Byla e2-1656-157/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Margio investicija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutarties, kuria atmestas jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. eB2-4916-567/2016 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Margio investicija“ skundą dėl atsakovės bankrutuojančios ne teismo tvarka uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus investicija“ 2016 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, trečiasis asmuo byloje – uždaroji akcinės bendrovė „Birštono investicija“.

3Teisėja

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Margio investicija“ (toliau – UAB „Margio investicija“, pareiškėja) prašė teismo pirmiau nurodytoje nagrinėjamoje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ginčijamo 2016-05-18 bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus investicija“ (toliau – BUAB „Vilniaus investicija“, atsakovė) kreditorių susirinkimo nutarimo vykdymą, tai yra iki būsimo teismo sprendimo šioje byloje priėmimo uždrausti šios bendrovės kreditoriams priimti nutarimus bankroto ne teismo tvarka procese; uždrausti administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Vermosa“ (toliau – UAB „Vermosa“, administratorė) vykdyti BUAB „Vilniaus investicija” 2016-05-18 kreditorių susirinkimo nutarimus bei atlikti bet kokius kitus su BUAB „Vilniaus investicija“ bankroto ne teismo tvarka procesu susijusius veiksmus.
  2. Pareiškėja nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių – nesustabdžius susirinkimo nutarimo, kuriuo atsakovei pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka, vykdymo, egzistuoja reali grėsmė, jog galimai ieškovei palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Nurodė, kad nepritaikius šių priemonių, yra tikėtina, jog susirinkimo paskirta administratorė atliks didelę dalį atsakovės bankroto procedūros veiksmų, tarp jų galimai įmonę pripažins bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, parduos įmonės turtą, – teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 12 straipsnis, 24 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnis, 145 straipsnis).
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Margio investicija“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Nurodė, kad nepateikta įrodymų, patvirtinančių tai, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo pagal byloje pareikštus reikalavimus įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašydama taikyti tokias priemones, siekia teisinių pasekmių, tai yra, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo byloje įvykdymas, tačiau toks prašymas yra neproporcingas byloje pareikštiems reikalavimams, nes nagrinėjamu atveju, jas pritaikius, būtų iš esmės išspręsta byla ir ji įgytų procese pranašumą priešingos šalies atžvilgiu, neužtikrinant šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, taip pat atsakovės teisės būtų suvaržytos labiau nei reikėtų galimo pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnis, 177–179 straipsniai, 185 straipsnis).
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
  1. Apeliantė UAB „Margio investicija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį ir patenkinti jos prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai atsisakymą taikyti šias priemones grindė aplinkybe, jog nepateikta įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo, nes reikalavimas dėl susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais ir bendrovės bankroto proceso ne teismo tvarka nutraukimo grindžiamas tuo, kad jai kaip atsakovės kreditorei nebuvo pranešta apie susirinkimą ir tokiu būdu buvo pažeistos tiek imperatyvios ĮBĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, tiek ir jos teisės. Žinodama apie susirinkimą ir jame dalyvaudama, ji nebūtų pritarusi tokiam sprendimui. Priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, nepritaikius tokių priemonių administratorė privalo vykdyti susirinkimo nutarimus ir kitas pareigas, numatytas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje, taigi egzistuoja reali grėsmė, kad jų nepritaikius galimai jam palankaus sprendimo įvykdymas taps nebeįmanomas.
    2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos prašymas yra neproporcingas byloje pareikštiems reikalavimams, nes yra atvirkščiai – nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pati atsakovė patirs didelę žalą. Pareiškėja, įsitikinusi, kad atsakovės kreditorių susirinkimų nutarimai, kuriais pradėta jos bankroto procedūra ne teismo tvarka, yra neteisėti, todėl sieks nuginčyti tiek priimtus nutarimus, tiek administratorės sprendimus.
    3. Nepagrįsta teismo išvada, kad prašomos taikyti priemonės suteiks neadekvatų pranašumą pareiškėjai, pažeis proporcingumo principą, nes yra priešingai – pareiškėja siekia išlaikyti atsakovės padėtį tokią, kokia ji buvo iki susirinkimo, kuriame neteisėtai buvo priimtas nutarimas pradėti bankroto procedūrą ne teismo tvarka, ir dėl to prašo taikyti prevencinio pobūdžio priemones, kurios nepažeis nei atsakovės, nei kitų kreditorių interesų. Priešingai nei sprendė teismas, prašomos taikyti priemonės nesukels jokios žalos, bet užkirs kelią didelei žalai ir kitiems ginčams dėl tęsiamo bankroto ne teismo tvarka. Šių priemonių pritaikymas taip pat nereiškia ginčo išnagrinėjimo iš esmės, nes paaiškėjus, kad bankroto procedūra ne teismo tvarka buvo pradėta teisėtai, ji galėtų būti tęsiama.
  2. Atsakovė BUAB „Vilniaus investicija“ prašo pareiškėjos UAB „Margio investicija“ atskirąjį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Apeliantė nėra atsakovės kreditorė, tačiau net jei ir būtų – jos reikalavimo suteikiami balsai nebūtų pakankami vetuoti atsakovės bankrotą ne teismo tvarka.
    2. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad egzistuoja grėsmė dėl būsimo sprendimo įvykdymo, nes nepateikta tokių įrodymų, jos argumentai deklaratyvūs.
    3. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra proporcingas byloje pareikštiems reikalavimams. Teismas teisingai konstatavo, jog jas pritaikius – byla būtų išspręsta iš esmės, labiau nei reikėtų būtų suvaržytos atsakovės teisės – taigi atsakovė patirtų žalą, kurios išieškojimas iš pareiškėjos būtų neįmanomas, be to, būtų pažeistos ĮBĮ imperatyvios teisės normos, reglamentuojančios bankroto proceso eigą ir terminus. Teismo argumentai atitinka ir Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, kurioje nurodoma, jog tam tikri suvaržymai visada turi nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai; turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo.
    4. Apeliantė be pagrindo teigia, jog prašomos taikyti priemonės jai nesuteiks nepagrįsto pranašumo, tai yra – pažeis proporcingumo principo. Teismas teisingai sprendė, kad šiuo atveju nebūtų užtikrinta šalių interesų pusiausvyra, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų taikymas, atsakovės teisės būtų suvaržytos labiau nei reikėtų galimo pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Beje, pažymėtina ir tai, kad į bylą pateikti įrodymai rodo, jog apeliantė, reikšdama skundą ir prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekia perimti atsakovės turtą niekinių ir negaliojančių sutarčių pagrindu, t. y. – nepagrįstai praturtėti bankrutuojančios bendrovės sąskaita bei tokiu būdu sukelti atsakovei ir jos kreditoriams itin didelę žalą (CPK 95 straipsnis).

5Teismas

konstatuoja:

6IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7Atskirasis skundas tenkintinas.

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  2. Kaip minėta, šios apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nutarta įmonei iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, vykdymą bei bankroto procedūras iki byloje bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas.

8Dėl atsakovės rašytinių paaiškinimų priėmimo.

  1. Atsakovė BUAB „Vilniaus investicija“ 2016 m. spalio 3 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos bei įvertinti juos atskirojo skundo nagrinėjimo metu, nes jie yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinųjų sąlygų – tikėtino skundo pagrįstumo ir realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui (ne)buvimo. Atsakovė teigė, kad bendrovės kreditoriai 2016-07-15 susirinkimo metu dar kartą patvirtino bankroto ne teismo tvarka procedūrų tęsimą ir, kad administratorė vykdydama bankroto procedūras atliko veiksmus, kad būtų išsaugotas bendrovės turtas.
  2. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas pateiktus rašytinius įrodymus priimti, nes tai neužvilkins šios bylos nagrinėjimo, o juose nurodyta papildoma informacija bei faktinės aplinkybės pripažintinos nagrinėjamos bylos sudedamąja dalimi ir vertinamos nagrinėjant apeliantės atskirąjį skundą (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).

9Dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo

  1. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nurodė, kad nėra būtinosios tokių priemonių taikymo sąlygos – realios grėsmės galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kad su apeliantės pareikštais reikalavimais sutampančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suteiktų jai nepagrįstą pranašumą priešingos šalies atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir sprendžia, kad šiuo atveju žemiau išdėstyti argumentai patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą.
  2. Kaip žinoma, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, bei suformuotą teismų praktiką tokios kategorijos bylose teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir tai, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  3. Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo formuojama laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) normų taikymo bei aiškinimo praktika, teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenagrinėja ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio (pareiškimo, skundo) faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014 etc.). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio (pareiškimo, skundo) pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013 etc.). Taigi, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas atlieka preliminarų ieškinio (pareiškimo, skundo) reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą, o ne bylos nagrinėjimą iš esmės.
  4. Teismas sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėti atskirojo skundo argumentus dėl pirmosios sąlygos buvimo – reikalavimo preliminaraus pagrįstumo, nenagrinėjant iš esmės paties reikalavimo, yra būtina pažymėti kai kurias ĮBĮ normų nuostatas bei teismų praktikos išaiškinimus, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl pareiškėjo pareikšto skundo galimo pagrįstumo / nepagrįstumo.
  5. Pagal ĮBĮ 3 straipsnį įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys. Teismų praktikoje yra vienareikšmiškai nurodyta, kad tokie reikalavimai nebūtinai grindžiami galiojančiais teismų sprendimais ir kt. Atsiliepime į skundą atsakovė teigia, kad pareiškėja UAB „Margio investicija“ iš viso nėra atsakovės kreditorė, tačiau pastaroji tvirtina, jog tokios teisės kyla iš byloje nurodytos paskolos, reikalavimo teisių perleidimo sutarčių, o žemiau šioje nutartyje nurodytos aplinkybės rodo, kad minėtus asmenis iš tiesų sieja tarpusavio teisiniai santykiai (CPK 178 straipsnis).
  6. Pagal ĮBĮ 12 straipsnį, jei įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), įmonės vadovas, savininkas (savininkai), numatę siekti kreditorių sutikimo, kad bankroto procesas vyktų ne teismo tvarka, siūlymą šias procedūras vykdyti ne teismo tvarka privalo pranešti raštu kiekvienam kreditoriui, kartu nurodydami kreditorių susirinkimo datą ir vietą (ĮBĮ 12 straipsnio 2 dalis); kreditorių susirinkimas šaukiamas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodyto siūlymo išsiuntimo kreditoriams dienos (ĮBĮ 12 straipsnio 3 dalis); tokį nutarimą gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu tam atviru balsavimu pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 3 / 4 visų įmonės turimų įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, sumos, esančios nutarimo priėmimo dieną (ĮBĮ 12 straipsnio 4 dalis). Pagrindiniai procedūros ypatumai yra nustatyti ĮBĮ 13 straipsnyje, pagal kurį svarbiausias pastarosios bruožas yra tas, kad visus teismo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia kreditorių susirinkimas; kad tokios procedūros tikslas yra užbaigti įmonės veiklą ir patenkinti kreditorių reikalavimus bendru visų suinteresuotų asmenų sutarimu dėl nemokios įmonės finansinių problemų sprendimo būdų, terminų, neinicijuojant įmonės ir jos kreditorių ginčo ir neįtraukiant į šią procedūrą teismo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1707/2012; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-866-823/2016 etc.). Taigi kriterijus, atskiriantis teisminę bankroto procedūrą nuo neteisminės, yra ginčų tarp įmonės skolininkės ir jos kreditorių buvimo ar nebuvimo faktas – kai jie sutaria dėl galimybės bankroto procedūras atlikti patiems. Kita būtina sąlyga – minėtų asmenų tarpusavio pasitikėjimas ir tikėjimas, kad vykdant bankroto procedūras jiems nereikia teismo pagalbos ir įsikišimo. Gi nagrinėjamu atveju, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad teismuose yra nagrinėjamos bylos dėl įvairių sandorių, akcininkų sprendimų, valdybos nutarimų pripažinimo negaliojančiais, dėl akcijų priverstinio pardavimo, dėl uždraudimo atlikti veiksmus etc., kuriose dalyvauja ginčo šalys – atsakovė BUAB „Vilniaus investicija“ ir pareiškėja UAB „Margio investicija“. Atskirai pažymėtina tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-38405-994/2016, kurioje atsakove yra patraukta pati BUAB „Vilniaus investicija“ (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
  7. Taip pat čia yra būtina pažymėti, kad pagal įstatymą bei teismų praktiką būtent šį procesą inicijuojantiems įmonės vadovui / savininkui (savininkams), tenka tiesioginė pareiga užtikrinti, jog būtų tiksliai įvykdyti įstatymo reikalavimai, būtų visiškai užtikrintas kreditorių lygiateisiškumas, kad jiems būtų atskleisti visi duomenys, susiję tiek su kreditorinėmis, tiek su debitorinėmis skolomis, įmonės turtu (lėšos, kilnojamasis / nekilnojamasis turtas, turtinės teisės ir kt. Tik tokiu atveju galima išvada, kad yra pasiektas būtent susitarimas dėl galimybės bankroto procedūras atlikti patiems. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, apeliantas remiasi ir kita jo skundo dėl kreditorių susirinkimo panaikinimo tikėtino pagrįstumo sąlyga – jam nebuvo pranešta apie šį susirinkimą.
  8. Šiuo klausimu pabrėžtina tai, kad ĮBĮ 12 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas ne ilgesnis nei 20 dienų terminas kreditoriams informuoti. Visi kreditoriai iš anksto privalo būti informuoti apie visus bendrovės kreditorius ir debitorius, turtą ir kt. Teismas sutinka su atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad vertinant formaliai net gi tuo atveju, jeigu pareiškėja UAB „Margio investicija“, kuri nurodo turinti 750 000 Eur reikalavimą ir šis, jos teigimu, sudaro 25 proc. visų atsakovei pareikštų kreditorinių reikalavimų, būtų nesutikusi su neteismine bankroto procedūra, kitų kreditorių balsų būtų pakakę tokiam nutarimui priimti. Tačiau, kaip jau minėta, pirmiausiai kreditoriams turi būti atskleistos visos aktualios aplinkybės, kurios leistų laisvai suformuoti savo poziciją šiuo klausimu, o tik tuomet sprendžiama dėl ĮBĮ 12 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimo bei taikymo (CPK 185 straipsnis). Taigi siekiant inicijuoti bankrotą ne teismo tvarka yra svarbu užtikrinti visų kreditorių lygias teises būti informuotiems ir dalyvauti sprendžiant dėl tokio proceso, nepriklausomai nuo jų turimų finansinių reikalavimų masto. Nuostata, kad pareiga informuoti kreditorius negali būti vykdoma formaliai, yra suformuluota ne vienoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje.
  9. Apeliacinis teismas sprendžia, kad bylos medžiaga nesuteikia pagrindo vienareikšmiai konstatuoti, kad pareiškėjos UAB „Margio investicija“ skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
  10. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, padarė išvadą, kad nėra būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – realios grėsmės galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis), ir, be kita ko nurodė, kad pareiškėjos prašomos taikyti priemonės sutampa su ieškinio reikalavimais, todėl jas pritaikius kiltų pasekmės, kokių apeliantė ir siekia pareikštu ieškiniu. Tačiau iš to, kas yra aptarta aukščiau, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šios priemonės iš esmės nesutampa su materialiaisiais reikalavimais, kadangi taikytinos būsimiems veiksmams ir sprendimams, tokiu būdu užkertant kelią dar didesniems sunkumams, kurie gali kilti vykdant teismo sprendimą, galimai palankų pareiškėjai.
  11. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad taip pat būtina pažymėti tai, jog teismų praktikoje yra ir tokių situacijų, kai ieškinio specifika lemia, jog laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas (reikalavimai), taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Antai, prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kurio reikalavimais siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Taigi, esant specifiniam ieškinio reikalavimo dalykui, tokio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui gali būti taikomos tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, jog ir tais atvejais, kai nereiškiamas prevencinis ieškinys, neatmestinos išskirtinės situacijos, kai laikinosios apsaugos priemonės (sutampančios su ieškinio dalyku) gali būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-115-178/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-123-178/2016 etc.). Tai paaiškinama CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtintu reglamentavimu, jog viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių gali būti įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimus, kol bus išspręstas klausimas dėl jų pripažinimo negaliojančiais, gali būti būsimo teismo sprendimo įvykdymą užtikrinanti laikinoji apsaugos priemonė, padėsianti išvengti interesų konflikto ir užtikrinsianti visų bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1272/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1616/2010 etc.).
  12. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad, priešingai nei konstatavo teismas, bylos medžiaga patvirtina kitą būtinąją sąlygą – CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytą grėsmę galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar tokio sprendimo įvykdymo apsunkinimui, paneigia atsiliepimo argumentus apie šių priemonių galimą neadekvatumą, neproporcingumą (CPK 185 straipsnis). Iš tiesų, apeliantė teisingai nurodo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, neužkirstas kelias tam, kad administratorė, privalanti vykdyti kreditorių susirinkimo nutarimus, ĮBĮ numatytus veiksmus – gali nutraukti bendrovės vykdomas sutartis, atleisti darbuotojus etc. Tuo tarpu prašomomis taikyti priemonėmis gali būti išlaikytas atsakovės status quo, tuo laikotarpiu, kai kvestionuojamas šio proceso pradėjimo teisėtumas.
  13. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pareiškėja nagrinėjamą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė teismui tik prasidėjus įmonės bankroto procedūrai, t. y. faktiškai bankroto administratorei dar neatlikus jokių realių bankroto procedūros veiksmų, ir tai nesuteikia pagrindo spęsti dėl pastarosios nesąžiningumo.
  14. Teismas, atmesdamas atsiliepimo argumentą, jog patenkinus apeliantės prašymą, iš esmės bus išspręsta pati byla dėl kilusio ginčo, remiasi taip pat ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, kurie rodo, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 13 d. posėdyje jau išnagrinėjo pirmiau nurodytą bylą pagal pareiškėjos UAB „Margio investicija“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai ne teismo tvarka UAB „Vilniaus investicija“ dėl 2016 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, o sprendimo paskelbimą atidėjo 2016 m. spalio 21 d. (CPK 185 straipsnis).
  15. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai dėl pareiškėjos prašymo taikyti minimas priemones – sustabdyti ginčijamų atsakovės kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymą – nepagrįstumo, sprendžia, jog tokios išvados nepaneigia taip pat ir atsakovės papildomai pateikti rašytiniai įrodymai bei išdėstyti argumentai, kad nuo pat šios bylos iškėlimo teisme dienos ir toliau yra atliekami įmonės bankroto procedūros veiksmai – Juridinių asmenų registre įregistruotas įmonės statusas, administratorė organizuoja kreditorių susirinkimus, vykdo juose dalyvavusių kreditorių nutarimus dėl UAB „Green Vilnius hotel“ bei UAB „Birštono investicija“ ir kt. (CPK 178 straipsnis).
  16. Kiti tiek atskirojo skundo, tiek atsiliepimo į jį argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako (CPK 338 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).
  17. Vadovaujantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis naikintina, o pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – tenkintinas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 2 dalis, 338 straipsnis).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Margio investicija“ (juridinio asmens kodas 303113999) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – sustabdyti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus investicija“ (juridinio asmens kodas 303349483) 2016 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nutarta šiai bendrovei iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, vykdymo procedūrą; iki būsimo teismo sprendimo šioje byloje priėmimo uždrausti kreditoriams priimti nutarimus bendrovės bankroto ne teismo tvarka procese; uždrausti administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Vermosa“ (juridinio asmens kodas 125928698) vykdyti bankrutuojančios bendrovės 2016 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimus bei atlikti bet kokius kitus su šiuo bankroto ne teismo tvarka procesu susijusius veiksmus.

12Nutarties kopiją siųsti dalyvaujantiems byloje asmenims, uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus investicija“ administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Vermosa“ ir jos įgaliotam asmeniui A. Z..

Proceso dalyviai
Ryšiai