Byla 2-1389/2013
Dėl bankroto bylos iškėlimo, kuria buvo iškelta bankroto byla

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gailiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Aktrija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3308-661/2013 pagal ieškovės UAB „Aktrija“ pareiškimą atsakovei UAB „Atus“ dėl bankroto bylos iškėlimo, kuria buvo iškelta bankroto byla.

2Teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama atsakovei iškelti bankroto bylą bei administratoriumi paskirti UAB „Nemokumo sprendimai“, nes atsakovė yra skolinga ieškovei, apmokėjimo terminus yra praleidusi.

5Atsakovės teigimu, įmonės situacija yra sudėtinga, tačiau pavykus išsiieškoti skolas iš įmonės debitorių, būtų galima atkurti įmonės mokumą bei pratęsti jos veiklą.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės UAB „Aktrija“ pareiškimą atsakovei UAB „Atus“ dėl bankroto bylos iškėlimo ir įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, t. y. kad pagal 2012 m. gruodžio 31 d. balansą, UAB „Atus“ turtas įvertintas 377 042 Lt, iš šios sumos net 342 345 Lt sudaro per vienerius metus gautinos sumos; atsakovės nurodymu dalis įmonės debitorių yra užsienyje, todėl skolų atgavimas yra sudėtingas; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 589 249 Lt; kreditorių sąrašas patvirtina, jog pradelsti įsipareigojimai įmonės kreditoriams viršija pusę įrašyto į balanso turto vertės, padarė išvadą, kad UAB „Atus“ yra nemoki, o jos pradelsti įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi skundžiama nutartimi teismas atsakovei iškėlė bankroto bylą ir paskyrė administratorių (ĮBĮ 9 str. 7 d., 10 str. 4 d. 1 p.).

8III. Atskirojo skundo argumentai

9Atsakovė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, padavė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo ją panaikinti. Atskirąjį skundą pagrindė šiais argumentais:

  1. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įmonės nemokumą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonė nemoki ir jai keltina bankroto byla.
  2. Atsakovė yra skolinga ieškovei ir kitiems kreditoriams, tačiau vyksta aktyvios derybos su didžiausiais kreditoriais, įskaitant ir UAB „Aktrija“, kurių metu buvo sutarta dėl skolos termino atidėjimo. Taigi atsiradus naujoms aplinkybėms, teismo argumentas, kad pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai sudaro 589 249 Lt yra neteisingi, o taip pat negali būti taikomas ir ĮBĮ nuostata, jog įmonė nemoki.
  3. Įmonės situacija yra sunki, tačiau po pokalbių su debitoriais buvo patikinta, kad artimiausiu metu bus gautos lėšos, kurių užteks iš dalies padengti kreditoriniams reikalavimus pagal sudarytus grafikus, todėl sumažės įmonės pradelsti įsipareigojimai ir įmonė toliau tęs veiklą.
  4. Bankroto byla keliama tik kraštutiniu atveju ir tik tada kai nėra jokių galimybių atkurti įmonės veiklą. Ginčo atveju, įmonėje yra turto, galima būtų vykdyti veiklą gavus apyvartinių lėšų, todėl šiai dienai nėra pagrindo kelti įmonei bankroto bylą.

10Atsiliepimas į atskirąjį skundą byloje nepateiktas.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Atskirasis skundas netenkintinas.

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

14Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iškelta bankroto byla atsakovei – UAB „Atus“, teisėtumo ir pagrįstumo.

15Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų teisės normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1031/2008, Nr. 2-185/2010, Nr. 2-2377/2011 ir Nr. 2-2561/2011). ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje reglamentuojama, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Per definitionem, pateiktą šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, kad išsiaiškintų įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius duomenis, turinčius reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.

16Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, kad tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus (CPK 13 str.). Tačiau įmonių nemokumo klausimai turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei. Todėl teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, gali ex proprio motu (savo iniciatyva) rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, iš kurio galima spręsti apie įmonės (ne)mokumą. Teismas, siekdamas teisingai išspręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi ne tik formaliai įvertinti įmonės finansiniuose dokumentuose nurodytus duomenis, bet ir įsitikinti šių duomenų pagrįstumu. Tik nustačius pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą pagrįstai įrašytus turto dydžius galima išspręsti nagrinėjamo ieškinio dėl pripažinimo pagrįstumą

17Apeliacinės instancijos teismas, objektyviai ir visapusiškai ištyręs atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus ir kitus duomenis, neturi jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Byloje nėra jokių aplinkybių, kurios keltų abejonių, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose pateikti duomenys yra nepagrįsti. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įmonės nemokumą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonė nemoki ir jai keltina bankroto byla.

18Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi anksčiau nurodytos pareigos, buvo aktyvus ir nutartį iškelti bendrovei bankroto bylą priėmė išanalizavęs naujausius jos finansinius duomenis, įmonės atstovo paaiškinimus, jos pradelstus įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, procesinės teisės pažeidimų nepadarė. Skundžiama nutartis yra motyvuota, atitinkanti suformuotą teismų praktiką. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalies ir 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Tiek atsiliepime į pareiškimą, tiek atskirtajame skunde atsakovė pati pripažįsta, kad įmonės padėtis yra sunki, jog dauguma įmonės teikiamų paslaugų gavėjai yra užsienyje, todėl skolų atgavimas sudėtingas.

19Apeliacinės instancijos teismas, inter alia, kaip nepagrįstus atmeta ir apeliantės argumentus, kad šiuo metu vyksta aktyvios derybos su didžiausiais kreditoriais, įskaitant ir UAB „Aktrija“, kurių metu buvo sutarta dėl skolos termino atidėjimo, jog atsiradus naujoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo motyvas, kad pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai sudaro 589 249 Lt yra neteisingi, jog po pokalbių su debitoriais buvo patikinta, kad artimiausiu metu bus gautos lėšos, kurių užteks iš dalies padengti kreditoriniams reikalavimus pagal sudarytus grafikus, todėl sumažės įmonės pradelsti įsipareigojimai ir įmonė toliau tęs veiklą.

20Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad, kaip minėta, civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma ir sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pagrįstumo klausimą. Tai, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ne proceso šalys, o teismas turi įrodinėjimo naštą. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę su įmonės (ne)mokumu susijusias aplinkybes pateikia ieškovas ieškinyje bei atsakovas atsikirtimuose, taip pat tretieji asmenys savo procesiniuose dokumentuose. Remdamasis šių asmenų pateiktais duomenimis, teismas sprendžia ieškinio dėl įmonės pripažinimo nemokia pagrįstumo klausimą. Viešąjį interesą turinčioje bankroto byloje spręsdamas klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutuojančia, teismas yra aktyvus ir gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, rinkti įrodymus savo iniciatyva tam, kad būtų išsiaiškinta, ar yra pagrindas ieškinį tenkinti (atmesti). Tačiau, kaip minėta, teismas neturi ir negali vykdyti įrodinėjimo naštos už proceso šalis (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1746/2011, Nr. 2-1042/2010, 2-1162/2010, 2-1133/2010). Taigi proceso šalys, o ne teismas, turi įrodinėjimo pareigą. Nors atsakovė teigia, kad vyksta aktyvios derybos su didžiausiais kreditoriais, įskaitant ir UAB „Aktrija“, kurių metu yra sutarta dėl skolos termino atidėjimo, jog susitarė su debitoriais, kad jie grąžins įmonei skolas pagal sudarytus grafikus, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui (CPK 12 str., 178 str. ir 314 str.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė neįrodė, kad jos finansinės atskaitomybės duomenys, pagal kuriuos įmonės pradelsti finansiniai įsipareigojimai sudaro 589 249 Lt yra neteisingi, o, kaip minėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad šie duomenys yra nepagrįsti.

21Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad bankroto byla keliama tik kraštutiniu atveju ir tik tada kai nėra jokių galimybių atkurti įmonės veiklą. Tokios pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, pagal kurią bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje esantys rašytiniai įrodymai suponuoja pagrindą atsirasti pagrįstoms abejonėms dėl atsakovės mokumo. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovė įrodė atsakovės nemokumą, o atsakovė savo teiginių apie įmonės galimą mokumą neįrodė (CPK 12 str.).

22Nurodytais motyvais pripažinus, kad skundžiama nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes jie laikytini teisiškai nereikšmingais nagrinėjamos bylos kontekste.

23Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

24Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

Nutarė

25Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas... 2. Teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama atsakovei iškelti bankroto bylą bei... 5. Atsakovės teigimu, įmonės situacija yra sudėtinga, tačiau pavykus... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės UAB „Aktrija“... 8. III. Atskirojo skundo argumentai... 9. Atsakovė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, padavė teismui atskirąjį... 10. Atsiliepimas į atskirąjį skundą byloje nepateiktas.... 11. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 12. Atskirasis skundas netenkintinas.... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 14. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo... 15. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus... 16. Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia,... 17. Apeliacinės instancijos teismas, objektyviai ir visapusiškai ištyręs... 18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas... 19. Apeliacinės instancijos teismas, inter alia, kaip nepagrįstus atmeta ir... 20. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad, kaip minėta, civiliniame... 21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad bankroto... 22. Nurodytais motyvais pripažinus, kad skundžiama nutartis yra teisėta bei... 23. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad skundžiama... 24. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, remdamasis... 25. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą....