Byla 2K-336/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir A. M. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, A. M. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalims, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtą subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, galutinė subendrinta bausmė A. M. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Solidariai iš A. M. ir V. M. nukentėjusiajai L. I. priteista 162 000 Lt turtinei žalai atlyginti, iš A. M. – 715 Lt turtinei žalai atlyginti bei iš A. M. ir V. M. – po 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Civilinis ieškinys dėl palūkanų priteisimo paliktas nenagrinėtas.

2Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, kuria nuteistųjų V. M. ir A. M. apeliaciniai skundai atmesti.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4V. M. ir A. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami kartu, turėdami tikslą apgaule savo ir kito naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, apgaule – melagingai žadėdami pastatyti namą, Kauno r., ( - ) sklype, ir įregistruoti jį L. I. vardu, 2008 m. sausio 28 d. įkalbėjo L. I. Kauno miesto 20–ajame notaro biure, esančiame Kaune, Savanorių pr. 360-42, pasirašyti įgaliojimą (notarinio registro Nr. ( - ) A. M. tvarkyti, valdyti ir parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį Kaune, ( - ), pagal kurį veikdama A. M. 2008 m. gegužės 25 d. pasirašė preliminarią sutartį dėl turto pirkimo–pardavimo, kurios pagrindu iš pirkėjo gavo 2000 Lt, 2008 m. birželio 12 d. Kauno miesto 3-ajame notaro biure, esančiame Kaune, E. Ožeškienės g. 11-2, pasirašė sutartį (notaro registro Nr. ( - ) dėl buto su rūsiu, esančio Kaune, ( - ), pardavimo už 162 000 Lt, kurios pagrindu 2008 m. liepos 3 d. į A. M. sąskaitą Nr. ( - ), atidarytą AB banke „Snoras“, buvo pervesta 46 224,07 euro; taip jie apgaule savo ir kito naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ir L. I. padarė 162 000 Lt turtinę žalą.

5A. M. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę dviem finansinėms operacijoms inicijuoti ir apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y., turėdama tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2010 m. kovo 24 d. AB banko „Snoras“ bankomate, esančiame Kaune, Vytenio ir Demokratų g. sankirtoje, surinkdama kortelių asmeninius atpažinimo kodus – identifikavimo duomenis, panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę „Maestro“ Nr. ( - ), AB banko „Snoras“ išduotą L. I. vardu, dviem finansinėms operacijoms inicijuoti ir iš L. I. banko sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB banke „Snoras“, paėmė 760 Lt; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą ir padarė L. I. 760 Lt turtinę žalą.

6Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį ir bylą nutraukti.

7Kasatorius nurodo, kad sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto perleidimu kaltininkui, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013).

8Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jo nuomone, teismų atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu, nešališku ir teisingu visų bylos aplinkybių, reikšmingų veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu, o padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo nuosprendis ir nutartis negali būti grindžiami vien tik nukentėjusiosios parodymais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnis), prielaidomis ir objektyviais duomenimis nepatvirtintais, keliančiais abejonių išvestiniais įrodymais. Teismai rėmėsi įrodymais, kurie kelia abejonių dėl jų patikimumo ir pakankamumo, kartu ir dėl kaltės įrodytumo. Taip pat iš teismų sprendimų neaišku, kodėl vienų liudytojų parodymai buvo vertinami kaip neginčytini įrodymai, o kitų – atmesti. Dėl to buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 301 straipsnio nuostatos, taip pat BPK 305, 331 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai, susiję su nuosprendžio surašymu.

9Kasatorius nurodo, kad jis nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu neprisipažino kaltu padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiklą, davė teisingus ir nuoseklius parodymus apie tai, jog nukentėjusioji jo duktė L. I. pati sugalvojo per žmoną A. M. parduoti butą; dukters duoti įgaliojimą buto pardavimui neįkalbėjo; nebuvo jokio rašytinio ar žodinio susitarimo ar notarinio įgaliojimo pastatyti už jos pinigus, gautus pardavus butą, namą ir užregistruoti šį jos vardu; pinigai už parduotą butą dukteriai buvo grąžinti – 2008 m. liepos 12 d. konflikto metu A. M., matant liudytojams O. M., S. M., G. D., V. M., padavė pinigus ir kortelę L. I. ir ši išėjo; namą, žemės sklype Nr. ( - ), pasistatė J. D. ir A. D., o ten gyvenusi L. I. iš jai priklausančių pinigų pirkosi namų apyvokos daiktus, baldus, save visiškai materialiai išlaikė.

10Tokius kasatoriaus parodymus teismas laikė neteisingais, neįtikinamais ir vertino kritiškai. Tačiau kasatoriaus poziciją patvirtino liudytojai A. D., J. D., parodę, kad į namo statybą investavo savo pinigus; V. M., patvirtinęs šias aplinkybes bei nurodęs, jog matė, kaip jo motina A. M. atidavė L. I. banko kortelę ir pinigus, be to, motinos vardu buvo paėmęs paskolas; G. D., taip pat matęs, kaip A. M. atnešė vokelį su pinigais ir banko kortele; O. M., nurodžiusi, jog L. I. pasiėmė kortelę su voku, taip pat rašytinė bylos medžiaga. Dėl nesuprantamų priežasčių teismas šių liudytojų parodymus atmetė ir vertino kaip nepatikimus.

11Pasak kasatoriaus, teismų sprendimai pagrįsti vien nukentėjusiosios L. I. parodymais, kurie yra tendencingi, prieštaringi, nenuoseklūs ir neatitinkantys bylos faktinių aplinkybių, o jos elgesys teisiamojo posėdžio metu buvo neadekvatus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, kreipdamasi su pareiškimu į policiją, nukentėjusioji nurodė apie jai negrąžinamus buto dokumentus, raktus, santuokos liudijimą, tačiau nenurodė apie negautus pinigus už parduotą butą ir jokių pretenzijų dėl sukčiavimo neturėjo (nukentėjusiosios 2010 m. balandžio 14 d. pareiškimas, liudytojo pareigūno B. B. parodymai).

12Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus kaltė padarius nusikalstamą veiklą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, visiškai įrodyta liudytojų J. V. (nukentėjusiosios tetos) ir V. I. (nukentėjusiosios vyro) parodymais. Tiriamos aplinkybės šiems liudytojams tapo žinomos iš pačios nukentėjusiosios L. I., be to, jie yra artimi nukentėjusiosios šeimos nariai ir tiesiogiai suinteresuoti (taip pat materialiai) bylos baigtimi jos naudai, todėl negalėjo būti laikomi objektyviais bei patikimais ir turėjo būti vertinami kritiškai. Dėl to teismų išvados, padarytos remiantis šių liudytojų parodymais, neatitinka tikrovės ir bylos aplinkybių.

13Teismas tendencingai ir šališkai rėmėsi teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-310/20 nustatytais nukentėjusiosios psichikos sutrikimais. Teismo konstatavimas, kad esami L. I. psichikos sutrikimai turėjo lemiamos įtakos jos suklaidinimui ir apsisprendimui, niekuo nepagrįstas ir šališkas.

14Baudžiamojoje teisėje įtvirtintas svarbus principas – kad, jeigu abejonės, kurių išnaudojus visas galimybes nepavyksta pašalinti, išlieka, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasatorius teigia, kad teismams nepavyko pašalinti daugelio abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Įrodymai, kuriais grindžiama kasatoriaus kaltė, yra nepakankami, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl jo kaltumo ir sukelia abejonių, kurios taip ir liko nepašalintos. Iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad prieš nukentėjusiąją L. I. jokia apgaulė naudojama nebuvo, taip pat nebuvo piktnaudžiaujama jos pasitikėjimu. Nukentėjusiajai priklausiusio buto pardavimas buvo vykdomas įstatymo nustatyta tvarka, jai pačiai dalyvaujant pas notarą. Be to, tariamas suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui perduoti turtą, todėl apgaulės, kaip pagrindinio sukčiavimo elemento, nebuvimas nedaro veikos sukčiavimu. Teismų sprendimai naikintini, nes neįrodyta, kad buvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių.

15Kasaciniu skundu nuteistoji A. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį ir bylą nutraukti.

16Kasatorė, skunde nurodydama analogiškus kaip ir nuteistojo V. M. kasaciniame skunde teiginius dėl BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių ir jų aiškinimo teismų praktikoje, teigia, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai neteisingai, neišsamiai ir šališkai vertino įrodymus, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kartu buvo nesilaikyta ir BPK 305, 331 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, susijusių su nuosprendžio surašymu. Teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

17Pirmosios instancijos teismas įrodymus suskirstė į dvi grupes, viena iš jų grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kitą įrodymų dalį atmesdamas ir vertindamas juos kaip nepatikimus. Tačiau teismas, vertindamas šias dvi įrodymų grupes, taikė skirtingus kriterijus, nors nė vienas iš įrodymų teismui negali turėti svarbesnės galios.

18Kasatorės kaltė dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo buvo įrodinėjama nukentėjusiosios L. I. ir liudytojo jos vyro V. I. parodymais. Teismas besąlygiškai patikėjo nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio parodymais, kurio parodymų šaltinis buvo pačios nukentėjusiosios L. I. parodymai, t. y. pastarasis patvirtino tai, kas jam buvo žinoma iš nukentėjusiosios. Anot kasatorės, liudytojo V. I. parodymai nepagrįsti, neatitinka tikrovės ir jis akivaizdžiai palaiko žmonos L. I. poziciją. Tai, kad pinigai ir banko kortelė buvo atiduoti nukentėjusiajai L. I., patvirtino liudytojai O. M., G. D., V. M. Tačiau teismas šių liudytojų parodymais nepatikėjo ir nesivadovavo dėl to, kad jie yra kasatorės pažįstami, o liudytojas V. M. – sūnus, be to, neesminius liudytojų parodymų skirtumus teismas nepagrįstai sureikšmino ir laikė, kad parodymai iš esmės skiriasi. Kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad ji, pasinaudojusi nukentėjusiosios asmeninėmis savybėmis, nurodytomis ekspertizės akte, įgijo jos pasitikėjimą ir suklaidino, žadėdama už gautus pardavus butą pinigus pastatyti jai namą, todėl jos kaltė įrodyta ir padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis tuo pačiu ekspertizės aktu, specialistų išvadomis, L. I. psichologiniai ypatumai ir būsena neturėjo esminės įtakos jai vertinant situaciją ir grėsmes, ji sugebėjo suprasti su ją atliktų veiksmų pobūdį, prasmę, galimybę pasipriešinti, todėl negalima teigti, kad dėl savo asmeninių savybių L. I. sutiko parduoti butą ir davė kasatorei įgaliojimą jį parduoti. Nukentėjusioji suprato ir žinojo, kad namas už buto pinigus nebus pastatytas, nes nėra sklypo, kad sodo namelis statomas ne jai, jį statėsi J. D. Niekas nuo nukentėjusiosios nebuvo slepiama, nebuvo piktnaudžiaujama jos pasitikėjimu ir naudojama apgaulė.

19Kasatorės nuomone, išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismams nepavyko pašalinti daugelio abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Įrodymai, kuriais grindžiama jos kaltė, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl jos kaltumo, jų nepakanka ir jie kelia abejonių, kurios liko nepašalintos ir turėjo būti aiškinamos nuteistosios naudai. Dėl to pirmosios instancijos teisme ne tik nebuvo įrodyta, kad ji padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, bet nebuvo įrodyta, ar iš viso buvo padarytos veikos, turinčios BK 182 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių.

20Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo nuteistųjų V. M. ir A. M. kasacinius skundus atmesti.

21Prokuroras nurodo, kad dalis kasacinių skundų argumentų, kuriais nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, siūloma kitaip, palankiai kasatoriams vertinti bylos duomenis, atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo įgaliojimus tikrinti skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), paliktini nenagrinėti. Be to, analogiški argumentai buvo išdėstyti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose ir dėl jų motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.

22Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ištyrė ir įvertino bylos įrodymus bei pagrįstai pripažino A. M. ir V. M. kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo. A. M. ir V. M. nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes teismai nustatė išsamiai ir objektyviai įvertinę ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus nukentėjusiosios L. I., liudytojų V. I., J. B., J. V. parodymus, teismo psichologinės–psichiatrinės ekspertizės išvadas, A. M. banko sąskaitos išrašus bei kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtais būdais, sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri leido teismams padaryti pagrįstas išvadas, kad V. M. ir A. M., piktnaudžiaudami nukentėjusiosios L. I. pasitikėjimu, suklaidino ją ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą L. I. priklausantį turtą (162 000 Lt). Nuteistųjų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Nuteistųjų tyčią sukčiauti patvirtina ne tik pinigų, gautų pardavus nukentėjusiosios butą, negrąžinimas jai, bet ir jų naudojimas savo asmeniniams poreikiams tenkinti (automobilio pirkimui, J. D. ir A. D. namo statybai ir pan.). Taip pat teisingai pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti A. M. nusikalstami veiksmai, nes, surinkdama kortelių asmeninius atpažinimo kodus, A. M. neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę – banko kortelę, išduotą L. I. vardu, dvejoms finansinėms operacijoms iniciuoti ir iš jos banko sąskaitos paėmė 760 Lt, taip apgaule savo naudai įgydama svetimą turtą.

23Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pateikė pakankamai motyvuotas išvadas, kodėl vienais bylos įrodymais tiki, o kitus vertina kritiškai. Teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios L. I. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, jų teisingumą patvirtina kiti bylos įrodymai. Tai, kad pareiškime policijai ji neužsiminė apie pasisavintus pinigus, nėra pagrindas teigti, jog nukentėjusioji buvo nenuosekli. Teisme ji paaiškino, kad apie pinigus policijai nesakė, nes tuo metu jai buvo svarbu atgauti ne pinigus, o namą, kurį jai žadėjo pastatyti M.

24Teigdami, kad teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė liudytojų O. M., G. D. ir V. M. parodymus, kasatoriai nutyli bylos rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog vokas su pinigais ir banko kortele 2008 m. liepos 12 d. nukentėjusiajai nebuvo perduoti, t. y. A. M. ir nurodyti liudytojai davė melagingus parodymus. Iš A. M. banko sąskaitos išrašo matyti, kad už L. I. parduotą butą gautais pinigais ir banko kortele A. M. disponavo ir po 2008 m. liepos 12 d. – ji iš banko sąskaitos, kurioje buvo pervesti buto pinigai, 2008 m. rugpjūčio 27 d. pervedė 15 090 Lt į kitą savo sąskaitą ir juos išgrynino.

25Taip pat atsiliepime nesutinkama su kasatorių teiginiais, kad liudytojų J. B., J. V. ir V. I. parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės baudžiamojoje byloje. Nors kai kurias įvykio aplinkybes liudytojai J. V. ir V. I. sužinojo iš pačios nukentėjusiosios, tačiau liudytojos J. V. parodymai yra svarbūs nustatant nukentėjusiosios psichologinę būseną nusikalstamų veikų padarymo metu. Liudytojos parodymus dėl šių aplinkybių patvirtina ekspertų išvadoje nurodyti duomenys. Tuo tarpu liudytojas V. I. davė parodymus ne tik apie tai, ką jis sužinojo iš nukentėjusiosios pasakojimų, bet ir apie tai, ką jam aiškino patys nuteistieji; pastarieji jo parodymai visiškai atitiko nukentėjusiosios parodymus. Liudytojos J. B. parodymai netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios L. I. parodymus, kad 800 Lt paskolą iš banko „Snoras“ ji paėmė ne sau, o paprašyta nuteistosios A. M., nes būtent jai reikėjo pinigų. Taigi minėtų liudytojų parodymai, vertinant juos su kitais bylos įrodymais, yra svarbūs ir patvirtina nuteistųjų kaltę apgaule įgijus L. I. priklausantį turtą.

26Anot prokuroro, nepagrįsti ir kasacinių skundų teiginiai, susiję su teismo psichologinės–psichiatrinės ekspertizės išvadų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas vertino ne tik kasatorių cituojamą konstatuojamąją ekspertizės akto dalį, bet ir aprašomąją, kurioje atsispindi nukentėjusiosios emocinė būsena. Ekspertai, vertindami nukentėjusiosios psichologinę būseną, ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodė, kad yra akivaizdžiai pažemintas L. I. savų intelektinių gebėjimų, galimybių vertinimas, ji nepasitiki savimi, linkusi užimti pasyvią, priklausomą poziciją, nebrandiems, iracionaliems problemų sprendimų būdams. Šios ekspertų išvados aiškiai parodo, kodėl nuteistiesiems taip lengvai pavyko manipuliuoti nukentėjusiąja ir užvaldyti jos turtą.

27Taip pat prokuroras teigia, kad, skirdamas nuteistiesiems bausmes, pirmosios instancijos teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes (ankščiau neteisti, galiojančių administracinių nuobaudų neturi), padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tikslus (siekdami neteisėtai praturtėti, įvykdė sunkų tyčinį nusikaltimą, už kurį numatyta tik laisvės atėmimo bausmė), jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymas bendrininkų grupe), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Nuteistiesiems paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos ir nėra aiškiai per griežtos; už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirtos mažesnės nei sankcijos vidurkis bausmės; dar labiau jas švelninti nėra pagrindo. Taip pat nėra įstatyminio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

28Atsiliepimu į kasacinius skundus nukentėjusiosios L. I. atstovė advokatė Diana Višinskienė prašo nuteistųjų V. M. ir A. M. kasacinius skundus atmesti.

29Nukentėjusiosios atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai iš esmės buvo žinomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams, jie buvo išnagrinėti ir įvertinti pateikiant atitinkamas išvadas, su kuriomis nesutikti nėra teisinio pagrindo. Tai, kad teismų padarytos išvados neatitinka kasatorių lūkesčių, nedaro šių išvadų neteisėtų ar nepagrįstų.

30Priešingai kasacinių skundų teiginiams, teismai išvadas dėl nuteistųjų A. M. ir V. M. kaltės grindė įrodymų vertinimu, atliktu nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. teisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl nuteistųjų, nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų vertinimo ir padarė pagrįstas bei faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad byloje ištirtų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina, jog A. M. ir V. M., veikdami bendrai, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Teismai nustatė visus būtinus BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tarp jų ir apgaulės požymį, kuris reiškėsi piktnaudžiavimu nukentėjusiosios pasitikėjimu. Apgaulė, dėl kurios buvo įgytas svetimas turtas, susidėjo iš bendrų A. M. ir V. M. veiksmų ir kiekvieno iš jų indėlis turėjo lemiamos įtakos nukentėjusiosios suklaidinimui bei jos apsisprendimui dėl turto perdavimo.

31Įvertinę liudytojų G. D., O. M. ir V. M. parodymuose esančius prieštaravimus, neatitikimus byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir tai, kad šie liudytojai susiję giminystės bei draugystės ryšiais su nuteistaisiais, teismai pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kaip nepatikimus ir jais nesirėmė. Tuo tarpu nukentėjusiosios L. I. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtino ne tik liudytojų V. I., A. R., J. V., J. B. parodymai, bet ir kita rašytinė bylos medžiaga, todėl teismai pagrįstai nuteistųjų kaltę grindė nukentėjusiosios L. I. parodymais. Kasacinių skundų teiginiai, kad nukentėjusioji L. I. suprato ir žinojo, jog už pinigus, gautus pardavus butą, namas nebus pastatytas, nes nėra sklypo, kad sodo namelis yra statomas ne jai, o J. D., visiškai nepagrįsti. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji, surašydama įgaliojimą A. M. dėl buto pardavimo ir pinigų pervedimo į jos banko sąskaitą, nežinojo, jog sklypas, kuriame buvo pradėtas statyti namas, priklauso A. M. dukteriai. Taigi nuteistieji sąmoningai suklaidino nukentėjusiąją žadėdami pastatyti jai namą ir įregistruoti šį jos vardu, nors pažado neketino tesėti, nes žemės sklypas, kuriame buvo statomas namas, jiems nepriklausė, o su sklypo savininke J. D. apie tai jokios kalbos nebuvo.

32Teismų išvados dėl nuteistosios A. M. kaltumo padarius BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas taip pat pagrįstos byloje ištirtų įrodymų visuma. Liudytojos J. B., nukentėjusiosios L. I. nuoseklūs ir patikimi parodymai bei rašytinė bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad nuteistoji A. M., melagingai žadėdama grąžinti pinigus, įkalbėjo nukentėjusiąją sudaryti savo vardu banko paskolos sutartį, o vėliau gavusi iš nukentėjusiosios banko kortelę, neteisėtai ją panaudojo finansinėms operacijoms inicijuoti bei pasisavino 760 Lt. Abiejų instancijų teismai savo išvadas dėl kasatorės kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, grindė teisėtais būdais gautais duomenimis, kurie buvo patikrinti teisiamajame posėdyje, įrodymai buvo įvertinti pagal vidinį teisėjų įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų.

