Byla 3K-3-192-219/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Vinco Versecko (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Prostinvest“ ir atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo ir 2015 m. gruodžio 11 d. papildomo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Prostinvest“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos ąžuolas“) ieškinį atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės ir solidariosios atsakomybės sąlygas bei atleidimą nuo civilinės atsakomybės, taip pat proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, aiškinimo ir taikymo.
  2. Pagal 2004 m. rugsėjo 13 d. sudarytą Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA), pardavė ieškovei, aukcione pasiūliusiai ir sumokėjusiai didžiausią kainą (4 450 000 Lt (1 288 809,08 Eur), 2284 kv. m ploto žemės sklypą Nr. 17 Vilniuje, Kareivių gatvėje (toliau – ir Sklypas). Ieškovė įsipareigojo per Sutartyje nustatytą terminą Sklype pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą. Sklypo įsigijimui ir statybos darbams finansuoti AB SAMPO bankas suteikė ieškovei kreditą pagal 2004 m. rugpjūčio 20 d. kredito sutartį (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir Kredito sutartis). Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m. kovo 1 d. ieškovei išdavė statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117 (toliau – ir Statybos leidimas).
  3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 13 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1181V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Sklypo detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas); panaikino ieškovei išduotą Statybos leidimą. Šis teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartimi buvo panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patenkinęs Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą atnaujinti procesą minėtoje byloje, 2007 m. sausio 19 d. nutartimi nusprendė: panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria teismas išsprendė T. Z. skundą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos ąžuolas“ apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria teismas patenkino T. Z. skundą ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalį, kuria patvirtintas sklypo Nr. 17 detalusis planas, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117 palikti nepakeistus
  4. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, gindama viešąjį interesą, 2006 m. gegužės 22 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui naują ieškinį dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų panaikinimo, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir Statybos leidimo panaikinimo. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu: panaikino Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1852V „Dėl sklypo Kareivių g. ribų ir dydžio nustatymo“; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-2884-01 „Dėl žemės sklypo Nr. 17, esančio Kareivių g. Vilniuje, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“; panaikino Sklypo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento Sutartį; nurodė taikyti restituciją natūra: priteisti Lietuvos Respublikai iš UAB „Baltijos ąžuolas“ Sklypą; priteisti UAB „Baltijos ąžuolas“ iš Lietuvos Respublikos 4 450 000 Lt (1 288 809,08 Eur); panaikino UAB „Baltijos ąžuolas“ daiktinių teisių į Sklypą teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartimi Nr. 2A-312/2008 Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas iš dalies pakeistas ir jo rezoliucinė dalis išdėstyta taip: priteisti UAB „Baltijos ąžuolas“ iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2 217 087 Lt (642 112,78 Eur), iš Vilniaus miesto savivaldybės – 2 232 382 Lt (646 542,52 Eur) ir iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos – 531 Lt (153,79 Eur).
  5. Ieškovei nuo 2005 m. birželio 13 d. iki 2006 m. vasario 24 d. ir nuo 2006 m. rugpjūčio 3 d. iki 2007 m. sausio 19 d. dėl minėtų teisminių ginčų buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas vykdyti statybos darbus. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi ieškovei buvo leista atlikti statybos konservavimo darbus.
  6. Ieškovė teigia, kad teismams panaikinus Detalųjį planą, Statybos leidimą bei Sutartį, ji patyrė tiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro išlaidos statybos bei konservavimo darbams, taip pat išlaidos dėl kredito gavimo, sutarčių sudarymo ir kt. Ieškovė taip pat patyrė ir netiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro negautos pajamos nepastačius pastato ir nepardavus butų. Dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo ieškovė patyrė neturtinę žalą. Tuo pagrindu ieškovė BUAB „Prostinvest“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti solidariai iš atsakovių Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 24 191 794,03 Lt (7 006 427,83 Eur) nuostolių atlyginimo; priteisti solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 5 000 000 Lt (1 448 100,09 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; priteisti atsakovei Lietuvos valstybei nebaigtą statyti statinį, statytą Sklype pagal Statybos leidimą; priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos valstybės 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai gautų 2 217 087 Lt (642 112,79 Eur) pajamų, sumokėtų už Sklypą, skaičiuojant nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d., t. y. 423 068,34 Lt (122 529,06 Eur) palūkanų; priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai gautų 2 232 382 Lt (646 542,52 Eur) pajamų, sumokėtų už Sklypą, skaičiuojant nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d., t. y. 425 981,22 Lt (123 372,69 Eur) palūkanų; priteisti solidariai iš atsakovių Lietuvos valstybės, Vilniaus miesto savivaldybės 6 proc. metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 3 869 861,77 Lt (1 120 789,40 Eur) tiesioginių nuostolių; priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybės 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai gautų 2 217 087 Lt (642 112,79 Eur) pajamų, skaičiuojant nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d., t. y. 423 068,34 Lt (122 529,06 Eur) palūkanų; priteisė iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai gautų 2 232 382 Lt (646 542,52 Eur) pajamų, skaičiuojant nuo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d., t. y. 425 981,22 Lt (123 372,68 Eur) palūkanų; priteisė solidariai iš atsakovių Lietuvos valstybės, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 6 proc. metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė atsakovei Lietuvos valstybei nebaigtą statyti statinį Vilniuje, Žirmūnų / Kareivių g., statytą pagal statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117 sklype, kurio unikalus Nr. 4400-0295-8718; kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad valstybė savo pareigos pagal Sutartį neįvykdė – pardavė Sutartyje nustatytų reikalavimų neatitinkantį Sklypą, kadangi Sklypo suformavimas ir Detalusis planas pripažinti neteisėtais, Statybos leidimas ieškovei buvo panaikintas, taip dėl atsakovių kaltės jai buvo užkirstas tolesnis kelias statyti daugiabutį namą, ir dėl šių neteisėtų veiksmų, susijusių su Sutarties neįvykdymu, Statybos leidimo ir Detaliojo plano panaikinimu, ieškovė patyrė tiesioginius nuostolius. Valstybė pažeidė Sutarties 7 punktą, pagal kurį buvo užtikrinta, jog dėl parduodamo turto nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos ieškovės nuosavybės teisėms į parduodamą turtą. Valstybė pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai parengti 6,8 ha ploto valstybinės žemės (į šį plotą patenka ir Sklypo ribos) detalųjį planą, tačiau nekontroliavo ir neįsitikino, kad pavedimą atlikusi savivaldybės institucija atliko jį tinkamai, pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus. Neteisėti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartyje bei Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendime, kurie turi prejudicinę galią šiai bylai.
  3. Teismo vertinimu, neįmanoma nustatyti, kiek ir kokia apimtimi viena ar kita atsakovė prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes ji atsirado dėl abiejų atsakovių veiksmų tam tikrame detaliojo plano rengimo, tvirtinimo ir (ar) Statybos leidimo išdavimo etape. Be to, šiuo atveju atsakovės veikė lygiagrečiai ir viena kitą kontroliavo, t. y. tam tikra apimtimi iš esmės dalyvavo visuose detaliojo plano rengimo etapuose (organizavimo, rengimo, derinimo bei tvirtinimo) bei Statybos leidimo išdavimo procedūrose, todėl laikydamas, kad ieškovei žala buvo padaryta bendrais valstybės ir savivaldybės neteisėtais veiksmais, teismas sprendė, kad atsakovės atsako solidariai.
  4. Teismas sprendė, kad visos ieškovės nurodomos išlaidos, susijusios su paskolos gavimu, sutarčių tvirtinimu, projektavimo ir statybos darbais, atliktais Statybos leidimo ir kitų dokumentų galiojimo laikotarpiu, laikytinos pagrįstomis, todėl jų atlyginimas priteistinas iš atsakovių. Spręsdamas kompensavimo už statybos konservavimo darbus klausimą, teismas vadovavosi ne eksperto V. E. išvadomis, o teismo eksperto prof. habil. dr. L. U. atlikta pakartotine ekspertize, kuri, teismo vertinimu, yra išsamesnė ir patikimesnė, nes parengta naudojantis išsamiais informacijos šaltiniais bei moksliniais metodais pagrįstais skaičiavimais. Įvertinęs šios ekspertizės išvadas, teismas sprendė, kad ieškovė atliko pačius būtiniausius pradėtų statybų konservavimo darbus ir neviršijo 2006 m. rugpjūčio 22 d. teismo nutartyje nustatytų konservavimo darbų apimčių, todėl tenkino reikalavimą priteisti išlaidų, susijusių su statybos konservavimu, atlyginimą.
  5. Teismas atmetė kaip neįrodytą ieškovės reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių priteisimo, nes: Detalusis planas pažeidė bendrajame plane nustatytą didžiausio galimo intensyvumo rodiklį, Sutartis apskritai negalėjo būti sudaryta ir vykdoma, taigi tokių parametrų statinys, koks buvo suprojektuotas ir koks įvertintas UAB „Krivita“ 2014 m. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 14-1-042 (toliau – ir Ataskaita), negalėjo būti teisėtai pastatytas ir parduotas; ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad būtų gavusi nurodomas pajamas, nes statybos baigimas, tinkamos kokybės statinio pastatymas ir visų butų pardavimas už tokią kainą, kokią tikisi gauti pardavėjas, priklauso nuo daugelio veiksnių (pvz., rangovų darbo, panaudotų medžiagų kokybės, padėties rinkoje ir kt.).
  6. Teismo vertinimu, žala ieškovės dalykinei reputacijai nebuvo padaryta, nes daugumoje ieškovės pateiktų žiniasklaidos straipsnių būtent atsakovės įvardijamos kaip atlikusios neteisėtus veiksmus; juose nėra nurodoma, kad ieškovė, neturėdama leidimų, pradėjo nelegalias statybas. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.
  7. Teismas sprendė, kad atsakovės jau 2001 m. rengdamos Detalųjį planą turėjo žinoti apie jo neatitiktį bendrajam planui ir apie pažeistas šio plano svarstymo ir derinimo su visuomene procedūras, todėl atmetė atsakovių argumentą, kad lėšų už parduotą Sklypą gavimo nepagrįstumas joms tapo žinomas tik priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartį, ir priteisė ieškovei CK 6.240 straipsnyje nustatytas 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai gautų pajamų už Sklypą, skaičiuojant jas nuo lėšų gavimo (2004 m. rugpjūčio 20 d.) iki ieškinio padavimo (2008 m. birželio 9 d.).
