Byla 2-2172/2013
Dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Etena“ atsisakyta iškelti bankroto bylą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Milašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų uždarosios akcinės bendrovės „Aquahome“ bei uždarosios akcinės bendrovės „Inkomsta“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Etena“ atsisakyta iškelti bankroto bylą.

2Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas „Aquahome“ (toliau – ieškovas) 2013 m. gegužės 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti atsakovui UAB „Etena“ (toliau – atsakovas) bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskirti UAB „Ritava“.

5Ieškovas nurodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. spalio 27 d. pirko iš ieškovo santechnikos prekes, tačiau už jas iki šiol neatsiskaitė ir liko skolingas

627 540,41 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra nemokus, todėl pastarajam keltina bankroto byla.

7Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje įtraukė UAB „Inkomsta“ (toliau - tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų), kuris taip pat prašė iškelti atsakovui bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti M. M. Pareiškime nurodė, kad atsakovas pagal 2010 m. birželio 10 d. Statybinių mechanizmų ir įrengimų nuomos sutartį Nr. 10/06-10-001 yra skolingas 13 273,20 Lt.

8Atsakovas atsiliepimu prašė atmesti ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, skirti ieškovui 5000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nors atsakovo pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, tačiau pažymėjo, kad atsakovas yra faktiškai veikianti įmonė, vykdo veiklą, praėjusiais finansiniais metais grynasis pelnas siekė 102 120 Lt, kas rodo, kad veiklą vykdo pelningai ir deda visas pastangas įmonės būklei gerinti bei atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovui iškėlus bankroto bylą ne tik, kad nebus pasiekti Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) taikymo tikslai, bet kartu iš rinkos bus nepagrįstai pašalintas pelningą veiklą vykdantis dalyvis, laikinai išgyvenantis finansinius sunkumus. Pažymėjo, kad ieškovas, prašydamas taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausiai areštuojant atsakovo pinigines lėšas, o jų nesant ar esant nepakankamai, - nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, piktnaudžiauja suteikta procesine teise, taip siekdamas sutrikdyti atsakovo ūkinę komercinę veiklą, todėl prašė ieškovui skirti 5000 Lt baudą.

9II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10Pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui bankroto bylą. Pažymėjo, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Tačiau greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki.

11Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad faktinis byloje pareikštų reikalavimų iškelti bankroto bylą pagrindas – atsakovo įmonės nemokumas. Pirmos instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas vykdo darbus, komercinė ūkinė veikla nėra sustabdyta, išanalizavęs atsakovo finansinius dokumentus, konstatavo, jog atsakovas turi finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį, tačiau nėra pagrindo vienareikšmiai pripažinti, kad yra ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytos sąlygos bankroto bylai iškelti. Be to, atsakovas atsiliepime patvirtino, jog artimiausiu metu ketina teismine tvarka ginčyti 125 897,43 Lt įsiskolinimą UAB „Witraktor“ bei 48 989,80 Lt įsiskolinimą UAB „Statyba ir remontas“, tai reiškia, kad faktiškai šių kreditorių kreditorinių reikalavimų sumos yra neaiškios ir jos negali būti besąlygiškai vertintinos kaip atsakovo pradelsti įsipareigojimai.

12III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13Atskiruoju skundu ieškovas prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir atsakovui iškelti bankroto bylą. Skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tai, kad atsakovas artimiausiu metu ketina teismine tvarka ginčyti 125 897,43 Lt įsiskolinimą UAB „Witraktor“ bei 48 989,80 Lt įsiskolinimą UAB „Statyba ir remontas“, reiškia, kad faktiškai šių kreditorių kreditorinių reikalavimų sumos yra neaiškios ir jos negali būti besąlygiškai vertintinos kaip atsakovo pradelsti įsipareigojimai. Pažymėjo, jog atsakovas apskritai nepateikė jokių įrodymų apie ketinimą ginčyti minėtus įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja teismų praktikai, kurioje konstatuota, jog tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams, kurių reikalavimų atsakovas neginčija, vis dėl to viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikoma nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog įmonė sėkmingai vykdo komercinę ūkinę veiklą, nes atsakovas nepateikė tai patvirtinančių dokumentų. Be to, atsakovas šiuo metu turi tik vieną darbuotoją, o įsiskolinimas SODRA nuolat auga.
  3. Remiantis atsakovo pateiktų finansinių dokumentų duomenis, akivaizdu, kad atsakovas atitinka ĮBĮ 2 str. 8 d. įtvirtintą nemokumo sąvoką, nes pradelsti įmonės įsipareigojimai ženkliai viršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovui keltina bankroto byla.

14Atskiruoju skundu tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios inicijos teismui iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos nustatyti atsakovo nemokumo faktą, netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, dėl ko byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir nevisapusiškai, o priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
  2. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, kuriuo yra grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Tai, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad įmonė, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, yra atleista nuo įrodinėjimo pareigos. Pareiškėjams byloje pateikus įrodymus, patvirtinančius jog atsakovas yra nemokus ir nepajėgus padengti susidariusių įsipareigojimų, pareiga įrodyti piešingas aplinkybes ir pagrįsti atsakovo mokumą tenka pačiam atsakovui. Iš atsakovo pateiktų finansinių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad atsakovas yra nemokus, todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

15Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nurodė, kad sutinka su ieškovo atskiruoju skundu.

16Atsakovas atsiliepimų į atskiruosius skundus nepateikė.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 str.).

19Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, susijusius su įmonės nemokumu ir pagrįstai atsisakė iškelti atsakovui bankroto bylą.

20ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje yra nustatyti bankroto bylos iškėlimo pagrindai. Pagal nurodytą įstatymo nuostatą bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.

21Įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-199/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2151/2013).

22Įmonės nemokumas – tai būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Taigi sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, jog išsiaiškintų įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius duomenis, turinčius reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.

23Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atsisakymo atsakovui iškeli bankroto bylą, jos neteisėtumą ir nepagrįstumą argumentuoja tuo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo komercinė ūkinė veikla nėra sustabdyta ir todėl atsakovo finansiniai sunkumai gali būti išspręsti išsaugant bendrovę, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, be to, byloje esantys atsakovo finansiniai dokumentai patvirtina atsakovo nemokumą.

24Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pagrįstumo klausimą.

25Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę su įmonės (ne)mokumu susijusias aplinkybes pateikia ieškovas ieškinyje bei atsakovas atsikirtimuose, taip pat tretieji asmenys savo procesiniuose dokumentuose. Remiantis šių asmenų pateiktais duomenimis teismas sprendžia ieškinio dėl įmonės pripažinimo nemokia pagrįstumo klausimą. Viešąjį interesą turinčioje bankroto byloje spręsdamas klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutuojančia, teismas yra aktyvus ir gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, rinkti įrodymus savo iniciatyva tam, kad būtų išsiaiškinta, ar yra pagrindas ieškinį tenkinti (atmesti). ĮBĮ nuostatos bankroto bylą nagrinėjančiam teismui suteikia pakankamai galių, kad būtų gauti duomenys, reikalingi teisingai išspręsti klausimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tačiau, tai, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ne proceso šalys, o teismas turi įrodinėjimo naštą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1746/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1389/2013).

26Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų nuomone, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo komercinė ūkinė veikla nėra sustabdyta, nes byloje įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nėra, o ir pirmos instancijos teismas neįpareigojo atsakovo pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Kaip minėta ankščiau, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tačiau viešąjį interesą turinčioje bankroto byloje spręsdamas klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutuojančia, teismas turi būti aktyvus, įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, rinkti įrodymus savo iniciatyva tam, kad būtų išsiaiškinta, ar yra pagrindas ieškinį tenkinti (atmesti). Iš byloje pateikto atsakovo įmonės 2013 m. gegužės 23 d. balanso duomenų (b. l. 50) matyti, kad įmonės turto vertė minėtai dienai siekė 224 389 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 320 148 Lt. Tačiau atsižvelgiantį tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sumažėjo, į tai, kad 2012 m. įmonė gavo 102 120 Lt grynojo pelno, per vienerius metus gautinos sumos sudaro 196 309 Lt, į tai, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, bet ir atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas ir teisingam klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, t.y. analizuojant ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan., konstatuotina, kad tik pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad atsakovas yra (nėra) faktiškai veikianti įmonė, būtų galima spręsti ar yra (nėra) pagrindas atsakovui iškelti (atsisakyti iškelti) bankroto bylą.

27Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atsisakymo atsakovui iškeli bankroto bylą, jos neteisėtumą ir nepagrįstumą argumentuoja ir tuo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas artimiausiu metu ketina teismine tvarka ginčyti 125 897,43 Lt įsiskolinimą UAB „Witraktor“ bei 48 989,80 Lt įsiskolinimą UAB „Statyba ir remontas“, o tai reiškia, kad faktiškai šių kreditorių kreditorinių reikalavimų sumos yra neaiškios ir jos negali būti besąlygiškai vertintinos kaip atsakovo pradelsti įsipareigojimai, nes atsakovas apskritai nepateikė jokių įrodymų apie ketinimą ginčyti minėtus įsipareigojimus. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja teismų praktikai, kurioje konstatuota, jog tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams, kurių reikalavimų atsakovas neginčija, vis dėl to viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikoma nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla.

28Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje konstatuota, kad teismuose ginčijamos skolos negali būti laikomos pradelstomis, o atsakovui ginčijant ieškovo ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą atsakovo skolą ieškovui, reikia nustatyti, ar įmonės skolos, neįskaitant ginčijamos skolos dydžio, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1620/2010). Tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams, kurių reikalavimų atsakovas neginčija, vis dėlto viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikoma nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla. Tačiau visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Pirmos instancijos teismas, nesiaiškino ir nenustatė ar atsakovas nepripažįsta visiškai ar iš dalies jo teigimu ginčytinų kreditorinių reikalavimų, nevertino nesutikimo su kreditoriniais reikalavimais pagrįstumo, nevertino ar atsakovo ketinimai ginčyti kreditorinius reikalavimus teismuose yra pagrįsti t.y. ar tai nėra tiesiog deklaratyvūs atsakovo teiginiai. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog šios aplinkybės taip pat turi esminės reikšmės, sprendžiant atsakovo (ne)mokumo klausimą.

29Kiti atskirųjų skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

30Pirmosios instancijos teismui nenustačius ar atsakovas yra faktiškai veikianti įmonė bei nevertinus atsakovo nesutikimo su kreditoriniais reikalavimais pagrįstumo, negalima nustatyti ar atsakovo turimi finansiniai sunkumai yra laikini ir realiai gali būti išspręsti išsaugant bendrovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui atsisakyta iškelti bankroto byla, naikintina, kaip priimta neatskleidus nagrinėjamo klausimo esmės ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 2 d.). Nagrinėdamas ieškinio pagrįstumo klausimą iš naujo, žemesnės instancijos teismas turėtų išreikalauti iš atsakovo duomenis, patvirtinančius, kad atsakovas yra faktiškai veikianti įmonė, bei įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas artimiausiu metu ketina teismine tvarka ginčyti 125 897,43 Lt įsiskolinimą UAB „Witraktor“ bei 48 989,80 Lt įsiskolinimą UAB „Statyba ir remontas“.

31Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

32Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Etena“ atsisakyta iškelti bankroto bylą, panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė... 2. Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas „Aquahome“ (toliau – ieškovas) 2013 m. gegužės 9 d.... 5. Ieškovas nurodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki... 6. 27 540,41 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra nemokus, todėl pastarajam... 7. Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi į bylą trečiuoju... 8. Atsakovas atsiliepimu prašė atmesti ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos... 9. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 10. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakė iškelti... 11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad faktinis byloje pareikštų... 12. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 13. Atskiruoju skundu ieškovas prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d.... 14. Atskiruoju skundu tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų,... 15. Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą tretysis asmuo, nepareiškiantis... 16. Atsakovas atsiliepimų į atskiruosius skundus nepateikė.... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 19. Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino... 20. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje yra nustatyti bankroto bylos iškėlimo pagrindai.... 21. Įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti... 22. Įmonės nemokumas – tai būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų... 23. Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atsisakymo... 24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese vyrauja... 25. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę su įmonės (ne)mokumu... 26. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų nuomone, jog pirmos... 27. Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atsisakymo... 28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje konstatuota,... 29. Kiti atskirųjų skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamo... 30. Pirmosios instancijos teismui nenustačius ar atsakovas yra faktiškai... 31. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi... 32. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį, kuria atsakovui uždarajai...