Byla 1A-91-557/2018
Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. (S. J.) nuteistas pagal 182 str. 1 d. (13 epizodų) ir BK 182 str. 2 d. (14 epizodų), vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 2 p., laisvės atėmimu 4 metams

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Dalios Kursevičienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, dalyvaujant prokurorei Daliai Mackevičienei, nuteistajam S. J. ir jo gynėjai Galinai Korabliovai,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. (S. J.) nuteistas pagal 182 str. 1 d. (13 epizodų) ir BK 182 str. 2 d. (14 epizodų), vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 2 p., laisvės atėmimu 4 metams.

3Nuosprendžiu iš S. J. priteista nukentėjusiajam A. K. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1501,40 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5

  1. S. J. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-05-05 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. A. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų didelio statybų verslo vykdymui Klaipėdos raj. Siekdamas sudaryti V. A. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-05-05 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 62.500 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. A. perdavė S. J. 62.500 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės V. A. priklausantį turtą – 62.500 Eur.
    1. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-09-02 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. Siekdamas sudaryti A. K. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, įtikino A. K. pinigus perduoti paskolos sutartimi bei parengė 2014-09-02 paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad paskolos davėjas – A. K. kartu su O. K. perduoda UAB „( - )“, atstovaujamai direktoriaus S. J., 57.831 Eur. Be to, tam, kad sustiprinti A. K. pasitikėjimą, S. J. paruošė ir pasirašė 2014-09-02 paprastąjį neprotestuotiną vekselį minėtai sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas A. K. perdavė S. J. 49.235 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės A. K. priklausantį turtą – 49.235 Eur.
    2. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-09-05 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas D. S. pasitikėjimu, paprašė pastarosios paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui. Siekdamas sudaryti D. S. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-09-05 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 50.000 Lt (14.481 Eur) sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidinta D. S. perdavė S. J. 50.000 Lt (14.481 Eur), o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės D. S. priklausantį turtą – 50.000 Lt (14.481 Eur).
    3. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-09-29 namo kieme, adresu ( - ), piktnaudžiaudamas F. G. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų. Siekiant sudaryti įspūdį, kad paskolinti pinigai bus grąžinti, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-09-29 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 44.000 Lt (12.743,28 Eur) sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas F. G. perdavė S. J. 44.000 Lt (12.743,28 Eur), o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės F. G. priklausantį turtą – 44.000 Lt (12.743,28 Eur).
    4. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-10-10 patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. B. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų verslo vykdymui. Siekdamas sudaryti V. B. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-10-10 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 35.000 Lt (10.136,70 Eur) sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. B. perdavė S. J. 35.000 Lt (10.136,70 Eur), o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės V. B. priklausantį turtą – 35.000 Lt (10.136,70 Eur).
    5. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-10-10 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas D. S. pasitikėjimu, paprašė pastarosios paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui. Siekdamas sudaryti D. S. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-10-10 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 35.000 Lt (10.136,70 Eur) sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidinta D. S. perdavė S. J. 35.000 Lt (10.136,70 Eur), o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės D. S. priklausantį turtą – 35.000 Lt (10.136,70 Eur)
    6. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2014-10-12 patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. B. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų verslo vykdymui. Siekdamas sudaryti V. B. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-10-12 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 7.300 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. B. perdavė S. J. 7.300 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausantį turtą – 7.300 Eur.
    7. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2014-11-10 patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. B. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. Siekdamas sudaryti V. B. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-11-10 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 6.000 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. B. perdavė S. J. 6.000 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausantį turtą – 6.000 Eur.
    8. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-11-10 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas D. S. pasitikėjimu, paprašė pastarosios paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui. Siekdamas sudaryti D. S. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-11-10 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 50.000 Lt (14.481 Eur) sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidinta D. S. perdavė S. J. 50.000 Lt (14.481 Eur), o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės D. S. priklausantį turtą – 50.000 Lt (14.481 Eur).
    9. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2014-11-18 patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. B. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. Siekdamas sudaryti V. B. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-11-18 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 3.200 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. B. perdavė S. J. 3.200 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausantį turtą – 3.200 Eur.
    10. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2014-11-20 patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. B. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. Siekdamas sudaryti V. B. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-11-20 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2.900 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. B. perdavė S. J. 2.900 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausantį turtą – 2.900 Eur.
    11. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-12-15 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. A. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų didelio statybų verslo vykdymui Klaipėdos raj. Siekdamas sudaryti V. A. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-12-15 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 18.300 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. A. perdavė S. J. 18.300 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės V. A. priklausantį turtą – 18.300 Eur.
    12. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2014-12-29 patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. B. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. Siekdamas sudaryti V. B. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-12-29 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 7.000 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. B. perdavė S. J. 7.000 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausantį turtą – 7.000 Eur.
    13. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2014-12-30 namo kieme, adresu ( - ), piktnaudžiaudamas F. G. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų tėvo gydymui. Siekdamas sudaryti F. G. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė du 2014-12-30 paprastuosius neprotestuotinus vekselius 4.900 Eur ir 3.900 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolas sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas F. G. perdavė S. J. 4.900 Eur ir 3.900 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo F. G. priklausantį turtą – 8.800 Eur.
    14. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-12-30 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. Siekdamas sudaryti A. K. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-12-30 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 32.275 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas A. K. perdavė S. J. 32.275 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės A. K. priklausantį turtą – 32.275 Eur.
    15. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2015-01-05 patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. B. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. Siekdamas sudaryti V. B. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2015-01-05 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2.700 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. B. perdavė S. J. 2.700 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausantį turtą – 2.700 Eur.
    16. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2015-03-12 namo kieme, adresu ( - ), piktnaudžiaudamas F. G. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų žmonos firmos išpirkimui. Siekdamas sudaryti F. G. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2015-03-12 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2.900 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas F. G. perdavė S. J. 2.900 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo F. G. priklausantį turtą – 2.900 Eur.
    17. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2015-03-19 namo kieme, adresu ( - ), piktnaudžiaudamas F. G. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų žmonos firmos išpirkimui. Siekdamas sudaryti F. G. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2015-03-19 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2.900 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas F. G. perdavė S. J. 2.900 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo F. G. priklausantį turtą – 2.900 Eur.
    18. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2015-04-02 patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. B. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. Siekdamas sudaryti V. B. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2015-04-02 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2.900 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. B. perdavė S. J. 2.900 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausantį turtą – 2.900 Eur.
    19. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2015-04-09 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. Siekdamas sudaryti A. K. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2015-04-09 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 27.000 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas A. K. perdavė S. J. 27.000 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės A. K. priklausantį turtą – 27.000 Eur.
    20. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2015-06-06 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. Siekdamas sudaryti A. K. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-12-27 datuotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 123.500 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas A. K. perdavė S. J. 123.500 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės A. K. priklausantį turtą – 123.500 Eur.
    21. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2015-06-17, patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. B. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. Siekdamas sudaryti V. B. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2015-06-17 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2.700 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. B., perdavė S. J. 2.700 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausantį turtą – 2.700 Eur.
    22. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2015-07-17 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. Siekdamas sudaryti A. K. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-12-25 datuotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 112.000 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas A. K. 2015-07-17 iš savo asmeninės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „SEB“ banke, į S. J. priklausančią sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB „SEB“ banke, pervedė 105.000 Eur, kuriuos šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės A. K. priklausantį turtą – 105.000 Eur.
    23. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2015-09-22, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. Siekdamas sudaryti A. K. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-09-29 datuotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 50.000 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas A. K. 2015-09-22 iš savo asmeninės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „SEB“ banke, į S. J. priklausančią sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB „SEB“ banke, pervedė 26.400 Eur bei perdavė grynais 8.600 Eur, kuriuos šis pasisavino, taip apgaule savo naudai S. J. įgijo didelės vertės A. K. priklausantį turtą – 35.000 Eur.
    24. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2015 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas J. L. pasitikėjimu, kai pastaroji kreipėsi į jį (S. J.), kaip į juristą dėl atstovavimo jos interesams Klaipėdos miesto apylinkės teisme civilinėje byloje, pasiūlė už 1.500 Eur atlygį surasti tinkamą atstovą – advokatą. J. L. sutikus, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), ši perdavė S. J. 1.500 Eur. S. J. neįvykdžius įsipareigojimų ir J. L. pareikalavus, pastarasis grąžino 100 Eur ir siekdamas sudaryti įspūdį, kad likusi pinigų suma bus grąžinta, 2015-12-17 surašė ir pasirašė paskolos raštelį 1.400 Eur sumai, nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti pinigus iki sutarto termino, taip apgaule savo naudai įgijo J. L. priklausantį turtą – 1.400 Eur.
    25. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2015-09-28 tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. A. K. apgaule suklaidintas, iš savo asmeninės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „SEB“ banke, į S. J. priklausančią sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB „SEB“ banke, minėtą dieną pervedė 15.000 Eur, kuriuos šis pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės A. K. priklausantį turtą – 15.000 Eur.
    26. Be to, S. J. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2016-03-09 prekybos centre „Studlendas“, adresu H. Manto g. 92, Klaipėdoje, piktnaudžiaudamas R. S. pasitikėjimu, paprašė pastarosios paskolinti pinigų S. J. tėvo gydymui. Siekdamas sudaryti R. S. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2016-03-09 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1.500 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidinta R. S. perdavė S. J. 1.500 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo R. S. priklausantį turtą – 1.500 Eur.
  1. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir apeliacinės instancijos teismo turi būti panaikintas. Pasisakydamas dėl teisių į gynybą pažeidimo, nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis neturėjo gynėjo. Baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti teismui, teisėja V. B. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri paskyrė baudžiamojoje byloje ginti kaltinamąjį advokatei A. M.. Tačiau kaltinamasis, dirbdamas ( - ) Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pareigose, rengė procesinius dokumentus, tiesiogiai priiminėjo sprendimus dėl advokatei priklausančio buto, esančio ( - ) privatizavimo užginčijimo teisme ir buto grąžinimo valstybei (2008-2010 m.), todėl siekiant panaikinti bet kokias abejones, susijusias su tinkama kaltinamojo gynyba bei šališkumu, kaltinamasis gynėjos atsisakė. S. J. nurodė teismui, kad advokatą Klaipėdos mieste suras savarankiškai, tačiau tokios jo teisės buvo suvaržytos, kadangi jis buvo suimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-742-906/2017 ir buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Lietuvos apeliacinis teismas 2017-06-16 nutartyje byloje Nr. 01-1-51947-16 konstatavo šias aplinkybes, nurodydamas, jog suėmus S. J. ir jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo suvaržytos jo teisės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str., Europos Žmogaus teisių konvencijoje, BPK 44 str. S. J. apie šias aplinkybes informavus teisėją, ji nusprendė bylą nagrinėti be gynėjo, kadangi kaltinamasis, pasak teisėjos, pats yra teisininkas ir gali gintis savarankiškai. Pažymi, kad S. J. buvo kaltinamas kelių sunkių nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 2 d. padarymu, todėl vertinant BPK imperatyvus, gynėjo dalyvavimas procese buvo būtinas nuo pat bylos perdavimo teismui momento. Dėl šios priežasties teigia, jog kaltinamojo teisės buvo pažeistos, tokiais veiksmais neužtikrinus objektyvaus bei teisingo bylos nagrinėjimo, ir dėl to buvo priimtas neteisėtas apkaltinamasis nuosprendis, bylą išnagrinėjus vienašališkai teisėjai, kuriai buvo padaryta tiesioginė įtaka nuteisti kaltinamąjį. Šią aplinkybę pati teisėja pripažino viename iš teismo posėdžių proceso dalyvių akivaizdoje. S. J. nuo 2016-12-05 buvo suimtas kitoje byloje, todėl gauti, pateikti teismui įrodymų jis savarankiškai negalėjo, o byla jau buvo pradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje. Atėmus S. J. teisę į gynybą, pareiga gintis savarankiškai viso proceso metu atiteko pačiam kaltinamajam. Visa tai užfiksuota byloje esančiais įrodymais, kaltinamojo prašymais ne kartą konvojuoti jį į teismą dėl susipažinimo su bylos medžiaga. Teigia, jog nors kaltinamasis ir yra teisininkas, įstatymais numatytos jo teisės negalėjo būti pažeistos. Dėl to daro išvadą, kad teisėja jau iš anksto, dar neišnagrinėjus baudžiamosios bylos žinojo, kad kaltinamasis bet kokiu atveju bus pripažintas kaltu ir nuteistas realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, o tai neva taip pat įrodo teisėjos suinteresuotumą atimti iš kaltinamojo teisę į gynybą, skubotai išnagrinėti baudžiamąją bylą procesine prasme, suvaržant net galimybę rasti gynėją.
    1. Pažymi, kad rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog teismas netinkamai ir vienašališkai vertino aplinkybes prokuratūros naudai, įteisino neteisėtai padarytus, prieštaraujančius įstatymams nukentėjusiųjų veiksmus, kaltinamasis gavo tik baigiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje, pereinant prie baigiamųjų kalbų. Teisėja V. B., net žinodama apie tai, atsisakė tenkinti kelis kaltinamojo prašymus atnaujinti įrodymų tyrimą byloje, nors kaltinamasis įrodė, kad kaltę paneigiančius įrodymus jis gavo. Įrodymus buvo būtina pridėti prie bylos ir ištirti proceso metu, prieš nuosprendžio priėmimą. Teigia, jog visa tai patvirtina aplinkybes, kad byla buvo išnagrinėta netinkamai bei vienašališkai, o priimtas nuosprendis naikintinas, nes buvo pažeistos kaltinamojo teisės į gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą. Be to, kaltinamasis, matydamas, kad procesas vyksta neobjektyviai, ir teisėjai patvirtinus, kad proceso metu jai buvo padaryta įtaka pripažinti kaltinamąjį kaltu bei neapklausti byloje liudytojos policijos pareigūnės, tik teismui paskelbus apie baigiamąją proceso stadiją, įvertinant jo laikymą kitame mieste, spėjo paprašyti kitoje byloje esančios valstybės paskirtos gynėjos G. Korabliovos, kad ji neatlygintinai jį gintų baigiamojoje proceso stadijoje. Teisinė pagalba ir gynyba kaltinamajam buvo būtina.
    2. Pasisakydamas dėl teisėjos šališkumo ir padarytos jai įtakos, nurodo, kad teismo posėdžio metu teisėja patvirtino, kad patenkinus kaltinamojo prašymą liudytoja apklausti teisme ikiteisminį tyrimą atlikusią tyrėją M. P., teisėjai paskambino tiesioginis tyrėjos vadovas, t. y. Klaipėdos apskrities VPK Nusikaltimų nuosavybei tyrimų valdybos viršininkas Z. T. ir prašė teisme tyrėjos neapklausinėti. Atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamajam S. J. 2005 m. dirbant UAB „( - )“ Klaipėdos teritorinio padalinio vadovo pavaduotoju, jam buvo pavesta ir jis tiesiogiai vykdė didelės paskolintos banke „Hansa bankas“ sumos kredito išieškojimą iš aukščiau minėto policijos pareigūno Z. T. brolio, kuris, pasiskolinęs iš banko pinigus, pasislėpė užsienyje ir skolos bankui negrąžino. Buvo prašoma paskelbti jo paiešką per Policijos departamentą. Vertindamas ikiteisminio tyrimo tyrėjos, neturėjusios įgaliojimų atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenų žiniasklaidai, tačiau pateiktą viešai informaciją po S. J. pareikštų įtarimų apie neva padarytus jo, kaip žinomo teisininko nusikalstamas veikas, mano, kad tokiais veiksmais iš anksto buvo daromas tiesioginis poveikis teismui, formuojant išankstinę teisėjos nuomonę apie kaltinamąjį. Teigia, jog siekdamas atkeršyti kaltinamajam už vykdomus skolos išieškojimo veiksmus, pareigūnas Z. T. pritaikė S. J. su jo broliu susijusias aplinkybes dėl asmens nesąžiningumo, taip norėdamas kerštauti, kadangi skolos išieškojimo metu skolininko (policijos pareigūno brolio) kontaktus pavyko nustatyti tik susisiekus su Policijos departamentu ir nustačius, jog apgavęs banką, nesąžiningas kreditorius pats buvo policijos pareigūnu. Pats Z. T. taip pat tuo metu dirbo kriminalinėje policijoje, o skolininko paieškos paskelbimas reiškė karjeros pabaigą pačiam Z. T.. Atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos aplinkybės yra ypač svarbios, ir dėl to yra nurodomos apeliaciniame skunde, jos tyčia nebuvo išnagrinėtos pirmosios instancijos teismo, ir tai parodo teismo šališkumą, iš dalies ir ikiteisminio tyrimo pradžios motyvus. Mano, jog bylos baigtimi suinteresuotam asmeniui – policijos pareigūnui padarius įtaką teisėjai, ji privalėjo nusišalinti. Nušalinimą teisėjai kaltinamasis planavo pareikšti po jos patvirtinimo proceso metu atnaujinti įrodymų tyrimą. Teigia, jog šios aplinkybės patvirtina akivaizdžius procesinius pažeidimus nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme ir teisėjos šališkumą.
    3. Pažymi ir tai, kad baudžiamoji byla, kuri šiuo metu nagrinėjama Klaipėdos miesto apylinkės teisme Nr. 1-742-906/2017, ir kurioje S. J. taip pat inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., baudžiamojo proceso taikymo praktikoje prasme yra sudėtinė išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-46-659/2017 dalis. Byloje taip pat yra ir rašytiniai įrodymai bei vaizdo ir garso medžiaga, kuri patvirtina, kad pareigūnas Z. T. pats Klaipėdos areštinėje prisipažįsta, jog jis padarys ir padarė Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjams tiesioginę įtaką suimti S. J. bei jį nuteisti. Tačiau, Klaipėdos apygardos prokuratūra, būdama suinteresuota S. J. tiesioginiu šmeižimu bei nuteisimu dėl prieš ją 2014 m. pateikto teismui S. J. ieškinio dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo nuo 2003 metų, ne tik nenusišalino nuo baudžiamojo proceso, bet ir tyčia išskyrė inkriminuotas nusikalstamas veikas į atskiras. Taip buvo atlikti du ikiteisminiai tyrimai, turint tikslą įtikinti teismą bei visuomenę pripažinti S. J. kaltu, kad jis gautų realią laisvės atėmimo bausmę už kelias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Bylos duomenimis, S. J. ne tik yra neteistas, bet ir jam pritaikius imperatyvias BK normas, turėjo išvengti realios laisvės atėmimo bausmės, kadangi ji jam negalėjo ir negali būti paskirta.
    4. Nurodo, kad kasacinis teismas ne kartą pasisakė apie dirbtinį baudžiamųjų bylų kriminalizavimą, mano, jog tai bus įrodyta apeliaciniame procese. Taip pat negalima tokia baudžiamojo proceso praktika, kuomet pasinaudojant suteiktais įgaliojimais bei siekiant gerų darbo rezultatų, esant tiesioginiam suinteresuotumui, įtariamajam dirbtinai kuriamos baudžiamosios bylos dėl asmens įsitikinimų bei prokurorų daromos jam tiesioginės viešos diskriminacijos, pasitelkiant į pagalbą įtakai pasiduodančius Klaipėdos teisėjus bei žiniasklaidą. Tai ne kartą patvirtino ir Teisėjų taryba. Esant įvykusiam pirmosios instancijos teisme neteisingam procesui, remdamasis Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos taikymo prasme, Europos Žmogaus teisių teismo praktika, net ir apeliacinės instancijos teismui patvirtinus skundžiamo nuosprendžio galiojimą, mano, jog tokie procesiniai sprendimai europinės teisės taikymo prasme bus pripažinti neteisėtais, o kaltinamajam bus padaryta didelė turtinė bei neturtinė žala. Teigia, jog prokuratūros veiksmai procese pasireiškė baime dėl to, kad teismui išteisinus S. J., jis galėtų apginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka, nes ikiteisminio tyrimo institucijų padaryta žala jam bus atlyginta bet kokiu atveju (CK 6.272 str.). Mano, jog prokuratūra, veikdama tyčia, nesistengė byloje apginti, ir net negynė nukentėjusiųjų teisių. Prokurorė D. Mackevičienė viso proceso metu net nemėgino įrodyti, kad bent vieno iš nukentėjusiųjų teisės buvo pažeistos dėl kaltinamojo veiksmų, ir kad nusikalstamos veikos buvo padarytos prieš juos. Baudžiamojo persekiojimo tikslu tapo ne nusikalstamų veikų sudėties požymiai, o išankstinis tikslas, kad kaltinamasis būtų nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Teigia, jog apeliacinės instancijos teisme būtina atnaujinti įrodymą tyrimą ir bylą nagrinėti iš esmės nuo pradinės stadijos. Remtis pirmosios instancijos teismo šališkumu bei neobjektyvumu apeliacinės instancijos teismui neleidžia BPK 58 str. nuostatos. Pažymi, jog bylą nagrinėjanti teisėja V. B. teismo posėdžio metu atsisakė sujungti dvi baudžiamąsias bylas (Nr. 1-46-659/2017 ir 1-742-906/2017) teisme į vieną, taip pažeisdama BPK imperatyvus, motyvuodama kaltinamojo pateiktą prašymą „darbų prikrovimui“. Tai įrašyta į teismo posėdžio protokolą. Todėl, apelianto manymu, baudžiamasis procesas byloje ne tik buvo neteisėtas, bet ir prieštaravo pagrindinėms baudžiamosios teisės taikymo nuostatoms, tikslams. Kiekvienas asmuo turi teisę į objektyvų bei nešališką teismą. Tai užtikrinta Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos. Todėl, remdamasis aptartomis aplinkybėmis, mano, jog kaltinamojo teisės buvo šiurkščiai pažeistos, o byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
    5. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo aplinkybių bei įrodymą vertinimo ir netinkamų išvadų priimant nuosprendį, nurodo, kad vertinant byloje egzistuojančias aplinkybes, bylos medžiagą, dirbtinį civilinių teisinių santykių kriminalizavimą, teisės iš kaltinamojo atėmimą į objektyvų bei nešališką teismą, bei netinkamai taikomą teismų praktiką, akivaizdu, kad baudžiamosios teisės normos nagrinėjamoje byloje teismo buvo pritaikytos neteisingai. BK 182 str. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba teisių į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 str. 2 dalį kyla tam, kad kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Darant šį nusikaltimą, apgaulė panaudojama, siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kuriuo žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo, apgaulės paveikti savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Bylos nagrinėjimo metu padarytų žalų dydis, vertinant BK 182 str. 2 d. taikymą, net nebuvo svarstomas. Taip buvo neteisingai pritaikytos kodekso normos, neteisėtai bei neteisingai parinkta nusikalstamų veikų kvalifikacija. Byloje nustatyta, kad dalį skolų kaltinamasis nukentėjusiems grąžino dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Įsipareigojimus jis vykdė ir ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat ir bylą perdavus nagrinėti teismui. Kokia tiksliai kiekvienam asmeniui padaryta žala, net nebuvo nustatinėjama, o tai apelianto nuomone patvirtina, kad teisėja iš anksto žinojo apie būsimą teismo nuosprendį, netinkamai kvalifikavo aplinkybes, neužtikrino pagrindinių teisės normų taikymo. Į nuosprendį buvo perrašytas kaltinamasis aktas, o objektyvi tiesa nebuvo atskleista. Teismas nevertino ir nesiėmė priemonių įvertinti aplinkybių, kad nukentėjusysis V. B., remiantis net jo paties teisme duotais parodymais, patvirtino, kad jau 17 metų vykdo pinigų skolinimosi verslą, dirbant realiai neegzistuojančios įmonės „( - )“ vardu, ieško kreditorių ir pinigų skolinimosi metu pats nurodo, kokius dokumentus reikia pildyti (vekselius), norint pasiskolinti pinigų iš jo parinktų kreditorių arba jo paties. Daro išvadą, kad kaltinamasis jokios išankstinės tyčios negrąžinti pinigų nenaudojo prieš nukentėjusiuosius V. B., F. G., D. S., ir vykdė V. B. nurodymus, susijusius su paskolos dokumentų pildymu, datų į jas bei dvigubų sumų, kaip paskolų grąžinimo garanto, įrašymą į juos. Paskolų suteikimo metu asmenys žinojo apie galimybę išieškoti skolas civilinėmis poveikio priemonėmis, su tokiu išieškojimu susidūrė ne pirmą kartą (vien F. G. antstolio išieškomos skolos net iš 58 kitų jo kreditorių), prisiėmė atitinkamą riziką. Visi jie taip pat žinojo apie tai, kad S. J. pinigus skolinosi nekilnojamojo turto verslo vykdymui ir tą verslą vykdė kartu su V. R.. Minėtas asmuo buvo nustatytas baudžiamojoje byloje Nr. 1-742-906/2017. Taip pat minėtoje baudžiamojoje byloje aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtino liudytoja apklausta B. P.. Nors kaltinamasis nurodė būtinumą ne tik sujungti bylas, bet ir apklausti kitus liudytojus, prijungti rašytinius įrodymus, teismas tokius prašymus ignoravo. Nukentėję asmenys V. B., F. G., D. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad kaltinamasis jų atžvilgiu nenaudojo jokios apgaulės, skolas grąžino dalimis, mokėjo palūkanas, o pareiškimus jie parašė prašant tai padaryti ikiteisminio tyrimo tyrėjos.
    6. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškimą F. G. vardu savo ranka surašė pati ikiteisminio tyrimo tyrėja M. P.. Pažymi, kad viso teisminio proceso metu valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė nei karto nenurodė, kad prieš minėtus nukentėjusiuosius buvo naudojama apgaulė. Visi jie skolas atgauna antstolio A. S. pagalba ir tai realiai vyko dar iki ikiteisminio tyrimo šalims susitarus dėl didelių, deklaruotinų palūkanų mokėjimo. Teigia, jog teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad buvęs prokuroras – nukentėjusysis V. A. davė teisme žinomai melagingus parodymus apie neva jam padarytą žalą. Paaiškėjo, kad jis yra valstybinį kaltinimą palaikančios prokurorės geras pažįstamas ir buvęs bendradarbis. Todėl teismo buvo prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir prijungti prie bylos 2017-02-13 Klaipėdos AVPK NNTV 2-ojo skyriaus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-09778-17 pagal kaltinamojo pareiškimą dėl V. A. padarytos apgaulės bei nepagrįsto praturtėjimo. Pažymėtina, kad pinigus V. A. skolino ne S. J., o UAB „( - )“, su kuria ir buvo susidarę civiliniai teisiniai santykiai. V. A., nesulaukęs visos skolos grąžinimo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltinamojo, tačiau gavęs palūkanas, savo teises net nepradėjus ikiteisminio tyrimo gynė civiline tvarka. V. A. policijoje nagrinėjant S. J. pareiškimą patvirtino, kad apeliantas visą asmeninę skolą jam grąžino kartu su palūkanomis, apgaulės bei tyčios pasisavinti lėšas jo atžvilgiu nenaudojo. Skolinga liko tik įmonė, o ne pats kaltinamais. Neaišku, kodėl teismas net nemotyvavo bei nuosprendyje nepasisakė dėl šių teisme paaiškėjusių aplinkybių, nepridėjo turimo rašytinio įrodymo, patvirtinančio tai, kad kaltinamasis baudžiamojon atsakomybėn pagal V. A. pareiškimą policijai, surašytą tik po paties S. J. kreipimosi į pareigūnus, negalėjo būti patrauktas. Be to, pati prokuratūra nutarimu patvirtino, kad tarp S. J. ir V. A. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Šis nutarimas galiojantis, tačiau valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė tai nutylėjo.
    7. Iš 2017-10-16 Specialiųjų tyrimų tarnybos rašto Nr. 4-08-562, ankstesnio S. J. 2017 m. 02 mėn. pateikto pareiškimo minėtai įstaigai matyti, kad dėl neteisėtų prokurorės D. Mackevičienės veiksmų, susijusių su V. A., turto pasisavinimu iš kaltinamojo, jis (S. J.) prašė patraukti minėtus asmenys baudžiamojon atsakomybėn. Dėl to mano, kad jie buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Prokurorė norėjo, kad teismas priimtų palankų V. A. ir jo neteisėtam praturtėjimui nuosprendį, esant šališkumui bei kerštui. Mano, jog nėra galimybės paaiškinti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas S. J. pripažino kaltu dėl juridinio asmens padarytos veikos, tačiau ne dėl paties kaltinamojo. Jokios individualios įmonės kaltinamasis neturėjo, o tai, apelianto manymu, įrodo, kad teisėja net nežino teisės normų, reglamentuojančių uždarųjų akcinių bendrovių veiklą, nes nuosprendyje apie tai net nepasisakoma (atsakomybės taikymas juridiniam asmeniui). Teigia, jog akivaizdu, kad teisėja net neskaitė visos bylos medžiagos, atmestinai ir vienašališkai tyrė tik prokuratūrai palankius rašytinius įrodymus. Be to, S. J. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas ir remiantis išankstiniais žurnalistų pasisakymais visuomenės informavimo priemonėse. Apie tai net buvo paviešinta viename iš dienraščių, kad tik prasidėjus teisminiam procesui, kaltinamasis bus nuteistas ir būsimas teismo nuosprendis jau buvo viešai žinomas. Mano, jog tai akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas bei įvykdytas teisinis nihilizmas, tik formaliai organizavus teismo posėdžius atimant iš kaltinamojo teisę į gynybą.
    8. Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos D. Ž. 2017-08-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-12024-328/2017 konstatuota, kad S. J. prieš nukentėjusiuosius jokios apgaulės nenaudojo, tyčia pinigų nesisavino, o skolas, atsiradusias dėl policijos pareigūnų veiksmų baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinamasis buvo nukentėjusiuoju, ir kuri (byla) buvo išreikalauta teisminio proceso metu, S. J. buvo pradėjęs grąžinti iki ikiteisminio tyrimo ir grąžina iki šiol. Akivaizdu, kad kaltinamajam inkriminuotose veikose nėra nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Teigia, jog teisėja net nevertino baudžiamosios bylos medžiagos, kurią išreikalavo iš Klaipėdos apygardos teismo (nuosprendžiai minimoje byloje teisėjo buvo priimti dėl šioje byloje nukentėjusiojo A. K. bei liudytojo V. F. padarytų nusikalstamų veikų.) Minėti asmenys buvo suinteresuoti apkaltinamuoju nuosprendžiu S. J., todėl teismas jų parodymus turėjo vertinti kritiškai, o ne talkinti nuteistiems nusikaltėliams, kurių artimas draugas yra ir A. K.. Be to, teismo posėdžio metu prokurorė kartu su ikiteisminio tyrimo tyrėja davė žinomai melagingus parodymus teismui (BK 236 str.) apie tai, kad buvo išreikalauta Valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma arba nukentėjusiųjų duomenys apie jų turėtas paskolų suteikimo metu pinigines lėšas. Tai buvo būtina dėl nusikalstamų veikų kvalifikacijos ir atsakomybės skyrimo.
    9. Pažymi, kad nukentėjusieji, prašydami užpildyti V. B. pateiktus (tuščius) vekselius, kaip garantą nurodė įrašyti į juos dvigubas skolinimosi sumas, ir tai gali patvirtinti ne vienas asmuo, skolinantis pinigus fiktyvioje bendrovėje „( - )“. Apie tai, kad įmonė yra fiktyvi, paaiškėjo tik teismo posėdžio metu. Tokiu būdu, asmenys piktnaudžiavo S. J. pasitikėjimu kaip viešas paslaugas teikiančio teisininko, daug metų dirbusio valstybės tarnyboje, policijos įstaigose. Tai įrodo, kad kaltinamasis neturėjo tikslo veikti prieš įstatymus, neklaidino nukentėjusiųjų, neužvaldė jų pinigų. Teismas tokių S. J. parodymų tiesiog nevertino, vienašališkai veikdamas prokuratūros numatytais tikslais. Tai patvirtinama 2017-12-07 gauta Valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma, kurios teismas nenagrinėjo, tyčia neatnaujinęs įrodymų tyrimo. Prašo atkreipti dėmesį į ne tik įteisintas nukentėjusiųjų nedeklaruotas lėšas, už ką nukentėjusieji bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn (numatyta iki 4 metų laisvės atėmimo bausmė), bet ir į analogų Lietuvoje neturinčias aplinkybes, t. y. kad S. J. nuteistas laisvės atėmimo bausme už tai, kad nepadarė jokios nusikalstamos veikos.
    10. Remdamasis byloje esančiais R. S. parodymais, nurodo, jog ji dirbo kartu su kaltinamuoju kredito unijoje „( - )“, kurioje, Lietuvos banko pirmininko V. V. įsakymu, S. J. vykdė Stebėtojų tarybos pirmininko pareigas (iš viso vienu metu 2015 m. kaltinamais oficialiai dirbo net 4 darbovietėse, todėl turėjo pakankamai nuosavų lėšų, galėjo bei vykdė visus turimus įsipareigojimus). Teigia, jog remiantis disponuojamais, tačiau tyrėjos pasisavintais (dėl to Generalinėje prokuratūroje vyksta tyrimas) S. J. įmonės dokumentais, įrodoma, kad tarp R. S. ir S. J. įmonių buvo sudaryta ilgalaikė teisinių paslaugų vykdymo sutartis, kurią vykdant šalių susitarimu už nekilnojamojo turto sandorio vykdymo kontrolę ir teisines paslaugas S. J. įmonė įsipareigojo grąžinti R. S. 1500 Eur (sumažėjus gautam po sporto salės pardavimo Klaipėdoje pelnui). Dėl to R. S. pareikalavo, kad S. J., kaip fizinis asmuo surašytų jai vekselį, kaip garantą. Nukentėjusioji patvirtino, kad pinigai buvo grąžinti dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Pretenzijų ji jokių neturėjo. Nurodė, kad vekselio S. J. negrąžino dėl nemotyvuotų priežasčių. Žinodama apie tai, kad sunkiai serga S. J. tėvas ir jis 5 metus jį slaugo, ji pasinaudojo tokia situacija ir siekdama išvengti papildomų mokesčių valstybei nurodė, kad pinigus S. J. skolinosi asmeniškai, neva tėvo gydymui. Net ir patikėjus tokia R. S. versija, konstatuotina, kad skola jai pilnai buvo grąžinta. S. J. tėvas mirė 2016-05-01. Tyrėja minėtus duomenis išėmė iš bylos medžiagos, siekdama nepagrįsto S. J. nuteisimo, kaip ir neteisėtai pasisavino (kaip jau minėta) įmonės turimus dokumentus, siekdama sunaikinti S. J. kaltę paneigiančius įrodymus. Teismo posėdžio metu duodama parodymus, tyrėja iš dalies minėtas aplinkybes patvirtino. Teigia, jog tai patvirtina ir J. J. parodymai. Dėl to jokia nusikalstama veika prieš R. S. padaryta nebuvo. Ji tik patvirtino, kad žinojo apie tai, kad kaltinamasis realiai vykdo nekilnojamojo turto verslą. Tai patvirtina ir įrašais individualios veiklos vykdymo žurnale, kuris yra pas tyrėją. Teisėja net nemotyvavo nuosprendyje jos parodymų, tačiau „lengva ranka“, būdama paveikta pareigūnų, paskyrė S. J. net vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, esant akivaizdžiam BPK 3 str. 1 d. 1 p. (kai nėra nusikalstamos veikos požymių) taikymo privalomumui.
    11. Pažymi, jog kritiškai turėjo būti vertinami ir nukentėjusiojo A. K. parodymai, dėl išnagrinėtos jo baudžiamosios bylos. Be to, skolos dalį A. K. S. J. pripažino. Jis skolos negalėjo grąžinti policijos pareigūnų nurodymu, kol nebus paskelbtas nuosprendis teisme A. K. byloje. Negrąžintą sumą išieško antstolis po S. J. sulaikymo. Konstatuoja, kad jokios nusikalstamos veikos prieš A. K. jis nepadarė, mano, kad tai patvirtina liudytojo policijos pareigūno R. J. parodymai, bylos medžiaga, nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A. K. pareiškimą tik po to, kai buvo pripažinta, kad jis įvykdė prieš kaltinamąjį nusikalstamą veiką. Teigia, jog teismas šių aplinkybių net netyrė ir patikėjo iš anksto sugalvota prokurorės versija. Vien remiantis A. K. parodymais, jo atstovės parodymais, o taip pat vien tik faktu, kad policijos pareigūnė, veikdama tyčia, atėmė iš S. J. teisę pateikti įrodymus teismui – įmonės dokumentus, kitą perduotą tyrėjai medžiagą, tikėti sugalvota teisėjos versija apie tai, kad kaltinamais skolinosi pinigus iš A. K. tam, kad grąžintų skolas kitiems asmenims, negalima. Nurodo, jog neradus tinkamų motyvų kaltinimui palaikyti, atsitiktinės veiksmų sutapimo aplinkybės yra tiesiog pritaikytos prie kaltinamojo akto turinio. Pabrėžia, kad remtis vien tik prielaidomis ir apmąstymais baudžiamajame procese negalima. Mano, jog ikiteisminio tyrimo metu, žinant, kad būdamas teisininku kaltinamais gins savo pažeistas teises, buvo sugalvotos įvairios versijos kaltinimui teisme palaikyti, tačiau įtikinamąja versija teisme tapo realios aplinkybės bei veiksmai, atlikti policijos pareigūno Z. T. brolio, kuris pasiskolino didelę pinigų sumą ir pasislėpė užsienyje. Teismas tokia versija patikėjo, netinkamai vertindamas aplinkybes, neatsižvelgdamas į įvykdytą S. J. piniginių lėšų vagystę iš jo buto po jo sulaikymo, į tiesioginį pareigūnų suinteresuotumą tyčia nuteisti kaltinamąjį.
    12. Nurodo, jog J. L. atžvilgiu S. J. jokios apgaulės nenaudojo. Dėl nuolatinio klientų nukreipimų pas darbo neturintį, žemos reputacijos advokatą V. A., teigia, kad jis pradėjo vykdyti neteisėto praturtėjimo veikas, prašydamas nerealių sumų už neva teikiamas atstovavimo teisme paslaugas iš S. J. klientų. Dėl to tarp kaltinamojo ir minėto nukentėjusiojo kilo ne vienas ginčas. J. L. yra sena S. J. pažįstama, kuri patvirtino, kad buvo įtikinta rašyti pareiškimą policijai tik tyrėjos. Tai patvirtina ir pačios tyrėjos duoti parodymai teisme. Dalis pinigų, kuri visiškai nesusijusi su skolomis, J. L. grąžinta nebuvo būtent dėl policijos pareigūnų draudimo vykdyti finansines operacijas, nurodymu klaidinti klientus, atliekamo ikiteisminio tyrimo A. K. ir V. F. atžvilgiu, jo sėkmei bei tikslams užtikrinti. S. J. buvo susitaręs su J. L., kad pinigus perves antstolio kontorai kartu su vykdymo išlaidomis. Be to, jis pats patarė kreiptis į antstolį, nes žinojo, kad pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, kuriame kaltinamasis buvo nukentėjusiuoju, jam bus leista disponuoti turimais pinigais. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-12-16 pažymoje, kurią gavo bei nuslėpė prokurorė, nurodoma, kad apeliantas turėjo 102000 Eur už parduotą nekilnojamąjį turtą. Tai paneigia bet kokias kaltinimo ir teismo sugalvotas versijas apie tai, kad S. J. veiklos nevykdė ir neturėjo lėšų. Pažymi, jog jei prokuratūra bent perskaitys apeliacinį skundą, tai turėtų atkreipti dėmesį, jog teismo posėdžio metu, darant garso bei vaizdo įrašą Klaipėdos miesto apylinkės teisme, prokurorė D. Mackevičienė viešai pasisakė, kad dalis S. J. inkriminuojamų nusikalstamų veikų epizodų „yra prikabinti“, o tai, apelianto manymu, reiškia, kad jie yra sufabrikuoti. Teigia, jog kadangi prokurorė nepatikslino, kokie būtent epizodai sufabrikuoti, ir kiek jų, vertinant tai, kad visos neįrodytos aplinkybės palankios kaltinamojo naudai, darytina išvada, kad buvo sufabrikuota visa baudžiamoji byla Nr. 1-46-659/2017, dėl ko ji ir buvo atskirta nuo baudžiamosios bylos Nr. 1-742-906-2017. Tai tiriama Generalinėje prokuratūroje, atliekant baudžiamojo persekiojimo veiksmus dėl prokurorės D. Mackevičienės, policijos pareigūnų Z. T., M. P. R. J. veiksmų ir jų galimai padarytų nusikalstamų veikų klastojant baudžiamąsias bylas. Be to, Klaipėdos miesto apylinkės teisme yra nagrinėjamos net dvi civilinės bylos dėl atsakomybės taikymo bei žalos kaltinamajam atlyginimo iš valstybės, kurią atstovauja policijos įstaiga, dėl vertimo prisipažinti dėl nepadarytų nusikaltimų, mainais už teismo įtikinimą panaikinti kaltinamajam teisme taikytą kardomąją priemonę suėmimą. Mano, jog visa tai tik įrodo, kad prokurorė toliau negali palaikyti byloje kaltinimo, o teismo nuosprendis yra nepagrįstas bei nemotyvuotas.
    13. Pasisakydamas dėl savo kaltės, nurodo, jog nusikalstamų veikų požymių visiškai nėra, S. J. kaltė yra visiškai neįrodyta. Teismo posėdžio metu liudytoja J. J. davė melagingus parodymus ir tai pripažino pagal jos pačios pareiškimą pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00241-17. Tai, kad pilietis V. R. patvirtino, kad yra skolingas kaltinamajam ir buvo surašęs jam paskolos raštelį, patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga Nr. 1-742-906/2017, o teismo padaryta išvada yra žinomai melaginga. Tai, kad S. J. vykdė nekilnojamojo turto sandorius, patvirtina J. J., R. S. parodymai, FNTT bei UAB dokumentai (sutartys). Teigia, jog tikėti teisme apklausto liudytojo V. T. parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi jis yra senas policijos pareigūno Z. T. pažįstamas ir veikia bendrai su J. J., abu siekdami kaltinamojo ir J. J. santuokos nutraukimo dėl abiem naudingų finansinių tikslų. Mano, jog kritiškai vertinami baudžiamojon atsakomybėn patraukto nukentėjusiojo A. K. parodymai, duoti siekiant nepagrįsto praturtėjimo ir keršto. Apeliantas nesiima pareigos vertinti Klaipėdos nusikalstamo pasaulio atstovų S. C. ir V. F. parodymų, kadangi šie asmenys ilgą laiką dirba įvairiose bylose kartu su policija. Bet koks įformintų ir neįformintų operatyvinės veiklos įstatymo pagrindais gautos informacijos šaltinių paviešinimas teisme turėjo būti įformintas raštu. Be to, minėti asmenys figūravo baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinamasis buvo pripažintas nukentėjusiuoju, vykdė prieš S. J. persekiojimo veiksmus bei yra A. K. draugai. Prokuratūra šį faktą nutylėjo, kaip ir tendencingą A. K. atstovo, buvusio prokuroro A. S., daromą įtaką S. J. bei prokuratūrai kaltinimo panaikinimo tikslais A. K. iškeltoje baudžiamojoje byloje, galbūt esant korupcijos požymiams. Nukentėjusiojo A. K. pateiktas civilinis ieškinys dėl išlaidų atlyginimo už teisines paslaugas atmestinas, kadangi jo dydis akivaizdžiai neatitinka advokatės atstovavimo apimčiai. Gynėja nedalyvavo visuose teismo posėdžiuose, o vertinant pateiktus teismui dokumentus, visiškai neaišku, kaip už kelių sakinių surašymą bei kelių sakinių pasakymą teisme gynėja galėjo paimti didelę sumą pinigų, kuri neatitinka patvirtintų advokato atstovavimo įkainių. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, nes teismui nepateikta jokių įrodymų.
    14. S. J. teigia, jog jis vykdė teisėtą, neuždraustą veiklą, susijusią su nekilnojamuoju turtu, investavo savo pinigus ir jokie nusikalstami kėslai neegzistavo bei teismo nekonstatuoti. Pažymi, kad teisėja pati sau prieštarauja nuosprendyje, taikydama teismų praktiką, kurioje patvirtinama, kad kaltinamasis apskritai negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau nuosprendžio pabaigoje teisėja tai perfrazuoja ir vertina kaip padarytas nusikalstamas veikas. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji D. S. yra vienos iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjų bičiulė. Tai patvirtina bylos medžiaga. Būtent tai ir sudaro pagrindą daryti išvadą, kad teismas buvo šališkas ir teismų praktiką pritaikė netinkamai, suteikdamas palankumą bei prioritetus prokuratūros naudai, o bausmės terminą jau buvo suderinęs iš anksto su kitais proceso dalyviais asmeninių telefoninių pokalbių metu. Apeliantui visiškai neaišku, kokiais motyvais teisėja padarė išvadą, kad kaltinamais pinigus įgijo savo naudai, kuomet pinigai atiteko tikrajam skolininkui, ką nustatė bei patvirtino Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Mano, jog teismo nuosprendis paremtas išankstinėmis teisėjos išvadomis, atimant teisę pateikti į bylą rašytinius įrodymus.
    15. Pasisakydamas dėl bausmės skyrimo ir BK 75 str. taikymo, pažymi, jog jam visiškai neaišku, kodėl teisėja nemotyvavo ir nuslėpė S. J. paskutiniame žodyje išreikštą prašymą dėl BK 75 str. taikymo, pripažinus S. J. kaltu. Mano, jog byloje yra visos sąlygos minėto straipsnio taikymui. Be to, teismo posėdžio metu tokių aplinkybių nebuvimo nepaneigė ir prokurorė. Pažymi, kad apie šio straipsnio taikymą pasisakė ir kaltinamojo gynėja. Tačiau teismas atsisakymo taikyti šią teisės normą nuosprendyje nemotyvavo, visiškai apie tai nepasisakė. Šios aplinkybes patvirtina ne tik Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos nuostatų pažeidimą, bet ir kaltinamojo teisių suvaržymą. Apeliantas kaltu neprisipažino, o valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė patvirtino viešai, kad kaltinimai sufabrikuoti. Teismo nuosprendyje nurodyta ir paskirta bausmė yra itin griežta. Teigia, jog bausmė, susijusi su ilgu bei realiu laisvės atėmimu, vertinant teismų praktiką, net negali būti skirta už tokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, net vertinant kaltinamojo asmenybę. Be to, priimtu nuosprendžiu yra šiurkščiai pažeistos ir nukentėjusiųjų teisės, uždrausta ginti pažeistas teises civiline tvarka. S. J. yra buvęs policijos pareigūnas, valstybės tarnautojas, saugomų teritorijų pareigūnas, ir laisvės atėmimo bausmės atlikimas jam bus paskirtas pataisos namuose, kuriuose įkalinti valstybės tarnautojai, prokurorai bei teisėjai. Tokio pobūdžio įstaigoje dirbti ir užsidirbti pragyvenimui nėra sudarytos nei galimybės, nei sąlygos. Kitur laisvės atėmimo bausmės, vertinant Bausmių vykdymo kodeksą, jis atlikti negalės. Jis serga nepagydomomis širdies bei arterinės hipertenzijos 3-ojo laipsnio, ūminio prostatito ligomis, kuriomis susirgo suėmimo metu. Todėl S. J. būtinas gydymas, kuris, remiantis medikų išvadomis, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netaikomas. Teismas šiuos jo pateiktus įrodymus priimti atsisakė, jų netyrė. Be to, teismas nenustatė jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir, apelianto manymu, prieštaraudamas pats sau nurodė, kad kaltinamasis padarė nusikalstamas veikas esant tyčiai.
    16. Nurodo, jog nuosprendis yra naikintinas, nes neteisėtas. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Nei vienas iš nukentėjusiųjų nepatvirtino, kad S. J. veikė tyčia ir vengė turtinės prievolės. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsispendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėta baudžiamąja teisime prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Pažymi, jog liudytojų V. B., R. J., M. P. parodymais, duotais teisme, patvirtinama, kad S. J. nukentėjusiųjų neklaidino, dokumentų neklastojo, nukentėjusiesiems nemelavo, o vykdė policijos pareigūnų nurodymus operatyvinės veiklos vykdymo sėkmei užtikrinti baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pripažintas nukentėjusiuoju.
    17. Civiliniai įstatymai taip pat gina asmenį nuo apgaulės. Kasacinis yra pasisakęs, jog nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavy kylantis konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu elgesiu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veikų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normos veiksmingumo, atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011). Mano, jog Klaipėdos apygardos prokuratūra, kerštaudama už 2014 m. pateiktą ieškinį ir pradėtą baudžiamąją teiseną, pareikštu kaltinimu dirbtinai kriminalizavo tarpusavio civilinius santykius, kurie buvo susidarę tarp S. J. ir nukentėjusiųjų, ikiteisminio tyrimo priemonėmis klaidinant nukentėjusiuosius, kad šie rašytų pareiškimus policijai. Tai patvirtina liudytojos M. P. parodymai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, neįvykdžiusiam prievolės skolininkui pirmiausia yra taikoma civilinė atsakomybė, o baudžiamasis procesas inicijuojamas tada, kai nėra realių galimybių priversti jį vykdyti teismo sprendimą bei konstatavus, kad sudarydamas sutartį su kitu asmeniu kaltininkas jau turėjo tyčią nevykdyti iš tos sutarties kylančias prievoles. Nukentėjusieji A. K., A. K., V. B., F. G., D. S., V. A., J. L. teismo posėdžio metu patvirtino, kad savo teises jie gina civilinėmis poveikio priemonėmis, kaltinamasis neveikė prieš jų valią, nenaudojo tyčios nevykdyti prievolių. Priešingai, visiškai įrodyta, kad kaltinamasis ne tik turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, mokėjo jiems dideles palūkanas jų prašymu, bet ir jie patys nesikreipė į policiją, kol to nepareikalavo jiems skambinusi tyrėja.
    18. Pabrėžia, kad vykdydami pinigų skolinimosi verslą visi nukentėjusieji tinkamai įvertino visų atliekamų veiksmų riziką ir galimas pasekmes, apie ką žinojo ir kaltinamasis. Neabejotinai įrodyta, kad tarp kaltinamojo ir kreditorių, kuriems S. J. rašė vekselius, buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, o V. A. atžvilgiu tokie santykiai susiklostė tarp jo ir juridinio asmens, kuris turėjo didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Tai, kad S. J. vertėsi realiai neuždrausta civiline veikla, dirbo kredito įstaigoje, vertėsi komercine ūkine veikla ir turėjo pajamų, yra pagrįsta objektyviais rašytiniais įrodymais, kurie yra pas policijos tyrėją ir kurių teismas net nepasistengė išreikalauti. Pažymi ir tai, kad S. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios turėjo ir šiuo metu turi realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais, su kuriais yra kilę civiliniai ginčai dėl neatsiskaitymo pagal vekselius dėl nepriklausančių nuo kaltinamojo aplinkybių. Visa tai patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, todėl S. J. negali būti taikoma reali laisvės atėmimo bausmė, suvaržant nukentėjusiųjų teises ir kaltinamojo pareigą, darant abiem šalims didelę turtinę žalą, pasinaudojant baudžiamuoju procesu kaip įrankiu kerštui. Bylos nagrinėjimo metu nėra įrodyta, kad S. J. kėsintųsi į nukentėjusiųjų nuosavybę. Šalys gaudavo pelną ir turėjo naudos iš vykdomo verslo. Pažymi, kad pats apeliantas jokios turtinės naudos sau negavo, nepanaikino ir neišvengė turtinės prievolės, neturėjo tikslo klaidinti turto savininkų, neužkirto kelio nukentėjusiems spręsti teisinius ginčus civiline tvarka ir pats vyko kartu su jais pas antstolius, derino atsiskaitymo galimybes su policijos pareigūnais, turėdamas galimybes grąžinti skolas. Dėl to mano, kad jis negali būti teisiamas, nes neišvengė jokios turtinės prievolės, nesudarė tokios padėties, kad kreditoriai prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtines teises ir tokių galimybių nesuvaržė. Mano, jog tai padarė apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, nes skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę neteistajam ir nepritaikydamas BK 75 str. nuostatų, kurios teisiškai galiojo nagrinėjamos bylos metu, sudarė realų pavojų, kad skolos nukentėjusiesiems nebus grąžintos laiku.
    19. Siekiant atriboti civilinius teisinius santykius nuo sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimų pobūdį, pripažįstama tai, jog kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusieji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių ginimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Iš to seka, kad teismas tinkamai neįvertino minėtų nuostatų, kurių taikymą imperatyviai reglamentuoja teismų praktika. Teigia, jog apeliantas esmingai kreditorių neklaidino, veikė nesant tiesioginei tyčiai bei pats patyrė turtinę ir neturtinę žalą, teikė prokuratūrai civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pripažintas nukentėjusiuoju, vykdė tiesioginius policijos pareigūno R. J. nurodymus ir nepaisant jo draudimų dalimis atsiskaitinėjo su kreditoriais, tai teisme patvirtino ir pats policijos pareigūnas. Visi nukentėjusieji prieš sandorius žinojo apie kaltinamojo turtinę padėtį, jo darbovietes, vykdomas teisines paslaugas ir galėjo, esant reikalui, minėtą informaciją patikslinti savarankiškai. Apgaulė sukčiavimo mechanizme gali pasireikšti suklaidinimu, pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją, apie ką net nemotyvuojama teismo nuosprendyje. Mano, jog yra pakankamas pagrindas manyti, ir to nenuginčijo prokurorė, kad bausmės tikslai, net ir pripažinus S. J. kaltu, bus pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės taikymo. Pažymi, jog skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja melagingai nurodė, kad S. J. neatlygino nukentėjusiems padarytos žalos, ir nevertino, kad remiantis vaiko teisių apsaugos išvadomis kaltinamasis privalo auklėti ir prižiūrėti savo nepilnametį vaiką, rūpintis jo sveikata ir jį išlaikyti, dirba ne tik pagrindinėje darbovietėje, bet ir vykdo individualią veiklą, jam nėra pagrindo išvykti už gyvenamosios vietos ribų, nes Klaipėdos mieste palaidoti jo tėvai. Be to, S. J. dėl nukentėjusiojo A. K. padarytos nusikalstamos veikos gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, todėl pats dėl kitų asmenų kaltės patyrė dvasinius išgyvenimus bei emocinį stresą. Be kita ko pažymi, jog V. R. teisme net neapklaustas, nes toks kaltinamojo prašymas buvo nepalankus šališkam teisminiam procesui.
  1. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
    1. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
    1. Iš nuteistojo S. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad S. J. neneigia, jog iš nukentėjusiųjų gavo kaltinime nurodytus pinigus, tačiau nurodo, jog nukentėjusiųjų neklaidino, dokumentų neklastojo, nukentėjusiesiems nemelavo, pinigus iš nukentėjusiųjų iš tiesų skolinosi nekilnojamojo turto verslo vykdymui arba asmeninėms reikmėms, žadėjo juos atiduoti, mokėjo palūkanas, todėl tarp jo ir kreditorių, kuriems S. J. rašė vekselius, buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Tokiu būdu S. J. teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės, kategoriškai nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 182 str. nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – apgaulės, ir subjektyviosios pusės požymio – tyčios sukčiauti. Apeliantas taip pat nurodo, jog atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo padaryta daug baudžiamojo proceso normų pažeidimų: kaltinamajam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą; dėl tapačių veikų buvo atlikti du ikiteisminiai tyrimai, bylas sujungti į vieną bylą atsisakė ir pirmosios instancijos teismas; byloje dalyvavusi prokurorė ir bylą nagrinėjęs apylinkės teismas buvo šališki. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama ir su S. J. paskirtos bausmės individualizavimu, teigiama, jog jam turėjo būti taikomos BK 75 str. nuostatos, ir bausmės vykdymas atidėtas. Būtent šiais klausimas apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
  1. Dėl teisės į gynybą užtikrinimo
    1. Apeliantas skunde nurodo, jog baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teismas konstatavo, jog jis yra teisininkas ir gali gintis savarankiškai, todėl jam nebuvo užtikrinta teisė turėti gynėją, nors jis buvo kaltinamas kelių sunkių nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 2 d. padarymu, todėl vertinant BPK imperatyvus, gynėjo dalyvavimas procese buvo būtinas nuo pat bylos perdavimo teismui momento. Taigi apeliantas iš esmės teigia, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 10 str., 21 str. 4 d., 22 str. 3 d., 44 str. 8 d. nuostatos.
    2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas, kaip ir prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą. Įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis), be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi teisę nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (kasacinė nutartis 2K-7-386-746/2015). Sukonkretinant šias konstitucinės teisės į gynybą nuostatas ir nustatant jų įgyvendinimo garantijas, baudžiamojo proceso įstatyme taip pat yra nustatyta gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka (BPK 50–52 str.). BPK 51 str. nurodyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinama kvalifikuota gynėjo pagalba. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamasis ar kaltinamasis turi konstitucinę pasirinkimo laisvę gintis pats ar padedant gynėjui – advokatui. Pasinaudodamas šia laisve, įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę bet kuriame bylos nagrinėjimo etape atsisakyti gynėjo paslaugų (BPK 52 str. 1 d.).
    3. Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu S. J., prieš įteikiant pranešimus apie įtarimą, atliekant jo apklausą ir papildomą apklausą, paskelbiant apie ikiteisminio tyrimo pabaigą buvo tinkamai informuotas apie teisę turėti gynėją, tačiau jo atsisakė (t. 4, b. l. 96, 109, 119, 137). Pirmojo pirmosios instancijos teismo posėdžio (2017-01-26) metu teisėja informavo, kad kaltinamajam ginti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba paskyrė adv. A. M., tačiau ji paskambinusi informavo, jog kaltinamasis yra sudaręs susitarimą su adv. V. Ž.. S. J. šio posėdžio metu nurodė, jog V. Ž. jį gina kitoje byloje, kad šioje byloje jis advokato neturėjo, ir kad jam nereikia valstybinio gynėjo. Teismas bylos nagrinėjimą atidėjo, suteikdamas teisę kaltinamajam pasirinkti tinkamą gynėją (t. 5, b. l. 38-39). Kito pirmosios instancijos teismo posėdžio (2017-02-27) metu teisėja informavo, jog kaltinamasis teismui susitarimo dėl gynėjo nepateikė, todėl gynėja adv. A. M. buvo informuota apie dalyvavimą teismo posėdyje, tačiau susirgo ir neatvyko, o pakeisti paskirtą gynėją Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neturi galimybės. Kaltinamasis nurodė, jog reikia bylos nagrinėjimą atidėti, nes jam susipažįstant su byla advokatė negalėjo dalyvauti, o be jos jis negalėjo tinkamai pasirinkti gynybos pozicijos. Teismas bylos nagrinėjimą atidėjo, suteikdamas teisę kaltinamajam aptarti gynybos strategiją su gynėja (t. 5, b. l. 111-112). Trečiojo pirmosios instancijos teismo posėdžio (2017-03-27) metu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirta gynėja A. M. informavo, jog S. J. atsisako jos paslaugų, nes žada samdytis advokatą. Kaltinamasis nurodė, jog nepasirašė atstovavimo sutarties su adv. V. Ž., nes bendravo su adv. L. S., sudarys su juo susitarimą, nes su adv. A. M. jis negali dirbti, kadangi ji nėra susipažinusi su bylos medžiaga. Kaltinamasis pažadėjo, jog kitas posėdis įvyks, jog jis sudarys susitarimą su advokatu ir paprašė bylos nagrinėjimą atidėti dar kartą. Teismas bylos nagrinėjimą atidėjo, suteikdamas teisę kaltinamajam pasirinkti gynėją, bei informavo kaltinamąjį, jog teismas nebesirūpins S. J. gynyba, ir jei kaltinamasis iki kito teismo posėdžio nesugebės pasirūpinti gynėjo dalyvavimu, byla bus nagrinėjama jam nedalyvaujant (t. 5, b. l. 169-171). 2017-04-28 Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gautas S. J. prašymas ir rašytinis paaiškinimas, kuriame nurodoma, jog kaltinamajam nepavyko susitarti su gynėju, todėl jis nusprendė byloje gintis pats (t. 6, b. l. 39-40). Ketvirtojo pirmosios instancijos teismo posėdžio (2017-05-09) metu teisėja informavo, jog kaltinamasis jo prašymu keletą kartų buvo etapuotas į teismą susipažinti su bylos medžiaga dalyvaujant gynėjui, tačiau kaltinamojo nurodytas adv. V. Ž. nurodė, jog susitarimas su kaltinamuoju nebuvo sudarytas. Kadangi kaltinamasis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skirto gynėjo atsisakė, susitarimo su gynėju nepadarė, pagal išsilavinimą yra teisininkas, sutiko gintis pats, byla bus nagrinėjama be gynėjo (t. 6, b. l. 72-76). Šio ir kitų (2017-05-16, 06-01, 06-19, 08-03) pirmosios instancijos teismo posėdžių metu S. J. gynėsi pats, gynėjas nedalyvavo. 2017-09-05 Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gautas S. J. prašymas (t. 6, b. l. 182-184), kuriame jis nurodė, jog pasiekė susitarimą su adv. G. Korabliova dėl jo gynimo. 2017-09-26 teisiamojo posėdžio metu teismas informavo, jog į bylos nagrinėjimą įstojo kaltinamojo gynėja adv. G. Korabliova (t. 7, b. l. 7-16), kuri gynė S. J. per visus likusius (2017-10-17, 12-13) teisiamuosius posėdžius.
    4. Iš to kas aptarta matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu S. J. keletą kartų atsisakė gynėjo dalyvavimo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme S. J. buvo paskirta valstybės garantuojama gynėja, ji atvyko į teismo posėdį, tačiau kaltinamajam jos atsisakius, buvo suteikta galimybė pačiam kaltinamajam susitarti dėl jo gynybos, dėl to buvo net kelis kartus atidėti teismo posėdžiai, tačiau S. J. gynėjo susirasti nepavyko, ir pačiam kaltinamajam pateikus prašymą, jame nurodžius, jog jis yra teisininkas ir gali save ginti pats, teismas priėmė sprendimą nagrinėti baudžiamąją bylą gynėjui nedalyvaujant. Pastebėtina, jog įpusėjus bylos nagrinėjimui pirmosios intencijos teisme, S. J. susitarė dėl jo atstovavimo su gynėja adv. G. Korabliova, kuri gynė kaltinamąjį iki pat apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas dėjo visas pastangas, jog būtų užtikrinta įstatymo garantuojama S. J. teisė į gynybą, todėl nėra pagrindo teigti, jog kaltinamojo, kuris pats atsisakė į teismą atvykusio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjo paslaugų ir pareiškė, jog byloje ginsis pats, teisė į gynybą buvo pažeista. Nors apeliantas nurodo, jog jis buvo kaltinamas kelių sunkių nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 2 d. padarymu, todėl vertinant BPK imperatyvus, gynėjo dalyvavimas procese buvo būtinas nuo pat bylos perdavimo teismui momento, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu nuteistojo teiginiu. Pagal BPK 52 str. 1 d. kaltinamasis turi konstitucinę pasirinkimo laisvę gintis pačiam ar padedant advokatui – gynėjui. Pasinaudodamas šia laisve kaltinamasis (nuteistasis) turi teisę bet kuriame bylos nagrinėjimo etape atsisakyti gynėjo paslaugų. Atsisakymas gynėjo turi būti savanoriškas ir leidžiamas tik paties įtariamojo (kaltinamojo) iniciatyva. Atsisakymas gynėjo laikytinas savanorišku tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras užtikrino gynėjui realią galimybę dalyvauti procese, įtariamajam pareiškiant atsisakymą. BPK 52 str. 2 d. inter alia numatyta, jog teismui neprivalomas asmens, kaltinamo sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, kai dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybės pasinaudoti teise į gynybą, pareikštas atsisakymas nuo gynėjo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnaudojęs visas įstatymo numatytas galimybes suteikti progą nuteistajam pasinaudoti teise į gynybą, atsižvelgęs į kaltinamojo prašymą gintis pačiam, S. J. asmenines-dalykines savybes, jo teisinį išsilavinimą, teisinio darbo patirtį, įvertino kaltinamojo galimybes apsiginti ir nusprendė, jog nors kaltinamasis kaltinamas sunkių nusikaltimų padarymu, abejonių dėl jo galimybių gintis pačiam nekyla. Pažymėtina, jog tai, kad kaltinamasis aktyviai gynėsi ir naudojosi savo, kaip kaltinamojo, teisėmis, atskleidžia ir jo aktyvumas teismo procese: S. J. reiškė nušalinimus proceso dalyviams, teikė prašymus, uždavinėjo klausimus liudytojams ir pan. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nuteistojo S. J. teisės į gynybą apeliaciniame skunde keliamu aspektu nebuvo pažeistos.
  1. Dėl bylų sujungimo
    1. Apeliantas skunde nurodo, jog nepagrįstai dėl analogiškų nusikalstamų veikų buvo atliekami du ikiteisminiai tyrimai, o bylą perdavus į teismą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė sujungti dvi baudžiamąsias bylas (Nr. 1-46-659/2017 ir 1-94-906/2018) į vieną. Analogišką prašymą S. J. išreiškė ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
    2. Pagal BPK XIX skyriuje esančio 254 str. (Bylų išskyrimas, bylų sujungimas ir nutraukimas ar perdavimas prokurorui) 1 d. teismas bylos nagrinėjimo teisme metu, be kita ko, gali kelias bylas sujungti į vieną. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kada teismas gali sujungti kelias bylas į vieną, palikdamas tai spręsti pačiam teismui, teisme gali būti sujungiamos bylos, kuriose keli asmenys kaltinami bendrininkavimu vienoje ar keliose nusikalstamose veikose arba kuriose vienas asmuo kaltinamas kelių nusikalstamų veikų padarymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-281-746/2016). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog iš tiesų tiek šioje baudžiamojoje byloje, tiek kitoje nuteistojo minimoje baudžiamojoje byloje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir S. J. inkriminuotas BK 182 str. 1 d. ir 2 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymas, t. y. svetimo turto įgijimas apgaule savo naudai. Vis dėl to, lyginant abiejose bylose nagrinėjamus kaltinimus matyti, jog šiose bylose tirtos veikos, nepaisant to, jog jas padarė tas pats asmuo, buvo padarytos prieš skirtingus asmenis (nukentėjusiuosius) ir dėl to tarpusavyje nebuvo susijusios taip, jog efektyvus jų tyrimas būtų galimas tik ikiteisminius tyrimus atliekant viename ikiteisminiame tyrime, ar šių bylų išsamus ir operatyvus nagrinėjimas teisme būtu galimas sujungus baudžiamąsias bylas. Kaip minėta, įstatymas nenumato konkrečių pagrindų, kuriems esant teismas gali sujungti baudžiamąsias bylas, todėl kiekvienu atveju atsižvelgiama į byloje esančių duomenų visumą. Pirmosios instancijos teisme S. J. prašymą sujungti bylas pateikė šioje byloje iš esmės baigus įrodymų tyrimą. Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl kaltinamojo prašymo dėl bylų sujungimo, nenustatė pagrindo sujungti baudžiamąsias bylas, pasinaudojo savo diskrecijos teise ir šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo atskirai motyvuodamas tuo, byla yra proceso baigimo stadijoje, nukentėjusieji ir liudytojai yra apklausti, jie kitoje byloje nefigūruoja, todėl nėra jokio pagrindo šias bylas sujungti.
    3. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, atmetęs kaltinamojo prašymą sujungti bylas ir išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą atskirai, baudžiamojo proceso principų nepažeidė, toks atskiras bylų išnagrinėjimas nesutrukdė išsamiai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, ištirti byloje surinktus įrodymus ir pakankamai operatyviai išnagrinėti didelės apimties baudžiamąją bylą. Dėl analogiškų priežasčių pagrindo sujungti apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą su pirmosios instancijos teisme nagrinėjama byla, kurioje S. J. kaltintas analogiško pobūdžio nuskalstamomis veikomis prieš kitus asmenius, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atvirkščiai, teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, jog tiriamos skirtingos to paties asmens padarytos veikos ir atskiras bylų nagrinėjimas tinkamam faktinių aplinkybių nustatymui ir byloje suriktų įrodymų ištyrimui įtakos neturėjo, bei atsižvelgiant į tai, jog procesas šiose bylose yra skirtinguose stadijose (ši byla nagrinėjama apeliacine tvarka, o kita minima byla pirmosios instancijos teisme), darytina išvada, jog bylų sujungimas tik užvilkintų bylos nagrinėjimo procesą, ir taip būtų pažeista nuteistojo teisė į jo bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
    4. Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog šią baudžiamąją bylą išnagrinėjus atskirai nuo kitos baudžiamosios bylos, kurioje S. J. buvo kaltintas ir nuteistas už analogiškas veikas, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso nuostatų nepažeidė ir užtikrino kaltinamojo procesines teises į išsamų ir nešališką bylos išnagrinėjimą per trumpiausią laiką.
  1. Dėl pirmos instancijos teismo šališkumo
    1. Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir vienašališkai vertino bylos aplinkybes, teisėja atsisakė tenkinti kelis kaltinamojo prašymus atnaujinti įrodymų tyrimą byloje, nors kaltinamasis įrodė, kad gavo savo kaltę paneigiančius įrodymus. Apeliantas teigia, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kurio šališkumas neva pasireiškė net keliais esminiais aspektais: teismas perrašė kaltinamąjį aktą; teisėjai įtaką padarė bylos baigtimi suinteresuotas policijos pareigūnas; teismas ignoravo prašymus apklausti liudytojus ir prijungti rašytinius įrodymus; teismo išankstinę nuomonę apie kaltinamąjį suformavo ikiteisminio tyrimo tyrėjos žiniasklaidai atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenys.
