskritai supranta sąvokos „emocija“ turinį. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, išvardijo savo procesiniame sprendime tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, nurodė juos kaip A. J. kaltinančius įrodymus. A. J. kaltę paneigia liudytojų L. S., S. B., R. B. parodymai, A. D. ir V. K. parodymai yra neutralūs. Apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė argumentų dėl liudytojos E. D. nepatikimumo, turėdamas galimybes pašalinti visus neaiškumus ir prieštaravimus to nepadarė, pripažinęs ir nurodęs, kad ši liudytoja nurodė daug netikslumų, kurie paneigiami kita byloje esančia medžiaga, pažeidė protingumo principą. Teismai netyrė, kodėl liudytojai nematė E. D. įvykio vietoje, o ši kitų liudytojų, kodėl nukentėjusioji, neturėdama kitų liudytojų, tik po pusės metų prisimena E. D., kodėl ši liudytoja patvirtina mačiusi nukentėjusiąją šlapią, kai kiti liudytojai teigia, kad buvo sausas žiemos rytas ir įvykio vietoje nebuvo kur sušlapti. Pagal E. D. parodymus, ji pasuko iš kelio išgirdusi triukšmą pasižiūrėti, o triukšmą sukėlė V. J. po įvykio, todėl liudytoja negalėjo matyti smūgio koja; netirta, kiek tai užima laiko, ar ji būtų spėjusi ateiti į įvykio vietą ir pan. Netirta, ar A. J. techniškai pagal liudytojos E. D. nurodytą laiką galėjo tuos langus išdaužti.

8Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, neištyrė esminių apeliacinio skundo argumentų, nuo kurių išsprendimo galėjo keistis baigiamojo teismo akto turinys. Turėjo būti detaliai sprendžiamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210/2008) BK 284 straipsnyje ir 138, 140, 155 straipsniuose numatytų veikų atribojimo klausimas. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad visuomeninės tvarkos sutrikdymas yra vertinamojo pobūdžio, jis turi būti akivaizdus. Nebuvo tirtas apeliacinio skundo argumentas apie tai, ar nebuvo pažeisti BPK 6 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio reikalavimai, prašymas peržiūrėti liudytojos E. D. parodymų patikimumo klausimą, ištirti įrašyto pokalbio telefonu leistinumą ir esančios informacijos įrodomąją galią, akcentuojant, kad nuteistasis nesuprato, kaip čia atskleistas jo prisipažinimas dėl to, ko jis nepadarė.

9Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog automobilis įvykio metu turėjo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statusą, todėl jis priklausė ne tik V. J., bet ir A. J. Nesant bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatytų bendraturčio dalių, daiktui netekus vertės žalą patiria abu sutuoktiniai, o ne vienas iš jų; sutuoktinis, manydamas, kad daiktas neteko dalies vertės dėl kito sutuoktinio kaltės, turi teisę atsidalinti (ir ne tik santuokos nutraukimo byloje, bet ir gyvendamas santuokoje) turtą. Santuokos nutraukimo byloje automobilio rinkos vertė buvo nustatyta pagal vidutines rinkos kainas, galiojančias santuokos nutraukimo dieną, automobilis atiteko V. J., A. J. nekėlė klausimo dėl jam tenkančio turto dalies padidinimo automobilio vertės netekimo suma. Tai, kad automobilis buvo valdomas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, žemesnės instancijos teismams bylą nagrinėjant iš esmės buvo žinoma, taip pat buvo žinoma, kad santuokos nutraukimo byloje visas turtas yra padalytas ir nukentėjusioji nereiškė jokių papildomų reikalavimų. Turto padalijimo klausimo išsprendimas civilinėje byloje ir tuo klausimu priimtas teismo sprendimas privalomas baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui. Pasak kasatoriaus, santuokos nutraukimo byloje nukentėjusioji neturtinės žalos atlyginimo atsisakė, tad jo pakartotinai baudžiamojoje byloje kelti nebegalėjo. Nėra teisės normos, kuri nustatytų, jog sutuoktinių susitarimas dėl naudojimosi bendru turtu – atskirais automobiliais – daro naudotoją to turto savininku, įgyjančiu teisę vienasmeniškai reikalauti žalos atlyginimo. Be to išvada, kad V. J. remontavo automobilį savo lėšomis, nepagrįsta.

