Byla 2K-48-696/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Viktoro Aiduko ir Vytauto Piesliako (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. gynėjo advokato Edmundo Jonušo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžio.

2Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžiu K. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

3L. S. civilinis ieškinys atmestas.

4Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu K. K. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendis pakeistas: pašalinta K. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalis), ir paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki vienerių metų šešių mėnesių. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos K. K. vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti ilgesniam nei septynių parų laikotarpiui už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

6Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžiu buvo nuteistas, o Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžiu išteisintas B. P., kasacinis skundas dėl jo nepaduotas. Teisėjų kolegija

Nustatė

71. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžiu, K. K. nuteistas už tai, kad, jis, laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytos datos, iki 2007 m. sausio 19 d., būdamas UAB „( - )“ konsultantas, aktyviai dalyvaujantis šios įmonės veikloje, turėdamas tikslą apgaule UAB „( - )“ (įmonės kodas ( - ), buveinės adresas Kaunas, ( - )) naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiosios L. S. 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, reg. Nr. ( - ), unikalus Nr. ( - ), esančio Vilniuje, prie ( - ) gatvių, jis (K. K.) inicijavo fiktyvų UAB „( - )“ akcijų pirkimą–pardavimą, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje pateikė UAB „( - )“ direktoriui B. P. pasirašyti fiktyvią 2006 m. gruodžio 18 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią, B. P. ją pasirašius, A. D. neva už 1 050 700 Lt pardavė UAB „( - )“ 100 vnt. 100 Lt nominalios vertės paprastųjų vardinių UAB „( - )“ (įmonės kodas ( - ), buveinės adresas Vilnius, ( - )) akcijų; po to jis, K. K., pasinaudodamas nukentėjusiosios L. S. teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, žodžiu pateikė jai melagingus duomenis apie tai, kad ji negali parduoti savo žemės sklypo dalies be kitų savininkų sutikimo, dėl to pradžioje reikia sudaryti mainų sutartį, L. S. priklausančią žemės sklypo dalį išmainant į UAB „( - )“ akcijas, ir melagingai žadėdamas vėliau išpirkti akcijas, nenurodydamas konkretaus akcijų išpirkimo termino, ir sumokėti L. S. 1 050 700 Lt, neketindamas savo pažado tesėti, taip jis, K. K., tyčia suklaidino L. S. ir inicijavo mainų sutarties sudarymą, pateikdamas Vilniaus miesto 16-ojo notaro biuro, Vilniuje, ( - ), notarei D. J. visus reikiamus dokumentus mainų sutarčiai sudaryti, vienašališkai nustatęs mainomos L. S. priklausančios žemės sklypo dalies vertę – 1051000 Lt ir mainomų UAB „( - )“ akcijų vertę – 1 051 000 Lt, o L. S., paveikta jo, K. K., aukščiau nurodytų melagingų duomenų ir pažado, 2007 m. sausio 19 d. minėtame notaro biure su UAB „( - )“, atstovaujama B. P., sudarė nelygiaverčių mainų sutartį, pagal kurią L. S. išmainė jai priklausančią pirmiau nurodytą 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, esančio Vilniuje, prie ( - ) gatvių, kurios vidutinė rinkos vertė 2007 m. sausio 19 d. 1 999 334 Lt, į 100 paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „( - )“ akcijų, priklausančių UAB „( - )“, kurių nominali vertė 10000 Lt, ir šios sutarties pagrindu (Mainų sutarties 3.1 straipsnis) L. S. perdavė žemės sklypo dalį UAB „( - )“ privačiai nuosavybei, o UAB „( - )“ priėmė šį turtą šia sutartimi jos pasirašymo ir notarinio patvirtinimo dieną ir įgijo nuosavybės teises į jį, tačiau vėliau jis, K. K., savo pažado L. S. neištesėjo, UAB „( - )“ akcijų iš jos neišpirko ir pažadėtos sumos nesumokėjo; tokiu būdu UAB „( - )“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. S. priklausančią 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, esančio prie ( - ) gatvių, Vilniaus mieste, kurios vidutinė rinkos vertė 2007 m. sausio 19 d. buvo 1 999 334 Lt.

82. Kasaciniu skundu nuteistojo K. K. gynėjas advokatas Edmundas Jonušas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžio dalį, pagal kurią K. K. yra pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nuosprendį – K. K. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

92.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, neišanalizavo byloje esančių įrodymų visumos, neįvertino aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti, dalies aplinkybių net neišanalizavo ir nevertino kvalifikuojant nusikalstamą veiką, netinkamai kvalifikavo ir pritaikė BK 182 straipsnio nuostatas. Vilniaus apygardos teismas neišnagrinėjo ir neištyrė visų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytų privalomai ištirti aplinkybių, dėl dalies apskritai nieko nepasisakė, jų nevykdė, nepateikė objektyvaus vertinimo, pagrįsto BK nuostatomis bei Lietuvos teismų formuojama praktika, t. y, pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį.

102.1.1. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka išnagrinėti ir atskleisti K. K. ir B. P. veiksmus objektyviųjų ir subjektyviųjų sukčiavimo požymių kontekste, tačiau Vilniaus apygardos teismas to nepadarė. Kasatorius nurodo, kad apgaulės pasireiškimo būdas teismų apibrėžtas kaip nukentėjusiojo įtikinėjimas, piktnaudžiaujant jo pasitikėjimu, suklaidinant dėl ketinimų vykdyti sutartį. Asmens patiklumas konkrečiu šioje byloje numatytu atveju teismo yra siejamas pirmiausia su pavedimo sutarties vykdymu, tačiau L. S. pati pasirašė pavedimo sutartį ir suprato, kad bus vykdoma sklypo pardavėjų paieška ir sklypas bus perleistas, o ji turės atsiskaityti su UAB „( - )“ pagal sudarytą sutartį. Taigi akivaizdu, kad ji turėjo laisvą pasirinkimą nepasirašyti šios sutarties, tačiau ji pati jos norėjo, sutartis buvo teisėtai sudaryta, vykdyta ir L. S. šios sutarties niekada neginčijo. Todėl ji nebuvo suklaidinta ar kaip kitaip apgauta sudarant pavedimo sutartį. K. K. nedarė įtakos L. S. ketinimams, jis tik pateikė informaciją apie galimus sklypo perleidimo variantus. Svarbu ir tai, kad informaciją dėl pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo apsunkinimo patvirtino ir notarė D. J. apklausų metu. UAB „( - )“ tinkamai vykdė sutartį. UAB „( - )“ pateikus pasiūlymą sudaryti mainų sandorį, L. S. pati priėmė sprendimą sudaryti būtent mainų sandorį – išmainyti žemės sklypo dalį į UAB „( - )“ akcijas. UAB „( - )“, vykdydama pavedimo sutartį, įvertino pasiūlytą sandorį pagal pateiktus dokumentus - žemės sklypo dokumentus, UAB „VRIC“ balansą, taip pat viešus duomenis internete, ir nematė teisinių priežasčių, kodėl toks sandoris negalėtų būti sudarytas, todėl ir pateikė šią išvadą L. S..

11Iš baudžiamosios bylos įrodymų, nuoseklių nuteistojo K. K. ir prieštaringų nukentėjusiosios L. S. parodymų matyti, kad nukentėjusioji žinojo ir suprato, kad sudaro mainų sutartį ir tai darė ne dėl to, kad buvo suklaidinta, o dėl to, kad nenorėjo laikytis sudėtingesnės turto pardavimo procedūros (kai reikia surasti visus bendrasavininkius (kas tampa beveik neįmanoma, kai savininkų daug ir jų gyvenamosios vietos nežinomos) ir per notarą (kas atitinkamai kainuoja) jiems įteikti pasiūlymą, tada 1 mėnesį laukti atsakymo ir tik tada sudaryti sandorį). Tačiau teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė priimtame nuosprendyje. Taip pat teismas nepasisakė, kokios aplinkybės rodo, kad K. K. turėjo tyčią panaudodamas apgaulę užvaldyti nukentėjusiosios žemės sklypo dalį, taip pat nepasisakė dėl apgaulės turinio, nuteistojo bei nukentėjusiosios parodymų vertinimo, neatskleidė, kuo remdamasis teismas padarė išvadas, kad K. K. kažką žadėjo, ką visgi buvo įsipareigojęs, ir ko neištesėjo. Išanalizavus visus L. S. parodymus matyti, kad pati nukentėjusioji nė karto nenurodė, kad K. K. ką nors jai apskritai žadėjo.

12Kasatorius pažymi, kad nė vienoje šio baudžiamojo proceso stadijų nebuvo net nagrinėta, ar K. K. kokiais nors savo veiksmais sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusioji L. S. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. 2.1.2. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nesilaikė ir kito Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymo – nepašalino esminių prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, neįvertino bylos įrodymų visumos sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymių kontekste.

13Kaltinime nepagrįstai nurodoma, kad UAB „( - )“ akcijos buvo įsigytos specialiai tam, kad K. K. vėliau tuo pasinaudotų sudarant sandorį su L. S.. Teismas nutartyje dar plačiau pasisakė ir nurodė, kad neva apskritai UAB „( - )“ buvo fiktyvi įmonė. Tokie kaltinimai ir teismo išvados yra visiškai nepagrįstos, kadangi UAB „( - )“ akcijos buvo įsigytos 2006 m. gruodžio 18 d., t. y. dar iki nuosavybės teisių L. S. atkūrimo į žemes sklypo dalį. Tik po dar 9 dienų, t. y. 2006 m. gruodžio 27 d., Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimą Nr. 2.4-01-4670, kuriuo buvo atkurta nuosavybės teisė L. S.. Pavedimo sutartis su UAB „( - )“ dėl žemės sklypo dalies perleidimo buvo sudaryta dar vėliau – 2007 m. sausio 8 d. Mainų sutartis dėl žemės sklypo dalies perleidimo buvo sudaryta dar po 11 dienų, 2007 m. sausio 19 d., t.y. jau vykdant pavedimo sutartį. Kasatorius nurodo, kad kaltinime nurodytos aplinkybės, jog K. K. žodžiu pateikė melagingus duomenis, kad nukentėjusioji negalinti parduoti žemės sklypo dalies be kitų savininkų sutikimo, paneigtos, kadangi CK 4.79 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Taigi, akivaizdu, kad norint sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį L. S. būtų reikėję surasti visus žemės sklypo bendrasavininkus, vykti pas notarą ir per notarą įteikti jiems pasiūlymą su visa pardavimo informacija ir nustatytu mėnesio terminu. Tai reiškia, kad pardavimas tikrai būtų buvęs apsunkintas, todėl ji pati skubino sklypo perleidimo sandorio sudarymą

14Kaltinime nurodyta, kad K. K. melagingai žadėjo vėliau išpirkti akcijas ir sumokėti L. S. 1 050 700 Lt. Kasatorius pažymi, kad kaip nurodė pati nukentėjusioji, niekas sandorio sudarymo metu jai nieko nežadėjo. Tik po sandorio jai sumokėti žadėjo R. B., tačiau L. S. nei vienuose parodymuose taip ir nenurodė, kad R. B. būtų konkrečiai nurodęs, kokią sumą jis žada jai sumokėti. Ji pati parodė, kad žemės sklypo vertės nežinojo, ji paaiškino, kad 1 050 700 Lt sumą pareiškime jai nurodė parašyti tyrėja. Taip pat ji savo parodymuose niekur nenurodė, kad ji tikėjosi gauti būtent tokią sumą.

152.1.3. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nesilaikė ir kito Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymo – nustatyti ne tik tai, ar L. S. suprato mainų esmę, bet ir tai, ar byloje yra (nėra) duomenų patvirtinančių, jog ji tą sutartį pasirašė tik dėl to, kad buvo K. K. įtikinta, jog tai yra iš esmės apsimestinis sandoris siekiant pridengti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas turėjo atsižvelgti ir įvertinti, kad nukentėjusioji mainų sutartį pasirašė notaro akivaizdoje, jai buvo išaiškinta sutarties esmė, teisinės pasekmės, jai nebuvo sudaryta kliūčių susipažinti su šia sutartimi, nuo jos nebuvo nuslėptos esminės sutarties sąlygos ir nebuvo nurodyta klaidingų sąlygų. Pati L. S. patvirtino, kad skaitė sudaromą sutartį ir jai nekilo jokių klausimų, tai patvirtina jos parodymai, duoti 2014m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos teisme. Proceso metu nebuvo apsunkintas nei B. P., nei K. K., nei UAB „( - )“ ar UAB „( - )“ identifikavimas, nei mainų sutarties sudarymo fakto įrodinėjimas, nukentėjusioji galėjo susisiekti su jais, o jeigu manė, kad jos teisės pažeistos, tai galėjo pareikšti ir civilinį ieškinį.

16Kasatorius taip pat nurodo, kad aplinkybę, jog UAB „( - )“ sandorio sudarymo metu neturėjo jokių blogų ketinimų, sudarydama šią mainų sutartį, patvirtina ir tai, kad po jos sudarymo iki pat 2007 m. gruodžio 14 d., kada prokuroras laikinai apribojo nuosavybės teises į šį žemės sklypą, t. y. per beveik metus laiko UAB „( - )“ įgyto žemės sklypo neperleido tretiesiems asmenims, nedovanojo jo, neišmainė, priešingai nei padarė UAB „( - )“ su jam perleista sklypo dalimi. Neabejotina, kad sudarant mainų sutartį notarinėje kontoroje L. S. atžvilgiu jokia apgaulė nebuvo panaudota. Tuo labiau, kad ir po sandorio UAB „( - )“ niekur nedingo, ji toliau vykdė veiklą ir tik dėl nepagrįstai pritaikyto turto arešto, vėliau buvo priversta bankrutuoti. L. S. nė karto nesikreipė į UAB „( - )“ su pretenzijomis, o iš karto pateikė pareiškimą, nes taip ją pamokė UAB „( - )“.

172.1.4. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nesilaikė ir kito Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymo – sprendžiant dėl BK182 straipsnio taikymo turi būti vertinama ir tai, ar asmenys, įtikindami L. S. sudaryti tokį, jos manymu, apsimestinį sandorį ir jį pasirašydami, iš tiesų ketino priimti pareigas pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėti jai už žemės sklypą sutartą pinigų sumą, ar šis, nukentėjusiosios manymu, apsimestinis sandoris buvo tik būdas siekiant apgaule neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą. Kasatoriaus manymu, pavedimo sutartis buvo vykdama tinkamai, L. S. viską suprato, žinojo ir sutiko su tuo. Tik vėliau – 2007 m. gegužės 17 d. buvo gautas pranešimas dėl 2007 m. sausio 8 d. pavedimo sutarties nutraukimo, kuris pasirašytas buvo advokatės S. N. 2007 m. gegužės 27 d. buvo atrašytas atsakymas ir prašoma pateikti atstovavimą patvirtinančius dokumentus ir nurodyti priežastis kodėl būtent UAB „( - )“ direktorius turi nutraukti sutartį. Be to, buvo susitikta su L. S. ir ji nurodė, kad visgi nenori nutraukti pavedimo sutarties, kadangi buvo išsiaiškintos visos abejones ir iškilę klausimai, kurie buvo iškelti UAB „( - )“ ir advokatės S. N. Viską išsiaiškinus, toliau buvo vykdoma pavedimo sutartis, pradėta rinkti informacija ir ieškoti UAB „( - )“ akcijų pirkėjo. Vėliau tik paaiškėjo, kad UAB „( - )“ įtikino L. S. neva K. K. apgavo ir pinigų negaus, nes tariamai bankrutavo UAB „( - )“, todėl pateikė 2007 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimą į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir areštuotas bendrovės „( - )“ turtas, tame tarpe ir žemės sklypas. Po tokių L. S. nieko nepagrįstų veiksmų, buvo užkirstas kelias vykdyti 2007 m. sausio 8 d. pavedimo sutartį, kadangi tapo akivaizdu, kad dėl nesuprantamų priežasčių teikiami nepagrįsti kaltinimai ir UAB „( - )“ direktoriui K. K.. Akivaizdu, kad dėl pačios L. S. veiksmų buvo užkirsta galimybė toliau vykdyti pavedimo sutartį, nes įtikinta T. M. (šiuo metu nuteistu už sukčiavimą ir kyšininko tarpininkavimą) pateiktais nieko nepagrįstais ir melagingais duomenimis, apkaltino K. K., kad jis apgavo L. S. ir kad mainai yra nelygiaverčiai.

182.1.5. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nesilaikė ir kito Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymo – sprendžiant dėl BK 182 straipsnio taikymo, nukentėjusiosios sudaryta mainų sutartis turi būti įvertinta šiuo aspektu – ar sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįrodytas jo tikrasis turinys. Iš naujojo apeliacinės instancijos nuosprendžio turinio matyti, kad teismas vertino, jog K. K. turėjo iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčią užvaldyti svetimą, L. S. priklausantį didelės vertės turtą, tačiau neišanalizavo visų reikšmingų aplinkybių, kad tarp K. K. ir L. S. buvo sudaryta pavedimo sutartis, kurios pagrindu buvo vykdomi bendrai aptarti susitarimai, kurie ir parodo tikrąją jų valią, ketinimus sudarant sutartį su nukentėjusiąją ir paneigia apgaulės bei kaltės požymių buvimą jo veiksmuose. Tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas, teismas, siekdamas teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, turi aiškiai pasisakyti dėl šių teisinės atsakomybės rūšių atribojimo kriterijų. Nagrinėjamoje byloje pastarojo klausimo išsprendimo būtinybė kilo atsižvelgiant ir į nuteistojo apeliacinio skundo turinį (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nes iš jo matyti, kad K. K. savo veiksmus vertino kaip neperžengiančius civilinių teisinių santykių ribų.

192.1.6. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nesilaikė ir kito Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymo – turi būti įvertinta ne tik ekspertizės išvada, bet ir tai, kaip mainų sutarties sudarymo metu išmainyto į akcijas žemės sklypo vertę suprato B. P. ir K. K.. Turi būti nustatyta, ar byloje yra duomenų patvirtinančių, kad jau tuo metu B. P., K. K. žinojo, jog minėto sklypo vertė yra artima ne mainų sutartyje, bet eksperto išvadoje nurodytai vertei. Taip pat šiame kontekste svarbu nustatyti ir tikrąją 100 UAB „( - )“ akcijų vertę ir tai, kaip šių akcijų vertę suvokė B. P. ir K. K.. Būtent nagrinėjamoje byloje, darant išvadą dėl B. P. ir K. K. veiksmų vertinimo svarbu nustatyti tai, ar mainų sutarties sudarymo metu šie asmenys suvokė (nesuvokė) tokių mainų nelygiavertiškumą.

20Kadangi teismai objektyviaisiais įrodymais taip ir neišsiaiškino, kokią šalys laikė perleidžiamo sklypo ir akcijų faktinę vertę, todėl turėjo vadovautis vieninteliu nešališku ir objektyviu įrodymu, kuris patvirtino, jog žemės sklypo vertė yra 22 000 Lt (6371,64 eur), t.y. teismas turėjo pasisakyti dėl ekspertizės išvadų ir jas įvertinti nuosprendyje. Byloje nebuvo įrodyta, kad L. S. iš tiesų buvo žadėtas milijonas už šį sklypą, ji pati patvirtino, kad sandorio metu ji nežinojo, kokia sklypo vertė, o K. K. ją buvo informavęs, kad sklypas yra suvaržytoje zonoje, kur leidžiami tik rekreacinio pobūdžio veiksmai, taip pat yra daug sklypo bendrasavininkų. Todėl akivaizdu, kad abi šalys, sudarydamos sutartį, suvokė, kad žemės sklypo dalis yra nedidelės vertės, o tai galutinai patvirtino ir atlikta žemės sklypo vertės nustatymo ekspertizė. Todėl akivaizdu, jog objektyvių įrodymų visuma pagrindė faktą, jog L. S. net negalėjo būti pažadėtas milijonas už minėtą sklypą, nes žemės sklypo vertė sandorio sudarymo metu buvo net 45 kartus mažesnė (skunde pažymima, kad vėliau šis sklypas buvo pardavinėjamas iš varžytinių, tačiau niekas jo nepirko (nes jis menkavertis) ir galiausiai buvo parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą - t. y. tik 10 000 Lt sumą). Todėl šis sklypas niekada nekainavo ir negalėjo kainuoti milijono litų, o realiai jis buvo menkavertis ir tą šalys suvokė sandorio sudarymo metu. Tačiau notaras įvertino tik jam pateiktus UAB „( - )“ dokumentus ir registrų centro pažymą, todėl jo iniciatyva buvo įrašyta būtent 1 050 700 Lt suma, tačiau vien toks formalus įrašymas nereiškia, kad abu mainų sutarties objektai tiek būtų realiai verti, jeigu jie būtų buvę pardavinėjami kaip atskiri turtiniai vienetai. Tokia jų vertė sutartyje buvo nustatyta notaro nurodymu ir tik dėl to, kad buvo sudaromas lygiaverčių mainų sandoris. Todėl, kasatoriaus manymu, prokuroras ir teismai apskritai netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį, nes net ir hipotetiškai vertinant, jei būtų buvusi padaryta kokia nors nusikalstama veika, žemės sklypo (tariamai užvaldyto turto) reali vertė buvo tik 22 000 Lt, todėl tokiu atveju veiksmams kvalifikuoti būtų taikoma tik BK 182 straipsnio 1 dalis, o ne šio straipsnio 2 dalis. Todėl net ir esant tokiai situacijai, jeigu būtų buvę nustatyti kokie nors nusikaltimo požymiai, teismas vis tiek neteisingai taikė BK nuostatas.