    2. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, kuris turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, jog asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arrt du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta), t. y. teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir pirmiausia bylos šalims (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neštak v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007 ir kt.). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkrečiam teisėjui trūksta nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; V. F.-Huidobro c. Espagne, no. 74181/01, arret du 6 janvier 2010). Atitinkamos nuostatos išdėstytos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2009, 2K-446/2009, 2K-195/2010 ir kt. Taigi šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-332/2013 ir kt.). Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių, tačiau šioje byloje tokių duomenų nėra. Apelianto argumentų akivaizdžiai nepakanka pripažinti, jog teismas bent vienu ar abiem iš minėtų vertinimo aspektų – subjektyviu ir (ar) objektyviu – buvo šališkas.
    3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės tik perrašė kaltinamąjį aktą, nevertindamas kiekvienam nukentėjusiajam padarytos žalos ir teismui pateiktų duomenų. Pagal BPK 255 str. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, kaltinamasis aktas bei jo turinys riboja teismo veiksmus. Teismo uždavinys yra teismo posėdyje ištirti, kiek bylos nagrinėjimas patvirtina tas aplinkybes, kurios nustatytos kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino duomenis dėl apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių buvimo, apklausė liudytojus, ištyrė byloje esančius rašytinius duomenis ir motyvuotai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad kaltinamasis aktas buvo perrašytas nuosprendyje, konkrečių sutapimų jame nenurodoma, kita vertus, jei dėl S. J. padarytos veikos kaltinamojo akto ir nuosprendžio turinys tam tikrose vietose ir sutampa, tai savaime nelaikytina įstatymo pažeidimu, juo labiau, kad baudžiamojo proceso įstatymas tiek kaltinamojo akto, tiek nuosprendžio turiniui nustato panašius reikalavimus (BPK 219 str., BPK 305 str.). Minėtas apeliacinio skundo teiginys tik patvirtina aplinkybę, kad ištyrus kaltinamajame akte nurodytus įrodymus pareikštas kaltinimas pasitvirtino, dėl to S. J. pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų veikų padarymo.
    4. Apeliaciniame skunde kaip pirmosios instancijos teismo šališkumo požymis nurodoma ir tai, jog teismas neva selektyviai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti, be to, netyrė S. J. teisinančių įrodymų, t. y. teigia, jog teismas pažeidė rungtyniškumo principą. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Jei teismas, išanalizavęs įrodymų visumą, konstatuoja, jog byloje esančių įrodymų pakanka įrodyti asmens kaltę, o kiti byloje esantys įrodymai kaltinamojo kaltės nepaneigia ir dėl jos abejonių nekelia, tai nesuteikia pagrindo teigti, jog teismas įrodymus vertino selektyviai. Kartu pažymėtina, jog teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar keliamų versijų atmetimas savaime BPK normų ir rungtyniškumo principo nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Analizuojant bylos medžiagą matyti, jog bylos proceso metu pirmosios instancijos teisme buvo tenkinami kaltinamojo, jo gynėjos prašymai, buvo suteikta galimybė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, pridėti prie bylos S. J. pateikti dokumentai, jis dalyvavo atliekant įrodymų tyrimą, apklausiant liudytojus, suteikta teisė jiems užduoti klausimus. Pavyzdžiui, bylos pirmosios instancijos teismas tenkino kaltinamojo prašymus ir net kelis kartus atidėjo posėdžius, jog jis galėtų susirasti gynėją, tenkino kaltinamojo prašymus etapuoti į teismą susipažinti su bylos medžiagą dalyvaujant gynėjui, 2017-05-16 posėdžio metu pažymėjo, kad tiria tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, ir išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl kaltinamojo prašymų, įpareigojo prokurorę pateikti S. J. prašomus duomenis iš mokesčių inspekcijos, bei kaltinamojo prašymu apklausė tyrėją M. P.. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo ir kaltinamajam buvo užtikrintos įstatymo jam garantuojamos procesinės teisės, o pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei teigia apeliantas, vertino ne tik S. J. kaltinančią versiją palaikančius duomenis.
    5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismo išankstinę nuomonę apie kaltinamąjį suformavo ikiteisminio tyrimo tyrėjos žiniasklaidai atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenys apie jo, kaip žinomo teisininko, neva padarytas nusikalstamas veikas, bei tai, jog teismas buvo paveiktas kaltinamajam kerštaujančių policijos pareigūnų skambučių, ir tai neva taip pat lėmė teismo šališkumą. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog ši baudžiamoji byla būtų pradėta ne vien dėl to, jog S. J. padarė nusikalstamų veikų požymių turinčias veikas – apgaule pasisavino kitiems asmenims priklausantį turtą, tačiau ir dėl kitų apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodomų priežasčių – dėl jo neva įsisenėjusių konfliktų su Klaipėdos teisėsaugos institucijų pareigūnais. Vien tai, kad visuomenės informavimo priemonės informavo apie baudžiamojoje byloje nagrinėjamą įvykį, ar kad nuteistasis praeityje dirbo policijoje, neleidžia daryti išvados, jog apelianto baudžiamoji byla buvo išnagrinėja šališkai, pažeidžiant lygybės įstatymui principą (BPK 6 str. 2 d.). Šis principas reiškia, kad teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis tuo, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Nenustatyta, kad teismas kuriai nors šaliai būtų teikęs privilegijų, dalyvaujant įrodymų tyrime ar naudojantis kitomis procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, jog nors apeliantas kaip faktus pateikia įvairius duomenis, kurie galėtų kelti abejonių teismo šališkumu (neva teismas S. J. bausmės terminą jau buvo suderinęs iš anksto su kitais proceso dalyviais asmeninių telefoninių pokalbių metu, kad prokurorė nurodė teismui, jog kaltinimo epizodai sufabrikuoti), tačiau nepateikia tokius teiginius pagrindžiančių duomenų, o byloje jokių tokius deklaratyvius kaltinamojo pasisakymus patvirtinančių duomenų nėra. Iš nuteistojo apeliacinio skundo ir jo elgesio viso bylos nagrinėjimo metu matyti, jog jis, išsakydamas tokio pobūdžio niekuo nepagrįstus teiginius, bandė diskredituoti teismo procesą, akcentuoti savo buvusią darbovietę ir taip dirbtinai kelti abejones dėl bylą nagrinėjusio teismo objektyvumo. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad bylai ar kaltinamojo asmeniui parodytas žiniasklaidos dėmesys būtų buvęs nulemtas teismo iniciatyvos, o ne visuomenėje kilusio susidomėjimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistojo asmenybė, menamas teisėsaugos institucijų suinteresuotumas S. J. nuteisimu ir žiniasklaidos dėmesys darė poveikį pirmosios instancijos teismui ir jis bylą išnagrinėjo šališkai.
    6. Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog šiuo atveju nenustatyta konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių. Kaip minėta, kolegija nenustatė esminių pirmosios instancijos teismo klaidų, padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų ar kitų aplinkybių, kurios leistų abejoti teismo objektyvumu. Vien ta aplinkybė, kad teismas įvertino įrodymus kitaip, nei to pageidavo nuteistasis S. J., aptartų aplinkybių kontekste neduoda pagrindo teigti, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
  1. Dėl prokuratūros kaip institucijos ir valstybinį kaltinimą byloje palaikiusios prokurorės šališkumo
    1. S. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog jo manymu, Klaipėdos apygardos prokuratūra, kerštaudama už 2014 m. pateiktą ieškinį ir pradėtą baudžiamąją teiseną dėl nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo nuo 2003 metų, pareikštu kaltinimu dirbtinai kriminalizavo civilinius santykius, kurie buvo susidarę tarp S. J. ir nukentėjusiųjų, teigia, jog pasinaudojant ikiteisminio tyrimo priemonėmis prokuratūra klaidino nukentėjusiuosius, kad šie rašytų pareiškimus policijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų tokius nuteistojo teiginius. Visų pirma pažymėtina, jog pagal BPK 166 str. 1 d. ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas tiek gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (1 p.), tiek prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (2 p.). Iš bylos duomenų matyti, jog šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus nukentėjusiųjų A. K. ir A. K. prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl S. J. padarytos BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos (t. 1, b. l. 16-18). Būtent šiame prašyme nukentėjusieji nurodė ir dalį kitų šioje byloje nuo S. J. veiksmų nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų – D. S., V. A., V. B.. Vėliau atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta ir daugiau asmenų, nukentėjusiųjų nuo S. J. neteisėtų asmenų (J. L., R. S., F. G.). Atlikus ikiteisminį tyrimą, buvo nustatyta pakankamai duomenų, pagrindžiančių S. J. kaltę, todėl buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota į teismą. Šie duomenys rodo, jog skirtingai nei teigia apeliantas, vadą ikiteisminiam tyrimui davė ne ikiteisminio tyrimo institucijų iniciatyva, o nukentėjusiųjų pareiškimas (BPK 166 str. 1 d. 1 p.), o tai visiškai paneigia nuteistojo teiginius, jog prokuratūra pradėjo tirti jo veiksmus siekdama keršto. Be to, nustačius, jog nukentėjusieji pirmieji kreipėsi į advokatę ir surašė prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą, akivaizdu, jog nuteistojo teiginiai, kad pasinaudojant ikiteisminio tyrimo priemonėmis prokuratūra klaidino nukentėjusiuosius, kad šie rašytų pareiškimus policijai, yra visiškai nelogiški. Tai, jog teisėsaugos institucijos nebandė dirbtinai inicijuoti ikiteisminio tyrimo, iš dalies parodo ir ta aplinkybė, jog iš pradžių 2015-12-09 nutarimu ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, ir tik tuomet, kai jis buvo apskųstas prokurorui, prokuroro 2016-01-14 nutarimu buvo priimtas sprendimas atlikti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 1-3). Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo prieštaringą teiginį, teigdamas, jog jo manymu prokuratūra byloje tyčia negynė nukentėjusiųjų teisių, nors, kaip jau minėta, tuo pačiu S. J. skundžiasi, jog prokuratūra dirbtinai kriminalizavo civilinius santykius ir susiradusi nukentėjusiuosius, juos įtikino rašyti pareiškimus. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiųjų pareiškimą, jie byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais, o bylą išnagrinėjus teisme paaiškėjo, jog prokuratūros kaltinimai pasitvirtino – nukentėjusieji buvo apgauti sukčiaujančio S. J., dėl to teigti, jog prokuratūra negynė nukentėjusiųjų teisių, nėra jokio pagrindo.
    2. Nors nuteistasis nurodo, jog Klaipėdos apygardos prokuratūra, būdama suinteresuota S. J. tiesioginiu šmeižimu bei nuteisimu, turėjo nusišalinti nuo baudžiamojo proceso, o vietoj to tyčia išskyrė inkriminuotas nusikalstamas veikas į atskiras bylas, tačiau nepateikia jokių bent kiek pagrįstų motyvų, kodėl prokuratūra neva turėtų siekti apšmeižti S. J. ir jam kerštauti. Akivaizdu, jog S. J. nurodomas pretekstas – jo Klaipėdos apygardos prokuratūrai 2014 m. pateiktas ieškinys - net teoriškai negali būti laikomas logiška priežastimi persekioti asmenį. Pastebėtina, jog civilinių ieškinių prieš Lietuvos valstybę reiškimas nėra neįprasta praktika, todėl ši aplinkybė nedaro S. J. kažkuo išskirtiniu, jog prieš jį turėtų susimokyti teisėsaugos institucijos. Kita vertus, iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog ieškovo S. J. ieškinys atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, buvo pripažintas nepagrįstu tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo (Civilinė byla Nr. 2A-852-538/2015), todėl buvo atmestas. Tai tik dar kartą patvirtina, jog prokuratūra neturėjo jokio kito suinteresuotumo, kaip tik per įmanomai trumpesnį laiką atskleisti nusikalstamas veikas ir atlikti ikiteisminį tyrimą (BPK 2 str.). Niekuo nepagrįstas ir kitas S. J. teiginys, jog prokuratūros veiksmai procese pasireiškė baime dėl to, kad teismui išteisinus S. J., jis galėtų apginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka, nes ikiteisminio tyrimo institucijų padaryta žala jam bus atlyginta bet kokiu atveju (CK 6.272 str.). Tokiu teiginiu nuteistasis pats sau prieštarauja, nurodydamas, jog prokuratūra dirbtinai kriminalizavo S. J. veiksmus, nes bijo civilinio ieškinio dėl dirbtinai kriminalizuotų civilinių santykių, todėl visiškai neaiški jo pozicija, kodėl prokuratūrai reikėjo apskritai pradėti tokį tyrimą. Kita vertus, prokuratūroje atliekama daugybė ikiteisminių tyrimų, todėl nėra aišku, kodėl nuteistojo manymu būtent jo asmuo turėtų susilaukti papildomo dėmesio. Nors S. J. nurodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas netinkamai ir tendencingai, o pareigūnai atvirai demonstravo savo suinteresuotumą, išskyrė analogiškas veikas į du tyrimus, tačiau tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje nebuvo nustatyta jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu, kurie rodytų, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nekvalifikuotai ar tendencingai, o dėl S. J. akcentuojamo atskiro dviejų baudžiamųjų bylų dėl jo padarytų nusikalstamų veikų teisėjų kolegija jau pasisakė anksčiau. Tai, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tinkamai, jog prokuratūra pagrįstai įžvelgė S. J. veiksmuose sukčiavimo požymius ir dėl S. J. veiksmų atliko ikiteisminį tyrimą, patvirtina ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų padarytos išvados, jog skirtingai nei teigia apeliantas, tarp S. J. ir nukentėjusiųjų civiliniai teisiniai santykiai nesusiklostė, nes nuteistasis juos apgavo ir padarė BK 182 str. 1 ir 2 d. numatytus nusikaltimus. Remiantis tuo, kas išvardyta, teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti nuteistojo apeliaciniame skundo argumentai dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros išskirtinio suinteresuotumo inicijuojant ir atliekant ikiteisminį tyrimą yra nepagrįsti
    3. Dalį savo apeliacinio skundo argumentų nuteistasis skiria ir byloje valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės suinteresuotumui ir net bylos duomenų klastojimui, ir taip teigia, jog prokurorė buvo šališka. Prokuroro, kaip ir kitų BPK 57 str. 2 d. numatytų baudžiamojo proceso dalyvių, galimo šališkumo konstatavimas ir nušalinimas siejamas su konkrečiais baudžiamojo proceso įstatyme numatytais pagrindais. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu netenkino visų įtariamojo prašymų, ikiteisminį tyrimą atliko pagal savo pasirinktą taktiką, neduoda jokio pagrindo teigti, jog šiam ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras buvo šališkas. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka S. J. analogiškais apeliaciniame skunde nurodomais pagrindais pareiškė nušalinimą prokurorei, kuris, nenustačius, jog prokurorė atliko kokius neteisėtus veiksmus ar būtų kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių jos nešališkumu, buvo atmestas 2018-03-22 nutartimi (t. 7, b. l. 175). Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų patikimumas patikrintas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ir nustatyta, kad esminių BPK pažeidimų šiuos duomenis renkant nepadaryta. Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik baudžiamojo proceso metu padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir būtų esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad BPK 57 str. 2 d. numatytas baudžiamojo proceso dalyvis buvo šališkas.
    4. S. J. nurodo, jog nukentėjusysis V. A. yra valstybinį kaltinimą palaikančios prokurorės geras pažįstamas ir buvęs bendradarbis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad prokurorė dėl šių aplinkybių būtų netinkamai palaikiusi valstybinį kaltinimą ar demonstravusi išskirtinį palankumą šiam nukentėjusiajam. Be to, nors S. J. nurodo, kad prokurorė D. Mackevičienė bylos nagrinėjimo metu viešai pasisakė, jog dalis jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų epizodų „yra prikabinti“, tačiau išanalizavus visus šios bylos pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolus, toks prokurorės teiginys nebuvo rastas. Kita vertus, šiuo atveju apeliantas pateikia tik dviejų žodžių ištrauką iš prokurorės neva išdėstytos pozicijos, nepateikiant jos visos, nėra galimybės ją tinkamai įvertinti, ar juo labiau, daryti nuteistojo daromas išvadas, kad prokurorė posėdžio metu prisipažino sufabrikavusi S. J. bylą. Tokie nuteistojo teiginiai yra visiškai nelogiški. Nors apeliantas papildomai nurodo, jog ši aplinkybė (prokurorės frazė) tiriama Generalinėje prokuratūroje, atliekant baudžiamojo persekiojimo veiksmus dėl prokurorės D. Mackevičienės ir policijos pareigūnų galimai padarytų nusikalstamų veikų klastojant baudžiamąsias bylas, tačiau tokių deklaratyvių savo teiginių niekaip nepagrindė, be to, tokius nuteistojo teiginius apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paneigė prokurorė. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismo posėdžio metu prokurorė davė žinomai melagingus parodymus teismui (BK 236 str.) apie tai, kad buvo išreikalauta Valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma. Negalima sutikti su tokiais nukentėjusiojo teiginiais, nes kaip matyti iš bylos duomenų, 2017-05-16 teisiamojo posėdžio metu teisėja įpareigojo prokurorę pateikti VMI duomenis, kuriuos 2017-06-19 teisiamojo posėdžio metu prokurorė pateikė (t. 6, b. l. 124-125). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prokuroras baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu atlieka įstatymo jam paskirtą valstybinio kaltintojo vaidmenį ir tai, kad jo palaikoma pozicija neatitiko S. J. pasirinktos gynybinės versijos, nerodo jo suinteresuotumo ar palankumo nukentėjusiai pusei ir nesudaro pagrindo jį laikyti šališku. Aptarti duomenis paneigia S. J. apeliaciniame skunde dėstomus teiginius, jog valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė buvo šališka ir suinteresuota bylos baigtimi.
  1. Dėl S. J. kaltės padarius BK 182 str. 1 ir 2 d. numatytas nusikalstamas veikas
    1. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 182 str. 1 ir 2 d. numatytas nusikalstamas veikas. Teigia, jog tarp jo ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai santykiai, kurie buvo dirbtinai kriminalizuoti, nurodo, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios apgauti nukentėjusiuosius, be to, teismas, veikas kvalifikuodamas pagal BK 182 str. 2 d., nevertino padarytos žalos dydžio, t. y. nebuvo nustatinėjama, kokia tiksliai kiekvienam asmeniui padaryta žala. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas kelia savo versijas, ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti jį kaltinančių liudytojų parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, tinkamai įvertinus surinktus ir ištirtus įrodymus. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad S. J. kaltė tinkamai neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis. Nuteistasis atskirus įrodymus byloje interpretuoja savo naudai, tačiau juos vertina atsietai nuo jų visumos.
    2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1–4 d.). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
    3. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis, teigdamas, kad jis yra nepagrįstai nuteistas ir dėl to turi būti išteisintas, savo poziciją dėsto nenuosekliai ir atskirai apie konkrečius nusikalstamų veikų epizodus nepasisako. Dėl šios priežasties, siekdama aiškumo, teisėjų kolegija analizuodama nuteistojo apeliacinio skundo argumentus juos apjungia, kartu atsako į visus epizodus apimančius S. J. argumentus (dėl jo veiksmų nusikalstamo pobūdžio), bei atskirai pasisako dėl S. J. apeliaciniame skunde pateikiamų argumentų dėl jo veiksmų prieš atskirus nukentėjusiuosius.
  1. Dėl S. J. veiksmų nusikalstamo pobūdžio
    1. S. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios laikėsi versijos, jog visiems asmenims buvo žinoma, jog jis pinigus skolinasi nekilnojamojo turto verslo vykdymui ir tą verslą vykdė kartu su V. R., jog skolindamasis ketino atiduoti pinigus juos paskolinusiems asmenims, neplanavo negrąžinti paskolintų pinigų, o jų laiku negrąžino susidūręs su verslo sunkumais. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog nukentėjusieji turėjo patys tinkamai įverti visų atliekamų veiksmų riziką ir galimas pasekmes dėl tarp jų ir S. J. susiklosčiusių civilinių santykių. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus duomenis, S. J. veiksmų mastą, neturi pagrindo pritarti nuteistojo argumentais, jog jis nenaudojo apgaulės prieš nukentėjusiuosius ir neturėjo tyčios sukčiauti, o jo veiksmai atitiko civilinių santykių turinį.
    2. BK 182 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 182 str. 2 d. numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, inter alia nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Sukčiavimas tyčinis nusikaltimas. Tiesioginė tyčia sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas suvokia, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori. Sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimų, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė - tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar valdymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–454/2012, 2K-462-2013). Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima suklastotų dokumentų pateikimo turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę ar jo teises. Tačiau apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2004, 2K-336/2014).
    3. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK182 str. numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, draugystės, giminystės, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu nuo kitų apgaulės būdų skiriasi tuo, kad turtas užvaldomas neklastojant jokių dokumentų, neklaidinant nukentėjusiojo dėl skolininko asmenybės. Todėl įrodinėjant sukčiavimą, svarbu išsiaiškinti, ar sandorio sudarymo metu (pvz., imant paskolą) asmuo turėjo tyčią jos negrąžinti, turtą pasisavinti ir pasunkinti prievolės išieškojimą iš kaltininko. Kaltininko sumanymas paprastai lydymas tam tikrų veiksmų, kurie daromi po to, kai turtas jam perduodamas. Jie atskleidžia, ar kaltininkas, sudarydamas sandorį, turėjo tyčią piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu užvaldyti turtą ir jo negrąžinti teisėtam valdytojui, ar tokios tyčios nebuvo. Teismas turi nustatyti ir įvertinti, kiek tie veiksmai atitinka BK 182 str. numatyto nusikaltimo požymius. Pažymėtina, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 182 str. svarbu, kad apgaulė sukčiavimo atveju būtų esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko teisės į turtą ar jo ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ar turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387-2008).
    4. Taigi sukčiavimas gali pasireikšti nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Pasinaudodamas kito asmens pasitikėjimu, kaltininkas pasiūlo sudaryti sandorį, iš kurio šis turės naudos, o kito asmens nuostolius pažada ateityje atlyginti. Kita šalis, tikėdama kaltininko nuoširdumu ir gerais ketinimais, sudaro sandorį, perduoda savo turtą, tikėdamasi, kad vėliau už tai jai bus atlyginta sutartu būdu. Tačiau kaltininkas (skolininkas), jau sudarydamas sandorį, nesiruošia to daryti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-480/2014). Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys, kuris pats savaime dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į abejotiną ar pastarajam žalingą sandorį, svarbiausiomis aplinkybėmis, nulemiančiomis baudžiamąjį veikų pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė ar nuslėpta informacija buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam nenaudingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001).
    5. Iš bylos duomenų matyti, jog nors S. J. nurodė, kad pinigus skolinosi ne savo reikmėms, o verslo vystymui, kad pinigus perduodavo Rusijos Federacijos piliečiui V. R., tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, ne tik patvirtinančių S. J. ir V. R. verslo santykius, tačiau apskritai tokio asmens – V. R. – egzistavimą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas R. J. nurodė, jog atliekant tyrimą dėl savavaldžiavimo prieš S. J., jį pradėjo spausti kreditoriai. S. J., pritrūkęs argumentų, kodėl negali susitikti ir atiduoti pinigų, pasiūlė tokią mintį, kad duos pabendrauti su įtariamaisiais rusui bičiuliui, kuriam davė pinigus, kad jie nusiramintų. Policijos pareigūnai nustatė, jog S. J. prašymu jam pinigus paskolinusiam V. F. paskambino ir su juo šnekėjo S. J. draugas V. T., kuris pripažino, kad paprašytas S. J. paskambino S. J. kreditoriui. Be to, per visą tą laikotarpį nebuvo užfiksuotas joks S. J. ir tariamojo V. R. pokalbis, kuriame jis prašytų grąžinti pinigus (t. 7, b. l. 7-10). Iš S. J. draugo liudytojo V. T. parodymų matyti, jog S. J. 2014-2015 m. rudenį pasipasakojo, kad turi stiprių finansinių sunkumų, ir paprašė telefonu pavaidinti verslininką iš Kaliningrado, kuris yra skolingas S. J., tam, kad jis galėtų pratempti laiko (t. 6, b. l. 67-68). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kaip neva bendravimo su V. R. faktą patvirtinančią aplinkybę apeliantas nurodė ir tai, jog šis Rusijos Federacijos pilietis jam išrašė kelis vekselius ir parašė paskos raštelį, šie dokumentai buvo jo bute ir žmona į Šiaulių tardymo izoliatorių atsiuntė jam tą paskolos raštelį. Vis dėl to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta apelianto sutuoktinė liudytoja J. J. paneigė tokius nuteistojo teiginius ir nurodė, jog jam būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jokių dokumentų jam nepristatė (t. 7, b. l. 10-11). Apeliaciniame skunde S. J. nurodo, kad tai, jog pilietis V. R. patvirtino, kad yra skolingas kaltinamajam ir buvo surašęs jam paskolos raštelį, patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga Nr. 1-94-906/2018. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog apelianto minimoje baudžiamojoje byloje priimtame apkaltinamajame nuosprendyje 2017-04-24 Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštu Nr. EK/01864/040/LT/17 nustatyta, jog iš Interpolo Rusijos Federacijos nacionalinio biuro buvo gautas pranešimas, kad V. R., gim. 1972 m., nėra registruotas Kaliningrado srityje, informacijos apie asmens buvimo vietą Kaliningrado regione nėra. Taip pat pranešime nurodoma, kad adresas, nurodytas Lietuvos pareigūnų pranešime – Dzeržinskio g. 28/16 - Kaliningrado miesto teritorijoje neegzistuoja. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo keliamą versiją, jog iš nukentėjusiųjų gautus pinigus S. J. būtų bandęs panaudoti verslo vystymui, ir kad pasiskolintų pinigų jis nesugebėjo grąžinti nepasisekus verslui. Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog S. J. išsigalvojo aplinkybę, jog pinigus skolinasi nekilnojamojo turto verslo projektų vystymui su Rusijos Federacijos piliečiu V. R., ją pateikdamas ne tik savo, kaip patikimo ir plačius ryšius turinčio asmens, reputacijos patvirtinimui, tačiau ir tam, jog manipuliuodamas asmenų pasitikėjimu juos apgautų bei išviliotų pinigus. Be to, tai rodo ir aplinkybę, jog S. J., pasakodamas prasimanytus verslo planus, tuo pačiu nutylėjo ir apie savo tikrąsias, realias finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams ir grąžinti paskolas sutartu terminu.
    6. Įvertinus byloje surinktus duomenis nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog savo įvaizdį S. J. kūrė ne tik kalbomis apie itin pelningus nekilnojamojo turto verslo projektus su Rusijos Federacijos piliečiais, tačiau ir tuo, jog iš pradžių pasiskolintus pinigus grąžindavo (net prieš numatytą terminą), mokėdavo sutartas palūkanas, ir tokiu būdu nukentėjusiųjų akyse užsitarnaudavo dar didesnį pasitikėjimą, kuriuo pasinaudodamas toliau skolinosi pinigus. Nukentėjusioji D. S. nurodė, jog S. J. prašydavo kitos paskolos už kelių dienų, kai kažkiek ankstesnių grąžindavo, jis jai yra grąžinęs apie 5300 Eur (t. 6, b. l. 73-74). Nukentėjusysis V. A. nurodė, jog jis pirmą kartą S. J. paskolino 62500 Eur, kuris per keletą kartų jam grąžino apie 20.000, tačiau po mėnesio ar dviejų jis pareiškė, kad reikia įrengti baigtus statyti namus, tiek betrūksta, reikia pabaigti, kad būtų galima juos parduoti ir daug uždirbti, todėl paprašė dar paskolinti pinigų (t. 6, b. l. 74-75). Nukentėjusysis A. K. nurodė, jog pradėjo skolinti nuo mažų sumų, 2-5 tūkstančių ir apie pusę metų viskas buvo gerai. Jis davė 5,5 tūkst., 6 tūkst. gavo, davė 10 tūkst. – 11 gavo, tačiau kai paskolino didelę sumą, visus turimus pinigus – S. J. pradėjo išsisukinėti ir nieko nebegrąžino (t. 6, b. l. 109-111). Nukentėjusysis A. K. nurodė, jog pirmasis pavedimas S. J. buvo 100000 Eur, pasirašė vekselį, kai suėjo terminas, jie vėl buvo susitikę, S. J. atnešė ir parodė palūkanas, paklausė, ar nori visus pinigus susigrąžinti, ar nori iškart tuos pinigus investuoti, ir jis sutiko (t. 6, b. l. 111-113). Nukentėjusysis V. B. nurodė, jog skolinant pinigus S. J. jam kaip uždarbį (palūkanas) yra grąžinęs 2000 Eur, S. J. sėkmingai pasiskolindavo, nes iš pradžių grąžindavo pinigus kitiems kreditoriams (t. 6, b. l. 64). Nukentėjusysis F. G. nurodė, jog pirmuosius paskolintus pinigus S. J. grąžino, vėliau pradėjo jų nebegrąžinti, tačiau nepaisant to, jog S. J. nebuvo grąžinęs prieš tai pasiskolintų pinigų, jis jau pasitikėjo nuteistuoju ir jam skolino dar daugiau pinigų (t. 6, b. l. 72-73). Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog S. J., formuodamas savo įvaizdį ir kurdamas nukentėjusiųjų pasitikėjimą juo, skolindavosi nedideles pinigų sumas, jas grąžindavo arba išmokėdavo palūkanas, tačiau tai jis darė tik tam, kad netrukus galėtų užvaldyti dar didesnį svetimą turtą – nukentėjusiesiems priklausiusius pinigus. Akivaizdu, jog S. J. nukentėjusiuosius A. K., D. S., F. G., V. B., A. K. ir R. S. apgavo tiek aktyviais veiksmais (pasakojimais apie verslo ryšius, rodomais vystomais nekilnojamojo turto projektais) susikurto sėkmingo verslininko įvaizdžio bei rodomo ketinimų rimtumo (jo iniciatyva pasirašomi vekseliai, pažadama perrašyti įmonės turtą susidūrus su finansiniais sunkumais), tiek neveikimu – sąmoningai nutylėdamas aplinkybes apie tikrąją jo finansinę padėtį ir neegzistuojančias galimybes vykdyti prisiimamus finansinius įsipareigojimus. Nėra abejonės, jog būtent šie S. J. veiksmai ir sudarė prieš nukentėjusiuosius panaudotos esminės apgaulės turinį, kurios panaudojimas turėjo turėti lemiamą įtaką asmenų apsisprendimui dėl pinigų S. J. skolinimo.
    7. Vertinant byloje surinktus duomenis matyti ir tai, jog prašydamas paskolinti pinigų ir nurodydamas pinigų panaudojimo paskirtį, S. J., iš pradžių nurodydamas solidžius nekilnojamojo verslo planus, naudojosi ir teisinius reikalus išmanančio teisininko statusu, vėliau nurodydavo vis kitas priežastis, dėl ko jam reikalingos didelės pinigų sumos ar kodėl jis pinigų laiku negrąžina, taip stengdamasis išlaikyti savo, kaip patikimo verslininko ir teisininko reputaciją, kurią galėtų toliau naudoti įtikindamas asmenis jam skolinti pinigus, t. y. nusikalstamų veikų darymui. Nukentėjusioji D. S. nurodė, jog S. J. pasakė, kad nori pirkti ar tai butą, ar tai sodą ir jam reikia 15000 Eur (t. 6, b. l. 73-74). Nukentėjusysis V. A. nurodė, jog S. J. iš pradžių pasakojo, kad užsiima stambiu verslu, stato su draugu namus ir reikalinga didelė pinigų suma tų namų užbaigimui. Vėliau nurodė, jog reikia dar pinigų minėtų namų įrengimui. Vėliau paklausus, kur pinigai, nurodė, kad jie reikalingi vėžiu sergančio tėvo brangiems vaistams. Dar nurodė, kad jo sesuo dirba ( - ) kompanijoje vyr. buhaltere ir tie pinigai investuoti darbininkų butų įrengimui (t. 6, b. l. 74-75). Nukentėjusysis A. K. nurodė, jog S. J. iš pradžių pasakojo, kad užsiima nekilnojamojo turto verslu, rodė planus kompiuteryje, vėliau nurodė, kad negali pinigų atiduoti, nes jie yra pas jo seserį, dar vėliau pradėjo sakyti, kad policija pavogė jo pinigus, dar vėliau – kad jis nusipirko turto. Paskui S. J. jau teigė, kad viešbutį Palangoje nupirko, tačiau jį perrašė Rusijos Federacijos piliečiui, kuris paėmė visus pinigus ir pabėgo (t. 6, b. l. 109-111). Nukentėjusysis A. K. nurodė, jog S. J. iš pradžių pristatė savo gyvenamųjų namų rajono statybos projektą, vėliau pristatė viešbučio projektą ir siūlė investuoti ten, po to prasidėjo istorijos, kad tuoj atveš pinigus, kad jau pakeliui yra, kad jam reikia pinigus išgryninti, kad reikia iš Rusijos parvežti. Vėliau nurodė, kad pinigų nėra, nes policija paėmė (t. 6, b. l. 111-113). Nukentėjusysis V. B. nurodė, jog skolinant pinigus S. J. nurodė, kad pinigai reikalingi nekilnojamojo turto verslui, vėliau S. J. pateikė įvairių versijų, pasakojo, kad nupirks kažką pigiau, parduos ir jie uždirbs, V. B. tik vėliau suprato kad yra apgaudinėjamas. Tuomet S. J. jam nurodė, kad negali grąžinti pinigų, nes bankai kalti, kad partneriai jį apgavo, kad pinigus konfiskavo pareigūnai, kad tyrėja jam tuos pinigus atneš (t. 6, b. l. 64). Nukentėjusysis F. G. nurodė, jog S. J. prašė paskolinti pinigų, žadėjo už tai suteikti juridines paslaugas, vėliau prašė, kad duotų pinigų, nes veda jo advokatas, vėliau S. J. prašė pinigų draugui, išvystančiam į užsienį (t. 6, b. l. 72-73). Nukentėjusioji R. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog patikimo teisininko įvaizdį sudaręs S. J. jai paskambino ir pradėjo guostis, kad serga jo tėvas, kad neužtenka pinigų atsiskaityti ligoninei už paslaugas ir paprašė parai paskolinti 1500 Eur grynais, žadėdamas, kad kitą dieną jis gaus pinigų iš Rusijos, ir savo sesers, kuri yra verslininkė. S. J. pinigų negrąžinus, jis nurodė, kad numirė tėvas, kad atiduos kitą dieną. Vėliau nurodė, kad netrukus atiduos pinigus, nes paveldėjo didelę pinigų sumą ir vis atidėliojo susitikimus, o vėliau susitikus paprašė dar pinigų baldų pirkimui naujam biurui (t. 2, b. l. 107-108). Aptarti liudytojų parodymai atskleidžia, jog S. J., tiek bandydamas užvaldyti pinigus (įtikindamas pasiskolinti pinigus), tiek ir pakartotinai pasiskolinti didesnes sumas bei kuo ilgiau išlaikyti asmenis nuo kreipimosi į teisėsaugos institucijas, nukentėjusiesiems nurodydavo skirtingas pinigų poreikio ar jų negrąžinimo priežastis, o tai, priimant dėmesin, jog S. J. nuteistiesiems nurodytos aplinkybės bylos nagrinėjimo metu buvo paneigtos, taip pat patvirtina, jog nuteistasis prieš nukentėjuysiuosius naudojo apgaulę (tiek nurodydamas pinigų panaudojimo būdą,bei neva objektyvias priežastis, kodėl pinigai nėra laiku grąžinami, tiek ir nutylėdamas, kad jis neturi jokių finansinių galimybių grąžinti pinigus) siekdamas, kad nukentėjusieji jam perduotų savo turtą.
    8. Šiame kontekste pastebėtina, jog šiek tiek kitokia apgaulės forma buvo panaudota pasisavinant nukentėjusiajai J. L. priklausančius pinigus – S. J., pasinaudodamas savo reputacija ir kuriamu sėkmingo verslininko ir teisininko įvaizdžiu, šios nukentėjusiosios neįtikinėjo paskolinti pinigų verslo projektams (kaip nukentėjusiųjų A. K., D. S., F. G., V. B. ir A. K.), taip pat neprašė jų paskolinti asmeninėms reikmėms (kaip nukentėjusiosios R. S.), ir surašydamas vekselį nežadėjo šių pinigų jai grąžinti (kaip tai darė sukčiaudamas prieš kitus nukentėjusiuosius) – skolos raštelį surašė vėliau, nukentėjusiajai reikalaujant grąžinti pinigus. Sukčiaudamas prieš J. L., S. J. įtikino nukentėjusiąją duoti jam 1500 Eur, už kuriuos jis jai neva suras tinkamą atstovą – advokatą, kuris galės J. L. atstovauti civilinėje byloje, tačiau šių pinigų advokatui neperdavė, o J. L. pareikalavus, kad S. J. grąžintų pinigus, grąžino 100 Eur ir siekdamas sudaryti įspūdį, kad likusi pinigų suma bus grąžinta, pasirašė paskolos raštelį 1400 Eur sumai, nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti pinigus iki sutarto termino. Akivaizdu, jog šiuo atveju S. J. apgaulė, kaip ir kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu, pasireiškė S. J. piktnaudžiavimu nukentėjusiosios pasitikėjimu juo (tačiau ne kaip verslininku ir investuotoju, o kaip teisinių paslaugų įmonę turinčiu teisininku), jog S. J., paėmęs pinigus, juos perduos advokatui V. A., kuris gins nukentėjusiosios interesus. Nukentėjusioji pasitikėjo teisininku, ir būtent ši aplinkybė nulėmė, jog ji perdavė pinigus. Iš J. L. ir V. A. parodymų matyti, jog S. J. su advokatu, kuriam turėjo perduoti pinigus, net nesusisiekė, šių pinigų jam neperdavė, t. y. pasisavino jam nukentėjusiosios J. L. tikint gerais S. J. ketinimais perduotus pinigus. Šiuo atveju S. J. niekas netrukdė perduoti pinigus advokatui, tačiau jis to nepadarė, ir juos pasisavino, o su juo susisiekus nukentėjusiajai, grąžino tik 100 Eur ir pasirašė paskolos raštelį 1400 Eur sumai. Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog S. J. panaudojo esminę apgaulę (tarp jo ir nukentėjusiosios esančius pasitikėjimo santykius dėl jo profesijos) ir pasisavindamas nukentėjusiosios J. L. pinigus.
    9. Iš to, kas išvardyta matyti, jog byloje neginčytinai nustatyta, jog S. J., siekdamas įgyti nukentėjusių asmenų turtą prieš juos panaudojo apgaulę, ir būtent dėl jos panaudojimo net 8 nukentėjusieji šioje byloje perdavė S. J. įvairias pinigų sumas, kurias jis užvaldė. Nėra abejonės, jog tuo atveju, jei S. J. nebūtų piktnaudžiavęs asmenų pasitikėjimu juo, būtų nukentėjusiesiems nenurodęs melagingų duomenų apie pinigų panaudojimą juos investuojant, taip pat nebūtų nutylėjęs šiuo atveju itin svarbios aplinkybės apie savo jau turimus finansinius įsipareigojimus ir galimybes grąžinti užvaldomus pinigus, šių pinigų nukentėjusieji S. J. nebūtų perdavę, o tai rodo, jog nuteistojo panaudota apgaulė buvo esminė. Šio nusikalstamo veikos požymio nustatymas paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog tarp jo ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai santykiai. Nors apeliaciniame skunde S. J. nurodo, kad jis visiems nukentėjusiesiems išrašė vekselius, nesislapstė, ir jie galėjo apginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, tačiau akivaizdu, jog šiuo atveju S. J. vekselius išrašė ne tam, kad sukurtų juose numatytas abipuses teises ir pareigas, o kad jais pademonstruotų savo ketinimų rimtumą ir suklaidintų jam pinigus patikinčius asmenis, t. y. sudaromi skolos dokumentai buvo prieš nukentėjusiuosius naudojamos apgaulės dalis.
    10. Apeliaciniame skunde S. J. pažymi, jog civilinės teisės normos taip pat gina asmenį nuo apgaulės, o šiuo atveju buvo dirbtinai kriminalizuoti civiliniai santykiai, kurie buvo susidarę tarp S. J. ir nukentėjusiųjų, ir teigia, kad jis neužkirto kelio nukentėjusiems spręsti teisinius ginčus civiline tvarka ir pats vyko kartu su jais pas antstolius, derino atsiskaitymo galimybes su policijos pareigūnais, turėdamas galimybes grąžinti skolas. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu nuteistojo pateikiamu susiklosčiusios situacijos vertinimu. Visų pirma pažymėtina, jog vien šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog S. J. užvaldė daugiau kaip pusę milijono eurų, priklausiusių aštuoniems nukentėjusiesiems. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog S. J. akcentuojamoje kitoje baudžiamoje byloje Nr. 1-94-906/2018 jis buvo kaltinamas (2018-05-04 šioje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs) dar didesnių sumų pasisavinimu iš nukentėjusiųjų. Pažymėtina, jog skirtingai nei nurodo S. J., byloje nėra jokių domenų, kurie rodytų, kad S. J. turi tokius finansinius įsipareigojimus atitinkančio turto, iš kurio jis galėtų vykdyti savo prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Be to, tai, kad jis neturėjo finansinių galimybių atiduoti užvaldytus pinigus asmenims, kuriems jis buvo išrašęs vekselius, matyti ir iš jo paties veiksmų – jis nurodydavo skolininkams vis kitas versijas, vengė su jais susitikti, užuot atidavęs paskolintus pinigus, prašydavo jų paskolinti dar. S. J. nemokumą bei išsisukinėjimą nuo prisiimtų įsipareigojimų ir pastangas apsunkinti nukentėjusiųjų asmenų galimybes apginti savo pažeistas teises iliustruoja byloje apklausto liudytojo S. T. parodymai. Liudytojas nurodė, kad S. J. neturėjo pinigų atsiskaityti su kreditoriais, todėl paprašė jo, kaip draugo, meluoti kreditoriams telefonu, kad jis yra skolingas S. J., kad S. J. galėtų laimėti laiko ir neatiduoti pinigų žmonėms (t. 6, b. l. 67-68). Kasacinio teismo praktikoje suformuota, jog baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą (konstatavimą, jog egzistuoja kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus) rodo tai, jog kaltinamas asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo (2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017 ir kt.). Kaip minėta anksčiau, vien tai, jog sukčiaujantis asmuo, siekdamas pasisavinti nukentėjusiųjų pinigus išrašo vekselį nereiškia, jog tarp jo ir nukentėjusiojo susiklosto civiliniai santykiai. Ši aplinkybė taip pat nereiškia, jog nukentėjusysis, turėdamas vekselį ir žinodamas sukčiaujančio asmens kontaktinius duomenis, gali laisvai atgauti pinigus naudodamasis civilinėmis teisinėmis priemonėmis, t. y. jog toks pažeistų teisių gynimo būdas nėra apsunkintas. Nėra abejonės, jog vien tik ta aplinkybė, kad nukentėjusysis turi skolos faktą patvirtinantį vekselį, kurio neapmokėjus turi teisę kreiptis į notarą su prašymu išduoti vykdomąjį įrašą, kurį nukentėjusysis gali pateikti tiesiogiai antstoliui priverstiniam skolos išieškojimui, negali būti laikoma pakankama konstatuoti, jog civilinėmis teisinėmis priemonėmis nukentėjusysis gali apginti savo teises, nes pati civilinio teisinio proceso inicijavimo galimybė jokiu būdu nereiškia, kad nukentėjęs asmuo gali atgauti pinigus, t. y. jog jis gali realiai apginti savo pažeistas teises ir jo padėtis nėra apsunkinta.
    11. Aptarta kasacinio teismo praktika ir byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės, jog S. J. apgavo jam pinigus perdavusius asmenis, jog jis nutylėjo apie savo finansinę būklę ir neturėjo jokių finansinių galimybių padengti prisiimtus finansinius įsipareigojimus rodo, jog nepaisant to, kad S. J. nuo nukentėjusiųjų neslėpė savo tapatybės ir išrašė skolos faktą patvirtinančius vekselius (kaip minėta – šie veiksmai sudarė S. J. naudotos apgaulės turinį), nepaneigia, jog nukentėję asmenys negalėjo realiai apginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir atgauti pinigus. Aptartais veiksmais S. J. be jokios abejonės apsunkino kreditorių padėtį, todėl jie pagrįstai kvalifikuoti kaip sukčiavimas.
    12. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog S. J. veiksmuose nebuvo būtinojo šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios. BK 182 str. numatyta veika (sukčiavimas) padaroma tik esant konkrečiai kaltininko kaltės formai – tiesioginei tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 str. 2 d. 2 p.). Taigi sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia tuomet, kai kaltininkas suvokia, kad jis apgaudinėja turto savininką, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numato, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir nori tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nustatant kaltės formą, būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas kitas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-287-697/2017). Bylos duomenimis nustatyta, jog S. J., skolindamasis pinigus, jokio nekilnojamojo turto verslo nevystė, jog su verslo partneriu V. R. nebendravo, jog iš nukentėjusiųjų gautų pinigų neinvestavo, namų nestatė ir jų neįrenginėjo, be to, nustatyta, jog užvaldydamas pinigus, nukentėjusiesiems nurodydavo vis kitas pinigų panaudojimo aplinkybes, prašomas grąžinti pinigus išsisukinėdavo ir nurodydavo vis naujas išsigalvotas aplinkybes ir pinigų negrąžindavo, be to, nustatyta, jog S. J. šiuos apgalės veiksmus prieš nukentėjusiuosius atliko pakankamai ilgą laiko tarpą – nuo 2014 iki 2016 metų – ir sustojo tik tuomet, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, nors nustatyta, jog užvaldydamas pinigus S. J. sudarydavo vekselius, kurie turėjo rodyti, jog tarp šalių yra susiklostę civiliniai santykiai, tačiau iš turimų skolų masto, jų dydžio akivaizdu, jog S. J. be jokios abejonės suprato, kad jis nebus finansiškai pajėgus atiduoti užvaldomus pinigus ir pasirašomi vekseliai nesuteiks galimybės nukentėjusiesiems pasinaudojant civilinėmis teisinėmis priemonėmis atgauti S. J. užvaldytus pinigus. Iš nustatytų duomenų akivaizdu, kad nukentėjusiųjų pažeistų teisių atkūrimas civilinio proceso tvarka nuo pat pradžių buvo neperspektyvus Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog nuteistasis skolinosi pinigus suvokdamas, kad apgaule suklaidina nukentėjusiuosius ir neteisėtai įgyja svetimą turtą – pinigus, numatydamas, jog dėl tokių jo veiksmų nukentėjusieji patirs turtinę žalą, ir to norėdamas, t. y. S. J. veikė esant tiesioginei tyčiai sukčiauti.
    13. Remdamasi tuo, kas išvardyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog tarp nuteistojo S. J. ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. S. J. veiksmuose nustatyti visi nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 str. 1 ir 2 d. objektyvieji ir subjektyvieji sudėties požymiai, todėl jo veikoms baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.
  1. Dėl prieš V. B. padarytų nusikalstamų veikų (9 epizodai)
    1. S. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti V. B. turtą (8 epizodai) ir didelės vertės V. B. turtą (1 epizodas), piktnaudžiaudamas V. B. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų verslo vykdymui, nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. Siekdamas sudaryti V. B. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 9 paprastuosius neprotestuotinus vekselius: 2014-10-10 – 35000 Lt, 2014-10-12 – 7300 Eur, 2014-11-10 – 6000 Eur, 2014-11-18 – 3200 Eur, 2014-11-20 – 2900 Eur, 2014-12-29 – 7000 Eur, 2015-01-05 – 2700 Eur, 2015-04-02 – 2900 Eur, 2015-06-17 – 2700 Eur sumoms, nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti šias paskolas sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. B. šiuos pinigus perdavė S. J., o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo V. B. priklausantį turtą (8 epizodai) ir didelės vertės V. B. priklausantį turtą (1 epizodas)
    2. Apeliaciniu skundu S. J. nesutinka, jog padarė šias nusikalstamas veikas, be anksčiau aptartų argumentų, jog jis jokios išankstinės tyčios negrąžinti pinigų prieš nukentėjusįjį nenaudojo ir tarp jų susiklostė civiliniai santykiai, pažymi, kad jis tik vykdė V. B. nurodymus, susijusius su paskolos dokumentų pildymu, datų bei dvigubų sumų, kaip paskolų grąžinimo garanto, įrašymu į vekselius. Nurodo, jog V. B. patvirtino, kad jau 17 metų vykdo pinigų skolinimosi verslą, ieško kreditorių ir pinigų skolinimosi metu pats nurodo, kokius dokumentus reikia pildyti (vekselius), norint pasiskolinti pinigų iš jo parinktų kreditorių arba jo paties.
    3. Iš nukentėjusiojo V. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jis nurodė, kad 2014-10-10 S. J. paskolino 35 000 Lt, pasirašė vekselį. Už šiuos pinigus S. J. žadėjo papildomai sumokėti 10 % nuo sumos. Vekselis buvo pasirašytas dviem mėnesiams, t. y. iki 2014-12-10. Po dviejų dienų, S. J. jo paprašė paskolinti dar pinigų, sakė, kad reikia verslui, todėl 2014-10-12 V. B. paskolino dar 7300 Eur. Vekselis buvo pasirašytas dviem mėnesiams, t. y. iki 2014-12-10. Maždaug po mėnesio laiko, S. J. jo vėl paprašė paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. 2014-11-10 V. B. paskolino dar 6000 Eur. Vekselis buvo pasirašytas vienam mėnesiui, t. y. iki 2014-12-10. 2014-11-18 dar paskolino 3200 Eur. Vekselis buvo pasirašytas vienam mėnesiui, t. y. iki 2014-12-18. S. J. jo vėl paprašius paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui, V. B. 2014-11-20 jam paskolino 2900 Eur. Vekselis buvo pasirašytas vienam mėnesiui, t. y. iki 2014-12-20. Suėjus pinigų grąžinimų terminams, S. J. pinigų negrąžino, aiškindamas, kad nėra galimybių, kad jie yra kažkur investuoti ir negali jų pasiimti. 2014-12-29 V. B. vėl paskolino jam 7000 Eur. Vekselis buvo pasirašytas vienam mėnesiui, t. y. iki 2015-01-29. 2015-01-05 paskolino 2700 Eur, kuriuos jis jam turėjo grąžinti iki 2015-02-05, 2015-04-02 paskolino 2900 Eur, kuriuos turėjo grąžinti iki 2015-05-02, 2015-06-07 paskolino 2700 Eur, kuriuos turėjo jam grąžinti iki 2015-07-07. Suėjus paskutinio vekselio pinigų grąžinimo terminui, S. J. pinigų negrąžino. Pradėjus domėtis, S. J. aiškino, kad banke negali išgryninti pinigų, ėmė nukėlinėti grąžinimo terminus, po to pradėjo pasakoti, kad jo verslo partneris jį apgavo ir kad jis prarado didelę pinigų sumą. 2015 metų pavasarį S. J. grąžino 2000 Eur. Dėl likusių skolų kreipėsi į antstolius. Šiai dienai S. J. yra skolingas 41989,43 Eur (t. 3, b. l. 4-5). Ikiteisminio tyrimo metu papildomai liudytoju apklaustas V. B. patikslino, kad paskutinis vekselis buvo pasirašytas 2015-06-17. Minėtą dieną S. J. paskolino 2700 Eur. Vekseliuose nurodytos datos yra tos datos, kada jis S. J. skolino pinigus. Vekseliuose nurodytos sumos yra realiai S. J. paskolintos sumos be procentų (t. 3, b. l. 8).
    4. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, V. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog į jį S. J. kreipėsi 2014 m. pabaigoje, jam buvo reikalingi pinigai. Pirmą kartą jis kreipėsi į jo pažįstamą kreditorių F. G., kuris S. J. paskolino pinigų, pasirašė vekselį kartu su savo žmona. Kiek žino, tuos pinigus S. J. jam grąžino. Dar buvo žmonių, iš kurių S. J. skolinosi. Taip S. J. įgavo V. B. pasitikėjimą ir jis pradėjo jam skolinti. Yra 8 skolintos sumos, kurios yra pateiktos antstoliams, ir du vykdomieji raštai, tačiau tai yra ne visos sumos. Dar yra du vykdomieji išrašai, kurie nėra pateikti antstoliams, nes matė, kad tai yra beprasmiška ir nepateikė. Reali skola yra 42800 Eur, neskaitant išlaidų. Išieškojimas yra vykdomas pas antstolį, kuris iš jo yra išieškojęs apie 1000 Eur. S. J. jam yra grąžinęs kaip uždarbį, tačiau tai nurašė ant skolų apie 2000 Eur. Jis pinigus skolinosi verslui, užsiėmė nekilnojamu turtu. Buvo įvairių versijų, jis pasakojo, kad nupirks kažką pigiau, parduos ir jie abu užsidirbs. Viską suprato tik vėliau, kai pinigai jau buvo paskolinti. Skolino pinigus per daug kartų. Abejonės kilo tik vėliau, kai suprato, kad S. J. jam pasakoja pasakas. Teigė, kad negali grąžinti pinigų, nes bankai kalti, kad partneriai jį apgavo, kad pinigus konfiskavo pareigūnai, kad tyrėja pati jam tuos pinigus atneš. Tų jo parnerių V. B. nėra matęs. Jis sėkmingai tai darė, nes iš pradžių grąžindavo pinigus kitiems kreditoriams. Pasirodė sąžiningas, todėl jis jam ir skolino. S. J. jam pažadėjo 10 proc. nuo paskolintos sumos, pats tai pasiūlė. Labai juo pasitikėjo, F. G. ir D. S. taip pat skolino jam pinigus. V. B. jam surado klientų. Skolino pinigus 2014-2015 metais, vekselių datos buvo tikros, jokių atgalinių datų nebuvo – vekselius parengdavo S. J.. Palūkanos jam nebuvo mokamos, iš S. J. gavo 2000 Eur. Buvo toks susitarimas, kad nuo paskolintos sumos gaus 10 proc., dvigubų sumų vekseliuose nebuvo (t. 6, b. l. 64).
    5. Analizuojant nukentėjusiojo V. B. parodymus matyti, jog jis nuosekliai nurodė, kad S. J. skolinosi pinigus žadėdamas, kad už paskolas mokės dideles palūkanas, pasakodamas, kad pinigus panaudos verslui, prekybai nekilnojamuoju turtu, ir taip įgavo V. B. pasitikėjimą. Pasitikėjimą S. J. didino ir tai, jog jis pinigus skolindavosi iš V. B. pažįstamų asmenų, jiems dalį skolų grąžindavo, be to, S. J. parengdavo vekselius, taip demonstravo savo ketinimų grąžinti pasiskolintus pinigus rimtumą. Nors apeliaciniame skunde S. J. nurodė, kad nukentėjusiojo V. B. ir liudytojų R. J., M. P. parodymai teisme patvirtina, kad apeliantas nukentėjusiųjų neklaidino, dokumentų neklastojo, nukentėjusiesiems nemelavo, o vykdė policijos pareigūnų nurodymus operatyvinės veiklos vykdymo sėkmei užtikrinti baudžiamojoje byloje, kurioje buvo pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau V. B. ir liudytojų parodymai visiškai paneigia tokius S. J. teiginius. Nukentėjusysis V. B. pažymėjo, jog pradėjus reikalauti pinigų iš S. J., jis negalėjo jų grąžinti, ir pradėjo teikti neįtikimas ir vis kitokias versijas, kodėl jis pinigų negali grąžinti (dėl bankų kaltės, dėl to, kad jį apgavo partneriai, dėl to, kad pinigus konfiskavo pareigūnai). Policijos pareigūnas liudytojas R. J. nurodė, kad vykdant tyrimą dėl savavaldžiavimo, policija tikrai nebuvo uždraudusi atidavinėti žmonėms pinigus, ir kad jam buvo žinoma, kad S. J. tyrimą naudojo kaip pretekstą kreditoriams dėl pinigų negrąžinimo, be to, policija žodžiu įspėjo S. J. dėl gręsiančios atsakomybės, jei jis negrąžins pinigų (t. 7, b. l. 7-8). Policijos pareigūnė liudytoja M. P., skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apklausiama teisme nenurodė, kad S. J. nukentėjusiųjų neklaidino ir jiems nemelavo. Ši liudytoja patvirtino, kad tirdama S. J. sukčiavimą ir sužinojusi, kad gali būti daugiau nukentėjusiųjų, išsiuntė paklausimą registrų centrui apie S. J. skolas, ji susisiekė su nukentėjusiaisiais, kurie savo noru, be jokio spaudimo atvyko į policijos komisariatą (t. 6, b. l. 127). Aptarti duomenys visiškai paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, neva nukentėjusiojo V. B. ir liudytojų R. J., M. P. parodymai teisme patvirtina, kad apeliantas nusikalstamų veikų neatliko, o pinigų negrąžino prašomas policijos pareigūnų.
    6. Apeliaciniame skunde S. J. taip pat akcentuoja, jog vekseliuose buvo įrašomos dvigubos sumos, t. y. jog nukentėjusysis S. J. perduodavo mažesnes sumas, nei jos buvo nurodytos vekseliuose. Tačiau nukentėjusysis V. B. paneigė šią S. J. nurodytą aplinkybę. V. B. parodymus, jog jis perdavė kaltinime nurodytas sumas S. J., patvirtina ir byloje esančios paprastųjų vekselių kopijos, iš kurių matyti, kad tarp vekselio davėjo S. J. ir vekselio gavėjo V. B. buvo surašyti 9 vekseliai: 2014-10-10 – 35000 Lt, 2014-10-12 – 7300 Eur, 2014-11-10 – 6000 Eur, 2014-11-18 – 3200 Eur, 2014-11-20 – 2900 Eur, 2014-12-29 – 7000 Eur, 2015-01-05 – 2700 Eur, 2015-04-02 – 2900 Eur, 2015-06-17 – 2700 Eur sumoms (t. 3, b. l. 15-32). Aplinkybę, jog jokių dvigubų sumų vekseliuose nebuvo nurodoma, pavirtino ir kitas nukentėjusysis F. G. (t. 6, b. l. 72-73). Aplinkybės, jog būtų egzistavusi tokia praktika, kad skolinant pinigus S. J. vekseliuose būdavo įrašomos dvigubai didesnės sumos, nepatvirtino ir kiti nukentėjusieji, nors S. J. skunde teigia, jog apie tai žinojo visi. Kita vertus, pažymėtina ir tai, jog būtų visiškai nelogiška, jei S. J., būdamas teisininku ir ne pirmą kartą skolindamasis pinigus, suprasdamas kokias teises ir pareigas abiem šalims sukuria vekselio pasirašymas, būtų sutikęs pasirašyti vekselius didesnėms sumoms, nei jis realiai užvaldydavo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių byloje esančiais dokumentais – vekseliais nustatytas V. B. S. J. perduotas pinigų sumas, nėra pagrindo abejoti skundžiamu nuosprendžiu nustatytomis S. J. užvaldytomis sumomis, o tuo pačiu ir pasisavinto turto vertės nulemta S. J. veikų kvalifikacija.
    7. Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis ir išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. J. kaltu dėl V. B. turto užvaldymo, teismas teisingai nustatė visus būtinuosius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius, S. J. užvaldyto V. B. turto vertę, ir nuteistojo veiką tinkamai kvalifikavo atitinkamai pagal BK 182 str. 1 d. (8 epizodai) ir BK 182 str. 2 d. (10136,70 Eur įgijimas).
  1. Dėl prieš F. G. padarytų nusikalstamų veikų (4 epizodai)
    1. S. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti F. G. turtą (3 epizodai) ir didelės vertės F. G. turtą (1 epizodas), piktnaudžiaudamas F. G. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų tėvo gydymui, žmonos firmos išpirkimui. Siekdamas sudaryti F. G. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė paprastuosius neprotestuotinus vekselius: 2014-09-29 –12743,28 Eur, 2014-12-30 4900 Eur ir 3900 Eur, 2015-03-12 – 2900 Eur, 2015-03-19 – 2900 Eur, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas F. G. šiuos pinigus perdavė S. J., o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo F. G. priklausantį turtą (3 epizodai) ir didelės vertės F. G. priklausantį turtą (1 epizodas).
    2. Apeliaciniu skundu S. J. nesutinka, jog padarė šias nusikalstamas veikas, be anksčiau aptartų argumentų, jog jis jokios išankstinės tyčios negrąžinti pinigų prieš nukentėjusįjį nenaudojo ir tarp jų susiklostė civiliniai santykiai pažymi, jog kaip ir V. B. atveju, F. G. vekseliuose įrašytos dvigubos sumos, kaip paskolos grąžinimo garantas. Teigia, jog F. G. antstolio išieškomos skolos net iš 58 kitų jo kreditorių, o tai rodo, jog jis žinojo apie galimybę išieškoti skolas civilinėmis poveikio priemonėmis ir prisiėmė atitinkamą riziką, be to, žinojo, kad S. J. pinigus skolinosi nekilnojamojo turto verslo vykdymui kartu su V. R.. F. G. teismo posėdžio metu neva patvirtino, kad S. J. jo atžvilgiu nenaudojo jokios apgaulės, skolas grąžino dalimis, mokėjo palūkanas, jis pats į policiją nesikreipė, o pareiškimą surašė prašant tai padaryti ikiteisminio tyrimo tyrėjai, be to, patį pareiškimą F. G. vardu savo ranka surašė ikiteisminio tyrimo tyrėja M. P..
    3. Iš nukentėjusiojo F. G. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jis nurodė, kad 2014 metais per V. B. susipažino su S. J.. V. B. pasiūlė paskolinti pinigus. F. G. pinigus skolino S. J.. 2014-09-29 S. J. paprašė paskolinti pinigų 44000 litų. Pinigus skolino 2 mėnesiams. Dėl procentų ar palūkanų nesitarė. Praėjus 2 mėnesiams, sutartu laiku, pinigų S. J. negrąžino, neva jam pinigų negrąžino draugas ir vis prašė palaukti. 2014-12-30 S. J. vėl prašė paskolinti 4900 Eur ir 3900 Eur. Pasirašė vekselius, tačiau praėjus grąžinimo laikui, pinigų negrąžino. Apie tai, dėl kokių priežasčių negrąžina pinigų, aiškino įvairiai – tai reikia tėvą kiekvieną dieną ligoninėje lankyti, tai draugas, kuriam jis įdavė iš jo paskolintus pinigus, iki šiol negrįžta, tai jį patį kažkas apgavo ir pan. 2015-03-12 ir 2015-03-19 F. G. vėl paskolino S. J. po 2900 Eur, tam, kad pasak S. J., jam reikia išpirkti žmonos firmą. 2015-03-12 ir 2015-03-19 vekselių grąžinimo laikas buvo vienas mėnuo. Nesulaukęs pinigų, kreipėsi į antstolį, šiuo metu S. J. jam skolingas 27343.28 Eur (t. 3, b. l. 37-38, 41).
    4. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu F. G. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad su kaltinamuoju S. J. yra pažįstami. Pirmą kartą prieš trejus metus,S. J. ir jo žmonai pinigus paskolino per įmonę „( - )“. Įmonė buvo kaip tarpininkas. S. J. prašė pinigų ir žadėjo suteikti F. G. juridines paslaugas. Sumos tiksliai nepamena, bet galėjo būti 44000 litų. Kokiam laikotarpiui buvo skolinami pinigai, neprisimena. Įmonėje pasirašė vekselį. S. J. pinigus grąžino. Po to S. J. pinigus iš jo skolinosi tiesiogiai. Įmonėje buvo paėmęs vekselio blankus, juos ir pasirašinėdavo. Jokie procentai nebuvo mokami, kadangi už tai S. J. žadėjo jam suteikti juridines paslaugas. Vekseliuose sumos nurodytos realios, be palūkanų. Jokių dvigubų sumų vekseliuose nėra. Vekselius surašinėjo S. J.. Pinigus jam perduodavo jo automobilyje, prie ( - ). Nors S. J. negrąžindavo prieš tai paskolintų pinigų, jis vėl jam skolindavo. Jis juo pasitikėjo, nes S. J. buvo sakęs, kad anksčiau dirbo prokuratūroje, pakvietė jį į savo kontorą, viską parodė. Taip pat S. J. sakė, kad jei jam reikės kokios pagalbos, tai jis jam padės. Skolindamasis pinigus S. J. buvo sakęs, kad pinigai reikalingi vykstančiam į užsienį draugui, tai jo advokato vestuvėms. Kai klausdavo jo, kada jis grąžins pinigus, tai jis vis žadėjo padėti juridiniais klausimais. Nei procentų, nei juridinių paslaugų iš S. J. gavęs nebuvo. Nurodė ir tai, kad jis pažįstamas su V. B., pastarasis yra įmonės „( - )“ savininkas. Jis ir pasiūlė jam paskolinti pinigų S. J., nes pats jam skolino. F. G. tik vėliau sužinojo apie S. J. aferas. Kai S. J. negrąžino jam pinigų, tai jis nuėjo pas notarą, paėmė vykdomąjį raštą ir jį pateikė antstoliui. Nepadengtų 5 vnt. vekselių vertė apie 16000 Eur. Visus juos pateikė notarui. Per antstolį atgavo apie 1000 Eur ar litų, dabar nebepamena.
    5. Analizuojant nukentėjusiojo F. G. parodymus matyti, jog jis nuosekliai nurodė, kad S. J. skolinosi pinigus nurodydamas, jog jų reikia vykstančiam į užsienį draugui, jo advokato vestuvėms, taip pat sergančiam tėvui. Žadėjo pinigus grąžinti, tačiau grąžino tik pirmą kartą, o vėliau jų negrąžindavo, tik vis daugiau skolindavosi. F. G. parodymai atskleidžia, jog jis pasitikėjo juo dėl apelianto pirmosios laiku grąžintos pinigų sumos, S. J. anksčiau užimtų pareigų (S. J. buvo sakęs, kad anksčiau dirbo prokuratūroje), dėl to, kad S. J. pinigus skolino jo pažįstamas V. B., taip pat dėl to, kad S. J. buvo teisininkas, turėjo savo biurą, į kurį jį buvo pasikvietęs. Pastebėtina ir tai, jog S. J. nukentėjusiajam F. G. buvo nurodęs, kad esant poreikiui kaip atlyginimas už skolinamus pinigus jam bus suteiktos teisinės paslaugos, o tai taip pat didino nukentėjusiojo pasitikėjimą S. J. ir lėmė tai, jog jis perdavė pinigus juos užvaldyti siekusiam apeliantui. Šie nukentėjusiojo parodymai visiškai paneigia apeliaciniame skunde išsakomus argumentus, jog F. G. teismo posėdžio metu neva patvirtino, kad S. J. jo atžvilgiu nenaudojo jokios apgaulės, atvirkščiai, nei teigiama apeliaciniame skunde, F. G. nurodo, jog skolino dėl S. J. sukurto pasitikėjimo juo, dėl nutylėtos finansinės padėties, kad jis tik vėliau sužinojo apie S. J. apgaules („aferas“) ir dėl to iš karto kreipėsi dėl skolos išieškojimo. Taigi nors apeliaciniame skunde S. J. nurodo, kad F. G. buvo žinoma apie pinigų skolinimo riziką, nes jis yra ne kartą skolinęs pinigus, taip pat kad S. J. buvo žinoma apie galimybes skolas išieškoti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, tačiau anksčiau aptartais duomenimis byloje neginčytinai nustatyta, jog sprendimą skolinti pinigus S. J. nukentėjusysis F. G. priėmė, būdamas suklaidintas nuteistojo panaudotos esminės apgaulės, sukuriant sėkmingo teisininko įvaizdį ir nutylint apie realią jo finansinę situaciją ir galimybes atiduoti skolas. Akivaizdu, jog S. J. skunde akcentuojama aplinkybė, jog iš F. G. šiuo metu išieškomos skolos net iš 58 kitų jo kreditorių, ir dėl to jis taip pat gali bandyti apginti savo pažeistas teises civilinėmis priemonėmis, šiuo atveju nėra reikšminga, nes tarp nukentėjusiojo ir S. J. civiliniai teisiniai santykiai realiai net nesusiklostė. Kaip minėta anksčiau, vien tai, jog sukčiaujantis asmuo, siekdamas pasisavinti nukentėjusiųjų pinigus išrašo vekselį nereiškia, jog tarp jo ir nukentėjusiojo susiklosto civiliniai santykiai. Nors nuteistasis nurodo, kad F. G. gali kreiptis į antstolius ir išsiieškoti skolą, tačiau būtent tai, jog šią galimybę nukentėjusiesiems esmingai apsunkino S. J., sąmoningai nutylėdamas apie savo mokumą, ir yra viena iš priežasčių, kodėl buvo nustatyta, jog S. J. veiksmuose buvo BK 182 str. sudėties objektyvusis požymis – prieš nukentėjusiuosius panaudota esminė apgaulė.
    6. Kalbėdamas apie nukentėjusiojo F. G. pinigų užvaldymą (šiame kontekste minėdamas ir nukentėjusiuosius V. B. ir D. S.) S. J. nurodė, jog ir pinigus skolinantys asmenys turėjo įvertinti visas aplinkybes ir prisiimti atitinkamą riziką, nes pinigus skolino nekilnojamojo turto verslo vykdymui. Iš tiesų, kasacinio teismo praktikoje suformuota, jog tokiais atvejais (kai piktnaudžiaujant pasitikėjimu užvaldomi pinigai) gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais (bonus pater familias principas). Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2A-7-9/2013, 2K-152/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju tiek F. G., tiek ir kiti nukentėjusieji elgėsi pakankamai protingai, jie perdavė pinigus S. J. pasitikėdami jo asmeniu (šį pasitikėjimą S. J. užsitarnavo grąžindamas pirmąsias paskolas laiku, prašydamas skolinti pinigus pažįstamų asmenų ir taip gaudamas rekomendacijų, pasakodamas apie vystomus pelningus verslo projektus, savo profesiją, praeityje dirbtus darbus ir pan.), taip pat suklaidinti dėl tikrosios S. J. finansinės padėties. Pinigus skolinę asmenys gaudavo vekselius, taip, jų manymu, jie užsitikrindavo galimybes susigrąžinti pinigus, todėl teigti, jog nukentėjusieji patys suprato riziką neatgauti pinigų ir elgėsi neatsakingai, nėra pakankamo pagrindo. Nors S. J. teigia, kad asmenys suprato, jog investuodami į nekilnojamojo turto verslą su partneriais iš rytų jie rizikuoja netekti pinigų, tačiau byloje nustačius, jog nuteistasis tokio verslo iš tiesų nevystė, nėra pagrindo kalbėti apie nukentėjusiųjų prisiimtą verslo riziką. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad S. J. būtų bent užsiminęs apie galimas verslo rizikas, ar kad nepasisekus jo vystomiems projektams asmenys pinigų neatgaus. Atvirkščiai – S. J. slėpė savo tikrąją finansinę padėtį, apie galimas rizikas nekalbėjo, teigė, jog turi pakankamai pinigų sąskaitoje, nekilnojamojo turto Ginduliuose, todėl jam skolinę fiziniai asmenys dėl S. J. apgaulės negalėjo net tinkamai įvertinti finansinės rizikos perleidžiant pinigus nuteistajam. Kita vertus, jie pinigus S. J. skolino ne tik verslui, bet ir asmeninėms jo reikmėms. Nukentėjusysis F. G. nurodė, jog jis pinigus skolino S. J., nes jų reikėjo vykstančiam į užsienį nuteistojo draugui, jo advokato vestuvėms, taip pat sergančiam tėvui. Pažymėtina ir tai, jog S. J., naudodamas iš esmės tą patį apgaulės modelį, įveikė daugybės nukentėjusių asmenų (tarp jų ir turinčių aukštąjį įsilavinimą, dalyvaujančių versle) valią, ir taip privertė juos perleisti savo pinigines lėšas jam, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog šie asmenys nebuvo pakankamai rūpestingi ar S. J. panaudota apgaulė neturėjo įveikti minimalaus protingo civilinių teisinių santykių dalyvių elgesio lygio.
    7. Apeliaciniame skunde, kaip ir dėl nukentėjusiojo V. B., S. J. teigia, jog sumos, nurodytos F. G. vekseliuose, neatitinka realybės, nes juose įrašytos dvigubos sumos, kaip paskolos grąžinimo garantas. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas buvo paneigtas nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus dėl prieš V. B. padarytų nusikalstamų veikų, šie nukentėjusieji vieningai paneigė nuteistojo keliamą versiją, jog S. J. gaudavo mažiau pinigų, nei būdavo įrašoma vekseliuose, nukentėjusiųjų parodymus patvirtina byloje surinkti rašytiniai duomenis. Be pateiktų motyvų, šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog nukentėjusysis F. G. apskritai nurodė, jog dėl palūkanų jis su nuteistuoju skolindamas pinigus nesitarė, nes S. J. už pinigų skolinimą žadėjo suteikti teisinių paslaugų, o tai dar kartą paneigia S. J. versiją, jog vekseliuose buvo nurodomos sumos, į jas įtraukiant ne tik skolinamą sumą, bet ir palūkanas. S. J. taip pat nurodo, jog tai, kad nukentėjusysis F. G. nesijautė apgautas, neva patvirtina aplinkybė, jog jis pats į policiją nesikreipė, o pareiškimą parašė prašant tai padaryti ikiteisminio tyrimo tyrėjai, be to, patį pareiškimą F. G. vardu savo ranka surašė ikiteisminio tyrimo tyrėja M. P.. Policijos pareigūnė liudytoja M. P., skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apklausiama teisme nurodė, kad nukentėjusiųjų asmenų pareiškimai yra surašyti kompiuteriu, asmenys perskaitė pareiškimus ir tada pasirašė po jais, taigi tai nėra jos sukurti pareiškimai. Asmenys atvyko į policijos komisariatą savo noru, jiems įtaka nebuvo daroma. Asmenims buvo skambinta ir jie savo noru atvyko į policijos komisariatą (t. 6, b. l. 127). Pažymėtina, jog iš nukentėjusiojo F. G. parodymų matyti, jog jis iš pat pradžių nesuprato, kad yra apgautas, ir manė, jog jam pavyks išsiieškoti S. J. užvaldytas sumas civilinėmis teisinėmis priemonėmis – dėl to jis kreipėsi į notarą ir antstolį. Akivaizdu, jog F. G. iš pradžių nesuvokė tikrosios S. J. turtinės padėties ir to, kad nuteistasis neturi galimybių grąžinti užvaldytus pinigus (tai, kad F. G. nežinotų apie S. J. tikrąją turtinę padėtį, ir sudarė prieš nukentėjusįjį panaudotos apgaulės esmę), todėl nesėkmingai bandė apginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Ikiteisminio tyrimo tyrėja liudytoja M. P. patvirtino, jog nukentėjusysis F. G. į ikiteisminio tyrimo įstaigą atvyko ir pareiškimą surašė savo noru ir iniciatyva. BPK 1 str. 1 d. numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, o BPK 2 str. 1 d. inter alia numato, jog ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nustatęs, jog galbūt buvo padaryta nusikalstama veika, turi pareigą atlikti tyrimą, be kita ko, ir imtis priemonių nustatyti ir informuoti nukentėjusius asmenis. Aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnė susisiekė su nukentėjusiuoju, pranešė apie S. J. veikas kitų asmenų atžvilgiu ir tokiu būdu išsklaidė S. J. suformuotą apgaulingą nukentėjusiojo supratimą apie tikrąją S. J. veiksmų apimtį ir prigimtį, t. y. nukentėjusysis F. G. suprato, kad jis buvo apgautas ir dėl to kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, jokiu būdu nereiškia, jog prieš jį nusikalstama veika nebuvo padaryta, o teisėsaugos institucijos bando savo iniciatyva dirbtinai kriminalizuoti civilinius santykius.
    8. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės dar kartą patvirtina, jog S. J. sukčiavo prieš nukentėjusįjį F. G. ir padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis ir išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. J. kaltu dėl F. G. turto užvaldymo, teismas teisingai nustatė visus būtinuosius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius, S. J. užvaldyto F. G. turto vertę, ir nuteistojo veiką tinkamai kvalifikavo atitinkamai pagal BK 182 str. 1 d. (3 epizodai) ir BK 182 str. 2 d. (12743,28 Eur įgijimas).
  1. Dėl prieš J. L. padarytos nusikalstamos veikos
    1. S. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas J. L. pasitikėjimu, kai pastaroji kreipėsi S. J., kaip į juristą dėl atstovavimo jos interesams Klaipėdos miesto apylinkės teisme civilinėje byloje, pasiūlė už 1500 Eur atlygį surasti tinkamą atstovą – advokatą. J. L. sutikus, ji perdavė S. J. 1500 Eur. S. J. neįvykdžius įsipareigojimų ir J. L. pareikalavus, pastarasis grąžino 100 Eur ir siekdamas sudaryti įspūdį, kad likusi pinigų suma bus grąžinta, 2015-12-17 surašė ir pasirašė paskolos raštelį 1400 Eur sumai, nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti pinigus iki sutarto termino, taip apgaule savo naudai įgijo J. L. priklausantį turtą – 1400 Eur.
    2. Apeliaciniu skundu S. J. nesutinka, jog padarė nusikalstamą veiką įgydamas J. L. priklausantį turtą ir nurodo, jog J. L. atžvilgiu jokios apgaulės nenaudojo. Teigia, jog jis nuolat nukreipdavo klientus V. A., kuris prašė iš klientų nerealių sumų už neva teikiamas atstovavimo teisme paslaugas iš S. J. klientų, dėl to tarp jų kilo ne vienas ginčas. Teigia, jog J. L. yra sena S. J. pažįstama, kad ji patvirtino, kad buvo tyrėjos įtikinta rašyti pareiškimą policijai, o tai neva patvirtina ir pačios tyrėjos duoti parodymai teisme. Nurodo, jog dalis pinigų J. L. grąžinta nebuvo dėl policijos pareigūnų draudimo, be to, S. J. buvo susitaręs su J. L., kad pinigus perves antstolio kontorai kartu su vykdymo išlaidomis. Be to, jis pats patarė kreiptis į antstolį, nes žinojo, kad pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, kuriame jis buvo nukentėjusiuoju, jam bus leista disponuoti turimais pinigais.
    3. Iš nukentėjusiosios J. L. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog ji nurodė, kad senai pažįsta S. J., kad ji 2015 m. gegužę kreipėsi į S. J. pagalbos, kaip į teisininką. Kadangi jis negalėjo atstovauti teisme kaip advokatas, tai pasiūlė surasti advokatą ir už tai paprašė 1500 Eur. Neva 750 Eur bus jam, o kiti 750 Eur bus advokatui. Pinigus grynais nunešė į jo teisinių paslaugų biurą. Nesulaukusi S. J. skambučio dėl sutarties pasirašymo, 2015 m. rugsėjį pati jam paskambino ir pasakė, kad pirmadienį bus teismas ir paklausė, kur susitikti su advokatu. S. J. pasakė, kad neturėjo laiko susisiekti su advokatu bei pasakė, kad ji pati su juo turės atsiskaityti. J. L. paklausė, kodėl pinigus paėmus S. J., ji turi atsiskaityti su advokatu. S. J. pasakė, kad ją atstovaus advokatas V. A.. Atėjus teismo dienai, jai paskambino advokatas ir pasakė, kad nesiims bylos, nes S. J. jam nesumokėjo. Tuomet J. L. pati sumokėjo advokatui 800 Eur. S. J. žadėdavo jai pinigus grąžinti, kartą į darbą atnešė 100 Eur grynais. Nesulaukusi likusios sumos, J. L. pagąsdino S. J., kad kreipsis į policiją, ir tuomet jis pasirašė paskolos lapelį 1400 Eur sumai. Nesulaukusi pinigų grąžinimo kreipėsi į teismą (t. 3, b. l. 70-71,74).
    4. Duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, J. L. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad S. J. pažįsta daug metų. Ji prieš tai buvo kreipusis į S. J. dėl kelių pretenzijų surašymo ir už jas atsiskaitė. Po to kaimynė padavė ją į teismą, todėl kreipėsi į S. J., nes buvo reikalingas advokatas. S. J. pasakė, kad jis kaip advokatas atstovauti negali ir pasiūlė advokatą V. A.. Taip pat pasakė, kad iš karto reikia sumokėti 1500 Eur, kurie bus padalinti per pusę, t. y. jam ir V. A.. S. J. sudarė malonaus, patikimo žmogus įvaizdį, todėl ji davė jam prašomą pinigų sumą. S. J. žadėjo paskambinti po poros dienų, kad susitiks ir kartu nuvyks pas advokatą, bet praėjus savaitei jis nepaskambino. Teismo posėdis buvo paskirtas antradienį, tai jam paskambino penktadienį ir paklausė, kur yra jų advokatas. S. J. pasakė, kad turėjo problemų ir užmiršo, taip pat pasakė, kad jis su advokatu susiskambins, be to, pasakė ir tai, kad jai reikės su advokatu atsiskaityti. Pas advokatą V. A. nuėjo kartu su mama. S. J. apie jų atvykimą jį buvo perspėjęs bei pateikęs pastarajam dokumentus. Susipažinęs su dokumentais, advokatas paprašė jų avanso. Advokatui ji pasakė, kad pinigus yra davusi S. J., kuris žadėjo su juo atsikaityti, bet pastarasis apie tai nieko nežinojo. Tuomet, būdama pas advokatą, paskambino S. J. ir pasakė, kad reikia atsiskaityti su advokatu. S. J. perskambino advokatui ir pasakė, kad su juo atsiskaitys. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Po kurio laikotarpio jai paskambino advokatas ir pasakė, kad nesiims jų bylos, nes S. J. su juo neatsiskaitė. Nebuvo kitos išeities, tai sumokėjo advokatui. Iki to laiko jai nebuvo kilęs joks įtarimas. Dėl pinigų su advokatu nebesiaiškino, S. J. duotus pinigus mėgino susigrąžinti pati, skambino jam, bet iš jo pusės buvo tik pažadai, jog pinigus atiduos ryt ar poryt, tai, kad juos atveš į namus, tai į darbą, tai prašė jos duoti banko sąskaitos numerį, tai sakė, kad pinigus perves buhalterė, po to - tai ji išvažiavusi, tai susirgo, tai ne į tą sąskaitą pravedė. Raštiško raštelio dėl duotų pinigų iš S. J. paėmusi nebuvo. Vieną kartą iš jo gavo 100 Eur, kuriuos S. J. jai buvo atvežęs į darbą. S. J. teigė, kad pinigų turi, turi indėlį virš 30000 Eur, bet negali jų paimti, jog reikia laukti. Ji paprašė kito žmogaus, kad jis paskambintų S. J. ir susitartų su juo susitikti. Susitikusi ji S. J. pagrasino, kad kreipsis į policiją, po to S. J. parašė skolos raštelį. Negavus pinigų kreipėsi į advokatą, jai buvo priteista pinigų suma. Dėl pinigų iš S. J. išieškojimo ji kreipėsi į antstolį. Šiai dienai antstolis dar nieko nėra išieškojęs (t. 6, b. l. 63-64) .
    5. Analizuojant nukentėjusiosios J. L. parodymus matyti, jog ji nuosekliai nurodė, kad buvo apgauta S. J. – jis paėmė pinigus už teisines paslaugas ir žadėjo juos perduoti advokatui, tačiau to nepadarė, o pinigus pasisavino. Taigi, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, J. L. teigia, jog S. J. padarė nusikalstamą veiką įgydamas nukentėjusiajai priklausantį turtą. Nukentėjusysis V. A. duodamas parodymus teisme patvirtino J. L. parodymus, kad ji sumokėjo S. J., kad šiuos pinigus jis paduotų V. A. ir kad jis galėtų atstovauti teisme. S. J. atėjo pas V. A. ir pasakė, kad yra klientė, padavė dokumentus, pasakė, kad ji sumokės. A. A. nurodė, jog pas jį atėjo J. L. ir jos mama, pasakė, kad pinigus jau davė S. J., kad jis perduotų jam. V. A. pasakė, kad šių pinigų negavo, o paskambinus S. J., jis bandė nukreipti kalbą, sakė kad ji meluoja, kad ji jam nieko nedavė. Tai nebuvo pirmas kartas, į jį ir anksčiau kreipėsi S. J. apgauti žmonės (t. 6, b. l. 74-75). Aplinkybės, jog iš J. L. paėmė 1500 Eur ir jų neperdavė advokatui, neginčija ir pats S. J., tačiau teigia, jog dėl tokių jo veiksmų tarp jo ir nukentėjusiosios susiklostė civiliniai santykiai. Nors S. J. nesutinka, jog aptartais veiksmais padarė nusikalstamą veiką įgydamas J. L. priklausantį turtą ir teigia, jog J. L. atžvilgiu jokios apgaulės nenaudojo, tačiau, kaip minėta, analizuojant bendrą S. J. nusikalstamą veikimą prieš visus nukentėjusiuosius teisėjų kolegija nustatė, kad S. J. prieš nukentėjusiąją panaudojo pinigų perdavimą jam nulėmusią esminę apgaulę: sukčiaudamas prieš J. L., S. J. įtikino nukentėjusiąją duoti jam 1500 Eur, už kuriuos jis jai neva suras tinkamą atstovą – advokatą, kuris galės J. L. atstovauti civilinėje byloje, tačiau šių pinigų advokatui neperdavė, o J. L. pareikalavus, kad S. J. grąžintų pinigus, grąžino 100 Eur ir siekdamas sudaryti įspūdį, kad likusi pinigų suma bus grąžinta, pasirašė paskolos raštelį 1400 Eur sumai, nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti pinigus iki sutarto termino. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusioji J. L. patvirtino, jog buvo tyrėjos įtikinta rašyti pareiškimą policijai, tačiau tokių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei duodama parodymus teisme nukentėjusioji J. L. nenurodė. Atvirkščiai, nukentėjusioji pažymėjo, jog ji pati susitikusi su S. J. jam nurodė, jog dėl jo veiksmų ji kreipsis į policiją, ir kad būtent dėl šios aplinkybės S. J. parašė skolos raštelį. Aplinkybės, jog tyrėja įtikino J. L. rašyti pareiškimą policijai, nepatvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėja liudytoja M. P., nurodydama, jog asmenys atvyko į policijos komisariatą savo noru, jiems įtaka nebuvo daroma (t. 6, b. l. 127). Kitą S. J. nurodomą aplinkybę, jog dalis pinigų J. L. grąžinta nebuvo neva dėl policijos pareigūnų draudimo, paneigė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas liudytojas R. J., kuris nurodė, kad vykdant tyrimą dėl savavaldžiavimo, policija tikrai nebuvo uždraudusi atidavinėti žmonėms pinigus, ir kad jam buvo žinoma, kad S. J. tyrimą naudojo kaip pretekstą kreditoriams dėl pinigų negrąžinimo, be to, policija žodžiu įspėjo S. J. dėl gręsiančios atsakomybės, jei jis negrąžins pinigų (t. 7, b. l. 7-8). Taigi, aptarti duomenys patvirtina, jog J. L. pati nusprendė surašyti pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai, taip pat ir tai, jog vykdant tyrimą dėl savavaldžiavimo, S. J. niekas nedraudė atiduoti pasisavintus pinigus nukentėjusiajai, tačiau jis to nepadarė, o šie jo veiksmai tik dar kartą parodo, jog jis apgaule įgijo J. L. pinigus turėdamas tikslą juos pasisavinti, t. y. jog jis veikė tyčia.
    6. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nepaneigia byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčytinai nustatytos aplinkybės, jog S. J. sukčiavo prieš nukentėjusiąją J. L. ir padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis ir išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. J. kaltu dėl J. L. turto užvaldymo, teismas teisingai nustatė visus būtinuosius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius ir nuteistojo veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 182 str. 1 d.
  1. Dėl prieš R. S. padarytos nusikalstamos veikos
    1. S. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas R. S. pasitikėjimu, paprašė pastarosios paskolinti pinigų S. J. tėvo gydymui. Siekdamas sudaryti R. S. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2016-03-09 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1500 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidinta R. S. perdavė S. J. 1500 Eur, o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo R. S. priklausantį turtą – 1500 Eur.
    2. Apeliaciniu skundu S. J. nesutinka, jog padarė nusikalstamą veiką įgydamas R. S. priklausantį turtą ir nurodo, jog jie kartu dirbo, tarp R. S. ir S. J. įmonių buvo sudaryta ilgalaikė teisinių paslaugų vykdymo sutartis, pagal ją S. J. įmonė įsipareigojo grąžinti R. S. 1500 Eur. Dėl to R. S. pareikalavo, kad S. J., kaip fizinis asmuo surašytų jai vekselį, kaip garantą. Teigia, jog nukentėjusioji patvirtino, kad pinigai buvo grąžinti dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir pretenzijų ji jokių neturėjo. Apelianto manymu, žinodama apie tai, kad sunkiai serga S. J. tėvas, ji pasinaudojo tokia situacija ir siekdama išvengti papildomų mokesčių valstybei nurodė, kad pinigus S. J. skolinosi asmeniškai, neva tėvo gydymui, tačiau net ir tokiu atveju skola jai pilnai buvo grąžinta.
    3. Iš nukentėjusiosios R. S. parodymų ikiteisminio tyrimo metu (2016-07-22) matyti, jog ji nurodė, kad ji prieš 7 metus buvo kredito unijos valdybos narė – stebėtoja, stebėtojas buvo ir S. J., kurio įmonė „( - )“, kiek ji suprato, užtikrino unijos saugumą. Su S. J. jai tekdavo susitikti „( - )“ metiniuose ataskaitiniuose susitikimuose, jie vyko kartą per metus. Nuo to laiko S. J. pradėjo siuntinėti pasiūlymus dėl įmonių bendradarbiavimo, siūlė, kad gali garantuoti saugumą, kad teikia teisines paslaugas, gali atstovauti, gyrėsi, kad turi kažkokią licenciją atstovauti. Kadangi jai nereikėjo jo paslaugų, jomis ir nesinaudojo. Tačiau S. J. reguliariai vis siūlydavo savo paslaugas. 2016 m. kovo 9 d. jai paskambino S. J. ir pradėjo guostis, kad serga jo tėvas, kad jam insultas, jis guli ligoninėj ir jau reikia jį atsiimti, bet jam neužtenka pinigų atsiskaityti ligoninei už paslaugas, nes tėvui buvo duodami nekompensuojami vaistai. S. J. paprašė dėl to susitikti. Susitiko kavinėje, S. J. žodžiu pakartojo, ką sakė telefonu ir paprašė 1500 Eur grynais. Jai sukėlė nuostabą, kad taip skubiai ligoninė reikalauja apmokėti tokią didelę sumą, tačiau vis tiek sutiko paskolinti pinigus. Jis pats pinigų prašė vienai parai, nes sakė, kad jam iš Rusijos ateina didžiulė suma pinigų, lyg iš jo sesers, nes neva ji ten didelė verslininkė. R. S. jį paliko kavinėje, o pati nuėjo į bankomatą nuimti pinigų. Kai parnešė pinigus, jis pradėjo pildyti vekselį. Į klausimą, kam vekselis, jei jis rytoj atiduos pinigus, S. J. atsakė, kad dėl ramumo. Kitą dieną S. J. pinigų negrąžino, po mėnesio ji jam paskambino ir paklausė, kaip reikalai, jis pasakė, kad palaidojo tėvą ir po kelių dienų paskambins dėl pinigų, tačiau jis nepaskambino. Po kiek laiko R. S. jam vėl skambino, tačiau jis neatsakė, po to S. J. perskambino ir pasakė, kad viskas jam puikiai, einasi gerai, paskambins po kelių valandų ir grąžins pinigus ir pasakė, kad būtinai turėtų vekselį. Po to S. J. pradėjo skambinėti kas kelias valandas, perkėlinėti susitikimą į kitą dieną ir į dar kitą dieną, po to po savaitės ir t.t. Sakė, kad gaus didelę sumą pinigų, nes paveldėjo. Vėl prasidėjo skambučiai kas kelias valandas ir nukėlinėjimai susitikimų, kol galiausiai R. S. supyko ir jo paklausė, kas vyksta. S. J. pradėjo kalbėti, kad areštuota jo įmonės sąskaita ir turtas, jo namas dėl skolų ir įsipareigojimų nevykdymo. Po to jis dar kartą paskambino R. S. ir paklausė, ar gali skolą refinansuoti kitame banke ar kitoje įmonėje, kuri teikia tokias paslaugas. R. S. pasakė, kad jis taip gali daryti, ji jam paaiškino, tačiau klausimai dėl refinansavimo tęsėsi ilgai. R. S. supyko dėl ilgo proceso ir liepė S. J. neskambinti, kol neturės pinigų. Po to vėl skambino S. J., prašė susitikti dėl pinigų, R. S. paklausė, ar jis turi visą sumą pinigų, nes suprato, kad nori grąžinti, tačiau S. J. pasakė, kad jam reikia baldų, dėl to reikia dar pinigų. S. J. pasakė, kad toliau dirba, žmonės jam neša didelius pinigus, kad žmonėms moka didelius procentus, o jis tuos pinigus sėkmingai investuoja. Po to suprato, kad pinigų iš jo nebeatgaus, todėl daugiau į jo skambučius neatsakinėjo, visa tai perdavė savo teisininkei N. P., kuri toliau su juo bendravo. Tokie skambučiai buvo ir jai, kol galiausiai buvo priimtas sprendimas dėl S. J. veiksmų kreiptis į prokuratūrą. Apie tai pasakė S. J., jis toliau skambinėjo jos atstovei su įvairiomis versijomis, kad turi pinigų, tačiau neina padaryti pervedimų, nes apribotos operacijos jo sąskaitose. Iki 2016-07-22 apklausos S. J. nėra grąžinęs jai 1500 Eur, yra girdėjusi, kad S. J. turi žmones, kurie Palangoje verčiasi nekilnojamojo turto verslu, tam jis ir skolinasi iš žmonių pinigus. Dėl S. J. ji patyrė 1500 Eur turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą, todėl prašo dėl to pripažinti ją nukentėjusiąja (t. 2, b. l. 107-108).
    4. Nukentėjusioji R. S. papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2016-11-09) nurodė, kad 2016-11-01 jai paskambino S. J. ir pasakė, kad yra pasiruošęs grąžinti jai pinigus. Susitarė 2016-11-03 su juo susitikti. Kavinėje S. J. jai grynais atidavė 500 Eur, susitarė, kad kai jis pilnai atiduos pinigus, R. S. grąžins jam vekselį. Po dviejų dienų, 2016-11-07 važiavo iš savo įmonės ir susitiko su S. J. – tada jis jai grynais grąžino 400 Eur. Likusią pinigų sumą 600 Eur S. J. grynais grąžino 2016-11-08. S. J. pasakė vekselį nuvažiuoti pasiimti pas jos advokatę N. P.. Kadangi S. J. jai pinigus grąžino, dėl skolos grąžinimo jam pretenzijų neturi, dėl turtinės žalos civilinio ieškinio nereikš. Dėl padarytos moralinės žalos civilinį ieškinį pareikš teisme (t. 2, b. l. 110).
    5. Visų pirma pažymėtina, jog nukentėjusioji R. S. buvo du kartus apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūno, tačiau ji nebuvo apklausta teismo posėdžio metu. Iš bylos duomenų matyti, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, buvo gauti R. S. prašymai (t. 5, b. l. 79, t. 6, b. l. 36) nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, nes ji dirba ir gyvena Lenkijoje. Prašymuose R. S. nurodė, jog nusikaltimo padaryta žala šiuo metu jai yra atlyginta, jog ji tvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas, S. J. sutinkant, R. S. į teismo posėdžius nebekvietė, jos ikiteisminio tyrimo metu (2016-07-22 ir 2016-11-09) duotus parodymus perskaitė 2017-09-26 teisiamojo posėdžio metu. BPK 276 str. inter alia reglamentuojama nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos. BPK 276 str. 4 d. inter alia įtvirtinta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BPK 301 str. 1 d. nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 str. nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 str. 1 d. 1–3 p. nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 str. 1, 4 d.); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi nukentėjusiojo ar liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tuo tarpu nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Tai, ar šiuos duomenis laikyti įrodymais, ar ne, kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Remiantis išvardytu, teisėjų kolegija R. S. parodymais remiasi tik tiek, kiek jais galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir S. J. parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.
    6. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu S. J. nurodė, kad 2014 metais R. S. kreipėsi į jį, prašydama parengti dokumentus dėl sporto salės pardavimo išsimokėtinai, šis nekilnojamasis turtas buvo registruotas jos sūnaus vardu. Susitarė dėl honoraro ir jis buvo sumokėtas, tačiau kadangi sandoris įvyko mažesne kaina nei buvo numatyta, honoraras turėjo būti sumažintas, todėl S. J. teigimu, jis ir liko skoloje R. S. 1500 Eur. 2016 kovo mėn. ji S. J. nurodė, kad sužinojo apie bylą ir priminė, kad S. J. pagal sutartį yra skolingas 1500 Eur. S. J. pasakius, kad tuos pinigus gali jai grąžinti, ji paprašė pasirašyti dokumentus ir pinigus grąžinti neskubiai. Kai ji grįžo, jis jai tuos pinigus atidavė, ji tai patvirtino, kad jokių pretenzijų neturi ir į teismo posėdį ji nevyks (t. 6, b. l. 164). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys paneigia tokią nuteistojo pateikiamą versiją. Analizuojant nukentėjusiosios R. S. parodymus matyti, jog ji duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nurodė, kad buvo apgauta S. J., šiam paskambinus ir papasakojus apie ištikusią asmeninę bėdą – tėvo ligą: pasinaudodamas jų tarpusavio pažintimi ir piktnaudžiaudamas R. S. pasitikėjimu, jis paprašė paskolinti vienai dienai 1500 Eur. 2016-03-09 S. J. paruošė ir pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, taip imituodamas tarp jų susiklostantį civilinį sandorį, sudarydamas R. S. įspūdį, kad jis pinigus iš tiesų grąžins kitą dieną, ir nutylėdamas apie realias finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Nors S. J. nurodo, jog pinigų dėl tėvo ligos nesiskolino, o vekselis buvo išrašytas dėl skolos, susidariusios iš tarp R. S. ir S. J. įmonių sudarytos ilgalaikės teisinių paslaugų vykdymo sutarties, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokius nuteistojo teiginius, šios aplinkybės nepatvirtino ir nukentėjusioji R. S.. Nuteistasis skunde taip pat teigia, neva tokie duomenys egzistavo, tačiau tyrėja neva juos išėmė iš bylos medžiagos ir taip neteisėtai pasisavino įmonės turimus dokumentus, siekdama sunaikinti S. J. kaltę paneigiančius įrodymus, tačiau tokių deklaratyvių savo teiginių jis niekaip nepagrindė. Nuteistojo teiginius, jog egzistavo civiliniai santykiai tarp R. S. ir S. J. įmonių, paneigia aptarti nuketėjusiosios R. S. parodymai, kad nors S. J. jai siūlydavo savo paslaugas, tačiau jos įmonei jų nereikėjo ir S. J. paslaugomis nesinaudojo. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja apklausta tyrėja M. P., kuri ikiteisminio tyrimo metu atliko nukentėjusiosios R. S. apklausą, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šių aplinkybių taip pat nepatvirtino (t. 6, b. l. 127) ir nenurodė, kad egzistavo S. J. nurodyti dokumentai.
    7. Pastebėtina ir tai, jog nors S. J. teigia, kad neva civiliniai santykiai susiklostė tarp jo įmonės ir R. S. įmonės, tačiau tuo pačiu nurodo, kad jų priežastis – nekilnojamojo turto, registruoto R. S. sūnaus vardu, pardavimas, ir nepateikia jokių paaiškinimų, kodėl nekilnojamąjį turtą parduodant fiziniam asmeniui - R. S. sūnui, turėjo susiklostyti sutartiniai santykiai tarp R. S. ir S. J. įmonių. Pažymėtina ir tai, jog S. J. duodamas parodymus nurodė, jog R. S. jam jokių pretenzijų neturi, nes jis pinigus atidavė, tačiau iš šios nukentėjusiosios parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog apklausos, vykusios po S. J. atsiskaitymo metu ji nurodė, kad S. J. nusikalstama veika jai buvo padaryta moralinė žala, ir ji žada pareikšti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 112), o tai taip pat paneigia nuteistojo versiją, kad R. S. jokių priekaištų neturi ir pritaria jo pozicijai, kad tarp jų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Bylos duomenų neatitinka ir nuteistojo parodymai dėl jo susitarimo su R. S. dėl pinigų grąžinimo, t. y. nors jis teigia, kad nukentėjusioji nurodė, kad pinigų jai reikia neskubiai, tačiau iš 2016-03-09 paprastojo vekselio kopijos matyti, kad vekselio davėjas S. J. vekselio gavėjai R. S. įsipareigojo sumokėti 1500 Eur per vieną dieną iki 2016-03-10. Nors S. J. nurodo, kad pinigų R. S. neskubėjo atgauti ir dėl to jis pinigus jai grąžino vos tik jai grįžus iš kelionės, tačiau R. S. parodymai, jog ji daug kartų bandė susitikti su S. J. ir dėjo pastangas atgauti jam paskolintus pinigus, o jis išsisukinėdavo ir pateikdavo vis kitas priežastis, kodėl tuo metu pinigų grąžinti negali, paneigia ir šią S. J. nurodomą aplinkybę. Aptarti duomenys patvirtina, jog S. J., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, išgalvojo versiją, neva R. S. surašė vekselį dėl senos iš verslo santykių kilusios skolos, šią jo versiją paneigia aptarti byloje surinkti ir ištirti duomenys.
    8. Nors S. J. apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pinigai R. S. buvo grąžinti dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir pretenzijų ji jokių neturėjo, tačiau byloje esantys objektyvūs duomenys paneigia tokius nuteistojo argumentus. Pirmą kartą 2016-07-22 ikiteisminio tyrimo metu apklausta R. S. nurodė, jog S. J. 2016-03-09 iš jos vienai dienai pasiskolino 1500 Eur ir negrąžino. Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2016-07-22 nutarimu R. S. ikiteisminiame tyrime buvo pripažinta nukentėjusiąja (t. 2, b. l. 115). Papildomos apklausos metu 2016-11-09 apklausta R. S. nurodė, jog S. J. jai paskambino 2016-11-01 ir per kelis kartus iki 2016-11-08 grąžino visus pinigus. Akivaizdu, jog S. J. pinigus nukentėjusiajai grąžino jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ir R. S. jau pripažinus nukentėjusia dėl jo nusikalstamos veikos. Ši byloje objektyviai nustatyta aplinkybė, jog S. J. pinigus grąžino jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, dar kartą paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiamus argumentus, ir atskleidžia, jog S. J. sąmoningai iškraipo faktines aplinkybes. Šiame kontekste pastebėtina, jog apelianto veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės ta aplinkybė, kad R. S. buvo grąžinti jos užvaldyti pinigai. Nėra abejonės, jog S. J., siekdamas išvengti gręsiančios griežtos baudžiamosios atsakomybės ir norėdamas pademonstruoti, neva tarp jo ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai santykiai, o jis yra pajėgus grąžinti skolas, galėjo nuspręsti grąžinti vieną mažiausių nusikaltimais užvaldytą pinigų sumą (iš daugumos kitų nukentėjusiųjų pagrobtos ženkliai didesnės sumos). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai niekaip nekeičia byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės, jog ši pinigų suma iš R. S. buvo išviliota panaudojant apgaulę – piktnaudžiaujant pasitikėjimu ir nutylint apie sunkią R. J. finansinę padėtį, o grąžinta ne panaudojant civilines teisines priemones iki ikiteisminio tyrimo pradžios, tačiau baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje (pinigai R. S. grąžinti 2016-11-08, S. J. apie ikiteisminio tyrimo pabaigą pranešta 2016-11-10).
    9. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės dar kartą patvirtina, jog S. J. sukčiavo prieš nukentėjusiąją R. S. ir padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis ir išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. J. kaltu dėl R. S. turto užvaldymo, teismas teisingai nustatė visus būtinuosius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius, S. J. užvaldyto R. S. turto vertę, ir nuteistojo veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 182 str. 1 d.
  1. Dėl prieš V. A. padarytų nusikalstamų veikų (2 epizodai)
    1. S. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės V. A. turtą (1 epizodas), piktnaudžiaudamas V. A. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų didelio statybų verslo vykdymui Klaipėdos raj. Siekdamas sudaryti V. A. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė paprastuosius neprotestuotinus vekselius: 2014-05-05 – 62500 Eur sumai, 2014-12-15 – 18300 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. A. šiuos pinigus perdavė S. J., o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės V. A. priklausantį turtą (2 epizodai).
    2. Apeliaciniu skundu S. J. nesutinka, jog padarė nusikalstamą veiką įgydamas V. A. priklausantį turtą ir nurodo, jog tarp V. A. ir jo vadovaujamo juridinio asmens, kuris turėjo didelės vertės nekilnojamąjį turtą, buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Teigia, jog teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad V. A. davė teisme žinomai melagingus parodymus apie neva jam padarytą žalą, kad jis yra prokurorės geras pažįstamas ir buvęs bendradarbis, todėl teismo buvo prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir prijungti prie bylos 2017-02-13 Klaipėdos AVPK NNTV 2-ojo skyriaus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-09778-17 pagal jo pareiškimą dėl V. A. padarytos apgaulės bei nepagrįsto praturtėjimo. Be to, teigia, jog pinigus V. A. skolino ne S. J., o UAB „( - )“, su kuria ir buvo susidarę civiliniai teisiniai santykiai. V. A., nesulaukęs visos skolos grąžinimo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo S. J., tačiau gavęs palūkanas, savo teises net nepradėjus ikiteisminio tyrimo gynė civiline tvarka. V. A. policijoje nagrinėjant S. J. pareiškimą patvirtino, kad apeliantas visą asmeninę skolą jam grąžino kartu su palūkanomis, apgaulės bei tyčios pasisavinti lėšas jo atžvilgiu nenaudojo, skolinga liko tik įmonė, o ne pats kaltinamais, todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu dėl juridinio asmens padarytos veikos.
    3. Iš nukentėjusiojo V. A. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jis nurodė, kad apie dešimt metų pažįsta S. J.. Vieno pokalbio metu S. J. prasitarė, kad su draugu Klaipėdos rajone vykdo didelį statybų verslą ir yra pastatyti namai, tačiau reikia pinigų jų įrengimui. Kai jie bus įrengti ir parduoti, jis jam grąžintų skolą, jei V. A. paskolintų pinigų. S. J. nurodė, kad jo įmonė turi didelės vertės namą Klaipėdos rajone, Ginduliuose. V. A. internete pasižiūrėjo, kad jo įmonė UAB „( - )“ buvo registruota Klaipėdos rajone, Ginduliuose privačiame name, tai jį įtikino, kad paskolinęs pinigų ir jų neatgavęs, turės iš ko išsiieškoti. 2014-05-05 S. J. perdavė grynais 62500 Eur, šis išrašė vekselį. Vekselyje nurodytą sumą S. J. žadėjo grąžinti anksčiau negu nurodyta grąžinimo data. Praėjus trims-keturiems mėnesiams V. A. pastarojo klausė, kodėl jis nevykdo įsipareigojimo pinigus grąžinti anksčiau laiko, į ką S. J. atsakė, kad objektai dar nėra įrengti, neina jų parduoti. V. A. pagrasinus perduoti vekselį antstoliui, S. J. dviejų mėnesių laikotarpyje grąžino 20 000 Eur dalimis. Vėliau S. J. sakė, kad kai kurie namai jau įrengti, dar liko įrengti kelis ir tada grąžins skolą bei paminėjo, kad likusių namų įrengimui trūksta 20000 Eur. V. A. paskolino S. J. 18300 Eur 2014-12-15, pasirašė vekselį, sutarė, kad visą bendrą sumą, t. y. 60 800 Eur jam grąžins 2015 metų pavasario pabaigoje - vasaros pradžioje. 2015-09-01 ir 2015-10-16 V. A. S. J. įmonės adresu išsiuntė du pranešimus, kad jei įmonė jam negrąžins skolos, bus pradėtas priverstinis išieškojimas. Nesulaukęs skolos grąžinimo, vekselį dėl 18300 eurų nunešė antstoliui. Tada S. J. per kelis kartus grąžino apie 10000 Eur grynais. Negražinus likusių pinigų, V. A. nunešė antstolei antrąjį vekselį. Taip pat sužinojo, kad S. J. įmonei priklausantis namas dar prieš jam paskolinant pinigus buvo apribotas hipoteka. Kažkurio momentu, kad jis patikėtų, jog S. J. įmonė vykdo veiklą, S. J. jam parodė banko išrašą, kuriame buvo matyti, kad S. J. asmeninėje arba įmonės sąskaitoje yra virš 50000 Eur. Šiuo metu S. J. įmonė jam yra skolinga 50 800 eurų, todėl dėl šios sumos prašo pripažinti jį nukentėjusiuoju (t. 2, b. l. 162-164, 167-168)
    4. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, V. A. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad S. J. pažįsta apie 10 metų, jis teikė teisines paslaugas UAB „( - )“, jų kontoros buvo šalia. 2014 metais S. J. kreipėsi į V. A., pasakė, kad turi daug klientų, kad kaip teisininkas negali eiti į teismus, dirba su kažkokiu advokatu, tačiau jis nebespėja, todėl nori darbų duoti V. A.. Pasakojo, kad užsiima stambiu verslu, jo draugas Klaipėdos rajone stato namus. Yra pastatęs 10-15 namų ir dar tiek ruošiasi statyti. Jam reikalinga didelė pinigų suma tų namų užbaigimui. Sakė, kad tuos namus jis parduos ir pinigus grąžins. Pradžioje sunkiai tikėjo ta versija, tačiau jis turėjo gerą įtaigą ir V. A. įtikino. Kaip garantą paskolai gražinti S. J. nurodė, kad jo įmonė turi Ginduliuose namą, jis yra neva įrengtas, jo vertė yra didelė apie 150000 Eur. Pasižiūrėjęs internete V. A. pamatė, kad UAB „( - )“ yra registruota Ginduliuose, būtent tame name. Taigi, jis jam paskolino 62500 Eur, S. J. išrašė vekselį. Žadėjo skolą grąžinti anksčiau, nei vekselyje nurodytu terminu, tačiau šių pinigų negrąžino, po 2-3 mėn. S. J. pradėjo vengti V. A. ir šios temos. S. J. nuolat žadėdavo grąžinti pinigus, nurodydamas vis kitą datą. Tada jam pagrasino, kad kreipsis į antstolius, todėl per keletą kartų S. J. V. A. grąžino apie 20000 Eur. Grąžinimas vykdavo įvairiose vietose. Po mėnesio ar dviejų S. J. pareiškė, kad reikia įrengti baigtus statyti namus, jog trūksta pinigų, jog būtų galima juos parduoti ir daug uždirbti. Todėl paprašė V. A. paskolinti 20000 Eur, jis turėjo 18300 Eur, tai tuos pinigus jam ir paskolino. Jis išrašė antrąjį vekselį ir nurodė grąžinimo datą. Po to S. J. vengė tuos pinigus grąžinti, tačiau V. A. vekselį mažesnei sumai nunešė antstoliui, tai per jį dar atgavo apie 10000 Eur. Šiuo metu yra 50800 Eur skola, yra vykdomas išieškojimas. S. J. labai gerai įtikinėdavo, pradžioje teigė, kad pinigai reikalingi namų statybai Slengiuose, tačiau turėjo daug kreditorių, pradėjo visiems meluoti ir nurodyti vis kitokias versijas. Kiekvieną dieną V. A. S. J. klausdavo, kur pinigai, o jis sakydavo, kad reikia tėvui brangiems vaistams, nes tėvas serga vėžiu. Prieš V. A. skolinant antrą sumą, S. J. rodė banko išrašą 50000 Eur, vėliau sužinojo, kad jis buvo suklastotas. Vėliau S. J. vėl prašė paskolinti pinigų 100000 ar 200000 Eur, tokių pinigų V. A. neturėjo, S. J. jam vėl rodė 120000 Eur banko išrašą. Vėliau S. J. nurodė, kad jo sesuo dirba ( - ) Rusijoje vyr. buhaltere ir tuos pinigus investuoja darbininkų butų įrengimui. Versijų jis kėlė įvairių, bet pinigai jau buvo paskolinti. Vekselį pasirašė su UAB „( - )“, kad būtų garantas, jog tuos pinigus jis atgaus, nes įmonė turėjo turto. S. J. teigė, kad turi sklypų Klaipėdos rajone, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Nenorėjo skolinti jam kaip fiziniam asmeniui, todėl skolino juridiniam asmeniui, vėliau antstolė informavo V. A., kad namui yra uždėta hipoteka ir šio turto net nepakaks pirmos eilės kreditoriams (t. 6, b. l. 74-75).
    5. Visų pirma pastebėtina, jog nors nuteistasis kelia abejones V. A. parodymų patikimumu, nes jis neva yra prokurorės geras pažįstamas ir buvęs bendradarbis, tačiau byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis dėl nuteistojo nurodytų aplinkybių būtų davęs neteisingus parodymus, ar jog prokurorė byloje būtų netinkamai palaikiusi valstybinį kaltinimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, S. J. analogiškais pagrindais pareiškė nušalinimą prokurorei, kuris, nenustačius, jog prokurorė atliko kokius neteisėtus veiksmus ar būtų kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių jos nešališkumu, buvo atmestas 2018-03-22 nutartimi (t. 7, b. l. 175). Analizuojant nukentėjusiojo V. A. parodymus matyti, jog jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nuosekliai nurodė, kad apgautas S. J., patikėjęs jo pasakojimais apie nuteistojo vystomą statybų verslą, kad trūksta pinigų investicijoms, 2014-05-05 perdavė S. J. 62500 Eur, šiai sumai pasirašė vekselį. S. J. laiku negražinant pinigų, V. A. pagrasino kreiptis į antstolius, todėl per kelis kartus S. J. V. A. grąžino apie 20000 Eur. Vėliau, vėl patikėjęs S. J. apgaule, kad trūksta pinigų įrengti namus, jog būtų galima juos parduoti ir daug uždirbti, 2014-12-15 perdavė S. J. 18300 Eur, šiai sumai pasirašė vekselį. S. J. vengiant pinigus grąžinti, V. A. 18300 Eur vekselį nunešė antstoliui, per kurį pavyko atgauti apie 10000 Eur, šiuo metu S. J. įmonė V. A. skolinga 50800 Eur. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymėjo, jog nukentėjusysis V. A. teisme davė žinomai melagingus parodymus apie neva jam padarytą žalą, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog medžiagoje, dėl kurios 2017-02-13 priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą V. A. nurodė, jog jokių pretenzijų S. J. neturi, kad jam skola gražinta iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Teisėjų kolegija nagrinėjant bylą apeliacine tvarka išsireikalavo minėtą 2017-02-13 nutarimą (t. 7, b. l. 182-187) ir jį ištyrė teismo posėdžio metu (t. 8, b. l. 33). Skirtingai nei teigia S. J., iš šiame nutarime užfiksuotų V. A. parodymų matyti, jog jis nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kurias nurodė apklausiamas šioje byloje (tiek bylą nagrinėjant teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu): V. A. buvo įtikintas, jog S. J. vysto didelį statybų projektą, jog pardavus statomus namus bus galima daug uždirbti, jog jei nesugebės grąžinti skolos, V. A. galės nukreipti išieškojimą į įmonei priklausantį namą Ginduliuose; V. A. 2014-05-05 perdavė S. J. 62500 Eur, S. J. išrašė vekselį; S. J. negrąžinant pinigų, V. A. pagrasino, jog kreipsis į antstolius, todėl išsigandęs S. J. per kelis mėnesius gražino 20000 Eur; po kurio laiko S. J. nurodė, jog norint atgauti pinigus, reikia namus įrengti ir parduoti, o tam reikia dar pinigų, todėl V. A. paskolino dar 18300 Eur; S. J. vengiant pinigus grąžinti, V. A. 18300 Eur vekselį nunešė antstoliui, per kurį pavyko atgauti apie 10000 Eur; šiuo metu S. J. įmonė V. A. skolinga 50800 Eur. Lyginant nukentėjusiojo V. A. parodymus, duotus 2017-05-16 pirmosios instancijos teismo posėdyje su jo nurodytomis aplinkybėmis, užfiksuotomis 2017-02-13 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį matyti, jog jos sutampa, ir tuo paneigia S. J. apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, jog V. A. melavo duodamas parodymus teisme, ar kad ši nukentėjusysis yra nurodęs, kad jokių pretenzijų S. J. neturi, kad jam skola grąžinta iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Kita vertus, iš paties S. J. parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, matyti, jog jis pripažino, kad jis yra skolingas V. A., tačiau nurodė mažesnę sumą – 42500 Eur (t. 6, b. l. 163).
    6. Aptartos aplinkybės paneigia S. J. nurodomus duomenis apie nukentėjusiojo parodymų melagingumą, taip pat kartu su byloje ištirtais S. J. V. A. išrašytais vekseliais (t. 2, b. l. 177-180) patvirtina, jog V. A. 2014-05-05 perdavė S. J. 62500 Eur, 2014-12-15 – 18300 Eur. Šiame kontekste pastebėtina, jog tiek nukentėjusysis V. A., tiek ir nuteistasis S. J. vieningai nurodė, jog V. A. paskolinus 62500 Eur, iš šios sumos (akivaizdžiai siekdamas išlaikyti nukentėjusiojo pasitikėjimą ir ateityje užvaldyti dar daugiau pinigų, nes V. A. nurodė, jog vėliau S. J. prašė vėl paskolinti 100000 ar 200000 Eur; nustatyta, jog V. A. paskolino dar 18300 Eur) dalį pinigų – 20000 Eur – nuteistasis grąžino V. A., taigi iš jo šiame epizode pasisavino 42500 Eur. Dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio nustatomoji dalis dėl išrašant 2014-05-05 vekselį įgytų V. A. pinigų tikslinama ir formuluojama taip: S. J., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-05-05 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. A. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų didelio statybų verslo vykdymui Klaipėdos raj. Siekdamas sudaryti V. A. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-05-05 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 62500 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. A. perdavė S. J. 62.500 Eur, tačiau S. J., siekdamas išlaikyti nukentėjusiojo pasitikėjimą, dalį šių pinigų – 20000 Eur atidavė V. A., o likusius pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės V. A. priklausantį turtą – 42500 Eur.
    7. Apeliaciniame skunde, kaip ir pasisakydamas dėl kitų nukentėjusiųjų, S. J. nurodo, jog prieš nukentėjusįjį V. A. jokios apgaulės nenaudojo, pinigus jis perdavė suprasdamas riziką, o savo pažeistas teises net nepradėjus ikiteisminio tyrimo gynė civiline tvarka. Anksčiau aptarti V. A. parodymai atskleidžia, jog pinigus jis perdavė S. J. jo apgaulės įtakoje: S. J. naudojosi tuo, jog nukentėjusysis pasitiki juo ir jį apgavo, nurodydamas, jog vysto nekilnojamojo turto projektus, jog reikalingi pinigai jų įrengimui, jog iš šios veiklos galima užsidirbti, sustiprinti apgaulės paveikiui S. J. surašė vekselį įmonės vardu, nurodė, jog turi sklypų Klaipėdos rajone, jog įmonė turi namą Ginduliuose, nutylėjo, jog namas buvo įkeistas hipoteka, o tai taip pat didino nukentėjusiojo pasitikėjimą S. J. ir lėmė tai, jog V. A. perdavė pinigus juos užvaldyti siekusiam apeliantui. Šie nukentėjusiojo parodymai visiškai paneigia apeliaciniame skunde išsakomus argumentus, jog V. A. yra patvirtinęs, kad S. J. jo atžvilgiu nenaudojo jokios apgaulės, atvirkščiai nei teigiama apeliaciniame skunde, V. A. nurodo, jog skolino pinigus, nes S. J. turėjo labai gerą įtaigą sukurti pasitikėjimą juo, kad viskas bus taip, kaip jis sako, be to, skolino ir dėl to, jog buvo suklaidintas dėl įmonės turimo nekilnojamojo turto, dėl nutylėtos paties S. J. finansinės padėties. Taigi nors apeliaciniame skunde S. J. nurodo, kad V. A. buvo žinoma apie pinigų skolinimo riziką, apie galimybes skolas išieškoti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, tačiau anksčiau aptartais duomenimis byloje neginčytinai nustatyta, jog sprendimą skolinti pinigus S. J. nukentėjusysis V. A. priėmė būdamas suklaidintas nuteistojo panaudotos esminės apgaulės, sukuriant sėkmingo teisininko įvaizdį ir nutylint apie realią jo finansinę situaciją ir galimybes atiduoti skolas, o vėlesni bandymai atgauti S. J. užvaldytus pinigus taip pat buvo esmingai apsunkinti dėl apelianto panaudotos apgaulės (nutylėtos tikrosios finansinės padėties). Taigi, nors nuteistasis nurodo, kad V. A. kreipėsi į antstolius ir sėkmingai išsiieško skolą, tačiau pats nukentėjusysis nurodė, jog jam pavyko atgauti tik apie 10000 Eur, ir liko negrąžinta didžioji dalis užvaldytų pinigų – 50800 Eur. Akivaizdu, jog vien tai, jog sukčiaujantis asmuo apgaudamas nukentėjusiuosius asmenis ir siekdamas pasisavinti jų pinigus išrašo vekselius nereiškia, jog sukuriami civiliniai santykiai, iš kurių kylančios teisės ir pareigos privalo būti ginamos civilinės teisės. Šioje byloje nustatyta, jog galimybę apginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir atgauti pinigus V. A., kaip ir kitiems nukentėjusiesiems, esmingai apsunkino S. J., sąmoningai nutylėdamas apie savo mokumą, ir būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl buvo nustatytas S. J. veiksmuose esantis BK 182 str. sudėties objektyvusis požymis – esminė apgaulė.
    8. Nuteistasis skunde taip pat nurodo, jog šiuo atveju V. A. skolingas ne jis, o įmonė – UAB „( - )“, kuri nurodyta kaip vekselių davėjas, su kuria ir buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais nuteistojo samprotavimas. Analizuojant nuteistojo S. J. parodymus matyti, jog jis pats nurodo, jog pinigus skolinosi ne įmonė, o jis pats tam, kad duos galėtų perskolinti savo verslo partneriui V. R.. Aplinkybę, jog būtent jis, S. J., šiuo metu yra skolingas V. A., nuteistasis taip pat patvirtino duodamas parodymus teisme. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, jog S. J., gavęs iš V. A. pinigus, juos būtų pervedęs į įmonės UAB „( - )“ sąskaitą ar panaudojęs jos reikmėms. Nukentėjusysis V. A. taip pat nurodė, jog pinigus skolino S. J. asmeniškai, šiuos pinigus jam ir perdavė, o vekselį iš UAB „( - )“ paėmė todėl, jog buvo apgautas nuteistojo įtikinėjimų apie įmonės turimas finansines galimybes (nekilnojamąjį turtą) grąžinti pasiskolintus pinigus. Pastebėtina, jog pinigų išviliojimas iš nukentėjusiųjų pasiskolinant, kaltininkui apgaulingai žadant šias paskolas investuoti į verslą, pažadant suteikti įvairias paslaugas, nors realiai to kaltininkas nedaro ir neketina daryti, teismų praktikoje kvalifikuojamas kaip apgaulę panaudojančio asmens sukčiavimas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2003, 2K-377/2005, 2K-74/2006, 2K-651/2006, 2K–55/2014, 2K-165-489/2016 ir kt.). Šiuo atveju bylos duomenimis neginčijamai nustačius, jog nukentėjusysis V. A. buvo apgautas nuteistojo ir dėl to tarp nukentėjusiojo ir S. J. civiliniai santykiai nesusiklostė, jog V. A. turtą realiai įgijo S. J., nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog dėl to, kad apgaule surašytame vekselyje jo davėju buvo nurodytas juridinis asmuo, S. J. nekyla baudžiamoji atsakomybė dėl sukčiavimu įgyto turto.
    9. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nepaneigia byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčytinai nustatytos aplinkybės, jog S. J. sukčiavo prieš nukentėjusįjį V. A. ir padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis ir išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai nustatęs S. J. įgyto turto apimtį, pagrįstai pripažino S. J. kaltu dėl V. A. turto užvaldymo, teismas teisingai nustatė visus būtinuosius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius ir nuteistojo veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 182 str. 2 d. (2 epizodai),
  1. Dėl prieš D. S. padarytų nusikalstamų veikų (3 epizodai)
    1. S. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės D. S. turtą (3 epizodai), piktnaudžiaudamas D. S. pasitikėjimu, paprašė pastarosios paskolinti pinigų nekilnojamojo turto pirkimui. Siekdamas sudaryti D. S. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 3 paprastuosius neprotestuotinus vekselius: 2014-09-05 – 50000 Lt (14481 Eur), 2014-10-10 – 35000 Lt (10136,70 Eur), 2014-11-10– 50000 Lt (14481 Eur) sumoms, nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti šias paskolas sutartu terminu. Apgaulės suklaidinta nukentėjusioji pinigus perdavė S. J., o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo D. S. priklausantį didelės vertės turtą (3 epizodai).
    2. Apeliaciniu skundu S. J. nesutinka, jog padarė šias nusikalstamas veikas, nurodo, jog D. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad kaltinamasis prieš ją nenaudojo jokios apgaulės, skolas grąžino dalimis, mokėjo palūkanas, o pareiškimą ji parašė prašoma tai padaryti ikiteisminio tyrimo tyrėjos. Be to, nurodo, jog jis neturėjo jokios išankstinės tyčios negrąžinti pinigų D. S. ir atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji D. S. yra vienos iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjų bičiulė.
    3. Iš nukentėjusiosios D. S. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog ji nurodė, kad 2015 metais, gegužės ar birželio mėnesį, per pažįstamą V. B. susipažino su S. J.. V. B. minėjo, kad yra jam paskolinęs pinigų ir S. J. juos grąžino. Pati D. S. V. B. pasisiūlė paskolinti pinigų S. J., vėliau pokalbio su S. J. metu šis pasakė, kad nori pirkti ar tai butą, ar tai sodą ir jam reikia 15 000 Eur, ji sutiko paskolinti tokią sumą. Pinigus S. J. davė grynais ir pasirašė vekselį 15 000 Eur sumai. S. J. minėjo, kad pinigus grąžins po dviejų dienų, o dėl visa ko vekselyje buvo nurodytas vieno mėnesio terminas. Už paskolintus pinigus S. J. žadėjo grąžinti dar papildomai 3000 eurų. Po savaitės paskambino S. J. ir pasakė, kad pinigų grąžinti negali, nes jam trūksta pinigų ir paprašė dar 15000 Eur, neva tuomet viskas bus gerai ir po mėnesio grąžins 33000 Eur. Pasitikėdama S. J., D. S. davė dar 15000 Eur bei pasirašė vekselį, kuriame buvo nurodytas mėnesio grąžinimo terminas. Praėjus mėnesiui laiko, vėl paskambino S. J. ir pasakė, kad pinigų grąžinti negali, nes sandoris neįvyko ir vėl paprašė 5000 Eur bei pažadėjo, kad po mėnesio kartu su 33000 Eur grąžins ir 5000 Eur. Vėl juo pasitikėdama, D. S. paskolino 5000 eurų ir pasirašė vekselį. Praėjus mėnesiui, S. J. pradėjo dažnai skambinti ir sakyti, kad pinigai tuoj bus, kad nepergyventų. Supratusi, kad pinigų S. J. negrąžins, 2015 m. rudenį kreipėsi į antstolį (t. 2, b. l.120-121). Papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu D. S. parodė, kad pažiūrėjusi į namie turimus vekselius pamatė, kad S. J. pinigus skolino litais bei supainiojo skolintų sumų datas. Pirmąją sumą – 50000 Lt (14481 Eur) S. J. paskolino 2014-09-05. Tarėsi, kad pinigus grąžins po kelių dienų, tačiau vekselyje buvo nurodytas trijų mėnesių grąžinimo terminas, t. y. iki 2014-12-05. Po mėnesio laiko, negrąžinęs šios skolos, S. J. paskambino ir paprašė paskolinti dar 35000 Lt, (10136,70 Eur). 2014-10-10 tokią sumą paskolino. Pinigus turėjo grąžinti per mėnesį laiko, t. y. iki 2014-11-10. Praėjus mėnesiui laiko, vėl paskambino S. J. ir pasakė, kad jam reikia dar 50000 Lt (14481 Eur), kuriuos ji paskolino iki 2014-12-10. Kad įrodytų, jog viskas tvarkoje, prieš paskutinį paskolinimą S. J. grąžino 3300 Eur grynais. Neatgavusi paskolintų pinigų visus metus, D. S. du vekselius – 35000 Lt ir 50000 Lt padavė antstoliams išieškojimui (t. 2, b. l. 124-125).
    4. Duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. S. nurodė, kad su S. J. susipažino per įmonę „( - )“. Paskolino pinigų, žadėjo mokėti 10 proc. Paskolinti pinigus sugalvojo pati. 2014 metų pabaigoje S. J. paskolino 5000 litų, jai atidavė pinigus, gavo procentus. Po mėnesio ji jam ir vėl paskolino, nes S. J. reikėjo pirkti butą. Nuėjo į jo firmą, atrodė patikimas žmogus. Pagalvojo, jog vyras miręs, pinigų nėra, ir S. J. bus gerai, ir jai. Antrą kartą paskolino 15000 litų. Iš viso jis buvo skoloje 40000 eurų. Visada skolino pinigus už 10 proc. Pasirašydavo vekselį, S. J. įsipareigodavo grąžinti per 1-2 mėn. Paskutinį kartą kai skolino, jis pasakė, kad jei dabar paskolins, jis atiduos visus. Galvojo, kad taip išsigelbės. Pasitikėjo, nes jis buvo teisininkas, vis žadėjo, kad grąžins. Duodavo po 50 eurų, mano, kad jis stengėsi ir jai buvo jo gaila. Notarui vekselius nunešė, bet antstoliui visų nepadavė. Antstoliams yra paduota 35000 ir 50000 litų. Iš pradžių susitiko per V. B. firmą, vėliau bendravo tiesiogiai, buvo pasikeitę telefonais. Susitikdavo S. J. biure. Pradėjo skolinti pinigus, nes norėjo užsidirbti procentus. Juos suvedė V. B.. S. J. skolinosi pinigus, nes norėjo pirkti namą ar butą, jis daug neaiškino, o ji labai nesigilino. Į tarpus grąžindavo po 50 Eur, tai buvo kaip ir procentai. Abipusiu susitarimu skolino pinigus už 10 proc. Savo parodymuose teigė, kad paskolino 50000 litų dviem dienoms ir už tai jis žadėjo 3000 Eur, tačiau dėl to suklydo ir neteisingai pasakė. Yra patiklus žmogus, ją lengva įtikinti. Labai gailisi dėl to, vekselius skaitydavo. S. J. žadėdavo skolą atiduoti greičiau, bet neva norėdavo užsidėti laiko, todėl nurodydavo ilgesnį terminą. Prašydavo kitos paskolos už kelių dienų, kai kažkiek grąžindavo. Jis yra grąžinęs apie 5300 eurų. V. B. jokių pinigų ir palūkanų nuo S. J. neperduodavo, vekselius pasirašė ne su V. B. (t. 6, b. l. 73-74).
    5. Analizuojant šios nukentėjusiosios parodymus matyti, jog iš esmės panaudodamas analogišką apgaulę – pasinaudodamas pasitikėjimu (skolindamasis iš nukentėjusiosios pažįstamų asmenų ir jiems grąžindamas pasiskolintas sumas, iš pradžių grąžindamas pasiskolintus pinigus iš nukentėjusiosios, nurodydamas, jog pinigai reikalingi namui, jog jis suteikia galimybę gerai užsidirbti, jog paskolinus dar pinigų grąžins visus pasiskolintus pinigus) ir nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti šias paskolas sutartu terminu, S. J. savo naudai įgijo D. S. priklausantį didelės vertės turtą. Nėra abejonės, jog jei D. S. būtų žinojusi, kad pinigai jai nebus grąžinti, kad S. J. yra prasiskolinęs, būtų tokių didelių sumų šiam asmeniui neskolinusi, taigi nuteistojo panaudota apgaulė prieš nukentėjusiąją buvo esminė. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog S. J. veiksmuose nebuvo tyčios sukčiauti prieš nukentėjusiąją D. S., tačiau tokie nuteistojo argumentai yra taip pat paneigti byloje surinktais duomenimis. Kaip jau minėta, apie asmens kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, o šiuo atveju neginčytinai nustatyta, jog S. J., skolindamasis pinigus iš D. S., jokio nekilnojamojo turto verslo nevystė, jai nurodomų namų ir butų nepirko, prašomas grąžinti pinigus išsisukinėdavo ir nurodydavo vis naujas išsigalvotas aplinkybes ir pinigų negrąžindavo ir, kaip matyti iš D. S. parodymų, prašydavo paskolinti dar daugiau pinigų, be to, byloje nustatyta, jog S. J. apgavo pakankamai daug nukentėjusiųjų, savo apgaulės veiksmus prieš nukentėjusiuosius atliko pakankamai ilgą laiko tarpą (nuo 2014 iki 2016 metų), suprato, jog jo finansinė padėtis neleis grąžinti visų pasiskolintų pinigų, ir jo išrašomi vekseliai nesuteiks galimybės D. S. pasinaudojant civilinėmis teisinėmis priemonėmis atgauti jo užvaldytus pinigus, tačiau vis tiek ėmė pinigus iš nukentėjusiosios. Šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis skolinosi pinigus iš D. S. suvokdamas, kad apgaule suklaidina nukentėjusiąją ir neteisėtai įgyja svetimą turtą – D. S. pinigus, numatydamas, jog dėl tokių jo veiksmų nukentėjusioji patirs didelę turtinę žalą, ir to norėdamas, dėl to nuteistojo skundo argumentai, kad jis neturėjo tyčios sukčiauti prieš D. S., atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys byloje surinktų ir ištirtų duomenų
    6. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis S. J. nurodė, jog D. S. vardu buvo pasirašyti dvigubi vekseliai su dvigubomis sumomis, anot jo, sistema buvo tokia, kad skoliniesi 1 tūkstantį litų, pasirašai, kad skoliniesi 2 tūkstančius litų, į priekį susimoki 20 proc., t. y. 10 proc. jam už klientą ir 10 proc. į priekį palūkanas kreditoriui. Realiai 1 tūkstančio negaudavai, gaudavai 800 litų. Teisėjų kolegija pažymi, jog analogiškus argumentus dėl neva didesnių pinigų sumų įrašymo į vekselius, nei jie buvo realiai perduoti, apeliaciniame skunde S. J. nurodė ir pasisakydamas dėl nukentėjusiųjų V. B. ir F. G. išrašytų vekselių. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų tokią nuteistojo keliamą versiją. Jokių duomenų, kurie patvirtintų tokius deklaratyvius, nuteistajam naudingus (tokiu būdu per pusę sumažinant padarytos žalos dydį, turintį įtakos ir veikų kvalifikavimui) teiginius nenurodė ir pats S. J.. Kita vertus, kaip jau minėta, tokius S. J. teiginius kategoriškai paneigė nukentėjusieji V. B. (t. 6, b. l. 64), F. G. (t. 6, b. l. 72-73), aplinkybės, jog būtų S. J. perdavusi mažiau pinigų, nei nurodyta vekseliuose, nenurodė ir nukentėjusioji D. S.. Nukentėjusiosios teiginius dėl jos S. J. perduotų piniginių sumų dydžio patvirtina byloje esantys vekseliai (t. 2, b. l. 135-141), kuriuose nurodytos perduotos sumos atitinka sumas, nurodytas nukentėjusiosios parodymuose. Be to, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių S. J. teiginius apie dvigubų vekselių pasirašymus, tokie jo teiginiai yra ir visiškai nelogiški. Anot S. J. pateikiamos versijos, jis realiai gaudavo tik 40 procentų sumos, įrašomos vekselyje (vekselyje įrašius 2000 litų, jis neva gaudavo tik 800 litų), kad dvigubi vekseliai buvo kaip garantas, jog skola bus tikrai grąžinta, tačiau akivaizdu, jog didesnės sumos įrašymas į vekselį niekaip negarantuoja, skola bus lengviau išieškota ar greičiau sumokėta. Vekselio neapmokėjus, asmuo turi teisę kreiptis į notarą su prašymu išduoti vykdomąjį įrašą, kurį pateikia antstoliui priverstiniam skolos išieškojimui, todėl nepaisant to, kokiai sumai išrašytas vekselis, skolos išieškojimo procedūra vienoda. Kita vertus, S. J. nurodomą aplinkybę, jog neva buvo išrašomi dvigubi vekseliai, nes taip garantuojamas skolų gražinimas, paneigia pats S. J. elgesys, nes jis pasiskolintų sumų nukentėjusiesiems negrąžino. Pažymėtina ir tai, jog būtų visiškai nelogiška, jei S. J., būdamas teisininku ir ne pirmą kartą skolindamasis pinigus, suprasdamas, kokias teises ir pareigas šalims sukuria vekselio pasirašymas, būtų sutikęs pasirašyti vekselius didesnėms sumoms, nei jis realiai užvaldydavo. Be to, S. J., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme pripažino, jog vieną kartą skolinosi iš D. S. 14481 Eur (50000 litų), kuriuos jis ir gavo, ši suma visiškai tiksliai atitinka vieną iš D. S. pateiktų vekselių, tai savo ruožtu paneigia paties S. J. keliamą versiją, jog pagal susiklosčiusią sistemą visos sumos buvo nurodomos dvigubos, į jas įtraukus ir būsimas palūkanas. Remiantis aptartais duomenimis, konstatuotina, jog byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių objektyviais duomenimis – vekseliais nustatytas D. S. S. J. perduotas pinigų sumas, kurias patvirtino nukentėjusioji D. S., todėl nėra jokio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, neva skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai nustatytos S. J. užvaldytos sumoms, ir dėl to buvo netinkamai kvalifikuota S. J. veika.
    7. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog D. S. pareiškimą dėl S. J. veiksmų parašė prašant tai padaryti ikiteisminio tyrimo tyrėjai, be to, nukentėjusioji D. S. yra vienos iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjų bičiulė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nekelia jokių abejonių dėl bylos duomenimis pagrįstų ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, jog S. J. sukčiavo prieš D. S.. Apeliacinio skundo teiginys, neva D. S. nesijaučia apgauta, o ji į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik įkalbėta tyrėjos, neatitinka nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos ikiteisminio tyrimo tyrėjos M. P., nei pačios nukentėjusiosios D. S. parodymų. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėja liudytoja M. P., nurodydama, jog asmenys atvyko į policijos komisariatą savo noru ir neverčiami, jiems įtaka nebuvo daroma aplinkybės, jog tyrėja įtikino D. S. rašyti pareiškimą policijai, nepatvirtino (t. 6, b. l. 127). D. S. apklausiama teismo posėdžio metu pažymėjo, kad dėl S. J. veiksmų ji jautėsi apgauta, be to, iš jos parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog ji pati prašė ją pripažinti nukentėjusiąja dėl S. J. nusikalstamų veiksmų, nes dėl jų patyrė turtinės ir neturtinės žalos (t. 2, b. l. 121). Aptartos aplinkybės neleidžia pritarti apeliaciniame skunde daromai išvadai, jog D. S. pareiškimą dėl S. J. veiksmų parašė dėl to, kad tai prašė padaryti ikiteisminio tyrimo tyrėja. Atvirkščiai, iš bylos duomenų matyti, jog D. S. pareiškimą parašė dėl to, jog suprato, kad buvo apgauta, kad S. J. sukčiavo ir padarė nusikaltimą, nuo kurio ji nukentėjo patirdama tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos manymu, vertinant S. J. prieš D. S. padarytus nusikaltimus, nėra reikšminga jo akcentuojama aplinkybė, jog ši nukentėjusioji pažįsta vieną pirmosios instancijos teismo teisėją. Pažymėtina, jog iš bylos duomenų matyti, jog bylą su kaltinamuoju aktu perdavus Klaipėdos miesto apylinkės teismui, ji 2016-11-22 buvo paskirta nagrinėti teisėjai L. V., kuri 2016-11-23 nutartimi (t. 4, b. l. 188) nusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo, nes praeityje yra bendravusi su D. S. ir ją pažįsta. Byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusioji D. S. būtų pažįstama su šią baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjusia ir skundžiamą nuosprendį priėmusia teisėja V. B., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo nurodoma aplinkybė nesudaro prielaidų manymui, jog pirmosios instancijos teismas galėjo šališkai ir neobjektyviai vertinti S. J. prieš nukentėjusiąją D. S. padarytas nusikalstamas veikas.
    8. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde išsakyti argumentai, nepaneigia byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčytinai nustatytos aplinkybės, jog S. J. sukčiavo prieš nukentėjusiąją D. S. ir padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis ir išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. J. kaltu dėl D. S. turto užvaldymo, teismas teisingai nustatė pasisavinto turto dydį, visus būtinuosius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius ir nuteistojo veiką tinkamai kvalifikavo tinkamai kvalifikavo pagal BK 182 str. 2 d. (3 epizodai).
  1. Dėl prieš A. K. padarytų nusikalstamų veikų (4 epizodai)
    1. S. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės A. K. turtą (4 epizodai), piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. Siekdamas sudaryti A. K. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. nurodytu tikslu yra realus, įtikino A. K. pinigus perduoti paskolos sutartimi bei parengė ir pasirašė: 2014-09-02 paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad paskolos davėjas – A. K. kartu su O. K. perduoda UAB „( - )“, atstovaujamai direktoriaus S. J., 57831 Eur, ir sustiprinti A. K. pasitikėjimą pasirašė 2014-09-02 vekselį minėtai sumai; 2014-12-30 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 32275 Eur sumai; 2015-04-09 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 27000 Eur sumai; 2014-12-27 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 123500 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas A. K. šiuos pinigus perdavė S. J., o šis juos pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo A. K. priklausantį didelės vertės turtą (4 epizodai).
    2. Apeliaciniu skundu S. J. nesutinka, jog padarė šias nusikalstamas veikas, nurodo, jog turėjo būti kritiškai vertinami nukentėjusiojo A. K. parodymai dėl išnagrinėtos jo baudžiamosios bylos, kurioje S. J. buvo nukentėjusysis. Teigia, kad dėl nukentėjusiojo A. K. padarytos nusikalstamos veikos S. J. gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, todėl mano, jog turi būti kritiškai vertinami baudžiamojon atsakomybėn patraukto nukentėjusiojo A. K. parodymai, kurie buvo duoti siekiant nepagrįsto praturtėjimo ir keršto. Be to, pažymi, jog skolos dalį A. K. jis pripažino, tačiau negalėjo grąžinti policijos pareigūnų nurodymu, kol nebus paskelbtas nuosprendis teisme A. K. byloje. Negrąžintą sumą išieško antstolis po S. J. sulaikymo. Konstatuoja, kad jokios nusikalstamos veikos prieš A. K. jis nepadarė, mano, kad tai patvirtina liudytojo policijos pareigūno R. J. parodymai, bylos medžiaga, nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A. K. pareiškimą tik po to, kai buvo pripažinta, kad jis įvykdė prieš kaltinamąjį nusikalstamą veiką. Be to, teigia, jog nukentėjusysis A. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad savo teises jis gynė civilinėmis poveikio priemonėmis, kaltinamasis neveikė prieš jo valią, nenaudojo tyčios nevykdyti prievolių.
    3. Iš nukentėjusiojo A. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jis nurodė, kad tvarkydamas finansinius reikalus susipažino su S. J., kuris paprašė paskolinti pinigų verslui vystyti. A. K. paskolino 56000 Eur, buvo išrašytas vekselis. Jis tik skolino pinigus ir bendro verslo su S. J. nevykdė. Apie tai, kur investuojami pinigai, S. J. A. K. neinformuodavo. Prireikus A. K. pinigų, pastarasis paprašė S. J. grąžinti skolintus 240606 Eur, tačiau S. J. pasakė, kad negali grąžinti, nes jie yra investuoti. Iš paskolintos sumos S. J. yra grąžinęs tik keletą tūkstančių eurų (t. 1, b. l. 101-102). Papildomų apklausų ikiteisminio tyrimo metu A. K. parodė, kad jo žmona O. K. tvarkydama sesers buto privatizavimo reikalaus susipažino su juristu S. J.. 2014-08-20 jam būnant jūroje, S. J. paskambino jo žmonai ir pasiūlė jam paskolinti pinigų ir uždirbti procentų, bet žmona atsisakė. 2014-09-01 grįžus iš jūros, jam S. J. ėmė pasakoti, kad jei jis jam paskolins pinigų, jis iš karto atiduos 5000 Eur atgal ir vėliau atgaus dar 20% nuo paskolintos sumos metinių palūkanų. Sakė, kad pinigų reikia naujam verslui pradėti, kad S. J. namas ir biuras priklausys A. K., jeigu negrąžins pinigų. A. K. patikėjo ir sutiko paskolinti pinigų. S. J. pasakė, kad reikia 160000 litų (57831 Eur). Dėl paskolintų pinigų pasirašė paskolos sutartį bei paprastąjį vekselį. S. J. paaiškino A. K., kad jeigu jis negalės pinigų atiduoti kaip fizinis asmuo, tai A. K. galės juos išsireikalauti iš UAB „( - )“. Pasirašant sutartį ir vekselį dalyvavo A. K. draugas A. V.. Tiek sutartis, tiek vekselis galiojo metus laiko, t. y. iki 2015-09-02. 2014-12-27 A. K. S. J. pasiūlė pinigus investuoti į projektus, parodė popierius su namais, butais ir sakė, kad jie juos nusipirks, greitai parduos, notaras greitai sutvarkys dokumentus ir maždaug po mėnesio ar dviejų atgaus investuotus pinigus ir palūkanas. Tuo metu paprastąjį vekselį pasirašė tai sumai, kurią jau turėjo gauti su palūkanomis, tai 123 500 eurų sumai. Kadangi suma buvo didelė, S. J. pasiūlė A. K. surasti kitų investuotojų. A. K. pinigų pasiskolino iš V. G.. 2014-12-30 paskambinęs S. J. vėl pasiūlė investuoti, A. K. neturėjo pinigų ir pasiūlė investuoti V. F., kurio pinigus nuvežė S. J.. Su palūkanomis turėjo atgauti 32 275 eurų. 2015-04-09 vėl paskambino S. J. ir vėl pasiūlė investuoti, A. K. paskambino dėl pinigų V. F., šis pasiūlė investuoti S. C., kuris sutiko, ir gautus pinigus A. K. nunešė S. J. bei pasirašė paprastąjį vekselį 27000 Eur sumai, kurią turėjo atgauti su procentais. Žodžiu tarėsi, kad pinigus S. J. grąžins po poros mėnesių, tačiau vekseliuose datas rašydavo atbuline data, kad nereikėtų mokėti valstybei mokesčių. A. K. pasitikėjo S. J., kadangi jis buvo juristu. Visą laiką, kai ateidavo diena grąžinti pinigus, S. J. pristatydavo vis naujus projektus ir siūlydavo toliau į juos investuoti. 2015-09-02 suėjus paskolos grąžinimo terminui ir pasibaigus kitų vekselių galiojimui A. K. paprašė S. J. grąžinti pinigus, tačiau šis pinigų negrąžino, kur investavo pinigus, nepaaiškino. S. J. jam niekada nerodė savo namo, nerodė nei jo, nei biuro nuosavybės dokumentų. A. K. juo patikėjo, nes manė, kad teisininkas tikrai neapgaus. Kai 2015 m. rugpjūčio mėn. pradžioje norėjo pirkti automobilį, A. K. reikėjo pinigų, todėl paprašė S. J. grąžinti skolą, nes skolos gražinimo terminai jau buvo suėję. Kadangi S. J. negalėjo jam grąžinti visos sumos, paprašė grąžinti bent dalį. S. J. grąžino apie 10 000 eurų. 2014-09-02 paskolos sutartis ir vekselis sudaryti ta data ir pasirašyti. Realiai S. J. 2014-09-02 paskolino 170 000 litų, tai atitinka 49235 Eur, vekselyje nurodyta suma yra su 15 % metinėmis palūkanomis, 2014-12-27 vekselis surašytas 2015-06-06, jame nurodyta suma yra reali jam perduota suma be palūkanų. 2014-12-30 vekselis pasirašytas nurodytą datą, jame nurodyta skolinama suma yra reali S. J. perduota suma. 2015-04-09 vekselis pasirašytas nurodytą datą. Visi keturi vekseliai yra skirtingi jo S. J. skolinamų pinigų atvejai. Šiai dienai S. J. jam skolingas 232010 Eur ir 8596 Eur palūkanų, iš šių pinigų nėra jam nieko grąžinęs (t. 1, b. l. 104-107, 108-109, 110-113, 114, 117-120, 123-124).
    4. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, A. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad su S. J. susipažino per savo žmoną, su juo susitiko, S. J. skambino kiekvieną dieną, prašė paskolinti, papasakojo schemą, kiek pasiskolins, kiek atiduos. Jis nuėmė pinigus iš kredito unijos, iš visur, kur turėjo, atvažiavo su A. V. ir paskolino S. J. pinigus metams - tai buvo pirmas kartas. Suma galėjo būti 160000 litų. Po poros savaičių vėl skambino, siūlė į nekilnojamojo turto verslą investuoti, rodė brėžinius, sakė duosi pinigų, tai grąžins daugiau. Pradėjo nuo mažos sumos, gal 5000 Eur. Po to sumos didėjo, vekselius visus turi. Prasidėjus didelėms sumoms, viską atidavė S. J. ir burbulas sprogo. Mažieji vekseliai buvo mėnesiui, dviems pasirašomi, pirmoji sutartis buvo metams sudaryta. Paskui kiti vekseliai buvo sudaromi mėnesiui ar keliems. Mažos sumos buvo atgautos. Po to vėl skambino, prašė didesnės sumos. Gal 5-6 kartai buvo, kad atgavo pinigus, tačiau kai viską investavo – nebeatgavo. Prasidėjo melagystės, kad tuoj paims, tuoj perves, kad pinigai pas seserį, kūrė absurdiškas istorijas. Iš pradžių jis darė rimto verslininko įspūdį, jis teisininkas, turi biurą mieste. Bandant atsiimti pinigus, S. J. nuėjo į policiją ir pasakė, kad jie prievartauja pinigus, nori atsiimti skolą. Pinigai, kuriuos paskolino S. J., buvo ne tik jo, bet ir paskolinti iš draugų, turėjo jis pats visas skolas grąžinti. S. J. įkalbinėdamas skambino, rašė, sakė, jog turi gerai veikiančią firmą, yra namas, jei kažkas nutiks ir pinigų neatiduos, turės vekselį ant jo įmonės ir ant fizinio asmens, parduos namą ir bus visi pinigai. A. K. tuo patikėjo, jam pasakojo, kad schema buvo tokia: parduoda namą, atiduoda pinigus, iš interneto ištraukė paveikslėlius, už kiek pirks, už kiek parduos. A. K. skolino pagal vekselius, jam buvo vienodai, kuo jis užsiims ir laukė termino. Pradėjo nuo mažų sumų, 2-5 tūkst., davė 5500, atgavo 6000. Davė 10000, atgavo 11000. Kai jau didelę sumą padavė, burbulas ir sprogo. Skolindavo pinigus kaip fiziniam asmeniui ir kaip UAB, visą laiką po du vekselius darė. S. J. rašė, jis nieko nesuprato. Porą kartų klausė, gal nuvažiuos į vietą pasižiūrėti, bet S. J. atsisakydavo, neprisiprašė, kad nusivežtų parodyti objektų. Jis sakė investuoti, surasti dar žmonių, kurie investuotų ir visi uždirbs. A. K. daug pasiskolino iš V. G., pats jam atidavė. Dar iš pažįstamų F., C. pasiskolino. Vekseliuose nurodytos sumos su palūkanomis, jos buvo sutartos vietoje: S. J. sakė sumą, jei A. K. tiko, jas įrašydavo į vekselius. Patvirtino, kad buvo 170000 litų pagal 2014-09-02 dokumentus. Toliau sekė 2014-12-30 vekselis 32000, tai buvo V. F. pinigai, jis iš jo skolinosi. 2015-04-09 buvo vekselis 27000, tai buvo S. C. pinigai. 2015-06-06 dar paskolinta 123500 Eur. Iš jo išviliojo apie 200000 Eur. Kai suėjo terminai, S. J. pradėjo pasakoti nebūtas istorijas. Paskui pradėjo sakyti, kad policija pavogė pinigus. Paskui, kad jis viešbutį Palangoj nupirko, ir žmogus iš Rusijos paėmė visus pinigus. Palūkanos buvo mokamos su visa suma, bet kartais A. K. reikėjo poros tūkstančių, kad pervestų į „Citadelę“, tačiau tai buvo, kai S. J. atsiskaitė, pačioje pradžioje, vėliau kai viską paskolino, nieko neatgavo. Niekas nebuvo perrašoma, išvardintos sumos yra realios, tai yra investuoti jo ir jo draugų pinigai. Visada S. J. buvo grynais duodama, žmona tik vieną kartą jam gal 5 tūkst. pervedė. Čia buvo jau paskutinis kartas, kai jam kažkam reikėjo sumokėti ir jis bėgiojo. Žmona nenorėjo jo matyti, ji nenorėjo dirbti su juo (t. 6, b. l. 109-111).
    5. Nors S. J. nurodo, jog nukentėjusiojo A. K. parodymai turi būti vertinami kritiškai dėl baudžiamosios bylos, kurioje S. J. buvo nukentėjusysis, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais nuteistojo argumentais. Iš S. J. minimo bylos medžiagoje esančio įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo 2016-12-02 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-144-417/2016 (t. 6, b. l. 79-87), kuriuo V. F. buvo nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. už tai, jog nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą kito asmens teisę pavartodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam, t. y. veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu (A. K.), kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas pagal laidavimą, pavartodami psichinę prievartą ir užmaskuotai grasindami S. J. fiziniu susidorojimu reikalavo, kad S. J. grąžintų A. K. 123500 Eur skolą matyti, jog minimoje baudžiamojoje byloje nagrinėti V. F. ir A. K. veiksmai kilo iš šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamų S. J. veiksmų, t. y. S. J. apgavus nukentėjusįjį ir įgavus didelę pinigų sumą iš A. K., šie asmenys savavaldžiavo (reikalavo kad grąžintų skolą, kad už skolą perrašytų automobilį), norėdami atgauti S. J. neteisėtai užvaldytą turtą. Tai rodo, kad visų pirma buvo sukčiaujama, ir tik po to nukentėjusysis su V. F. ėmėsi neteisėtų veiksmų, siekdamas susigrąžinti savo pinigus, taigi nebuvo taip, jog V. F., veikdamas su A. K., savavaldžiavo prieš nukentėjusįjį, o po to, kai S. J. pranešė teisėsaugos institucijoms, jie nusprendė apkalbėti nuteistąjį ir išsigalvoti nebūtas aplinkybes. Be to, kaip matyti iš minimo nuosprendžio, duodamas parodymus minimoje baudžiamojoje byloje pats S. J. sutiko, kad yra skolingas A. K., tačiau nurodė, jog skolos turi būti išieškomos teisinėmis priemonėmis (t. 6, b. l. 81). Aptarta susiklosčiusios situacijos analizė neleidžia sutikti su S. J. apeliaciniame skunde daroma išvada, jog aplinkybė, kad nukentėjusysis A. K. bandė neteisėtomis priemonėmis atgauti neteisėtai užvaldytus jo pinigus, rodo šio nukentėjusiojo suinteresuotumą kerštauti ir apkalbėti S. J. dėl šių pinigų užvaldymo aplinkybių ir pasipelnyti iš prieš jį sukčiavusio asmens. Tuo atveju, vadovaujantis nuteistojo logika, visi nuo jo sukčiavimo nukentėję asmenys turėtų būti laikomi suinteresuotais, o jų parodymai vertinami kritiškai, nes juos visus apgavo S. J.. Šiame kontekste pastebėtina, kad S. J. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog dėl savavaldžiavimo jis patyrė išgąstį ir gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, vertinant nukentėjusiojo A. K. parodymus, taip pat kitus byloje surinktus duomenis yra visiškai nereikšminga.
    6. Aptartos aplinkybės paneigia S. J. argumentus apie nukentėjusiojo parodymų melagingumą, jo suinteresuotumą. Be to, nukentėjusiojo nuoširdumą ir norą nurodyti tikrąsias įvykių aplinkybes patvirtina ir jo nurodytos aplinkybės, susijusios su A. K. paskolintomis pinigų sumomis ir jų nurodymu paskolos sutartyje ir vekseliuose. Iš bylos duomenų matyti, jog byloje yra keturis A. K. pinigų perdavimo S. J. faktus patvirtinantys skolos dokumentai: 2014-09-02 paskolos sutartis ir paprastasis vekselis 57831 Eur (t. 1, b. l. 22-25); 2014-12-30 paprastais vekselis 32275 Eur (t. 1, b. l. 32-34); 2015-04-09 paprastais vekselis 27 000 Eur (t. 1, b. l. 35-37); 2014-12-27 paprastasis vekselis 123500 Eur (t. 1, b. l. 19-21). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. K. nurodė, jog realiai S. J. 2014-09-02 paskolino 170 000 litų (49235 Eur), vekselyje nurodyta suma yra su 15 proc. metinėmis palūkanomis, 2014-12-27 vekselis surašytas 2015-06-06, jame nurodyta suma yra reali S. J. perduota suma, be palūkanų; 2014-12-30 vekselis pasirašytas nurodytą datą, jame nurodyta reali S. J. perduota suma; 2015-04-09 vekselis pasirašytas nurodytą datą (t. 1, b. l. 104-107, 108-109, 110-113, 114, 117-120, 123-124). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, A. K. patvirtino, jog pagal 2014-09-02 dokumentus buvo paskolinta 170000 litų (49235 Eur), pagal 2014-12-30 vekselį 32000 Eur (visi V. F. pinigai), pagal 2015-04-09 buvo vekselį 27000 Eur (visi S. C. pinigai); 2015-06-06 dar paskolinta 123500 Eur (t. 6, b. l. 109-111). Taigi nukentėjusysis A. K. nurodė, jog nors trys S. J. apgaule įgytos sumos atitinka nurodytas skolos dokumentuose (2014-12-30 – 32000 Eur, 2015-04-09 – 27000 Eur, 2015-06-06 – 123500 Eur), tačiau ketvirta suma, nurodyta 2014-09-02 vekselyje ir paskolos sutartyje (57831 Eur) yra didesnė, nei S. J. realiai įgijo (49235 Eur). Dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog sudarant 2014-09-02 paskolos sutartį ir surašant vekselį dėl 57831 Eur, A. K. įgijo 49235 Eur. Aptarta aplinkybė, jog nukentėjusysis nieko nenutylėdamas atvirai pripažino, jog jis iš tiesų perdavė mažesnę sumą nuteistajam, nei nurodyta byloje esančiuose duomenyse, dar kartą paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde daromas prielaidas apie galimą nukentėjusiojo A. K. suinteresuotumą ar jo melagingų parodymų davimą.
    7. S. J. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog jo veiksmai prieš A. K. nepagrįstai laikomi nusikalstamais, teigia, jog jis vystė nekilnojamojo turto projektus, jiems skolindavosi pinigus iš A. K., ir jokios apgaulės nenaudojo. Ankščiau aptarti A. K. parodymai atskleidžia, jog pinigus jis perdavė S. J. jo apgaulės įtakoje: S. J. iš pradžių skolinosi nedideles sumas, grąžindavo jas su procentais ir laiku, ir taip užsitarnavo nukentėjusiojo A. K. pasitikėjimą. Tuomet, pasinaudodamas tuo, jog nukentėjusysis pradėjo pasitikėti juo, nurodė, jog vysto nekilnojamojo turto projektus, jog tam reikalingi pinigai, ir kad dirbdamas su juo A. K. gali gerai uždirbti. Sustiprinti apgaulės poveikiui, S. J. surašė vekselį įmonės vardu, nurodė, jog turi nekilnojamojo turto, tačiau nutylėjo, jog jo namas buvo įkeistas hipoteka, nurodė, jog įmonė turi pakankamai turto, rodė būsimų pastatų brėžinius ir tai taip pat didino nukentėjusiojo pasitikėjimą S. J. ir lėmė tai, jog A. K. perdavė pinigus juos užvaldyti siekusiam apeliantui. Pastebėtina, jog S. J. taip įtikino A. K., jog jo siūloma verslo schema gali padėti užsidirbti, jog A. K. kreipėsi į pažįstamus asmenis ir iš jų prisiskolino pinigų tam, jog juos perleistų S. J.. Liudytojas V. F. patvirtino, jog paskolino didelę sumą savo draugui A. K., kuris pinigus perskolino S. J., jog norėjo investuoti ir gauti palūkanas. Tam, jog A. K. perskolintų S. J., jis jam perdavė 33000 Eur savų pinigų ir 27000 Eur, kuriuos pasiskolino iš S. C.. Tada A. K. nurodė, jog S. J. pasakė, kad nėra procentų ir pinigų, nes nesiseka su pardavimu. A. K., prašydamas paskolinti pinigus, sakė, jog nori investuoti į S. J. projektus (t. 6, b. l. 65-66).
    8. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas S. C., nurodydamas, kad V. F. reikėjo 60000, jam dar trūko 27000, todėl jis, taip pat norėdamas uždirbti siūlomus procentus, jam tuos pinigus paskolino, vėliau sužinojo, kad jis tuos pinigus davė A. K., o šis – S. J. (t. 6, b. l. 64-65). Tai, jog S. J. įtikinėjo A. K. skolinti pinigus sėkmingam verslui, kad pradžioje atiduodavo pinigus, o paskui pasiskolino dideles sumas, patvirtino ir jo žmona liudytoja O. K., nurodžiusi, kad S. J. labai dažnai skolindavosi pinigų, o jos vyras juo tikėjo, nes jis kažkiek pinigų grąžindavo, po 100-500 Eur. Pirmą kartą S. J. prašė paskolinti 160000 litų, žadėjo duoti gerus procentus. Sakė, kad turi sesę Rusijoje, kuri dirba naftos kompanijoje, kad ji į jo sąskaitą perveda pinigus ir jis gali pateikti tos sąskaitos išrašą, tik negali jo atspausdinti, nurodydavo ir kitas aplinkybes (t. 6, b. l. 66-65). Aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai visiškai paneigia apeliaciniame skunde išsakomus argumentus, jog A. K. patvirtino, kad S. J. jo atžvilgiu nenaudojo jokios apgaulės, atvirkščiai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje surinkti duomenys patvirtina, jog sprendimą skolinti pinigus S. J. nukentėjusysis A. K. priėmė būdamas suklaidintas nuteistojo panaudotos esminės apgaulės, sukuriant sėkmingo verslininko įvaizdį (iš pradžių grąžinant paskolintas sumas, pasakojant apie vystomus projektus, rodant būsimų statinių planus) ir nutylint apie realią jo finansinę situaciją ir galimybes atiduoti skolas (nurodant, jog tiek jis, tiek ir įmonė turi turto, iš kurio A. K. galės atgauti pinigus). S. J. sugebėjo įgauti tokį A. K. pasitikėjimą, jog šis skolino ne tik savo pinigus, bet ir pinigus, pasiskolintus iš pažįstamų asmenų. Atkreiptinas dėmesys, jog ir vėlesni nukentėjusiojo bandymai atgauti S. J. užvaldytus pinigus taip pat buvo esmingai apsunkinti dėl apelianto panaudotos apgaulės (nutylėtos tikrosios finansinės padėties). Šiame kontekste pažymėtina, jog nors apeliaciniame skunde S. J. nurodo, kad skolos A. K. jis negalėjo grąžinti policijos pareigūnų nurodymu, kol nebus paskelbtas nuosprendis teisme A. K. byloje, tačiau tokią S. J. nurodomą aplinkybę, jog dalis pinigų A. K. grąžinta nebuvo dėl policijos pareigūnų draudimo, paneigė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas liudytojas R. J., kuris nurodė, kad vykdant tyrimą dėl savavaldžiavimo, policija tikrai nebuvo uždraudusi atidavinėti žmonėms pinigus, ir kad jam buvo žinoma, kad S. J. tyrimą naudojo kaip pretekstą kreditoriams dėl pinigų negrąžinimo, be to, policija žodžiu įspėjo S. J. dėl gręsiančios atsakomybės, jei jis negrąžins pinigų (t. 7, b. l. 7-8).
    9. Taigi, nors nuteistasis nurodo, kad A. K. turi visas galimybes išsiieškoti skolas, nes kreipėsi į antstolius ir sėkmingai išsiieško skolą, tačiau nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog antstoliams išieškojimui perdavė ne visus vekselius, nes pamatė, kad nieko neina išieškoti, o už išieškojimą reikia mokėti notarams ir antstoliams. Be to, anksčiau aptartais motyvais visiškai paneigta nuteistojo versija, neva A. K. turėjo galimybes susigrąžinti skolas, bet S. J. atsiskaitymus ribojo policijos pareigūnai. Tai dar kartą patvirtina, kad civilinėmis poveikio priemonėmis A. K. pinigų susigražinti neturėjo jokių galimybių. Aplinkybę, jog A. K. negalėjo atgauti pinigų civilinėmis teisinėmis priemonėmis, iš dalies iliustruoja ir tai, jog paaiškėjus nuteistojo nemokumui ir nepavykus atgauti pinigų civilinėmis teisinėmis priemonėmis, A. K. ėmėsi desperatiškų priemonių ir bandė atgauti pinigus savavaldžiaudamas. Akivaizdu, jog vien aplinkybė, kad sukčiaujantis asmuo, apgaudamas nukentėjusiuosius asmenis ir siekdamas pasisavinti jų pinigus, sudaro paskolos sutartis ar išrašo vekselius nereiškia, jog sukuriami civiliniai santykiai, iš kurių kylančios teisės ir pareigos privalo būti ginamos civilinės teisės. Šioje byloje nustatyta, jog galimybę apginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir atgauti pinigus A. K., kaip ir kitiems nukentėjusiesiems, esmingai apsunkino S. J., sąmoningai nutylėdamas apie savo nemokumą, ir būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl S. J. veiksmuose konstatuotas BK 182 str. sudėties objektyvusis požymis – esminė apgaulė. Šiame kontekste pastebėtina, jog nukentėjusiojo A. K. ir liudytojų parodymai, taip pat byloje esantys rašytiniai dokumentai (vekseliai) rodo, jog nuteistasis skolinosi pinigus iš A. K. suvokdamas, kad panaudodamas apgaulę suklaidina nukentėjusįjį dėl savo tikrųjų ketinimų, ir neteisėtai įgyja svetimą turtą – A. K. pinigus, suprasdamas, jog gaunamų pinigų jis niekur neinvestuoja, ir kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis patirs didelę turtinę žalą, ir to norėdamas, dėl to nuteistojo skundo argumentas, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios sukčiauti, o jis siekė sukurti tvarius civilinius verslo santykius su A. K., atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys byloje surinktų ir ištirtų duomenų.
    10. Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis ir išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. J. kaltu dėl A. K. turto užvaldymo, teismas teisingai nustatė visus būtinuosius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius ir nuteistojo veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 182 str. 2 d. (4 epizodai).
  1. Dėl prieš A. K. padarytų nusikalstamų veikų (3 epizodai)
    1. S. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės A. K. turtą (3 epizodai), piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. Siekdamas sudaryti A. K. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. nurodytu tikslu yra realus, įtikino A. K. pinigus perduoti paskolos sutartimi bei parengė ir pasirašė: 2014-12-25 datuotą vekselį 112000 Eur sumai, 2014-09-29 datuotą vekselį 50000 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolas sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas A. K. 2015-07-17 S. J. pervedė 105000 Eur, be to, apgaulės suklaidintas A. K. 2015-09-22 S. J. pervedė 26400 Eur ir perdavė grynais 8600 Eur, be to, apgaule suklaidintas A. K. 2015-09-28 S. J. pervedė 15000 Eur. Šiuos pinigus S. J. pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės A. K. priklausantį turtą: 105000 Eur, 35000 Eur ir 15000 Eur (3 epizodai).
    2. Apeliaciniu skundu S. J. nesutinka, jog padarė šias nusikalstamas veikas, įgydamas A. K. priklausantį turtą ir nurodo, jog vien remiantis A. K. parodymais, jo atstovės parodymais, o taip pat faktu, kad S. J. buvo apribota galimybė pateikti teismui įmonės dokumentus ir kitą tyrėjai perduotą medžiagą, nėra pagrindo tikėti teismo pateikta versija apie tai, kad kaltinamais skolinosi pinigus iš A. K. tam, kad grąžintų skolas kitiems asmenims. Teigia, jog nukentėjusysis A. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad savo teises jis gynė civilinėmis poveikio priemonėmis, kaltinamasis neveikė prieš jo valią, nenaudojo tyčios nevykdyti prievolių. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu S. J. nurodė, jog jis A. K. nemokėjo pinigų dėl to, jog jam pareigūnai uždraudė vykdyti mokėjimus. Be to, nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su A. K. prašymu dėl išlaidų atlyginimo, nes jo dydis akivaizdžiai neatitinka advokatės atstovavimo apimties, nesutinka ir su nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes teismui nepateikta jokių įrodymų.
    3. Iš nukentėjusiojo A. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog jis nurodė, kad A. K. jam užsiminė, kad pats investuoja į nekilnojamąjį turtą, greitai gauna pelną ir kad yra projektas, į kurį galima investuoti. A. K. suorganizavo susitikimą su S. J. jo patalpose. S. J. pasiūlė prisijungti prie verslo, investuojant pinigus. A. K. ir S. J. pasakė, kad jiems trūksta 105000 Eur. Kadangi A. K. turėjo pinigų bei pasitikėjo A. K., sutiko pervesti šią sumą S. J.. 2015-07-17 S. J. jam išrašė vekselį, A. K. pastebėjo, kad ant vekselio parašyta didesnė 112000 Eur suma, į ką S. J. pasakė, kad tokią sumą atgaus su procentais. Pinigų grąžinimo data nurodyta 2015-08-05. Tą pačią dieną, A. K. į S. J. sąskaitą pervedė 105000 Eur. Suėjus pinigų grąžinimo terminui, 2015-08-05 jis kartu su A. K. nuėjo pas S. J. į biurą atgauti pinigų. Susitikimo metu S. J. užsiminė, kad yra galimybė anksčiau paskolintus pinigus perinvestuoti į gyvenamųjų namų kvartalo projektą Klaipėdos r. A. K. pasakius, kad jis nori įsitikinti, jog už projektus yra gaunami realūs pinigai, S. J. tuomet jam davė 12000 Eur. Todėl A. K. sutiko likusius 100000 Eur perinvestuoti. Senojo vekselio nepanaikino, S. J. naujo neišrašė, paaiškinęs, kad senasis vekselis užtikrins naują sandorį ir jam bus grąžinta ta pati 112 000 Eur suma 2015 m. rugsėjo pabaigoje. 2015-09-22 S. J. telefonu vėl paprašė investuoti apie 50000 Eur. A. K. pasakė, kad gali investuoti 35000 eurų, 12000 Eur, kuriuos S. J. jau buvo grąžinęs, jam duos grynais, o likusius perves į jo sąskaitą. S. J. atvažiavo pas jį į namus, atvežė naują jo pasirašytą paprastąjį vekselį 50000 Eur sumai, A. K. perdavė 12000 Eur, o S. J. išvažiavus pervedė 23000 Eur. Paskambinęs S. J. pasakė, kad grynais pinigais A. K. jam davė ne 12000 Eur, o 8600 Eur, todėl jis į S. J. sąskaitą pervedė dar 3400 eurų. Susitarė, kad pinigus grąžins už savaitės laiko, rugsėjo mėnesio pabaigoje, o su procentais atgaus 50000 Eur. Vėliau vėl paskambino S. J. ir pasakė, kad yra trečias projektas bei pasiūlius perinvestuoti iš antro projekto uždirbtus pinigus ir pridėti papildomai, A. K. nesutiko, nes galėjo investuoti tik 15000 Eur. S. J. sutiko ir pasakė, kad už 65000 Eur investiciją A. K. uždirbs dar 30000 Eur, iš viso 90 000 Eur. 2015-09-28 A. K. pervedė 15000 Eur į S. J. sąskaitą. Pinigus S. J. žadėjo grąžinti 2015 m. spalio mėnesio pradžioje. Suėjus terminui ir A. K. pradėjus S. J. klausti, kur pinigai, prasidėjo S. J. išsisukinėjimai, tačiau S. J. pasiūlius dar vieną projektą Palangoje, A. K. sutiko perinvestuoti pinigus iš pirmo projekto, t. y. 100 000 Eur. Dokumentai jokie pasirašyti nebuvo. S. J. prašant grąžinti pinigus, šis vėl išsisukinėjo, žadėdamas pinigus atvežti, pervesti, bet taip ir negrąžino. Porą kartų S. J. pervedė po 1000 Eur į A. K. sąskaitą, sakydamas, kad tai įrodymas, jog jis turi pinigus ir tuoj grąžins likusius. A. K. prašė, kad jis atsiųstų jam projektų kopijas, tačiau to negavo. Neatgavęs pinigų, kreipėsi į antstolį (t. 2, b. l. 2-4, 5-6)
    4. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad A. K. kartu dirba, ir kad jiems kalbant apie galimas investicijas, jis porą kartų paminėjo, kad dirba su žmogumi, su nekilnojamu turtu, kad gauna iš to pelno. Jis susidomėjo, pasakė, kad turi laisvų pinigų ir irgi nori investuoti. Po kurio laiko A. K. paskambino, kad yra kažkoks projektas, kad galima susitikti. Su A. K. atvyko į S. J. biurą, jis viską parodė, privedė prie savo stalo, parodė nekilnojamo turto popierius. Susidarė įspūdis, kad viskas verda. Jis pristatė savo gyvenamųjų namų statybos projektą. Jis pasitikėjo S. J., nes dėl draugo pasakojimų buvo susidaręs gerą įspūdį, kad jiems sekasi dirbti. Pirmasis pavedimas buvo 100000 Eur, pasirašė vekselį, jame suma jau buvo su palūkanomis įrašyta. Kai suėjo terminas, vėl buvo susitikę, S. J. tas palūkanas atnešė. Parodė palūkanas, paklausė, ar nori visus pinigus susigrąžinti, ar dar yra galimybė iškart tuos pinigus investuoti. Jis pagalvojo, kad lyg ir neblogai išeina, palūkanos nebuvo didelės, bet jis pamatė, kad tai veikia. S. J. pristatė dar vieną projektą, lyg viešbutį, ir pasiūlė tuos pinigus ten investuoti. Vėl pasirašė, neprisimena kuriam laikui, ir tuos pačius pinigus jam paliko. Jis palūkanas lyg ir paėmė iš pradžių, bet paskui S. J. dar kažką pasiūlė ir pasiėmė atgal, paskui dar mažų pervedimų buvo, nes jie vėl kažką susitarė. S. J. tiesiog tą dalį pasiėmė grynais ir dar papildomai jam A. K. pervedė, nes jis turėjo projektų. Nebuvo dar terminai pasibaigę, ir jam buvo susidaręs įspūdis, kad viskas veikia, viskas gerai, ant bangos. Iš viso pervedė apie 140000 Eur. Tie pinigai buvo jo asmeniniai pinigai, iš banko sąskaitos. Kai skolino antrą kartą, klausė, kaip ten su tuo projektu, S. J. atsakė viskas gerai, pinigai tuoj bus. Kai terminas suėjo, norėjo su juo susisiekti, tuomet S. J. atsirado ligoninėje. Negalėjo prisiskambinti, tada pradėjo galvoti, kad kažkas negerai čia vyksta. Paskui prasidėjo tos istorijos, kad veža pinigus, kad pakeliui yra, kad tuoj bus, o atvažiuoja ir dar pinigų prašo. Jis S. J. sako grąžink pinigus, o S. J. dar prašo. Nuolat buvo pasakojamos istorijos, tai S. J. veža, tai jam dar kažkokios sumos reikia, kad išimtų pinigus, tai jam iš Rusijos reikia parvežti, vis prašė dar pinigų, kad išgrynintų. Paskui dar buvo su A. K. byla, S. J. sakė, kad ir policija jo pinigus sulaikė, tačiau jis vis tiek prašė pinigų. Kai terminas suėjo ir A. K. pradėjo įtarinėti kažką negero, prašė parodyti sutarčių kopijas. Pradžioje pasitikėjo juo, tačiau S. J. nieko neparodė. Negavęs įrodymų, jis kreipėsi į advokatę, kad pradėtų bylą, nes, kaip suprato, kad blogi reikalai. Buvo kreipęsis į antstolę, po to sužinojo, kad yra dar gal dešimt žmonių, kurie reikalauja iš jo pinigų, buvo ne kokios žinios. Civilinį ieškinį pateikė 1000 Eur, nes kainavo nervų su juo kalbėti, prarado pasitikėjimą žmogumi, išlaidų įvairių turėjo. Visi pinigai S. J. per banką buvo skolinti, išskyrus dalį palūkanų, kurias jis grąžino, o paskui iškart pasiėmė. Vekselis buvo pasirašytas, kai jie susitiko, aptarė viską, paskui jis dar kartą vyko pas S. J. ir tada pasirašė. Į datas nelabai kreipė dėmesį, S. J. įsirašė, minėjo, kad jei jis taip parašys, jam mažiau kainuos išgryninti pinigus. Vekselius pasirašė ant įmonės ir S. J.. Jis pasakojo, kad turi namą firmos vardu, kad saugu imti. Antro vekselio nedavė antstoliams, nes tai brangu. Pinigus S. J. pervedė per banką, tik dalį pinigų, kuriuos S. J. grąžino kaip palūkanas, davė grynais. 12000 Eur jam atidavė, jis jam buvo pervedęs 105000, o ant vekselio buvo 112000. Po pirmo sėkmingo sandorio S. J. prašė daugiau, S. J. davė 35000, nebeturėjo daugiau pinigų. Kur buvo mažesni pervedimai, prie tų buvo pridėti grynieji. Viskas buvo 2015 m., o vekselis pasirašytas 2014 m., nes S. J. sakė, kad jam taip geriau. Trečią kartą, išvykimo momentu, kai jis vyko į Turkiją, kadangi tas antras terminas nebuvo suėjęs, viskas dar lyg ir gerai buvo, tada S. J. vėl skolinosi. Visi vekseliai buvo pinigai su palūkanomis. Iki S. J. investuoti pinigų neteko, čia pirmas A. K. kartas buvo, skaudi patirtis. Su žmona tarėsi, ji skeptiškai žiūrėjo. Po to blogai jautėsi, jam buvo gėda, kad pasitikėjo, tuo metu buvo stresas, nervai (t. 6, b. l. 111-112).
