Byla 2K-27/2009
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Josifo Tomaševičiaus, pranešėjo Benedikto Stakausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams.

2Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

Nustatė

4V. L. nuteistas už tai, kad jis tyčia nužudė žmogų, o būtent: 2007 m. vasario 15 d., apie 20.30 val., ( - ), namo aukšto bendrame koridoriuje, tyčia sudavė V. I. ne mažiau kaip du smūgius į veidą, dėl to nukentėjusysis V. I. griuvo ir trenkėsi į sieną, patyrė galvos sumušimą, pasireiškusį hematoma po kietuoju smegenų dangalu kairiame pusrutulyje. Nuo šių sužalojimų V. I. 2007 m. kovo 8 d. ligoninėje mirė.

5Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 26 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartį – perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodo, kad teismai rėmėsi tik savo vidiniu įsitikinimu, o ne faktais ir jo parodymais, pažeisdami BPK 7 ir 20 straipsnių nuostatas. Kasatorius skunde nurodo, kad teismas pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą – jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nes jis veikė neatsargiai. Nukentėjusysis atsisakė vykti į medicinos įstaigą, kur jam būtų suteikta pagalba ir taip, tikėtina, būtų išvengta tragiškos baigties.

6Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas. Prokuroras akcentuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai patikrino ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė teisingas išvadas. Prokuroras teigia, kad nuteistasis veikė netiesioginės tyčios, o ne nusikalstamo nerūpestingumo kaltės forma, todėl tokią veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra teisinga.

7Kasacinis skundas atmestinas.

8Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo (BK 129 straipsnio 1 dalis)

9Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo galvos sumušimas (T. 1, b. l. 15-19, 184), o ne griūnant padarytas sužalojimas. Tai patvirtina specialisto išvada dėl suduoto smūgio Nr. M 895/07 (01), [išvadoje nustatyta, kad V. I. mirties priežastis yra kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje, kuris paaiškinamas staigiu galvos rotaciniu judesiu nuo smūgio į apatinio žandikaulio dešinę pusę]. Faktiniais bylos duomenimis, galvos sužalojimą nukentėjusiajam padarė nuteistasis V. L., kurio veika lėmė V. I. mirtį. Nuteistojo kaltumas įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Savo išvadą teismas grindė byloje surinktais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar nesilaikant procesinių taisyklių (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad V. L. nukentėjusiajam V. I. tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius į veidą ir šie jo veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su pasekmėmis – V. I. mirtimi. Tokią išvadą teismas padarė ištyręs kaltinamojo, liudytojų I. B., D. V., J. V., T. L., D. D., S. N. parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas, kitus įrodymus ir įvertinęs jų visumą. Nuteistasis V. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje aiškino, kad konflikto metu ranka į veidą sudavė nukentėjusiajam, kuris nuo smūgio atsitrenkė į sieną, o vėliau atsisėdo. Kasatoriaus teiginys, kad jei ne nukentėjusiojo atsisakymas vykti į medicinos įstaigą, kur jam būtų suteikta pagalba ir taip, tikėtina, būtų išvengta tragiškos baigties, nuosprendžio teisėtumui įtakos neturi, nes nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, o tokiu atveju atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar operatyviai suteikta gydymo pagalba, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad jis neturėjo tikslo nužudyti V. I., nesiekė jo mirties. Byloje nustatytos aplinkybės ir kaltinamojo asmeninės savybės (jo amžius, gyvenimo patirtis, išsilavinimas) leidžia spręsti, kad V. L. suduodamas smūgį suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti sunkių padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. gyvybę kitam žmogui atėmė veikiant netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (kasacinės bylos Nr. 2K-469/2007, 2K-481/2006, 2K-675/2006 ir kt.). Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Nuteistasis taip ir pasielgė, nes po suduoto smūgio jis paliko traumuotą V. I. nesuteikęs pagalbos (T. 1, b. l. 69-70, 169). Kasatorius pripažino padaręs nukentėjusiajam sužalojimus, galėjusius turėti tiesioginį priežastinį ryšį su pastarojo mirtimi, bet prašė jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį – kaip už neatsargų gyvybės atėmimą. Teisėjų kolegija šį kasatoriaus argumentą laiko nepagrįstu. BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė – yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis – nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis), o BK 129 straipsnyje numatytos veikos – tik tyčia – tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Neatsargumo nuteistojo veikoje nekonstatuota. Nors kaltininkas nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau pasirinko tokį veikimo būdą – smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, todėl sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi.

10Kasatorius V. L. skunde pabrėžia BK 2 straipsnio 4 dalies pažeidimą. Teisėjų kolegija atsakydama į minėtą argumentą pažymi, kad ši BK norma byloje nebuvo taikoma tiesiogiai, nes ji reglamentuoja tik bendruosius baudžiamosios atsakomybės pagrindus. BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Dėl nusikaltimo sudėties taisyklių taikymo ir nuteistojo kaltės, padarius inkriminuotą veiką, kolegija pasisakė.

11Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas esminių proceso normų pažeidimų nepadarė ir nuteistojo nusikalstamą veiką pagal atsiradusius padarinius ir nustatytas faktines bylos aplinkybes teisingai kvalifikavo (BK 129 straipsnio 1 dalis). Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus apelianto argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Sprendimas dėl padarytos veikos kvalifikavimo atitinka įstatymo nuostatas ir susiklosčiusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr.: 2K-281/2008, 2K-296/2008, 2K-371/2008 ir kt.).

12Dėl įrodymų vertinimo ir rungimosi principo

13Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, t. y. naujų įrodymų nerenka, netiria ir nevertina, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų surinktų įrodymų netiria ir nevertina iš naujo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertino tiek atskirai, tiek ir kaip visumą. Faktinės bylos aplinkybės nustatytos remiantis ne prielaidomis, o surinktų byloje įrodymų visuma: liudytojų I. B., D. V., J. V., T. L., D. D., S. N., kaltinamojo V. L., specialisto išvada ir kt. įrodymais. Ekspertės N. J. pateikta išvada Nr. M 895/07 (01), kurią ji patvirtino ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atskleidė V. I. mirties priežastį. Teismai padarė teisingą išvadą dėl priežastinio ryšio, kaip būtinojo BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio. Specialisto išvados nėra pagrindo pripažinti nepatikima; ji įvertinta kartu su kitais įrodymais, esančiais byloje, todėl dėl jos patikimumo byloje abejonių savaime nekyla.

14Kasatorius tvirtina, kad teismai ignoravo jo parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą. Teigė, kad jis norėdamas patikslinti įvykio aplinkybes siekė palengvinti savo padėtį, taip teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir mano, kad šis nuteistojo tvirtinimo nepagrįstumas kyla iš jo duotų nenuoseklių parodymų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai nepadarė šio esminio BPK pažeidimo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teisėjai įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga, o proceso dalyviai turi galimybę siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistasis V. L. ir teismas skirtingai vertino įrodymus, negali būti pagrindas keisti teismo sprendimą, jei teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus įrodymus. Šie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje buvo išdėstyti. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo sprendime išdėstyti įrodymai, jų įvertinimas atitinka keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

15Kasatoriaus teiginys, kad bylos nagrinėjimas laikantis rungimosi principo buvo pažeistas, reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turėjo turėti lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Taigi skirtingus interesus byloje turintys proceso dalyviai (šiuo atveju kaltinimas ir gynyba) teisiamojo posėdžio metu turi teisę siūlyti teismui bylos sprendimą, kritikuoti priešingos šalies teikiamus pasiūlymus, reikšti prašymus, pateikti teismui papildomų įrodymų arba prašyti teismo juos išreikalauti iš kitų institucijų, užduoti klausimus proceso dalyviams ir liudytojams, reikšti nušalinimus, apskųsti teismo sprendimus ir pan. Šiems veiksmams atlikti įstatymas suteikia lygias teises visiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams – tiek kaltinimui, tiek ir gynybai. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius šiomis teisėmis naudojosi ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teismo posėdžiuose. Todėl kasatoriaus nurodytas BPK 7 straipsnio pažeidimas taip pat nepagrįstas. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Be to, įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas, įrodymus įvertinęs pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu, motyvuotai atmetė kai kuriuos kaltinamojo pateiktus argumentus, nėra pagrindas pripažinti, kad byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo, nes tai susiję ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Panašios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-137/2008).

16Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

18Nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti.