Byla 2A-1707/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Rimvydo Norkaus ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Largija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dew Point“ skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Largija“ dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo, tretieji asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „A. V. architektų dirbtuvės“, uždaroji akcinė bendrovė „Stareka“, uždaroji akcinė bendrovė „Kadeca“, akcinė bendrovė „TEO LT“, uždaroji akcinė bendrovė „Omnitel“, E. P. , O. S. , Lantero Trade Limited, Maden Holding S. A.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Dew Point“ pareikštu ieškiniu prašė pripažinti atsakovo UAB „Largija“ kreditorių susirinkimo, vykusio 2011-05-03, nutarimą, kuriuo inter alia nutarta pradėti UAB „Largija“ bankroto procedūrą ne teismo tvarka, neteisėtu ir jį panaikinti. Nurodė, kad atsakovo bankroto procesas negali vykti ne teismo tvarka, kadangi kreditorių susirinkimo metu, priimant ginčijamą nutarimą, atsakovo atžvilgiu ieškovas buvo kreipęsis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo reikalavo priteisti iš atsakovo skolą. Susirinkimo metu atsakovo administratorius žinojo apie iškeltą civilinę bylą. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, bankroto procedūra UAB „Largija“ negalėjo ir negali būti pradėta. Apie kreditorių susirinkimo sprendimą pradėti UAB „Largija“ neteisminę bankroto procedūrą ieškovas sužinojo tik 2011-05-11, gavęs surašytą protokolą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovo UAB „Dew Point“ skundą tenkino ir pripažino neteisėtu bei panaikino UAB „Largija“ 2011-05-03 kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo nutarta pradėti UAB „Largija“ bankroto procedūrą ne teismo tvarka.

7Teismas nustatė, kad UAB „Largija“ kreditorių susirinkimo metu, vykusio 2011-05-03, kai buvo priimtas nutarimas pradėti įmonės ne teisminę bankroto procedūrą, UAB „Largija“ atžvilgiu buvo iškelta civilinė byla, kurioje jai UAB „Dew Point“ buvo pareiškęs turtinius reikalavimus. UAB „Largija“ kreditorių susirinkimo protokole nurodyta, kad UAB „Dew Point“ ir UAB „A. V. architektų dirbtuvės“ atstovas informavo, jog UAB „Largija“ yra pareikšti turtiniai reikalavimai. Tai reiškia, kad pasirengimo bankroto procesui ne teismo tvarka metu buvo ĮBĮ nustatyta kliūtis, dėl kurios negalėjo būti pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka. Nors pats bankroto procesas yra orientuotas į kreditorių interesų gynybą, tačiau, teismo manymu, tai nereiškia, jog galima ignoruoti ĮBĮ nustatytus reikalavimus bankroto procesui vien tuo pagrindu, kad ĮBĮ prieštaraujančiais veiksmais bus geriau patenkinti kreditorių interesai. Nepaisant to, kad dėl UAB „Largija“ bankroto proceso ne teismo tvarka pasisakė didžioji dalis įmonės kreditorių, teismas padarė išvadą, kad bankroto procesas tokia tvarka negalėjo būti pradedamas vien todėl, jog tai prieštaravo ĮBĮ nustatytoms sąlygoms, nustatančioms, kada įmonei ne teismo tvarka bankroto procesas negali būti pradedamas. ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių egzistavimas 2011-05-03 UAB „Largija“ kreditorių susirinkimo metu suponuoja juridinį pagrindą pripažinti kreditorių susirinkimo nutarimą pradėti įmonei bankroto procesą ne teismo tvarka neteisėtu ir jį panaikinti. Tai, jog nuo bankroto proceso pradžios praėjo jau 9 mėnesiai, įvertinus, kad apie objektyvias kliūtis pradėti bankroto procedūrą UAB „Largija“ administratorius žinojo jau kreditoriams priimant nutarimą dėl bankroto procedūros ne teismo tvarka vykdymo, teismas nelaikė pagrindu netenkinti ieškovo reikalavimo, kadangi įstatymų nustatyto teisinio reguliavimo nesilaikymas negali būti įteisinamas vien tuo pagrindu, jog kitaip gali būti sudaromos sąlygos užvilkinti įmonės bankroto procedūrą, kas sudarytų sąlygas sumažinti kreditorių galimybes patenkinti savo turtinius reikalavimus.

8Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kreditorių susirinkimo protokolą ieškovas gavo 2011-05-11, sprendė, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytas terminas kreditorių susirinkimo nutarimams apskųsti skaičiuotinas nuo protokolo gavimo momento, kai ieškovas objektyviai sužinojo apie nutarimą. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas dėl UAB „Largija“ 2011-05-03 kreditorių susirinkimo metu priimto nutarimo galimo prieštaravimo ĮBĮ įtvirtintam reguliavimui į teismą kreipėsi laikydamasis ĮBĮ nustatytų terminų.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Apeliaciniu skundu apeliantas BUAB „Largija“ prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant, kad pastarasis išnagrinėtų ir nustatytų, ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad bankroto procesas gali vykti ne teismo tvarka, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos Preambulės nuostatoms, kuriose įtvirtinti Lietuvos Respublikos atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, numatančiai, kad Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, numatančiai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; sustabdyti civilinę bylą, kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme nebus baigta nagrinėti byla pagal prašomą kreipimąsi; atsisakius kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškovo skundą atmesti, o jeigu teismas laikys, kad senaties terminas yra nepraleistas – ieškovo skundą atmesti. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais esminiais argumentais:

111. Byloje iškilo klausimas ar ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi norma. Pirmosios instancijos teismo manymu, ši norma yra imperatyvi ir vien dėl to buvo tenkintas ieškovo skundas. Apelianto manymu ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalis negali būti laikoma imperatyvia teisės norma. Aiškinant šią normą lingvistiškai, akivaizdu, kad jos dizpozicijoje naudojamas žodis „gali“ nėra imperatyvaus, įsakmaus pobūdžio. Todėl negalima sutikti, kad analizuojamos normos hipotezėje įtvirtinta viena iš neteisminio bankroto sąlygų yra imperatyvaus pobūdžio. Pastebėtina, kad bankroto proceso pagrindinis tikslas yra patenkinti kreditorių reikalavimus. Šis tikslas yra galutinis tikslas, kurio yra siekiama bankroto procedūromis. Bankroto procedūrų vykdymas ne teismo tvarka didžiosios daugumos kreditorių yra laikomas kaip tinkamiausiai įgyvendinantis bankroto proceso tikslą – patenkinti kreditorių reikalavimus. Todėl, atsižvelgiant į bankroto proceso tikslą, kreditorių daugumos valią bei ne teismo tvarka vykdomo bankroto teikiamas galimybes, teismuose pareikšti turtiniai reikalavimai įmonei neturėtų būti laikomi kliūtimi. Pabrėžtina, kad apelianto kreditoriai sutiko vykdyti įmonei bankroto procedūrą ne teismo tvarka. Tokiu būdu kreditoriai įgyvendino savo autonomiją, savo valia atsisakė teismo atliekamų administravimo procedūrų ir perėmė jas į savo rankas. Skundžiamo nutarimo panaikinimas tuo pagrindu, kad UAB „Largija“ atžvilgiu buvo/yra nagrinėjama civilinė byla, yra teisiškai netikslingas ir neracionalus. Tokiu sprendimu paneigiama didžiosios dalies kreditorių (ginčo atveju – kreditorių, turinčių net 90,82 % visų įmonės kreditorių finansinių reikalavimo sumos) valia ir net šių kreditorių interesai. Atsižvelgiant į itin retą bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, taikymą, didelį teismų darbo krūvį ir ilgėjančius bankroto bylų nagrinėjimo teisme terminus bei jau išreikštą minėtą siekį suteikti kreditoriams daugiau galimybių vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka, vertėtų svarstyti ne tik antrosios (kreditorių kvorumo), bet ir kitų neteisminio bankroto procedūrų taikymo sąlygų tikslingumą ir galimybę jas švelninti, pavyzdžiui, atsisakant draudimo taikyti neteisminį bankrotą, kai iš įmonės išieškoma pagal teismų išduotus vykdomuosius dokumentus ar kai įmonės atžvilgiu teismuose nagrinėjami pareikšti turtiniai reikalavimai. Teismas šiuos reikalavimus galėtų išnagrinėti, nepaisydamas pradėtų bankroto procedūrų, ir perduoti kreditorių susirinkimui teismo sprendimą. Svarbiausia neteisminio bankroto proceso sąlyga turėtų likti ta, kad kreditorių dauguma ir įmonės savininkai išreikštų savo valią ir jaustųsi pajėgūs bankroto procedūras atlikti patys. Apelianto manymu, neteisinga naikinti absoliučios kreditorių daugumos bendru sutarimu priimto nutarimo, nes, kaip minėta, toks sprendimas pažeistų kreditorių daugumos teises ir interesus. Be to, panaikinus skundžiamą nutarimą ir pereinant į teisminį bankroto procesą, bankrotas užtruktų žymiai ilgiau. Pagal neteisminį bankroto procesą kreditorių reikalavimai butų patenkinti bendru visų suinteresuotų asmenų sutarimu. Be to, neteisminis bankroto procesas pats savaime nepažeidžia ir negali pažeisti UAB „Dew Point“ teisių ir interesų. Ieškovas nenurodo ir neįrodinėja kokias jo teises ar teisėtus interesus nutarimas pažeidžia ir pats neinicijavo bankroto bylos iškėlimo teisme. Taigi, ta aplinkybė, jog apelianto atžvilgiu buvo/yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje jam pareikšti turtiniai reikalavimai, netrukdo bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymo, neprieštarauja neteisminio bankroto siekiamam tikslui, nepažeidžia nei ieškovo, nei kitų kreditorių teisių, o priešingai – atitinka kreditorių interesus dėl trumpesnio bankroto proceso, mažesnių išlaidų, kas atitinkamai leidžia tikėtis didesnio kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų patenkinimo.

122. Pirmosios instancijos teismas, sprendime motyvuodamas apelianto prašymo taikyti senatį atmetimą, nenurodė kuo konkrečiai rėmėsi teigdamas, kad bankroto bylose sužinojimas apie kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimą yra sietinas su kreditorių susirinkimo tinkamai įforminto ir pasirašyto protokolo gavimu. ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nurodyta nutarimo apskundimo termino pradžia siejama su momentu, kai kreditorius turėjo sužinoti apie priimtą ginčo nutarimą. Pagal formuojamą teismų praktiką, terminas skundui paduoti dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo kreditoriui, kuris dalyvavo susirinkime, skaičiuojamas nuo kreditorių susirinkimo dienos. Ieškovo atstovas, kuriam taikomi aukštesni veiklos standartai, dalyvavęs 2011-05-03 kreditorių susirinkime, turėjo visapusiškai išsinagrinėti gautą informaciją kreditorių susirinkime bei nesutikdamas su nutarimu, veikdamas kaip protingas vadovas bei atidžiai ir rūpestingai, turėjo laikydamasis įstatymo numatytų terminų nutarimą apskųsti. Jis apie skundžiamą kreditorių nutarimą objektyviai sužinojo 2011-05-03, kai dalyvavo kreditorių susirinkime. Be to, administratorius nusiuntė ieškovui pranešimą apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, kuriame buvo nurodyta kokiu tikslu organizuojamas susirinkimas, todėl apie tai, kad kreditoriai siekia užbaigti įmonės veiklą ir patenkinti kreditorių reikalavimus bendru visų suinteresuotų asmenų sutarimu, žinojo dar prieš įvykstant kreditorių susirinkimui. Kadangi ieškovas apie nutarimą sužinojo 2011-05-03, o terminas apskųsti kreditorių nutarimą yra 14 dienų, tai ieškovui terminas skundui paduoti baigėsi 2011-05-17. Nutarimas, jo neapskundus per 14 dienų, įsiteisėja. Ieškovas praleido skundo pateikimo teismui terminą (CPK 75 str.), neprašė jo atnaujinti, todėl vien šiuo pagrindu jo skundas turėjo būti atmestas.

133. Apelianto įsitikinimu, ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad bankroto procesas ne teismo tvarka gali vykti, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos Preambulės nuostatoms, kuriose įtvirtinti Lietuvos Respublikos atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, numatančiam, kad Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Vadovaujantis ĮBĮ 12 straipsnio 2 dalimi, jeigu įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), tai įmonės vadovas, savininkas (savininkai), numato siekti kreditorių sutikimo, kad bankroto procesas vyktų ne teismo tvarka. Taigi, įmonės vadovas, savininkas (savininkai), priėmęs sprendimą vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka, turi gauti kreditorių pritarimą. Tačiau, net gavus tokį pritarimą (ginčo atveju net 90,82 % visų įmonės kreditorių finansinių reikalavimo sumos), įmonės ūkinės veiklos laisvė yra ribojama ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reikalavimu, jog įmonei nebūtų pareikšta turtinių reikalavimų teisme. Apelianto manymu, įstatymų leidėjo ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu ribojimu pasinaudoti bankroto procesu ne teismine tvarka jeigu įmonei yra pareikšti turtiniai reikalavimai teisme yra paneigiamas konstitucinis proporcingumo principas ir pažeidžiami kreditorių interesai. Toks apribojimas prieštarauja pačiam bankroto proceso tikslui, t. y. patenkinti kreditorių reikalavimus, taip pat prieštarauja viešajam interesui bei ūkinės veiklos laisvei. Pažymėtina, kad viešasis interesas reikalauja be nepateisinamo delsimo vykdyti bankroto procesą tikslu jį vykdyti išsaugant kuo daugiau atsakovo turto, iš kurio bus tenkinami kreditorių reikalavimai.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Dew Point“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

151. ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra imperatyvi, todėl apelianto atžvilgiu, esant iškeltai civilinei bylai dėl turtinių reikalavimų, negalėjo būti pradėta bankroto procedūra ne teismo tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, o apelianto skundas atmestinas.

162. Ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Apie ginčijamą nutarimą vis dėlto pradėti apelianto bankroto procedūrą ne teismo tvarka net ir esant ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje numatytoms teisinėms kliūtims, ieškovas sužinojo tik 2011-05-11, kai gavo administratoriaus surašytą protokolą. 2011-05-03 nebuvo surašytas nutarimas pradėti apelianto bankroto procedūrą ne teismo tvarka, todėl ieškovas 2011-05-03 nežinojo ir negalėjo žinoti apie protokole surašytą sprendimą iki jo gavimo dienos, t. y. iki 2011-05-11. Taigi, laikytina, kad ĮBĮ nustatytas 14 dienų terminas skundui dėl kreditorių nutarimo pareikšti skaičiuotinas nuo 2011-05-11. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bankroto bylose sužinojimo apie vienokį ar kitokį kreditorių susirinkimo sprendimą momentas yra sietinas su tinkamai kreditorių susirinkimo įforminto sprendimo įteikimu kreditoriui. Ieškovas sutinka su apelianto ir teismo išdėstyta pozicija, jog įmonės vadovui keltini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, tačiau nesutinka su apelianto pozicija, jog, būdamas atidus ir rūpestingas, ieškovo direktorius turėjo žinoti apie priimamą sprendimą dėl bankroto bylos ne teismo tvarka iškėlimo jau 2011-05-03. Kaip minėta, 2011-05-03 nebuvo priimtas joks sprendimas. Be to, ieškovo direktorius, elgdamasis itin atidžiai ir rūpestingai, negalėjo ir neturėjo tikėtis, jog, net ir esant akivaizdžiam ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui draudžiančiam kelti įmonei bankroto bylą ne teismo tvarka, administratorius jau po 2011-05-03 įformins akivaizdžiai ĮBĮ prieštaraujantį sprendimą nepaisant to, kad susirinkimo metu administratoriui ieškovas aiškiai nurodė, jog yra įstatymo nustatyti pagrindai, draudžiantys bankroto procedūrą ne teismo tvarka ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus.

17Kiti bylos dalyviai atsiliepimų į apelianto apeliacinį skundą teismui nepateikė.

18IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

19teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

21Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nutarta pradėti UAB „Lagrija“ bankroto procedūrą ne teismo tvarka, panaikinimo.

22Bankroto procedūros, vykdomos ne teismo tvarka, tikslas – užbaigti įmonės veiklą ir patenkinti kreditorių reikalavimus bendru visų suinteresuotų asmenų sutarimu dėl nemokios įmonės finansinių problemų sprendimų būdų ir terminų, neinicijuojant įmonės kreditorių ir jos kreditorių ginčo bei neįtraukiant į šią procedūrą teismo. Sąlygos, kurioms esant gali būti pradedama tokia įmonės bankroto procedūra, yra nustatytos LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 12 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad bankroto procesas gali vykti ne teismo tvarka, pirma, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai ir antra, jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Tai reiškia, kad įmonės bankroto procedūra ne teismo tvarka, gali būti pradedama tik tada, kai tarp įmonės skolininkės ir jos kreditorių nėra kilę turtinių ginčų.

23Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl UAB „Largija“ bankroto procedūros vykdymo ne teismo tvarka, šios įmonės kreditorių susirinkime, vykusiame 2011 m. gegužės 3 d., kreditoriaus UAB „Dew Point“ atstovas kitus dalyvius informavo, kad bankroto procedūra ne teismo tvarka negali būti pradedama, nes 2011 m. balandžio 14 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas yra išdavęs nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Lagrija“ turtui ir šią nutartį vykdo antstolių kontora (7 b. l.). Neatsižvelgiant į tai kreditorių susirinkime buvo nutarta UAB „Lagrija“ bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka (10 b. l.). 2011 m. gegužės 11 d. gavęs 2011 m. gegužės 3 d. vykusio kreditorių susirinkimo protokolą kreditorius 2011 m. gegužės 23 d. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydamas pripažinti atsakovo UAB „Largija“ minimo kreditorių susirinkimo nutarimą neteisėtu ir jį panaikinti. Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino. Apeliaciniu skundu atsakovas BUAB „Lagrija“ bankroto administratorius prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į LR Konstitucinį Teismą prašant išaiškint ar ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalims; teismui atsisakius kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškovo ieškinį atmesti; jeigu teismas spręs, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas – UAB „Dew Piont“ ieškinį atmesti.

24Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą

25Atsakovas apeliaciniu skundu teismą prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išnagrinėtų ir nustatytų, ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad bankroto procesas gali vykti ne teismo tvarka, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, neprieštarauja:

26Lietuvos Respublikos Konstitucijos Preambulės nuostatoms, kuriose įtvirtinti Lietuvos Respublikos atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principai,

27Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, numatančiai, kad Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva ir

28Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, numatančiai, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

29CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Taigi, teisė spręsti dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymą tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu.

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010, išaiškinta, kad <...> bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

31Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą savo nutarimuose yra aiškinęs Konstitucijos 46 straipsnį ir aiškinęs jo turinį. Šio teismo jurisprudencijoje konstatuojama, kad asmens teisė į nuosavybę, ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva kaip ir dauguma kitų Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių nėra absoliučios. Jos priskiriamos prie viešųjų laisvių, kurias įgyvendinant paliečiami visuomenės interesai. Asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė, kuri remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Kai asmuo, realizuodamas privačios nuosavybės teises, dalyvauja ūkinėje veikloje, jis tampa vienu iš ūkinių santykių specialių subjektų, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2002. Nr. 28-1003; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 31 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1994. Nr. 26-450.).

32Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, t. y. ūkinės veiklos ribojimų (draudimų), sąlygų nustatymą, procedūrų reglamentavimą teisės aktuose, taip pat tokią ūkinės veiklos kontrolę, kuri yra grindžiama teisės aktuose nustatytais ūkinės veiklos ribojimais (draudimais), sąlygomis, procedūromis. Šiame kontekste paminėtina, kad teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma. Teisinio reguliavimo ypatumai priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos. Viena iš šių santykių sričių – ūkinė veikla (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1999. Nr. 85-2548). Taigi kaip matome iš konstitucinės jurisprudencijos, draudimai yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto reiškiamu prašymu dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, taip pat yra įsitikinusi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl apelianto išdėstytų aplinkybių. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, neprieštarauja Konstitucijai. Tokius teisėjų kolegijos motyvus patvirtinta ir tai, kad iš esmės konstitucinės ūkinės veiklos laisvės turinys jau ne kartą buvo vertinamas anksčiau ir dėl jo pasisakyta kitose teisminėse bylose.

33Teisėjų kolegija konstatuoja, kad draudimas pradėti įmonės bankroto procesą ne teismo tvarka, kai nėra laikomasi ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, yra susijęs ne su įmonės ūkinės veiklos laisve, o su valstybės pareiga kuo efektyviau ginti nemokios, t. y. nebegalinčios vykdyti ūkinės veiklos, įmonės kreditorių interesus. Įmonės nemokumo atveju valstybė ĮBĮ normomis, tame tarpe ir šiame įstatyme įtvirtintais draudimais, siekia užtikrinti ūkinių santykių stabilumą ir patikimumą, įmanomai operatyviai apsaugoti įmonės kreditorių, tame tarpe ir jos darbuotojų, paties skolininko, valstybės institucijų interesus. Priverstinės įmonės pabaigos dėl bankroto, t. y. kai įmonė nebepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams ir pradelsti jos įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, inicijavimas negali būti prilyginamas įmonės naudojimosi Konstitucijos garantuojama ūkine laisve, kai jos dalyviai gali pasirinkti ar ir kokiu būdu pabaigti įmonės veiklą (CK 2.95 str.), ribojimui. Įmonės bankroto procesas per se yra neišvengiamas ir privalomai vykdytinas, pavyzdžiui ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtina įmonės vadovo pareigą, esant tam tikroms sąlygoms, inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Bankroto atveju įmonės teisės yra apribotos ĮBĮ normomis, kurios didžiąja dalimi yra imperatyvaus pobūdžio. Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad toks griežtas bankroto proceso reguliavimas specialiomis ĮBĮ nuostatomis glaudžiai susijęs su įmonių bankroto teisės instituto paskirtimi – išspręsti praktines problemas, atsirandančias dėl to, kad ekonominių santykių subjektai nevykdo prievolių savo partneriams ar nevykdo mokestinių prievolių. Taigi šis institutas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą bei pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-316/2007).

34Dėl teisės normos vertinimo

35Apeliantas, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimu, teigia, kad ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalis nelaikytina imperatyvia teisės norma, nes aiškinant ją lingvistiškai, dispozicijoje naudojamas žodis „gali“ nėra imperatyvaus, įsakmaus pobūdžio. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog žodis „gali“ paprastai nėra suprantamas, kaip apibūdinantis imperatyvų nurodymą. Tačiau analizuojama ĮBĮ norma yra sudaryta iš dviejų struktūrinių dalių. Pirmoji dalis nustato, kad įstatymas leidžia ūkinių santykių dalyviams pabaigti nemokios įmonės veiklą pasirenkant bankroto procedūrą, vykdytiną ne teismo tvarka. Bet ši galimybė suteikiama tik toms įmonėms, kurios atitinka dvi minimoje normoje įtvirtintas sąlygas, įvardijamas antroje teisės normos dalyje ir kurių nepaisymas daro negalimą pirmoje normos dalyje pateiktą įstatymo leidėjo leidimą. Antroji normos dalis, įtvirtinanti sąlygas, kurioms esant galima pradėti bankroto procesą ne teisimo tvarka, negali būti suprasta kitaip nei privalomai vykdytina. Tai yra aiškus imperatyvas ūkinių santykių dalyviams.

36Analogiškos pozicijos, sprendžiant ar konkreti teisės norma gali būti vertinama, kaip imperatyvi, laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kur teigiama, kad nustatant, ar teisės norma yra imperatyvi ar ne, turi būti vertinami tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas pagal doktrininį suvokimą apie jas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010).

37Taigi įvertinusi šiuos argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo vertinimu, jog ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra imperatyvi. Ši norma turi būti suprantama, taip, kad bankroto procedūrą ne teismo tvarka pradėti vykdyti galima tik tada, jeigu yra tenkintos abi sąlygos, t. y. 1) teismuose nėra iškelta bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, ir 2) iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Jeigu nors viena iš šių sąlygų nėra įvykdyta, tuomet bankroto procesas ne teisimo tvarka negali būti vykdomas. Nagrinėjamu atveju ieškovas UAB „Dew Point“ pareikštu ieškiniu prašė pripažinti, atsakovo UAB „Lagrija“ kreditorių susirinkimo, kuriuo nutarta pradėti UAB „Lagrija“ bankroto procedūrą ne teismo tvarka, neteisėtu ir jį panaikinti.

38Nagrinėjamu atveju BUAB „Lagrija“ kreditorių susirinkime, vykusiame 2011-05-03, kreditoriai, žinojo, kad 2011-04-14 Vilniaus m. 2-me teisme yra išduotas teismo įsakymas, kuriuo nutarta išieškoti iš UAB „Lagrija“ 22 906,62 Lt skolos ir todėl nėra teisinio pagrindo pradėti bankroto procedūrą ne teismo tvarka. Tai reiškia, kad 2011-05-03 kreditorių susirinkimo metu nusprendus pradėti UAB „Lagrija“ bankroto procedūrą ne teismo tvarka, buvo priimtas neteisėtas sprendimas, prieštaraujantis imperatyviai ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai normai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu teisėtai ir pagrįstai pirmos instancijos teismo pripažintinas, kaip naikintinas. Atitinkamai neteisėtu pagrindu pradėtas ir vykdomas procesas turi būti vertinamas, kaip neteisėtas ir nutrauktinas.

39Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

40Teisėjų kolegija įvertinus pirmos instancijos teismo sprendimą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus bei atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

41Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

42Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Dew Point“ pareikštu ieškiniu prašė pripažinti atsakovo... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovo UAB „Dew... 7. Teismas nustatė, kad UAB „Largija“ kreditorių susirinkimo metu, vykusio... 8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kreditorių susirinkimo protokolą... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 10. Apeliaciniu skundu apeliantas BUAB „Largija“ prašo kreiptis į Lietuvos... 11. 1. Byloje iškilo klausimas ar ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi... 12. 2. Pirmosios instancijos teismas, sprendime motyvuodamas apelianto prašymo... 13. 3. Apelianto įsitikinimu, ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad bankroto... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Dew Point“ prašo... 15. 1. ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra imperatyvi, todėl... 16. 2. Ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Apie ginčijamą nutarimą... 17. Kiti bylos dalyviai atsiliepimų į apelianto apeliacinį skundą teismui... 18. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 19. teisiniai argumentai ir išvados... 20. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios... 21. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo... 22. Bankroto procedūros, vykdomos ne teismo tvarka, tikslas – užbaigti įmonės... 23. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl UAB „Largija“ bankroto... 24. Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą... 25. Atsakovas apeliaciniu skundu teismą prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą,... 26. Lietuvos Respublikos Konstitucijos Preambulės nuostatoms, kuriose įtvirtinti... 27. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, numatančiai, kad... 28. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, numatančiai, kad... 29. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje... 31. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą savo nutarimuose yra... 32. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „valstybė reguliuoja... 33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad draudimas pradėti įmonės bankroto... 34. Dėl teisės normos vertinimo... 35. Apeliantas, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimu, teigia, kad... 36. Analogiškos pozicijos, sprendžiant ar konkreti teisės norma gali būti... 37. Taigi įvertinusi šiuos argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo... 38. Nagrinėjamu atveju BUAB „Lagrija“ kreditorių susirinkime, vykusiame... 39. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės... 40. Teisėjų kolegija įvertinus pirmos instancijos teismo sprendimą, apeliacinio... 41. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą nepakeistą....