    5. Analizuojant šios nukentėjusiojo parodymus matyti, jog kaip ir kitų nukentėjusiųjų atveju, iš esmės panaudodamas analogišką apgaulę – pasinaudodamas pasitikėjimu (skolindamasis iš nukentėjusiojo pažįstamo A. K. ir jam pradžioje grąžindamas paskolintas sumas, iš pradžių gražindamas neva uždirbtas palūkanas, tačiau jas vėl siūlant jam atiduoti, o investuotus pinigus investuoti dar pelningiau, žadėdamas dideles palūkanas per itin trumpą laiką, nurodydamas, jog vystomi dideli gyvenamųjų kvartalų ar viešbučių projektai, jog tiek jis, tiek ir jo įmonė turi nekilnojamojo turto) ir nutylėdamas apie realias savo finansines galimybes grąžinti šias paskolas sutartu terminu, S. J. savo naudai įgijo A. K. priklausantį didelės vertės turtą. Nėra abejonės, jog jei A. K. būtų žinojęs, kad pinigai jam nebus grąžinti, kad S. J. yra prasiskolinęs, kad jokių verslo projektų jis nevykdo, o šiuos pinigus iš esmės naudoja senoms skoloms padengti ir naujiems skolintojams prisitraukti, būtų tokių didelių sumų šiam asmeniui neskolinęs, taigi nuteistojo panaudota apgaulė prieš nukentėjusįjį buvo esminė. Byloje esanti A. K. „SEB banko“ sąskaitos išklotinė taip pat patvirtina nukentėjusiojo pateikiamus duomenis apie jo S. J. perleistas pinigines sumas (t. 2, b. l. 37-41). Šiame kontekste pažymėtina, jog nors apeliaciniame skunde S. J. kategoriškai nurodo, kad nėra pagrindo tikėti teismo pateikta versija apie tai, kad kaltinamais skolinosi pinigus iš A. K. tam, kad grąžintų skolas kitiems asmenims, tačiau kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, šią aplinkybę, kad S. J. skolinosi iš vienų, kad galėtų atiduoti skolas kitiems, baigiamųjų kalbų metu nurodė pati S. J. pasirinkta gynėja. Nors S. J. apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nebuvo pateikti svarbūs duomenys, rodantys, kur jis panaudojo iš A. K. gautus pinigus, tačiau byloje buvo nustatyta, jog S. J. skolinantis A. K. pinigus, šiam nukentėjusiajam nurodytos aplinkybės (vystomas didelis gyvenamųjų namų kvartalo projektas, viešbutis Palangoje, verslo partneris R.) neegzistavo. Byloje esančiais duomenimis (banko išrašu) objektyviai nustatyta, jog A. K. pervedus pinigus S. J., šis iš bankiniu pavedimu gautų A. K. 105000 Eur net 103000 Eur po 10 dienų perveda UAB „( - )“ su įrašu „paskolos grąžinimas pagal 2015-06-10 sutartį“ (t. 3, b. l. 145). Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, jog byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčytinai nustatyta, jog iš A. K. gautas pinigines lėšas S. J. naudojo padengti kitiems įsiskolinimams, o ne nekilnojamojo turto projektams vystyti. Savo ruožtu, šie duomenys rodo, kad nuteistasis skolinosi pinigus iš A. K. suvokdamas, kad apgaule suklaidina nukentėjusįjį ir neteisėtai įgyja svetimą turtą – A. K. pinigus, numatydamas, jog šių pinigų jis neinvestuos ir nukentėjusiajam negrąžins, jog dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis patirs didelę turtinę žalą, ir to norėdamas. Tai atskleidžia, jog skirtingai nei teigia apeliantas, byloje surinkta pakankamai objektyvių duomenų, rodančių S. J. panaudotą apgaulę, pasisavintų lėšų dydį ir jų išleidimą kitoms skoloms grąžinti, taigi nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis neturėjo tyčios sukčiauti prieš nukentėjusįjį, atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys byloje surinktų ir ištirtų duomenų.
    6. Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog nepagrįstai kriminalizuojamas tarp S. J. ir A. K. susiklostęs civilinis teisinis santykis, nes nukentėjusysis savo pažeistas teises gynė, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais nukentėjusiojo argumentais. Kaip ir kitų nukentėjusiųjų atveju, S. J. naudojama apgaulė reiškėsi ne tik aktyviais veiksmais piktnaudžiaujant pasitikėjimu, tačiau ir pasyviu veikimu, t. y. S. J. nutylint apie savo finansinį pajėgumą grąžinti skolas ir apie neegzistuojančias realias galimybes šias skolas išsiieškoti civilinėmis priemonėmis. A. K. parodymai visiškai paneigia apeliaciniame skunde išsakomus argumentus, neva nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad savo teises A. K. gina civilinėmis poveikio priemonėmis, kad kaltinamasis neveikė prieš jo valią ir nenaudojo tyčios nevykdyti prievolių. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, A. K. nurodo, jog jis buvo apgautas S. J., kad jo veikla buvo kaip finansinės piramidės, nuteistasis dėstydavo ateities planus, kalbėdavo apie rentabilias investicijas ir didelius pelnus pinigus skolinantiems asmenims, apie turimus atsiskaitymo garantus (įmonės ir asmeninį turtą), o su nukentėjusiaisiais pasirašydavo vekselius, tačiau realiai pinigų neinvestavo, jų laiku negrąžino nurodydamas vis kitas priežastis. Be to, bylos duomenys rodo, jog nuteistasis neturėjo pakankamai turto, o skolintus pinigus S. J. naudojo kitoms skoloms atiduoti, o tai reiškia, jog apelianto nukentėjusiesiems išrašomi vekseliai buvo tik apgaulės dalis, sukurianti regimybę, jog nukentėjusiųjų teisės galės būti apgintos civiliniu būdu, tačiau realiai tokios galimybės neužtikrino. Šiuo atveju sukčiaujantis S. J., siekdamas pasisavinti A. K. pinigus išrašė vekselius, nors dėl apgaulės šie sandoriai neatitiko nukentėjusiojo valios, o tai reiškia, jog tarp S. J. ir nukentėjusiojo, nepaisant skolos dokumentų pasirašymo ir pinigų perdavimo, civiliniai santykiai nesusiklosto. Apgaule sudarytas susitarimas dėl skolos dar nereiškia, jog nukentėjusysis, turėdamas vekselį ir žinodamas sukčiaujančio asmens kontaktinius duomenis, gali laisvai atgauti pinigus naudodamasis civilinėmis teisinėmis priemonėmis, t. y. jog toks pažeistų teisių gynimo būdas nėra apsunkintas. Nėra abejonės, jog vien tik ta aplinkybė, kad nukentėjusysis turi skolos faktą patvirtinantį vekselį, kurio neapmokėjus turi teisę kreiptis į notarą su prašymu išduoti vykdomąjį įrašą, kurį nukentėjusysis gali pateikti tiesiogiai antstoliui priverstiniam skolos išieškojimui, negali būti laikoma pakankamu konstatuoti, jog civilinėmis teisinėmis priemonėmis nukentėjusysis gali apginti savo teises, nes pati civilinio teisinio proceso inicijavimo galimybė jokiu būdu nereiškia, kad nukentėjęs asmuo gali atgauti pinigus, t. y. jog jis gali realiai apginti savo pažeistas teises ir jo padėtis nėra apsunkinta. Aptartos aplinkybės paneigia S. J. apeliacinio skundo argumentus, jog tarp S. J. ir A. K. susiklostė civilinis teisinis santykis, kuris yra nepagrįstai kriminalizuojamas.
    7. Kaip ir aiškindamas aplinkybes dėl kitiems nukentėjusiesiems neatiduotų skolų, taip ir dėl A. K. neatiduotų pinigų S. J. nurodė, jog jis turėjo pakankamai lėšų grąžinti skolas, tačiau jų negalėjo perduoti nukentėjusiajam, nes pareigūnai uždraudė vykdyti mokėjimus. Šią nuteistojo keltą versiją visiškai paneigia byloje esantys objektyvūs duomenys apie S. J. turėtų įsiskolinimų apimtį ir S. J. turto disproporciją, t. y. nuteistasis bet kokiu atveju nebūtų galėjęs vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nes jie buvo ženkliai didesni už lėšas, kuriomis jis nurodo disponavęs. Vien šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog S. J. užvaldė daugiau kaip pusę milijono eurų, priklausiusių aštuoniems nukentėjusiesiems, o kitoje baudžiamoje byloje Nr. 1-94-906/2018 jis buvo kaltinamas (2018-05-04 byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs) dar didesnių sumų įgijimu iš nukentėjusiųjų apgaulės būdu. Iš liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog S. J., neturėdamas finansinių galimybių atiduoti užvaldytus pinigus asmenims, kuriems jis buvo išrašęs vekselius, ėmė nurodyti vis kitas versijas, dėl kurių jis negali atiduoti pinigų (nuo bankinių atsiskaitymų trukdžių iki pinigus neva paėmusių policijos pareigūnų), ir S. J. nurodoma aplinkybė, jog dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo dėl savavaldžiavimo S. J. negali disponuoti pinigais ir gražinti skolų, buvo tik dar viena priemonė įtikinti nukentėjusiuosius, jog jis turi lėšų ir jie nebuvo apgauti, o S. J. galimybę atsiskaityti su nukentėjusiaisiais neva riboja objektyvios priežastys – policijos pareigūnų reikalavimas. Aplinkybę, jog S. J. atliekamą ikiteisminį tyrimą naudojo kaip pretekstą kreditoriams dėl pinigų negrąžinimo, ir kad susidarė vaizdas, jog S. J. nori, kad tas ikiteisminis tyrimas tęstųsi kuo ilgiau, patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausas policijos pareigūnas liudytojas R. J., kuris taip pat patvirtino, jog policija tikrai nebuvo uždraudusi atidavinėti žmonėms pinigus (t. 7, b. l. 7-8). Šiame kontekste pažymėtina, jog policijos draudimas S. J. atiduoti skolas asmenims, nesusijusiems su ikiteisminiu tyrimu (nukentėjusiajam A. K., kuris minėtame ikiteisminiame tyrime nebuvo niekuo įtariamas), būtų visiškai nelogiškas ir neproporcingas. Aptartos aplinkybės dar kartą patvirtina, jog S. J. sukčiavo prieš A. K., apgaulė užvaldė jo turtą, siekė tai padaryti, ir būtent tai, o ne pareigūnų veiksmai ar kitos nuteistojo prasimanytos priežastys lėmė, jog pinigai nukentėjusiajam nebuvo gražinti.
    8. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš aptartų nukentėjusiojo A. K. ir nuteistojo S. J. parodymų, byloje pateiktų skolos dokumentų, taip pat ir A. K. banko sąskaitos išrašo matyti, jog: pagal 2014-12-25 datuotą vekselį 112000 Eur sumai A. K. 2015-07-17 pervedė 105000 Eur, iš kurių grynais pinigais atgavo 12000 Eur; pagal 2014-09-29 datuotą vekselį 50000 Eur sumai, A. K. 2015-09-22 S. J. pervedė 26400 Eur ir perdavė grynais 8600 Eur, iš kurių nieko neatgavo; 2015-09-28 S. J. pervedė 15000 Eur, iš kurių nieko neatgavo. Tiek nukentėjusysis A. K., tiek ir nuteistasis S. J. vieningai nurodė, jog A. K. pervedus 105000 Eur, iš šios sumos, siekdamas išlaikyti nukentėjusiojo pasitikėjimą, ir ateityje užvaldyti dar daugiau pinigų (A. K. atgautų pinigų dalį vėliau vėl perdavė S. J., kartu pervesdamas ir dideles sumas bankiniais pavedimais), S. J. dalį pasisavintos sumos – 12000 Eur – atidavė A. K. grynais. Dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio nustatomoji dalis dėl išrašant 2014-12-25 datuotą vekselį įgytų A. K. pinigų tikslinama ir formuluojama taip: S. J., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2015-07-17 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. Siekdamas sudaryti A. K. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-12-25 datuotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 112.000 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas A. K. 2015-07-17 iš savo asmeninės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „SEB“ banke, į S. J. priklausančią sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB „SEB“ banke, pervedė 105000 Eur, tačiau S. J., siekdamas išlaikyti nukentėjusiojo pasitikėjimą, dalį šių pinigų – 12000 Eur atidavė A. K. grynais, o likusius pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės A. K. priklausantį turtą – 93000 Eur.
    9. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nepaneigia byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčytinai nustatytos aplinkybės, jog S. J. sukčiavo prieš nukentėjusįjį A. K. ir padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis ir išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai nustatęs S. J. įgyto turto apimtį, pagrįstai pripažino S. J. kaltu dėl A. K. turto užvaldymo, teismas teisingai nustatė visus būtinuosius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius ir nuteistojo veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 182 str. 2 d. (3 epizodai)
    10. S. J. apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria A. K. iš S. J. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes teismui nebuvo nepateikta jokių žalą patvirtinančių įrodymų.
    11. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Kaip jau minėta, pagal CK 6.250 str. 2 d. vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė – neatsargiais nesmurtiniais veiksmais pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti mažesnį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje sukurtu precedentu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Pagal teismų praktiką neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2014).
    12. Visiškai tenkindamas nukentėjusiojo ieškinį pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog dėl nuteistojo S. J. tyčinių nusikalstamų veiksmų, apgaulės būdu išviliojant iš nukentėjusiojo A. K. didelės vertės pinigų sumą, A. K. patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, neužtikrintumo, nestabilumo jausmą, sutriko jo ramybė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, nustatė, kad dėl kaltinamojo atliktų nusikalstamų tyčinių veiksmų nukentėjusysis patyrė emocinį sukrėtimą, išgyvenimus, dvasiniai ir psichologiniai padariniai trunka iki šiol, be to, atsižvelgė ir į tai, kad nusikalstama veika baigta, turtas iš nukentėjusiojo buvo pasisavintas. Teismas, įvertinęs padaryto nusikaltimo pobūdį, nusikalstamos veikos stadiją, patirtus dvasinius A. K. išgyvenimus, padarė išvadą, kad prašomas neturtinės žalos 1000 Eur atlyginimas nagrinėjamu atveju yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.
    13. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sukčiaujančio S. J. apgautas nukentėjusysis A. K., kuris dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos prarado net 143000 Eur, kurių visiško susigrąžinimo perspektyva, atsižvelgiant į nuteistojo finansinę padėtį, turimą turtą ir kitiems asmenims turimus įsiskolinimus, yra itin menka, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir nuolatinį rūpestį. Nėra abejonės, jog tokio masto apgaulė sukėlė A. K. dvasinį sukrėtimą, praradus tokias dideles šeimai priklausančias lėšas, pablogėjo jo santykiai su žmona, jis jautė gėdos ir nepilnavertiškumo jausmą. Pastebėtina, jog tokie nukentėjusiojo išgyvenimai buvo sukelti trijų tyčinių savanaudiškų sunkių nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų, kurios buvo baigtos. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusysis nepateikė jokių neturinę žalą pagrindžiančių įrodymų, teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinė žala gali būti grindžiama ne tik objektyviais duomenimis, tačiau ir subjektyviu nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos asmeniui padaryto poveikio vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos dydį kiekvienu atveju, remdamasis anksčiau aptartais duomenimis, įvertina ir nustato teismas. Atsižvelgdama į anksčiau aptartus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principus ir juos sugretindama su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kolegija mano, kad racionaliai vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamai taikant CK 6.250 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas, atsižvelgiant ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, jos pobūdį, liekamuosius reiškinius (jų nebuvimą), laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą A. K. patirtos neturtinės žalos dydį – 1000 Eur. Pažymėtina, jog tokių nusikalstamų veikų padarymo atveju kasacinis teismas taip pat priteisia ženklias sumas nukentėjusių asmenų neturtinės žalos atlyginimui (kasacinė nutartis Nr. 2K–7–47–895/2016).
    14. S. J. apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir su teismo priteista suma A. K. atstovavimo išlaidoms apmokėti atlyginimo, ir nurodo, jog jos dydis akivaizdžiai neatitinka advokatės atstovavimo apimties.
    15. BPK 106 str. 2 d. nustato, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nustatant priteistinos piniginės sumos dydį taip pat atsižvelgtina ir į kasacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (kasacinės nutartys Nr. 2K-271/2010, 2K-21-942/2016).
    16. Iš bylos duomenų matyti, jog šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusįjį A. K. atstovavo advokatė I. Butvilė (t. 5, b. l. 32). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pateikti 1501,40 Eur atstovavimo išlaidas patvirtinantys dokumentai (t. 6, b. l. 90-108; t. 7, b. l. 4-6). Teisėjų kolegija pažymi, jog ši baudžiamoji byla yra pakankamai didelės apimties (8 tomai), joje nuo kaltinamojo veikos nukentėjo ne vienas asmuo, per beveik metus laiko buvo surengta daug teisiamųjų posėdžių, beveik visuose iš jų dalyvavo nukentėjusiojo A. K. atstovė (2017 m. sausio 26 d., 2017 m. vasario 27 d,. 2017 m. kovo 27 d., 2017 m. gegužės 9 d., 2017 m. birželio 1 d, 2017 m. birželio 19 d., 2017 m. rugpjūčio 3 d., 2017 m. rugsėjo 26 d., 2017 m. spalio 11 d.), be to, ji surašė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos (t. 6, b. l. 54-57), kurį pirmosios instancijos teismas tenkino visiškai. Atsižvelgiant į išvardytą, teisėjų kolegija mano, kad nukentėjusiojo sumokėtos ir pirmosios instancijos teismo priteistos iš nuteistojo advokato atstovavimo išlaidos nėra pernelyg didelės, atitinka suteiktų paslaugų apimtį, teisingumo ir proporcingumo principus. Dėl šios priežasties, ir šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas.
    17. Nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje nukentėjusiojo A. K. atstovė advokatė I. Butvilė pateikė prašymą priteisti išlaidas už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą – 72,6 Eur (t. 7, b. l. 127-131). Kaip minėta, pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo atstovės nurodyta suma už atsiliepimo surašymą nėra pernelyg didelė, atitinka suteiktų paslaugų apimtį, teisingumo ir proporcingumo principus, todėl nuteistasis S. J. privalo atlyginti šias nukentėjusiojo A. K. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 str. 2 d.).
  1. Dėl bausmės dydžio
    1. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. J. taip patnesutinka su jam paskirta bausme, nurodo, kad įvertinus jo asmenybės ir nusikalstamos veikos pavojingumą, bausmė yra per griežta. Teigia, jog jis yra neteistas, todėl jam pritaikius imperatyvias BK normas, reali laisvės atėmimo bausmė apskritai negali būti paskirta.
    2. BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).
    3. BK 182 str. 1 d. numato, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų. BPK 182 str. 2 d. įtvirtinta, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki 8 metų. Apylinkės teismas už trylikos BK 182 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymą S. J. skyrė griežčiausias savo rūšimi, tačiau savo dydžiu už sankcijos vidurkį žymiai mažesnes laisvės atėmimo bausmes (1 metus (7 epizodai), 1 metus 2 mėnesius (6 epizodai) laisvės atėmimo); už keturiolikos BK 182 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymą S. J. skyrė vienintelės sankcijoje numatytos rūšies – laisvės atėmimo – bausmes, kurių dydžius nustatė mažesnius už sankcijos vidurkį (2 metus (3 epizodai), 2 metus 3 mėnesius (1 epizodas), 2 metus 5 mėnesius (1 epizodas), 2 metus 6 mėnesius (2 epizodai), 2 metus 9 mėnesius (4 epizodai), 3 metus (3 epizodai) laisvės atėmimo).
    4. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir BK 41 str. 2 d. įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais, įvertino BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę, į tai, jog S. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis padarė 27 nusikalstamas veikas, iš kurių 13 priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, 14 prie sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3, 5 d.). Nusikaltimai baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Kaltinamasis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, yra teisininkas, o tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, rodo didesnį jo pavojingumą visuomenei. Be to, teismas atsižvelgė į tai, jog kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teismui nebuvo nuoširdus, neatskleidė visų jam žinomų nusikalstamos veikos aplinkybių, nukentėjusiųjų neatsiprašė, jiems padarytų žalų neatlygino ir nesiėmė priemonių tai padaryti, taip nesistengdamas sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių. Dėl aptartų priežasčių teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, bausmės tikslai S. J. atžvilgiu veiksmingiausiai bus pasiekti nuteistajam už nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., padarymą paskyrus laisvės atėmimo bausmes.
    5. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors 2 iš 27 S. J. padarytų nusikalstamų veikų apimtis ir sumažėjo (nustatyta, jog pagal 2014-05-05 vekselį S. J. iš V. A. įgijo 42500 Eur, o pagal 2014-12-25 datuotą vekselį S. J. iš A. K. įgijo 93000 Eur), tačiau dėl to jo veikos kvalifikacija nesikeičia, ši aplinkybė nesukuria ir prielaidų švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes. Nuteistojo S. J. padarytos veikos yra tyčinės ir savanaudiškos. Iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie S. J. nusikalstamas veikas (t. 4, b. l. 82–84) matyti, jog jis praeityje buvo teistas už dokumentų suklastojimą ar suklastoto dokumento realizavimą, tačiau veikų darymo metu teistumas buvo išnykęs, be to, iš byloje esančio išrašo apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus matyti, jog praeityje baustas ir už administracinius nusižengimus (t. 4, b. l. 78-81). Nors S. J. nurodė, jog jis dirbo net per kelis darbus, buvo sėkmingas teisininkas ir užsidirbdavo pakankamai pinigų ne tik savo paties pragyvenimui, tačiau ir skolų grąžinimui, tačiau byloje surinkti ir ištirti duomenys rodo, jog legalių pajamų šaltinių nuteistajam tenkinant savo ir jo šeimos poreikius nepakako, jis ėmė sukčiauti prieš platų nukentėjusiųjų asmenų ratą, apgaule pasisavino jų pinigus – virš pusės milijono eurų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis S. J. bent dalį pragyvenimui reikalingų lėšų gaudavo nusikalstamu būdu – sukčiaudamas. Pažymėtina ir tai, jog nuteistasis nusikalstamas veikas prieš nukentėjusiuosius vykdė pakankamai ilgą laiko tarpą – nuo 2014 iki 2016 metų, jis veikė itin kryptingai ir apgalvotai, žmonėms apgauti jis pasitelkdavo įvairiausias priemones, sukčiavo ir vengė susitikimų su nukentėjusiaisiais net prisidengdamas policijos pareigūnų veiksmais, tėvo liga, jo mirtimi, o toks elgesys rodo jo nihilistinį požiūrį į juo pasitikėjusius asmenis bei bendražmogiškas vertybes, išviliodamas iš nukentėjusiųjų pinigus savo interesus iškėlė aukščiau kitų asmenų, taip demonstruodamas atsainų požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Nėra jokio pamatuoti pagrindo teigti, jog S. J. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė – jis tyčia ilgą laiką apgaudinėjo įvairius asmenis, pasinaudojo jų pasitikėjimu teisininko profesija, suteikė nukentėjusiesiems viltį užsidirbti ir pelningai investuoti, tačiau vietoj to padarė 27 nusikalstamas veikas ir pasisavino didelės vertės asmenų santaupas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija turi pagrindo manymui, jog S. J. padarytos nusikalstamos veikos buvo kažkuriuo jo gyvenimo etapu (S. J. nurodo praeityje tarnavęs valstybės ir žmonių labui – buvo policijos pareigūnas) pasirinkto nusikalstamo gyvenimo būdo ir nemoralaus elgesio pasekmė, todėl tokio pobūdžio nusikalstamas veikas jis gali daryti ir toliau. Nustačius, kad S. J. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, laikytina, jog švelnesnių bausmių skyrimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog S. J. pritaikius imperatyvias BK normas, laisvės atėmimo bausmė apskritai negalėjo būti paskirta, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokia nuteistojo pozicija. BK 55 str. numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Šiuo atveju S. J. teisiamas ne tik už nesunkius, tačiau ir sunkius tyčinius nusikaltimus, už kuriuos įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog S. J. už jo padarytas nusikalstamas veikas negalėjo būti skiriamos laisvės atėmimo bausmės.
    6. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam S. J. bausmių rūšį ir dydį už nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d. ir 2 d. padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė nėra per griežta, ji atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį. Pažymėtina ir tai, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės už atskirus nusikaltimus, numatytus BK 182 str. 1 d. ir BK 182 str. 2 d., tarpusavyje subendrintos nuteistajam palankesniu – apėmimo ir dalinio sudėjimo – būdu.
  1. Dėl bausmės vykdymo atidėjimo
    1. S. J. taip pat prašo jam taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl atmeta nuteistojo prašymą jam taikyti BK 75 str. nuostatas, jei jis bus pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Mano, jog byloje yra visos sąlygos šio straipsnio taikymui, be to, teismo posėdžio metu tokių aplinkybių nebuvimo nepaneigė ir prokurorė.
    2. BK 75 str. numatė, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, numatydamas galimybę atidėti bausmės vykdymą nuteistajam įtvirtino esminę sąlygą, kurios nesant asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, t. y. kai teismas, skirdamas bausmę, nenustato, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 str. taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-405/2012). Aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujamasi ne tik BK 75 str. nuostatomis, bet ir bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41 str., 54 str.) bei kitomis baudžiamojo įstatymo normomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles.
    3. Byloje nustatyta, jog nuteistasis padarė net 27 nusikalstamas veikas, iš kurių 13 priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, 14 prie sunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3, 5 d.). Nusikaltimai baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia, jų metu iš nukentėjusiųjų pasisavinta daugiau kaip pusė milijono eurų. Kaltinamasis anksčiau teistas, bet teistumas išnykęs, todėl laikomas neteistu, praeityje baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už šiurkščius administracinius nusižengimus. S. J. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teismui nebuvo nuoširdus, neatskleidė visų jam žinomų nusikalstamos veikos aplinkybių, neatsiprašė nukentėjusiųjų, neatlygino jiems padarytų žalų ir nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių. S. J. apgavo daug asmenų, kurie pasitikėdami juo perdavė savo šeimų santaupas, kurias jis užvaldė, dėl to realiai nuo S. J. nusikalstamų veikų nukentėjo ne tik nukentėjusieji, bet ir jų šeimų nariai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuteistasis nusikalstamas veikas vykdė pakankamai ilgą laiko tarpą, todėl tai nebuvo vienkartinė klaida, o kryptingas elgesys, siekiant pasipelnyti kitų visuomenės narių sąskaita. Pastebėtina ir tai, jog nuteistasis visą laiką nuosekliai neigė savo veiksmų pavojingumą, teigė, jog jo atlikti veiksmai yra normali civilinių veiksmų praktika, kad nukentėję asmenys yra patys kalti, jog buvo apgauti, nes jie sutiko rizikuoti perleisdami pinigus jam, kas atskleidžia nuteistojo psichinį santykį ne tik su padaryta veika, bet ir iš jos kilusiais padariniais, o nuteistojo bandymai racionalizuoti ir pateisinti savo padarytą veiką rodo, jog tokiam asmeniui bausmės tikslai be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo nebus pasiekti. Šiame kontekste pažymėtina, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, taikant bausmės vykdymo atidėjimą nuteistajam, kuris padarė net 27 nusikaltimus, dėl kurio nusikalstamų veiksmų nukentėjo net 8 asmenys, kuris, pamindamas visuomenėje susiformavusias etikos ir moralės normas pasinaudojo visuomenės pasitikėjimu teisininko profesija ir manipuliuodamas asmenimis neteisėtai užvaldė virš pusės milijono eurų, ir kuris nuosekliai nepripažįsta savo veiksmų pavojingumo ir teigia, jog jo elgesys priimtinas civiliniuose santykiuose dalyvaujančiam asmeniui, visuomenėje būtų formuojamos nepagarbos įstatymui toleravimo ir nebaudžiamumo nuotaikos, tokiu būdu bausmės tikslai, keliami ne tik nuteistajam, bet ir visuomenei, nebūtų pasiekti.
    4. Iš to, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam S. J. bausmių rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas S. J. pagrįstai netaikė BK 75 str. nuostatų, nes byloje nenustatyta duomenų, jog bausmės tikslai nuteistajam gali būti atlikti be jos atlikimo, o simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.
  1. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą dėl nuteistojo S. J. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d. ir BK 182 str. 2 d. Skundžiamas nuosprendis keičiamas tik tikslinant jo nustatomąją dalį, nes išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka buvo nustatyta, jog pagal 2014-05-05 vekselį S. J. iš V. A. įgijo ne 62500 Eur, o 42500 Eur, o pagal 2014-12-25 datuotą vekselį S. J. iš A. K. įgijo ne 105000 Eur, o 93000 Eur. Dėl sumažėjusios nustatytos pasisavinto turto vertės S. J. veikų kvalifikacija nesikeičia. Visi S. J. padarytų nusikalstamų veikų požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės įrodytos, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai ir kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Nustačius, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo apeliantą išteisinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam S. J. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, net ir sumažinta nusikalstamų veikų (2 iš 27) apimtis nesukuria prielaidų švelnesnių bausmių skyrimui. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendis, patikrinus jį neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl jis keičiamas tik tikslinant nuosprendžio nustatomąją dalį dėl apgaule įgyto turto vertės (BPK 328 str. 3 p.).

6Teisėjų kolegija, BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p., 332 str.,

Nutarė

7Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendį pakeisti laikant nustatytu, kad:

8S. J., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2014-05-05 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas V. A. pasitikėjimu, paprašė pastarojo paskolinti pinigų didelio statybų verslo vykdymui Klaipėdos raj. Siekdamas sudaryti V. A. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-05-05 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 62500 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas V. A. perdavė S. J. 62.500 Eur, tačiau S. J., siekdamas išlaikyti nukentėjusiojo pasitikėjimą, dalį šių pinigų – 20000 Eur atidavė V. A., o likusius pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės V. A. priklausantį turtą – 42500 Eur,

9S. J., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2015-07-17 UAB „( - )“ patalpose, esančiose adresu ( - ), piktnaudžiaudamas A. K. pasitikėjimu, pasiūlė pastarajam investuoti pinigus nekilnojamo turto projektų vystymui. Siekdamas sudaryti A. K. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent S. J. numatytu tikslu yra realus, jis (S. J.) paruošė ir pasirašė 2014-12-25 datuotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 112000 Eur sumai, nutylint apie realias savo finansines galimybes grąžinti paskolą sutartu terminu. Apgaulės suklaidintas A. K. 2015-07-17 iš savo asmeninės sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB „SEB“ banke, į S. J. priklausančią sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB „SEB“ banke, pervedė 105000 Eur, tačiau S. J., siekdamas išlaikyti nukentėjusiojo pasitikėjimą, dalį šių pinigų – 12000 Eur atidavė A. K. grynais, o likusius pasisavino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės A. K. priklausantį turtą – 93000 Eur.

10Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

11Priteisti nukentėjusiojo A. K. naudai iš nuteistojo S. J. 72,6 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinio proceso metu apmokėti.