  8. Priteisdamas 6, o ne 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, teismas motyvavo, kad, patvirtinant Detalųjį planą ir parduodant Sklypą, buvo siekiama finansinės naudos, todėl atsakovių veiksmai pasireiškė ūkinės komercinės veiklos vykdymu, o ne administraciniais teisiniais santykiais.
  9. Priteisdamas Sklype esantį nebaigtą statyti statinį valstybei, teismas atsižvelgė į tai, kad Sklypas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo priteistas valstybei, o pagal CK 6.395 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, nuosavybės teisė į žemės sklype esančius pastatus ar statinius perleidžiama kartu su nuosavybės teise į tą žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad dėl panaikinto Statybos leidimo ir iškeltos bankroto bylos ieškovė nebeturi objektyvios galimybės atlikti tolesnius darbus Sklype. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės, o ne ieškovės kaltė dėl jai išduoto Statybos leidimo panaikinimo ir dėl to vėliau atsiradusių neigiamų pasekmių.
  10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės BUAB „Prostinvest“, atsakovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria priteistas atsakovei Lietuvos valstybei nebaigtas statyti statinys, statytas pagal statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117, esantis sklype, kurio unikalus Nr. 4400-0295-8718, panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį dėl šios dalies atmetė. Sprendimo dalį, kuria tenkinti kiti ieškovės reikalavimai, pakeitė ir rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Priteisti ieškovei BUAB „Prostinvest“ solidariai iš atsakovių Lietuvos Respublikos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 524 916,26 Eur tiesioginių nuostolių ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. liepos 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės 2496,95 Eur palūkanų už nepagrįstai gautas pajamas; priteisti ieškovei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 2514,14 Eur palūkanų už nepagrįstai gautas pajamas“, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  11. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neteisėtų veiksmų, pažymėjo, kad Detaliojo plano organizatorius buvo ne Lietuvos valstybė, o konkreti savivaldos vykdomoji institucija – Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas, kaip ir nurodyta VAVA 2001 m. gegužės 4 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. 160 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atliktus pirminius neteisėtus veiksmus, kurie lėmė ir pastarosios institucijos vėlesnių (išvestinių) veiksmų neteisėtumą, t. y. neteisėtą Statybos leidimo išdavimą. Patikrinimo akte nustatyti Detaliojo plano rengimo procedūros trūkumai yra esminiai, nes dėl jų vėliau teismas ir panaikino Detalųjį planą (žr. šios nutarties 3–4 punktus), todėl VAVA, surašydama Patikrinimo aktą, turėjo pareikalauti ištaisyti teisės normų pažeidimus ir pateikti dokumentą tikrinti pakartotinai. To nepadariusi, VAVA netinkamai vykdė jai pavestą teritorijų planavimo valstybinės priežiūros funkciją, t. y. atliko neteisėtus veiksmus deliktinės atsakomybės aspektu. Kolegijos vertinimu, šios išvados nepaneigė vien ta aplinkybė, kad Patikrinimo aktas nebuvo nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka.
  12. Kolegija, spręsdama klausimą dėl priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, nustatė, kad bankas suteikė ieškovei kreditą Sklypui įsigyti ir statybos darbams finansuoti, ieškovė su pirkėjais buvo sudariusi preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis, buvo pradėti vykdyti daugiabučio gyvenamojo namo statybos darbai, tačiau, teismams panaikinus sprendimą dėl Detaliojo plano tvirtinimo ir Statybos leidimą bei pripažinus Sutartį negaliojančia, ieškovė šio projekto nebegalėjo užbaigti ir šios aplinkybės neabejotinai patvirtina ieškovei padarytos turtinės žalos faktą. Kolegijos vertinimu, neteisėti atsakovių veiksmai (Detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo procese lėmė sprendimo patvirtinti Detalųjį planą panaikinimą, o tai turėjo esminę įtaką tiek Statybos leidimo panaikinimui, tiek Sutarties pripažinimui negaliojančia) akivaizdžiai susiję priežastiniu ryšiu su ieškovei padaryta turtine žala.
  13. Pasisakydama dėl solidariosios atsakomybės kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl subjekto, kuriam kyla pareiga atlyginti patirtą turtinę žalą, nėra būtina nustatyti viešosios atsakomybės proporcijų, t. y. individualiai įvertinti kiekvienos iš atsakovių atsakomybės apimties. Ieškovės patirta žala yra susijusi su detaliojo planavimo procesu kaip pagal savo pobūdį ir esmę vientisa procedūra. Jei VAVA būtų tinkamai atlikusi savo funkcijas, nebūtų leidusi tvirtinti Detaliojo plano, kol neištaisyti jo esminiai trūkumai. Tačiau net ir esant teigiamam patikrinimo aktui, Vilniaus miesto savivaldybė neprivalėjo jo patvirtinti ir turėjo užtikrinti teisėtumą baigiamajame teritorijų planavimo etape. Šie atsakovių veiksmai lėmė tai, kad ieškovė įsigijo neteisėtai suformuotą Sklypą ir jai buvo išduotas neteisėtas Statybos leidimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė šiuo atveju yra solidari (CK 6.279 straipsnio 1 ir 4 dalys).
  14. Spręsdama klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo kolegija pažymėjo, kad, jau konstatavus ieškovei padarytos turtinės žalos faktą, spręstinas žalos dydžio nustatymo klausimas, individualiai analizuojant ir vertinant kiekvieną turtinę žalą sudarantį elementą, t. y. atsakovių ginčijamą ieškovės patirtų išlaidų pagrįstumą:
    1. Pasisakydama dėl išlaidų, susijusių su Kredito sutarties sudarymu, kolegija nurodė, kad pagal Kredito sutartį bankas suteikė ieškovei kreditą, kurio pradinė paskirtis buvo finansuoti Sklypo įsigijimą. Vėlesniais susitarimais dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo buvo pratęsiamas kredito grąžinimo terminas, didinama kredito suma, papildyta kredito paskirtis (buvo finansuojamas ne tik Sklypo įsigijimas, bet ir statybos bei projektavimo darbai). Iš 2006 m. lapkričio 17 d. susitarimo dėl Kredito sutarties pakeitimo ir papildymo kolegija nustatė, kad dalis kredito buvo skirta kito objekto projektavimo darbams apmokėti. Tačiau AB SAMPO banko 2008 m. gegužės 21 d. pažyma Nr. 870759 patvirtina, kad būtent už Sklypui įsigyti, statiniui šiame Sklype projektuoti, statybos ir susijusiems darbams finansuoti suteiktą ir panaudotą kreditą per visą Kredito sutarties galiojimo laikotarpį priskaičiuota 123 903,87 Eur ir 50 590,59 Lt (14 652,05 Eur) palūkanų bei kitų mokesčių, todėl kolegija nesutiko su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentu, kad iš šios pažymos nėra aišku, kam ir kaip buvo panaudotos kredito lėšos. Kolegijos vertinimu, su Kredito sutarties sudarymu ir vykdymu susijusių išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas įvertinus tai, ar ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti visas jos turėtas statybos darbų išlaidas.
    2. Pasisakydama dėl išlaidų už statinio projekto parengimą kolegija nustatė, kad 2004 m. rugsėjo 10 d. Projektavimo darbų sutartis Nr. A272-3 (toliau – ir Projektavimo sutartis) buvo sudaryta tarp užsakovės UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir projektuotojos UAB „Architektūros kūrybinė grupė“; projektuotoja parengė pastato techninį projektą, pagal kurį ieškovei buvo išduotas Statybos leidimas ir už jo parengimą užsakovei UAB „BĄ investiciniai projektai“ buvo išrašyta 225 000 Lt (65 164,50 Eur) PVM sąskaita faktūra, ją ši įmonė, o ne ieškovė, ir apmokėjo. Jokių duomenų, kad ieškovė būtų atsiskaičiusi su UAB „BĄ investiciniai projektai“ už pastato techninio projekto parengimo darbus, byloje nėra, todėl kolegija sprendė, kad 225 000 Lt (65 164,50 Eur) išlaidų už pastato techninio projekto parengimą atlyginimas ieškovei priteistas nepagrįstai. Kolegija taip pat nustatė, kad 2006 m. rugpjūčio 18 d. Projektavimo sutarties pakeitimas Nr. 1 pasirašytas ne tarp tų pačių sutarties šalių, o tarp ieškovės kaip užsakovės ir projektuotojos UAB „Architektūros kūrybinė grupė“ – šiuo Projektavimo sutarties pakeitimu šalys susitarė dėl likusių neatliktų projektavimo darbų vykdymo. Trys PVM sąskaitos faktūros (145 700 Lt (42 197,64 Eur) už šiuos projektavimo darbus buvo išrašytos ieškovei (ieškovė apmokėjo dvi sąskaitas, kurių bendra suma – 125 700 Lt (362 227,76 Eur). Kadangi ieškovės apmokėti projektavimo darbai yra susiję su tais atliktais statybos darbais, kurių būtinumą atsakovės ginčija, todėl kolegija sprendė, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas įvertinus, ar minėtus darbus apskritai reikėjo atlikti.
    3. Spręsdama klausimą dėl išlaidų, susijusių su atliktų statybos darbų apmokėjimu, kolegija nustatė, kad 2006 m. liepos 4 d. ieškovė sudarė su rangove UAB „Nemenčinės statyba“ rangos sutartį (toliau – ir Rangos sutartis), pagal kurią Sklype buvo pradėti vykdyti statybos rangos darbai (atlikta darbų už 2 842 837,03 Lt (823 342,51 Eur). Vykstant teisminiams ginčams (žr. šios nutarties 3–5 punktus) ieškovė atliko statybvietės konservavimo darbus už 2 746 843,52 Lt (795 540,87 Eur), kurie sudarė didžiąją dalį Sklype atliktų statybos darbų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą vadovautis pakartotinę ekspertizę atlikusio teismo eksperto prof. habil. dr. L. U. ekspertizės akto išvadomis, nes šis ekspertizės aktas išsamesnis ir pagrįstas detaliais skaičiavimais, nei eksperto V. E. ekspertizės aktas. Kolegija sprendė, kad susidariusioje situacijoje, kai, atlikus dalį nulinio ciklo darbų, teismas uždraudė toliau vykdyti statybos darbus, ieškovė teismo leidimu atliko statybvietės konservavimo darbus ir jos patirtos 2 842 837,03 Lt (823 342,51 Eur) išlaidos apmokant visus Sklype faktiškai atlikus statybos darbus laikytinos pagrįstomis.
    4. Pasisakydama dėl išlaidų, susijusių su darbo užmokesčio ieškovės darbuotojams mokėjimu, kolegija sprendė, kad šių nuostolių pagrįstumas yra įrodytas: ieškovė apskaičiavo darbo užmokesčio sąnaudas (129 887,52 Lt (37 618,03 Eur) proporcingai šiam projektui skirtam laikui. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tik vieno iš minėtoje ieškovės pažymoje nurodytų darbuotojų, t. y. statybos techninės priežiūros vadovo, funkcijos tiesiogiai susijusios su statybos darbų vykdymu.
    5. Spręsdama klausimą dėl išlaidų, susijusių su butų realizavimu, turto vertinimu ir monitoringu, kolegija nustatė, kad ieškovės nurodytos 9744,35 Lt (2822,16 Eur) išlaidos yra susijusios su projekto reklama siekiant realizuoti butus statomame name, todėl šios išlaidos, kolegijos vertinimu, pagrįstos. Ieškovė taip pat patyrė 5074 Lt (1469,53 Eur) turto vertinimo ir monitoringo išlaidų, kurios susijusios su atliktų statybos darbų apimties nustatymu ir realizuotino turto įvertinimu. Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo abejoti minėtų išlaidų pagrįstumu.
  15. Spręsdama klausimą dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės kolegija pažymėjo, kad, konstatavus visas būtinas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas bei aptarus ginčijamas ieškovės išlaidas, darytina išvada, jog ieškovė įrodė, kad dėl neteisėtų atsakovių veiksmų patyrė 3 624 861,77 Lt (1 049 832,53 Eur) tiesioginių nuostolių (iš prašomos priteisti 3 869 861,77 Lt (1 120 789,44 Eur) bendros sumos atimta 245 000 Lt (70 956,90 Eur) nepagrįstų išlaidų už projektavimo darbus). Kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas atsakoves iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį, kadangi pati ieškovė prisiėmė dalies tiesioginių nuostolių atsiradimo riziką: vykstant teisminiams ginčams (žr. šios nutarties 3–5 punktus), ieškovės lūkesčiai dėl nuosavybės teisių į Sklypą išsaugojimo bei Statybos leidimo teisėtumo turėjo neabejotinai sumažėti; ieškovė, besinaudojanti profesionalių teisininkų paslaugomis, turėjo įvertinti teisminių ginčų perspektyvas ir suvokti, kad egzistuoja reali tikimybė, jog dar nebaigus statybų sprendimas patvirtinti Detalųjį planą ir Statybos leidimas gali būti panaikinti, o Sutartis pripažinta negaliojančia ir Sklypas grąžintas valstybei. Kolegijos vertinimu, ieškovės veiksmai nebuvo tiek racionaliai apgalvoti ir pagrįsti ekonomine logika, kad visiškai pateisintų jai tenkančią riziką dėl tiesioginių nuostolių padidėjimo (susidariusioje situacijoje ieškovė turėjo įvertinti, kokie galimi jos nuostoliai būtų vienu atveju, t. y. nevykdant statybos darbų, kol pasibaigs visi teisminiai ginčai dėl Detaliojo plano, Statybos leidimo ir Sutarties teisėtumo; ir antruoju atveju, t. y. sudarant Rangos sutartį ir pradedant vykdyti statybos darbus). Kolegija pažymėjo, kad už ieškovės nuostolių atsiradimą pirmiausia yra atsakingos valstybės ir savivaldybės institucijos, dėl kurių neteisėtų veiksmų buvo neteisėtai patvirtintas Detalusis planas, jo pagrindu išduotas neteisėtas Statybos leidimas ir sudaryta niekinė Sutartis. Verslo ar kitų privačių subjektų elgesys gali būti labai reikšmingas nustatant priteistiną žalos sumą ir ją mažinant, tačiau šiuo atveju visą riziką ir atsakomybę už patirtas išlaidas perkelti ieškovei, kolegijos manymu, būtų neteisinga (CK 1.5 straipsnis), nes dalį išlaidų ieškovė patyrė dar iki minėtų teisminių ginčų pradžios, turėdama pagrįstų lūkesčių, kad jos ketinamos vykdyti statybos yra teisėtos. Įvertinusi ieškovės prisiimtą didesnių nuostolių atsiradimo riziką, kolegija sprendė, kad yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priteisti ieškovei 1/2 dalį jos įrodytų tiesioginių nuostolių, t. y. iš 3 624 861,77 Lt (1 049 832,53 Eur) priteisti pusę šios sumos – 1 812 430,88 Lt (524 916,26 Eur).
  16. Pasisakydama dėl ieškovės negautų pajamų kolegija pažymėjo, kad pirminiai atsakovių neteisėti veiksmai pasireiškė pažeidžiant Detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo procedūras. Visi kiti atsakovių neteisėti veiksmai yra išvestiniai, t. y. lemti neteisėto Detaliojo plano, todėl esminę reikšmę turi būtent pirminiai neteisėti veiksmai. Jeigu valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės atsakingos institucijos būtų tinkamai vykdžiusios joms pagal kompetenciją teisės aktuose nustatytas pareigas, Detaliajam planui nebūtų buvę pritarta, jo derinimo procedūros nebūtų buvusios baigtos ir, atitinkamai nepatvirtinus Detaliojo plano, Sklypui nebūtų buvę nustatyti tokie parametrai, dėl kurių ieškovė nusprendė jį įsigyti aukcione pasiūliusi didžiausią kainą. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė realiai nebūtų gavusi savo numatytų ir tikėtinų gauti pajamų, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovių veiksmų, nes tokiu atveju, nepatvirtinus Detaliojo plano, Sklypas nebūtų buvęs suformuotas, ieškovei nebūtų buvęs išduotas Statybos leidimas ir Sutartis apskritai nebūtų buvusi sudaryta. Nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, t. y. priežastinio ryšio tarp ieškovės negautų pajamų ir atsakovių neteisėtų veiksmų, kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė atmesti ieškovės reikalavimą priteisti jos negautas pajamas. Kolegijos vertinimu, remiantis tuo, kas išdėstyta, kiti šalių argumentai, kuriais ginčijamasi dėl ieškovės reikalaujamų nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumo ir dydžio, nebeturi teisinės reikšmės sprendžiant šį klausimą, todėl teisėjų kolegija šių argumentų pagrįstumo nevertino.
  17. Spręsdama klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kolegija neturėjo pagrindo spręsti, kad būtent atsakovių neteisėti veiksmai turėjo kokios nors reikšmingos įtakos ieškovės dalykinės reputacijos pablogėjimui ir kad būtent tai, o ne kitos priežastys, lėmė ieškovės bankrotą. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovėms atstovaujančios institucijos visuomenės informavimo priemonėse būtų paskleidusios kokią nors tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovę. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ieškovė buvo įtraukta į teisminius ginčus, šiuo atveju nėra pagrindas reikalauti 5 000 000 Lt (1 448 100,09 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
  18. Pasisakydama dėl palūkanų už nepagrįstai gautas pajamas kolegija nesutiko su ieškovės pozicija, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad palūkanos už nepagrįstai gautas pajamas turėtų būti skaičiuojamos nuo to momento, kai ieškovė sumokėjo pinigus už Sklypą. Teisinis pagrindas toliau valdyti už parduotą Sklypą gautas lėšas išnyko tik Lietuvos apeliaciniam teismui 2008 m. gegužės 13 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-312/2008, o tai reiškia, kad būtent nuo šio momento atsakovės sužinojo, kad pinigus valdo be teisėto pagrindo. Kolegija sprendė, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, ieškovei iš atsakovių priteisiant 5 proc. metines palūkanas už nepagrįstai gautas pajamas, skaičiuojant jas nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2008 m. birželio 9 d. Už 28 kalendorines dienas ieškovei priteistina: iš atsakovės Lietuvos valstybės – 8621,48 Lt (2496,95 Eur) (28 k. d. × 307,91 Lt (89,18 Eur) vienos dienos palūkanų dydis nuo 2 217 087 Lt (642 112,78 Eur) gautų pajamų), t. y. 2496,95 Eur palūkanų; iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės – 8680,84 Lt (2514,14 Eur) (28 k. d. × 310,03 Lt (89,79 Eur) vienos dienos palūkanų dydis nuo 2 232 382 Lt (646 542,52 Eur) gautų pajamų), t. y. 2514,14 Eur palūkanų.
  19. Spręsdama klausimą dėl procesinių palūkanų dydžio kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią nei valstybė, nei savivaldybė nėra tinkamas subjektas mokėti 6 proc. dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą, nes nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013). Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybę ir ieškovę siejo sutartiniai teisiniai santykiai, iš kurių finansinės naudos gavo ir Vilniaus miesto savivaldybė, nesudaro pagrindo nukrypti nuo minėtų kasacinio teismo išaiškinimų, todėl sprendė, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taip pat keistina, ieškovės naudai priteisiant ne 6 proc., o 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
  20. Dėl nebaigto statyti statinio priteisimo Lietuvos valstybei kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, kurios reglamentuoja teises į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą, neteisėtai ir nepagrįstai priteisė valstybei nebaigtą statyti statinį, kuris yra laikomas neteisėta statyba (ginčo statybos buvo vykdomos pagal neteisėtai išduotą Statybos leidimą, neteisėtų statybų padarinių šalinimas turi būti sprendžiamas Statybos įstatymo 281 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas), todėl šią skundžiamo teismo sprendimo dalį panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį dėl šios dalies atmesti.
  21. 2015 m. gruodžio 11 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nagrinėjamojoje byloje (žr. šios nutarties 16 punktą) papildomą sprendimą, kuriuo netenkino ieškovės BUAB „Prostinvest“ prašymo išspręsti patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. jos į teismo depozitinę sąskaitą sumokėto 15 000 Lt (4344,30 Eur) užstato (už ekspertizės atlikimą), atlyginimo klausimą. Kolegija, atsižvelgusi į ieškovės patenkintų reikalavimų dalį ir atlikusi šalims iš kitos priteistinų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, sprendė, kad ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė BUAB „Prostinvest“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – išspręsti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų (į teismo depozitinę sąskaitą sumokėto 4344,30 Eur užstato) atlyginimo klausimą; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimas dėl nuostolių negautų pajamų forma atlyginimo priteisimo buvo atmesta, ir priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš atsakovių Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 5 885 638,40 Eur netiesioginių nuostolių atlyginimo; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas, ir priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš atsakovių Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 1 448 100,09 Eur neturtinės žalos atlyginimo; kitą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, paskirstydamas valstybės ir privataus asmens civilinę atsakomybę, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos v. UAB „Energo development“, bylos Nr. 3K-3-101-469/2015) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015) praktikos, kurioje akcentuojama, kad atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka pirmiausia valstybei, nes privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, t. y. jam tokia atsakomybė jokiu būdu negali būti perkelta (išskyrus kai yra akivaizdžių įrodymų, kad privatus asmuo siekė neteisėtų tikslų ar kitu būdu elgėsi neteisėtai). Apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo suformuota ypač ydinga praktika, kai privatus asmuo, vykdydamas ekonominę veiklą, turi įsivertinti net ir tokias hipotetines situacijas kaip tikimybę, jog teritorijų planavimo dokumentai ir valdžios institucijų išduoti administraciniai teisės aktai gali būti panaikinti, ir atitinkamai pagal tai organizuoti savo ekonominę veiklą, nes priešingu atveju, t. y. jei valdžios institucijų išduoti dokumentai būtų panaikinti, o privatus asmuo jų pagrindu iki aktų panaikinimo būtų vykdęs veiklą, tokie jo veiksmai būtų traktuojami kaip ,,veikimas savo rizika“, ir tai sudarytų teismui pagrindą pripažinti dėl atsiradusių ar padidėjusių jo nuostolių kaltu patį asmenį. Priešingai nei yra nurodoma apeliacinės instancijos teismo sprendime, iš esmės visos ieškovės patirtos išlaidos, susijusios su statinio statybos darbais, buvo ne investicija, o būtinos išlaidos, skirtos statybvietės saugumui užtikrinti ir pastato konstrukcijoms nuo erozijos apsaugoti, todėl teismo negalėjo būti vertinamos kaip ieškovės „veikimas savo rizika“.
    2. Lietuvos apeliacinis teismas sprendime konstatavęs, kad, nepatvirtinus Detaliojo plano, Sklypas nebūtų buvęs suformuotas, ieškovei nebūtų buvęs išduotas Statybos leidimas ir Sutartis apskritai nebūtų buvusi sudaryta, išaiškino, kad atsakovės gali būti atsakingos tik už tokią savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kuri yra tiesioginė ydingo Detaliojo plano patvirtinimo pasekmė, ir tokiu būdu nepagrįstai apsiribojo tik tiesioginio priežastinio ryšio nustatymo taisykle. Kadangi nagrinėjamoje byloje analizuojamas delikto atvejis, t. y. Detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo procedūrų pažeidimas, yra specialusis, o CK 6.271 straipsnis, reglamentuojantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nenustato specifinių priežastinio ryšio nustatymo sąlygų, laikytina, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią deliktų atvejais netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. ir kt. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje L. Bumblienė ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010). Aplinkybę, kad tarp ieškovės patirtų nuostolių bei neteisėtų atsakovių veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys, galima grįsti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 (žr. šios nutarties 28.1. punktą) pateiktais išaiškinimais, nes pirmiau nurodytos ir šios bylos ratio decidendi sutampa.
    3. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad „kiti šalių argumentai, kuriais ginčijamasi dėl ieškovės reikalaujamų nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumo ir dydžio, nebeturi teisinės reikšmės šio klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija šių argumentų pagrįstumo nebevertina“, ir, remiantis tokia išvada, „automatiškai“ atmetus ieškovės negautų pajamų realią gavimo galimybę ir jų dydį patvirtinančius įrodymus, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB Klaipėdos viešbučio ieškinį atsakovui AB „Axis Industries“, bylos Nr. 3K-3-220/2014, suformuotos negautų pajamų įrodinėjimo taisyklės: „<...> praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau galėjo būti, jei nebūtų neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis.“ Taigi, atsižvelgiant į negautų pajamų įrodinėjimo specifiką, jų realumo ir dydžio nustatymas turi esminę reikšmę, o ne šalutinę (išvestinę), kaip buvo išaiškinta apeliacinės instancijos sprendime. Teismų sprendimai neatitinka CPK 185 straipsnio 1 dalies, 263 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų, nes įrodymų vertinimų etape nebuvo atsižvelgta į tai, kad ieškovė į bylą pateikė daugiau nei pakankamus, labai išsamus įrodymus, patvirtinančius jos negautų pajamų realią gavimo galimybę ir dydį, tačiau šie įrodymai nebuvo vertinti.
    4. Teismų sprendimai pažeidžia CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo (restitutio in integrum) principą bei yra nesuderinami su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluota taisykle, kad jei valdžios institucijų veiksmais asmeniui yra sukuriami tam tikri „teisėti lūkesčiai“, o po to paaiškėja, kad šie lūkesčiai negalėjo būti suteikti ir atitinkamai negalės būti įgyvendinami, proporcingumo klausimo vertinimui esminę reikšmę turi pagal nacionalinę teisę prieinamos kompensacijos už panaikintus asmens lūkesčius sąlygos. Nagrinėjamu atveju nenustačius ieškovės priešingo veikimo teisei, atitinkamai nebuvo objektyvaus pagrindo mažinti jos prašomos priteisti kompensacijos dydžio, nepriteisiant negautų pajamų. Pozicija, kad ieškovė, praradusi nuosavybės teisę į Sklypą išskirtinai dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, kurie lėmė negalimumą užbaigti statyti ir vėliau realizuoti daugiabutį gyvenamąjį namą, taip pat praranda ir teisę į tokių neteisėtų veiksmų sąlygotą negautų pajamų atlyginimą, yra akivaizdžiai nesuderinama su EŽTT praktika, nes, pagal šią, panaikinus valdžios institucijų ieškovei sukurtą „teisėtą lūkestį“, jai turėtų būti užtikrinama tinkama kompensacija (žr. sprendimus, priimtus bylose Lelas v. Croatia, no. 55555/08, par. 74, judgment of 20 May 2010; Trgo v. Croatia, no. 35298/04, par. 67, 11 June; 1991 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Nr. 12742/87 Pine Valley Developments Ltd ir kiti prieš Airiją; Pincov? and Pinc, § 53 To?cu?? and Others v. Romania, no. 36900/03, § 38, 25 November 2008).
    5. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo suformuotas su CK 6.240 straipsnio 1 dalies esme nesuderinamas precedentas, kad už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos pradedamos skaičiuoti ne nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą, o nuo momento, kai išnyksta teisinis pagrindas valdyti šias nepagrįstai gautas lėšas. Atsakovės jau nuo 2001 m. gegužės 4 d. privalėjo žinoti apie esamus teritorijų planavimo procedūrų pažeidimus (apie Detaliojo plano neatitiktį bendrajam planui ir apie pažeistas šio plano svarstymo ir derinimo su visuomene procedūras, ir pan.). Šias aplinkybes patvirtina teismui pateiktas 2001 m. gegužės 4 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. 160. Atsakovės puikiai žinojo (ar privalėjo žinoti) situaciją, susijusią su netinkamai parengtu Sklypo Detaliuoju planu, kadangi valstybė, kaip tuometinė sklypo savininkė, dalyvavo Detaliojo plano organizavime: pavedė jį rengti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, vėliau dalyvavo šio plano derinimo bei tvirtinimo procedūrose. Atsakovės žinojo ir tai, kad Detaliojo plano pagrindu suformuotas Sklypas negali tapti teisėtu civilinės apyvartos objektu, tačiau jis buvo parduotas, todėl už Sklypą atsakovių gautos lėšos turi būti laikomos nepagrįstomis.
    6. Be bendrųjų civilinę atsakomybę reglamentuojančių normų, ginčo atveju kartu sistemiškai turi būti taikomos specialiosios CK 4.102 straipsnio 2 dalies, 4.105 straipsnio 2 dalies nuostatos ir CK 6.395 straipsnio nuostatos, nes dėl panaikinto Detaliojo plano bei Statybos leidimo, t. y. dėl žemės sklypo netinkamumo pagal teisės aktų reikalavimus nurodytai statybai bei statybos leidimo, neatitikties teisės aktų reikalavimams, ieškovei atsirado neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių.
    7. Teismas, pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintas sutarčių aiškinimo ir taikymo taisykles, nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 225 000 Lt (65 164,50 Eur) išlaidų, patirtų rengiant planuoto Sklype pastatyti daugiabučio gyvenamojo namo projektą, prieš tai neišsiaiškinęs šalių – ieškovės, UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir projektuotojos UAB „Architektūros kūrybinė grupė“ – tikrųjų ketinimų ir tikslų bei Projektavimo sutarties esmės, pagrindinės naudos gavėjos, taip pat Projektavimo sutarties sistemiškai neaiškindamas su Projektavimo darbų sutarties pakeitimu Nr. 1, iš kurio matyti, kad ieškovė buvo faktinė projektavimo darbų užsakovė ir finansuotoja.
    8. Teismas, priteisdamas ieškovei 5 proc., o ne 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, neturėjo pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013, suformuota praktika, nes joje dėstomos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Šiuo atveju Lietuvos valstybė, parduodama sau priklausantį žemės sklypą, veikė kaip sutartinių santykių šalis, siekianti tiesioginės finansinės naudos iš sudaromo sandorio. Tarp dviejų civilinių teisinių santykių subjektų (ieškovės ir atsakovės Lietuvos valstybės) buvo sudaryta Sutartis, pagal kurią ieškovė įsigijo Sklypą (žr. šios nutarties 2 punktą). Taigi Lietuvos valstybė, kuriai sudarant Sutartį atstovavo VAVA, veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip privatus civilinių santykių dalyvis, vykdantis komercinę ūkinę veiklą. Todėl jai, kaip Sutarties šaliai, taikytinos visos prievolės, kylančios iš šalių pasirašytos Sutarties, bei visiška atsakomybė už sutartinių santykių nevykdymą.
    9. Teismai, vertindami ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pasisakė tik dėl į bylą pateiktų publikacijų, kurios, jų įsitikinimu, neįrodo ieškovės patirtos neturtinės žalos. Tačiau teismų sprendimuose, apsiribojus formaliu įrodymų tyrimu, buvo netinkamai taikytos įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad atsakovių neteisėti veiksmai ir iš to kilusios įvairios neigiamos pasekmės faktiškai sužlugdė ieškovės verslo partnerių pasitikėjimą bei jos dalykinę reputaciją: ieškovė buvo įtraukta į ilgalaikį bylinėjimąsi ir į kitus teismo procesus, susijusius su jos klientų, pageidavusių įsigyti butus planuotame pastatyti daugiabučiame gyvenamajame name, pažeistomis teisėmis, taip pat susidūrė ir su kitais nepatogumais, sumažėjo jos bendradarbiavimo galimybės, ji prarado verslo partnerius, sumažėjo jos pelnas, kas galiausiai lėmė, kad ieškovei buvo iškelta bankroto byla.
    10. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas papildomą sprendimą, peržengė ieškovės prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas ribas (ieškovės į teismo depozitinę sąskaitą sumokėtas 15 000 Lt (4344,30 Eur) užstatas už pakartotinės ekspertizės atlikimą), taip pažeisdamas proceso teises normas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, 265 straipsnio 2 dalyje. Teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę (kai ieškinys yra tenkinamas iš dalies), neatsižvelgdamas į tai, kad šios bylos specifika reikalauja nuo jos nukrypti ir taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį.
  2. Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas priteisti jai solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos valstybės patirtus nuostolius, ir priimti naują sprendimą – šį reikalavimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovės prašomus priteisti nuostolius atsakovės turi atlyginti solidariai, nes CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatos suponuoja, kad, sprendžiant valstybės ir savivaldybių bendros atsakomybės klausimą, solidarioji atsakomybė yra negalima. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybę kildino iš delikto, o Lietuvos valstybės – iš sutarties pažeidimo. Teismai nenustatė civilinės atsakomybės Vilniaus miesto savivaldybei taikymo sąlygų, neatsižvelgė į skirtingas galimas atsakovių kaltės formas, skirtingą galimai kaltų veiksmų atlikimo laiką. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo ir argumentuotai nepaaiškino, kodėl nagrinėjamu atveju netaikoma dalinė atsakomybė, o pateikti paaiškinimai dėl solidariosios atsakomybės taikymo negali būti laikomi tinkamais motyvais dėl dalinės atsakomybės netaikymo.
    2. Teismas netinkamai nustatė tiesioginių nuostolių dydį, nes žalos dydis (realumas) nebuvo pagrįstas patikimais įrodymais; netinkamai vertino byloje esamus įrodymus, neva pagrindžiančius ieškovės tiesioginius nuostolius, išsamiai jų netyrė, dėl jų išsamiai nepasisakė, neįsitikino, ar egzistuoja esminiai prieštaravimai, paneigiantys prašomų priteisti tiesioginių nuostolių, nurodytų ieškinio lentelės Nr. 1 „Tiesioginiai nuostoliai“ skiltyje, atlyginimą.
      1. Teismas neturėjo pagrindo remtis tik 2008 m. gegužės 21 d. AB SAMPO banko pažyma Nr. 870759 ir jos pagrindu konstatuoti tiesioginių nuostolių (palūkanų ir kitų mokesčių pagal Kredito sutartį) atsiradimą, kuriuos privalo atlyginti atsakovės. Teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kada buvo sudaryta Kredito sutartis, dėl kokių objektų įgyvendinimo (statybos) ji buvo reikalinga, įvertinti Kredito sutarties pakeitimų ir papildomų susitarimų sudarymo datas ir turinius.
      2. Teismas netinkamai įvertino ir konstatavo esant pagrindą atlyginti ieškovei išlaidas, susijusias su darbo užmokesčio mokėjimu jos darbuotojams. Teismas neįvertino, kad nuo 2005 m. birželio 13 d. daugiabučio gyvenamojo namo statyba buvo sustabdyta. Atsižvelgiant į ieškovės pateiktą pažymą (2008 m. birželio 9 d., ieškinio priedas Nr. 45) ir į tai, kad darbuotojai prie šio projekto galėjo dirbti tik 3 mėnesius (nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2005 m. birželio 13 d.), galima teigti, kad į tiesioginius nuostolius įtrauktas darbo užmokestis nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2007 m. sausio 19 d. yra nepagrįstas, viršijantis laikotarpį, kada realiai ieškovės darbuotojai galėjo dirbti būtent prie ginčo objekto.
      3. Teismas tinkamai ir objektyviai neįvertino ieškovės nurodytų 9744,35 Lt (2822,16 Eur) išlaidų, susijusių su projekto reklama, siekiant realizuoti butus statomame name, ir 5074 Lt (1469,53 Eur) turto vertinimo ir monitoringo išlaidų, susijusių su atliktų statybos darbų apimties nustatymu ir realizuotino turto įvertinimu, pagrįstumo ir realumo.