10Atsiliepimu į nuteistojo A. J. gynėjo advokato Č. Petronio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo kasacinį skundą atmesti.

11Atsiliepime teigiama, kad žemesnės instancijos teismai įrodymus įvertino kaip visumą, teisės taikymo klaidų nepadarė, spręsdamas A. J. baudžiamosios atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos įrodymus, jų turinį ir visus juos motyvuotai įvertino, išsamiai pasisakydamas dėl turinčių reikšmės bylai aplinkybių. Nepaisant to, kad konfliktas tarp nuteistojo A. J. ir nukentėjusiosios V. J. įvyko dėl asmeninių nesutarimų, tačiau jis įvyko viešoje vietoje. Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis, todėl teismas, nustatęs, kad A. J. sumušė V. J. viešoje vietoje ir vėlesnius vandališkus veiksmus pratęsė kitos gatvės daugiabučio namo kieme, pagrįstai padarė išvadą, kad jo veiksmai įvykio metu buvo įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nepaisoma visuomenėje galiojančių normų. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų A. J. veiksmų buvo pažeistos įvykį mačiusių kitų asmenų teisės, sutrikdyta jų rimtis. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apygardos teismo teisėjų kolegija, šią baudžiamąją bylą nagrinėdama apeliacinio proceso tvarka, neišsamiai išnagrinėjo A. J. apeliacinį skundą, nepateikė motyvuotų išvadų dėl skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, laikėsi BPK reikalavimų ir teismų praktikos, reglamentuojančios baudžiamųjų bylų nagrinėjimą apeliaciniame procese, pasisakė dėl visų esminių nuteistojo skundo argumentų – tiek dėl įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo, tiek ir dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Tai, kad byloje priimtas teismo sprendimas netenkinti nuteistojo apeliacinio skundo, nelaikytina pagrindu, jog apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis nepagrįsta ir neteisėta.

12Kasacinis skundas atmestinas.

13Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

14Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama šiame straipsnyje nurodytais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais.

15Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. J. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu (smūgių sudavimu ir spyriais nukentėjusiajai) bei vandališkais veiksmais (automobilio stiklų sudaužymu gatvėje, automobilyje sėdint nukentėjusiajai), demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

16Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl A. J. inkriminuotos veikos atribojimo nuo BK 138, 140, 155 straipsniuose numatytų veikų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti ir fiziniu smurtu, pvz., suduodant nukentėjusiesiems smūgius (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2009, 2K-34/2008, 2K-645/2007, 2K-652/2007). Byloje nustatyta, kad nuteistasis padarė būtent BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius atitinkančią nusikalstamą veiką, nes įžūliais veiksmais nežymiai sutrikdė V. J. sveikatą ir viešąją tvarką. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų BK 284 straipsnio 1 dalis straipsnis apima fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-408/2013. Pagal nustatytas byloje aplinkybes matyti, kad A. J. asmeninius santykius su nukentėjusiąja ėmėsi spręsti viešoje vietoje, pasirinkęs tokį elgesio būdą, kuriuo sutrikdė pašalinių žmonių rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams. Tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011 ir kt.).

17Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atitinkamas nukentėjusiosios elgesys – važiavimas paskui A. J., stebėjimas ir laukimas jo išeinančio iš buto su kita moterimi, fotografavimo veiksmai – sukėlė konfliktą. Toks nukentėjusiosios elgesys nuosprendyje teisiškai įvertintas kaip provokuojantis, turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tačiau pagal nustatytas bylos aplinkybes nukentėjusiosios poelgis aiškiai nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad buvo būtina gintis panaudojant fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistojo smurtiniai veiksmai buvo aiškiai neadekvatūs situacijai, taigi nebuvo pagrindo pripažinti, kad A. J. panaudodamas fizinį smurtą veikė būtinosios ginties sąlygomis. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, nutartyje nurodyta, kokie bylos duomenys atskleidžia, kad nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta atskirų asmenų rimtis. Kasaciniame skunde nurodyti grasinimai ir tyčiojimasis iš V. J. A. J. inkriminuoti nebuvo, jis kaltinamas fizinio smurto panaudojimu, kuris A. J. pažeidus viešąją tvarką įvertintinas kaip įžūlaus elgesio pasireiškimo būdas.

18Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje demonstratyvus automobilio apgadinimas ar niokojimas viešoje vietoje gali būti pripažįstamas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuoju požymiu – vandališkais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-378/2009, 2K-65/2010, 2K-52/2012). Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilis, kuriuo naudojosi nukentėjusioji, buvo niokojamas viešoje vietoje – gatvėje, A. J. rodant akivaizdžią nepagarbą jame esančiai nukentėjusiajai bei demonstratyviai žalojant jos naudojamą turtą – daužant automobilio stiklus. Kolegija sprendžia, kad demonstratyvus ir bauginantis nukentėjusiąją turto niokojimas, kurio metu ji ir pati patyrė sužalojimus, atitinka vandališkų veiksmų požymius.

19Dėl skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

20Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, teismas patikrina skundžiamus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).

21Įrodymus teismai privalo vertinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013). Taigi gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kuriais tiesiog nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčijamas atskirų liudytojų parodymų patikimumas, nesutinkama su nustatytomis bylos aplinkybėmis, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

22Vertindama kasaciniame skunde nurodytus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, kolegija atkreipia dėmesį, kad kasaciniame skunde pateikiama sava liudytojų parodymų bei kitų įrodymų vertinimo galimybė, akcentuojant tai, kad dalis A. J. teisinančių įrodymų teismų buvo pripažinti kaltinančiais. Tačiau iš teismų atlikto liudytojų S. B. ir L. S., E. D. parodymų vertinimo, jų palyginimo su nukentėjusiosios parodymais, teisės medicinos duomenimis apie nukentėjusiosios patirtus sužalojimus ir kitais bylos įrodymais negalima daryti išvados, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Byloje pripažinti įrodymais bylos duomenys įvertinti ir atskirai, ir kaip visuma, visų liudytojų parodymai išanalizuoti taip pat ir liečiamumo aspektu, palyginti su kita bylos medžiaga. Tai, kad teismai įvertino įrodymus ne taip, kaip norėjo kasatorius, nereiškia jokio įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

23BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje teigiama, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasatorius nepagrįstai skunde teigia, kad apygardos teismas pažeidė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme taisykles ir bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011). Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad apeliacinio teismo teisėjų kolegija pakankamai išsamiai nutartyje pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo teiginių ir argumentų. Nutarties motyvuose aiškiai išdėstyta, kodėl apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, dar kartą aptarti esminiai įrodymai, nurodytos aplinkybės, siejančios šiuos įrodymus į visumą, atmesti su nusikalstamos veikos kvalifikavimu susiję apeliacinio skundo argumentai.

24Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 5 dalies nuostatas, įpareigojančias motyvuoti sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys visų pirma įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Tokios sąlygos, leidžiančios patenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nagrinėjamoje byloje nustatytos. Apeliacinės instancijos išdėstė motyvus, kodėl žalą, atsiradusią dėl kaltų A. J. veiksmų sugadinant vien nukentėjusiosios pastangomis suremontuotą ir jos naudojamą automobilį, turi atlyginti A. J. Teismo argumentai dėl ieškinio pagrįstumo neprasilenkia su BPK nuostatomis ir su CK 3.115 straipsnyje esančia nuostata, kad teisės pažeidimą padariusio sutuoktinio prievolė atlyginti padarytą žalą laikoma asmenine prievole ir ją privalu įvykdyti iš asmeninio turto.

25Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių A. J. bylą reikėtų grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

26Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

27Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Česlovo Petronio kasacinį skundą atmesti.