212.2. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje yra esminių K. K. ir L. S. parodymų prieštaravimų, kurie liko nepašalinti. Teismai įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, neatsižvelgė į jų visumą, nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atliko tik dalinį įrodymų tyrimą: tik papildomai apklausė K. K., L. S. ir B. P., tačiau neatliko įrodymų vertinimo pagal pateiktas išvadas.

22Kasatorius nurodo, kad ankstesniuose teismo posėdžiuose B. P. davė parodymus apie akcijų vertę, nurodydamas, kad teisės aktai skiria sąvokas “akcijų nominali vertė” bei „akcijų kaina” – “rinkos vertė”, tačiau teismai į tai vertinant įrodymus visiškai neatsižvelgė. Tai, kad ginčo mainų sutarties sudarymo metu akcijų rinkos vertė ne 10 000 Lt pirmiausia patvirtino liudytoja notarė D. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek 2012 m. sausio 18 d. teisiamojo posėdžio metu. Prieš pasirašant minėtą sutartį notarė užsakė UAB „( - )“ balansą ir įvertino, kad sudaromas pagal pateiktus duomenis lygiavertis sandoris. Tačiau kodėl šie objektyvūs įrodymai – nešališko liudytojos parodymai, paneigiantys kaltinimą, liko neįvertinti, teismai nemotyvavo. Be to, liko neaptartas ir byloje esantis įrodymas - UAB „( - )“ balansas, iš kurio galima nustatyti tikrąją akcijų vertę ir matyti, kad įmonė mainų sutarties sudarymo metu turėjo turto už 1 980 048 Lt ir 2006 m. bendrovės veikla buvo pelninga. Taigi, įvertinus visus šiuos duomenis su byloje esančių VĮ Registrų centro išrašu, duomenimis apie žemės sklypą (registrų centro nustatytomis vertėmis), akcijų vertė mainų sudarymo metu buvo lygiavertė žemės sklypo vertei.

232.3. Taip pat kasatorius nurodo, kad K. K. baudžiamasis persekiojimas vyksta nuo 2007 m. vasario 27 d., t.y. jau beveik 10 metų, o nuo galimai padarytos nusikalstamos veikos praėjo beveik vienuolika metų, ir tuo akivaizdžiai yra pažeista nuteistojo K. K. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no.2259'6/93, decision of 5 April 1995; Beckv. Norway, no 26390/95, judgement o/26 June 2001; Vejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; T. K. v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005 ir kiti). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-7- 45/2007 remtasi EŽTT praktika bei nurodyta, kad tokios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Be to, išimtinai palankiai K. K. atžvilgiu turėtų būti vertinami ir jo šeiminiai bei darbo ryšiai, teigiamos charakteristikos. Teismas nuosprendyje iš dalies apie tai pasisakė, tačiau to teisiškai neįvertino, skirdamas jam labai griežtą bausmės rūšį ir netaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, detalizuodamas „išimtinių aplinkybių“ sampratą, savo praktikoje konstatavo, jog nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011).

24Kasatorius nurodo, kad ši baudžiamoji byla yra nedidelės apimties ir dėl to negali būti vertinama kaip sudėtinga, todėl nepateisina tokios ilgos proceso trukmės. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009), tiek EŽTT praktikoje (bylos Jakumas prieš Lietuvą, Kuvikas prieš Lietuvą ir kt.) kur kas trumpesni nei dešimties metų baudžiamojo proceso terminai net sudėtingose bylose yra pripažįstami kaip pažeidžiantys Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą asmens teisę į greitą ir operatyvų baudžiamąjį procesą.

25K. K. atžvilgiu baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes nuteistojo veiksmuose nėra BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, teismo išvados dėl jo kaltės prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir yra grindžiamos tik nukentėjusiosios subjektyviais parodymais bei prielaidomis, o tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvę civiliniai teisiniai santykiai neteisingai įvertinti kaip sukčiavimas.

263. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras A. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo K. K. gynėjo advokato Edmundo Jonušo kasacinį skundą atmesti.

273.1. Atsiliepime prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir pateikti bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis, pakartotinai teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios apie būtinųjų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą nuteistojo K. K. veiksmuose. Kasatorius kasaciniame skunde atkartodamas dalį apeliacinio skundo argumentų bei motyvų, nurodo faktines bylos aplinkybes apie tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai (bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui), jo manymu, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir dėl to padarė netinkamas išvadas tiek dėl nuteistojo K. K. padarytos nusikalstamos veikos, tiek bereikalingos, jo manymu, santykių, susiklosčiusių tarp L. S. ir K. K. kriminalizavimo. Taip pat, kasatorius vėl pateikia savo pasirinktos gynybinės pozicijos argumentus apie tai, kaip reiktų vertinti vienus ar kitus byloje surinktus įrodymus, kurias aplinkybes laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą tyrė bei vertino įrodymus, atliko papildomą įrodymų tyrimą, rėmėsi papildomo įrodymų tyrimo metu gautais duomenimis ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis K. K. padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Prokuroro manymu, įrodymai įvertinti tinkamai.

283.2. Iš skundo turinio matyti, kad kasaciniame skunde kasatorius iš esmės ginčydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes tiek dalyje dėl nukentėjusiosios parodymų, tiek dėl, neva padarytų esminių baudžiamojo proceso kodeksų pažeidimo, tiek dėl netinkamo veikos kvalifikavimo, remiasi faktinėmis bylos aplinkybėmis, pakartotinai pasirinktinai iškelia byloje nustatytas kai kurias faktines aplinkybes ir pateikia sau naudingą jų vertinimą. Galima preziumuoti, kad šie kasacinio skundo argumentai yra traktuotini kaip byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas kasatoriaus ginamajam naudinga linkme ir plačiau nesvarstytinas, nes nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, juolab, kad minėtus skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka. Teigti, kaip tai daro kasatorius, kad dėl to buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, nėra pagrindo. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Todėl, teigti, kad teismai priėmė nepagrįstus ir naikintinus sprendimus dėl to, jog ne taip, kaip to nori nuteistasis ar jo gynėjas, vertino surinktus įrodymus ? nėra pagrindo. Didžioji dalis kasacinio skundo būtent tam ir skirta.

29Prokuroras nurodo, kad apeliaciniai abiejų nuteistųjų skundai buvo išnagrinėti tinkamai ? buvo atsakyta į esminius skundų argumentus, priimti sprendimai remiantis byloje surinktų duomenų visetu (nukentėjusios, liudytojų M. U., A. O., V. L., G. V., T. M., Z. G., R. S. parodymai, iš dalies ir K. K. bei kito apelianto B. P. parodymais, kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais), todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, įvertinus Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimus, konstatuotina, kad esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turi būti naikinamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas ? nėra nustatytas.

303.3. Kasatorius taip teigia, kad jo ginamojo veika galėtų užtraukti civilinę, bet ne baudžiamąją atsakomybę. Tokį klausimą jis kėlė ir savo apeliaciniame skunde. Šioje byloje turto savininkas buvo suklaidintas dėl kaltininko ketinimų atsiskaityti už įgyjamą turtą. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai šalys žodžiu ar raštu sutaria dėl vienokių sutarties sąlygų, tačiau vėliau viena iš šalių vienašališkai, neinformavusi kitos šalies, keičia sutarties sąlygas ar neatsiskaito už įgytą turtą. Taigi apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra apgaulė dėl kaltininko ketinimų. Paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį svarbu, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju būtų esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001).

313.4. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad L. S. buvo suklaidinta dėl nuteistojo ketinimo sumokėti už įgyjamą žemės sklypo dalį suderėtą pinigų sumą. Ji pasitikėjo K. K. sąžiningumu ir deklaruojamu noru išspręsti su žemės sklypo perleidimu susijusias problemas. Tokiais veiksmais nuteistasis apgavo L. S. ir neatlygintinai užvaldė svetimą turtą (žemės sklypo dalį). Tokia apgaulė laikytina esmine. Asmuo, darantis sukčiavimą, suvokia, kad įgyja turtą neketindamas atsiskaityti su pardavėju, išsako melagingus ketinimus nukentėjusiajam, nuslėpdamas tikrus savo ketinimus, daro apgaulės veiksmus ar nutyli esmines sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes, numato, kad tuo padarys turtinę žalą kitai sutarties šaliai, kurią bus problemiška atlyginti, ir to nori. Šiuo atveju sukčiavimas pasireiškė K. K. apgaule įtraukus nukentėjusiąją L. S. į jai nenaudingą mainų sandorį, taip užvaldant nukentėjusiajai priklausantį didelės vertės žemės sklypą, kuris, pavykus apgaulei, tapo UAB „( - )“ nuosavybe. L. S. sprendimą sudaryti jai nenaudingą sandorį lėmė prieš ją K. K. panaudota apgaulė. Ji buvo klaidinama sąmoningai sudaryti mainų sutartį, žadant vėliau akcijas iš jos išpirkti už sutartyje nurodytą sumą, nors nebuvo ketinama pažadų tesėti ir su ja atsiskaityti, taip išsakant melagingus ketinimus ir nuslepiant reikšmingas esmines aplinkybes. K. K. kaltės turinys yra tai, kad jis suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas ne tik remiantis nuteistojo (kaip to nori kasatorius) parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Byloje nustatyti akivaizdūs subjektyvieji ir objektyvieji sukčiavimo požymiai. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai atsakė į apeliacinio skundo dalį dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų sukčiavimo požymių buvimą K. K. padarytoje nusikalstamoje veikoje. Visų apgaulės, kaip sukčiavimo nusikaltimo, būdų esmė yra apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis Apgaulės, dėl kurios iš esmės apsunkinamas pažeistos teisės atstatymas civilinio proceso tvarka, panaudojimas yra pagrindinis baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojamasis kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387-2008, 2K-329-2011, 2K-535-2011). Asmuo, darantis sukčiavimą, suvokia, kad įgyja turtą neketindamas atsiskaityti su turto savininku, išsako melagingus ketinimus nukentėjusiajam, nuslėpdamas tikrus savo tikslus, daro apgaulės veiksmus ar nutyli esmines sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes, numato, kad tuo padarys turtinę žalą kitai sutarties šaliai, kurią bus problemiška atlyginti, ir to nori. Tokią tyčią sukčiauti kasatorius taip pat ginčija ir kasaciniame skunde ir tai daro nepagrįstai dėl anksčiau nurodytų motyvų. Kasatorius taip pat nurodo į pernelyg ilgai jo manymu, užtrukusį teisminį bylos nagrinėjimo procesą. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš tikrųjų byla bendrosios kompetencijos visų instancijų teismuose nagrinėjama pakankamai ilgą laiko tarpą. Du kartus buvo nagrinėjama apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau, pažymėtina, kad bausmės griežtumo kasatorius neginčija ir švelninti bausmės neprašo, todėl, plačiau šis kasacinio skundo argumentas nesvarstytinas. 4. Nuteistojo K. K. gynėjo advokato Edmundo Jonušo kasacinis skundas netenkintinas.

32Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų ir baudžiamojo proceso pažeidimų 5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas bylos aplinkybių nustatymas, kasatoriui pateikiant savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų vertinimo. Tokie skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su nustatytomis bylos aplinkybėmis, prašoma atsižvelgiant į atskiras aplinkybes, įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl teismų padarytų išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. 5.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišanalizavo byloje esančių įrodymų visumos, neįvertino aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti, dalies aplinkybių neanalizavo ir nevertino kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas atliko tik dalinį įrodymų tyrimą, tačiau neatliko įrodymų vertinimo, neištyrė svarbių aplinkybių, teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausė nukentėjusiąją L. S., nuteistąjį K. K. ir B. P., ir dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, priimdamas nuosprendį nurodė teismų nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas pripažinti K. K. kaltu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad K. K. kaltė, padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais iš dalies paties K. K. parodymais bei jo parodymais, duotais apeliacinės instancijos teismo posėdyje; kito kaltinamojo B. P. parodymais bei jo parodymais, duotais apeliacinės instancijos teismo posėdyje; nukentėjusiosios L. S. duotais parodymais bei jos parodymais, duotais apeliacinės instancijos teismo posėdyje; pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais liudytojų: R. S., Z. G., M. U., A. O., V. L., G. V., T. M., S. V. parodymais, rašytiniais byloje esančiais duomenimis. Šiuos įrodymus teismas itin išsamiai išnagrinėjo ir savo procesinį sprendimą grindė jų visuma. Taip pat kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino nukentėjusiosios parodymuose esančių prieštaravimų. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas juos įvertino, nurodė, kad tie prieštaravimai nėra esminiai ir reikšmingi nustatytoms faktinėms aplinkybėms, neprieštarauja kitiems viešame teismo posėdyje ištirtiems ir įvertintiems įrodymams. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, priešingai nei nurodo kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Taigi tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.

335.2. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, neišnagrinėjo ir neištyrė visų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartyje nurodytų privalomai ištirti aplinkybių, nurodymų nevykdė, nepateikė objektyvaus įrodymų vertinimo, taip pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį. Šie skundo argumentai taip pat nepagrįsti. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Iš minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties matyti, kad, grąžinant bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo, teismas nurodė, jog iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti bylos įrodymus ir aplinkybes, pasisakydamas dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, pašalinti esminius prieštaravimus tarp byloje esančių duomenų, įvertinti įrodymų visetą sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių kontekste, akcentuodamas ne tik sukčiavimo objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius, ir, remdamasis teismų praktika, pateikti tinkamai motyvuotą K. K. veiksmų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, ją ištyrė itin išsamiai ir kruopščiai, kaip minėta, atliko įrodymų tyrimą, įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, atskleidė K. K. padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius, taip pat atsakė į apelianto K. K. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentus. Todėl kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė kasacinio teismo nurodymų, yra nepagrįsti.

34D. K. K. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

356. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas ginčija apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, teigdamas, kad jo padarytoje veikoje nėra sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymių, nes nebuvo apgaulės. Nuteistojo gynėjo manymu, byloje atsirado civiliniai teisiniai santykiai, kurie neperaugo į baudžiamuosius. 6.1. Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-589-696/2015, 2K-613-696/2015, 2K-62-696/2016). Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai be jokio teisinio pagrindo įgyjamas turtas, nepaliekant turto savininkui tolygaus piniginio ar turtinio ekvivalento. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdinanti pavojinga veika gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijusi su apgaulės panaudojimu. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar turtinės prievolės išvengimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančio privalomai vykdytiną sprendimą, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, turto vertės arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar valdymui adekvačiai neatlyginant už gautą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-462/2013).

36Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui dėl kaltininko asmenybės ar turimo turto, jo vertės ar neteisingos, melagingos informacijos pateikimu dėl galimybės sudaryti vienokį ar kitokį sandorį. Suklaidintas dėl melagingos informacijos asmuo pasirenka sau nenaudingą, bet naudingą kitam asmeniui veikimo būdą. Dėl to suklaidintas asmuo patiria turtinės žalos, o kaltininkas nepagrįstai praturtėja. Civilinių teisinių santykių srityje apgaulė gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas, pateikdamas melagingą informaciją ir suklaidindamas kitą civilinių teisinių santykių dalyvį, įkalba sudaryti nepalankios rūšies civilinę sutartį. Apgaulė gali pasireikšti ir tuo, kad siūlant sudaryti civilinę sutartį kaltininkas neteisingai įvertina turto vertę, ją nepagrįstai padidindamas ar sumažindamas.

37Apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2004). Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-507/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikinusi ją sudaryti civilinę turto mainų sutartį ir pagal ją prisiimdama tam tikrus turtinius įsipareigojimus, jų vykdyti nesiruošia. Dėl to kita sutarties šalis patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra apsunkintas. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-535.2011).

386.2. Pagal CK 6.432 straipsnį pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą. Esant mainų teisiniams santykiams, apgaulė gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas, jau siūlydamas sudaryti mainų sutartį, visai neketina vykdyti susitarimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai, daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Savo tikrų ketinimų nutylėjimas ar kitai šaliai neteisingų duomenų apie mainais perduodamą turtą ar jo vertę pateikimas, ar kiti veiksmai, tik imituojantys sutarties vykdymą, teismų praktikoje pripažįstami kitos sutarties šalies apgaule. Antai, kaltininko nukentėjusiajam išreikštas ketinimas išpirkti pagal mainų sutartį nukentėjusiajam pateiktas akcijas, nesiruošiant to padaryti, gali būti vertinamas kaip vienas iš apgaulės piktnaudžiavimo pasitikėjimu forma būdų. Kalbant apie apgaulę kaip sukčiavimo nusikaltimo požymį, svarbu nustatyti, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu buvo esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2008, 2K-322/2014, 2K-336/2014). Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra mainų sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo nusikaltimu turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Jei civilinės sutarties sąlygos nevykdomos, asmuo turi teisę į teisinę gynybą. Įstatymai numato tam tikras sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Baudžiamajai atsakomybei būtina, kad sutarties nevykdymas būtų susijęs su apgaulės panaudojimu, sudarant ar vykdant sutartį, dėl kurios nukentėjusiajam padaroma žala, o dėl apgaulės esmingai pasunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Būtent tai padarytą veiką daro nusikalstama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-329/2011, 2K-514/2014, 2K-589-696/2015).

39Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo ir turto užvaldymo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad darydamas veiksmą panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją, numato, kad dėl to neteisėtai sau ar kitiems asmenims įgis svetimą turtą ir turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori (siekia). Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau veikos padarymo metu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, 2K-454/2012, 2K-589-696/2015, 2K-143-696/2015).

406.3. Šioje byloje nustatyta, kad K. K., turėdamas tikslą apgaule UAB „( - )“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiosios L. S. 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, inicijavo fiktyvų UAB „( - )“ akcijų pirkimą–pardavimą, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje pateikė UAB „( - )“ direktoriui B. P. pasirašyti fiktyvią 2006 m. gruodžio 18 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią, B. P. ją pasirašius, A. D. neva už 1 050 700 Lt pardavė UAB „( - )“ 100 vnt. 100 Lt nominalios vertės paprastųjų vardinių UAB „( - )“ akcijų, po to jis, pasinaudodamas nukentėjusiosios teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, žodžiu pateikė jai melagingus duomenis apie tai, kad ji negali parduoti savo žemės sklypo dalies be kitų savininkų sutikimo, dėl to pradžioje reikia sudaryti mainų sutartį, L. S. priklausančią žemės sklypo dalį išmainant į UAB „( - )“ akcijas, ir melagingai žadėdamas vėliau išpirkti akcijas, nenurodydamas konkretaus akcijų išpirkimo termino, ir sumokėti L. S. 1 050 700 Lt, neketindamas savo pažado tesėti, K. K. tyčia suklaidino L. S. ir inicijavo mainų sutarties sudarymą, pateikdamas notarei visus reikiamus dokumentus mainų sutarčiai sudaryti, vienašališkai nustatęs mainomos L. S. priklausančios žemės sklypo dalies vertę – 1 051 000 Lt ir mainomų UAB „( - )“ akcijų vertę – 1 051 000 Lt, ir L. S., paveikta K. K., pirmiau nurodytų melagingų duomenų ir pažado, 2007 m. sausio 19 d. minėtame notaro biure, su UAB „( - )“ sudarė nelygiaverčių mainų sutartį, pagal kurią išmainė jai priklausančią aukščiau nurodytą 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, esančio Vilniuje, prie ( - ) gatvių, kurios vidutinė rinkos vertė 2007 m. sausio 19 d. buvo 1 999 334 Lt, į 100 paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „( - )“ akcijų, priklausančių UAB „( - )“, kurių nominali vertė 10 000 Lt, ir šios sutarties pagrindu (mainų sutarties 3.1 straipsnis) L. S. perdavė žemės sklypo dalį UAB „( - )“ privačiai nuosavybei, o UAB „( - )“ priėmė šį turtą šia sutartimi jos pasirašymo ir notarinio patvirtinimo dieną ir įgijo nuosavybės teises į jį. Vėliau K. K. savo pažado L. S. neištesėjo, UAB „( - )“ akcijų iš jos neišpirko ir pažadėtos sumos nesumokėjo; taip UAB „( - )“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. S. priklausančią 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, esančio Vilniuje, prie ( - ) gatvių, kurios vidutinė rinkos vertė 2007 m. sausio 19 d. buvo 1 999 334 Lt. Šioje nutartyje išvardyti sukčiavimo nusikaltimo požymiai ir šioje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad K. K. veikoje yra visi įstatymo reikalaujami BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyti sukčiavimo nusikaltimo požymiai. K. K. kelis kartus suklaidino L. S.. Iš pradžių ji buvo suklaidinta dėl galimybės parduoti savo turimą žemė sklypą, sudarant pirkimo pardavimo sutartį. K. K. pateikė melagingus duomenis apie nukentėjusiosios galimybes parduoti savo žemės sklypą, sudarant pirkimo –pardavimo sutartį ir taip įkalbėjo ją sudaryti mainų sutartį, L. S. priklausančią žemės sklypo dalį išmainant į UAB „( - )“ akcijas. Pirkimo–pardavimo sutartis K. K. buvo nenaudinga, nes tokiu atveju jis įgys nuosavybės teisę į sklypą tik sumokėjęs visą sutartyje nurodytą pinigų sumą, kurios jis neturėjo. Taigi panaudojus apgaulę, nukentėjusioji buvo įviliota į jai nenaudingą mainų sandorį. Tačiau tuo apgaulės veiksmai nesibaigė. K. K. įkalbėjo nukentėjusiąją mainyti žemė sklypą į UAB „( - )“ akcijas, savavališkai nustatęs jų vertę 105 100 Lt, t.y. tolygią žemės sklypo kainai. Iš bylos medžiagos aišku, kad šios UAB akcijos negali turėti tokios vertės ir K. K. negalėjo to nežinoti. Taigi antra apgaulė pasireiškė tuo, kad suklaidinęs dėl UAB „( - )“ akcijų vertės K. K. įvykdė nelygiaverčius mainus, užvaldydamas daug didesnės vertės turtą, negu gavo L. S.. Pagaliau trečia apgaulė buvo, piktnaudžiaujant L. S. pasitikėjimu, pažadėjimas išpirkti UAB „( - )“ akcijas už 105 100 Lt., visai neketinant to daryti. Visos apgaulės laikytinos esminėmis, nes dėl sistemingų vienas po kito sekusių K. K. iš anksto suplanuotų apgaulės veiksmų L. S. buvo suklaidinta ir suklydimo išvadoje perdavė K. K. nuosavybei savo žemės sklypą, gavusi už jį menkesnės vertės UAB „( - )“ akcijas. Tuo tarpu tai, kad nukentėjusioji formaliai turėjo galimybę kreiptis į teismą ir bandyti nuginčyti mainų sutartį civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo išvadai, kad pirmiau nurodytais nuteistojo nusikalstamais veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas. K. K. žadėtų pinigų už žemės sklypą negrąžino, nurodydamas, kad mainų sutartį nukentėjusioji pasirašė savo noru, ir, suvokdama pasekmes, aiškino, kad žemės sklypą ji išmainė į UAB „( - )“ akcijas. Iš byloje esančios mainų sutarties matyti, kad L. S. išmainė jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių 2462/88440 dalių žemės sklypo Vilniuje, prie ( - ) gatvių, į UAB „( - )“, atstovaujamos direktoriaus B. P. privačios nuosavybės teise priklausančias 100 paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „( - )“ akcijų, kurių nominali vertė 10 000 Lt. Šalių susitarimu akcijos įvertintos 105100 Lt. Šioje sutartyje nurodyta, kad jos sudarymas patvirtina ir įrodo turto perdavimo–priėmimo faktą tarp šalių, turto dokumentai perduodami sutarties pasirašymo metu, šalys veikia laisva valia ir panašiai. Akivaizdu, kad tokios sutarties, patvirtintos notariškai, ginčijimas ir pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis yra apsunkintas, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio. Natūralu, kad dėl to, jog UAB „( - )“ akcijos yra fiktyviai parduotos UAB „( - )“ už jas neatsiskaičius ir sandorio įstatymų nustatyta tvarka neįregistravus, žalos atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra apsunkintas ar net neįmanomas.

416.4. Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, 2K-454/2012, 2K-589-696-2015). Kasaciniame skunde teigiama, kad K. K. tyčios apeliacinės instancijos teismas neatskleidė, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti priešingai. Teismas nurodė, kad K. K. veikė turėdamas iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčią. Ją iliustruoja vienas po kito sekę apgaulės veiksmai: K. K. apgaule įtraukus nukentėjusiąją L. S. į jai nenaudingą mainų sandorį, savavališkai nustatant UAB „( - )“ akcijų kainą ir nevykdant pažado išpirkti iš L. S. UAB „( - )“ akcijas, taip užvaldant nukentėjusiajai priklausantį didelės vertės žemės sklypą, kuris dėl apgaulės tapo UAB „( - )“ nuosavybe. K. K. veiksmai bendraujant su nukentėjusiąja, ją suklaidinant ir užvaldant jos nuosavybę, akivaizdžiai parodo, kad nuteistojo tyčia buvo susiformavusi dar iki apgaulės panaudojimo.

42Remdamasis tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagal baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes K. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

43Dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės ir nuteistajam paskirtos bausmės

447. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad baudžiamasis procesas prieš nuteistąjį vyksta jau beveik dešimtus metus, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje konstatavo, jog nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011). Kasatorius nurodo, kad ši baudžiamoji byla yra nedidelės apimties ir dėl to negali būti vertinama kaip sudėtinga, todėl nepateisina tokios ilgos proceso trukmės.

457.1. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika atitinka EŽTT praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014). Kartu pabrėžtina, kad ir pagal EŽTT, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir kt. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto v. Finland, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus v. Lithuania, peticijos Nr. 53161/99 ir kt.).

467.2. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas nuteistojo K. K. baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2007 m. vasario 27 d., ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai, ne vieną kartą apklausiami asmenys, reikalaujami įvairūs bylai reikšmingi dokumentai, todėl pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nepateisinamas delsimas, t. y. kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų, nėra. Kaltinamasis aktas buvo surašytas 2011 m. spalio 28 d., o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi baudžiamoji byla grąžinta prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. šią nutartį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti tam pačiam teismui. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavė prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 21 d. šią nutartį panaikino ir perdavė baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi iš naujo baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme pradėta nagrinėti 2012 m. liepos 25 d., o nuosprendis priimtas 2013 m. sausio 11 d., t. y. bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko nevisus šešis mėnesius, per kuriuos įvyko dešimt teisiamųjų posėdžių su pertraukomis. Taip pat pažymėtina, kad byla du kartus nagrinėta ir apeliacinės instancijos teisme, dabar antrą kartą nagrinėjama kasaciniame teisme. Tačiau ir čia nebuvo nepateisinamo delsimo – jau antrą kartą bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, procesinis sprendimas priimtas 2016 m. birželio 28 d. Taigi teisminio proceso metu nepateisinamas delsimas taip pat nenustatytas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ilga baudžiamojo proceso trukmė savaime nelemia bausmės švelninimo – kiekvienu atveju būtina vertinti konkrečias bylos aplinkybes, kurios leistų teigti, kad buvo pažeista nusikaltimą padariusio asmens teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Kita vertus, nepaisant to, kad ši byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme du kartus, negalima teigti, jog dėl to procesas buvo nepateisinamai ilgas, kaip matyti iš pirmiau nurodytų duomenų, nagrinėjimas teismuose vyko operatyviai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog, nors kasaciniame skunde nurodoma, kad K. K. baudžiamasis persekiojimas vyksta beveik dešimt metų, tačiau iš bylos matyti, kad pranešimas apie įtarimą ir nutarimas skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti K. K. yra įteikti 2010 m. spalio 26 d., todėl kasatorius nėra visiškai teisus dėl dešimt metų vykusio jo baudžiamojo persekiojimo. Be to, iš bylos taip pat matyti, kad nors ji perduota nagrinėti teisme dėl dviejų asmenų vienos nusikalstamos veikos, tačiau bylą sudarė 8 tomai (dabar jau yra 12 tomų), todėl teigti, kad byla nėra didelės apimties ar yra visiškai nesudėtinga, taip pat neteisinga. Jos sudėtingumą tik patvirtina ir kaltinimo keitimai, ir bylos nagrinėjimai po du kartus kiekvienos instancijos teisme.

477.3. Taigi teisėjų kolegija, šioje baudžiamojoje byloje nenustačiusi nepagrįstų delsimų baudžiamojo proceso metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, ir atitinkamai dėl to, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, švelninti nuteistajam K. K. paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje ištirtos nusikalstamos veikos sudėtingumą, pobūdį ir joje atliktų procesinių tyrimo veiksmų kiekį bei pobūdį, terminus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir bylų perdavimo teismams, bylose organizuotą teisminį procesą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 2 straipsnio ir 44 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

487.4. Kartu pažymėtina, kad nuteistajam paskirta bausmė atitinka bausmės skyrimui keliamus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs K. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pirmosios instancijos teismo paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę sumažino iki vienerių metų šešių mėnesių. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo K. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis: neteistas, vedęs, dirba, taip pat tai, kad nors jo padarytas nusikaltimas priskirtas sunkių nusikaltimų kategorijai, jis nėra smurtinio pobūdžio, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, ir, pritaikęs BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 24 d.) nuostatas, atidėjo K. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymą vieneriems metams. Tokia bausmė, atsižvelgiant į tai, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų, negali būti laikoma per griežta. Taigi baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, nuteistajam pritaikytos tinkamai.

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

50Nuteistojo K. K. gynėjo advokato Edmundo Jonušo kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžiu K. K.... 3. L. S. civilinis ieškinys atmestas.... 4. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 6. Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio... 7. 1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžiu,... 8. 2. Kasaciniu skundu nuteistojo K. K. gynėjas advokatas Edmundas Jonušas... 9. 2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK... 10. 2.1.1. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė bylą... 11. Iš baudžiamosios bylos įrodymų, nuoseklių nuteistojo K. K. ir... 12. Kasatorius pažymi, kad nė vienoje šio baudžiamojo proceso stadijų nebuvo... 13. Kaltinime nepagrįstai nurodoma, kad UAB „( - )“ akcijos buvo įsigytos... 14. Kaltinime nurodyta, kad K. K. melagingai žadėjo vėliau išpirkti akcijas ir... 15. 2.1.3. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nesilaikė ir kito... 16. Kasatorius taip pat nurodo, kad aplinkybę, jog UAB „( - )“ sandorio... 17. 2.1.4. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nesilaikė ir kito... 18. 2.1.5. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nesilaikė ir kito... 19. 2.1.6. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas nesilaikė ir kito... 20. Kadangi teismai objektyviaisiais įrodymais taip ir neišsiaiškino, kokią... 21. 2.2. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje yra esminių K. K. ir L.... 22. Kasatorius nurodo, kad ankstesniuose teismo posėdžiuose B. P. davė parodymus... 23. 2.3. Taip pat kasatorius nurodo, kad K. K. baudžiamasis persekiojimas vyksta... 24. Kasatorius nurodo, kad ši baudžiamoji byla yra nedidelės apimties ir dėl to... 25. K. K. atžvilgiu baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes... 26. 3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 27. 3.1. Atsiliepime prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentai yra... 28. 3.2. Iš skundo turinio matyti, kad kasaciniame skunde kasatorius iš esmės... 29. Prokuroras nurodo, kad apeliaciniai abiejų nuteistųjų skundai buvo... 30. 3.3. Kasatorius taip teigia, kad jo ginamojo veika galėtų užtraukti... 31. 3.4. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad L. S. buvo suklaidinta dėl... 32. Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų ir baudžiamojo proceso... 33. 5.2. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš... 34. D. K. K. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo... 35. 6. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas ginčija apeliacinės instancijos... 36. Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima... 37. Apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko... 38. 6.2. Pagal CK 6.432 straipsnį pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja... 39. Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti... 40. 6.3. Šioje byloje nustatyta, kad K. K., turėdamas tikslą apgaule UAB „( -... 41. 6.4. Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Susiformavusią... 42. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismas daro išvadą,... 43. Dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės ir nuteistajam paskirtos... 44. 7. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad baudžiamasis procesas prieš... 45. 7.1. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso... 46. 7.2. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas nuteistojo K. K.... 47. 7.3. Taigi teisėjų kolegija, šioje baudžiamojoje byloje nenustačiusi... 48. 7.4. Kartu pažymėtina, kad nuteistajam paskirta bausmė atitinka bausmės... 49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 50. Nuteistojo K. K. gynėjo advokato Edmundo Jonušo kasacinį skundą atmesti....