33Taip pat nukentėjusiosios atstovė teigia, kad, priešingai kasacinių skundų teiginiams, apeliacinės instancijos teismas nepadarė jokių proceso pažeidimų, skundžiamoje nutartyje išsamiai patikrino ir įvertino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, atsakė į esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, teisingai vadovavosi teismų praktika, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisingą bei pagrįstą nutartį. Teismas motyvuotai pasisakė dėl nuteistųjų apeliaciniame skunde ginčijamų faktinių aplinkybių įrodytumo ir pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms dėl A. M. bei V. M. kaltumo. Tai, kad kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl jų veikos kvalifikavimo ir laiko ją nepagrįsta, negali būti vertinama kaip neišsamus ar netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas, pažeidžiantis BPK 320 straipsnio nuostatas.

34Nuteistųjų V. M. ir A. M. kasaciniai skundai netenkinami.

35Kasatoriai nesutinka su teismų sprendimais dėl jų nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir savo nesutikimą pagrindžia, jų nuomone, netinkamu įrodymų interpretavimu ir vertinimu. Pagrindinis kasacinių skundų motyvas, kad teismai nepagrįstai patikėjo ir rėmėsi nukentėjusiosios parodymais ir nepagrįstai nepatikėjo ir nesirėmė kitų liudytojų parodymais. Didelėje dalyje kasacinių skundų teismų išvados dėl BK 182 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių buvimo nuteistųjų veikoje ginčijamos remiantis ne sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymių netinkamu teismų aiškinimu ir netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, bet apsiribojant, kasatorių nuomone, rėmimusi ne tų asmenų parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant kasacinę bylą į posėdį liudytojai nekviečiami ir iš naujo neapklausinėjami, todėl teisėjų kolegija neturi galimybių vertinti įrodymų kitaip, negu juos įvertino žemesni teismai. Nagrinėdama kasacinę bylą teisėjų kolegija remiasi teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pagrindinį dėmesį kreipia į tai, ar tinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nagrinėjant bylą nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Dėl to kasaciniuose skunduose keliami klausimai, susiję su įrodymų vertinimu, paliekami nenagrinėti.

36Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–454/2012, 2K-462-2013). Sukčiavimo padarinys – nukentėjusysis netenka turto, kurį dėl suklaidinimo perduoda kaltininkui. Taigi nukentėjusysis patiria turtinės žalos, kurios atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis tampa problemiškas ar net neįmanomas. Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima pateikiant suklastotus dokumentus turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę ar jo turtą. Tačiau apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2004, 2K-322/2014). Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Vienas apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, giminystės, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją sudaryti civilinį sandorį, iš kurio ši turės naudos. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, sudaro sandorį, perduoda iš sandorio gautas pajamas, tikėdamasi, kad vėliau už tai jai bus atlyginta kitokiu sutartu būdu. Tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra apsunkintas.

37Pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį svarbu, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju būtų esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387-2008).

38Esminis požymis, lemiantis padarytos veikos baudžiamąjį teisinį vertinimą, yra apgaulės panaudojimas siekiant užvaldyti turtą. Šioje byloje V. ir A. M. pasinaudojo nukentėjusiosios situacija, t. y. tuo, kad ji yra neįgali, turi psichikos problemų, jos mastymas ribotas, o jos senelė, kuri augino nukentėjusiąją ir rūpinosi ja, mirė ir jai sunku vienai savarankiškai gyventi bei išlaikyti butą. Esant tokiai situacijai, tuo metu, kai po senelės mirties ji gydėsi ligoninėje, pas ją atvažiavo tėvas su pamote. Pasak nukentėjusiosios, A. M. pasakė, kad ji liko viena, o jie iki jos neprivažinės, nes kuras brangus. Pasiūlė parduoti jos butą, sakė, kad kartu gyvens, pastatys jai namą, jos vardu įregistruos, priregistruos ją name. Nukentėjusioji buvo įkalbėta visų su buto pardavimu ir naujo namo statyba kylančių reikalų tvarkymą patikėti A. M. Tuo tikslu ji notarų biure parašė A. M. įgaliojimą parduoti butą, pinigus pervedant į A. M. sąskaitą. 2008 metais, kai namas buvo pastatytas, ji su vyru apsigyveno šiame name ir gyveno iki 2010 m. Kai 2010 m. šiame name apsigyveno A. M. duktė J. D. su šeima, nukentėjusiajai paaiškėjo, kad namas pastatytas ant svetimos žemės ir niekas nesiruošia jį įregistruoti jos vardu, kad ji turės gyventi kartu su J. D. šeima. Pasak nukentėjusiosios, A. M. pasakė, kad namą perrašys savo dukteriai. Liudytoja J. D. parodė, kad kai 1989 m. ji su vyru susituokė, jos motina padovanojo jai sodą su namu. Nukentėjusiajai nesutikus su tokia įvykių eiga ir supratus, kad ji liko apgauta ir kad nei pinigų neatgaus, nei namas bus įregistruotas jos vardu, kreipėsi į policiją.

39Svarbi bylos baudžiamajam teisiniam vertinimui aplinkybė – ar pinigai, gauti už parduotą namą, buvo grąžinti nukentėjusiajai, o jeigu ne, ar namas buvo įregistruotas nukentėjusiosios vardu, kaip buvo susitarta. Byloje nėra duomenų, kad naujai pastatytas namas, esantis Kauno r., ( - ), būtų įregistruotas nukentėjusiosios vardu. Kad tai nėra padaryta, rodo ir nuteistųjų argumentai, kad visus pinigus jie 2008 liepos 12 d. kitų žmonių akivaizdoje gražino nukentėjusiajai. Kyla klausimų, ar pinigai, atitinkantys parduoto buto kainą, buvo grąžinti nukentėjusiajai; ar neteisingus parodymus duoda nukentėjusioji ar nuteistieji ir jų aplinkos žmonės, apklausti kaip liudytojai. Nesant dokumentų apie pinigų grąžinimą ir esant daugeliui liudytojų, kurie patvirtina matę pinigų grąžinimo faktą, nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimas (jei tokia buvo padaryta) priklauso nuo šių faktinių aplinkybių nustatymo. Tai galima padaryti tik baudžiamojoje byloje.

40Teismai vienareikšmiškai nustatė, kad nukentėjusioji davė teisingus parodymus, kuriuos teismai pripažino įrodymais. Tuo tarpu teismai kritiškai vertino nuteistųjų ir liudytojų V. M., G. D., O. M. parodymus ir tai motyvavo. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji A. M. nurodė, kad ji 2008 m. liepos 12 d. grąžino L. I. kortelę bei voką su likusiais pinigais ir po to kortelės neturėjo. Tačiau iš sąskaitos išrašo matyti, kad iš jos sąskaitos, į kurią buvo pervesti pinigai už parduotą butą, į A. M. kitą sąskaitą 2008 m. rugpjūčio 27 d. buvo pervesta 4381,28 euro. Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad A. M. 2008 m. liepos 12 d. neatidavė L. I. nei banko kortelės, nei pinigų. Taigi šioje situacijoje faktinių aplinkybių nustatymas ir žalos atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis aiškiai būtų apsunkintas. Tai rodo, kad ši byla yra baudžiamoji.

41Teismai pagrįstai pripažino, kad nuteistieji užvaldė nukentėjusiosios turtą ir tam panaudojo apgaulę, pasireiškusią piktnaudžiavimu pasitikėjimu. Apie tai kalba ne tik tas faktas, kad jie nepripažino pasisavinę pinigus ir panaudoję juos savo tikslams, bet ir tai, kad jie melagingai teigė, jog pinigus L. I. grąžino. Ši aplinkybė rodo, kad jie pinigų grąžinti nesiruošė, taigi rodo jų tyčią sukčiauti piktnaudžiavimo pasitikėjimu forma. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad tokie įvykiai, kaip kaltinamųjų V. M. ir A. M. rūpinimasis nukentėjusiąja (aplankė ligoninėje, priėmė gyventi pas save), taip pat nukentėjusiosios L. I. kaip asmenybės savybės, nurodytos ekspertizės akte (akivaizdžiai pažemintas savo intelektinių gebėjimų, galimybių vertinimas, nepasitiki savimi, linkusi užimti pasyvią, priklausomą poziciją, nebrandiems iracionaliems problemų sprendimų būdams) nulėmė tai, kad V. M. ir A. M. įgijo nukentėjusiosios pasitikėjimą. Apgyvendinimas kaltinamųjų namuose, pažadai gyventi kartu, pastatyti jai namą nukentėjusiajai sudarė nuomonę, kad jų pažadai realūs. Apie tai, kad sklypas, kuriame buvo pradėtas statyti namas, priklauso A. M. dukrai, nukentėjusioji, surašydama įgaliojimą A. M. dėl buto pardavimo ir pinigų pervedimo į jos banko sąskaitą, nežinojo. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė V. M. ir A. M. piktnaudžiavimu nukentėjusiosios pasitikėjimu.

42Teisėjų kolegija laiko, kad teismai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai vertino įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties.

43Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

44Nuteistųjų V. M. ir A. M. kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija... 4. V. M. ir A. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami... 5. A. M. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį nuteista už... 6. Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo... 7. Kasatorius nurodo, kad sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai... 8. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių... 9. Kasatorius nurodo, kad jis nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio... 10. Tokius kasatoriaus parodymus teismas laikė neteisingais, neįtikinamais ir... 11. Pasak kasatoriaus, teismų sprendimai pagrįsti vien nukentėjusiosios L. I.... 12. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus kaltė padarius... 13. Teismas tendencingai ir šališkai rėmėsi teismo... 14. Baudžiamojoje teisėje įtvirtintas svarbus principas – kad, jeigu... 15. Kasaciniu skundu nuteistoji A. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo... 16. Kasatorė, skunde nurodydama analogiškus kaip ir nuteistojo V. M. kasaciniame... 17. Pirmosios instancijos teismas įrodymus suskirstė į dvi grupes, viena iš jų... 18. Kasatorės kaltė dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo buvo įrodinėjama... 19. Kasatorės nuomone, išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismams nepavyko... 20. Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės... 21. Prokuroras nurodo, kad dalis kasacinių skundų argumentų, kuriais nesutinkama... 22. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK... 23. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pateikė pakankamai... 24. Teigdami, kad teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė liudytojų O. M., G.... 25. Taip pat atsiliepime nesutinkama su kasatorių teiginiais, kad liudytojų J.... 26. Anot prokuroro, nepagrįsti ir kasacinių skundų teiginiai, susiję su teismo... 27. Taip pat prokuroras teigia, kad, skirdamas nuteistiesiems bausmes, pirmosios... 28. Atsiliepimu į kasacinius skundus nukentėjusiosios L. I. atstovė advokatė... 29. Nukentėjusiosios atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniuose... 30. Priešingai kasacinių skundų teiginiams, teismai išvadas dėl nuteistųjų... 31. Įvertinę liudytojų G. D., O. M. ir V. M. parodymuose esančius... 32. Teismų išvados dėl nuteistosios A. M. kaltumo padarius BK 215 straipsnio 1... 33. Taip pat nukentėjusiosios atstovė teigia, kad, priešingai kasacinių skundų... 34. Nuteistųjų V. M. ir A. M. kasaciniai skundai netenkinami.... 35. Kasatoriai nesutinka su teismų sprendimais dėl jų nuteisimo pagal BK 182... 36. Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar... 37. Pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį svarbu, kad... 38. Esminis požymis, lemiantis padarytos veikos baudžiamąjį teisinį... 39. Svarbi bylos baudžiamajam teisiniam vertinimui aplinkybė – ar pinigai,... 40. Teismai vienareikšmiškai nustatė, kad nukentėjusioji davė teisingus... 41. Teismai pagrįstai pripažino, kad nuteistieji užvaldė nukentėjusiosios... 42. Teisėjų kolegija laiko, kad teismai teisingai nustatė faktines bylos... 43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 44. Nuteistųjų V. M. ir A. M. kasacinius skundus atmesti....