    3. Teismas padarė CPK 218 straipsnio pažeidimą, nes nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė vertinti ir remtis eksperto V. E. ekspertizės išvadomis, o visiškai formaliai rėmėsi didesnės apimties prof. habil. dr. L. U. ekspertize ir nepagrįstai ieškovei priteisė už statybos konservavimo darbų atlikimą realybės neatitinkančią sumą. Teismas nemotyvavo nesutikimo su V. E. teismo ekspertizės išvadomis ir neturėjo pagrindo nesiremti minėta išvada, nes byloje nėra duomenų, kad ekspertizės akto turinys būtų prieštaringas, pateiktos išvados neišplaukiančios iš tyrimo eigos, neišsamios ir neaiškios ar būtų neįvertintos tam tikros reikšmingos aplinkybės. Abi byloje atliktos ekspertizės patvirtino, kad statinyje nėra užtikrintas paviršinio vandens nutekėjimas ir izoliacinės medžiagos apirusios, taigi ieškovės faktiškai atlikti darbai nebuvo konservuojamojo pobūdžio.
  3. Atsakovės Lietuvos Respublikos vyriausybė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prisidėjimais prie atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinio skundo prašo skundą tenkinti, taip pat nurodo, kad sutinka su skunde išdėstyta pozicija ir argumentacija. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos papildomai nurodo, kad būtent Detaliojo plano panaikinimas turėjo esminę reikšmę galimai ieškovės patirtos žalos atsiradimui.
  4. Atsakovė Lietuvos Respublikos vyriausybė atsiliepimu į ieškovės BUAB „Prostinvest“ kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybę kildino iš delikto, o atsakovės Lietuvos Respublikos vyriausybės – iš sutarties, todėl vien jau toks ieškovės pasirinktas savo teisių gynimo būdas suponuoja, kad atsakovių atsakomybės pobūdis yra skirtingas, todėl turėjo būti taikoma dalinė atsakomybė. Viena iš solidariosios atsakomybės sąlygų yra bendri atsakovių veiksmai, kurių nagrinėjamu atveju nebuvo.
    2. Kasatorės pateikti įrodymai – projektavimo sutartis ir kito juridinio asmens apmokėta sąskaita faktūra – nepagrindžia jos turėtų faktinių išlaidų ir nelaikytini tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais tiesioginius nuostolius.
    3. Kasatorė negautas pajamas kildina iš galimybės pastatyti teisės aktams prieštaraujantį daugiabutį namą ir iš tokios neteisėtos statybos dar gauti naudos (pajamų). Siekdama tai įrodyti, pateikė dalį preliminarių sutarčių, tačiau reikalaujamą sumą kildina jau ne iš galimų preliminarių sutarčių, tačiau pagal nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą (nes ši suma yra didesnė), pagal kurią buvo apskaičiuota, už kiek ieškovė faktiškai galėjo realizuoti planuoto pastatyti daugiabučio gyvenamojo namo butus ir automobilių stovėjimo vietas. Dėl pasirinkto įrodymo akivaizdu, kad, siekdama prisiteisti kuo didesnę sumą, kasatorė užsakė „objektyvų“ turto vertinimą. Kaip matyti, apskaičiuota nekilnojamojo turto vertė pagal suprojektuotą statinį, kas iš esmės reiškia, kad turto vertinimo prielaidos iš esmės buvo klaidingos, nes, pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Taigi turto vertintojas negalėjo įvertinti neteisėtai pastatyto statinio, o kasatorė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad tokių parametrų statinį, kokių buvo suprojektuotas, galės pelningai parduoti.
    4. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi.
    5. Tiek atlikdama viešojo administravimo funkcijas, tiek pagal įstatymus sudarydama sandorius valstybė ir savivaldybė netaps (nebus laikoma) nei privačiu juridiniu asmeniu, nei verslininku, todėl kasacinio skundo argumentai dėl 6 proc. dydžio palūkanų taikymo yra nepagrįsti.
    6. CK 4.102, 4.105 ir 6.395 straipsniai nereglamentuoja neteisėtų statybų padarinių. Šiuo atveju turėtų būti taikoma CK 4.103 straipsnio 3 dalis – neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimai sprendžiami Statybos įstatymo nustatyta tvarka.
    7. Byloje nėra įrodymų, kad valstybė būtų užsakiusi, finansavusi neigiamą straipsnį apie kasatorę ir taip dariusi įtaką straipsnio turiniui. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje žiniasklaida yra nepriklausoma ir valstybė nedaro tiesioginės įtakos ir nenurodo, apie ką ir kaip rašyti, manytina, kad tarp publikacijos žiniasklaidoje ir tariamų valstybės neteisėtų veiksmų nėra (ir negali būti) tiesioginio priežastinio ryšio. Dėl minėtos priežasties reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės remiantis neigiamomis publikacijomis žiniasklaidoje dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo nėra teisinio pagrindo (kasatorė neįrodė nei priežastinio ryšio, nei valstybės neteisėtų veiksmų – įtakos darymo, nurodymo, ką rašyti, straipsnių užsakymo fakto).
    8. Iš kasatorės argumentų dėl papildomo sprendimo neteisėtumo nėra aišku, kuriuo pagrindu ji minėtą sprendimą ginčija – nors nurodoma, kad buvo pažeisti CPK 13 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis, tačiau toliau dėstoma, kad buvo pagrindas atsižvelgiant į bylos specifiką ir taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės būtų piktnaudžiavusios savo procesinėmis teisėmis ar atlikusios neteisėtus veiksmus, dėl kurių galėtų atsirasti pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.
  5. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į ieškovės BUAB „Prostinvest“ kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kasatorės nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių (žr. šios nutarties 28.1. punktą) ir šios bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi. Šioje byloje teismas vertino ieškovės veiksmus kaip nepagrįstos rizikos prisiėmimą (CK 6.253 straipsnio 5 dalis), o ne kaip kaltę dėl neteisėtų valstybės (savivaldybės) aktų priėmimo, kuri reikšminga sprendžiant dėl atlyginimo už statinius netekus žemės sklypo valdymo teisės.
    2. Teismas pasisakė ne dėl visos žalos, o tik dėl netiesioginės – negautų pajamų, kurios, akivaizdu, nebūtų planuotos gauti, jeigu neteisėtų veiksmų nebūtų atlikta. Teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nenustatė jokio priežastinio ryšio (nei tiesioginio, nei netiesioginio). Nenustačius priežastinio ryšio tarp negautų pajamų ir atsakovių veiksmų, jų dydžio nagrinėjimas būtų buvęs beprasmiškas ir nebūtų lėmęs kitokio teismo sprendimo. Kasatorė neįrodė prašomų priteisti negautų pajamų dydžio.
    3. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovės Lietuvos valstybė ir Vilniaus miesto savivaldybė sužinojo apie nepagrįstai gautas lėšas tik įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikinta Sutartis ir taikyta restitucija. Iki šio sandorio nuginčijimo nebuvo pagrindo kasatorei grąžinti pinigus.
    4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-575-64/2007, nenurodyta, kokiu būdu turi būti šalinami neteisėtos statybos padariniai, atsiradę Statybos leidimo pagrindu, bet tai nereiškia, kad jie nebus šalinami, kai bus išspręsta ši, turinti įtakos valstybės institucijų veiksmams šiuo klausimu, byla.
    5. Byloje nėra pateikta tinkamų įrodymų (mokėjimo pavedimų, sąskaitų faktūrų su apmokėjimo žymomis ir pan.), patvirtinančių, kad kasatorė sumokėjo UAB „BĄ investiciniai projektai“ ar UAB „Architektūros kūrybinė grupė“ už Pastato techninio projekto parengimą.
    6. Kasacinis teismas dėl savivaldybių administracijoms taikytino palūkanų dydžio yra pasisakęs ir kitose bylose, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-221/2014. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, pripažįstant, kad savivaldybių administracijos nėra tinkamas subjektas mokėti 6 proc. palūkanų dydį, nėra pagrindo kitaip traktuoti ir Lietuvos valstybę.
    7. Kasatorės teiginiai dėl neigiamų pasekmių (bendradarbiavimo galimybių sumažėjimo, verslo partnerių praradimo, pelno sumažėjimo, bankroto), atsiradusių dėl atsakovių veiksmų, yra abstraktūs, nepagrįsti į bylą pateiktais įrodymais, nors tokios aplinkybės gali būti įrodinėjamos. Nesant kitokių įrodymų, manytina, kad ieškovės bankrotą lėmė 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė, o ne reputacijos pablogėjimas.
    8. Atmetus kasacinį skundą nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti papildomą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
  6. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovės BUAB „Prostinvest“ kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė, neįvertinusi galimos teisminio nagrinėjimo baigties, prisiėmė dalies tiesioginių nuostolių atsiradimo riziką, nes rangos sutartį su UAB „Nemenčinės statyba“ pasirašė 2006 m. liepos 4 d., t. y. esant pritaikytai laikinajai apsaugos priemonei – draudimui organizuoti ir atlikti bet kokius statybos darbus pagal Statybos leidimą; 2008 m. rugpjūčio 22 d. ieškovei teismo buvo leista atlikti tik statybos konservavimo darbus. Taigi apeliacinės instancijos teismas taikė CK 6.253 straipsnio nuostatas. Kasatorės nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių (žr. šios nutarties 28.1. punktą) ir šios bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi.
    2. Pagrįstai netenkintas ieškovės reikalavimas dėl negautų pajamų atlyginimo, nes tarp Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ir atsiradusių ieškovės nuostolių nėra teisinio priežastinio ryšio. Atsakovė, tvirtindama Detalųjį planą, negalėjo numatyti tokių neigiamų pasekmių, kaip ieškovės negautos pajamos.
    3. Nustačius, kad nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, t. y. priežastinio ryšio tarp ieškovės negautų pajamų ir atsakovių neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo vertinti ieškovės reikalaujamų nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumo ir dydžio, nes tai neturi teisinės reikšmės sprendžiant šį klausimą. Be to, ieškovė neįrodė negautų pajamų fakto ir dydžio.
    4. Palūkanų skaičiavimas pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį yra siejamas ne su teisinio pagrindo grąžinti turtą atsiradimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie teisminio pagrindo išnykimą (subjektyvusis momentas). Teisinis pagrindas atsakovėms gauti lėšas iš ieškovės buvo Sutarties sudarymas, kuri vėliau buvo pripažinta negaliojančia Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1110-28/2007), ir šiuo sprendimu lėšas ieškovei grąžinti buvo įpareigota tik Lietuvos valstybė, o Vilniaus miesto savivaldybės pareiga grąžinti lėšas buvo konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-312/2008). Taigi būtent nuo šio momento atsakovės sužinojo, kad lėšas valdo be teisinio pagrindo.
    5. Teismas pagrįstai ieškovės naudai priteisė ne 6 proc., o 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, nes tiek detaliojo plano tvirtinimas, tiek statybos leidimo išdavimas yra viešojo administravimo funkcijos, todėl tarp kasatorės ir Vilniaus miesto savivaldybės nesiklostė ūkiniai komerciniai santykiai, taigi atsakovė negalėjo būti pripažįstama vykdančia ūkinę komercinę veiklą.
    6. Ieškovė neįrodė, kad dėl atsakovių neteisėtų veiksmų jai kilo neturtinė žala. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtent atsakovių veiksmai galėjo turėti įtakos ieškovės dalykinės reputacijos pablogėjimui ar lemti ieškovės bankrotą. Be to, ieškovė pati prisiėmė tam tikrą riziką, nuspręsdama vykdyti statybos darbus ginčo objekte, nesulaukusi teisminių procesų pabaigos.
    7. Tai, kad ieškovė pateikė teismui prašymą dėl papildomo sprendimo byloje priėmimo, nereiškia, kad teismas turi vertinti tokio pobūdžio prašymą neperžengdamas jo ribų ir tai nelaikytina CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, papildomu sprendimu priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgdamas į byloje priimtą procesinį rezultatą, kad ieškinys tenkintas iš dalies.
  7. Ieškovė BUAB „Prostinvest“ atsiliepimu į atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė įrodė, kad atsakovės už savo neteisėtais veiksmais ieškovei padarytą žalą privalo atsakyti solidariai, nes žala atsirado dėl jų abiejų veiksmų tam tikrame Detaliojo plano rengimo, tvirtinimo ir (ar) Statybos leidimo išdavimo etape.

      10Sprendžiant dėl solidariosios atsakomybės ir priteistos turtinės žalos perskirstymo tarp valstybės bei savivaldybių institucijų, dalyvavusių žemės sklypo suteikimo procedūrose, atsižvelgiant į jų kaltės dalis, nėra būtina nustatyti viešosios atsakomybės proporcijų, t. y. individualiai įvertinti kiekvienos iš atsakovės atsakomybės apimčių. Ieškovė valstybės atsakomybę kildina ne tik iš sutarties, bet ir iš delikto, t. y. atsakovė Lietuvos valstybė, kuriai taikomi ypatingi atidumo ir rūpestingumo standartai, kaip valstybinės žemės savininkė ir Detaliojo plano organizatorė, pavesdama Vilniaus miesto savivaldybės administracijai parengti Detalųjį planą, nekontroliavo ir neįsitikino, kad pavedimą atlikusi savivaldybės institucija atliko jį tinkamai bei pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus.

    2. Atsakovė iš esmės ginčija patį ieškovės patirtų tiesioginių nuostolių (išlaidų, susijusių su Kredito sutarties sudarymu, darbo užmokesčio mokėjimu bei kitų išlaidų, susijusių su projekto reklama ir turto vertinimu) faktą, tačiau pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, todėl šie kasatorės argumentai turėtų būti atmesti.
      1. Atsakovės argumentus dėl išlaidų, susijusių su Kredito sutarties sudarymu, paneigia pati Kredito sutartis, kurioje nustatytas tikslinis finansavimas (2.4. punktas) būtent ieškovės Sklypo įsigijimui ir jame vykdomiems statybos darbams; taip pat 2006 m. lapkričio 17 d. susitarimas dėl Kredito sutarties pakeitimo ir papildymo, iš kurio matyti, kad, finansuojant būtent projektą Žirmūnų ir Kareivių g. sankirtoje, buvo didinama kredito suma, papildyta kredito paskirtis. Nuostolius, patirtus pagal Kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovė apskaičiavo ne pati, o pagal banko, kuris visą laiką kontroliavo ieškovės mokėjimus, pateiktus duomenis ir apskaičiavimus. Iš 2008 m. gegužės 21 d. banko pažymos matyti, kad mokesčiai buvo apskaičiuoti būtent dėl Sklypo įsigijimo, statinio projektavimo, statybos ir susijusių darbų finansavimo. O atsakovė, nesutikdama su ieškovės patirtais nuostoliais, atsiradusiais Kredito sutarties pagrindu, nepateikia jokių aiškių motyvų (kas šiuo atveju tik patvirtina, kad ginčijamas ne teisės, o fakto klausimas), kokiu pagrindu, jos manymu, ieškovės į bylą pateikti apskaičiavimai dėl Kredito sutarties pagrindu patirtų nuostolių yra nepagrįsti.
      2. Ieškovė nesutinka su atsakovės kasaciniame skunde nurodytais motyvais dėl tariamai netinkamo darbo užmokesčio sąnaudų apskaičiavimo. Ieškovė byloje pateikė duomenis apie savo darbuotojams išmokėtus atlyginimus nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. Nors ieškovei ir buvo uždrausta vykdyti statybos darbus, tačiau nekilnojamojo turto objekto plėtra negali būti susiaurinama tik iki statybos darbų atlikimo, pvz., darbo užmokestis buvo mokamas ir darbuotojams, kurie rūpinosi butų ir automobilio statymo vietų pardavimu, vedė buhalteriją ir pan. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali paneigti ieškovės reikalavimo atlyginti šias išlaidas.
      3. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti ieškovės nurodytų 9744,35 Lt (2822,16 Eur) išlaidų, susijusių su projekto reklama, siekiant realizuoti butus statomame name, ir 5074 Lt (1469,53 Eur) turto vertinimo išlaidų, susijusių su atliktų statybos darbų apimties nustatymu ir realizuotino turto įvertinimu, pagrįstumo, nes ieškovė jas pagrindė ne formaliais teiginiais, o tinkamais įrodymais: PVM sąskaitomis faktūromis, mokėjimų pavedimų nuorašais ir patvirtinimais.
    3. Priešingai nei įsitikinusi kasatorė, eksperto V. E. ekspertizės išvada buvo atmesta ne dėl didesnės prof. habil. dr. L. U. atliktos pakartotinės ekspertizės apimties, o dėl to, kad eksperto V. E. ekspertizė buvo neišsami ir prieštaringa, neatitinkanti CPK 216 straipsnyje nurodytų reikalavimų ne tik dėl savo apimties (tik 11 lapų), bet ir neatliktų jokių sąmatos ar kitų detalių skaičiavimų, nepadarytų jokių specialiųjų tyrimų. Teismo eksperto L. U. ekspertizės aktas pagrįstai buvo vertintas sistemiškai su kitais surinktais įrodymais.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13

  1. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas neturi teisės nustatyti kitokias, negu nustatė bylą nagrinėję teismai, fakto aplinkybes, tačiau jų nustatymo teisėtumą patikrina proceso teisės taikymo aspektu ir sprendžia, ar teismai, nustatydami bylai reikšmingas fakto aplinkybes, tinkamai taikė CPK 176–185 straipsnius ir juos aiškindami kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

14Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

  1. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. J. A., bylos Nr. 3K-3-467/2011).
  3. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (griežtoji civilinė atsakomybė) (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).
  4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą nustato įstatymas.
  5. Šis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).
  6. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kaip minėta, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).
  7. Teismai, remdamiesi byloje surinktais įrodymais ir šiai bylai prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais (CPK 279 straipsnio 4 dalis), konstatavo atsakovių neteisėtus veiksmus, nustatė dėl jų neteisėtų veiksmų ieškovės patirtų nuostolių dydį ir priteisė jų atlyginimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančias Civilinio kodekso normas.

15Dėl solidariosios atsakomybės

  1. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, ji egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2006, ir kt.).
  3. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, nustatant priežastinį ryšį, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės. Paprastai solidarioji atsakomybė esant deliktiniams santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-7-59/2008; teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje SEB bankas („SEB lizingas“ teisių perėmėjas) v. BUAB ,,Auto1“, bylos Nr. 3K-3-118-219/2015, ir kt.).
  4. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad iš aptartų teisės normų ir suformuotos teisminės praktikos aiškinimo išplaukia, kad solidarioji prievolė pagal atsiradimo pagrindą gali būti mišrioji. Vienam bendraskoliui ji gali atsirasti pagal sutartį, kitam – pagal įstatymą, tačiau visais atvejais teismas, spręsdamas dėl skolininkų atsakomybės, turi nustatyti kiekvieno skolininko civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, spręsti dėl atsakomybės ribų bei vertinti solidariosios civilinės atsakomybės pagrindą. Jeigu taikoma solidarioji atsakomybė, tai teismai turi argumentuoti, kodėl taikoma ji ir netaikoma dalinė atsakomybė.
  5. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad civilinė atsakomybė kilo valstybei iš sutartinių teisinių santykių, o Vilniaus miesto savivaldybei – iš delikto, tačiau nuostoliai ieškovei atsirado dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės darbuotojų veiksmų organizuojant, rengiant, derinant ir tvirtinant detalųjį planą, kuris dėl padarytų pažeidimų buvo panaikintas ir tai sukūrė šioje byloje sprendžiamus padarinius. Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovei atliktų neteisėtų veiksmų grandinėje neįmanoma nustatyti, kiek ir kokia apimtimi (dalimi) viena ar kita atsakovė (jų darbuotojai) prisidėjo prie nuostolių ieškovei padarymo. Teismų išvados atitinka aptartą solidariosios civilinės atsakomybės teisinį reglamentavimą, todėl teisėjų kolegija atmeta kasatorės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinio skundo argumentus, kad teismai netinkamai aiškino solidariąją ir dalinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir nesant teisinio pagrindo taikė atsakovėms solidariąją atsakomybę.

16Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės

  1. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusiojo veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai – gali būti pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės.
  2. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusiojo asmens rizikos prisiėmimas reiškia, kad toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, jog jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika.
  3. Nagrinėjamu atveju tai aktualu, nes apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pati ieškovė prisiėmė dalies tiesioginių nuostolių atsiradimo riziką: teisminiams ginčams prasidėjus po kelių mėnesių nuo Sutarties sudarymo bei jiems (teisminiams ginčams) vykstant (žr. šios nutarties 3–5 punktus) ieškovės lūkesčiai dėl nuosavybės teisių į Sklypą išsaugojimo bei statybos leidimo teisėtumo turėjo neabejotinai sumažėti; ieškovė, besinaudodama profesionalių teisininkų paslaugomis, turėjo įvertinti teisminių ginčų perspektyvas ir suvokti, kad egzistuoja reali tikimybė, jog sprendimas patvirtinti Detalųjį planą ir Statybos leidimas gali būti panaikinti, o Sutartis pripažinta negaliojančia ir Sklypas grąžintas valstybei. Ieškovės veiksmai nebuvo tiek racionaliai apgalvoti ir pagrįsti ekonomine logika, kad visiškai pateisintų jai tenkančią riziką dėl tiesioginių nuostolių padidėjimo (susidariusioje situacijoje ieškovė turėjo įvertinti, kokie galimi jos nuostoliai būtų vienu atveju, t. y. nevykdant statybos darbų, kol pasibaigs visi teisminiai ginčai dėl Detaliojo plano, Statybos leidimo ir Sutarties teisėtumo; ir antruoju atveju, t. y. sudarant Rangos sutartį ir pradedant vykdyti statybos darbus).
  4. Be kita ko, byloje taip pat nustatyta, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117 techninį projektą parengė UAB „Architektūros kūrybinė grupė“; techninio projekto rengimo metu galiojo STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, kurio nuostatos buvo privalomos rengiant techninį projektą. Paminėto statybos reglamento 11 punkte nurodoma formulė, pagal kurią apskaičiuojamas daugiabučiam namui statyti reikalingas sklypo plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) bei negyvenamosios paskirties patalpų pastate visas naudingasis plotas arba pastato aukštingumas. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sklype suprojektuotas ir pradėtas statyti pastato naudingasis plotas buvo didesnis už leistiną – t. y. buvo statomas per didelis namas, tai patvirtino ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
  5. Teisėjų kolegija, vertindama teismo nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių pagrindu turėjo teisinį pagrindą taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalį ir atleisti atsakoves nuo dalies ieškovės patirtų nuostolių atlyginimo. Teismo nustatyta atlygintina nuostolių dalis, t. y. 1/2 dalis ieškovės įrodytų tiesioginių nuostolių, atitinka teisinį reglamentavimą.

17Dėl palūkanų skaičiavimo

  1. CK 6.210 straipsnyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (šio straipsnio 1 dalis), tačiau kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos (šio straipsnio 2 dalis).
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sudarydama, vykdydama ir nutraukdama sutartis, savivaldybė veikia kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo, todėl nėra tinkamas subjektas mokėti šešių procentų dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą, nes nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB LESTO v. savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-3-527/2014; 2014 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-221/2014; kt.). Ši taisyklė taikytina ir teisiniams santykiams su valstybe, kadangi ši taip pat veikia kaip viešasis juridinis asmuo.
  3. Ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybę ir atsakovę siejo sutartiniai teisiniai santykiai, iš kurių finansinės naudos gavo ir Vilniaus miesto savivaldybė, nesudaro pagrindo nukrypti nuo minėtų kasacinio teismo išaiškinimų, todėl teisėjų kolegija atmeta kasatorės BUAB „Prostinvest“ argumentus, kad teismai, spręsdami dėl palūkanų priteisimo, turėjo priteisti ne penkių, o šešių procentų dydžio palūkanas.

18Dėl negautų pajamų priteisimo

  1. Pagrindiniai negautų pajamų priteisimo kriterijai, suformuluoti kasacinio teismo praktikoje, yra tai, kad negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodyti; netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Neiseris“ v. UAB „Ozo turtas“, bylos Nr. 3K-3-391/2013; 2014 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Danske Bank A/S v. UAB „Kaminera“, bylos Nr. 3K-3-418/2014; kt.).
  2. Tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų; nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Belvedere prekyba“ v. UAB „Departus“, bylos Nr. 3K-3-116/2012).
  3. Bylą nagrinėję teismai nustatė aplinkybes, kad ieškovė numatė pajamas gauti iš anksto: įsigijo Sklypą, kad jame pastatytų daugiabutį gyvenamąjį namą, ir, pardavusi butus bei automobilių stovėjimo vietas (byloje pateiktos preliminariosios butų pirkimo–pardavimo sutartys, sudarytos tarp ieškovės ir potencialių butų pirkėjų, iš kurių matyti, kad ieškovė dar iki statybų pradžios įsipareigojo parduoti daugiau nei pusę numatytų pastatyti butų), tokiu būdu (esant normaliai veiklai) uždirbtų pelno.
  4. Sprendžiant pagal trečiąjį kriterijų (ar pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino ieškovės nuostolių negautų pajamų forma priežastinį ryšį su neteisėtais atsakovių veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovė realiai nebūtų gavusi numatytų ir tikėtinų gauti pajamų, jeigu nebūtų buvę atsakovių neteisėtų veiksmų, nes tokiu atveju, nepatvirtinus Detaliojo plano, Sklypas nebūtų buvęs suformuotas, ieškovei nebūtų buvęs išduotas Statybos leidimas ir Sutartis apskritai nebūtų buvusi sudaryta. Nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, t. y. priežastinio ryšio tarp ieškovės negautų pajamų ir atsakovių neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti jos negautas pajamas.
  5. Ši teismo išvada atitinka negautų pajamų priteisimo kriterijus, dėl to nesutikti su tokia išvada nėra jokio teisinio pagrindo. Ieškovės kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

19Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

  1. Kasatorės nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovių civilinės atsakomybės, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, tačiau kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai (žr. šios nutarties 28.3., 29.2.; 29.2.1.; 29.2.2.; 29.2.3. punktus) yra ne teisinio, o faktinio pobūdžio, nes juos dėstydamos kasatorės iš esmės nurodo, kad teismas nustatė kitokias faktines aplinkybes, negu, jų teigimu, reikėjo ir buvo pagrindai nustatyti. Šios dalies kasacinių skundų argumentai susiję su proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas bylos faktų netiria (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pasisako tik dėl to, ar nebuvo pažeistos proceso teisės normose įtvirtintos ir kasacinio teismo praktikoje nuosekliai plėtojamos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Manfula“ v. UAB „Ekoresursai“, bylos Nr. 3K-3-372/2014; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015; kt.).
  3. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. ir kt. v. G. M. , bylos Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. C. v. „Danske Bank A/S“, veikiantis per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, bylos Nr. e3K-3-420-969/2015; kt.). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
  4. Dėl netinkamo įrodymų, patvirtinančių ieškovės negautų pajamų realią gavimo galimybę ir dydį, vertinimo pažymėtina, kad teismai tyrė ne tik šios nutarties 57 punkte nurodytus įrodymus, bet ir vertino aplinkybę, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), jog ji būtų gavusi savo nurodomas pajamas, nes statybos baigimas, tinkamos kokybės statinio pastatymas ir visų butų pardavimas už tokią kainą, kokią tikisi gauti pardavėjas (nagrinėjamu atveju ieškovė), priklauso nuo daugelio veiksnių (pvz., rangovų darbo, panaudotų medžiagų kokybės, padėties rinkoje ir kt.), ir to, kad 2008 m. įvyko pasaulinė ekonomikos krizė, dėl kurios smarkiai sumažėjo nekilnojamojo turto kaina, todėl ieškovė pastatytų butų galėjo neišparduoti netgi už preliminariosiose butų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytas kainas ir (ar) apskritai jų neišparduoti.
  5. Teismai, vertindami nustatytų aplinkybių visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė savo nurodomų negautų pajamų realumo ir pagrindo jas priteisti.
  6. Kasatorės Vilniaus miesto savivaldybės teiginiai dėl netinkamo tiesioginių nuostolių dydžio (realumo) nustatymo ir priteisimo paneigti surinktais ir teismų ištirtais faktiniais bylos duomenimis. Teismai vertino ir išsamiai ištyrė ieškovės patirtų išlaidų, susijusių su Kredito sutarties sudarymu, statinio projekto parengimu, atliktų statybos darbų apmokėjimu, darbo užmokesčiu ieškovo darbuotojams, projekto reklama (siekiant realizuoti butus statomame name) bei turto vertinimu ir monitoringu, pagrįstumą.
  7. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, sprendė, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovė įrodė tiesioginių nuostolių pagrįstumą.
  8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl tiesioginių nuostolių pagrįstumo, su kuriomis kasatorė Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutinka, tinkamai motyvuotos, padarytos iš įrodymų visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Išvados atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

20Dėl ekspertizės akto išvadų vertinimo

  1. CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu; tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.
  2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada teismui neprivaloma ir ją teismas turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, kaip to reikalaujama pagal CPK 218 straipsnį. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje restruktūrizuojama AB „Gargždų statyba“ v. UAB „Baltic vega“, bylos Nr. 3K-3-505/2012; kt.).
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodoma atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasaciniame skunde, nepadarė CPK 218 straipsnio pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas vertino tiek ekspertizės akto išvadas, tiek kitus byloje esančius įrodymus ir motyvavo, kodėl remiasi teismo eksperto prof. habil. dr. L. U. ekspertizės akto išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šis ekspertizės aktas yra išsamesnis nei eksperto V. E. ekspertizės aktas, jame naudojami išsamūs informacijos šaltiniai bei moksliniais metodais pagrįsti skaičiavimai. Taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad eksperto V. E. išvadoje neatlikti jokie sąmatiniai ar kiti detalūs skaičiavimai, ekspertas nepadarė jokių specialiųjų tyrimų, tik, nuvykęs į statybvietę, ją nufotografavo, o visa tai parodo išvados neišsamumą.
  4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, vertindami teismo eksperto prof. habil. dr. L. U. ekspertizės akto išvadas ir kitus byloje surinktus įrodymus, kuriais ieškovė įrodinėjo išlaidų, susijusių su atliktų statybos darbų apmokėjimu, dydį, nes ištyrė ir įvertino eksperto išvadą pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitas įrodinėjimo priemones, vertino tiek ekspertizės akto duomenis, tiek kitus byloje esančius įrodymus, nurodė motyvus, dėl kurių išvadas grindžia vienais įrodymais ir dėl kurių atmeta kitus.

21Dėl neteisėtos statybos teisinių pasekmių

  1. Byloje nustatyta, kad nebaigto statyti pastato statyba buvo vykdoma pagal neteisėtai išduotą Statybos leidimą, t. y. panaikinus pastato statybos leidimą ieškovės vykdyta statyba yra neteisėta, juo labiau kad vykdyta pažeidžiant statybos reikalavimus (žr. šios nutarties 51 punktą), todėl pastatyta pastato dalis pripažintina savavališkos statybos. Savavališkos statybos padarinių šalinimas nėra šios bylos dalykas. Jos įteisinimo ir (ar) neteisėtų statybų padarinių šalinimas turi būti sprendžiamas Statybos įstatymo 281 straipsnyje nustatyta tvarka. Kol šie klausimai (statybos įteisinimas ir pan.) įstatymo nustatyta tvarka nėra išspręsti, tokios statybos padariniais (statiniais) naudotis ar juos parduoti kitiems asmenims draudžiama (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Taigi tokia statyba negali būti perduota kieno nors, įskaitant valstybę, nuosavybėn.
  2. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kasatorės BUAB „Prostinvest“ kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, atmetęs ieškinio dalį dėl nebaigto statyti pastato perdavimo valstybei, netinkamai taikė įstatymą.

22Dėl palūkanų už nepagrįstai gautas pajamas

  1. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo sumokėtos Sklypo kainos kaip atsakovių nepagrįstai gautų pajamų, skaičiuojant jas nuo Sklypo kainos sumokėjimo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki ieškinio padavimo 2008 m. birželio 9 d. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad teisinis pagrindas toliau valdyti už parduotą Sklypą gautas lėšas išnyko tik Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2008 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-312/2008 (pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos ąžuolas“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, E. K. dėl sprendimų, įsakymo bei registravimo panaikinimo, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo), o tai reiškia, kad būtent nuo šio momento atsakovės sužinojo, kad pinigus valdo be teisėto pagrindo. Todėl ieškovei iš atsakovių priteisė 5 proc. metines palūkanas už nepagrįstai gautas pajamas, skaičiuojant jas nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2008 m. birželio 9 d. už 28 kalendorines dienas.
  2. Pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį, už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Pareiga grąžinti tai, kas įgyta be teisinio pagrindo, atsiranda ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs fakto aplinkybę, kada atsakovės sužinojo apie neteisėtą pinigų gavimą iš ieškovės (teismo sprendimu nustatytą aplinkybę), tinkamai taikė CK 240 straipsnio 1 dalį.
  4. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimu pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasaciniai skundai dėl šio sprendimo atmestini, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teismo papildomu sprendimu

  1. Ieškovė kvestionuoja papildomu apeliacinės instancijos teismo sprendimu bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nes jai nebuvo priteistas 15 000 Lt (4344,30 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už papildomą ekspertizę.
  2. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis). Taigi nurodytos proceso normos nustato, kad žyminio mokesčio ir kitos bylinėjimosi išlaidos, kurios susijusios su visais byloje pareikštais reikalavimais, priteisiamos šalims proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai.
  3. CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
  4. Teisėjų kolegija, aiškindama CPK 93 straipsnio nuostatas, nurodo, kad bylinėjimosi išlaidų proporcingam paskirstymui yra reikšmingos jų atsiradimo priežastys. Jeigu bylinėjimosi išlaidų atsiradimas susijęs su visais byloje spręstais reikalavimais, tai jos paskirstomos tarp šalių proporcingai pareikštų ir patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu jų atsiradimas susijęs su vienu ar keliais reikalavimais, tai jos paskirstomos ir priteisiamos proporcingai šių reikalavimų patenkinimo daliai (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
  5. Nagrinėjamu atveju išaiškinimas aktualus dėl to, kad ieškovė prašo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susijusias tik su vienu reikalavimu – nustatyti ir priteisti jos patirtas tiesiogines išlaidas.
  6. Byloje atliktos ir teismui pateiktos dvi ieškovės atliktų statybos darbų kainos nustatymo ekspertizės. Kaip minėta šioje nutartyje, pirmąją ekspertizę atliko ekspertas V. E. , už jos atlikimą 10 000 Lt (2896,20 Eur) sumokėjo atsakovės; antrąją atliko teismo ekspertas prof. habil. dr. L. U. ir už jos atlikimą 15 000 Lt (4344,30 Eur) sumokėjo ieškovė.
  7. Teismai pripažino pagrįsta ir pakankama antrą ekspertizę ir jos aktu rėmėsi nustatydami ieškovės atliktų statybos darbų kainą. Kitos ekspertizės išvadas pripažino neišsamiomis, nepakankamomis, todėl nepagrįstomis.
  8. Antroji ekspertizė, kurios išvadomis teismai rėmėsi, patvirtino ieškovės poziciją, kuria ši reiškė reikalavimą dėl atliktų statybos darbų kainos, todėl ieškovė turi teisę reikalauti priteisti jai iš atsakovių patirtas ekspertizės atlikimo išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl aptartų tiesioginių reikalavimų tenkintinas 1/2 dalimi, todėl tik tokia dalis nurodytų bylinėjimosi išlaidų gali būti priteista iš atsakovių.
  9. Bendra abiejų ekspertizių atlikimo kaina 25 000 Lt (7240,50 Eur), todėl proporcingai patenkinto reikalavimo dėl tiesioginių išlaidų priteisimo daliai, ieškovei ir atsakovėms tenka sumokėti po 1/2 dalį atliktų ekspertizių kainos, t. y. po 12 500 Lt (3620,25 Eur). Kadangi ieškovė už papildomą ekspertizę sumokėjo 15 000 Lt (4344,30 Eur), todėl ji turi teisę gauti iš atsakovių po 1250 Lt (362,02 Eur).
  10. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir jas paskirstydamas proporcingai visų pareikštų reikalavimų patenkinimo daliai, netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio nuostatas, todėl papildomas teismo sprendimas neteisėtas ir naikintinas, ieškovei iš atsakovių priteisiant po 362,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

24Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

25Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 11 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

27Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Prostinvest“ (j. a. k. 122223284) iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės 362,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

28Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Prostinvest“ (j. a. k. 122223284) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 362,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

29Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 7.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d.... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9.
      1. Kasaciniu skundu ieškovė BUAB „Prostinvest“... 10. Sprendžiant dėl solidariosios atsakomybės ir priteistos turtinės žalos... 11. Teisėjų kolegija... 12. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 13.
        1. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad... 14. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
          1. CK 6.245... 15. Dėl solidariosios atsakomybės
            1. CK 6.6 straipsnio... 16. Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės
              1. CK... 17. Dėl palūkanų skaičiavimo
                1. CK 6.210 straipsnyje... 18. Dėl negautų pajamų priteisimo
                  1. Pagrindiniai... 19. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
                      20. Dėl ekspertizės akto išvadų vertinimo
                      1. CPK 218... 21. Dėl neteisėtos statybos teisinių pasekmių
                          22. Dėl palūkanų už nepagrįstai gautas pajamas
                            23. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teismo... 24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 25. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015... 26. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015... 27. Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei... 28. Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei... 29. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...